TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) NUTARTIS
2014 m. liepos 3 d. ( *1 )
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalis ir 94 straipsnis — Duomenų apie faktines pagrindinės bylos aplinkybes ir teisės nuostatas, taip pat apie priežastis, pateisinančias būtinybę atsakyti į prejudicinį klausimą, nepakankamumas — Akivaizdus nepriimtinumas“
Byloje C‑19/14
dėl Sozialgericht Duisburg (Vokietija) 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2014 m. sausio 16 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ana‑Maria Talasca,
Angelina Marita Talasca
prieš
Stadt Kevelaer
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija)
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Borg Barthet, teisėjai M. Berger (pranešėja) ir S. Rodin,
generalinis advokatas N. Wahl,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone priimti motyvuotą nutartį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį,
priima šią
Nutartį
1
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Socialinio kodekso II knygos 7 straipsnio 1 dalies antro sakinio suderinamumo su Sąjungos teise, ypač su diskriminacijos draudimo principu.
2
Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ana‑Maria Talasca ir jos dukters Angelina Marita Talasca ginčą su Kėvelaro miestu (Stadt Kevelaer) dėl šio miesto įdarbinimo tarnybos (toliau – Jobcenter) atsisakymo joms skirti tam tikras socialines išmokas.
Vokietijos teisės aktai
3
Socialinio kodekso (Sozialgesetzbuch) II knygos (toliau – SGB II) 7 straipsnyje „Gavėjai“ nustatyta:
„(1) Išmokos pagal šią knygą skiriamos asmenims, kurie:
1.
yra sulaukę 15 metų amžiaus ir dar nėra pasiekę 7a straipsnyje nustatytos amžiaus ribos,
2.
yra darbingi,
3.
yra nepasiturintys ir
4.
nuolat gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje (darbingi gavėjai). Išmokos neskiriamos:
1.
užsieniečiams, kurie nėra darbuotojai ar Vokietijos Federacinėje Respublikoje savarankiškai dirbantys asmenys ir kurie neturi teisės laisvai judėti pagal Įstatymo dėl laisvo Sąjungos piliečių judėjimo [Freizügigkeitsgesetz / EU] 2 straipsnio 3 dalį, ir jų šeimos nariams per pirmuosius tris jų gyvenimo šalyje mėnesius,
2.
užsieniečiams, kurių teisė gyventi šalyje grindžiama tik darbo paieškomis, ir jų šeimos nariams,
Antro sakinio 1 punktas netaikomas užsieniečiams, kurie gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje turėdami leidimą gyventi šalyje, išduotą pagal Įstatymo dėl teisės gyventi šalyje 2 skyriaus 5 skirsnį. Tai neturi įtakos nuostatoms dėl teisės gyventi šalyje.
“
4
Kaip matyti iš 2014 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo gauto Sozialgericht Duisburg procesinio dokumento „Su 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi susijusių faktinių aplinkybių aprašymas“, Įstatyme dėl laisvo Sąjungos piliečių judėjimo (Freizügigkeitsgesetz / EU) nustatyta, kad darbo ieškantys asmenys darbuotojų arba savarankiškai dirbančių asmenų statusą išsaugo šešis mėnesius nuo darbo santykių pabaigos.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
5
Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir 2014 m. vasario 7 d. pateikto procesinio dokumento matyti, kad A.‑M. Talasca yra Rumunijos pilietė.
6
2007 m. liepos 1 d. ji persikėlė gyventi iš Rumunijos į Kėvelarą (Vokietija).
7
2010 m. spalio 27 d. Užsieniečių reikalų tarnyba (Ausländerbehörde) išdavė A.‑M. Talasca Europos Sąjungos piliečių teisės gyventi šalyje pažymėjimą (Freizügigkeitsbescheinigung), kuris galiojo tik darbo paieškai.
8
Nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki lapkričio 23 d. A.‑M. Talasca dirbo sodininkystės įmonėje ir buvo apdrausta privalomuoju socialiniu draudimu.
9
Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 19 d. A.‑M. Talasca gavo bedarbio pašalpą I (Arbeitslosengeld I). Turėdama mažas pajamas ji pateikė Jobcenter – už išmokas darbo ieškantiems asmenims atsakingai nacionalinei institucijai – prašymą nuo 2012 m. sausio 1 d. skirti išmokas pagal SGB II.
10
Šios išmokos jai buvo skirtos iki 2012 m. gegužės 23 d.
11
Minėtos išmokos iki 2012 m. gegužės 23 d. buvo skirtos ir A.‑M. Talasca dukrai, gimusiai 2012 m. kovo 11 d.
12
Manydamos, kad turi teisę į šias išmokas ir po 2012 m. gegužės 23 d., nes priešingu atveju būtų pažeistas „Europos teisės“ nuostatose numatytas diskriminacijos draudimas, A.‑M. Talasca ir jos dukra pareiškė ieškinį Sozialgericht Duisburg.
13
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad šioje byloje iškeltas klausimas svarbus nemažai panašių šiame teisme nagrinėjamų bylų.
14
Šiomis aplinkybėmis Sozialgericht Duisburg nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar [SGB II] 7 straipsnio 1 dalies antras sakinys suderinamas su [Sąjungos] teise?
2.
Jeigu nesuderinamas, ar Vokietijos Federacinė Respublika turi pakeisti galiojančius teisės aktus ir ar tiesiogiai susidaro kita teisinė situacija (jeigu taip, kokia)?
3.
Ar [SGB II] 7 straipsnio 1 dalies antras sakinys galioja tol, kol Vokietijos Federacinės Respublikos institucijos (prireikus) atliks būtinus teisės aktų pakeitimus?“
Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
15
Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalimi, jeigu prašymas, ieškinys ar apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepriimtinas, išklausęs generalinį advokatą Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.
16
Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagal SESV 267 straipsnį pradėtoje procedūroje Teisingumo Teismui nepriklauso spręsti dėl nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teise. Tačiau Teisingumo Teismas turi jurisdikciją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, leidžiantį jam įvertinti tokį suderinamumą, kad galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje (žr., be kita ko, sprendimų Fendt Italiana, C‑145/06 ir C‑146/06, EU:C:2007:411, 30 punktą ir KGH Belgium, C‑351/11, EU:C:2012:699, 17 punktą, taip pat Nutarties Mlamali, C‑257/13, EU:C:2013:763, 17 punktą).
17
Vis dėlto primintina, kad vykdant bendradarbiavimą pagal SESV 267 straipsnį siekiant pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad jis apibrėžtų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir pagrindines teisės nuostatas arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas (žr., be kita ko, sprendimų Centro Europa 7, C‑380/05, EU:C:2008:59, 57 punktą ir Mora IPR, C‑79/12, EU:C:2013:98, 35 punktą, taip pat nutarčių Augustus, C‑627/11, EU:C:2012:754, 8 punktą ir Mlamali, EU:C:2013:763, 18 punktą).
18
Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (žr. Sprendimo Eckelkamp ir kt., C‑11/07, EU:C:2008:489, 52 punktą ir nutarčių SKP, C‑433/11, EU:C:2012:702, 24 punktą ir Mlamali, EU:C:2013:763, 19 punktą).
19
Teisingumo Teismas taip pat pabrėžia nacionalinio teismo nurodomų tikslių priežasčių, dėl kurių šis suabejojo dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir manė, kad būtina pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui, svarbą (šiuo klausimu, be kita ko, žr. sprendimų ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, EU:C:2005:741, 46 punktą ir Mora IPR, EU:C:2013:98, 36 punktą, taip pat Nutarties Mlamali, EU:C:2013:763, 20 punktą).
20
Kadangi prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra proceso Teisingumo Teisme pagrindas, būtina, kad nacionalinis teismas pačiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėstytų faktines pagrindinės bylos aplinkybes ir svarbiausias teisės nuostatas ir bent kiek nurodytų prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežastis ir ryšį, kuris, jo manymu, egzistuoja tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamoje byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų (šiuo klausimu, be kita ko, žr. sprendimų Asemfo, C‑295/05, EU:C:2007:227, 33 punktą ir Mora IPR, EU:C:2013:98, 37 punktą, taip pat nutarčių Laguillaumie, C‑116/00, EU:C:2000:350, 23 ir 24 punktus ir Mlamali, EU:C:2013:763, 21 punktą).
21
Šie prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliami reikalavimai aiškiai išdėstyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas vykdant bendradarbiavimą pagal SESV 267 straipsnį ir kurio jis privalo tiksliai laikytis.
22
Taip pat primintina, kad SESV 267 straipsnis neatveria nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims galimybės kreiptis į teismą ir dėl to vienos šalies tvirtinimo apie byloje kylantį klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo nepakanka, kad atitinkamas teismas privalėtų manyti, jog iškilo klausimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį. Iš to darytina išvada, kad vien to, kad Sąjungos akto galiojimas užginčytas nacionaliniame teisme, nepakanka, kad būtų pateisintas prejudicinio klausimo pateikimas Teisingumo Teismui (žr. sprendimų IATA ir ELFAA, C‑344/04, EU:C:2006:10, 28 punktą ir Ascafor ir Asidac, C‑484/10, EU:C:2012:113, 33 punktą, taip pat nutarčių Adiamix, C‑368/12, EU:C:2013:257, 17 punktą ir Mlamali, EU:C:2013:763, 23 punktą).
23
Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija turi ne tik leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingą atsakymą, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė būtų garantuojama, atsižvelgiant į tai, jog pagal šią nuostatą suinteresuotosioms šalims įteikiami tik prašymai priimti prejudicinį sprendimą (žr., be kita ko, Sprendimo Holdijk ir kt., 141/81–143/81, EU:C:1982:122, 6 punktą taip pat nutarčių Laguillaumie, EU:C:2000:350, 14 punktą, Augustus, EU:C:2012:754, 10 punktą ir Mlamali, EU:C:2013:763, 24 punktą).
24
Šiuo atveju konstatuotina, kad nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą neatitinka šios nutarties 16–22 punktuose nurodytų reikalavimų.
25
Dėl pirmojo prejudicinio klausimo pirmiausia konstatuotina, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikta duomenų apie faktines pagrindinės bylos aplinkybes. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik dokumente „Su 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi susijusių faktinių aplinkybių aprašymas“, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. vasario 7 d., pateikė šiek tiek informacijos, tačiau jos nepakanka, kad būtų galima įvertinti, be kita ko, A.‑M. Talasca, kaip darbuotojos, statusą.
26
Be to, pažymėtina, kad nepateikta duomenų ir apie nacionalinės teisės nuostatas, išskyrus tai, kad paminėtos tik kai kurios nuostatos, tačiau nepateikta jų turinio. Kiek tai susiję su SGB II 7 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, kuriame numatyti įvairūs atsisakymo skirti išmokas bedarbiams užsieniečiams pagrindai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik bendrai nurodo visus šiuos pagrindus, nepatikslindamas, kuris iš jų taikytinas jo nagrinėjamoje byloje.
27
Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, tačiau nenurodo tikslesnės informacijos, išskyrus 2014 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo procesiniame gautame dokumente pateiktą nuorodą į pagrindinėje byloje nagrinėjamame A.‑M. Talasca skunde išdėstytus argumentus, kuriuose minimas „Europos Sąjungos teisės nuostatose numatytas diskriminacijos draudimas“.
28
Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo pareikšti nuomonę dėl SGB II 7 straipsnio 1 dalies antro sakinio suderinamumo su „Europos bendrijos“ teise, tačiau nenurodo priežasčių, dėl kurių, jo manymu, reikia ar naudinga išaiškinti Sąjungos teisę sprendimui pagrindinėje byloje priimti, visų pirma nepaaiškina ryšio tarp Sąjungos teisės ir toje byloje taikytinos nacionalinės teisės. Jis tik pateikia nuorodą į pagrindinėje byloje pareikšto ieškinio teiginį, kad „pagal SGB II 7 straipsnio 1 dalies antrą sakinį nesuteikiant teisės į išmokas pažeidžiamas Europos Sąjungos teisėje numatytas diskriminacijos draudimas“. Vis dėlto pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pagrindinė byla yra precedentinio pobūdžio, nes jame iškelta daug panašių bylų.
29
Taigi šis teismas visų pirma nepateikia jokių duomenų apie socialinių išmokų, kurias prašo skirti pagrindinės bylos ieškovės, pobūdį, kuris leistų nustatyti, ar jos patenka į diskriminaciją draudžiančių Sąjungos teisės nuostatų taikymo sritį. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia pakankamai duomenų, kurie leistų tiksliai nustatyti, kokioje situacijoje yra A.‑M. Talasca ir jos dukra, kad Teisingumo Teismas galėtų ją palyginti su kitų šias išmokas gaunančių asmenų situacija.
30
Šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas nesudarė Teisingumo Teismui sąlygų nei įsitikinti, ar faktinės prielaidos, kuriomis pagrįsti prejudiciniai klausimai, iš tikrųjų patenka į Sąjungos teisės, kurią prašoma išaiškinti, taikymo sritį, nei, kalbant bendriau, naudingai ir įtikinamai atsakyti į pateiktus klausimus (žr. nutarčių Augustus, EU:C:2012:754, 14 punktą ir Mlamali, EU:C:2013:763, 32 punktą).
31
Todėl konstatuotina, kad pirmasis klausimas akivaizdžiai nepriimtinas.
32
Atsižvelgiant į tai, kad pirmasis klausimas akivaizdžiai nepriimtinas, antrasis ir trečiasis klausimai netenka dalyko.
33
Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį, konstatuotina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą akivaizdžiai nepriimtinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34
Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nutaria:
Sozialgericht Duisburg (Vokietija) 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra akivaizdžiai nepriimtinas.
Parašai.
( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.
Full & Egal Universal Law Academy