TEISINGUMO TEISMO NUTARTIS (penktoji kolegija)
2014 m. spalio 15 d. ( *1 )
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teisėtų lūkesčių apsaugos principas — Nacionalinės teisės aktas, kuriame atgaline data numatytas teisių į pensiją sumažinimas — Išimtinai vidaus situacija — Akivaizdus Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas“
Byloje C‑246/14
dėl Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia (Italija) 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2014 m. gegužės 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Vittoria De Bellis,
Diana Perrone,
Cesaria Antonia Villani
prieš
Istituto Nazionale di Previdenza per i Dipendenti dell’Amministrazione Pubblica (Inpdap)
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai A. Rosas, E. Juhász, D. Šváby ir C. Vajda,
generalinis advokatas M. Wathelet,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į išklausius generalinį advokatą priimtą sprendimą išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį,
priima šią
Nutartį
1
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principo išaiškinimu.
2
Šis prašymas pateiktas nagrinėjant V. De Bellis, D. Perrone ir C. A. Villani, viena šalis, ir Istituto Nazionale di Previdenza per i Dipendenti dell’Amministrazione Pubblica (Inpdap) (Nacionalinis viešosios valdžios institucijų tarnautojų socialinio draudimo institutas), kita šalis, ginčą dėl ieškovių teisių į pensiją.
Teisinis pagrindas
Įstatymas Nr. 241/1990
3
1990 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymo Nr. 241, nustatančio naujas administracinės procedūros ir susipažinimo su administraciniais dokumentais taisykles (GURI, Nr. 192, 1990 m. rugpjūčio 18 d., p. 7), iš dalies pakeisto 2005 m. vasario 11 d. Įstatymu Nr. 15 (GURI, Nr. 42, 2005 m. vasario 21 d., p. 4; toliau ‐ Įstatymas Nr. 241/1990), 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Administravimo veikla siekiama įstatymo nustatytų tikslų ir ji reglamentuojama vadovaujantis ekonomiškumo, veiksmingumo, nešališkumo, viešumo ir skaidrumo kriterijais, remiantis šiame įstatyme ir kitose nuostatose įtvirtintomis atskiras procedūras reglamentuojančiomis taisyklėmis ir Bendrijos teisės sistemos principais.“
Įstatymas Nr. 335/1995
4
1995 m. rugpjūčio 8 d. Įstatymo Nr. 335 dėl privalomosios ir papildomos pensijų sistemos reformos (GURI, Nr. 190 paprastasis priedas, 1995 m. rugpjūčio 16 d., toliau ‐ Įstatymas Nr. 335/1995) 1 straipsnio 41 dalyje numatyta:
„Pagal bendrojo privalomojo draudimo sistemą galiojančių teisės aktų, taikomų mokant pensijas, skirtas likusiems gyviems apdraustų pensininkų išlaikytiniams, taikymo sritis išplečiama taip, kad šie teisės aktai taikomi ir visoms sistemoms, pagal kurias ši sistema netaikoma arba kurios taikomos vietoje šios sistemos. Jeigu likę gyvi išlaikytiniai yra vien nepilnamečiai vaikai, studentai arba neįgalieji, pensijų dydis tik nuo šio įstatymo įsigaliojimo likusių gyvų išlaikytinių pensijų atveju sudaro 70 %. Likusių gyvų išlaikytinių pensijų sumos gali būti kumuliuojamos su gavėjo pajamomis, neviršijant priede esančioje F lentelėje nurodytų ribų. Bet kuriuo atveju bendros pajamos, gaunamos sudėjus pajamas, kaip nurodyta šioje dalyje, ir sumažintą likusių gyvų išlaikytinių pensiją, negali būti mažesnės už bendras pajamas, kurias gautų tas pats asmuo, jeigu jo pajamos būtų lygios viršutinei pajamų klasės, esančios viena klase žemiau nei faktinė jo pajamų klasė, ribai. Su kumuliavimu susijusios ribos netaikomos, jei gavėjas priklauso namų ūkiui (šeimai), kuriame gyvena nepilnamečiai vaikai, studentai arba neįgalieji, kaip tai suprantama pagal šios dalies pirmąjį sakinį. Ši nuostata nedaro įtakos šio įstatymo įsigaliojimo dieną gaunamoms palankesnėms socialinėms išmokoms, tačiau gali būti įskaičiuojamos ateityje nustačius dar palankesnes teisės normas.“
Įstatymas Nr. 724/1994
5
1994 m. gruodžio 23 d. Įstatymo Nr. 724 (GURI, Nr. 304 paprastasis priedas, 1994 m. gruodžio 30 d., toliau – Įstatymas Nr. 724/1994) 15 straipsnio 5 dalyje nurodyta:
„Nuostatos, susijusios su papildomos specialios išmokos už pensijas, numatytas iš dalies pakeistame ir papildytame 1959 m. gegužės 27 d. Įstatymo Nr. 324 2 straipsnyje, mokėjimu, taikomos tik iki 1994 m. gruodžio 31 d. mokamoms tiesioginėms pensijoms ir su jomis susijusioms likusių gyvų išlaikytinių pensijoms.“
Įstatymas Nr. 296/2006
6
2006 m. gruodžio 27 d. Įstatymo Nr. 296 (GURI, Nr. 299 paprastasis priedas, 2006 m. gruodžio 27 d., toliau – Įstatymas Nr. 296/2006) vienintelio straipsnio 774 ir 776 dalyse nustatyta:
„774.
[Įstatymo Nr. 335/1995] 1 straipsnio 41 dalyje numatytas pagal bendrojo privalomojo draudimo sistemą galiojančių teisės aktų, taikomų mokant pensijas, skirtas likusiems gyviems apdraustų pensininkų išlaikytiniams, taikymo srities išplėtimas taip, kad šie teisės aktai taikomi ir visoms sistemoms, pagal kurias ši sistema netaikoma arba kurios taikomos vietoje šios sistemos, turi būti aiškinamas taip, kad nuo [Įstatymo Nr. 335/1995] įsigaliojimo mokėtinų likusių gyvų išlaikytinių pensijų atveju, nesvarbu, nuo kada mokama tiesioginė pensija, pensijos gavėjo jau gaunama papildoma speciali išmoka, kuri yra bendros senatvės pensijos sudėtinė dalis, skiriama atsižvelgiant į likusių gyvų išlaikytinių pensijai numatytą procentinę dalį.
776.
[Įstatymo Nr. 724/1994] 15 straipsnio 5 dalis panaikinama.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
7
Ieškovės pagrindinėje byloje gauna įprastą senatvės pensiją ir likusių gyvų išlaikytinių pensiją. Jos kreipėsi į Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia (Audito rūmų Apulijos regiono bylas teismine tvarka nagrinėjantis skyrius), siekdamos, kad, be kita ko, būtų pripažinta jų teisė į visos papildomos specialios išmokos ir su ja susijusių palūkanų mokėjimą.
8
Vykstant šiems procesams, Istituto Nazionale di Previdenza per i Dipendenti dell’Amministrazione Pubblica (Inpdap) tvirtino, kad ieškovės pagrindinėje byloje likusių gyvų išlaikytinių pensiją pradėjo gauti vėliau nei 1995 m. rugpjūčio 16 d. Iš Įstatymo Nr. 296/2006 vienintelio straipsnio 774 dalies matyti, kad Įstatymo Nr. 335/1995 1 straipsnio 41 dalis turi būti aiškinama taip, jog nuo 1995 m. rugpjūčio 17 d. mokėtinų likusių gyvų išlaikytinių pensijų atveju, nesvarbu, nuo kada įgytos teisės į tiesioginę pensiją, papildoma speciali išmoka turi būti suprantama kaip sudėtinė senatvės pensijos dalis.
9
Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia iš esmės teigia, kad Įstatymo Nr. 296 vienintelio straipsnio 774 ir 776 dalimis panaikinamos su likusių gyvų išlaikytinių pensijomis susijusios teisės, kylančios iš to teismo pateikto Įstatymo Nr. 724/1994 15 straipsnio 5 dalies aiškinimo. Tas teismas mano, kad vienintelis to straipsnio 774 ir 776 dalių tikslas buvo saugoti finansinį Italijos valstybės interesą. Todėl kyla klausimas, ar teisėtų lūkesčių apsaugos principas taikomas esant aiškinamiesiems įstatymams, kuriais atgaline data suinteresuotųjų asmenų nenaudai pakeičiamos nuostatos, kuriomis nustatomos teisės, ir ar vienintelis finansinis motyvas gali būti privalomoji bendrojo intereso priežastis.
10
Šiuo klausimu Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia, remiasi Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) praktika. Pastarasis teismas, į kurį dviem nutartimis kreipėsi Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia ir Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Siciliana (Audito rūmų Sicilijos regiono bylas teismine tvarka nagrinėjantis skyrius), savo 2008 m. kovo 12 d. Sprendime Nr. 74 nusprendė, kad iškelti klausimai, susiję su Įstatymo Nr. 296 vienintelio straipsnio 774 dalimi, yra nepagrįsti. Be to, 2011 m. sausio 5 d. Sprendime Nr. 1 dėl Įstatymo Nr. 335/1995 Corte costituzionale nusprendė, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas netaikomas teisiniams santykiams, susijusiems su valstybės mokamomis ir privačiomis senatvės pensijomis. Priimdamas Įstatymą Nr. 335/1995, įstatymų leidėjas siekė suderinti privačių ir valstybės mokamų senatvės pensijų sistemas; toks suderinimas padarė struktūrinį poveikį viešosioms išlaidoms ir biudžeto pusiausvyrai, siekiant laikytis įsipareigojimų Bendrijai, susijusių su ekonominio ir finansinio stabilumo paktu pereinant prie vieningos Europos valiutos.
11
Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į pateiktus klausimus Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia pažymi, kad Įstatymo Nr. 241/1990 1 straipsnyje pateikta tiesioginė ir besąlygiška nuoroda į Europos Sąjungos teisės sistemos principus, pagal kuriuos Italijos teismui leidžiama kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu dėl konkretaus išaiškinimo, kuris yra svarbus jam priimant sprendimą. Sprendimuose Cicala (C‑482/10, EU:C:2011:868) ir Romeo (C‑313/12, EU:C:2013:718) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Įstatymo Nr. 241/1990 1 straipsnyje nėra tiesioginės ir besąlygiškos nuorodos į Sąjungos teisę. Tačiau pagrindinėje byloje, priešingai nei bylose, kuriose priimti minėti du sprendimai, nagrinėjama ne pareiga motyvuoti, o teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuris aiškiai ir besąlygiškai taikomas, nors ir nėra apibrėžtas vidaus teisėje.
12
Šiomis aplinkybėmis Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar teisėtų lūkesčių apsaugos principą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kaip antai [Įstatymas Nr. 296/2006], kuriame nustatyta, kad Istituto di Previdenza negali mokėti palankesnių likusių gyvų išlaikytinių pensijų asmenims, kuriems tokios pensijos buvo mokamos po 1995 m. rugpjūčio 17 d. ir yra susijusios su jų sutuoktiniams iki 1994 m. gruodžio 31 d. mokėtomis senatvės pensijomis, tačiau nepaaiškinta, ar šiuo klausimu yra bendrojo intereso pagrindų?
2.
Ar finansinis motyvas gali būti bendrojo intereso pagrindas priimti autentiško aiškinimo įstatymus, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje?“
Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos
13
Pirmiausia konstatuotina, kad pateikti klausimai susiję su teisėtų lūkesčių apsaugos principo išaiškinimu esant išimtinai vidaus situacijai.
14
Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas iš esmės neturi jurisdikcijos atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą, kai akivaizdu, jog Sąjungos teisės taisyklė, kurią jo prašoma išaiškinti, negali būti taikoma (šiuo klausimu žr. Sprendimo Caixa d’Estalvis i Pensions de Barcelona, C‑139/12, EU:C:2014:174, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
15
Tačiau Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, pateiktų dėl Sąjungos teisės nuostatų, tada, kai pagrindinės bylos aplinkybėms Sąjungos teisė netaikoma, tačiau kai nacionalinėje teisėje daroma nuoroda į šias Sąjungos teisės nuostatas, siekiant nustatyti išimtinai atitinkamos valstybės narės vidaus situacijai taikytinas taisykles (žr., be kita ko, sprendimų Poseidon Chartering, C‑3/04, EU:C:2006:176, 15 punktą; ETI ir kt., C‑280/06, EU:C:2007:775, 22 ir 26 punktus; Salahadin Abdulla ir kt., C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105, 48 punktą; Cicala, EU:C:2011:868, 17 punktą; Nolan, C‑583/10, EU:C:2012:638, 45 punktą ir Romeo, EU:C:2013:718, 21 punktą).
16
Iš tiesų egzistuoja aiškus Sąjungos interesas, kad, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje, iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, kai nacionalinės teisės aktas sprendimų, kuriuos jis pateikia dėl į atitinkamo Sąjungos teisės akto taikymo sritį nepatenkančių situacijų, atveju nustato tokius pačius sprendimus kaip pagal minėtą teisės aktą, kad būtų užtikrintas vienodas vidaus situacijų ir Sąjungos teisės reglamentuojamų situacijų vertinimas, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos turi būti taikomos (žr., be kita ko, sprendimų Salahadin Abdulla ir kt., EU:C:2010:105, 48 punktą; SC Volksbank România, C‑602/10, EU:C:2012:443, 87 ir 88 punktus; Nolan, EU:C:2012:638, 46 punktą; Allianz Hungária Biztosító ir kt., C‑32/11, EU:C:2013:160, 20 ir 21 punktus ir Romeo, EU:C:2013:718, 22 punktą).
17
Taip yra tuomet, kai nagrinėjamos Sąjungos teisės nuostatos pagal nacionalinę teisę tapo tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms (sprendimų Cicala, EU:C:2011:868, 19 punktas; Nolan, EU:C:2012:638, 47 punktas ir Romeo, EU:C:2013:718, 23 punktas). Tačiau taip nėra tuomet, kai pagal nacionalinės teisės nuostatas nacionaliniam teismui leidžiama netaikyti Sąjungos teisės taisyklių taip, kaip jas aiškina Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. sprendimų Kleinwort Benson, C‑346/93, EU:C:1995:85, 16 ir 18 punktus ir Romeo, EU:C:2013:718, 33 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką).
18
Kalbant apie Įstatymo Nr. 241/1990 1 straipsnį, kuriuo remiasi Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog šioje nuostatoje nėra nuorodos į Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal minėtą Teisingumo Teismo praktiką, leidžiančios Teisingumo Teismui atsakyti į klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo nagrinėjant išimtinai vidaus ginčus (žr. sprendimus Cicala, EU:C:2011:868, ir Romeo, EU:C:2013:718).
19
Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia nepateikia jokios informacijos, kuria remdamasis Teisingumo Teismas galėtų daryti išvadą, kad jis turi jurisdikciją atsakyti į pateiktus klausimus. Vien tai, kad šie klausimai yra apie teisėtų lūkesčių apsaugos principą, o ne apie pareigą motyvuoti, kaip buvo bylose, kuriose priimti sprendimai Cicala (EU:C:2011:868) ir Romeo (EU:C:2013:718), negali pakeisti šio vertinimo.
20
Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punktą prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti išdėstytos priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantį teismą kelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ar galiojimo, ir jo nustatytas ryšys tarp šių nuostatų ir pagrindinėje byloje taikomo nacionalinės teisės akto. Šis išdėstymas, kaip ir šio Procedūros reglamento 94 straipsnio a punkte reikalaujamas trumpas reikšmingų faktinių aplinkybių išdėstymas, turi sudaryti galimybę Teisingumo Teismui patikrinti ne tik prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, bet ir savo jurisdikciją atsakyti į pateiktą klausimą (Nutarties Parva Investitsionna Banka, C‑488/13, EU:C:2014:2191, 25 punktas).
21
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, remiantis Procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalimi, Teisingumo Teismas akivaizdžiai neturi jurisdikcijos atsakyti į Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia pateiktus klausimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
22
Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nutaria:
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas akivaizdžiai neturi jurisdikcijos atsakyti į 2014 m. balandžio 28 d.Corte dei conti, sezione giurisdizionale per la Regione Puglia (Italija) nutartyje (byla C‑246/14) pateiktus klausimus.
Parašai.
( *1 ) Proceso kalba: italų.
Full & Egal Universal Law Academy