GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2017 m. balandžio 6 d. ( 1 )
Byla C‑531/15
Elda Otero Ramos
prieš
Servicio Galego de Saúde
ir
Instituto Nacional de la Seguridad Social
(Tribunal Superior de Justicia de Galicia (Galisijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Socialinė politika – Direktyva 2006/54/EB – Vienodas požiūris į darbuotojus vyrus ir darbuotojas moteris – 19 straipsnis – Įrodinėjimo pareigos perkėlimo taisyklės – Direktyva 92/85/EEB – 4 straipsnis – Veiklos rūšių, galinčių kelti veiksnių, procesų arba darbo sąlygų poveikio riziką, įvertinimas“
1.
Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Tribunal Superior de Justicia de Galicia (Galisijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) prašo pateikti taisyklių, pagal kurias bylose, kuriose pareiškėjas tvirtina, kad dėl jo lyties nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, įrodinėjimo pareiga perkeliama atsakovui, aiškinimo gaires. Tokia įrodinėjimo pareiga kyla iš Direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo ( 2 ). Pagrindinėje byloje darbuotoja tvirtina, kad tuo metu, kai vaiką maitino krūtimi, darbo sąlygos galėjo daryti neigiamą poveikį jos arba kūdikio sveikatai. Jos ieškinys buvo pareikštas remiantis nacionalinės teisės aktais, kuriais įgyvendinama Direktyva 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo ( 3 ). Savo prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo teiraujasi, kaip tą direktyvą reikėtų aiškinti atsižvelgiant į Direktyvoje 2006/54 nustatytas įrodinėjimo pareigos taisykles.
Sąjungos teisė
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija
2.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 4 ) 23 straipsnyje nustatyta, kad moterų ir vyrų lygybė turi būti užtikrinta visose srityse, įskaitant priėmimą į darbą, darbą ir atlyginimą.
Direktyva 89/391
3.
Tarybos direktyvoje 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo ( 5 )„prevencija“ apibrėžta kaip „visos priemonės, kurių imamasi arba ketinama imtis visuose įmonės darbo etapuose, kad būtų išvengta profesinės rizikos arba ji būtų sumažinta“ ( 6 ). Direktyvoje nustatyta, kad ypač jautrios rizikos grupės turi būti apsaugotos nuo konkrečių jas veikiančių pavojų ( 7 ), ir Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama teisė priimti atskiras direktyvas, kuriomis būtų skatinama gerinti darbo aplinką sudarant geresnes darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos sąlygas ( 8 ).
Direktyva 92/85
4.
Vienas iš Direktyvos 92/85 tikslų yra nustatyti būtiniausius reikalavimus, skatinančius sąlygų, pirmiausia darbo aplinkos, gerinimą, kad būtų užtikrinta geresnė darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga ( 9 ). Nėščios, neseniai pagimdžiusios arba maitinančios krūtimi darbuotojos laikomos ypatingos rizikos grupe ( 10 ). Dėl tokios apsaugos moterims neturėtų būti sudaromos blogesnės sąlygos darbo rinkoje ir neturėtų būti pažeidžiamos direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris ( 11 ). Tam tikros veiklos rūšys maitinančioms krūtimi darbuotojoms gali sukelti ypatingą kenksmingų veiksnių, procesų ar darbo sąlygų poveikio riziką. Atitinkamais atvejais tokia rizika turi būti įvertinta ir tokio įvertinimo rezultatai turi būti pranešti darbuotojoms ( 12 ). Jeigu atlikus įvertinimą matyti, kad kyla rizika dėl darbuotojos saugos ir sveikatos, turi būti imamasi jos apsaugos priemonių ( 13 ). Negalima reikalauti, kad maitinančios krūtimi darbuotojos užsiimtų veikla, jei buvo nustatyta, kad dėl jos kyla ypač kenksmingų veiksnių ar saugai ir sveikatai pavojingų darbo sąlygų poveikio rizika ( 14 ).
5.
1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Direktyvos 92/85, „kuri yra dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos [89/391] 16 straipsnio 1 dalyje, tikslas yra įgyvendinti priemones, skirtas skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų darbo sauga ir sveikatos apsauga“.
6.
2 straipsnio c punkte maitinanti krūtimi darbuotoja apibrėžta kaip „krūtimi maitinanti darbuotoja, kaip apibrėžta nacionalinės teisės aktais ir (arba) nacionaline praktika, kuri praneša apie savo padėtį savo darbdaviui pagal šiuos teisės aktus ir (arba) praktiką“ ( 15 ).
7.
Komisija, laikydamasi 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų, parengė 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų saugai ir sveikatai kenksmingų cheminių, fizinių ir biologinių veiksnių ir gamybos procesų įvertinimo rekomendacijas ( 16 ).
8.
4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kalbant apie visų veiklos rūšių, galinčių kelti konkrečią veiksnių, procesų arba darbo sąlygų, kurių neišbaigtas sąrašas pateikiamas I priede ( 17 ), poveikio riziką, darbdavys įvertina tokio poveikio 2 straipsnyje nurodytoms darbuotojoms pobūdį, mastą ir trukmę įmonėje arba įstaigoje. Įvertinimas atliekamas siekiant įvertinti atitinkamos darbuotojos saugai ar sveikatai keliamą riziką ir bet kokį galimą poveikį, be kita ko, maitinimui krūtimi ir nuspręsti, kokių priemonių reikia imtis. 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atitinkama darbuotoja turi būti informuota apie tokio įvertinimo rezultatus ir apie visas darbo saugos ir sveikatos apsaugos priemones, kurių bus imtasi. Toks įvertinimas atliekamas remiantis rekomendacijomis.
9.
5 straipsnyje „Veiksmai, atliekami gavus įvertinimo rezultatus“ nustatyta:
„1. Nepažeisdamas Direktyvos 89/391/EEB 6 straipsnio, jei 4 straipsnio 1 dalyje nurodyto įvertinimo rezultatai parodo, kad 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų saugai ir sveikatai yra iškilusi rizika arba gali būti padarytas poveikis nėštumui ar maitinimui krūtimi, darbdavys imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad laikinai pakeitus tos darbuotojos darbo sąlygas ir (arba) darbo laiką bus išvengta tokio poveikio darbuotojai rizikos.
2. Jei jos darbo sąlygų ir (arba) darbo laiko neįmanoma pakeisti dėl techninių ir (arba) objektyvių priežasčių arba to padaryti negali būti reikalaujama dėl pagrįstų priežasčių, darbdavys imasi priemonių, kad minima darbuotoja būtų perkelta į kitą darbą.
3. Jei perkelti darbuotojos į kitą darbą neįmanoma dėl techninių ir (arba) objektyvių priežasčių arba to padaryti negali būti reikalaujama dėl pagrįstų priežasčių, minimai darbuotojai yra suteikiamos atostogos pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką visam laikotarpiui, kurio reikia jos saugai garantuoti ir sveikatai apsaugoti.
“
10.
11 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kad būtų garantuotas 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių, kaip numatyta šiame straipsnyje, laikymasis, nustatoma, kad:
1) [5 straipsnyje] nurodytais atvejais 2 straipsnyje nurodytoms darbuotojoms turi būti garantuotos, remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika, su darbo sutartimi susijusios darbo teisės, įskaitant atlyginimo išlaikymą ir (arba) teisę į atitinkamą pašalpą;
“
Direktyva 2006/54
11.
Direktyvos 2006/54 konstatuojamosiose dalyse nustatyta, pirma, kad Tarybos direktyvoje 97/80/EB ( 18 ) buvo nustatytos nuostatos, kuriomis buvo siekiama, be kita ko, įgyvendinti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principą ( 19 ). Antra, iš Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad nepalankus požiūris į moterį dėl jos nėštumo arba motinystės yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties. Todėl Direktyva 2006/54 turėtų būti aiškiai taikoma tokiam požiūriui ( 20 ). Trečia, kalbant apie vienodo požiūrio principą, Teisingumo Teismas nuolat pripažindavo, kad yra teisėta saugoti moters biologinę būklę nėštumo ir motinystės metu ir priimti motinystės saugos priemones siekiant tikros lygybės. Todėl Direktyva 2006/54 neturėtų pažeisti Direktyvos 92/85 ( 21 ). Taigi vienas iš Direktyvos 2006/54 tikslų yra ginti moterų, esančių motinystės atostogose, teises darbo srityje siekiant užtikrinti, kad jos nepatirtų žalos dėl to, kad išėjo tokių atostogų, ir galėtų naudotis geresnėmis darbo sąlygomis, kurios būtų buvusios suteiktos joms nedirbant ( 22 ).
12.
Ketvirta, konstatuojamosiose dalyse pripažįstama: „Užtikrinant veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, svarbus vaidmuo tenka taisyklių dėl įrodinėjimo pareigos priėmimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to reikėtų numatyti nuostatą, skirtą užtikrinti, kad prima facie diskriminacijos bylos atveju įrodinėjimo pareiga atitektų atsakovui, išskyrus procesinius veiksmus, kai faktines aplinkybes turi ištirti teismas arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Tačiau reikia patikslinti, kad faktus, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama, įvertina kompetentingos nacionalinės institucijos pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką. Be to, pačios valstybės narės turi įvesti bet kuriame procesinių veiksmų etape įrodymų taisykles, kurios yra palankesnės ieškovams.“ ( 23 )
13.
1 straipsnyje numatyta, jog Direktyvos 2006/54 tikslas – „užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje“.
14.
2 straipsnio 1 dalies a punkte apibrėžta, kad tiesioginė diskriminacija pasireiškia tada, „kai dėl lyties vienam asmeniui sudaromos mažiau palankios sąlygos palyginti su sąlygomis, kurios panašioje situacijoje yra, buvo ar būtų sudarytos kitam asmeniui“. Netiesioginė diskriminacija pasireiškia tada, „kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar praktikos vienos lyties asmenys gali atsidurti tam tikroje prastesnėje padėtyje nei kitos lyties asmenys, išskyrus atvejus, kai tą nuostatą, kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis“ (2 straipsnio 1 dalies b punktas). 2 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta, kad „diskriminacija“ apima „bet kokį mažiau palankų požiūrį į moterį dėl nėštumo arba motinystės atostogų pagal [Direktyvą 92/85]“.
15.
II antraštinėje dalyje nustatytos specialiosios nuostatos, įskaitant draudimą diskriminuoti dėl vienodo užmokesčio ir vienodo požiūrio profesinėse socialinės apsaugos sistemose. II antraštinės dalies 3 skyriaus 14 straipsnyje nustatytas draudimas diskriminuoti įsidarbinimo, profesinio mokymo, įdarbinimo ir darbo sąlygų srityse.
16.
III antraštinės dalies „Horizontaliosios nuostatos“ 19 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.
2. Šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.
4. [1 ir 2 dalys] taip pat taikomos:
a)
atvejams, kuriems taikomas , kiek tai susiję su diskriminacija dėl lyties, – [Direktyva 92/85]
“
17.
Remiantis 28 straipsniu, Direktyva 2006/54 neturi pažeisti (Europos Sąjungos ir nacionalinių) nuostatų dėl moterų apsaugos, ypač dėl nėštumo ir motinystės. Be to, konkrečiai nurodyta, kad ji nepažeidžia, be kita ko, Direktyvos 92/85.
Ispanijos teisės aktai
18.
Ley de Prevención de Riesgos Laborales (Profesinės rizikos prevencijos įstatymas, toliau – LPRL) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertinant riziką nėščioms ar neseniai pagimdžiusioms darbuotojoms turi būti nustatytas veiksnių, procesų ar darbo sąlygų, galinčių pakenkti darbuotojos ar vaisiaus sveikatai, poveikio pobūdis, laipsnis ir trukmė, kai jos atlieka bet kurią veiklą, dėl kurios gali atsirasti konkreti rizika. Jeigu tokio įvertinimo rezultatai parodo, kad nėščios arba maitinančios krūtimi darbuotojos saugai ar sveikatai yra iškilusi rizika arba gali būti padarytas poveikis, darbdavys turi imtis priemonių, būtinų tokio poveikio rizikai išvengti, pakeisdamas jos darbo sąlygas ir darbo laiką. Jeigu būtina, tokios priemonės gali būti leidimas nedirbti naktį ar pamainomis.
19.
Minėto įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai darbo sąlygų ar darbo laiko pakeisti neįmanoma arba net ir juos pakeitus darbo sąlygos gali pakenkti nėščios darbuotojos ar vaisiaus sveikatai, jai turi būti pavedamos kitos jos būklei tinkamos darbo funkcijos. Darbdaviai, pasitarę su darbuotojų atstovais, turi sudaryti nerizikingų darbų sąrašą. Jeigu yra galimybė, darbuotoja turi būti perkelta į tokią darbo vietą. Tačiau 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu į kitą darbo vietą negalima perkelti dėl techninių arba objektyvių priežasčių arba jeigu to negalima reikalauti dėl tinkamai pagrįstų motyvų, tokios darbuotojos darbo sutarties galiojimas gali būti laikinai sustabdytas motyvuojant, jog jos nėštumo metu kyla rizika, tokiam laikotarpiui, kuris būtinas jos saugai ir sveikatai užtikrinti, kol jos neįmanoma grąžinti į ankstesnę darbo vietą arba į jos būklei tinkamą kitą darbo vietą.
20.
Minėto įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad 26 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikytinos ir krūtimi maitinančiai darbuotojai, jeigu jos darbo sąlygos gali pakenkti jos arba jos vaiko sveikatai ir yra išduota tai patvirtinanti, be kita ko, Instituto Nacional de la Seguridad Social (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas) (toliau – INSS) pažyma ir Servicio Nacional de Salud (Nacionalinė sveikatos tarnyba) gydytojo, kuris vykdo darbuotojos arba jos vaiko sveikatos priežiūrą, ataskaita. Be to, darbuotojos darbo sutarties galiojimas gali būti laikinai sustabdytas pagal 26 straipsnio 3 dalį motyvuojant krūtimi maitinamam jaunesniam nei devynių mėnesių vaikui kylančia rizika, jeigu darbuotojos dėl jos individualių aplinkybių negalima perkelti į kitą darbą.
21.
Ley General de la Seguridad Social (Bendrojo socialinės apsaugos įstatymo) 135bis straipsnyje nustatyta, kad skiriant finansinę išmoką krūtimi maitinančiai motinai, kuriai darbas kelia riziką (toliau – finansinė išmoka), laikino jos darbo sutarties galiojimo sustabdymo laikotarpis laikomas „saugoma padėtimi“, jeigu jos negalima perkelti į kitas pareigas pagal LPRL 26 straipsnio 4 dalį.
22.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad 2007 m. kovo 22 d.Ley orgánica 3/2007 para la igualdad efectiva de mujeres y hombres (Pagrindinis įstatymas Nr. 3/2007 dėl veiksmingos moterų ir vyrų lygybės) buvo įtvirtintos nuostatos, taikomos motinoms, kurioms rizika kyla kūdikių maitinimo krūtimi laikotarpiu. Iki šio teisės akto priėmimo tokia pozicija Ispanijos teisėje nebuvo reglamentuota; teisės aktas buvo priimtas siekiant laikytis Direktyvos 92/85, visų pirma jos 5 straipsnio 3 dalies, reikalavimų.
Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
23.
Elda Otero Ramos dirba slaugytoja Servicio Galego de Saúde (Galisijos sveikatos tarnyba) pavaldžios Centro Hospitalario Universitario de A Coruña (A Korunjos centrinė universitetinė ligoninė, toliau – ligoninė) Skubiosios pagalbos skyriuje. 2011 m. gruodžio 22 d. ji pagimdė mergaitę ir ją maitino krūtimi.
24.
2012 m. gegužės 8 d. E. Otero Ramos pateikė prašymą INSS išduoti medicinos pažymą, kad ji atitinka nacionalinės teisės aktuose nustatytą darbuotojos, kuri vaiką maitina krūtimi, sąvokos apibrėžtį ir kad dirbdama slaugytoja ligoninės Skubiosios pagalbos skyriuje ji susiduria su rizika ( 24 ).
25.
Vertinant E. Otero Ramos pateiktą prašymą buvo nagrinėjama toliau nurodyta informacija: pirma, ligoninės Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovo sprendimas, kuriame buvo nurodyta, kad: i) ji yra Skubiosios pagalbos skyriaus slaugytoja; ii) jos darbo sąlygas sudaro pamaininis darbas rytais, po pietų, vakarais ir naktį; iii) pagal Profilaktinės sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo ataskaitą, pridedamą prie sprendimo, kyla konkreti rizika krūtimi maitinančiai motinai ir iv) jos pareigos „ priskirtinos prie nerizikingų darbų, nurodytų įmonės sąraše, kurį darbdavys sudarė pasitaręs su darbuotojų atstovais“; antra, Profilaktinės sveikatos priežiūros ir profesinės rizikos prevencijos tarnybos gydytojo ataskaita (minima iii punkte), kurioje patvirtinta, kad buvo atlikta E. Otero Ramos apžiūra ir įvertinta jos pateikta gydytojo išvada; gydytojas nusprendė, kad ji „gali“„ atlikti jai pavestas darbines funkcijas, kurios nekelia rizikos maitinimui krūtimi“ ( 25 ).
26.
Po dviejų dienų INSS 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu atmetė E. Otero Ramos prašymą motyvuodamas, kad nebuvo nustatyta, jog jos darbo sąlygos daro neigiamą poveikį jos (ar jos vaiko) sveikatai. Taigi ji buvo informuota, kad nėra tikslinga pradėti procedūrą dėl finansinės išmokos skyrimo ( 26 ).
27.
2012 m. liepos 11 d. E. Otero Ramos INSS sprendimą apskundė Juzgado de lo Social No 2 de A Coruña (Korunjos socialinių bylų teismas Nr. 2) ( 27 ). Prie ieškinio buvo pridėtas jos tiesioginio vadovo, kuris yra gydytojas ir vadovauja ligoninės Skubiosios pagalbos skyriui, pasirašytas raštas (toliau – tiesioginio vadovo raštas). Jame buvo nurodyta, kad slaugytojos, kuri yra krūtimi maitinanti motina, darbas ligoninės Skubiosios pagalbos skyriuje kelia fizinio, cheminio, biologinio ir psichosocialinio poveikio riziką laktacijai. Tiesioginio vadovo rašte buvo nurodyta tokia su biologiniais veiksniais susijusi informacija. Slaugytojoms tenka susidurti su, pavyzdžiui, A tipo gripo, bakterinių infekcijų, daug vaistams atsparių mikrobų, ŽIV ir hepatito atvejais. Fiziniams veiksniams priskiriama tai, kad į ligoninės Skubiosios pagalbos skyrių atvyksta įvairiausių pacientų. Dauguma jų labai sunkiai juda dėl senyvo amžiaus arba ūmios ar lėtinės ligos. Todėl slaugos personalui tenka fizinis ir laikysenos krūvis. Fizinis krūvis padidėja, jeigu pacientų būklė yra kritinė (komos ištikti ligoniai, ligoniai, kuriems sustoja širdis, ir nepagydomi ligoniai). Cheminių veiksnių poveikiui priskiriama tai, kad susiduriama su įvairiais cheminiais gydymo būdais, nes Skubiosios pagalbos skyriuje gydomos įvairiausios ligos. Psichosocialinis pavojus pasireiškia tuo, kad personalas dirba sudėtingu kintamu pamaininio darbo grafiku (pamaininis ir naktinis darbas). Be to, stresą ir įtampą kelia nevienodas darbo krūvis, kuris kartais gali būti labai didelis, nesant nustatyto slaugos personalo ir pacientų skaičiaus santykio. Esant dideliam gydymo paslaugų poreikiui, darbuotojai turi nuolat prisitaikyti, kad galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas ir organizuoti darbą. Pamaininis ir naktinis darbas keičia krūtimi maitinančių darbuotojų pieno gamybą lemiančio hormono prolaktino gamybą. Dėl darbo skirtingomis valandomis ir naktinio darbo gali atsirasti mastitas, nes pakinta pieno išskyrimo ritmas.
28.
2013 m. spalio 24 d. E. Otero Ramos ieškinys buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagal nacionalinių teismų praktiką galimos rizikos įrodymai nagrinėjant finansinės išmokos klausimą vertinami taikant griežtą kriterijų. E. Otero Ramos apeliacine tvarka kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, o šis nori išsiaiškinti, ar jos aplinkybėms taikoma Direktyva 2006/54. Jeigu ji taikoma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kaip reikia aiškinti tos direktyvos 19 straipsnį, atsižvelgiant į Direktyvos 92/85 nuostatas. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo priimti prejudicinį sprendimą dėl tokių klausimų:
„1. Ar [Direktyvos 2006/54] 19 straipsnyje numatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės taikytinos rizikos natūraliam žindymui situacijoje, kaip ji suprantama pagal [LPRL] 26 straipsnio 4 dalį, aiškinamą su to paties straipsnio 3 dalimi, kuriomis į Ispanijos teisę perkelta [Direktyvos 92/85] 5 straipsnio 3 dalis?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar aplinkybė, kad dėl slaugės darbo ligoninės Skubiosios pagalbos skyriuje atsiranda rizika natūraliam žindymui, kuri patvirtinta motyvuotoje gydytojo, kuris yra ir ligoninės Skubiosios pagalbos skyriaus, kurioje dirba slaugė, viršininkas, ataskaitoje, pripažintina kaip leidžianti preziumuoti tiesioginę arba netiesioginę diskriminaciją, kaip ji suprantama pagal [Direktyvos 2006/54] 19 straipsnį?
3. Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar aplinkybė, kad darbuotojos darbo vieta nurodyta kaip nerizikinga darbdavio pasikonsultavus su darbuotojų atstovais sudarytame suvestiniame sąraše, ir aplinkybė, kad atitinkamos ligoninės Profilaktinės sveikatos priežiūros ir profesinės rizikos prevencijos tarnyba pripažino darbuotoją galinčia dirbti, nors nei viename, nei kitame dokumente išsamiau nepaaiškinama, kaip buvo prieita prie tokios išvados, pripažintinos kaip galinčios visais atvejais neginčijamai įrodyti, kad nebuvo vienodo požiūrio principo pažeidimo, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2006/54] 19 straipsnį?
4. Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, o į trečiąjį – neigiamai, įrodžius, kad dėl darbo motinai arba jos žindomam vaikui atsiranda rizika, kuri šalis (ieškovė darbuotoja ar atsakovė darbdavė), vadovaujantis [Direktyvos 2006/54] 19 straipsniu, turi pareigą įrodyti: 1) kad jos darbo sąlygų arba darbo laiko neįmanoma pakeisti arba kad net ir pakeitus dėl sąlygų darbo vietoje gali būti pakenkta nėščios moters ar žindomo vaiko sveikatai (LPRL 26 straipsnio 2 dalis, aiškinama su to paties straipsnio 4 dalimi, kuriomis į vidaus teisę perkelta [Direktyvos 92/85] 5 straipsnio 2 dalis) ir 2) kad darbo vietos neįmanoma pakeisti dėl techninių arba objektyvių priežasčių arba to padaryti negali būti reikalaujama dėl tinkamai pagrįstų motyvų (LPRL 26 straipsnio 3 dalis, aiškinama su to paties straipsnio 4 dalimi, kuriomis į vidaus teisę perkelta [Direktyvos 92/85] 5 straipsnio 3 dalis)?“
29.
Rašytines pastabas pateikė E. Otero Ramos, INSS, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2016 m. spalio 19 d. teismo posėdyje jie visi, išskyrus E. Otero Ramos, pateikė pastabas žodžiu.
Vertinimas
Pirminės pastabos
30.
Direktyvos 92/85, kuri buvo priimta remiantis EB sutarties 118a straipsniu (SESV 153 straipsnio pirmtakas), tikslas – skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų darbo sauga ir sveikatos apsauga ( 28 ). Ta direktyva yra vienas iš teisės aktų, priimtų įgyvendinant Direktyvą 89/391 ( 29 ). Direktyvoje 92/85 nustatyta, be kita ko, kad maitinančios krūtimi motinos priskiriamos prie ypač jautrios darbuotojų rizikos grupės ir turi būti apsaugotos nuo konkrečių jas veikiančių pavojų ir turi būti imamasi priemonių dėl jų sveikatos ir saugos ( 30 ). Dėl tokios apsaugos neturėtų būti pažeidžiamos direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris ( 31 ). Viena iš tokių direktyvų yra Direktyva 2006/54.
31.
Šalys neginčija, kad bylai reikšmingu laikotarpiu E. Otero Ramos atitiko Direktyvos 92/85 2 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytą krūtimi maitinančios darbuotojos sąvokos apibrėžtį, todėl jos darbdavys, vadovaudamasis 3 straipsnio 1 dalyje minimomis rekomendacijomis, turėjo atlikti tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytą rizikos įvertinimą.
32.
Visi keturi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniai klausimai yra susiję, nes grindžiami prielaida, jog tinkamai ir remiantis visais svarbiais įrodymais atlikus Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalyje numatytą rizikos įvertinimą gali būti nustatyta rizika E. Otero Ramos sveikatai ar saugai arba galimas poveikis jos, kaip krūtimi maitinančios motinos, būklei. Iš šios prielaidos matyti, kad būtų tenkinamos Direktyvos 92/85 5 straipsnyje nustatytos tolesnių veiksmų sąlygos.
Dėl pirmojo klausimo
Bendrosios pastabos
33.
Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2006/54 taikoma situacijai, dėl kurios jis turi priimti sprendimą. Jis visų jis pirma klausia, ar įrodinėjimo pareiga tenka E. Otero Ramos, ar tokia pareiga yra perkelta atsakovams.
34.
Vykdant prejudicinio sprendimo procedūrą, pagal kurią numatomas nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimas, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismas turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad išspręstų savo nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos aiškiai nenurodytos Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose ( 32 ). Vadinasi, net jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė tik Direktyvos 92/85 5 straipsnio 3 dalį, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti visapusį Sąjungos teisės, įskaitant kitas tos direktyvos nuostatas (visų pirma 4 straipsnį), išaiškinimą, kuris galėtų būti naudingas sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar tas teismas apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atsižvelgdamas į bylos dalyką atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus ( 33 ).
35.
Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad INSS nusprendė „neišduoti prašomos pažymos, nes neįrodyta, jog dėl tokių pareiškėjos darbo sąlygų gali būti daromas neigiamas poveikis jos (ar jos vaiko) sveikatai “. Tačiau pirmasis klausimas grindžiamas prielaida, kad buvo tokios rizikos egzistavimo įrodymų ( 34 ).
36.
Direktyvoje 92/85 buvo įtvirtintas reikalavimas įvertinti riziką ir apie ją pranešti. Jeigu pagal tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį atlikto rizikos įvertinimo rezultatai parodo, kad darbuotojos saugai ar sveikatai yra iškilusi rizika arba kad gali būti padarytas poveikis nėštumui ar maitinimui krūtimi, 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad darbdavys privalo laikinai pakeisti darbo sąlygas ir (arba) darbo laiką ( 35 ). Jeigu to padaryti neįmanoma, jis turi perkelti darbuotoją į kitą darbą. Tik tuo atveju, kai darbuotojos perkelti į kitą darbą neįmanoma, remiantis šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalimi, darbuotojai suteikiamos atostogos pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką visam laikotarpiui, kurio reikia jos saugai garantuoti ir sveikatai apsaugoti ( 36 ).
37.
Tačiau jeigu atlikus įvertinimą pagal Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalį rizikos nenustatoma, iš šios nuostatos, aiškinamos kartu su Direktyvos 92/85 5 straipsnio 1 dalimi, matyti, kad tokiu atveju darbdavys neprivalo imtis tolesnių veiksmų. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdu, jog 5 straipsnio sąlyga, kuriai esant reikėtų apsvarstyti galimybę keisti E. Otero Ramos darbo sąlygas, perkelti ją į kitą darbą arba suteikti jai atostogas, dar nėra tenkinama, nes ligoninei atlikus 4 straipsnyje numatytą rizikos įvertinimą nustatyta, kad tokia rizika dėl E. Otero Ramos nekilo.
38.
Taip pat akivaizdu, kad E. Otero Ramos ginčija ligoninės atliktą įvertinimą ir nesutinka su INSS sprendimu atmesti jos prašymą skirti finansinę išmoką. Jos manymu, iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytų faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad jos pareigos dirbant slaugytoja ligoninės Skubiosios pagalbos skyriuje iš tikrųjų kelia riziką, ir akivaizdu, kad jos darbo reikalavimai ir vaiko maitinimas krūtimi yra nesuderinami.
39.
Pirmasis žingsnis laikantis Direktyvoje 92/85 nustatytos tvarkos yra pagal 4 straipsnį nustatyti, ar darbuotojos, kuriai taikomas 2 straipsnis, sveikatai arba saugai kyla rizika. Nustatant, ar E. Otero Ramos padėtis buvo įvertinta tinkamai, reikės išnagrinėti faktinius klausimus, į kuriuos turi atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tačiau tinkamą Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalies reikalavimų aiškinimą turi pateikti Teisingumo Teismas.
40.
Todėl pirmąjį klausimą reikia suprasti kaip prašymą patarti: i) kaip aiškinti Direktyvos 92/85 4 straipsnį; ii) (kai pagal šią nuostatą atliktą įvertinimą apskundžia atitinkama darbuotoja) ar įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei, ar atsakovams pagal Direktyvos 2006/54 19 straipsnį ir iii) (jeigu skundas patenkinamas ir nustatoma, kad atitinkamai darbuotojai kyla rizika) ar tada darbdavys privalo nustatyti tinkamas priemones, kurių reikia imtis vadovaujantis Direktyvos 92/85 5 straipsniu.
Direktyva 92/85
41.
Šalys sutaria, kad būtina nustatyti, ar INSS sprendimas, jog E. Otero Ramos rizika nekyla, buvo grindžiamas tinkamu jos aplinkybių įvertinimu.
42.
Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbdavys „įvertina tokio poveikio 2 straipsnyje nurodytoms darbuotojoms pobūdį, mastą ir trukmę“, kalbant apie „visų veiklos rūšių, galinčių kelti konkrečią veiksnių, procesų arba darbo sąlygų, kurių neišbaigtas sąrašas pateikiamas I priede, poveikio riziką“. Toks įvertinimas atliekamas siekiant įvertinti „saugai ir sveikatai keliamą riziką ir bet kokį galimą poveikį nėštumui ar maitinimui krūtimi“ ir „nuspręsti, kokių priemonių reikia imtis“ ( 37 ).
43.
Tokia formuluotė turi būti aiškinama kartu su Direktyvos 92/85 3 straipsnio 1 dalyje minimomis rekomendacijomis, kurių tikslas 3 straipsnio 2 dalyje išdėstytas taip: „suteikti pagrindą 4 straipsnio 1 dalyje nurodytam įvertinimui“. Iš šių rekomendacijų visiškai akivaizdu, kad platus ir bendras darbo vietos, konkretaus darbo sąlygų ir vidutinės darbuotojos, kuri yra nėščia, neseniai pagimdė arba nori maitinti krūtimi, bendros sveikatos būklės įvertinimas vargu ar tenkina 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
44.
Todėl rekomendacijose akcentuojama, kad „tam tikri darbo vietoje kylantys pavojai gali pakenkti besilaukiančių ar neseniai pagimdžiusių moterų bei jų vaikų sveikatai [ir saugai]“. Jose pažymima, kad kokybinis ir kiekybinis rizikos įvertinimas „yra pats delikačiausias iš visų proceso etapų, nes įvertinimą atliekantis ir atitinkamus metodus taikantis asmuo turi būti kompetentingas ir tinkamai įvertinti svarbią informaciją, taip pat gaunamą iš nėščios moters ir jos patarėjų, kad galėtų padaryti išvadą, ar įvardytas pavojus kelia riziką darbuotojoms ar ne“ ( 38 ). Atliekant rizikos įvertinimą „privalu atsižvelgti į [Direktyvos 89/391] prevencinius aspektus“ ( 39 ). Rizikos įvertinimas „yra ypatingo pobūdžio, nes jis yra skirtas nuolat kintančiai būklei, kuri skiriasi priklausomai nuo kiekvieno asmens. Be to, jis turi įtakos ne tik pačiai moteriai, bet ir dar negimusiam arba jau žindomam kūdikiui. Vienkartinio įvertinimo gali nepakakti, nes nėštumas yra dinaminis procesas, o ne statinė būsena. Be to, rizika kyla ne tik įvairių nėštumo etapų metu, bet ir po gimdymo. Dar negimusiam vaikui ar naujagimiui tyko skirtingo masto pavojai Medicinos išvadose, ataskaitose ir pažymose turi būti atsižvelgta į darbo sąlygas. Ypač svarbu atsižvelgti į moters būklę Įvertinant riziką, reikia tinkamai atsižvelgti į medikų patarimus ir moters nuogąstavimus.“ ( 40 ) Rekomendacijose akcentuojama, jog darbdaviai turi peržiūrėti riziką, ir pažymima, kad „reikia atsižvelgti į skirtingą riziką, kylančią neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms darbuotojoms [palyginti su rizika nėštumo metu]. Darbdaviai turi užtikrinti, kad krūtimi maitinančios darbuotojos nepatirtų rizikos, galinčios kilti jų sveikatai ar saugai krūtimi maitinimo laikotarpiu“ ( 41 ).
45.
Rekomendacijose taip pat pateiktos dvi išsamios lentelės. Pirma pavadinta „Bendrųjų pavojų ir su jais susijusių situacijų rizikos įvertinimas“ ir joje išvardyti bendrieji pavojai ir su jais susijusios situacijos, su kuriomis „paprastai susiduria dauguma nėščių, neseniai pagimdžiusių ar krūtimi maitinančių motinų“ ( 42 ). Antra pavadinta „Rizikos įvertinimas: konkretūs pavojai (ir būdai jų išvengti)“. Jos įžangoje pažymėta: „Kadangi nėštumas – tai dinaminė būklė, susijusi su nuolatiniais pokyčiais ir raida, todėl tos pačios darbo sąlygos skirtingoms moterims gali kelti skirtingų saugos klausimų įvairių nėštumo stadijų metu, taip pat joms grįžus į darbą po gimdymo ir maitinant krūtimi. Kai kuriuos klausimus galima numatyti ir taikyti bendrai Kiti priklauso nuo individualių aplinkybių ir asmeninės sveikatos istorijos.“ Lentelėje išvardyti fiziniai veiksniai, biologiniai veiksniai ( 43 ), cheminiai veiksniai ir darbo sąlygos ( 44 ).
46.
Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad E. Otero Ramos darbas buvo priskirtas prie „nerizikingo“, o ji buvo apibūdinta kaip „tinkama“ dirbti. Manau, tai rodo, jog darbdavys galėjo nevisiškai atsižvelgti į jos individualias aplinkybes. Pirma, neaišku, ar jos darbą slaugytoja Skubiosios pagalbos skyriuje priskyrus prie „nerizikingo“ buvo nustatyta, kad tokios pareigos yra nerizikingos nėščioms darbuotojoms ar neseniai pagimdžiusioms darbuotojoms, arba ar buvo konkrečiai atsižvelgta į krūtimi maitinančių motinų padėtį ( 45 ). Antra, nenurodyta, ar buvo įvertinta rizika, su kuria E. Otero Ramos gali susidurti dirbdama tą darbą kaip krūtimi maitinanti motina, kaip antai galimas poveikis laktacijai arba mastito ar infekcijos tikimybė. Trečia, nėra informacijos, ar buvo įvertinta jai kylanti rizika, susijusi su Direktyvos 92/85 I priede išvardytų fizinių, biologinių ir cheminių veiksnių poveikiu.
47.
Ketvirta, ligoninės atliktą įvertinimą iš esmės sudaro sprendimas, kad E. Otero Ramos yra „tinkama“ atlikti pareigas, kurias apima jos darbas, ir tai nekelia rizikos maitinimui krūtimi. Tačiau primenu, kad įvertinimas yra prevencijos priemonė, kuria siekiama apsaugoti krūtimi maitinančią motiną ( 46 ), ir kad tiesioginio vadovo rašte pateiktas Skubiosios pagalbos skyriaus slaugytojos darbo apibūdinimas gerokai skiriasi (jame, pavyzdžiui, teigiama, kad darbuotojams gali tekti dirbti su hepatitu užsikrėtusiais pacientais) ( 47 ).
48.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis privalo įvertinti faktines aplinkybes, turi patikrinti, ar ligoninės atliktas įvertinimas atitiko Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nusprendus, kad taip nebuvo, reikėtų įvertinti, ar jos skundui taikoma Direktyva 2006/54 ir, jeigu taip, jos 19 straipsnis. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima numanyti, kad nacionalinis teismas norės įvertinti ir tai, ar E. Otero Ramos būtų galėjusios apsaugoti priemonės, taikomos pagal Direktyvos 92/85 5 straipsnį.
Direktyva 2006/54
49.
INSS ir Ispanija tvirtina, kad šiai bylai Direktyva 2006/54 netaikoma. E. Otero Ramos ir Komisija yra priešingos nuomonės.
50.
Aš taip pat nesutinku su siauru Direktyvos 2006/54 aiškinimu, pasirinktu INSS ir Ispanijos vyriausybės.
51.
Direktyvos 2006/54 1 straipsnyje nustatyta, jog ja siekiama užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje.
52.
Iš tikrųjų Direktyvos 92/85 8 straipsnyje numatyta, kad motinystės atostogose esančios darbuotojos „yra specifinėje situacijoje, kuri reikalauja, kad joms būtų suteikta speciali apsauga, ir jos negalima prilyginti dirbančio vyro ar moters situacijai“ ( 48 ). Tačiau negalima teigti, kaip tvirtina INSS ir Ispanija, kad visoms darbuotojoms, kurioms taikomas Direktyvos 92/85 2 straipsnis, netaikoma Direktyva 2006/54.
53.
Tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos sąvokos atitinkamai apibrėžtos Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. 2 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta, kad diskriminacija dėl lyties apima „bet kokį mažiau palankų požiūrį į moterį dėl nėštumo arba motinystės atostogų pagal [Direktyvą 92/85]“.
54.
Direktyvos 92/85 2 straipsnio c punkte nurodyta, kad maitinanti krūtimi darbuotoja yra apibrėžta nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas nurodo, kad, remiantis LPRL 26 straipsnio 1 dalimi, „vertinant riziką nėščioms ar neseniai pagimdžiusioms darbuotojoms turi būti nustatomas veiksnių, procesų ar darbo sąlygų, galinčių pakenkti darbuotojų sveikatai, poveikio pobūdis, laipsnis ir trukmė, kai jos atlieka bet kurią veiklą, dėl kurios gali atsirasti konkreti rizika“. Remiantis LPRL 26 straipsnio 4 dalimi, tokia nuostata taikoma ir darbuotojai „maitinimo krūtimi laikotarpiu, jeigu darbo sąlygos gali pakenkti darbuotojos arba jos vaiko sveikatai ir yra tai patvirtinanti pažyma“, išduota kompetentingų institucijų. Teisingumo Teismui pateiktoje medžiagoje išsamiau nenurodyta, kaip nacionalinėje teisėje ir (arba) praktikoje apibrėžtas (pats) „maitinimo krūtimi laikotarpis“.
55.
Teisingumo Teismas ne kartą buvo nusprendęs „dėl nėštumo ir motinystės apsaugos , kad [nagrinėjama direktyva], išsaugodama valstybių narių teisę palikti galioti arba priimti naujus moterų apsaugai skirtus teisės aktus, kiek tai susiję su „nėštumu ir motinyste“, pagal vienodo požiūrio į abi lytis principą pripažįsta, pirma, moters biologinės būklės apsaugos per nėštumą ir po jo ir, antra, moters bei jos vaiko ypatingo ryšio po gimdymo apsaugos teisėtumą“ ( 49 ).
56.
Manau, kad tiek teisiniu požiūriu, tiek pagal pobūdį ( 50 ) krūtimi maitinančios motinos būklė atsiranda „dėl“ nėštumo ir motinystės. Direktyvos 92/85 5 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad darbuotojai, kuriai taikomas 2 straipsnis, turi būti suteikiamos atostogos, jeigu jos perkėlimas į kitą darbą neįmanomas arba nepagrįstas. Iš šios nuostatos matyti, kad krūtimi maitinančios motinos būklę nusako Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalies c punkto žodžiai „dėl nėštumo arba motinystės atostogų“ ( 51 ).
57.
Žodžiai „mažiau palankus požiūris“ apima ir netinkamą Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalies reikalavimų taikymą krūtimi maitinančiai moteriai. Tokiu atveju atitinkama darbuotoja netenka apsaugos, kurią turėtų gauti pagal tokią nuostatą, ir susiduria su rizika. Taip yra visų pirma todėl, kad darbdavys tada nesiima būtinų prevencijos priemonių pagal tos direktyvos 5 straipsnį jos saugai garantuoti ir sveikatai apsaugoti. Toks nepalankus elgesys yra tiesioginė diskriminacija dėl lyties.
58.
Pažymiu, kad Direktyvos 2006/54 28 straipsnyje (ir 24 konstatuojamojoje dalyje) numatyta, jog direktyvos nuostatos „nepažeidžia“ normų, susijusių su moterų apsauga, ypač dėl nėštumo ir motinystės. Iš įprastos šio žodžio reikšmės matyti, kad Direktyva 92/85 taikoma kartu su priemonėmis, nustatytomis Direktyvoje 2006/54 siekiant įgyvendinti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principą. Todėl Direktyva 2006/54 nesumažinamos ir juo labiau nepanaikinamos Direktyva 92/85 suteikiamos teisės į saugos garantiją ir sveikatos apsaugą.
59.
Ar šiuo atveju tenkinamos sąlygos, kurioms esant turi būti taikoma Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalis?
60.
Manau, kad atsakyti reikėtų „taip“.
61.
E. Otero Ramos įsitikinusi, kad ji yra nukentėjęs asmuo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Ji tvirtina buvusi diskriminuojama dėl lyties, nes darbdavys, kaip ji teigia, nesilaikė Direktyvos 92/85. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 4 dalies a punkte aiškiai nustatyta, kad tokiais atvejais taikomos 19 straipsnio 1 dalies įrodinėjimo pareigos perkėlimo taisyklės.
62.
Jeigu įvertinimas, vadovaujantis Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalies, I priedo reikalavimais ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytomis rekomendacijomis, neatliekamas, tai laikytina mažiau palankiu požiūriu į krūtimi maitinančią darbuotoją ( 52 ). Toks požiūris įtrauktas į Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalies c punkte pateiktą diskriminacijos sąvokos apibrėžtį, jį apima Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 4 dalies a punkto nuoroda į Direktyvą 92/85 ir jis laikytinas diskriminacija dėl lyties, kaip ji suprantama pagal tą nuostatą. Darytina išvada, kad tokiems teiginiams Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalis taikoma.
63.
Kai motina prašo išduoti pažymą, o jos darbdavys pagal Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalį atlieka rizikos įvertinimą (pirmasis apsaugos pagal tą direktyvą suteikimo etapas), Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalies taisyklės dar netaikomos. Taip yra todėl, kad už apsaugos suteikimą atsako darbdavys. Tačiau tos taisyklės tampa svarbios, kai vėliau priimtas sprendimas apskundžiamas teismui ar kitai kompetentingai institucijai.
64.
Tada sprendimą skundžiantis asmuo – šiuo atveju E. Otero Ramos – turi prima facie pagrįsti diskriminacijos faktą ( 53 ). Pagrindinėje byloje pareiškėja turėtų pateikti įrodymų (kaip antai nurodytų jos tiesioginio vadovo rašte) ( 54 ), įtikinamai rodančių netinkamą Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalies aiškinimą ir (arba) taikymą. Nacionalinėse bylose įrodinėjimo pareiga perkeliama atsakovui.
65.
Įrodinėjimo pareigos taisyklėmis siekiama užtikrinti veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą ( 55 ). Kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis moterų ir vyrų lygybę, atsižvelgiant į nėščių ir neseniai pagimdžiusių [ir krūtimi maitinančių] moterų teises, siekiama apsaugoti darbuotojas iki ir po gimdymo ( 56 ). Tokio tiek Direktyvos 92/85, tiek Direktyvos 2006/54 priėmimą inspiravusio tikslo nebūtų galima pasiekti, jeigu būtų reikalaujama, kad sprendimą nesuteikti apsaugos skundžianti moteris įrodytų, kad jai kyla rizika.
66.
Manau, kad tokiomis aplinkybėmis, kai moters darbdavys atlieka įvertinimą pagal Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalį ir nustato, jog jai rizika nekyla, negalima reikalauti, kad tokia moteris pati atliktų išsamų rizikos įvertinimą, kad galėtų įtikinamai paneigti savo darbdavio įvertinimą. Abejotina, kad ji turėtų galimybę kreiptis į reikiamus profesinės sveikatos specialistus dėl savo darbo, darbo sąlygų ir rizikos, kuri gali kilti jai ir (arba) jos vaikui, įvertinimo ar lėšų tokiam įvertinimui finansuoti. Toks požiūris iš esmės sumažintų apsaugą, kurią jai suteikia Direktyva 92/85. Manau, kad Direktyvos 2006/54 19 straipsnis skirtas būtent tokiai situacijai spręsti.
67.
Be to, tokia nuomonė atitinka Chartijos 23 straipsnyje įtvirtintą vyrų ir moterų lygybės principą, pagal kurį lygybė turi būti užtikrinta „visose srityse , įskaitant priėmimą į darbą, darbą ir atlyginimą“. Žodžiai „visose srityse“ rodo, jog Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad būtų užtikrintas veiksmingas asmenų, kuriems apsauga suteikiama pagal Direktyvą 92/85, teisių įgyvendinimas.
68.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai, kad pagal Ispanijos teisę finansinė išmoka, pagal Direktyvos 92/85 11 straipsnio 1 dalį mokama krūtimi maitinančiai motinai, kuriai suteiktos atostogos, laikoma socialinio draudimo išmoka, reiškia, jog tokiai priemonei negali būti taikomas draudimas diskriminuoti, nustatytas Direktyvos 2006/54 14 straipsnyje. Jo manymu, jeigu atostogų laikotarpis būtų finansuojamas darbuotojos darbdavio, jai toks draudimas būtų taikomas.
69.
Manau, kad pagal nacionalines sistemas mokėtinos išmokos vertinimas neturi įtakos Direktyvos 2006/54 19 straipsnyje nustatytų įrodinėjimo pareigos taisyklių taikymui. Jeigu būtų skirtumas, kas finansuoja atostogas – darbdavys ar valstybinio socialinio draudimo sistema, Direktyvos 2006/54 taikymo sritis skirtųsi priklausomai nuo įvairių valstybių narių pasirinktų priemonių ( 57 ). Toks rezultatas būtų nesuderinamas su vienodu Sąjungos teisės aiškinimu, todėl jis turi būti atmestas ( 58 ). Pagrindinės bylos aplinkybėmis būtent nacionalinis teismas turi įvertinti faktines aplinkybes ir taikyti atitinkamas Direktyvos 2006/54 nuostatas ( 59 ).
70.
Todėl darau išvadą, kad į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti taip: kai atliekamas įvertinimas pagal Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalį, turi būti nagrinėjama individuali krūtimi maitinančios darbuotojos situacija, siekiant nustatyti, ar jos arba jos vaiko saugai ir sveikatai kyla rizika remiantis minėta nuostata, tos direktyvos I priedu ir jos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytomis rekomendacijomis. Netinkamai atliktas įvertinimas yra mažiau palankus požiūris į darbuotoją, dėl kurios jis atliktas, ir laikytinas diskriminacija pagal Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalies c punktą. Toks požiūris laikytinas diskriminacija dėl lyties, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 4 dalies a punkte, todėl jam taikomos jos 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, pagal kurias įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo diskriminacinį požiūrį. Jeigu toks teismas nacionalinėje byloje turi nustatyti, ar turėjo būti imtasi tolesnių veiksmų (ir, jeigu taip, kokių) pagal Direktyvos 92/85 5 straipsnį, kad būtų apsaugota atitinkamos darbuotojos sauga ir sveikata, tokiam įvertinimui taikomos Direktyvos 2006/54 19 straipsnio nuostatos.
Dėl antrojo, trečiojo ir ketvirtojo klausimų
Priimtinumas
71.
2–4 klausimai grindžiami prielaida, kad atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kaip tokiose bylose taikomos įrodinėjimo pareigos perkėlimo taisyklės.
72.
Ispanija tvirtina, kad antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai yra nepriimtini, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo įvertinti E. Otero Ramos bylos faktines aplinkybes.
73.
Nesutinku.
74.
Nustatyti, ar E. Otero Ramos bylos aplinkybės yra diskriminacija pagal Direktyvą 2006/54, iš tikrųjų turi ne Teisingumo Teismas, o nacionalinis teismas. Tačiau 2–4 klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo, kad Teisingumo Teismas atliktų tokį vertinimą. Jis klausia, kaip turi būti aiškinamas tos direktyvos 19 straipsnis, kad nagrinėjamoms aplinkybėms galėtų tinkamai pritaikyti atitinkamas teisės normas.
75.
Todėl antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai yra priimtini.
Dėl antrojo klausimo
76.
Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar E. Otero Ramos tiesioginio vadovo (ligoninės Skubiosios pagalbos skyriaus vadovo) rašto, kurį ji pateikė savo skundui pagrįsti, pakanka diskriminacijos prezumpcijai nustatyti ( 60 ).
77.
INSS ir Ispanija teigia, kad tiesioginio vadovo rašto nauda nėra didelė. Pirma, jos mano, jog tiesioginis vadovas automatiškai bus šališkas darbuotojos, siekiančios gauti nagrinėjamą išmoką, naudai. Antra, jos pažymi, kad raštą parengė ne profesinės sveikatos specialistas.
78.
Nė vienas iš šių argumentų neatrodo įtikinamas.
79.
Sprendimą dėl tiesioginio vadovo rašto svarbos ir naudos turi priimti bylą nagrinėjantis teismas. Tačiau nustatyti, ar tiesioginis vadovas yra šališkas konkrečios darbuotojos naudai (ar nenaudai), galima tik tada, jeigu yra pateikta atitinkamų įrodymų. Negalima daryti prielaidos, kad tam tikras šališkumas yra, dėl vadovo statuso ir hierarchinių darbo santykių su atitinkamu asmeniu. Dėl antro argumento pažymėtina, kad, nors tiesioginis vadovas nėra profesinės sveikatos specialistas, raštą visgi parengė gydytojas, kuriam gerai žinomos individualios pareiškėjos aplinkybės ir jos darbas. Tiesioginis vadovas gali pateikti tinkamų įrodymų apie pareiškėjos pareigas ir bendruosius ir specifinius pavojus, su kuriais jai gali tekti susidurti.
80.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tą raštą turėtų nagrinėti atsižvelgdamas į Direktyvos 92/85 3 straipsnio 1 dalyje minimas rekomendacijas. Tiesioginio vadovo rašte nurodyta biologinė ir fizinė rizika minima ir rekomendacijose ( 61 ). Nors būtent nacionalinis teismas turi nustatyti tikslią tiesioginio vadovo rašto vertę pagal nacionalines procesines taisykles, tokio pobūdžio dokumento nereikėtų iš karto atmesti darant prielaidą, kad jo turinys yra niekinis dėl šališkumo ir profesinės kompetencijos stokos.
81.
Tad nustatydamas, ar šioje byloje tenkinami Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalies reikalavimai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų išnagrinėti tiesioginio vadovo raštą dėl atitinkamos darbuotojos darbo. Tas teismas turi nustatyti, ar tokiame rašte pateikta informacija apie individualias darbuotojos aplinkybes, į kurią reikėtų atsižvelgti atliekant įvertinimą.
Dėl trečiojo klausimo
82.
Trečiuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar darbdavio sprendimas, kad darbas laikomas „nerizikingu“, kartu su pareiškimu, jog atitinkama darbuotoja yra „tinkama“ darbui, neginčijamai įrodo, kad vienodo požiūrio principas, kaip numatyta Direktyvos 2006/54 19 straipsnyje, nebuvo pažeistas.
83.
Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo, jog iš tam tikrų Ispanijos teismų sprendimų matyti, kad „ galimos rizikos įrodymai nagrinėjant finansinės išmokos klausimą vertinami ilgainiui nusistovint griežto kriterijaus taikymo praktikai“.
84.
Ar toks požiūris iš esmės reiškia, kad tokiose bylose vadovaujamasi nenuginčijama prezumpcija, todėl joks skundas nebūtų (praktikoje) patenkintas, yra nacionalinės teisės klausimas, į kurį turi atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
85.
Jeigu taip būtų, toks rezultatas, mano manymu, nesuderinamas su Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalimi ( 62 ). Pirma, jis neatitinka tikslo užtikrinti veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą. Antra, jis prieštarauja Chartijos 23 straipsniui, nes nuo nepalankaus elgesio dėl lyties neapsaugo ypač pažeidžiamos moterų, kurioms taikoma Direktyva 92/85, grupės. Trečia, sunku įsivaizduoti, kad toks požiūris galėtų būti proporcingas būdas vertinti įrodymus tokiose bylose. Ketvirta, nacionalinės taisyklės, dėl kurių asmeniui, manančiam, kad jis nukentėjo, nes jam nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, itin sunku apskųsti tokius sprendimus, gali kelti grėsmę Direktyvos 2006/54 tikslams ( 63 ). Būtent tokia taisykle reikėtų pripažinti nenuginčijamą prezumpciją atsakovo naudai.
86.
Todėl darau išvadą, jog nacionalinės teisės taisyklės, dėl kurių asmeniui, manančiam, kad jis nukentėjo, nes jam nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, itin sunku apskųsti tokiu požiūriu pagrįstus sprendimus, yra nesuderinamos su Direktyvos 2006/54 19 straipsniu. Ar taip yra šiuo atveju, turi nustatyti nacionalinis teismas.
Dėl ketvirtojo klausimo
87.
Ketvirtasis klausimas grindžiamas prielaida, kad pagal Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalį tinkamai atliktas įvertinimas būtų galėjęs atskleisti riziką krūtimi maitinančiai motinai, todėl būtina nustatyti, kokių turėjo būti imtasi veiksmų pagal 5 straipsnį jos saugai garantuoti ir sveikatai apsaugoti.
88.
Tokia prielaida neatsispindi iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo faktinių aplinkybių apibūdinimo, pateikto nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė, kad toks klausimas neaktualus pagrindinėje byloje ( 64 ). Todėl siūlau į ketvirtąjį klausimą atsakyti taip, kad tai būtų visapusiškai naudinga sprendimui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje priimti.
89.
Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręs, kad rizika E. Otero Ramos kilo, ir nagrinėjant tą bylą reikės nustatyti, kokių tolesnių veiksmų turėjo būti imtasi pagal Direktyvos 92/85 5 straipsnį, įrodinėjimo pareiga tektų atsakovui. E. Otero Ramos ir toliau liktų „nukentėjęs“ asmuo pagal Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalį, nes buvo nuspręsta, jog jai negali būti suteiktos atostogos ir išmokėta išmoka, skiriama krūtimi maitinančioms darbuotojoms, kol jos nedirba.
90.
Jeigu pagal Direktyvos 92/85 4 straipsnį atlikto rizikos įvertinimo rezultatai „parodo, kad darbuotojos saugai ir sveikatai yra iškilusi rizika arba kad gali būti padarytas poveikis nėštumui ar maitinimui krūtimi, šios direktyvos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad darbdavys privalo laikinai pakeisti darbo sąlygas ir (arba) darbo laiką, o jei to neįmanoma padaryti dėl techninių ar objektyvių priežasčių arba to padaryti negali būti reikalaujama dėl pagrįstų priežasčių, jis turi perkelti darbuotoją į kitą darbą. Tik tuo atveju, kai šios darbuotojos perkelti į kitą darbą neįmanoma, remiantis šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalimi, atitinkamai darbuotojai yra suteikiamos atostogos pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką visam laikotarpiui, kurio reikia jos saugai garantuoti ir sveikatai apsaugoti.“ ( 65 )
91.
Jeigu pagrindinėje byloje reikia nustatyti tolesnius veiksmus pagal Direktyvos 92/85 5 straipsnį, įrodinėjimo pareiga pagal Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalį ir toliau tenka atsakovui.
Išvada
92.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teisingumo Teismui siūlau į Tribunal Superior de Justicia de Galicia (Ispanija) pateiktus klausimus atsakyti taip:
1.
Kai pagal 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo 4 straipsnio 1 dalį reikia atlikti įvertinimą, turi būti nagrinėjama individuali krūtimi maitinančios darbuotojos situacija, siekiant nustatyti, ar jos arba jos vaiko saugai ir sveikatai kyla rizika remiantis minėta nuostata, tos direktyvos I priedu ir jos 3 straipsnio 1 dalyje nustatytomis rekomendacijomis. Netinkamai atliktas įvertinimas yra mažiau palankus požiūris į atitinkamą darbuotoją ir laikytinas diskriminacija pagal 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 2 straipsnio 2 dalies c punktą. Be to, toks požiūris laikytinas diskriminacija dėl lyties, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 4 dalies a punkte, todėl jam taikomos jos 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, pagal kurias įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui.
–
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo diskriminacinį požiūrį.
–
Jeigu tas teismas nacionalinėje byloje turi nustatyti, ar turėjo būti imtasi tolesnių priemonių pagal Direktyvos 92/85 5 straipsnį, kad būtų apsaugota atitinkamos darbuotojos sauga ir sveikata (ir, jeigu taip, kokių), tokiam įvertinimui taikomos Direktyvos 2006/54 19 straipsnio nuostatos.
2.
Nustatydamas, ar šioje byloje tenkinami Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalies reikalavimai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų išnagrinėti tiesioginio vadovo raštą, susijusį su atitinkamos darbuotojos darbu. Tas teismas turi nustatyti, ar tokiame rašte pateikiama informacija apie individualias darbuotojos aplinkybes, į kurią reikėtų atsižvelgti atliekant įvertinimą.
3.
Nacionalinės teisės taisyklės, dėl kurių asmeniui, manančiam, kad jis nukentėjo, nes jam nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, itin sunku apskųsti tokiu požiūriu pagrįstus sprendimus, yra nesuderinamos su Direktyvos 2006/54 19 straipsniu. Ar taip yra šiuo atveju, turi nustatyti nacionalinis teismas.
4.
Jeigu pagrindinėje byloje reikia nustatyti tolesnius veiksmus pagal Direktyvos 92/85 5 straipsnį, įrodinėjimo pareiga pagal Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalį ir toliau tenka atsakovui.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 204, 2006, p. 23).
( 3 ) 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110).
( 4 ) OL C 83, 2010, p. 389 (toliau – Chartija).
( 5 ) 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyva (OL L 183, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 349).
( 6 ) 3 straipsnio d punktas.
( 7 ) 15 straipsnis.
( 8 ) 16 straipsnio 1 dalis.
( 9 ) Žr. pirmą konstatuojamąją dalį.
( 10 ) Žr. septintą ir aštuntą konstatuojamąsias dalis.
( 11 ) Žr. devintą konstatuojamąją dalį.
( 12 ) Žr. dešimtą konstatuojamąją dalį.
( 13 ) Žr. dešimtą ir vienuoliktą konstatuojamąsias dalis.
( 14 ) Žr. dvyliktą konstatuojamąją dalį.
( 15 ) Šioje išvadoje vartosiu ir žodžių junginį „krūtimi maitinanti motina“.
( 16 ) Žr. Komisijos komunikatą dėl Cheminių, fizinių ir biologinių veiksnių, taip pat gamybos procesų, laikomų pavojingais nėščių darbuotojų, neseniai pagimdžiusių ar krūtimi maitinančių darbuotojų saugai ir sveikatai, įvertinimo rekomendacijų (KOM(2000) 466 galutinis/2) (toliau – rekomendacijos).
( 17 ) Į sąrašą įtraukti cheminiai, fiziniai ir biologiniai veiksniai. Išsamus šių veiksnių apibūdinimas pateiktas lentelėje, kuri pateikta 3 straipsnio 1 dalyje minimose rekomendacijose. Tam tikrais atvejais į sąrašą įtrauktiems veiksniams taikomi konkretūs Sąjungos teisės aktai. Pavyzdžiui, Direktyvos 92/85 I priedo A skyriaus 2 poskyryje nurodyti biologiniai veiksniai išvardyti 2000 m. rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/54/EB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su biologinių veiksnių poveikiu darbe (septintoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 262, 2000, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 48). Toje direktyvoje numatyta, kad pagal keliamos infekcijos rizikos laipsnį biologiniai veiksniai skirstomi į keturias grupes. 1 grupė apibūdina mažiausią (negali sukelti žmonių ligų), o 4 grupė – didžiausią riziką (sukelia sunkių žmonių ligų ir yra ypač pavojinga darbuotojams) (žr. Direktyvos 2000/54 2 straipsnį).
( 18 ) 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose (OL L 14, 1998, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 264). Direktyva 2006/54 buvo panaikintos ir pakeistos kelios direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo, įskaitant Direktyvą 97/80.
( 19 ) Žr. 1 konstatuojamąją dalį.
( 20 ) Žr. 23 konstatuojamąją dalį.
( 21 ) Žr. 24 konstatuojamąją dalį.
( 22 ) Žr. 25 konstatuojamąją dalį.
( 23 ) Žr. 30 konstatuojamąją dalį.
( 24 ) Žr. šios išvados 18–22 punktus.
( 25 ) Ligoninės Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovo sprendimą ir Profilaktinės sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo ataskaitą vadinsiu ligoninės atliktu įvertinimu.
( 26 ) Šį dviejų dienų laikotarpį vadinsiu bylai reikšmingu laikotarpiu.
( 27 ) Nors visoje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas Juzgado No 2 de Santiago de Compostela (Santjago de Kompostelos teismas Nr. 2), šios nutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Korunjoje. Iš nacionalinio teismo Teisingumo Teismui kartu su byla pateiktos medžiagos matyti, kad Juzgado de lo Social No 2 de A Coruña (Korunjos socialinių bylų teismas Nr. 2) yra teisingas.
( 28 ) Žr. Direktyvos 92/85 pirmą konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnį ir 2014 m. kovo 18 d. Sprendimo D., C‑167/12, EU:C:2014:169, 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją.
( 29 ) Žr. šios išvados 3 punktą.
( 30 ) Žr. Direktyvos 92/85 septintą ir aštuntą konstatuojamąsias dalis.
( 31 ) Žr. Direktyvos 92/85 devintą konstatuojamąją dalį.
( 32 ) Žr., pavyzdžiui, 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo TSN ir YTN, C‑512/11 ir C‑513/11, EU:C:2014:73, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo B., C‑394/13, EU:C:2014:2199, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 33 ) Žr., pavyzdžiui, 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo TSN ir YTN, C‑512/11 ir C‑513/11, EU:C:2014:73, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Betriu Montull, C‑5/12, EU:C:2013:571, 40 ir 41 punktus.
( 34 ) Dėl ligoninės atlikto įvertinimo žr. šios išvados 25 ir 26 punktus; dėl kitų įrodymų, kurie prieštarauja tokiam įvertinimui, žr. šios išvados 27 punktą.
( 35 ) Žr. Direktyvos 92/85 vienuoliktą konstatuojamąją dalį ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Parviainen, C‑471/08, EU:C:2010:391, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 36 ) 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Parviainen, C‑471/08, EU:C:2010:391, 31 ir 32 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija.
( 37 ) Žr. Direktyvos 92/85 4 straipsnio 1 dalies pirmą ir antrą įtraukas, taip pat žr. tos direktyvos vienuoliktą konstatuojamąją dalį.
( 38 ) Žr. rekomendacijas, p. 6.
( 39 ) Žr. rekomendacijas, p. 8. Rekomendacijose minimas Komisijos dokumentas „Rizikos įvertinimo darbe vadovas“ (ISBN 97-727-4278-9) ir jis apibūdinamas kaip „idealus pagrindas [Direktyvos 92/85] 3 straipsnio 1 dalyje nustatytoms rekomendacijoms parengti“.
( 40 ) Žr. rekomendacijų skirsnį „Konkretūs dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį“, p. 8 ir 9.
( 41 ) Žr. rekomendacijas, p. 12; ten minima ir 1989 m. lapkričio 30 d. Tarybos direktyva 89/654/EEB dėl būtiniausių darbovietei taikomų saugos ir sveikatos reikalavimų (pirmoji atskira Direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 393, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 358).
( 42 ) Pirmame šios lentelės įraše minimas „protinis ir fizinis nuovargis ir darbo valandos“, nurodyta, kad kai kurios nėščios arba krūtimi maitinančios moterys „gali nebesugebėti dirbti nereguliariomis darbo valandomis, vakarinėmis pamainomis, naktinio darbo arba viršvalandžių“, ir nustatytos dirbant tokį darbą kylančios konkrečios rizikos rūšys, be kita ko, neseniai pagimdžiusios motinos gebėjimui maitinti krūtimi.
( 43 ) Pirmame šios lentelės dalies įraše minimas „bet kuris biologinis veiksnys, priskiriamas prie 2, 3 ir 4“ [1990 m. lapkričio 26 d. Tarybos direktyvoje 90/679/EEB dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su biologinių veiksnių poveikiu darbe (septintoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 374, 1990, p. 1)] nustatytų grupių, ir nurodoma rizika žindomam vaikui dėl, be kita ko, hepatito ir ŽIV.
( 44 ) Pirmame šios lentelės dalies įraše minimas „krovinių krovimas rankomis“ ir nustatyta galima rizika, be kita ko, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms darbuotojoms.
( 45 ) Darbdaviai, atlikdami rizikos įvertinimą, turėtų žinoti, kad būtina skirti rizikos rūšis, su kuriomis gali susidurti nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios ar krūtimi maitinančios darbuotojos: žr., pavyzdžiui, rekomendacijas, p. 12.
( 46 ) Žr. Direktyvos 92/85 vienuoliktą ir dvyliktą konstatuojamąsias dalis.
( 47 ) Direktyvoje 2000/54 hepatito B ir D virusai (taip pat dar nežinomi virusai) priskiriami prie „3 rizikos grup[ės]“, t. y. toks veiksnys gali sukelti sunkių žmonių ligų ir būti labai pavojingas darbuotojams.
( 48 ) 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Parviainen, C‑471/08, EU:C:2010:391, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 49 ) 2010 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Roca Álvarez, C‑104/09, EU:C:2010:561, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 50 ) Tik neseniai pagimdžiusi moteris turi pieno, kurio reikia vaikui žindyti.
( 51 ) Taip pat žr. Direktyvos 2006/54 23 konstatuojamąją dalį.
( 52 ) Žr. šios išvados 57 punktą.
( 53 ) 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Kelly, C‑104/10, EU:C:2011:506, 29 punktas.
( 54 ) Žr. šios išvados 27 punktą.
( 55 ) Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamoji dalis.
( 56 ) 2010 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Danosa, C‑232/09, EU:C:2010:674, 68 punktas.
( 57 ) Direktyvos 92/85 11 straipsnio įgyvendinimo priemonės įvairiose valstybėse narėse iš tiesų skiriasi. Žr., pavyzdžiui, Komisijos ataskaitos dėl 1992 m. spalio 19 d. [Direktyvos 92/85] dėl priemonių, skirtų geresnei nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, įgyvendinimo, KOM(1999) 100 galutinis, p. 15–19.
( 58 ) Toliau žr. Direktyvos 2006/54 25 konstatuojamąją dalį.
( 59 ) Šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Danosa, C‑232/09, EU:C:2010:674, 72 punktą.
( 60 ) Žr. šios išvados 27 punktą.
( 61 ) Žr. šios išvados 43–47 punktus ir prie rekomendacijų pridėtas bendrųjų pavojų ir su jais susijusių situacijų rizikos įvertinimo ir konkrečių pavojų rizikos įvertinimo lenteles.
( 62 ) Toliau žr. Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamąją dalį.
( 63 ) Žr., pavyzdžiui, 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Kelly, C‑104/10, EU:C:2011:506, 30–35 punktus.
( 64 ) Žr. šios išvados 25 ir 26 punktus.
( 65 ) 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Gassmayr, C‑194/08, EU:C:2010:386, 35–36 punktai.
Full & Egal Universal Law Academy