GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2016 m. gruodžio 21 d. ( 1 )
Nuomonės pateikimo procedūra 2/15,
pradėta Europos Komisijos prašymu
„Prašymas pateikti nuomonę pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį — Europos Sąjungos ir Singapūro Respublikos laisvosios prekybos susitarimo sudarymas — Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasiskirstymas“
Turinys
1.
Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pateikti nuomonę pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį dėl Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasiskirstymo sudarant numatytą Europos Sąjungos ir Singapūro Respublikos laisvosios prekybos susitarimą (toliau – ESSLPS) ( 2 ). ESSLPS tekste, dėl kurio derėjosi Komisija, numatyta, kad jis sudaromas tik kaip Europos Sąjungos ir Singapūro Respublikos (toliau – Singapūras) susitarimas, nedalyvaujant valstybėms narėms. Komisija Teisingumo Teismo prašo patarti, ar šis požiūris tinkamas.
2.
Komisija tvirtina, kad Europos Sąjungai priklauso išimtinė kompetencija sudaryti ESSLPS. Jos teigimu, didelė to susitarimo dalis priskirtina Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 207 straipsnį dėl bendros prekybos politikos ir ji yra išimtinė kompetencija (SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktas), o Europos Sąjungos išimtinė kompetencija sudaryti kitas susitarimo dalis grindžiama teisėkūros procedūra priimtu aktu, kuriuo jai suteikiami tokie įgaliojimai (pirmasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį), arba tuo, kad ESSLPS sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį (trečiasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį). Europos Parlamentas iš esmės pritaria Komisijai. Visos kitos pastabas pateikusios šalys tvirtina, kad Europos Sąjunga negali pati sudaryti to susitarimo, nes tam tikros ESSLPS dalys priskirtinos Europos Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos sričiai ir net išimtinei valstybių narių kompetencijai. Vadinasi, valstybės narės taip pat turi būti ESSLPS šalys.
3.
ESSLPS yra vienas iš naujosios kartos prekybos ir investicijų susitarimų, dėl kurių Europos Sąjunga derėjosi arba derasi su prekybos partnerėmis iš kitų pasaulio regionų. Susitarimas nėra homogeninis: juo neaprėpiama kuri nors viena sritis ar dalykas ir nesiekiama vienintelio tikslo. Juo pirmiausia siekiama liberalizuoti prekybą ir investicijas ir užtikrinami tam tikri apsaugos standartai, kad būtų suderinti ekonominiai ir neekonominiai tikslai. ESSLPS, pagrįstu galiojančiomis Pasaulio prekybos organizacijos (toliau – PPO) susitarimuose ( 3 ) įtvirtintomis taisyklėmis, tos taisyklės taip pat išplečiamos ir apimami dalykai, kurie (dar) nėra įtraukti į tuos susitarimus.
4.
Siekiant nustatyti, ar Europos Sąjunga gali sudaryti ESSLPS nedalyvaujant valstybėms narėms, pirma būtina aiškiai suprasti, kokius dalykus susitarimas apima ir kokių tikslų juo siekiama ( 4 ). Tai bus pagrindas taikyti įvairias Sutarties taisykles dėl kompetencijos priskyrimo Europos Sąjungai ir tos kompetencijos pobūdžio. Tam reikėtų taikyti taisykles, išdėstytas SESV 3 straipsnio 1 dalyje (dėl aiškios išimtinės kompetencijos), prieš taikant taisykles, nustatytas SESV 3 straipsnio 2 dalyje (dėl numanomos išimtinės kompetencijos ( 5 )) ir, jei reikėtų, SESV 4 straipsnyje (dėl pasidalijamosios kompetencijos).
ESSLPS
5.
2006 m. gruodžio mėn. Komisija rekomendavo Europos Sąjungos Tarybai suteikti jai įgaliojimus Europos bendrijos ir valstybių narių vardu derėtis dėl laisvosios prekybos susitarimo su Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (toliau – ASEAN) šalimis. 2007 m. balandžio mėn. Taryba įgaliojo Komisiją pradėti derybas. Derybos dėl regioninio lygmens susitarimo vyko sunkiai ir buvo sustabdytos. Komisija pasiūlė siekti dvišalių laisvosios prekybos susitarimų su atitinkamomis ASEAN šalimis ir pradėti nuo Singapūro. 2009 m. gruodžio mėn., remdamasi derybų nurodymais, kuriuos parengė deryboms su ASEAN, Taryba įgaliojo Komisiją derėtis dėl prekybos susitarimo su Singapūru. Derybos prasidėjo 2010 m. kovo mėn. 2011 m. rugsėjo mėn. Taryba iš dalies pakeitė derybų nurodymus, kad į aprėptinų temų sąrašą būtų įtrauktos investicijos. Kartu Taryba konstatavo, jog tai daroma siekiant, kad į investicijoms skirtą susitarimo skyrių įeitų pasidalijamosios kompetencijos sritys, kaip antai portfelinės investicijos ( 6 ), ginčų sprendimas ir nuosavybė ir ekspropriacija.
6.
2013 m. rugsėjo 20 d. Europos Sąjunga (atstovaujama Komisijos) ir Singapūras parafavo ESSLPS tekstą (t. y. patvirtino jį kaip galutinį), išskyrus investicijoms skirtą skyrių. Tą pačią dieną tekstas buvo viešai paskelbtas.
7.
Kai paaiškėjo, kad tame tekste buvo numatyta, jog Europos Sąjunga pasirašys ir sudarys ESSLPS nedalyvaujant valstybėms narėms, 2014 m. vasario mėn. Prekybos politikos komitetas (komitetas, kurį Taryba paskyrė pagal SESV 207 straipsnio 3 dalį) perdavė klausimą svarstyti Nuolatinių atstovų komitetui (toliau – COREPER). Prekybos politikos komitetas pasiūlė COREPER patvirtinti ESSLPS pasirašymo ir sudarymo procedūrą ir paprašė, kad jis paragintų Komisiją, kaip derybininkę Europos Sąjungos ir valstybių narių vardu, pritaikyti tekstą prie mišraus tokio susitarimo pobūdžio. COREPER pažymėjo, jog delegacijos aiškiai sutaria, kad ESSLPS turėtų būti pasirašytas ir sudarytas kaip mišrus susitarimas, t. y. kad jo šalys turėtų būti ir Europos Sąjunga, ir valstybės narės.
8.
Derybos dėl investicijų skyriaus buvo užbaigtos 2014 m. spalio mėn. 2015 m. birželio mėn. Komisija išsiuntė Prekybos politikos komitetui konsoliduotą investicijų skyriaus tekstą ir pažymėjo, kad dabar parafuotas visas susitarimas.
9.
ESSLPS sudaro preambulė, 17 skyrių, protokolas ir penki memorandumai.
10.
Pirmame skyriuje („Tikslai ir bendrosios terminų apibrėžtys“) nustatyta, kad ESSLPS siekiama sukurti laisvosios prekybos erdvę, suderinamą su 1994 m. GATT XXIV straipsniu ( 7 ) ir GATS V straipsniu ( 8 ), ir liberalizuoti ir lengvinti šalių tarpusavio prekybą ir investicijas pagal ESSLPS.
11.
Antrame skyriuje („Nacionalinis režimas ir patekimas į prekių rinką“) pirmiausia dar kartą patvirtinama šalių pareiga taikyti nacionalinį režimą ( 9 ) pagal 1994 m. GATT III straipsnį (kuris pagal tą skyrių įtraukiamas į ESSLPS). Jame taip pat nustatytos pareigos, susijusios su netarifinėmis priemonėmis. Yra nuostatų dėl informacijos teikimo ir dalijimosi ja, pranešimų, užklausų ir aprėpiamų priemonių administravimo.
12.
Trečiame skyriuje („Prekybos teisių gynimo priemonės“) nustatytos pareigos, susijusios su antidempingo ir kompensacinėmis priemonėmis ir dviejų rūšių apsaugos priemonėmis (globaliomis apsaugos priemonėmis ir dvišalėmis apsaugos priemonėmis).
13.
Ketvirto skyriaus („Techninės prekybos kliūtys“) tikslas yra lengvinti šalių tarpusavio prekybą prekėmis ir didinti jos apimtį sukuriant sistemą į TPK susitarimo (kuris yra ESSLPS dalis) taikymo sritį patenkančioms nereikalingoms prekybos kliūtims išvengti, nustatyti ir šalinti.
14.
Penktu skyriumi („Sanitarinės ir fitosanitarinės priemonės“) siekiama a) atitinkamose šalių teritorijose saugoti žmonių, gyvūnų ir augalų gyvybę ir sveikatą, kartu lengvinant šalių tarpusavio prekybą sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių (toliau – SFP priemonės) srityje; b) bendradarbiauti dėl tolesnio Sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių sutarties (toliau – SFP sutartis) įgyvendinimo; c) numatyti priemones ryšiams, bendradarbiavimui ir klausimų, susijusių su šalių tarpusavio prekybai įtakos turinčių SFP priemonių įgyvendinimu, sprendimui gerinti.
15.
Šeštame skyriuje („Muitinė ir prekybos lengvinimas“) pripažįstama muitinės ir prekybos lengvinimo klausimų svarba kintančioje pasaulinės prekybos aplinkoje ir susitariama stiprinti bendradarbiavimą šioje srityje. Nustatyti principai, kuriais turi būti grindžiamos šalių muitų nuostatos ir procedūros.
16.
Septintu skyriumi („Netarifinės prekybos kliūtys ir investicijos į atsinaujinančiosios energijos gamybą“) siekiama skatinti, plėtoti ir didinti energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų ir tvarių neiškastinių išteklių (toliau – ekologiška energija), visų pirma lengvinant prekybą ir investicijas. Tas skyrius taikomas priemonėms, galinčioms daryti poveikį šalių tarpusavio prekybai ir investicijoms, susijusioms su ekologiškos energijos gamyba, bet ne produktams, iš kurių energija gaunama.
17.
Aštuntame skyriuje („Paslaugos, įsisteigimas ir elektroninė prekyba“) šalys dar kartą patvirtina savo įsipareigojimus pagal PPO steigimo sutartį ( 10 ). Tame skyriuje nustatytos būtinosios sąlygos dėl laipsniško tarpusavio prekybos paslaugomis, t. y. tarpvalstybinio paslaugų teikimo iš vienos šalies teritorijos į kitos šalies teritoriją ir vienos šalies teritorijoje kitos šalies paslaugos vartotojui, liberalizavimo, įsisteigimo ir laikino fizinių asmenų atvykimo verslo tikslais. Elektroninei prekybai skirtos atskiros nuostatos. Taip pat yra nuostatų dėl nacionalinio reglamentavimo, kompiuterių paslaugų, pašto paslaugų, telekomunikacijų paslaugų, finansinių paslaugų ir tarptautinio jūrų transporto paslaugų.
18.
Devintą skyrių („Investicijos“) sudaro dvi dalys.
19.
A skirsnyje išdėstytos esminės nuostatos dėl investicijų apsaugos. Tame skyriuje „investicija“ – tai „bet koks turtas, kuriam būdingi investicijos bruožai, įskaitant tokius bruožus kaip įsipareigojimas skirti kapitalo ar kitų išteklių, tikėjimasis gauti naudos ar pelno, rizikos prisiėmimas ar tam tikra trukmė“. Pagrindiniai reikalavimai susiję su nacionaliniu režimu, nešališku ir teisingu režimu, visiška apsauga ir saugumu ir kompensacijomis patyrus nuostolių kitos šalies teritorijoje dėl karo ar kito ginkluoto konflikto, revoliucijos, nepaprastosios padėties, sukilimo, maišto ar riaušių. A skirsnyje taip pat numatyta, kad nė viena iš šalių tiesiogiai ar netiesiogiai nenacionalizuoja ir neeksproprijuoja kitos šalies investuotojų, kuriems taikomas šis skirsnis, investicijų ir tokioms investicijoms netaiko priemonių, kurių poveikis lygiavertis nacionalizacijai ar ekspropriacijai, išskyrus atvejus, kai tenkinamos tam tikros sąlygos. Be to, kiekviena šalis turi leisti daryti bet kokius pervedimus, susijusius su investicija, kuriai taikomas devintas skyrius, laisvai konvertuojama valiuta be apribojimų ar delsimo. ESSLPS įsigaliojus, 9-D priede išvardyti dvišaliai Sąjungos valstybių narių ir Singapūro susitarimai nustoja galioti ir pakeičiami ESSLPS, kuris laikomas viršesniu.
20.
B skirsniu įsteigiamas investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo (ISDS) mechanizmas. Tas mechanizmas, kuris gali būti susijęs su arbitražu, taikomas vienos šalies ieškovo ir kitos šalies ginčams dėl režimo (įskaitant neveikimą), kuriuo, kaip įtariama, pažeidžiamos A skirsnio nuostatos ir dėl to ieškovas arba vietoje įsteigta jo bendrovė patiria nuostolių ar žalos. Atskira nuostata nustatyta, kad iš principo nė viena iš šalių nesuteikia diplomatinės apsaugos ir nepateikia tarptautinio reikalavimo dėl ginčo, kurį vienas iš jos investuotojų ir kita šalis sutiko pateikti arba pateikė arbitražui pagal devinto skyriaus B skirsnį.
21.
Dešimtas skyrius („Viešieji pirkimai“) taikomas bet kokioms priemonėms, susijusioms su susitarime numatytais pirkimais, t. y. kai pirkimą vykdo į sąrašą įtraukta organizacija, o jo vertė viršija nustatytą ribą. skyriuje nustatyti patekimo į rinką ir kiti reikalavimai.
22.
Vienuoliktame skyriuje („Intelektinė nuosavybė“) nustatytos teisės ir pareigos, susijusios su septyniomis intelektinės nuosavybės teisių kategorijomis, kurioms taikoma ir TRIPS sutartis, ir viena kategorija, kuriai ta sutartis netaikoma, t. y. augalų veislių nuosavybės teisėmis. To skyriaus struktūra atitinka TRIPS sutarties struktūrą: kiekvienas poskirsnis skirtas intelektinės nuosavybės teisei, įtrauktai į ESSLPS, ir kartu aprėpia teises ir pareigas, nustatytas kituose daugiašaliuose susitarimuose (kai kurie iš jų yra TRIPS sutarties dalis, kai kurie – ne).
23.
Dvyliktame skyriuje („Konkurencija ir susiję klausimai“) pabrėžiama laisvos ir neiškreiptos konkurencijos svarba šalių prekybos santykiuose. Jame nustatyti principai, susiję su antimonopoline ir susijungimų politika, valstybinėmis įmonėmis, įmonėmis, kurioms suteiktos specialiosios arba išimtinės teisės, ir valstybės monopolijomis ir subsidijomis.
24.
Tryliktas skyrius („Prekyba ir tvarus vystymasis“) susijęs su šalių įsipareigojimu plėtoti ir skatinti tarptautinę prekybą ir dvišalius prekybos ir ekonomikos santykius taip, kad būtų prisidedama prie tvaraus vystymosi. Pagrindinės šalių pareigos – nustatyti savo aplinkos ir darbo apsaugos lygį ir atitinkamai priimti arba keisti susijusius teisės aktus ir politikos kryptis, remiantis tarptautiniu mastu pripažintuose aplinkosaugos ir darbo standartuose ar susitarimuose, kurių šalys jos yra, įtvirtintais principais. skyriuje taip pat nustatytos atskiros pareigos dėl prekybos mediena ir medienos produktais ir žuvies produktais, jame yra konkrečių nuostatų dėl ginčų sprendimo.
25.
Keturioliktame skyriuje („Skaidrumas“) nustatytos pareigos, pagal kurias siekiama sukurti skaidrią ir numatomą reglamentavimo aplinką ekonominės veiklos vykdytojams, taip pat pateikti išaiškinimus ir nustatyti patobulintas skaidrumo, konsultacijų ir geresnio visuotinai taikomų priemonių administravimo sąlygas. Tos pareigos iš esmės taikomos kartu su konkretesnėmis taisyklėmis, įtvirtintomis kituose ESSLPS skyriuose.
26.
Penkioliktame skyriuje („Ginčų sprendimas“) nustatytos bendrai taikytinos taisyklės, kuriomis siekiama vengti ginčytinų klausimų dėl ESSLPS aiškinimo ir taikymo ir spręsti tokius šalių klausimus siekiant, jei įmanoma, abipusiškai priimtino sprendimo. Tokioje ginčų sprendimo procedūroje numatyti keli etapai: prašymas surengti konsultacijas, arbitražo kolegijos sudarymas (prašymas ją sudaryti), tarpinės ataskaitos rengimas ir galutinio sprendimo priėmimas. Yra nuostatų, skirtų įgyvendinimo ir teisių gynimo priemonėms, kuriomis siekiama paskatinti reikalavimų laikymąsi.
27.
Šešioliktame skyriuje („Tarpininkavimas“) nustatytas tarpininkavimo mechanizmas, kurio tikslas – padedant tarpininkui rasti abipusiškai priimtiną sprendimą laikantis išsamios ir greitos procedūros. Jei nenurodyta kitaip, jis taikomas bet kokiai į ESSLPS taikymo sritį patenkančiai priemonei, kuri daro neigiamą poveikį šalių tarpusavio prekybai ar investicijoms.
28.
Septynioliktame skyriuje („Institucinės, bendrosios ir baigiamosios nuostatos“) pateikiamos trijų kategorijų nuostatos. Pirmosios kategorijos nuostatomis nustatyta institucinė struktūra, kurią sudaro įvairūs komitetai, kuriuose šalys posėdžiauja siekdamos prižiūrėti ir palengvinti ESSLPS įgyvendinimą ir taikymą. Antrosios kategorijos nuostatos susijusios su sprendimų priėmimu, ESSLPS pakeitimais, įsigaliojimu, tiesioginiu poveikiu, prisijungimu, teritoriniu taikymu, įvairiais priedais ir kitais dokumentais, kurie yra neatsiejama ESSLPS dalis, ir autentiškomis ESSLPS teksto redakcijomis. Trečioji kategorija skirta materialiniams klausimams, įskaitant apmokestinimą, einamąją sąskaitą ir kapitalo judėjimą, valstybinius fondus, apribojimus siekiant apsaugoti mokėjimų balansą ir su saugumu susijusias išimtis.
29.
Be skyrių teksto, į ESSLPS įtrauktas protokolas dėl kilmės taisyklių, memorandumai, atitinkamai susiję su 17.6 straipsniu (mokesčiai), arbitrų atlygiu, papildomomis su muitais susijusiomis nuostatomis, įgaliotųjų ekonominių operacijų vykdytojų programų savitarpio pripažinimu ir Singapūrui būdingais ploto ar prieigos prie gamtos išteklių apribojimais.
30.
Išsamesnė ESSLPS santrauka pateikta mano išvados priede. Priedo tikslas – ne apibendrinti kiekvieną ESSLPS aspektą, o pateikti pagrindinių šiai išvadai svarbių dalykų santrauką. Tiek prašymo aprašymą ir šalių pastabas, tiek mano parengtą to prašymo analizę reikėtų vertinti atsižvelgiant į tą priedą.
Sąjungos teisė
Europos Sąjungos sutartis
31.
ESS 5 straipsnyje numatytas suteikimo principas, pagal kurį Sutartimis Europos Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms ( 11 ). ESS 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „ Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės“, ir kad „Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms“.
32.
ESS 21 straipsnio 2 dalyje nurodyti bendros politikos ir veiksmų nustatymo ir įgyvendinimo principai, kurių laikosi Europos Sąjunga, ir tikslai, kurių ji siekia. Tie patys principai ir tikslai taikomi plėtojant ir įgyvendinant Europos Sąjungos išorės veiksmus ir kitų jos politikos krypčių išorės aspektus (ESS 21 straipsnio 3 dalis). Tie tikslai, be kita ko, yra „skatint[i] visų šalių integraciją į pasaulio ekonomiką, įskaitant laipsnišką tarptautinės prekybos apribojimų panaikinimą“ (ESS 21 straipsnio 2 dalies e punktas), ir „prisidėt[i] prie tarptautinių priemonių, skirtų aplinkos kokybės išsaugojimui ir gerinimui bei pasaulio gamtos išteklių tausojančiam valdymui, siekiant užtikrinti tvarų vystymąsi, kūrimo“ (ESS 21 straipsnio 2 dalies f punktas).
Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo
33.
SESV 2 straipsnyje pirmiausia numatyta:
„1. Kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai išimtinę kompetenciją, tik Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia Sąjungos aktams įgyvendinti.
2. Kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai kompetenciją, kurią ji dalijasi su valstybėmis narėmis, Sąjunga ir valstybės narės gali toje srityje priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija[ ( 12 ) ]. Valstybės narės vėl naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nusprendė nesinaudoti savo kompetencija.
“
34.
Protokolo Nr. 25 ( 13 ) dėl kompetencijos pasidalijimo vieninteliame straipsnyje numatyta: „Remiantis [SESV] 2 straipsnio 2 dalimi dėl kompetencijos pasidalijimo, kai Sąjunga imasi veiksmų tam tikroje srityje, jos kompetencija apima tik tuos aspektus, kurie reglamentuojami atitinkamu Sąjungos teisės aktu, bet neapima visos srities.“
35.
SESV 3 straipsnio 1 dalyje išvardytos sritys, kuriose Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją:
„a)
muitų sąjung[a];
d)
pinigų politik[a] valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro;
e)
bendr[a] prekybos politik[a].“
36.
Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Sąjunga taip pat naudojasi išimtine kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus, „kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte [pirmasis pagrindas] arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija [antrasis pagrindas], arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį [trečiasis pagrindas]“.
37.
SESV 4 straipsnis susijęs su pasidalijamąja kompetencija, jame numatyta:
„1. Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis, kai Sutartys jai suteikia kompetenciją, nesusijusią su 3 ir 6 straipsniuose nurodytomis sritimis[ ( 14 ) ].
2. Pasidalijamajai Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai priskiriamos šios pagrindinės sritys:
a)
vidaus rinka;
b)
šioje Sutartyje apibrėžti socialinės politikos aspektai;
d)
žemės ūkis ir žuvininkystė, išskyrus biologinių jūrų išteklių apsaugą;
e)
aplinkosauga;
g)
transportas;
i)
energetika;
“
38.
Pagal SESV 9 straipsnį, kuriame išdėstytos bendrojo taikymo nuostatos, nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Europos Sąjunga „atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu [ir] tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu “.
39.
Pagal SESV 11 straipsnį (kuriame taip pat išdėstytos bendrojo taikymo nuostatos) „nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus“.
40.
SESV penktosios dalies I antraštinėje dalyje, kurią sudaro 205–207 straipsniai, išdėstytos bendrosios nuostatos dėl Europos Sąjungos išorės veiksmų.
41.
SESV 206 straipsnyje nustatyta: „Pagal 28–32 straipsnius sukurdama muitų sąjungą, Sąjunga bendram labui prisideda prie darnaus pasaulio prekybos plėtojimo, laipsniško tarptautinės prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų apribojimų panaikinimo bei muitų ir kitų kliūčių mažinimo.“
42.
SESV 207 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Bendra prekybos politika grindžiama vienodais principais, ypač keičiant muitų normas, sudarant susitarimus dėl muitų tarifų ir prekybos, susijusius su prekyba prekėmis ir paslaugomis bei intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais, tiesioginėmis užsienio investicijomis, liberalizavimo priemonių suvienodinimu, eksporto politika ir prekybos apsaugos priemonėmis, pavyzdžiui, taikytinomis dempingo ar subsidijų atveju. Bendra prekybos politika vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais.“
43.
SESV 207 straipsnio 5 dalis suformuluota taip: „Deryboms ir tarptautinių susitarimų sudarymui transporto srityje taikomos Trečiosios dalies VI antraštinės dalies [į kurią įeina nuostatos dėl bendros transporto politikos] ir 218 straipsnio nuostatos.“
44.
SESV 207 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Naudojimasis šiuo straipsniu suteiktais įgaliojimais bendros prekybos politikos srityje neturi poveikio Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos atskyrimui ir nesudaro prielaidų valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų suderinimui, kai tokio suderinimo nereikalaujama Sutartyse.“
45.
SESV 216 straipsnyje nustatyta, kada Europos Sąjunga gali sudaryti tarptautinį susitarimą su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis. Pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį Sąjunga gali tai daryti, „kai tai yra numatyta Sutartyse [pirmasis pagrindas] arba kai susitarimo sudarymas yra būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų [antrasis pagrindas], arba kai jį numato Sąjungos teisiškai privalomas aktas [trečiasis pagrindas], arba kai jis gali turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį [ketvirtasis pagrindas]“. SESV 216 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokie susitarimai yra privalomi ES institucijoms ir valstybėms narėms.
46.
SESV 218 straipsnyje numatytos procedūrinės taisyklės, pagal kurias, be kita ko, reglamentuojamos derybos dėl tarptautinių susitarimų, jų pasirašymas ir sudarymas:
„1. Nepažeidžiant 207 straipsnyje nustatytų konkrečių nuostatų, derybos dėl susitarimų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių arba tarptautinių organizacijų vedamos ir jie sudaromi toliau išdėstyta tvarka.
2. Taryba leidžia pradėti derybas, priima derybinius nurodymus, leidžia pasirašyti ir sudaryti susitarimus.
3. Komisija teikia rekomendacijas Tarybai, o ši priima sprendimą, kuriuo įgalioja pradėti derybas
4. Taryba gali duoti nurodymus derybininkui ir paskirti specialų komitetą, su kuriuo privaloma konsultuotis vedant derybas.
5. Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti susitarimą ir prireikus laikinai jį taikyti jam dar neįsigaliojus.
6. Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo.
11. Valstybė narė, Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su Sutarčių nuostatomis. Jei Teismo nuomonė yra neigiama, numatytas sudaryti susitarimas negali įsigalioti, jei jis nėra iš dalies keistas arba Sutartys nėra peržiūrėtos.“
Prašymas Teisingumo Teismui pateikti nuomonę
47.
2015 m. liepos 10 d. prašymu Komisija Teisingumo Teismo paprašė pateikti nuomonę pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį šiuo klausimu:
„Ar Europos Sąjunga turi reikiamą kompetenciją viena pasirašyti ir sudaryti [ESSLPS]? Būtent:
—
kurios susitarimo nuostatos priskiriamos Sąjungos išimtinei kompetencijai,
—
kurios susitarimo nuostatos priskiriamos Sąjungos pasidalijamajai kompetencijai ir
—
ar kuri nors susitarimo nuostata priskiriama valstybių narių išimtinei kompetencijai?“
48.
Rašytines pastabas dėl Komisijos prašymo pateikė Taryba, Parlamentas ir visų valstybių narių, išskyrus Belgiją, Kroatiją, Estiją ir Švediją, vyriausybės. 2016 m. rugsėjo 12 ir 13 d. buvo surengtas teismo posėdis, kuriame dalyvavo Komisija, Taryba, Parlamentas ir Austrijos, Belgijos, Čekijos, Danijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Airijos, Italijos, Lietuvos, Nyderlandų, Lenkijos, Rumunijos, Slovėnijos ir Ispanijos vyriausybės.
Klausimai, kuriuos Komisija kelia prašyme pateikti nuomonę
49.
Komisijos prašymas pateikti nuomonę akivaizdžiai priimtinas, nes ESSLPS dar nesudarytas, tad yra „numatytas“ sudaryti susitarimas, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį. Iš esmės prašymas sudarytas iš dviejų dalių.
50.
Pirmoji dalis susijusi su klausimu, ar Europos Sąjunga gali pasirašyti ir sudaryti ESSLPS viena, t. y. nedalyvaujant valstybėms narėms.
51.
Antrojoje dalyje keliamas klausimas, kurios ESSLPS nuostatos priskiriamos išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai, pasidalijamajai Europos Sąjungos kompetencijai ir išimtinei valstybių narių kompetencijai.
52.
Jeigu Teisingumo Teismo atsakymas į pirmąją prašymo dalį būtų teigiamas, nes visas ESSLPS priklauso išimtinei Europos Sąjungos išorės kompetencijai (pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį arba pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį), antrosios dalies galima nenagrinėti. Tokiu atveju ESSLPS turi sudaryti pati Europos Sąjunga.
53.
Jeigu Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos dėl viso ESSLPS, padėtis tampa sudėtingesnė. Jeigu su ESSLPS susijusi kompetencija yra iš dalies išimtinė Europos Sąjungos kompetencija (pagal SESV 3 straipsnį) ir iš dalies pasidalijamoji (pagal SESV 4 straipsnį), kas gali (arba turėtų) pasirašyti tą susitarimą ( 15 )?
54.
Šiame etape būtinai turiu paaiškinti, kaip, mano nuomone, tarpusavyje susijusios vidaus ir išorės kompetencijos sistemos.
55.
SESV 2–4 straipsniai turi būti vertinami atsižvelgiant į ESS 4 ir 5 straipsnius. Juos vertinant taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra pačioje SESV pradžioje (pirmoji dalis „Principai“; I antraštinė dalis „Sąjungos kompetencijos kategorijos ir sritys“), ir į tai, kas buvo išdėstyta ankstesnėse Sutarčių redakcijose.
56.
Šiuo atveju svarbu prisiminti redakcijas po Mastrichto (1992 m.), Amsterdamo (1997 m.) ir Nicos (2001 m.) sutarčių, kurios virto SESV. Pirmiausia EB sutarties su pakeitimais, padarytais Mastrichte sudaryta Europos Sąjungos sutartimi, 3b straipsnyje (vėliau – EB 5 straipsnis (Amsterdamo ir vėliau Nicos sutartyje)), sudarytame iš trijų dalių, buvo pateikta kompetencijos analizė, kurioje buvo vienas po kito išdėstyti suteikimo, subsidiarumo ir proporcingumo principai ( 16 ). Tačiau per tą laikotarpį nebuvo išsamaus kompetencijos sričių sąrašo. Toks sąrašas būtų buvęs įtvirtintas nepavykusioje Sutartyje dėl Konstitucijos Europai, o dabartinių SESV 2, 3 ir 4 straipsnių turinys ir svarbiausios sudedamosios dalys buvo daugiau ar mažiau tiesiogiai perimtos iš konstitucijos projekto ir įtrauktos į Lisabonos sutartį ( 17 ).
57.
Iš tų ankstesnių redakcijų matyti, kad įžanginis dabartinės SESV skirsnis nesusijęs su pačiais išorės santykiais. Jis susijęs su esminiu konstituciniu klausimu dėl galių pasiskirstymo tarp Europos Sąjungos ir jos valstybių narių, t. y. su galių suteikimo principu. Kompetencijos sritys Europos Sąjungai priskiriamos iš esmės tam, kad ji galėtų priimti teisės aktus įvairiose politikos ir ekonominės veiklos srityse Europos Sąjungos teritorijoje. Tai požiūris į pasaulį, sutelktas į ES (o ne Weltanschauung). Taip siekiama užtikrinti pageidaujamą pusiausvyrą tarp bendros (viršvalstybinės) centrinės institucijos, įsteigtos pagal Sutartis, ir Europos Sąjungą sudarančių, vis dar suverenių valstybių narių (Herren der Verträge). Iš kompetencijos pasiskirstymo, kuriuo grindžiamas visas Europos Sąjungos projektas, turi būti aišku, kam priklauso kompetencija imtis veiksmų tam tikrose srityse. Svarbiausias klausimas – kas kompetentingas imtis veiksmų Europos Sąjungos teritorijoje: Europos Sąjunga ar valstybės narės? Vis dėlto kompetencijos pasiskirstymas tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių neišvengiamai turės pasekmių įgyvendinant išorės kompetenciją.
58.
Koks buvo Lisabonos sutartimi padarytų pakeitimų poveikis?
59.
Į trumpą baigtinį sąrašą įtrauktos kompetencijos sritys negrįžtamai (draudžiant keisti Sutartį) priskirtos Europos Sąjungai (SESV 3 straipsnio 1 dalis). Tačiau dauguma kompetencijos sričių įtraukta į „pagrindinių sričių“ sąrašą, kuris nėra baigtinis ir kuriame išvardytos pasidalijamosios kompetencijos sritys (SESV 4 straipsnio 2 dalis). Kompetencija, laikoma „pasidalijamąja“, niekada nevirsta a priori išimtinės ES kompetencijos sritimi, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį. Tiesa, jeigu naudodamasi savo pirmumo teise pagal SESV 2 straipsnio 2 dalį (kurią aptarsiu netrukus) Europos Sąjunga veiksmingai veikia tam tikroje srityje, ta sritis faktiškai tampa sritimi, kurioje Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją. Tačiau skirtumas tarp a priori išimtinės ES kompetencijos sričių pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį ir kompetencijos sričių, kurios faktiškai tampa išimtinės ES kompetencijos sritimis pagal SESV 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą mechanizmą ( 18 ), yra toks: a priori išimtinė ES kompetencija niekada (draudžiant keisti Sutartį) nevirsta neišimtine ES kompetencija. Kita vertus, teoriškai įmanoma, kad šiuo metu ES teisės aktais, priimtais naudojantis pirmumo teise pagal SESV 2 straipsnio 2 dalį, reglamentuojama sritis galėtų būti grąžinta valstybėms narėms. ES teisės aktų leidėjui reikėtų tiesiog priimti sprendimą nebepriimti teisės aktų ir panaikinti galiojančius ES teisės aktus toje srityje.
60.
Be to, pasidalijamoji kompetencija pagal SESV 4 straipsnį neatskiriamai susijusi su tuo, ar yra (atskira) Sutarties nuostata, kuria Europos Sąjungai suteikiama kompetencija, kuri nėra nei išimtinė kompetencija (SESV 3 straipsnis), nei papildomoji kompetencija (SESV 6 straipsnis: kompetencija „remti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus“). Mat SESV 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis, kai Sutartys jai suteikia kompetenciją, nesusijusią su 3 ir 6 straipsniuose nurodytomis sritimis.“ ( 19 ) Taigi SESV 4 straipsnyje apibrėžtas įvairių kompetencijos sričių, kurias dalijasi Europos Sąjunga ir valstybės narės, buvimas.
61.
Be to, SESV 2 straipsnis susijęs su įvairiais naudojimosi kompetencija aspektais. Pirmiausia 2 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje įtvirtinta Europos Sąjungos „pirmumo teisė“. Pagal tą nuostatą Europos Sąjunga turi teisę priimti sprendimą pradėti naudotis pasidalijamąja kompetencija vienoje iš išvardytų sričių. Tiek, kiek ji ja naudojasi (bet tik tiek), valstybės narės nebegali naudotis savo pasidalijamąja kompetencija toje konkrečioje srityje. Protokole Nr. 25 aiškiai nustatyta, kad „kai [Europos Sąjunga] imasi veiksmų tam tikroje srityje, jos kompetencija apima tik tuos aspektus, kurie reglamentuojami atitinkamu [ES] teisės aktu, bet neapima visos srities“. Aiškiai nustatyta, kad pirmumo teisė pagal SESV 2 straipsnio 2 dalį grąžinama. Jeigu Europos Sąjunga nutraukia veiksmus dėl tam tikros konkrečios pasidalijamosios kompetencijos srities dalies, ta kompetencija grąžinama valstybėms narėms. Mat dalys visada turi sudaryti visumą: kiekviena pasidalijamosios kompetencijos sritis priskirta arba Europos Sąjungai, arba valstybėms narėms. Tarpinių neapibrėžtų situacijų negali būti.
62.
Didelė Europos Sąjungos kompetencijos dalis ir toliau susijusi su tuo, kas vyksta viduje, t. y. Europos Sąjungos teritorijoje. Tam tikri kompetencijos pasiskirstymo aspektai ir toliau neišvengiamai daro poveikį išorės veiksmams. Tai pasakytina ir apie sritis, kuriose išimtinė kompetencija priklauso Europos Sąjungai, ir apie pasidalijamosios kompetencijos sritis. Kai imamasi tokių išorės veiksmų, turi būti paisoma sutarto Europos Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymo. Šių principų būtina laikytis visais atvejais, kai Europos Sąjunga imasi vidaus arba išorės veiksmų ( 20 ).
63.
Kompetencija muitų sąjungos klausimais ir kompetencija bendros prekybos politikos srityje (kurios yra nurodytos kaip išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos sritys SESV 3 straipsnio 1 dalyje) išsamiai pripažintos ir apibūdintos SESV 206 straipsnyje (muitų sąjunga) ir SESV 207 straipsnyje (bendra prekybos politika); šie straipsniai yra SESV penktojoje dalyje „Sąjungos išorės veiksmai“. Bendra prekybos politika yra vienas iš nedaugelio grynai ES išorės kompetencijos pavyzdžių. Nors pagal SESV 207 straipsnio 2 dalį Europos Parlamentas ir Taryba, priimdami reglamentus pagal įprastą teisėkūros procedūrą, gali patvirtinti priemones, apibrėžiančias bendros prekybos politikos įgyvendinimo sistemą, tokie reglamentai yra išorės veiksmų priemonės (kuriomis siekiama ES teisės aktais reglamentuoti prekybą su trečiosiomis valstybėmis). Lygiavertė vidaus kompetencija susijusi su įstatymų derinimu pagal SESV 114 ir 115 straipsnius siekiant reglamentuoti vidaus rinką, kuri SESV 4 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta kaip pasidalijamosios kompetencijos sritis.
64.
Priešingai nei SESV 3 straipsnio 1 dalyje, kurioje aiškiai neminima išorės kompetencija, SESV 3 straipsnio 2 dalyje išvardytos aplinkybės, kuriomis Europos Sąjunga „naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti“. Keturi pagrindai ( 21 ), kuriuos numatė Sutarties autoriai („kai jų sudarymas yra numatytas [Europos Sąjungos] teisėkūros procedūra priimtame akte“, „[kai jų sudarymas] yra būtinas, kad [Europos Sąjunga] galėtų naudotis savo vidaus kompetencija“, „jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“), atspindi ir dažniausiai susistemina ankstesnę Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 22 ). SESV 216 straipsniu (kuriame išdėstytos išsamios nuostatos, kokiomis sąlygomis Europos Sąjunga „gali sudaryti susitarimą su viena arba keliomis trečiosiomis šalimis arba tarptautinėmis organizacijomis“) taip pat išdėstoma ir susisteminama Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl ES išorės kompetencijos buvimo ir jis tiesiogiai susijęs su kompetencijos sričių pasiskirstymu pagal SESV 2–4 straipsnius. SESV 216 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas ES išorės kompetencijos buvimas, bet ne jos išimtinis pobūdis, nustatytas SESV 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
65.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, išorės kompetenciją apsvarstysiu išsamiau.
66.
Kalbant apie bendrą prekybos politiką, SESV 3 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad Europos Sąjunga šioje srityje naudojasi išimtine kompetencija. SESV 207 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad bendra prekybos politika „grindžiama susitarim[ais] dėl muitų tarifų ir prekybos [įvairiose srityse]“. Pirmasis pagrindas pagal 216 straipsnio 1 dalį reiškia, kad Europos Sąjunga gali sudaryti tarptautinį susitarimą, „kai tai yra numatyta Sutartyse“. Taigi su sąlyga, kad tam tikras dalykas patenka į bendrą prekybos politiką (keblus klausimas, kuriam skirta didelė šioje išvadoje pateiktos analizės dalis), Europos Sąjunga naudojasi išimtine išorės kompetencija su tuo dalyku susijusiems tarptautiniams susitarimams sudaryti. Kitos išimtinės kompetencijos sritys, išvardytos SESV 3 straipsnio 1 dalyje, gali būti susijusios su kitais SESV 216 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, pirmiausia antruoju pagrindu („kai susitarimo sudarymas yra būtinas norint [Europos Sąjungos] politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų“).
67.
Jeigu tenkinamas vienas iš SESV 3 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų ir Europos Sąjunga naudojasi išorės kompetencija pagal išsamias kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus suteikimo taisykles, išdėstytas SESV 216 straipsnio 1 dalyje, tokia išorės kompetencija yra išimtinė. Trumpai aptarkime kiekvieną pagrindą iš eilės.
68.
Pirma, ar galime nustatyti „[ES] teisiškai privalomą aktą“, kuriame numatyta, kad Europos Sąjunga gali sudaryti tokį tarptautinį susitarimą (trečiasis pagrindas pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį)? Jeigu taip ir jeigu tas aktas yra „[Europos Sąjungos] teisėkūros procedūra priimtas aktas“ (pirmasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį) ( 23 ), atitinkama ES išorės kompetencija bus išimtinė ( 24 ).
69.
Antra, ar tarptautinio susitarimo sudarymas yra „būtinas norint [Europos Sąjungos] politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų“ (antrasis pagrindas pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį)? Jeigu taip ir jeigu Europos Sąjungos vidaus kompetencija praktiškai negali būti panaudota nesant išorės sudedamosios dalies (antrasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį), atitinkama ES išorės kompetencija taip pat bus išimtinė. Kaip matyti iš jurisprudencijos iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, tokios situacijos retos, bet jų pasitaiko ( 25 ).
70.
Galiausiai ar ES teisėkūros veikla buvo pakankamai aktyvi, kad Europos Sąjunga dabar jau naudojasi išimtine ES išorės kompetencija dėl kodifikuoto „Sprendimo ERTA poveikio“? ( 26 ) Įrodymas, kad tarptautinio susitarimo sudarymas „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“ ( 27 ), automatiškai tenkina ketvirtojo pagrindo sąlygas pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį ir trečiojo pagrindo sąlygas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, tad Europos Sąjunga atitinkamai naudosis išimtine išorės kompetencija.
71.
Jeigu Europos Sąjungai nepriklauso išimtinė išorės kompetencija pagal SESV 3 straipsnį, ar ji naudojasi pasidalijamąja išorės kompetencija pagal SESV 2 ir 4 straipsnius (kuriais reglamentuojama pasidalijamoji kompetencija) ir SESV 216 straipsnį (kuriuo suteikiama išorės kompetencija), ar visiškai neturi jokios išorės kompetencijos, išskyrus galbūt papildomą išorės kompetenciją ( 28 )? Šiuo atveju padėtis sudėtingesnė.
72.
Pirma, būtina patikrinti, ar pasidalijamoji kompetencija apskritai numatyta SESV 4 straipsnyje. Darant prielaidą, kad atsakymas į šį klausimą teigiamas, reikia apsvarstyti, ar tenkinamas vienas iš SESV 216 straipsnio 1 dalyje išvardytų pagrindų, kuriais Europos Sąjungai priskiriama kompetencija sudaryti tarptautinį susitarimą. Kadangi, remiantis šia hipoteze, pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį išimtinės išorės kompetencijos nėra, tikėtina, kad bus svarbūs pirmasis, antrasis ir trečiasis pagrindai pagal tą nuostatą. Pagal SESV 4 straipsnį ir 216 straipsnio 1 dalį kartu sudaromos sąlygos, būtinos pasidalijamosios ES išorės kompetencijos buvimui. Kaip tuomet dėl naudojimosi ja?
73.
Dabar būtina grįžti prie SESV 2 straipsnio 2 dalies ir Europos Sąjungos pirmumo teisės. Jeigu Europos Sąjunga nuspręstų nesinaudoti ta teise, išorės kompetencija, kaip ir vidaus kompetencija, tenka valstybėms narėms; vadinasi, jos (o ne Europos Sąjunga) bus kompetentingos derėtis dėl tarptautinio susitarimo, kurio dalykas patenka į tą pasidalijamosios kompetencijos sritį, jį pasirašyti ir sudaryti. Tačiau SESV 2 straipsnio 2 dalies tekstą galima suprasti taip, kad pagal jį Europos Sąjunga gali pasinaudoti savo pirmumo teise ir dėl išorės, ir dėl vidaus kompetencijos.
74.
Jei daroma tokia prielaida, tai dar nereiškia, kad Europos Sąjunga turi neginčijamą teisę naudotis išorės kompetencija bet kokioje 4 straipsnyje nurodytoje pasidalijamosios kompetencijos srityje, neatsižvelgiant į tai, ar ji nusprendė naudotis ta teise vidaus lygmeniu. Posėdyje Taryba pabrėžė, kad sprendimas, ar išorės kompetencija tam tikram tarptautiniam susitarimui sudaryti pasidalijamosios kompetencijos srityje naudojasi Europos Sąjunga, ar valstybės narės, yra politinis. Mano manymu, teisinės apsaugos priemonės, kuriomis grindžiamas toks politinis sprendimas, numatytos išsamiose procedūrose pagal SESV 218 straipsnį. 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Taryba leidžia pradėti derybas, priima derybinius nurodymus, leidžia pasirašyti ir sudaryti susitarimus.“ Paskesnėse dalyse numatyta, kad dėl derybų pradžios (SESV 218 straipsnio 3 dalis), susitarimo pasirašymo (SESV 218 straipsnio 5 dalis) ir dėl jo sudarymo (SESV 218 straipsnio 6 dalis) turi būti priimami atskiri Tarybos sprendimai, t. y. sprendimus priima valstybės narės veikdamos kaip Tarybos narės, tam tikrai ES institucijai suteikiančios leidimą imtis veiksmų. Taikydama šią procedūrą Taryba priima sprendimus kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus tam tikras sritis, kuriose reikalaujama vienbalsiškumo (SESV 218 straipsnio 8 dalis), o jei ketinama sudaryti susitarimą, kuris priskirtinas ES išorės kompetencijai, taip pat paprastai reikalaujama, kad Europos Parlamentas pritartų arba kad su juo bent jau būtų konsultuojamasi (atitinkamai SESV 218 straipsnio 6 dalies a ir b punktai).
75.
Vadinasi, vienos Europos Sąjungos pasirašomas ir sudaromas tarptautinis susitarimas srityse, kurioms taikoma pasidalijamoji išorės kompetencija, konceptualiai labai skiriasi nuo tarptautinio susitarimo, apimančio tik tas sritis, kuriose Europos Sąjunga naudojasi išimtine išorės kompetencija. Pirmuoju atveju valstybės narės kartu (veikdamos kaip Tarybos narės) įgaliotos susitarti, kad Europos Sąjunga imtųsi veiksmų, arba reikalauti, kad išorės kompetencija ir toliau individualiai priklausytų joms. Pastaruoju atveju tokio pasirinkimo jos neturi, nes išimtinė išorės kompetencija jau priklauso Europos Sąjungai.
76.
Jeigu tarptautinį susitarimą pasirašo ir Europos Sąjunga, ir jos valstybės narės, pagal tarptautinę teisę susitarimo šalys yra ir Europos Sąjunga, ir valstybės narės. Tai turės pasekmių, pirmiausia susijusių su atsakomybe pažeidus susitarimą ir teise imtis veiksmų dėl tokio pažeidimo. Tad dėl skaidrumo Europos Sąjungoje ir siekiant apsaugoti trečiosios šalies (ar trečiųjų šalių), su kuria (kuriomis) sudaromas susitarimas, interesus būtų pageidautina, kad tokiuose sprendimuose būtų labai aiškiai išdėstyti konkretūs pasidalijamosios kompetencijos aspektai, dėl kurių valstybės narės (veikdamos kaip Tarybos narės) nusprendė, kad jie bus priskirti Europos Sąjungai, ir už kuriuos (vis dar) atsako valstybės narės. Mano nuomone, būtų naudinga ir susitarimo priede pateikti kompetencijos sričių deklaraciją.
77.
Galiausiai, jeigu tarptautinį susitarimą pasirašo ir Europos Sąjunga, ir valstybės narės, kiekviena valstybė narė pagal tarptautinę teisę gali laisvai nutraukti tą susitarimą pagal bet kokią tinkamą susitarime numatytą nutraukimo procedūrą. Juk ji dalyvauja susitarime kaip suvereni susitariančioji šalis, o ne tik kaip Europos Sąjungos dalis (ir tai, kad Europos Sąjunga galėjo atlikti vadovaujamąjį vaidmenį derantis dėl susitarimo, šiuo požiūriu nėra svarbu). Tačiau jeigu valstybė narė taip pasielgtų, SESV 216 straipsnio 2 dalies poveikis būtų toks, kad pagal ES teisę jai ir toliau būtų privalomos susitarimo dalys, sudarytos pagal ES kompetenciją (nes ji yra ES valstybė narė), nebent Europos Sąjunga nutrauktų susitarimą ir kol ji jo nenutrauks ( 29 ). Gebėjimas imtis savarankiškų veiksmų pagal tarptautinę teisę atspindi nuolatinę tarptautinę valstybės narės kompetenciją; faktas, kad valstybė narė ir toliau iš dalies privalo laikytis susitarimo, net jeigu veikdama pagal tarptautinę teisę jį nutraukia, sietinas ne su tarptautine, o su ES teise.
78.
Padėtis yra kitokia, jeigu valstybės narės naudojasi išimtine kompetencija dėl vienos ar kelių tarptautinio susitarimo dalių (o likusi susitarimo dalis priklauso išimtinei ar pasidalijamajai Europos Sąjungos kompetencijai): tokiu atveju susitarimą turi sudaryti ir valstybės narės, ir Europos Sąjunga ( 30 ).
79.
Tačiau, vis dar darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas turi atsakyti į antrąją prašymo dalį, ar būtina nustatyti, kam priklauso kompetencija, susijusi su kiekviena ESSLPS nuostata?
80.
Mano nuomone – ne.
81.
Nuomonėje 2/00 Teisingumo Teismas aiškiai pažymėjo, jog darant prielaidą, kad Europos Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija sudaryti tarptautinį susitarimą, tiksli ir išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos, ir pasidalijamosios (arba išimtinės) valstybių narių kompetencijos, susijusios su konkrečiu susitarimu, aprėptis savaime neturi jokio poveikio Europos Sąjungos kompetencijai sudaryti tą susitarimą ir apskritai materialiniam ar procedūriniam Europos Sąjungos sprendimo jį sudaryti galiojimui ( 31 ). Konkretus SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatytos procedūros tikslas – išvengti komplikacijų, kurių ir tarptautiniu, ir ES lygmeniu galėtų kilti, jeigu būtų nustatyta, kad sprendimas sudaryti susitarimą negalioja ( 32 ). Vykstant tai procedūrai Teisingumo Teismas negali teikti konkrečių patarimų dėl to, kam priklauso kompetencija, susijusi su kiekviena atskira susitarimo nuostata, ir kas turėtų būti atsakingas už atitinkamo tarptautinio įsipareigojimo įgyvendinimą ( 33 ).
82.
Atsakydama į antrąją Komisijos prašymo dalį išnagrinėsiu, dėl kurių ESSLPS dalių Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija (pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį arba SESV 3 straipsnio 2 dalį), ar yra dalių, dėl kurių kompetencija dalijamasi su valstybėmis narėmis (pagal SESV 4 straipsnį), ir ar yra ir kitų dalių, dėl kurių Europos Sąjunga kompetencijos neturi. ESSLPS yra labai mišrus susitarimas. Tai reiškia, jog atliekant analizę, kad būtų nustatyta kompetencija ir jos (išimtinis ar pasidalijamasis) pobūdis, reikės (atsižvelgiant į aplinkybes) sutelkti dėmesį į tam tikrą ESSLPS skyrių ar skyrių grupę, į susitarimo dalį ar dalis arba kartais į konkrečią nuostatą.
83.
Nepaisant to, kad prašymas susijęs tik su Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymu, iš kai kurių rašytinių pastabų (ypač Tarybos) matyti, jog gali kilti klausimų ir dėl Komisijos vykdytos ESSLPS derybų procedūros ir siūlomos susitarimo pasirašymo tvarkos. Nors derybiniuose nurodymuose numatytos derybos dėl mišraus susitarimo, Komisija derėjosi dėl ESSLPS kaip dėl Europos Sąjungos ir Singapūro susitarimo. Ar Komisija nepaisė SESV 218 straipsnio 4 dalies ir lojalaus tarpusavio bendradarbiavimo principo, išdėstyto ESS 13 straipsnio 2 dalyje?
84.
Mano nuomone, šioje byloje nėra būtina ar tinkama pateikti kokią nors poziciją šiuo klausimu. ESSLPS derybų procedūra savaime nedaro jokio poveikio Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sudaryti tą susitarimą pasiskirstymui. Taigi šis klausimas nepatenka į Komisijos prašymo aprėptį. Su ES teisės procedūra susijusių taisyklių nesilaikymas (iš principo) irgi nedaro poveikio susitarimo galiojimui pagal tarptautinę teisę ( 34 ). Todėl šioje išvadoje šio klausimo nebenagrinėsiu.
85.
Taip pat svarbu turėti omenyje, kad Komisijos prašymas nėra susijęs su esminiu ESSLPS (bet kurios jo dalies) suderinamumu su Sutartimis. Taigi Teisingumo Teismo, pavyzdžiui, neprašoma nagrinėti, ar su Sutartimis suderinamas ISDS mechanizmas. Toks ginčų sprendimo mechanizmas numatytas ne tik ESSLPS, bet ir kituose prekybos ir investicijų susitarimuose, dėl kurių derėjosi ar šiuo metu derasi Europos Sąjunga. Šioje byloje, kalbant apie ISDS mechanizmą (ir kitus ESSLPS numatytus ginčų sprendimo būdus), kyla tik vienas klausimas – „kas gali priimti sprendimus“. Tad mano analizė šioje išvadoje nesusijusi su tokiais klausimais (jei jų kyla) dėl esminio ESSLPS, įskaitant jo nuostatas dėl ISDS mechanizmo, suderinamumo su Sutartimis ( 35 ).
86.
Galiausiai (galbūt tai savaime suprantama) mano išvada šioje byloje susijusi tik su ESSLPS. Tad joje nenagrinėjamas Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasiskirstymas kituose prekybos ir investicijų susitarimuose.
87.
Likusioje savo išvados dalyje pirma išdėstysiu pagrindinius išorės Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių paskirstymo principus ir ES veiksmų teisinį pagrindą. Taip pat aptarsiu pagrindinius akivaizdžiai išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos bruožus bendros prekybos politikos srityje (SESV 207 straipsnio 1 dalis), numanomos išimtinės jos kompetencijos (SESV 3 straipsnio 2 dalis) ir pasidalijamosios jos kompetencijos savybes (SESV 4 straipsnis) išorės veiksmų srityje. Atsižvelgdama į šią bendrąją informaciją analizuosiu, kaip pasiskirsto kompetencijos sritys, susijusios su ESSLPS aprėpiamais klausimais.
Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymas ir ESSLPS sudarymo teisinis pagrindas
88.
Posėdyje paaiškėjo, kad Taryba ir kai kurios valstybės narės mano, jog prieš nustatant teisinį pagrindą, kuriuo turėtų būti grindžiamas Europos Sąjungos sprendimas pasirašyti ir sudaryti ESSLPS, pirma reikia nustatyti, kaip pasiskirsto Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sritys, susijusios su ESSLPS. Tai suponuoja, kad, jų nuomone, šioje byloje nebūtina nagrinėti, koks turėtų būti ES sprendimo pasirašyti ir sudaryti ESSLPS teisinis pagrindas.
89.
Aišku, Teisingumo Teismo neprašoma atsakyti į šį klausimą. Tačiau, mano manymu, Taryba ir kai kurios valstybės narės klaidingai supranta ryšį tarp (išorės) kompetencijos sričių pasiskirstymo principų ir ES veiksmų teisinio pagrindo pasirinkimo principų.
90.
Europos Sąjunga naudojasi tik jai suteiktais įgaliojimais ( 36 ). Todėl ji privalo susieti priimamą priemonę su Sutarties nuostata, pagal kurią ji įgaliota patvirtinti tą priemonę ( 37 ). Teisinis pagrindas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir kuriems, be kita ko, priskirtinas teisės akto tikslas ir turinys ( 38 ).
91.
Nuomonėje 1/08 Teisingumo Teismas paaiškino, kad Europos Sąjungos išimtinis ar neišimtinis kompetencijos sudaryti susitarimus pobūdis ir tuo tikslu taikytinas teisinis pagrindas yra glaudžiai susiję klausimai ( 39 ). Iš tiesų, klausimas, ar kompetenciją sudaryti susitarimą turi tik Europos Sąjunga, ar tokia kompetencija dalijamasi su valstybėmis narėmis, be kita ko, priklauso nuo ES teisės nuostatų, pagal kurias ES institucijos gali būti įgaliojamos prisijungti prie susitarimo, taikymo srities ( 40 ).
92.
Taigi, norint nustatyti Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasiskirstymą pagal SESV 3 ir 4 straipsnius konkrečių išorės veiksmų srityje, būtina nustatyti, kad Europos Sąjunga apskritai turi kompetenciją tam tikroje srityje (t. y. nustatyti tokių veiksmų teisinį pagrindą) ( 41 ).
93.
Kai nustatomas teisinis pagrindas, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jeigu Europos Sąjungos susitarimu siekiama ne vieno tikslo arba jį sudaro dvi ar kelios sudedamosios dalys, viena iš kurių laikytina pagrindiniu arba viršesniu tikslu ar sudedamąja dalimi, o kita (kitos) – tiesiog papildomos arba labai ribotos taikymo srities, Europos Sąjunga turi sudaryti tą susitarimą remdamasi vienu teisiniu pagrindu, t. y. susijusiu su pagrindiniu ar viršesniu tikslu arba sudedamąja dalimi ( 42 ). Taigi, jeigu viršesnis ESSLPS tikslas yra vykdyti bendrą prekybos politiką, o kitus jo aspektus reikėtų vertinti kaip būtiną pagrindinės sudedamosios dalies priedą arba kaip labai ribotos taikymo srities klausimus, materialinis teisinis pagrindas sudaryti tą susitarimą būtų SESV 207 straipsnio 1 dalis ( 43 ). Tad pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą Europos Sąjungai tektų išimtinė kompetencija sudaryti ESSLPS ( 44 ).
94.
Kita vertus, jeigu Teisingumo Teismas nustatytų, kad ESSLPS kartu siekiama kelių tikslų arba kad jį sudaro kelios sudedamosios dalys, kurios yra neatskiriamai susijusios ir viena kitos nepapildo, tad turėtų būti taikomos įvairios Sutarčių nuostatos, Europos Sąjungos veiksmai sudarant susitarimą turėtų būti grindžiami įvairiais teisiniais pagrindais, susijusiais su tomis sudedamosiomis dalimis ( 45 ).
95.
Atsižvelgdama į tai, dabar pereisiu prie bendros prekybos politikos taikymo srities, kaip tai suprantama pagal SESV 207 straipsnį.
SESV 207 straipsnio 1, 5 ir 6 dalys
96.
Teisingumo Teismas išaiškino išimtinę Europos Sąjungos kompetenciją bendros prekybos politikos srityje dar prieš įsigaliojant SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktui, kuriuo dabar aiškiai patvirtinama išimtinė Europos Sąjungos kompetencija šioje politikos srityje. Taigi pirmojoje nuomonėje, parengtoje remiantis (dabartinio) SESV 218 straipsnio 11 dalimi, Teisingumo Teismas konstatavo, jog išimtinė kompetencija bendros prekybos politikos srityje buvo pagrįsta, nes leisti valstybėms narėms lygiagrečiai naudotis savo įgaliojimais šioje srityje „reikštų pripažinti, kad santykiuose su trečiosiomis šalimis valstybės narės gali laikytis kitokios nuomonės, kuri skiriasi nuo pozicijos, kurią žada užimti [Europos Sąjunga], ir taip būtų iškreipta institucinė struktūra, kiltų abejonių dėl savitarpio pasitikėjimo [Europos Sąjungos] viduje ir ji negalėtų vykdyti savo užduoties gindama viešuosius interesus“ ( 46 ). Tokie argumentai atitinka Romos sutartimi įsteigtos muitų sąjungos struktūrą. Vidaus lygmeniu ta sąjunga grindžiama visiško importo ir eksporto muitų ir lygiaverčio poveikio mokėjimų draudimu tarp valstybių narių ( 47 ). Kita vertus, Sutartimis Europos Sąjungai ir jos institucijoms pavedama ginti Europos Sąjungos prekybinius interesus išorės lygmeniu. Leidus valstybėms narėms vykdyti savo prekybos politiką su kitais pasaulio regionais (ir atitinkamai siekti savo interesų) lygiagrečiai imantis veiksmų Europos Sąjungos lygmeniu, kiltų aiški grėsmė šiai esminei funkcijai.
97.
Šioje byloje Komisija Teisingumo Teismui siūlo dar kartą grįžti prie savo ankstesnės jurisprudencijos dėl bendros prekybos politikos taikymo srities. Kiek tos politikos taikymo sritis išsiplėtė dėl Lisabonos sutartimi padarytų pakeitimų (pirmiausia kalbant apie komercinius intelektinės nuosavybės, tiesioginių užsienio investicijų, prekybos paslaugomis aspektus, išimtį, susijusią su transporto sritimi pagal SESV 207 straipsnio 5 dalį, ir su SESV 207 straipsnio 6 dalimi susijusius apribojimus)?
98.
Tam tikros valstybės narės pažymėjo, kad Teisingumo Teismui priėmus Nuomonę 1/94 bendros prekybos politikos nebegalima laikyti „dinamiška“.
99.
Nesu tikra, kad būtų labai naudinga diskutuoti, ar bendra prekybos politika yra „dinamiška“. Svarbu tai, jog SESV 207 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti taip, kad būtų atsižvelgiama į tos nuostatos formuluotę ir užtikrinama, kad Europos Sąjunga galėtų vykdyti veiksmingą bendrą prekybos politiką tarptautinės prekybos sąlygomis, kurios nuolat kinta.
100.
Pritariu generalinio advokato N. Wahl požiūriui, išdėstytam per Nuomonės 3/15 pateikimo procedūrą, kad kadangi prekybos praktika, modeliai ir tendencijos ilgainiui keičiasi, tarptautinės prekybos dalyko negalima nei nustatyti abstrakčiai, nei apibrėžti statiškai ir griežtai ( 48 ). Tačiau tai, kas tarptautiniuose santykiuose laikoma „prekybos arba investicijų politika“, nebūtinai yra tas pats, kas bendra prekybos politika pagal ES teisę.
101.
Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė poreikį užtikrinti Europos Sąjungos bendros prekybos politikos veiksmingumą. Nuomonėje 1/78 Teisingumo Teismas paaiškino, kad nebegalima vykdyti tinkamos bendros prekybos politikos, jeigu Europos Sąjunga kartu negali imtis veiksmų ne pagal priemones, kurios, kaip numatoma, turi turėti poveikį tik tradiciniams išorės prekybos aspektams. Taip suprantama prekybos politika ilgainiui netektų prasmės ( 49 ) ir laipsniškai taptų kliūtimi Europos Sąjungai atlikti pasaulinės prekybos partnerės vaidmenį ir dvišaliuose santykiuose su trečiosiomis šalimis, ir imantis daugiašalių veiksmų ( 50 ). Tad bendra prekybos politika neapsiriboja tik priemonėmis, kuriomis siekiama komercinių tikslų. Ji gali apimti priemones, kuriomis siekiama ne tik komercinių tikslų, bet ir tikslų tokiose srityse kaip vystymasis ( 51 ), užsienio ir saugumo politika ( 52 ) arba aplinkos ar žmonių sveikatos apsauga ( 53 ), su sąlyga, kad tos priemonės būtinai turėtų tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį prekybai. Bendros prekybos politikos ryšys su (kitais) Europos Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais aiškiai pripažįstamas SESV 207 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje.
102.
Tačiau tai nereiškia, kad bendros prekybos politikos taikymo sritis neribota. Faktas, kad dalykas įtrauktas į prekybos (ir investicijų) susitarimą, taip pat nereiškia, jog tas dalykas patenka į bendros prekybos politikos sritį. Susitarimai arba nuostatos, kuriuos kiti tarptautinės teisės subjektai gali įforminti kaip prekybos politikos dalį, nebūtinai patenka į sąvokos „bendra prekybos politika“ apibrėžtį Sutartyse. Apibrėždamas tą politiką Teisingumo Teismas vadovaujasi tik SESV 206 ir 207 straipsnių formuluote.
103.
SESV 207 straipsnyje svarbu tai, jog Europos Sąjungos (vidaus ar išorės) veiksmai turėtų būti konkrečiai susiję su tarptautine prekyba, t. y. prekyba su trečiosiomis šalimis (ne prekyba vidaus rinkoje) ( 54 ), vadinasi, jais iš esmės turi būti siekiama skatinti, lengvinti ar valdyti prekybą ir jie turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį prekybai ( 55 ). Taigi pats faktas, jog Europos Sąjungos veiksmas gali turėti poveikį tarptautinei prekybai, nėra pakankamas, kad jis patektų į bendros prekybos politikos sritį.
104.
Norint atskirti (tarptautinius) įsipareigojimus pagal bendrą prekybos politiką nuo įsipareigojimų, kurių pagrindinis tikslas – pagerinti vidaus rinkos veikimą, svarbu nustatyti, ar susitarimu iš esmės siekiama ir už Europos Sąjungos teritorijos ribų suderinti valstybių narių teisės aktus, kurie jau „išsamiai suderinti“ antrinės ES teisės aktais prekybos vidaus rinkoje srityje ( 56 ). Jeigu taip, gali būti daroma prielaida, kad susitarimu siekiama skatinti tarptautinę prekybą, tad jo sudarymas patenka į bendros prekybos politikos sritį. Tačiau jeigu susitarimo dalykas yra būtent toks „vidaus“ derinimas, pagrindinis susitarimo tikslas – pagerinti vidaus rinkos veikimą, tad jis nepatenka į bendros prekybos politikos sritį, net jeigu turi poveikį tarptautinei prekybai ( 57 ).
105.
Kelios šalys nerimauja (apskritai arba dėl konkretaus ESSLPS skyriaus), kad dėl Komisijos siūlomo plataus bendros prekybos politikos taikymo srities aiškinimo po Lisabonos sutarties įsigaliojimo nukenčia SESV 207 straipsnio 6 dalis.
106.
Mano nuomone, SESV 207 straipsnio 6 dalis susijusi tik su naudojimusi kompetencija, kurią Europos Sąjunga turi pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį. Daroma prielaida, kad kompetencija nustatyta. Taigi tai negali pakeisti išimtinės Europos Sąjungos išorės kompetencijos pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį. SESV 207 straipsnio 6 dalimi nustatyti du apribojimai, nors antrasis, atrodo, tėra pirmojo variantas.
107.
Pirma, naudojimasis kompetencija bendros prekybos politikos srityje negali daryti poveikio Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymui. Mano nuomone, tas pirmasis apribojimas pagrįstas suteikimo principu, įtvirtintu SESV 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir patikslintu Deklaracijoje Nr. 18 dėl kompetencijos sričių pasiskirstymo ( 58 ). Kitaip tariant, naudojantis išimtine Europos Sąjungos kompetencija bendros prekybos politikos srityje negali būti keičiamos arba kitaip veikiamos Sutarties nuostatos dėl kompetencijos pasiskirstymo kitose srityse, kurių ta kompetencija neapima (pvz., prekybos vidaus rinkoje srityje). Toks mano aiškinimas patvirtinamas SESV 207 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatytas teisinis pagrindas patvirtinti „priemones, apibrėžiančias bendros prekybos politikos įgyvendinimo sistemą“, o ne nustatyta, kad Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija dėl visų priemonių, kurias ji galbūt turės priimti, kad įgyvendintų susitarime, Europos Sąjungos sudarytame naudojantis savo išimtine kompetencija bendros prekybos politikos srityje, nustatytas pareigas.
108.
Tad, pavyzdžiui, naudojimasis išimtine Europos Sąjungos kompetencija pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį dėl visos TRIPS sutarties ( 59 ) nereiškia, kad ji kompetentinga reglamentuoti visus ta sutartimi aprėpiamus klausimus vidaus rinkoje. Dėl tokio naudojimosi kompetencija taip pat negali keistis išorės kompetencijos sričių pasiskirstymas tarp valstybių narių ir Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės teisių srityje apskritai.
109.
Mat, mano nuomone, pirmasis apribojimas nereiškia, kad naudojimasis Europos Sąjungos kompetencija bendros prekybos politikos srityje priklauso nuo to, ar Europos Sąjunga naudojasi arba jau pasinaudojo vidaus kompetencija kokiu nors kitu pagrindu ( 60 ). Pirmiausia primygtinai primetamas bendros prekybos politikos išorės aspekto ir kitų ES politikos sričių vidaus aspekto lygiagretumas nepatvirtinamas kitose SESV 207 straipsnio dalyse. SESV 207 straipsnio 4 dalimi aiškiai patvirtinama, kad bendra prekybos politika gali apimti prekybą kultūros ir audiovizualinėmis paslaugomis ir prekybą socialinėmis, švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugomis. Tačiau Europos Sąjungos vidaus kompetencija visuomenės sveikatos srityje yra ribota, nes ja tiesiog papildomi valstybių narių veiksmai ( 61 ). Be to, įgyvendinant ES veiksmus turi būti atsižvelgiama į valstybių narių atsakomybę kuriant sveikatos priežiūros politiką ir organizuojant ir teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir medicininę pagalbą ( 62 ).
110.
Antrasis SESV 207 straipsnio 6 dalimi nustatytas apribojimas susijęs su tuo, kad naudojantis kompetencija pagal bendrą prekybos politiką negali būti suderinamos valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, jeigu toks suderinimas nenumatytas Sutartyse. Kaip aiškiai patvirtinta SESV 207 straipsnio 4 dalyje, tas apribojimas nereiškia, kad bendra prekybos politika negali apimti prekybos srityse, kuriose kitomis Sutarties nuostatomis draudžiama atlikti suderinimą (pavyzdžiui, socialinės politikos, švietimo, visuomenės sveikatos ar kultūros srityse) ( 63 ). Tai, ko gero, reiškia, jog naudodamasi savo kompetencija pagal SESV 207 straipsnį Europos Sąjunga negali veikti taip, kad apeitų Sutartyse įtvirtintą draudimą atlikti suderinimą. Taigi šiuo apribojimu konkrečiai pritaikomas pirmasis apribojimas.
111.
Šioje nuomonės pateikimo procedūroje Teisingumo Teismo taip pat prašoma išaiškinti SESV 207 straipsnio 5 dalį, ypač dėl su transportu susijusių įsipareigojimų pagal ESSLPS aštuntą skyrių „Paslaugos, įsisteigimas ir elektroninė prekyba“ ( 64 ). Pagal tą nuostatą deryboms dėl tarptautinių susitarimų transporto srityje ir jų sudarymui taikoma SESV trečiosios dalies VI antraštinė dalis, t. y. Sutarties nuostatos dėl Europos Sąjungos transporto politikos. Tad tokie susitarimai nepatenka į bendros prekybos politikos sritį.
112.
Ši išimtis nėra nauja. Pagal Sutartis transporto politika niekada nebuvo bendros prekybos politikos sritis. Faktiškai būtent dėl šios išimties Sprendime ERTA Teisingumo Teismas įtvirtino numanomos išimtinės išorės kompetencijos principą, palyginti su aiškia išimtine kompetencija bendros prekybos politikos srityje ( 65 ).
113.
Nors Sprendimas ERTA buvo susijęs su susitarimu, kuriuo buvo nustatytos saugos taisyklės, Teisingumo Teismas nematė pagrindo Nuomonėje 1/94 daryti kitokią išvadą dėl prekybos susitarimų, kurie apima ir transportą, pavyzdžiui, GATS ( 66 ). Jis patvirtino „idėją, kuria grindžiamas [Sprendimas ERTA?, kad tarptautiniai susitarimai transporto srityje nepatenka į [bendrą prekybos politiką]“ ( 67 ). Padėtis nepasikeitė nei po Nicos sutarties ( 68 ), nei po Lisabonos sutarties ( 69 ). Taigi, kalbant apie tarptautinę prekybą transporto paslaugomis, Sutartimis siekiama „išlaikyti principinį vidaus kompetencijos, kuri įgyvendinama vienašališkai priimant [ES] normas, ir išorės kompetencijos, kuri vykdoma sudarant tarptautinius susitarimus, paralelizmą, o abiejų rūšių kompetencija lieka įtvirtinta Sutarties antraštinėje dalyje, skirtoje būtent bendrai transporto politikai“ ( 70 ).
114.
Dėl šios priežasties SESV 207 straipsnio 5 dalis taikoma ne tik tarptautiniams susitarimams, išimtinai arba daugiausia susijusiems su prekyba transporto paslaugomis. Kaip Nuomonėje 1/08 konstatavo Teisingumo Teismas, dėl priešingo aiškinimo visiškai tapatų dalyką reglamentuojančios tarptautinio susitarimo nuostatos vienais atvejais būtų priskiriamos transporto politikai, o kitais – prekybos politikai, atsižvelgiant į vienintelę aplinkybę – ar susitariančiosios šalys nusprendė reglamentuoti prekybą tik transporto paslaugomis, ar ne tik jomis, bet ir kokios nors kitos rūšies paslaugomis arba apskritai visomis paslaugomis ( 71 ).
115.
Neatsižvelgiant į plačią SESV 207 straipsnio 5 dalies taikymo sritį, man atrodo, kad sąvoka „tarptautiniai susitarimai transporto srityje“ neturėtų reikšti, jog visi transportui taikomi susitarimai (t. y. iš esmės prekių arba asmenų vežimo vienos arba kelių rūšių transportu iš vienos vietos į kitą paslaugos) turi nepatekti į bendros prekybos politikos sritį. Tai, kad visuotinai taikomos priemonės praktiškai gali būti taikomos ir transportui, nebūtinai reiškia, jog turi būti taikoma SESV 207 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis. Ko gero, tarptautinis susitarimas transporto srityje – tai susitarimas, kuriame yra būtent transportui skirtų nuostatų. Tuo paaiškinama, kodėl Nuomonėje 1/08 Teisingumo Teismas sutelkė dėmesį į konkrečiam sektoriui skirtus įsipareigojimus (ir horizontaliuosius įsipareigojimus, taikytinus kartu su jais), kad padarytų išvadą, jog SESV 207 straipsnio 5 dalyje nustatytos išimties taikymo sąlygos tenkinamos.
116.
Iš šios bylos matyti, kad SESV 207 straipsnio 5 dalies taikymo sritis nėra visiškai aiški. Tarp su prekyba transporto paslaugomis susijusių įsipareigojimų klausimų yra ir šie: ar SESV 207 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis taikoma įsisteigimui (kaip apibrėžta ESSLPS), net jeigu SESV trečiosios dalies VI antraštinė dalis jam netaikoma, ir ar išimtis apima pagalbines su transporto paslaugomis susijusias paslaugas. Šiuos klausimus apsvarstysiu ESSLPS aštunto skyriaus analizėje ( 72 ).
SESV 3 straipsnio 2 dalis
117.
Jeigu Europos Sąjunga neturi aiškios išimtinės kompetencijos sudaryti tarptautinį susitarimą pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį, ji vis dėlto gali naudotis numanoma išimtine išorės kompetencija pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Abi SESV 3 straipsnio dalys susijusios būtent su Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymu. Tačiau, priešingai nei SESV 3 straipsnio 1 dalis, SESV 3 straipsnio 2 dalis susijusi tik su išorės kompetencija. Vis dėlto įvairūs joje nustatyti pagrindai neišvengiamai bent iš dalies sietini su naudojimusi vidaus kompetencija.
118.
Kad nustatytų išimtinę Europos Sąjungos išorės kompetenciją, Komisija vadovaujasi dviem pagrindais pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
119.
Dėl vienos aštunto skyriaus dalies, susijusios su paslaugomis, įsisteigimu ir elektronine prekyba ( 73 ), Komisija remiasi pirmuoju pagrindu pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurį Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija, kai susitarimo „sudarymas yra numatytas Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte“. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ta nuostata iš esmės grindžiama tuo, kad gali būti atvejų, kai, nepaisant to, kad pačiose Sutartyse Europos Sąjungos išorės kompetencija nenustatyta, tokia kompetencija dėl tarptautinių susitarimų sudarymo nustatyta institucijų parengtose bendrose taisyklėse ( 74 ). Tokiais atvejais Europos Sąjunga įgyja išimtinę kompetenciją pagal bendras taisykles ( 75 ), nes suteikus valstybėms narėms galimybę sudaryti savo tarptautinius susitarimus galėtų kilti grėsmė suderintiems išorės veiksmams srityse, kuriose taikomos tos ES taisyklės ( 76 ).
120.
Dėl tam tikrų kitų ESSLPS dalių ( 77 ) Komisija remiasi trečiuoju pagrindu pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tą pagrindą, Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija sudaryti tarptautinį susitarimą, jei jo „sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“. Tas pagrindas atitinka Teisingumo Teismo sprendime ERTA pasiūlytą kriterijų apibrėžiant „tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos valstybėms narėms draudžiama prisiimti veikiant ne per Sąjungos institucijas, kai Sutarties tikslams įgyvendinti buvo priimtos Sąjungos bendrosios taisyklės, pobūdį“ ( 78 ).
121.
Vadinamasis „Sprendimo ERTA principas“ yra pagrindas, kuriuo remdamasi Europos Sąjunga gali naudotis numanoma išimtine kompetencija sudaryti tarptautinį susitarimą. Jis buvo sukurtas atsižvelgiant į pirminės teisės reikalavimą, kad valstybės narės imtųsi visų būtinų priemonių įgyvendinti savo įsipareigojimams, kylantiems pagal Sutartis arba susijusiems su institucijų veiksmais, ir kartu į valstybių narių pareigą nesiimti jokių priemonių, dėl kurių gali kilti pavojus, jog nebus pasiekti Sutartyse įtvirtinti tikslai ( 79 ). Taigi Europos Sąjunga naudojasi išimtine išorės kompetencija, jeigu kyla pavojus, kad veikdamos ne ES institucijų sistemoje valstybės narės gali prisiimti tarptautinių įsipareigojimų, kurie darytų poveikį bendroms taisyklėms arba dėl kurių keistųsi jų taikymo sritis. Taip būtų nesilaikoma Sutartyse nustatytų ES politikos įgyvendinimo taisyklių, tad būtų kvestionuojama pati ES integracijos proceso esmė.
122.
Teisingumo Teismo jurisprudencijoje esama tam tikrų gairių, kaip patikrinti, ar tenkinamos trečiojo pagrindo taikymo sąlygos. Turi būti atlikta konkreti siūlomo tarptautinio susitarimo ir per nagrinėjamą laikotarpį galiojančių ES teisės aktų santykio analizė. Atliekant tokią analizę ir atsižvelgiant į suteikimo principą, išimtinę išorės kompetenciją turi įrodyti šalis, kuri ja remiasi ( 80 ).
123.
Analizę reikėtų pradėti nuo tarptautinio susitarimo srities nustatymo, kad būtų aišku, kurios bendros taisyklės turėtų būti taikomos. Susitarimo dalyką galima nustatyti atsižvelgiant į jo turinį ir tikslą. Šiuo požiūriu, analizuojant vadinamuosius homogeninius susitarimus, gali būti įmanoma apibūdinti visą susitarimą kaip apimantį tam tikrą sritį ir tada patikrinti, ar bendros taisyklės suderina visą tą sritį arba aprėpia didelę jos dalį ( 81 ), bet tokio požiūrio negalima lengvai pritaikyti tokiam susitarimui kaip ESSLPS, kurio skyriais ar jų dalimis reguliuojamos įvairios sritys.
124.
Komisijos argumentais šioje byloje keliamas naujas klausimas. Ar trečiasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį taikomas tik jeigu vykdydamos Europos Sąjungos teisėkūros įgaliojimus ES institucijos jau patvirtino „bendras taisykles“, ar tam tikromis sąlygomis pačios Sutarties nuostatos gali būti laikomos „bendromis taisyklėmis“? Komisija mano, kad išimtinė Europos Sąjungos kompetencija dėl ESSLPS nuostatų, susijusių su kitomis investicijų rūšimis, ne tiesioginėmis užsienio investicijomis, grindžiama pačiame SESV 63 straipsnyje įtvirtintomis bendromis taisyklėmis. Į tą klausimą atsakysiu, kai nagrinėsiu ESSLPS devinto skyriaus A skirsnį ( 82 ).
125.
Antrasis etapas – nustatymas, kokių bendrų taisyklių esama tam tikroje srityje. Tačiau tarptautinio susitarimo ir bendrų taisyklių taikymo sritys neturi visiškai sutapti ( 83 ). Gali pakakti, kad tos bendros taisyklės būtų taikomos didelei srities, kurioje sudaromas tarptautinis susitarimas, daliai ( 84 ). Svarbios bendros taisyklės gali aprėpti ne tik konkrečiai susitarimo sričiai taikytinus teisės aktus, bet ir teisės aktus, kurių taikymo sritis yra bendresnė ( 85 ). Taip pat nėra svarbu, ar tokios bendros taisyklės nustatytos pagal vieną ES teisės priemonę ( 86 ).
126.
Bendros taisyklės – tai ne tik taisyklės, kuriomis reguliuojamos situacijos, susijusios su ne ES dalyku ir todėl turinčios išorės aspektą ( 87 ). Nustatant bendras taisykles būtina svarstyti ir galiojančius ES teisės aktus, ir būsimus tų taisyklių pakeitimus, jeigu analizuojant tokius pakeitimus jau galima numatyti ( 88 ).
127.
Iš šalių argumentų, susijusių su tuo, kurios bendros taisyklės yra svarbios taikant Sprendimo ERTA principą transporto paslaugų ir investicijų, išskyrus tiesiogines užsienio investicijas, srityse, matyti, kad dėl „bendrų taisyklių“ kyla įvairių nesusipratimų. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę pateikti būtinus paaiškinimus ( 89 ).
128.
Trečiasis etapas apima (galimo) tarptautinio susitarimo sudarymo poveikio svarbioms bendroms taisyklėms vertinimą. Nebūtina įrodyti, jog toks poveikis yra: pakanka rizikos, kad bendroms taisyklėms gali būti padarytas poveikis arba gali būti pakeista jų taikymo sritis ( 90 ). Tokia rizika kyla, kai į bendrų taisyklių taikymo sritį patenka įsipareigojimai pagal tarptautinį susitarimą ( 91 ). Nebūtina įrodyti, kad kyla galimas prieštaravimas, t. y. tarptautinio susitarimo ir bendrų taisyklių kolizija ( 92 ).
129.
Jeigu sritis, kurioje sudaromas tarptautinis susitarimas, visa suderinta bendromis taisyklėmis ( 93 ), išimtinę kompetenciją sudaryti tokį susitarimą nustatyti nesunku. Daroma prielaida, kad tarptautiniai įsipareigojimai sudarius susitarimą darys poveikį suderintoms taisyklėms.
130.
Jeigu suderinimas tik dalinis, faktas, jog tarptautinis susitarimas (ar jo dalis (-ys)) susijęs su sritimi, kurios „didelę dalį“ reglamentuoja ES taisyklės, savaime nereiškia, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl viso tarptautinio susitarimo (ar tam tikros jo dalies), neapsvarsčius, ar taikytinas Sprendimo ERTA principas. Viskas priklauso nuo prisiimtų įsipareigojimų turinio ir galimo jų ryšio su ES taisyklėmis ( 94 ).
131.
Protokolu Nr. 25 dėl kompetencijos pasidalijimo mano išdėstyti principai nepaneigiami. Tas protokolas susijęs tik su SESV 2 straipsnio 2 dalimi. Vienintelis jo tikslas – apibrėžti Europos Sąjungos naudojimosi kompetencija, kuria ji dalijasi su valstybėmis narėmis, taikymo sritį. Akivaizdu, kad ta kompetencija „apima tik tuos aspektus, kurie reglamentuojami atitinkamu [Europos] Sąjungos teisės aktu, bet neapima visos srities“. Tad Protokolo Nr. 25 negalima aiškinti taip, kad SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais juo ribojama išimtinės Europos Sąjungos išorės kompetencijos taikymo sritis, kaip išaiškinta jurisprudencijoje ( 95 ).
132.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes pereisiu prie Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymo ESSLPS atžvilgiu analizės.
Su ESSLPS susiję tikslai ir bendrosios apibrėžtys (ESSLPS pirmas skyrius ( 96 ) )
Argumentai
133.
Komisija tvirtina, jog visas pirmas skyrius priklauso bendros prekybos politikos sričiai. Komisijos teigimu, ESSLPS 1.1 ir 1.2 straipsniuose nustatyti bendrieji tikslai iš esmės patenka į bendros prekybos politikos tikslų taikymo sritį, apibrėžtą SESV 206 straipsnyje. ESSLPS tikslai yra tik šiek tiek bendresnio pobūdžio nei bendros prekybos politikos tikslai. Tokiu atveju tie tikslai vis dėlto patenka į SESV tikslų (pirmiausia SESV 63 straipsnio 1 dalies, 91 ir 100 straipsnių) taikymo sritį.
134.
Kitos šalys konkrečiai su pirmu skyriumi susijusių pastabų nepateikė.
Analizė
135.
Mano nuomone, Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį priimdama sprendimą sukurti laisvosios prekybos erdvę pagal 1994 m. GATT XXIV straipsnį ir GATS V straipsnį ( 97 ) ir sutikdama, kad ESSLPS tikslai – liberalizuoti ir palengvinti prekybą ir investicijas. Tokie klausimai akivaizdžiai susiję su bendra prekybos politika.
136.
Be to, nuostatos, kuriose išdėstytos bendrai taikytinos apibrėžtys, yra grynai papildomo pobūdžio. Tomis nuostatomis niekaip nekeičiamas Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymas kitų ESSLPS nuostatų atžvilgiu.
137.
Tad darytina išvada, kad visas pirmas skyrius priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 207 straipsnį.
Prekyba prekėmis (ESSLPS antras–šeštas skyriai ( 98 )ir ESSLPS protokolas Nr. 1 ( 99 ) )
Argumentai
138.
Komisija tvirtina, jog visos antro–šešto skyrių nuostatos priklauso bendrai prekybos politikai.
139.
Komisijos teigimu, visos ESSLPS antro skyriaus nuostatos yra konkrečiai susijusios su tarptautine prekyba prekėmis, nes jomis siekiama liberalizuoti šalių tarpusavio prekybą prekėmis ir jos turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį šiai prekybai. Tai pasakytina ir apie to skyriaus nuostatas dėl tarifų, nurodytų SESV 207 straipsnio 1 dalyje, ir dėl netarifinių nuostatų, kuriomis pakartojamos, nurodomos arba papildomos galiojančios 1994 m. GATT ir kitų daugiašalių susitarimų dėl prekybos prekėmis nuostatos (ir kurios dėl šios priežasties, kaip Nuomonėje 1/94 konstatavo Teisingumo Teismas, savaime patenka į bendros prekybos politikos sritį).
140.
Komisija pateikia panašių argumentų ir dėl trečio skyriaus (SESV 207 straipsnio 1 dalyje nurodytos „prekybos apsaugos priemonės, pavyzdžiui, taikytinos dempingo ar subsidijų atveju“), ketvirto skyriaus (nes juo sukuriamos palankesnės sąlygos prekiauti prekėmis sukuriant nereikalingų prekybos kliūčių prevencijos, nustatymo ir panaikinimo sistemą, kaip numatyta TPK susitarime) ir penkto skyriaus (nes juo siekiama kuo labiau sumažinti neigiamą SFP poveikį prekybai). 1994 m. Susitarimas dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (toliau – Antidempingo susitarimas), Susitarimas dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių (toliau – SKP susitarimas), Susitarimas dėl apsaugos priemonių, TPK susitarimas ir SFP susitarimas įeina į daugiašalius susitarimus dėl prekybos prekėmis, kuriems, remiantis Nuomone 1/94, taikoma bendra prekybos politika.
141.
Galiausiai šeštas skyrius taip pat konkrečiai susijęs su tarptautine prekyba, nes juo siekiama sukurti palankesnes sąlygas prekiauti prekėmis ir užtikrinti veiksmingą muitinės kontrolę. Komisija priduria, kad dauguma to skyriaus nuostatų atitinka išsamesnes nuostatas dėl to paties dalyko PPO susitarime dėl geresnių sąlygų prekybai sudarymo, įtrauktame į PPO steigimo sutarties 1A priedą ( 100 ). Komisijos teigimu, nei valstybės narės, nei kitos institucijos neginčija išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos šio naujojo PPO susitarimo srityje.
142.
Parlamentas iš esmės pritaria Komisijos pozicijai.
143.
Taryba ir beveik visos valstybės narės konkrečių argumentų dėl antro–šešto skyrių nepateikė, bet viena valstybė narė pažymi, jog išimtinė Europos Sąjungos kompetencija neapima muitinių bendradarbiavimo, numatyto ESSLPS 6.1 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje. SESV 206 straipsnyje nurodomas tik muitų sąjungos sukūrimas pagal SESV 28–32 straipsnius. Tad jis neapima SESV 33 straipsnio, kuris yra „priemonių valstybių narių tarpusavio bei jų ir Komisijos bendradarbiavimui muitinių darbo srityje gerinti“ teisinis pagrindas. Be to, iš SESV 6 straipsnio g punkto matyti (ir tai patvirtinama SESV 197 straipsnio, kuris yra vienintelė XXIV antraštinės dalies „Administracinis bendradarbiavimas“ nuostata, 2 dalyje), kad administracinio bendradarbiavimo srityje Europos Sąjungos kompetencijai priklauso tik remti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus.
Analizė
144.
Antru–šeštu skyriais reguliuojami įvairūs prekybos prekėmis reglamentavimo aspektai. Tų skyrių dalykai ir juose numatyti įsipareigojimai iš dalies atitinka tam tikrus PPO susitarimus, susijusius su prekyba prekėmis.
145.
Prieš Lisabonos sutarties įsigaliojimą bendra prekybos politika jau apėmė prekybą prekėmis. Nuomonėje 1/94 Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad (tuometinė) Europos bendrija pagal EB sutarties 113 straipsnį turėjo išimtinę kompetenciją sudaryti „daugiašalius susitarimus dėl prekybos prekėmis“, t. y. PPO steigimo sutarties 1A priede išvardytus susitarimus (toliau – 1A priedo susitarimai) ( 101 ). Tai 1994 m. GATT ir kartu 12 kitų susitarimų. Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog visi 1A priede nurodyti susitarimai patenka į bendros prekybos politikos sritį, ir nenagrinėjo kiekvieno iš jų atskirai ( 102 ). Taigi buvo nuspręsta, kad jie visi buvo konkrečiai susiję su tarptautine prekyba, nes jais iš esmės siekta remti, koordinuoti ar papildyti prekybą ir buvo daromas tiesioginis ir neatidėliotinas poveikis prekybai. Dauguma PPO steigimo sutarties 1A priede išvardytų susitarimų apima įsipareigojimus, be kita ko, susijusius su patekimu į rinką, nacionaliniu režimu ir kitomis nacionalinėmis reguliavimo priemonėmis, skaidrumu, teismine ir administracine priežiūra ir prekybos tikslų derinimu su ne prekybos tikslais. Kai kurių iš tų susitarimų taikymo sritis susijusi su konkrečia prekių rūšimi (pavyzdžiui, Susitarimas dėl žemės ūkio ir Susitarimas dėl tekstilės gaminių ir drabužių), kiti taikomi konkrečioms prekybos priemonėms (pavyzdžiui, TPK susitarimas, Susitarimas dėl su prekyba susijusių investavimo priemonių, Antidempingo susitarimas, SKP susitarimas ir Susitarimas dėl apsaugos priemonių), prekybos priemonėms, kuriomis siekiama konkretaus tikslo (pavyzdžiui, SFP susitarimas), arba tam tikrais importo arba eksporto etapais (pavyzdžiui, Susitarimas dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo (toliau – Susitarimas dėl muitinio įvertinimo), Susitarimas dėl patikrinimų prieš gabenimą, Susitarimas dėl kilmės taisyklių ir Susitarimas dėl importo licencijavimo procedūrų).
146.
Todėl iš Nuomonės 1/94 akivaizdu, kad Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija dėl tais susitarimais reglamentuojamų dalykų ir pagal juos prisiimtų įsipareigojimų ( 103 ). Ši padėtis nepasikeitė ir įsigaliojus Lisabonos sutarčiai; dėl tos sutarties bendros prekybos politikos apibrėžtis, kiek ji susijusi su prekyba prekėmis, nepasikeitė.
147.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes man atrodo aišku, kad antras–penktas skyriai konkrečiai susiję su prekyba prekėmis. Jų dalykas iš esmės atitinka dalykus, kuriuos apima tam tikri PPO steigimo sutarties 1A priede išvardyti susitarimai ir kurie priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai bendros prekybos politikos srityje. Antras skyrius susijęs su 1994 m. GATT I, II ir XI straipsnių, kuriuose įtvirtinti pagrindiniai patekimo į rinką įsipareigojimai prekybos prekėmis srityje, dalykais. Trečiame skyriuje nurodyti dalykai susiję su 1994 m. GATT nuostatomis dėl antidempingo, subsidijų ir apsaugos priemonių ir su tam tikrais konkretesniais PPO steigimo sutarties 1A priedo susitarimais (Antidempingo susitarimu, Susitarimu dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių ir Susitarimu dėl apsaugos priemonių). Ketvirtas ir penktas skyriai susiję su netarifinėmis kliūtimis, kurioms taikomos 1994 m. GATT III straipsnyje numatytos priemonės (toliau – nacionalinis režimas), ir kai kuriomis konkretesnėmis priemonėmis, numatytomis TPK susitarime ir SKP susitarime, kurie taip pat įtraukti į PPO steigimo sutarties 1A priedą.
148.
Tie klausimai susiję su prekių judėjimo per sienas, išleidimo ir įforminimo procesu ir jų tvarkymu rinkoje. Taigi jie konkrečiai susiję su tarptautine prekyba.
149.
Be to, šiam procesui palengvinti sukurtomis taisyklėmis (būtinos importuojant ir eksportuojant prekes), dėl kurių procesas ir taisyklės dėl prekių tvarkymo rinkoje tampa skaidresnės, labiau nuspėjamos, veiksmingos ir rentabilios, palengvinama ar valdoma prekyba ir jai daromas tiesioginis ir neatidėliotinas poveikis ( 104 ).
150.
Tokia išvada taip pat taikytina muitinių bendradarbiavimui pagal šeštą skyrių ir papildomoms su muitinėmis susijusioms Memorandumo Nr. 3 nuostatoms ir Memorandumo Nr. 4 taisyklėms dėl įgaliotųjų ekonominės veiklos vykdytojų programų tarpusavio pripažinimo (abu memorandumai susiję su šeštu skyriumi).
151.
Šeštas skyrius susijęs su muitinės procedūromis, įvertinimu ir geresnių prekybos sąlygų sudarymu (kuriems iš dalies taikomas 1994 m. GATT), Susitarimu dėl muitinio įvertinimo ir neseniai sudarytu PPO susitarimu dėl geresnių prekybos sąlygų sudarymo. Šeštame skyriuje numatytos bendradarbiavimo formos iš dalies atitinka normas, taikomas muitinės reikalams pagal 1994 m. GATT ir Susitarimą dėl muitinio įvertinimo. Be bendro pobūdžio nuostatų dėl paskelbimo ( 105 ), minėtais susitarimais taip pat numatomos konsultacijos su muitinio įvertinimo sistemos administravimu susijusiais klausimais ( 106 ). Be to, bendresniu lygmeniu 1994 m. GATT ir 1A priedo susitarimais numatoma daug panašių bendradarbiavimo formų įvairiais klausimais prekybos prekėmis srityje ( 107 ). Tokios nuostatos Teisingumo Teismui Nuomonėje 1/94 nekliudė padaryti išvados, kad šie susitarimai visiškai priklauso bendrai prekybos politikai ( 108 ).
152.
Negaliu pritarti tokiam formaliam argumentui, pagrįstam su prekyba prekėmis vidaus rinkoje susijusiu skirtumu tarp Sutarties nuostatų dėl muitų sąjungos (SESV 30–32 straipsniai) ir dėl muitinių bendradarbiavimo (SESV 33 straipsnis). Tiesa, SESV 206 straipsnyje, kuriame nustatyti muitų sąjungos tikslai, daroma nuoroda tik į SESV 28–32 straipsnius. Tačiau taip yra todėl, kad tai nuostatos, kuriomis remiantis muitų sąjunga sukuriama. Tokia nuostata kaip SESV 33 straipsnis tokio tikslo nesiekiama, ja nustatomas muitinių bendradarbiavimo stiprinimo Europos Sąjungoje teisės aktų teisinis pagrindas. Taigi neįmanoma pagrįstai nustatyti bendros prekybos politikos taikymo srities remiantis tuo, kad SESV 206 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į SESV 33 straipsnį. Tos politikos taikymo sričiai jokio poveikio neturi ir SESV 6 straipsnio g punktas ir 197 straipsnis. Tos nuostatos apskritai susijusios su administraciniu bendradarbiavimu tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių ir Europos Sąjungos. Tad jomis nepažeidžiama išimtinė Europos Sąjungos kompetencija į bendrą prekybos politiką įtraukti priemones, kuriomis siekiama pagerinti administracinį bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis tos politikos srityse.
153.
Galiausiai mano pateikta antro–šešto skyrių analizė taip pat taikytina Protokolui Nr. 1 dėl sąvokos „produktų kilmė“ apibrėžties ir administracinio bendradarbiavimo metodų. Protokolas susijęs su kilmės taisyklėmis. Jis akivaizdžiai konkrečiai susijęs su tarptautine prekyba prekėmis.
154.
Tad darytina išvada, kad visos antro–šešto skyrių nuostatos priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai bendros prekybos politikos srityje pagal SESV 207 straipsnį.
155.
Dabar pereisiu prie aštunto skyriaus. Kadangi septintame skyriuje „Netarifinės prekybos kliūtys ir investicijos į atsinaujinančiosios energijos gamybą“ ir tryliktame skyriuje „Prekyba ir tvarus vystymasis“ keliama panašių klausimų dėl bendros prekybos politikos taikymo srities ir ryšio tarp su prekyba susijusių ir nesusijusių tikslų ( 109 ), septintą skyrių aptarsiu vėliau kartu su tryliktu skyriumi.
Paslaugos, įsisteigimas ir elektroninė prekyba (ESSLPS aštuntas skyrius ( 110 ) )
Argumentai
Bendrieji argumentai
156.
Komisija tvirtina, jog A skirsnyje nustatytas ESSLPS aštunto skyriaus tikslas ir taikymo sritis. To skyriaus B–D skirsniai priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai, nes jų taikymo sritis atitinka 1, 2, 3 ir 4 tipo paslaugų teikimo įsipareigojimų pagal GATS taikymo sritį pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį. Pagal GATS I straipsnio 2 dalies a–d punktus tie keturi tipai apima paslaugų teikimą: a) iš vienos (PPO) valstybės narės teritorijos į kitos (PPO) valstybės narės teritoriją (toliau – 1 tipas arba tarpvalstybinis teikimas); b) vienos (PPO) valstybės narės teritorijoje paslaugų vartotojui iš kitos (PPO) valstybės narės (toliau – 2 tipas arba vartojimas užsienyje); c) paslaugų teikėjo iš vienos (PPO) valstybės narės per savo padalinį kitos (PPO) valstybės narės teritorijoje (toliau – 3 tipas arba įsisteigimas prekybos tikslais); d) paslaugų teikėjo iš vienos (PPO) valstybės narės per kitos (PPO) valstybės narės teritorijoje veikiančius (PPO) valstybės narės fizinius asmenis (4 tipas arba fizinių asmenų buvimas).
157.
Dėl kiekvieno aštunto skyriaus E skirsnio („Reglamentavimo sistema“) poskirsnio Komisija teigia, jog yra pakankamai glaudus ryšys su tarptautine prekyba.
158.
Dėl visuotinai taikomų nuostatų (1 poskirsnis) Komisija remiasi palyginimu su GATS nuostatomis ir keliomis neprivalomo pobūdžio priemonėmis, kurias patvirtino įvairios PPO įstaigos. Be to, Komisijos teigimu, bendrai prekybos politikai priskirtinas ESSLPS 8.16 straipsnis dėl abipusio kvalifikacijų pripažinimo, nes juo sukuriamos geresnės sąlygos užsienio paslaugų teikėjams patekti į rinką, ir Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad tokie įsipareigojimai pagal GATS įtraukti į bendrą prekybos politiką. ESSLPS 8.17 straipsnyje dėl skaidrumo nustatyti įsipareigojimai, būdingi visiems tarptautinės prekybos susitarimams ir panašūs į nustatytuosius GATS III straipsnio 1 ir 4 dalyse. Dėl neaiškumo, susijusio su taikytinomis priemonėmis, kuriomis reguliuojama komercinė veikla, paslaugų teikėjai gali nuspręsti nebandyti patekti į užsienio rinkas.
159.
Kalbėdama apie nacionalinį reglamentavimą (2 poskirsnis), Komisija iš esmės tvirtina, jog poskirsnyje nustatytos sąlygos, kuriomis užtikrinama, kad licencijavimo ir kvalifikaciniai reikalavimai ir procedūros nebūtų kliūtis tarptautinei prekybai. Jų tikslas panašus į GATS VI straipsnio 4 dalies tikslą, t. y. užtikrinti, kad tokie standartai ir procedūros, net jei jie nėra diskriminacinio pobūdžio, nebūtų nereikalinga kliūtis prekybai paslaugomis. Be to, ESSLPS 8.19 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga turėti arba įkurti teismines, arbitražo ar administracines institucijas ar nustatyti procedūras, skirtas sprendimams peržiūrėti, panaši į GATS VI straipsnio 2 dalies a punkte nustatytą pareigą.
160.
Be to, konkrečios nuostatos dėl kompiuterių paslaugų, pašto paslaugų, telekomunikacijų paslaugų ir finansinių paslaugų (3, 4, 5 ir 6 poskirsniai), kuriose kartais dar kartą patvirtinami pagal GATS prisiimti įsipareigojimai arba jais remiamasi, taip pat priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį.
161.
F skirsnyje daugiausia pateikiamos ketinimų deklaracijos. Vienintele esmine pareiga (ESSLPS 8.58 straipsnyje) draudžiama nustatyti muitus, ir tai dalykas, akivaizdžiai patenkantis į bendros prekybos politikos sritį.
162.
Parlamentas ir Taryba nepateikė konkrečių argumentų dėl aštunto skyriaus nuostatų, kurios nėra susijusios su transportu ( 111 ).
163.
Valstybės narės pirmiausia sutelkia dėmesį į konkrečias nuostatas, pavyzdžiui, susijusias su finansinėmis paslaugomis ir profesinių kvalifikacijų tarpusavio pripažinimu.
164.
Kelios valstybės narės teigia, kad 6 poskirsnis dėl finansinių paslaugų nevisiškai priklauso Europos Sąjungos bendrai prekybos politikai. Direktyva 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – FPRD II direktyva) ( 112 ), kuri turi įsigalioti 2017 m. sausio mėn., derinami tik tam tikri trečiųjų šalių piliečių teikiamų finansinių ir investicinių paslaugų teikimo aspektai.
165.
Taisyklės dėl profesinių kvalifikacijų tarpusavio pripažinimo taip pat nėra bendros prekybos politikos dalis. Pirma, priešingai, nei teigia Komisija, pats faktas, jog dalykas turi poveikį išorės prekybos santykiams arba jam taikytina tarptautinė ekonominė teisė, nėra pakankamas, kad tas dalykas patektų į bendros prekybos politikos sritį. Antra, Direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ( 113 ) nepažeidžiama išimtinė valstybių narių kompetencija profesinių kvalifikacijų, įgytų ne Europos Sąjungoje, pripažinimo srityje. Be to, jūrų transporto srityje bendromis taisyklėmis, įtvirtintomis pirmiausia Tarybos direktyvoje 96/50/EB (dėl nacionalinių laivų kapitonų pažymėjimų įgijimo sąlygų) ir Direktyvoje 2008/106/EB (dėl minimalaus jūrininkų rengimo) ( 114 ), nustatytos tik būtiniausios taisyklės, kurioms ESSLPS 8.16 straipsnis negali turėti poveikio. Trečia, Komisija neatsižvelgia į tai, jog GATS (pirmiausia jo VII straipsnio 1 dalimi) nereikalaujama, kad PPO valstybės narės pripažintų trečiųjų šalių profesines kvalifikacijas arba sudarytų šioje srityje tarptautinius susitarimus.
166.
Be to, priemonės, kuriomis pagal ESSLPS siekiama užtikrinti liberalizaciją, pirmiausia įsisteigimo srityje, padarys arba galės padaryti poveikį sveikatos priežiūros ir socialinėms paslaugoms, dėl kurių kompetencija ir toliau priklauso valstybėms narėms. Tai nesuderinama su SESV 207 straipsnio 6 dalimi. Komisija taip pat klaidingai tvirtina, jog nuostatos dėl elektroninės prekybos – tai tik ketinimų deklaracijos.
167.
Galiausiai Komisija negali remtis SESV 216 straipsniu, kad pateisintų pasidalijamąją kompetenciją srityse, kuriose Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos. Komisijai nepavyko įrodyti būtinybės sudaryti ESSLPS siekiant įgyvendinti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų.
Su transportu susiję argumentai
168.
Komisija atskirai vertina aštuntame skyriuje numatytus įsipareigojimus, konkrečiai susijusius su transportu (Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąraše 8-A priede ir E skirsnio 7 poskirsnyje dėl tarptautinio jūrų transporto paslaugų).
169.
Komisijos teigimu, nors labai didelė Singapūro ir Europos Sąjungos prekybos dalis penkiuose transporto sektoriuose, kuriems taikomas ESSLPS (oro, geležinkelių, kelių, vidaus vandenų ir jūrų), vykdoma pagal 3 tipą (įsisteigimas), SESV 207 straipsnio 5 dalies išimtis nuostatoms dėl transporto paslaugų teikėjų įsisteigimo netaikoma. Mat įsisteigimas transporto paslaugų srityje nepatenka į SESV trečiosios dalies VI antraštinės dalies taikymo sritį (vertinamą kartu su SESV 58 straipsnio 1 dalimi), nurodytą 207 straipsnio 5 dalyje, ir Sutarties nuostatomis nedraudžiama taikyti nuostatų dėl įsisteigimo laisvės transportui. Šiuo klausimu Komisija daro analogiją su skirtumu tarp laisvės teikti transporto paslaugas pagal antrinės teisės aktus, priimtus pagal SESV trečiosios dalies VI antraštinę dalį, taikant tik 1, 2 ir 4 tipus, ir įsisteigimo laisvės pagal SESV 49 ir paskesnius straipsnius.
170.
Kalbėdama apie ESSLPS įtvirtintus įsipareigojimus, kuriems taikoma SESV 207 straipsnio 5 dalies išimtis, Komisija teigia, jog Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą trečiąjį pagrindą. Dėl valstybių narių išorės veiksmų kiltų pavojus, kad būtų padarytas poveikis bendroms taisyklėms transporto paslaugų srityje, kurioje bendros taisyklės taikomos didelei daliai paslaugų. Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų ir nuspręstų, kad reikia išnagrinėti kiekvieno transporto sektoriaus įsipareigojimus atskirai, išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai priklauso bent jau ESSLPS įsipareigojimai dėl tarptautinio jūrų transporto, geležinkelių transporto ir kelių transporto ir kai kurios pagalbinės paslaugos.
171.
Dėl oro transporto paslaugų Komisija teigia, jog išimtinė Europos Sąjungos kompetencija orlaivių remonto ir techninės priežiūros paslaugų srityje nutraukiant orlaivio eksploatavimą, oro transporto paslaugų pardavimo ir rinkodaros srityje ir kompiuterinių rezervavimo sistemų srityje (kurioms taikomi B ir C skirsniai) iš dalies grindžiama SESV 207 straipsnio 1 dalimi ir iš dalies – SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytais pirmuoju ir trečiuoju pagrindais. Kalbant apie orlaivių remonto ir techninės priežiūros paslaugas, Reglamento (EB) Nr. 216/2008 ( 115 ) 12 straipsnyje numatytas Europos Sąjungos susitarimo sudarymas (pirmasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį). Kalbėdama apie oro transporto paslaugų pardavimą ir rinkodarą, Komisija tvirtina, jog jie nesusiję su prekių ar keleivių vežimu, tad patenka į bendros prekybos politikos sritį. Kompiuterinio rezervavimo sistemos paslaugos išsamiai reglamentuojamos bendromis taisyklėmis, pirmiausia Reglamentu (EB) Nr. 80/2009 ( 116 ), tad priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiąjį pagrindą.
172.
Dėl Europos Sąjungos ir Singapūro geografinės padėties praktinė 1, 2 ir 4 tipų svarba ribota.
173.
Taigi, kalbant konkrečiai apie vidaus vandenų transportą, visame ESSLPS išorės kompetencija praktiškai nesinaudojama.
174.
Kalbant apie geležinkelių transportą, pažymėtina, kad Europos Sąjunga neprisiėmė 1 ar 4 tipo įsipareigojimų, bet prisiėmė tik 2 tipo įsipareigojimus. Jie bet kuriuo atveju pagalbiniai, susiję su ESSLPS įsipareigojimais transporto srityje arba su bendra prekybos politika. Kalbant apie geležinkelių transporto paslaugas, kurias vienoje valstybėje narėje įsteigta Singapūro bendrovės patronuojamoji įmonė teikia kitai valstybei narei (3 tipas), pagal Direktyvą 2012/34/ES valstybėje narėje įsisteigusiems veiklos vykdytojams leidžiama laisvai teikti paslaugas Sąjungos viduje netaikant pilietybės reikalavimo patronuojamosios įmonės savininkams ( 117 ). Taigi šis klausimas reglamentuojamas bendromis taisyklėmis.
175.
Kalbant apie kelių transportą, Europos Sąjunga prisiėmė ribotus įsipareigojimus keleivių ir krovinių vežimo srityje. 1 tipo įsipareigojimų neprisiimta. Kita vertus, Europos Sąjunga visiškai įsipareigoja (be jokių išlygų) dėl 2 tipo ir su išlygomis prisiima 4 tipo įsipareigojimus. Kaip ir geležinkelių transporto atveju, prisiimti įsipareigojimai turi ribotą praktinę reikšmę. Bet kuriuo atveju konkretus 2 tipo įsipareigojimas yra pagalbinis, palyginti su kitais pagal ESSLPS prisiimamais įsipareigojimais. Jeigu tokias paslaugas valstybėje narėje įsisteigusi Singapūro bendrovės patronuojamoji įmonė teikia kitai valstybei narei (3 tipas), taikytinos reglamentais (EB) Nr. 1072/2009 ( 118 ) ir Nr. 1073/2009 ( 119 ), taikomais kartu su Reglamentu (EB) Nr. 1071/2009 ( 120 ), nustatytos bendros taisyklės dėl kelių transporto operatorių įsisteigimo Europos Sąjungoje sąlygų. Kadangi šie reglamentai taikomi neatsižvelgiant į patronuojamosios įmonės savininkų pilietybę, tarpvalstybinio Europos Sąjungoje įsisteigusių bendrovių teikiamų kelių transporto paslaugų teikimo sritis išsamiai reguliuojama bendromis taisyklėmis. Tad Europos Sąjunga naudojasi atitinkama išimtine išorės kompetencija pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Galiausiai Komisija pateikia tuos pačius argumentus dėl 4 tipo, kiek tai susiję su kelių transporto sritimi, kuriuos ji pateikė dėl jūrų transporto ( 121 ). Praktiškai kelių transporto bendrovė iš Singapūro gali siųsti pagrindinius darbuotojus (paprastai tai bendrovės viduje perkeliami asmenys ( 122 )) į valstybėje narėje įsteigtą padalinį. Tokiu atveju tokių trečiųjų šalių piliečių atvykimui ir apsigyvenimui pagal bendrovės viduje perkeliamų asmenų sistemą taikoma Direktyva 2014/66/ES ( 123 ). Bet kuriuo atveju tie įsipareigojimai yra pagalbiniai, palyginti su Europos Sąjungos įsipareigojimu dėl 3 tipo kelių transporto paslaugų teikimo (kuris priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai ( 124 )).
176.
Kalbėdama apie jūrų transportą, Komisija tvirtina, jog bendros taisyklės nustatytos Tarybos reglamentu Nr. 4055/86 ( 125 ), apimančiu bent jau didelę dalį jūrų transporto paslaugų teikimo tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių. Jame taip pat aprašytas požiūris į trečiųjų šalių piliečius (t. y. tam tikras trečiosiose šalyse įsisteigusias laivybos bendroves). Priešingai nei reglamentai dėl oro transporto, Reglamentas Nr. 4055/86 taikomas tam tikroms trečiųjų šalių laivybos bendrovėms ( 126 ). Be to, tas reglamentas taikomas ne tik Sąjungos vidaus laivybos maršrutams. Jis taip pat taikomas (tarpvalstybinėms) jūrų transporto paslaugoms, kurias vienoje valstybėje narėje įsteigtos Singapūro bendrovės patronuojamosios įmonės teikia iš tos valstybės narės kitai valstybei narei.
177.
Kalbėdama apie 4 tipą, Komisija tvirtina, jog praktiškai jūrų transporto bendrovė iš Singapūro siųs savo pagrindinius darbuotojus (paprastai tai bendrovės viduje perkeliami asmenys) į valstybėje narėje įsteigtą padalinį. Tokiu atveju trečiųjų šalių piliečių atvykimui ir apsigyvenimui pagal bendrovės viduje perkeliamų asmenų sistemą taikoma Direktyva 2014/66. Bet kuriuo atveju 4 tipo įsipareigojimas yra būtinas 3 tipo įsipareigojimo, kuris priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai, papildymas ( 127 ).
178.
Komisija priduria, kad uosto paslaugos, kurios yra ESSLPS 8.56 straipsnio 6 dalies (7 poskirsnyje) dalykas, nėra liberalizuotos tų paslaugų užsienio teikėjams. Mat Europos Sąjunga į savo sąrašą įsipareigojimų neįtraukė. ESSLPS 8.56 straipsnio 6 dalyje tiesiog išsamiau apibūdinamas nacionalinio režimo įsipareigojimas, susijęs su tarptautiniu jūrų transportu, kiek jis liberalizuotas.
179.
Kalbėdama apie pagalbines su jūrų, vidaus vandenų, geležinkelių ir kelių transportu susijusias paslaugas, Komisija tvirtina, jog kai kurios iš tų paslaugų nėra transporto paslaugos. Tad jos patenka į Europos Sąjungos bendros prekybos politikos sritį. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie muitinės įforminimo paslaugas. Dėl jūrų, vidaus vandenų, geležinkelių ir kelių transporto įrangos techninės priežiūros ir remonto Komisija tvirtina, jog tas paslaugas apima Europos Sąjungos įsipareigojimai verslo paslaugų srityje. Todėl jos taip pat sietinos su bendra prekybos politika.
180.
Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad tam tikros ESSLPS nuostatos, susijusios su transporto paslaugomis, nepriklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai, Komisijos nuomone, tos nuostatos priklauso pasidalijamajai Europos Sąjungos kompetencijai, nes pagal SESV 216 straipsnio 1 dalies antrąjį pagrindą tie tarptautiniai įsipareigojimai yra būtini Sutarčių tikslui pasiekti. Komisija konkrečiai nurodo tikslą parengti bendras Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių transporto paslaugų taisykles pagal SESV 91 straipsnio 1 dalį.
181.
Parlamentas tvirtina, jog tam tikros paslaugos (kaip antai saugojimas ir sandėliavimas, krovinių siuntimas, stūmimas ir vilkimas) yra pagalbinės jūrų transporto paslaugos, tad turi būti vertinamos taip pat kaip ir tos paslaugos. Parlamentas taip pat teigia, jog 4 tipo įsipareigojimai (laikinas fizinių asmenų buvimas) yra būtini siekiant užtikrinti veiksmingą naudojimąsi įsisteigimo teise. Tad 4 tipo paslaugų teikimo teisinė tvarka turi atitikti 3 tipo paslaugų teikimo teisinę tvarką ir jai atitinkamai neturi būti taikoma SESV 207 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis. Jeigu 4 tipo paslaugos vis dėlto būtų vertinamos atskirai, su jomis susiję įsipareigojimai vis tiek patenka į SESV 207 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes laikinam fizinių asmenų buvimui taikomos Sutarties nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje, o ne SESV trečiosios dalies VI antraštinės dalies nuostatos dėl transporto politikos. Kalbėdamas apie jūrų transportą, Parlamentas priduria, kad remiantis Reglamentu Nr. 4055/86 Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija dėl krovinių pasidalijimo susitarimų.
182.
Taryba ir daugelis valstybių narių teigia, jog nėra pagrindo neįtraukti įsisteigimo transporto srityje į SESV 207 straipsnio 5 dalies taikymo sritį. Nei VI antraštinės dalies nuostatos dėl transporto, nei jurisprudencija nesuponuoja, kad tos nuostatos visiškai netaikytinos įsisteigimui transporto srityje. SESV 58 straipsnio 1 dalis nepagrindžia Komisijos siūlomo SESV 207 straipsnio 5 dalies aiškinimo. Tiesa, dėl įsisteigimo teisės panašios nuostatos nėra, bet tokios nuostatos nėra ir dėl darbuotojų judėjimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo. Aiškinant nuostatas taip, kaip siūlo Komisija, transporto antraštinė dalis apimtų tik su laisve teikti paslaugas susijusius dalykus. Bet kuriuo atveju SESV 58 straipsnio 1 dalis išdėstyta ne transporto antraštinėje dalyje. Jeigu nuostata, dėl kurios gerokai sumažėja transporto antraštinės dalies taikymo sritis, pati nebūtų išdėstyta toje antraštinėje dalyje, tai neatitiktų Sutarčių struktūros. Taryba ir daugelis valstybių narių pateikė Europos Sąjungos teisės aktų pavyzdžių, kurie pagrįsti SESV 91 straipsnio 1 dalimi arba 100 straipsnio 2 dalimi ir susiję su įsisteigimo laisve arba laisvu darbuotojų judėjimu transporto srityje ( 128 ).
183.
Tarybos teigimu, su transportu susijusių dalykų taikymo sritis pagal ESSLPS yra gerokai platesnė, nei tvirtina Komisija. Taryba ir daugelis valstybių narių priduria, kad praktinė ESSLPS nuostatos (pirmiausia susijusios su vidaus vandenų, geležinkelių ir kelių transportu) svarba neturi poveikio išorės kompetencijos pasiskirstymui. Be to, dalyko taikymo sritis netampa siauresnė dėl Europos Sąjungos numatytų išlygų tam tikrų valstybių narių naudai ( 129 ) (pavyzdžiui, laivų, orlaivių ir kitos transporto įrangos nuomos ir išperkamosios nuomos paslaugos be operatoriaus Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąraše arba laivų, geležinkelių transporto įrangos, motorinių transporto priemonių, motociklų, sniegaeigių ir kelių transporto įrangos, taip pat orlaivių ir jų dalių techninės priežiūros ir remonto paslaugos tame pačiame sąraše).
184.
Taryba mano, kad Komisijai nepavyko įrodyti, jog SESV 3 straipsnio 2 dalies sąlygos tenkinamos atsižvelgiant į visas aštunto skyriaus nuostatas, susijusias su transportu. Taigi išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai nepriklausančios sritys yra šios: i) pagalbinės su kelių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu susijusios paslaugos ir daugelis pagalbinių su jūrų transportu susijusių paslaugų; ii) jūrų transporto paslaugos, susijusios su laivais, plaukiojančiais su trečiosios šalies vėliava, 3 tipo jūrų transporto paslaugos ir 4 tipo jūrų transporto paslaugos, susijusios su verslo paslaugų pardavėjais ir įsisteigti siekiančiais asmenimis, atvykusiais verslo reikalais; iii) vidaus vandenų transporto paslaugos; iv) 2 tipo geležinkelių transporto paslaugos ir miesto ir priemiesčių geležinkelių transporto įrangos techninės priežiūros ir remonto paslaugos; v) 2 tipo kelių transporto paslaugos ir 4 tipo kelių transporto paslaugos, susijusios su verslo paslaugų pardavėjais ir įsisteigti siekiančiais asmenimis, atvykusiais verslo reikalais; vi) tarpusavio profesinių kvalifikacijų pripažinimas. Net jeigu Teisingumo Teismas pritartų Komisijos siūlomam siauram SESV 207 straipsnio 5 dalies aiškinimui, kai kurios aštunto skyriaus dalys vis tiek jokiu atveju nepriklausytų išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai.
185.
Taryba ir daugelis valstybių narių taip pat tvirtina, jog Komisija negali sujungti kartu visų su transportu susijusių ESSLPS klausimų, kad jie sudarytų vieną svarbią sritį, kuriai būtų taikomas trečiasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Tarybos nuomone, kai kurios pagalbinės paslaugos yra tokios išskirtinės, kad suformuoja atskirą sritį. Kalbant apie trečiąjį pagrindą pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, svarbios sritys nustatomos pagal įvairias transporto rūšis ir nėra išsamiai reglamentuojamos bendromis taisyklėmis.
186.
Taigi jūrų transporto srityje svarbiomis ESSLPS nuostatomis įtvirtinti įsipareigojimai, kuriems Reglamentas Nr. 4055/86 netaikomas. To reglamento taikymo sritis, beje, siauresnė. Be to, priešingai nei ESSLPS, Reglamentas Nr. 4055/86 taikomas ne visų tipų paslaugoms. Jis netaikomas (pagalbinėms) uostų paslaugoms arba kitoms pagalbinėms jūrų transporto paslaugoms ir taikomas tik asmenų ir prekių vežimui.
187.
Kai reglamentas vis dėlto taikomas, krovinių pasidalijimo susitarimus, kuriems iš esmės taikytinas Reglamento Nr. 4055/86 3 straipsnis, reikėtų atskirti nuo visų kitų paslaugų, kurioms tas reglamentas iš esmės netaikomas, judėjimo laisvės apribojimų jūrų transporto sektoriuje.
188.
Kalbant apie vidaus vandenų transportą, Komisija nenustatė jokių bendrų taisyklių, kurioms ESSLPS nuostatos galėtų daryti poveikį. Išimtinės kompetencijos pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytą trečiąjį pagrindą toje srityje negalima nustatyti remiantis Tarybos reglamentais (EEB) Nr. 3921/91 ( 130 ) arba (EB) Nr. 1356/96 ( 131 ).
189.
Kalbant apie geležinkelių transportą, 3 tipo įsipareigojimai pagal ESSLPS gali daryti poveikį Direktyvai 2012/34, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė. Tačiau toje direktyvoje nėra taisyklių dėl 2 tipo.
190.
Kalbant apie kelių transportą, Komisijai nepavyko įrodyti, kad esama kokių nors su 2 tipu susijusių bendrų taisyklių. Be to, kalbant apie 4 tipą, Direktyva 2014/66 netaikoma Singapūro įmonei, kuri dar nėra įsisteigusi valstybėje narėje. Bendrų taisyklių esama tik dėl 3 tipo. Jos, pavyzdžiui, išdėstytos reglamentuose Nr. 1071/2009, Nr. 1072/2009 ir Nr. 1073/2009, kuriais geležinkelių transporto paslaugų teikimo srityje nėra nustatytas pilietybės reikalavimas.
191.
Kalbant apie oro transportą, pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga naudojasi išimtine išorės kompetencija kompiuterinės rezervavimo sistemos paslaugų srityje pagal Reglamentą Nr. 80/2009. Tačiau Komisija klysta dėl orlaivių remonto ir techninės priežiūros paslaugų (nurodydama, kad tariamas tarptautinio susitarimo sudarymo pagrindas yra Reglamento Nr. 216/2008 12 straipsnis) ir dėl oro transporto paslaugų pardavimo ir rinkodaros (kuriems, Komisijos nuomone, SESV 207 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis netaikoma). Tokios paslaugos neatskiriamai susijusios su transportu ir netgi būtinos teikiant transporto paslaugas.
192.
Kalbant apie transporto paslaugų teikimo tipus (o ne transporto rūšis), bendrų taisyklių dėl 3 tipo (įsisteigimo) transporto paslaugų teikimo nėra. Be to, artimiausiu metu tokių taisyklių priimti neplanuojama. 4 tipui iš dalies taikomos bendros taisyklės, pirmiausia Direktyva 2014/66. Ta direktyva visų pirma taikoma bendrovės viduje perkeliamiems trečiųjų šalių piliečiams, kaip antai vadovams, specialistams arba stažuotojams, bet ne kitiems pagrindiniams darbuotojams. Be to, jos nuostatos dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų taikomos nepažeidžiant palankesnių a) ES teisės, įskaitant dvišalius ir daugiašalius susitarimus, ir b) dvišalių ar daugiašalių susitarimų, sudarytų tarp vienos ar kelių valstybių narių ir vienos ar kelių trečiųjų šalių, nuostatų ( 132 ). Tokių palankių nuostatų esama ESSLPS, pirmiausia 8.14 straipsnyje, taikomame kartu su 8.13 straipsniu. Europos Sąjungai priklauso numanoma išimtinė išorės kompetencija dėl trumpalaikio apsigyvenimo (priėmus Reglamentą Nr. 810/2009, nustatantį Bendrijos vizų kodeksą ( 133 )), o valstybės narės ir toliau atsako už ilgalaikes vizas, išskyrus konkrečius atvejus, kuriems taikomos bendros taisyklės (pavyzdžiui, perkėlimo grupės viduje atveju).
193.
Be to, priešingai nei Komisija, valstybės narės tvirtina, jog 4 tipas yra išskirtinis paslaugų teikimo būdas. 4 tipo negalima laikyti būtinu įsisteigimo (3 tipo), kuriam neretai reikia samdyti vietos darbuotojus, papildymu.
194.
Galiausiai, jeigu būtų pripažinta išimtinė Europos Sąjungos kompetencija dėl aštunto skyriaus nuostatų, susijusių su laikinu fizinių asmenų buvimu, būtų užtikrintas suderinimas, tad būtų neatsižvelgta į Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymą pagal Protokolą Nr. 21 ir SESV 207 straipsnio 6 dalį.
Analizė
Įžanga
195.
Nuomonėje 1/94 Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kalbant apie GATS reglamentuojamą prekybą paslaugomis, išskyrus transporto paslaugas, su prekyba prekėmis būtų galima tapatinti tik tarpvalstybinį teikimą, neapimantį asmenų judėjimo (1 tipas), ir todėl priskyrė jį prie bendros prekybos politikos ( 134 ). Kita vertus, 2–4 tipai (t. y. suvartojimas užsienyje, įsisteigimas prekybos tikslais ir fizinių asmenų buvimas) susiję su asmenų judėjimu ir požiūriu į ne valstybių narių piliečius, kertančius valstybių narių išorės sienas. Taigi tie tipai nebuvo įtraukti į bendrą prekybos politiką ( 135 ).
196.
Vėliau Nicos sutartimi bendros prekybos politikos taikymo sritis buvo išplėsta, kad į ją patektų pirmiausia derybos dėl prekybos paslaugomis susitarimų ir tų susitarimų sudarymas, jeigu bendra prekybos politika tokių susitarimų dar neapima ( 136 ). Į paslaugų teikimo tipus nebuvo atsižvelgiama. Tačiau tai kompetencijai buvo taikomas sudėtingas taisyklių rinkinys pagal EB 133 straipsnio 5 ir 6 dalis. Buvo numatyta išimtis, pagal kurią susitarimai, susiję su prekyba paslaugomis tam tikruose sektoriuose (kultūros, audiovizualinių, švietimo, socialinių ir žmogaus sveikatos paslaugų sektoriuose), ir toliau priklausė (tuometinės) Europos bendrijos ir valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos sričiai ( 137 ). Atsižvelgdamas į tas išimtis Nuomonėje 1/08 Teisingumo Teismas konstatavo, jog Bendrija įgijo išimtinę kompetenciją sudaryti, pirmiausia, tarptautinius susitarimus, susijusius su prekyba 2–4 tipų paslaugomis ( 138 ). Darydamas tokią išvadą jis išsamiai nenagrinėjo kiekvienos visų tipų prisiimtų įsipareigojimų rūšies.
197.
Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, SESV 207 straipsnio 1 dalis dabar apima prekybą paslaugomis pagal keturis tipus, kuriems taikomi GATS I straipsnio 2 dalies a–d punktai, nes nebeliko prekybos prekėmis ir paslaugomis skirtumo. SESV 207 straipsnyje nebėra jokios (sektorinės) nukrypti leidžiančios nuostatos dėl išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos šioje srityje, nors toliau taikoma bendroji transporto išimtis ( 139 ). Taigi bendra prekybos politika dabar apima visą GATS, kiek tas susitarimas taikomas paslaugoms, išskyrus transporto paslaugas.
198.
Kokios pozicijos laikomasi dėl ESSLPS aštunto skyriaus?
199.
Siekiant nustatyti Europos Sąjungos kompetenciją dėl aštunto skyriaus ir tos kompetencijos pobūdį, to skyriaus dalis, patenkančias į bendrą prekybos politiką (SESV 207 straipsnis), būtina atskirti nuo tų, kurios gali priklausyti Europos Sąjungos kompetencijai kitu pagrindu. Mat SESV 207 straipsnio 5 dalyje aiškiai nustatyta, kad bendra prekybos politika transporto paslaugoms netaikoma.
200.
Tad pirmiausia apsvarstysiu, ar aštunto skyriaus dalis, netaikytina transporto paslaugoms, priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai bendros prekybos politikos srityje. Tada atskirai apsvarstysiu Europos Sąjungos kompetenciją dėl aštunto skyriaus nuostatų, taikomų transporto paslaugoms. Tokiomis aplinkybėmis būtina atsižvelgti į nuostatas, kuriomis konkrečiai nustatoma, ar tas skyrius taikomas tokioms paslaugoms, visuotinai taikomas nuostatas, konkrečias nuostatas, kuriomis reglamentuojamos tarptautinės jūrų paslaugos, ir įsipareigojimus, įtrauktus į Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąrašą. Tame sąraše esama atskirų sąrašų, skirtų tarpvalstybiniam paslaugų teikimui, įsisteigimui ir pagrindiniam personalui, absolventams stažuotojams ir verslo paslaugų pardavėjams. Tuose atskiruose sąrašuose išvardyti su konkrečiais sektoriais (pasektoriais) susiję įsipareigojimai (pirmiausia jūrų transporto, vidaus vandenų transporto, geležinkelių transporto, kelių transporto, prekių (išskyrus kurą) vamzdynų transporto srityse) ir pagalbinės paslaugos, susijusios su tomis įvairiomis transporto rūšimis.
Išimtinė kompetencija pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį, taikomą kartu su SESV 3 straipsnio 1 dalimi
201.
Aštunto skyriaus B–D skirsniai (paslaugų teikimas kertant sieną, suvartojimas užsienyje ( 140 ), įsisteigimas ir laikinas fizinių asmenų buvimas verslo tikslais) taikomi GATS 1–4 tipų paslaugų teikimui. Su tais paslaugų teikimo tipais susijusios taisyklės iš esmės patenka į SESV 207 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tas pats pasakytina apie horizontaliuosius įsipareigojimus E skirsnyje („Reglamentavimo sistema“), 1 poskirsnyje („Visuotinai taikomos nuostatos“) ir 2 poskirsnyje („Nacionalinis reglamentavimas“) ir su konkrečiais sektoriais susijusius įsipareigojimus 3 („Kompiuterių paslaugos“), 4 („Pašto paslaugos“), 5 („Telekomunikacijų paslaugos“) ir 6 („Finansinės paslaugos“) poskirsniuose. Be to, F skirsniu „Elektroninė prekyba“ iš esmės siekiama sukurti daugiau galimybių prekiauti, kurių gali atsirasti vykdant ir plėtojant elektroninę prekybą. G skirsnyje nustatytos sąlygos, kuriomis šalys gali priimti priemones, kurios antraip galėtų būti nesuderinamos su aštuntu skyriumi, ir numatoma to skyriaus peržiūra. Tad šie skirsniai turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį prekybai ir atitinkamai priskirtini prie Europos Sąjungos bendros prekybos politikos.
202.
Kyla dar vienas klausimas: ar C skirsnis („Įsisteigimas“, t. y. 3 tipo paslaugų teikimas) taip pat taikomas tiesioginėms užsienio investicijoms. Komisija sutinka, kad pagal ESSLPS 8.8 straipsnio d punktą aštunto skyriaus C skirsnis gali būti taikomas įsisteigimo formoms, kuriomis siekiama vykdyti ekonominę veiklą, nesusijusią (išimtinai) su paslaugų teikimu. Tad tokios įsisteigimo formos gali būti nesusijusios su prekyba paslaugomis pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį. Tačiau Komisija tvirtina, kad jeigu įsisteigimas atitinka tiesioginių užsienio investicijų sąlygas, jam vis tiek taikytina Europos Sąjungos bendra prekybos politika. Tą argumentą išnagrinėsiu šios išvados 326 punkte.
203.
Be to, kaip jau paaiškinau ( 141 ), 4 tipo prekybai paslaugomis (laikinas fizinių asmenų buvimas) taikoma bendra prekybos politika ir yra tik viena išimtis pagal SESV 207 straipsnio 5 dalį. Šiuo pagrindu atmetu kai kurių valstybių narių argumentus dėl protokolų Nr. 21 ir Nr. 22. Tie protokolai niekaip negali nulemti tinkamo teisinio pagrindo priimti Tarybos sprendimą sudaryti tarptautinį susitarimą. Priemonės teisinis pagrindas lemia taikytinus protokolus, o ne atvirkščiai ( 142 ). Abu protokolai apima SESV trečiosios dalies V antraštinę dalį („Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė“). Nėra jokių požymių, suponuojančių, kad ši antraštinė dalis galėtų būti sprendimo sudaryti ESSLPS teisinio pagrindo dalis. Taip yra ypač dėl ESSLPS 8.1 straipsnio 4 dalies ir fakto, kad 4 tipas (įtrauktas į ESSLPS) susijęs su laikinu fizinių asmenų buvimu verslo tikslais.
204.
Be to, negaliu pritarti kai kurių valstybių narių argumentui dėl finansinių paslaugų. Tas argumentas reiškia, jog Europos Sąjunga privalėjo priimti antrinės teisės aktus, kad sritis priklausytų išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai bendros prekybos politikos srityje. Jau paaiškinau, kad nei pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą, nei pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį Europos Sąjungos kompetencija nepriklauso nuo išankstinio suderintų taisyklių arba kitų taisyklių, kuriomis reglamentuojami Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių prekybos santykiai, priėmimo ( 143 ). Atsižvelgiant į tai, galima netirti posėdyje minėtos FPRD II direktyvos taikymo srities.
205.
Taip pat nesu tikra, kad prie bendros prekybos politikos nėra priskirtinas ESSLPS 8.16 straipsnis dėl profesinių kvalifikacijų tarpusavio pripažinimo. Toks tarpusavio pripažinimas tikriausiai turės tiesioginį poveikį prekybos paslaugomis, pirmiausia 3 ir 4 tipų, liberalizavimui, nes taip sudaromos geresnės sąlygos asmenims judėti siekiant teikti paslaugas. Be to, ESSLPS 8.16 straipsniu nesuderinami kvalifikacijų arba profesinės patirties reikalavimai ir nereikalaujama ar nedraudžiama, kad šalys tokius reikalavimus nustatytų. Juo siekiama paskatinti šalis priimti rekomendaciją (galbūt derėtis dėl susitarimo) dėl kvalifikacijų arba profesinės patirties reikalavimų tarpusavio pripažinimo. Tad šis straipsnis atlieka funkciją, panašią į GATS VII straipsnio.
206.
Galiausiai, kaip jau paaiškinau ( 144 ), bendros prekybos politikos, kuri yra savarankiška politika, taikymo sritis negali priklausyti nuo išankstinio ES antrinės teisės aktų, kuriais reglamentuojama vidaus rinka, priėmimo arba a fortiori nuo tokių teisės aktų taikymo srities ir turinio. Todėl dėl Direktyvos 2005/36 negali keistis kompetencijos sričių pasiskirstymas pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą ir 207 straipsnio 1 dalį.
207.
Tad darytina išvada, kad, atsižvelgiant į transporto išimtį SESV 207 straipsnio 5 dalyje, aštunto skyriaus B–G skirsniams taikoma SESV 207 straipsnio 1 dalis. Vadinasi, A skirsnis, kuriame nustatyti to skyriaus tikslai ir taikymo sritis, taip pat priskirtinas prie bendros prekybos politikos (taip pat atsižvelgiant į tą pačią išimtį).
Klausimai, pagal SESV 207 straipsnio 5 dalį nepatenkantys į bendros prekybos politikos taikymo sritį
208.
Su transportu susijusios taisyklės nepriklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 207 straipsnio 5 dalį. Todėl, kalbant apie transporto paslaugoms taikytiną aštunto skyriaus dalį, būtina apsvarstyti, ar Europos Sąjunga vis dėlto gali naudotis išimtine kompetencija pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį ( 145 ).
209.
Iš šioje byloje pateiktų pastabų matyti, kad tiksli SESV 207 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos išimties taikymo sritis nėra visiškai aiški. Ar SESV 207 straipsnio 5 dalis apima įsisteigimą transporto sektoriuje? Ar ta išimtis galėtų apimti ir paslaugas, kurios gali būti teikiamos tik transporto sektoriuje? Aptarsiu abu klausimus iš eilės.
210.
Kalbant apie pirmąjį klausimą, SESV 207 straipsnio 5 dalį aiškinu kitaip nei Komisija.
211.
Pagal SESV 207 straipsnio 5 dalį „tarptautiniai susitarimai transporto srityje“ nepriklauso bendrai prekybos politikai. Nors ten nustatyta, jog tokiems susitarimams taikomos, be kita ko, SESV trečiosios dalies VI antraštinės dalies nuostatos, ta nuoroda susijusi su išimties poveikiu, o ne taikymo sritimi. Taryba ir valstybės narės savo argumentuose dėl transporto iš esmės sutelkia dėmesį į klausimus, susijusius su įsisteigimu (3 tipu).
212.
Kadangi SESV 207 straipsnio 5 dalyje paslaugų teikimo tipai neišskiriami, nematau pagrindo išvadai, jog ten numatyta išimtis netaikoma 3 tipo paslaugoms. Tai patvirtinama (bent jau netiesiogiai) Nuomonėje 1/08, kurioje Teisingumo Teismas konstatavo, jog nagrinėjamų susitarimų, apėmusių ir 3 tipą, transporto aspektas pateko į transporto politikos sritį. Tad taikydamas (dabartinio) SESV 207 straipsnio 5 dalį Teisingumo Teismas neišskyrė įvairių paslaugų teikimo tipų ( 146 ).
213.
Bet kuriuo atveju SESV trečiosios dalies VI antraštinė dalis „Transportas“ įsisteigimui taikoma. Ta antraštinė dalis taikoma visiems transporto paslaugų teikimo tipams. Taigi, pavyzdžiui, įsisteigimui gali būti taikomi pagal SESV 91 straipsnio 1 dalies b punktą priimti teisės aktai, kuriuose nustatytos vežėjų nerezidentų transporto paslaugų teikimo valstybėje narėje sąlygos.
214.
Tiesa, SESV 58 straipsnio 1 dalyje (IV antraštinės dalies trečio skyriaus dalis dėl paslaugų) nustatyta, kad laisvė teikti paslaugas transporto srityje reglamentuojama SESV trečiosios dalies VI antraštinės dalies nuostatomis, o dėl įsisteigimo teisės tokių nuostatų IV antraštinės dalies 2 skyriuje nėra. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog SESV 58 straipsnio 1 dalis į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo trečiosios dalies IV antraštinės dalies 3 skyrių („Paslaugos“) įtraukta todėl, kad transportas – tai iš esmės paslauga. Kadangi transportui reikėjo sukurti specialią sistemą, atsižvelgiant į šios ekonominės veiklos šakos ypatumus ( 147 ), transporto paslaugos išskiriamos ir dėl jų konkrečiai nurodoma, kad jos reglamentuojamos SESV trečiosios dalies VI antraštine dalimi, o ne tos Sutarties nuostatomis dėl laisvo paslaugų judėjimo ( 148 ).
215.
Tačiau tai, kad IV antraštinės dalies 2 skyriuje nėra nuostatos dėl įsisteigimo teisės, panašios į SESV 58 straipsnio 1 dalį, nereiškia, jog įsisteigimas savaime nepatenka į SESV trečiosios dalies VI antraštinės dalies taikymo sritį. Tai tiesiog reiškia, kad įsisteigimui transporto sektoriuje taikomas IV antraštinės dalies 2 skyrius. Teisingumo Teismas yra iš esmės nusprendęs, jog tas skyrius tiesiogiai taikomas transportui, bent jau tais atvejais, kai netaikomos konkretesnės taisyklės pagal trečiosios dalies VI antraštinę dalį ( 149 ).
216.
Dabar atsakysiu į klausimą, ar transporto sektoriuje teikiamoms paslaugoms taikoma SESV 207 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis. Norint atsakyti į šį klausimą reikia nuspręsti, ar paslaugos ryšys su transportu turi pasiekti tam tikrą ribinį lygį, kad būtų pradėta taikyti SESV 207 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis. Pirmiausia kyla klausimas, ar tokios paslaugos kaip krovinių tvarkymas, muitinis įforminimas, tarpininkavimas jūrų srityje, laivų su įgula nuoma, oro transporto paslaugų pardavimas ir rinkodara priskirtinos prie bendros prekybos politikos, ar prie bendros transporto politikos.
217.
Mano nuomone, sąvoka „tarptautiniai susitarimai transporto srityje“ apima susitarimus (arba jų dalis), taikomus ne tik pačioms transporto paslaugoms (t. y. būtent prekių arba asmenų vežimo oro, kelių, geležinkelių, jūrų arba vidaus vandenų transportu paslaugoms), bet ir paslaugoms, kurios yra glaudžiai ir neatskiriamai susijusios su tokiomis paslaugomis, t. y. paslaugoms, kurios ir konkrečiai susijusios su transporto paslaugomis, ir nuo jų priklauso ( 150 ).
218.
Išorės veiksmų transporto srityje nuoseklumui užtikrinti būtina, kad pati transporto paslauga ir su ja susijusi pagalbinė paslauga priklausytų tai pačiai politikai. Europos Sąjungos politikos pačių transporto paslaugų srityje ir tinkamo šių paslaugų liberalizavimo nuoseklumas gali sumažėti, jeigu nebus atitinkamos politikos su transportu glaudžiai susijusių paslaugų, kurias naudojant tampa praktiškai įmanoma suteikti transporto paslaugą, srityje. Taigi, pavyzdžiui, krovinio vežimas konteineriais laivu neturi prasmės, jeigu neteikiamos konteinerių iškrovimo iš laivo paslaugos, kad turinį būtų galima vežti toliau ir galiausiai pristatyti gavėjams. Tad gali kilti grėsmė priemonėms, kuriomis liberalizuojamos galimybės krovininiams laivams naudotis uostais, jeigu, pavyzdžiui, krovinių tvarkymo paslaugoms būtų ir toliau taikomos protekcinės priemonės. Tas pats pasakytina, pavyzdžiui, apie transporto įrangos techninę priežiūrą ir remontą, dėl kurių galima daryti prielaidą, jog reikia specialių žinių ir techninių įrankių, konkrečiai skirtų tam tikrai transporto rūšiai, taip pat būtina užtikrinti, kad tas transportas būtų veiksmingas. Be to, kompiuterinio rezervavimo sistemos yra kompiuterizuotos sistemos, kuriose duomenys renkami ir kuriomis naudojantis pateikiami visuomenei, kai reikia rezervuoti ir vėliau pirkti (pirmiausia) transporto paslaugas. Faktas, jog tokiomis sistemomis taip pat gali būti naudojamasi rezervuojant būstą keliautojams ir už jį sumokant, nekeičia fakto, kad pirminis tokių sistemų tikslas – parduoti transporto paslaugas. Mano manymu, toks požiūris patvirtintas Nuomonėje 1/08, kurioje Teisingumo Teismas apibūdino „kai kurias oro transporto paslaugas“, įtrauktas į toje procedūroje nagrinėtą sąrašą, be kita ko, taip: „orlaivių taisymas ir jų priežiūra, transporto paslaugų pardavimas ir rinkodara, bilietų rezervavimas kompiuterinėmis sistemomis“ ( 151 ).
219.
Kita vertus, paslaugoms, kurios nėra glaudžiai ir neatskiriamai susijusios su transporto paslaugomis, pavyzdžiui, muitinio įforminimo paslaugoms, išimtis pagal SESV 207 straipsnio 5 dalį netaikoma. Tokios paslaugos teikiamos todėl, kad prekės importuojamos ir eksportuojamos. Žinoma, jos suponuoja prekių judėjimą per sienas naudojant įvairių rūšių transportą. Tačiau tokių paslaugų poreikis atsiranda nepriklausomai nuo naudojamų transporto rūšių.
Išimtinė kompetencija pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį
220.
Dėl dalykų, kuriems taikoma išimtis pagal SESV 207 straipsnio 5 dalį ir kurie dėl to priskirtini transporto sričiai, kompetencijos sritis iš principo dalijasi Europos Sąjunga ir valstybės narės ( 152 ). Tačiau Komisija tvirtina, jog Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją pagal pirmąjį arba trečiąjį pagrindą, nustatytus SESV 3 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgiant į atitinkamą transporto paslaugą.
– Pirmasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį
221.
Komisijos teigimu, Reglamento Nr. 216/2008 12 straipsnyje numatyta, kad susitarimą sudaro Europos Sąjunga. Taigi Europos Sąjungai priklauso išimtinė kompetencija sudaryti susitarimą dėl orlaivių techninės priežiūros ir remonto paslaugos.
222.
Nepritariu.
223.
Reglamentu Nr. 216/2008 sukuriama Europos aviacijos saugos agentūra ir tinkama išsami bendrų techninių reikalavimų ir administracinių procedūrų nustatymo ir įgyvendinimo sistema civilinės aviacijos srityje, kartu siekiant užtikrinti trečiųjų šalių orlaivių saugą naudojantis ES oro uostais ( 153 ). Jis, be kita ko, taikomas aviacijos produktų techninei priežiūrai ir eksploatavimui (tad ir orlaiviams ( 154 )), jų dalims ir prietaisams ( 155 ).
224.
Pagal 12 straipsnį Europos Sąjunga su trečiosiomis šalimis turi sudaryti pripažinimo susitarimus dėl tų šalių aviacijos institucijų išduotų pažymėjimų, patvirtinančių civilinės aviacijos saugos reikalavimų laikymąsi, naudojimo. Ta nuostata, taikoma kartu su trečiuoju pagrindu pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, yra pagrindas Europos Sąjungai, nedalyvaujant valstybėms narėms, sudaryti tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis dėl tokių pažymėjimų pripažinimo. Tačiau ES neįgyja išimtinės išorės kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus, kuriais siekiama liberalizuoti prekybą orlaivių techninės priežiūros ir remonto paslaugomis. Kitaip tariant, faktas, kad teisės aktų leidėjas nusprendė, jog valstybės narės negali sudaryti savo tarptautinių susitarimų dėl tam tikro politikos aspekto, nereiškia, kad norint įgyti išimtinę išorės kompetenciją dėl visos politikos arba kitų tos politikos aspektų galima naudoti pirmąjį pagrindą pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
– Trečiasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį
225.
Taikant SESV 3 straipsnio 2 dalį pirmiausia reikia apibrėžti nagrinėjamą sritį ( 156 ). Šalys nesutaria, kas yra svarbi sritis norint nustatyti, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl ESSLPS dalies, taikomos transporto paslaugoms.
226.
Neprisiimdama įsipareigojimų arba prisiimdama tik labai nedaug įsipareigojimų dėl tam tikrų paslaugų teikimo tipų, susijusių su tam tikromis transporto rūšimis pagal aštuntą skyrių, Europos Sąjunga nusprendė naudotis savo kompetencija tam tikru būdu. Tokiomis aplinkybėmis tokios išorės kompetencijos naudojimo teisinis pagrindas turi būti nustatytas Sutartyse. Pavyzdžiui, iš Konkrečių įsipareigojimų sąrašo, kuris yra aštunto skyriaus priedas, matyti, kad Europos Sąjunga neprisiima įsipareigojimų dėl 1 tipo geležinkelių transporto paslaugų ( 157 ). Tad ji nusprendė įsipareigojimų neprisiimti. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga kompetentinga priimti tokį sprendimą. Dėl tos kompetencijos Sutartyse turi būti įtvirtintas teisinis pagrindas. Tie patys argumentai taikytini įsipareigojimams, kurių praktinė svarba gali būti ribota (pavyzdžiui, dėl geografinio atstumo tarp Europos Sąjungos ir Singapūro). Jeigu kompetencija naudojamasi, taikomos atitinkamos Sutartyje nustatytos taisyklės dėl išorės kompetencijos sričių pasiskirstymo tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių. Tad pritariu Tarybai, kad tas pasiskirstymas negali keistis dėl trečiųjų šalių, su kuriomis Europos Sąjunga sudaro tam tikrą tarptautinį susitarimą, geografinės padėties.
227.
Sprendimas dėl kompetencijos naudojimo ir praktiniai tokio sprendimo padariniai gali nulemti, ar tarptautinis susitarimas turės poveikį bendroms taisyklėms arba ar dėl to pasikeis jų taikymo sritis. Paskutinis etapas atliekant analizę pagal Sprendimą ERTA, kaip jau paaiškinau, yra konkreti tarptautinių įsipareigojimų pasekmių ES antrinės teisės aktams tam tikroje srityje analizė ( 158 ).
228.
Horizontalieji įsipareigojimai pagal aštuntą skyrių ir horizontalieji ir su konkrečiais sektoriais susiję įsipareigojimai pagal Konkrečių įsipareigojimų sąrašą, kuris yra to skyriaus priedas, reiškia, kad ESSLPS liberalizuojama prekyba transporto paslaugomis tarp Europos Sąjungos ir Singapūro, atsižvelgiant į tam tikrą transporto rūšį. Taigi horizontalieji įsipareigojimai iš principo taikomi visoms transporto paslaugoms (išskyrus didelę dalį oro transporto paslaugų), o konkretūs principai taikomi tarptautinio jūrų transporto liberalizavimui. Be to, dėl 1 tipo (tarpvalstybinis teikimas) Konkrečių įsipareigojimų sąrašo (8-A-1 priedėlio) 11 dalyje („Transporto paslaugos“) išskiriami įsipareigojimai, susiję su jūrų transportu (11.A skirsnis), vidaus vandens kelių transportu (11.B skirsnis), geležinkelių transportu (11.C skirsnis), kelių transportu (11.D skirsnis) ir krovinių (išskyrus kurą) transportavimu vamzdynais (11.E skirsnis). Konkretūs įsipareigojimai išvardyti 12 dalyje („Pagalbinės transporto paslaugos“) ir susiję su pagalbinėmis kiekvienai transporto rūšiai skirtomis paslaugomis. Toks pat suskirstymas siūlomas 8‑A‑2 priedėlyje dėl 3 tipo (įsisteigimas) ir 8‑A‑3 priedėlyje dėl 4 tipo (pagrindinis personalas, absolventai stažuotojai ir verslo paslaugų pardavėjai) ( 159 ). Įsipareigojimo lygis priklauso nuo to, ar sąraše jis pažymėtas kaip „neįsipareigota“ (t. y. dėl visų ar kai kurių nagrinėjamų paslaugų jokių įsipareigojimų neprisiimta), ar „nėra“ (t. y. prisiimti didžiausi įsipareigojimai), ar nurodomos konkretaus įsipareigojimo sąlygos (pavyzdžiui, vis dar gali būti taikoma pilietybės sąlyga).
229.
Tai suderinama su faktu, kad, kaip matyti iš ES antrinės teisės aktų, kuriais įgyvendinama ES bendra transporto politika ( 160 ), kiekvienai transporto rūšiai (oro, kelių, geležinkelių, jūrų ir vidaus vandenų) ( 161 ) būdingos tam tikros savybės, kurios iš esmės susijusios būtent su ja ir dėl kurių gali prireikti priimti konkrečias taisykles, be kita ko, siekiant jas liberalizuoti.
230.
Vadinasi, taikant trečiąjį pagrindą pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, šioje byloje tam tikros sritys atitinka kiekvienos rūšies transporto, t. y. oro transporto, kelių transporto, geležinkelių transporto, jūrų transporto ir vidaus vandenų transporto, paslaugų teikimą ( 162 ). Kiekviena sritis apima paslaugas, glaudžiai susijusias su atitinkamomis transporto paslaugomis. Tos paslaugos negali būti vienu metu glaudžiai susijusios su transporto rūšimi ir sudaryti atskirą sritį, kaip numatyta SESV 3 straipsnio 2 dalyje (nes jos išskirtinės, palyginti su kitomis paslaugomis).
231.
Dabar išnagrinėsiu, ar šios sritys išsamiai reglamentuotos bendromis taisyklėmis, ir tada įvertinsiu, kokį poveikį toms taisyklėms padarytų ESSLPS sudarymas.
232.
Dėl jūrų transporto atmetu argumentą, kad fakto, jog Reglamentas Nr. 4055/86 (iš esmės) nesusijęs su tarptautinio jūrų transporto paslaugų teikimu iš trečiųjų šalių Europos Sąjungai, pakanka nustatyti, kad pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trečiąjį pagrindą išimtinės išorės kompetencijos nėra.
233.
Tiesa, Reglamentas Nr. 4055/86 taikomas „jūrų transporto paslaugoms Bendrijoje“ (kurios apibrėžtos taip: „keleivių arba krovinių vežimas jūra iš bet kurio vienos valstybės narės uosto į kitos valstybės narės uostą ar jūrinį įrenginį“) ir „susisiekimui su trečiosiomis šalimis“ (kuris apibrėžtas taip: „keleivių arba krovinių vežimas jūra iš valstybių narių uostų į trečiosios šalies uostus ar jūrinius įrenginius“) ( 163 ). Kadangi tuo reglamentu iš esmės siekiama įgyvendinti Sutarties taisykles dėl laisvės teikti paslaugas ir su jomis susijusią jurisprudenciją ( 164 ), jis taikomas tik i) ES piliečiams, įsisteigusiems valstybėje narėje, kitoje nei ta, kuriai skirtos paslaugos (1 straipsnio 1 dalis), arba ii) už Europos Sąjungos ribų įsisteigusiems valstybės narės piliečiams ir už Europos Sąjungos ribų įsisteigusioms laivybos bendrovėms, kurias valdo ES piliečiai, jeigu jų laivai toje valstybėje narėje įregistruoti pagal jos teisės aktus (1 straipsnio 2 dalis) ( 165 ). Tad, priešingai nei ESSLPS, Reglamentas Nr. 4055/86 nesusijęs su tarptautinio jūrų transporto paslaugų teikimo apribojimų panaikinimu, jeigu tas paslaugas teikia trečiųjų šalių piliečiai arba laivybos bendrovės, įsteigtos ne Europos Sąjungoje ir valdomos trečiųjų šalių piliečių, arba jeigu laivai įregistruoti trečiojoje šalyje, išskyrus atvejus, kai paslaugas teikia ES piliečiai, įsisteigę valstybėje narėje, kitoje nei ta, kuriai skirtos paslaugos ( 166 ).
234.
Tačiau tai, ar Reglamentas Nr. 4055/86 taikomas tais atvejais, kai yra koks nors ne ES elementas (ir išorės aspektas), nėra svarbu atliekant analizę pagal Sprendimą ERTA. Tarptautinis įsipareigojimas tikrai gali padaryti poveikį bendroms taisyklėms, kuriomis reglamentuojamos tik ES vidaus situacijos, arba pakeisti jų taikymo sritį. Pavyzdį galima rasti Nuomonėje 1/03 ( 167 ). Naująja Lugano konvencija, kuri buvo prašymo pateikti nuomonę dalykas, buvo siekiama išplėsti bendras taisykles dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001, kad jos būtų taikomos ir ne valstybėms narėms ( 168 ). Nors tos bendros taisyklės nebuvo sukurtos ne valstybių narių teismų jurisdikcijai valdyti ir tų teismų priimtiems sprendimams pripažinti ir įgyvendinti, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad naujoji Lugano konvencija padarytų poveikį vienodam ir nuosekliam Reglamentu Nr. 44/2001 sukurtos sistemos taikymui ( 169 ).
235.
Ar Reglamentas Nr. 4055/86 iš esmės apima jūrų transporto paslaugų sritį?
236.
Jūrų transporto srityje pagal aštuntą skyrių, be tame skyriuje nustatytų horizontaliųjų įsipareigojimų, Europos Sąjunga prisiima visus įsipareigojimus dėl 1 ir 2 tipų paslaugų teikimo, tam tikrus įsipareigojimus dėl 3 tipo ir ribotus įsipareigojimus dėl 4 tipo ( 170 ). Kalbant apie pagalbines jūrų transporto paslaugas, 1 ir 3 tipų įsipareigojimai priklauso nuo atitinkamos valstybės narės ir pagalbinių paslaugų rūšies, o dėl 2 tipo prisiimti visi įsipareigojimai. Kelios valstybės narės yra prisiėmusios ribotus įsipareigojimus dėl 4 tipo.
237.
Reglamentas Nr. 4055/86 ir ESSLPS aštuntas skyrius tikrai iš dalies sutampa. To reglamento tikslas, remiantis SESV 58 straipsnio 1 dalimi, taikyti Sutarties taisykles, kuriomis reglamentuojama laisvė teikti paslaugas jūrų transporto srityje tarp valstybių narių ( 171 ). Taigi juo draudžiama taikyti bet kuriuos nacionalinės teisės aktus, dėl kurių tampa sunkiau teikti paslaugas tarp valstybių narių nei tik valstybės narės viduje, nebent tas teisės aktas pateisinamas svarbiomis su viešuoju interesu susijusiomis priežastimis ir įgyvendinamos priemonės yra būtinos ir proporcingos ( 172 ). Tad, kaip ir ESSLPS, Reglamentu Nr. 4055/86 siekiama liberalizuoti tarpvalstybinį jūrų transporto paslaugų teikimą (t. y. tų 1 ir 2 tipų paslaugų teikimą). Be to, ir ESSLPS, ir reglamente yra konkrečių taisyklių dėl krovinių pasidalijimo su trečiosiomis šalimis sudarytuose dvišaliuose susitarimuose ( 173 ).
238.
Tačiau vien tų taisyklių įtraukimo į Reglamentą Nr. 4055/86 nepakanka, kad būtų galima padaryti išvadą, jog jūrų transporto paslaugų liberalizavimas iš esmės reglamentuotas bendromis taisyklėmis.
239.
Pirma, Reglamentas Nr. 4055/86 susijęs tik su tarpvalstybine prekyba jūrų paslaugomis (1 ir 2 tipų). Juo neliberalizuojamas 3 tipo, t. y. įsisteigimo tipo, paslaugų teikimas. Mat jūrų transportas (kaip ir kitos transporto rūšys) Europos Sąjungoje jau reglamentuotas SESV 49–55 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis dėl įsisteigimo laisvės. Tose nuostatose nėra jokios išimties, kurią būtų galima palyginti su paslaugų išimtimi pagal SESV 58 straipsnį ( 174 ). Taigi 3 tipo paslaugų teikimui jūrų transporto srityje taikomos Sutarties nuostatos dėl įsisteigimo laisvės. Tačiau, kaip paaiškinsiu nagrinėdama portfelines investicijas, Sutarties nuostatų, mano nuomone, negalima vertinti kaip bendrų taisyklių pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiąjį pagrindą ( 175 ). Be to, nors SESV 50 straipsnio 1 dalis yra teisinis pagrindas priimti bendras taisykles norint „pasiekt[i] įsisteigimo laisv[ę] tam tikros rūšies veikloje“, nė viena šalis šioje byloje nepažymėjo, kad ta nuostata būtų taikyta jūrų transporto sektoriuje ( 176 ).
240.
Antra, dėl 4 tipo Komisija teisingai pažymi, jog bendros taisyklės nustatytos Direktyva 2014/66. Tačiau ta direktyva taikoma būtent tais atvejais, kai bendrovės viduje perkeliami vadovai, specialistai arba stažuotojai ( 177 ). Kaip matyti iš ESSLPS 8.13 straipsnio 2 dalies, aštunto skyriaus D skirsnio taikymo sritis gerokai platesnė ir apima ne tik bendrovės viduje perkeliamus darbuotojus, bet ir kitus laikinai atvykusius verslo tikslais. Pavyzdžiui, ESSLPS 8.13 straipsnio 2 dalies a punkto antroje pastraipoje nustatyta, kad prie pagrindinių darbuotojų, be „bendrovės viduje perkeliamų asmenų“, priskiriami „verslo svečiai, atsakingi už įmonės įsteigimą“. Be to, tas skirsnis taikomas „verslo paslaugų pardavėjams“, kurie yra apibrėžti taip: „fiziniai asmenys, atstovaujantys Šalies paslaugų teikėjui, ketinantys laikinai atvykti į kitos Šalies teritoriją, kad galėtų tartis dėl paslaugų pardavimo arba sudaryti sutartis parduoti paslaugas paslaugų teikėjo vardu“. Toks paslaugų teikimas vėlgi nesusijęs su darbuotojų perkėlimu bendrovės viduje.
241.
Tad darytina išvada, kad jūrų transporto paslaugų liberalizavimo sritis dar nėra išsamiai reglamentuota bendromis taisyklėmis ir kad dėl to negalima nustatyti išimtinės išorės kompetencijos šioje srityje, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies trečiąjį pagrindą.
242.
Tačiau pritariu, jog Europos Sąjunga turi pasidalijamąją kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, kurių tikslas – liberalizuoti jūrų transporto paslaugas.
243.
Mano nuomone, ESSLPS nuostatos dėl jūrų transporto paslaugų gali būti vertinamos kaip būtinos SESV trečiosios dalies VI antraštinės dalies tikslams, susijusiems su Europos Sąjungos transporto politika, pasiekti (SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytas antrasis pagrindas). Pagal bendrą transporto politiką, be kita ko, būtina priimti bendras taisykles, taikomas tarptautiniam transportui, vykstančiam į valstybės narės teritoriją ar iš jos arba vykstančiam per vienos ar keleto valstybių narių teritoriją (SESV 91 straipsnio 1 dalies a punktas). Tai taikoma geležinkelių, kelių, vidaus vandens kelių, jūrų ir oro transportui (SESV 100 straipsnis). Būtinoji sąlyga – kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus siekiant, kad trečiosios šalys, iš kurių atvyksta transportas arba į kurias jis vyksta, taip pat prisiimtų įsipareigojimus. Taigi manau, kad Europos Sąjunga ir valstybės narės turi pasidalijamąją kompetenciją dėl šių nuostatų pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktą (transportas) ir SESV 216 straipsnio 1 dalyje, taikomoje kartu su SESV 91 straipsniu ir 100 straipsnio 2 dalimi, nurodytą antrąjį pagrindą.
244.
Dabar pereisiu prie vidaus vandens kelių transporto. Be aštuntame skyriuje nustatytų horizontaliųjų įsipareigojimų, pagal tą skyrių Europos Sąjunga prisiima ribotus įsipareigojimus dėl 1 ir 2 tipų, taip pat dėl 3 tipo (priklausomai nuo konkrečios valstybės narės). 4 tipo įsipareigojimų neprisiimta. Kalbant apie pagalbines vidaus vandens kelių paslaugas (kaip antai krovinių tvarkymo paslaugas arba saugojimo ir sandėliavimo paslaugas), prisiimti 1, 2 ir 3 tipų įsipareigojimai priklauso nuo atitinkamos valstybės narės ir nuo pagalbinių paslaugų rūšies.
245.
Jau paaiškinau, kodėl nepritariu Komisijos argumentui, kad dėl tam tikrų paslaugų ribotos praktinės svarbos Europos Sąjunga iš esmės neprisiima įsipareigojimų ir praktiškai nesinaudoja kompetencija visame ESSLPS ( 178 ). Be to, Komisija nepateikė jokių pastabų, kad įrodytų, jog tenkinamos SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodyto trečiojo pagrindo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, galima nebenagrinėti galimo SESV 3 straipsnio 2 dalies taikymo aštunto skyriaus nuostatoms, taikomoms vidaus vandens kelių transportui. Europos Sąjunga neturi išimtinės išorės kompetencijos tokio transporto srityje pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
246.
Tačiau, kaip jūrų transporto atveju ( 179 ), ESSLPS nuostatos dėl vidaus vandens kelių transporto gali būti laikomos būtinomis norint pasiekti SESV trečiosios dalies VI antraštinės dalies tikslus (antrasis pagrindas pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį) ir todėl dėl tų pačių priežasčių priklauso pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktą ir 216 straipsnio 1 dalies antrąjį pagrindą, taikomus kartu su SESV 91 straipsniu ir 100 straipsnio 1 dalimi.
247.
Kalbant apie oro transportą, be aštuntame skyriuje numatytų horizontaliųjų įsipareigojimų, Europos Sąjunga prisiima visus įsipareigojimus dėl 1 ir 2 tipų, nors tie įsipareigojimai susiję tik su i) orlaivių remonto ir techninės priežiūros paslaugomis, kurias teikiant orlaivis nėra eksploatuojamas; ii) oro transporto paslaugų pardavimu ir rinkodara; iii) kompiuterinės rezervavimo sistemos paslaugomis. Be to, Europos Sąjunga prisiima tam tikrus įsipareigojimus dėl 3 tipo ir ribotus įsipareigojimus dėl 4 tipo (gali būti taikoma pilietybės sąlyga) tarptautinio oro transporto paslaugų srityje.
248.
Jau atmečiau Komisijos pareiškimą dėl išimtinės ES kompetencijos orlaivių remonto ir techninės priežiūros paslaugų srityje pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą pirmąjį pagrindą ( 180 ).
249.
Vadinasi, tai, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją oro transporto srityje, priklauso nuo to, ar tenkinamos SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodyto trečiojo pagrindo sąlygos.
250.
Mano nuomone, Komisija neįrodė, kad jos tenkinamos. Jos argumentai dėl orlaivių remonto ir techninės priežiūros paslaugų susiję tik su pirmuoju pagrindu, pateiktu SESV 3 straipsnio 2 dalyje. Jos nuomone, oro transporto paslaugų pardavimas ir rinkodara patenka į bendros prekybos politikos sritį. Vienintelė oro transporto paslaugų rūšis, dėl kurios Komisija siūlo atlikti analizę pagal Sprendimą ERTA, – kompiuterinės rezervavimo sistemos paslaugos. Neginčijama, kad Reglamentu Nr. 80/2009 nustatytos bendros taisyklės, taikytinos bet kurios kompiuterinės rezervavimo sistemos daliai, susijusiai su siūlomais naudoti arba naudojamais ES oro transporto produktais. Be to, Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad pagal to reglamento pirmtaką (Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2299/89 ( 181 )) Europos Sąjunga įgijo išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus dėl siūlomų naudoti arba naudojamų jos teritorijoje kompiuterinių rezervavimo sistemų ( 182 ). Tačiau vien to fakto nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog oro transporto paslaugų teikimas yra sritis, išsamiai reglamentuota bendromis taisyklėmis. Tad Europos Sąjunga neturi išimtinės išorės kompetencijos toje srityje.
251.
ESSLPS nuostatos dėl oro transporto paslaugų vis dėlto gali būti vertinamos kaip būtinos SESV trečiosios dalies VI antraštinės dalies tikslams pasiekti (SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytas antrasis pagrindas) dėl panašių priežasčių kaip jūrų transporto ir vidaus vandens kelių transporto srityse ( 183 ). Taigi Europos Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija dėl šių nuostatų pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktą ir antrąjį pagrindą, nurodytą 216 straipsnio 1 dalyje, taikomoje kartu su SESV 91 straipsniu ir 100 straipsnio 2 dalimi.
252.
Kalbant apie geležinkelių transportą, be aštuntame skyriuje nustatytų horizontaliųjų įsipareigojimų, Europos Sąjunga neprisiėmė 1 tipo įsipareigojimų ir prisiėmė visus 2 tipo įsipareigojimus. Dauguma valstybių narių prisiima visus įsipareigojimus dėl 3 tipo, nors valstybės narės gali numatyti, kad viešajame sektoriuje veiktų valstybės monopolis arba – išimtinėmis teisėmis – privatūs veiklos vykdytojai. Dėl 4 tipo jokių išlygų nėra ( 184 ). Kalbant apie pagalbines geležinkelių transporto paslaugas, 1 ir 3 tipų įsipareigojimai priklauso nuo atitinkamų valstybių narių ir pagalbinės paslaugos rūšies. Prisiimti visi įsipareigojimai dėl 2 tipo.
253.
Atmetu Komisijos argumentą, kad Nuomone 1/94 ir Sprendimu Portugalija / Taryba, C‑268/94 ( 185 ), patvirtinama išvada, jog ESSLPS įsipareigojimai dėl 2 tipo geležinkelių transporto paslaugų teikimo yra „itin ribotos taikymo srities“ ir todėl yra pagalbiniai įsipareigojimai bendros prekybos politikos srityje (kurioje Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją). Atitinkamoje Nuomonės 1/94 dalyje Teisingumo Teismas išskyrė „TRIPS sutarties tipo ir taikymo srities“ tarptautinį susitarimą, kurio negalima vertinti kaip patenkančio į bendros prekybos politikos taikymo sritį, ir atskyrė jį nuo prekybos susitarimų dėl intelektinės nuosavybės teisės visiškai atsitiktinai ( 186 ). Tad ta Nuomonės 1/94 dalis susijusi su susitarimų, kurių teisinis pagrindas yra (dabartinio) SESV 207 straipsnio 1 dalis, taikymo sritimi. Tai nesvarbu tais atvejais, kai, kaip šioje byloje, Teisingumo Teismo prašoma patvirtinti, ar Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį tam tikroje srityje (šiuo atveju geležinkelių transporto), nepriklausančioje bendros prekybos politikos sričiai. Tie patys argumentai taikomi Sprendimui Portugalija / Taryba ( 187 ).
254.
Dabar aptarsiu, ar Direktyva 2012/34 išsamiai apima geležinkelių transporto paslaugų sritį Europos Sąjungoje.
255.
Direktyva 2012/34, taikoma geležinkelių infrastruktūros naudojimui teikiant vidaus ir tarptautines vežimo geležinkeliais paslaugas ( 188 ), siekiama užtikrinti, kad geležinkelių sektoriuje būtų taikomas laisvės teikti paslaugas principas, atsižvelgiant į specifinius šio sektoriaus bruožus ( 189 ). Be to, Direktyva 2012/34 reglamentuojama galimybė geležinkelio įmonei naudotis geležinkelių infrastruktūra visose valstybėse narėse (įskaitant valstybę narę, kurioje ta įmonė nėra įsisteigusi) siekiant teikti krovinių vežimo geležinkeliais arba tarptautinio keleivių vežimo paslaugas ( 190 ). Tad ji apima tarpvalstybinių geležinkelių transporto paslaugų teikimą (1 ir 2 tipai) Europos Sąjungoje. Be to, direktyva nustatytos materialinės ir procedūrinės taisyklės dėl sąlygų, kuriomis geležinkelio įmonė gali gauti licenciją ir įgyti teisę teikti geležinkelių transporto paslaugas Europos Sąjungoje, be kita ko, iš vienos valstybės narės teritorijos į kitos valstybės narės teritoriją. Tos sąlygos pirmiausia susijusios su įmonės geru vardu, finansine būkle ir profesine kompetencija ( 191 ). Tad Direktyvoje 2012/34 išdėstytos išsamios taisyklės dėl patekimo į rinką įsisteigiant (3 tipas).
256.
Atsižvelgdama į tai, manau, kad geležinkelių transporto sritis išsamiai reglamentuojama Direktyva 2012/34.
257.
Taip pat manau, kad dėl tam tikrų ESSLPS taisyklių pasikeistų toje direktyvoje nustatytų bendrų taisyklių taikymo sritis. Pavyzdžiui, nuostatos dėl įsisteigimo (aštunto skyriaus C skirsnis) taikomos „priemonėms, kurias Šalys priima arba išlaiko dėl įsisteigimo visų ekonominės veiklos rūšių srityje“ ( 192 ). Tos nuostatos apima apsaugą nuo diskriminacinio elgesio. Taigi geležinkelių transporto įmonė iš Singapūro, norinti patekti į ES rinką ir įsisteigianti prekybos tikslais, turi gauti galimybę patekti į rinką nediskriminaciniu pagrindu, taikant tam tikrus Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąraše nustatytus apribojimus ( 193 ). Tai įmonei įsisteigus valstybėje narėje su ja neturėtų būti elgiamasi mažiau palankiai nei su panašiomis įmonėmis toje valstybėje narėje ( 194 ). Taigi tokiomis nuostatomis dėl patekimo į rinką ir nacionalinio režimo Singapūro geležinkelių transporto įmonėms siūloma galimybė patekti į bendrą Europos geležinkelių erdvę, sukurtą Direktyva 2012/34. Pavyzdžiui, geležinkelių transporto įmonė iš Singapūro iš principo turėtų teisę gauti licenciją tokiomis pat sąlygomis kaip vidaus geležinkelio įmonės ( 195 ). Atsižvelgiant į horizontalųjį apribojimą dėl viešųjų paslaugų, įtvirtintą Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąraše dėl įsisteigimo ( 196 ), tokia įmonė taip pat turėtų teisę gauti galimybę naudotis geležinkelių infrastruktūra valstybėse narėse ( 197 ) ir teisę į tai, kad paskirstant pajėgumus su ja nebūtų elgiamasi mažiau palankiai nei su vidaus geležinkelio įmone ( 198 ). Kitaip tariant, dėl ESSLPS pasikeistų Direktyvos 2012/34 taikymo sritis.
258.
Kadangi ESSLPS turėtų tokį poveikį galiojančioms bendroms taisyklėms dėl patekimo į ES geležinkelių transporto paslaugų rinką, Europos Sąjunga įgyja išimtinę išorės kompetenciją geležinkelių transporto srityje. Tokia išvada neleidžia suabejoti ir faktas, jog, kalbant apie 4 tipo geležinkelių transporto paslaugų teikimą, Direktyvos 2014/66 aprėptis mažesnė, palyginti su atitinkamų ESSLPS nuostatų taikymo sritimi. Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiąjį pagrindą nereikalaujama, kad sritys, kuriose prisiimta tarptautinių įsipareigojimų, ir sritys, kuriose galioja ES taisyklės, visiškai sutaptų ( 199 ).
259.
Tad, mano nuomone, Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją dėl ESSLPS nuostatų, susijusių su geležinkelių transporto paslaugomis, pagal SESV 91 straipsnį ir 100 straipsnio 1 dalį, taikomus kartu su SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytu trečiuoju pagrindu ir SESV 216 straipsnio 1 dalyje nustatytu trečiuoju pagrindu.
260.
Kalbant apie kelių transportą, be aštuntame skyriuje nustatytų horizontaliųjų įsipareigojimų, Europos Sąjunga neprisiėmė jokių 1 tipo įsipareigojimų ir prisiėmė visus 2 tipo įsipareigojimus. 3 tipo įsipareigojimams tam tikrose valstybėse narėse numatyta įvairių apribojimų, susijusių su konkrečiomis transporto rūšimis (keleivių transportas arba krovinių transportas). Kalbant apie 4 tipą, kelios valstybės narės numatė apribojimų (pavyzdžiui, nustatė pilietybės ir gyvenamosios vietos sąlygas). Pagalbinių kelių transporto paslaugų srityje 1 ir 3 tipų įsipareigojimai priklauso nuo atitinkamos valstybės narės ir pagalbinės paslaugos rūšies. Prisiimti visi įsipareigojimai dėl 2 tipo. Trys valstybės narės numatė su 4 tipu susijusių apribojimų (nustatė pilietybės sąlygą).
261.
Komisija tvirtina, jog 2 tipo įsipareigojimai kelių transporto paslaugų srityje turi ribotą praktinę svarbą. Atmetu tą argumentą dėl jau paaiškintų priežasčių ( 200 ).
262.
Ar kelių transporto paslaugų sritis vis dėlto išsamiai reglamentuojama Reglamentu Nr. 1071/2009?
263.
Reglamentu Nr. 1071/2009 nustatytos išsamios taisyklės dėl leidimo verstis profesine vežimo kelių transportu veikla ir tokios veiklos vykdymo sąlygos ir krovinių, ir keleivių vežimo kelių transportu srityse ( 201 ). Juo nustatyti vertimosi tokia veikla reikalavimai, t. y. turėti faktinę ir nuolatinę buveinę valstybėje narėje, būti nepriekaištingos reputacijos, būti tinkamos finansinės būklės ir turėti reikalaujamą profesinę kompetenciją ( 202 ). Be to, pagal Reglamentą Nr. 1071/2009 kiekviena valstybė narė turi paskirti vieną ar kelias kompetentingas valdžios institucijas, įgaliotas suteikti įmonėms leidimus verstis profesine vežimo kelių transportu veikla, jeigu jos atitinka šiuos reikalavimus ( 203 ). Tos taisyklės papildytos sektoriaus taisyklėmis, nustatytomis Reglamentu Nr. 1072/2009 dėl patekimo į krovinių vežimo kelių transportu rinką ( 204 ) ir Reglamentu Nr. 1073/2009 dėl patekimo į keleivių vežimo tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais rinką ( 205 ). Pagal paskutinius du reglamentus suinteresuotosios įmonės turi gauti Bendrijos licenciją prieš pradėdamos verstis minėta veikla ( 206 ).
264.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reglamentais Nr. 1071/2009, Nr. 1072/2009 ir Nr. 1073/2009 reglamentuojamas tarpvalstybinis kelių transporto paslaugų teikimas (1 ir 2 tipai) ir patekimas į kelių transporto paslaugų rinką įsisteigiant (3 tipas). Reglamente Nr. 1072/2009 taip pat yra taisyklių dėl vairuotojų liudijimų ir reglamentuojamas laikinas fizinių asmenų buvimas valstybių narių teritorijoje krovinių vežimo keliais paslaugų teikimo tikslu (4 tipas) ( 207 ). Nors Direktyvos 2014/66 taikymo sritis labiau ribota nei atitinkami įsipareigojimai pagal ESSLPS dėl 4 tipo, mano nuomone, kelių transporto sritis išsamiai reglamentuojama galiojančiomis bendromis taisyklėmis.
265.
Be to, mano nuomone, tokiais tarptautiniais įsipareigojimais, kokie numatyti ESSLPS, reglamentų Nr. 1071/2009, Nr. 1072/2009 ir Nr. 1073/2009 taikymo sritis būtų pakeista. Mano argumentai iš esmės tokie pat kaip geležinkelių transporto atveju ( 208 ).
266.
Pirmiausia nuostatos dėl įsisteigimo (aštunto skyriaus C skirsnis) taikomos „priemonėms, kurias Šalys priima arba išlaiko dėl įsisteigimo visų ekonominės veiklos rūšių srityje“ ( 209 ). Tos nuostatos apima apsaugą nuo diskriminacinio elgesio. Taigi kelių transporto operatorius iš Singapūro, norintis patekti į ES rinką ir įsisteigiantis prekybos tikslais, turi gauti galimybę patekti į rinką nediskriminaciniu pagrindu, taikant tam tikrus Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąraše nustatytus apribojimus ( 210 ). Tas operatorius, įsisteigęs valstybėje narėje, turėtų teisę į tai, kad su juo nebūtų elgiamasi mažiau palankiai nei su panašiais operatoriais toje valstybėje narėje ( 211 ). Taigi tokių nuostatų dėl patekimo į rinką ir nacionalinio režimo poveikis būtų toks, kad kelių transporto operatorius iš Singapūro nediskriminaciniu pagrindu įgytų galimybę patekti į ES rinką, nes būtų panaikintos kliūtys jam faktiškai ten įsisteigti. Pagal ESSLPS tokiam operatoriui suteikiama galimybė patekti į tą rinką tokiomis pat sąlygomis (pavyzdžiui, susijusiomis su finansine būkle arba profesine kompetencija ( 212 )), kokios taikomos vidaus operatoriams. Kitaip tariant, dėl ESSLPS pasikeistų reglamentų Nr. 1071/2009, Nr. 1072/2009 ir Nr. 1073/2009 taikymo sritis.
267.
Kadangi ESSLPS turėtų tokį poveikį galiojančioms bendroms taisyklėms dėl patekimo į ES kelių transporto paslaugų rinką, Europos Sąjunga įgyja išimtinę išorės kompetenciją kelių transporto srityje. Tad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl ESSLPS nuostatų, susijusių su kelių transporto paslaugomis, pagal SESV 91 straipsnį ir 100 straipsnio 1 dalį, taikomus kartu su SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytu trečiuoju pagrindu ir SESV 216 straipsnio 1 dalyje nustatytu trečiuoju pagrindu.
268.
Atsižvelgdama į šiuos argumentus, darau išvadą, jog Europos Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis išorės kompetencija prisiimti įsipareigojimus pagal ESSLPS aštunto skyriaus dalį, taikomą oro, jūrų ir vidaus vandens kelių transportui, įskaitant paslaugas, glaudžiai susijusias su tomis transporto paslaugomis, ir pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą trečiąjį pagrindą turi išimtinę išorės kompetenciją prisiimti įsipareigojimus pagal ESSLPS aštunto skyriaus dalį, susijusią su geležinkelių ir kelių transportu (ir paslaugomis, glaudžiai susijusiomis su šiomis transporto paslaugomis). Dėl visų kitų tame skyriuje nurodytų paslaugų Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą ir 207 straipsnio 1 dalį.
269.
Dabar pereisiu prie ESSLPS devinto skyriaus A skirsnio. To skyriaus B skirsnį nagrinėsiu kartu su ESSLPS tryliktu, penkioliktu ir šešioliktu skyriais ( 213 ).
Investicijos (ESSLPS devinto skyriaus A skirsnis ( 214 ) )
Argumentai
270.
Komisija tvirtina, jog ESSLPS devinto skyriaus A skirsnis, konkrečiai susijęs su tarptautinėmis investicijomis ir netaikomas ES vidaus investicijoms, priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai bendros prekybos politikos srityje, kiek jis taikomas tiesioginėms užsienio investicijoms. Remdamasi kriterijumi, taikomu su prekyba paslaugomis ir prekėmis ir komerciniais intelektinės nuosavybės aspektais susijusiais atvejais, Komisija tvirtina, jog susitarimui taikoma SESV 207 straipsnio 1 dalis, jeigu jis konkrečiai susijęs su tarptautinėmis investicijomis, t. y. jei juo siekiama skatinti, lengvinti ar valdyti tarptautines investicijas ir jis daro tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį toms investicijoms.
271.
Atskirdama portfelines investicijas (arba kitas netiesiogines investicijas) ir tiesiogines užsienio investicijas (abiem rūšims gali būti taikoma ESSLPS 9.1 straipsnyje pateikta apibrėžtis), Komisija siūlo pasinaudoti Teisingumo Teismo parengta sąvokos „tiesioginės investicijos“ apibrėžtimi laisvo kapitalo judėjimo ir mokėjimų srityje pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį.
272.
Komisijos teigimu, bendra prekybos politika apima ir taisykles, susijusias su pirminiu investicijų patekimu į priimančiosios valstybės narės rinką, ir apsaugą, suteikiamą investicijai patekus į rinką (toliau – apsauga patekus į rinką). Tokia apsauga apima apsaugą, pavyzdžiui, nuo diskriminacijos, nesąžiningo ir nevienodo požiūrio ir nusavinimo be kompensacijos. Komisija tvirtina, jog SESV 206 straipsnyje ir 207 straipsnio 1 dalyje darant nuorodą į tiesiogines užsienio investicijas patekimas į rinką neatskiriamas nuo apsaugos į ją jau patekus. Be to, jeigu tiesioginių užsienio investicijų apsauga patekus į rinką nebūtų įtraukta į bendros prekybos politikos sritį, tai taip pat prieštarautų SESV 206 straipsnyje nustatytiems tikslams. Pirmiausia „laipsniško tiesioginių užsienio investicijų apribojimų panaikinimo“ tikslas reiškia, kad siekiama panaikinti apribojimus, kylančius dėl pirminio investicijų patekimo į rinką kliūčių ir paskesnio veiklos vykdymo ir naudojimosi rinka kliūčių. Atsižvelgdama į tai, Komisija teikia palyginimą su išimtine Europos Sąjungos kompetencija prekybos prekėmis ir paslaugomis srityje, kuri taip pat susijusi ne tik su patekimu į rinka.
273.
Komisija priduria, kad bendra prekybos politika jau apima GATS standartus, taikytinus 3 tipo (t. y. įsisteigiant prekybos tikslais ( 215 )) paslaugų, patekusių į rinką, teikimui. Panašūs standartai nustatyti ESSLPS aštuntame skyriuje. Būtų nelogiška daryti išvadą, kad Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos dėl devintame skyriuje nustatytų standartų, bet turi išimtinę kompetenciją dėl panašių standartų, įtvirtintų ESSLPS aštuntame skyriuje ar GATS.
274.
Komisija mano, kad SESV 345 straipsniu išimtinė Europos Sąjungos kompetencija dėl devinto skyriaus dalies, susijusios su nusavinimu, neribojama. Pagal ESSLPS 9.6 straipsnį nusavinimo teise galima naudotis esant tam tikroms sąlygoms, panašioms į nustatytąsias SESV 49 ir 63 straipsniuose. Ta nuostata nepažeidžiamos taisyklės, kuriomis reglamentuojama turto nuosavybės sistema kiekvienoje valstybėje narėje: valstybei narei nedraudžiama imtis nusavinimo priemonių ir kartu nereikalaujama, kad valstybė narė nusavintų investuotojų iš Singapūro turtą.
275.
Komisija taip pat atmeta argumentą, kad pagal SESV 207 straipsnio 6 dalies pirmą dalį nusavinimo sąlygos nepatenka į bendros prekybos politikos sritį, nes vidaus rinkoje nėra panašios ES politikos. Tuo argumentu nepripažįstamas skirtumas tarp aiškios ir numanomos išimtinės išorės kompetencijos. Komisijos pozicija nesikeičia ir dėl SESV 207 straipsnio 6 dalies antros dalies: pačiu SESV 345 straipsniu neatmetama nuosavybės teisių derinimo galimybė. Bet kuriuo atveju ESSLPS 9.6 straipsnyje nenumatytas valstybių narių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų derinimas, kaip tai suprantama SESV 207 straipsnio 6 dalyje.
276.
Komisija sutinka, kad portfelinėms investicijoms taikytina devinto skyriaus dalis nepatenka į bendros prekybos politikos sritį. Jos teigimu, Europos Sąjunga vis dėlto turi išimtinę kompetenciją, nes portfelinės investicijos yra kapitalo judėjimas, kaip tai suprantama pagal SESV 63 straipsnį, ir devintame skyriuje nustatyti taikomo režimo standartai bent jau iš esmės reglamentuojami bendromis taisyklėmis, išdėstytomis toje Sutarties nuostatoje. Pagrindiniams nacionalinio režimo, sąžiningo ir vienodo požiūrio ir apsaugos nuo nusavinimo standartams taikomas SESV 63 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas. SESV 63 straipsnio 1 daliai taikoma SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, bet apribojimai, leidžiami pagal pastarąją nuostatą (t. y. galiojantys apribojimai, kuriuos leidžiama ir toliau taikyti), neapima su portfelinėmis investicijomis susijusių apribojimų. Tad SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto trečiojo pagrindo sąlygos tenkinamos.
277.
Komisija tvirtina, jog sąvokos „bendros taisyklės“ aiškinimas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies trečiąjį pagrindą taip, kad jos apima Sutarties nuostatas ir antrinės teisės aktuose įtvirtintas taisykles, atitinka argumentus, kuriais remiamasi jurisprudencijoje byloje ERTA. Tie argumentai grindžiami siekiu apsaugoti bendrosios rinkos vientisumą, vienodai taikyti ES teisės aktus ir užtikrinti vienodą ir nuoseklų ES taisyklių taikymą ir tinkamą jomis sukuriamos sistemos veikimą ( 216 ). Komisija taip pat tvirtina, jog Sutarties taisyklės dėl laisvo kapitalo judėjimo yra unikalios, nes joms būdingas išorės aspektas. Be to, atsižvelgiant į SESV 64 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį, pačia SESV 63 straipsnio 1 dalimi užtikrinamas visiškas kapitalo judėjimo tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių liberalizavimas. Taigi, siekiant išplėsti laisvą kapitalo judėjimą, kad jis apimtų kapitalo judėjimą tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, arba užtikrinti visišką liberalizavimą, nebūtina imtis antrinės teisės aktų įgyvendinimo. Dauguma bylų (išskyrus bylą Pringle ( 217 )), susijusių su Sprendimo ERTA principo taikymu, apima antrinės teisės aktuose nustatytas bendras taisykles, nes Sutartyse neretai nustatomi tik politikos tikslai, o įgaliojimai priimti teisės aktus perduodami institucijoms. Galiausiai, jeigu Europos Sąjunga neturėtų išimtinės kompetencijos, būtų neįmanoma užtikrinti, kad bendros taisyklės pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį būtų taikomos vienodai ir nuosekliai.
278.
Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos dėl portfelinių investicijų pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, taikomą kartu su SESV 63 straipsnio 1 dalimi, Komisija teigia, jog Europos Sąjungai vis dėlto priklausytų pasidalijamoji kompetencija. Šiuo požiūriu ji remiasi SESV 216 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta Europos Sąjungos teisė sudaryti tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis, jeigu tokio susitarimo sudarymas yra „būtinas norint Sąjungos politikos sričių ribose pasiekti vieną iš Sutartyse nurodytų tikslų“. Šiuo atveju tikslas – užtikrinti laisvą kapitalo judėjimą, įskaitant portfelines investicijas, tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių. Kapitalo judėjimo už ES ribų liberalizavimas negali būti veiksmingas, jeigu trečiosios šalys nepanaikintų jų nustatytų kapitalo judėjimo tarp Europos Sąjungos ir jų teritorijų apribojimų. Kad tai būtų padaryta, paprastai su tomis šalimis reikia sudaryti abipusius tarptautinius susitarimus. Komisija primygtinai teigia neginčijanti, kad Europos Sąjungai priklauso išimtinė kompetencija, nes devintas skyrius yra būtinas norint suteikti Europos Sąjungai galimybę naudotis išorės kompetencija.
279.
Parlamentas taip pat mano, kad ES turi išimtinę kompetenciją dėl ESSLPS devinto skyriaus A skirsnio. Jis pirmiausia tvirtina, jog Europos Sąjungai išimtinė kompetencija dėl portfelinių investicijų priklauso todėl, kad devinto skyriaus dalis dėl portfelinių investicijų susijusi su pagrindiniu arba vienu iš pagrindinių to skyriaus tikslų (užtikrinti tiesioginių užsienio investicijų apsaugą) ir taip pat gali būti taikoma SESV 3 straipsnio 2 dalis, jeigu gali būti padarytas poveikis ES pirminės teisės aktams. Parlamentas konkrečiai pritaria Komisijos pozicijai, kad nusavinimo draudimas pagal ESSLPS 9.6 straipsnį nėra nei kišimasis į skirtingus valstybių narių nuosavybės režimus ir nuosavybės santykių registravimo ir struktūrizavimo metodus pagal skirtingas teisines tradicijas, nei valstybių narių įstatymų derinimas.
280.
Taryba sutinka, kad ekonominiu požiūriu prekyba ir tiesioginės užsienio investicijos tarpusavyje susijusios ir kad tam tikri tiesioginėms užsienio investicijoms taikomo režimo aspektai susiję su įprastiniais bendros prekybos politikos klausimais (t. y. patekimas į rinką, pavyzdžiui, galimybė užsienio investuotojui gauti importo ar eksporto licencijas). Tačiau ji teigia, jog reguliuojant tiesiogines užsienio investicijas nebūtinai siekiama prekybos tikslų. Tarybos manymu, taisyklių dėl tiesioginių užsienio investicijų patekimo į rinką, joms taikomo režimo ir apsaugos nustatymas yra savarankiška tarptautinių ekonominių santykių sritis, nebūtinai įtraukiama į prekybos politikos sritį. Taryba atskiria: i) tiesioginių užsienio investicijų priėmimą (t. y. patekimą į rinką: sprendimą, ar tiesioginiam investuotojui leidžiama investuoti priimančiojoje valstybėje narėje ir kokie taikomi apribojimai ar sąlygos (jei taikoma)); ii) kapitalo judėjimą tiesioginių užsienio investicijų srityje (net jeigu investuotojas gali gauti lėšų ir priimančiojoje valstybėje narėje ir dėl to tiesioginės užsienio investicijos ne visada susijusios su tarpvalstybiniu kapitalo judėjimu); iii) investicijoms taikomą režimą.
281.
Tarybos teigimu, devintas skyrius – savarankiškas, tik investicijų apsaugai skirtas skyrius, kuriame pateikiama labai bendro pobūdžio turtu grindžiama investicijų apibrėžtis. Tas skyrius nesusijęs nei su investicijų patekimu į rinką, nei su jų skatinimu. Taisyklės dėl investicijų patekimo į rinką išdėstytos ESSLPS aštuntame skyriuje.
282.
Taryba sutinka, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl tiesioginių užsienio investicijų, susijusių su bendra prekybos politika, bet SESV 207 straipsnio 1 dalies taikymo sritį siūlo aiškinti griežčiau nei Komisija ir Europos Parlamentas. Šiuo požiūriu Taryba mano, kad Teisingumo Teismas gali nenagrinėti konkrečių kompetencijos ribų tiesioginių užsienio investicijų srityje pagal ESSLPS. Taryba iš esmės daro prielaidą, kad Komisijai nepavyko įrodyti, jog visi A skirsnyje išdėstyti standartai susiję su nuostatomis, kurios priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai dėl tiesioginių užsienio investicijų arba kitų investicijų pagal devintą skyrių.
283.
Kiek tai susiję su nacionalinio režimo sąlyga ESSLPS 9.3 straipsnyje, Taryba sutelkia dėmesį į 9.3 straipsnio 3 dalyje išvardytus atvejus, kuriais šalys gali panaikinti nacionalinio režimo pareigą. Tarybos teigimu, Europos Sąjunga negali turėti išimtinės kompetencijos pasirašyti ir sudaryti ESSLPS dalį, susijusią su priemonėmis, kurių imasi valstybės narės įgyvendindamos savo pareigas nacionalinio saugumo srityje. Be to, Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos dėl nacionalinio turto apsaugos arba teisėkūros kompetencijos priimti priemones tiesioginio apmokestinimo srityje.
284.
Dėl sąžiningo ir vienodo požiūrio ir visiškos apsaugos ir saugumo sąlygos pagal ESSLPS 9.4 straipsnį Taryba teigia, kad Komisijai nepavyko įrodyti, jog Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl kurios nors iš šių dviejų sąlygų.
285.
Dėl investicinių nuostolių atlyginimo (pagal devintą skyrių), kaip numatyta ESSLPS 9.5 straipsnyje, Taryba tvirtina, jog Europos Sąjunga neturi kompetencijos dėl tos nuostatos dalies, susijusios su valstybių narių ginkluotosiomis pajėgomis. Taip pat abejotina, ar Europos Sąjunga viena gali pasirašyti ir sudaryti susitarimą, susijusį su karo arba kitokio ginkluoto konflikto, revoliucijos, nacionalinės ekstremaliosios padėties, sukilimo, maišto ar riaušių padariniais valstybių narių teritorijoje.
286.
Dėl nusavinimo sąlygų pagal ESSLPS 9.6 straipsnį Taryba tvirtina, jog Teisingumo Teismo jurisprudencija nepatvirtinamas argumentas, kad visos su nusavinimu susijusios ESSLPS priemonės priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai. Remiantis SESV 345 straipsniu, Europos Sąjunga negali turėti išimtinės kompetencijos pasirašyti ir sudaryti ESSLPS 9.6 straipsnį.
287.
Taryba taip pat tvirtina, jog Komisija nepateikė pastabų ir tuo labiau neįrodė, kad tam tikri dalykai, įtraukti į ESSLPS 9.7 straipsnio 2 dalį, pirmiausia nusikalstamos veikos, socialinė apsauga, valstybinės pensijų ar privalomojo taupymo sistemos ir apmokestinimas, priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai.
288.
Tarybos manymu, Komisija klaidingai remiasi SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytu trečiuoju pagrindu tvirtindama, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl portfelinių investicijų.
289.
Pirma, nors portfelinės investicijos gali būti susijusios su kapitalo judėjimu, tokios investicijų rūšies negalima sutapatinti su laisvu kapitalo judėjimu pagal Sutartis. SESV 63 straipsnio 1 dalis nesusijusi su investicijų apsauga. Ji taip pat nesusijusi su pačiomis portfelinėmis arba tiesioginėmis investicijomis. SESV 63 straipsnio 1 dalis taikytina tik kapitalo judėjimo atveju. Tiesioginių užsienio investicijų ir portfelinių investicijų atvejais kapitalo judėjimas būna ne visada. Be to, Taryba pažymi, kaip svarbu užtikrinti, kad trečiųjų šalių operatoriai nevengtų leistinų apribojimų dėl įsisteigimo laisvės (grindžiamų SESV 65 straipsnio 2 dalimi) ir nesiektų remtis tiesiogiai SESV 63 straipsniu. Teisingumo Teismas daro skirtumą tarp įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo laikydamasis sunkio centro požiūrio, pagal kurį vertina, kuriam konkrečiam situacijos aspektui tariamas apribojimas daro poveikį.
290.
Antra, nė viena Sutarties nuostata Europos Sąjungai nesuteikiama konkreti kompetencija dėl portfelinių investicijų arba (a fortiori) portfelinių investicijų apsaugos. Tad valstybės narės turi teisę imtis veiksmų šioje srityje, kaip numatyta SESV 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 2 dalyje.
291.
Trečia, jeigu Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų, kad portfelinės investicijos – tai kapitalo judėjimas, kaip tai suprantama pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį, ir kad ta nuostata Europos Sąjungai suteikiami konkretūs įgaliojimai imtis veiksmų siekiant apsaugoti tokias investicijas, Taryba tvirtina, jog Europos Sąjunga nėra priėmusi jokių teisės aktų pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį, susijusių su portfelinių investicijų apsauga. Taryba pripažįsta, kad esama antrinės teisės aktų, pavyzdžiui, susijusių su vertybinių popierių priėmimu į vertybinių popierių biržas ir finansinių priemonių rinkas. Nors tos taisyklės susijusios su tam tikrais portfelinių investicijų aspektais, nė viena nebuvo patvirtinta taikant su laisvu kapitalo judėjimu susijusius teisinius pagrindus.
292.
Ketvirta, jokiu atveju negali būti numanomos išimtinės ES išorės kompetencijos dėl portfelinių investicijų, nes SESV 63 straipsnio 1 dalis nėra „bendra taisyklė“, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Net darant prielaidą, jog esama pirminės teisės aktų, kuriais siekiama visiško kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių liberalizavimo, Taryba pažymi, kad Komisijos naujoviškas „bendrų taisyklių“ aiškinimas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį yra ydingas. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Europos Sąjunga turi būti pasinaudojusi vidaus kompetencija ir priėmusi antrinės teisės aktus. Tas reikalavimas neatskiriamai susijęs su numanomų įgaliojimų sąvoka. Komisija klaidingai remiasi Sprendimu Pringle ir Nuomone 1/92 ( 218 ). Byloje Pringle ( 219 ) Teisingumo Teismas nusprendė, jog Europos stabilumo mechanizmo (ESM) sutartis visiškai nepriklauso išimtinei kompetencijai, kurią Europos Sąjunga tvirtino turinti pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies c punktą. Teisingumo Teismas galėjo toliau nenagrinėti klausimo, ar galima laikyti, kad ESM sutartis vis dėlto daro poveikį „bendroms taisyklėms arba dėl jos keičiasi jų taikymo sritis“, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Sprendimo Pringle tikslas susijęs su Europos Sąjungos naudojimusi galiomis, kurios buvo aiškiai jai suteiktos. Taryba pritaria, kad Nuomonėje 1/92 ( 220 ) Teisingumo Teismas nurodė Sutarties nuostatas dėl konkurencijos. Bylose, kurias Teisingumo Teismas nurodė toje nuomonėje, vis dėlto pabrėžta, kad prieš kylant numanomai kompetencijai sudaryti tarptautinį susitarimą turi būti pasinaudota vidaus kompetencija arba kad tokios numanomos kompetencijos buvimą lemia kompetencija, aiškiai suteikta Sutartimis.
293.
Jeigu Teisingumo Teismas pritartų, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis gali būti bendra taisyklė, Taryba teigia, jog Komisijai nepavyko įrodyti, kad portfelinių investicijų sritis „išsamiai reglamentuota“ tariamomis „bendromis taisyklėmis“. Be to, Komisija neįrodė, kad devinto skyriaus dalis, susijusi su portfelinių investicijų apsauga, darytų poveikį tokioms bendroms taisyklėms arba dėl jos pasikeistų jų taikymo sritis.
294.
Taryba taip pat būgštauja dėl motyvų, kuriais grindžiamas alternatyvus Komisijos argumentas, kad portfelinėms investicijoms taikoma pasidalijamoji kompetencija pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį. Norint pasiekti konkretų Sutarties tikslą būtina įrodyti, kad Europos Sąjungai suteikta vidaus kompetencija tam tikslui įgyvendinti. Tad dėl portfelinių investicijų Komisija negali remtis SESV 216 straipsnio 1 dalimi. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Europos Sąjunga vis dėlto turi reikiamą kompetenciją reguliuoti portfelinių investicijų apsaugą, Taryba pažymi, jog Komisija neteigia, kad Europos Sąjunga galėtų pasinaudoti tokia vidaus kompetencija tik sudarydama tarptautinį susitarimą ir kad todėl vidaus ir išorės kompetencija dėl užsienio portfelinių investicijų apsaugos turi būti įgyvendinama kartu. Be to, jeigu Komisija teisi, tarptautinio susitarimo būtų galima nesudaryti: visišką kapitalo judėjimo tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių liberalizavimą būtų galima pasiekti taikant pačią SESV 63 straipsnio 1 dalį.
295.
Taryba pritaria, kad Europos Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija dėl devinto skyriaus. Tačiau, kadangi Europos Sąjungai nesuteikta kompetencija dėl portfelinių investicijų apsaugos, Europos Sąjunga negali naudotis ta kompetencija nedalyvaujant valstybėms narėms. Be to, Taryba teigia, kad jeigu Teisingumo Teismas pripažintų, jog Europos Sąjunga turi pasidalijamąją kompetenciją dėl portfelinių investicijų, sprendimas, ar ta kompetencija turėtų būti naudojamasi sudarant ESSLPS, vis tiek būtų politinis.
296.
Dauguma įstojusių į bylą valstybių narių yra suformulavusios poziciją dėl A skirsnio. Jų pateikti argumentai iš esmės atitinka įvairius Tarybos pozicijos aspektus.
297.
Pavyzdžiui, jų teigimu, sąvokos „tiesioginės investicijos“ prasmė SESV 64 straipsnyje ir sąvokos „tiesioginės užsienio investicijos“ prasmė SESV 207 straipsnio 1 dalyje turi būti vienodos. Šiuo požiūriu svarbi su SESV 64 straipsnio taikymo sritimi susijusi jurisprudencija ir tiesioginių investicijų (ir portfelinių investicijų) apibrėžtis Reglamente (EB) Nr. 184/2005 ( 221 ) ir Direktyvoje 88/361/EEB ( 222 ).
298.
Išimtinė Europos Sąjungos kompetencija dėl tiesioginių užsienio investicijų susijusi tik su tokių investicijų apribojimų panaikinimu. Jeigu ESSLPS taip pat užtikrinamos kitokios apsaugos formos, tokios taisyklės nepriklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį. Tai pasakytina apie nuostatas dėl tiesioginių užsienio investicijų skatinimo ir apsaugos (pavyzdžiui, susijusias su nusavinimu, ginkluotosiomis pajėgomis, tiesioginiu apmokestinimu, baudžiamąja teise ir procesu).
299.
ESSLPS 9.6 straipsnyje („Ekspropriacija“) nustatyti bendrieji principai, pagal kuriuos šalys taiko savo nuosavybės įstatymus. Tokie klausimai priklauso valstybių narių kompetencijai, kuria turi būti naudojamasi pagal ES teisės aktus. SESV 345 straipsniu nustatytas Sutartyse numatytos Europos Sąjungos kompetencijos naudojimo apribojimas.
300.
Remiantis SESV 207 straipsnio 6 dalimi, Europos Sąjunga negali naudotis išimtine kompetencija derėtis dėl tarptautinių prekybos susitarimų ir juos sudaryti srityse, kuriose ji neturi teisėkūros kompetencijos priimti vidaus teisės aktus. Remiantis ta nuostata Europos Sąjunga taip pat neturi išimtinės kompetencijos pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį dėl investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos.
301.
Komisijos siūlomas naujoviškas SESV 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas reikštų, kad pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį ir 63 straipsnį Europos Sąjungai priklauso išimtinė kompetencija dėl portfelinių investicijų. Jis taip pat reikštų, kad bet koks susitarimas, kuriuo galėtų būti ribojamos investicijos, neatsižvelgiant į tai, ar jis patenka į bendros prekybos politikos sritį, galėtų priklausyti numanomai išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai. Tačiau Sutartyse aiškiai nustatyta, kad (aiški) išimtinė kompetencija susijusi tik su tiesioginėmis užsienio investicijomis. Bendros taisyklės, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, yra antrinės, o ne pirminės teisės normos. Vidaus kompetencijos buvimo nepakanka. Istorinis SESV 3 straipsnio 2 dalies kontekstas patvirtina tokį aiškinimą. Bet kuriuo atveju SESV 63 straipsnis nėra teisinis pagrindas naudotis kompetencija. Teisinis pagrindas imtis veiksmų faktiškai yra SESV 64 straipsnio 2 dalis, taikant tam tikrus apribojimus.
302.
Be to, netenkinamos SESV 3 straipsnio 2 dalies sąlygos. Devinto skyriaus A skirsnio taikymo sritis daug platesnė nei SESV 63 straipsnio. Ekspropriacija nėra Sutartyje numatytas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas. Taikant SESV 63 straipsnį, tai būtų tiesiog garantija, kad laikomasi nediskriminavimo principo. Dėl ekspropriacijos nepriimta jokių bendrų taisyklių.
303.
Pritardama ESSLPS 9.10 straipsnio 1 daliai Europos Sąjunga pati negali priimti sprendimo nutraukti valstybių narių su Singapūru sudarytus susitarimus. Ta nuostata nepaisoma bendrojo principo, išdėstyto 1969 m. Vienos konvencijos 59 straipsnio 1 dalies a punkte, pagal kurį tarptautinius susitarimus gali nutraukti tik juos sudariusios šalys. Be to, Komisija nepagrindė savo pozicijos tarptautinės teisės aktais. Kita vertus, pati Europos Sąjunga Reglamentu (ES) Nr. 1219/2012 ( 223 ) pripažino, kad valstybių narių dvišaliai susitarimai, pasirašyti iki 2009 m. gruodžio 1 d., gali likti galioti arba įsigalioti pagal tą reglamentą.
304.
Galiausiai netenkinamas nė vienas pagrindas pagal SESV 216 straipsnį. Tad Europos Sąjunga neturi pasidalijamosios kompetencijos dėl portfelinių investicijų.
Analizė
Įžanga
305.
Yra du būdai, kaip Europos Sąjunga galėtų naudotis išimtine kompetencija dėl materialinių taisyklių, kuriomis reglamentuojamos devinto skyriaus A skirsnyje nurodytos investicijos. Ar tos taisyklės priskirtinos prie bendros prekybos politikos srities, kaip aprašyta SESV 207 straipsnio 1 dalyje? Jeigu ne, ar jos vis dėlto patenka į sritį, kurioje esama bendrų taisyklių (sutampančių su ta sritimi arba išsamiai ją reglamentuojančių), kurioms galėtų būti padarytas poveikis arba kurių taikymo sritis galėtų pasikeisti, jeigu ESSLPS būtų sudarytas (SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas trečiasis pagrindas)? Aptarsiu visas galimybes iš eilės.
306.
Dėl devinto skyriaus kyla dar vienas konkretus klausimas, nes ESSLPS 9.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsigaliojus ESSLPS tam tikri dvišaliai valstybių narių ir Singapūro investiciniai susitarimai (išvardyti devinto skyriaus priede) bus nutraukti. Šį klausimą aptarsiu atskirai ( 224 ).
Išimtinė kompetencija pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį, taikomą kartu su SESV 3 straipsnio 1 dalimi
– Sąvokos „tiesioginės užsienio investicijos“ prasmė pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį
307.
Devintame skyriuje apibrėžtos investicijos ir investuotojai, kuriems tas skyrius taikomas. Priešingai nei Sutartyse, tiesioginės užsienio investicijos jame neatskiriamos nuo kitų investicijų formų ( 225 ). Portfelinės investicijos neminimos nei ESSLPS, nei Sutartyse.
308.
Savo prašymu Komisija suteikia Teisingumo Teismui pirmą galimybę išaiškinti sąvoką „tiesioginės užsienio investicijos“, vartojamą SESV 207 straipsnio 1 dalyje, ir priimti sprendimą, kiek tiesioginių užsienio investicijų reguliavimas patenka į bendros prekybos politikos sritį. Tokios investicijos jau buvo įtrauktos į Sutarties dėl Konstitucijos Europai III‑315 straipsnio 1 dalį ( 226 ). Tos nuostatos turinys buvo toks pat kaip SESV 207 straipsnio 1 dalies ( 227 ).
309.
Pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį, taikomą kartu su SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktu, Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl tiesioginių užsienio investicijų. Ta kompetencija taikoma kartu su kompetencija dėl dalykų, patenkančių į bendros prekybos politikos sritį (kaip antai paslaugų), kurie vis dėlto gali būti taip pat susiję su investicijomis (pavyzdžiui, investicijomis į paslaugų sektorių) ( 228 ).
310.
Sutartyse tiesioginės užsienio investicijos neapibrėžtos. Tačiau terminas „investicijos“ vartojamas įvairiose Sutarčių, protokolų ir deklaracijų nuostatose ( 229 ).
311.
Apskritai, kaip suprantu, sąvoka „investicijos“ reiškia, kad pinigai arba kitoks turtas panaudojamas komercinei veiklai vykdyti siekiant gauti pelno.
312.
SESV 207 straipsnio 1 dalyje nurodyta viena konkreti investicijų rūšis, t. y. investicijos, kurios yra ir užsienio, ir tiesioginės.
313.
Užsienio investicijos – tai investicijos, kurias ES fizinis ar juridinis asmuo daro trečiojoje šalyje arba trečiosios šalies fizinis ar juridinis asmuo Europos Sąjungoje. Tad tiesioginės užsienio investicijos – tai tiesioginės investicijos, į kurias patenka ne ES sudedamoji dalis.
314.
Terminas „tiesioginės investicijos“ taip pat vartojamas kitose Sutarties nuostatose, pavyzdžiui, SESV IV antraštinės dalies („Laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“) 4 skyriaus („Kapitalas ir mokėjimai“) 64 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Nepažeidžiant SESV 64 straipsnio 1 ir 2 dalių, SESV 63 straipsniu draudžiami bet kokie kapitalo judėjimo ir mokėjimų tarp valstybių narių, taip pat tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai. To draudimo taikymo sritis plati. Jis taikomas, pavyzdžiui, kapitalo judėjimo apribojimams, dėl kurių nerezidentai atgrasomi nuo investicijų valstybėje narėje arba tos valstybės narės rezidentai atgrasomi nuo investicijų kitose valstybėse ( 230 ).
315.
SESV 64 straipsnio 1 dalyje nurodytos kapitalo judėjimo kategorijos, kurioms gali būti taikomi apribojimai ( 231 ). Pagal ją SESV 63 straipsnyje nustatytas draudimas netaikomas kapitalo judėjimui į trečiąsias šalis ir iš jų, susijusiam su tiesioginėmis investicijomis (įskaitant investicijas į nekilnojamąjį turtą), įsisteigimu, finansinių paslaugų teikimu ar vertybinių popierių įsileidimu į kapitalo rinkas. SESV 64 straipsnio 2 dalis – teisinis pagrindas Parlamentui ir Tarybai priimti priemones dėl tokių kapitalo judėjimo formų. SESV 64 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis Taryba gali taip pat priimti priemones, kurios pagal ES teisės aktus būtų „žingsnis atgal“ kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis arba iš jų liberalizavimo srityje.
316.
Kad ir kokia tiksli būtų SESV 63 ir 64 straipsnių taikymo sritis, man atrodo, kad tos nuostatos aiškiai taikomos kapitalo judėjimui ir mokėjimams į trečiąsias šalis ir iš jų, susijusiems su tiesioginėmis investicijomis, įskaitant tiesiogines užsienio investicijas. Tad abi tos nuostatos ir su jų išaiškinimu susijusi jurisprudencija yra svarbios apibrėžiant sąvokos „tiesioginės užsienio investicijos“ taikymo sritį pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį.
317.
Aiškindamas sąvoką „tiesioginės investicijos“ pagal SESV 64 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas rėmėsi to termino apibrėžtimi, pateikta Tarybos direktyvoje 88/361 dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo ( 232 ). Tos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kapitalo judėjimas turi būti klasifikuojamas pagal I priedo nomenklatūrą (kurią Teisingumo Teismas pripažino rekomendacinio pobūdžio nomenklatūra ( 233 )).
318.
I priedo nomenklatūroje išvardytos šios tiesioginės investicijos: „1) filialų ar naujų įmonių, priklausančių vien tik kapitalą suteikiančiam asmeniui, įsteigimas ir plėtimas bei egzistuojančių įmonių visiškas įsigijimas; 2) dalyvavimas naujoje ar egzistuojančioje įmonėje ilgalaikiams ekonominiams ryšiams užmegzti ar palaikyti; 3) ilgalaikės paskolos ilgalaikiams ekonominiams ryšiams užmegzti ar palaikyti; 4) pelno reinvestavimas ilgalaikiams ekonominiams ryšiams palaikyti“. Toje priedo dalyje taip pat daroma nuoroda į paaiškinimus, kuriuose tam tikri terminai apibrėžti būtent nomenklatūros ir Direktyvos 88/361 tikslais. Tuose paaiškinimuose sąvoka „tiesioginės investicijos“ apibrėžta taip: „fizinių asmenų arba komercinių, pramonės ar finansinių įmonių daromos visų rūšių investicijos, kurios skirtos ilgalaikiams tiesioginiams ryšiams tarp asmens, suteikiančio kapitalą, ir verslininko ar įmonės, kuriems suteikiamas kapitalas ekonominei veiklai, užmegzti ar palaikyti“. Paaiškinimuose priduriama, kad ta sąvoka „turi būti suprantama plačiausiąja prasme“.
319.
Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, jog „tiesioginės investicijos“ apima „fizinių arba juridinių asmenų daromas visų rūšių investicijas, skirtas užmegzti ar palaikyti ilgalaikiams tiesioginiams ryšiams tarp asmens, suteikiančio kapitalą, ir įmonės, kuriai šis kapitalas skirtas siekiant vykdyti ekonominę veiklą“ ( 234 ). Byloje Test Claimants in the FII Group Litigation Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 63 straipsnis iš esmės apima kapitalo judėjimą, susijusį su įsisteigimu ar tiesioginėmis investicijomis, ir konstatavo, jog tos sąvokos „apima dalyvavimo įmonėje formą, kai turimos akcijos suteikia galimybę veiksmingai dalyvauti ją valdant bei kontroliuojant“ ( 235 ). Byloje Haribo Teisingumo Teismas pritaikė tą kriterijų ir padarė išvadą, jog SESV 64 straipsnio 1 dalis netaikoma turimoms akcijoms (ir jos atitinkamai nėra tiesioginės investicijos), jeigu jos sudaro mažiau nei 10 % bendrovės akcinio kapitalo ( 236 ).
320.
Minėta jurisprudencija, atrodo, apima ir kitur vartojamas apibrėžtis. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) tiesiogines investicijas apibrėžia taip: „kategorija tarptautinių investicijų, kurias atlieka vienos šalies rezidentas kad įsigytų ilgalaikį interesą [įrodytą, kai tiesioginis investuotojas turi bent 10 % balsavimo teisių tiesioginio investavimo įmonėje] įmonėje, kuri yra kitos šalies rezidentė“. Tiesioginio investuotojo interesas reiškia „strateginius ilgalaikius santykius su tiesioginio investavimo įmone, siekiant užtikrinti reikšmingą tiesioginio investuotojo įtakos laipsnį valdant tiesioginio investavimo įmonę“ ( 237 ). Tarptautinis valiutos fondas (TVF) tiesiogines investicijas apibrėžia taip: „tarptautinių investicijų kategorija, kuri atspindi vienos šalies rezidento tikslą įsigyti ilgalaikį interesą įmonėje, kuri yra kitos šalies rezidentė“. TVF nuomone, „ilgalaikis interesas suponuoja ilgalaikius santykius tarp tiesioginio investuotojo ir įmonės ir reikšmingą investuotojo įtakos laipsnį valdant tiesioginio investavimo įmonę“ ( 238 ). Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija (UNCTAD) nurodo EBPO ir TVF apibrėžtis.
321.
Su SESV 63 straipsnio taikymo sritimi susijusi jurisprudencija taip pat padeda suprasti, ko neapima sąvoka „tiesioginės investicijos“. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas tą investicijų rūšį atskyrė nuo portfelinių investicijų, t. y. „vertybinių popierių įgijimo kapitalo rinkoje, siekiant atlikti tik finansinę investiciją ir neketinant daryti įtakos įmonės valdymui bei kontrolei“ ( 239 ). Tas aiškinimas taip pat atitinka kitur vartojamas portfelinių investicijų apibrėžtis ( 240 ).
322.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, terminą „tiesioginės užsienio investicijos“, vartojamą SESV 207 straipsnio 1 dalyje, aiškinu kaip investicijas, kurias trečiosios šalies fiziniai ar juridiniai asmenys daro Europos Sąjungoje, ir investicijas, kurias ES fiziniai ar juridiniai asmenys daro trečiojoje šalyje siekdami sukurti ir išlaikyti ilgalaikius tiesioginius ryšius, faktiškai dalyvaudami bendrovės valdymo ir kontrolės veikloje, tarp investicijas darančio asmens ir bendrovės, į kurią daromos investicijos siekiant vykdyti bet kokią ekonominę veiklą. Taikydama šią apibrėžtį, manau, kad faktas, jog tiesioginiam investuotojui priklauso bent 10 % balsavimo teisių tiesioginio investavimo įmonėje, gali turėti tam tikrą įrodomąją galią, bet tikrai nėra lemiamas.
– Tiesioginių užsienio investicijų reguliavimas įgyvendinant bendrą prekybos politiką
323.
Šalys nesutaria, kurios „tiesioginių užsienio investicijų“ reguliavimo formos priskirtinos prie Europos Sąjungos bendros prekybos politikos srities. Neginčijama, kad ši politika apima patekimą į rinką (t. y. atvykimo ir įsisteigimo sąlygas) ir investicijų skatinimą. Taigi tokia nuostata, kaip ESSLPS 9.7 straipsnis („Pervedimas“), pagal kurią šalys turi leisti daryti bet kokius pervedimus, susijusius su investicija, laisvai konvertuojama valiuta be apribojimų ar delsimo ir kuri dėl to taikoma patekimui į rinką, patenka į bendros prekybos politikos sritį.
324.
Ar bendra prekybos politika taip pat apima jau patekusių į užsienio rinką investuotojų (ir jų investicijų) apsaugą?
325.
Manau, kad taip.
326.
Akivaizdu, kad bendra prekybos politika apima, bent jau iš dalies, tam tikrų užsienio investicijų apsaugą. Mat ši politika apima prekybą paslaugomis, suprantamą kaip keturi paslaugų teikimo tipai pagal GATS ( 241 ). GATS nustatyti įsipareigojimai, be kita ko, susiję tiek su patekimu į rinką, tiek su nacionaliniu režimu, didžiausio palankumo režimu ir vidaus teisės aktais, pirmiausia dėl paslaugų, kurias paslaugų teikėjas iš vienos valstybės narės teikia įsisteigęs prekybos tikslais kitos valstybės narės teritorijoje (vadinamasis 3 tipo paslaugų teikimas, paprastai susijęs su įsisteigimu) ( 242 ). Įsisteigimas prekybos tikslais pagal šį susitarimą apibrėžtas taip: „bet kokio tipo verslo ar profesinė įmonė, įskaitant i) įsteigus, įgijus ar eksploatuojant juridinį asmenį arba ii) įsteigus ar eksploatuojant skyrių ar atstovybę, kitos šalies narės teritorijoje siekiant teikti paslaugą“ ( 243 ). Jeigu tiesioginių užsienio investicijų tikslas – įsisteigti prekybos tikslais siekiant teikti paslaugą, jos patenka į prekybos paslaugomis, taigi ir į bendros prekybos politikos sritį. Atsižvelgiant į pagal GATS prisiimtų įsipareigojimų rūšis ir Teisingumo Teismo išvadą Nuomonėje 1/08 ( 244 ), taip pat aišku, kad bendra prekybos politika apima patekimą į rinką ir režimą, kuris turi būti taikomas įsisteigus prekybos tikslais. Taigi į bendros prekybos politikos sritį, susijusią su prekyba paslaugomis, patenka bent jau tam tikros formos tiesioginių užsienio investicijų, jau patekusių į rinką, apsauga.
327.
Be to, į klausimą, ar bendra prekybos politika apima reguliavimą, kuriuo taikant nacionalinio režimo principą apsaugomos investavimo priemonės, susijusios su prekyba prekėmis, jau atsakyta. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Europos Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija sudaryti Susitarimą dėl investicinių priemonių, susijusių su prekyba (toliau – TRIMS susitarimas) ( 245 ), taikomą su prekyba prekėmis susijusioms investavimo priemonėms ( 246 ) ir nustatantį, be kita ko, nacionalinio režimo įsipareigojimą ( 247 ).
328.
Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją ES aktas priskirtinas prie bendros prekybos politikos srities, „jei su tarptautine prekyba turi tokį specifinį ryšį, kad yra iš esmės skirtas tokiai prekybai skatinti, palengvinti ar reglamentuoti ir turi jai tiesioginį ir nedelsiamą poveikį“ ( 248 ). Tad tas pats kriterijus turėtų būti taikomas tiesioginėms užsienio investicijoms. Taigi ES priemonės, kuriomis iš esmės siekiama skatinti, lengvinti ar valdyti tiesiogines užsienio investicijas ir kurios turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį tiesioginėms užsienio investicijoms ir investuotojams, patenka į ES bendros prekybos politikos sritį.
329.
Derėtų pridurti, kad konkretus kontekstas, kuriame SESV 206 straipsnyje ir 207 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „tiesioginės užsienio investicijos“, atitinka kontekstą, kuriame ta pati sąvoka vartojama Konvento prezidiumo pasiūlytos Konstitucinės sutarties straipsnių dėl išorės veiksmų projekte. Dėl (dabartinio) SESV 206 straipsnio ir 207 straipsnio 1 dalies prezidiumas pažymėjo, jog nuoroda į tiesiogines užsienio investicijas buvo įtraukta „siekiant pripažinti, kad finansiniai srautai papildo prekybą prekėmis ir sudaro nemenką dalį prekybos mainų“ ( 249 ). Tai suponuoja, kad investicijos ir prekyba yra itin svarbios veiksmingos ir vienodos bendros prekybos politikos sudedamosios dalys. Vis labiau globalizacijos veikiamos ekonomikos sąlygomis reikia daryti prielaidą, kad sprendimus dėl eksporto ir importo rinkų ir gamybos vietos lemia ir prekybos, ir investicijų politika ir reguliavimas.
330.
Tad, be priemonių, kuriomis sudaromos ir gerinamos galimybės tiesioginėms užsienio investicijoms patekti į rinką priimančiojoje šalyje, bendra prekybos politika apima priemones, kuriomis tokios investicijos apsaugomos, jeigu tokios apsaugos suteikimas daro tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį sprendimui, ar daryti tiesiogines užsienio investicijas, ir iš tų investicijų gaunamai naudai.
331.
Toks SESV 207 straipsnio aiškinimas suteikia galimybę Europos Sąjungai įgyvendinti bendros prekybos politikos tikslus. Remiantis SESV 206 straipsniu, įgyvendindama tą politiką Europos Sąjunga turi prisidėti, be kita ko, prie „laipsniško tarptautinės prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų apribojimų panaikinimo“. Mano nuomone, tos sakinio dalies negalima aiškinti taip, kad bendra prekybos politika skirta tik tiesioginių užsienio investicijų patekimo į rinką apribojimams panaikinti. Laipsniško apribojimų panaikinimo tikslas nėra susijęs tik su tuo, ar prekės ar paslaugos gali patekti į rinką arba ar į ją gali patekti tiesioginės užsienio investicijos. Pasienio priemonės ir įvežimo apribojimai yra tik viena apribojimų rūšis. Daugeliu kitų priemonių (arba jų netaikant) taip pat galima užkirsti kelią gaminio ar paslaugos patekimui į rinką arba investicijoms, kad jos būtų pelningos, jį pabranginti arba sukurti kitokių kliūčių. Tokių apribojimų gali atsirasti, pavyzdžiui, dėl diskriminacinio požiūrio, nepakankamo tarptautinės prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų reguliavimo saugumo, nuspėjamumo ir skaidrumo ( 250 ) arba nesąžiningos prekybos.
332.
Atsižvelgdamas į šį aiškinimą, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog 1994 m. GATT ir GATS nuostatos dėl prekybos prekėmis ir paslaugomis (išskyrus transportą) patenka į bendros prekybos politikos sritį ( 251 ). Tie susitarimai susiję ne tik su patekimo į rinką taisyklėmis. Būtinos ir kitos taisyklės, pavyzdžiui, susijusios su vidaus priemonėmis, antraip patekimo į rinką nauda galėtų netekti prasmės, be kita ko, dėl diskriminacinių vidaus priemonių.
333.
Tokie pat argumentai, mano nuomone, taikomi tiesioginių užsienio investicijų reguliavimui. Galiausiai galėtų smarkiai nukentėti taisyklių, pagal kurias leidžiamos tokios investicijos, veiksmingumas, jeigu padaręs investiciją investuotojas lieka be apsaugos, pavyzdžiui, nuo diskriminacinio požiūrio (žr. ESSLPS 9.3 straipsnį dėl nacionalinio režimo, taikomą kartu su ESSLPS Memorandumu Nr. 5 ir 9.5 straipsnio „Nuostolių atlyginimas“ 1 dalimi), nusavinimo (žr. ESSLPS 9.6 straipsnį „Ekspropriacija“) arba pervedimo apribojimų (žr. ESSLPS 9.7 straipsnį „Pervedimas“). Pavyzdžiui, jeigu investicijoms pavyko patekti į rinką, bet ekonominė veikla, į kurią investuota, nusavinta be atlygio, rezultatas investuotojui gali būti blogesnis nei tuo atveju, jeigu būtų tiesiog atsisakyta suteikti galimybę patekti į rinką. Tas pats pasakytina apie atvejus, kai investuotojas patiria nuostolių priimančiojoje valstybėje, nes investicijas rekvizavo ar nepagrįstai sunaikino tos valstybės ginkluotosios pajėgos ar valdžios institucijos (žr. ESSLPS 9.5 straipsnio „Nuostolių atlyginimas“ 2 dalį).
334.
Be to, jeigu investuotojams neužtikrinamas sąžiningas ir vienodas požiūris į jų investicijas, nes jie neturi galimybės kreiptis į teismą, iš esmės pažeidžiamas tinkamas procesas arba priimančioji valstybė nesąžiningai elgiasi, tai gali pakenkti sprendimui daryti investicijas toje valstybėje ir gauti iš jų naudos (žr. ESSLPS 9.4 straipsnį „Standartinis požiūris“). Tokių pat pasekmių gali turėti nepakankamas fizinio investuotojų ir investicijų saugumo užtikrinimas (dar kartą žr. ESSLPS 9.4 straipsnį „Standartinis požiūris“).
335.
Nematau pagrindo laikytis kitokios nuomonės, nes nuostatose, kuriomis nustatomos kai kurių standartų išimtys, pavyzdžiui, ESSLPS 9.3 straipsnio 3 dalyje, nurodomi tikslai, kurių įgyvendinimas gali priklausyti valstybių narių kompetencijos sričiai. Tokių nuostatų funkcija – nustatyti sąlygas, kuriomis šalys gali priimti arba įgyvendinti priemones, kurios antraip būtų nesuderinamos su tais standartais, siekdamos teisėtų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomenės saugumą arba palaikyti viešąją tvarką. Tai priemonės, patenkančios į Europos Sąjungos bendros prekybos politikos taikymo sritį dėl jų specifinio ryšio su tiesioginėmis užsienio investicijomis. Taigi sąlygos, kuriomis tokias priemones galima taikyti išimties tvarka, taip pat patenka į tos politikos sritį.
336.
Tad darytina išvada, kad bendra prekybos politika taip pat apima tiesioginių užsienio investicijų apsaugos reguliavimą, kiek tos apsaugos buvimas daro tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį sprendimui, ar daryti tiesiogines užsienio investicijas, ir iš jų gaunamai naudai.
337.
Vadinasi, ESSLPS devinto skyriaus A skirsnis patenka į Sąjungos išimtinės kompetencijos sritį, kiek to skirsnio nuostatos susijusios su tiesioginių užsienio investicijų liberalizavimu ir apsauga, kaip tai suprantama pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį.
338.
Tačiau kelios valstybės narės prieštarauja ir teigia, kad bendra prekybos politika negali apimti tiesioginių užsienio investicijų apsaugos nuo ekspropriacijos standartų. Jų teigimu, pagal SESV 345 straipsnį tas klausimas priklauso valstybių narių kompetencijos sričiai. Pagal tą nuostatą Sutartys jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą. Taikant kartu su SESV 207 straipsnio 6 dalimi, tai reiškia (kaip jos tvirtina), jog bendra prekybos politika neapima tiesioginių užsienio investicijų nusavinimo.
339.
Aš SESV 207 straipsnio 6 dalį ir 345 straipsnį aiškinu kitaip.
340.
SESV 345 straipsnyje išdėstytas principas, kad Sutartys yra neutralios dėl valstybių narių nuosavybės sistemų: Sutartimis paprastai nedraudžiamas nei įmonių nacionalizavimas, nei jų privatizavimas ( 252 ). Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog SESV 345 straipsnis „nelemia, kad valstybių narių nuosavybės sistemoms netaikomos pagrindinės [SESV] nuostatos, visų pirma dėl nediskriminavimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo kapitalo judėjimo“ ( 253 ). Mano nuomone, tai reiškia, kad valstybės narės iš tikrųjų gali pasirinkti nuosavybės sistemą, bet tokio pasirinkimo pasekmės ir sąlygos, kuriomis nuosavybė valdoma, vis tiek patenka į taikytinų ES teisės normų taikymo sritį. Kitaip tariant, SESV 345 straipsnio negalima aiškinti taip, kad valstybės narės gali reglamentuoti nuosavybę „nenumatant jokių [ES] veiksmų šioje srityje“ ( 254 ).
341.
Jeigu Europos Sąjunga sudarytų tarptautinį susitarimą (neatsižvelgiant į atitinkamą teisinį pagrindą), dėl kurio valstybės narės netektų teisės nusavinti turtą, tai iš tikrųjų galėtų būti SESV 345 straipsniu užtikrintos teisės pažeidimas. Tačiau taip nėra, jeigu Europos Sąjunga su trečiąja valstybe susitaria, kad nė viena susitarimo šalis negali nacionalizuoti ar nusavinti kitos šalies investuotojų investicijų, nebent būtų tenkinamos tam tikros sąlygos. Tokiu susitarimu nepažeidžiama valstybių narių prerogatyva (t. y. išimtinė kompetencija) pasirinkti nuosavybės sistemą. Juo tiesiog ribojamos aplinkybės, kuriomis galima priimti sprendimą nacionalizuoti arba nusavinti investicijas. Jeigu toks susitarimas kartu apima tiesiogines užsienio investicijas, SESV 345 straipsniu neribojama išimtinė Europos Sąjungos kompetencija pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį su trečiąja valstybe susitarti, kad tokia teise būtų naudojamasi laikantis tam tikrų sąlygų. Be to, tokiu susitarimu nederinamos nusavinimo sąlygos Europos Sąjungoje.
342.
Tad, mano nuomone, SESV 345 straipsniu, taikomu kartu su SESV 207 straipsnio 6 dalimi, neribojamas Europos Sąjungos naudojimasis išimtine kompetencija pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį ( 255 ).
343.
Taigi darytina išvada, kad devinto skyriaus A skirsnio („Investicijų apsauga“) dalis, susijusi su tiesioginėmis užsienio investicijomis, priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį.
344.
Galiausiai reikėtų pridurti, kad, nors „tiesioginės užsienio investicijos“ akivaizdžiai patenka į bendros prekybos politikos sritį, ESSLPS devinto skyriaus A skirsnio dalys gali patekti į tos politikos sritį dėl kitų SESV 207 straipsnio 1 dalies aspektų. Jau minėjau prekybos paslaugomis ir investicijų santykį ( 256 ). Intelektinės nuosavybės teisės prekybos aspektai ir investicijos taip pat gali būti panašiai susiję, jeigu pagal ESSLPS intelektinės nuosavybės teisės ir prestižas yra investicijų forma, kurią tas skyrius apima ( 257 ).
345.
Tačiau šioje byloje pakaktų, kad devinto skyriaus turinys būtų susijęs bent su vienu SESV 207 straipsnio 1 dalies dalyku ir todėl patektų į bendros prekybos politikos sritį.
Europos Sąjungos kompetencija pagal SESV 63 straipsnį, taikomą kartu su SESV 3 straipsnio 2 dalimi
346.
Neginčijama, kad SESV 207 straipsnio 1 dalis savaime neapima kitų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos. Tokioms investicijoms apibūdinti šalys daugiausia vartoja terminą „portfelinės investicijos“.
347.
Jeigu ESSLPS taisyklės (jų dalis), kuriomis reglamentuojamos tos kitų rūšių investicijos, nepatektų į įsipareigojimus paslaugų srityje ( 258 ), Europos Sąjungos veiksmų dėl tokių investicijų ir išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos teisinio pagrindo reikia ieškoti kitur.
348.
Nesuponuojama, jog Europos Sąjungai reikia išimtinės kompetencijos sudaryti ESSLPS, kad ji galėtų naudotis savo vidaus kompetencija. Taigi SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas antrasis pagrindas netaikomas.
349.
Tačiau šalys nesutaria, ar Europos Sąjunga galėtų įgyti išimtinę kompetenciją dėl devinto skyriaus A skirsnio pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiąjį pagrindą dėl tam tikrų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos.
350.
Negaliu pritarti Komisijos siūlomam bendram SESV 3 straipsnio 2 dalies aiškinimui, pagal kurį „bendros taisyklės“ apima Sutarties nuostatas.
351.
Tiesa, pačiame SESV 3 straipsnio 2 dalies tekste nepateikta jokių aiškių gairių. Nors SESV sąvoka „bendros taisyklės“ vartojama konkrečiai kalbant apie ES antrinės teisės aktų priėmimą ( 259 ), SESV trečiosios dalies VII antraštinės dalies antraštė – „Konkurencijos, mokesčių ir teisės aktų derinimo bendrosios taisyklės“. Tad čia įtvirtintos Sutarties nuostatos priskirtos prie „bendrųjų taisyklių“.
352.
Tačiau SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą trečiąjį pagrindą reikėtų aiškinti atsižvelgiant į Sprendimą ERTA ir paskesnę jurisprudenciją, kurioje taikomas Sprendimo ERTA principas ( 260 ). Atsižvelgiant į tai, aišku, kad Komisijos siūlomas platus sąvokos „bendros taisyklės“ išaiškinimas nepriimtinas.
353.
SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatyti papildomi pagrindai, kuriais remiantis Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinį susitarimą, jeigu neturi aiškios išimtinės kompetencijos pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį. Tad kompetencija turi būti grindžiama kokiu nors kitu pagrindu nei pačios Sutartys. Kalbant apie SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiąjį pagrindą, minėtas kitas pagrindas yra poveikis, kurį valstybių narių sudaryti tarptautiniai susitarimai galėtų turėti „bendroms taisyklėms“, t. y. Europos Sąjungai naudojantis vidaus kompetencija (sukurti bendrą politiką) tam tikrose srityse patvirtintoms taisyklėms. Taigi, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas Nuomonėje 2/92, tik pasinaudojus vidaus kompetencija (t. y. ji turi ne tik būti numatyta) gali kilti (numanoma) išimtinė išorės kompetencija ( 261 ). Nuomonėje 1/94 Teisingumo Teismas pabrėžė, kad „išimtinė išorės kompetencija nekyla savaime iš [Europos Sąjungos] įgaliojimų nustatyti taisykles vidaus lygmeniu“ ( 262 ).
354.
Komisijos argumentas reikštų, kad SESV 3 straipsnio 2 dalimi pripažįstama Europos Sąjungos teisė sudaryti susitarimą, darantį poveikį Sutartims arba keičiantį jų taikymo sritį. Tačiau, kaip aiškiai matyti iš formuluotės, pagrindinė SESV 3 straipsnio 2 dalies funkcija – apibrėžti ES išorės kompetencijos pobūdį. Jos tikslas negali būti suteikti Europos Sąjungai teisę „daryti poveikį“ ES pirminės teisės normoms arba „keisti jų taikymo sritį“ sudarant tarptautinį susitarimą ( 263 ). Pirminės teisės aktai gali būti iš dalies keičiami tik keičiant Sutartis ESS 48 straipsnyje nustatyta tvarka ( 264 ). Priešingai, nei tvirtina Komisija, išimtinės išorės kompetencijos, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, negalima nustatyti remiantis rizika, kad gali būti padarytas poveikis ES pirminės teisės aktams ( 265 ). SESV 3 straipsnio 2 dalies taip pat negalima aiškinti taip, kad Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją remiantis vieninteliu pagrindu, jog ji kompetentinga priimti taisykles vidaus lygmeniu ( 266 ).
355.
Komisija rėmėsi Sprendimu Pringle, kuriame Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar ESM sutartis (sudaryta valstybių narių, kurių valiuta yra euro) darė poveikį Europos Sąjungos įgaliojimams pagal SESV 122 straipsnio 2 dalį suteikti ad hoc finansinę pagalbą valstybei narei, kuri patiria sunkumų arba kuriai kyla didelių sunkumų grėsmė dėl gaivalinių nelaimių arba kitų išskirtinių įvykių, kurių ji negali kontroliuoti. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, jog nustačius ESM nedaromas poveikis Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 122 straipsnio 2 dalį suteikti ad hoc finansinę pagalbą valstybei narei, kuri patiria sunkumų arba kuriai dėl gaivalinių nelaimių ar išimtinių, jos nekontroliuojamų aplinkybių gresia dideli sunkumai. Tačiau jis pridūrė, kad dėl to, kad nei SESV 122 straipsnio 2 dalyje, nei jokioje kitoje ES ir ESV sutarčių nuostatoje nenumatyta konkreti Europos Sąjungos kompetencija nustatyti tokį nuolatinį stabilumo mechanizmą, kaip ESM, pagal ESS 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi teisę veikti šioje srityje ( 267 ). Tikrindamas, ar SESV 3 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, draudžiama sudaryti ESM sutartį, Teisingumo Teismas išnagrinėjo ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 407/2010 ( 268 ), ir Sutarties nuostatas, kuriomis Europos Sąjunga įgaliojama priimti antrinės teisės aktus. Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį valstybių narių grupei neužkertamas kelias sudaryti ESM sutartį.
356.
Apibūdinęs pagrindinį SESV 3 straipsnio 2 dalies tikslą, Teisingumo Teismas byloje Pringle nusprendė, jog iš [SESV 3 straipsnio 2 dalies] „taip pat darytina išvada, kad valstybėms narėms draudžiama sudaryti tarpusavio sutartį, kuria gali būti daromas poveikis bendroms taisyklėms ar pakeista jų taikymo sritis“ ( 269 ). Tas pareiškimas tiesiog įtvirtina ES teisės pirmumo, palyginti su nacionaline teise, principą, taikomą ir ES pirminei, ir ES antrinei teisei. Ta Teisingumo Teismo argumentų dalimi byloje Pringle nepatvirtinama prielaida, kad ES išimtinė kompetencija sudaryti tarptautinį susitarimą pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiąjį pagrindą gali kilti iš bendrų taisyklių, įtvirtintų ES pirminės teisės aktuose.
357.
Komisijos argumentas taip pat reikštų, kad išimtinę išorės kompetenciją būtų galima nustatyti remiantis SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytu trečiuoju pagrindu, net jeigu nepasinaudota vidaus kompetencija pagal tą Sutarties nuostatą. Tokiu atveju skirtumas tarp antrojo pagrindo, konkrečiai skirto situacijai, kai nepasinaudojama vidaus kompetencija, ir trečiojo pagrindo pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį iš dalies išnyktų.
358.
Be to, jeigu trečiasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį būtų aiškinamas taip, kad išimtinė kompetencija yra neišvengiama pasekmė fakto, jog tarptautinis susitarimas gali daryti poveikį Sutarties nuostatoms arba pakeisti jų taikymo sritį, išvadai, kad Europos Sąjunga turi tokią kompetenciją, padaryti galėtų pakakti vien Sutarties nuostatos buvimo. Jeigu taip ir būtų, kodėl Sutarties autoriai tiesiog aiškiai nepatvirtino, kad yra tokia išimtinė išorės kompetencija?
359.
Tad, mano nuomone, „bendros taisyklės“, minimos SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodyto trečiojo pagrindo formuluotėje, negali būti aiškinamos kaip apimančios „Sutarties nuostatas“.
360.
Neginčijama, kad pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį ir 64 straipsnio 2 dalį nėra ES antrinės teisės aktų, susijusių su kitų rūšių investicijomis, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos.
361.
Tad darytina išvada, kad nesant bendrų taisyklių SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodyto trečiojo pagrindo sąlygos netenkinamos. Vadinasi, Europos Sąjunga tuo pagrindu išimtinės kompetencijos neturi. Be to, Komisija neteigė, kad Sąjunga turi tokią kompetenciją kokiu nors kitu pagrindu.
362.
Ar Europos Sąjungai tenka pasidalijamoji kompetencija, t. y. ar ji dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis?
Europos Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos sritys
363.
Alternatyviai Komisija teigia, kad Europos Sąjunga turi pasidalijamąją kompetenciją sudaryti tarptautinį susitarimą dėl kitų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos, remiantis SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu antruoju pagrindu.
364.
Posėdyje Teisingumo Teismas ir Tarybos, ir Komisijos paklausė, kokiu pagrindu Europos Sąjunga turi vidaus kompetenciją dėl kitų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos. Taryba atsakė, kad Sutartyse nėra teisinio pagrindo priimti antrinės teisės aktus, kuriais reglamentuojamos kitų rūšių investicijos, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos, ir kuriuos būtų galima laikyti „bendromis taisyklėmis“, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą trečiąjį pagrindą. Ji vis dėlto sutiko, kad tam tikriems kitų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos, aspektams gali būti taikomi teisės aktai, priimti remiantis Sutarties nuostatomis (išskyrus SESV 63 ir 64 straipsnius), kuriomis reguliuojama vidaus rinka. Komisija atsakė, kad atsižvelgiant į draudimą, jau įtvirtintą SESV 63 straipsnio 1 dalyje, Sutartyse (akivaizdžiai) nenumatytas teisinis pagrindas priimti antrinės teisės aktus siekiant kapitalo judėjimo, įskaitant portfelines investicijas, liberalizavimo (vertinamo atskirai nuo suderinimo). Tačiau ir SESV 114 straipsnis, ir 352 straipsnis yra pagrindas panaikinti portfelinėms investicijoms taikomus apribojimus. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad ESSLPS suderinimo nesiekiama, SESV 114 straipsnis nebūtų tinkamas teisinis pagrindas. Komisijos nuomone, bet kuriuo atveju galima nenustatyti teisinio pagrindo naudotis vidaus kompetencija, kol Sąjunga negalės remtis SESV 216 straipsnio 1 dalimi.
365.
Mano nuomone, SESV 216 straipsnio 1 dalyje nustatytas antrasis pagrindas svarbus tik jeigu Europos Sąjunga turi vidaus kompetenciją. Tokiu atveju dalykas turi patekti į ES teisės aktų taikymo sritį, taigi ir į jos kompetencijos sritį ( 270 ). Nebūtina, kad Europos Sąjunga būtų kompetentinga priimti antrinės teisės aktus.
366.
Man atrodo, šiuo atveju tenkinamos visos sąlygos, kuriomis galima taikyti antrąjį pagrindą pagal SESV 216 straipsnio 1 dalį.
367.
Pagal SESV 63 straipsnį Europos Sąjunga aiškiai turi kompetenciją kitų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos, liberalizavimo ir apsaugos srityje, jeigu tokios investicijos yra kapitalo judėjimas tarp valstybių narių, taip pat tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių. Nors Sutartyse terminas „kapitalo judėjimas“ neapibrėžtas, Teisingumo Teismas jį išaiškino remdamasis (neišsamia) Direktyvos 88/361 priede pateikta nomenklatūra ( 271 ). Kapitalo judėjimas priskiriamas prie kategorijų pagal ekonominį turto pobūdį ir su juo susijusius įsipareigojimus. Apibrėžtis labai bendro pobūdžio. Taigi kapitalo judėjimas, be kita ko, apima nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, kitas pinigų rinkos priemones, kolektyvinio investavimo subjektų investicinius vienetus, einamąsias ir indėlių sąskaitas finansų įstaigose, kreditus, susijusius su prekybos sandoriais arba paslaugų teikimu, finansines paskolas ir kreditus, laidavimus, kitas garantijas, įkeitimo teises, pervedimus vykdant draudimo sutartis, asmeninio kapitalo judėjimą, fizinį finansinio turto importą ir eksportą, patentus, dizainą, prekių ženklus ir išradimus.
368.
Kitos tokių rūšių investicijų reguliavimo formos gali būti grindžiamos SESV 114 straipsniu, jeigu jomis derinami įstatymai, kuriais reglamentuojamas vidaus rinkos sukūrimas ir veikimas. Papildomų įgaliojimų taip pat gali kilti pagal SESV 352 straipsnį.
369.
Laisvas kapitalo judėjimas vidaus rinkoje turi ir vidaus, ir išorės aspektų. Susitarimas, kuriuo siekiama abipusio liberalizavimo tarp Europos Sąjungos ir trečiosios šalies, kaip antai ESSLPS, patenka į tos politikos sritį. Kadangi tokių abipusių įsipareigojimų neįmanoma gauti be trečiosios šalies sutikimo, gali atsirasti būtinybė, kaip tai suprantama pagal SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytą pirmą pagrindą, sudaryti tarptautinį susitarimą tam tikslui pasiekti.
370.
Tad darytina išvada, kad devinto skyriaus A skirsnio dalis, taikoma kitų rūšių investicijoms, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos, priklauso Europos Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos sričiai pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies a punktą ir SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytą pirmąjį pagrindą, taikomą kartu su SESV 63 straipsniu.
Ar ESSLPS gali būti nutraukti dvišaliai valstybių narių susitarimai su Singapūru
371.
Atskiras klausimas – ar Europos Sąjunga turi kompetenciją tartis dėl ESSLPS devinto skyriaus A skirsnio 9.10 straipsnio 1 dalies. Pagal tą nuostatą įsigaliojus ESSLPS dvišaliai investiciniai susitarimai tarp valstybių narių ir Singapūro, išvardyti 9‑D priede ( 272 ), nebegalios. Tie susitarimai bus panaikinti ir pakeisti ESSLPS. Tos nuostatos 19 išnašoje ( 273 ) patikslinama, kad „dėl didesnio aiškumo [tie susitarimai] laikomi nutrauktais [ESSLPS], kaip nustatyta Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 59 straipsnio 1 dalies a punkte“.
372.
Savo prašyme Komisija tvirtina, jog 9.10 straipsnis („Ryšys su kitais susitarimais“) kartu su 9.8 straipsniu („Subrogacija“) ir 9.9 straipsniu („Nutraukimas“) akivaizdžiai priklauso nuo kitų devinto skyriaus A skirsnio materialinių nuostatų dėl investicijų ir atitinkamai yra pagalbiniai jų atžvilgiu. Posėdyje Komisija pareiškė, kad jei Europos Sąjunga sudaro tarptautinį susitarimą savo kompetencijos srityje (bent jau tais atvejais, kai ta kompetencija išimtinė), ji perima iš valstybių narių jų dvišalius susitarimus su trečiosiomis valstybėmis ir todėl gali veikti valstybių narių vardu, taip pat ir nutraukti tokius dvišalius susitarimus.
373.
Taryba ir daugelis valstybių narių tvirtino, jog Europos Sąjunga viena negali susitarti su trečiąja valstybe nutraukti ir pakeisti tos valstybės su valstybėmis narėmis sudarytus tarptautinius susitarimus, kuriuose pati Europos Sąjunga nėra susitarimo šalis.
374.
Mano nuomone, šiuo klausimu galutinį sprendimą reikia priimti tik jeigu Teisingumo Teismas nustatytų, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl visų kitų ESSLPS dalių. Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Europos Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis, ir jeigu dėl to ESSLPS turėtų sudaryti ir Europos Sąjunga, ir valstybės narės, (suinteresuotosios) valstybės narės, pareikšdamos sutikimą privaloma tvarka laikytis ESSLPS, pačios galėtų priimti sprendimą nutraukti arba palikti galioti jų sudarytus susitarimus su Singapūru.
375.
Dėl jau minėtų priežasčių manau, kad Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos dėl viso devinto skyriaus A skirsnio (arba viso ESSLPS) ( 274 ).
376.
Dėl išsamumo vis dėlto trumpai apsvarstysiu, ar Europos Sąjunga, nebūdama valstybių narių ir Singapūro sudarytų susitarimų, išvardytų 9-D priede, šalis, gali susitarti su Singapūru nutraukti tuos susitarimus negavusi valstybių narių sutikimo.
377.
Tai naujas klausimas ( 275 ).
378.
Jeigu Europos Sąjunga įgyja išimtinę (vidaus ar išorės) kompetenciją tam tikroje srityje, ji imasi veiksmų srityje, kurioje anksčiau buvo kompetentingos valstybės narės. Klausimas, ar Europos Sąjunga nuspręs panaikinti ankstesnius valstybių narių veiksmus, priklausys nuo to, kaip Europos Sąjunga naudojasi ta kompetencija, ir nuo to, ar toks sprendimas būtų nesuderinamas su ankstesniais valstybių narių veiksmais. Sąlygas, kuriomis Europos Sąjunga gali naudotis vidaus kompetencija, lemia ES teisės aktai. Bet kuriuo atveju ES veiksmai turi būti suderinami su tarptautine teise ( 276 ).
379.
Jeigu Europos Sąjunga perima anksčiau valstybėms narėms priklausiusius įgaliojimus srityje, kurioje galioja tarptautinis susitarimas, to susitarimo nuostatos pagal ES teisę tampa privalomos Europos Sąjungai ( 277 ). Tokią poziciją išreiškė Teisingumo Teismas dėl 1947 m. GATT (kurio šalys (tuomet) buvo visos valstybės narės, bet ne Europos Sąjunga) Sprendime International Fruit Company ( 278 ). Privalomas 1947 m. GATT pobūdis buvo sąlyga, į kurią reikėjo atsižvelgti nustatant, ar jis darė poveikį EEB antrinės teisės aktų galiojimui. Teisingumo Teismas nesvarstė (ir neturėjo svarstyti), kokį poveikį tokia išvada padarė valstybių narių įsipareigojimams pagal 1947 m. GATT arba jų, kaip to susitarimo susitariančiųjų šalių, statusui. Mano nuomone, Sprendimas International Fruit Company reiškia, kad pagal ES teisę Europos Sąjunga įgijo išimtinę kompetenciją dėl į 1947 m. GATT sritį patekusių dalykų, o pagal tarptautinę teisę Europos Sąjunga pakeitė valstybes nares kaip šalis, atsakinga už jų pagal 1947 m. GATT prisiimtų įsipareigojimų vykdymą.
380.
Tačiau Sprendime International Fruit Company neatsakoma į klausimą, ar tais atvejais, kai Europos Sąjunga perima anksčiau valstybių narių turėtus įgaliojimus srityje, kuri ima priklausyti Europos Sąjungos išimtinei kompetencijai, tie įgaliojimai apima teisę nutraukti esamus susitarimus, kuriuos valstybės narės sudarė su trečiosiomis šalimis. Iš tiesų valstybės narės ir toliau liko 1947 m. GATT, kuris pagal ES teisę ir toliau buvo taikomas ir toms valstybėms narėms, ir EEB, susitariančiosios šalys.
381.
Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad iš principo ES sutarčių taikymas negali turėti poveikio valstybių narių pareigai gerbti trečiųjų valstybių teises pagal anksčiau sudarytą susitarimą ir vykdyti pagal jį prisiimtus įgaliojimus ( 279 ). Taigi, net jeigu pagal Sutartis kompetencija tam tikroje srityje visiškai perduodama Europos Sąjungai, valstybės narės privalo ir toliau vykdyti savo įsipareigojimus pagal tarptautinius susitarimus su trečiosiomis valstybėmis. Tai atitinka griežtą tarptautinės teisės principą, kad vidaus teisės aktais negalima pateisinti tarptautinio susitarimo nevykdymo arba negali būti daromas poveikis to susitarimo galiojimui ( 280 ). Tai taip pat reiškia, kad dėl Sutarčių pakeitimų Europos Sąjunga negali pakeisti valstybių narių susitarimuose, kuriuos jos anksčiau sudarė su trečiosiomis valstybėmis. Taigi trečiajai valstybei ir toliau privaloma tvarka galioja susitarimas su suinteresuotąja valstybe nare ir iš principo, remiantis pacta sunt servanda principu ( 281 ), abi susitarimo šalys privalo griežtai jo laikytis.
382.
Tačiau valstybės narės privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal tuos susitarimus taip, kad tai būtų suderinama su ES teise ir Europos Sąjungos naujai įgyta išimtine kompetencija. Jeigu tai neįmanoma nepažeidus ES teisės aktų, valstybės narės privalo imtis visų būtinų priemonių, kad padarytų tuos susitarimus suderinamus su ES teise. Ta prievolė kyla ir dėl ES teisės pirmumo, ir dėl lojalaus bendradarbiavimo pareigos, įtvirtintos ESS 4 straipsnio 3 dalyje.
383.
Toks argumentavimas patvirtinamas SESV 351 straipsniu, susijusiu su susitarimų, kuriuos valstybės narės sudarė iki 1958 m. sausio 1 d. (arba iki tam tikros valstybės narės įstojimo) tarp vienos ar kelių valstybių narių ir vienos ar kelių trečiųjų šalių, ryšiu su Sutarčių nuostatomis.
384.
SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos tikslas – „patikslinti, laikantis tarptautinės teisės principų, kad Sutarties taikymas neveikia atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų gerbti iš anksčiau sudaryto susitarimo kylančias trečiųjų šalių teises ir vykdyti įsipareigojimus“ ( 282 ).
385.
Tos nuostatos antroje pastraipoje numatyta, kad jei tokie susitarimai yra nesuderinami su Sutartimis, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Imantis tokių veiksmų gali prireikti nutraukti susitarimą. Jeigu ankstesnis susitarimas nėra nesuderinamas su Sutartimis, taisomųjų veiksmų imtis nereikalaujama.
386.
SESV 351 straipsnis taikomas Singapūro ir įvairių atskirų valstybių narių iki jų įstojimo į Europos Sąjungą (Bulgarijos, Čekijos, Vengrijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos ir Slovėnijos) sudarytų dvišalių susitarimų (t. y. tam tikrų 9‑D priede nurodytų susitarimų) ( 283 ) ryšiui su Sutartimis. Tačiau pačia SESV 351 straipsnio pirma pastraipa nereglamentuojami santykiai tarp tos pirmosios kategorijos susitarimų ir susitarimų, kuriuos vėliau sudarė Singapūras ir Europos Sąjunga. Tai nėra svarbu ir kitų valstybių narių sudarytiems susitarimams.
387.
Taigi SESV 351 straipsniu ne pagrindžiama Komisijos pozicija, bet aiškiai patvirtinama, kad valstybė narė ir toliau lieka tarptautinių susitarimų, kuriuos ji anksčiau sudarė, šalis ir kad ji turi užtikrinti tų susitarimų suderinamumą su Sutartimis. SESV 351 straipsnis taikomas neatsižvelgiant į tai, ar Europos Sąjunga turi išimtinę arba pasidalijamąją kompetenciją srityje, kurioje tie susitarimai sudaryti.
388.
Sutartyje nėra nuostatų, kuriose būtų išdėstyti valstybių narių, sudarančių tarptautinius susitarimus su trečiosiomis valstybėmis (arba tarptautinėmis organizacijomis) po įstojimo į Europos Sąjungą, įsipareigojimai. Tų įsipareigojimų kyla ir dėl ES teisės pirmumo, ir dėl lojalaus bendradarbiavimo pareigos, įtvirtintos ESS 4 straipsnio 3 dalyje. Taigi Sutartimis vis dėlto daromas poveikis valstybių narių teisei sudaryti tokius susitarimus įstojus į Europos Sąjungą. Jos gali juos sudaryti tik srityse, kuriose turi kompetenciją, su sąlyga, kad laikosi ES teisės aktų.
389.
Jeigu Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymas vėliau pasikeičia ir Europos Sąjunga įgyja papildomą išimtinio pobūdžio kompetenciją, neįžvelgiu, kodėl turėtų būti nebetaikomos SESV 351 straipsnyje nustatytos taisyklės. Valstybės narės vis tiek privalo imtis būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad galiojantys susitarimai tam tikroje srityje, kurie dabar privalomi ir Europos Sąjungai ( 284 ), būtų suderinami su nauju kompetencijos sričių pasiskirstymu ir bet kokiais veiksmais, kurių Europos Sąjunga imsis ateityje naudodamasi savo kompetencija.
390.
Man atrodo, tokia išvada taip pat visiškai suderinama su tarptautine teise.
391.
ESSLPS 9.10 straipsnio 1 dalies 19 išnašoje ( 285 ) Europos Sąjunga ir Singapūras aiškiai nurodo 1969 m. Vienos konvencijos 59 straipsnį. Ta nuostata privaloma pagal sutarčių teisę visoms valstybėms narėms ir Singapūrui. Pačiai Europos Sąjungai 1969 m. Vienos konvencija nėra ir negali būti privaloma, nes ji nėra valstybė. Teisingumo Teismas vis dėlto rėmėsi šia nuostata spręsdamas su paskesniais susitarimais susijusius klausimus ( 286 ).
392.
1969 m. Vienos konvencijos 59 straipsnis susijęs su (numanomu) šalių sutarties panaikinimu dėl vėlesnio kitos sutarties sudarymo tarp visų tų šalių. Šioje nuostatoje išdėstyta: „1. Sutartis laikoma nutraukta, jei visos jos šalys sudaro vėlesnę sutartį dėl to paties dalyko ir: a) iš šios vėlesnės sutarties yra aišku arba yra kitaip nustatyta, jog šalys norėjo, kad tą dalyką reguliuotų vėlesnė sutartis “ Atsižvelgdama į tai, Komisija daro išvadą, kad Europos Sąjunga dabar turėtų būti laikoma ankstesnių dvišalių susitarimų šalimi.
393.
59 straipsniu niekaip nenukrypstama nuo pagrindinio principo, kad norint nutraukti sutartį (kaip ir norint ją sudaryti) reikalingas tos sutarties šalių sutikimas ( 287 ). Jis pirmiausia taikomas kaip kolizinė norma, pagal kurią nustatoma, kuri sutartis taikoma, jeigu yra keli vienas po kito sudaryti susitarimai ir visos ankstesnės sutarties šalys taip pat yra paskesnės sutarties šalys, bet ankstesnė sutartis nenutraukta ( 288 ). Jeigu Europos Sąjunga nuspręstų pasinaudoti naujai įgyta kompetencija ir sudarytų susitarimą su trečiąja valstybe, tai trečiajai valstybei būtų privalomas naujas susitarimas ir bet kokie kiti susitarimai, kuriuos ji anksčiau sudarė su valstybėmis narėmis dėl to paties dalyko. Dėl to trečioji valstybė, žinoma, gali atsidurti teisiškai neaiškioje padėtyje. Jeigu taikomas 1969 m. Vienos konvencijos 59 straipsnis, tokia kolizija išsprendžiama vėlesnio Europos Sąjungos ir trečiosios valstybės susitarimo naudai. Jeigu ji netaikoma, trečioji valstybė privalo iš principo laikytis abiejų susitarimų.
394.
Tačiau 1969 m. Vienos konvencijos 59 straipsnis taikomas tik jeigu pripažįstama (pagal tarptautinę teisę), jog Europos Sąjunga pakeičia tam tikras valstybes nares 9‑D priede išvardytuose susitarimuose. Joje nėra bendrųjų gairių dėl teisių perėmimo sutarčių atveju. 1969 m. Vienos konvencija neužbėgama už akių jokiems klausimams dėl valstybių teisių Sutarčių atžvilgiu perėmimo ( 289 ). Be to, 1978 m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių Sutarčių atžvilgiu perėmimo ( 290 ) ši konkreti situacija taip pat nenagrinėjama. (Derėtų pridurti, kad nors ta konvencija įsigaliojo, ją pasirašė vos kelios valstybės narės (ir nedaugelis kitų valstybių).)
395.
Posėdyje Komisija paminėjo tam tikrą praktiką, kurią ji pavadino „nusistovėjusia“ ir „priimta daugelyje trečiųjų šalių“. Tačiau tie keli pavyzdžiai, kuriuos ji pateikė, buvo susiję tik su pačios Europos Sąjungos veiksmais. Komisija nepadėjo išsiaiškinti, ar kitos valstybės mano, kad tokia praktika yra tarptautinės teisės norma.
396.
Atsižvelgdama į tai, (dabartinėje) tarptautinėje teisėje neįžvelgiu pagrindo tam, kad būtų daroma išvada, jog Europos Sąjunga gali automatiškai perimti teises pagal tarptautinį susitarimą, kurį sudarė valstybės narės ir kurio šalis ji nėra, ir vėliau jį nutraukti. Tokia taisyklė būtų pagrindinės sutikimo taisyklės tarptautinės teisėkūros srityje išimtis. Jeigu būtų pritarta Komisijos pozicijai, tai reikštų, kad dėl ES teisės aktų pakeitimų ir (galbūt) Europos Sąjungai naudojantis išorės kompetencija valstybė narė galėtų nustoti būti tarptautinio susitarimo šalis, nors tai valstybė, kuri išreiškė sutikimą laikyti susitarimą įpareigojančiu ir kuriai tas susitarimas jau įsigaliojo ( 291 ). Valstybių narių teisės ir pareigos pagal tą susitarimą išnyktų ir, jeigu Europos Sąjunga nuspręstų pasinaudoti nauja kompetencija, būtų pakeistos Europos Sąjungos trečiosios valstybės atžvilgiu prisiimtomis teisėmis ir pareigomis negavus valstybės narės sutikimo dėl tokių (esminių) pakeitimų.
397.
Galiausiai derėtų pažymėti, kad Europos Sąjunga yra priėmusi antrinės teisės aktą (Reglamentą Nr. 1219/2012), kuriuo nustatoma valstybių narių ir trečiųjų šalių dvišaliams investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka. Tačiau tame reglamente aiškiai nurodyta, kad juo nepažeidžiamas Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymas pagal SESV ( 292 ). Jis grindžiamas prielaida, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl visų dalykų, įtrauktų į tuos ankstesnius dvišalius susitarimus, ir yra ES teisėje įtvirtintas pagrindas valstybėms narėms imtis veiksmų pagal galiojančius ir (galbūt) naujus susitarimus. Tačiau tame reglamente nenumatyta, kad Europos Sąjunga pati (kartu su trečiąja valstybe, kuriai dvišalis susitarimas yra privalomas) galėtų nutraukti tuos ankstesnius susitarimus.
398.
Tad darytina išvada, kad valstybės narės turi išimtinę kompetenciją nutraukti dvišalius investicinius susitarimus, kuriuos anksčiau sudarė su trečiosiomis valstybėmis. Taigi Europos Sąjunga neturi kompetencijos tartis dėl ESSLPS 9.19 straipsnio.
Viešieji pirkimai (ESSLPS dešimtas skyrius ( 293 ) )
Argumentai
399.
Komisija tvirtina, jog Teisingumo Teismas jau konstatavo (byloje C‑360/93 ( 294 )), kad iš principo bendra prekybos politika apima susitarimų sudarymą atveriant abiejų šalių viešųjų pirkimų rinkas prekėms ir tarpvalstybinėms paslaugoms. Kadangi dabar į bendros prekybos politikos sritį patenka ir kiti paslaugų teikimo tipai, tas pats argumentas savaime taikytinas ir tiems kitiems teikimo tipams. Apskritai kalbant, Komisijos teigimu, tarptautiniai susitarimai, kuriais reglamentuojamas trečiųjų šalių prekių ir paslaugų patekimas į Europos Sąjungos viešųjų pirkimų rinkas ir ES prekių ir paslaugų patekimas į trečiųjų šalių viešųjų pirkimų rinkas, konkrečiai susiję su tarptautine prekyba, tad daro jai tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį. Komisija priduria, kad naudodamasi išimtine kompetencija bendros prekybos politikos srityje Europos Sąjunga (neseniai) sudarė Protokolą, kuriuo iš dalies keičiamas PPO susitarimas dėl viešųjų pirkimų.
400.
Kitos šalys konkrečiai su dešimtu skyriumi susijusių pastabų nepateikė.
Analizė
401.
Priešingai nei Komisija, nemanau, kad byla C‑360/93 ( 295 ) gali būti naudinga sprendžiant, ar dešimtas skyrius priklauso bendros prekybos politikos sričiai. Toje byloje Teisingumo Teismas panaikino du Tarybos sprendimus: i) sudaryti susitarimą tarp (dabartinės) Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dėl viešųjų pirkimų ir ii) išplėsti Tarybos direktyvos dėl viešųjų pirkimų procedūrų taikymo sritį, kad į ją patektų Jungtinės Amerikos Valstijos ( 296 ). Jis konstatavo, jog EB 113 straipsnis buvo nepakankamas tų sprendimų priėmimo teisinis pagrindas, nes tuo metu į bendros prekybos politikos sritį pateko tik tarpvalstybinių paslaugų teikimas. Tačiau abu sprendimai buvo susiję ir su kitais paslaugų teikimo tipais (įsisteigimu prekybos tikslais arba fizinių asmenų buvimu kitos susitariančiosios šalies teritorijoje) ( 297 ). Tad Teisingumo Teismas nesprendė, ar patys viešieji pirkimai patenka į bendros prekybos politikos sritį.
402.
Vis dėlto pritariu Komisijai, kad dešimto skyriaus tikslas – pirmiausia sudaryti palankesnes sąlygas atverti Europos Sąjungos ir Singapūro viešųjų pirkimų rinkas atsižvelgiant į ribas, nustatytas kiekvienos šalies įsipareigojimų patekimo į rinką srityje sąraše. Tuo skyriumi taip pat siekiama paskatinti konkurenciją viešųjų prekių, paslaugų ir statybos darbų pirkimų srityje ir užtikrinti skaidrumą ir teisingas procedūras toje srityje. Tai įgyvendinama išplečiant abiejų šalių įsipareigojimus, prisiimtus pagal (peržiūrėtą) PPO susitarimą dėl viešųjų pirkimų ( 298 ). Faktiškai didelės to skyriaus dalys atitinka (pažodžiui) tą PPO susitarimą.
403.
Faktas, kad prekes ir paslaugas perka valstybės institucijos, o ne privatūs subjektai, nedaro poveikio išvadai, jog prekyba prekėmis ir paslaugomis, taip pat taisyklės, susijusios su tokių prekių ir paslaugų patekimu į rinką, ir vidaus teisės aktai, kuriais tokios prekės ir paslaugos reglamentuojamos, patenka į bendros prekybos politikos sritį.
404.
Tačiau pagal dešimtą skyrių taikomi ir tam tikri su transporto sektoriumi susiję įsipareigojimai. 10.E priedo 2 dalyje („Sąjungos įsipareigojimai“), kurioje išvardytos paslaugos, dėl kurių Sąjunga prisiima įsipareigojimus, aiškiai patvirtinama, kad tas skyrius apima įvairias transporto paslaugas. Be to, tos priedo dalies 2 pastaboje pažymėta, kad Sąjungos įsipareigojimams dėl paslaugų taikomi apribojimai ir sąlygos, susijusios su pagal aštuntą skyrių Europos Sąjungos prisiimtais įsipareigojimais.
405.
Tiek, kiek dešimtas skyrius taikomas transporto paslaugoms ir glaudžiai su jomis susijusioms paslaugoms, iš SESV 207 straipsnio 5 dalies matyti, kad Europos Sąjungos kompetencija pagal tą skyrių negali būti grindžiama bendra prekybos politika ( 299 ).
406.
Komisija nepaaiškino, kokiu kitu pagrindu Sąjunga galėtų turėti išimtinę kompetenciją dėl dešimto skyriaus.
407.
Mano nuomone, Europos Sąjunga turi pasidalijamąją kompetenciją dėl to skyriaus dalies, taikomos transporto paslaugoms ir su jomis glaudžiai susijusioms paslaugoms. Dešimtu skyriumi užtikrinama, kad į jį įtraukti pirkimai būtų vykdomi remiantis vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principais, ir taip garantuojamas viešųjų pirkimų atvėrimas konkurencijai Europos Sąjungoje ir Singapūre ( 300 ). Taigi tuo skyriumi prisidedama prie vidaus rinkos kūrimo arba veikimo užtikrinimo; Protokole Nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos aiškiai nustatyta, jog vidaus rinka „apima sistemą, kuria užtikrinama, kad konkurencija nebūtų iškraipoma“ ( 301 ). Šiuo požiūriu dešimtą skyrių galima vertinti kaip būtiną norint pasiekti tikslą sukurti vidaus rinką, kaip numatyta SESV 26 straipsnio 1 dalyje ir kaip tai suprantama pagal SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytą antrąjį pagrindą ( 302 ). Tačiau ta išorės kompetencija Europos Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis, kaip nustatyta SESV 4 straipsnio 2 dalies a punkte.
408.
Tad darytina išvada, kad dešimto skyriaus nuostatos dėl viešųjų pirkimų patenka į Europos Sąjungos išimtinės kompetencijos sritį pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, kai jos taikomos transporto paslaugų ir su jomis glaudžiai susijusių paslaugų pirkimui. Dešimto skyriaus nuostatos, taikomos minėtų kategorijų paslaugoms, priklauso Europos Sąjungos pasidalijamosios kompetencijos sričiai.
Intelektinė nuosavybė (ESSLPS vienuoliktas skyrius ( 303 ) )
Argumentai
409.
Komisija tvirtina, jog visos vienuolikto skyriaus nuostatos patenka į bendros prekybos politikos sritį, nes jis susijęs su intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais, kaip tai suprantama pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį. Tad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl to skyriaus pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį.
410.
Komisija grindžia savo poziciją Sprendimu Daiichi ( 304 ), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, jog prie sąvokos „intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai“ gali būti priskiriamos tik tos Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės srityje priimtos normos, „kurios turi specifinį ryšį su tarptautine prekyba“ ( 305 ), bet ta sąvoka apima visą TRIPS sutartį ( 306 ). Tas pats pasakytina apie tarptautinius susitarimus, susijusius su intelektine nuosavybe, sudarytus ne PPO ir konkrečiai susijusius su tarptautine prekyba. Komisija remiasi Sprendimu Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia ir ERSA ( 307 ).
411.
Pirma, Komisijos teigimu, dauguma vienuolikto skyriaus nuostatų pagrįstos TRIPS sutartimi. Antra, 11.2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo skyriumi „papildomos šalių teisės ir įsipareigojimai pagal TRIPS sutartį ir kitas tarptautines intelektinės nuosavybės srities sutartis, kurių šalys jos yra“. Trečia, vienuoliktas skyrius įtrauktas į didesnio masto prekybos susitarimą tarp Europos Sąjungos ir Singapūro. Tai nurodyta 11.1 straipsnio 1 dalyje. Iš ten nustatytų tikslų matyti, kad ESSLPS iš esmės nesiekiama nustatyti bendrų intelektinės nuosavybės apsaugos standartų. Juo siekiama sumažinti prekybos iškraipymus ir sukurti palankesnes sąlygas intelektinės nuosavybės teisių saugomiems gaminiams patekti į rinką. Be to, kaip ir TRIPS sutarčiai, vienuoliktam skyriui taikomos ESSLPS penkiolikto ir šešiolikto skyrių ginčų sprendimo nuostatos. Tad pažeidus įsipareigojimus pagal vienuoliktą skyrių gali būti skiriamos prekybos sankcijos.
412.
Dėl vienuolikto skyriaus nuorodų į kitus tarptautinius susitarimus intelektinės nuosavybės srityje Komisija tvirtina, jog tos (įprastinės) rengimo technikos naudojimas yra tinkamas ir pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad bendrasis tikslas – laipsniškai panaikinti tarptautinės prekybos ir investicijų kliūtis. Be to, daugelis nuorodų yra tiesiog deklaratyvaus pobūdžio arba išreikštos kaip „įsipareigojimai, kuriems vykdyti dedamos visos pastangos“, ir neturi jokio teisinio poveikio, kuris galėtų būti žalingas Europos Sąjungos kompetencijai pagal vienuoliktą skyrių.
413.
Parlamento pozicija dėl vienuolikto skyriaus atitinka Komisijos požiūrį. Jis priduria, kad vienuoliktame skyriuje nėra nuorodos į TRIPS sutarties 61 straipsnį (susijusį su baudžiamuoju procesu ir bausmėmis) ( 308 ).
414.
Nė vienas iš Tarybos argumentų konkrečiai nesusijęs su vienuoliktu skyriumi.
415.
Daugelis valstybių narių mano, kad Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos dėl vienuolikto skyriaus, kuris nėra konkrečiai susijęs su tarptautine prekyba, taigi jo negali apimti sąvoka „intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai“. Sprendimas Daiichi ( 309 ) iš esmės susijęs su TRIPS sutarties 27 straipsniu, o ne su visa ta sutartimi. Taigi SESV 207 straipsnio negalima aiškinti taip, kad pagal jį Europos Sąjunga įgyja išimtinę kompetenciją sudaryti susitarimus, apimančius visas TRIPS sutarties nuostatas. Jeigu, priešingai, nei čia teigiama, Teisingumo Teismo sprendimas vis dėlto buvo susijęs su visomis TRIPS sutarties nuostatomis, Teisingumo Teismo argumentai buvo pagrįsti konkrečiai PPO teisinės sistemos charakteristikomis, kurios nėra būdingos ESSLPS. Net aiškinant Sprendimą Daiichi ( 310 ) plačiai, tas sprendimas vis tiek negali apimti dalykų, kurie tiesiogiai nereglamentuojami TRIPS sutartimi.
416.
ESSLPS vienuoliktas skyrius ir TRIPS sutartis nėra visiškai vienodi. Bet kuriuo atveju vien faktas, kad dalykas reglamentuojamas PPO steigimo sutarties (kurios neatsiejama dalis yra TRIPS sutartis), nereiškia, jog tas dalykas neišvengiamai patenka ir į bendros prekybos politikos sritį. SESV 207 straipsnio 1 dalies nereikėtų aiškinti taip, kad ja suponuojama, jog visi su intelektinės nuosavybės teisėmis susiję tarptautiniai susitarimai dabar priskirtini prie bendros prekybos politikos srities.
417.
Vienuoliktą skyrių sudaro tam tikros TRIPS sutarties nuostatos ir kitų intelektinės nuosavybės susitarimų (dėl kurių deramasi ne PPO), dėl kurių Europos Sąjunga negali turėti išimtinės kompetencijos, nuostatos. Priešingai nei TRIPS sutartis, tie susitarimai (pirmiausia Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos administruojami tarptautiniai susitarimai) nebuvo sudaryti kaip prekybos susitarimai. Jų taip pat negalima laikyti prekybos susitarimais, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia ir ERSA ( 311 ). Bet koks tų susitarimų ir tarptautinės prekybos ryšys yra tik netiesioginis. Europos Sąjunga negali prisiimti tarptautinių įsipareigojimų, susijusių tik su valstybėmis narėmis. Be to, ji negali reikalauti, kad valstybės narės taikytų jų sudarytus tarptautinius susitarimus.
418.
Be to, nuostatos, susijusios su saugomų teisių naudojimu, kaip antai TRIPS sutarties 42–50 straipsniai (t. y. III dalies 2 skirsnio „Civilinis bei administracinis procesas ir žalos atlyginimo priemonės“ nuostatos), nepatenka į bendros prekybos politikos sritį. Tos nuostatos susijusios su teismine struktūra ir civiliniu procesu. Jos nėra konkrečiai susijusios su tarptautine prekyba.
419.
Europos Sąjunga taip pat negali naudotis išimtine kompetencija, nes į vienuoliktą skyrių įtrauktas TRIPS sutarties 61 straipsnis, susijęs su baudžiamosiomis sankcijomis. Baudžiamieji klausimai nėra intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai.
420.
Be to, Europos Sąjunga nėra kompetentinga prisiimti įsipareigojimus pagal ESSLPS 11.4 straipsnį, kiek jis susijęs su Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos ( 312 ), PINO autorių teisių sutartimi ( 313 ) ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartimi ( 314 ), taikomomis neturtinėms teisėms. Europos Sąjunga neturi kompetencijos dėl neturtinių teisių ir šioje srityje nesiimta jokių suderinimo veiksmų.
421.
ESSLPS 11.2 straipsnis (kuriame daroma nuoroda į TRIPS sutartį ir Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės apsaugos ( 315 )) ir ESSLPS 11.29 straipsnis (kuriame nurodoma Patentinės kooperacijos sutartis ( 316 ) ir reikalaujama, kad tam tikrais atvejais šalys dėtų visas įmanomas pastangas ir laikytųsi Patentų teisės sutarties ( 317 ) 1–16 straipsnių) turės poveikį patentams, kurie priklauso pasidalijamosios kompetencijos sričiai (žr. pirmiausia SESV 118 straipsnį ir reglamentus Nr. 1257/2012 ir Nr. 1260/2012) ( 318 ). Patentų apsauga yra sustiprinto valstybių narių (išskyrus Ispaniją, Italiją ir Kroatiją) bendradarbiavimo dalykas. Toks dalykas negali būti priskirtas išimtinei kompetencijai: sustiprinto bendradarbiavimo sąvoka nesuderinama su išimtinės kompetencijos sąvoka. Kita valstybė narė taip pat tvirtina, jog Komisijai nepavyko paaiškinti, kaip Europos Sąjunga galėtų laikytis ESSLPS 11.29 straipsnio ( 319 ), jeigu būtų vienintelė ESSLPS pasirašanti šalis. Patentinės kooperacijos sutarties ir Patentų teisės sutarties dalykai skiriasi nuo materialinių patentų klausimų, patenkančių į TRIPS sutarties sritį.
422.
11.35 straipsnis (dėl augalų veislių) taip pat nepatenka į bendros prekybos politikos sritį. Tarptautinė konvencija dėl naujų augalų rūšių apsaugos nėra konkrečiai susijusi su tarptautine prekyba. Toje konvencijoje numatyta sui generis intelektinės nuosavybės apsaugos forma. Tarybos sprendimo sudaryti tą konvenciją teisinis pagrindas buvo SESV 43 straipsnis, susijęs su žemės ūkiu.
423.
Galiausiai vidaus kompetencija ir išorės kompetencija turi (maždaug) derėti. Taigi, kadangi vienuolikto skyriaus dalykai nėra suderinti, Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
Analizė
Sąvokos „intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai“ prasmė SESV 207 straipsnio 1 dalyje
424.
Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai SESV 207 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendra prekybos politika turi būti grindžiama vienodais principais, be kita ko, susijusiais su „intelektinės nuosavybės komerciniais aspektais“. Šią sąvoką reikėtų pradėti aiškinti remiantis Sprendimu Daiichi ( 320 ).
425.
Savo sprendime toje byloje Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad, kadangi ES pirminės teisės aktai gerokai pasikeitė, ankstesnė jurisprudencija dėl TRIPS sutarties, įskaitant Nuomonę 1/94 ( 321 ), nebėra svarbi norint nustatyti, kiek TRIPS sutartis patenka į bendros prekybos politikos sritį.
426.
Pirma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nors TRIPS sutartis nėra iš esmės susijusi su išsamiu tarptautinės prekybos veikimu, ji yra PPO sistemos sudedamoji dalis ir viena iš svarbiausių daugiašalių sutarčių, kuriomis grindžiamas šis režimas ( 322 ).
427.
Antra, Teisingumo Teismas konstatavo, jog konkretų TRIPS sutarties ir tarptautinės prekybos ryšio pobūdį rodo tai, kad pagal PPO ginčų sprendimo mechanizmo taisykles vienai narei leidžiama atlikti kryžminį nuolaidų sustabdymą ir pagal TRIPS sutartį, ir pagal kitus pagrindinius daugiašalius susitarimus, iš kurių sudaryta PPO steigimo sutartis ( 323 ). Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas rėmėsi PPO susitarimo dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos 22 straipsnio 3 dalimi. Ten nustatyta, kurias nuolaidas arba kitus įsipareigojimus galima sustabdyti.
428.
Trečia, Teisingumo Teismas nusprendė, jog, į SESV 207 straipsnio 1 dalį numatę įtraukti „intelektinės nuosavybės komercinius aspektus“, Sutarties rengėjai negalėjo nežinoti, kad šiais žodžiais beveik pažodžiui pakartojamas pačios TRIPS sutarties pavadinimas ( 324 ).
429.
Ketvirta, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pirminis TRIPS sutarties tikslas – sustiprinti ir suderinti intelektinės nuosavybės apsaugą pasauliniu mastu. Kaip matyti iš preambulės, TRIPS sutartimi siekiama sumažinti tarptautinės prekybos iškraipymus, kiekvienos PPO narės teritorijoje užtikrinant veiksmingą ir tinkamą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą ( 325 ). Materialinių normų kontekstą sudaro prekybos liberalizavimas, o ne valstybių narių įstatymų derinimas.
430.
Taigi, mano nuomone, Sprendime Daiichi Teisingumo Teismas konstatavo, jog bendros prekybos politikos sričiai priklauso visa TRIPS sutartis. Jos analizė neapsiriboja tik TRIPS sutarties 27 straipsniu.
431.
Vis dėlto nesu tikra, kad Sprendime Daiichi pateikti argumentai galėtų ir turėtų būti išsamiai naudojami tiriant ESSLPS.
432.
Tai, kad SESV 207 straipsnio 1 dalyje vartojami terminai („intelektinės nuosavybės komerciniai aspektai“) atitinka TRIPS sutarties pavadinimą („su prekyba susiję intelektinės nuosavybės teisių aspektai“), atrodo, būdinga būtent tam PPO susitarimui.
433.
Intelektinės nuosavybės nuostatų įtraukimas į tam tikrą prekybos susitarimą gali reikšti, kad tarp jo nuostatų ir tarptautinės prekybos yra konkretus ryšys. Tačiau bendra prekybos politika taip pat gali apimti intelektinės nuosavybės nuostatas arba susitarimus, dėl kurių deramasi ir kurie sudaromi ne prekybos sąlygomis ( 326 ). Bet jeigu vien dalyko įtraukimo į tokį susitarimą pakaktų, kad jis patektų į bendros prekybos politikos sritį, valstybėms narėms iš tikrųjų kiltų rimtas pavojus netekti turimos kompetencijos ( 327 ).
434.
Be to, mano nuomone, bendros prekybos politikos taikymo sritis neturėtų būti nustatoma pagal teisių gynimo priemonės rūšį, numatytą ginčų sprendimo taisyklėse ( 328 ).
435.
Manau, kad taikant SESV 207 straipsnio 1 dalį svarbu tai, ar susitarimas, kuriame yra nuostatų dėl intelektinės nuosavybės apsaugos, konkrečiai susijęs su tarptautine prekyba. Tai turėtų būti nustatoma tiriant, ar susitarimu iš esmės ketinama skatinti, palengvinti ar valdyti prekybą (o ne suderinti valstybių narių įstatymus) ( 329 ), ar tai turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį tokiai prekybai ir ar siekiama tikslo sumažinti tarptautinės prekybos iškraipymus kiekvienos šalies teritorijoje užtikrinant, kad būtų veiksmingai ir pakankamai apsaugoti monopolių, sukurtų intelektinės nuosavybės teisių srityje, ekonominiai interesai. Tai Sprendimo Daiichi esmė.
436.
Šiuo požiūriu pritariu generaliniam advokatui N. Wahl, kad intelektinės nuosavybės teisės pagal savo pobūdį paprastai susijusios su prekyba, nes tai iš esmės išimtinės teisės, dėl kurių sukuriami monopoliai ir gali būti ribojama laisva prekių ar paslaugų apyvarta ( 330 ). Rinkos ekonomikos sąlygomis pirminę tų teisių svarbą lemia jų ekonominė vertė. Jeigu jų naudojimas būtinas norint komerciškai naudoti saugomą intelektinę nuosavybę tarpvalstybinėje rinkoje, tokios teisės priskirtinos prie „intelektinės nuosavybės komercinių aspektų“ ( 331 ). Šiuo požiūriu interesai, susiję su tų teisių apsauga, iš esmės tampa komerciniais interesais.
437.
Tai nereiškia, kad visų intelektinės nuosavybės teisių formų apsauga visais atvejais neišvengiamai susijusi su tarptautine prekyba. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas taip apibūdino konkretų literatūrinės ir meninės nuosavybės apsaugos teisių dalyką: užtikrinti, kad būtų apsaugotos ir neturtinės, ir ekonominės teisių turėtojų teisės ( 332 ). Neturtinės teisės papildo ekonomines teises, nes autoriui suteikiama „teisė pareikšti kūrinio autorystės teises ir prieštarauti bet kokiam jo kūrinio iškraipymui, išdarkymui ar kitokiam pakeitimui arba kitokiam nepagarbiam elgesiui su jo kūriniu, galinčiam pakenkti jo garbei ar reputacijai“ ( 333 ). Jomis siekiama apsaugoti autoriaus ir jo kūrinio santykį. Tas santykis iš esmės nepriklauso nuo ekonominių teisių į kūrinį, kurios gali priklausyti autoriui. Tai taip pat reiškia, kad jeigu toks susitarimas kaip ESSLPS apima neturtinių teisių kūrimą ir apsaugą, tokio susitarimo sudarymo teisinis pagrindas negali būti vien SESV 207 straipsnio 1 dalis. Nuostatos dėl tokių teisių nėra papildomos nuostatų dėl ekonominių teisių atžvilgiu. Jeigu būtų nuspręsta priešingai, tai reikštų, jog iš SESV 207 straipsnio 1 dalies reikėtų išbraukti žodžius „komerciniai aspektai“, kad į bendros prekybos politikos sritį patektų ir komerciniai, ir nekomerciniai intelektinės nuosavybės aspektai.
438.
Kelios valstybės narės Teisingumo Teismo prašo apriboti išvadą byloje Daiichi, tam tikrų TRIPS sutarties nuostatų, pavyzdžiui, 42–50 ir 61 straipsnių, nepriskiriant prie bendros prekybos politikos srities. Jų nuomone, tos nuostatos susijusios su teismine sistema, civiliniu procesu ir baudžiamosios teisės klausimais. Tai reikštų, kad, kadangi tos nuostatos vis dėlto įtrauktos į ESSLPS, Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos dėl vienuolikto skyriaus.
439.
Tas argumentas, jei jis teisingas, reikštų, jog visos tarptautinio susitarimo nuostatos turi tenkinti konkretaus ryšio su tarptautine prekyba sąlygą, kad būtų įtrauktos į bendros prekybos politikos sritį. Tačiau, sprendžiant, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, ir nustatant tinkamą teisinį pagrindą atlikti nagrinėjamą veiksmą, būtina remtis objektyviais veiksniais, įskaitant veiksmo tikslą ir turinį ( 334 ). Sprendimo sudaryti tarptautinį susitarimą teisinis pagrindas nėra kiekvienos to susitarimo nuostatos teisinių pagrindų visuma. Pavyzdžiui, byloje C-137/12 ( 335 ) dėl fakto, kad nagrinėjamame tarptautiniame susitarime buvo nuostatų, susijusių su poėmio ir konfiskavimo priemonėmis, Teisingumo Teismo išvada, kad susitarimas priskirtinas prie bendros prekybos politikos srities, nepasikeitė. Tomis nuostatomis „[buvo] bendrai siekiama užtikrinti sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų teisinės apsaugos veiksmingumą visose susitariančiosiose šalyse“ ir atitinkamai jos padėjo „siekti ginčijamo sprendimo, siejamo su konvencija, pagrindinio tikslo“ ( 336 ).
440.
Galiausiai nemanau, kad Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją bendros prekybos politikos srityje tik jeigu turi atitinkamą kompetenciją vidaus rinkoje ir yra naudojusis tokia vidaus kompetencija (t. y. imtasi suderinimo priemonių). Tai reikštų, kad SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktas ir 207 straipsnio 1 dalis būtų aiškinami tarsi susiję su sąlygomis, panašiomis į Sprendimo ERTA principą. Tačiau bendrai prekybos politikai būdingas ir vidaus, ir išorės aspektas. Naudojimasis Europos Sąjungos kompetencija bendros prekybos politikos srityje nepriklauso nuo to, ar Sąjunga naudojasi ir jau yra naudojusis vidaus kompetencija kokiu nors kitu pagrindu. Pagal SESV 3 straipsnio 1 dalį išimtinė Europos Sąjungos kompetencija dėl tos politikos nepriklauso nuo SESV 3 straipsnio 2 dalyje išdėstytų sąlygų ( 337 ).
Europos Sąjungos kompetencija dėl ESSLPS vienuolikto skyriaus
441.
Mano nuomone, vienuoliktas skyrius apima ir komercinius, ir nekomercinius intelektinės nuosavybės aspektus.
442.
Išnagrinėjus ESSLPS 11.1 straipsnio 1 ir 2 dalis paaiškėjo, kad tinkama ir veiksminga intelektinės nuosavybės teisių apsauga vertinama kaip priemonė prekybos ir investicijų naudai didinti. Tuo tikslu vienuoliktame skyriuje iš esmės nustatyti būtiniausi standartai intelektinės nuosavybės reguliavimo vidaus lygmeniu srityje ir pareigos, kurias reikia vykdyti norint veiksmingai įgyvendinti tuos standartus.
443.
Taigi vienuoliktame skyriuje apibrėžiama kiekvienos į jį patenkančios intelektinės nuosavybės teisės apsaugos taikymo sritis, nustatytas apsaugos galiojimo terminas ir jos įgijimo priemonės, nustatomi bendradarbiavimo būdai ir įvairios pareigos, kuriomis siekiama užtikrinti tinkamą į tą skyrių įtrauktų teisių teisinę apsaugą ir naudojimąsi jomis taikant atitinkamas teisių gynimo priemones. Šiuo požiūriu vienuoliktas skyrius iš dalies grindžiamas tarptautiniuose susitarimuose, nesusijusiuose su ESSLPS, nustatytų materialinių intelektinės nuosavybės standartų įtraukimo metodais (taip pat taikomais ir TRIPS sutartyje ( 338 )).
444.
Mano nuomone, faktas, kad vienuoliktame skyriuje yra TRIPS sutarties ir kitų tarptautinių susitarimų, sudarytų ne PPO po TRIPS sutarties įsigaliojimo, bei PPO sprendimų dalių, kurių formuluotės necituojamos pažodžiui ( 339 ), negali daryti poveikio kompetencijos sričių pasiskirstymui. Bet kuriuo atveju ESSLPS šalių teisių ir pareigų šaltinis yra pats ESSLPS. Iš tikrųjų reikėtų pažymėti, jog toks įtraukimo į TRIPS sutartį metodas nesutrukdė Teisingumo Teismui Sprendime Daiichi padaryti išvados, kad Europos Sąjunga buvo kompetentinga sudaryti tą sutartį.
445.
Tad, priešingai nei Komisija, nedarau skirtumo tarp vienuolikto skyriaus nuostatų, kuriomis įtraukiami kiti tarptautiniai susitarimai (arba jų dalys), ir nuostatų, kuriose daromos nuorodos į tokius susitarimus, nors jų nuostatos pagal ESSLPS nėra privalomos. Pagal SESV 207 straipsnį Europos Sąjunga kompetentinga parengti ir įgyvendinti bendrą prekybos politiką. Europos Sąjunga gali tai padaryti derėdamasi dėl tarptautinių susitarimų ir juos sudarydama. Bendros prekybos politikos ir išorės veiksmų tikslus apskritai galima pasiekti įvairiomis priemonėmis, kurios nebūtinai susijusios su teisiškai privalomų įsipareigojimų nustatymu. Kaip byloje C‑660/13 dėl susitarimo memorandumo pažymėjo Teisingumo Teismas, „sprendimas dėl neprivalomo susitarimo pasirašymo yra vienas iš veiksmų, kuriais formuojama Sąjungos politika“ ( 340 ).
446.
Mano nuomone, išvados, kurias Teisingumo Teismas padarė Sprendime Daiichi ( 341 ), taip pat taikytinos vienuolikto skyriaus daliai, kurią sudaro TRIPS sutarties turinys, susijęs su į tą skyrių įtrauktomis intelektinės nuosavybės teisėmis (t. y. autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis, patentais, prekių ženklais, dizainu, integrinių grandynų topografija, geografinėmis nuorodomis ir konfidencialios informacijos apsauga).
447.
Iš principo neįžvelgiu pagrindo daryti kitokią išvadą dėl kitų nuostatų dėl būtiniausios intelektinės nuosavybės apsaugos lygio, jeigu jos susijusios su ekonominių interesų, kylančių dėl intelektinės nuosavybės teisės, apsauga ir veiksmingu jų įgyvendinimu. Pasirinkta politika grindžiama būtiniausiais su intelektine nuosavybe susijusių ekonominių interesų apsaugos standartais siekiant skatinti investicijas, mažinti prekybos kliūtis, kurti palankesnes sąlygas tarptautinei prekybai ir užtikrinti tam tikrą konkurencijos sąlygų lygybę. Visa tai įtraukiama į prekybos politikos sritį.
448.
Nors augalų veislių teisinė apsauga į TRIPS sutarties sritį neįtraukta, man atrodo, tą vienuolikto skyriaus poskirsnį (ESSLPS 11.35 straipsnį, kuriuo dar kartą patvirtinami šalių įsipareigojimai pagal Tarptautinę konvenciją dėl naujų augalų veislių apsaugos ( 342 )) reikėtų vertinti taip pat. Mat augalų veislių teisinė apsauga – tai ekonominės teisės: selekcininko teisės suteikti leidimą, be kita ko, gaminti ar dauginti saugomą veislę, patvirtinti dauginimo sąlygas arba siūlymą parduoti, leisti parduoti arba kitaip pateikti rinkai, eksportuoti, importuoti ir sandėliuoti tą saugomą veislę ( 343 ).
449.
Galiu suprasti prieštaravimus dėl išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos dėl TRIPS sutarties 61 straipsnio. Tačiau man atrodo, kad TRIPS sutarties 61 straipsnis faktiškai neįtrauktas į vienuoliktą skyrių. Vienuolikto skyriaus tekste nėra aiškios nuorodos į tą nuostatą. Nėra ir skirsnio dėl baudžiamųjų priemonių. Kalbant apie tai, jog į tą skyrių įtrauktos tam tikros TRIPS sutarties nuostatos, susijusios su tam tikromis intelektinės nuosavybės teisėmis, manau, kad ši nuoroda sietina su TRIPS sutarties II dalimi „Intelektinės nuosavybės teisių, jų apimties ir naudojimo standartai“, o ne su TRIPS sutarties III dalies „Intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimas“ nuostatomis. Vienuoliktame skyriuje iš tiesų yra skirsnis dėl intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo užtikrinimo (civilinės teisės priemonėmis).
450.
Nuostatos dėl skaidrumo, veiksmingos garantuojamų teisių apsaugos ir įsipareigojimų vykdymo yra neatsiejama Europos Sąjungos bendros prekybos politikos dalis. Tad, mano nuomone, vienuolikto skyriaus dalys, susijusios su intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo užtikrinimu civilinės teisės priemonėmis ir pasienio priemonėmis, taip pat patenka į bendros prekybos politikos sritį ( 344 ). Tas pats pasakytina apie tokias nuostatas, kaip 11.52 straipsnis, kuriame numatomi tarptautinio bendradarbiavimo būdai ( 345 ).
451.
Tačiau atrodo, kad ESSLPS vienuoliktas skyrius taip pat apima nekomercinius intelektinės nuosavybės aspektus.
452.
Priešingai nei TRIPS sutartyje ( 346 ), į ESSLPS 11.4 straipsnį (dėl autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos) įtrauktos visos Berno konvencijoje įtvirtintos teisės ir pareigos. Tad jis apima ir tos konvencijos 6bis straipsnį dėl neturtinių teisių apsaugos. Pačiame 6bis straipsnyje neturtinės teisės atskiriamos nuo autoriaus ekonominių teisių.
453.
11.4 straipsniu į ESSLPS taip pat įtraukiama visa PINO autorių teisių sutartis ir PINO atlikimų ir fonogramų sutartis. Pagal pirmosios 3 straipsnį susitariančiosios šalys privalo taikyti Berno konvencijos 2–6 straipsnių nuostatas dėl PINO autorių teisių sutartyje numatytos apsaugos. Antrosios 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos tam tikros neturtinės atlikėjo teisės.
454.
Jau pabrėžiau atskirą svarbų vaidmenį, kuris tenka neturtinėms teisėms ( 347 ). Tas vaidmuo aiškiai pripažįstamas ESSLPS. Tačiau tokios teisės akivaizdžiai yra nekomercinio pobūdžio. Tad darytina išvada, kad vienuoliktą skyrių taikant nekomerciniams intelektinės nuosavybės aspektams Europos Sąjungos kompetencija sudaryti tas minėto skyriaus dalis negali būti grindžiama SESV 207 straipsnio 1 dalimi.
455.
Komisija nebandė teigti, jog Europos Sąjunga vis tiek turi išimtinę išorės kompetenciją pagal vieną iš SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų.
456.
Kadangi neturtinės teisės nepriklauso nuo ekonominių intelektinės nuosavybės teisių (ir taikomos kartu su jomis) ( 348 ), manau, kad nuostatos, kaip antai ESSLPS vienuolikto skyriaus nuostatos, susijusios su nekomerciniais intelektinės nuosavybės teisių aspektais, gali būti laikomos būtinomis vidaus rinkos tikslams pasiekti. Faktas, kad neturtinės teisės (kol kas) nėra suderintos, šiai išvadai poveikio neturi ( 349 ). Tad tie ESSLPS vienuolikto skyriaus aspektai priklauso Europos Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos sričiai pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies a punktą, 26 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalyje nurodytą antrąjį pagrindą.
Konkurencija ir susiję klausimai (ESSLPS dvyliktas skyrius ( 350 ) )
Argumentai
457.
Komisija tvirtina, jog dvyliktu skyriumi iš esmės skatinama prekyba prekėmis ir paslaugomis tarp Europos Sąjungos ir Singapūro ir siekiama sukurti jai palankesnes sąlygas. To skyriaus tikslas – uždrausti tarpvalstybinio pobūdžio antikonkurencinę praktiką, kuria gali būti kliudoma veiksmingai patekti į rinką arba mažinama prekybos liberalizavimo ekonominė nauda, kurios siekiama ESSLPS. Be to, dvyliktame skyriuje nenumatomas suderinimas ir daroma aiški nuoroda į antikonkurencinio elgesio ir tarptautinės prekybos santykį. Tad jis turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį prekybai, taigi visiškai priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį. Komisija taip pat nurodo kelis PPO susitarimus, kuriuose esama konkurencijos politikos elementų.
458.
Kitos šalys konkrečiai su dvyliktu skyriumi susijusių pastabų nepateikė.
Analizė
459.
Pritariu Komisijai, kad ryšys tarp tarptautinės prekybos ir konkurencijos politikos aiškiai matomas iš tam tikrų PPO susitarimų nuostatų ( 351 ). Vis dėlto išsami PPO politika konkurencijos ir prekybos srityje dar nepatvirtinta ( 352 ).
460.
ESSLPS dvyliktu skyriumi siekiama rasti išsamų sprendimą, kaip panaikinti žalingą poveikį Europos Sąjungos ir Singapūro prekybai, kurį gali padaryti antikonkurencinis elgesys ar praktika viešajame arba privačiajame sektoriuje. Pagal jį kiekviena šalis savo teritorijoje turi išlaikyti ir taikyti išsamius teisės aktus, kuriais reglamentuojami įmonių susitarimai, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi ir įmonių koncentracijos, dėl kurių reikšmingai sumažėja arba suvaržoma konkurencija, jeigu tai turi poveikį Europos Sąjungos ir Singapūro prekybai ( 353 ). Laikoma, kad dėl tokio antikonkurencinio elgesio sumažėja prekybos liberalizavimo nauda, kurios siekiama ESSLPS, nes taisyklės dėl patekimo į rinką netenka prasmės arba sumažinama ekonominė nauda, kurios vienos šalies įmonės gali tikėtis prekiaudamos savo prekėmis ar paslaugomis kitos šalies teritorijoje ( 354 ).
461.
Dvyliktas skyrius taip pat tiesiogiai susijęs su prekybos reguliavimu, nes juo siekiama apriboti konkurencijos iškraipymą dėl galimybės kiekvienai šaliai įsteigti arba išlaikyti valstybines įmones arba suteikti įmonėms specialiąsias ar išimtines teises ( 355 ) ir reguliuojamos draudžiamos ir kitos subsidijos ( 356 ).
462.
Tas dvylikto skyriaus ir tarptautinės prekybos ryšys pavaizduotas ESSLPS 12.7 straipsnio 2 dalyje. Ta nuostata, į kurią taip pat įtrauktas SKP susitarimo 3 straipsnis (dėl draudžiamų subsidijų) ( 357 ), draudžiama suteikti tam tikrų kategorijų subsidijas, „nebent subsidijas teikianti Šalis kitos Šalies prašymu įrodo, kad subsidija neturi ir greičiausiai neturės poveikio kitos Šalies prekybai“ ( 358 ). Be to, pagal ESSLPS 12.8 straipsnio 1 dalį šalys turi „dėti visas pastangas“, kad kovotų su konkurencijos iškraipymu dėl kitų konkretiems subjektams suteikiamų subsidijų, susijusių su prekyba prekėmis ir paslaugomis, „jeigu jos turi arba gali turėti poveikio kurios nors iš Šalių prekybai“, ir užkirstų jam kelią.
463.
Tai, kad dvyliktu skyriumi iš dalies suderinamos konkurencijos taisyklės, nereiškia, jog jo tikslas – suderinti valstybių narių įstatymus toje srityje siekiant pagerinti vidaus rinkos veikimą. Dvyliktu skyriumi veikiau išplečiamos kai kurios pagrindinės taisyklės ir principai ES konkurencijos teisės srityje, kad apimtų Singapūrą, siekiant reguliuoti prekybą prekėmis ir paslaugomis su ta trečiąja valstybe ( 359 ). Tokios taisyklės yra SESV 101 ir 102 straipsniai, kuriais reglamentuojami įmonių susitarimai arba suderinti veiksmai ir įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi rinkoje, ir Tarybos reglamentas Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės ( 360 ). Be to, ESSLPS nuostatos atitinka SESV 106 straipsnį (susijusį su valstybinėmis įmonėmis, įmonėmis, kurioms valstybės narės suteikia specialiąsias arba išimtines teises, ir įmonėmis, kurioms patikėta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas) ir SESV 107–109 straipsnius (kurių tikslas – išvengti konkurencijos iškraipymo dėl valstybės pagalbos).
464.
Tiesa, dvyliktame skyriuje taip pat esama nuostatų dėl bendradarbiavimo ir koordinavimo teisėsaugos srityje, verslo paslapčių ir kitos konfidencialios informacijos apsaugos, šalių konsultacijų konkurencijos klausimais ir išimties dėl penkiolikto skyriaus („Ginčų sprendimas“) ir šešiolikto skyriaus („Tarpininkavimas“) taikymo klausimams, kylantiems pagal dvyliktą skyrių (išskyrus ESSLPS 12.7 straipsnį dėl draudžiamų subsidijų). Visos tos nuostatos yra pagalbinės pagrindinių materialinių įsipareigojimų atžvilgiu pagal dvyliktą skyrių. Tad jos nedaro poveikio mano išvadai, kad dvylikto skyriaus tikslas – skatinti, lengvinti ar valdyti prekybą, taigi jis turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį prekybai prekėmis ir paslaugomis.
465.
Dėl nuostatų dėl skaidrumo subsidijų srityje prekiaujant prekėmis ir teikiant paslaugas (ESSLPS 12.9 straipsnis) darau nuorodą į mano atliktą keturiolikto skyriaus ir su skaidrumu susijusių nuostatų kituose skyriuose analizę ( 361 ).
466.
Tad darytina išvada, kad visas dvyliktas skyrius priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį.
Netarifinės prekybos kliūtys ir investicijos į atsinaujinančiosios energijos gamybą (ESSLPS septintas skyrius ( 362 )) ir prekyba ir tvarus vystymasis (ESSLPS tryliktas skyrius ( 363 ) )
Argumentai
Netarifinės prekybos kliūtys ir investicijos į atsinaujinančiosios energijos gamybą
467.
Komisija tvirtina, jog Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl septinto skyriaus pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį. Viena vertus, tuo skyriumi reikalaujama panaikinti ar sumažinti (tarifines ir netarifines) kliūtis prekybai ir investicijoms ir užtikrinti reguliavimo priemonių suvienodinimą siekiant sukurti geresnes sąlygas prekybai. Kita vertus, jis taip pat susijęs su tiesioginėmis užsienio investicijomis: šalims draudžiama reikalauti, kad būtų kuriamos partnerystės su vietos bendrovėmis.
468.
Parlamentas ir Taryba konkrečiai su septintu skyriumi susijusių pastabų nepateikė.
469.
Kai kurios valstybės narės tvirtina, jog septinto skyriaus tikslas – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos kiekį skatinant atsinaujinančiosios energijos gamybą, taigi jis susijęs su aplinkosaugos politika (SESV 191 straipsnis), o ne bendra prekybos politika.
Prekyba ir tvarus vystymasis
470.
Komisija tvirtina, jog pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą ir 207 straipsnio 1 dalį tryliktas skyrius visiškai priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai. Kompetencija bendros prekybos politikos srityje susijusi ne tik su priemonių, kurios daro poveikį tradiciniams išorės prekybos aspektams, priėmimu. Aplinkos ir darbo apsaugos lygių skirtumai valstybėse gali turėti tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį tarptautinei prekybai ir investicijoms. Žemesnio lygio apsaugos standartai vienoje iš šalių gali paskatinti prekybą ir investicijas jos teritorijoje. Kita vertus, aplinkos ir darbo apsaugos standartai gali tapti paslėptomis kliūtimis prekybai. Kaip, be kita ko, matyti iš ESSLPS 13.1 straipsnio 1 dalies, ESSLPS tikslas – plėtoti ir skatinti tarptautinę prekybą taip, kad būtų prisidedama prie tvaraus vystymosi, kuris apima ekonominę plėtrą, socialinę plėtrą ir aplinkos apsaugą.
471.
Komisija teigia, jog tryliktu skyriumi nesiekiama nustatyti naujų materialinių įsipareigojimų dėl darbo ir aplinkos apsaugos, tik patvirtinami tam tikri galiojantys tarptautiniai įsipareigojimai. Jo tikslas – užtikrinti, kad dėl skirtingų apsaugos lygių prekybos ir investicijų sąlygoms nebūtų padarytas neigiamas poveikis.
472.
Komisija neįžvelgia jokios trylikto skyriaus kolizijos su ESS 3 straipsnio 5 dalimi ir SESV 21 straipsnio 2 dalimi. Pagal ESS 3 straipsnio 5 dalį Europos Sąjunga į savo bendrą prekybos politiką turi įtraukti problemas, susijusias su „tvariu planetos vystymusi“ ir „laisva ir sąžininga prekyba“. SESV 21 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyti keli tikslai, susiję su tvariu vystymusi.
473.
Kalbėdama apie trylikto skyriaus nuostatas, Komisija pirmiausia tvirtina, jog dėl to, kad ESSLPS 13.3 straipsnio 3 dalyje nustatytas įsipareigojimas veiksmingai įgyvendinti tam tikrus principus, susijusius su pagrindinėmis darbo teisėmis, negalima daryti išvados, kad valstybės narės turėtų dalyvauti sudarant ESSLPS. Toje nuostatoje konkrečiai nenumatyta, kaip Singapūras ir valstybės narės turi užtikrinti veiksmingą jų ratifikuotų Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvencijų įgyvendinimą. Be to, ESSLPS 13.6 straipsnio 2 dalyje ir 13.8 straipsnio a punkte tiesiog patvirtinami jau prisiimti įsipareigojimai. Kitų nuostatų (pavyzdžiui, 13.8 straipsnio b–d punktų) tikslas – išvengti iškraipomojo poveikio tarptautinei prekybai, taigi jos glaudžiai susijusios su tarptautine prekyba.
474.
Parlamentas iš esmės pritaria Komisijai.
475.
Taryba ir kelios valstybės narės mano, kad, nors tryliktas skyrius susijęs su prekyba, juo taip pat reguliuojami su prekyba nesusiję darbo, aplinkosaugos ir žvejybos aspektai ir siekiama skatinti darbo ir aplinkos apsaugą ir išsaugoti jūrų biologinius išteklius pagal bendrą žuvininkystės politiką. Taigi tos trylikto skyriaus nuostatos negali būti grindžiamos SESV 207 straipsniu. Taryba taip pat teigia, jog ESSLPS 13.3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytas minimalus suderinimas tose srityse, kuriose jis nenumatytas Sutartyse. Jeigu tos nuostatos būtų bendros prekybos politikos dalis, jos būtų nesuderinamos su SESV 207 straipsnio 6 dalimi.
476.
Be to, Taryba ir kelios valstybės narės mano, kad tryliktas skyrius aiškiai skiriasi nuo likusios susitarimo dalies. Tai pirmiausia patvirtina specialioji ginčų sprendimo sistema, taikytina tam skyriui ( 364 ).
477.
Galiausiai Taryba teigia, jog išimtinė Europos Sąjungos kompetencija prisiimti įsipareigojimus prekybos žuvies produktais srityje pagal ESSLPS 13.8 straipsnį grindžiama SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktu (biologinių jūrų išteklių apsauga pagal bendrą žuvininkystės politiką), o ne SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktu (bendra prekybos politika). Pagrindinis 13.8 straipsnio tikslas – užtikrinti tvarią žuvų išteklių apsaugą ir valdymą, o ne lengvinti, reguliuoti ar valdyti prekybą.
Analizė
Su prekyba susiję ir nesusiję tikslai: bendrieji principai
478.
Bendra prekybos politika turi būti vykdoma atsižvelgiant į Europos Sąjungos išorės veiksmų principus ir tikslus ( 365 ), kurie apima „tarptautinių priemonių, skirtų aplinkos kokybės išsaugojimui ir gerinimui bei pasaulio gamtos išteklių tausojančiam valdymui, siekiant užtikrinti tvarų vystymąsi“, kūrimą ( 366 ). Tad pritariu Komisijai, kad aplinkos apsaugos lygiai aiškiai susiję su tarptautine prekyba. Dėl didelių skirtumų konkurencija ir prekyba gali būti iškraipomos; dėl mažų standartų vienoje rinkoje vietos įmonės gali įgyti konkurencinį pranašumą ir pritraukti užsienio investicijų, taigi nukentės rinkos, kuriose standartai aukštesni. Mat aplinkos apsaugos standartais galima manipuliuoti siekiant protekcinių tikslų ( 367 ). Dėl šių priežasčių tvaraus vystymosi skatinimas yra vienas iš tikslų, nustatytų PPO steigimo sutarties preambulėje ( 368 ). Panašūs argumentai taikytini darbo apsaugos santykiui su tarptautine prekyba.
479.
Tačiau tai, kad bendra prekybos politika gali būti siekiama ir su prekyba nesusijusių tikslų, nereiškia, jog septintas ir tryliktas skyriai savaime priskirtini prie SESV 207 straipsnio 1 dalies taikymo srities.
480.
Teisingumo Teismas jau yra pasiūlęs tam tikrų gairių, kaip priemones, patenkančias į bendros prekybos politikos sritį (nes jomis iš esmės siekiama skatinti, lengvinti ar valdyti prekybą ir dėl to jos turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį prekybai) ( 369 ), atskirti nuo priemonių, sietinų su Europos Sąjungos aplinkosaugos ar socialine politika.
481.
Taigi Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad ES aktai, kuriais taip pat siekiama tikslų, kurie nėra grynai ekonominio pobūdžio (pavyzdžiui, socialinių, aplinkosaugos ar humanitarinių tikslų), gali patekti į bendros prekybos politikos sritį ( 370 ). Tačiau kiekvienu atveju nagrinėjami tarptautiniai susitarimai buvo susiję su prekybos politikos priemonėmis: komerciniai susitarimai dėl atsargų kaupimosi Nuomonėje 1/78, tarifų lengvatų suteikimas byloje C‑45/86, (sąlyginis) žemės ūkio produktų importas byloje C‑62/88 ir ženklinimo reikalavimai (t. y. techninės prekybos kliūtys) byloje C‑281/01. Visos tos priemonės turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį prekybai minėtais produktais ar paslaugomis.
482.
Tarptautiniai susitarimai, konkrečiai nesusiję su prekyba, nepatenka į bendros prekybos politikos sritį, net jeigu turi netiesioginį ryšį su prekyba. Nuomonėje 2/00 Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad gyvų pakitusių organizmų gabenimas į kitas valstybes pagal Biologinės įvairovės konvencijos Kartachenos biosaugos protokolą buvo vykdomas ne tik komerciniais tikslais. Tad buvo padaryta išvada, kad pagrindinis to protokolo tikslas arba sudedamoji dalis buvo aplinkos apsauga, o ne bendra prekybos politika ( 371 ). Be to, byloje C‑411/06 ( 372 ) Teisingumo Teismas patvirtino, kad 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo ( 373 ) tikslas buvo ne apibrėžti požymius, kuriuos turinčios atliekos gali laisvai judėti vidaus rinkoje arba prekiaujant su trečiosiomis šalimis, bet bendresne prasme nustatyti suderintą procedūrų, kuriomis siekiant apsaugoti aplinką apribojamas atliekų judėjimas, sistemą ( 374 ). Todėl tas reglamentas buvo tinkamai pagrįstas Sutarties nuostatomis dėl aplinkos apsaugos.
483.
Atsižvelgdama į tai, apsvarstysiu, ar septintas ir tryliktas skyriai patenka į bendros prekybos politikos sritį.
Netarifinės prekybos kliūtys ir investicijos į atsinaujinančiosios energijos gamybą
484.
ESSLPS septintu skyriumi siekiama apsaugoti aplinką (ir kartu žmogaus sveikatą) „skatinant, plėtojant ir didinant energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų ir tvarių neiškastinių išteklių“, taip mažinant išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ( 375 ). Tačiau jo taikymo sritis apima tik priemones, kurios „gali daryti poveikį šalių prekybai ir investicijoms“, susijusioms su ekologiškos energijos gamyba ( 376 ). Atsakymas į klausimą, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl to skyriaus pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį, priklauso nuo to, ar juo iš esmės siekiama skatinti, lengvinti ar valdyti prekybą, taigi daromas tiesioginis ir neatidėliotinas poveikis prekybai ( 377 ).
485.
Manau, kad taip ir yra.
486.
Septinto skyriaus nuostatomis pirmiausia siekiama reguliuoti prekybos politikos priemones ir panaikinti kliūtis prekybai ir investicijoms. 7.4 straipsnio tikslas – panaikinti prekybos ir investicijų kliūtis, dėl kurių gali nukentėti ekologiškos energijos gamyba, pavyzdžiui, uždraudžiant „bendrąjį vietos operacijų reikalavimą“ ir reikalavimą privaloma tvarka steigti ūkines bendrijas su vietos bendrovėmis ( 378 ). ESSLPS 7.5 straipsniu siekiama panaikinti technines kliūtis prekybai ekologiškos energijos gamybos produktais. Sutariama, jog tarptautiniai susitarimai, kuriais siekiama užtikrinti, kad dėl techninių reglamentų ir standartų ir atitikties vertinimo procedūrų neatsirastų nereikalingų kliūčių tarptautinei prekybai, patenka į bendros prekybos politikos sritį ( 379 ). ESSLPS 7.6 ir 7.7 straipsniai (atitinkamai susiję su išimtimis ir įgyvendinimu ir bendradarbiavimu) yra pagalbiniai kitų įsipareigojimų pagal septintą skyrių atžvilgiu, taigi nieko nelemia nustatant, ar skyrius priskirtinas prie bendros prekybos politikos srities.
487.
Vadinasi, septintu skyriumi siekiama reguliuoti ir lengvinti su ekologiškos energijos gamyba susijusią prekybą, taigi daromas tiesioginis ir neatidėliotinas poveikis prekybai. Tad visas tas skyrius priklauso išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos sričiai pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį.
488.
Šia išvada neverčia suabejoti ir valstybės narės pastaba, kad septintu skyriumi gali būti pažeista SESV 194 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje įtvirtinta visų valstybių narių teisė apibrėžti savo energijos išteklių naudojimo sąlygas, pasirinkti iš skirtingų energijos šaltinių ir nustatyti bendrą energijos tiekimo struktūrą. Kaip matyti iš formuluotės, vienintelis SESV 194 straipsnio 2 dalies tikslas – patikslinti Europos Sąjungos kompetencijos priimti energetikos politikos vykdymo teisės aktus sritį. Tad ja negali būti ribojama autonominė bendros prekybos politikos taikymo sritis, kaip nustatyta SESV 207 straipsnio 1 dalyje.
Prekyba ir tvarus vystymasis
489.
Kai kurios trylikto skyriaus nuostatos aiškiai turi tiesioginį ryšį su prekybos reguliavimu. Pavyzdžiui, ESSLPS 13.6 straipsnio 4 dalis konkrečiai skirta paslėptų prekybos apribojimų, kurių gali atsirasti taikant daugiašalių aplinkosaugos susitarimų įgyvendinimo priemones, klausimui. ESSLPS 13.12 straipsniu taip pat iš esmės siekiama užkirsti kelią šaliai daryti poveikį prekybai ar investicijoms nepaisant savo aplinkosaugos ir darbo įstatymų arba kitaip nuo jų nukrypstant ar netaikant jų veiksmingai. Kiti pavyzdžiai – ESSLPS 13.11 straipsnio 1 dalis, kuria konkrečiai siekiama lengvinti ir skatinti prekybą ir investicijas aplinką tausojančių prekių ir paslaugų srityje, ir 13.11 straipsnio 2 dalis, kuria šalys susitaria ypač aktyviai prisidėti prie prekybos ir investicijų, susijusių su klimatą tausojančiomis prekėmis ir paslaugomis, kliūčių šalinimo.
490.
Tačiau, nepaisant šalių deklaruojamo ketinimo nederinti darbo ar aplinkosaugos standartų (ESSLPS 13.1 straipsnio 4 dalis), daugelyje nuostatų, išdėstytų tryliktame skyriuje, nenustatoma jokių prekybos sąlygų (suteikiant galimybę kitai šaliai taikyti prekybos sankcijas įsipareigojimų nevykdymo atveju arba nustatant specialiąją prekybos lengvatą, skiriamą, jeigu laikomasi darbo ir aplinkos standartų) ir niekaip kitaip nereguliuojamas prekybos politikos priemonių naudojimas siekiant skatinti tvarų vystymąsi.
491.
ESSLPS 13.3 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 13.4 straipsniu, 13.6 straipsnio 2 ir 3 dalimis iš esmės siekiama Europos Sąjungoje ir Singapūre įdiegti būtiniausius standartus (atitinkamai) darbo apsaugos ir aplinkos apsaugos srityse, neatsižvelgiant į galimą jų poveikį prekybai. Tad tos nuostatos akivaizdžiai nepatenka į bendros prekybos politikos sritį. Priešingai nei tuo atveju, kai tam tikruose ES tarptautinės prekybos susitarimuose esama nuostatų dėl „esminių elementų“ ( 380 ), kuriomis nustatoma pareiga laikytis demokratijos principų ir žmogaus teisių, darbo ir aplinkos apsaugos standartų, nurodytų minėtose ESSLPS nuostatose, pažeidimas nesuteikia kitai šaliai teisės stabdyti prekybą pagal ESSLPS. Pagal ESSLPS 13.16 ir 13.17 straipsnius šalis negali sustabdyti kitai šaliai suteiktų prekybos koncesijų, jeigu ta kita šalis nesilaiko įsipareigojimų pagal tryliktą skyrių ( 381 ). Be to, skirtingai nuo specialiosios paskatos užtikrinti tvarų vystymąsi ir gerą valdymą pagal vadinamąją BLS+ sistemą ( 382 ), tomis nuostatomis taip pat nesiekiama suteikti Singapūrui prekybos koncesijų, jeigu jis laikysis tų standartų.
492.
ESSLPS 13.8 straipsnis susijęs su prekyba žuvies produktais. Pritariu, jog 13.8 straipsnio b punkte nustatyta pareiga įdiegti veiksmingas kovos su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba priemones, be kita ko, gali baigtis tuo, kad bus priimtos prekybos politikos priemonės arba numatyti veiksmai, kuriais siekiama panaikinti tokių priemonių naudojimą (kaip antai subsidijų, kuriomis paskatinamas žvejybos išteklių pereikvojimas ir perteklius ir kurios susijusios su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba). Nuostatoje taip pat pateikiama tokių priemonių pavyzdžių.
493.
Kitais ESSLPS 13.8 straipsnio punktais iš esmės siekiama prisidėti prie tvarios šalių žuvų išteklių apsaugos ir valdymo. Pavyzdžiui, pagal ESSLPS 13.8 straipsnio a punktą šalys apskritai turi laikytis ilgalaikių apsaugos priemonių ir tvariai naudoti žuvų išteklius, kaip nustatyta jų ratifikuotose tarptautinėse priemonėse, ir laikytis JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos ir tam tikrų su šiais klausimais susijusių JT priemonių principų. Tų standartų laikymasis nėra būtinoji sąlyga prekybos lengvatoms gauti. Be to, pažeidus tuos įsipareigojimus negali būti stabdomos pagal ESSLPS suteiktos prekybos koncesijos ( 383 ). ESSLPS 13.8 straipsnio c ir d punktai taip pat neturi tiesioginio ryšio su tarptautine prekyba. Todėl jie nepatenka į bendros prekybos politikos sritį.
494.
Kokių pasekmių tai turi kompetencijos klausimui?
495.
Mano nuomone, Komisijos nurodomi ESS 3 straipsnio 5 dalis ir 21 straipsnis bei SESV 9 ir 11 straipsniai nėra svarbūs sprendžiant kompetencijos klausimą. Tų nuostatų tikslas – įpareigoti Europos Sąjungą prisidėti prie tam tikrų tikslų įgyvendinant savo politiką ir veiklą. Jos negali padaryti poveikio bendros prekybos politikos sričiai, nustatytai SESV 207 straipsnyje. Dėl tos pačios priežasties nėra svarbu, ar, kaip teigia Komisija, pagrindinės teisės, nurodytos ESSLPS 13.3 straipsnio 3 dalyje, suderinamos su visuotiniais darbo standartais, saugomais pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Tas pareiškimas susijęs su materialiniu ESSLPS suderinamumu su pagrindinėmis teisėmis. Jis negali pakeisti Europos Sąjungos kompetencijos srities ( 384 ).
496.
Taip pat nepritariu Komisijos pareiškimui, jog iš esmės ESSLPS 13.3 straipsnio 3 dalis ir 13.6 straipsnio 2 dalis yra „nepakankamai norminamojo pobūdžio“, kad į jas reikėtų atsižvelgti nagrinėjant Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymą dėl trylikto skyriaus. Šiuo klausimu Komisija remiasi sprendimu byloje C-377/12 ( 385 ), kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad Europos Sąjungos bei valstybių narių ir Filipinų Respublikos bendrojo partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo ( 386 ) nuostatose dėl readmisijos, transporto ir aplinkos apsaugos „neįtvirtinti tokios apimties įsipareigojimai, kad būtų galima manyti, jog jais iš tiesų siekiama atskirų tikslų, kurie vystomojo bendradarbiavimo tikslų atžvilgiu nėra nei papildomi, nei netiesioginiai“ ( 387 ). Kadangi migracija, transportas ir aplinka yra neatsiejama Europos Sąjungos vystymosi politikos dalis, jei kaskart, kai vystomojo bendradarbiavimo susitarimas darytų poveikį konkrečiai sričiai, būtų reikalaujama, kad jis taip pat būtų grindžiamas kita Sutarčių nuostata nei ta, kuri susijusi su šia politika, pastarojoje nuostatoje numatyta kompetencija ir procedūra praktiškai netektų prasmės ( 388 ). Kita vertus, nei pagrindinės darbo teisės, nei aplinkos apsaugos standartai nėra neatsiejama bendros prekybos politikos dalis. Tad byla C‑377/12 nėra naudinga nagrinėjant ESSLPS tryliktą skyrių.
497.
Mano nuomone, tryliktą skyrių sudaro keturios sudedamosios dalys. Pirmoji dalis apima nuostatas, kurios patenka į bendros prekybos politikos sritį. Antroji ir trečioji dalys apima nuostatas, atitinkamai susijusias su darbo apsaugos standartais ir aplinkos apsaugos standartais. Ketvirtoji dalis susijusi su tvaria žuvų išteklių apsauga ir valdymu.
498.
Nė vienos iš šių dalių negalima laikyti tiesiog būtinu papildymu, kuriuo siekiama užtikrinti kitų ESSLPS arba trylikto skyriaus dalių veiksmingumą, ir negalima laikyti, kad jų taikymo sritis itin ribota. Pirmiausia negaliu pritarti Komisijos argumentui, kad ESSLPS 13.6 straipsnio 2 dalis (pagal kurią reikia užtikrinti veiksmingą dvišalių aplinkosaugos susitarimų, kurių šalys yra Europos Sąjunga ir Singapūras, įgyvendinimą) nesusijusi su jokiais naujais tarptautiniais šalių įsipareigojimais. Tiesa, toje nuostatoje tiesiog daroma nuoroda į anksčiau prisiimtus daugiašalius šalių įsipareigojimus, susijusius su aplinkos apsauga. Tačiau ja tie įsipareigojimai įtraukiami į ESSLPS ir todėl tampa taikytini Europos Sąjungai ir Singapūrui pagal ESSLPS. Tad pagal 13.6 straipsnio 2 dalį šalims akivaizdžiai kyla naujas įsipareigojimas, kurio vykdymas turi būti užtikrinamas pagal ESSLPS.
499.
Vadinasi, Europos Sąjungos sprendimas prisiimti įsipareigojimus pagal kiekvieną iš keturių dalių, turi būti pagrįstas aiškiu teisiniu pagrindu.
500.
Kalbant apie pirmąją dalį, Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą ir 207 straipsnio 1 dalį. Pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą ir 43 straipsnio 2 dalį ( 389 ) ketvirtoji dalis priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai jūros biologinių išteklių apsaugos srityje pagal bendrą žuvininkystės politiką.
501.
Antroji ir trečioji dalys iš principo priklauso pasidalijamosios Europos Sąjungos kompetencijos sričiai.
502.
Nuostatas dėl darbo apsaugos standartų (antroji dalis) galima vertinti kaip būtinas norint pasiekti socialinės politikos tikslus, nurodytus SESV 151 straipsnyje ir pirmiausia susijusius su dalykais, išvardytais SESV 153 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose (darbo aplinkos gerinimas siekiant rūpintis darbuotojų sveikata ir sauga, darbo sąlygos ir darbuotojų socialinis draudimas ir socialinė apsauga). Tad Europos Sąjunga turi pasidalijamąją kompetenciją dėl tos dalies pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies b punktą, 151 straipsnį ir 153 straipsnio 1 dalį ir SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytą antrąjį pagrindą.
503.
Kalbant apie nuostatas, susijusias su aplinkosaugos standartais (trečioji dalis), pakaks pažymėti, kad pagal SESV 191 straipsnio 1 dalį Europos Sąjunga turi kompetenciją įgyvendinti aplinkosaugos politiką, kuria siekiama išsaugoti, apsaugoti ir gerinti aplinkos kokybę. Europos Sąjungos išorės kompetencija įgyvendinti aplinkosaugos politiką, grindžiama ir SESV 191 straipsnio 4 dalimi ( 390 ), ir SESV 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu pirmuoju pagrindu, dalijamasi su valstybėmis narėmis pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies e punktą.
504.
Komisija netvirtino, jog Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytus antrąjį ir trečiąjį pagrindus. Tad Teisingumo Teismas neturi tirti, ar trečiasis pagrindas, pateiktas toje nuostatoje, galėtų būti taikomas toms dalims ( 391 ).
Skaidrumas ir administracinė ir teisminė visuotinai taikomų priemonių peržiūra (ESSLPS keturioliktas skyrius ( 392 )ir susijusios kitų skyrių nuostatos ( 393 ) )
Argumentai
505.
Komisija tvirtina, jog keturioliktas skyrius priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai bendros prekybos politikos srityje, nes: i) tuo skyriumi siekiama palengvinti prekybą ir investicijas; ii) jo nuostatos taikomos tik priemonėms, susijusioms su dalykais, kuriuos apima kiti ESSLPS skyriai; iii) jo nuostatomis siekiama patikslinti ir patobulinti galiojančias PPO susitarimų nuostatas, pirmiausia 1994 m. GATT X straipsnį. Be to, tos nuostatos taip pat atspindi esminius tinkamo proceso reikalavimus pagal bendruosius ES teisės principus.
506.
Nei Parlamentas, nei Taryba konkrečių argumentų dėl keturiolikto skyriaus nepateikė.
507.
Nedaugelis valstybių narių pateikė savo nuomonę dėl keturiolikto skyriaus. Pateiktais argumentais teigiama, kad, viena vertus, keturioliktas skyrius susijęs su nacionalinio administravimo vykdymu, administracinių procedūrų taikymu ir teismine apsauga administracinių priemonių srityje, kita vertus, kad Komisijos argumentas suponuoja, jog Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl visų kitų ESSLPS dalių. Tačiau tiek, kiek keturioliktu skyriumi siekiama užtikrinti kitų ESSLPS dalių, dėl kurių Europos Sąjungos kompetencija nėra išimtinė, galiojimą, jis negali būti priskirtas prie išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos srities. Pačios keturiolikto skyriaus nuostatos konkrečiai su tarptautine prekyba irgi nesusijusios. Galiausiai ESSLPS 14.5 ir 14.6 straipsniais reglamentuoti su teisingumo vykdymu susiję klausimai nepriklauso nei išimtinei, nei pasidalijamajai Europos Sąjungos kompetencijai: jie nepatenka į SESV 81 straipsnio 2 dalies taikymo sritį (dėl teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose).
Analizė
508.
Keturioliktame skyriuje nustatyti skaidrumo, konsultavimosi ir geresnio administravimo įsipareigojimai, taikomi įstatymams, kitiems teisės aktams, teismų sprendimams, procedūroms ir administraciniams nutarimams, kurie gali turėti poveikį bet kokiems ESSLPS aprėptiems klausimams (vadinamosios visuotinai taikomos priemonės) ( 394 ). Tas skyrius įtrauktas pirmiausia dėl šalių reglamentavimo aplinkos poveikio jų tarpusavio prekybai ir investicijoms ( 395 ). Įsipareigojimai pagal keturioliktą skyrių taikomi kartu su panašiais įsipareigojimais, kuriais siekiama panašių tikslų, minimais kituose ESSLPS skyriuose ( 396 ).
509.
Taigi keturioliktas skyrius horizontaliai taikomas visiems ESSLPS skyriams ir tik dėl dalykų, kuriuos tie skyriai apima. Tad manau, kad pagrindinis keturiolikto skyriaus tikslas nėra reguliuoti pačias administracines procedūras ir teisminę apsaugą. Įsipareigojimai pagal tą skyrių tampa vykdytini tik jeigu visuotinai taikomos priemonės turi poveikį į ESSLPS įtrauktiems dalykams. Jų tikslas ir funkcija – padaryti į ESSLPS įtrauktų materialinių dalykų reguliavimą veiksmingą ir įgyvendinamą ( 397 ). Keturiolikto skyriaus nuostatos (ir konkretesnės nuostatos dėl tų pačių dalykų kituose skyriuose) netaikomos izoliuotai. Jos visos yra papildomo pobūdžio, bet kartu – būtinos norint užtikrinti sklandų ESSLPS veikimą.
510.
Be to, visuotinai taikomos skaidrumo, konsultavimosi ir administracinės priemonės, susijusios su bendros prekybos politikos sričiai priklausančiais dalykais, būtinos norint sumažinti kliūtis prekybai arba jų išvengti. Iš tikrųjų skaidrumo, teisingumo ir teisinio saugumo trūkumas savaime gali būti kliūtis prekybai ( 398 ). Jeigu prekybininkams ir investuotojams neužtikrinamas tinkamas procesas ir nėra jokių garantijų, kuriomis būtų užtikrinama, kad prekybininkai ir investuotojai, kaip ir vyriausybės, susipažintų su prekybai ir investicijoms skirtomis visuotinai taikomomis priemonėmis ir jų laikytųsi, prekybos liberalizavimas, pasiektas taikant ESSLPS materialines taisykles, gali netekti prasmės. Be to, gali būti padarytas poveikis konkurencijos sąlygoms, jeigu tos priemonės faktiškai nebūtų taikomos arba nebūtų pakankamų apsaugos priemonių ir dėl to praktiškai nebūtų įmanoma atlikti tam tikrų sandorių. Prekybininkai gali nutraukti prekybą ar investicijas, jų sandoriai gali būti vilkinami arba daugiau kainuoti.
511.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes manau, kad bendra prekybos politika apima taisykles ir sprendimus dėl visuotinai taikomų priemonių skelbimo, administravimo ir jų administracinės ir teisminės peržiūros, kai tokios priemonės turi poveikį į ESSLPS įtrauktiems dalykams, konkrečiai susijusiems su tarptautine prekyba ar investicijomis. Nors tokie įsipareigojimai netaikomi materialiniam minėtų priemonių turiniui, jie, kaip ir materialiniai įsipareigojimai, būtini norint pasiekti tikslą skatinti ir lengvinti prekybą ir investicijas ir turi tiesioginį ir neatidėliotiną poveikį prekybai.
512.
Mano nuomone, tie įsipareigojimai atlieka panašią funkciją ir išorės politikoje, kuri nėra bendra prekybos politika, ir yra svarbūs, kalbant apie į ESSLPS įtrauktus dalykus. Sudarant susitarimus su trečiosiomis valstybėmis dėl dalykų, priklausančių pasidalijamosios arba išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos sričiai (pavyzdžiui, transporto, aplinkos apsaugos arba portfelinių investicijų skatinimo sritims), Europos Sąjungos kompetencija turi apimti įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuostatų, kuriomis siekiama užtikrinti Europos Sąjungos prisiimamų įsipareigojimų veiksmingumą. Pavyzdžiui, materialiniai įsipareigojimai aplinkos apsaugos srityje galėtų nukentėti, jeigu trečioji šalis nesuteiktų ES piliečiams galimybės naudotis teismine peržiūra dėl visuotinai taikomų aplinkosaugos priemonių, kai tokia teisminė peržiūra panašiomis aplinkybėmis užtikrinama tos šalies piliečiams.
513.
Tad manau, kad kompetencijos sritys dėl nuostatų, susijusių su visuotinai taikomomis skaidrumo ir administracinės ir teisminės peržiūros priemonėmis (keturioliktame skyriuje arba kituose skyriuose), turi būti paskirstomos taip pat kaip materialinės kompetencijos sritys.
Ginčų sprendimas ir tarpininkavimas (ESSLPS devinto skyriaus B skirsnis ( 399 )ir tryliktas, penkioliktas ir šešioliktas skyriai ( 400 ) )
Argumentai
514.
Komisija teigia, jog Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl visų devinto skyriaus B skirsnyje išdėstytų ISDS nuostatų. Ta kompetencija neišvengiamai kyla iš kompetencijos dėl materialinių susitarimo nuostatų, taikomų ir aiškinamų aktyvinant ginčų sprendimo mechanizmą. Tai taip pat reiškia, kad iš principo pagal tarptautinę teisę už tų nuostatų pažeidimus atsako tik Europos Sąjunga. Pagal ES teisę Europos Sąjunga gali priimti sprendimą paskirstyti finansinę atsakomybę taikant ISDS mechanizmą tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių ir suteikti valstybėms narėms įgaliojimus būti atsakovėmis (ir dėl to galbūt prisiimti finansinę atsakomybę), jeigu jos atsakingos dėl ginčijamo režimo, nebent toks režimas būtų privalomas pagal ES teisę. Būtent tai yra Reglamento Nr. 912/2014 ( 401 ), taikomo visiems susitarimams, kurių šalis yra Europos Sąjunga ir kuriuose numatytas ISDS mechanizmas, tikslas. Tame reglamente išdėstytos paskirstymo taisyklės būtų taikomos, jeigu pagal ESSLPS 9.15 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga paskirtų atsakovą investuotojo ir valstybės ginčo atveju.
515.
Komisija nepateikė konkrečių argumentų dėl ESSLPS 13.16 straipsnio (vyriausybių lygmens konsultacijos) ir 13.17 straipsnio (ekspertų grupė).
516.
Kalbėdama apie penkioliktą skyrių (ginčų sprendimas) ir šešioliktą skyrių (tarpininkavimas), Komisija tvirtina, jog tie skyriai būtini norint užtikrinti veiksmingą ESSLPS įtvirtintų teisių ir pareigų įgyvendinimą ir laikytis nusistovėjusios tarptautinės praktikos. Kadangi Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl ESSLPS dalių, kurioms taikomi penkioliktas ir šešioliktas skyriai, ji taip pat turi išimtinę kompetenciją dėl tų skyrių.
517.
Parlamentas iš esmės pritaria Komisijos pozicijai.
518.
Taryba teigia, jog, kadangi Europos Sąjunga neturi kompetencijos priimti teisės aktus diplomatinės apsaugos srityje (ESSLPS 9.28 straipsnis), Europos Sąjunga bet kuriuo atveju negali turėti išimtinės kompetencijos pasirašyti ir sudaryti ESSLPS. Neatsižvelgiant į SESV 23 straipsnio 1 dalį, sprendimą, ar konkrečiu atveju suteikti diplomatinę apsaugą, priima valstybės narės. Kaip alternatyvų teiginį Taryba nurodo tai, kad Europos Sąjungos kompetencija dėl ESSLP 9.28 straipsnio apsiriboja ginčais, susijusiais su tiesioginėmis užsienio investicijomis.
519.
Taryba konkrečiai su penkioliktu ir šešioliktu skyriais susijusių pastabų nepateikė.
520.
Nors daugelis rašytines pastabas pateikusių valstybių narių aptarė devinto skyriaus B skirsnį (išsamiai), jų pastabos dėl penkiolikto ir šešiolikto skyrių ne tokios išsamios. Posėdyje kai kurios valstybės narės sutelkė dėmesį į ESSLPS 9.28 straipsnio nuostatas dėl diplomatinės apsaugos.
521.
Dėl devinto skyriaus B skirsnio jos pirmiausia teigia, jog, kadangi Europos Sąjunga neturi išimtinės kompetencijos dėl kitų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos, ji negali turėti išimtinės kompetencijos dėl to skirsnio, kuris taikomas ir tiesioginėms užsienio investicijoms, ir kitų rūšių investicijoms. Be to, kadangi ESSLPS numatomas ginčų sprendimo mechanizmas, kurį taikant valstybes nares galima paskirti atsakovėmis, pagal tam tikrų valstybių narių konstitucinę teisę gali būti reikalaujama, kad jos dalyvautų sudarant tą susitarimą.
522.
Taryba ir valstybės narės nepateikė konkrečių argumentų dėl ESSLPS 13.16 ir 13.17 straipsnių, išskyrus tai, kad 13.17 straipsniu grindė savo poziciją dėl Europos Sąjungos kompetencijos dėl materialinių trylikto skyriaus nuostatų.
Analizė
523.
Mano nuomone, kompetencijos sričių pasiskirstymas, kalbant apie ginčų sprendimo mechanizmus, kai nagrinėjami klausimai susiję su įvairių ESSLPS nuostatų aiškinimu ir taikymu, yra pagalbinio pobūdžio, palyginti su materialinių kompetencijos sričių pasiskirstymu. Tai pasakytina ir apie penkioliktą, ir apie šešioliktą skyrius, taikomus horizontaliai, ir apie kitus skyrius, kuriuose numatomas specialusis ginčų sprendimas (pavyzdžiui, devinto skyriaus B skirsnis dėl investicijų ir tryliktas skyrius dėl prekybos ir tvaraus vystymosi).
524.
Tokiam Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymui taikomos tik Sutartys. Toks pasiskirstymas negali pasikeisti dėl vidaus teisės normų, net jeigu jos konstitucinio pobūdžio ( 402 ).
525.
Iš nuomonių 1/91, 1/09 ir 2/13 matyti, kad, jeigu Europos Sąjunga turi kompetenciją dėl materialinių tarptautinio susitarimo nuostatų, ji taip pat turi kompetenciją dėl ginčų sprendimo mechanizmų, kuriais siekiama užtikrinti, kad tos nuostatos būtų veiksmingai įgyvendinamos. Tokie mechanizmai tiesiog padeda pasiekti pagrindinius susitarimo tikslus, taigi jais papildomos (materialinės) taisyklės, su kuriomis jie susiję ( 403 ).
526.
Tokia išvada taikytina ir horizontaliojo ginčų sprendimo mechanizmui pagal penkioliktą skyrių, ir su konkrečiais dalykais susijusių ginčų sprendimo mechanizmams, numatytiems devinto skyriaus B skirsnyje ir tryliktame skyriuje ( 404 ). Priešingai nei kai kurios valstybės narės, manau, kad faktas, jog ISDS mechanizmu vienos šalies investuotojui suteikiama teisė pradėti arbitražo procesą prieš kitą šalį, savaime neturi poveikio Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymui. Tas bruožas susijęs su tuo, kad šalys pasirinko tokios rūšies ginčų sprendimą investicijų srityje vietoj tarpvalstybinių ginčų sprendimo (arba kartu su juo). Tad tai susiję su tuo, kaip naudojamasi išorės kompetencija, o ne su tos išorės kompetencijos buvimu ir pobūdžiu.
527.
Tie patys argumentai taikytini tarpininkavimo mechanizmams, pavyzdžiui, numatytiems 9-E priede (ypač kalbant apie investuotojų ir valstybės ginčus) ir šešioliktame skyriuje. Jais taip pat siekiama veiksmingai įgyvendinti ESSLPS nuostatas, kurioms jie taikomi.
528.
Mano išvados nekeičia ir argumentas (kurį pateikė viena iš valstybių narių), jog, nepaisant to, kad ESSLPS 9.16 straipsnyje numatyta arbitražo procedūra Tarptautiniame investicinių ginčų sprendimo centre (ICSID), Europos Sąjunga negali tapti 1965 m. kovo 18 d. pasirašytos Konvencijos dėl valstybių ir kitų valstybių piliečių investicinių ginčų sprendimo šalimi. Tos konvencijos šalys gali būti tik valstybės ( 405 ). Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad su tarptautine teise susijusi kliūtis Europos Sąjungos galimybei sudaryti tarptautinį susitarimą nesusijusi su Europos Sąjungos išorės kompetencijos sritimi, kurią lemia tik ES teisė. Tokia kliūtis netrukdo Europos Sąjungai naudotis savo išorės kompetencija per valstybes nares, veikiančias kartu dėl jos interesų ( 406 ). Bet kuriuo atveju ICSID arbitražas tėra vienas iš ginčų sprendimo mechanizmų, nurodytų ESSLPS 9.16 straipsnyje.
529.
Kadangi ginčų sprendimo ir tarpininkavimo mechanizmai yra papildomo pobūdžio, Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymas dėl tokių mechanizmų būtinai turi būti toks pat kaip ir dėl materialinių nuostatų, su kuriomis jie susiję. Kitaip tariant, tie mechanizmai savaime negali pakeisti Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymo.
530.
Tad manęs neįtikina argumentas, kad, kadangi valstybės narės gali tapti atsakovėmis investicinio ginčo procedūroje ir galbūt prisiimti finansinę naštą pagal dėl to ginčo priimtą sprendimą ( 407 ), Europos Sąjunga negali turėti išimtinės kompetencijos susiderėti dėl ESSLPS devinto skyriaus B skirsnio.
531.
Taisyklės dėl Europos Sąjungos ir valstybių narių finansinės atsakomybės pasiskirstymo, nustatytos Reglamente Nr. 912/2014, taip pat nedaro poveikio kompetencijos sričių pasiskirstymui pagal Sutartis. Reglamento Nr. 912/2014 1 straipsnio 1 dalies įžangoje aiškiai nustatyta, kad tas reglamentas nedaro „poveikio SESV nustatytam kompetencijos pasidalijimui“ ( 408 ) ir kad pats reglamentas turi atitikti Sutarties taisykles dėl kompetencijos ( 409 ).
532.
Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog, kalbant apie Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sudaryti tarptautinį susitarimą pasiskirstymą, nėra labai svarbu, kad su susitarimo vykdymu susijusius įsipareigojimus ir finansinę naštą tiesiogiai prisiimtų valstybės narės ( 410 ). Vidaus ar išorės ES veiksmai Europos Sąjungos kompetencijos srityje nebūtinai reiškia, kad su tokiais veiksmais susiję įsipareigojimai ir finansinė našta bus perleista ES institucijoms; tos taisyklės parengtos tik siekiant pakeisti vienašalius valstybių narių veiksmus bendrais veiksmais, grindžiamais vienodais principais, visos Europos Sąjungos vardu ( 411 ).
533.
Mano nuomone, toks argumentavimas a fortiori taikytinas valstybėms narėms tenkančiai finansinei naštai, kai arbitražas priima galutinį sprendimą ir daro išvadą, jog ta valstybė narė priėmė priemones, nesuderinamas su ESSLPS investicijų apsaugos taisyklėmis.
534.
Dėl išsamumo reikėtų pridurti, jog Nuomonėje 1/78 Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad, jeigu tarptautiniame susitarime numatytas finansinis mechanizmas, sudarantis „esminį susitarimo principą“, vien tuo faktu galima pateisinti valstybės narės dalyvavimą jį sudarant, jeigu su susitarimu susijusi finansinė našta tiesiogiai tektų valstybių narių biudžetams ( 412 ). Nemanau, kad toks argumentavimas taikomas finansinei naštai, kurią valstybėms narėms gali tekti prisiimti dėl ESSLPS numatyto ISDS mechanizmo. Tokia finansinė našta, jeigu ji atsirastų, būtų susijusi su netinkamu valstybės narės įsipareigojimų pagal ESSLPS vykdymu. Tad jos negalima lyginti su našta, kurią Teisingumo Teismas nagrinėjo Nuomonėje 1/78.
535.
Tad darytina išvada, kad Europos Sąjunga turi kompetenciją susitarti dėl ginčų sprendimo ir tarpininkavimo mechanizmų, numatytų ESSLPS devinto skyriaus B skirsnyje ir tryliktame, penkioliktame ir šešioliktame skyriuose. Dėl pasidalijamosios Europos Sąjungos kompetencijos dėl tam tikrų ESSLPS nuostatų, kurioms tie skyriai taikomi, Europos Sąjunga dalijasi kompetencija su valstybėmis narėmis. Jeigu Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl tam tikrų ESSLPS nuostatų, ji viena gali tartis dėl ESSLPS devinto skyriaus B skirsnio, 13.16 ir 13.17 straipsnių ir penkiolikto ir šešiolikto skyrių.
536.
Norėčiau pabrėžti, kad mano išvada susijusi tik su kompetencija. Nenagrinėjau ir nereiškiu nuomonės dėl esminio devinto skyriaus B skirsnio suderinamumo su Sutartyse nustatytomis materialinėmis taisyklėmis. Tas klausimas neįtrauktas į Komisijos prašymą pateikti nuomonę ( 413 ).
537.
Galiausiai argumentas, kad Europos Sąjunga negali turėti išimtinės kompetencijos dėl devinto skyriaus B skirsnio, nes tam kliudo ESSLPS 9.28 straipsnis, manęs neįtikina. Pagrindinis prieštaravimas dėl tos nuostatos susijęs su tuo, kad Europos Sąjunga neturi kompetencijos diplomatinės apsaugos srityje.
538.
Kadangi šis klausimas iš esmės svarbus tik jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, jog Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją dėl visų kitų ESSLPS dalių, paskesnėje diskusijoje darysiu prielaidą, kad taip ir yra.
539.
Diplomatinė apsauga susijusi su procedūromis, per kurias nukentėjusio asmens pilietybės valstybė laiko kitą valstybę atsakinga už vienam iš pirmosios valstybės piliečiui padarytą žalą dėl netinkamų veiksmų arba neveikimo, siekdama apsaugoti tą pilietį ir gauti žalos atlyginimą ( 414 ). Arba, kaip konstatavo Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas, „rūpindamasi vieno iš piliečių byla ir imdamasi diplomatinių veiksmų arba pradėdama tarptautinį teismo procesą jo vardu, valstybė faktiškai gina savo pačios teises, o būtent savo teisę užtikrinti (per savo piliečius) tarptautinės teisės normų laikymąsi“ ( 415 ). Pagal paprotinės tarptautinės teisės normą reikalaujama, kad, prieš valstybei suteikiant diplomatinę apsaugą nukentėjusiems piliečiams, tie piliečiai turi būti pirmiau išnaudoję visas vietos teisių gynimo priemones ( 416 ).
540.
Asmenys laipsniškai įgijo daugiau individualių teisių pagal tarptautinę teisę, įskaitant teisę remtis apsaugos nuostatomis prieš savo valstybę ir priimančiąsias valstybes, tad diplomatinė apsauga dabar galioja kartu su priemonėmis, kurias pasitelkdami asmenys gali naudotis savo teisėmis tiesiogiai (kaip antai ISDS mechanizmu) ( 417 ). Tarptautinės teisės komisijos nuomone, „ginčų sprendimo procedūros, numatytos [dvišaliais investiciniais susitarimais] ir [ICSID], suteikia didesnę naudą užsienio investuotojams nei paprotinės tarptautinės teisės sistemoje nustatyta diplomatinė apsauga, nes taip investuotojui suteikiama tiesioginė galimybė naudotis tarptautiniu arbitražu, išvengti politinio nesaugumo, būdingo diplomatinei apsaugai dėl jos diskrecinio pobūdžio, ir apsieinama be diplomatinės apsaugos taikymo sąlygų“ ( 418 ).
541.
Komisija patvirtino, kad ESSLPS 9.28 straipsnis grindžiamas ICSID konvencija ( 419 ).
542.
Mano nuomone, ESSLPS 9.28 straipsnis susijęs su santykiu tarp arbitražo teismų jurisdikcijos, kaip tai suprantama pagal devinto skyriaus B skirsnį (toliau – ESSLPS devintame skyriuje nurodytas arbitražo teismas), ir kitų (nacionalinių arba tarptautinių) teismų ir kitų procedūrų, skirtų kitai šaliai atsakomybėn patraukti (9.28 straipsnio 1 dalis), ir arbitražo kolegijų, kaip tai suprantama pagal ESSLPS penkioliktą skyrių (toliau – ESSLPS penkioliktame skyriuje nurodyta arbitražo kolegija) (9.28 straipsnio 2 dalis). Jeigu šalis ir kitos šalies investuotojas sutiko perduoti ginčą spręsti arbitražui pagal devinto skyriaus B skirsnį, tas ginčas (iš principo) negali būti perduotas spręsti kitam teismui taikant diplomatinę apsaugą ar reiškiant tarptautinį skundą. Taikomos dvi išimtys: pirma, jeigu šalis nesilaiko ESSLPS devinto skyriuje nurodyto arbitražo teismo sprendimo (9.28 straipsnio 1 dalis), antra, jeigu ESSLPS penkioliktame skyriuje nurodyta arbitražo kolegija kompetentinga nagrinėti ginčą dėl visuotinai taikomos priemonės (9.28 straipsnio 2 dalis).
543.
Mano nuomone, jeigu ginčų sprendimo mechanizmai susiję su tarptautinio susitarimo nuostatų, dėl kurių Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, aiškinimu ir taikymu, Europos Sąjunga taip pat gali priimti sprendimus dėl išlygų, susijusių su tų mechanizmų (išimtine) jurisdikcija.
544.
Galiausiai pagal SESV 23 straipsnio pirmą pastraipą tam tikromis aplinkybėmis valstybės narės diplomatinėms ar konsulinėms įstaigoms gali būti privaloma suteikti apsaugą kitos valstybės narės ir savo piliečiams. Tad pagal ES teisę asmenų, kurie gali naudotis valstybės narės diplomatine apsauga, kategorija yra didesnė. Kitais atvejais valstybės narės yra kompetentingos priimti sprendimus dėl diplomatinės apsaugos. Tačiau ta kompetencija reikia naudotis atsižvelgiant į Sutartimis Europos Sąjungai suteikiamą kompetenciją sutikti su ginčų sprendimo mechanizmų jurisdikcija sprendžiant ginčus dėl tarptautinio susitarimo, dėl kurio (pagal šią hipotezę) ji turi išimtinę kompetenciją, nuostatų.
Institucinės, bendrosios ir baigiamosios nuostatos (ESSLPS septynioliktas skyrius ( 420 ) )
Argumentai
545.
Komisija teigia, jog septyniolikto skyriaus tikslas – sukurti institucinę ir procedūrinę sistemą, kuria būtų užtikrinamas ESSLPS veiksmingumas. Kadangi septyniolikto skyriaus nuostatomis papildoma likusi ESSLPS dalis, Europos Sąjunga taip pat turi išimtinę kompetenciją dėl to skyriaus. Ta išvada taip pat taikytina nuostatoms, kuriose numatytos išimtys, susijusios su apmokestinimu (17.6 straipsnis), einamosiomis sąskaitomis ir kapitalo judėjimu (17.7 straipsnis), valstybiniais investiciniais fondais (17.8 straipsnis), apsaugos priemonėmis, susijusiomis su mokėjimų balansu (17.9 straipsnis), saugumu (17.10 straipsnis) ir informacijos atskleidimu (17.11 straipsnis).
546.
Nei Parlamentas, nei Taryba pozicijos dėl septyniolikto skyriaus neišreiškė.
547.
Tik viena valstybė narė pateikė pastabų dėl to skyriaus ir teigė, jog Komisija niekaip neįrodė, kad ESSLPS 17.6 straipsnis konkrečiai susijęs su tarptautine prekyba ir kad bet kuriuo atveju ta nuostata nepatenka į Sutartimis Europos Sąjungai suteiktos kompetencijos mokesčių klausimais sritį.
Analizė
548.
ESSLPS septyniolikto skyriaus nuostatos, kurios yra grynai procedūrinio ar institucinio pobūdžio, neretai įtraukiamos į tarptautinius (prekybos) susitarimus. Pagal tas nuostatas įkuriamos įstaigos, kurioms patikimos konkrečios užduotys pagal susitarimą, ir reguliuojama jų veikla (17.1, 17.2 ir 17.3 straipsniai), reguliuojami susitarimo santykiai su kitais tarptautiniais šalių įsipareigojimais (17.3 ir 17.17 straipsniai) ir nustatomos taisyklės dėl pakeitimo (17.5 straipsnis), įsigaliojimo (17.12 straipsnis), trukmės (17.13 straipsnis), įsipareigojimų vykdymo (17.14 straipsnis), susitarimo poveikio šalių teisinėms sistemoms (17.15 straipsnis), susitarimo apimties ir autentiškų redakcijų (17.16 ir 17.20 straipsniai), būsimo stojimo į Europos Sąjungą ir teritorinės susitarimo taikymo srities (17.18 ir 17.19 straipsniai). Kadangi tų nuostatų pobūdis grynai pagalbinis, jomis niekaip nekeičiamas Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymas kitų ESSLPS nuostatų atžvilgiu.
549.
Kitos septyniolikto skyriaus nuostatos yra labiau materialinio pobūdžio.
550.
ESSLPS 17.6 straipsnio („Apmokestinimas“) (taikomo kartu su Memorandumu Nr. 1) tikslas – patikslinti, kokiu mastu ESSLPS taikomas apmokestinimo priemonėms, ir išsaugoti ir Singapūro, ir Europos Sąjungos arba jos valstybių narių kompetenciją vykdyti savo mokesčių politiką. Tad ta nuostata yra pagalbinė likusio ESSLPS atžvilgiu ir nėra atskira sudedamoji dalis.
551.
Tas pats pasakytina apie ESSLPS 17.9 straipsnį („Apribojimai siekiant apsaugoti mokėjimų balansą“). Pagal tą nuostatą kiekviena šalis, jeigu ji patiria su mokėjimų balansu susijusių sunkumų arba išorės finansinių sunkumų, gali apriboti pagal ESSLPS teikiamą naudą prekybos prekėmis ir paslaugomis, įsisteigimo, mokėjimų ir su investicijomis susijusių pervedimų srityse. Tad ji svarbi tik kalbant apie kitas ESSLPS nuostatas, kurių išimtis ji yra. Taigi ta nuostata nėra atskira susitarimo sudedamoji dalis. Be to, ir 17.10 straipsnis („Saugumo išimtys“), ir 17.11 straipsnis („Informacijos atskleidimas“) yra grynai pagalbiniai likusios ESSLPS dalies atžvilgiu.
552.
Galiausiai 17.7 straipsnyje („Einamosios sąskaitos ir kapitalo judėjimas“) ir 17.8 straipsnyje („Valstybiniai investiciniai fondai“) išdėstytos sąlygos, kurios nepriklauso nuo kitų ESSLPS nuostatų. Tačiau tokių nuostatų taikymo sritis labai ribota, tad jų negalima laikyti atskira ESSLPS sudedamąja dalimi.
553.
Taigi darytina išvada, kad ESSLPS septyniolikto skyriaus nuostatos yra grynai pagalbinės kitų to susitarimo nuostatų atžvilgiu arba labai ribotos taikymo srities ir kad dėl šių priežasčių dėl jų negali pasikeisti Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymas, susijęs su įvairiomis ESSLPS sudedamosiomis dalimis.
Europos Sąjungos išorės kompetencijos sudaryti ESSLPS vertinimas
554.
Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad vertinant Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymą ESSLPS reikia padalyti į kelias atskiras dalis. Tos dalys – nuostatos, patenkančios į bendros prekybos politikos sritį; nuostatos, kuriomis liberalizuojamos transporto paslaugos tarp Europos Sąjungos ir Singapūro ir kurios dėl to patenka į transporto politikos sritį; nuostatos, kuriomis reglamentuojamos įvairių rūšių investicijos, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos ir kurioms galioja taisyklės, susijusios su laisvu kapitalo judėjimu; nuostatos, kuriomis reglamentuojami nekomerciniai intelektinės nuosavybės teisių aspektai ir kurios yra būtinos siekiant vidaus rinkos tikslų; nuostatos dėl pagrindinių darbo ir aplinkos apsaugos standartų derinimo tarp Europos Sąjungos ir Singapūro, kurios dėl to patenka į socialinės politikos ir aplinkosaugos politikos sritis, ir nuostatos dėl jūros biologinių išteklių apsaugos, kurios patenka į žuvininkystės politikos sritį.
555.
Nė viena iš šių dalių negali būti laikoma pagrindine arba viršesne ESSLPS dalimi; jų taip pat negalima vertinti kaip grynai pagalbinių arba itin ribotos taikymo srities.
556.
Kadangi ne visos tos dalys priklauso išimtinės Europos Sąjungos išorės kompetencijos sričiai, remiantis išimtine Europos Sąjungos kompetencija ESSLPS negali būti sudarytas nedalyvaujant valstybėms narėms.
557.
Mano išsami nuomonė dėl Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos sričių pasiskirstymo dėl įvairių ESSLPS dalių išdėstyta toliau.
558.
Pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą ir 207 straipsnio 1 dalį Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją dėl ESSLPS dalių, kuriose yra nuostatų, priklausančių bendros prekybos politikos sričiai. Tos nuostatos susijusios su:
—
tikslais ir bendrosiomis apibrėžtimis (pirmas skyrius),
—
prekyba prekėmis (antras–šeštas skyriai),
—
prekyba ir investicijomis į atsinaujinančiosios energijos gamybą (septintas skyrius),
—
prekyba paslaugomis ir viešaisiais pirkimais (aštuntas ir dešimtas skyriai), išskyrus ESSLPS dalis, taikomas transporto paslaugoms ir su jomis glaudžiai susijusioms paslaugoms,
—
tiesioginėmis užsienio investicijomis (devinto skyriaus A skirsnis),
—
intelektinės nuosavybės teisių komerciniais aspektais (vienuoliktas skyrius, išskyrus nuostatas, susijusias su tų teisių nekomerciniais aspektais),
—
konkurencija ir su ja susijusiais klausimais (dvyliktas skyrius) ir
—
prekyba ir tvariu vystymusi, kiek tos nuostatos pirmiausia susijusios su prekybos politikos priemonėmis (tryliktas skyrius, išskyrus nuostatas, nurodytas šios išvados 559 ir 562 punktuose).
559.
Pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą ir 43 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga taip pat turi išimtinę kompetenciją dėl ESSLPS dalių, susijusių su jūrų ir biologinių išteklių apsauga (ESSLPS 13.8 straipsnio a, c ir d punktai).
560.
Be to, pagal SESV 91 straipsnį ir 100 straipsnio 1 dalį, siejamus su 3 straipsnio 2 dalyje nurodytu trečiuoju pagrindu ir 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu ketvirtuoju pagrindu, Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją dėl ESSLPS nuostatų, susijusių su prekyba geležinkelių ir kelių transporto paslaugomis (ESSLPS aštuntas skyrius).
561.
Galiausiai Europos Sąjunga taip pat turi išimtinę kompetenciją dėl dalykų, įtrauktų į ESSLPS devinto skyriaus B skirsnį, 13.16 ir 13.17 straipsnius ir keturioliktą–septynioliktą skyrius, kiek tos nuostatos taikomos ESSLPS dalims, dėl kurių Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją (ir jas papildo).
562.
Europos Sąjunga išorės kompetencija dalijasi su valstybėmis narėmis dėl šių ESSLPS sudedamųjų dalių:
—
nuostatų dėl prekybos oro transporto paslaugomis, jūrų transporto paslaugomis ir vidaus vandens kelių transporto paslaugomis, įskaitant paslaugas, glaudžiai susijusias su tomis transporto paslaugomis (aštuntas skyrius), remiantis SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktu, 91 ir 100 straipsniais ir 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu antruoju pagrindu,
—
nuostatų dėl kitų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos (devinto skyriaus A skirsnis), remiantis SESV 4 straipsnio 2 dalies a punktu, 63 straipsniu ir 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu antruoju pagrindu,
—
nuostatų dėl viešųjų pirkimų, kiek jos taikomos transporto paslaugoms ir glaudžiai su transporto paslaugomis susijusioms paslaugoms (dešimtas skyrius), remiantis SESV 4 straipsnio 2 dalies a punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu antruoju pagrindu,
—
nuostatų, susijusių su nekomerciniais intelektinės nuosavybės teisių aspektais (vienuoliktas skyrius), remiantis SESV 4 straipsnio 2 dalies a punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu antruoju pagrindu,
—
nuostatų, kuriomis nustatomi pagrindiniai darbo ir aplinkos apsaugos standartai ir kurios dėl to patenka į socialinės politikos arba aplinkos apsaugos politikos sritį (tryliktas skyrius), remiantis SESV 4 straipsnio 2 dalies b punktu, 151 straipsniu, 153 straipsnio 1 dalimi ir 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu antruoju pagrindu arba atitinkamai SESV 4 straipsnio 2 dalies e punktu, 191 straipsnio 4 dalimi ir 216 straipsnio 1 dalyje nurodytu pirmuoju pagrindu,
—
dalykų, įtrauktų į ESSLPS devinto skyriaus B skirsnį, 13.16 ir 13.17 straipsnius ir keturioliktą–septynioliktą skyrius, kiek tos nuostatos taikomos ESSLPS dalims, dėl kurių Europos Sąjunga turi pasidalijamąją išorės kompetenciją (ir jas papildo).
563.
Galiausiai Europos Sąjunga neturi išorės kompetencijos tartis prisiimti įsipareigojimus pagal ESSLPS 9.10 straipsnio 1 dalį (devinto skyriaus A skirsnis) nutraukiant tam tikrų valstybių narių ir Singapūro dvišalius susitarimus. Ta kompetencija priklauso tik toms valstybėms narėms.
564.
Iš šių išvadų matyti, kad tokį ESSLPS, koks jis yra dabar, gali sudaryti tik Europos Sąjunga ir valstybės narės kartu.
565.
Ratifikavimo procesas, kuriame dalyvautų visos valstybės narės ir Europos Sąjunga, ko gero, būtų griozdiškas ir sudėtingas. Taip pat gali kilti pavojus, kad kai kurios valstybės narės arba netgi viena valstybė narė užblokuos ilgų derybų rezultatą. Tai gali pakenkti ES išorės veiksmų veiksmingumui ir turėti neigiamų pasekmių Europos Sąjungos santykiams su atitinkama trečiąja valstybe (trečiosiomis valstybėmis).
566.
Tačiau poreikis užtikrinti ES išorės veiksmų vieningumą ir spartą ir sunkumai, kurių gali kilti, jeigu Europos Sąjunga ir valstybės narės turėtų kartu dalyvauti sudarant ir įgyvendinant tarptautinį susitarimą, negali turėti poveikio klausimui, kam priklauso kompetencija jį sudaryti. Tas klausimas spręstinas remiantis tik Sutartimis ( 421 ). Vadinasi, dėl praktinių dalykų, susijusių su derybomis dėl ESSLPS ir jo sudarymu ir įgyvendinimu, negali išnykti tie skirtumai, kuriuos nustačiau savo išvadoje, tarp daugybės dalykų, kuriems taikomas šis susitarimas, ir bendros prekybos politikos taikymo srities po Lisabonos sutarties įsigaliojimo. Kitaip tariant, faktas, kad „prekybos politika“ arba „investicijų politika“ tarptautinių santykių srityje (kuri patenka į tokį susitarimą kaip ESSLPS) ir bendra prekybos politika pagal ES teisę nevisiškai sutampa, nėra svarbus nustatant, ar Europos Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti tokį susitarimą.
567.
Žinoma, būtų galima suskirstyti ESSLPS į kelis susitarimus pagal kompetencijos sritis. Tačiau tai politinis sprendimas, kuriam pirmiausia turi pritarti suinteresuotoji trečioji valstybė.
568.
Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad derantis dėl susitarimo, kuriame turi dalyvauti ir Europos Sąjunga, ir jos valstybės narės, ir jį sudarant ir Europos Sąjunga, ir valstybės narės turi imtis veiksmų neviršydamos turimų įgaliojimų ir paisydamos kitos susitariančiosios šalies įgaliojimų ( 422 ). Tiesa, iš principo kiekviena šalis (įskaitant valstybes nares) tokiu atveju privalo priimti arba atmesti visą susitarimą. Tačiau toks pasirinkimas turi būti daromas remiantis Sutartyje įtvirtintomis taisyklėmis dėl kompetencijos sričių pasiskirstymo. Jeigu valstybė narė atsisakytų sudaryti tarptautinį susitarimą dėl priežasčių, susijusių su to susitarimo aspektais, dėl kurių Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją, ji pažeistų tas Sutarties taisykles.
569.
Galiausiai ne vieną kartą Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jei susitarimo dalykas iš dalies priklauso Europos Sąjungos kompetencijai ir iš dalies jos valstybių narių kompetencijai, būtina užtikrinti glaudų valstybių narių ir ES institucijų bendradarbiavimą per derybų ir sudarymo procesą ir vykdant prisiimtus įsipareigojimus. Tai grindžiama reikalavimu vieningai atstovauti Europos Sąjungai tarptautiniu lygmeniu ( 423 ) ir lojalaus bendradarbiavimo principu, įtvirtintu ESS 4 straipsnio 3 dalyje. Dėl priežasčių, kurias paaiškinau šioje išvadoje, ta pareiga bendradarbiauti galioja derantis dėl ESSLPS, jį sudarant ir įgyvendinant.
Išvada
570.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į Komisijos prašymą pateikti nuomonę atsakyti taip:
1.
Laisvosios prekybos susitarimą, numatomą sudaryti tarp Europos Sąjungos ir Singapūro Respublikos (toliau – ESSLPS), Europos Sąjunga gali sudaryti tik kartu su valstybėmis narėmis.
2.
Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją dėl ESSLPS dalių, į kurias įtrauktos bendros prekybos politikos sričiai priklausančios nuostatos, susijusios su:
—
tikslais ir bendrosiomis apibrėžtimis (pirmas skyrius),
—
prekyba prekėmis (antras–šeštas skyriai),
—
prekyba ir investicijomis į atsinaujinančiosios energijos gamybą (septintas skyrius),
—
prekyba paslaugomis ir viešaisiais pirkimais (aštuntas ir dešimtas skyriai), išskyrus ESSLPS dalis, taikomas transporto paslaugoms ir su transporto paslaugomis glaudžiai susijusioms paslaugoms,
—
tiesioginėmis užsienio investicijomis (devinto skyriaus A skirsnis),
—
intelektinės nuosavybės teisių komerciniais aspektais (vienuoliktas skyrius, išskyrus nuostatas, susijusias su tų teisių nekomerciniais aspektais),
—
konkurencija ir su ja susijusiais klausimais (dvyliktas skyrius) ir
—
prekyba ir tvariu vystymusi, jeigu tos nuostatos pirmiausia susijusios su prekybos politikos priemonėmis (tryliktas skyrius, išskyrus nuostatas, susijusias su jūrų ir biologinių išteklių apsauga, ir nuostatas, kuriomis nustatomi pagrindiniai darbo ir aplinkos apsaugos standartai ir kurios dėl to patenka į socialinės politikos arba aplinkos apsaugos politikos sritis).
Europos Sąjunga taip pat turi išimtinę išorės kompetenciją dėl ESSLPS dalių (tryliktas skyrius), susijusių su jūrų ir biologinių išteklių apsauga.
Europos Sąjunga taip pat turi išimtinę išorės kompetenciją dėl ESSLPS nuostatų (aštuntas skyrius), susijusių su prekyba geležinkelių ir kelių transporto paslaugomis.
Europos Sąjunga taip pat turi išimtinę išorės kompetenciją dėl dalykų, įtrauktų į ESSLPS devinto skyriaus B skirsnį, 13.16 ir 13.17 straipsnius ir keturioliktą–septynioliktą skyrius, kiek tos nuostatos taikomos ESSLPS dalims, dėl kurių Europos Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją (ir jas papildo).
3.
Europos Sąjunga išorės kompetencija dalijasi su valstybėmis narėmis dėl šių ESSLPS sudedamųjų dalių:
—
nuostatų dėl prekybos oro transporto paslaugomis, jūrų transporto paslaugomis ir vidaus vandens kelių transporto paslaugomis, įskaitant paslaugas, glaudžiai susijusias su tomis transporto paslaugomis (aštuntas skyrius),
—
nuostatų dėl kitų rūšių investicijų, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos (devinto skyriaus A skirsnis),
—
nuostatų dėl viešųjų pirkimų, kiek jos taikomos transporto paslaugoms ir glaudžiai su transporto paslaugomis susijusioms paslaugoms (dešimtas skyrius),
—
nuostatų, susijusių su nekomerciniais intelektinės nuosavybės teisių aspektais (vienuoliktas skyrius),
—
nuostatų, kuriomis nustatomi pagrindiniai darbo ir aplinkos apsaugos standartai ir kurios dėl to patenka į socialinės politikos arba aplinkos apsaugos politikos sritį (tryliktas skyrius),
—
dalykų, įtrauktų į ESSLPS 9 skyriaus B skirsnį, 13.16 ir 13.17 straipsnius ir keturioliktą–septynioliktą skyrius, kiek tos nuostatos taikomos ESSLPS dalims, dėl kurių Europos Sąjunga turi pasidalijamąją išorės kompetenciją (ir jas papildo).
4.
Europos Sąjunga neturi išorės kompetencijos tartis prisiimti įsipareigojimus pagal ESSLPS 9.10 straipsnio 1 dalį (devinto skyriaus A skirsnis) nutraukiant tam tikrų valstybių narių ir Singapūro dvišalius susitarimus. Ta kompetencija priklauso tik toms valstybėms narėms.
Priedas. ESSLPS santrauka
1.
ESSLPS pirmoje ir antroje konstatuojamosiose dalyse nurodomas Europos Sąjungos ir Singapūro partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas. Antroje ir penktoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta, kad šalys nori toliau stiprinti tarpusavio ryšius ir kelti gyvenimo lygį, skatinti ekonomikos augimą ir stabilumą, kurti naujas užimtumo galimybes ir didinti gerovę apskritai ir šiuo tikslu dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą skatinti prekybos ir investicijų liberalizavimą. Ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad šalys pasiryžusios stiprinti tarpusavio ekonominius, prekybinius ir investicinius ryšius, laikydamosi tvaraus vystymosi tikslo, ir skatinti prekybą bei investicijas atsižvelgdamos į aukštą aplinkos ir darbuotojų apsaugos lygį ir susijusius tarptautiniu mastu pripažintus standartus ir susitarimus, kurių šalys jos yra. Aštuntoje konstatuojamojoje dalyje šalys pripažįsta tarptautinės prekybos skaidrumo svarbą ir naudą visoms suinteresuotosioms šalims. Devintoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad šalys siekia nustatyti aiškias ir abipusiškai naudingas tarpusavio prekybos ir investicijų taisykles ir sumažinti arba pašalinti tarpusavio prekybos ir investicijų kliūtis. Dešimtoje konstatuojamojoje dalyje paaiškinama, kad šalys pasiryžusios pagal ESSLPS šalinti prekybos kliūtis ir vengti kurti naujas šalių tarpusavio prekybos ar investicijų kliūtis, galinčias sumažinti ESSLPS teikiamą naudą, taip padėdamos siekti darnaus vystymosi ir tarptautinės prekybos plėtros. Vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje šalys konstatuoja, kad remiasi atitinkamomis savo teisėmis ir prievolėmis, prisiimtomis pagal PPO steigimo sutartį ir kitus daugiašalius, regioninius ir dvišalius susitarimus, kurių šalys jos yra.
2.
Pirmame skyriuje („Tikslai ir bendrosios terminų apibrėžtys“) numatyta, kad laikydamosi 1994 m. GATT XXIV straipsnio ir GATS V straipsnio ESSLPS šalys sukuria laisvosios prekybos erdvę (1.1 straipsnis). 1.2 straipsnyje nustatyti ESSLPS tikslai liberalizuoti ir lengvinti šalių tarpusavio prekybą ir investicijas.
3.
Antras skyrius („Nacionalinis režimas ir patekimas į prekių rinką“) taikomas šalių tarpusavio prekybai prekėmis (2.2 straipsnis). 2.1 straipsnyje nustatytas tikslas – palaipsniui abipusiškai liberalizuoti prekybą prekėmis per pereinamąjį laikotarpį, kuris prasideda nuo susitarimo įsigaliojimo, laikantis susitarimo nuostatų ir 1994 m. GATT XXIV straipsnio. 2.3 straipsnyje nustatyta pareiga taikyti nacionalinį režimą kitos šalies prekėms pagal 1994 m. GATT III straipsnį (įtraukiamą į ESSLPS). Antrame skyriuje taip pat nustatomas prekių klasifikavimas (2.5 straipsnis), pateikiamas reikalavimas sumažinti arba panaikinti importo muitus (2.6 straipsnis) ir nustatomas draudimas toliau taikyti ar nustatyti eksporto muitus ir mokesčius (2.7 straipsnis). Toliau nustatytos pareigos, susijusios su netarifinėmis priemonėmis, pirmiausia importo ir eksporto apribojimais (2.9 straipsnis), su importu ir eksportu susijusiais mokesčiais ir formalumais (2.10 straipsnis), importo ir eksporto licencijų išdavimo procedūromis (2.11 straipsnis), valstybinės prekybos įmonėmis (2.12 straipsnis) ir sektoriams taikomų netarifinių priemonių panaikinimu, kaip nustatyta 2-B ir 2‑C prieduose (2.13 straipsnis). 2.14 straipsnyje numatytos bendrosios išimtys ir pirmiausia nurodytas 1994 m. GATT XX straipsnis (kuriuo nustatytos to susitarimo bendrosios išimtys). 2.15 straipsniu įsteigiamas Prekybos prekėmis komitetas, kurio pagrindinės funkcijos yra stebėti įgyvendinimą, skatinti šalių tarpusavio prekybą prekėmis pagal šį skyrių ir jo priedus ir spręsti klausimus, susijusius su šalių tarpusavio prekybai prekėmis taikomomis tarifinėmis ir netarifinėmis priemonėmis.
4.
2-A priedas susijęs su muitų panaikinimu. Jį sudaro du priedėliai: 2‑A‑1 priedėlis (muitų panaikinimo sąrašas (Singapūras)) ir 2‑A‑2 priedėlis (muitų panaikinimo sąrašas (Europos Sąjunga)). 2-B priede, taikytiname variklinėms transporto priemonėms ir jų dalims, nustatytos įvairios pareigos, be kita ko, susijusios su tarptautinių standartų taikymu, taisyklių derinimu, produktais, kuriuose naudojamos naujos technologijos arba kurie turi naujų savybių, importo licencijų išdavimu ir kitomis prekybos ribojimo priemonėmis. 2‑C priedas, susijęs su farmacijos gaminiais ir medicinos prietaisais, skirtas tarptautiniams standartams, skaidrumui ir bendradarbiavimui reglamentavimo srityje.
5.
Trečias skyrius pavadintas „Prekybos teisių gynimo priemonės“.
6.
Kalbant apie antidempingo ir kompensacines priemones, 3.1 straipsnyje nustatyta, kad šalys patvirtina savo teises ir prievoles, kurias turi pagal 1994 m. GATT VI straipsnį (dėl antidempingo ir kompensacinių muitų), Antidempingo susitarimą ir Subsidijų ir kompensacinių priemonių susitarimą. skyriuje nustatytos procedūrinės taisyklės dėl su antidempingo ir kompensaciniais muitais susijusių prašymų nagrinėjimo (3.2 straipsnis), mažesnio muito taisyklė kiekvienam muitų tipui (3.3 straipsnis), pažymėta būtinybė atsižvelgti į viešąjį interesą (3.4 straipsnis) ir nurodyta, kad skirsnio dėl antidempingo ir kompensacinių priemonių nuostatoms netaikomas penkioliktas skyrius („Ginčų sprendimas“) ir šešioliktas skyrius („Tarpininkavimas“) (3.5 straipsnis).
7.
Trečiame skyriuje taip pat yra konkrečių taisyklių dėl apsaugos priemonių. Pirmiausia šalys patvirtina savo teises ir prievoles pagal 1994 m. GATT XIX straipsnį (skirtą neatidėliotiniems veiksmams importuojant tam tikrus gaminius), Apsaugos priemonių susitarimą ir Susitarimo dėl žemės ūkio 5 straipsnį (3.6 straipsnis). Toliau nustatytos procedūrinės ir skaidrumo taisyklės (3.7 straipsnis) ir numatyta, kad skirsnio dėl bendrųjų apsaugos priemonių nuostatoms netaikomas penkioliktas skyrius („Ginčų sprendimas“) ir šešioliktas skyrius („Tarpininkavimas“) (3.8 straipsnis). 3.9–3.13 straipsniuose numatoma (prireikus laikinai) taikyti konkrečias dvišales apsaugos priemones ir skirti tinkamą kompensaciją, jei tokia priemonė nustatyta.
8.
Ketvirto skyriaus („Techninės prekybos kliūtys“) tikslas iš esmės yra lengvinti šalių tarpusavio prekybą prekėmis ir didinti jos apimtį sukuriant sistemą į Techninių prekybos kliūčių susitarimo, kuris įtrauktas į ESSLPS ir yra jo dalis (4.3 straipsnis), taikymo sritį patenkančioms nereikalingoms prekybos kliūtims išvengti, nustatyti ir šalinti (4.1 straipsnis). Ketvirtas skyrius taikomas rengiant, priimant ir taikant visus Techninių prekybos kliūčių susitarimo 1 priede apibrėžtus standartus, techninius reglamentus ir atitikties vertinimo procedūras, galinčius daryti poveikį šalių tarpusavio prekybai prekėmis, nepaisant tų prekių kilmės (4.2 straipsnio 1 dalis). Ketvirtame skyriuje taip pat yra nuostatų, be kita ko, dėl įvairių bendradarbiavimo galimybių (4.4 straipsnis), standartizacijos institucijų pobūdžio ir šalių dalyvavimo jų veikloje (4.5 straipsnis), techninių reglamentų pagrindo (4.6 straipsnis), būdų palengvinti atitikties vertinimo rezultatų patvirtinimą (4.7 straipsnis), skaidrumo (4.8 straipsnis) ir (privalomo) žymėjimo ar ženklinimo reikalavimų (4.10 straipsnis). Kitos nuostatos susijusios su keitimusi informacija (pavyzdžiui, 4.9 straipsnis) arba informacijos teikimu nurodytais tikslais (pavyzdžiui, per ryšių centrus, paskirtus pagal 14.4 straipsnį) (4.11 straipsnis).
9.
Penktu skyriumi („Sanitarinės ir fitosanitarinės priemonės“) siekiama a) atitinkamose šalių teritorijose saugoti žmonių, gyvūnų ir augalų gyvybę ir sveikatą, kartu lengvinant šalių tarpusavio prekybą sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių (toliau – SFP priemonės) srityje; b) bendradarbiauti dėl tolesnio Sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių sutarties įgyvendinimo; c) sudaryti sąlygas ryšiams, bendradarbiavimui ir klausimų, susijusių su šalių tarpusavio prekybai įtakos turinčių SFP priemonių įgyvendinimu, sprendimui gerinti (5.1 straipsnis). Šalys patvirtina savo teises ir prievoles pagal SFP sutartį (5.4 straipsnis; taip pat žr. 5.6 straipsnio a punktą).
10.
5.6 straipsnis („Bendrieji principai“) susijęs su SFP priemonių derinimo būdais ir SFP priemonių taikymo apribojimais siekiant užkirsti kelią nepagrįstoms prekybos kliūtims ir išvengti nereikalingų apribojimų ir savavališkos ar nepateisinamos diskriminacijos ir vilkinimo norint patekti į šalių rinkas. Kitos esminės pareigos susijusios su importo reikalavimais (5.7 straipsnis), patikrinimais (5.8 straipsnis), procedūra, taikytina atliekant patikrinimą vietoje siekiant leisti iš eksportuojančios šalies importuoti tam tikros kategorijos ar kategorijų gyvūninius produktus (5.9 straipsnis, taip pat žr. 5-B priedą), kenksmingaisiais organizmais ar liga neužkrėstų teritorijų nustatymu ir pripažinimu (5.10 straipsnis), neatidėliotinomis priemonėmis kilus didelei rizikai žmonių, gyvūnų ar augalų gyvybei arba sveikatai (5.13 straipsnis) ir vienos priemonės arba priemonių grupės lygiavertiškumo pripažinimu (pripažinimo procedūra) (5.14 straipsnis). Bendrosios su skaidrumu ir keitimusi informacija susijusios pareigos nustatytos 5.11 straipsnyje.
11.
Šeštame skyriuje („Muitinė ir prekybos lengvinimas“) pripažįstama muitinės ir prekybos lengvinimo klausimų svarba kintančioje pasaulinės prekybos aplinkoje ir susitariama stiprinti bendradarbiavimą šioje srityje, siekiant užtikrinti, kad susiję teisės aktai bei procedūros ir atitinkamų institucijų administraciniai gebėjimai padėtų siekti tikslo skatinti prekybos lengvinimą, o kartu būtų užtikrinama veiksminga muitinės priežiūra (6.1 straipsnio 1 dalis). 6.2 straipsnyje išdėstyti principai, kuriais turi būti grindžiamos šalių muitų nuostatos ir procedūros (6.2 straipsnio 1 dalis). Šalys taip pat turi, kai įmanoma, paprastinti reikalavimus ir formalumus, siekdamos paspartinti prekių išleidimą ir jų muitinį įforminimą, ir imtis tolesnių veiksmų, kad muitinių ir kitų įstaigų reikalaujami duomenys ir dokumentai taptų paprastesni ir labiau standartizuoti (6.2 straipsnio 2 dalis). 6.3–6.14 straipsniuose nustatytos konkrečios pareigos, susijusios su muitinių bendradarbiavimu, vežimu tranzitu ir perkrovimu, išankstiniais sprendimais, supaprastintomis muitinės procedūromis, prekių išleidimu, mokesčiais ir privalomaisiais mokėjimais, muitinės tarpininkais, patikra prieš išsiuntimą, muitiniu vertinimu, rizikos valdymu, vieno langelio principu (pagal kurį visa reikiama informacija teikiama elektroninėmis priemonėmis ir tik kartą) ir veiksmingomis, skubiomis, nediskriminacinėmis ir lengvai prieinamomis skundų teikimo procedūromis. 6.16 straipsnis susijęs su šalių ryšiais su verslo bendruomene.
12.
6.15 straipsnyje nustatyta bendroji pareiga skelbti teisės aktus, taisykles ir administracines procedūras ir kitus su muitais ir prekybos lengvinimu susijusius reikalavimus arba kitaip leisti su jais susipažinti (6.15 straipsnio 1 dalis) ir skirti arba palikti veikti vieną ar daugiau informacinių centrų (6.15 straipsnio 2 dalis). Visame šeštame skyriuje yra įvairių nuostatų, susijusių su būtinybe keistis informacija ir leisti su ja susipažinti (pavyzdžiui, 6.3 straipsnio 2 dalis, 6.8 straipsnio 2 dalis ir 6.16 straipsnio b punktas).
13.
Septintu skyriumi („Netarifinės prekybos kliūtys ir investicijos į atsinaujinančiosios energijos gamybą“) siekiama skatinti, plėtoti ir didinti energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų ir tvarių neiškastinių išteklių, visų pirma lengvinant prekybą ir investicijas. Tad šalys įsipareigoja bendradarbiauti siekdamos pašalinti arba panaikinti tarifines ir netarifines kliūtis ir derinti teisės aktus su regioniniais ir tarptautiniais standartais (7.1 straipsnis).
14.
Septintas skyrius taikomas priemonėms, galinčioms daryti poveikį šalių tarpusavio prekybai ir investicijoms, susijusioms su energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų ir tvarių neiškastinių išteklių, bet ne produktams, iš kurių energija gaunama (7.3 straipsnio 1 dalis).
15.
7.4 straipsniu reikalaujama, kad šalys a) stengtųsi nepriimti priemonių, kuriomis nustatomi vietos operacijų reikalavimai arba bet kokios kitos kompensacinės nuostatos (vietos plėtrą skatinančios sąlygos), turinčios poveikio kitos šalies produktams, paslaugų teikėjams, investuotojams ar investicijoms; b) stengtųsi nepriimti priemonių, kuriomis reikalaujama steigti ūkines bendrijas su vietos bendrovėmis (numatant su techninėmis priežastimis susijusią išimtį); c) užtikrintų, kad visos taisyklės, susijusios su taikomomis leidimų, sertifikatų ir licencijų išdavimo procedūromis, būtų taikomos objektyviai, skaidriai, nešališkai ir nediskriminuojant kitos šalies pareiškėjų; d) užtikrintų, kad administraciniams mokesčiams, nustatytiems kitos šalies kilmės prekių arba prekių, darančių poveikį kitos šalies tiekėjų prekių tiekimui, importui ir naudojimui, arba su tų prekių importu ir naudojimu susijusiems administraciniams mokesčiams būtų taikomas 2.10 straipsnis arba kitos šalies paslaugų teikėjų paslaugų teikimui arba su tokiu teikimu susijusiems administraciniams mokesčiams būtų taikomi 8.18–8.20 straipsniai; e) užtikrintų, kad prisijungimo prie elektros perdavimo tinklų sąlygos ir procedūros būtų skaidrios ir nediskriminacinės kitos šalies tiekėjų atžvilgiu.
16.
7.5 straipsnis susijęs su tarptautinių ar regioninių standartų taikymu energijos gavimo iš atsinaujinančiųjų ir tvarių neiškastinių išteklių produktams, būtinybe nustatyti techninius reglamentus remiantis produkto reikalavimais ir kitos šalies atitikties deklaracijų priėmimu.
17.
7.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad septinto skyriaus nuostatoms taikomos bendrosios 2.14 ir 8.62 straipsniuose įtvirtintos išimtys, 10.3 straipsnyje išdėstyta nuostata dėl saugumo ir bendrųjų išimčių ir atitinkamos septyniolikto skyriaus nuostatos. Pagal 7.6 straipsnio 2 dalį nė viena septinto skyriaus nuostata nelaikoma kliūtimi šaliai nustatyti arba įgyvendinti priemones, kurių reikia atitinkamų energijos tinklų saugiai eksploatacijai ar energijos tiekimo saugumui užtikrinti.
18.
7.7 straipsnyje apibrėžtas Prekybos komiteto vaidmuo bendradarbiaujant ir įgyvendinant septintą skyrių ir nurodyta, koks galėtų būti tas bendradarbiavimas.
19.
Aštuntą skyrių („Paslaugos, įsisteigimas ir elektroninė prekyba“) sudaro septyni skirsniai.
20.
A skirsnyje šalys dar kartą patvirtina savo įsipareigojimus pagal PPO steigimo sutartį ir sutaria, kad skyriuje nustatoma laipsniško ir abipusio prekybos paslaugomis, įsisteigimo ir elektroninės prekybos liberalizavimo tvarka (8.1 straipsnio 1 dalis).
21.
8.1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jei nenustatyta kitaip, aštuntas skyrius a) netaikomas šalies teikiamoms subsidijoms arba dotacijoms; b) netaikomas paslaugoms, kurios teikiamos atitinkamoje šalių teritorijoje vykdant oficialias valdžios funkcijas; c) neapima reikalavimo privatizuoti valstybinių įmonių arba d) netaikomas paslaugų pirkimą valdžios įstaigų užsakymu reglamentuojantiems įstatymams, kitiems teisės aktams ar reikalavimams, jeigu paslaugos perkamos oficialiems valdžios įstaigų poreikiams tenkinti, o ne siekiant jas perparduoti komerciniais tikslais ar panaudoti teikiant komercines paslaugas. 8.1 straipsnio 4 dalyje priduriama, kad aštuntas skyrius netaikomas priemonėms, kurios turi poveikio šalyje įsidarbinti siekiantiems fiziniams asmenims, taip pat priemonėms, susijusioms su pilietybe, nuolatine gyvenamąja vieta ar nuolatiniu darbu.
22.
8.1 straipsnio 3 dalimi saugoma kiekvienos šalies reglamentavimo teisė ir teisė priimti naujus teisės aktus, kad ji laikydamasi aštunto skyriaus įgyvendintų teisėtus politikos tikslus.
23.
8.2 straipsnio d punkte nustatyta, kad ESSLPS taikomas laivybos bendrovėms, kurios įsteigtos už Sąjungos ribų ir kurias kontroliuoja Sąjungos valstybės narės piliečiai, jeigu jų laivai yra įregistruoti pagal atitinkamus tos Sąjungos valstybės narės teisės aktus ir plaukioja su Sąjungos valstybės narės vėliava.
24.
8.2 straipsnio m punkte sąvoka „prekyba paslaugomis“ apibrėžta kaip paslaugos teikimas: i) iš vienos šalies teritorijos į kitos šalies teritoriją (kertant sieną); ii) vienos šalies teritorijoje kitos šalies paslaugos vartotojui (suvartojimas užsienyje); iii) vienos šalies paslaugos teikėjo per komercinį vienetą kitos šalies teritorijoje (per komercinį vienetą); iv) vienos šalies paslaugos teikėjo per tos šalies fizinius asmenis, esančius kitos šalies teritorijoje (per fizinius asmenis).
25.
B skirsnis („Paslaugos, kurias teikiant kertama siena“) taikomas šalių priemonėms, kurios turi poveikio visų sektorių paslaugoms, kurias teikiant kertama siena, išskyrus a) audiovizualines paslaugas; b) nacionalinį jūrų kabotažą (apimant keleivių arba prekių vežimą iš Sąjungos valstybės narės uosto ar vietos į kitą tos pačios Sąjungos valstybės narės uostą arba vietą ir vežimą, kuris pradedamas ir baigiamas tame pačiame Sąjungos valstybės narės uoste ar vietoje); c) vidaus ir tarptautines oro transporto paslaugas, reguliariąsias arba nereguliariąsias, ir tiesiogiai su skrydžių teisėmis susijusias paslaugas (8.3 straipsnis). Tačiau jis apima: i) orlaivių remonto ir techninės priežiūros paslaugas, kurias teikiant orlaivis nenaudojamas; ii) oro transporto paslaugų pardavimą ir rinkodarą; iii) kompiuterinės rezervavimo sistemos paslaugas (8.3 straipsnio c punktas). 8.4 straipsnyje apibrėžta, kad B skirsnyje sąvoka „paslaugos, kurias teikiant kertama siena“ – tai: a) iš vienos šalies teritorijos į kitos šalies teritoriją ir b) vienos šalies teritorijoje kitos šalies paslaugos vartotojui teikiamos paslaugos.
26.
8.5 straipsnis susijęs su patekimu į rinką. Kiekviena šalis kitos šalies paslaugoms ir paslaugų teikėjams taiko režimą, kuris yra ne mažiau palankus už taikomą laikantis konkrečių įsipareigojimų sąraše nurodytų sutartų sąlygų ir apribojimų (8.5 straipsnio 1 dalis). Kalbant apie sektorius, kuriuose įsipareigota dėl patekimo į rinką, 8.5 straipsnio 2 dalyje nustatytos priemonės, kurių šalis negali nustatyti ar toliau taikyti nei regionų, nei visos teritorijos mastu, jeigu jos konkrečių įsipareigojimų sąraše nenustatyta kitaip.
27.
8.6 straipsnyje nustatytas nacionalinis režimas. Sektoriuose, kurie yra įrašyti į šalies konkrečių įsipareigojimų sąrašą ir kuriems taikomos tame sąraše nurodytos sąlygos ir reikalavimai, taikydama visas priemones, kurios turi poveikio paslaugoms, kurias teikiant kertama siena, kiekviena šalis kitos šalies paslaugoms ir paslaugų teikėjams taiko režimą, kuris yra ne mažiau palankus už taikomą savo panašioms paslaugoms ir paslaugų teikėjams (8.6 straipsnio 1 dalis).
28.
8.7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sektoriai, kuriuos šalis liberalizavo remdamasi B skirsniu, taip pat tuose sektoriuose kitos šalies paslaugoms ir paslaugų teikėjams taikomi patekimo į rinką bei nacionalinio režimo apribojimai yra nurodyti šalies konkrečių įsipareigojimų sąraše.
29.
C skirsnis susijęs su įsisteigimu, kuris 8.8 straipsnio d punkte apibrėžtas kaip „i) juridinio asmens įsteigimas, įsigijimas ar turėjimas arba ii) filialo ar atstovybės įsteigimas arba turėjimas šalies teritorijoje siekiant vykdyti ekonominę veiklą, įskaitant, be kita ko, paslaugų teikimą“. Terminai juridinio asmens „įsteigimas“ ir „įsigijimas“ suvokiami kaip dalyvavimas sudarant juridinio asmens kapitalą, siekiant sukurti arba palaikyti ilgalaikius ekonominius ryšius (su 8.8 straipsnio d punktu susijusi 8 išnaša ( 424 )). C skirsnis taikomas šalių priimamoms arba toliau taikomoms priemonėms, turinčioms poveikio įsisteigimui visų rūšių ekonominės veiklos sektoriuose, išskyrus a) branduolinių medžiagų kasybą, gamybą ir perdirbimą; b) ginklų, šaudmenų ir karinės paskirties medžiagų gamybą arba prekybą jais; c) audiovizualines paslaugas; d) nacionalinį jūrų kabotažą; e) vidaus ir tarptautines oro transporto paslaugas, reguliariąsias arba nereguliariąsias, ir tiesiogiai su skrydžių teisėmis susijusias paslaugas (8.9 straipsnis). Tačiau C skirsnis netaikomas priemonėms, turinčioms poveikio įsisteigimui šių rūšių ekonominės veiklos sektoriuose: i) orlaivių remonto ir techninės priežiūros paslaugų, kurias teikiant orlaivis nenaudojamas; ii) oro transporto paslaugų pardavimo ir rinkodaros; iii) kompiuterinės rezervavimo sistemos paslaugų (8.9 straipsnio e punktas).
30.
8.10, 8.11 ir 8.12 straipsniai, atitinkamai susiję su patekimu į rinką, nacionaliniu režimu ir konkrečių įsipareigojimų sąrašais, iš esmės pakartoja 8.5, 8.6 ir 8.7 straipsnius dėl įsisteigimo (nuostatas, atitinkamai susijusias su patekimu į rinką, nacionaliniu režimu ir konkrečių įsipareigojimų sąrašais teikiant paslaugas kertant sieną (B skirsnis)).
31.
D skirsnis („Laikinas fizinių asmenų atvykimas verslo reikalais“) taikomas šalių priemonėms, susijusioms su pagrindinio personalo, absolventų stažuotojų ir verslo paslaugų pardavėjų atvykimu ir laikinu buvimu jų teritorijoje pagal 8.1 straipsnio 4 dalį (8.13 straipsnio 1 dalis). „Pagrindinis personalas“ – šalies juridiniam asmeniui, išskyrus ne pelno organizacijas, dirbantys fiziniai asmenys, atsakingi už įmonės įsteigimą arba tinkamą priežiūrą, administravimą ir veiklą (8.13 straipsnio 2 dalies a punktas). Ši kategorija apima steigimo tikslais atvykstančius verslo svečius ir bendrovės viduje perkeliamus asmenis. „Verslo svečiai“ – aukštesnes pareigas einantys fiziniai asmenys, atsakingi už įmonės įsteigimą. Jie nesudaro tiesioginių sandorių su gyventojais ir negauna atlygio iš šaltinio, esančio priimančiojoje šalyje (8.13 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktis). „Bendrovės viduje perkeliami asmenys“ – fiziniai asmenys, kurie bent vienus metus yra šalies juridinio asmens įdarbinti arba – jei tai verslo paslaugas teikiantys specialistai – yra jo partneriai ir kurie laikinai perkeliami į įmonę kitos šalies teritorijoje. Jie gali būti vadovaujantys darbuotojai, vadybininkai ar specialistai (8.13 straipsnio 2 dalies a punkto ii papunktis).
32.
Kalbant apie pagrindinį personalą ir absolventus stažuotojus, 8.14 straipsnyje numatyta, kad kiekviename pagal C skirsnį liberalizuotame sektoriuje kiekviena šalis, atsižvelgdama į savo konkrečių įsipareigojimų sąraše išvardytas išlygas, leidžia kitos šalies verslininkams laikinai samdyti dirbti savo įmonėse tos kitos šalies fizinius asmenis, jeigu tie darbuotojai – tai 8.13 straipsnyje apibrėžtas pagrindinis personalas ar absolventai stažuotojai. Minėtame straipsnyje taip pat nustatyti įvairūs ilgiausi bendrovės viduje perkeliamų asmenų, verslo svečių ir absolventų stažuotojų atvykimo ir laikino buvimo laikotarpiai. Priemonės, kuriomis ribojamas fizinių asmenų, kuriuos verslininkas gali perkelti kaip pagrindinį personalą ar absolventus stažuotojus konkrečiame sektoriuje, bendras skaičius (nustatant kvotas arba ekonominių poreikių analizės reikalavimą) ar nustatomi diskriminaciniai apribojimai, draudžiamos (8.14 straipsnio 2 dalis).
33.
Pagal 8.15 straipsnį kiekviena šalis verslo paslaugų pardavėjams turi iš principo leisti atvykti ir laikinai būti ne ilgiau kaip 90 dienų per bet kurį 12 mėnesių laikotarpį (8.15 straipsnis).
34.
E skirsnis („Reglamentavimo sistema“) suskirstytas į poskirsnius, kuriuose išdėstytos visuotinai taikomos nuostatos, nacionalinio reglamentavimo, kompiuterių paslaugų, pašto paslaugų, telekomunikacijų paslaugų, finansinių paslaugų ir tarptautinio jūrų transporto paslaugų nuostatos.
35.
1 poskirsnyje išdėstytos visuotinai taikomos nuostatos. Jame nustatytos pareigos, susijusios su abipusiu profesinių kvalifikacijų pripažinimu (8.16 straipsnis) ir skaidrumu (8.17 straipsnis). Nė viena 8.16 straipsnio nuostata nekliudo šaliai reikalauti, kad fiziniai asmenys turėtų reikiamą su atitinkamu veiklos sektoriumi susijusią kvalifikaciją arba profesinę patirtį, kurią reikalaujama turėti teritorijoje, kurioje teikiama paslauga (8.16 straipsnio 1 dalis). Kiekviena šalis nedelsdama reaguoja į kitos šalies prašymus suteikti konkrečios informacijos apie jų visuotinai taikomas priemones arba tarptautinius susitarimus, susijusius su aštuntu skyriumi arba turinčius jam poveikio. Kiekviena šalis pagal 14.4 straipsnį įsteigia vieną arba daugiau ryšių centrų (8.17 straipsnis).
36.
2 poskirsnis susijęs su nacionaliniu reglamentavimu. Jis taikomas priemonėms, susijusioms su licencijų išdavimo ir kvalifikaciniais reikalavimais ir procedūromis, kurie turi poveikio paslaugoms, kurias teikiant kertama siena, juridinių ir fizinių asmenų įsisteigimui susitarimo šalių teritorijoje ir fizinių asmenų laikinam buvimui jų teritorijoje (8.18 straipsnio 1 dalis), atsižvelgiant į konkrečius šalių prisiimtus įsipareigojimus (8.18 straipsnio 2 dalis).
37.
8.19 ir 8.20 straipsniuose nustatytos pareigos, susijusios su licencijų išdavimo ir kvalifikaciniais reikalavimais ir procedūromis, licencijų gavimo ir neatidėliotino persvarstymo užtikrinimo tvarka ir, kai pagrįstai reikia, tinkamomis teisių gynimo priemonėmis dėl administracinių sprendimų, susijusių su paslaugų, kurias teikiant kertama siena, teikimu ar laikinu fizinių asmenų atvykimu ir buvimu verslo reikalais.
38.
3 poskirsnis skirtas kompiuterių paslaugoms. 8.21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys laikosi tolesnėse 8.21 straipsnio dalyse išdėstyto susitarimo dėl kompiuterių paslaugų, liberalizuotų pagal B–D skirsnius. Tas susitarimas pirmiausia susijęs su kompiuterių paslaugų ir su jomis susijusių paslaugų reikšme.
39.
4 poskirsnis susijęs su pašto paslaugomis. Pagal 8.22 straipsnį kiekviena šalis nustato arba toliau taiko tinkamas priemones, kuriomis neleidžia pašto paslaugų teikėjams, kurie atskirai arba kartu laikomi didelę įtaką atitinkamoje pašto paslaugų rinkoje turinčiais paslaugų teikėjais, imtis antikonkurencinių veiksmų ar toliau juos vykdyti. Pagal 8.23 straipsnį reguliavimo institucijos turi būti atskirtos ir nepriklausomos nuo pašto paslaugų teikėjų. Jų sprendimai ir taikomos procedūros turi būti nešališkos visų rinkos dalyvių atžvilgiu.
40.
5 poskirsnis taikomas priemonėms, turinčioms poveikio prekybai telekomunikacijų paslaugomis. Jame nustatyti pagal B–D skirsnius liberalizuotų telekomunikacijų paslaugų (t. y. paslaugų, kurias teikiant kertama siena, įsisteigimo ir laikino fizinių asmenų atvykimo ir buvimo verslo reikalais) reglamentavimo sistemos principai (8.24 straipsnio 1 dalis). 8.26–8.38 straipsniuose įtvirtintos esminės pareigos, susijusios, be kita ko, su prieiga prie viešųjų telekomunikacijų tinklų bei paslaugų ir jų naudojimu, tinklų sujungimu, dalijimusi įranga ir numerio perkeliamumu. 8.41 ir 8.42 straipsniuose nustatytos pareigos, susijusios, viena vertus, su leidimo teikti telekomunikacijų paslaugas gavimu, kita vertus, ribotų išteklių skirstymo ir naudojimo tvarka.
41.
8.45 straipsnyje įtvirtinta bendroji skaidrumo pareiga. Konkrečios informacijos teikimo pareigos išdėstytos, pavyzdžiui, 8.29 straipsnio 3 dalyje ir 8.41 straipsnio 2 dalyje.
42.
6 poskirsnyje nustatyti visų finansinių paslaugų, liberalizuotų pagal B–D skirsnius, reglamentavimo sistemos principai (8.49 straipsnio 1 dalis). Pagal 8.50 straipsnio 1 ir 2 dalis kiekvienai šaliai leidžiama nustatyti arba toliau taikyti priemones, kuriomis siekia riboti riziką, taip pat šioje dalyje nustatomos sąlygos, kuriomis tai gali būti daroma. Pagal 8.50 straipsnio 4 dalį kiekviena šalis turi dėti visas pastangas siekdama užtikrinti, kad jos teritorijoje būtų įgyvendinti ir taikomi įvairūs išvardyti standartai, susiję su bankų priežiūra, draudimo priežiūra, vertybinių popierių reguliavimu, skaidrumu ir keitimusi informacija mokesčių tikslais. Pagal 8.50 straipsnio 5 dalį kiekviena šalis gali reikalauti, kad tam tikromis sąlygomis kitos šalies finansinių paslaugų, kurias teikiant kertama siena, teikėjai ir finansinės priemonės būtų registruojami arba kad jiems būtų išduodamas leidimas.
43.
Pagal 8.52 straipsnį kiekviena šalis privalo leisti jos teritorijoje įsisteigusiems kitos šalies finansinių paslaugų teikėjams tam tikromis sąlygomis naudotis viešųjų subjektų naudojamomis mokėjimo ir tarpuskaitos sistemomis ir oficialiomis finansavimo bei refinansavimo priemonėmis, prieinamomis vykdant įprastinę veiklą.
44.
8.53 straipsnis susijęs su naujomis finansinėmis paslaugomis. Pagal jį kiekviena šalis privalo leisti kitos šalies finansinių paslaugų teikėjui teikti bet kokio pobūdžio naują finansinę paslaugą, kurią ta šalis leistų teikti savo panašiems finansinių paslaugų teikėjams, nesiimdama papildomų teisinių veiksmų.
45.
8.54 straipsnis pirmiausia susijęs su informacijos perdavimu elektronine ar kitokia forma į šalies teritoriją ir iš jos, kad būtų tvarkomi duomenys, jei vykdydamas įprastą veiklą finansinių paslaugų teikėjas turi tvarkyti tokius duomenis.
46.
7 poskirsnyje nustatyti tarptautinio jūrų transporto paslaugų liberalizavimo pagal B–D skirsnius principai. 8.56 straipsnio 3 dalimi šalys susitaria užtikrinti, kad būtų veiksmingai taikomi neribojamo patekimo į krovinių rinką komercinėmis sąlygomis, laisvės teikti tarptautinio jūrų transporto paslaugas ir nacionalinio režimo taikymo teikiant šias paslaugas principai. Šalys turi veiksmingai taikyti neribojamo patekimo į tarptautines jūrų transporto rinkas ir prekybos komercinėmis ir nediskriminacinėmis sąlygomis principą (8.56 straipsnio 3 dalies a punktas). Kiekviena šalis laivams, plaukiojantiems su kitos šalies vėliava arba eksploatuojamiems kitos šalies paslaugų teikėjų, turi taikyti režimą, kuris yra ne mažiau palankus už taikomą savo ar bet kurios trečiosios šalies laivams, atsižvelgdama į tai, kuris režimas yra palankesnis, ir kuris, be kita ko, apima patekimą į uostus, naudojimąsi uostų infrastruktūra ir papildomomis paslaugomis, taip pat susijusius mokesčius ir privalomuosius mokėjimus, muitinės priemones, galimybę naudotis prieplaukomis ir krovinių pakrovimo ir iškrovimo įranga. 8.56 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviena šalis kitos šalies tarptautinio jūrų transporto paslaugų teikėjams leidžia įsisteigti savo teritorijoje tokiomis įsisteigimo ir veiklos sąlygomis, kokias taiko pagal savo konkrečių įsipareigojimų sąraše įrašytas sąlygas. Pagal 8.56 straipsnio 6 dalį kiekviena šalis kitos šalies tarptautinio jūrų transporto paslaugų teikėjams suteikia galimybę uostuose pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis naudotis šiomis paslaugomis: a) laivų valdymo; b) vilkimo pagalbos; c) aprūpinimo maisto produktais; d) aprūpinimo kuru ir vandeniu; e) šiukšlių surinkimo ir atliekų balasto šalinimo; f) uosto kapitono; g) navigacinės pagalbos; h) pakrantės paslaugomis, būtinomis laivams eksploatuoti.
47.
F skirsnyje („Elektroninė prekyba“) šalys susitaria, kad svarbu lengvinti elektroninės prekybos naudojimą ir vystymą, taip pat PPO taisyklių taikymą elektroninei prekybai, ir įsipareigoja skatinti tarpusavio elektroninės prekybos vystymą, ypač bendradarbiaudamos aštuntame skyriuje nurodytais su elektronine prekyba susijusiais klausimais (8.57 straipsnio 1 ir 2 dalys). Jos taip pat susitaria, kad, siekiant užtikrinti elektroninės prekybos naudotojų pasitikėjimą, elektroninės prekybos vystymas turi visiškai atitikti tarptautinius duomenų apsaugos standartus (8.57 straipsnio 4 dalis).
48.
Pagal 8.58 straipsnį šalys negali taikyti muitų perdavimui elektroninėmis priemonėmis. 8.59 straipsniu šalys patvirtina, kad priemonės, susijusios su paslaugų teikimu elektroninėmis priemonėmis, patenka į prievolių, nustatytų atitinkamose aštunto skyriaus nuostatose, taikymo sritį, atsižvelgiant į visas tokių prievolių išimtis.
49.
G skirsnio antraštė – „Išimtys“. 8.62 straipsnyje nustatytos bendrosios išimtys. 8.63 straipsniu šalys įsipareigoja ne vėliau kaip per trejus metus po ESSLPS įsigaliojimo, o vėliau – reguliariai peržiūrėti aštuntą skyrių ir savo konkrečių įsipareigojimų sąrašus.
50.
Vieninteliame 8-A priedo straipsnyje nurodyta, kad Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąrašas pateiktas 8-A-1–8-A-3 priedėliuose. Jie atitinkamai skirti Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąrašams, susijusiems su 8.7 straipsniu (paslaugos, kurias teikiant kertama siena), 8.12 straipsniu (įsisteigimas) ir 8.14 ir 8.15 straipsniais (pagrindinis personalas ir absolventai stažuotojai ir verslo paslaugų pardavėjai).
51.
8-B priede nurodyta, kad Singapūro konkrečių įsipareigojimų sąrašas pateiktas 8-B-1 priedėlyje (konkretūs įsipareigojimai) ir 8-B-2 priedėlyje (finansinės paslaugos).
52.
Devintą skyrių („Investicijos“) sudaro dvi dalys. A skirsnyje išdėstytos esminės nuostatos dėl investuotojų ir jų investicijų apsaugos. B skirsnyje numatytas investuotojų ir valstybės ginčų sprendimo (ISDS) mechanizmas, kad nuostatos būtų įgyvendinamos.
53.
Devintame skyriuje „investicija, kuriai taikomas šis susitarimas“ – tai vienos šalies investuotojui, kuriam taikomas šis susitarimas, kitos šalies teritorijoje tiesiogiai ar netiesiogiai priklausanti arba tiesiogiai ar netiesiogiai jo kontroliuojama investicija (9.1 straipsnio 1 dalis). „Investuotojas, kuriam taikomas šis susitarimas“ – tai vienos šalies fizinis ar juridinis asmuo, investavęs kitos šalies teritorijoje (9.1 straipsnio 2 dalis). Investicija apibrėžta kaip bet koks turtas, kuriam būdingi investicijos bruožai, įskaitant tokius bruožus kaip įsipareigojimas skirti kapitalo ar kitų išteklių, tikėjimasis gauti naudos ar pelno, rizikos prisiėmimas ar tam tikra trukmė (9.1 straipsnio 1 dalis). 9.1 straipsnio 1 dalies a–h punktuose išvardytos galimos įvairių formų investicijos.
54.
Devintas skyrius taikomas nepriklausomai nuo to, ar investicijos buvo padarytos prieš įsigaliojant ESSLPS, ar jam jau įsigaliojus (9.2 straipsnio 1 dalis).
55.
9.3 straipsnio 1 dalyje nustatytas nacionalinio režimo reikalavimas: kiekviena šalis kitos šalies investuotojams, kuriems taikomas šis susitarimas, ir jų investicijoms, kurioms taikomas šis susitarimas, savo teritorijoje taiko režimą, ne mažiau palankų nei panašiose situacijose tos šalies taikomas savo investuotojams ir jų investicijoms dėl tų investicijų veikimo, valdymo, veiklos, tęsimo, naudojimo ar naudojimosi jomis, jų pardavimo ar kitokio perdavimo. 9.3 straipsnio 3 dalyje nustatytos tam tikros išimtys ir sąlygos, kuriomis kiekviena šalis gali nustatyti priemones, pagal kurias gali būti taikomas mažiau palankus režimas, arba užtikrinti jų vykdymą.
56.
Pagal 9.4 straipsnį kiekviena šalis kitos šalies investicijoms, kurioms taikomas šis susitarimas, savo teritorijoje nustato sąžiningą ir teisingą režimą ir užtikrina visišką apsaugą ir saugumą (9.4 straipsnio 1 dalis), bet tokia visiška apsauga ir saugumas susiję tik su šalies prievole dėl fizinio investuotojų, kuriems taikomas šis susitarimas, ir investicijų, kurioms taikomas šis susitarimas, saugumo (9.4 straipsnio 4 dalis). Siekiant įgyvendinti šią prievolę, 9.4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nė viena šalis negali nustatyti priemonių, kuriomis: a) atsisakoma vykdyti teisingumą baudžiamosiose, civilinėse ir administracinėse bylose; b) iš esmės pažeidžiamas tinkamas teisinis procesas; c) aiškiai elgiamasi šališkai; d) priekabiaujama, verčiama, piktnaudžiaujama galia ar panašiai netinkamai elgiamasi; e) pažeidžiami teisėti investuotojo, kuriam taikomas šis susitarimas, lūkesčiai, kilę iš konkrečios ar vienareikšmės šalies pateiktos informacijos, kuria skatinta investuoti ir kuria tas investuotojas pagrįstai kliovėsi.
57.
9.5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienos iš šalių investuotojams, kuriems taikomas šis susitarimas ir kurie kitos šalies teritorijoje dėl karo ar kito ginkluoto konflikto, revoliucijos, nepaprastosios padėties, sukilimo, maišto ar riaušių patyrė nuostolių, susijusių su investicijomis, kurioms taikomas šis susitarimas, ta kita šalis nustato režimą, susijusį su restitucija, žalos atlyginimu, kompensavimu ar kitu atsiskaitymu, ne mažiau palankų, nei ta šalis nustato savo investuotojams ar bet kokios trečios šalies investuotojams, priklausomai nuo to, kuris iš jų palankesnis atitinkamam investuotojui, kuriam taikomas šis susitarimas. Pagal 9.5 straipsnio 2 dalį šalis turi taikyti restituciją ar kompensaciją, jeigu investicija, kuriai taikomas šis susitarimas, rekvizuota ar sunaikinta.
58.
Pagal 9.6 straipsnio 1 dalį nė viena iš šalių tiesiogiai ar netiesiogiai nenacionalizuoja ir neeksproprijuoja kitos šalies investuotojų, kuriems taikomas šis susitarimas, investicijų, kurioms taikomas šis susitarimas, ar tokioms investicijoms netaiko priemonių, kurių poveikis lygiavertis nacionalizacijai ar ekspropriacijai, išskyrus šiuos atvejus: a) dėl viešojo poreikio; b) remiantis tinkamu teisiniu procesu; c) remiantis nediskriminavimo principu; d) greitai, tinkamai ir veiksmingai sumokant kompensaciją pagal 9.6 straipsnio 2 dalį. 9.6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kaip nustatyti kompensacijos sumą. 9.6 straipsnis netaikomas privalomų licencijų, suteikiamų dėl intelektinės nuosavybės teisių, išdavimui, jei jos išduodamos laikantis TRIPS sutarties (9.6 straipsnio 3 dalis). 9.6 straipsnio 4 dalis susijusi su bet kokios ekspropriacijos ar vertinimo priemonės peržiūra, kurią vykdo šalies, kuri tos priemonės imasi, teisminė ar kita nepriklausoma institucija.
59.
9.7 straipsnyje numatyta, kad kiekviena šalis turi leisti daryti bet kokius pervedimus, susijusius su investicija, kuriai taikomas šis susitarimas, laisvai konvertuojama valiuta be apribojimų ar delsimo (9.7 straipsnio 1 dalis). Tačiau nė viena 9.7 straipsnio nuostata nelaikoma kliūtimi šaliai sąžiningai ir nediskriminuojant taikyti savo teisę, susijusią su 9.7 straipsnio 2 dalies a–g punktuose išvardytais klausimais (9.7 straipsnio 2 dalis).
60.
Kitos A skirsnio nuostatos susijusios su subrogacija (9.8 straipsnis), nutraukimu (9.9 straipsnis) ir ESSLPS ryšiu su kitais susitarimais (9.10 straipsnis). 9.9 straipsnyje pirmiausia numatyta, kad, jei ESSLPS nutraukiamas pagal 17.13 straipsnį, devintas skyrius dar 20 metų nuo tos datos galioja investicijoms, kurioms taikomas šis susitarimas, padarytoms iki ESSLPS nutraukimo datos. 9.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, ESSLPS įsigaliojus, 9‑D priede išvardyti Sąjungos valstybių narių ir Singapūro susitarimai, įskaitant jų nulemtas teises ir prievoles, nustoja galioti ir pakeičiami ESSLPS, kuris laikomas viršesniu. 19 išnašoje ( 425 ) patikslinama, kad tie susitarimai laikomi nutrauktais ESSLPS, kaip nustatyta Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 59 straipsnio 1 dalies a punkte. Likusios 9.10 straipsnio dalys daugiausia susijusios su laikino ESSLPS taikymo poveikiu 9-D priede išvardytų susitarimų nuostatų taikymui.
61.
Devinto skyriaus B skirsnis taikomas vienos šalies ieškovo ir kitos šalies ginčams dėl režimo, kuriuo, kaip įtariama, pažeidžiamos A skirsnio nuostatos, o dėl to, kaip įtariama, ieškovas arba vietoje įsteigta jo bendrovė patiria nuostolių ar žalos (9.11 straipsnio 1 dalis).
62.
9.12 straipsnyje nustatyta, kad pageidautinas ginčų sprendimo būdas yra taikus ginčo sprendimas derybų būdu. 9.14 straipsnyje numatyta, kad ginčo šalys gali bet kuriuo metu susitarti spręsti ginčą naudodamosi tarpininkavimo procedūra arba kitais ginčų sprendimo būdais. Jeigu ginčo neįmanoma išspręsti taikiai, šalies ieškovas turi per nustatytą laiką pateikti kitai šaliai prašymą pradėti konsultacijas (9.13 straipsnis). Jeigu ginčo nepavyksta išspręsti per tris mėnesius nuo prašymo pradėti konsultacijas pateikimo, ieškovas gali pateikti pranešimą apie ketinimą pradėti arbitražo procedūrą (9.15 straipsnis). Jei pranešimas apie ketinimą pradėti arbitražo procedūrą nusiųstas Sąjungai, ji per nustatytą laiką turi priimti sprendimą dėl kitos proceso šalies (t. y. dėl atsakovo) ir nedelsdama pranešti apie savo sprendimą ieškovui (9.15 straipsnio 2 dalis). Jei toks sprendimas nepriimtas, 9.15 straipsnio 3 dalyje iš esmės numatyta, kad atsakovas nustatomas remiantis pranešimu apie ketinimą pradėti arbitražo procedūrą.
63.
Ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po pranešimo apie ketinimą pateikimo 9.17 straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir remdamasis kitais taikytinais jurisdikciniais reikalavimais (9.17 straipsnio 5 dalis) ieškovas gali pateikti reikalavimą pradėti arbitražo procedūrą taikant vieną iš 9.16 straipsnio 1 dalyje išvardytų ginčų sprendimo mechanizmų. Mechanizmai gali būti šie: arbitražo procedūra Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centre, arbitražo kolegijoje, įsteigtoje pagal Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisykles, arba bet kokioje kitoje arbitražo institucijoje ar pagal bet kokias kitas arbitražo taisykles, dėl kurių ginčo šalys susitaria.
64.
9.18–9.21 straipsniai atitinkamai susiję su arbitražo kolegijos sudėtimi, taikytina teise, aiškinimo taisyklėmis ir akivaizdžiai teisinio pagrindo neturinčiais ir teisiniu požiūriu nepagrįstais reikalavimais.
65.
Jei arbitražo kolegijos galutiniame sprendime nurodoma, kad devinto skyriaus nuostatos buvo pažeistos, arbitražo kolegija gali nurodyti kartu ar atskirai tik a) atlyginti piniginę žalą (taikant 9.24 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribas) su taikytinomis palūkanomis ir b) grąžinti nuosavybę su sąlyga, kad vietoj to atsakovas gali atlyginti piniginę žalą su taikytinomis palūkanomis (9.24 straipsnio 1 dalis). Baudiniai nuostoliai negali būti atlyginami (9.24 straipsnio 2 dalis). 9.25 ir 9.26 straipsniai atitinkamai susiję su nuostolių atlyginimu ar kita kompensacija ir sąnaudomis.
66.
9.27 straipsnis susijęs su privalomu sprendimo poveikiu ir vykdymo užtikrinimu.
67.
Pagal 9.28 straipsnio 1 dalį nė viena iš šalių nesuteikia diplomatinės apsaugos ar nepateikia tarptautinio reikalavimo dėl ginčo, kurį vienas iš jos investuotojų ir kita šalis sutiko pateikti arba pateikė arbitražui pagal B skirsnį, nebent ta kita šalis nesilaiko dėl to ginčo priimto arbitražo sprendimo. 9.28 straipsnio 1 dalyje diplomatine apsauga nelaikomas neformalus diplomatinis keitimasis informacija, skirtas vien ginčo sprendimui palengvinti. Tačiau 9.28 straipsnio 1 dalyje neatmetama galimybė šaliai pasinaudoti ginčų sprendimo procedūromis pagal penkioliktą skyrių dėl visuotinai taikomos priemonės, net jei ta priemone, kaip įtariama, pažeistas ESSLPS konkrečios investicijos atžvilgiu, o dėl tos investicijos pateiktas reikalavimas pradėti arbitražo procedūrą.
68.
Devinto skyriaus priedai susiję su ekspropriacija (9‑A–9‑C priedai), galiojančių valstybių narių ir Singapūro susitarimų sąrašu (9‑D priedas), tarpininkavimo sprendžiant investuotojų ir valstybės ginčus mechanizmu (9‑E priedas), arbitrų ir tarpininkų elgesio kodeksu (9-F priedas) ir viešos dokumentų prieigos taisyklėmis, posėdžiais ir galimybe tretiesiems asmenims teikti pareiškimus (9‑G priedas).
69.
Dešimtame skyriuje („Viešieji pirkimai“) ir jo devyniuose prieduose nustatyta šalių vykdomų viešųjų pirkimų sistema. Dešimtame skyriuje „viešasis pirkimas pagal šį susitarimą“ – tai viešasis pirkimas i) valstybės reikmėms prekių, paslaugų arba bet kokio jų derinio; bet kokiomis sutartinėmis priemonėmis; kurių vertė yra lygi 10‑A–10‑G prieduose nurodytai atitinkamai ribinei vertei arba už ją didesnė; ii) kurį atlieka perkantysis subjektas ir iii) kuris nėra viešasis pirkimas, dėl kokių nors priežasčių nepatenkantis į nurodytą taikymo sritį (10.2 straipsnio 2 dalis). 10.2 straipsnio 3 dalyje numatyti atvejai, kuriais dešimtas skyrius netaikomas (jeigu 10‑A–10‑G prieduose nenumatyta kitaip).
70.
10.3 straipsnis susijęs su saugumu ir bendrosiomis išimtimis.
71.
10.4 straipsnyje įtvirtinti bendrieji viešųjų pirkimų principai. Pirmiausia 10.4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos pareigos, susijusios su nacionaliniu režimu ir kitomis nediskriminavimo prievolėmis. Pagal 10.4 straipsnio 7 dalį tos nuostatos netaikomos priemonėms, konkrečiai nesusijusioms su viešaisiais pirkimais.
72.
10.5 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl informacijos, kurią kiekviena šalis skelbia apie savo viešųjų pirkimų sistemą.
73.
Skelbdamas viešojo pirkimo pagal šį susitarimą konkursą, viešasis subjektas paskelbia pranešimą apie numatomą viešąjį pirkimą (10.6 straipsnio 1 dalis), kuriame turi būti pateikta 10.6 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija. Be to, apie kiekvieną numatomą pirkimą turi būti skelbiamas sutrumpintas pranešimas (10.6 straipsnio 3 dalis). 10.7 straipsnyje nustatytos pareigos, susijusios su sąlygomis, kurias perkantysis subjektas gali (arba negali) taikyti dalyvavimui viešojo pirkimo procedūroje, nurodyta, kaip įvertinti, ar tiekėjas tenkina šias sąlygas, ir numatyti pagrindai, kuriais šalys gali pašalinti tiekėją iš konkurso. 10.8 straipsnis susijęs su tiekėjų kvalifikacijomis. 10.9 straipsnyje nustatyti techninių specifikacijų ir konkurso dokumentų reikalavimai. 10.10 straipsnis susijęs su būtinybe suteikti tiekėjams pakankamai laiko parengti ir pateikti paraiškas dalyvauti viešajame pirkime ir pasiūlymus. 10.11 straipsnis taikomas deryboms. 10.12 straipsnyje nustatytos sąlygos, kuriomis perkantysis subjektas gali rengti ribotą konkursą ir netaikyti kai kurių dešimtame skyriuje numatytų garantijų. 10.14 straipsnyje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo ir sutarčių sudarymo sąlygos. 10.15 straipsnyje nustatytos pareigos, susijusios su informacija, kurią perkantysis subjektas privalo pateikti konkurse dalyvaujantiems tiekėjams arba paskelbti.
74.
Pagal 10.16 straipsnio 1 dalį šalies prašymu kita šalis nedelsdama pateikia visą informaciją, kurios reikia norint nustatyti, ar viešasis pirkimas buvo vykdomas skaidriai, nešališkai ir laikantis penkiolikto skyriaus nuostatų. Tam tikromis nustatytomis aplinkybėmis informacija neteikiama (10.16 straipsnio 2 dalis).
75.
10.17 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl administracinės arba teisminės skundų nagrinėjimo tvarkos, kurią turi numatyti kiekviena šalis, sąlygos, kuriomis ta tvarka taikoma, ir jos taikymo procedūra.
76.
Dešimto skyriaus priedai susiję su centrinės valdžios subjektais, vykdančiais pirkimus pagal ESSLPS nuostatas (10-A priedas), žemesnio nei centrinio valdžios lygmens subjektais, vykdančiais pirkimus pagal ESSLPS nuostatas (10-B priedas), viešųjų paslaugų sektoriaus ir kitais subjektais, vykdančiais pirkimus pagal ESSLPS nuostatas (10-C priedas), prekėmis (10-D priedas), paslaugomis (10‑E priedas), statybos paslaugomis ir viešųjų darbų koncesijomis (10-F priedas), 10.4 straipsnio (bendrieji principai) nuostatų bendrosiomis pastabomis ir leidžiančiomis nukrypti nuostatomis (10-G priedas), skelbimo priemonėmis (10‑H priedas) ir viešojo ir privataus sektorių partneryste (10-I priedas).
77.
Vienuolikto skyriaus („Intelektinė nuosavybė“) tikslas – šalyse lengvinti inovacinių ir kūrybinių prekių gamybą ir tokių paslaugų teikimą ir pritaikymą komercinėms reikmėms ir didinti prekybos ir investicijų naudą veiksmingai saugant intelektinės nuosavybės teises ir nustatant priemones veiksmingam šių teisių įgyvendinimui užtikrinti (11.1 straipsnio 1 dalis). Vienuoliktam skyriui mutatis mutandis taikomi TRIPS sutarties I dalyje, visų pirma 7 ir 8 straipsniuose, nustatyti tikslai ir principai (11.1 straipsnio 2 dalis).
78.
A skirsnis susijęs su vienuolikto skyriaus taikymo sritimi, apibrėžtimis ir intelektinės nuosavybės teisių galiojimo pabaiga. 11.2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienuoliktu skyriumi papildomos šalių teisės ir įsipareigojimai pagal TRIPS sutartį ir kitas tarptautines intelektinės nuosavybės srities sutartis, kurių šalys jos yra. Vienuoliktame skyriuje „intelektinės nuosavybės teisės“ – tai visos intelektinės nuosavybės kategorijos, kurioms taikomi TRIPS sutarties II dalies 1–7 skirsniai, būtent autorių teisės ir gretutinės teisės, patentai, prekių ženklai, dizainas, integrinių grandynų topografija, geografinės nuorodos ir konfidencialios informacijos apsauga (atitinkamai 11.2 straipsnio 2 dalies a punkto i–vii papunkčiai), ir augalų veislių nuosavybės teisės (11.2 straipsnio 2 dalies b punktas). Pagal 11.3 straipsnį šalys, laikydamosi TRIPS sutarties nuostatų, laisvai nustato intelektinės nuosavybės teisių galiojimo pabaigos nacionalinį režimą.
79.
Kiekvienas B skirsnio poskirsnis skirtas konkrečiai intelektinės nuosavybės teisei (arba kelioms intelektinės nuosavybės teisėms).
80.
A poskirsnio antraštė – „Autorių teisės ir gretutinės teisės“. Pagal 11.4 straipsnį („Taikoma apsauga“) šalys privalo laikytis teisių ir prievolių, nustatytų kituose tarptautiniuose susitarimuose, kaip antai Berno konvencijoje dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, PINO autorių teisių sutartyje, PINO atlikimų ir fonogramų sutartyje ir TRIPS sutartyje. 11.5 straipsnyje nustatytos aprėpiamų autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos laikotarpiai.
81.
Likusi A skirsnio dalis susijusi su fonogramų gamintojų teise gauti tinkamą vienkartinį atlygį (11.6 straipsnis), menininkų perpardavimo teisių taikymo patirtimi ir politika (11.7 straipsnis), tinkamos teisinės apsaugos ir veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis, neleidžiančiomis išvengti techninės apsaugos priemonių, kurias teisių turėtojai naudoja savo teisėms užtikrinti ir kuriomis ribojami neteisėti veiksmai, susiję su jų kūriniais, kūrinių atlikimu ir fonogramomis, kurių naudoti neleidžia teisių turėtojai arba tai draudžiama vidaus teisės aktais (11.9 straipsnis), ir elektroninių teisių valdymo informacijos apsauga (11.10 straipsnis).
82.
B poskirsnio antraštė – „Prekių ženklai“. Pagal 11.12 straipsnį šalys deda visas pagrįstas pastangas, kad būtų laikomasi Sutarties dėl prekių ženklų įstatymų (priimtos 1994 m. spalio 27 d. Ženevoje) ir Singapūro sutarties dėl prekių ženklų įstatymų (priimtos 2006 m. kovo 27 d. Singapūre). Šalys numato prekių ženklų registravimo sistemą, pagal kurią atitinkama prekių ženklų administravimo institucija raštu pagrindžia sprendimą atsisakyti registruoti prekės ženklą. Paraiškos teikėjas privalo turėti galimybę apskųsti šį atsisakymą teisminei institucijai; turi būti nustatyta galimybė trečiosioms šalims prieštarauti prekės ženklo paraiškai ir šalys sudaro galimybes naudotis vieša elektronine prekių ženklų paraiškų ir prekių ženklų registravimo duomenų baze (11.13 straipsnis). Šalys privalo užtikrinti plačiai žinomų prekių ženklų apsaugą, kaip nustatyta TRIPS sutartyje (11.14 straipsnis). 11.15 straipsnyje numatytos teisių, kurias suteikia prekės ženklas, išimtys.
83.
C poskirsnis („Geografinės nuorodos“) taikomas šalių teritorijų kilmės vynų, spiritinių gėrimų, žemės ūkio produktų ir maisto produktų pripažinimui ir apsaugai užtikrinti (11.16 straipsnio 1 dalis). ESSLPS įsigaliojus šalys turi nustatyti geografinių nuorodų registravimo ir apsaugos savo teritorijose sistemą, taikomą savo nuožiūra pasirinktų kategorijų prekėms (11.17 straipsnis). Kitos nuostatos susijusios su tokiais klausimais kaip geografinių nuorodų apsaugos taikymo sritis (11.19 straipsnis) arba asmenys, galintys naudoti geografines nuorodas (11.20 straipsnis).
84.
D poskirsnio antraštė – „Dizainas“. Šalys turi numatyti galimybių taikyti apsaugą naujam arba originaliam nepriklausomai sukurtam dizainui. Dizainas turi būti saugomas įregistruojant, o jo savininkams suteikiamos išimtinės teisės (11.24 straipsnio 1 dalis). 11.25 straipsnyje nustatyta registracijos suteikiamų saugomo dizaino savininko teisių taikymo sritis. Apsauga turi būti taikoma bent 10 metų nuo paraiškos pateikimo dienos (11.26 straipsnis). 11.27 straipsnis susijęs su ribotomis dizaino apsaugos išimtimis. 11.28 straipsnis skirtas saugomo dizaino ryšiui su autorių teisėmis.
85.
E poskirsnio antraštė – „Patentai“. 11.29 straipsniu šalys dar kartą patvirtina savo įsipareigojimus pagal Patentinės kooperacijos sutartį ir, kai tinkama, deda visas pagrįstas pastangas laikytis Patentų teisės sutarties 1–16 straipsnių, remdamosi savo vidaus teisės aktais ir procedūromis. Šalys taip pat įsipareigoja laikytis 2003 m. rugpjūčio 30 d. PPO Generalinės tarybos sprendimo dėl Dohos deklaracijos dėl TRIPS sutarties ir visuomenės sveikatos 6 dalies įgyvendinimo ir 2005 m. gruodžio 6 d. PPO Generalinės tarybos sprendimo dėl TRIPS sutarties pakeitimo. 11.31 straipsnyje nustatytos aplinkybės, kuriomis šalys turi pratęsti patento suteikiamų teisių galiojimo trukmę.
86.
F poskirsnis („Bandymų duomenų apsauga“) susijęs su bandymų duomenų, pateiktų siekiant gauti administracinį leidimą tiekti farmacijos gaminį arba atitinkamai žemės ūkio cheminius produktus rinkai, apsauga (11.33 ir 11.34 straipsniai).
87.
Vienintele G poskirsnio („Augalų veislės“) nuostata nustatyta, kad šalys dar kartą patvirtina savo prievoles pagal Tarptautinę konvenciją dėl naujų augalų veislių apsaugos, įskaitant gebėjimą įgyvendinti neprivalomas selekcininko teisių išimtis, kaip nurodyta Konvencijos 15 straipsnio 2 dalyje (11.35 straipsnis).
88.
C skirsnio antraštė – „Intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo užtikrinimas civilinėse bylose“. 11.36 straipsniu šalys vėl patvirtina savo įsipareigojimus pagal TRIPS sutarties 41–50 straipsnius. Pagal vidaus teisės aktus ir neprieštaraudamos šiems įsipareigojimams jos susitaria numatyti priemones, procedūras ir taisomąsias priemones, skirtas kovai su intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikomas vienuoliktas skyrius, pažeidimais (11.36 straipsnio 1 dalis). Tos priemonės, procedūros ir taisomosios priemonės turi tenkinti 11.36 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. 11.36 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nė viena vienuolikto skyriaus nuostata nelaikoma draudimu šalims užtikrinti savo vidaus teisės aktų vykdymą ar prievole iš dalies keisti galiojančius teisės aktus, susijusius su intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimu. Be to, to skyriaus nuostatomis šalims nenustatomos prievolės sukurti teismų sistemą intelektinės nuosavybės teisių vykdymui užtikrinti, kuri skirtųsi nuo bendrosios teisės normų vykdymo užtikrinimo sistemos, arba prievolės, susijusios su išteklių paskirstymu tarp intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo ir bendrojo teisės normų vykdymo užtikrinimo.
89.
Likusi C skirsnio dalis pirmiausia susijusi su pareiga imtis tinkamų priemonių, kad galutiniai teisminių institucijų sprendimai civiliniuose teismo procesuose, pradėtuose dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, būtų skelbiami ar kitaip viešinami (11.37 straipsnis), pareiga sudaryti sąlygas naudotis C skirsnyje nurodytomis civilinėmis priemonėmis, procedūromis ir taisomosiomis priemonėmis dėl visų kategorijų intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikomi TRIPS sutarties II dalies 1–6 skirsniai (11.38 straipsnis), įrodymų saugojimo priemonėmis (11.39 straipsnis), teismo nustatytais draudimais (11.42 straipsnis), kitomis priemonėmis (11.43 straipsnis) ir žala (11.44 straipsnis).
90.
D skirsnio antraštė – „Pasienyje taikomos priemonės“. 11.49 straipsnyje nustatyta tokių priemonių taikymo sritis, pirmiausia, dėl procedūrų muitinės prižiūrimoms prekėms. Pagal 11.50 straipsnį muitinės turi taikyti įvairius būdus, siekdamos nustatyti, ar siuntose yra suklastoto prekės ženklo prekių, piratinių prekių, kuriomis pažeidžiamos autorių teisės, piratinio dizaino prekių ir suklastotos geografinės nuorodos prekių. 11.51 straipsnyje nustatytos sritys, kuriose šalys susitaria bendradarbiauti.
91.
Vienintele E skirsnio („Bendradarbiavimas“) nuostata įtvirtinamas šalių susitarimas bendradarbiauti, remiant pagal vienuoliktą skyrių prisiimtų įsipareigojimų ir prievolių įgyvendinimą, ir nustatoma, kuriose srityse turi būti bendradarbiaujama (11.52 straipsnis).
92.
Dvyliktas skyrius „Konkurencija ir susiję klausimai“ skirtas antimonopolinei ir susijungimų politikai, valstybinėms įmonėms, įmonėms, kurioms suteiktos specialiosios arba išimtinės teisės, ir valstybės monopolijoms.
93.
A skirsnis pavadintas „Antimonopolinė ir susijungimų politika“. 12.1 straipsnio 1 dalimi šalys pripažįsta, kad jų prekybos santykiams svarbi laisva ir neiškraipyta konkurencija ir kad antikonkurencinė verslo praktika ar antikonkurenciniai sandoriai gali iškreipti tinkamą šalių rinkų veikimą ir mažinti prekybos liberalizavimo teikiamą naudą. 12.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, siekdama skatinti laisvą ir neiškreiptą konkurenciją visuose savo ekonomikos sektoriuose, kiekviena šalis turi toliau taikyti savo teritorijoje visapusius teisės aktus, kuriais veiksmingai sprendžiami trys poveikį jų tarpusavio prekybai turintys klausimai: a) horizontalieji ir vertikalieji susitarimai; b) piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi; c) įmonių koncentracija, dėl kurios konkurencija labai sumažėja ar kyla didelių kliūčių veiksmingai konkurencijai.
94.
B skirsnis pavadintas „Valstybinės įmonės, įmonės, kurioms suteiktos specialiosios arba išimtinės teisės[,] ir valstybės monopolijos“. 12.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nė viena dvylikto skyriaus nuostata nelaikoma kliūtimi šaliai įsteigti ar turėti valstybinę įmonę arba suteikti įmonėms specialiąsias ar išimtines teises, laikantis atitinkamų savo teisės aktų. Likusiomis 12.3 straipsnio dalimis nustatytos pareigos, susijusios su tokioms įmonėms taikomomis sąlygomis. 12.4 straipsnyje nustatyta, kad šalys gali ir toliau paskirti arba turėti valstybinių monopolijų. Tačiau komercinio pobūdžio valstybės monopolijų veiklą jos privalo koreguoti siekdamos užtikrinti, kad tos monopolijos nevykdytų jokių diskriminacinių veiksmų perkant ir parduodant prekes ir paslaugas.
95.
C skirsnio antraštė – „Subsidijos“. 12.5 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateikta subsidijos apibrėžtis, taikoma ESSLPS, ir nustatyta, kokių tipų subsidijoms taikomas dvyliktas skyrius. 12.5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad 12.7 straipsnio („Draudžiamos subsidijos“), 12.8 straipsnio („Kitos subsidijos“) ir 12.10 straipsnio („Nuostata dėl peržiūros“) ir 12-A priedo nuostatos netaikomos įvairioms žuvininkystės ir žemės ūkio sektorių subsidijoms. C skirsnio nuostatomis nepažeidžiamos šalies teisės ir prievolės pagal PPO steigimo sutartį (12.6 straipsnis). 12.7 straipsnyje nustatyta, kokios su prekėmis ir paslaugomis susijusios subsidijos draudžiamos, ir numatytos išimtys. 12.8 straipsnio 2 dalis susijusi su keitimusi informacija apie tokias subsidijas. 12.9 straipsnyje nustatytos su skaidrumu susijusios pareigos. Pagal 12.10 straipsnio 1 dalį šalys turi reguliariai peržiūrėti C skirsnyje išdėstytus klausimus.
96.
D skirsnyje („Bendrieji dalykai“) nustatytos pareigos, susijusios su bendradarbiavimu ir koordinavimu teisės aktų vykdymo užtikrinimo srityje (12.11 straipsnis), konfidencialu (12.12 straipsnis) ir konsultacijomis (12.13 straipsnis). 12.14 straipsnyje nustatyta, kad visiems dvyliktame skyriuje numatytiems klausimams, išskyrus 12.7 straipsnį („Draudžiamos subsidijos“), netaikomi penkioliktas („Ginčų sprendimas“) ir šešioliktas skyriai („Tarpininkavimas“).
97.
12-A priede nustatyti kitų tipų subsidijoms taikytini principai.
98.
Trylikto skyriaus antraštė – „Prekyba ir tvarus vystymasis“.
99.
A skirsnis pavadintas „Įvadinės nuostatos“. 13.1 straipsnyje nurodyti įvairūs tarptautiniai dokumentai ir dar kartą patvirtinamas šalių įsipareigojimas plėtoti ir skatinti tarptautinę prekybą ir savo dvišalius prekybos ir ekonomikos santykius taip, kad būtų prisidedama prie tvaraus vystymosi (13.1 straipsnio 1 dalis). Šalys pripažįsta, jog ekonominis ir socialinis vystymasis ir aplinkos apsauga yra vienas nuo kito priklausantys ir tvarų vystymąsi stiprinantys veiksniai, ir pabrėžia, kad bendradarbiauti su prekyba susijusiais socialiniais ir aplinkos apsaugos klausimais yra naudinga bendrojo požiūrio į prekybos plėtrą ir tvarų vystymąsi kontekste (13.1 straipsnio 2 dalis). Šalys taip pat pripažįsta, kad netinkama skatinti prekybą ar investicijas silpninant ar mažinant apsaugą, užtikrinamą vidaus darbo ir aplinkos srities teisės aktais, bet pabrėžia, kad aplinkos apsaugos ir darbo standartai neturėtų būti naudojami protekcionistinės prekybos tikslais (13.1 straipsnio 3 dalis). Be to, šalys pripažįsta, jog jų tikslas – stiprinti tarpusavio prekybos santykius ir bendradarbiavimą taip, kad būtų skatinamas tvarus vystymasis, atsižvelgiant į 13.1 straipsnio 1 ir 2 dalis, ir pažymi, kad nesiekia suderinti darbo ar aplinkos standartų (13.1 straipsnio 4 dalis).
100.
Kiekviena šalis pasilieka teisę nustatyti savo aplinkos ir darbo apsaugos lygį ir atitinkamai priimti arba keisti susijusius teisės aktus ir politikos kryptis pagal tarptautiniu mastu pripažintuose 13.3 ir 13.6 straipsniuose nurodytuose standartuose ar susitarimuose, kurių šalys jos yra, įtvirtintus principus (13.2 straipsnio 1 dalis). Šalys turi toliau tobulinti minėtus teisės aktus ir politikos kryptis ir stengtis užtikrinti ir skatinti aukštą aplinkos ir darbo apsaugos lygį (13.2 straipsnio 2 dalis).
101.
B skirsnis pavadintas „Prekyba ir tvarus vystymasis. Darbo aspektai“. Šalys pripažįsta, kad tarptautinis bendradarbiavimas ir susitarimai užimtumo ir darbo klausimais yra vertinga tarptautinės bendruomenės reakcija į dėl globalizacijos kylančias ekonomikos, užimtumo ir socialines problemas ir galimybes, ir įsipareigoja konsultuotis ir atitinkamai bendradarbiauti abiem šalims rūpimais su prekyba susijusiais darbo ir užimtumo klausimais (13.3 straipsnio 1 dalis). Jos taip pat dar kartą patvirtina įsipareigojimus pripažinti, kad visiškas ir našus užimtumas ir deramas darbas visiems yra pagrindinis tvaraus vystymosi veiksnys visoms šalims ir prioritetinis tarptautinio bendradarbiavimo tikslas, ir ryžtingai skatina tarptautinės prekybos vystymąsi taip, kad būtų prisidėta prie visiško ir našaus užimtumo ir deramo darbo visiems (13.3 straipsnio 2 dalis). Vadovaudamosi prievolėmis, prisiimtomis dėl narystės TDO ir pagal TDO pagrindinių darbo teisių ir principų deklaraciją ir tolesnes priemones, šalys įsipareigoja gerbti, skatinti ir veiksmingai diegti toliau išvardytus su pagrindinėmis darbo teisėmis susijusius principus: a) laisvę burtis į asociacijas ir veiksmingą kolektyvinių derybų teisės pripažinimą; b) visų formų priverstinio arba privalomo darbo panaikinimą; c) veiksmingą vaikų darbo panaikinimą; d) su užimtumu ir profesija susijusios diskriminacijos panaikinimą. Šalys taip pat dar kartą patvirtina savo įsipareigojimus veiksmingai įgyvendinti TDO konvencijas, kurias Singapūras ir Sąjungos valstybės narės yra atitinkamai ratifikavusios (13.3 straipsnio 3 dalis). Šalys įsipareigoja toliau nuosekliai stengtis ratifikuoti ir veiksmingai įgyvendinti pagrindines TDO konvencijas, atsižvelgdamos į vidaus aplinkybes, apsvarstyti galimybes ratifikuoti ir veiksmingai įgyvendinti kitas TDO konvencijas ir keistis informacija apie tai (13.3 straipsnio 4 dalis). 13.3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog šalys pripažįsta, kad pagrindinių principų ir teisių darbe pažeidimas negali būti laikomas priežastimi ar kitaip naudojamas teisėtam santykiniam pranašumui įgyti.
102.
13.4 straipsniu šalys pripažįsta, kad siekiant ESSLPS tikslų svarbu bendradarbiauti su prekyba susijusiais aplinkos ir darbo politikos aspektais. Toje nuostatoje taip pat pateikiamas (neišsamus) sričių, kuriose šalys gali pradėti abipusiškai naudingą bendradarbiavimo veiklą, sąrašas.
103.
13.5 straipsnyje nustatyta, kad, rengdamos ir įgyvendindamos sveikatos ir saugos darbe užtikrinimo priemones, kurios gali turėti poveikio šalių tarpusavio prekybai ar investicijoms, šalys atsižvelgia į susijusią mokslinę ir techninę informaciją ir atitinkamus tarptautinius standartus, gaires ar rekomendacijas, įskaitant atsargumo principą.
104.
C skirsnis pavadintas „Prekyba ir tvarus vystymasis. Aplinkos apsaugos aspektai“. Šalys pripažįsta, kad tarptautinis aplinkos apsaugos valdymas ir šios srities susitarimai yra vertingi, pabrėžia poreikį stiprinti prekybos ir aplinkos apsaugos politikos, taisyklių ir priemonių tarpusavio suderinamumą ir tvirtina, jog konsultuosis ir bendradarbiaus derybose dėl abiem šalims svarbių aplinkos apsaugos klausimų, susijusių su prekyba (13.6 straipsnio 1 dalis). Be to, šalys įsipareigoja veiksmingai įgyvendinti savo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, taip pat jų teritorijoje taikomose priemonėse ir praktikoje daugiašalius aplinkos apsaugos susitarimus, kurių šalys jos yra (13.6 straipsnio 2 dalis). Šalys dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą pasiekti galutinį JT bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) ir jos Kioto protokolo tikslą ir įsipareigoja kartu stengtis stiprinti daugiašalį taisyklėmis grindžiamą JTBKKK nustatytą režimą, paremtą JTBKKK susitartais sprendimais, ir remti pastangas parengti pagal JTBKKK kitą tarptautinį klimato kaitos klausimams skirtą susitarimą, kuris galiotų po 2020 m. ir būtų taikomas visoms šalims (13.6 straipsnio 3 dalis). Nė viena ESSLPS nuostata nelaikoma kliūtimi šaliai nustatyti ar toliau taikyti priemones, skirtas daugiašaliams aplinkos apsaugos srities susitarimams, kurių šalis ji yra, įgyvendinti, jei tos priemonės nėra taikomos taip, kad būtų savavališkai ar nepagrįstai diskriminuojama kita šalis ar slaptai ribojama prekyba (13.6 straipsnio 4 dalis).
105.
13.7 straipsnis susijęs su prekyba mediena ir medienos produktais. Šalys pripažįsta miškų išsaugojimo ir tvaraus tvarkymo svarbą. Jos įsipareigoja: a) keistis informacija apie tai, kaip skatinti prekybą mediena ir medienos produktais, gautais iš teisėtai ir tvariai valdomų miškų, ir naudoti tokią medieną ir jos produktus, ir skleisti šią informaciją; b) skatinti taikyti bendrosios miškų teisės vykdymo užtikrinimo ir valdymo priemones ir spręsti neteisėtai gautos medienos ir medienos produktų prekybos klausimus; c) bendradarbiauti, kad būtų skatinamas priemonių ar politikos, skirtų neteisėtai gautos medienos ir medienos produktų prekybos klausimams spręsti, veiksmingumas; d) skatinti veiksmingai taikyti Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją rizikos išnykti grupei priskiriamų rūšių medienai.
106.
13.8 straipsnis susijęs su prekyba žuvies produktais. Šalys pripažįsta, kad svarbu užtikrinti tvarų žuvų išteklių išsaugojimą ir valdymą, ir įsipareigoja: a) laikytis ilgalaikio išsaugojimo priemonių ir tvariai naudoti žuvų išteklius, kaip nustatyta tarptautiniuose dokumentuose, kuriuos šalys yra ratifikavusios, ir laikytis JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) principų ir atitinkamų JT dokumentų, susijusių su šiais klausimais; b) nustatyti ir taikyti veiksmingas kovos su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama (NNN) žvejyba priemones, dėti pastangas, kad NNN žvejybos produktai nepatektų į prekybos srautus, ir keistis informacija apie su tokia žvejyba susijusią veiklą; c) nustatyti veiksmingos stebėsenos ir kontrolės priemones, kad būtų užtikrintas išsaugojimo priemonių laikymasis; d) laikytis FAO susitarimo dėl skatinimo žvejybos laivams atviroje jūroje laikytis tarptautinių išsaugojimo ir valdymo priemonių principų ir atitinkamų FAO susitarimo dėl uosto valstybės priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią NNN žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti, nuostatų.
107.
13.9 straipsnis beveik identiškas 13.5 straipsniui, išskyrus tai, kad jame nurodytos „aplinkos apsaugos priemonės“, o ne sveikatos ir saugos darbe priemonės, ir jis joms taikomas.
108.
13.10 straipsniu šalys pripažįsta, kad siekiant ESSLPS tikslų svarbu bendradarbiauti su prekyba susijusiais aplinkos apsaugos politikos aspektais. Toje nuostatoje pateikiamas (neišsamus) sričių, kuriose šalys gali pradėti abipusiškai naudingą bendradarbiavimo veiklą, sąrašas.
109.
D skirsnis pavadintas „Bendrosios nuostatos“. 13.11 straipsnyje įtvirtintas šalių ryžtas nuolat dėti ypatingas pastangas, kad lengvintų ir skatintų prekybą ir investicijas į ekologiškas prekes ir paslaugas (13.11 straipsnio 1 dalis), pareiga skirti ypač daug dėmesio tam, kad būtų lengviau šalinti prekybos ar investicijų kliūtis klimatui nekenkiančioms prekėms ir paslaugoms (13.11 straipsnio 2 dalis), poreikis mažinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir kuo mažiau trikdyti prekybą (13.11 straipsnio 3 dalis) ir skatinti įmonių socialinę atsakomybę (13.11 straipsnio 4 dalis).
110.
Pagal 13.12 straipsnį šalys negali atsisakyti taikyti savo aplinkos srities ir darbo teisės aktų ar kitaip nuo jų nukrypti ir siūlyti atsisakyti juos taikyti ar kitaip nuo jų nukrypti tokiu būdu, kad būtų daromas poveikis šalių tarpusavio prekybai ar investicijoms (13.12 straipsnio 1 dalis), arba vykdydamos šalių tarpusavio prekybai ar investicijoms poveikio turinčią nuolatinę ar pasikartojančią veiklą arba jos nevykdydamos neužtikrinti veiksmingo aplinkos srities ir darbo teisės aktų įgyvendinimo (13.12 straipsnio 2 dalis).
111.
13.13 straipsnyje nustatytos su skaidrumu susijusios pareigos dėl visuotinai taikomų priemonių, skirtų aplinkai ar darbo sąlygoms apsaugoti ir galinčių turėti poveikio šalių tarpusavio prekybai ir investicijoms. 13.14 ir 13.15 straipsniai susiję su ESSLPS įgyvendinimo poveikio tvariam vystymuisi peržiūra ir instituciniais trylikto skyriaus laikymosi stebėsenos mechanizmais.
112.
Nesutardamos dėl su tryliktu skyriumi susijusių klausimų, šalys turi taikyti tik 13.16 („Vyriausybių lygmens konsultacijos“) ir 13.17 („Ekspertų grupė“) straipsniuose numatytas procedūras. Penkioliktas ir šešioliktas skyriai (atitinkamai „Ginčų sprendimas“ ir „Tarpininkavimas“) tryliktam skyriui netaikomi (13.16 straipsnio 1 dalis). 13.16 straipsnio 2–6 dalyse nustatytos vyriausybių lygmens konsultacijų procedūros ir tikslai. 13.17 straipsnyje nustatyti, be kita ko, ekspertų grupės sudarymo mechanizmai ir procedūros; ekspertų grupė nagrinėja klausimus, kurių nepavyko sėkmingai išspręsti Taryboje, kaip numatyta 13.16 straipsnio 4 dalyje.
113.
Keturiolikto skyriaus („Skaidrumas“) tikslas – sukurti skaidrią ir numatomą reglamentavimo aplinką ekonominės veiklos vykdytojams (14.2 straipsnio 1 dalis), patvirtinti įsipareigojimus pagal PPO steigimo sutartį ir pateikti išaiškinimus ir nustatyti patobulintas skaidrumo, konsultacijų ir geresnio visuotinai taikomų priemonių administravimo sąlygas (14.2 straipsnio 2 dalis). „Visuotinai taikoma priemonė“ – tai įstatymas, taisyklė, teismo sprendimas, procedūra ar administracinis nutarimas, galintis turėti įtakos bet kokiam klausimui, kuriam taikomas ESSLPS. Šiai kategorijai nepriskiriamas konkrečiam asmeniui taikomas nutarimas (14.1 straipsnio a punktas).
114.
14.3 straipsnyje nustatytos kiekvienos šalies pareigos skelbti ir visuotinai taikomas priemones (14.3 straipsnio 1 dalis), ir visus pasiūlymus nustatyti arba iš dalies pakeisti bet kurią visuotinai taikomą priemonę (14.3 straipsnio 2 dalis). Pagal 14.4 straipsnio 1 dalį, siekdamos lengvinti veiksmingą ESSLPS įgyvendinimą ir palaikyti ryšius dėl bet kokių klausimų, kuriems taikomas tas susitarimas, šalys turi paskirti ryšių centrą. Išsamesnės su tokiu ryšių centru, jo veikimu ir jam teikiamomis užklausomis susijusios nuostatos įtvirtintos 14.4 straipsnio 2–8 dalyse.
115.
14.5 straipsnyje nustatytos pareigos, kurių būtina laikytis norint visas visuotinai taikomas priemones administruoti nuosekliai, nešališkai ir pagrįstai. Pirmiausia šalys turi a) stengtis kitos šalies suinteresuotiesiems asmenims, kuriems procesas turi tiesioginio poveikio, pagal šalyje taikomą tvarką pateikti pagrįstą pranešimą apie proceso inicijavimą; b) prieš imdamosi galutinio administracinio veiksmo suteikti tokiems suinteresuotiesiems asmenims pagrįstą galimybę pateikti faktų ir argumentų jų pozicijoms pagrįsti; c) užtikrinti, kad procedūros būtų pagrįstos ir vykdomos remiantis šalies teisės aktais.
116.
Pagal 14.6 straipsnio 1 dalį kiekviena šalis įsteigia teismines, teisminio pobūdžio ar administracines institucijas arba naudojasi jau įsteigtomis, arba nustato procedūras ar jas toliau taiko, kad būtų greitai peržiūrimi ir prireikus koreguojami administraciniai veiksmai, susiję su klausimais, kuriems taikomas ESSLPS. Šios institucijos turi būti nešališkos ir nepriklausomos nuo įstaigos arba valdžios institucijos, kuriai pavesta užtikrinti administracinių nuostatų vykdymą, ir negali turėti jokių svarbių interesų, susijusių su klausimo sprendimo rezultatu (14.6 straipsnio 1 dalis). Kiekviena šalis taip pat privalo užtikrinti, kad 14.6 straipsnio 1 dalyje minėtose institucijose ar taikant tokias procedūras proceso šalims būtų suteikiama teisė: a) į pagrįstą galimybę remti ar ginti savo atitinkamas pozicijas; b) į sprendimą, pagrįstą įrodymais ir pateikta bylos medžiaga arba, jei to reikalaujama pagal teisės aktus, administracinės institucijos surinkta bylos medžiaga (14.6 straipsnio 2 dalis). 14.6 straipsnio 3 dalis susijusi su tų sprendimų įgyvendinimu.
117.
Šalys susitaria bendradarbiauti ir skatinti savo reglamentavimo politikos kokybę ir veiklos rezultatus (14.7 straipsnio 1 dalis) ir tarnybinės etikos principus (14.7 straipsnio 2 dalis).
118.
14.8 straipsnyje numatyta, kad kituose ESSLPS skyriuose pateiktos specialiosios taisyklės dėl šio skyriaus dalyko turi pirmenybę tiek, kiek jos skiriasi nuo keturiolikto skyriaus nuostatų.
119.
Penkiolikto skyriaus („Ginčų sprendimas“) tikslas – vengti ginčytinų klausimų dėl ESSLPS aiškinimo ir taikymo ir spręsti tokius šalių klausimus siekiant, jei įmanoma, abipusiškai priimtino sprendimo (15.1 straipsnis). Penkioliktas skyrius taikomas bet kokiam ginčytinam klausimui, kilusiam dėl ESSLPS nuostatų aiškinimo ir taikymo, jei aiškiai nenustatyta kitaip (15.2 straipsnis).
120.
Pagal 15.3–15.13 straipsniuose nustatytas procedūras numatomi šie ginčų sprendimo mechanizmo etapai: konsultacijos stengiantis sąžiningai rasti abipusiškai sutartą sprendimą (15.3 straipsnio 1–4 dalys), prašymas sudaryti arbitražo kolegiją pagal 15.4 straipsnį, jei konsultacijos užbaigiamos neradus abipusiškai sutarto sprendimo (15.3 straipsnio 5 dalis), arbitražo procedūra (15.4–15.8 straipsniai), sprendimų įgyvendinimas (15.9–15.11 straipsniai), taisomosios priemonės sprendimo neįgyvendinimo atveju (15.12 straipsnis) ir priemonių, kurių imtasi sprendimui įgyvendinti sustabdžius prievolių vykdymą, peržiūra (15.13 straipsnis).
121.
15.14–15.19 straipsniuose nustatytos įvairios taisyklės dėl arbitražo procedūrų, papildomos 15-A priedu. Bendrosios D skirsnio nuostatos susijusios su arbitrų sąrašu (15.20 straipsnis), penkioliktame skyriuje įtvirtinto ginčų sprendimo mechanizmo ryšiu su PPO ginčų sprendimo mechanizmu (15.21 straipsnis), terminais (15.22 straipsnis) ir penkiolikto skyriaus peržiūra ir pakeitimais (15.23 straipsnis).
122.
Šešiolikto skyriaus („Tarpininkavimas“) tikslas – padėti lengviau rasti abipusiškai sutartą sprendimą laikantis išsamios ir greitos tarpininkavimo procedūros (16.1 straipsnis). Jei nenurodyta kitaip, šešioliktas skyrius taikomas bet kokiai priemonei, patenkančiai į ESSLPS taikymo sritį, kuri daro neigiamą poveikį šalių tarpusavio prekybai ar investicijoms (16.2 straipsnis).
123.
Prieš inicijuodama tarpininkavimo procedūrą šalis gali bet kuriuo metu raštu paprašyti informacijos apie priemonę (16.2 straipsnis). 16.3–16.6 straipsniuose nustatytoje procedūroje numatyti šie tarpininkavimo mechanizmo etapai: prašymas pradėti tarpininkavimo procedūrą (16.3 straipsnis), tarpininko atranka (16.4 straipsnis), pati tarpininkavimo procedūra (16.5 straipsnis) ir abipusiškai sutarto sprendimo įgyvendinimas (16.6 straipsnis). 16.7 straipsnis susijęs su tarpininkavimo procedūros ryšiu su ginčų sprendimo procedūra. Kitos nuostatos susijusios su terminais (16.8 straipsnis), sąnaudomis (16.9 straipsnis) ir peržiūra (16.10 straipsnis).
124.
Septyniolikto skyriaus antraštė – „Institucinės, bendrosios ir baigiamosios nuostatos“. 17.1 ir 17.2 straipsniuose nustatyta institucinė struktūra, kurią sudaro įvairūs komitetai, kuriuose šalys posėdžiauja siekdamos prižiūrėti ir palengvinti ESSLPS įgyvendinimą ir taikymą. 17.3 straipsnyje numatyta, kad, jei iš dalies pakeičiamos PPO steigimo sutarties nuostatos, kurias šalys įtraukė į ESSLPS, šalys konsultuojasi tarpusavyje, kad prireikus būtų rastas abipusiškai priimtinas sprendimas. 17.4 straipsnis susijęs su sprendimų priėmimu įvairiuose komitetuose. 17.5 straipsnis susijęs su ESSLPS pakeitimais.
125.
17.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ESSLPS taikomas apmokestinimo priemonėms tik jei jį taikyti būtina siekiant įgyvendinti to susitarimo nuostatas. Remiantis 17.6 straipsnio 2 dalimi, nė viena ESSLPS nuostata neturi poveikio Singapūro arba Europos Sąjungos ar vienos iš jos valstybių narių teisėms ir prievolėms pagal bet kokį Singapūro ir Europos Sąjungos valstybės narės ar valstybių narių mokesčių srities susitarimą. 17.6 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad nė viena ESSLPS nuostata nelaikoma kliūtimi šalims nustatyti ar toliau taikyti mokesčių mokėtojams tam tikras apmokestinimo priemones ir priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią mokesčių vengimui ar slėpimui. 17.6 straipsnio 5 dalis susijusi su Singapūro teise nustatyti ar toliau taikyti apmokestinimo priemones, būtinas svarbiausiems Singapūro viešosios tvarkos interesams, susijusiems su šaliai būdingais ploto apribojimais, apsaugoti.
126.
Šalys, laikydamosi Tarptautinio valiutos fondo susitarimo VIII straipsnio, leidžia atlikti šalių tarpusavio mokėjimus ir pervedimus laisvai konvertuojama valiuta į mokėjimų balanso einamąją sąskaitą. Tuo tikslu šalys turi konsultuotis viena su kita (17.7 straipsnis).
127.
Kiekviena šalis skatina savo valstybinius investicinius fondus laikytis visuotinai priimtos praktikos ir principų (Santjago principų) (17.8 straipsnis).
128.
17.9 straipsnis susijęs su sąlygomis ir procedūromis, pagal kurias šalis, jei ji patiria didelių mokėjimų balanso ir tarptautinių finansinių sunkumų arba kyla jų grėsmė, gali nustatyti ar toliau taikyti ribojamąsias priemones prekių ir paslaugų prekybai, įsisteigimo teisei ir su investicijomis susijusiems mokėjimams ir pervedimams.
129.
17.10 straipsnyje nustatytos saugumo užtikrinimo tikslais taikomos išimtys, pagal kurias šalys gali apsaugoti savo esminius saugumo interesus.
130.
Likusios septyniolikto skyriaus nuostatos susijusios su informacijos atskleidimu ir konfidencialios informacijos apsauga (17.11 straipsnis), ESSLPS įsigaliojimu (17.12 straipsnis), jo galiojimo trukme ir nutraukimu (17.13 straipsnis), prievolių pagal ESSLPS vykdymu (17.14 straipsnis), tiesioginio poveikio nebuvimu (17.15 straipsnis), neatsiejamą ESSLPS dalį sudarančiais priedais, priedėliais, bendromis deklaracijomis, protokolais ir susitarimo memorandumais (17.16 straipsnis), ESSLPS ryšiu su Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimu ir PPO steigimo sutartimi (17.17 straipsnis), būsima Europos Sąjungos plėtra (17.18 straipsnis), teritoriniu ESSLPS taikymu (17.19 straipsnis) ir autentiškais ESSLPS tekstais anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, nyderlandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių kalbomis (17.20 straipsnis).
131.
1 protokolas susijęs su sąvokos „produktų kilmė“ apibrėžtimi ir administracinio bendradarbiavimo metodais. 1–5 susitarimo memorandumai atitinkamai susiję su 17.6 straipsniu (mokesčiai), arbitrų atlygiu, papildomomis su muitais susijusiomis nuostatomis, įgaliotųjų ekonominių operacijų vykdytojų programų savitarpio pripažinimu ir Singapūrui būdingais ploto ir prieigos prie gamtos išteklių apribojimais.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) ESSLPS tekstas viešai paskelbtas Komisijos interneto svetainėje . Labai trumpa apžvalga pateikta šios išvados 9–30 punktuose, o detalesnė santrauka – šios išvados priede. Šios išvados priede pateikta santrauka parengta remiantis ESSLPS redakcija anglų kalba, kurią Teisingumo Teismui pateikė Komisija (kaip prašymo priedą). Vėliau Komisija Teisingumo Teismui pateikė ESSLPS vertimus į oficialiąsias Europos Sąjungos kalbas. Rengiant ir verčiant šią išvadą paaiškėjo, kad tarp Komisijos pateiktos pirminės redakcijos anglų kalba ir (i) viešai paskelbtos redakcijos anglų kalba ir (ii) Komisijos pateiktų redakcijų kitomis kalbomis yra tam tikrų skirtumų. Pavyzdžiui, viešai paskelbtame tekste anglų kalba yra papildoma konstatuojamoji dalis: „Reaffirming each Party’s right to adopt and enforce measures necessary to pursue legitimate policy objectives such as social, environmental, security, public health and safety, promotion and protection of cultural diversity“ („patvirtindamos kiekvienos šalies teisę priimti ir vykdyti priemones, būtinas teisėtiems politikos tikslams pasiekti, kaip antai socialinių reikalų, aplinkosaugos, saugumo, visuomenės sveikatos ir saugos, kultūrų įvairovės skatinimo ir apsaugos srityse“). Taip pat matyti, kad skiriasi išnašų numeracija redakcijoje anglų kalba (ir Teisingumo Teismui pateiktame, ir internete prieinamame tekste) ir kitomis kalbomis. Kadangi teikiant šią išvadą vienintelė viešai prieinama redakcija buvo anglų kalba, vadovavausi joje pateikta išnašų numeracija, bet, jei pastebėdavau, pažymėdavau, kad konkreti išnaša gali turėti kitokį numerį versijose kitomis kalbomis. Negaliu užtikrintai pasakyti, ar buvo ir kitokių pakeitimų, apie kuriuos man nežinoma.
( 3 ) T. y. PPO susitarimo dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos 1 priede išvardytuose susitarimuose.
( 4 ) Šiuo klausimu žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 34, 53, 71, 98 ir 105 punktus. Toje nuomonėje Teisingumo Teismas nagrinėjo įvairių Marakešo sutarties dėl Pasaulio prekybos organizacijos steigimo (toliau – PPO steigimo sutartis) dalį sudarančių tarptautinių susitarimų dalyką ir tikslus, pirmiausia sutelkdamas dėmesį į Bendrąjį susitarimą dėl prekybos paslaugomis (toliau – GATS), Sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), ir įvairius susitarimus dėl prekybos prekėmis, išvardytus PPO steigimo sutarties 1A priede (toliau – daugiašaliai susitarimai dėl prekybos prekėmis), kaip antai 1994 m. Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (toliau – 1994 m. GATT) ir Susitarimą dėl techninių prekybos kliūčių (toliau – TPK susitarimas).
( 5 ) Kalbėdama apie numanomą išimtinę išorės kompetenciją, turiu omenyje, kad išimtinumas nėra pagrįstas Sutarties nuostata, kuria Europos Sąjungai aiškiai suteikiama išimtinė kompetencija tam tikroje srityje.
( 6 ) Šis terminas vartojamas šalių pastabose. Pirmiausia žr. šios išvados 307 ir 346 punktus.
( 7 ) XXIV straipsnis pavadintas „Teritorinis taikymas, pasienio susisiekimas, muitų sąjunga ir laisvosios prekybos erdvės“.
( 8 ) V straipsnis „Ekonominė integracija“.
( 9 ) Iš esmės „nacionalinis režimas“ reiškia, kad vidaus apmokestinimas ir reguliavimas neturėtų būti taikomas importuojamoms ar vietos prekėms taip, kad vietos gamybai būtų suteikiama apsauga.
( 10 ) PPO steigimo sutarties ir visų jos dalis sudarančių PPO susitarimų tekstas paskelbtas .
( 11 ) Taip pat žr. ESS 4 straipsnio 1 dalį.
( 12 ) Taip pat žr. 18-ąją deklaraciją dėl kompetencijos atskyrimo, pridėtą prie Tarpvyriausybinės konferencijos, kuri priėmė Lisabonos sutartį, Baigiamojo akto (OL C 202, 2016, p. 335). Deklaracijoje patvirtinta, kad „ sritys, kurių Sutartys nepriskiria Sąjungos kompetencijai, priklauso valstybių narių kompetencijai“. Joje taip pat nustatyta: „Kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai kompetenciją, kuria ji dalijasi su valstybėmis narėmis, valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo arba nusprendė nebesinaudoti savo kompetencija.“
( 13 ) OL C 326, 2012, p. 307.
( 14 ) SESV 6 straipsnyje pateiktas išsamus sričių, kuriose Europos Sąjunga kompetentinga remti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus, sąrašas.
( 15 ) Neginčijama, kad Europos Sąjungai pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą ir 207 straipsnio 1 dalį priklauso išimtinė išorės kompetencija dėl tam tikrų ESSLPS dalių.
( 16 ) EB 5 straipsnyje buvo nustatyta: „Bendrija veikia neperžengdama šios Sutarties jai suteiktų įgaliojimų ir paisydama jai šia Sutartimi iškeltų tikslų. Pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau. Bendrija nesiima jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant šios Sutarties nustatytų tikslų.“
( 17 ) Kaip naudingą santrauką žr. K. Lenaerts ir P. Van Nuffel „European Union Law“, Sweet & Maxwell, 2011, 7.021–7.025 punktuose.
( 18 ) Nespėlioju, ar toks grįžtamumas taip pat galioja išimtinei ES išorės kompetencijai pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Diskutuojama, kad jeigu tam tikroje srityje ES turi vidaus kompetenciją ir sudaro tarptautinį susitarimą pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, tai, kad vėliau vidaus lygmeniu ji nebepriima teisės aktų, nedaro poveikio išimtiniam dabartinės seniai įsitvirtinusios išorės kompetencijos pobūdžiui. Tačiau akademinis požiūris į šį klausimą nevienodas.
( 19 ) Reikia pripažinti, kad formuluotės nėra tobulos. SESV 2 straipsnio 2 dalyje numatytas pirmumo mechanizmas taikomas visoms pasidalijamosios kompetencijos sritims, nebent numatyta aiški išimtis (pavyzdžiui, kaip SESV 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse). Kalbant apie formuluotę, SESV 4 straipsnio 1 dalyje bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) kompetencijos sritys taip pat logiškai apibrėžtos kaip pasidalijamosios kompetencijos sritys, kurioms dėl to pagal 2 straipsnio 2 dalį taikoma pirmumo teisė; išvada, dėl kurios gali sunerimti bent kelios valstybės narės.
( 20 ) Dėl suteikimo principo žr., pavyzdžiui, 1996 m. kovo 28 d. Nuomonės 2/94 (Bendrijos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:1996:140, 24 punktą ir 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 5 punktą.
( 21 ) 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti keturi pagrindai, tačiau kadangi paskutinis („daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“) apima dvi galimybes, toliau jas nagrinėsiu kartu. Todėl toliau pateiktos nuorodos į „trečiąjį pagrindą“ pagal 3 straipsnio 2 dalį turi būti suprantamos kaip apimančios abi galimybes.
( 22 ) Kiekvienas šių pagrindų atitinka suteikimo principą (žr. 2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13, EU:C:2014:2303, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją); pirmasis pagrindas (iš dalies) atspindi 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94, EU:C:1994:384, 95 punktą; antruoju pagrindu apibendrinamas 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonės 1/76, EU:C:1977:63, 3 punktas; trečiasis ir ketvirtasis pagrindai atitinka principą (nors išreikštą bendriau), įtvirtintą 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑22/70, EU:C:1971:32, 17 ir 18 punktuose (toliau – Sprendimas ERTA). Išsamesnę Sprendimo ERTA principo analizę žr. šios išvados 120–131 punktuose.
( 23 ) Toks aktas priimamas taikant teisėkūros procedūrą (SESV 289 straipsnio 3 dalis). Dėl skirtumo tarp teisėkūros procedūra priimtų aktų ir reglamentuojamojo pobūdžio aktų žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimą Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625. Pagal ESS draudžiama priimti teisėkūros procedūra priimamus aktus dėl BUSP; žr. ESS 24 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.
( 24 ) Ši Sutarties formuluotė po Lisabonos sutarties įsigaliojimo irgi keistoka. Tai, ką išdėsčiau pagrindiniame tekste, atrodo, būtų natūralus SESV 216 straipsnio 1 dalyje nustatyto trečiojo pagrindo aiškinimas atsižvelgiant į SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą pirmąjį pagrindą ir dėl jo iš tikrųjų darytina išvada, kad Europos Sąjungos įgyjama kompetencija yra išimtinio pobūdžio. Tačiau tokia išvada nelabai gerai dera su SESV 4 straipsnio 4 dalies formuluote. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, kad Europos Sąjunga pagal teisėkūros procedūrą priėmė teisės aktą vystomojo bendradarbiavimo srityje ir juo numatė sudaryti tarptautinį susitarimą. SESV 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bendradarbiavimo vystymosi labui ir humanitarinės pagalbos srityse Europos Sąjungos „kompetencijai priklauso imtis veiksmų ir vykdyti bendrą politiką, tačiau naudojimasis šia kompetencija negali trukdyti valstybėms narėms naudotis savo kompetencija“. Atsižvelgiant į šią formuluotę, ar tikrai galima teigti, kad atitinkama ES kompetencija visada išimtinė? (SESV 4 straipsnio 3 dalyje pateikta iš esmės panaši formuluotė, susijusi su kompetencija mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir kosmoso srityse, dėl kurios kyla tokia pat paini problema.)
( 25 ) Pirmiausia žr. 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonės 1/76 (Susitarimas dėl Europos vidaus vandens kelių laivų eksploatavimo nutraukimo fondo įsteigimo), EU:C:1977:63, 1–3 punktus. Tuo atveju nagrinėjamu susitarimu buvo siekiama racionalizuoti vidaus vandenų transporto sektoriaus ekonominę padėtį geografiniame regione, kuriame vežimas vidaus vandens keliais itin svarbus visame tarptautinio transporto tinkle (1 punktas). Teisingumo Teismas konstatavo, kad „neįmanoma visiškai įgyvendinti tikslo, siekiamo priimant bendras taisykles pagal [EEB] sutarties 75 straipsnį, dėl tradicinio laivų iš trečiosios šalies, Šveicarijos, dalyvavimo plaukiant pagrindiniais nagrinėjamais vandens keliais, kuriems taikoma seniai sudarytuose tarptautiniuose susitarimuose numatyta laivybos laisvės sistema“ (2 punktas). Nors toje nuomonėje Teisingumo Teismas aiškiai nepažymėjo, kad ES kompetencija toje srityje išimtinė, paskesnėje jurisprudencijoje Nuomonė 1/76 aiškiai išaiškinama būtent taip. Žr., pavyzdžiui, 1995 m. kovo 24 d. Nuomonės 2/92 (Trečiasis peržiūrėtas EBPO sprendimas dėl nacionalinio režimo), EU:C:1995:83, 32 punktą.
( 26 ) Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo Teisingumo Teismo sprendimo byloje ERTA pridėtinė vertė buvo dvejopa: pirma, juo sukurta išorės kompetencija, antra, ta kompetencija apibrėžta kaip išimtinė. Jeigu (tinkamai apibrėžtoje) srityje galioja bendros taisyklės, to pakanka, kad tai sričiai būtų pritaikytas trečiasis pagrindas pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Taip pat žr. šios išvados 120–131 punktus.
( 27 ) Pagal ketvirtąjį pagrindą SESV 216 straipsnio 1 dalyje: „gali turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį“, o pagal trečiąjį pagrindą SESV 3 straipsnio 2 dalyje: „jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“. Mano nuomone, nedidelis dviejų nuostatų formuluočių skirtumas jokio esminio poveikio neturi.
( 28 ) Žr. šios išvados 60 punktą.
( 29 ) Palieku nuošalyje klausimą, ar, jeigu valstybė narė vienašališkai pasitraukia iš susitarimo, kurį sudarė ir valstybės narės, ir Europos Sąjunga, pirma nepasitarusi su ES institucijomis (pirmiausia su Komisija ir Taryba), tai gali būti laikoma ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatytos lojalaus bendradarbiavimo pareigos nevykdymu.
( 30 ) Savo išvadoje byloje Komisija / Taryba (C‑13/07, EU:C:2009:190, 121 punktas) generalinė advokatė J. Kokott pažymėjo: „kaip ir dėl mažo lašo „Pastis“ likerio vanduo tampa drumzlinas, taip ir dėl pavienių, kad ir antraeilių, nuostatų EB 133 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa grindžiamame tarptautiniame susitarime gali būti privaloma sudaryti mišrų susitarimą“. Taip pat žr. 1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Portugalija / Taryba, C‑268/94, EU:C:1996:461, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 31 ) Šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 15 punktą.
( 32 ) Žr., be kita ko, 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonę 1/75 (EBPO susitarimas dėl vietos išlaidų standarto), EU:C:1975:145, p. 1360 ir 1361; 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 6 ir 17 punktus ir 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Europos Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 145 punktą.
( 33 ) Žr., be kita ko, 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 6 ir 17 punktus.
( 34 ) 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 t., p. 331; toliau – 1969 m. Vienos konvencija) 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudaryti sutartis, nebent tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma.“ Pagal 46 straipsnio 2 dalį pažeidimas būtų akivaizdus, „jei jis būtų objektyviai matomas kiekvienai valstybei, kuri tokioje situacijoje vadovaujasi įprasta praktika ir gera valia“. 1986 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų ir tarptautinių organizacijų teisės (neįsigaliojusi) (25 ILM 543 (1986 m.)) 46 straipsnyje numatytos panašios taisyklės.
( 35 ) Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl ISDS nuostatos dvišaliame Europos Sąjungos valstybių narių investicijų apsaugos susitarime suderinamumo su SESV 18 straipsnio pirma pastraipa, 267 ir 344 straipsniais; žr. bylą C‑284/16 Slovakijos Respublika / Achmea BV (nagrinėjama Teisingumo Teisme).
( 36 ) Žr. ESS 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį. Taip pat žr. SESV 2–6 straipsnius ir šios išvados 55–64 punktus.
( 37 ) Žr., be kita ko, 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 5 punktą ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑370/07, EU:C:2009:590, 47 punktą.
( 38 ) Žr. neseniai priimto 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑263/14, EU:C:2016:435, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 39 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 111 punktas.
( 40 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 112 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 41 ) Tai matyti iš Teisingumo Teismo argumentų struktūros 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonėje 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739.
( 42 ) Žr., pavyzdžiui, 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑281/01, EU:C:2002:761, 43 punktą ir 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 76 punktą.
( 43 ) Žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 166 punktą.
( 44 ) Žr., pavyzdžiui, 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 68 punktą; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑281/01, EU:C:2002:761, 43 punktą; 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 76 punktą ir 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 37 ir 44 punktus.
( 45 ) 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑263/14, EU:C:2016:435, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑94/03, EU:C:2006:2, 51 punktą.
( 46 ) 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonė 1/75 (EBPO susitarimas dėl vietos išlaidų standarto), EU:C:1975:145, p. 1364. Taip pat žr. 1976 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Donckerwolcke ir Schou, C‑41/76, EU:C:1976:182, 32 punktą.
( 47 ) SESV 30 straipsnis.
( 48 ) Generalinio advokato N. Wahl išvados Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl susipažinimo su paskelbtais kūriniais) pateikimo procedūroje, EU:C:2016:657, 43 punktas. Rengiant šį tekstą, procedūra Teisingumo Teisme tebevyko.
( 49 ) 1979 m. spalio 4 d. Nuomonės 1/78 (Tarptautinis susitarimas dėl natūralaus kaučiuko), EU:C:1979:224, 44 punktas ir 1987 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑45/86, EU:C:1987:163, 20 punktas.
( 50 ) Žr. generalinio advokato N. Wahl išvados Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl susipažinimo su paskelbtais kūriniais) pateikimo procedūroje, EU:C:2016:657, 43 punktą.
( 51 ) 1979 m. spalio 4 d. Nuomonės 1/78 (Tarptautinis susitarimas dėl natūralaus kaučiuko), EU:C:1979:224, 41–46 punktai.
( 52 ) 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Werner, C‑70/94, EU:C:1995:328, 10 punktas ir 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Leifer ir kt., C‑83/94, EU:C:1995:329, 11 punktas.
( 53 ) 1990 m. kovo 29 d. Sprendimo Graikija / Taryba, C‑62/88, EU:C:1990:153, 17–20 punktai ir 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 40 punktas. Taip pat žr. neseniai parengtos generalinio advokato N. Wahl išvados Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl susipažinimo su paskelbtais kūriniais) pateikimo procedūroje, EU:C:2016:657, 69 punktą.
( 54 ) 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 50 punktas ir 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 56 punktas.
( 55 ) Žr., be kita ko, 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 51 ir 52 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 57 ir 58 punktus.
( 56 ) 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 67 punktas.
( 57 ) Toks požiūris patvirtinamas 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 44 ir 45 punktuose (dėl paslaugų) ir 59 ir 60 punktuose (dėl intelektinės nuosavybės teisių).
( 58 ) Toje deklaracijoje nustatyta, kad „pagal [ESS] ir [SESV] numatytą Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimą sritys, kurių Sutartys nepriskiria Sąjungos kompetencijai, priklauso valstybių narių kompetencijai“.
( 59 ) Taip pat žr. šios išvados 424–430 punktus.
( 60 ) Dėl šios priežasties nepritariu aiškinimui, kurį pateikė generalinė advokatė J. Kokott dėl apribojimo, kuris anksčiau buvo nustatytas EB 133 straipsnio 6 dalimi. Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Komisija / Taryba, C‑13/07, EU:C:2009:190, 120–122 ir 139–142 punktus. Generalinės advokatės J. Kokott manymu, bendras pirmos tos nuostatos pastraipos tikslas ir paskirtis – „sukurti lygiagretumą tarp [Europos Sąjungos] vidaus ir išorės kompetencijų bei užkirsti kelią tam, kad [Europos Sąjunga] prisiims išorinius įsipareigojimus, kurių, neturėdama pakankamų įgaliojimų, ji negalės įvykdyti“.
( 61 ) Žr. SESV 6 straipsnį.
( 62 ) Žr. SESV 168 straipsnį. SESV 6 straipsnyje numatyta, kad, kalbant apie žmogaus sveikatos apsaugą ir gerinimą, Europos Sąjungos kompetencijai priklauso „remti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus“.
( 63 ) Žr. atitinkamai SESV 153 straipsnio 2 dalies a punktą, 165 straipsnio 4 dalį, 168 straipsnio 5 dalį ir 167 straipsnio 5 dalį.
( 64 ) Žr. šios išvados 208–219 punktus.
( 65 ) 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑22/70, EU:C:1971:32, 16 punktas.
( 66 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 49 ir 50 punktai.
( 67 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 48 punktas.
( 68 ) Žr. EB 133 straipsnio 6 dalies trečią pastraipą („Derybas ir tarptautinius susitarimus transporto srityje ir toliau reglamentuoja V antraštinės dalies ir 300 straipsnio nuostatos“). Ta nuostata išreiškiamas Nicos sutarties autorių ketinimas „išlaikyti šioje srityje tam tikrą status quo ante“ (žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 159 punktą).
( 69 ) Žr. SESV 207 straipsnio 5 dalį.
( 70 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 164 punktas.
( 71 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 163 punktas. Tokią pat išvadą jau būtų galima daryti (nors ir numanomai) iš 1995 m. kovo 24 d. Nuomonės 2/92 (Trečiasis peržiūrėtas EBPO sprendimas dėl nacionalinio režimo), EU:C:1995:83, 27 punkto.
( 72 ) Žr. šios išvados 208–219 punktus.
( 73 ) Žr. šios išvados 221–224 punktus.
( 74 ) Žr., be kita ko, 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑476/98, EU:C:2002:631, 109 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 75 ) 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑476/98, EU:C:2002:631, 108 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 76 ) Šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 7 d. Nuomonės 1/03 (nauja Lugano konvencija), EU:C:2006:81, 45, 121 ir 122 punktus.
( 77 ) Žr. šios išvados 225–268 punktus.
( 78 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 66 punktas.
( 79 ) 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑22/70, EU:C:1971:32, 21 punktas. Tie įpareigojimai dabar numatyti ESS 4 straipsnio 3 dalies antroje ir trečioje pastraipose.
( 80 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 75 punktas.
( 81 ) Tą požiūrį būtų galima taikyti Europos Tarybos konvencijai dėl transliuojančiųjų organizacijų teisių apsaugos (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 78–103 punktai) arba Marakešo sutarčiai dėl geresnių sąlygų susipažinti su paskelbtais kūriniais sudarymo akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims (žr. generalinio advokato N. Wahl išvados Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl susipažinimo su paskelbtais kūriniais) pateikimo procedūroje, EU:C:2016:657, 137–154 punktus).
( 82 ) Žr. šios išvados 350–359 punktus.
( 83 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Green Network, C‑66/13, EU:C:2014:2399, 30 punktas. Tame analizės etape SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas kriterijus atskiriamas nuo sričių, kuriose jau vykdomi ES veiksmai naudojantis pasidalijamąja kompetencija, nustatymo.
( 84 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Green Network, C‑66/13, EU:C:2014:2399, 31 punktas.
( 85 ) Žr., pavyzdžiui, 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 81 punktą.
( 86 ) Žr., pavyzdžiui, 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 82 punktą.
( 87 ) Žr., pavyzdžiui, 2006 m. vasario 7 d. Nuomonės 1/03 (nauja Lugano konvencija), EU:C:2006:81, 172 punktą.
( 88 ) 2014 m. spalio 14 d. Nuomonės 1/13 (trečiųjų valstybių prisijungimas prie Hagos konvencijos), EU:C:2014:2303, 74 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Green Network, C‑66/13, EU:C:2014:2399, 33 punktas.
( 89 ) Žr. šios išvados 234 ir 349–361 punktus.
( 90 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 91 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 92 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 93 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 96 punktas.
( 94 ) Šią nuomonę jau buvau išdėsčiusi savo išvados byloje Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:224, 104–111 punktuose.
( 95 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 73 punktas.
( 96 ) Žr. mano išvados priedo 2 punktą.
( 97 ) Dar vienas klausimas – ar visi ESSLPS paslaugų skyriaus (aštunto skyriaus) dalykai faktiškai priklauso išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai. Žr. šios išvados 195–268 punktus.
( 98 ) Žr. mano išvados priedo 3–12 punktus.
( 99 ) Žr. mano išvados priedo 131 punktą.
( 100 ) To susitarimo tekstas paskelbtas šiuo adresu: .
( 101 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 34 punktas.
( 102 ) Teisingumo Teismas išnagrinėjo kai kuriuos iš tų susitarimų (Susitarimą dėl žemės ūkio, SFP susitarimą ir TPK susitarimą) atsižvelgdamas į konkrečius šalių argumentus dėl tų susitarimų. Žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 28–33 punktus.
( 103 ) Tokia pat padėtis buvo susiklosčiusi ir pagal 1947 m. GATT, kai Europos bendrija prisiėmė vis daugiau įgaliojimų, kurie anksčiau teko valstybėms narėms. Žr. 1972 m. gruodžio 12 d. Sprendimo International Fruit Company ir kt., C‑21/72–C‑24/72, EU:C:1972:115, 18 punktą ir 2008 m. birželio 3 d. Sprendimo The International Association of Independent Tanker Owners ir kt., C‑308/06, EU:C:2008:312, 48 ir 49 punktus.
( 104 ) Taip pat žr. šios išvados 510–512 punktus.
( 105 ) Žr. Susitarimo dėl muitinio įvertinimo 12 straipsnį ir 1994 m. GATT X:1 straipsnį.
( 106 ) Žr. Susitarimo dėl muitinio įvertinimo 18 straipsnio 1 dalį ir 19 straipsnį.
( 107 ) Žr., pavyzdžiui, 1994 m. GATT IX:6 straipsnį (bendradarbiavimas siekiant užkirsti kelią tam tikram prekių ženklų naudojimui), 1994 m. GATT XV straipsnį (bendradarbiavimas, konsultacijos ir keitimasis informacija su TVF dėl keitimosi sąlygų), 1994 m. GATT XXV straipsnį (bendri susitariančiųjų šalių veiksmai), 1994 m. GATT XXXVIII straipsnį (bendri veiksmai siekiant toliau įgyvendinti XXXVI straipsnyje nustatytus prekybos ir vystymosi tikslus), SFP susitarimo 4 straipsnio 2 dalį (konsultacijos siekiant susitarti dėl nurodytų SFP priemonių lygiavertiškumo pripažinimo), SFP susitarimo 7 straipsnį ir B priedą (skaidrumas ir keitimasis informacija) ir TPK susitarimo 10 straipsnį (keitimasis informacija).
( 108 ) Žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 34 punktą.
( 109 ) Žr. šios išvados 467–504 punktus.
( 110 ) Žr. mano išvados priedo 19–51 punktus.
( 111 ) Dėl su transportu susijusių argumentų žr. šios išvados 168–194 punktus.
( 112 ) 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014, p. 349, klaidų ištaisymas OL L 188, 2016 7 13, p. 28, ir OL L 273, 2016 10 8, p. 35).
( 113 ) 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 255, 2005, p. 22, klaidų ištaisymas OL L 271, 2007 10 16, p. 18, OL L 93, 2008 4 4, p. 28, OL L 33, 2009 2 3, p. 49, OL L 305, 2014 10 24, p. 115, OL L 276, 2015 10 21, p. 65) su pakeitimais.
( 114 ) 1996 m. liepos 23 d. direktyva dėl nacionalinių laivų kapitonų pažymėjimų, leidžiančių vežti krovinius ir keleivius Bendrijos vidaus vandenų keliais, įgijimo sąlygų suderinimo (OL L 235, 1996, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 297) ir 2008 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva dėl minimalaus jūrininkų rengimo (OL L 323, 2008, p. 33).
( 115 ) 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl bendrųjų taisyklių civilinės aviacijos srityje ir įsteigiantis Europos aviacijos saugos agentūrą, panaikinantis Tarybos direktyvą 91/670/EEB, Reglamentą (EB) Nr. 1592/2002 ir Direktyvą 2004/36/EB (OL L 79, 2008, p. 1), su pakeitimais.
( 116 ) 2009 m. sausio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl Elgesio su kompiuterinėmis rezervavimo sistemomis kodekso ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2299/89 (OL L 35, 2009, p. 47).
( 117 ) 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, 2012, p. 32, klaidų ištaisymas OL L 67, 2015 3 12, p. 32).
( 118 ) 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl bendrųjų patekimo į tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu rinką taisyklių (OL L 300, 2009, p. 72).
( 119 ) 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl bendrųjų patekimo į tarptautinę keleivių vežimo tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais rinką taisyklių ir iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 561/2006 (OL L 300, 2009, p. 88, klaidų ištaisymas OL L 272, 2015 10 16, p. 15).
( 120 ) 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinantis Tarybos direktyvą 96/26/EB (OL L 300, 2009, p. 51).
( 121 ) Žr. šios išvados 177 punktą.
( 122 ) Žr. ESSLPS 8.13 straipsnį.
( 123 ) 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl bendrovės viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų (OL L 157, 2014, p. 1).
( 124 ) Žr. šios išvados 169 punktą.
( 125 ) 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas dėl laisvės teikti paslaugas principo taikymo jūrų transporto paslaugoms tarp valstybių narių bei valstybių narių ir trečiųjų šalių (OL L 378, 1986, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 174).
( 126 ) Tarybos reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 2 dalis.
( 127 ) Komisija vadovaujasi 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 51 punktu ir 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 166 punktu.
( 128 ) Tie pavyzdžiai – Direktyva 2012/34, 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/45/EB dėl valstybių narių išduotų jūrininkų atestatų abipusio pripažinimo ir iš dalies keičianti Direktyvą 2001/25/EB (OL L 255, 2005, p. 160) ir Reglamentas Nr. 1071/2009.
( 129 ) Savo pastabose šalys nesutelkė dėmesio į vidaus procedūras, pagal kurias Europos Sąjunga susitarė su Singapūru dėl tokių išlygų.
( 130 ) 1991 m. gruodžio 16 d. Reglamentas, nustatantis sąlygas, pagal kurias vežėjai nerezidentai gali vežti krovinius arba keleivius valstybės narės vidaus vandens keliais (OL L 373, 1991, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 345).
( 131 ) 1996 m. liepos 8 d. Reglamentas dėl bendrųjų taisyklių, taikytinų prekių ar keleivių vežimui vidaus vandenų keliais tarp valstybių narių, siekiant užtikrinti laisvę teikti tokias transporto paslaugas (OL L 175, 1996, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 295).
( 132 ) Direktyvos 2014/66 4 straipsnio 1 dalies a ir b punktai.
( 133 ) 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (OL L 243, 2009, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 154, 2013 6 6, p. 10).
( 134 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 44 punktas.
( 135 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 45 ir 47 punktai. Teisingumo Teismas patvirtino tą poziciją 1995 m. kovo 24 d. Nuomonės 2/92 (Trečiasis peržiūrėtas EBPO sprendimas dėl nacionalinio režimo), EU:C:1995:83, 24–26 punktuose.
( 136 ) Žr. EB 133 straipsnio 5 dalį. Amsterdamo sutartimi nustatytas EB sutartyje įtvirtintas teisinis pagrindas išplėsti bendros prekybos politikos taikymo sritį. Tačiau tokia galimybe taip ir nebuvo pasinaudota.
( 137 ) EB 133 straipsnio 6 dalies antroje pastraipoje numatyta: „nukrypstant nuo 5 dalies pirmosios pastraipos, susitarimai, susiję su prekyba kultūros ir audiovizualinėmis paslaugomis, švietimo paslaugomis, socialinėmis ir žmogaus sveikatos paslaugomis, priklauso bendrai Bendrijos ir jos valstybių narių kompetencijai“.
( 138 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 119 punktas.
( 139 ) Žr. šios išvados 208–219 punktus. Specialios procedūrinės taisyklės vis dar taikomos tam tikroms sritims arba prekybos paslaugomis sektoriams. Žr. SESV 207 straipsnio 4 dalį.
( 140 ) B skirsnis taikomas priemonėms, kurios turi poveikį tarpvalstybiniam paslaugų teikimui. Tačiau tame skirsnyje tarpvalstybinis paslaugų teikimas apibrėžtas taip, kad jis apima ir suvartojimą užsienyje (ESSLPS 8.4 straipsnis).
( 141 ) Žr. šios išvados 197 punktą.
( 142 ) Šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 73 ir 74 punktus ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba, C‑81/13, EU:C:2014:2449, 37 punktą.
( 143 ) Žr. šios išvados 109 punktą.
( 144 ) Žr. šios išvados 109 punktą.
( 145 ) Žr. šios išvados 225–268 punktus.
( 146 ) Žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 168–173 punktus.
( 147 ) Žr. 1974 m. balandžio 4 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑167/73, EU:C:1974:35, 27 punktą.
( 148 ) Žr., pavyzdžiui, 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Trijber ir Harmsen, C‑340/14 ir C‑341/14, EU:C:2015:641, 47 punktą.
( 149 ) 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Yellow Cab Verkehrsbetrieb, C‑338/09, EU:C:2010:814, 31–33 punktai.
( 150 ) Pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 15 d. Sprendimą Grupo Itevelesa ir kt., C‑168/14, EU:C:2015:685.
( 151 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 169 punktas.
( 152 ) SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktas.
( 153 ) Reglamento Nr. 216/2008 32, 33 ir 34 konstatuojamosios dalys.
( 154 ) Reglamento Nr. 216/2008 3 straipsnio d punktas.
( 155 ) Reglamento Nr. 216/2008 1 straipsnio 1 dalies a punktas.
( 156 ) Žr. šios išvados 123 punktą.
( 157 ) 8-A-1 priedėlis, Konkrečių įsipareigojimų sąrašas pagal 8.7 straipsnį (paslaugos, kurias teikiant kertama siena), 11.C skirsnis.
( 158 ) Žr. šios išvados 128–130 punktus.
( 159 ) 16 ir 17 dalys.
( 160 ) Šių teisės aktų apžvalga paskelbta adresu www.EUR-/summary/chapter/transport.html?root_default=SUM_1_CODED%3D32,SUM_2_CODED%3D3205&locale=en (tikrinta 2016 m. spalio 4 d.).
( 161 ) SESV 100 straipsnyje paminėtos visos šios rūšys.
( 162 ) Komisija nepateikė jokių pastabų dėl kompetencijos sričių pasiskirstymo prekių (išskyrus kurą) vamzdynų transporto srityje.
( 163 ) Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 4 dalies a ir b punktai.
( 164 ) 2014 m. liepos 8 d. Sprendimo Fonnship ir Svenska Transportarbetareförbundet, C‑83/13, EU:C:2014:2053, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 165 ) Reglamento Nr. 4055/86 1 straipsnio 1 ir 2 dalys.
( 166 ) Nors pagal Reglamento Nr. 4055/86 7 straipsnį Taryba „[to] reglamento nuostatų taikymą gali išplėsti trečiosios šalies nacionaliniams subjektams, kurie teikia jūrų transporto paslaugas ir yra įsisteigę [Europos Sąjungoje]“, ta nuostata dar neįgyvendinta.
( 167 ) 2006 m. vasario 7 d. Nuomonė 1/03 (nauja Lugano konvencija), EU:C:2006:81.
( 168 ) 2000 m. gruodžio 22 d. Reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42, klaidų ištaisymas OL L 290, 2014 10 4, p. 11).
( 169 ) 2006 m. vasario 7 d. Nuomonės 1/03 (nauja Lugano konvencija), EU:C:2006:81, 172 punktas.
( 170 ) Gali būti taikoma pilietybės sąlyga.
( 171 ) Žr., be kita ko, 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑381/93, EU:C:1994:370, 13 punktą ir 2007 m. sausio 11 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑269/05, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:17, 20 punktą.
( 172 ) Žr., be kita ko, 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Geha Naftiliaki ir kt., C‑435/00, EU:C:2002:661, 20 punktą.
( 173 ) Reglamento Nr. 4055/86 3 straipsnis.
( 174 ) Žr. šios išvados 214 ir 215 punktus.
( 175 ) Žr. šios išvados 350–359 punktus.
( 176 ) Kaip jau paaiškinau, būtent ta šalis, kuri remiasi išimtine kompetencija, privalo įrodyti Europos Sąjungos išorės kompetencijos, kuria ji remiasi, išimtinį pobūdį (šios išvados 122 punktas).
( 177 ) Direktyvos 2014/66 2 straipsnio 1 dalis.
( 178 ) Žr. šios išvados 226 punktą. Tai, kad dėl Europos Sąjungos konkrečių įsipareigojimų sąrašo buvo deramasi pagal GATS priedus, irgi nėra svarbu paskirstant kompetencijos sritis.
( 179 ) Žr. šios išvados 243 punktą.
( 180 ) Žr. šios išvados 221–224 punktus.
( 181 ) 1989 m. liepos 24 d. Reglamentas dėl elgesio su kompiuterinėmis rezervavimo sistemomis kodekso (OL L 220, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 277).
( 182 ) Žr., pavyzdžiui, 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Komisija / Danija, C‑467/98, EU:C:2002:625, 103 punktą.
( 183 ) Žr. šios išvados 243 ir 246 punktus.
( 184 ) 4 tipo geležinkelių transporto paslaugos nėra nurodytos Konkrečių įsipareigojimų sąraše dėl pagrindinio personalo, absolventų stažuotojų ir verslo paslaugų pardavėjų pagal 8-A-3 priedėlį, kurio tikslas – pagal jo pirmą punktą išvardyti „ekonominės veiklos sritis, liberalizuotas pagal 8.7 ir 8.12 straipsnius , kurioms pagal 8.15 straipsnį taikomi apribojimai dėl pagrindinio personalo ir absolventų stažuotojų“, ir nurodyti tuos apribojimus.
( 185 ) Komisija remiasi pirmiausia 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 67 punktu ir 1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Portugalija / Taryba, C‑268/94, EU:C:1996:461, 75 punktu.
( 186 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 66–68 punktai.
( 187 ) 1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Portugalija / Taryba, C‑268/94, EU:C:1996:461, 75 punktas.
( 188 ) Direktyvos 2012/34 1 straipsnio 2 dalis.
( 189 ) Direktyvos 2012/34 7 konstatuojamoji dalis.
( 190 ) Žr. Direktyvos 2012/34 1 straipsnio 1 dalies b punktą, 10 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 17 straipsnį.
( 191 ) Direktyvos 2012/34 18, 19, 20 ir 21 straipsniai.
( 192 ) ESSLPS 8.9 straipsnis. Toje nuostatoje nustatytos tos taisyklės išimtys šioje byloje nėra svarbios.
( 193 ) ESSLPS 8.10 straipsnio 1 dalis. Taip pat žr. šios išvados 252 punktą.
( 194 ) ESSLPS 8.11 straipsnio 1 dalis.
( 195 ) Direktyvos 2012/34 17 straipsnio 1 ir 3 dalys.
( 196 ) ESSLPS 8-A-2 priedėlis. Dėl to apribojimo, taikomo geležinkelių transporto paslaugoms viešajame sektoriuje, ekonominė veikla gali būti laikoma viešosiomis paslaugomis nacionaliniu ar vietos lygmeniu ir jai vykdyti gali būti sukurtas valstybės monopolis arba suteiktos išimtinės teisės privatiems veiklos vykdytojams.
( 197 ) Direktyvos 2012/34 10 straipsnis.
( 198 ) Direktyvos 2012/34 38–54 straipsniai.
( 199 ) Žr. šios išvados 125 punktą.
( 200 ) Žr. šios išvados 226 punktą.
( 201 ) Reglamento Nr. 1071/2009 1 straipsnio 1 dalis.
( 202 ) Reglamento Nr. 1071/2009 3 ir 5–9 straipsniai.
( 203 ) Reglamento Nr. 1071/2009 10 straipsnis.
( 204 ) Reglamentas taikomas ir tarptautiniam krovinių vežimui keliais, apibrėžtam kaip tarptautinis krovinių vežimas keliais Sąjungos teritorijoje už atlygį, ir krovinių vidaus vežimui keliais, kurį laikinai vykdo vežėjas nerezidentas (kabotažas) (Reglamento Nr. 1072/2009 1 straipsnio 1 ir 4 dalys).
( 205 ) Tas reglamentas taikomas tarptautiniam keleivių vežimui tolimojo susisiekimo ir miesto autobusais Europos Sąjungos teritorijoje, kuriuo verčiasi už atlygį dirbantys vežėjai arba vežėjai savo sąskaita, įsisteigę valstybėje narėje pagal jos įstatymus ir naudojantys toje valstybėje narėje registruotas transporto priemones, kurios pagal savo konstrukciją ir įrangą yra tinkamos vežti daugiau kaip devynis asmenis ir yra tam skirtos, įskaitant vairuotoją, ir su tokiu vežimu susijusių tokių transporto priemonių važiavimui be keleivių (Reglamento Nr. 1073/2009 1 straipsnio 1 dalis). Jis taip pat taikomas vidaus keleivinio kelių transporto paslaugoms, kurias už atlygį laikinai teikia vežėjas nerezidentas (kabotažas) (Reglamento Nr. 1073/2009 1 straipsnio 4 dalis).
( 206 ) Žr. reglamentų Nr. 1072/2009 ir Nr. 1073/2009 4 straipsnį.
( 207 ) Žr. Reglamento Nr. 1072/2009 5 ir 7 straipsnius. Vairuotojo liudijimas – tai iš esmės valstybės narės vežėjui išduodamas pažymėjimas, kad jis gali vežti krovinius keliais už atlygį pagal Bendrijos licenciją.
( 208 ) Žr. šios išvados 257 ir 258 punktus.
( 209 ) ESSLPS 8.9 straipsnis. Toje nuostatoje nustatytos tos taisyklės išimtys šioje byloje nėra svarbios.
( 210 ) ESSLPS 8.10 straipsnio 1 dalis. Taip pat žr. šios išvados 260 punktą.
( 211 ) ESSLPS 8.11 straipsnio 1 dalis.
( 212 ) Reglamento Nr. 1071/2009 7 ir 8 straipsniai.
( 213 ) Žr. šios išvados 523–544 punktus.
( 214 ) Žr. mano išvados priedo 52–60 punktus.
( 215 ) GATS I straipsnio 2 dalies c punktas.
( 216 ) Komisija nurodo 1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑22/70, EU:C:1971:32, 31 punktą ir 2006 m. vasario 7 d. Nuomonės 1/03 (nauja Lugano konvencija), EU:C:2006:81, 122 ir 133 punktus.
( 217 ) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas, C‑370/12, EU:C:2012:756.
( 218 ) 1992 m. balandžio 10 d. Nuomonė 1/92 (antroji nuomonė dėl EEE susitarimo), EU:C:1992:189.
( 219 ) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas, C‑370/12, EU:C:2012:756.
( 220 ) 1992 m. balandžio 10 d. Nuomonė 1/92 (antroji nuomonė dėl EEE susitarimo), EU:C:1992:189.
( 221 ) 2005 m. sausio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl mokėjimų balanso, tarptautinės prekybos paslaugomis ir tiesioginių užsienio investicijų Bendrijos statistikos (OL L 35, 2005, p. 23).
( 222 ) 1988 m. birželio 24 d. Direktyva dėl Sutarties 67 straipsnio įgyvendinimo (OL L 178, 1988, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 10).
( 223 ) 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatoma valstybių narių ir trečiųjų šalių dvišaliams investicijų susitarimams skirta pereinamojo laikotarpio tvarka (OL L 351, 2012, p. 40).
( 224 ) Žr. šios išvados 371–398 punktus.
( 225 ) ESSLPS 9.1 straipsnio 1 ir 2 dalys.
( 226 ) OL C 310, 2004, p. 1.
( 227 ) Diskusijos dėl III-315 straipsnio 1 dalies sutapo su diskusijomis PPO, ar reikėtų derėtis dėl PPO nuostatų dėl tiesioginių užsienio investicijų. 2001 m. lapkričio 14 d. PPO ministrų deklaracijoje, kuria prasidėjo Dohos plėtros derybų raundas, pripažįstama: „siekiama sukurti daugiašalę sistemą siekiant užtikrinti skaidrias, stabilias ir nuspėjamas ilgalaikių tarpvalstybinių investicijų, ypač tiesioginių užsienio investicijų, sąlygas, kurios padės plėtoti prekybą“ (išskirta mano) (2001 m. lapkričio 14 d. PPO ministrų deklaracijos, WT/MIN(01)/DEC/1 (2001 m. lapkričio 20 d.), 20 punktas; taip pat žr. 22 punktą). Kai tiesioginės užsienio investicijos jau beveik tapo bendros prekybos politikos dalimi, PPO narės (PPO Generalinės tarybos posėdyje) nusprendė, kad per Dohos raundą PPO nebus siekiama derėtis dėl investicijų (PPO, Generalinė taryba, 2004 m. rugpjūčio 1 d. Generalinės tarybos priimto sprendimo WT/L/579 (2004 m. rugpjūčio 2 d.), 1 punkto g papunktis).
( 228 ) Žr. šios išvados 344 punktą.
( 229 ) Žr., pavyzdžiui, SESV 101 straipsnio 1 dalies b punktą, 126 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 309 straipsnį, Protokolą Nr. 5 dėl Europos investicijų banko statuto, Protokolą Nr. 10 dėl nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo, nustatyto ES 42 straipsniu, ir Deklaraciją Nr. 30 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 126 straipsnio.
( 230 ) Žr. 2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company, C‑190/12, EU:C:2014:249, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Haribo, C‑436/08 ir C‑437/08, EU:C:2011:61, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 231 ) 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo Wagner-Raith, C‑560/13, EU:C:2015:347, 39 punktas.
( 232 ) Dėl apibrėžčių kituose antrinės teisės aktuose žr., pavyzdžiui, 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 549/2013 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje (OL L 174, 2013, p. 1) A priedo 4.65 punktą ir 7.1 priedą „Turto kategorijų apibrėžtys“ ir Reglamento Nr. 184/2005 II priedą. Taip pat žr., pavyzdžiui, 2011 m. gruodžio 9 d. Europos Centrinio Banko gairių dėl Europos Centrinio Banko statistinės atskaitomybės reikalavimų, taikomų išorės statistikos srityje (ECB/2011/23) (OL L 65, 2012, p. 1), III priedo 6.1 punktą.
( 233 ) Žr. 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo Wagner-Raith, C‑560/13, EU:C:2015:347, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation, C‑446/04, EU:C:2006:774, 179 ir 180 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją.
( 234 ) 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Welte, C‑181/12, EU:C:2013:662, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 235 ) 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation, C‑35/11, EU:C:2012:707, 102 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 236 ) 2011 m. vasario 10 d. Sprendimo Haribo, C‑436/08 ir C‑437/08, EU:C:2011:61, 137 punktas. Ta 10 % riba taip pat taikoma, pavyzdžiui, apibrėžiant tiesiogines užsienio investicijas Reglamento Nr. 549/2013 7.1 priede ir Europos Centrinio Banko gairių ECB/2011/23 III priedo 6.1 punkte.
( 237 ) Žr., pavyzdžiui, OECD Benchmark Definition of Foreign Direct Investment (EBPO tiesioginių užsienio investicijų pavyzdinė apibrėžtis), 4-asis leid. (2008), 11 punktą; taip pat žr. 29, 117 ir 122–147 punktus.
( 238 ) Žr., pavyzdžiui, IMF, Balance of Payments Manual (TVF Mokėjimo balanso vadovas), 6-asis leid. (2009), 359 punktą.
( 239 ) 2010 m. spalio 21 d. Sprendimo Idryma Typou, C‑81/09, EU:C:2010:622, 48 punktas (išskirta mano). Taip pat žr. 2011 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑212/09, EU:C:2011:717, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir, pavyzdžiui, sąvokos „portfelinės investicijos“ apibrėžtį Europos Centrinio Banko gairių (ECB/2011/23) 6.2 punkte.
( 240 ) Žr., pavyzdžiui, OECD Benchmark Definition of Foreign Direct Investment (EBPO tiesioginių užsienio investicijų pavyzdinė apibrėžtis), 4-asis leid., 11 punktą („portfelinės investicijos, kuriomis investuotojai paprastai nesitiki padaryti poveikį įmonės valdymui“); taip pat žr. 29 punktą.
( 241 ) Žr. šios išvados 196 ir 197 punktus.
( 242 ) Žr. GATS I straipsnio 2 dalies c punktą, X ir XVI straipsnius. Kai kurios tos taisyklės pirmiausia susijusios su sąlygomis, kuriomis gali būti daromos investicijos. Šiuo požiūriu GATS (bent jau) iš dalies papildomi investiciniai susitarimai, kuriuose dėmesys neretai sutelkiamas į paskesnį investicijoms taikytiną režimą.
( 243 ) Žr. GATS XXVIII straipsnio d punktą.
( 244 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonė 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739.
( 245 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 34 punktas. Taip pat žr. šios išvados 145 punktą. TRIMS susitarimas – tai susitarimas, įtrauktas į PPO steigimo sutarties 1A priedą „Daugiašaliai susitarimai dėl prekybos prekėmis“.
( 246 ) TRIMS susitarimo 1 straipsnis.
( 247 ) TRIMS susitarimo 2 straipsnio 1 dalis. To susitarimo priede, į kurį daroma nuoroda 2 straipsnio 2 dalyje, pateikiamas neišsamus su prekyba susijusių investavimo priemonių, neatitinkančių nacionalinio režimo pareigos pagal 1994 m. GATT III straipsnio 4 dalį, sąrašas (t. y. nacionalinis režimas, susijęs su visais įstatymais, kitais teisės aktais ir reikalavimais prekių vidaus pardavimo, pasiūlymų parduoti, pirkimo, vežimo, paskirstymo ar naudojimo srityse).
( 248 ) Žr., pavyzdžiui, 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 249 ) Žr. Konvento prezidiumo pastabą Konstitucinės sutarties straipsnių dėl išorės veiksmų projekte, CONV 685/03 (2003 m. balandžio 23 d.), p. 52 ir 54. Arba, kaip Europos Sąjunga ir valstybės narės atkreipia dėmesį vykstant PPO diskusijoms dėl prekybos ir investicijų santykių, prekyba ir tiesioginės užsienio investicijos priklauso viena nuo kitos ir viena kitą papildo, o tiesioginės užsienio investicijos gerai skatina prekybą (PPO, Prekybos ir investicijų santykių darbo grupė, Europos bendrijos ir valstybių narių komunikatas, koncepcijos dokumentas dėl investicijų apibrėžties, WT/WGTI/W/115 (2002 m. balandžio 16 d.), 2 punktas).
( 250 ) Taip pat žr. šios išvados 510–512 punktus.
( 251 ) Žr. pirmiausia šios išvados 145, 196 ir 197 punktus.
( 252 ) 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 29 ir 30 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija.
( 253 ) 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija. Taip pat žr., pavyzdžiui, 2002 m. birželio 4 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑367/98, EU:C:2002:326, 48 punktą.
( 254 ) Žr. 1995 m. liepos 13 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑350/92, EU:C:1995:237, 22 punktą.
( 255 ) Dėl SESV 207 straipsnio 6 dalies taip pat žr. šios išvados 106–110 punktus.
( 256 ) Žr. šios išvados 326 punktą. Šiuo požiūriu taip pat reikėtų pažymėti, jog ESSLPS 8.8 straipsnio d punkto 8 išnašoje (sąvokos „įsisteigimas“ apibrėžtis) nustatyta, kad terminai „įsteigimas“ ir „įsigijimas“ (kalbant apie juridinį asmenį) suvokiami kaip „juridinio asmens akcijų turėjimas, siekiant sukurti arba palaikyti ilgalaikius ekonominius ryšius“.
( 257 ) Žr. ESSLPS 9.1 straipsnio 1 dalį ir jos g punktą.
( 258 ) Žr. šios išvados 326 punktą. Atsižvelgdama į tai, atkreipiu dėmesį, kad GATS, priklausantis bendros prekybos politikos sričiai (taikant SESV 207 straipsnio 5 dalyje transportui skirtą išimtį), taip pat galbūt galėtų būti taikomas tam tikrų rūšių investicijoms, kurios nėra tiesioginės užsienio investicijos. Pavyzdžiui, GATS XVI straipsnio 1 dalies („Rinkos atvėrimas“) 8 išnašos pirmame sakinyje nustatyta: „jeigu šalis narė įsipareigoja atverti rinką teikiant paslaugą I straipsnio 2 dalies a punkte nurodytu paslaugos teikimo būdu ir jeigu tarpvalstybinis kapitalo judėjimas sudaro pačios paslaugos svarbiausią dalį, ta šalis narė kartu įsipareigoja leisti ir tokį kapitalo judėjimą“.
( 259 ) Pavyzdžiui, SESV 91 straipsnio 1 dalies a punktas susijęs su „bendromis taisyklėmis“, taikomomis tarptautiniam transportui, vykstančiam į valstybės narės teritoriją ar iš jos arba vykstančiam per vienos ar keleto valstybių narių teritoriją.
( 260 ) 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 67 punktas.
( 261 ) 1995 m. kovo 24 d. Nuomonės 2/92 (Trečiasis peržiūrėtas EBPO sprendimas dėl nacionalinio režimo), EU:C:1995:83, 33 (susijęs su vidaus teisės aktų poreikiu) ir 36 punktai.
( 262 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 77 punktas (išskirta mano).
( 263 ) Dėl pavyzdžio, kad tarptautiniams susitarimams, kurių šalis yra Europos Sąjunga, taikomi pirminės teisės aktai, žr. 1998 m. kovo 10 d. Sprendimą Vokietija / Taryba, C‑122/95, EU:C:1998:94.
( 264 ) SESV 218 straipsnio 11 dalies antrame sakinyje aiškiai numatyta galimybė iš dalies keisti Sutartis siekiant išspręsti problemą, susijusią su pagal tą nuostatą priimta „neigiama“ nuomone.
( 265 ) Iš tikrųjų dėl šios prielaidos galėtų kilti klausimas, ar ESSLPS iš esmės suderinamas su Sutartimis. Tačiau tai akivaizdžiai nepatenka į Komisijos prašymo pateikti nuomonę taikymo sritį. Žr. šios išvados 85 punktą.
( 266 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 77 punktas.
( 267 ) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo, C‑370/12, EU:C:2012:756, 104 ir 105 punktai.
( 268 ) 2010 m. gegužės 11 d. Reglamentas, kuriuo nustatoma Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonė (OL L 118, 2010, p. 1).
( 269 ) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo, C‑370/12, EU:C:2012:756, 101 punktas (išskirta originale). Savo nuomonėje toje byloje generalinė advokatė J. Kokott, atrodo, tvirtina, jog klausimas dėl SESV 3 straipsnio 2 dalies netinkamai suformuluotas: „Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad SESV 3 straipsnio 2 dalyje, kaip matyti ją aiškinant kartu su SESV 216 straipsniu, nustatyta, kad Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija tik susitarimams su trečiosiomis šalimis arba tarptautinėmis organizacijomis sudaryti. Vadinasi, pagal šią nuostatą, aiškinamą kartu su SESV 2 straipsnio 1 dalimi, valstybėms narėms draudžiama tik sudaryti tokius susitarimus su trečiosiomis valstybėmis. Tačiau ESM sutarties susitariančiosios šalys yra tik valstybės narės.“ Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Pringle, C‑370/12, EU:C:2012:756, 98 punktą.
( 270 ) Jeigu dalykui taikomos Sutarties taisyklės, jis priklauso Europos Sąjungos kompetencijai. Taigi SESV 4 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Europos Sąjunga „dalijasi kompetencija“ pagrindinėje vidaus rinkos srityje.
( 271 ) Žr., pavyzdžiui, 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją. Taip pat žr. šios išvados 317 ir 318 punktus (dėl sąvokos „tiesioginės investicijos“ apibrėžties).
( 272 ) Visuose tuose susitarimuose numatyta, kad jie sudaromi ribotam laikui, bet gali būti pratęsti, jeigu (taikant tam tikras sąlygas) kuri nors šalis nepraneš apie savo ketinimą nutraukti susitarimą. Iki susitarimo galiojimo pabaigos arba nutraukimo padarytoms investicijoms susitarimas tam tikrą nustatytą laiką galioja toliau.
( 273 ) Redakcijose tam tikromis kalbomis tai gali būti 51 išnaša.
( 274 ) Žr. šios išvados 307–361 punktus.
( 275 ) Nors esama kitų pavyzdžių, kai Europos Sąjunga buvo nusprendusi nutraukti arba denonsuoti tarptautinius susitarimus, kurių šalis ji nebuvo. Žr., pavyzdžiui, 1992 m. lapkričio 12 d. Tarybos sprendimą 92/530/EEB, kuriuo denonsuojamas buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Švedijos žvejybos susitarimas (OL L 334, 1992, p. 33).
( 276 ) Žr., pavyzdžiui, 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Poulsen ir Diva Navigation, C‑286/90, EU:C:1992:453, 9 punktą.
( 277 ) Taip pat žr., pavyzdžiui, 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 71 punktą (kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog tuo metu Sąjunga vykdė ne visus įgaliojimus, kuriuos tarptautinio susitarimo taikymo srityje prieš tai turėjo valstybės narės, tas susitarimas jai nebuvo privalomas).
( 278 ) 1972 m. gruodžio 12 d. Sprendimo International Fruit Company ir kt., C‑21/72–C‑24/72, EU:C:1972:115, 18 punktas. Kalbant apie kitus tarptautinius susitarimus, taip pat žr., pavyzdžiui, 1975 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Douaneagent der Nederlandse Spoorwegen, C‑38/75, EU:C:1975:154, 16 ir 21 punktus ir 1976 m. liepos 14 d. Sprendimo Kramer ir kt., C‑3/76, C‑4/76 ir C‑6/76, EU:C:1976:114, 44 ir 45 punktus.
( 279 ) Žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑84/98, EU:C:2000:359, 53 punktą.
( 280 ) Žr. 1969 m. ir 1986 m. Vienos konvencijos 27 ir 46 straipsnius.
( 281 ) Pagal 1969 m. ir 1986 m. Vienos konvencijos 26 straipsnį „kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti jų sąžiningai įgyvendinama“. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tas principas „yra pagrindinis bet kurios teisės sistemos, ypač tarptautinės, principas“; žr. 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Racke, C‑162/96, EU:C:1998:293, 49 punktą.
( 282 ) Žr., pavyzdžiui, 2009 m. kovo 3 d. Sprendimo Komisija / Austrija, C‑205/06, EU:C:2009:118, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Komisija / Suomija, C‑118/07, EU:C:2009:715, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2009 m. kovo 3 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑249/06, EU:C:2009:119, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 283 ) Kiti 9-D priede išvardyti susitarimai buvo sudaryti tarp Singapūro ir Belgijos ir Liuksemburgo ekonominės sąjungos, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės po 1958 m. sausio 1 d. arba (Jungtinės Karalystės atveju) po įstojimo į Europos ekonominę bendriją datos.
( 284 ) Žr. šios išvados 379 punktą.
( 285 ) Redakcijose tam tikromis kalbomis tai gali būti 51 išnaša.
( 286 ) Žr. 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo Levy, C‑158/91, EU:C:1993:332, 19 punktą. Atrodo, esama teismo sprendimų ir akademinių veikalų, kuriais patvirtinama prielaida, jog 1969 m. Vienos konvencijos 59 straipsnis jau yra paprotinės tarptautinės teisės dalis. Dėl svarbių šaltinių aptarimo žr., pavyzdžiui, F. Dubuisson „Article 59 – Termination or suspension of the operation of a treaty implied by conclusion of a later treaty“, O. Corten ir P. Klein (red.), The Vienna Conventions on the Law of Treaties – A Commentary – Volume II, Oxford University Press, 2011, p. 1325, p. 1329 ir 1330.
( 287 ) Šiuo klausimu žr. 1969 m. Vienos konvencijos 54 straipsnį. 1969 m. Vienos konvencijoje numatytos išimtys (tam tikromis sąlygomis): esminio pažeidimo atveju (60 straipsnis); paskesnio sutarties vykdymo negalimumo (61 straipsnis); iš esmės keičiantis aplinkybėms (62 straipsnis); nutraukiant diplomatinius ar konsulinius santykius (63 straipsnis); atsiradus naujai privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normai (64 straipsnis).
( 288 ) Tai aiškiai sietina su 1969 m. Vienos konvencijos 30 straipsniu dėl vėliau tuo pačiu klausimu sudarytų sutarčių taikymo.
( 289 ) 1969 m. Vienos konvencijos 73 straipsnis. Bet kuriuo atveju, jeigu gali būti taikomos abi – 1969 m. ir 1986 m. – Vienos konvencijos (pavyzdžiui, kai yra ryšys tarp dviejų valstybių dvišalio susitarimo ir susitarimo tarp valstybės ir tarptautinės organizacijos), pirmenybė teikiama 1969 m. Vienos konvencijai (žr. 1986 m. Vienos konvencijos 7 straipsnį).
( 290 ) Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1946 t., p. 3.
( 291 ) Žr. 1969 m. Vienos konvencijos 2 straipsnio 1 dalies g punktą.
( 292 ) Reglamento Nr. 1219/2012 1 straipsnio 1 dalis ir 3 konstatuojamoji dalis.
( 293 ) Žr. šios išvados priedo 69–76 punktus.
( 294 ) 1996 m. kovo 7 d. Sprendimas Parlamentas / Taryba, C‑360/93, EU:C:1996:84.
( 295 ) 1996 m. kovo 7 d. Sprendimas Parlamentas / Taryba, C‑360/93, EU:C:1996:84.
( 296 ) 1990 m. rugsėjo 17 d. Tarybos direktyva 90/531/EEB dėl subjektų, veikiančių vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, pirkimų procedūrų (OL L 297, 1990, p. 1).
( 297 ) 1996 m. kovo 7 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑360/93, EU:C:1996:84, 30 punktas.
( 298 ) Singapūras, Europos Sąjunga ir 28 valstybės narės yra Susitarimo dėl viešųjų pirkimų šalys. Tas susitarimas įtrauktas į PPO steigimo sutarties 4 priedą, kuriame pateikiamas daugiašalių prekybos susitarimų sąrašas. Tad jis įtrauktas į PPO steigimo sutartį tik tiems PPO nariams, kurie jam pritarė (ir jis privalomas tik tiems nariams) (PPO steigimo sutarties II straipsnio 3 dalis). Singapūras, Europos Sąjunga ir 28 valstybės narės taip pat yra peržiūrėto PPO susitarimo dėl viešųjų pirkimų, kuris įsigaliojo 2014 m. balandžio 6 d., šalys.
( 299 ) Taip pat žr. šios išvados 402 punktą.
( 300 ) Žr. ESSLPS 10.4 straipsnį.
( 301 ) OL C 326, 2012, p. 309.
( 302 ) Tas tikslas išdėstytas ir ESS 3 straipsnio 3 dalyje.
( 303 ) Žr. šios išvados priedo 77–91 punktus.
( 304 ) 2013 m. liepos 18 d. Sprendimas Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520.
( 305 ) Komisija daro nuorodą į sprendimo 52 punktą.
( 306 ) Komisija daro nuorodą į sprendimo 53 punktą.
( 307 ) 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimas Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia ir ERSA, C‑347/03, EU:C:2005:285.
( 308 ) TRIPS sutarties 61 straipsnyje nustatyta: „Valstybės narės numato, jog bent tyčinio prekės ženklo suklastojimo ar autorinių teisių piratavimo komerciniu mastu atvejais turi būti taikomas baudžiamasis procesas ir bausmės. Galimas žalos atlyginimo priemones sudaro laisvės atėmimas ar piniginės baudos, pakankamos, kad atgrasintų nuo pažeidinėjimo, ir atitinkančios bausmes, skiriamas už panašaus sunkumo nusikaltimus. Atitinkamais atvejais galimas žalos atlyginimo priemones taip pat sudaro neteisėtų prekių ir visų medžiagų bei įrangos, kurių naudojimas vyravo darant pažeidimą (prekių gamyboje), areštas, konfiskavimas bei sunaikinimas. Valstybės narės gali numatyti, kaip taikomas baudžiamasis procesas ir bausmės kitais intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atvejais, ypač jeigu pažeidimai daromi sąmoningai ir komerciniu mastu.“
( 309 ) 2013 m. liepos 18 d. Sprendimas Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520.
( 310 ) 2013 m. liepos 18 d. Sprendimas Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520.
( 311 ) 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimas Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia ir ERSA, C‑347/03, EU:C:2005:285.
( 312 ) Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1161 t., p. 30.
( 313 ) 36 ILM 65.
( 314 ) 36 ILM 76.
( 315 ) Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 828 t., p. 305.
( 316 ) 9 ILM 978.
( 317 ) 39 ILM 1047.
( 318 ) 2012 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1257/2012, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą (OL L 361, 2012, p. 1), ir 2012 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1260/2012, kuriuo įgyvendinamas su taikoma vertimo tvarka susijęs tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą (OL L 361, 2012, p. 89).
( 319 ) Ta nuostata šalys dar kartą patvirtina savo įsipareigojimus pagal Patentinės kooperacijos sutartį ir deda visas pagrįstas pastangas laikytis Patentų teisės sutarties 1–16 straipsnių, remdamosi savo vidaus teisės aktais ir procedūromis.
( 320 ) 2013 m. liepos 18 d. Sprendimas Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520.
( 321 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 55 ir 71 punktai. Išskyrus konkrečias priemones, kurių tikslas – išvengti suklastotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą, TRIPS sutartis nepatenka į bendros prekybos politikos sritį. Teisingumo Teismas pagrindė šią poziciją tuo, kad intelektinės nuosavybės teisės daro poveikį vidaus prekybai – „tokį pat, jei ne didesnį, kaip tarptautinei prekybai“. Tačiau tuo metu Sutarties nuostatoje dėl bendros prekybos politikos nebuvo nuorodos į intelektinės nuosavybės teisių komercinius aspektus.
( 322 ) Žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 53 punktą.
( 323 ) Šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 54 punktą.
( 324 ) Žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 55 punktą.
( 325 ) Žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 58 punktą.
( 326 ) Žr., pavyzdžiui, generalinio advokato N. Wahl išvados Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl susipažinimo su paskelbtais kūriniais) pateikimo procedūroje, EU:C:2016:657, 64–66 punktus; taip pat žr. 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimo Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia ir ERSA, C‑347/03, EU:C:2005:285, 81–83 punktus.
( 327 ) Taip pat žr. šios išvados 102 punktą.
( 328 ) Jeigu pažeisto įsipareigojimo turinys lemia teisių gynimo priemonės turinį (kaip atsakomųjų nuolaidų arba įsipareigojimų sustabdymo priemonių), tai galėtų būti įrodymas, jog tarp dviejų rūšių įsipareigojimų yra materialinis ryšys. Tačiau kryžminėms atsakomosioms priemonėms būdingas bruožas, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Daiichi, atrodo, yra tai, kad toks ryšys nebūtinai yra. Dėl išsamumo reikėtų pažymėti, kad ESSLPS 15.12 straipsnyje numatyta galimybė šaliai turėti teisę stabdyti įsipareigojimus, kylančius iš bet kokių nuostatų, kurioms taikomas penkioliktas skyrius (ginčų sprendimas).
( 329 ) Žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 51 punktą.
( 330 ) Generalinio advokato N. Wahl išvados Nuomonės 3/15 (Marakešo sutartis dėl susipažinimo su paskelbtais kūriniais) pateikimo procedūroje, EU:C:2016:657, 56 punktas.
( 331 ) 1986 m. Punta del Estės deklaracijoje, kuria prasidėjo Urugvajaus prekybos derybų raundas, po kurio buvo įsteigta PPO, toks ryšys apibūdinamas taip: „Siekiant sumažinti tarptautinės prekybos iškraipymus ir trukdymus ir atsižvelgiant į būtinybę skatinti efektyvią ir tinkamą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, taip pat siekiant užtikrinti, kad pačios intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo priemonės ir tvarka netaptų teisėtos prekybos kliūtimis, derybomis siekiama išaiškinti GATT nuostatas ir prireikus parengti naujas taisykles ir dalykus.“
( 332 ) Žr. 1993 m. spalio 20 d. Sprendimo Phil Collins ir kt., C‑92/92 ir C‑326/92, EU:C:1993:847, 20 punktą ir 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 107 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 333 ) Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (po peržiūros ir su pakeitimais) 6bis straipsnio 1 dalis. Tokia neturtinė teisė nėra įtraukta į TRIPS sutartį (žr. TRIPS sutarties 9 straipsnio 1 dalį). Taip pat žr. 1993 m. spalio 20 d. Sprendimo Phil Collins ir kt., C‑92/92 ir C‑326/92, EU:C:1993:847, 20 punktą.
( 334 ) Žr. šios išvados 93 punktą.
( 335 ) 2013 m. spalio 22 d. Sprendimas Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675.
( 336 ) Žr. 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 70 ir 72 punktus.
( 337 ) Pirmiausia žr. šios išvados 109 punktą.
( 338 ) Žr., pavyzdžiui, TRIPS susitarimo 2 straipsnio 1 dalį.
( 339 ) Kaip ESSLPS rengėjai pasielgė dėl nemažos dešimto skyriaus dėl viešųjų pirkimų dalies; žr. šios išvados 402 punktą.
( 340 ) 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Taryba / Komisija, C‑660/13, EU:C:2016:616, 40 punktas. Taip pat žr. mano išvados toje byloje 102 ir 111 punktus (ir juose nurodytą jurisprudenciją) (EU:C:2015:787).
( 341 ) 2013 m. liepos 18 d. Sprendimas Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520.
( 342 ) Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 815 t., p. 89.
( 343 ) Tarptautinės konvencijos dėl naujų augalų veislių apsaugos 14 straipsnis.
( 344 ) Buvo pastabų, jog ESSLPS 11.36 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad vienuoliktu skyriumi šalims neužkertamas kelias taikyti nacionalinių įstatymų ir nereikalaujama pakeisti nacionalinių įstatymų, siekiant taikyti intelektinės nuosavybės teises. Mano nuomone, ta nuostata tiesiog reiškia, kad vienuolikto skyriaus gali būti laikomasi ir nekeičiant galiojančių įstatymų dėl intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimo.
( 345 ) 2013 m. spalio 22 d. Sprendimas Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675.
( 346 ) TRIPS sutarties 9 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad PPO narės privalo laikytis Berno konvencijos 1–21 straipsnių ir priedėlio. Tačiau antrame sakinyje priduriama, kad PPO narės neturi TRIPS sutartyje įtvirtintų teisių ir pareigų dėl Berno konvencijos 6bis straipsnyje nustatytų teisių arba iš jų kylančių teisių.
( 347 ) Žr. šios išvados 437 punktą.
( 348 ) Žr. šios išvados 437 punktą.
( 349 ) Žr. šios išvados 109 punktą.
( 350 ) Žr. mano išvados priedo 92–97 punktus.
( 351 ) Geras pavyzdys – PPO steigimo sutarties 1A priede pateikiamas SKP susitarimas, kuriuo papildomas GATT XVI straipsnis (pagal ESSLPS 12.5 ir 12.7 straipsnius ESSLPS nuostatos dėl subsidijų grindžiamos SKP susitarimu). SKP susitarimo tikslas – uždrausti ir reglamentuoti subsidijų suteikimą įmonėms, jeigu tai gali iškreipti konkurenciją teikiant pirmenybę vietos gamybai, ir reglamentuoti veiksmus, kurių gali imtis PPO narės siekdamos atsverti tokių subsidijų poveikį.
( 352 ) Po pirminių PPO iniciatyvų dėl poreikio sukurti daugiašalę struktūrą, kuria būtų siekiama sustiprinti konkurencijos politikos poveikį tarptautinei prekybai ir vystymuisi, ir dėl sustiprintos techninės pagalbos ir pajėgumų didinimo šioje srityje derybos dėl konkurencijos teisės PPO neįvyko. Žr. „Working Group on the Interaction between Trade and Competition Policy (WGTCP) – History, Mandates and Decisions“ adresu /english/tratop_e/comp_e/history_e.htm#cancun ir „The July 2004 package“ adresu /english/tratop_e/dda_e/dda_package_july04_e.htm.
( 353 ) ESSLPS 12.1 straipsnio 2 dalis ir 12.2 straipsnis.
( 354 ) Žr. ESSLPS 12.1 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį.
( 355 ) ESSLPS 12.3 straipsnis.
( 356 ) ESSLPS 12.5–12.8 straipsniai ir 12-A priedas.
( 357 ) Žr. ESSLPS 12.7 straipsnio 1 dalį.
( 358 ) ESSLPS 12.7 straipsnio 2 dalies antra pastraipa.
( 359 ) Pagal analogiją žr. 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 66 ir 67 punktus.
( 360 ) 2004 m. sausio 20 d. reglamentas (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40).
( 361 ) Žr. šios išvados 508–513 punktus.
( 362 ) Žr. mano išvados priedo 13–18 punktus.
( 363 ) Žr. mano išvados priedo 98–112 punktus.
( 364 ) ESSLPS 13.17 straipsnis.
( 365 ) SESV 207 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys.
( 366 ) ESS 21 straipsnio 2 dalies f punktas. Taip pat žr. ESS 3 straipsnio 5 dalį ir SESV 11 straipsnį; antrojoje nuostatoje numatyta, kad, „nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus“.
( 367 ) Abi galimybės numatytos ESSLPS 13.1 straipsnio 3 dalyje.
( 368 ) Tas tikslas taip pat buvo svarbus Apeliacinės tarybos pasiūlytame 1994 m. GATT XX straipsnio bendrųjų išimčių išlygos išaiškinime. Žr., pavyzdžiui, Apeliacinės tarybos ataskaitos „United States – Import Prohibition of Certain Shrimp and Shrimp Products“, WT/DS58/AB/R, patvirtintos 1998 m. lapkričio 6 d., DSR 1998:VII, p. 2755, 129–131 ir 152–155 punktus ir Apeliacinės tarybos ataskaitos „India – Certain Measures relating to Solar Cells and Solar Modules“, WT/DS456/AB/R, patvirtintos 2016 m. spalio 14 d. (dar nepaskelbta), 5.72 punktą.
( 369 ) Žr. 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 370 ) Pirmiausia žr. 1979 m. spalio 4 d. Nuomonę 1/78 (Tarptautinis susitarimas dėl natūralaus kaučiuko), EU:C:1979:224, ir 1987 m. kovo 26 d. Sprendimą Komisija / Taryba, C‑45/86, EU:C:1987:163; 1990 m. kovo 29 d. Sprendimą Graikija / Taryba, C‑62/88, EU:C:1990:153, ir 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Komisija / Taryba, C‑281/01, EU:C:2002:761.
( 371 ) 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 40 punktas.
( 372 ) 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑411/06, EU:C:2009:518.
( 373 ) OL L 190, 2006, p. 1.
( 374 ) 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑411/06, EU:C:2009:518, 72 punktas.
( 375 ) ESSLPS 7.1 straipsnis.
( 376 ) ESSLPS 7.3 straipsnis.
( 377 ) Pirmiausia žr. šios išvados 103 punktą.
( 378 ) ESSLPS 7.4 straipsnio a ir b punktai.
( 379 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 33 punktas. Teisingumo Teismas tai pareiškė dėl TPK susitarimo, kuris pirmiausia taikomas techniniams reglamentams ir standartams ir atitikties techniniams reglamentams ir standartams vertinimo procedūroms.
( 380 ) Žr., pavyzdžiui, Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Kolumbijos ir Peru prekybos susitarimo (OL L 354, 2012, p. 3) 1 straipsnį.
( 381 ) Ekspertų grupė, kaip nurodyta ESSLPS 13.17 straipsnyje, buvo įgaliota tik „parengti ataskaitą pateikiant rekomendacijų“. Taip pat žr. šios išvados 523–535 punktus.
( 382 ) 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 978/2012, kuriuo taikoma bendrųjų muitų tarifų lengvatų sistema ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 732/2008 (OL L 303, 2012, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 272, 2015 10 16, p. 14), 9–16 straipsniai.
( 383 ) Žr. ESSLPS 13.16 ir 13.17 straipsnius ir šios išvados 490 punktą.
( 384 ) Tokia pozicija patvirtinama Chartijos 51 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad Chartija neišplečia ES teisės taikymo srities už Europos Sąjungos įgaliojimų ribų, nenustato Europos Sąjungai naujų įgaliojimų arba užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų.
( 385 ) 2014 m. birželio 11 d. Sprendimas Komisija / Taryba, C‑377/12, EU:C:2014:1903.
( 386 ) Sąjunga yra to susitarimo šalis pagal 2012 m. gegužės 14 d. Tarybos sprendimą 2012/272/ES (OL L 134, 2012, p. 3).
( 387 ) 2014 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑377/12, EU:C:2014:1903, 59 punktas.
( 388 ) 2014 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑377/12, EU:C:2014:1903, 38 ir 49 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija.
( 389 ) SESV 43 straipsnio 2 dalis yra teisinis pagrindas priimti nuostatas, būtinas pirmiausia siekiant įgyvendinti bendrą žuvininkystės politiką, nurodytą SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte.
( 390 ) SESV 191 straipsnio 4 dalimi Europos Sąjungai suteikiama kompetencija sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis dėl bendradarbiavimo aplinkos apsaugos klausimais srityse, kuriose ji turi kompetenciją.
( 391 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 75 punktą.
( 392 ) Žr. mano išvados priedo 113–118 punktus.
( 393 ) Žr. mano išvados priedo 7, 8, 10, 12, 15, 35, 37, 41, 42, 58, 72–75, 82, 88, 89, 95 ir 96 punktus.
( 394 ) ESSLPS 14.1 straipsnio a punktas.
( 395 ) Žr. ESSLPS 14.2 straipsnio 1 dalį.
( 396 ) Žr. šios išvados 393 išnašą. Jeigu kituose skyriuose įtvirtinti konkretūs skaidrumo ir administracinės ir teisminės peržiūros įsipareigojimai skiriasi nuo keturiolikto skyriaus nuostatų, tos konkretesnės taisyklės kituose skyriuose turi pirmenybę (ESSLPS 14.8 straipsnis).
( 397 ) Žr., pavyzdžiui, 2013 m. spalio 22 d. Sprendimą Komisija / Taryba, C‑137/12, EU:C:2013:675.
( 398 ) Būtent todėl PPO susitarimuose yra daug įvairių įsipareigojimų, kurių tikslas – užtikrinti apsaugą nuo tokių kliūčių rengiant ir priimant priemones, joms įsigaliojant, jas įgyvendinant, apie jas pranešant, jas administruojant ir atliekant jų (administracinę ir teisminę) peržiūrą. Žr., pavyzdžiui, 1994 m. GATT X straipsnį.
( 399 ) Žr. mano išvados priedo 61–67 punktus.
( 400 ) Žr. mano išvados priedo 111, 112 ir 119–123 punktus.
( 401 ) 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 912/2014, kuriuo nustatoma finansinės atsakomybės, susijusios su investuotojų ir valstybės ginčų sprendimu teismuose, įsteigtuose tarptautiniais susitarimais, kurių šalis yra Europos Sąjunga, paskirstymo tvarka (OL L 257, 2014, p. 121).
( 402 ) 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 20 punktas.
( 403 ) Žr. 1991 m. gruodžio 14 d. Nuomonės 1/91 (pirmoji nuomonė dėl EEE susitarimo), EU:C:1991:490, 40 ir 70 punktus; 2011 m. kovo 8 d. Nuomonės 1/09 (Susitarimas dėl bendrosios patentų ginčų nagrinėjimo sistemos sukūrimo), EU:C:2011:123, 74 punktą ir 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Europos Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 182 punktą.
( 404 ) Pagal analogiją ji taip pat taikytina konkrečioms nuostatoms, susijusioms su ginčų sprendimu, kurios išdėstytos ESSLPS 13.16 ir 13.17 straipsniuose.
( 405 ) Konvencijos 67 straipsnis.
( 406 ) Šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 19 d. Nuomonės 2/91 (TDO Konvencija Nr. 170), EU:C:1993:106, 3 ir 5 punktus. Tuo atveju pagal TDO konstituciją (tuometinė) Europos bendrija negalėjo pati sudaryti Konvencijos Nr. 170.
( 407 ) Tai grindžiama ESSLPS 9.11 straipsnio 2 dalimi ir 9.15 straipsnio 2 dalimi, taikomomis kartu su 9.24 straipsniu, pagal kurį arbitražas gali priteisti turtinės žalos atlyginimą su taikytinomis palūkanomis ir turto grąžinimą.
( 408 ) Taip pat žr. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos bendrą pareiškimą, pridėtą prie Reglamento Nr. 912/2014.
( 409 ) Bet kuriuo atveju ESSLPS 9.15 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią Europos Sąjunga turi paskirti atsakovę per du mėnesius nuo pranešimo apie ketinimą kreiptis į arbitražą gavimo datos, nėra (aiškios arba numanomos) nuorodos į tą reglamentą.
( 410 ) 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonė 1/75 (EBPO susitarimas dėl vietos išlaidų standarto), EU:C:1975:145, p. 1364. Taip pat žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 21 punktą.
( 411 ) Šiuo klausimu žr. 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonę 1/75 (EBPO susitarimas dėl vietos išlaidų standarto), EU:C:1975:145, p. 1364.
( 412 ) 1979 m. spalio 4 d. Nuomonės 1/78 (Tarptautinis susitarimas dėl natūralaus kaučiuko), EU:C:1979:224, 60 punktas. Taip pat žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 21 punktą.
( 413 ) Žr. šios išvados 85 punktą.
( 414 ) Svarbiausius diplomatinės apsaugos aspektus apibūdino Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija: „valstybei imantis diplomatinių veiksmų arba kitų taikaus ginčų sprendimo priemonių, kitos valstybės laikymas atsakinga dėl žalos, kurią ta valstybė, pažeisdama tarptautinę teisę, padarė fiziniam arba juridiniam asmeniui, kuris yra pirmosios valstybės pilietis, siekiant įgyvendinti tokią atsakomybę“. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija, straipsnių dėl diplomatinės apsaugos projektas su komentarais (2006 m.), priimtas Tarptautinės teisės komisijos penkiasdešimt aštuntojoje sesijoje ir pateiktas Generalinei Asamblėjai kartu su Komisijos ataskaita apie sesijos darbą (A/61/10), Yearbook of the International Law Commission, 2006, II t., Antroji dalis (toliau – JT TTK straipsnių dėl diplomatinės apsaugos projektas), 1 straipsnis ir komentaro dėl 1 straipsnio 2 punktas.
( 415 ) Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas Mavrommatis Palestine Concessions (Graikija / Jungtinė Karalystė), P.C.I.J. Reports, 1924 m., A serija, Nr. 2, p. 12. Taip pat žr. 1970 m. vasario 5 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo Barcelona Traction Light and Power Company Limited (Belgija / Ispanija), antrasis etapas, I.C.J. Reports, 1970 m., p. 3, 78 punktą.
( 416 ) 1959 m. kovo 21 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo Interhandel (Šveicarija / Jungtinės Amerikos Valstijos), preliminarūs prieštaravimai, I.C.J. Reports, 1959 m., p. 6, 27 punktas. Taip pat žr. JT TTK straipsnių dėl diplomatinės apsaugos projekto 14 straipsnį ir komentarą dėl jo.
( 417 ) Dėl tokio pokyčio istorijos žr., pavyzdžiui, K. Parlett „The Individual in the International Legal System: Continuity and Change in International Law“, Cambridge University Press, 2011 m., p. 47–123 („The individual and international claims“).
( 418 ) JT TTK straipsnių dėl diplomatinės apsaugos projektas, 17 straipsnio komentaro 2 punktas.
( 419 ) ICSID konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Nė viena iš Šalių nesuteikia diplomatinės apsaugos ar nepateikia tarptautinio reikalavimo dėl ginčo, kurį vienas iš jos investuotojų ir kita Šalis sutiko pateikti arba pateikė arbitražui pagal šią konvenciją, nebent ta kita Šalis nesilaiko dėl to ginčo priimto arbitražo sprendimo.“
( 420 ) Žr. mano išvados priedo 124–130 punktus.
( 421 ) Šiuo klausimu žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 107 punktą ir 2009 m. lapkričio 30 d. Nuomonės 1/08 (susitarimai dėl konkrečių įsipareigojimų pagal GATS sąrašų pakeitimų), EU:C:2009:739, 127 punktą.
( 422 ) 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑28/12, EU:C:2015:282, 47 punktas.
( 423 ) Žr., be kita ko, 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 108 punktą ir 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00 (Kartachenos biosaugos protokolas), EU:C:2001:664, 18 punktą; 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑246/07, EU:C:2010:203, 73 punktą ir 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑28/12, EU:C:2015:282, 54 punktą.
( 424 ) Redakcijose tam tikromis kalbomis tai gali būti 10 išnaša.
( 425 ) Redakcijose tam tikromis kalbomis tai gali būti 51 išnaša.
Full & Egal Universal Law Academy