EUR-Lex -  62015CJ0127 - LT

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. gruodžio 8 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Direktyva 2008/48/EB — Vartotojų apsauga — Vartojimo kreditas — 2 straipsnio 2 dalies j punktas — Skolų restruktūrizavimo susitarimai — Neatlygintinai atidėtas mokėjimas — 3 straipsnio f punktas — Kredito tarpininkai — Kreditorių vardu veikiančios skolų išieškojimo bendrovės“

Byloje C‑127/15

dėl 2015 m. vasario 17 d.Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. kovo 12 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Verein für Konsumenteninformation

prieš

...

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai ... (x3) (pranešėjas) ir ...,

generalinė advokatė ...,

posėdžio sekretorė ..., administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. vasario 25 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

—

Verein für Konsumenteninformation, atstovaujamos Rechtsanwalt ...,

—

..., atstovaujamos Rechtsanwalt ...,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos ... (x3) ir ...,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos ... ir ...,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos ... (x2) ir ...,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos ... ir ...,

susipažinęs su 2016 m. liepos 21 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66, ir klaidų ištaisymai OL L 207, 2009, p. 14; OL L 199, 2010, p. 40, ir OL L 234, 2011, p. 46) 2 straipsnio j punkto ir 3 straipsnio f punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Verein für Konsumenteninformation (Vartotojų informavimo asociacija, toliau – Asociacija) ir ... (toliau – Inko) ginčą dėl pastarosios bendrovės taikomos praktikos, kai su vartotojais sudaromi skolų restruktūrizavimo susitarimai dėl mokėjimo atidėjimo, tačiau jiems nesuteikiama ikisutartinės informacijos.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Direktyvos 2008/48 24 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Vartotojui reikia suteikti išsamią informaciją prieš jam sudarant kredito sutartį, neatsižvelgiant į tai, ar parduodant kreditą dalyvauja kredito tarpininkas. Todėl paprastai informavimo prieš sudarant sutartį reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi kredito tarpininkams. Tačiau kai prekių tiekėjai ir paslaugų teikėjai kaip papildomą funkciją atlieka ir kredito tarpininko funkciją, nėra tikslinga juos apsunkinti teisine pareiga suteikti informaciją prieš sudarant sutartį pagal šią direktyvą. Gali būti laikoma, kad, pavyzdžiui, prekių tiekėjai ir paslaugų teikėjai atlieka kredito tarpininko funkciją kaip papildomą funkciją, jei jų atliekamos kredito tarpininko funkcijos nėra pagrindinis jų užsiėmimo, verslo arba profesijos tikslas. Tais atvejais vis dėlto užtikrinamas pakankamas vartotojų apsaugos lygis, nes kreditoriui tenka atsakomybė užtikrinti, kad prieš sudarant sutartį vartotojas gautų visą informaciją iš tarpininko, jei kreditorius ir tarpininkas taip susitaria, ar kitu tinkamu būdu.“

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:

„1. Ši direktyva taikoma kredito sutartims.

2. Ši direktyva netaikoma:

f)

kredito sutartims, kai už kreditą nemokamos palūkanos ir kiti mokesčiai, ir kredito sutartims, pagal kurių sąlygas reikalaujama, kad kreditas būtų grąžintas per tris mėnesius, ir mokami tik nedideli mokesčiai;

j)

kredito sutartims, kurios yra susijusios su nemokamai [neatlygintinai] atidėtu esamos skolos mokėjimu;

6. Valstybės narės gali nustatyti, kad tik 1–4, 6, 7 ir 9 straipsniai, 10 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 2 dalies a–i, l ir r punktai, 10 straipsnio 4 dalis, 11, 13, 16 ir 18–32 straipsniai taikomi kredito sutartims, kuriose numatoma galimybė kreditoriui ir vartotojui susitarti dėl atidėto mokėjimo arba grąžinimo metodų, jei vartotojas jau nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę kredito sutartį, ir kai:

a)

būtų tikėtina, kad toks susitarimas padės išvengti teisinio proceso dėl tokio įsipareigojimų nevykdymo; ir

b)

tokiu susitarimu vartotojui nebūtų nustatytos nepalankesnės sąlygos, nei tos, kurios nustatytos pradinėje kredito sutartyje.

“

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

b)

kreditorius – fizinis arba juridinis asmuo, kurio užsiėmimas, verslas arba profesija yra suteikti arba įsipareigoti suteikti kreditus;

c)

kredito sutartis – sutartis, pagal kurią kreditorius suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui kreditą atidėtojo mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl tos pačios rūšies nuolatinio paslaugų teikimo ar prekių tiekimo, kai vartotojas už tokias paslaugas ar prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu;

f)

kredito tarpininkas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris veikia ne kaip kreditorius ir kuris veikia pagal savo užsiėmimą, verslą ar profesiją už užmokestį [atlygį], mokamą pinigais ar bet kuria kita finansinio atlygio forma:

i)

pateikia arba siūlo kredito sutartis vartotojams;

ii)

padeda vartotojams atlikdamas kredito sutarčių parengiamąjį darbą, išskyrus i punkte numatytą darbą; arba

iii)

sudaro kredito sutartis su vartotojais kreditoriaus vardu;

g)

bendra kredito kaina vartotojui – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius, mokesčius ir bet kuriuos kitus su kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos reikalaujama, kad vartotojas sumokėtų, ir kurie yra žinomi kreditoriui, išskyrus mokesčius notarui; taip pat įskaičiuojamos su kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, visų pirma draudimo įmokos, jei papildomai privaloma sudaryti paslaugų sutartį siekiant gauti kreditą apskritai arba taikyti skelbiamas nuostatas ir sąlygas;

h)

bendra vartotojo mokama suma – bendros kredito sumos ir bendros kredito kainos vartotojui suma;

i)

bendros kredito kainos metinė norma – bendra kredito kaina vartotojui, išreikšta metiniu bendros kredito kainos procentu, prireikus įskaičiuojant kainą, nurodytą 19 straipsnio 2 dalyje;

“

6

Direktyvos 2008/48 5 straipsnio „Informavimas prieš sudarant sutartį“ 1 dalyje nurodyta:

„Likus pakankamai laiko iki vartotojui taps privaloma kredito sutartis arba pasiūlymas, kreditorius ir, kai taikoma, kredito tarpininkas, remdamasis kreditoriaus siūlomomis kredito nuostatomis ir sąlygomis bei, jei taikoma, vartotojo pareikštais pageidavimais ir pateikta informacija, pateikia vartotojui informaciją, kurios reikia, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo. “

7

Šios direktyvos 6 straipsnio „Informavimo prieš sudarant sutartį reikalavimai tam tikroms kredito su galimybe pereikvoti sąskaitos lėšas sutartims ir tam tikroms konkrečioms kredito sutartims“ 1 dalyje numatyta:

„Likus pakankamai laiko prieš bet kokiai kredito sutarčiai arba pasiūlymui dėl kredito sutarties, kaip nurodyta 2 straipsnio 3, 5 ar 6 dalyse, tampant privalomiems vartotojui, kreditorius ir, kai taikoma, kredito tarpininkas, remdamasis kreditoriaus siūlomomis kredito nuostatomis ir sąlygomis bei, jei taikoma, vartotojo pareikštais pageidavimais ir pateikta informacija, pateikia vartotojui informaciją, kurios reikia, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo.

“

8

Minėtos direktyvos 7 straipsnyje „Išimtys informavimo, suteikiamo prieš sudarant sutartį, reikalavimams“ nustatyta:

„5 ir 6 straipsniai netaikomi prekių tiekėjams arba paslaugų teikėjams, kurie kredito tarpininkų funkciją atlieka kaip papildomą funkciją. Tuo nepažeidžiamas kreditoriaus įsipareigojimas užtikrinti, kad prieš sudarydamas sutartį vartotojas gautų tuose straipsniuose nurodytą informaciją.“

9

Tos pačios direktyvos 21 straipsnyje „Tam tikri kredito tarpininkų įsipareigojimai vartotojams“ nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad:

a)

kredito tarpininkas reklamoje ir dokumentuose, skirtuose vartotojams, nurodytų savo įgaliojimų ribas, ypač tai, ar jis dirba išimtinai su vienu ar su keliais kreditoriais, ar yra nepriklausomas brokeris;

b)

jei taikoma, kredito tarpininkui privalomas mokėti mokestis atskleidžiamas vartotojui, ir dėl jų tarp kredito tarpininko ir vartotojo turi būti susitarta popieriuje arba kitoje patvarioje laikmenoje prieš sudarant kredito sutartį;

c)

jei taikoma, kredito tarpininkas apie vartotojo mokamą mokestį kredito tarpininkui už jo paslaugas praneša kreditoriui metinės procentinės palūkanų normos apskaičiavimo tikslais.“

Austrijos teisė

10

2010 m. gegužės 20 d.Verbraucherkreditgesetz (Vartojimo kredito įstatymas; BGBl. I, 28/2010, toliau – VKrG) 6 straipsnis suformuluotas taip:

„1. Likus pakankamai laiko, iki vartotojui taps privaloma kredito sutartis arba pasiūlymas, kreditorius ir, kai taikoma, kredito tarpininkas, remdamasis kreditoriaus siūlomomis kredito nuostatomis ir sąlygomis ir, jei taikoma, vartotojo pareikštais pageidavimais ir pateikta informacija, pateikia vartotojui informaciją, kurios reikia, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo. Ši informacija turi būti pateikiama išspausdinta arba kita patvaria laikmena ir visų pirma nurodoma:

1)

kredito rūšis;

3)

bendra kredito suma ir lėšų išmokėjimą reglamentuojančios sąlygos;

4)

kredito sutarties trukmė;

7)

bendros kredito kainos metinė norma ir bendra vartotojo mokama suma, pateikiant tipinį pavyzdį, kuriame būtų paminėtos visos prielaidos, naudotos šiai normai apskaičiuoti, pagal 27 straipsnį;

8. 1–7 dalyse numatyti informavimo reikalavimai taikomi taip pat ir kredito tarpininkui, jei šis nėra vienas iš prekių tiekėjų arba paslaugų teikėjų, kurie kredito tarpininkų funkciją atlieka kaip papildomą funkciją.“

11

VKrG 25 straipsnyje numatyta:

„1. Sutartims, kuriomis verslininkas vartotojui suteikia už atlygį atidėtą mokėjimą arba kitokią atlygintiną finansinę pagalbą, reikia taikyti 2 skirsnio nuostatas

2. Kaina grynaisiais pinigais ir prekė arba paslauga taip pat turi būti nurodomos pateikiant informaciją prieš sudarant sutartį (6 straipsnio 1 dalis) “

12

Allgemeines Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas) 1000 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Palūkanos, dėl kurių susitarta nenustačius jų dydžio ar normos pagal įstatymą, jei įstatyme nenustatyta kitaip, sudaro 4 % per metus.“

13

Šio kodekso 1333 straipsnyje nurodyta:

„1. Žala, patirta skolininkui pavėlavus sumokėti piniginį įsiskolinimą, atlyginama taikant įstatymo nustatytas palūkanas (1000 straipsnio 1 dalis).

2. Kreditorius, be teisės aktuose nustatytų palūkanų, taip pat gali iš skolininko pareikalauti atlyginti kitus dėl skolos atsiradusius ir išaugusius nuostolius, visų pirma išlaidas, patirtas dėl tikslą atitinkančių neteisminių išieškojimo ir pateikimo priemonių, kurios yra proporcingos išieškomai skolai.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14

Pagal Austrijos teisės aktus Asociacija turi teisę reikšti kolektyvinius ieškinius dėl uždraudimo, kad būtų apginti vartotojų interesai.

1