GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2016 m. balandžio 7 d. ( 1 )
Byla C‑70/15
Emmanuel Lebek
(Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose — Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 — 34 straipsnio 2 punktas — Galimybės apskųsti sprendimą sąvoka — Reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 — 19 straipsnis — Atleidimas nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių“
I – Įžanga
1.
Teisingumo Teismas jau antrą kartą šiais metais turi galimybę pagal Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 ( 2 ) nagrinėti klausimą dėl prieštaravimų, kuriuos atsakovas gali pateikti dėl prašymo teismo sprendimą paskelbti vykdytinu. Bylos Meroni ( 3 ) dalykas yra viešosios tvarkos išlyga pagal minėto reglamento 34 straipsnio 1 punktą, o šioje byloje kalbama apie teismų praktikai dar reikšmingesnį 34 straipsnio 2 punktą. Šia nuostata reglamentuojama, kokiomis sąlygomis šaukimo į teismą įteikimo trūkumai gali tapti kliūtimi vėliau kitoje valstybėje narėje sprendimą pripažinti ir paskelbti jį vykdytinu.
2.
Pagrindinė Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto koncepcija kyla iš Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – Konvencija dėl teismo sprendimų vykdymo) ( 4 ), tačiau jo reglamentavimo turinys, palyginti su šia konvencija, gerokai pakito. Pagal Konvenciją dėl teismo sprendimų vykdymo šaukimo į teismą įteikimo trūkumai dar buvo laikomi sistemine vėliau priimto teismo sprendimo nepripažinimo priežastimi, o Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 jau gerokai palankesnis pareiškėjui. Mat pagal jį, net jei atsakovas, pavyzdžiui, laiku negavęs šaukimo, negali pasinaudoti veiksmingomis gynybos priemonėmis sprendimo valstybėje prieš priimant sprendimą, nepripažinimo priežastis tampa nesvarbi tuomet, kai atsakovas ginčijamą sprendimą gali apskųsti sprendimo valstybėje po jo priėmimo, tačiau to nepadaro.
3.
Ši byla pripažinimo kazuistiškai priimant sprendimus už akių suteikia papildomą aspektą ta prasme, kad šiuo Teisingumo Teismo nagrinėtinu atveju pasibaigus terminui sprendimo nebebuvo galima apskųsti sprendimo valstybėje, tačiau buvo galima pradėti atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą.
4.
Pagrindiniai šios bylos klausimai yra šie: ar pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą atsakovas, siekdamas išvengti vėlesnio sprendimo paskelbimo vykdytinu kitoje valstybėje narėje, pirmiausia pagal atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą turi išsikovoti nacionalinės teisės aktuose numatytą teisę apskųsti sprendimą sprendimo valstybėje ir, atsižvelgiant į aplinkybes, kokie tam numatyti terminai.
II – Teisinis pagrindas
5.
Šios bylos Sąjungos teisinis pagrindas yra Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 ir Reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 ( 5 ).
A – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001
6.
Pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą teismo sprendimas nėra pripažįstamas, „jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti“.
7.
Pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 45 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį „[t]eismas, kuriam pateikiama [pateikiamas] 43 straipsnyje nurodytas skundas, vykdymo reikalavimą atmeta arba patenkina tik esant vienai iš priežasčių, nustatytų 34 ir 35 straipsniuose“.
B – Reglamentas (EB) Nr. 1393/2007
8.
Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 (toliau – Dokumentų įteikimo reglamentas) 1 straipsnyje nustatyta tokia jo taikymo sritis:
„Šis reglamentas taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas.
2.
Šis reglamentas netaikomas, jeigu nežinomas asmens, kuriam turi būti įteiktas dokumentas, adresas.
“
9.
Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Jeigu pagal šio reglamento nuostatas kitai valstybei narei turėjo būti perduotas šaukimas į teismą ar kitas lygiavertis dokumentas įteikimui ir teismo sprendimas buvo priimtas į teismą neatvykusio atsakovo nenaudai, teisėjas turi teisę atleisti atsakovą nuo teismo sprendimo apskundimo termino pasibaigimo pasekmių, jei įvykdomos šios sąlygos:
a)
atsakovas ne dėl savo kaltės per vėlai sužinojo apie dokumentą ir neturėjo pakankamai laiko pasiruošti gynybai, arba per vėlai sužinojo apie teismo sprendimą, kad suspėtų jį apskųsti; ir
b)
atsakovas pateikė prima facie gynybos argumentų bylos nagrinėjimui iš esmės.
Prašymas dėl minėto atleidimo turi būti pateiktas per pagrįstą laikotarpį po to, kai atsakovas sužino apie teismo sprendimą.
Kiekviena valstybė narė pagal 23 straipsnio 1 dalį [Europos Komisijai] gali paskelbti, kad toks prašymas nebus nagrinėjamas, jeigu jis pateikiamas pasibaigus terminui, kurį ji turi nurodyti pranešime ir kuris jokiu būdu neturi būti trumpesnis kaip vien[i] metai nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.“
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10.
2010 m. balandžio 8 d. Paryžiaus Tribunal de Grande Instance (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) nuo 1996 m. Lenkijos Respublikoje gyvenančiam D. priteisė kas mėnesį mokėti tam tikro dydžio išlaikymą pareiškėjui L. Atsakovas D. procese Prancūzijos teisme nedalyvavo. Nedalyvavimo priežastis – neįteiktas šaukimas į teismą, nes pareiškėjas nurodė neteisingą atsakovo dokumentų įteikimo adresą Paryžiuje, ir D. šiuo adresu negalėjo gauti korespondencijos.
11.
D. apie sprendimą apskritai sužinojo tik 2011 m. liepos mėn., kai Lenkijos Respublikoje buvo pradėta jo paskelbimo vykdytinu procedūra ir Sąd Okręgowy w Jeleniej Górze (Jelenios Guros apygardos teismas, Lenkija) jam įteikė prašymo paskelbti sprendimą vykdytinu kopiją ir prie šio prašymo pridėtą sprendimo kopiją. Tačiau kadangi, kaip konstatavo Lenkijos teismas ( 6 ), nacionalinės teisės aktuose nustatytas Prancūzijos teismo sprendimo apskundimo terminas jau buvo pasibaigęs, pirmasis prašymas paskelbti sprendimą vykdytinu ir dėl to pareiškėjo paduotas skundas Lenkijoje nebuvo tenkinami; kompetentingas Lenkijos teismas sprendimą netenkinti prašymo motyvavo Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu, siejamu su 45 straipsniu.
12.
2012 m. gegužės mėn. D. ginčijamas sprendimas buvo įteiktas dar kartą, laikantis Dokumentų įteikimo reglamento nuostatų, ir buvo nurodyta, kad per du mėnesius nuo sprendimo įteikimo dienos jis gali pateikti prašymą atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių. Šis pranešimas apie atleidimą nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių atitinka Prancūzijos civilinio proceso kodekso (Code de procédure civile) 540 straipsnio turinį. Tačiau D. nepateikė prašymo atleisti jį nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių Prancūzijoje ir neapskundė ginčijamo sprendimo.
13.
Esant tokioms aplinkybėms, buvo pateiktas naujas prašymas paskelbti sprendimą vykdytinu Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas L. teigė, kad atsakovui dar kartą įteikus sprendimą kartu su pranešimu apie teisę prašyti atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių buvo suteikta galimybė apskųsti sprendimą, tačiau jis ja nepasinaudojo. Vis dėlto Sąd Apelacyjny we Wrocławiu (Vroclavo apeliacinis teismas) šie argumentai neįtikino ir 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi jis vėl netenkino prašymo paskelbti sprendimą vykdytinu. Teismas motyvavo tuo, kad pati teisė prašyti atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių neprilygsta galimybei apskųsti sprendimą pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą. Priešingai, atitinkamo sprendimo apskundimo galimybė pagal šią nuostatą esanti tik tuomet, kai atsakovui per nustatytą apskundimo terminą yra įteiktas teismo sprendimas su motyvais ir pranešimas apie apskundimo galimybes.
14.
Dėl šio sprendimo pareiškėjas padavė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šis teismas visų pirma kelia klausimą, ar šiuo atveju apskritai galima remtis galimybe atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių po to, kai Prancūzijos Respublika pagal Dokumentų įteikimo reglamento 23 straipsnio 1 dalį paskelbė, kad atleidimas nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių negalimas praėjus vieniems metams nuo teismo sprendimo priėmimo dienos – šiuo atveju 2010 m. balandžio mėn.
15.
Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad jame apibrėžta galimybė apskųsti sprendimą apima ir tokį atvejį, kai skundą galima paduoti per nacionalinėje teisėje nustatytą terminą, taip pat tokį atvejį, kai šis terminas jau yra pasibaigęs, tačiau įmanoma pateikti prašymą atleisti nuo šio termino praleidimo pasekmių, o vėliau, kai šis prašymas patenkinamas, paduoti atitinkamą skundą?
2.
Ar Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 19 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, reglamentuojančias galimybę atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių, o gal taip, kad atsakovas gali pasirinkti – paduoti minėtoje nuostatoje numatytą prašymą ar pasinaudoti atitinkamu nacionalinėje teisėje numatytu institutu?“
IV – Prejudicinių klausimų vertinimas
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
16.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo pirmuoju klausimu iš esmės nori žinoti, ar Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip: sprendimo paskelbimas vykdytinu, pasibaigus nacionalinės teisės aktuose nustatytam apskundimo terminui sprendimo valstybėje, jam neprieštarauja tuomet, kai atsakovas pagal atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą vėl galėjo įgyti galimybę apskųsti sprendimą.
17.
Šiame procese dalyvavusios valstybės narės savo rašytinėse pastabose, taip pat Europos Komisija dėl pirmojo prejudicinio klausimo pritaria tam, kad Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktas būtų aiškinamas plačiai.
18.
Tai reikštų, kad tuo atveju, kai sprendimo valstybėje yra atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių galimybė, atsakovui iš esmės tektų pareiga taip išsikovoti teisę apskųsti sprendimą ir tuomet, atleidus nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių, paduoti skundą sprendimo valstybėje. Priešingu atveju atsakovas turėtų numanyti, kad per sprendimo paskelbimo vykdytinu kitoje valstybėje narėje procedūrą negalės remtis Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu. Atrodo, kad šiam plačiam ir – kalbant apie sprendimo pripažinimą – palankiam požiūriui pritariama ir literatūroje, ir valstybių narių teismų praktikoje ( 7 ).
19.
Vis dėlto nėra taip, kad toks aiškinimas būtinai kiltų iš nuostatos formuluotės, kurioje kalbama apie procesą siekiant apskųsti „sprendimą“. Atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūra iš tikrųjų nėra toks apskundimas. Priešingai, tokiomis aplinkybėmis, kai yra atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūros galimybė, atsakovas nebegali paprastai apskųsti sprendimo kaip tokio.
20.
Ir sisteminiais argumentais nebūtinai galima pagrįsti tai, kad, esant tokioms aplinkybėms, kaip pagrindinėje byloje, atsakovui turi būti užkraunama atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūros vykdymo našta, o priešingu atveju atimama galimybė pareikšti apie sprendimo nepripažinimo priežastį pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą.
21.
Visų pirma šiuo atveju negalima remtis Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalimi, kurioje reglamentuojamas atleidimas nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių, kai atsakovas neatvyksta į teismą, o dokumentai turi būti įteikiami kitoje valstybėje narėje. Iš šios nuostatos nematyti jokio svaraus argumento dėl atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūros, siejamos su Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktu, kuris – priešingai negu, pavyzdžiui, šio reglamento 26 straipsnis – sistemiškai nesusietas su Dokumentų įteikimo reglamentu, svarbumo.
22.
Pirma, nėra visiškai tapačios Dokumentų įteikimo reglamento ir šiuo atveju nagrinėjamo Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto taikymo sritys, nes 34 straipsnis susijęs ir su sprendimų, kurių dokumentai įteikiami ne pagal Dokumentų įteikimo reglamentą, nepripažinimo priežastimis. Antra, Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalis, aiškinama praktiškai, šiuo atveju netaikytina. Taip yra dėl to, kad ši nuostata aiškiai skirta taikyti tais atvejais, kai „pagal šio reglamento nuostatas kitai valstybei narei turėjo būti perduotas šaukimas į teismą ir ( 8 ) [kai] teismo sprendimas buvo priimtas į teismą atvykusio atsakovo nenaudai “. Šiuo atveju taip nėra, nes šaukime į teismą buvo nurodytas adresas Paryžiuje, todėl pradedant procesą Prancūzijoje nebuvo jokios priežasties šaukimą įteikti kitoje valstybėje narėje. Taigi nėra pirmosios iš dviejų kartu vykdytinų sąlygų, kuriomis grindžiama 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma dėl atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių.
23.
Tačiau net jei Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalis būtų taikoma, iš šios nuostatos nebūtų galima daryti išvados, kad atsakovas privalo vykdyti atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą. Taip yra dėl to, kad 19 straipsnio 4 dalis – teisės norma, skirta asmens, kuriam įteikiami dokumentai, apsaugai ir pagal kurią jis savo nuožiūra tam tikromis aplinkybėmis gali vykdyti atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą, tačiau negali būti įpareigojamas to daryti. Taigi šia teisės norma atsižvelgiama į galimą asmens, kuriam įteikiami dokumentai, interesą savo iniciatyva atnaujinti procedūrą, per kurią dokumentai buvo įteikti netinkamai, ir, atsižvelgiant į aplinkybes, siekti, kad ieškinys nebūtų tenkinamas ( 9 ). Tačiau iš Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalies negalima daryti sisteminės išvados, kad atsakovui pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą atsiranda pareiga vykdyti tokią atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą arba priešingu atveju sutikti su sprendimo paskelbimu vykdytinu.
24.
Priešingai, norint atsakyti į klausimą, ar galimybė „apskųsti sprendimą“, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą, apima ir atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūros vykdymą, reikia remtis šios nuostatos prasme ir tikslu. Šiuo aspektu reikia atsižvelgti į tai, kad Reglamento (EB) Nr. 44/2001 tikslas – galimybė teismo sprendimus greitai ir veiksmingai paskelbti vykdytinais, nepažeidžiant atsakovo gynybos teisių ( 10 ). Palyginti su senąja Konvencijos dėl teismo sprendimų vykdymo teisės norma, atsakovui iš esmės sumažinama galimybė per sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą piktnaudžiaujant remtis tuo, kad nebuvo įteiktas šaukimas į teismą, kol jis per dar nepasibaigusį apskundimo terminą sprendimo valstybėje ir taip gali pasinaudoti gynybos priemonėmis dėl ginčijamo sprendimo. Tačiau nei iš nuostatos formuluotės, nei iš reglamento konstatuojamųjų dalių negalima daryti aiškios išvados, kad atsakovas, pasibaigus apskundimo terminui, dar būtų įpareigotas vykdyti atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą.
25.
Priešingai, su teisingo bylos nagrinėjimo principu ( 11 ) susiję argumentai rodo, kad nereikia Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto formuluotės aiškinti per plačiai ir į šioje nuostatoje vartojamą sąvoką „apskųsti sprendimą“ įtraukti atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūros. Taip galima teigti dėl to, kad jei atsakovas, pasibaigus apskundimo terminui, būtų įpareigotas vykdyti atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą sprendimo valstybėje ir priešingu atveju jam grėstų sprendimo paskelbimas vykdytinu kitoje valstybėje narėje, tai prieštarautų pareiškėjo ir atsakovo procesinio lygiateisiškumo principui, kuris pagal Teisingumo Teismo praktiką yra vienas iš svarbiausių teisingo bylos nagrinėjimo elementų ( 12 ).
26.
Tai tampa aišku įsivaizduojant, kad jei atsakovas baigiantis apskundimo terminui pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą apskundžia sprendimą ir taip įgyja teisę būti išklausytas sprendimo valstybėje, jo padėtis iš esmės yra tokia pati, kokioje būtų, jei šaukimas į teismą jam būtų įteiktas laiku ir jis būtų galėjęs dalyvauti pirmosios instancijos teismo procese: tuomet, atsižvelgiant į aplinkybes, jam susidaro tik vieno proceso teismo ir advokato išlaidos sprendimo valstybėje, o bylos medžiaga susijusi tik su vykdytino sprendimo bylos dalyku.
27.
Kitokia padėtis susiklosto tuomet, kai atsakovas tik pasibaigus apskundimo terminui sužino, kad dėl jo jam nežinant priimtas sprendimas. Kadangi tuomet paprastai apskųsti sprendimo jis nebegali, norėdamas tai padaryti sprendimo valstybėje, jis pirmiausia turi išsiaiškinti, kokios yra atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių galimybės, tuomet pradėti atitinkamą procedūrą. Tik tada – jei būtų atleistas nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių – galėtų atlikti antrą veiksmą, t. y. apskųsti sprendimą. Taigi, priešingai negu 26 punkte apibūdintoje situacijoje, atsakovui tektų dviejų procesų (ir su jais susijusių išlaidų) našta, o jų dalykas gerokai viršytų sprendimo bylos medžiagą, nes papildomai reikėtų įvertinti atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių problemą. Be to, atsižvelgus į tai, kad, be proceso ir išlaidų keblumų, gali kilti ir praktinių problemų, kaip antai tinkamų advokatų paieška ir išlaidos vertėjams, tampa aišku, jog atsakovas, palyginti su pareiškėju, atsidurtų gerokai blogesnėje padėtyje, jeigu jam, siekiant išvengti sprendimo paskelbimo vykdytinu, būtų užkrauta atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūros našta. Tai pirmiausia pasakytina apie teisinės patirties neturinčius ir nepasiturinčius atsakovus. Visų pirma reikėtų numanyti, kad ieškinių, kurių reikalavimai palyginti maži, atsakovai, atsižvelgdami į gresiančius išlaidų ir proceso keblumus, būtų linkę nesigindami sutikti su sprendimo vykdymu, kad taip bent išvengtų tolesnių išlaidų, skirtų advokatams ir bylinėjimuisi, kurio sėkmę, esant užsienyje susiklosčiusioms faktinėms aplinkybėms – ir juo labiau ne specialistams – būtų sunku nuspėti.
28.
Atsižvelgiant į tai, manytina, jog prielaida, kad yra įpareigojimas vykdyti atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą, labai iškreiptų šalių procesinį lygiateisiškumą, nes tam, kad atsakovas galėtų apginti savo interesus, iš jo būtų reikalaujama vykdyti papildomą procedūrą.
29.
Be to, pagal pirminę teisę tarp bet kokio sprendimų paskelbimo vykdytinais palengvinimo tais atvejais, kai atsakovui nebuvo suteikta teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą, ir teisingo bylos nagrinėjimo principo atsiranda prieštara. Šiuo klausimu apskritai pažymėtina, kad šiuo metu Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto nuostatą svarsto Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ir jo didžioji kolegija tikriausiai netrukus skelbs sprendimą byloje Avotiņš prieš Lenkiją dėl jos suderinamumo su Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsniu. Šios bylos dalykas taip pat buvo gresiantis sprendimo, prieš kurio priėmimą atsakovas nebuvo išklausytas ir kurio neapskundė, paskelbimas vykdytinu. 2014 m. nedidele balsų persvara priimtame kolegijos sprendime ( 13 ) šioje byloje Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto reglamentavimas ir sprendimo paskelbimas vykdytinu galiausiai dar buvo laikomi suderinamais su EŽTK 6 straipsniu, tačiau pabrėžta, jog vis dėlto nebuvo taip, kad skundžiantis atsakovas neturėtų verslo patirties. EŽTT svarstymas šioje byloje griežtai atsižvelgiant į faktines aplinkybes, kuriomis buvo paneigtas EŽTK 6 straipsnio pažeidimas, suteikia pagrindą daryti prielaidą, kad jo sprendimas dėl verslo patirties neturinčio atsakovo galbūt būtų buvęs kitoks.
30.
Nors EŽTT nurodytos faktinės aplinkybės nevisiškai atitinka šio atvejo aplinkybes, jo sprendimą byloje Avotiņš prieš Latviją reikia vertinti mažų mažiausiai kaip įspėjamąjį ženklą, kad aiškinant sprendimo nepripažinimo priežastis pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą būtina elgtis proporcingai ir – be laisvo teismo sprendimų judėjimo užtikrinimo principo – neišleisti iš akių teisėtų atsakovo interesų. Tai reiškia, kad, kai tai viršija privalomą nuostatos reglamentavimo turinį, iš atsakovo negali būti atimta teisė pareikšti apie sprendimo nepripažinimo priežastis.
31.
Atitinkamai nėra jokios priežasties šaukimo laiku negavusį atsakovą įpareigoti pasibaigus apskundimo terminui pirmiausia pagal atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių procedūrą išsikovoti teisę apskųsti sprendimą, o priešingu atveju iš jo atimti teisę pareikšti apie sprendimo nepripažinimo priežastis. Priešingai, kai apskundimo terminai jau pasibaigę tada, kai atsakovas sužino apie dėl jo priimtą sprendimą, pagal minėtą nuostatą reikia remtis tuo, kad atsakovas neturėjo galimybės apskųsti sprendimo.
32.
Todėl siūlau tokį atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą: Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad jame apibrėžta galimybė apskųsti sprendimą apima tik tokį atvejį, kai skundą galima paduoti per nacionalinės teisės aktuose nustatytą terminą, tačiau neapima atvejo, kai šis terminas jau pasibaigęs, bet įmanoma pateikti prašymą atleisti nuo termino praleidimo pasekmių, o vėliau, kai šis prašymas patenkinamas, paduoti atitinkamą skundą.
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
33.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju savo klausimu iš esmės nori žinoti, ar Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 19 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, reglamentuojančias galimybę atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių, ar taip, kad atsakovas gali pasirinkti – paduoti minėtoje nuostatoje numatytą prašymą ar pasinaudoti atitinkamu nacionalinės teisės aktuose numatytu institutu.
34.
Pirmiausia reikia priminti, kad nagrinėjama Dokumentų įteikimo reglamento nuostata, kaip išdėstyta šios išvados 22 punkte, atrodo, šiuo atveju, netaikytina, nes nėra šaukimo į teismą įteikimo kitoje valstybėje narėje aplinkybės. Todėl į prejudicinį klausimą atsakoma tik tam atvejui, jei Teisingumo Teismas darytų prielaidą, jog šiuo atveju taikytina Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalis.
35.
Tokiu atveju reikia pažymėti, kad Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnis taikomas, kai „pagal šio reglamento nuostatas“ dokumentas turėjo būti įteiktas kitoje valstybėje narėje ir atsakovas neatvyko į teismą. Pirmiausia Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 1 dalyje iš esmės reikalaujama, kad teismas nepriimtų sprendimo tol, kol nustatys, kad šaukimas į teismą atsakovui iš tikrųjų įteiktas. Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 2 dalyje numatytos šio principo išimtys, kuriomis remiantis galima tęsti procesą. Galiausiai 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisės norma dėl atsakovo atleidimo nuo apskundimo termino pasibaigimo pasekmių „per pagrįstą laikotarpį po to, kai atsakovas sužino apie teismo sprendimą“, jei atsakovas ne dėl savo kaltės nežinojo apie šaukimą teismą, todėl nepasinaudojo gynybos priemonėmis, bet vis tiek buvo nuteistas. Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje valstybėms narėms suteikiama galimybė savo nuožiūra numatyti terminą, kuriam pasibaigus prašymas nebus nagrinėjamas, tačiau jis negali būti trumpesnis „kaip vien[i] metai nuo teismo sprendimo priėmimo dienos“.
36.
Prancūzijos Respublika paskelbė apie atitinkamą vienų metų terminą, taigi galutinai nustatė atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių terminą tais atvejais, kuriuos apima Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalis. Ši teisės norma nesuteikia jokios galimybės kartu taikyti galimų nukrypstančių nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai Prancūzijos civilinio proceso kodekso 540 straipsnio, pagal kurį atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių terminas siejamas su sprendimo įteikimo data, o ne – kaip pagal Dokumentų įteikimo reglamentą – su „sprendimo priėmimo“ diena. Reikia sutikti su Komisija, kad konkrečiu atveju Dokumentų įteikimo reglamento teisės norma dėl atleidimo nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių atsakovui gali būti nepalankesnė negu nacionalinės teisės norma. Vis dėlto tai yra neišvengiama Prancūzijos Respublikos paskelbimo apie vienų metų trukmę pasekmė, todėl su ja reikia sutikti kaip su tokiu šios valstybės narės pageidavimu.
37.
Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą, jei 19 straipsnio 4 dalis būtų laikoma taikytina, reikėtų atsakyti taip: Dokumentų įteikimo reglamento 19 straipsnio 4 dalis aiškintina taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, reglamentuojančias galimybę atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių.
V – Išvada
38.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus:
Reglamento (EB) Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad jame apibrėžta galimybė apskųsti sprendimą apima tik tokį atvejį, kai skundą galima paduoti per nacionalinėje teisėje nustatytą terminą, tačiau neapima atvejo, kai šis terminas jau yra pasibaigęs, bet įmanoma pateikti prašymą atleisti nuo šio termino praleidimo pasekmių, o vėliau, kai šis prašymas patenkinamas, paduoti atitinkamą skundą.
Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 19 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad tiek, kiek taikomas Reglamentas Nr. 1393/2007, pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, reglamentuojančias galimybę atleisti nuo apskundimo termino praleidimo pasekmių.
( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.
( 2 ) 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42; paskutinį kartą iš dalies pakeistas 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1103/2008 (OL L 304, p. 80)).
( 3 ) Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Meroni (C‑559/14, EU:C:2016:120).
( 4 ) Žr. 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) 27 straipsnio 2 punktą.
( 5 ) 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“) ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (OL L 324, 2007, p. 79).
( 6 ) Prašyme priimti prejudicinį sprendimą, deja, nepateikta išsamesnės informacijos apie leistiną apskundimą ir jo termino pasibaigimo priežastį, neatsižvelgiant į tai, kad prieš tai sprendimas nebuvo įteiktas (žr. šio prašymo IV.1 punktą, p. 7).
( 7 ) Žr., pvz., 2010 m. sausio 21 d. Vokietijos Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis federalinis teismas) sprendimo Nr. IX ZB 193/07, EuZW (2010), 478, 14 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.
( 8 ) Išskirta mano.
( 9 ) Toks interesas gali būti, pavyzdžiui, tuomet, kai trečiojoje šalyje arba netgi sprendimo valstybėje tikėtinos neigiamos net netinkamai pagal Sąjungos dokumentų įteikimo reglamentą įvykdytos procedūros pasekmės atsakovui, kaip antai priverstinio vykdymo priemonės, arba kai atsakovas suinteresuotas, kad byloje sprendimas būtų priimtas greitai ir įsiteisėtų nedelsiant, pavyzdžiui, dėl to, kad atsakovas teigiamai vertina savo galimybes laimėti ir naujas procesas jam būtų varginantis.
( 10 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą ASML (C‑283/05, EU:C:2006:787, 20 ir 24 punktai).
( 11 ) Dėl jo svarbumo žr. sprendimus Apostolides (C‑420/07, EU:C:2009:271, 73 punktas) ir ASML (C‑283/05, EU:C:2006:787, 27 punktas).
( 12 ) Žr. Sprendimą Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt. (C‑305/05, EU:C:2007:383, 31 punktas) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą.
( 13 ) EŽTT sprendimas Avotiņš prieš Latviją (CE:ECHR:2014:0225JUD001750207, visų pirma 51 ir paskesni punktai); šiuo klausimu žr. mano išvados byloje Meroni 39 punktą.
Full & Egal Universal Law Academy