GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2016 m. liepos 14 d. ( 1 )
Byla C‑547/15
Interservice d.o.o. Koper
prieš
Sándor Horváth
(Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Bendrijos muitinės kodeksas — Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92 — 96 straipsnio 2 dalis — Prievolė pristatyti nesugadintas prekes į paskirties muitinės įstaigą nepažeidus prekių identifikavimo priemonių — Susiję asmenys — Subvežėjas“
1.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ( 2 ), 96 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.
2.
Šis prašymas pateiktas nagrinėjant muitinės tarpininkės Interservice d.o.o. Koper ( 3 ) ir vežėjo Sándor Horváth ginčą, susijusį su susigrąžinimu tų muitų, kuriuos Interservice, kaip „tranzito procedūros vykdytoja“, sumokėjo dėl pagal subvežimo sutartį S. Horváth vežtų prekių, kurioms buvo taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, paėmimo iš muitinės priežiūros.
3.
Šioje byloje Teisingumo Teismas turės atsakyti į klausimą, ar tuomet, kai pagal sutartį su užsakovo paskirtu pagrindiniu vežėju vežimą vykdo subvežėjas, prievolė pristatyti į paskirties muitinės įstaigą nesugadintas prekes, kurioms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, tenka subvežėjui. Be to, jei atsakymas būtų teigiamas, Teisingumo Teismas turės patikslinti šios prievolės apimtį.
4.
Šioje išvadoje ginsiu nuomonę, pirma, kad Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „vežėjas“ apima visus asmenis, vežančius prekes, kurias jie priėmė žinodami, jog joms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, nesvarbu, ar tai būtų daroma pagal vežimo sutartį su užsakovu, ar pagal sutartį, sudarytą tarp pagrindinio vežėjo ir subvežėjo, ir, antra, kad šioje nuostatoje numatyta prievolė tenka vežėjui tuo laiku, kai jis užtikrina fiziškai jo žinioje esančių prekių kontrolę.
5.
Pažymėsiu, kad tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai subvežėjas iš tikrųjų nuvežė prekes į paskirties muitinės įstaigos stovėjimo aikštelę ir perdavė su šiomis prekėmis susijusius dokumentus pagrindinio vežėjo atstovui, kad būtų atlikti išorinio Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo formalumai, manau, kad subvežėjui tenkanti prievolė išnyksta, kai jis perduoda prekių kontrolę ir prekių lydimuosius dokumentus pagrindiniam vežėjui.
6.
Taip pat nurodysiu, jog aplinkybė, kad subvežėjas paskui tęsė prekių vežimą į kitą valstybę narę, nereiškia, kad jis prieš tęsdamas vežimą privalėjo patikrinti, ar pagrindinis vežėjas iš tikrųjų pristatė prekes į paskirties muitinės įstaigą, kad būtų užbaigta išorinio Bendrijos tranzito muitinės procedūra, tačiau atsakomybė jam gali kilti, jei būtų įrodyta, jog jis tęsė prekių vežimą turėdamas informacijos, rodančios, kad ši procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, – tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias faktines aplinkybes.
I – Teisinis pagrindas
7.
Pagal Muitinės kodekso 91 straipsnio 1 dalies a punktą, taikant išorinio tranzito procedūrą, iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gali būti gabenamos ne Bendrijos prekės, kurios neapmokestinamos importo muitais ir kitais privalomaisiais mokėjimais ir kurioms netaikomos prekybos politikos priemonės.
8.
Pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį:
„Už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako:
a)
už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės;
b)
už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi.“
9.
Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, „[n]epaisant 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės“.
10.
Muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išorinio Bendrijos tranzito procedūra baigiama, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai.
11.
Jei importo muitais apmokestinamos prekės paimamos iš muitinės priežiūros, pagal Muitinės kodekso 203 straipsnį už skolą muitinei tampa atsakingi šių keturių kategorijų asmenys:
—
asmuo, paėmęs prekes iš muitinės priežiūros,
—
bet kurie asmenys, dalyvavę taip paimant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės paimamos iš muitinės priežiūros,
—
bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, ir
—
atitinkamais atvejais – asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu.
12.
Pagal Muitinės kodekso 213 straipsnio nuostatas vieną skolą muitinei privalantys sumokėti keli asmenys už šios skolos sumokėjimą atsako solidariai.
II – Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
13.
Friedler Spedition GmbH užsakymu IGAZ Trans Kft. buvo pavesta nuvežti iš Kinijos į Koperio (Slovėnija) uostą atgabentas prekes, kurioms buvo taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra.
14.
2008 m. gruodžio 8 d.IGAZ Trans patikėjo S. Horváth pervežti prekes iš Koperio į Vieną (Austrija), o kai bus užbaigta muitinės procedūra – į Romą (Italija).
15.
2008 m. gruodžio 11 d.IGAZ Trans prašymu muitinės tarpininkė Interservice Koperio muitinės įstaigoje pradėjo tranzito procedūrą. Pradėjus šią procedūrą, prekės turėjo būti pristatytos į Wiencont Süd, Freilager Wien (Viena, Austrija) muitinės įstaigą vėliausiai 2008 m. gruodžio 18 d.
16.
Tą pačią 2008 m. gruodžio 11 d. S. Horváth nuvyko į Interservice, ši išdavė CMR važtaraštį ( 4 ) ir įgaliojimą, reikalingą prekėms pasiimti, taip pat elektroninėmis priemonėmis išsiuntė Slovėnijos muitinei dokumentą T1, kuris turi būti naudojamas vykdant tranzito procedūrą. Atsiėmęs prekes Koperio muitinės įstaigoje, S. Horváth jas nuvežė į CMR važtaraštyje nurodytą Vienos muitinės įstaigos stovėjimo aikštelę, kur perdavė IGAZ Trans atstovui dokumentus, reikalingus muitinės procedūrai atlikti.
17.
Nuo 2008 m. gruodžio 12 d. iki 17 d. S. Horváth laukė šioje stovėjimo aikštelėje su konteineriu, kuriame buvo prekės. 2008 m. gruodžio 17 d. palikęs konteinerį vietoje, jis grįžo į Vengriją, o 2008 m. gruodžio 18 d. vėl išvyko į Vieną.
18.
Prekės nebuvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą, kad būtų atlikta muitinės procedūra. S. Horváth prekes toliau gabeno turėdamas naują važtaraštį, kurį išdavė Friedler Spedition GmbH ir kurį jis gavo iš IGAZ Trans Kft. atstovo, o paskui pristatė jas galutiniam gavėjui Italijoje.
19.
Kaip konstatavo Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija), S. Horváth priėmė prekes akivaizdžiai žinodamas, kad joms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra. Tačiau prieš tęsdamas jų vežimą iš Vienos į Romą jis deramai neįsitikino, kad IGAZ Trans Kft. arba Friedler Spedition GmbH pristatė prekes į paskirties muitinės įstaigą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, jog pagrindinėje byloje nėra nuorodų į tai, kad S. Horváth žinojo, jog prekės paimamos iš muitinės priežiūros.
20.
Išorinio Bendrijos tranzito procedūros užbaigimas Koperio muitinės įstaigai buvo įrodytas pateikus tranzito deklaraciją, pažymėtą Rumunijos muitinės įstaigos antspaudu. Slovėnijos muitinė, atlikusi tyrimą, nustatė, kad Rumunijos muitinės įstaigos antspaudas, kuriuo buvo pažymėta tranzito deklaracija, buvo suklastotas.
21.
Dėl prekių paėmimo iš muitinės priežiūros Interservice, kaip tranzito procedūros vykdytoja, turėjo sumokėti 11196,49 euro muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir delspinigių.
22.
Interservice, remdamasi deliktine atsakomybe, pareiškė atgręžtinius reikalavimus S. Horváth – ji teigė, kad pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį vežėjas kartu su tranzito procedūros vykdytoju yra atsakingas už prekių pristatymą, net jei konkrečiu atveju jis veikė kaip subvežėjas.
23.
Kadangi šis ieškinys buvo atmestas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje, Interservice padavė kasacinį skundą Kúria (Aukščiausiasis Teismas), o šis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar [Muitinės kodekso] 96 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių vežėju laikomas ne tik asmuo, kuris sudarė prekių vežimo sutartį su pardavėju (pagrindinis vežėjas arba sutartį sudaręs vežėjas), bet ir asmuo, kuris įvykdo visą vežimo užsakymą ar dalį jo pagal kitą vežimo sutartį su sutartį sudariusiu (pagrindiniu) vežėju (subvežėjas)?
2.
Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [Muitinės kodekso] 96 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, subvežėjas privalo prieš toliau veždamas prekes deramai įsitikinti, kad pagrindinis vežėjas iš tiesų pateikė prekes paskirties muitinei laikydamasis taikytinų reikalavimų?“
III – Mano vertinimas
A – Išankstinės pastabos
24.
Siekiant geriau suprasti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą tikslą, manau, būtų naudinga trumpai priminti pagrindinės bylos teisines ir faktines aplinkybes.
25.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pirma, nori gauti patikslinimų dėl sąvokos „vežėjas“, kaip ji suprantama pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį, kad nuspręstų, ar S. Horváth galima laikyti tokiu vežėju, ir, antra, jei atsakymas būtų teigiamas, prašo nustatyti suinteresuotajam asmeniui tenkančios prievolės apimtį.
26.
Šie klausimai buvo pateikti nagrinėjant ginčą tarp muitinės tarpininko, kuris dėl prekių paėmimo iš muitinės priežiūros buvo pripažintas už skolos muitinei sumokėjimą atsakingu skolininku, ir šių prekių subvežėjo.
27.
Dėl šios situacijos reikia iš karto pateikti dvi pastabas.
28.
Pirmoji yra susijusi su skolos muitinei atsiradimo pagrindu.
29.
Šiuo klausimu nepritariu Europos Komisijos svarstymams – ji teigia, kad, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, yra abejonių dėl skolos muitinei kilmės: ji galėjo atsirasti arba dėl prekių paėmimo iš muitinės priežiūros, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 203 straipsnį, arba, remiantis šio kodekso 204 straipsniu, dėl prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, neįvykdymo, neturėjusio poveikio muitinės priežiūrai.
30.
Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „prekių paėmimo iš muitinės priežiūros“ sąvoką, nustatytą Muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalyje, reikia suprasti kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris yra kliūtis, nors tik trumpam, kompetentingai muitinės įstaigai prieiti prie muitinės priežiūroje esančios prekės ir atlikti Muitinės kodekso 37 straipsnio 1 dalyje numatytus tikrinimus ( 5 ).
31.
Nagrinėjamuoju atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad išorinio Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta sukčiaujant, nes tam, kad būtų įrodyta, jog prekės pasiekė paskirties muitinės įstaigą, buvo pateikti dokumentai, pažymėti suklastotais Rumunijos muitinės antspaudais ( 6 ). Tai, kad prekės nebuvo tinkamai pristatytos į paskirties muitinės įstaigą, sutrukdė muitinei, kuri buvo suklaidinta dėl suklastotų dokumentų, patikrinti jų būklę tuo momentu, kuris lemiamas užbaigiant šią procedūrą ( 7 ), ir akivaizdu, kad dėl šio sukčiavimo užbaigiant muitinės procedūrą atsirado neteisėto prekių patekimo į Europos Sąjungos ekonominę apyvartą pavojus. Taigi manau, jog vien ta aplinkybė, kad, siekiant įrodyti išorinio Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, buvo pateikti suklastoti dokumentai, rodo, kad įvyko paėmimas iš muitinės priežiūros, dėl kurio pagal Muitinės kodekso 203 straipsnį atsiranda skola muitinei.
32.
Mano antroji pastaba susijusi su pasekmėmis, kylančiomis dėl paėmimo iš muitinės priežiūros, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 203 straipsnį.
33.
Tuo atveju, kai importo muitais apmokestinta prekė paimama iš muitinės priežiūros, asmenys, kurie gali būti pripažinti už skolos muitinei sumokėjimą atsakingais skolininkais, yra nurodyti Muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalyje, kurioje išskirtos keturios mokesčių skolininkų kategorijos.
34.
Pirmos trys šios nuostatos įtraukos skirtos asmenims, kurie susiję su prekių paėmimu iš muitinės priežiūros, – asmenims, kurie kokiu nors būdu dalyvavo paimant prekes, žinojusiems arba, yra pagrindo manyti, turėjusiems žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, taip pat asmenims, kurie įsigijo arba laikė prekes, jų įsigijimo arba gavimo metu žinojusiems arba, yra pagrindo manyti, turėjusiems žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Šioms trims asmenų kategorijoms bendra tai, kad jie vienaip arba kitaip dalyvavo darant pažeidimą arba bent jau gavo iš jo naudos, tam tikru požiūriu būdami – vartojant baudžiamosios teisės sąvokas – pažeidėjais ar pažeidimo bendrininkais arba prekių, išleistų į Sąjungos ekonominę apyvartą neatlikus muitinės formalumų, supirkėjais.
35.
Ketvirta minėtos nuostatos įtrauka, atvirkščiai, skirta asmenims, kurie nedalyvavo paimant prekes, bet kurie, be kita ko, turėjo įvykdyti prievoles, susijusias su prekėms taikoma muitinės procedūra. Kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, vykdant išorinio Bendrijos tranzito procedūrą, būtent jos vykdytojas, kuris pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį atsako už prievolių įvykdymą, turi įvykdyti su šia procedūra susijusias prievoles ir yra už skolos muitinei sumokėjimą atsakingas skolininkas, kaip tai suprantama pagal šio kodekso 203 straipsnio 3 dalies ketvirtą įtrauką ( 8 ).
36.
Tačiau pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį už skolos muitinei sumokėjimą atsakingu skolininku taip pat leidžiama pripažinti prekių vežėją arba gavėją, remiantis šio kodekso 203 straipsnio 3 dalies ketvirta įtrauka, nes pagal ją šiam vežėjui arba šiam gavėjui nustatyta prievolė pristatyti nesugadintas prekes į paskirties muitinės įstaigą.
37.
Pagrindinės bylos aplinkybėmis iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris remiasi prielaida, kad S. Horváth nedalyvavo paimant prekes iš muitinės priežiūros, pateiktos informacijos matyti, jog subvežėjo atsakomybė negali kilti Muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies pirmose trijose įtraukose nurodytais skolos atsiradimo pagrindais. Ir atvirkščiai – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal šio kodekso 203 straipsnio 3 dalies ketvirtą įtrauką jis nelaikytinas už skolos muitinei sumokėjimą atsakingu bendraskoliu, – tai reikštų, kad jis turėjo įvykdyti minėto kodekso 96 straipsnio 2 dalyje numatytą prievolę.
38.
Taigi nagrinėjamas atvejis, kai prekių vežėjo arba gavėjo atsakomybė, atrodo, gali kilti tik todėl, kad pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį jam yra nustatyta speciali prievolė pristatyti šias prekes į paskirties muitinės įstaigą nepažeidus prekių identifikavimo priemonių ( 9 ).
39.
Todėl išaiškinimas, kurio prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas gauti patikslinimų dėl asmenų, atsakingų už šios prievolės įvykdymą ir jos apimties, yra būtinas ginčo pagrindinėje byloje sprendimui.
B – Dėl pirmojo klausimo
40.
Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar sąvoka „vežėjas“, kaip ji suprantama pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį, reiškia tik pagrindinį vežėją, kuriam iš pradžių buvo patikėtas prekių, kurioms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, vežimas, ar ji apima ir subvežėją, kurį pagrindinis vežėjas pasamdė vežimo sutarčiai įvykdyti.
41.
Mano nuomone, Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalis apima visus asmenis, įsipareigojančius vežti prekes, kurioms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, nesvarbu, ar tai yra pagrindinis vežėjas, ar subvežėjas.
42.
Šį aiškinimą, atrodo, patvirtina ir pats šios nuostatos formulavimas.
43.
Kaip matyti iš nuostatos teksto, pagal ją nustatyta tik viena prekių vežėjo arba gavėjo prievolės buvimo sąlyga – prekės turi būti priimtos žinant apie jų teisinį statusą. Kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumato, kad turi būti skirtingai vertinama, atsižvelgiant į tai, ar vežimą vykdo tiesiogiai pagrindinis vežėjas, ar jis pasamdo kitą vežėją, prievolę į paskirties muitinės įstaigą pristatyti nesugadintas prekes turi visi prekes vežantys asmenys, dėl kurių įrodyta, jog jie iš tikrųjų žino, kad taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra. Jei yra įvykdyta sąlyga, susijusi su subvežėjo žinojimu apie prekių statusą, jam tenka Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalyje numatyta prievolė.
44.
Be to, šią išvadą, atrodo, patvirtina teleologinis aiškinimas.
45.
Iš esmės prekių vežėjui arba gavėjui nustatytos prievolės ribos yra apibrėžtos pačiu jos tikslu – pristatyti nesugadintas prekes per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą nepažeidus muitinės panaudotų prekių identifikavimo priemonių.
46.
Kaip pateikdama pastabas raštu teisingai pažymėjo Komisija, atsižvelgdamas būtent į tai, kad tik asmuo, kuris fiziškai turi prekes, gali iš tikrųjų jas pristatyti į paskirties muitinės įstaigą, Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino prekių vežėjo arba gavėjo solidariąją atsakomybę.
47.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad ribota prievolė, pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį tenkanti prekių vežėjui arba gavėjui, skiriasi nuo bendros prievolės, pagal šio kodekso 96 straipsnio 1 dalį tenkančios tranzito procedūros vykdytojui.
48.
Tranzito procedūros vykdytojas, kaip išorinio Bendrijos tranzito procedūrą vykdantis asmuo, ne tik turi pristatyti nesugadintas prekes per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą nepažeidęs muitinės panaudotų prekių identifikavimo priemonių ( 10 ), bet ir apskritai „atsako už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi“ ( 11 ). Pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 3 dalies ketvirtą įtrauką ir 204 straipsnio 1 dalį jis tampa už skolos muitinei sumokėjimą atsakingu skolininku vien dėl to, kad nesilaikoma šios procedūros nuostatų, net jei nėra tiesiogiai atsakingas už skolos atsiradimą, – tokia jam nustatyta atsakomybe siekiama „užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai“ ( 12 ). Tranzito procedūros vykdytojas turi užtikrinti deramą tranzito operacijų eigą, todėl jis lieka už skolos muitinei sumokėjimą atsakingas skolininkas, net jei yra sąžiningas, o išorinio Bendrijos tranzito procedūra buvo pažeista dėl sukčiavimo, prie kurio jis neprisidėjo ( 13 ). Taigi dėl tranzito procedūros vykdytojui nustatytos objektyvios atsakomybės jis atsako už bet kokį teisės nuostatų, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, pažeidimą, net jei jį padarė kitas asmuo.
49.
Prekių vežėjo arba gavėjo atsakomybė yra labiau ribota. Priešingai nei tranzito procedūros vykdytojas, jis neprivalo laikytis visų nuostatų, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra. Nors Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją prekių vežėjas arba gavėjas įpareigojamas pasiekti rezultatą – privalo užtikrinti, kad prekės būtų pristatytos nesugadintos į paskirties muitinės įstaigą, jis turi galimybę tai padaryti tik tuomet, kai fiziškai turi minėtas prekes. Kitaip tariant, šio kodekso 96 straipsnio 1 dalyje numatyta prievolė grindžiama pačiu tranzito procedūros vykdytojo, kuris turi prisiimti bet kokio pažeidimo arba netinkamo procedūros vykdymo pasekmes, statusu, o prekių vežėjo arba gavėjo atsakomybė yra pagrįsta ir kartu apribota tuo, ar jis fiziškai turi šias prekes savo žinioje.
50.
Taigi darau išvadą, kad nors subvežėjas saistomas prievolės į paskirties muitinės įstaigą pristatyti nesugadintas prekes, ši prievolė jam tenka tik tuo laiku, kai jis iš tikrųjų vykdo vežimą, užtikrindamas prekių kontrolę.
51.
Tarptautinio prekių vežimo atvejais tai, kad samdomi keli vežėjai, yra dažnas reiškinys. Mano nuomone, tuo atveju, jeigu keli vežėjai įsipareigotų vežti prekes dalį maršruto, Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalyje numatyta prievolė paeiliui tektų kiekvienam iš jų, nes būtent tuo laiku, kai užtikrina prekių kontrolę, jie gali pasirūpinti, kad jos nebūtų sugadintos, be kita ko, kad nebūtų pažeista muitinės plomba arba atliktas netinkamas perkrovimas.
52.
Tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai subvežėjas iš tikrųjų nuvežė prekes į paskirties muitinės įstaigos stovėjimo aikštelę ir perdavė su šiomis prekėmis susijusius dokumentus pagrindinio vežėjo atstovui, kad būtų atlikti išorinio Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo formalumai, manau, kad subvežėjui tenkanti prievolė išnyksta, kai jis perduoda prekių kontrolę ir prekių lydimuosius dokumentus pagrindiniam vežėjui, kuris atitinkamai tampa „vežėju“, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį.
53.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti: pirma, Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, jog sąvoka „vežėjas“ apima visus asmenis, vežančius prekes, kurias jie priėmė žinodami, jog joms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, nesvarbu, ar tai būtų daroma pagal vežimo sutartį su užsakovu, ar pagal sutartį, sudarytą tarp pagrindinio vežėjo ir subvežėjo, ir, antra, šioje nuostatoje numatyta prievolė tenka vežėjui tuo laiku, kai jis užtikrina fiziškai jo žinioje esančių prekių kontrolę, todėl tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai subvežėjas iš tikrųjų nuvežė prekes į paskirties muitinės įstaigos stovėjimo aikštelę ir perdavė su šiomis prekėmis susijusius dokumentus pagrindinio vežėjo atstovui, kad būtų atlikti išorinio Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo formalumai, manau, kad subvežėjui tenkanti prievolė išnyksta, kai jis perduoda prekių kontrolę ir prekių lydimuosius dokumentus pagrindiniam vežėjui.
54.
Tačiau dar reikia išnagrinėti, ar dėl to, kad S. Horváth tęsė prekių vežimą iš Vienos į Romą, jis vėl netapo už skolos muitinei sumokėjimą atsakingu skolininku.
55.
Būtent toks yra antrojo klausimo dalykas.
C – Dėl antrojo klausimo
56.
Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, subvežėjas, prieš tęsdamas prekių vežimą į kitą valstybę narę, turi deramai įsitikinti, kad pagrindinis vežėjas iš tiktųjų pristatė šias prekes į paskirties muitinės įstaigą laikydamasis taikytinų reikalavimų.
57.
Man atrodo, kad atsakymas gana natūraliai kyla iš mano pirmiau išplėtotų argumentų, susijusių su pirmuoju klausimu.
58.
Skirtingai nei tranzito procedūros vykdytojas, kuris turi užtikrinti tinkamą tranzito operacijų eigą, vežėjas, vykdant išorinio Bendrijos tranzito procedūrą, neturi kitos prievolės, kaip tik pristatyti nesugadintas prekes per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir prižiūrėti, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės.
59.
Tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, kai subvežėjas perdavė pagrindiniam vežėjui tranzito dokumentus, kad šis atliktų muitinės procedūrai užbaigti reikalingus formalumus, manau, kad nuo šio perdavimo momento šiam pagrindiniam vežėjui atsiranda prievolė, kurią pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalį turėjo subvežėjas.
60.
Išnykus šiai prievolei, subvežėjas prieš tęsdamas prekių vežimą neturėjo patikrinti, ar pagrindinis vežėjas iš tikrųjų pristatė prekes į paskirties muitinės įstaigą, kad būtų užbaigta išorinio Bendrijos tranzito procedūra.
61.
Nors pagal Muitinės kodekso 96 straipsnį subvežėjui negali būti nustatyta aktyvi rūpinimosi pareiga, manau, kad subvežėjo atsakomybė gali kilti, jei būtų įrodyta, jog jis tęsė prekių vežimą, turėdamas informacijos, rodančios, kad ši išorinio Bendrijos tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, – tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias faktines aplinkybes. Iš esmės šiuo atveju turėtų būti laikoma, kad subvežėjas sutiko tęsti prekių vežimą, žinodamas, kad joms tebetaikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, todėl jis vėl taptų atsakingas už Muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalyje numatytos prievolės įvykdymą.
IV – Išvada
62.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 648/2005, 96 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „vežėjas“ apima visus asmenis, vežančius prekes, kurias jie priėmė žinodami, jog joms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, nesvarbu, ar tai būtų daroma pagal vežimo sutartį su užsakovu, ar pagal sutartį, sudarytą tarp pagrindinio vežėjo ir subvežėjo, ir, antra, kad šioje nuostatoje numatyta prievolė tenka vežėjui tuo laiku, kai jis užtikrina fiziškai jo žinioje esančių prekių kontrolę.
Tokioje situacijoje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai subvežėjas iš tikrųjų nuvežė prekes į paskirties muitinės įstaigos stovėjimo aikštelę ir perdavė su šiomis prekėmis susijusius dokumentus pagrindinio vežėjo atstovui, kad būtų atlikti išorinio Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo formalumai, subvežėjui tenkanti prievolė išnyksta, kai jis perduoda prekių kontrolę ir prekių lydimuosius dokumentus pagrindiniam vežėjui.
Be to, ta aplinkybė, kad subvežėjas paskui tęsė prekių vežimą į kitą valstybę narę, nereiškia, kad prieš tęsdamas vežimą jis privalėjo patikrinti, ar pagrindinis vežėjas iš tikrųjų pristatė prekes į paskirties muitinės įstaigą, kad būtų užbaigta išorinio Bendrijos tranzito muitinės procedūra, tačiau atsakomybė jam gali kilti, jei būtų įrodyta, jog jis tęsė prekių vežimą turėdamas informacijos, rodančios, kad ši procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, – tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias faktines aplinkybes.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) OL L 302, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307. Reglamentas, iš dalies pakeistas 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 648/2005 (OL L 117, 2005, p. 13, toliau – Muitinės kodeksas).
( 3 ) Toliau – Interservice.
( 4 ) Važtaraštis, parengtas remiantis 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašyta Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija, iš dalies pakeista 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu.
( 5 ) Žr., be kita ko, 2014 m. birželio 12 d. Sprendimą SEK Zollagentur (C‑75/13, EU:C:2014:1759, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) ir 2015 m. spalio 29 d. Sprendimą B & S Global Transit Center (C‑319/14, EU:C:2015:734, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
( 6 ) Iš 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3), iš dalies pakeisto 2008 m. lapkričio 17 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1192/2008 (OL L 329, 2008, p. 1), 361 straipsnio 5 dalies matyti, kad tranzito operaciją galima užbaigti kitoje įstaigoje nei nurodytoji tranzito deklaracijoje, tokiu atveju ši įstaiga tampa paskirties muitinės įstaiga.
( 7 ) Dėl to, kad patikrinimas išorinio Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo momentu turi lemiamą reikšmę, žr. generalinio advokato M. Szpunar išvados byloje B & S Global Transit Center (C‑319/14, EU:C:2015:500) 25 ir 26 punktus.
( 8 ) Žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą Codirex Expeditie (C‑542/11, EU:C:2013:429, 33 punktas) ir 2014 m. birželio 12 d. Sprendimą SEK Zollagentur (C‑75/13, EU:C:2014:1759, 35 punktas).
( 9 ) Kadangi pagrindinė byla rodo šios specialios pareigos naudą, kyla klausimas, dėl kokių priežasčių Komisija Europos Pralamento ir Tarybos reglamento (EB), iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 2913/92, nustatantį Bendrijos muitinės kodeksą, pasiūlyme (COM(97) 472 final) siūlė panaikinti šią nuostatą todėl, kad pagal pasiūlymo 5 konstatuojamąją dalį „savaime ji nieko neprideda prie kodekso nuostatų, susijusių su skolos muitinei atsiradimo pagrindo ir už jos sumokėjimą atsakingų skolininkų nustatymu“. Po Parlamento pasiūlyto pakeitimo, kuriam Komisija pritarė, reglamento pasiūlymas buvo patvirtintas nekeičiant 96 straipsnio (žr. Europos Pralamento ir Tarybos reglamento (EB), iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 2913/92, nustatantį Bendrijos muitinės kodeksą, pakeistą pasiūlymą (COM(1998) 428 final), ir 1999 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 955/1999, iš dalies keičiantį Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2913/92 dėl išorinio tranzito procedūros (OL L 119, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 9 t., p. 221)).
( 10 ) Muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies a punktas.
( 11 ) Šio kodekso 96 straipsnio 1 dalies b punktas.
( 12 ) Žr. 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimą Militzer & Münch (C‑230/06, EU:C:2008:186, 48 punktas). Taip pat šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 15 d. Sprendimą DSV Road (C‑234/09, EU:C:2010:435, 30 punktas).
( 13 ) Šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 3 d. Sprendimą Militzer & Münch (C‑230/06, EU:C:2008:186, 49 punktas).
Full & Egal Universal Law Academy