15.4.2019
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 139/5
2019 m. vasario 26 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas byloje (Østre Landsret, Vestre Landsret (Danija) prašymai priimti prejudicinį sprendimą) N Luxembourg 1 (C-115/16), X Denmark A/S (C-118/16), C Danmark I (C-119/16), Z Denmark ApS (C-299/16)/Skatteministeriet
(Sujungtos bylos C-115/16, C-118/16, C-119/16 ir C-299/16) (1)
(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Teisės aktų derinimas - Bendra apmokestinimo sistema, taikoma palūkanų ir autorinių atlyginimų mokėjimams tarp skirtingų valstybių narių asocijuotų bendrovių - Direktyva 2003/49/EB - Palūkanų ir autorinių atlyginimų tikrasis savininkas - 5 straipsnis - Piktnaudžiavimas teise - Valstybėje narėje įsteigta bendrovė, kitoje valstybėje narėje įsteigtai asocijuotai bendrovei pervedanti palūkanas, kurių visa suma ar beveik visa suma vėliau pervedama už Europos Sąjungos teritorijos ribų - Patronuojamoji bendrovė, kuriai nustatyta pareiga išskaičiuoti mokestį prie šaltinio už palūkanas)
(2019/C 139/03)
Proceso kalba: danų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai
Østre Landsret, Vestre Landsret
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovės: N Luxembourg 1 (C-115/16), X Denmark A/S (C-118/16), C Danmark I (C-119/16), Z Denmark ApS (C-299/16)
Atsakovė: Skatteministeriet
Rezoliucinė dalis
1.
Sujungti bylas C-115/16, C–118/16, C–119/16 ir C–299/16, kad būtų priimtas bendras sprendimas.
2.
2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvos 2003/49/EB dėl bendros apmokestinimo sistemos, taikomos palūkanų ir autorinių atlyginimų mokėjimams tarp skirtingų valstybių narių asocijuotų bendrovių, 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalimi, reikia aiškinti taip, kad joje numatytas atleidimas nuo bet kokių mokesčių už palūkanų mokėjimus taikomas tik tikriesiems tokių palūkanų savininkams, t. y. subjektams, kurie ekonominiu požiūriu faktiškai gauna šias palūkanas ir kurie dėl to turi teisę laisvai nuspręsti, kaip jas panaudoti.
Bendrąjį Sąjungos teisės principą, kad teisės subjektai neturi sukčiaudami ar piktnaudžiaudami pasinaudoti Sąjungos teisės normomis, reikia aiškinti taip, kad nacionalinės valdžios institucijos ir teismai turi atsisakyti leisti mokesčių mokėtojui sukčiaujant ar piktnaudžiaujant pasinaudoti Direktyvos 2003/49 1 straipsnio 1 dalyje numatytu atleidimu nuo mokesčio už palūkanų mokėjimus, net ir nesant nacionalinės teisės ar sutartyje įtvirtintų nuostatų dėl tokio atsisakymo.
3.
Siekiant įrodyti piktnaudžiavimą, reikia, pirma, kad būtų visuma objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad, nepaisant formalaus Sąjungos teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, šiais teisės aktais siekiamas tikslas nebuvo įvykdytas ir, antra, subjektyvus aspektas, kaip siekis gauti naudos iš Sąjungos teisės aktų, dirbtinai sukuriant sąlygas, kurių reikia jai gauti. Tam tikra įrodymų visuma gali paliudyti piktnaudžiavimo teise buvimą, jei šie įrodymai yra objektyvūs ir nuoseklūs. Tokie įrodymai, be kita ko, gali būti ekonominio pateisinimo neturinčių bendrovių tarpininkių buvimas, taip pat visiškai formalus bendrovių grupės struktūros, finansinio darinio ir paskolų pobūdis.
Aplinkybė, jog valstybė narė, iš kurios kildinamos palūkanos, sudarė sutartį su trečiąja šalimi, kurioje buveinę turi bendrovė, kuri yra jų tikroji savininkė, neturi reikšmės galimam piktnaudžiavimo teise konstatavimui.
4.
Siekdama atsisakyti pripažinti bendrovei tikrosios palūkanų savininkės statusą ar nustatyti piktnaudžiavimo teise buvimą, nacionalinė institucija neprivalo nustatyti įmonės ar įmonių, kurias ji laiko tikrosiomis šių palūkanų savininkėmis.
5.
Direktyvos 2003/49 3 straipsnio a punktas aiškintinas taip, kad komanditinė ūkinė bendrija (SCA), pagal Liuksemburgo teisę patvirtinta kaip rizikos kapitalo investicinė bendrovė (SICAR), neturi būti kvalifikuojama kaip valstybės narės bendrovė, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, galinti pasinaudoti jos 1 straipsnio 1 dalyje numatytu atleidimu nuo mokesčių, jei minėtos SICAR gautos palūkanos esant pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai atleidžiamos nuo juridinių asmenų pelno mokesčio Liuksemburge, o tai patikrinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
6.
Esant situacijai, kai Direktyvoje 2003/49 numatyta atleidimo nuo mokesčio prie šaltinio už palūkanas, valstybės narės bendrovės rezidentės sumokėtas kitos valstybės narės bendrovei rezidentei, tvarka netaikoma dėl sukčiavimo ar piktnaudžiavimo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnį, buvimo konstatavimo, SESV garantuojamomis laisvėmis neturėtų būti remiamasi siekiant užginčyti pirmosios valstybės narės teisės aktus, reglamentuojančius šių palūkanų apmokestinimą.
Nesant tokios situacijos, SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad:
—
juo iš principo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos bendrovė rezidentė, kuri palūkanas moka bendrovei nerezidentei, privalo išskaičiuoti mokestį prie šaltinio už šias palūkanas, nors tokia pareiga nenumatyta šiai bendrovei rezidentei tuo atveju, jei bendrovė, kuri gauna palūkanų, taip pat yra bendrovė rezidentė; juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos numatyta pareiga išskaičiuoti tokį mokestį prie šaltinio, kai palūkanas bendrovė rezidentė sumoka bendrovei nerezidentei, nors bendrovė rezidentė, kuri gauna palūkanų iš kitos bendrovės rezidentės, neturi pareigos sumokėti pelno mokesčio avansą per pirmuosius dvejus apmokestinimo metus ir todėl šį mokestį už šias palūkanas turi mokėti gerokai vėliau nei šį mokestį prie šaltinio;
—
juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos bendrovė rezidentė, kuriai nustatyta pareiga išskaičiuoti mokestį prie šaltinio už jos bendrovei nerezidentei sumokėtas palūkanas, pavėluoto šio mokesčio prie šaltinio sumokėjimo atveju įpareigota mokėti delspinigius, kurių norma yra gerokai didesnė, nei pavėlavus sumokėti pelno mokestį, kuris, be kita ko, mokamas už bendrovės rezidentės iš kitos bendrovės rezidentės gautas palūkanas, taikoma delspinigių norma;
—
juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tuo atveju, jei bendrovei rezidentei taikoma pareiga išskaityti mokestį prie šaltinio už palūkanas, kurias ji sumoka bendrovei nerezidentei, neatsižvelgiama į pastarosios bendrovės patirtas išlaidas palūkanų forma, tiesiogiai susijusias su nagrinėjamos paskolos suteikimo veikla, nors pagal šiuos nacionalinės teisės aktus tokias išlaidas bendrovė rezidentė, kuri gauna palūkanų iš kitos bendrovės rezidentės, gali išskaičiuoti nustatant jos apmokestinamąsias pajamas.
(1) OL C 270, 2016 7 25.
OL C 279, 2016 8 1.
Full & Egal Universal Law Academy