10.6.2014
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 175/28
2014 m. kovo 28 d.Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Direktor na Direktsia „Migratsia“ pri Ministerstvo na vatreshnite raboti/Bashir Mohamed Ali Mahdi
(Byla C-146/14)
2014/C 175/35
Proceso kalba: bulgarų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Administrativen sad Sofia-grad
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovas: Direktor na Direktsia „Migratsia“ pri Ministerstvo na vatreshnite raboti
Atsakovas: Bashir Mohamed Ali Mahdi
Prejudiciniai klausimai
1.
Ar 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB (1) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsnio 3 ir 6 dalis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsniais ir teise į teisminę peržiūrą ir į veiksmingą teisminę apsaugą reikia aiškinti taip, kad:
а)
tuo atveju, kai pagal valstybės narės teisę administracinė institucija privalo kas mėnesį persvarstyti sulaikymą, tačiau nėra aiškiai nustatytos pareigos priimti administracinę priemonę, ir ši institucija savo iniciatyva turi pateikti teismui sąrašą trečiųjų šalių piliečių, kurie, esant kliūčių juos išsiųsti, yra sulaikyti ilgiau nei įstatyme numatytas sulaikymo pirmą kartą terminas, administracinė institucija, pasibaigus individualiai taikomame sprendime dėl sulaikymo pirmą kartą nustatytam laikotarpiui, privalo persvarstyti sulaikymą atsižvelgdama į Sąjungos teisėje numatytus sulaikymo laikotarpio pratęsimo pagrindus arba paleisti suinteresuotąjį asmenį?
b)
tuo atveju, kai valstybės narės nacionalinėje teisėje numatytas teismo įgaliojimas pasibaigus nacionalinėje teisėje įtvirtintam maksimaliam sulaikymo pirmą kartą siekiant išsiųsti terminui nurodyti pratęsti sulaikymo laikotarpį, pakeisti jį ne tokia griežta priemone arba paleisti trečiosios šalies pilietį, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, teismas turi įvertinti priemonės persvarstyti sulaikymą, kurioje nurodyti teisiniai ir faktiniai būtinybės pratęsti sulaikymo laikotarpį pagrindai ir jo trukmė, teisėtumą ir priimti sprendimą tęsti sulaikymą, pakeisti jį kita priemone arba paleisti suinteresuotąjį asmenį?
c)
pagal šias nuostatas teismui leidžiama vertinti priemonės persvarstyti sulaikymą, kurioje nurodytos tik priežastys, dėl kurių negalima įvykdyti sprendimo išsiųsti trečiosios šalies pilietį, teisėtumą atsižvelgiant į Sąjungos teisėje numatytus sulaikymo laikotarpio pratęsimo pagrindus ir sprendimą tęsti sulaikymą, pakeisti jį kita priemone ar paleisti suinteresuotąjį asmenį priimti remiantis tik administracinės institucijos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais bei trečiosios šalies piliečio pateiktais prieštaravimais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis?
2.
Ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 ir 6 dalis esant tokiai kaip pagrindinėje byloje situacijai reikia aiškinti taip, kad nacionalinėje teisėje numatytas savarankiškas sulaikymo pratęsimo pagrindas, jog „suinteresuotasis asmuo neturi asmens tapatybės dokumentų“, Sąjungos teisės požiūriu priimtinas kaip apimantis abu direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus, kai pagal valstybės narės teisę remiantis minėta aplinkybe galima daryti pagrįstą prielaidą, kad suinteresuotasis asmuo mėgins išvengti sprendimo išsiųsti įvykdymo, o tai yra pasislėpimo pavojus, kaip jis suprantamas pagal šios valstybės narės teisę?
3.
Ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ir 6 dalį, siejamas su jos 2 ir 13 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose numatyta paisyti pagrindinių teisių ir gerbti trečiųjų šalių piliečių orumą bei taikyti proporcingumo principą, esant tokiai kaip pagrindinėje byloje situacijai reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas galima daryti išvadą dėl pasislėpimo pavojaus remiantis aplinkybėmis, kad suinteresuotasis asmuo neturi asmens tapatybės dokumentų, neteisėtai kirto valstybės sieną ir teigia nenorintis grįžti į kilmės šalį, nors prieš tai užpildė savanoriško grįžimo į savo šalį deklaraciją ir pateikė teisingus duomenis apie savo tapatybę, jei pagal direktyvą šios aplinkybės patenka į sąvoką „pasislėpimo pavojus“ (asmens, kuriam skirtas sprendimas grąžinti), o pagal nacionalinę teisę ši sąvoka apibrėžiama kaip faktinėmis aplinkybėmis paremta pagrįsta prielaida, kad suinteresuotasis asmuo mėgins išvengti sprendimo išsiųsti įvykdymo?
4.
Ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, 4 ir 6 dalis, siejamas su jos 2 ir 13 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose numatyta paisyti pagrindinių teisių ir gerbti trečiųjų šalių piliečių orumą bei taikyti proporcingumo principą, esant tokiai kaip pagrindinėje byloje situacijai reikia aiškinti taip, kad:
а)
trečiosios šalies pilietis nerodo noro bendradarbiauti rengiantis įvykdyti sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį, jei jis tos šalies ambasados darbuotojui žodžiu tvirtina nenorintis grįžti į kilmės šalį, nors prieš tai užpildė savanoriško grįžimo į savo šalį deklaraciją ir pateikė teisingus duomenis apie savo tapatybę, ir kad vėluojama gauti dokumentus iš trečiosios šalies ir yra pakankama tikimybė įvykdyti sprendimą grąžinti, jei tokiomis aplinkybėmis tos šalies ambasada neišduoda dokumento, reikalingo suinteresuotojo asmens kelionei į jo kilmės šalį, nors patvirtino suinteresuotojo asmens tapatybę?
b)
tuo atveju, kai, nesant pakankamos tikimybės įvykdyti sprendimą išsiųsti, trečiosios šalies pilietis, kuris neturi asmens tapatybės dokumentų, neteisėtai kirto valstybės sieną ir teigia nenorintis grįžti į kilmės šalį, paleidžiamas, darytina išvada, kad valstybė narė privalo išduoti laikiną dokumentą dėl suinteresuotojo asmens statuso, jei tokiomis aplinkybėmis jo kilmės šalies ambasada neišduoda dokumento, reikalingo suinteresuotojo asmens kelionei į kilmės šalį, nors patvirtino suinteresuotojo asmens tapatybę?
(1) OL L 348, p. 98.
Full & Egal Universal Law Academy