1.2.2016
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 38/43
2015 m. gruodžio 3 d. pareikštas ieškinys byloje Vengrija/Europos Sąjungos Taryba
(Byla C-647/15)
(2016/C 038/56)
Proceso kalba: vengrų
Šalys
Ieškovė: Vengrija, atstovaujama M.Z. Fehér
Atsakovė: Europos Sąjungos Taryba
Ieškovės reikalavimai
Ieškiniu Vengrija Bendrojo Teismo prašo:
—
panaikinti 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos sprendimą (ES) 2015/1601, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (1) (toliau – ginčijamas sprendimas).
—
nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Vengrija,
—
priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
1.
Vengrijos vyriausybė mano, kad SESV 78 straipsnio 3 dalimi Tarybai nesuteikiamas tinkamas teisinis pagrindas ginčijamam sprendimui priimti. SESV 78 straipsnio 3 dalimi Taryba neįgaliojama priimti teisėkūros akto, o todėl ir ginčijamame sprendime įtvirtintų priemonių, kuriomis privalomai nukrypstama nuo teisėkūros akto, šiuo atveju nuo Reglamento (ES) Nr. 604/2013. (2) Atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo turinį, jis yra teisėkūros aktas, nes juo įtvirtinama Reglamento Nr. 604/2013 išimtis, todėl jis negalėjo būti priimtas SESV 78 straipsnio 3 dalies pagrindu; šia nuostata Taryba įgaliojama priimti aktus netaikydama teisėkūros procedūros, t. y. ne teisėkūros aktus. Tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad SESV 78 straipsnio 3 dalies pagrindu vis dėlto galima priimti teisės aktą, įtvirtinantį teisėkūros akto išimtį, Vengrijos vyriausybė teigia, kad tokia išimtimi negali būti kenkiama pačiai teisėkūros akto esmei ir paverčiamos beprasmėmis jo pagrindinės nuostatos, kaip tai atsitiko ginčijamo sprendimo atveju.
2.
Su SESV 78 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka „laikinosios priemonės“ nesuderinamos priemonės, kurių galiojimo terminas 24 mėnesiai, o kai kuriais atvejais net 36 mėnesiai, ir kurių poveikis tęsiasi net pasibaigus šiam terminui. Ginčijamu sprendimu viršytos SESV 78 straipsnio 3 dalimi Tarybai suteikti įgaliojimai, nes nustatant jo galiojimo terminą nebuvo atsižvelgta į laikotarpį, būtina SESV 78 straipsnio 2 dalimi grindžiamam teisėkūros aktui priimti.
3.
Priimdama ginčijamą sprendimą Taryba pažeidė SESV 293 straipsnio 1 dalį, nes nevienbalsiai nukrypo nuo Komisijos pasiūlymo.
4.
Ginčijamu sprendimu įtvirtinta teisėkūros akto išimtis ir dėl savo turinio jis pats yra teisėkūros aktas, todėl jį priimant, net jei tai buvo galima daryti SESV 78 straipsnio 3 dalies pagrindu, turėjo būti paisoma nacionalinių parlamentų teisės pateikti nuomonę dėl teisėkūros aktų, įtvirtintos prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėtuose protokoluose Nr. 1 ir Nr. 2.
5.
Pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, Taryba iš esmės pakeitė sprendimo projekto tekstą, tačiau nepateikė naujo teksto Europos Parlamentui.
6.
Tarybai priimant ginčijamą sprendimą nebuvo jo projekto versijų oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.
7.
Be to, ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes prieštarauja SESV 68 straipsniui ir 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime padarytoms išvadoms.
8.
Ginčijamu sprendimu pažeidžiami teisinio saugumo ir teisės normų aiškumo principai, nes keliais aspektais nėra aišku, kaip taikyti jo nuostatas ir koks jų santykis su Reglamento Nr. 604/2013 nuostatomis. Tarp šių neaiškių aspektų išsiskiria klausimas dėl procedūrinių ir garantinių normų taikymo priimant sprendimus dėl perkėlimo, taip pat aplinkybė, kad ginčijamame sprendime neįtvirtinti aiškūs atrankos perkėlimui kriterijai ir tinkamai nereglamentuotas prašytojų statusas valstybėje narėje, į kurią perkeliama. Ginčijamas sprendimas prieštarauja Ženevos konvencijai dėl pabėgėlių statuso, (3) nes atima ir prašytojų teisę pasilikti valstybėje narėje, kurioje jie pateikė prašymą, ir leidžia juos perkelti į kitą valstybę narę nereikalaujant būtinai nustatyti prašytojo esminį ryšį su valstybe nare, į kurią perkeliama.
9.
Ginčijamu sprendimu pažeisti būtinumo ir proporcingumo principai. Kadangi, skirtingai nei nurodyta pradiniame Komisijos pasiūlyme, Vengrija nebepriklauso naudos gaunančių valstybių narių grupei, ginčijamu sprendimu nemotyvuotai perkeliama 120 000 tarptautinės apsaugos prašytojų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime nebenumatomas prašytojų perkėlimas iš Vengrijos, pradinis pasiūlytas 120 000 prašytojų skaičius tapo savavališkai nustatytas ir nebeturi nieko bendra su Komisijos pasiūlyme apibūdinta situacija, su kuria faktiškai turėtų būti įmanoma susitvarkyti. Atsižvelgiant į pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį leidžiamas priimti laikinąsias priemones, nepriimtina tai, kad dėl beveik pusės į ginčijamo sprendimo taikymo sritį patenkančių prašytojų galutinis sprendimas dėl perkėlimo priklausys nuo ateities aplinkybių.
10.
Papildomai Vengrijos vyriausybė nurodo, kad ginčijamu sprendimu Vengrijos atžvilgiu pažeistas proporcingumo principas, nes nors visuotinai žinoma, kad į Vengrijos teritoriją atvyko didelis skaičius nelegalių migrantų ir joje pateikta labai daug tarptautinės apsaugos prašymų, jai nustatytos privalomos prašytojų priėmimo kvotos. Vengrijos atžvilgiu ginčijamu sprendimu nepaisoma SESV 78 straipsnio 3 dalies, nes joje įtvirtintos sąlygos, kad laikinosios priemonės gali būti priimtos valstybių narių, kuriose dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarė nepaprastoji padėtis, labui, neatitinka priemonė, kuria vienai iš tokių valstybių narių nustatomos tik pareigos.
(1) OL L 248, p. 80.
(2) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, p. 31).
(3) 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu.
Full & Egal Universal Law Academy