GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2016 m. birželio 2 d. ( 1 )
Byla C‑76/15
Paul Vervloet ir kt.
(Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Konkurencija — Valstybės pagalba (SESV 107 straipsnio 1 dalis) — Belgijos garantijų sistema, skirta veiklos licenciją gavusių finansinių kooperatyvų narių, fizinių asmenų, pajų apsaugai — Europos Komisijos sprendimo, kuriuo draudžiama garantijų sistema, galiojimas (Sprendimas 2014/686/ES) — Įpareigojimas nekeisti esamos padėties (SESV 108 straipsnio 3 dalis) — Indėlių garantijų sistemos (Direktyva 94/19/EB)“
I – Įvadas
1.
Kovoje su 2008 m. pasauline ekonomikos ir finansų krize Europos Sąjungoje susidurta su įvairiomis problemomis ir dėl jų ne kartą kreiptasi į Teisingumo Teismą. Pastaraisiais metais neabejotinai svarbios buvo dvi konstitucinės reikšmės bylos, kuriose Teisingumo Teismo prašyta įvertinti kelių priemonių, kurių imtasi Europos mastu siekiant sustiprinti ekonominę ir pinigų sąjungą, teisėtumą ( 2 ). Ne tokios įspūdingos, tačiau didžiulę ekonominę, socialinę ir politinę reikšmę turi kai kurių valstybių narių priemonės, skirtos nacionaliniam finansų sektoriui stabilizuoti ir Sąjungos piliečių santaupoms apsaugoti. Būtent tokia priemonė nagrinėjama šioje prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje.
2.
Vykstant stabilumą praradusio Belgijos ir Prancūzijos banko „Dexia“ rekapitalizavimui, Belgijos valstybė suteikė garantiją daugeliui fizinių asmenų ( 3 ), kuriems priklausė trijų ARCO grupės ( 4 ) finansinių kooperatyvų (toliau taip pat – ARCO finansinių kooperatyvų arba tiesiog ARCO) pajai. Tuo metu ARCO buvo viena iš pagrindinių „Dexia“ akcininkių.
3.
Minėtai garantijai, susijusiai su privačių asmenų valdomais ARCO grupės kooperatyvų pajais (toliau taip pat – ARCO garantija), buvo pasipriešinta dviem aspektais.
4.
Viena vertus, ARCO garantija kėlė susirūpinimą Europos Komisijai. Ji Sprendimu 2014/686/ES ( 5 ) nagrinėjamą garantijų sistemą 2014 m. įvertino kaip valstybės pagalbą ir pripažino ją nesuderinama su vidaus rinka. Komisija nurodė Belgijos Karalystei susigrąžinti sumą, susijusią su suteiktu pranašumu, ir nemokėti jokių su ARCO garantija susijusių išmokų. Šiuo metu dėl minėto sprendimo Europos Sąjungos Bendrajame Teisme pareikšti du ieškiniai dėl panaikinimo ( 6 ).
5.
Kita vertus, ARCO garantija pritraukė nemažai privačių ir institucinių investuotojų Belgijoje, kurie investavo savo pinigus ne į ARCO grupės kooperatyvų pajus, o tiesiogiai arba per kontroliuojančiąsias bendroves į „Dexia“ arba kitų korporacijų akcijas ir jautėsi diskriminuojami, nes jiems tokia garantija netaikoma. Savo ieškiniais Belgijos valstybei jie pradėjo teisinį ginčą, dabar jis pasiekė Grondwettelijk Hof (Belgijos Karalystės Konstitucinį Teismą).
6.
Teisingumo Teismas Belgijos Konstitucinio Teismo prašymu turi išnagrinėti abu ARCO garantijos aspektus. Teisingumo Teismui reikia įvertinti ne tik tai, ar galioja Komisijos sprendimas 2014/686, bet ir tai, ar tokia garantijų sistema kaip Belgijos neprieštarauja Sąjungos teisės nuostatoms, susijusioms su indėlių apsauga pagal Direktyvą 94/19/EB ( 7 ), taip pat draudimui teikti valstybės pagalbą remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalimi ir SESV 108 straipsnio 3 dalimi.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
7.
Nagrinėjamu atveju Sąjungos teisės pagrindas nustatytas, viena vertus, SESV 107 straipsnyje, 108 straipsnyje, 296 straipsnyje, taip pat Pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose, kita vertus – Direktyvoje 94/19 ( 8 ). Toliau apsiribosiu tik atitinkamų direktyvos nuostatų pateikimu.
8.
Direktyvos 94/19 1 straipsnyje pateikiamos, be kita ko, šios direktyvoje vartojamos apibrėžtys:
„1)
indėlis – bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu.
Jungtinės Karalystės ir Airijos namų statybos draugijų akcijos, išskyrus šios direktyvos 2 straipsnyje nurodytas kapitalo savybių turinčias akcijas, yra laikomos indėliais.
4)
kredito įstaiga – įstaiga, kuri iš visuomenės priima indėlius ar kitas grąžintinas lėšas bei savo sąskaita teikia paskolas;
“
9.
Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa suformuluota taip:
„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos teritorijoje būtų įdiegta ir oficialiai pripažinta viena ar kelios indėlių garantijų sistemos. Nė viena pagal Direktyvos 77/780/EEB 3 straipsnį toje valstybėje narėje veiklos licenciją gavusi kredito įstaiga, nedalyvaujanti minėtoje sistemoje, negali priimti indėlių, išskyrus šios dalies antroje pastraipoje ir 4 dalyje numatytas aplinkybes.“
10.
Taip pat reikėtų pateikti nuorodą į Direktyvos 94/19 2 straipsnį:
„Garantijų sistemų išmokos netaikomos:
—
pagal šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalį, kitų kredito įstaigų savo vardu ar savo sąskaita padėtiems indėliams,
—
bet kurioms nuosavų lėšų sudėtinėms dalims, kurios patenka į Direktyvos 89/299/EEB dėl kredito įstaigų nuosavų lėšų 2 straipsnyje pateiktą nuosavų lėšų apibrėžimą,
—
indėliams, atsiradusiems vykdant sandorius, dėl kurių priimtas nuosprendis dėl nusikalstamos veiklos, susijusios su pinigų plovimu, kaip apibrėžta Direktyvos 91/308/EEB 1 straipsnyje.“
B – Nacionalinė teisė
11.
Belgijos teisėje pirmiausia svarbus 1998 m. vasario 22 d. Įstatymas dėl Belgijos nacionalinio banko statuto patvirtinimo (toliau – Nacionalinio banko įstatymas).
12.
2011 m. kovo 3 d. Karaliaus nutarimu, kurį vėliau ratifikavo Belgijos parlamentas ( 9 ), nuo 2011 m. balandžio 1 d. Nacionalinio banko įstatymas papildytas nauju 36/24 straipsniu. Pagrindinėje byloje taikomoje straipsnio redakcijoje, be kita ko, nustatyta:
„1.
Jei finansų rinkas staiga ištiktų krizė arba kiltų didelė grėsmė dėl sisteminės krizės, Karalius, siekdamas apriboti jos mastą ar pasekmes, bankui pateikus nuomonę, turi teisę:
2)
numatyti sistemą, pagal kurią tam tikriems įsipareigojimams, kuriuos prisiėmė pagal minėtą įstatymą prižiūrimos Karaliaus nustatytos institucijos, suteikiama valstybės garantija, arba suteikti valstybės garantiją tam tikroms šių institucijų turimoms skoloms;
3)
jei reikia, priimant reglamentus pagal 1 punktą, numatyti sistemą, pagal kurią valstybės garantija suteikiama akcininkams, kurie yra fiziniai asmenys, siekiant sugrąžinti jiems turimą kooperatyvų, kuriems pagal 1962 m. sausio 8 d. Karaliaus nutarimą dėl nacionalinių kooperatinių bendrovių asociacijų ir kooperatinių bendrovių licencijavimo sąlygų nustatymo yra išduota veiklos licencija, ir kooperatyvų – įstaigų, kurioms, remiantis pirmiau minėtais įstatymais, taikoma priežiūra arba kurios bent jau pusę savo turto yra investavusios į tokias įstaigas, kapitalo dalį;
Karaliaus nutarimai tampa neveiksmingi, jei per dvylika mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos nepatvirtinami įstatymu. Patvirtinimas galioja atgaline data nuo Karaliaus nutarimų įsigaliojimo dienos. Pagal 1 dalies 2–6 punktus priimtus Karaliaus nutarimus svarsto Ministrų Taryba.
“
13.
Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ši nuostata, kaip ir ankstesnės nuostatos ( 10 ), buvo priimta atsižvelgiant į 2008 m. pasaulinę ekonomikos ir finansų krizę. Ja siekiama suteikti galimybę laiku imtis veiksmų, kurie leistų apriboti finansų rinkas staiga ištikusios krizės arba kilusios didelės grėsmės dėl sisteminės krizės mastą ar pasekmes. Be to, Belgijos įstatymų leidėjas konkrečiai dėl finansinių kooperatyvų laikėsi nuomonės, kad jų pajai tam tikrais atvejais turi visus taupymo produkto požymius, todėl turėtų būti saugomi taip, kaip banko indėliai ar tam tikrų rūšių gyvybės draudimas.
14.
Tuomet, remiantis Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punktu, buvo priimtas 2011 m. spalio 10 d. Karaliaus nutarimas, kuriuo finansų sektoriuje veikiantiems veiklos licenciją gavusiems kooperatyvams suteikta galimybė savanoriškai dalyvauti 2008 m. Belgijoje įsteigtame Specialiajame indėlių ir gyvybės draudimo apsaugos fonde. Šis fondas tuo pačiu metu buvo pervadintas į Specialųjį indėlių, gyvybės draudimo ir veiklos licenciją gavusių kooperatyvų kapitalo apsaugos fondą.
15.
2011 m. lapkričio 7 d. Karaliaus nutarimu galiausiai patvirtintas trijų veiklos licenciją gavusių ARCO grupės kooperatyvų – Arcopar, Arcofin ir Arcoplus –prašymas apsaugoti jų kapitalą. Kiti kooperatyvai prašymų suteikti tokias garantijas nepateikė.
III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
16.
Šiuo metu Raad van State (Valstybės Taryba, Belgija) trijose susijusiose bylose Belgijos Karalystės Konstitucinio Teismo klausia, ar Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnis – nuostata, kurią, kaip minėta, Belgijos įstatymų leidėjas priėmė dėl 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės – atitinka Konstituciją.
17.
Pagrindas atlikti šią teisminę peržiūrą yra garantijų sistema, kurią, remdamasi Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punktu, Belgijos valstybė sukūrė veiklos licenciją gavusių finansinių kooperatyvų pajams, priklausantiems fiziniams asmenims, jei pajų vertė neviršija įstatymų nustatytos 100000 EUR ribos vienam investuotojui.
18.
Apie ketinimą suteikti tokią garantiją jau anksčiau buvo kalbama dviejuose Vyriausybės pranešimuose, pirmiausia – 2008 m. spalio 10 d., dar kartą – 2009 m. sausio 21 d. ( 11 )2009 m. sausio 21 d. pranešimą ARCO grupė tą pačią dieną įkėlė į savo interneto svetainę.
19.
Apie šią garantijų sistemą Belgijos valstybė informavo Europos Komisiją tik 2011 m. lapkričio 7 d. – tada ARCO finansiniai kooperatyvai Karaliaus nutarimu buvo įtraukti į Belgijos indėlių garantijų sistemą ( 12 ).
20.
Dabar Raad van State prašo Grondwettelijk Hof išaiškinti, ar Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punkte numatyta garantijų sistema neprieštarauja vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principams, įtvirtintiems Belgijos Konstitucijos 10 ir 11 straipsniuose. Iš esmės ieškovai Raad van State skundžia, kad tokia garantijų sistema lemia diskriminaciją tarp privačių finansinių kooperatyvų akcininkų ir įvairių kitų rinkoje veikiančių kapitalo bendrovių ir institucijų akcininkų.
21.
Prieš vertindamas Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio atitiktį Konstitucijai, Grondwettelijk Hof nori sužinoti, ar Belgijos valstybė nagrinėjama garantijų sistema pažeidė Sąjungos teisę – viena vertus, jos indėlių apsaugos normas, kita vertus, teisės aktus, kuriais reglamentuojama valstybės pagalba. Jis mano, kad sprendžiant šį klausimą būtinas Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.
IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
22.
2015 m. vasario 5 d. sprendimu, gautu 2015 m. vasario 19 d., Grondwettelijk Hof, remdamasis SESV 267 straipsniu, pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus ( 13 ):
„1.
Ar Direktyvos 94/19/EB 2 ir 3 straipsniai, prireikus siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniais ir bendruoju lygybės principu, aiškintini taip, kad:
a)
jais valstybėms narėms nustatoma pareiga finansų sektoriuje veikiančių veiklos licenciją gavusių kooperatinių bendrovių pajus apsaugoti kaip indėlius?
b)
jiems prieštarauja tai, kad valstybė narė vienetui, kuriam iš dalies pavesta užtikrinti šioje direktyvoje nurodytus indėlius, taip pat paveda iki 100000 EUR sumos garantuoti fizinių asmenų, kurie yra finansų sektoriuje veikiančių veiklos licenciją gavusių kooperatinių bendrovių nariai, turimų pajų vertę?
2.
Ar Sprendimas 2014/686/ES yra suderinamas su SESV 107 ir 296 straipsniais tiek, kiek garantijų sistema, kuri yra šio sprendimo dalykas, kvalifikuojama kaip nauja valstybės pagalba?
3.
Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas, ar SESV 107 straipsnis aiškintinas taip, kad fiziniams asmenims, kurie yra finansų sektoriuje veikiančių veiklos licenciją gavusių kooperatinių bendrovių nariai, teikiamos valstybės garantijos sistema, kaip ji suprantama pagal Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punktą, yra nauja valstybės pagalba, apie kurią turi būti pranešta Europos Komisijai?
4.
Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas, ar Sprendimas 2014/686 suderinamas su SESV 108 straipsnio 3 dalimi, jei aiškinamas taip, kad jame preziumuojama, jog nagrinėjama valstybės pagalba pradėta įgyvendinti iki 2011 m. kovo 3 d. arba iki 2011 m. balandžio 1 d. ar vieną iš šių dienų, arba, priešingai, aiškinamas taip, kad jame preziumuojama, jog minėta valstybės pagalba pradėta įgyvendinti kažkada vėliau?
5.
Ar SESV 108 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad joje valstybei narei uždraudžiama priimti tokią priemonę, kaip numatyta Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punkte, jeigu šia priemone pradedama įgyvendinti valstybės pagalba arba ji yra valstybės pagalba, kuri jau pradėta įgyvendinti, ir apie šią valstybės pagalbą dar nepranešta Europos Komisijai?
6.
Ar SESV 108 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad joje valstybei narei uždraudžiama, iš anksto nepranešus Europos Komisijai, priimti tokią priemonę, kaip numatyta Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punkte, jeigu ši priemonė yra valstybės pagalba, kuri dar nebuvo pradėta įgyvendinti?“
23.
Teisingumo Teismo prašymu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2016 m. sausio mėn. pagal Procedūros reglamento 101 straipsnį išsamiau paaiškino antrojo–šeštojo klausimų reikšmę priimant sprendimą pagrindinėje byloje.
24.
Teisingumo Teisme vykusioje rašytinėje proceso dalyje dalyvavo ieškovai pagrindinėje byloje (viena šalis P. Vervloet ir kt., kita šalis – Gemeente Schaerbeek (Scharbeko savivaldybė) ir Ogeo Fund pensijų fondas), trys į pagrindinę bylą įstojusios šalys – ARCO grupės kredito unijos (Arcopar, Arcofin ir Arcoplus), Belgijos Karalystė ir Europos Komisija. Tiems patiems suinteresuotiesiems asmenims buvo atstovaujama 2016 m. balandžio 6 d. posėdyje.
V – Vertinimas
25.
Savo nemažu klausimų sąrašu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Belgijos valstybė pažeidė Sąjungos teisę, kai, atsižvelgdama į 2008 m. pasaulinę ekonomikos ir finansų krizę, sukūrė garantijų sistemą tam tikrų finansinių kooperatyvų nariams, kurie yra fiziniai asmenys.
A – Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas
26.
Prieš atsakant į prejudicinius klausimus iš esmės, reikėtų tarti kelis žodžius dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo. Kai kurios proceso šalys pareiškė abejojančios dėl Sąjungos teisės problemų reikšmingumo priimant sprendimą, argumentuodamos tuo, kad pagrindinėje byloje svarbi tik Belgijos konstitucinė teisė ir nei Direktyva 94/19, nei teisės aktai, kuriais reguliuojama valstybės pagalba, nei klausimas dėl pagalbos atrankumo su ja nesusiję.
27.
Reikėtų pažymėti, kad prejudiciniams klausimams, susijusiems su Sąjungos teise, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismo atsisakymas priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galimas, tik jei akivaizdu, kad Sąjungos teisės nuostatos aiškinimas ar galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių reikia norint naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 14 ).
28.
Šiuo atveju taip nėra.
29.
Be abejo, Grondwettelijk Hof prašoma įvertinti ginčijamą garantijų sistemą pagal Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punktą atsižvelgiant į vienodą požiūrį ir nediskriminavimo principus, įtvirtintus Belgijos Konstitucijos 10 ir 11 straipsniuose. Tačiau akivaizdu, kad Grondwettelijk Hof laiko savo pateiktus klausimus dėl Sąjungos teisės turinčiais prejudicinę reikšmę. Jis apie tai užsiminė jau sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir dar patikslino papildomuose paaiškinimuose pagal Procedūros reglamento 101 straipsnį. Taip pat per posėdį Teisingumo Teisme tai aiškiai įvardijo proceso šalys, ypač Gemeente Schaerbeek ir Ogeo Fund.
30.
Grondwettelijk Hof pirmiausia labai įtikinamai aiškinasi preliminarų klausimą, ar ginčijama garantijų sistema atitinka Sąjungos teisę, tuomet daro išvadas dėl draudžiamo skirtingo požiūrio, kaip tai suprantama pagal Belgijos Konstituciją, buvimo ar nebuvimo.
31.
Jei iš Sąjungos teisės būtų galima spręsti, kad nagrinėjama garantijų sistema reikalinga Sąjungos teisės požiūriu (pavyzdžiui, todėl, kad iš indėlių apsaugos nuostatų Direktyvoje 94/19 išplaukia atitinkamas įpareigojimas Belgijos valstybei), tai galėtų pateisinti galimą skirtingą požiūrį į investuotojus. O jeigu paaiškėtų, jog pagal Sąjungos teisę tokia garantijų sistema draudžiama (pavyzdžiui, dėl to, kad ji sukurta nesilaikant Direktyvoje 94/19 nustatytų taisyklių ar teisės aktų, kuriais reguliuojama valstybės pagalba, reikalavimų), ši sistema tikriausiai negalėtų pateisinti skirtingo požiūrio į investuotojus pagal Belgijos Konstituciją.
32.
Taigi prejudiciniai klausimai nėra akivaizdžiai nereikšmingi sprendimui pagrindinėje byloje priimti, todėl rimtų abejonių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo nekyla.
B – Prejudicinių klausimų vertinimas iš esmės
33.
Iš esmės Teisingumo Teismo prašoma įvertinti tokią garantijų sistemą kaip Belgijos priemonę, pirma, Sąjungos teisės nuostatų dėl indėlių apsaugos požiūriu (pirmasis prejudicinis klausimas, šiuo klausimu žr. toliau 1 skirsnį), antra, Sąjungos teisėje numatyto valstybės pagalbos draudimo aspektu (antrasis–šeštasis prejudiciniai klausimai, šiuo klausimu žr. toliau 2 skirsnį).
1. Sąjungos teisės nuostatos dėl indėlių apsaugos (pirmasis prejudicinis klausimas)
34.
Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokia kaip šiuo atveju nagrinėjama sistema neprieštarauja Sąjungos teisės reikalavimams dėl indėlių apsaugos. Šiuo tikslu Grondwettelijk Hof teiraujasi Teisingumo Teismo, kaip turi būti suprantami Direktyvos 94/19 2 ir 3 straipsniai, aiškinami atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsnius ir į bendrąjį vienodo požiūrio principą.
35.
ARCO manymu, garantijų sistema buvo reikalinga atsižvelgiant į indėlių apsaugos prasmę ir tikslą pagal Direktyvą 94/19, o Gemeente Schaerbeek ir Ogeo Fund laikosi priešingos nuomonės. Belgijos ir Komisijos nuomone, pagal direktyvą tokia garantijų sistema iš principo nei reikalaujama, nei draudžiama. Privatūs ieškovai su P. Vervloet savo ruožtu pabrėžia, kad šia garantijų sistema nėra perkeliama Direktyva 94/19, o indėlių apsaugos taikymą išplečiant taip, kad ji apimtų finansinių kooperatyvų pajus, pažeidžiama sistema.
36.
Kaip paaiškinsiu toliau, Direktyva 94/19 šiuo nagrinėjamu klausimu iš esmės yra neutrali. Šia direktyva nei reikalaujama (šiuo klausimu žr. toliau a skirsnį), nei draudžiama (šiuo klausimu žr. toliau b skirsnį) išplėsti indėlių apsaugą taip, kad ji apimtų finansinių kooperatyvų pajus.
a) Direktyvoje 94/19 nenumatytas reikalavimas išplėsti indėlių apsaugą taip, kad ji apimtų finansinių kooperatyvų pajus (pirmojo prejudicinio klausimo pirmoji dalis)
37.
Visų pirma reikia nustatyti, ar pagal Direktyvą 94/19 buvo reikalaujama išplėsti tokią nacionalinę indėlių garantijų sistemą kaip Belgijos taip, kad ji apimtų privatiems asmenims priklausančius finansinių kooperatyvų pajus.
38.
Valstybių narių pareiga pasirūpinti, kad jų teritorijoje būtų įdiegtos ir oficialiai pripažintos viena ar kelios indėlių garantijų sistemos, numatyta Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalyje. Šios pareigos apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant į direktyvos taikymo ratione materiae ir ratione personae sritį.
39.
Ratione materiae požiūriu Direktyva 94/19 taikoma indėliams. Remiantis sąvokos apibrėžtimi direktyvos 1 straipsnio 1 punkte, tai yra sąskaitos kredito likutis, kuris turi būti grąžintas savininkui, taip pat skola, patvirtinta sertifikatais.
40.
Remiantis turima informacija, nei viena, nei kita neatitinka Belgijos finansinių kooperatyvų, tokių kaip ARCO grupė, pajų. Iš esmės tokie pajai reiškia atitinkamos įmonės nuosavų lėšų dalį, o indėliams būdinga tai, kad jie priklauso prie tam tikros kredito įstaigos skolintų lėšų.
41.
Be to, nominaliosios vertės indėlis suėjus terminui grąžinamas savininkui, kai taikytina, kartu su sutartomis palūkanomis ir atskaičius visus galimus mokesčius, o pinigų suma, išmokama kooperatyvo nariui traukiantis iš atitinkamo kooperatyvo, atspindi šios įmonės pelningumą, todėl vienais atvejais gali būti didesnė, kitais – mažesnė.
42.
Vadinasi, investuotojo įsigyta kooperatyvo dalis, kad ir kaip būtų propaguojama kaip taupymo produktas, negali prilygti įmokai į sąskaitą banke arba įsigytai obligacijai ir labiau primena akcijų įsigijimą, kurio apsaugos pagal Direktyvą 94/19 nereikalaujama.
43.
Be to, nagrinėjami Belgijos finansinių kooperatyvų pajai negali būti prilyginti ir namų statybos draugijų akcijoms, minėtoms Direktyvos 94/19 1 straipsnio 1 punkto antroje pastraipoje. Pirma, šis konkretus indėlio sąvokos išplėtimas, kaip matyti iš paties teksto, taikomas tik Jungtinės Karalystės ir Airijos namų statybos draugijų akcijoms, nuostatoje nė neužsimenama apie Belgijos finansinius kooperatyvus. Antra, ši speciali taisyklė aiškiai netaikoma kapitalo dalims, kurios pagal pobūdį laikytinos kapitalu. Tačiau, kaip jau minėta, šioje byloje nagrinėjami finansinių kooperatyvų, tokių kaip ARCO grupė, pajai būtent ir sudaro nuosavų lėšų dalį.
44.
Ratione personae požiūriu Direktyva 94/19 taikoma tik kredito įstaigoms. Remiantis sąvokos apibrėžtimi direktyvos 1 straipsnio 4 punkte, tai – įstaiga, kuri iš visuomenės priima indėlius ar kitas grąžintinas lėšas ir savo sąskaita teikia paskolas.
45.
Finansiniai kooperatyvai, į kuriuos orientuota nagrinėjama Belgijos garantijų sistema, neatitinka ir šio požymio. Remiantis identiškais duomenimis, kuriuos pateikė visos proceso šalys pagrindinėje byloje, įskaitant ARCO, tokie kaip ARCO grupės finansiniai kooperatyvai nėra kredito įstaigos. Jos nepriima indėlių iš visuomenės ir savo sąskaita reguliariai neteikia paskolų bankams įprastu būdu.
46.
Tokia pat išvada darytina, kai aiškinant Direktyvą 94/19 atsižvelgiama į bendrąjį Sąjungos teisėje įtvirtintą vienodo požiūrio principą, kaip prejudiciniu klausimu siūlo Grondwettelijk Hof.
47.
Vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose ( 15 ). Šis principas negali būti aiškinamas ir taikomas skirtingai, atsižvelgiant į teisės sritį.
48.
Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, remiantis šiuo principu, draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai ir skirtingas situacijas vertinti vienodai, nebent tai būtų objektyviai pagrįsta ( 16 ).
49.
Kaip minėta ( 17 ), nagrinėjami finansinių kooperatyvų pajai, atsižvelgiant į Sąjungos teisėje numatytos indėlių apsaugos objektą, iš esmės skiriasi nuo klasikinių indėlių kredito įstaigose, net jei kai kuriais aspektais, pavyzdžiui, apmokestinimu, nacionaliniu teisiniu reguliavimu ir populiarumu visuomenėje, jos primena tradicinius taupymo produktus. Todėl Sąjungos teisės aktais dėl vienodo požiūrio principo jokiu būdu negali būti reikalaujama, kad nacionalinės, pavyzdžiui, Belgijos, indėlių garantijų sistemos taikymas būtų išplėstas taip, kad apimtų tokių kooperatyvų pajus.
50.
Vadinasi, Belgija pagal Sąjungos teisę nei Direktyva 94/19, nei vadovaujantis bendruoju vienodo požiūrio principu nebuvo įpareigota išplėsti nacionalinės indėlių apsaugos sistemos taip, kad ji apimtų šios formos kapitalo investicijas.
b) Direktyvoje 94/19 nenumatytas draudimas išplėsti indėlių apsaugą taip, kad ji apimtų finansinių kooperatyvų pajus (pirmojo prejudicinio klausimo antroji dalis)
51.
Toliau reikia išaiškinti, ar remiantis Direktyva 94/19 buvo draudžiama išplėsti nacionalinę indėlių garantijų sistemą, kaip antai Belgijos, taip, kad ji apimtų fiziniams asmenims priklausančius finansinių kooperatyvų pajus.
52.
Siekiant atsakyti į šį klausimą, visų pirma svarbi Direktyvos 94/19 2 straipsnio antra įtrauka. Pagal šią nuostatą indėlių garantijų sistemos išmokos netaikomos bet kurioms nuosavų lėšų sudėtinėms dalims, kurios patenka į Direktyvos 89/299 2 straipsnyje pateiktą nuosavų lėšų apibrėžtį ir prie kurių priskirtinas ir „apmokėtasis kapitalas“.
53.
Iš pirmo žvilgsnio šis atmetimo kriterijus atrodo tikrai svarbus šiai bylai. Kaip minėta, nagrinėjami finansinių kooperatyvų pajai yra priemonė, kuria investuotojas, panašiai kaip ir pirkdamas akcijas, įsigyja dalį nuosavo tam tikros įmonės kapitalo ( 18 ).
54.
Panagrinėjus atidžiau matyti, kad Direktyvos 94/19 2 straipsnio antroje įtraukoje numatytas atmetimo kriterijus taikomas tik kredito įstaigų nuosavoms lėšoms. Šioje nuostatoje aiškiai kalbama apie „nuosavas lėšas“, „kurios patenka į Direktyvos 89/299 dėl kredito įstaigų nuosavų lėšų 2 straipsnyje pateiktą nuosavų lėšų apibrėžimą“. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau ( 19 ), pagal Belgijos teisės aktus veiklos licenciją gavę finansiniai kooperatyvai nelaikytini kredito įstaigomis.
55.
Taigi Direktyvos 94/19 2 straipsnio antra įtrauka iš esmės nedraudžiama išplėsti nacionalinės indėlių garantijų sistemos taip, kad ji apimtų ir privatiems asmenims priklausančius finansinių kooperatyvų pajus.
56.
Tai dar ne viskas: faktas, jog indėlių apsaugos derinimas direktyvoje apsiriboja tik pagrindiniais elementais ( 20 ), rodo, kad valstybėms narėms suteikiama diskrecija įtraukti į savo nacionalines indėlių garantijų sistemas kitus, Sąjungos teisėje nenumatytus atvejus.
57.
Vis dėlto valstybės narės neturi visiškos laisvės savo nuožiūra plačiai taikyti savo nacionalinių indėlių garantijų sistemų ne tik Direktyvoje 94/19 numatytam indėlių kredito įstaigose apsaugos objektui, bet ir kitais atvejais. Tiesa, šiuo aspektu jos neprivalo laikytis Sąjungos teisėje įtvirtinto vienodo požiūrio principo, nes jis nacionalinėms institucijoms privalomas tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (žr. Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį). Tačiau valstybės narės negali daryti neigiamo poveikio praktiniam indėlių apsaugos sistemos veiksmingumui, kurio Direktyva 94/19 siekiama visoje vidaus rinkoje.
58.
Kaip šiuo klausimu teisingai pažymi Komisija, tokį neigiamą poveikį praktiniam indėlių apsaugos sistemos veiksmingumui valstybės narės galėtų daryti užkraudamos savo nacionalinei indėlių garantijų sistemai didesnę riziką, kuri nėra tiesiogiai susijusi su šios sistemos tikslu. Kuo didesnė rizika, nuo kurios apsidraudžiama, tuo labiau sumažinama indėlių apsauga, tuo sunkiau konkrečia indėlių garantijų sistema – su iš esmės nepakitusiais ištekliais – siekti Direktyvos 94/19 tikslo skatinti harmoningą kredito įstaigų veiklos plėtrą, stiprinti bankų sistemos stabilumą ir indėlininkų apsaugą ( 21 ).
59.
Ar ginčijama garantijų sistema iš tikrųjų daro konkretų neigiamą poveikį praktiniam Belgijos indėlių apsaugos sistemos veiksmingumui, turi įvertinti nacionaliniai teismai. Jie privalo atsižvelgti į tai, kad garantija, kaip antai ARCO garantija, į indėlių garantijų sistemą įtraukiama daug smulkių investuotojų, kad finansiniai kooperatyvai anksčiau nė kiek neprisidėjo prie sistemos finansavimo ( 22 ) ir kad jie apskritai buvo įtraukti į sistemą likus vos kelioms dienoms iki momento, kurį draudimo išmokos tapo mokėtinos, tai yra maždaug vienam mėnesiui iki sprendimo dėl savanoriško likvidavimo priėmimo. Todėl nacionalinės indėlių garantijų sistemos grąža jiems daug pelningesnė nei kitoms įmonėms, kurios prie sistemos prisijungusios jau ilgą laiką ir moka įmokas.
60.
Be to, neabejotina, kad nederėtų nepaisyti ir kitų Sąjungos teisės nuostatų, ypač teisės reikalavimų dėl valstybės pagalbos, nustatytų SESV 107 ir 108 straipsniuose ( 23 ).
c) Tarpinė išvada
61.
Apibendrinant galima konstatuoti, jog Direktyva 94/19 turi būti aiškinama taip, kad ja valstybės narės neįpareigojamos, bet joms ir nedraudžiama įtraukti fiziniams asmenims priklausančių veiklos licenciją gavusių finansinių kooperatyvų pajų į atitinkamą nacionalinę indėlių apsaugos sistemą, jei tai neturi neigiamos įtakos praktiniam indėlių apsaugos veiksmingumui ir nepažeidžiamos kitos Sąjungos teisės nuostatos.
2. Sąjungos teisės aktų, kuriais reglamentuojama valstybės pagalba, reikalavimai (antrasis–šeštasis prejudiciniai klausimai)
62.
Antruoju–šeštuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar tokia garantijų sistema, kaip nagrinėjama šioje byloje, neprieštarauja Sąjungos teisės aktų, kuriais reglamentuojama valstybės pagalba, reikalavimams. Iš esmės Grondwettelijk Hof siekia išsiaiškinti, ar ši garantijų sistema yra nauja valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, apie kurią reikėjo pranešti Komisijai ir kuri negalėjo būti įgyvendinta negavus Komisijos patvirtinimo. Prie šio probleminio klausimo nuolat grįžtama visuose klausimuose – nuo antrojo iki pat šeštojo.
63.
Tačiau garantijų sistemos suderinamumas su vidaus rinka, visų pirma atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą, dėl kurio Teisingumo Teisme savo poziciją pareiškė kelios proceso šalys, nėra šio Grondwettelijk Hof prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas.
a) Komisijos sprendimo 2014/686 galiojimas (antrasis klausimas)
64.
Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia siūlo apsvarstyti Sprendimą 2014/686 ir prašo Teisingumo Teismo įvertinti, ar šis sprendimas galioja. Kol šis sprendimas Sąjungos teisme remiantis ieškiniu ar prašymu priimti prejudicinį sprendimą nepaskelbtas negaliojančiu, sprendime išreikštas Komisijos vertinimas Grondwettelijk Hof yra privalomas ( 24 ) – pagal jį ARCO garantija yra nauja, neteisėtai suteikta valstybės pagalba, todėl pagalbos sumos turi būti susigrąžintos, o išmokas mokėti draudžiama.
65.
Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, visi trys ARCO grupės finansiniai kooperatyvai Belgijos teismuose (Grondwettelijk Hof ir Raad van State) kvestionuoja Sprendimo 2014/686 galiojimą pagrindinėje byloje pateikdami iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais jie grindė savo ieškinį dėl minėto sprendimo panaikinimo Europos Sąjungos Bendrajame Teisme ( 25 ). Taigi Teisingumo Teismas, vertindamas, ar šis sprendimas yra galiojantis, ne tik nustatys svarbų orientyrą nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, bet ir priims tam tikrą preliminarų sprendimą pirmąja instancija Sąjungos teisme nagrinėjamoje byloje ( 26 ).
66.
ARCO ginčijamo Sprendimo 2014/686 argumentai, kurių santrauka pateikta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, susiję su, viena vertus, valstybės pagalbos sąvoka pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kita vertus, su Komisijos pareiga motyvuoti pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą. Abu šiuos aspektus nagrinėsiu iš eilės.
i) Valstybės pagalbos sąvoka
67.
SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.
68.
Norint pagalbą laikyti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi atitikti visas šioje nuostatoje numatytas sąlygas ( 27 ).
69.
Pirma, tai turi būti valstybės priemonė arba priemonė naudojant valstybės išteklius. Antra, ši priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, šia priemone turi būti suteikta naudos asmeniui, kuris ja naudojasi. Ketvirta, ši priemonė turi iškraipyti arba galėti iškraipyti konkurenciją ( 28 ).
70.
Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, vertinant šias sąlygas svarbiausi ne subjektyvūs nacionalinių institucijų tikslai (nėra jokios abejonės, jog ginčijama garantijų sistema grindžiama gerais ketinimais apsaugoti fizinius asmenis, kad jie neprarastų savo santaupų, ir kartu padėti užtikrinti nacionalinės finansų sistemos stabilumą), o taikomos priemonės poveikis ( 29 ).
71.
Šioje byloje ginčijamasi, viena vertus, dėl to, ar Belgijos garantijų sistema suteikė atrankinį pranašumą ARCO kooperatyvams (trečioji valstybės pagalbos sąvokos sąlyga), kita vertus, dėl to, ar ji gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir iškraipyti konkurenciją vidaus rinkoje (antroji ir ketvirtoji valstybės pagalbos sąvokos sąlygos) ( 30 ).
– ARCO kooperatyvai – garantijų sistemos pagalbos gavėjai
72.
Pirmiausia Komisija Sprendimo 2014/686 80–84 konstatuojamosiose dalyse nurodo, kad ARCO yra „vienintelis subjektas, kuriam iš tikrųjų taikoma garantijų sistema“.
73.
ARCO tam prieštarauja ir teigia, kad tikrieji garantijų sistemos teikiamos pagalbos gavėjai yra, pirma, ARCO finansinių kooperatyvų nariai, kurie yra fiziniai asmenys, nes jiems aiškiai garantuojamas kapitalo grąžinimas iki 100000 EUR sumos, antra, bankas „Dexia“, nes garantijų sistema turėtų prisidėti prie jo gelbėjimo.
74.
Tačiau šis prieštaravimas neturi prasmės. Vien tai, jog ginčijama garantijų sistema gali būti naudinga kitoms suinteresuotosioms šalims – finansinių kooperatyvų nariams, kurie yra fiziniai asmenys, taip pat bankui „Dexia“, – jokiu būdu nereiškia, kad pats ARCO negali būti laikomas pagalbos gavėju, netgi pagrindiniu šios sistemos teikiamos pagalbos gavėju (arba, Komisijos žodžiais tariant, „vieninteli[u] , kuriam iš tikrųjų taikoma garantijų sistema“).
75.
Visų pirma ARCO neatsižvelgia į tai, kad valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, laikomos bet kokios formos priemonės, kurios gali tiesiogiai arba netiesiogiai būti naudingos įmonėms ( 31 ). Belgijos garantijų sistema, be jokios abejonės, suteikė ARCO, kaip finansų sektoriuje veikiančiai įmonei, bent netiesioginę naudą. Tik ši garantijų sistema apsaugojo ARCO grupę nuo gresiančio privačių investuotojų pasitraukimo iš visų trijų ARCO finansinių kooperatyvų ( 32 ) ir kartu suteikė jai, kaip pagrindinei akcininkei, galimybę dalyvauti, kaip buvo planuota, rekapitalizuojant banką „Dexia“. Be to, reikia priminti, kad patys ARCO finansiniai kooperatyvai, kitaip nei visi kiti finansiniai kooperatyvai, pateikė prašymą leisti pasinaudoti garantijų sistema. Tokio prašymo jie greičiausiai nebūtų pateikę, jei nebūtų tikėjęsi konkrečios ekonominės naudos.
76.
Vargu ar įtikina paneigiamasis ARCO argumentas, kad nuosavo kapitalo nutekėjimas nebūtinai turėjo neigiamai paveikti tris ARCO finansinius kooperatyvus. Jei įmonės kapitalo vertė krenta, didėja jos įsiskolinimas ir smunka kredito reitingas, todėl vėliau šiai įmonei bus taikomos mažiau palankios sąlygos pritraukti naujo kapitalo. Šis aspektas gana svarbus, ypač atsižvelgiant į situaciją, į kurią pateko ARCO, kai prisiėmė didžiulį ekonominį įsipareigojimą prisidėdama prie bandymų išgelbėti banką „Dexia“.
– Atrankinis pranašumo pobūdis
77.
SESV 107 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri „palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, t. y. atrankinė pagalba ( 33 ). Remiantis Teisingumo Teismo praktika, šiam atrankiniam pranašumui būdinga tai, kad tam tikros įmonės ar tam tikrų prekių gamyba palaikomos labiau nei atitinkamai kitos įmonės ar kitų prekių gamyba, kurių, atsižvelgiant į nagrinėjama priemone siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši ( 34 ).
78.
Sprendimo 2014/686 100–107 konstatuojamosiose dalyse Komisija paaiškina, kad nagrinėjama garantijų sistema ARCO suteikiamas „aiškiai atrankinis“ pranašumas ( 35 ).
79.
Tačiau ARCO tvirtina nepatyrusi tokio atrankinio pranašumo. Jos nuomone, finansiniai kooperatyvai iš tikrųjų yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje kaip ir tradicinių taupymo produktų tiekėjai, todėl bet koks Belgijos indėlių apsaugos išplėtimas taip, kad ši apsauga būtų taikoma ir tokių finansinių kooperatyvų pajininkams, yra visiškai suderinamas su sistema.
80.
Vis dėlto šis argumentas neįtikina. Kaip paaiškinta anksčiau dėl Direktyvos 94/19, finansinių kooperatyvų, kaip antai ARCO grupės, pajai, atsižvelgiant į indėlių apsaugos tikslus, labiau prilygsta ne tradiciniams indėliams kredito įstaigose, o akcijoms ( 36 ). Be to, minėtieji finansiniai kooperatyvai, kaip patys nurodo, nėra kredito įstaigos ( 37 ).
81.
Taigi finansinių kooperatyvų, kaip antai ARCO grupės, padėtis atsižvelgiant į indėlių apsaugos tikslus nėra panaši į kredito įstaigų padėtį, kuria remiantis būtų natūralu nagrinėjama garantijų sistema įtraukti juos į Belgijos indėlių garantijų sistemą. Priešingai, finansinių kooperatyvų padėtis buvo panašesnė į padėtį tų įmonių, kurios siūlo įsigyti įmonės dalį akcijų forma, leisdamos visuomenei tokiu būdu investuoti kapitalą, o indėlių garantijų sistema kapitalo investavimui iš esmės nėra taikoma.
82.
Kitokios išvados neleidžia daryti ARCO ir Belgijos nurodytas Sprendimas Paint Graphos ( 38 ).
83.
Tame sprendime Teisingumo Teismas mokesčių teisės kontekste nagrinėjo klausimą, kokiomis sąlygomis valstybės narės suteiktas pranašumas laikomas atrankiuoju ir reiškia valstybės pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Trumpai tariant, pagal šį sprendimą vertinant pranašumą svarbu tai, ar priemone nukrypstama nuo tokios bendros sistemos tiek, kad pagal šią priemonę diferencijuojami ūkio subjektai, kurie, atsižvelgiant į šios valstybės narės mokesčių sistemos tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje ( 39 ).
84.
Remiantis „bendrąja sistema“, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, indėlių apsauga iš esmės netaikoma kapitalo investicijoms. Indėlių apsauga apima tik indėlius kredito įstaigose, tačiau tokia apsauga paprastai negalioja investicijoms, kurios įgyja bendrovių akcijų formą ir kurių vertė priklauso nuo bendrovės finansinės veiklos rezultatų.
85.
Tai, kad Belgija į indėlių garantijų sistemą įtraukia ir tam tikros formos dalyvavimą įmonėje – šiuo atveju fiziniams asmenims priklausančias veiklos licenciją gavusių finansinių kooperatyvų kapitalo dalis – reiškia, jog, kaip teigiama Sprendime Paint Graphos, „diferencijuojami ūkio subjektai“.
86.
Finansiniai kooperatyvai atskiriami nuo kitų kooperatyvų ar bendrovių, taigi diferencijuojami ūkio subjektai, kurie – nepaisant tam tikrų ypatumų, galinčių būti susijusių su konkrečia jų teisine forma ( 40 ), – yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, bent jau atsižvelgiant į indėlių apsauga siekiamą tikslą. Visos šios įmonės gali atverti savo kapitalą privatiems investuotojams. Bet indėlių apsauga galioja tik investicijoms į pirmųjų – finansinių kooperatyvų – kapitalą.
87.
Taigi galima teigti, kad atrankusis pranašumas finansiniams kooperatyvams suteikiamas ir remiantis kriterijumi, kurį suformulavo Teisingumo Teismas Sprendime Paint Graphos ir keliuose kituose sprendimuose ( 41 ).
88.
Tad Komisija Sprendime 2014/686 visiškai pagrįstai nurodė, kad ARCO grupės finansiniams kooperatyvams nagrinėjama garantijų sistema buvo suteiktas atrankusis pranašumas, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
– Konkurencijos iškraipymas ir poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai
89.
ARCO taip pat kritikuoja Komisijos teiginį Sprendimo 2014/686 108 ir 109 konstatuojamosiose dalyse, kad nagrinėjama garantijų sistema „iškraipoma konkurencija“ ir kad ji, „be abejo, daro įtaką prekybai visoje Sąjungoje“.
90.
Dauguma ARCO argumentų šiuo klausimu, kurių santrauka pateikiama sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, vis dėlto vėl paremti tariamu finansinių kooperatyvų pajų ir tradicinių taupomųjų indėlių panašumu. Kad šie argumentai nepagrįsti, jau minėjau kitame kontekste ( 42 ).
91.
Nepaisant to, reikėtų priminti, jog, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, vertinant, ar nacionalinę priemonę galima laikyti valstybės pagalba, neprivaloma konstatuoti, kad ši pagalba turėjo realią įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį šiai prekybai, ar iškraipyti konkurenciją ( 43 ).
92.
Pirmiausia, kalbant apie galimą konkurencijos iškraipymą, Komisija įtikinamai įrodė ( 44 ), kad nagrinėjama garantijų sistema apsaugojo ARCO grupės finansinius kooperatyvus nuo kapitalo nutekėjimo ar bent susilpnino ir sulėtino tokį procesą. Akivaizdu, kad tai suteikė jiems konkurencinį pranašumą prieš kitas finansų sektoriuje veikiančias įmones, ypač turint omenyje laikotarpį, kai rinkose dėl pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės vyravo nervingumas ir bankams buvo itin sudėtinga apsirūpinti nauju kapitalu, be to, visur egzistavo pavojus, kad visų pirma smulkieji investuotojai atsiims savo kapitalą.
93.
Kalbant apie neigiamą poveikį prekybai Europos Sąjungoje, laikoma, kad jis pasireiškia tuomet, kai atitinkama nacionalinė priemonė sustiprina vienos bendrovės poziciją, palyginti su kitomis konkuruojančiomis bendrovėmis. Pagalbos gavėjas neprivalo dėl to pats dalyvauti Sąjungos vidaus prekyboje. Vien tai, kad ekonomikos, kaip antai finansų, sektorius buvo iš esmės liberalizuotas Sąjungos lygiu, o tai sustiprino konkurenciją, gali reikšti realią ar potencialią pagalbos įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ( 45 ).
94.
Šiomis aplinkybėmis neįtikina ARCO pastaba dėl tariamai mažų kiekvieno atskiro privataus investuotojo dalies ARCO grupės finansinių kooperatyvų kapitale sumų. Visų pirma nagrinėjamos garantijų sistemos poveikis konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai turi būti vertinamas atsižvelgiant į kooperatyvo dalių, kurioms taikoma ši sistema, visumą, o ne į apsaugotą atskiro privataus investuotojo kapitalą. Be to, vien tai, kad gaunamos valstybės pagalbos dydis yra santykinai mažas arba įmonė, gaunanti paramą, yra nedidelė, nereiškia, kad negali būti iškraipoma konkurencija ar daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai ( 46 ).
95.
Taigi, bent jau remiantis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktais argumentais, nėra pagrindo paneigti Komisijos išvadą, kad nagrinėjama garantijų sistema iškraipo konkurenciją ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ( 47 ).
ii) Pareiga motyvuoti
96.
Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo antruoju prejudiciniu klausimu siekia išsiaiškinti, ar Sprendimas 2014/686 nėra nepakankamai motyvuotas.
97.
Pareiga motyvuoti Sąjungos teisės aktą nustatyta SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje, be to, ji įtvirtinta kaip teisės į gerą valdymą komponentas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte.
98.
Kadangi, kaip jau minėta, priemonė gali būti kvalifikuojama kaip „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jei tenkinamos visos keturios šioje nuostatoje nustatytos sąlygos ( 48 ), Komisija privalo motyvuoti sprendimą, kuriame ji tvirtina esant valstybės pagalbą, pagal kiekvieną iš šių keturių sąlygų ( 49 ).
99.
Sprendime 2014/686 šis reikalavimas tenkinamas. Jo preambulėje ( 50 ) išsamiai paaiškinta, kodėl šiuo atveju Komisija teigia esant valstybės pagalbą, tinkamai ir, kaip dera, išsamiai įvertinama kiekviena iš šių keturių SESV 107 straipsnio 1 dalies sąlygų.
100.
Vis dėlto ARCO kritikuoja, kad Sprendimas 2014/686 nepakankamai išsamiai motyvuotas, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad šis sprendimas „neatitinka jokios nusistovėjusios sprendimų priėmimo praktikos“.
101.
Šis argumentas turi būti atmestas, nes sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat ARCO rašytinėse pastabose išdėstyta kritika grindžiama tik labai abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais ir nepateikiama jokios konkrečios informacijos apie tai, kuriuo atžvilgiu Komisijos teiginiai yra nesuprantami ir kokiais šio atvejo aspektais trūksta išsamesnių duomenų.
102.
Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisės akto motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai parodyti Sąjungos institucijos, priėmusios teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę ( 51 ).
103.
Tačiau nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes nustatant, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo tekstą, bet ir kontekstą ir į visas nagrinėjamą sritį reglamentuojančias teisės normas ( 52 ).
104.
Šioje byloje iš Komisijos pateiktų svarstymų Sprendimo 2014/686 konstatuojamosiose dalyse pakankamai aiškiai matyti, kodėl Komisija patvirtino, kad tenkinamos visos SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kuriomis tam tikra priemonė laikoma valstybės pagalba. Juk būtent ARCO puikiai žinojo aplinkybes, kuriomis buvo priimtas Sprendimas 2014/686, nes dalyvavo prieš tai vykusiame administraciniame procese kaip pagrindinė suinteresuotoji šalis ( 53 ).
105.
Be to, galiausiai neįtikina ARCO kritika dėl Sprendime 2014/686 – jo 65 išnašoje – nurodytos teismo praktikos ( 54 ). Priešingai, nei, atrodo, mano ARCO, Komisija jokiu būdu netvirtina, jog jos nurodyti sprendimai susiję su lygiai tais pačiais klausimais, dėl kurių ginčijamasi šioje byloje. Komisija tik bando nustatyti paralelę su minėtais sprendimais ir tai pakankamai aiškiai matyti iš jos sprendimo motyvų ( 55 ). Tai, ar Komisijos išvados remiantis teismų praktika pagrįstos, yra materialinės teisės klausimas, kuris neturi nieko bendro su formaliu reikalavimu laikytis pareigos motyvuoti ( 56 ).
iii) Tarpinė išvada
106.
Vadinasi, iš esmės prejudicinių klausimų vertinimas, atsižvelgiant į valstybės pagalbos sąvoką, kaip ji apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, ir pareigą motyvuoti pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą, neatskleidė nieko, kas galėtų turėti įtakos Sprendimo 2014/686 galiojimui.
107.
Jeigu Teisingumo Teismas pritartų šiai nuomonei, jo sprendimas šiuo klausimu, nors ir nebūtų oficialiai privalomas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui jo nagrinėjamose bylose T‑664/14 ir T‑711/14, neabejotinai taptų precedentu, į kurį būtų privalu de facto atsižvelgti priimant sprendimą tose bylose. Žinoma, tai neturi įtakos teismo galimybei panaikinti Sprendimą 2014/686 dėl kitų šiame prejudiciniame procese nenagrinėtų aspektų.
b) Dėl naujos valstybės pagalbos buvimo (trečiasis klausimas)
108.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiasis klausimas, kaip ir antrasis, susijęs su naujos valstybės pagalbos, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje ir SESV 108 straipsnio 3 dalyje, sąvoka. Į šį klausimą reikėtų atsakyti tik tuo atveju, jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas.
109.
Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta taip, kaip siūlau ( 57 ), Grondwettelijk Hof turėtų laikyti Sprendimą 2014/686 galiojančiu ir ARCO garantiją, kaip konstatavo Komisija, vertinti kaip naują valstybės pagalbą. Todėl į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
c) Dėl valstybių narių įsipareigojimų pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį (ketvirtasis–šeštasis klausimai)
110.
Ketvirtuoju, penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos galima nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar garantijų sistema, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, pažeidžia SESV 108 straipsnio 3 dalį.
i) Nacionalinių institucijų pareigos atsižvelgiant į įvykių chronologiją
111.
Tiesa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrindinės bylos faktines aplinkybes kiekviename iš šių klausimų vertina atsižvelgdamas į skirtingas konkrečių veiksmų, kurių nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi įgyvendindamos nagrinėjamą garantijų sistemą, datas: pradedant paprasčiausiu pranešimu apie įgaliojimą teisės aktu pagal Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punktą ir baigiant konkrečiu įgyvendinimu Karaliaus nutarimu. Tačiau visais trimis klausimais siekiama išsiaiškinti tą patį: ar Belgijos valstybės garantijų sistema įgyvendinta prieštaraujant SESV 108 straipsnio 3 daliai, ar ne.
112.
Kalbant apie naują valstybės pagalbą, reikia pasakyti, kad SESV 108 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms nustatoma dvejopa pareiga. Pirma, jos privalo laiku informuoti Komisiją apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti valstybės pagalbą, kad Komisija galėtų pateikti savo pastabas (reikalavimas informuoti, žr. SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį). Antra, jos savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol Komisija nepriėmė galutinio sprendimo (sustabdymo pareiga arba įpareigojimas nekeisti esamos padėties, žr. SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį). Šie įpareigojimai atspindi Komisijos vykdomą prevencinę naujos valstybės pagalbos kontrolę, kuri yra būtina siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ( 58 ).
113.
Šiuo atveju akivaizdu, kad apie nagrinėjamą garantijų sistemą Komisijai buvo pranešta tik 2011 m. lapkričio 7 d., t. y. dieną, kai trys ARCO finansiniai kooperatyvai Karaliaus nutarimu buvo oficialiai įtraukti į Belgijos indėlių apsaugos sistemą.
114.
Priešingai, nei tvirtina Belgija, toks vėlyvas pranešimas bet kuriuo atveju negali būti laikomas laiku pateikta informacija, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį.
115.
Gali būti, kad Belgijos indėlių apsaugos fondas iki šiol nėra išmokėjęs jokių faktinių išmokų veiklos licenciją gavusių finansinių kooperatyvų nariams, kurie yra fiziniai asmenys. Tačiau, kaip teisingai pažymi Komisija, laikoma, kad valstybės pagalba yra „suteikta“ arba „įgyvendinta“, taigi ir taikyta pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį jau tuomet, jei ji iškraipo konkurenciją vidaus rinkoje ar gali ją iškraipyti, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, o ne vien tuomet, kai valstybinės ar iš valstybės išteklių kilusios lėšos išmokamos faktiškai. Sustabdymo pareiga siekiama, kad pagalbos padariniai nepasireikštų, kol baigsis Komisijai suteiktas protingas terminas išnagrinėti priemonę ir priimti dėl jos sprendimą ( 59 ).
116.
Be išsamaus tyrimo neįmanoma nustatyti, kada tiksliai šiuo atveju buvo ar galėjo būti iškraipyta konkurencija. Remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, pateikta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, esama aiškių požymių ir, bet kuriuo atveju, neatmetama galimybė, jog Belgijos valstybė jau pirmuoju 2008 m. spalio 10 d. Vyriausybės pranešimu pakankamai konkrečiai paskelbė apie planuojamą pagalbos priemonę ir vien tuo reikšmingai paveikė konkurencinius santykius ( 60 ). Priešingai, atsižvelgiant į rinkoje tvyrojusią įtampą per 2008 m. prasidėjusios pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės piką, galima pagrįstai daryti prielaidą, kad toks Vyriausybės pranešimas, kaip, beje, pažymėjo Komisija Sprendime 2014/686 ( 61 ), turėjo nuraminti tokių finansinių kooperatyvų, kaip antai ARCO grupės, pajų savininkus ir taip sustiprino šių bendrovių konkurencinę padėtį. Taigi minėtas Vyriausybės pranešimas, nepaisant visų skirtumų, susijusių su teisine forma, savo poveikiu rinkai nedaug skyrėsi nuo garantijos ( 62 ).
117.
Galiausiai siekiant išspręsti šią bylą nėra būtina atsakyti į klausimą, ar valstybės pagalba įgyvendinta pirmą kartą paskelbus apie ją 2008 m. spalio 10 d. Vyriausybės pranešimu, ar 2011 m. lapkričio 7 d. Karaliaus nutarimu, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą dieną laikotarpiu tarp abiejų pirmiau minėtų datų. Iš tikrųjų, kaip teisingai nurodė Komisija Sprendime 2014/686 ( 63 ), pranešimas apie garantijų sistemą ir atskiri jos įgyvendinimo veiksmai laikytini vienu ir tuo pačiu veiksmu ( 64 ). Ginčijamos garantijų sistemos pagalbos gavėjai įgijo teisę būti įtraukti į nacionalinę indėlių garantijų sistemą ne vėliau kaip po 2011 m. lapkričio 7 d. Karaliaus nutarimo priėmimo, todėl valstybės pagalba buvo nebe planavimo ( 65 ), o jau teikimo stadijos ( 66 ), taigi turėjo būti laikoma „suteikta“ arba „įgyvendinta“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.
118.
Vadinasi, bet kuriuo atveju apie garantijų sistemą Komisijai 2011 m. lapkričio 7 d. buvo pranešta pavėluotai. Tai buvo padaryta ne numatant įdiegti garantijų sistemą, o jos diegimo momentu, nepaisant Komisijos atliekamos prevencinės kontrolės principo ( 67 ). Net darant prielaidą, jog reikėjo skubiai imtis tam tikrų priemonių 2008 m. ekonomikos ir finansų krizei įveikti, nėra abejonių, kad 2008–2011 m. buvo daug galimybių laiku pranešti Komisijai apie planuojamą pagalbą.
119.
Apibendrinant pažymėtina, kad Belgija 2011 m. lapkričio 7 d. pranešimu apie ginčijamą garantijų sistemą pažeidė ir SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje numatytą reikalavimą pranešti, ir SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje nustatytą sustabdymo pareigą, taigi suteikė neteisėtą valstybės pagalbą.
ii) Konkrečiai dėl Sprendimo 2014/686 galiojimo atsižvelgiant į SESV 108 straipsnio 3 dalį (ketvirtasis prejudicinis klausimas)
120.
Papildomai dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies būtina apsvarstyti dar vieną aspektą, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat įtraukė į ketvirtąjį klausimą: Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar Komisija savo Sprendime 2014/686 padarė klaidą dėl valstybės pagalbos, kuri pasireiškia kaip nagrinėjama garantijų sistema, įgyvendinimo momento.
121.
Į šį klausimą reikėtų atsakyti tik tuo atveju, jeigu būtų teigiamai atsakyta į antrąjį klausimą. Jei Teisingumo Teismas, nagrinėdamas antrąjį klausimą, kaip siūlau ( 68 ), nuspręstų, kad Sprendimu 2014/686 nepažeista nei SESV 107 straipsnio 1 dalis, nei SESV 296 straipsnio antra pastraipa, nagrinėdamas ketvirtąjį klausimą jis turėtų nustatyti, ar Sprendimas 2014/686 galioja nepriklausomai nuo galimo prieštaravimo SESV 108 straipsnio 3 daliai.
122.
Šis klausimas greičiausiai kilo todėl, kad Grondwettelijk Hof nėra visiškai aiškus Sprendimas 2014/686, kuriame Komisija aiškiai konstatuoja, jog Belgija pažeidė SESV 108 straipsnio 3 dalį ( 69 ), būtent – Komisijos pripažintas valstybės pagalbos įgyvendinimo momentas. Atrodo, Grondwettelijk Hof nėra tikras, nuo kada Komisija laiko valstybės pagalbą suteikta – ar prieš priimant Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnį, ar jį jau priėmus. Būtent su tuo susijusios Grondwettelijk Hof ketvirtajame klausime nurodytos abi datos: 2011 m. kovo 3 d. Karaliaus nutarimu Nacionalinio banko įstatymas buvo papildytas 36/24 straipsniu, o 2011 m. balandžio 1 d. naujasis teisės aktas įsigaliojo.
123.
Sprendimo 2014/686 110 konstatuojamosios dalies trečiame sakinyje Komisija pažymi, kad valstybės pagalbos sudėties požymių atsirado „ne vėliau kaip priėmus 2011 m. spalio 10 d. Karaliaus nutarimą“. Ji taip pat pridūrė: „tačiau taikant priemonę pranašumas buvo suteikiamas jau tuo metu, kai 2008 m. spalio 10 d. paskelbta apie priemonės sukūrimą“.
124.
Tiesa, vien iš formuluotės nėra visiškai aišku, nuo kokio momento Komisija laiko, kad nagrinėjama garantijų sistema yra „suteikta“ arba „įgyvendinta“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį: ar nuo 2008 m. spalio 10 d., ar tik nuo 2011 m. spalio 10 d. Kalbant apie aiškumą, Sprendimas 2014/686 tikrai nėra sektinas pavyzdys, nors nuoroda į nuo pat pirmojo pranešimo įgytą „pranašumą“ rodytų, kad Komisija remiasi ankstesniąja data – taigi 2008 m. spalio 10 d.
125.
Tačiau galiausiai nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nėra svarbu atsakyti į klausimą, kuris momentas Komisijai buvo reikšmingas priimant sprendimą – ankstesnis ar vėlesnis. Komisija Sprendimo 2014/686 143 konstatuojamojoje dalyje konstatavo, kad ginčijama garantijų sistema yra valstybės pagalba, „kurią Belgija neteisėtai suteikė pažeisdama [SESV 108 straipsnio 3 dalį]“, ir šis teiginys teisingas nepriklausomai nuo to, ar valstybės pagalba „suteikta“, ar „įgyvendinta“, kaip tai suprantama pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, anksčiau ar vėliau. Svarbu tai, kad pranešimo Komisijai dieną – 2011 m. lapkričio 7 d. – pagalba bet kuriuo atveju jau buvo įgyvendinta, vadinasi, apie ją nebuvo pranešta laiku ir valstybės pagalba vien dėl šios priežasties laikytina neteisėta.
126.
Taigi nagrinėjant ketvirtąjį prejudicinį klausimą nenustatytas pagrindas teigti, kad Komisija padarė klaidą taikydama SESV 108 straipsnio 3 dalį, todėl tai galėtų turėti įtakos Sprendimo 2014/686 galiojimui.
iii) Tarpinė išvada
127.
Apibendrinant dėl ketvirtojo–šeštojo klausimų darytina išvada, kad tokia garantijų sistema, kaip šiuo atveju nagrinėjama Belgijos garantijų sistema, yra nauja valstybės pagalba. Tokia priemonė pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį laikoma neteisėta, jei apie ją laiku, prieš jai iškraipant konkurenciją vidaus rinkoje ar prieš kylant tokiai grėsmei, nepranešama Komisijai.
VI – Išvada
128.
Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Grondwettelijk Hof pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1.
Direktyva 94/19/EB turi būti aiškinama taip, kad ja valstybės narės neįpareigojamos, bet joms ir nedraudžiama įtraukti fiziniams asmenims priklausančių veiklos licenciją gavusių finansinių kooperatyvų, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pajų į atitinkamą nacionalinę indėlių apsaugos sistemą, jei tai neturi neigiamos įtakos praktiniam indėlių apsaugos veiksmingumui ir nepažeidžiamos kitos Sąjungos teisės nuostatos.
2.
Išnagrinėjus pateiktus klausimus, nepaaiškėjo nieko, kas galėtų turėti įtakos Sprendimo 2014/686/ES galiojimui.
3.
Tokia garantijų sistema, kokia leidžiama pagal Belgijos nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 3 punktą, yra nauja valstybės pagalba. Tokia garantijų sistema pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį laikoma neteisėta, jei apie ją laiku, prieš jai iškraipant konkurenciją vidaus rinkoje ar prieš kylant tokiai grėsmei, nepranešama Europos Komisijai.
( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.
( 2 ) Sprendimai Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:756) ir Gauweilerir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400).
( 3 ) Toliau, atsižvelgiant į Europos Komisijos nagrinėjamu atveju vartojamas formuluotes, fiziniai asmenys taip pat vadinami „privačiais asmenimis“ arba „nariais, kurie yra fiziniai asmenys“.
( 4 ) ARCO grupę sudaro keli kooperatyvai, kilę iš Belgijos krikščionių darbininkų judėjimo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, konkrečiai – Algemeen Christelijk Werknemersverbond (ACW) ir Mouvement Ouvrier Chrétien (MOC). Remiantis informacija, kurią ARCO pateikė Teisingumo Teisme, dabar maždaug 7 % Belgijos gyventojų yra ARCO finansinių kooperatyvų, kurių 99 % pajų priklauso privatiems asmenims, nariai. Panašiai teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas: poveikis daromas maždaug 800000 privačių asmenų. Nuo 2011 m. pabaigos trys ARCO finansiniai kooperatyvai – Arcopar, Arcofin ir Arcoplus – likviduojami.
( 5 ) 2014 m. liepos 3 d. Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos SA.33927 (12/C) (ex 11/NN), kurią suteikė Belgija: Garantijų sistema, pagal kurią apsaugomos finansinių kooperatyvų narių – fizinių asmenų – akcijos [pagal kurią apsaugomi finansinių kooperatyvų narių – fizinių asmenų – pajai], pranešta dokumentu Nr. C(2014) 1021 (OL L 284, 2014, p. 53).
( 6 ) Bylos Belgija / Komisija (T‑664/14) ir Arcofin ir kt. / Komisija (T‑711/14).
( 7 ) 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 135, 1994, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 252).
( 8 ) Direktyva 94/19 buvo panaikinta ir pakeista nauja redakcija, tačiau ši įsigalios tik 2019 m. liepos 4 d. (žr. 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų, OL L 173, 2014, p. 149, 21 straipsnį). Taigi nagrinėjamu atveju toliau taikomos tik Direktyvos 94/19 nuostatos.
( 9 ) Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnis įterptas minėto Karaliaus nutarimo 195 straipsniu. Šis Karaliaus nutarimas turi įstatymo galią, nes pagal 2012 m. rugpjūčio 3 d. Įstatymo dėl tam tikrų kolektyvinio investicijų portfelio valdymo 298 straipsnį buvo patvirtintas atgaline data nuo įsigaliojimo dienos.
( 10 ) Iš esmės tokio pat turinio normos, atitinkančios kai kurias cituotas Nacionalinio banko įstatymo 36/24 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo numatytos jau anksčiau, nuo 2009 m., pirmiausia 2002 m. rugpjūčio 2 d. Įstatymo dėl finansų sektoriaus ir finansinių paslaugų priežiūros 117bis straipsnyje, vėliau – to paties įstatymo 105 straipsnyje.
( 11 ) Kalbama apie 2008 m. spalio 10 d. finansų ministro pranešimą spaudai ir 2009 m. sausio 21 d. Ministro Pirmininko ir finansų ministro pranešimą spaudai.
( 12 ) Sprendimo 2014/686 1 konstatuojamoji dalis.
( 13 ) Sprendimas Nr. 15/2015, kurį galima rasti Grondwettelijk Hof interneto svetainėje (paskutinį kartą žiūrėta 2016 m. kovo 22 d.).
( 14 ) Sprendimas Gauweilerir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400, 25 punktas); taip pat žr. sprendimus British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco (C‑491/01, EU:C:2002:741, 34 ir 35 punktai), Afton Chemical (C‑343/09, EU:C:2010:419, 13 ir 14 punktai) ir Association Kokopelli (C‑59/11, EU:C:2012:447, 28 ir 29 punktai); dėl reikšmingumo prezumpcijos taip pat žr. ankstesnį Sprendimą Beck ir Bergdorf (C‑355/97, EU:C:1999:391, 22 punktas).
( 15 ) Sprendimai Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija (C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 54 punktas) ir Sky Italia (C‑234/12, EU:C:2013:496, 15 punktas); šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimą Ruckdeschelir kt. (117/76 ir 16/77, EU:C:1977:160, 7 punktas).
( 16 ) Sprendimai Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt. (C‑127/07, EU:C:2008:728, 23 punktas), S.P.C.M. ir kt. (C‑558/07, EU:C:2009:430, 74 punktas), Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija (C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 55 punktas), Sky Italia (C‑234/12, EU:C:2013:496, 15 punktas) ir P ir S (C‑579/13, EU:C:2015:369, 41 punktas).
( 17 ) Pirmiausia šiuo klausimu žr. šios išvados 39–41 ir 44 punktus.
( 18 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 39–41 punktus.
( 19 ) Žr. šios išvados 44 punktą.
( 20 ) Šiuo klausimu žr. Direktyvos 94/19 aštuntą, šešioliktą ir septynioliktą konstatuojamąsias dalis.
( 21 ) Direktyvos 94/19 pirma konstatuojamoji dalis.
( 22 ) Kaip matyti iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, finansinių kooperatyvų dalyvavimas indėlių garantijų sistemoje buvo neprivalomas, o apsauga buvo taikoma tik pajų, kurie buvo išleisti iki 2011 m., t. y. iki jų įtraukimo į sistemą, turėtojams.
( 23 ) Šiuo klausimu žr. mano pastabas dėl antrojo–šeštojo prejudicinių klausimų šios išvados 61–126 punktuose.
( 24 ) Dėl Komisijos sprendimų valstybės pagalbos teisės srityje privalomumo nacionaliniams teismams žr. Sprendimą Deutsche Lufthansa (C‑284/12, EU:C:2013:755, pirmiausia 41 punktas, paskutinis sakinys) ir Nutartį Flughafen Lübeck (C‑27/13, EU:C:2014:240, pirmiausia 24 punktas, paskutinis sakinys); Sąjungos konkurencijos teisės aspektu taip pat žr. Sprendimą Masterfoodsir HB (C‑344/98, EU:C:2000:689, 49–52 punktai) (dabar – SESV 101 ir 102 straipsniai).
( 25 ) Nagrinėjama byla Arcofin ir kt. / Komisija (T‑711/14); be to, žr. nagrinėjamą bylą Belgija / Komisija (T‑664/14).
( 26 ) Todėl Bendrojo Teismo šeštoji kolegija 2015 m. spalio mėn. nutarė sustabdyti bylų T‑664/14 ir T‑711/14 nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą šioje byloje.
( 27 ) Sprendimai Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415, 74 punktas), Komisija / Deutsche Post (C‑399/08 P, EU:C:2010:481, 38 punktas), Libertir kt. (C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 74 punktas), Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português (C‑667/13, EU:C:2015:151, 45 punktas) ir BVVG (C‑39/14, EU:C:2015:470, 23 punktas).
( 28 ) Sprendimai Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415, 75 punktas), Libertir kt. (C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 74 punktas), BVVG (C‑39/14, EU:C:2015:470, 24 punktas) ir EasyPay ir Finance Engineering (C‑185/14, EU:C:2015:716, 35 punktas).
( 29 ) Sprendimai Heiser (C‑172/03, EU:C:2005:130, 46 punktas), France Télécom / Komisija (C‑81/10 P, EU:C:2011:811, 17 punktas) ir BVVG (C‑39/14, EU:C:2015:470, 52 punktas); be to, Sprendimas Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 102 punktas).
( 30 ) Tačiau, kaip nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagrindinėje byloje nėra ginčijama, kad nagrinėjama garantijų sistema priskirtina valstybei ir kad jai panaudoti valstybės ištekliai (SESV 107 straipsnio 1 dalies pirmoji sąlyga).
( 31 ) Sprendimai Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415, 84 punktas), Libertir kt. (C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 83 punktas) ir Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 94 punktas); taip pat žr. ankstesnį Sprendimą Costa / ENEL (6/64, EU:C:1964:66).
( 32 ) Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimo 2014/686 100 konstatuojamąją dalį („ Šiuo konkrečiu atveju priemonė [ARCO] padėjo išsaugoti esamą kapitalą, įtikinus esamus kooperatyvų narius iš jų nepasitraukti , ir tai buvo ypač svarbus pranašumas atsižvelgiant į iškart po banko Lehman Brothers bankroto rinkoje tvyrojusią įtampą“). Norėčiau pridurti, jog galimybė pagal Belgijos teisę riboti pasitraukimą iš kooperatyvo kasmet 10 % kooperatyvo kapitalo dydžiu jokiu būdu nėra pagrindas teigti, kad garantijų sistema nesuteikia ARCO pranašumo; tai gali riboti tik ARCO įgyto pranašumo mastą.
( 33 ) Sprendimas Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9, 54 punktas).
( 34 ) Sprendimai Heiser (C‑172/03, EU:C:2005:130, 40 punktas) ir Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9, 55 punktas); tuo pačiu klausimu žr. Sprendimą Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (C‑143/99, EU:C:2001:598, 41 punktas).
( 35 ) Visų pirma žr. Sprendimo 2014/686 101 konstatuojamosios dalies pirmą sakinį.
( 36 ) Žr. pirmiausia šios išvados 39–41 punktus.
( 37 ) Žr. šios išvados 44 punktą.
( 38 ) Sprendimas Paint Graphos (C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550).
( 39 ) Sprendimas Paint Graphos (C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, pirmiausia 49 punktas; be to, žr. 65 punktą); Teisingumo Teismo praktikoje taip pat dažnai galima rasti panašių teiginių, žr., pvz., sprendimus Adria‑Wien Pipeline ir Wietersdorfer & Peggauer Zementwerke (C‑143/99, EU:C:2001:598, 41 ir 42 punktai), Portugalija / Komisija (C‑88/03, EU:C:2006:511, 54 ir 56 punktai), Komisija /Gibraltaro vyriausybė ir Jungtinė Karalystė (C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 73 ir 75 punktai) ir P (C‑6/12, EU:C:2013:525, 22 punktas).
( 40 ) „Specifines kooperatyvų savybes“ taip pat pripažino Teisingumo Teismas Sprendime Paint Graphos (C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 61 punktas). Tačiau, priešingai, nei teigia ARCO, ši nuoroda neturi būti klaidingai suprantama kaip reiškianti, kad kooperatyvai visada ir bet kokiomis aplinkybėmis yra kitokioje situacijoje nei komercinės bendrovės. Daug svarbiau visuomet tai, ar ūkio subjektai, „atsižvelgiant į atitinkama priemone siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje“ (šiuo klausimu dar kartą žr. 39 išnašoje nurodytą teismo praktiką).
( 41 ) Šiuo klausimu dar kartą žr. 39 išnašoje nurodytą teismo praktiką.
( 42 ) Žr. pirmiausia šios išvados 39–41, 44, 79 ir 83–87 punktus.
( 43 ) Sprendimai Cassa di Risparmio di Firenzeir kt. (C‑222/04, EU:C:2006:8, 140 punktas), Libertir kt. (C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 76 punktas), Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9, 65 punktas) ir Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português (C‑667/13, EU:C:2015:151, 46 ir 49 punktai).
( 44 ) Sprendimo 2014/686 108 konstatuojamoji dalis.
( 45 ) Sprendimai Cassa di Risparmio di Firenzeir kt. (C‑222/04, EU:C:2006:8, 141–143 punktai), Libertir kt. (C‑197/11 ir C‑203/11, EU:C:2013:288, 77 ir 78 punktai) ir Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português (C‑667/13, EU:C:2015:151, 51 punktas).
( 46 ) Šiuo klausimu, konkrečiai dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, žr. sprendimus Belgija / Komisija (C‑142/87, EU:C:1990:125, 43 punktas), Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415, 81 punktas) ir Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9, 81 punktas).
( 47 ) Sprendimo 2014/686 110 konstatuojamoji dalis.
( 48 ) Dėl minėtų keturių sąlygų žr. šios išvados 67 ir 68 punktus.
( 49 ) Sprendimas Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português (C‑667/13, EU:C:2015:151, 45 punktas).
( 50 ) Žr. Sprendimo 2014/686 91–110 konstatuojamąsias dalis.
( 51 ) Sprendimai Komisija / Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 63 punktas), Italija / Komisija (C‑66/02, EU:C:2005:768, 26 punktas), Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português (C‑667/13, EU:C:2015:151, 44 punktas) ir Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija (C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 93 ir 94 punktai).
( 52 ) Sprendimai Komisija / Sytraval ir Brink’s France (C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 63 punktas), Italija / Komisija (C‑66/02, EU:C:2005:768, 26 punktas) ir Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija (C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 93 ir 94 punktai).
( 53 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimo 2014/686 55–57 konstatuojamąsias dalis.
( 54 ) Kalbama apie sprendimus Vokietija / Komisija (C‑156/98, EU:C:2000:467), Nyderlandai / Komisija (C‑382/99, EU:C:2002:363) ir Associazione italiana del risparmio gestito ir Fineco Asset Management / Komisija (T‑445/05, EU:T:2009:50).
( 55 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimo 2014/686 100 konstatuojamąją dalį.
( 56 ) Sprendimai Italija / Komisija (C‑66/02, EU:C:2005:768, 26 ir 55 punktai), Régie Networks (C‑333/07, EU:C:2008:764, 71 punktas), Komisija / Italijair WAM (C‑494/06 P, EU:C:2009:272, 33 punktas), Gascogne Sack Deutschland / Komisija (C‑40/12 P, EU:C:2013:768, 46 punktas) ir Total / Komisija (C‑597/13 P, EU:C:2015:613, 18 punktas).
( 57 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 105 punktą.
( 58 ) Sprendimai Prancūzija / Komisija (C‑301/87, EU:C:1990:67, 17 punktas), Centre d’exportation du livre français (C‑199/06, EU:C:2008:79, 36 ir 37 punktai), Deutsche Lufthansa (C‑284/12, EU:C:2013:755, 25 ir 26 punktai) ir Klausner Holz Niedersachsen (C‑505/14, EU:C:2015:742, 18 ir 19 punktai).
( 59 ) Sprendimai Prancūzija / Komisija (C‑301/87, EU:C:1990:67, 17 punktas), Centre d’exportation du livre français (C‑199/06, EU:C:2008:79, 36 punktas) ir Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português (C‑667/13, EU:C:2015:151, 57 punktas).
( 60 ) Teisingumo Teismas ir kitomis aplinkybėmis jau yra konstatavęs pranešimų spaudai ar net žodinių valstybės institucijų ir įstaigų pareiškimų svarbą finansų rinkos raidai; žr., pavyzdžiui, sprendimus Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, pirmiausia 131 ir 132 punktai) ir Gauweilerir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400).
( 61 ) Sprendimo 2014/686 100 ir 108 konstatuojamosios dalys.
( 62 ) Dėl garantijos pripažinimo pranašumu, kaip tai apibrėžta teisės aktuose, kuriais reguliuojama valstybės pagalba, žr. sprendimus Residex Capital IV (C‑275/10, EU:C:2011:814, 39 punktas) ir Prancūzija / Komisija (C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 96 punktas).
( 63 ) Sprendimo 2014/686 85–90 konstatuojamosios dalys.
( 64 ) Dėl galimybės laikyti kelias viena po kitos priimamas valstybės priemones SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais viena priemone žr. Sprendimą Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 103 ir 104 punktai).
( 65 ) Šiuo klausimu žr. sprendimus Waterleiding Maatschappij / Komisija (T‑188/95, EU:T:1998:217, 118 punktas) ir ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni / Komisija (T‑62/08, EU:T:2010:268, 235 punktas).
( 66 ) Šiuo klausimu žr. sprendimus Magdeburger Mühlenwerke (C‑129/12, EU:C:2013:200, 40 punktas) ir Diputación Foral de Álavair kt. / Komisija (T‑227/01–T‑229/01, T‑265/01, T‑266/01 ir T‑270/01, EU:T:2009:315, 172 punktas).
( 67 ) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Komisija / Italija (169/82, EU:C:1984:126, 11 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB sutarties 93 straipsnio 3 dalį (dabar – SESV 108 straipsnio 3 dalis), nes pranešė apie byloje nagrinėtų įstatymų projektą tik po jų priėmimo. Be to, žr. Sprendimą ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni / Komisija (T‑62/08, EU:T:2010:268, 235 ir 236 punktai).
( 68 ) Šiuo klausimu žr. mano pastabas dėl antrojo prejudicinio klausimo šios išvados 63–105 punktuose.
( 69 ) Sprendimo 2014/686 143 konstatuojamoji dalis.
Full & Egal Universal Law Academy