15.9.2014
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 315/35
2014 m. birželio 9 d. Italijos Respublikos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2014 m. kovo 28 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-117/10, Italijos Respublika/Komisija
(Byla C-280/14 P)
2014/C 315/57
Proceso kalba: italų
Šalys
Apeliantė: Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri ir avvocato dello Stato P. Gentili
Kita proceso šalis: Europos Komisija
Apeliantės reikalavimai
—
Pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį panaikinti 2014 m. gegužės 28 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą T-117/10 dėl Italijos vyriausybės ieškinio pagal SESV 263 ir 264 straipsnius, pareikšto dėl 2009 m. gruodžio 22 d. Europos Komisijos sprendimo Nr. C(2009)10350, kuriuo sumažinama Italijos Respublikai skirta Europos regioninės plėtros fondo parama Apulijos regiono veiklos programai laikotarpiui 2000–2006 m., pagal Tikslą Nr. I 2000–06 m., apie kurį pranešta 2009 m. gruodžio 23 d., panaikinimo.
—
Todėl pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį iš esmės panaikinti minėtą Europos Komisijos sprendimą ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Grįsdama savo apeliacinį skundą Italijos Respublika nurodė šiuos teisinius pagrindus:
Pirmasis pagrindas: rungimosi principo pažeidimas ir motyvavimo stoka.
Bendrasis Teismas kartu išnagrinėjęs atmetė pirmuosius du ieškinio pagrindus, susijusius su Komisijos kaltinimais dėl pirmojo ir antrojo lygių kontrolės. Apeliantės teigimu, abu klausimai vis dėlto yra atskiri, nes dėl jų abiejų buvo pateikti atskiri kaltinimai, susiję su kontrolės veiksmingumu ir patikimumu. Ginčijamame sprendime vardijami skirtingi priekaištai dėl regionų vykdomos kontrolės kaip „kaltinimai“, grindžiantys vieną ir galutinę išvadą, kad regionų atliekama kontrolė yra nepatikima ir kad Sąjungos biudžetui kyla pavojus, pateisinantis 10 % vienkartinį koregavimą. Todėl atskirus „kaltinimus“ reikia nagrinėti atskirai, nes jei būtų neatsižvelgta į kurį nors iš jų arba sumažinama apimtis, tai turėtų įtakos visiems kaltinimams. Vadinasi, dėl vienodo ir bendro Bendrojo Teismo atlikto tokių skirtingų argumentų vertinimo kilo kliūčių tinkamai įvertinti Italijos vyriausybės iškeltus teisės ir faktų klausimus ir tai lėmė akivaizdų motyvavimo trūkumą: taip elgdamasis Bendrasis Teismas nepakankamai išsamiai paaiškino, kodėl jis padarė išvadą, kad kaltinimai buvo pateikti nepagrįstai.
Antrasis pagrindas: Reglamento Nr. 1260/1999 (1) 39 straipsnio 2 dalies c punkto ir 3 dalies bei Reglamento Nr. 438/2001 (2) 4 straipsnio pažeidimas; principų, susijusių su įrodinėjimo našta, pažeidimas; esminis neatitikimas tarp faktinių aplinkybių ir Bendrajam Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nurodytų aplinkybių vertinimo; Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų iškraipymas.
Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė neginčytas faktines aplinkybes ir bylos medžiagoje pateiktus įrodymus, būtent faktą, kad Italijos valdžios institucijos vieną po kitos nagrinėjo Komisijos auditorių pateiktas pastabas dėl specifinių trūkumų devyniais pirmojo lygio kontrolės atvejais. Apeliantės teigimu, Bendrasis Teismas turėjo pripažinti, kad ginčijamo sprendimo dalis, susijusi su šiais devyniais kontrolės atvejais, yra klaidinga, ir todėl jis turėjo pritarti pagrindams, kuriais Italijos vyriausybė nurodė, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1260/1999 39 straipsnio 2 ir 3 dalis, nes priėmė sprendimą taikyti 10 % vienkartinį koregavimą, nors atsižvelgiant į atliktą kontrolę nebuvo matyti jokių pažeidimų, ir (pabrėžiant kitus pažeidimus) to buvo akivaizdžiai perdaug, palyginti su minėtame 39 straipsnyje įtvirtinta proporcingumo taisykle.
Bendrasis Teismas neatsižvelgė į bylos medžiagoje esančią informaciją, susijusią su faktinių aplinkybių, susijusių su kontrolės vykdymu, atkūrimu, nes jis neatsižvelgė į realią kiekybinę (su Komisija suderinta riba) ir kokybinę pirmojo ir antrojo lygių kontrolės, atliktos 2009 m., raidą.
Galiausiai Bendrasis Teismas iškraipė neginčytas faktines aplinkybes ir bylos medžiagoje pateiktus įrodymus ir pažeidė minėtus straipsnius, kai nusprendė, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, nes Italijos valdžios institucijos neįrodė mokėjimo institucijos pažangos.
Trečiasis pagrindas: Reglamento Nr. 1260/1999 39 straipsnio 2 dalies c punkto ir 3 dalies bei Reglamento Nr. 438/2001 10 straipsnio pažeidimas; principų, susijusių su įrodinėjimo našta, pažeidimas; esminis neatitikimas tarp faktinių aplinkybių ir Bendrajam Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nurodytų aplinkybių vertinimo; Bendrajam Teismui pateiktų įrodymų iškraipymas.
Apeliantės nuomone, Bendrojo Teismo teiginiai grindžiami visiškai abstrakčiu realios faktinės situacijos, susijusios su antrojo lygio kontrolės vykdymu ir padalijimu, atkūrimu. Bendrasis Teismas turėjo panaikinti sprendimo dalį, susijusią su Komisijos atlikta antrojo lygio kontrolės ir patikimumo nebuvimo analize, kuri nepatvirtinama jokiais galiojančiais įrodymais, susijusiais su realios rizikos ERPF buvimu ir apimtimi.
(1) 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1260/1999, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31).
(2) 2001 m. kovo 2 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 438/2001, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 įgyvendinimo taisykles dėl struktūrinių fondų paramos valdymo ir kontrolės sistemų (OL L 63, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 132).
Full & Egal Universal Law Academy