18.9.2017
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 309/16
2017 m. liepos 26 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas byloje (Verwaltungsgerichtshof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) inicijuotoje Khadija Jafari, Zainab Jafari
(Byla C-646/16) (1)
((Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 - Valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymas - Nepaprastai didelio skaičiaus trečiųjų šalių piliečių, siekiančių gauti tarptautinę apsaugą, atvykimas - Valstybės narės viešosios valdžios institucijų organizuojamas sienos kirtimas siekiant tranzitu vykti į kitą valstybę narę - Įsileidimas dėl humanitarinių priežasčių - 2 straipsnio m punktas - Sąvoka „viza“ - 12 straipsnis - Vizos išdavimas - 13 straipsnis - Neteisėtas išorinės sienos kirtimas))
(2017/C 309/21)
Proceso kalba: vokiečių
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Verwaltungsgerichtshof
Šalys pagrindinėje byloje
Khadija Jafari, Zainab Jafari
Rezoliucinė dalis
1.
2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 12 straipsnį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio m punktu, reikia aiškinti taip, kad tai, jog pirmosios valstybės narės valdžios institucijos, susidūrusios su nepaprastai dideliu skaičiumi trečiosios šalies piliečių, siekiančių tranzitu keliauti per šios valstybės narės teritoriją tam, kad kitoje valstybėje narėje pateiktų tarptautinės apsaugos prašymą, faktiškai toleruoja tokių piliečių, kurie netenkina šioje pirmoje valstybėje narėje nustatytų atvykimo sąlygų, atvykimą į savo teritoriją, neturi būti laikoma „viza“, kaip tai suprantama pagal 12 straipsnį.
2.
Reglamento Nr. 604/2013 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jei pirmosios valstybės narės valdžios institucijos, susidūrusios su nepaprastai dideliu skaičiumi trečiosios šalies piliečių, siekiančių tranzitu keliauti per jos teritoriją tam, kad kitoje valstybėje narėje pateiktų tarptautinės apsaugos prašymą, faktiškai toleravo trečiosios šalies piliečio, kuris netenkina šioje pirmoje valstybėje narėje nustatytų atvykimo sąlygų, atvykimą į jos teritoriją, turi būti laikoma, kad toks asmuo „neteisėtai kirto“ pirmosios valstybės narės sieną, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
(1) OL C 53, 2017 2 20.