GENERALINIO ADVOKATO
MICHAL BOBEK IŠVADA,
pateikta 2016 m. liepos 28 d. ( 1 )
Byla C‑256/15
Drago Nemec
prieš
Slovėnijos Respubliką
(Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Slovėnijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ES teisė — Taikomumas ratione temporis — Direktyva 2000/35 — Pavėluotas mokėjimas vykdant komercinius sandorius — Sąvoka „komercinis sandoris“ — Sąvoka „įmonė“ — Nacionalinė taisyklė, ribojanti didžiausią delspinigių už pavėluotą mokėjimą sumą“
I – Įžanga
1.
1993 m. birželio mėn. D. Nemec sudarė cisternos, skirtos vandeniui gabenti sausros laikotarpiu, nuomos sutartį su Murska Sobotos gaisrininkų savanorių asociacija (toliau – nuomos sutartis). Nuo 1996 m. D. Nemec bylinėjasi Slovėnijos teismuose, siekdamas gauti mokėjimą pagal tą nuomos sutartį ir delspinigius už pavėluotą mokėjimą. Per tą laikotarpį apskaičiuoti delspinigiai, bet vėliau jų suma apribota didžiausia nagrinėjamame nacionalinės teisės akte nustatyta suma.
2.
Šioje byloje Teisingumo Teismui teikiamo teisinio klausimo esmė yra tokia: ar nacionalinė taisyklė, pagal kurią delspinigių suma negali būti didesnė nei pagrindinė skolos suma (ne ultra alterum tantum taisyklė), prieštarauja Direktyvai 2000/35 dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose ( 2 )?
3.
Be to, su šiuo pagrindiniu klausimu susiję du papildomi klausimai. Pirma, reikia patikrinti ES teisės taikomumą ratione temporis šiai bylai. Antra, ar šioje byloje D. Nemec galima laikyti „įmone“, o nuomos sutartį – „komerciniu sandoriu“, kaip apibrėžta Direktyvoje 2000/35?
II – Teisinis pagrindas
A – ES teisė
4.
Direktyvos 2000/35 1 straipsnyje numatyta, kad ji „ taikoma visiems mokėjimams, padarytiems kaip komercinių sandorių apmokėjimas“.
5.
Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje sąvoka „komerciniai sandoriai“ apibrėžta kaip „sandoriai tarp įmonių arba įmonių ir valstybės valdymo institucijų, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės ar suteiktos paslaugos“.
6.
Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje terminas „valstybės institucija“ – tai „užsakovas ar subjektas, kaip apibrėžta Viešojo pirkimo direktyvose “.
7.
Pagal 2 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą „įmonė“ – tai „organizacija, vykdanti savo nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą, net jei tokią veiklą vykdo vienas asmuo“.
8.
Direktyvos 2000/35 3 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta: „[Valstybės narės užtikrina, kad] kreditorius turi teisę į delspinigius tiek, kiek: i) jis įvykdė savo sutartines ir teisines prievoles; ir ii) jis laiku negavo jam priklausančios sumos, jei pavėluota dėl skolininko kaltės“.
9.
Pagal 6 straipsnio 3 dalį perkeldamos Direktyvą 2000/35 „valstybės narės gali jos netaikyti: b) sutartims, kurios buvo sudarytos iki 2002 m. rugpjūčio 8 d.“
B – Nacionalinė teisė
10.
Nuo 2002 m. sausio 1 d. pavėluotų mokėjimų pasekmės reglamentuojamos Prievolių kodekse (Obligacijski zakonik, toliau – OZ). OZ 376 straipsnyje įtvirtinta ne ultra alterum tantum taisyklė. Ta taisyklė, kurios nebuvo anksčiau galiojusiame teisės akte, nustato didžiausią delspinigių sumą, neviršijančią pagrindinės skolos sumos.
11.
Tuo metu, kai buvo sudaryta nuomos sutartis, fizinių asmenų vykdomos ekonominės veiklos sąlygos buvo reglamentuojamos Amatininkų įstatymu (Obrtni zakon, toliau – Obr Z/88). Fiziniai asmenys galėjo vykdyti nepriklausomą ekonominę veiklą tik jei gaudavo leidimą, kuriame privalėjo būti nurodyta leidžiama vykdyti veikla.
12.
Obr Z/88 buvo iš dalies pakeistas vėliau priimtu teisės aktu, pagal kurį savarankiškas verslininkas galėjo pradėti vykdyti veiklą tik pranešęs apie savo veiklos vykdymo pradžią kompetentingai įstaigai ir įregistruotas į verslininkų registrą.
III – Faktinės aplinkybės, nacionalinis procesas ir pateiktas klausimas
13.
1993 m. birželio mėn. Drago Nemec (ieškovas), kaip nuomotojas, ir Gasilsko društvo Murska Sobota (Murska Sobotos gaisrininkų savanorių asociacija, toliau – Gaisrininkų savanorių asociacija), kaip nuomininkė, sudarė cisternos, skirtos vandeniui gabenti, nuomos sutartį. Tuo metu, kai buvo sudaryta nuomos sutartis, pagal Slovėnijos teisę ieškovas turėjo leidimą verstis „mechaninių detalių gamybos ir suvirinimo“ veikla.
14.
Gaisrininkų savanorių asociacija nemokėjo pagal nuomos sutartį mokėtino atlygio. 1996 m. ieškovas pareiškė ieškinį, juo prašė priteisti 17669,51 EUR. 2010 m. vasario 17 d. po ilgai trukusio bylinėjimosi Višje sodišče Maribor (Mariboro apeliacinis teismas) nusprendė, jog Gaisrininkų savanorių asociacija turėjo sumokėti ieškovui 15061,44 EUR su įstatymuose numatytais delspinigiais už laikotarpį nuo 1996 m. kovo 25 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Tačiau Višje sodišče Maribor atmetė ieškovo prašymą sumokėti teisės aktuose nustatytus delspinigius už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki mokėtinos sumos sumokėjimo (t. y. 2010 m. gegužės 18 d.). Kaip pagrindas, kuriuo buvo atmestas minėtas prašymas, nurodyta tai, kad 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojo OZ, kuriame buvo įtvirtinta ne ultra alterum tantum taisyklė. Taigi 2001 m. gruodžio 31 d. apskaičiuoti delspinigiai jau prilygo pagrindinės skolos sumai, tad nebegalėjo būti skaičiuojami toliau.
15.
Višje sodišče Maribor priėmus tokį sprendimą, ieškovas pareiškė ieškinį Slovėnijos Respublikai (atsakovei) ir pareikalavo, kad jam atlygintų 84614,02 EUR žalą ir sumokėtų teisės aktuose nustatytus delspinigius, taip pat atlygintų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas tvirtina, jog ne ultra alterum tantum taisyklė nesuderinama su Direktyva 2000/35, todėl jam turi būti atlyginta žala, patirta dėl netinkamo direktyvos perkėlimo į Slovėnijos teisės sistemą.
16.
2011 m. gegužės 18 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą. 2012 m. sausio 24 d. sprendimu apeliacinis teismas atmetė ieškovo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo. Šių teismų sprendimai pagrįsti vertinimu, kad nuomos sutartis nepateko į ieškovo įregistruotos verslo veiklos sritį. Taigi jis veikė ne kaip „įmonė“, kaip apibrėžta Direktyvoje 2000/35, todėl direktyva jam nebuvo taikytina.
17.
Dabar ieškovas skundžia Višje sodišče Maribor išvadas Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Slovėnijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas). Jo nuomone, nuomos sutartis buvo susijusi ne tik su autocisternos nuoma. Ieškovas teigia, kad nuomos sutartis buvo „sudėtinis teisinis sandoris“, apimantis geriamojo vandens tiekimą vietos gyventojams sausros metu. Be to, jis tvirtina, jog išrašė sąskaitą, kuri įrodė, kad jis veikė kaip „įmonė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2000/35.
18.
Atsakovė teigia, jog Direktyva 2000/35 šioje byloje netaikytina, nes, kai buvo perkelta į Slovėnijos teisę, nebuvo taikoma sutartims, sudarytoms iki Slovėnijos įstojimo į Sąjungą. Be to, atsakovės teigimu, nuomos sutartis nėra „komercinis sandoris“, kaip apibrėžta Direktyvoje 2000/35. Ieškovas sudarė nuomos sutartį, nesusijusią su jo komercinės veiklos sritimi, tad pagal minėtą direktyvą neveikė kaip „įmonė“.
19.
Šiomis aplinkybėmis Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Slovėnijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto trečią pastraipą reikia aiškinti taip, kad sistemoje, kurioje fizinis asmuo gauna leidimą vykdyti ekonominę veiklą su nurodytomis veiklos rūšimis, kurioms vykdyti suteiktas šis leidimas, negalima kalbėti apie įmonę, todėl ir apie komercinį sandorį, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, jei sandoris, su kuriuo susijęs pavėluotas mokėjimas, susijęs su veikla, nenurodyta šiame leidime?
Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas:
2.
Ar Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 punkto trečią pastraipą reikia aiškinti taip, kad fizinis asmuo laikomas įmone, o sandoris, su kuriuo susijęs pavėluotas mokėjimas, yra komercinis sandoris, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai kalbama apie sandorį, kurio neapima registruota fizinio asmens veikla, tačiau jis atsiranda iš veiklos, kuri pagal savo pobūdį gali būti ekonominė veikla, ir už tokį sandorį buvo išrašyta sąskaita?
ir
3.
Ar taisyklė, pagal kurią delspinigiai nustojami skaičiuoti, kai sukaupti ir nesumokėti delspinigiai pasiekia pagrindinę mokėtiną sumą (ne ultra alterum tantum taisyklė), prieštarauja Direktyvos 2000/35 nuostatoms?“
20.
Rašytines pastabas pateikė Slovėnijos ir Latvijos vyriausybės ir Komisija. Slovėnijos vyriausybė ir Komisija išdėstė argumentus žodžiu 2016 m. gegužės 4 d. vykusiame posėdyje.
IV – Vertinimas
21.
Kadangi šios bylos faktinės aplinkybės atsirado iki Slovėnijos įstojimo į Europos Sąjungą, pirma aptarsiu klausimą, ar šiai bylai ratione temporis apskritai taikoma ES teisė, konkrečiai Direktyva 2000/35 (A).
22.
Dėl esminio pateiktų prejudicinių klausimų vertinimo manau, jog ne ultra alterum tantum taisyklė per se neprieštarauja Direktyvai 2000/35. Tad, mano nuomone, pirmiausia derėtų atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą (B). Jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano teikiamam šio klausimo vertinimui, į pirmuosius du nacionalinio teismo pateiktus klausimus atsakyti faktiškai nebereikėtų. Tačiau dėl išsamumo ir siekdamas padėti Teisingumo Teismui taip pat išnagrinėsiu, ar su nuomos sutartimi susiję santykiai gali patekti į materialinę Direktyvos 2000/35 taikymo sritį (C).
A – ES teisės taikymas laiko atžvilgiu
23.
Vertinant ES teisės taikomumą laiko atžvilgiu atsižvelgiama į du lygmenis. Pirmasis lygmuo susijęs su bendruoju ES teisės taikomumu ratione temporis, kurį lemia pirminė teisė. Atsakymas į šį klausimą taip pat yra lemiamas nustatant Teisingumo Teismo jurisdikciją. Antrasis lygmuo susijęs su konkrečia teisėkūros priemone, kuri turi būti taikoma bylai: įsitikinus, kad ES teisė apskritai gali būti taikoma bylai, kyla kitas klausimas – ar bendroji taisyklė nors kiek keičiasi dėl konkretaus antrinės teisės akto?
24.
Šis požiūris svarbus konstituciniu aspektu, nes bet kokia antrinės teisės nuostata (įskaitant Direktyvą 2000/35) gali būti svarstoma tik nustačius, kad ES teisė apskritai gali būti taikoma bylos faktinėms aplinkybėms. Turi būti bendrasis požiūris, kurį galima koreguoti atsižvelgiant į taikytiną antrinės teisės priemonę, jeigu joje tai numatyta.
1. Teisingumo Teismo jurisdikcija
25.
Slovėnija į ES įstojo 2004 m. gegužės 1 d. Pagal Stojimo akto (toliau – Stojimo aktas) ( 3 ) 2 ir 54 straipsnius ES teisė nedelsiant tapo privaloma Slovėnijai stojimo dieną, nebent Stojimo akte arba jo prieduose būtų nustatytas kitoks laiko terminas. Taigi aišku, kad bendroji konstitucinė taisyklė turi tiesioginį saistomąjį poveikį arba tiesioginį ES teisės poveikį, nebent Stojimo akte būtų numatyta kitaip.
26.
Šioje byloje nuomos sutartis buvo sudaryta 1993 m. Ji iš dalies įvykdyta ( 4 ) dešimtojo dešimtmečio viduryje. Tada 1996 m. D. Nemec pareiškė ieškinį dėl Gaisrininkų savanorių asociacijos, nes ji neįvykdė savo nuomos mokėjimo įsipareigojimų pagal sutartį. Visi šie įvykiai buvo iki 2004 m. gegužės 1 d. Taigi kyla klausimas: ar ES teisę galima taikyti ratione temporis nagrinėjamai teisinei situacijai?
27.
Iš tikrųjų Teisingumo Teismo praktiką dėl ES teisės taikymo laiko atžvilgiu suprasti nelengva.
28.
Didžiosios kolegijos nagrinėtoje byloje Ynos ( 5 ) Teisingumo Teismas atsisakė jurisdikcijos dėl prejudicinio sprendimo remdamasis tuo, kad faktinės bylos aplinkybės buvo susiklosčiusios iki Vengrijos įstojimo į ES. Atsižvelgiant į Sprendimą Ynos ir paskesnę teismo praktiką, kiek tai susiję su šia byla, darytina išvada, kad ES teisė ratione temporis netaikoma.
29.
Tačiau, neatsižvelgiant į šiek tiek kategorišką požiūrį, kurio Teisingumo Teismas laikėsi Sprendime Ynos, yra gana daug teismo praktikos pavyzdžių ir iki, ir po Sprendimo Ynos, kuriuose laikomasi lankstesnio požiūrio į ES teisės taikymą laiko atžvilgiu. Galima teigti, jog tose bylose daromas skirtumas tarp iki įstojimo buvusių faktinių aplinkybių ir po įstojimo atsiradusių ir dar galiojančių teisinių pasekmių. Siūlyčiau Sprendimą Ynos svarstyti tokiame bendresniame teismo praktikos kontekste. Jeigu Teisingumo Teismas laikytųsi tokio požiūrio, šią bylą būtų galima laikyti priimtina ratione temporis.
a) Sprendimas Ynos
30.
Sprendimas Ynos buvo susijęs su Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ( 6 ) taikymu atstovavimo sutarčiai. Ginčas kilo dėl tos sutarties vykdymo ir sutarties sąlygos dėl atstovo komisinio atlyginimo sąžiningumo. Neatsižvelgdamas į su sutarties vykdymu susijusias detales Teisingumo Teismas pažymėjo, jog pagrindinės bylos faktinės aplinkybės buvo susiklosčiusios iki Vengrijos įstojimo į ES, tad jis neturi jurisdikcijos aiškinti direktyvą ( 7 ).
31.
Jeigu Sprendimo Ynos testas būtų taikomas tiesiogiai, reikėtų paskelbti, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai ratione temporis, kaip posėdyje pažymėjo Slovėnijos vyriausybė. Kaip byloje Ynos, nuomos sutartis buvo sudaryta iki Slovėnijos įstojimo į Sąjungą. Faktas, kad nacionalinis teismo procesas dėl tos sutarties pažeidimo vyksta ir po Slovėnijos įstojimo, nesvarbus, nes byloje Ynos nacionalinis procesas dėl sutarties vykdymo taip pat tęsėsi po Vengrijos įstojimo ( 8 ).
32.
Tačiau Teisingumo Teismui siūlyčiau pažvelgti į bylą Ynos plačiau ir atsižvelgti į visą teismo praktiką iki ir po to sprendimo, taip pat į pačios bylos Ynos faktines ir teisines aplinkybes. Užuot sutelkiant dėmesį į dvejopą skirtumą tarp faktinių aplinkybių iki ir po įstojimo, šioje daugiau niuansų turinčioje teismo praktikoje svarstoma, ar teisiniai santykiai iki įstojimo ir po įstojimo vis dar turėjo besitęsiančių teisinių pasekmių.
b) Sprendimas Ynos platesniame teismo praktikos kontekste
33.
Savo praktikoje iki Sprendimo Ynos Teisingumo Teismas atviriau reaguodavo į prašymus priimti prejudicinius sprendimus bylose, kurių faktinės aplinkybės buvo iki įstojimo.
34.
Pavyzdžiui, bylose Data Delecta ( 9 ) ir Saldanha ( 10 ) pateikti prejudiciniai klausimai buvo susiję su nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią užsienio ieškovai turėjo sumokėti užstatą, kad užtikrintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, suderinamumu. Abiejose bylose teismo nutartys, reikalaujančios užstato, užtikrinančio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, buvo priimtos iki Švedijos ir Austrijos įstojimo į ES. Tačiau apeliaciniai skundai dėl tų nutarčių buvo nagrinėjami po įstojimo. Byloje Data Delecta Teisingumo Teismas iš karto priėmė sprendimą iš esmės, taip tarsi parodydamas, kad ES teisė taikytinaratione temporis. Byloje Saldhana jis nusprendė, jog EB 6 straipsnis (dabar SESV 18 straipsnis) privalomas nedelsiant nuo įstojimo datos ir nagrinėjama nacionalinė taisyklė pagal jį draudžiama. Teisingumo Teismas nurodė, jog ES teisė taikytina ratione temporis„būsimiems padariniams situacijos, kuri susidarė prieš stojimą“ ( 11 ).
35.
Iš šių dviejų bylų ( 12 ) matyti, jog, nors šalių ginčai kilo iki atitinkamų valstybių įstojimo į ES, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tęstiniams situacijų iki stojimo teisiniams padariniams galima taikyti ES teisę ir atitinkamai priskirti juos prie savo jurisdikcijos. Tokį rezultatą iš tikrųjų lėmė tai, kad tose bylose teismo procesas tęsėsi ir po įstojimo ( 13 ).
36.
Teismo praktika po Sprendimo Ynos sudėtingesnė. Tačiau, be jokios abejonės, Teisingumo Teismo požiūris vėl įgijo daugiau niuansų, sutelkiant dėmesį į tai, ar įstojant teisinė situacija buvo pasibaigusi.
37.
Byloje Telefónica O2 Teisingumo Teismas patvirtino savo jurisdikciją, nors tos bylos faktinės aplinkybės buvo susiklosčiusios iki Čekijos įstojimo į Sąjungą. Taip atsitiko todėl, kad reguliavimo institucija priėmė ginčijamą sprendimą iš naujo ir jis galėjo turėti pasekmių po Čekijos įstojimo į ES ( 14 ).
38.
Panašiai ir byloje CIBA Teisingumo Teismas pripažino, kad ginčas pagrindinėje byloje buvo susijęs su 2003 ir 2004 mokestiniais metais, o Vengrija į ES įstojo tik 2004 m. gegužės 1 d. Tačiau toliau jis pažymėjo: „[k]adangi dalis pagrindinės bylos faktinių aplinkybių susiklostė po šios datos, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į pateiktą klausimą“ ( 15 ).
39.
Sprendimas Kuso buvo susijęs su darbuotoja iš Austrijos, kuri sudarė darbo sutartį 1980 m. Vėliau ji užginčijo priverstinio išėjimo į pensiją datą, remdamasi privalomu 60 metų išėjimo į pensiją amžiumi ir teigdama, jog tai diskriminacija dėl lyties, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 76/207/EEB ( 16 ). Teisingumo Teismas nusprendė, jog turėjo jurisdikciją priimti sprendimą iš esmės, ir pažymėjo: „teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sritis negali būti taip išplėsta, kad iš esmės negalima būtų taikyti naujos normos būsimoms situacijų, susiklosčiusių galiojant ankstesnei normai, pasekmėms“ ( 17 ).
40.
Taigi Sprendimą Ynos vertinant bendresniame teismo praktikos kontekste, atrodo, bendrasis požiūris į ES teisės taikomumą ratione temporis būtų vienas iš tęstinių teisinių padarinių. Teisiniai santykiai, nepasibaigę valstybei narei įstojus į ES, turi būti pritaikyti prie naujosios teisinės sistemos. Natūralu, kad toks prisitaikymas turėtų turėti tik perspektyvinių padarinių: tiesioginis ES teisės poveikis reiškia, kad tęstiniai teisiniai santykiai, kurių padariniai nepasibaigę, kai įstojama į ES, gali būti keičiami perspektyviai. O visiškai retrospektyvinis keitimas iš naujo įvertinant ankstesnes faktines aplinkybes arba įvykius, priešingai, draudžiamas.
41.
Paėmus kaip pavyzdį sutartį, sudarytą iki valstybės narės įstojimo į ES, kyla svarbiausias klausimas, ar pagal ją sukurti sutartiniai ir teisiniai santykiai ir toliau turi teisinių pasekmių po įstojimo. Jeigu taip (pavyzdžiui, kaip neterminuotos sutarties ir (arba) pasikartojančio atlyginimo sutarčių atveju), ES teisė tampa taikytina tokiai sutarčiai nuo įstojimo momento, net jeigu visos (pagrindinės) faktinės aplinkybės susiklostė iki įstojimo datos. Būsimoji teisinių santykių esmė bus perspektyviai pakeista pagal ES teisę.
42.
Be to, apskritai neginčijama, jog kalbant apie procedūrines taisykles bendroji taisyklė yra tokia, kad jos taikytinos nedelsiant, kai įsigalioja, net dar nagrinėjamoms byloms ir ginčams, nebent konkrečioje nagrinėjamoje priemonėje būtų numatyta kitaip ( 18 ).
43.
Bet kuriuo atveju pagrindiniai įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai ir tikrojo retroaktyvumo draudimas visais individualiais atvejais veiks kaip korekciniai tiesioginio ES teisės poveikio veiksniai.
44.
Šiuo požiūriu Teisingumo Teismo byloje Ynos padaryta išvada savo rezultatais nestebina: Sprendimas Ynos buvo susijęs su sutarties sąlygos, susiderėtos ir įtvirtintos iki Vengrijos įstojimo į Sąjungą, sąžiningumu. Jeigu į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą būtų atsakyta, sutarties sąlyga, susiderėta ir įtvirtinta dar iki įstojimo, būtų tikrai iš naujo vertinama retroaktyviai.
c) Platesnio požiūrio taikymas šiai bylai
45.
Mano nuomone, kai Slovėnija įstojo į Sąjunga, nuomos sutarties teisiniai padariniai dar nebuvo pasibaigę dviem aspektais.
46.
Pirma, nuomos sutartis buvo sudaryta 1993 m. birželio mėn. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima suprasti, jog ieškovas įvykdė įsipareigojimus iki Slovėnijos įstojimo į Sąjungą, o Gaisrininkų savanorių asociacija įsipareigojimus mokėti atlygį pagal nuomos sutartį įvykdė tik 2010 m. gegužės mėn., t. y. gerokai vėliau, nei Slovėnija įstojo. Taigi, Slovėnijai įstojus, nuomos sutarties teisiniai padariniai vis dar galiojo, o sutarties šalių teisės ir pareigos vis dar turėjo būti vykdomos.
47.
Antra, ko gero, svarbiausia tai, kad, priešingai nei byla Ynos, ši byla nėra susijusi su anksčiau sudarytų sutarčių sąlygų pakartotiniu vertinimu. Sutarties turinys ir jos sąlygų galiojimas nenagrinėjami. Ši byla susijusi su sutarties vykdymo užtikrinimu, pirmiausia delspinigiais, kurie buvo apskaičiuoti už pavėluotą vykdymą (t. y. mokėjimą) pagal tą sutartį. Ši padėtis susiklostė iki Slovėnijos įstojimo į ES, o jai įstojus, vis dar nagrinėjama.
48.
Taigi faktas, kad nauji teisės aktai, susiję su delspinigiais už pavėluotą mokėjimą ir taikomi perspektyviai nagrinėjamoms byloms nuo valstybės narės įstojimo į ES momento, atitinka tiesioginį ES teisės poveikį stojančiosiose valstybėse.
2. Direktyvos 2000/35 taikomumas nuomos sutarčiai
49.
Nustačius, kad Teisingumo Teismas apskritai turi jurisdikciją, toliau šioje byloje reikia atlikti analizę, ar konkreti Direktyva 2000/35 gali būti taikoma nuomos sutarčiai, atsižvelgiant į konkrečias su taikymu laiko atžvilgiu susijusias nuostatas.
50.
Pagal 6 straipsnio 3 dalies b punktą Direktyva 2000/35 iš principo taikoma sutartims, kurios buvo sudarytos iki jos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpio pabaigos, nebent valstybė narė numatytų, kad ji tokioms sutartims netaikoma. Kitaip tariant, jeigu valstybė narė nesiima aiškių veiksmų, direktyva taikoma galiojančioms sutartims.
51.
Atitinkamuose stojimo dokumentuose, kaip posėdyje pripažino Slovėnijos atstovas, nėra tokios Direktyvos 2000/35 taikomumo išimties ( 19 ). Taigi pagal Stojimo akto 2 ir 54 straipsnius, kalbant apie Slovėniją, Direktyvos 2000/35 perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpio pabaiga buvo 2004 m. gegužės 1 d. ir tai direktyvai nebuvo taikoma jokia nukrypti leidžianti nuostata.
52.
6 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta taisyklė taip pat svarbi darant skirtumą su byloje Ynos nagrinėjama antrine teise. Byloje Ynos nagrinėjamos Direktyvos 93/13 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ji perspektyviai taikoma tik po perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpio pabaigos (kuris naujajai valstybei narei baigėsi jos stojimo dieną, t. y. 2004 m. gegužės 1 d.) sudarytoms sutartims. Tai faktiškai priešinga, nei numatyta Direktyvos 2000/35 6 straipsnio 3 dalies b punkte, nes pastarasis taikomas sutartims, sudarytoms iki direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpio pabaigos ( 20 ).
53.
Taigi kartu vertinant Direktyvos 2000/35 6 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 3 dalies b punktą ir Stojimo aktą, kai Slovėnija įstojo į Sąjungą, Direktyva 2000/35 tapo nedelsiant taikytina galiojančioms sutartims, sudarytoms iki tos datos, įskaitant šioje byloje nagrinėjamą nuomos sutartį. Tad darytina išvada, jog nuo 2004 m. gegužės 1 d. Direktyva 2000/35 tapo taikytina ratione temporis šiai bylai.
54.
Taigi manau, jog Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į nacionalinio teismo pateiktus klausimus.
B – Trečiasis prejudicinis klausimas
55.
Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar ne ultra alterum tantum taisyklė suderinama su Direktyva 2000/35. Panašiai, kaip rašytinėse pastabose pažymėjo Slovėnijos ir Latvijos vyriausybės ir posėdyje – Slovėnijos vyriausybė ir Komisija, manau, jog taisyklė suderinama su Direktyva 2000/35.
56.
Kaip Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs ( 21 ) ir kaip aiškiai pabrėžė Komisija posėdyje dėl šios bylos, Direktyva 2000/35 yra minimalaus suderinimo priemonė.
57.
Taigi direktyva apima tik kai kuriuos ribotus su pavėluotu mokėjimu vykdant komercinius sandorius susijusius elementus, pirmiausia; i) delspinigių; ii) teisių išlaikymo; ir iii) neužginčytų reikalavimų išieškojimo procedūrų aspektus.
58.
Kalbant apie taisykles dėl delspinigių už pavėluotą mokėjimą, pažymėtina, kad Direktyvos 2000/35 3 straipsnio 1 dalies d punktas yra gana išsami nuostata dėl minimalaus tokių delspinigių lygio ir jų apskaičiavimo būdo. Tačiau Direktyvoje 2000/35 nėra jokių taisyklių, kuriomis būtų draudžiama nustatyti viršutinę apskaičiuojamų delspinigių sumos ribą.
59.
Taigi, mano nuomone, sprendimą, ar tokią viršutinę ribą nustatyti, ir toliau priima valstybės narės, jeigu laikosi dvejopų lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimų ( 22 ).
60.
Pagal lygiavertiškumo principą iš esmės draudžiama diskriminacija tarp pagal nacionalinę teisę teikiamų reikalavimų ir panašių reikalavimų pagal ES teisę. Kitaip tariant, pagal ES teisę numatytoms teisėms turi būti taikomas ne mažiau palankus požiūris nei atitinkamoms teisėms pagal nacionalinę teisę.
61.
Dėl faktinių šios bylos aplinkybių nekyla jokių problemų dėl ne ultra alterum tantum taisyklės suderinamumo su šiuo principu. Nė viena šalis šiuo klausimu nepateikė prieštaravimų.
62.
Pagal veiksmingumo reikalavimą valstybėms narėms draudžiama sudaryti sąlygas, kad būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisėje numatytomis teisėmis.
63.
Žinoma, būtų galima ginčytis, kad bendrasis tikslas veiksmingai kovoti su pavėluotu mokėjimu vykdant komercinius sandorius būtų įgyvendinamas sėkmingiau, jeigu apskaičiuojamų delspinigių suma nebūtų ribojama. Kai pasiekiama ta viršutinė riba, aišku, kad skolininkui nebėra didelių papildomų paskatų mokėti skolą. Delspinigių suma tiesiog nebedidėja.
64.
Tačiau vadovaujantis tokia logika būtų galima kvestionuoti bet kokią nacionalinę taisyklę arba reikalauti, kad būtų sukurta nauja taisyklė. Pavyzdžiui, ar nebūtų direktyvos, kuria siekiama kovoti su pavėluotu mokėjimu, effet utile stipresnis, jeigu būtų grąžinti skolininkų kalėjimai ( 23 ) ir pavėlavęs sumokėti skolininkas būtų automatiškai įkalinamas? Tai būtų gana veiksminga priemonė priversti tą asmenį ir (arba) jo gimines skubiai sumokėti.
65.
Absurdiški pavyzdžiai padeda geriau suprasti poreikį nustatyti pagrįstas potencialiai neriboto veiksmingumo reikalavimo ribas. Mano nuomone, veiksmingumo reikalavimą reikėtų riboti dviem atvejais: kai neįmanoma arba kai tikrai pernelyg sudėtinga. Manau, jog ne ultra alterum tantum taisyklė neatitinka nė vieno iš šių standartų. Dėl šio teiginio ypač svarbūs du aspektai.
66.
Pirma, pagal nacionalines reguliavimo nuostatas, kurios nėra minimaliai suderintos pagal Direktyvą 2000/35, ne ultra alterum tantum taisyklė yra tam tikras teisėkūros pasirinkimas, susijęs su pavėluotų mokėjimų išlaidų paskirstymu kreditoriams ir skolininkams. Taisyklė atspindi socialinę pasidalijimo našta viziją, kai reikia išieškoti skolas. Pats savaime toks pasirinkimas neatrodo nepagrįstas arba neįmanomas. Faktiškai tam tikrų delspinigių ribojimo neviršijant pagrindinės skolos sumos priemonių galima atsekti dar iki romėnų teisės laikų ( 24 ).
67.
Be to, ne ultra alterum tantum taisyklę galima vertinti kaip sukuriančią tam tikrą pusiausvyrą tarp spartaus mokėjimo užtikrinimo ir kitų interesų arba vertybių. Pavėluotas mokėjimas paprastai susijęs su tuo, kad skolininkas negali arba nenori sumokėti. Tačiau kreditoriui nesiimant jokių veiksmų susikaupusios skolos suma gali dar labiau padidėti. Todėl tokia taisyklė, kokia yra ne ultra alterum tantum, paskatina kreditorių skubiai įtvirtinti savo teises. Iš tiesų panašią taisyklę galima rasti įvairiomis aplinkybėmis ir kitose nacionalinės teisės sistemose. Pavyzdžiui, Austrijos ir Čekijos civiliniuose kodeksuose ribojama kreditoriaus galimybė gauti delspinigius, viršijančius pagrindinės skolos sumą, už laikotarpį prieš bylinėjimąsi, jeigu kreditorius laiku nesiėmė veiksmų skolai išieškoti ( 25 ).
68.
Antra, kaip pažymėjo Slovėnijos vyriausybė, nacionalinę taisyklę, kaip antai ne ultra alterum tantum taisyklę, reikėtų vertinti ne atskirai, o atsižvelgiant į kitas svarbias nacionalinės teisės priemones, kuriose galioja viršutinės ribos taisyklė.
69.
Tarp tokių priemonių minėtina galimybė iš skolininko reikalauti atlyginti faktiškai patirtus nuostolius (jeigu tie nuostoliai viršija mokėtinus delspinigius). Iš tikrųjų, nors reikalavimas sumokėti delspinigius apskritai „laikomas patogia priemone leisti kreditoriui atlyginti jo paprastai patirtą žalą konkrečiai nereikalaujant jos įrodyti“ ( 26 ), tai nebūtinai reiškia, kad kreditoriui draudžiama reikalauti atlyginti žalą, kurios suma viršija apskaičiuotų delspinigių sumą. Ar tokia galimybė yra, priklauso nuo taikytinos nacionalinės teisės, ir tai turėtų vertinti nacionalinis teismas. Tačiau, kaip posėdyje paaiškino Slovėnijos vyriausybė, pagal Slovėnijos teisę kreditorius iš tikrųjų gali reikalauti atlyginti visus faktiškai patirtus nuostolius.
70.
Be to, jeigu kreditoriaus patirti nuostoliai susiję su teismų sistemos veikimo trūkumais, įskaitant nepagrįstą vilkinimą ir pernelyg ilgą teismo procesą, dar viena teisių gynimo priemonė gali būti ieškinys valstybei dėl žalos atlyginimo ( 27 ).
71.
Todėl siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą atsakyti taip: pagal Direktyvą 2000/35 nedraudžiama nacionalinėje teisėje įtvirtinti taisyklės, pagal kurią ribojama didžiausia mokėtinų delspinigių suma pagrindinės skolos suma.
C – Pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai
72.
Kaip jau minėjau, jeigu į trečiąjį nacionalinio teismo pateiktą klausimą Teisingumo Teismas atsakytų neigiamai, į pirmąjį ir antrąjį klausimus atsakyti nebereikėtų. Kadangi pagal Direktyvą 2000/35 nedraudžiama ne ultra alterum tantum taisyklė, ieškovo ieškinys negalėtų būti patenkintas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal nuomos sutartį atsirandantiems teisiniams santykiams taikoma Direktyva 2000/35. Tačiau jeigu Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad pagal Direktyvą 2000/35 draudžiama priimti nagrinėjamą taisyklę, pirmieji du prejudiciniai klausimai būtų svarbūs.
73.
Šiame skirsnyje pirmasis ir antrasis klausimai nagrinėjami kartu. Jų abiejų tikslas – išsiaiškinti, ar sudarydamas nuomos sutartį ieškovas veikė kaip „įmonė“, kaip apibrėžta Direktyvoje 2000/35, atsižvelgiant į tai, kad nuomos sutarties dalykas nesusijęs su jo veikla, kuriai vykdyti jam išduotas nacionalinis leidimas. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo konkrečiai prašo į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas sandoris buvo ekonominio pobūdžio ir ieškovas už jį išrašė sąskaitą.
74.
1 straipsnyje numatyta, kad Direktyva 2000/35 „taikoma visiems mokėjimams, padarytiems kaip komercinių sandorių apmokėjimas“. Todėl atsakant į klausimą, ar sandoriui pagal nuomos sutartį taikoma Direktyva 2000/35, reikia išaiškinti sąvoką „komercinis sandoris“, kurioje savo ruožtu vartojama sąvoka „įmonė“.
75.
Prieš nagrinėjant, ar apibrėžiant sąvoką „įmonė“ svarbu atsižvelgti į tam tikrai veiklai išduotą nacionalinę licenciją (c skirsnis), bus išnagrinėtos abi minėtos sąvokos (atitinkamai a ir b skirsniai). Galiausiai bus pateiktos kelios baigiamosios pastabos dėl teisinio kitos nuomos sutarties šalies, t. y. Gaisrininkų savanorių asociacijos, pobūdžio (d skirsnis).
a) Sąvoka „komercinis sandoris“
76.
Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 dalies pirmoje įtraukoje sąvoka „komerciniai sandoriai“ apibrėžta kaip „sandoriai tarp įmonių arba įmonių ir valstybės valdymo institucijų, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės ar suteiktos paslaugos“.
77.
Šią apibrėžtį, atrodo, sudaro šie elementai: i) sandorio šalys turi būti įmonės arba įmonė ir valdžios institucija; ii) turi būti tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos; iii) už tas prekes arba paslaugas turi būti atlyginama.
78.
Nėra jokių abejonių, kad nuomos sutartis tenkina ii ir iii sąlygas. Suteikta paslauga – autocisternos nuoma. Dėl atlygio už tą paslaugą buvo susitarta ir ilgainiui jis buvo sumokėtas. Tereikia atsakyti į klausimą, ar tenkinama ir i sąlyga. Ieškovas tikrai nėra valdžios institucija. Ar jį galima laikyti „įmone“?
b) Sąvoka „įmonė“
79.
Sąvoka „įmonė“ Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje apibrėžta kaip „organizacija, vykdanti savo nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą, net jei tokią veiklą vykdo vienas asmuo“ ( 28 ).
80.
Kad pagal Direktyvą 2000/35 kas nors būtų laikomas „įmone“: i) tas asmuo turi būti laikomas organizacija; ir ii) veikla turi būti nepriklausoma ekonominė ar profesinė veikla.
81.
Reikėtų pažymėti, jog Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje aiškiai minima tiesiog organizacija, kuri gali būti ir vienas asmuo, vykdantis savo nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą.
82.
Taigi iš tos nuostatos teksto matyti, jog sąvokos „organizacija“ nederėtų suprasti kaip nurodančios kokią nors konkrečią teisinę formą; tai labiau būdas pažymėti, kad turi būti vykdoma struktūrinė ir tęstinė veikla. Šiuo požiūriu nagrinėjamas asmuo turi pats organizuotis vykdyti veiklą tęstiniu ilgalaikiu pagrindu.
83.
Panašiai kaip Teisingumo Teismas yra konstatavęs kitomis aplinkybėmis, tokios organizacijos struktūra gali būti gana paprasta, nes tam tikruose sektoriuose „veikla iš esmės [gali būti] užtikrinama naudojant tik darbo jėgą“ ( 29 ).
84.
Faktas, kad ieškovas išrašė sąskaitą už pagal nuomos sutartį suteiktą paslaugą, mano nuomone, yra svarbus veiksnys, rodantis, jog jis tai padarė vykdydamas organizuotą ekonominę veiklą.
85.
Kalbant apie sandorio pagal nuomos sutartį pobūdį, pažymėtina, kad jis buvo akivaizdžiai ekonominis, nes ieškovas autocisterną Gaisrininkų savanorių asociacijai suteikė už atlygį. Pinigai pakeitė arba turėjo pakeisti savininką.
86.
Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nagrinėjamas sandoris atitinka sąvokos „komercinis sandoris“ apibrėžtį Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 dalies trečioje įtraukoje.
c) Nacionalinio leidimo svarba
87.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto nerimauja dėl to, kad nuomos sutarties dalykas nepatenka į ieškovo nacionalinio leidimo taikymo sritį. Remdamosi tuo faktu Slovėnijos vyriausybė ir Komisija daro išvadą, kad ieškovas negali būti laikomas „įmone“ pagal Direktyvą 2000/35. Jos iš esmės tvirtina, kad tiksli išduoto nacionalinio leidimo taikymo sritis turėtų būti lemiama taikant sąvokos „įmonė“ apibrėžtį pagal Direktyvą 2000/35.
88.
Nepritariu dėl dviejų pagrindinių priežasčių.
89.
Pirma, minėtoje sąvokos „įmonė“ apibrėžtyje nėra jokios nuorodos į valstybių narių teisės aktus. Tad ta sąvoka yra savarankiška ES teisės sąvoka. Ji turi būti apibrėžta nepriklausomai nuo nacionalinių leidimų arba registravimo sistemų ( 30 ).
90.
Antra, savarankiška ES teisėje įtvirtinta apibrėžtis šioje byloje pasitarnauja papildomam gana svarbiam tikslui, susijusiam su komercinių sandorių, kuriems taikoma ta direktyva, nuspėjamumu. Jeigu sąvokos „įmonė“ taikymo sritis pagal direktyvą būtų susieta su pagal nacionalinę teisę išduodamo leidimo tam tikrai verslo veiklai vykdyti taikymo sritimi, tai iš tikrųjų įpareigotų sutarčių šalis pradėti kiekvieną sykį tikrinti, ar kita šalis faktiškai pasirašo sutartį pagal savo veiklos taikymo sritį pagal nacionalinę teisę. Su tuo susijęs teisinis susiskaidymas ne tik savaime nepageidaujamas. Jis taip pat padarytų verslo praktiką itin gremėzdišką, ypač vykdant tarpvalstybinius sandorius.
91.
Todėl, mano nuomone, nacionalinio leidimo taikymo sritis nėra lemiama apibrėžiant sąvoką „įmonė“ pagal Direktyvą 2000/35. Tai vis dėlto nereiškia, kad nacionalinės registravimo ar leidimų sistemos buvimas visiškai nesvarbus. Tačiau šiuo pagrindu tegalima daryti prielaidą, kad šalis vykdė savo ekonominę ar profesinę veiklą.
92.
Kitaip tariant, jeigu nuomos sutartis patektų į ieškovo nacionalinės licencijos taikymo sritį, būtų daroma prielaida, kad ieškovas vykdė nepriklausomą ekonominę veiklą. Tačiau dėl fakto, kad nuomos sutarties dalykas nepateko į ieškovo licencijos taikymo sritį, negalima atmesti galimybės, jog ieškovas galėtų būti laikomas įmone, jeigu tenkinamos pirma išvardytos savarankiškos sąlygos, įtvirtintos Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 dalyje.
93.
Dėl išsamumo derėtų pridurti, jog į sąvoką „įmonė“, kaip apibrėžta Direktyvoje 2000/35, mano nuomone, nepatenka scenarijai, kai asmuo veiklą, kurią galima laikyti „ekonomine“, vykdo epizodiškai. Nors tokie atvejai yra ekonominio pobūdžio, jų negalima vertinti kaip struktūrinės ar tęstinės verslo veiklos.
94.
Kalbant apie nagrinėjamą bylą, pažymėtina, kad autocisternos nuomą galima vertinti kaip ieškovo bendros tęstinės verslo veiklos dalį. O pavyzdžiui, jeigu per metinę mokyklų šventę sekmadienio mugėje ieškovas parduotų vaikams pyragus, tokią veiklą vargu ar galima būti vertinti taip pat. Kitas pavyzdys: sėkmingas verslininkas padeda kaimynui tvarkyti sodą, o kaimynas jį už tai kviečia puodelio arbatos ir galbūt net pyrago, bet, ko gero, tokios veiklos negalima būtų vertinti kaip to verslininko struktūrinės tęstinės verslo veiklos.
95.
Kitaip tariant, žmonės dalyvauja įvairioje ekonominio pobūdžio veikloje, bet asmens struktūrine tęstine verslo veikla ji laikytina tik tam tikrais atvejais. Vertindamas, ar nagrinėjama veikla yra toks struktūrinis tęstinis verslas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į visus svarbius įrodymus, kuriais patvirtinama arba paneigiama tokia išvada.
96.
Pritaikyti šias bendras gaires šios bylos faktinėms aplinkybėms turi nacionalinis teismas. Tačiau, kalbant apie Teisingumo Teismui pateiktas faktines aplinkybes, t. y. faktą, kad nagrinėjamas sandoris galėtų būti pagrįstai vertinamas kaip dalis platesnės struktūrinės tęstinės nepriklausomos ekonominės veiklos, kurią vykdo ieškovas ir už kurią buvo išrašyta sąskaita, mano nuomone, darytina išvada, jog galima laikyti, kad nuomos sutartį sudaręs ieškovas veikė kaip „įmonė“, kaip apibrėžta Direktyvoje 2000/35.
97.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog savarankiška sąvokos „įmonė“ apibrėžtis Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 dalyje apima asmenis, vykdančius struktūrinę tęstinę nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą. Faktas, ar tam tikras tokios veiklos atvejis, kaip antai konkreti sutartis, patenka į tikslią nacionalinės registravimo ar leidimų sistemos taikymo sritį, neturi lemiamos reikšmės šiai apibrėžčiai. Tačiau jeigu toks asmuo veikė pagal nacionalinę registraciją arba leidimą, darytina prielaida, kad reikėtų daryti išvadą, jog asmuo veikė vykdydamas savo ekonominę ar profesinę veiklą. Sąskaitos išrašymas yra dar vienas veiksnys, parodantis, kad toks asmuo veikė vykdydamas struktūrinę tęstinę ekonominę veiklą.
d) Gaisrininkų savanorių asociacijos pobūdis
98.
Pabaigoje derėtų pažymėti, jog pirmajame ir antrajame prejudiciniuose klausimuose dėmesys į sąvokos „įmonė“ apibrėžtį pagal Direktyvą 2000/35 sutelkiamas tik kalbant apie ieškovą. Tačiau galimybė laikyti su nuomos sutartimi susijusius santykius „komerciniu sandoriu“ pagal tą direktyvą taip pat galiausiai priklausys nuo kitos sutarties šalies, t. y. Gaisrininkų savanorių asociacijos, statuso.
99.
Kaip jau minėta, pagal Direktyvą 2000/35 „komercinis sandoris“ – tai sandoris „tarp įmonių arba įmonių ir valstybės valdymo institucijų“. Kalbant apie pastarosios sąvokos apibrėžtį, Direktyvoje 2000/35 daroma kryžminė nuoroda į „užsakovą ar subjektą, kaip apibrėžta Viešojo pirkimo direktyvose“.
100.
Nurodytose viešojo pirkimo direktyvose sąvoka „užsakovas ar subjektas“ apibrėžta kaip valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės subjektai, asociacijos, įsteigtos vienos ar kelių tokių viešosios teisės subjektų. „Viešosios teisės subjektas“ savo ruožtu taikytinose direktyvose apibrėžtas kaip bet kokia įstaiga, „skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nepramoninio ir nekomercinio pobūdžio, tenkinti, turi juridinio asmens statusą ir didžiąja dalimi yra finansuojama iš valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijų ar kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, lėšų; arba kontroliuojama šių įstaigų; arba turinti administravimo, valdymo ar priežiūros valdybą, kurios daugiau negu pusė narių skiriami valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų ar kitų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų“ ( 31 ).
101.
Atsižvelgdamas į šiuos kriterijus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pats turėtų nustatyti, koks per šiai bylai svarbų laikotarpį buvo Gaisrininkų savanorių asociacijos teisinis pobūdis pagal nacionalinę teisę, kad padarytų išvadą, ar tai buvo „komercinis sandoris“, kaip apibrėžta Direktyvos 2000/35 2 straipsnio 1 dalyje.
V – Išvada
102.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Vrhovno sodišče Republike Slovenije (Slovėnijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) pateiktus prejudicinius klausimus:
Pirmasis ir antrasis klausimai:
2000 m. birželio 29 d. Direktyvos 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose 2 straipsnio 1 dalį reikėtų aiškinti taip, kad joje pateikta savarankiška sąvokos „įmonė“ apibrėžtis, apimanti asmenis, vykdančius struktūrintą tęstinę nepriklausomą ekonominę ar profesinę veiklą. Faktas, ar tam tikras tokios veiklos atvejis, kaip antai konkreti sutartis, patenka į tikslią nacionalinės registravimo ar leidimų sistemos taikymo sritį, neturi lemiamos reikšmės šiai savarankiškai apibrėžčiai. Tačiau jeigu toks asmuo veikė pagal nacionalinę registraciją arba leidimą, darytina prielaida, kad reikėtų daryti išvadą, jog asmuo veikė vykdydamas savo ekonominę ar profesinę veiklą. Sąskaitos išrašymas yra dar vienas veiksnys, parodantis, jog toks asmuo veikė vykdydamas struktūrinę tęstinę ekonominę veiklą.
Trečiasis klausimas:
Direktyvą 2000/35 reikėtų aiškinti taip, kad ja nedraudžiama nacionalinės teisės taisyklė, pagal kurią didžiausia mokėtinų delspinigių suma negali viršyti pagrindinės skolos sumos.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) OL L 200, 2000, p. 35; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 226. Nuo 2013 m. kovo 16 d. ta direktyva panaikinta ir pakeista nauja redakcija išdėstyta direktyva: Direktyva 2011/7/ES (OL L 48, 2011, p. 1).
( 3 ) OL L 236, 2003.
( 4 ) Minėdamas, jog ji buvo įvykdyta iš dalies, turiu omenyje tai, kad ieškovas, atrodo, įvykdė įsipareigojimus pagal sutartį, suteikdamas Gaisrininkų savanorių asociacijai autocisterną, o asociacija savo nuomos mokėjimo už autocisterną įsipareigojimų neįvykdė.
( 5 ) 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Ynos, C‑302/04, EU:C:2006:9.
( 6 ) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).
( 7 ) 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Ynos, C‑302/04, EU:C:2006:9, 36–38 punktai.
( 8 ) Taip pat žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Nutarties VG Vodoopskrba, C‑254/14, EU:C:2014:2354, 10 ir 11 punktus; 2014 m. balandžio 3 d. Nutarties Pohotovosť, C‑153/13, EU:C:2014:1854, 23–25 punktus; 2012 m. lapkričio 8 d. Nutarties SKP, C‑433/11, EU:C:2012:702, 35–37 punktus; 2007 m. kovo 6 d. Nutarties Ceramika Paradyż, C‑168/06, EU:C:2007:139, 20–25 punktus; 2006 m. vasario 9 d. Nutarties Lakép ir kt., C‑261/05, EU:C:2006:98, 17–20 punktus.
( 9 ) 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimas Data Delecta ir Forsberg, C‑43/95, EU:C:1996:357.
( 10 ) 1997 m. spalio 2 d. Sprendimas Saldanha ir MTS / Hiross, C‑122/96, EU:C:1997:458.
( 11 ) 1997 m. spalio 2 d. Sprendimo Saldanha ir MTS / Hiross, C‑122/96, EU:C:1997:458, 14 punktas. Taip pat žr. 2001 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Schieving-Nijstad vof ir kt., C‑89/99, EU:C:2001:438, 49 ir 50 punktus; generalinio advokato G. Cosmas išvadą byloje Andersson ir Wåkerås-Andersson, C‑321/97, EU:C:1999:9, ypač 61 ir paskesnius punktus, kuriuose aptariamas ES teisės taikomumas laiko atžvilgiu pagal tai, ar nagrinėjama situacija galutinai buvo išspręsta iki įstojimo.
( 12 ) Taip pat žr. šias išsamiai šioje išvadoje neaptariamas bylas: 2000 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Österreichischer Gewerkschaftsbund, C‑195/98, EU:C:2000:655, 55 punktą; 2002 m. vasario 7 d. Sprendimo Kauer, C‑28/00, EU:C:2002:82, 42–59 punktus; 2002 m. balandžio 18 d. Sprendimo Duchon, C‑290/00, EU:C:2002:234, 44–46 punktus. Taip pat žr. 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Pokrzeptowicz-Meyer, C‑162/00, EU:C:2002:57, 50–57 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką.
( 13 ) Taip pat žr. S. L. Kaleda „Immediate Effect of Community Law in the New Member States: Is there a Place for a Consistent Doctrine?“, 2004, 10 ELJ 102, arba N. Półtorak „Ratione Temporis Application of the Preliminary Rulings Procedure“, 2008, CMLRev, 1357.
( 14 ) 2007 m. birželio 14 d. Sprendimas Telefónica O2 Czech, C‑64/06, EU:C:2007:348. Taip pat žr. generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados toje byloje 32 punktą ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bezpečnostní softwarová, C‑393/09, EU:C:2010:816, 22–27 punktus.
( 15 ) 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo CIBA, C‑96/08, EU:C:2010:185, 13–15 punktai. Taip pat žr. 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Circul Globus Bucureşti, C‑283/10, EU:C:2011:772, 29 punktą.
( 16 ) 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39/40, 1976; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187).
( 17 ) 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Kuso, C‑614/11, EU:C:2013:544, 30 punktas. Taip pat žr. 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo X, C‑318/13, EU:C:2014:2133, 21–24 punktus.
( 18 ) Žr., pavyzdžiui, 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2012:72, 47 punktą. Taip pat žr. 1981 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Meridionale Industria Salumi ir kt. sujungtose bylose C‑212/80–C‑217/80, EU:C:1981:270, 9 punktą.
( 19 ) Taigi priešingas atsakovės argumentas, pateiktas pagrindinėje byloje, atrodo nepagrįstas (žr. šios išvados 18 punktą).
( 20 ) Tokia taisyklių, reglamentuojančių laikiną konkrečių antrinės teisės aktų taikomumą, įvairovė patvirtina, kaip svarbu aiškiai atskirti bendrąjį požiūrį į laikiną ES teisės taikymą nuo konkrečių taisyklių, kurios gali būti numatytos konkrečioje antrinės teisės priemonėje, kaip paaiškinta šios išvados 23 ir 24 punktuose.
( 21 ) 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Caffaro, C‑265/07, EU:C:2008:496, 14–16 punktai. Taip pat žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑302/05, EU:C:2006:683, 23 punktą; 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimo 01051 Telecom, C‑306/06, EU:C:2008:187, 21 punktą ir generalinės advokatės E. Sharpston išvados byloje IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2016:341, 36 punktą.
( 22 ) Taip pat žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail Ltd ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2014 m. liepos 17 d. Nutarties Delphi Hungary Autóalkatrész Gyártó, C‑654/13, EU:C:2014:2127, 35 punktą ir 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimo Irimie, C‑565/11, EU:C:2013:250, 23 punktą.
( 23 ) Kadangi teikiamas tiesiog iliustracinis argumentum ad absurdum, galimų su žmogaus teisėmis susijusių padarinių dėl Marshalsea(s) grąžinimo, ypač atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ketvirtojo papildomo protokolo 1 straipsnį, galima nenagrinėti. Literatūroje tokių pavyzdžių galima rasti Charles Dickens „Little Dorrit“, Penguin Classics, 2004.
( 24 ) Justiniano kodekse CJ.1.2.17.3 buvo numatyta, kad „jeigu kuris nors iš paminėtų dalykų praleistas, kreditorius ir pirkėjas netenka turto, skolos ir sumokėtos kainos, o tas, kuris atliko mainus, netenka ir to, ką pateikė, ir to, ką gavo; kas gavo kokį nors turtą ilgalaikės nuomos pagrindais visam gyvenimui arba dovanų, arba perleidimo pagrindu, grąžina tai, ką gavo, ir papildomą sumą, lygią tam, kas buvo duota“ [reddit quod accepit et alterum tantum eius, quanti est quod datum fuerit]. Vertimas į anglų kalbą iš F. H. Blume „The Annotated Justinian Code“, T. Kearley (leid.), 2-asis leidimas, paskelbtas adresu . Senesnę panašios minties išraišką galima rasti Ulpiano kodekse, Ulp. D. 12, 6, 26, 1. „Supra duplum autem usurae et usurarum usurae nec in stipulatum deduci, nec exigi possunt, et solutae repetuntur“, R. Zimmerman (leid.) „The Law of Obligations: Roman Foundations of the Civilian Tradition“, Oxford University Press, 1996, p. 169. Šios taisyklės ir jos išraiškos viduramžiais aptarimą žr., pavyzdžiui, P. Jörs „Römisches Recht: Römisches Privatrecht. Abriss des Römisches Zivilprozessrechts“, Springer-Verlag, 2013, p. 183, arba H. Honsell „Römisches Recht“, Springer-Verlag, 2010, p. 95.
( 25 ) Žr. ABGB 1335 straipsnį: „Hat der Gläubiger die Zinsen ohne gerichtliche Einmahnung bis auf den Betrag der Hauptschuld steigen lassen, so erlischt das Recht, vom Kapital weitere Zinsen zu fordern. Vom Tag der Streitanhängigkeit an können jedoch neuerdings Zinsen verlangt werden.“ Taip pat žr. Čekijos civilinio kodekso (Občanský zákoník, Įstatymas Nr. 89/2012 Rink.) 1805 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad kreditorius, iškart nepasinaudojęs savo teisėmis, neturi teisės į pagrindinės skolos sumą viršijančius delspinigius už laikotarpį prieš bylinėjimąsi.
( 26 ) R. Zimmermann „Interest for Delay in Payment for Money“, L. Gullifer, S. Vogenauer (leid.) „English and European Perspectives on Contract and Commercial law: Essays in Honour of Hugh Beale“, Hart Publishing, Oksfordas ir Portlandas, 2014, p. 329.
( 27 ) Atsižvelgiant į tokį platesnį kitų galimų teisių gynimo priemonių kontekstą ir apskritai teisinės sistemos veikimą, atrodytų, jog ribojant delspinigius galima siekti ir kito tikslo: apsaugoti skolininką ne nuo kreditoriaus neveikimo, o nuo valstybės narės „teisminio neveikimo“ dėl struktūrinių teisminės sistemos problemų, dėl kurių teismo procesas tampa pernelyg ilgas. Su tuo susijęs klausimas, kiek būtų sąžininga perkelti dalį tokių „išlaidų“ kreditoriams, gana įdomus, bet, žinoma, nesusijęs su šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
( 28 ) Derėtų pažymėti, jog sąvokų „komercinis sandoris“ ir „įmonė“ apibrėžtys liko nepakitusios nauja redakcija išdėstytoje Direktyvoje 2011/7, tik patikslinta, kad „įmonė“ nėra „valdžios institucija“.
( 29 ) Taip pat žr. 1998 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Hernández Vidal ir kt., C‑127/96, C‑229/96 ir C‑74/97, EU:C:1998:594, 27 punktą; taip pat žr. 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Scattolon, C‑108/10, EU:C:2011:542, 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.
( 30 ) Šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Pfotenhilfe-Ungarn, C‑301/14, EU:C:2015:793, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Vapenik, C‑508/12, EU:C:2013:790, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.
( 31 ) 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 322) 1 straipsnio b punktas; 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 110) 1 straipsnio b punktas; 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 t., 2 t., p. 163) 1 straipsnio b punktas; 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyvos 93/38/EEB dėl subjektų, vykdančių savo veiklą vandens, energetikos, transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 199, 1993, p. 84; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 194) 1 straipsnio 1 dalis. Šios direktyvos buvo pakeistos 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/17/EB ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 19). Žr. atitinkamai tų direktyvų 2 straipsnio 1 dalies a punktą ir 1 straipsnio 9 dalį. Jos buvo panaikintos 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), ir 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (OL L 94, 2014, p. 243).
Full & Egal Universal Law Academy