1.2.2016
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 38/27
2015 m. lapkričio 9 d.Industria de Diseño Textil, S.A. (Inditex) pateiktas apeliacinis skundas dėl 2015 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (trečioji kolegija) priimto sprendimo byloje T-584/14 INDITEX/VRDT – ANSELL (ZARA)
(Byla C-575/15 P)
(2016/C 038/40)
Proceso kalba: ispanų
Šalys
Apeliantė: Industria de Diseño Textil, S.A. (Inditex), atstovaujama abogada C. Duch Fonoll,
Kita proceso šalis: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)
Apeliantės reikalavimai
—
Panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškinys dėl 2014 m. gegužės 19 d. (byla R 1118/2013-2) Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) Antrosios apeliacinės tarybos sprendimo, ir atitinkamai panaikinti ginčijamą ir ankstesnį 2013 m. balandžio 30 d. VRDT Anuliavimo skyriaus sprendimą, kuriuo patenkintas prašymas panaikinti Bendrijos prekių ženklo ZARA registraciją Nr. 112.755 39 klasės paslaugoms.
—
Priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
1.
Šiame apeliaciniame skunde nurodomi šeši pagrindai, kuriais ginčijami skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo 32–37 punktuose išdėstyti teisiniai motyvai.
2.
Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu nurodoma, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 (1) 65 straipsnio 3 dalį, nes skundžiamo sprendimo 37 punkte buvo peržengtos jam pateikto ieškinio ribos, kai suabejota prekių ženklo ZARA Nr. 112755 naudojimu 39 klasės paslaugoms, nors tai nebuvo ginčijamas ir ieškinyje aptartas klausimas.
3.
Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos dalykas buvo nustatyti, ar Inditex naudojimas prekių ženklo ZARA šios bendrovės gaminamų prekių vežimo ir distribucijos franšizės gavėjams paslaugos galėjo būti laikomos viešu naudojimu, o ne privačiu naudojimu įmonės viduje, ir atitinkamai ar galėjo būti laikoma, kad tai buvo naudojimas iš tikrųjų. Taigi pats faktas, kad prekių ženklas ZARA buvo naudojamas prekių ženklo savininko teikiamoms vežimo ir distribucijos paslaugoms, nebuvo ginčijamas ir dėl jo nediskutuota administracinėje instancijoje.
4.
Antruoju apeliacinio skundo pagrindu Inditex nurodo, kad, taikydamas Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 32 ir 33 punktuose padarė teisės klaidą, nes supainiojo sąvoką „komercinė integracija“, būdingą franšizės gavėjui, kuris integruojasi į franšizės davėjo verslo modelį, su sąvoka „ekonominė integracija“ arba „ekonominis vientisumas“, kuri nurodo ekonominio priklausomumo lygį.
5.
Skundžiamo sprendimo 33 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog tai, kad Inditex franšizės gavėjai taiko verslo modelį, komerciškai integruotą į franšizės davėjo modelį, reiškia, kad jie netenka savarankiško ūkio subjekto statuso, t. y. trečiųjų, su franšizės davėjo vidaus organizacija nesusijusių asmenų statuso. Šios šalies manymu, toks vertinimas neteisingas, nes prieštarauja teisei.
6.
Trečiuoju apeliacinio skundo pagrindu nurodoma, kad skundžiamo sprendimo 33 punkte Bendrasis Teismas iškraipė 2012 m. gegužės 7 d. D. Antonio Abril (ieškinio priedas Nr. 4) pareiškimo turinį, kai tik iš dalies perrašė jo iš tiesų padarytus pareiškimus, dėl ko Bendrasis Teismas šį dokumentą suprato neteisingai ir tai turėjo įtakos Bendrojo Teismo išvadai dėl viešo prekių ženklo ZARA naudojimo kvalifikavimo.
7.
Ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu nurodoma, kad, taikydamas Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktą, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą – skundžiamo sprendimo 35 punkte jis pažeidė taisykles, pagal kurias vertinant prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų turi būti atsižvelgta į visus reikiamus faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jų naudojimo prekyboje realumas. Konkrečiai teigiama, kad Bendrasis Teismas neigė, kad Inditex dalyvavo prekių, pažymėtų prekių ženklu ZARA, vežimo paslaugų rinkoje, nes ši bendrovė neturėjo 39 klasės paslaugų teikimo apyvartos.
8.
Bendrasis Teismas nepripažino, kad Inditex teikė prekių išvežiojimo paslaugas tretiesiems, nuo jos ekonominio vieneto atskiriems asmenims, nes tai – aprangos prekių gamybos ir pardavimų bendrovė, o ne vežėjas. Šis Bendrojo Teismo požiūris neteisingas ir pažeidžia Sąjungos teisę bei teismų praktiką, kaip nurodyta atitinkamame pagrinde.
9.
Penktuoju apeliacinio skundo pagrindu Inditex tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 35 punkte Bendrasis Teismas iškraipė 2012 m. gegužės 7 d. D. Antonio Abril pareiškimo turinį, nes pareiškimo 18 punkte pateiktus duomenis aiškino kaip patvirtinančius ginčijamo prekių ženklo naudojimo prekyboje realumą, kiek tai susiję su prekių pardavimu, nors iš tiesų šiame dokumente nurodytos sumos yra sumos, kurias Inditex gavo iš savo franšizės gavėjų už jos šiems suteiktas vežimo paslaugas.
10.
Galiausiai šeštuoju apeliacinio skundo pagrindu nurodoma teisės klaida, nes pažeistas Reglamento Nr. 207/2009 51 straipsnio 1 dalies a punktas, siejamas su Reglamento 2868/1995 (2) 22 taisykle. Iš tiesų, skundžiamo sprendimo 36 punkte Bendrasis Teismas iš Inditex pareikalavo pateikti probatio diabólica: jis nepripažino, kad pateikti įrodymai dėl metinės apyvartos, nes nepateiktos sąskaitos faktūros, nepaisant to, kad Bendrasis Teismas suvokė, jog Inditex tokių sąskaitų faktūrų pateikti negalėjo, nes šių dokumentų nėra dėl atitinkamame apeliacinio skundo pagrinde nurodytų motyvų.
(1) 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (Kodifikuota redakcija) (OL L 78, p. 1).
(2) 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189).
Full & Egal Universal Law Academy