3.12.2018
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 436/4
2018 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas byloje (Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Nigyar Rauf Kaza Ahmedbekova, Rauf Emin Ogla Ahmedbekov / Zamestnik-predsedatel na Darzhavna agentsia za bezhantsite
(Byla C-652/16) (1)
((Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - Bendra prieglobsčio ir papildomos apsaugos politika - Trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų reikalavimai - Direktyva 2011/95/ES - 3, 4, 10 ir 23 straipsniai - Vienos šeimos narių atskirai pateikti tarptautinės apsaugos prašymai - Individualaus vertinimas - Atsižvelgimas į vienam šeimos nariui kylančius pavojus, nagrinėjant kito šeimos nario atskirai pateiktą prašymą - Valstybių narių teisė palikti galioti ar įtvirtinti palankesnes nuostatas siekiant išplėsti prieglobstį ar papildomą apsaugą tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariams - Persekiojimo motyvų vertinimas - Azerbaidžano piliečio dalyvavimas reiškiant ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teisme savo šaliai - Bendri civilinio proceso standartai - Direktyva 2013/32/ES - 46 straipsnis - Teisė į veiksmingą teisinę gynybą - Išsamus ex nunc tyrimas - Persekiojimo motyvai ar faktinės aplinkybės, apie kuriuos nepranešta bylą nagrinėjusiai institucijai, bet kuriais remtasi skunde dėl šios institucijos sprendimo))
(2018/C 436/04)
Proceso kalba: bulgarų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Administrativen sad Sofia-grad
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovai: Nigyar Rauf Kaza Ahmedbekova, Rauf Emin Ogla Ahmedbekov
Atsakovas: Zamestnik-predsedatel na Darzhavna agentsia za bezhantsite
Rezoliucinė dalis
1.
2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad individualiai vertinant tarptautinės apsaugos prašymą reikia atsižvelgti į prašytojo šeimos nariui iškilusius persekiojimo ir didelės žalos pavojus, siekiant nustatyti, ar dėl jo šeiminio ryšio su šiuo asmeniu pačiam prašytojui kyla tokie pavojai.
2.
Direktyva 2011/95 ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama taikyti tos pačios šeimos narių atskirai pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams priemonių, kuriomis atsižvelgiama į galimas jų sąsajas, tačiau draudžiama vertinti šiuos prašymus per bendrą procedūrą. Pagal šias direktyvas taip pat draudžiama sustabdyti vieno iš šių prašymų vertinimą, kol bus baigta kito prašymo nagrinėjimo procedūra.
3.
Direktyvos 2011/95 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei leidžiama numatyti, jog tuo atveju, jei pagal šioje direktyvoje nustatytą sistemą tarptautinė apsauga suteikiama vienam šeimos nariui, ja gali naudotis ir kiti šios šeimos nariai su sąlyga kad jiems netaikomi šios direktyvos 12 straipsnyje įtvirtinti nesuteikimo pagrindai ir dėl būtinybės išsaugoti šeimos vientisumą jų padėtis atitinka tarptautinės apsaugos teikimo logiką.
4.
Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies e punkte įtvirtintas nepriimtinumo pagrindas neapima atvejo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, kai suaugęs asmuo savo ir savo nepilnamečio vaiko vardu pateikia tarptautinės apsaugos prašymą, grindžiamą, be kita ko, šeiminiu ryšiu su kitu asmeniu, kuris pats atskirai pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.
5.
Vertinant Direktyvos 2011/95 10 straipsnyje numatytas persekiojimo priežastis tarptautinės apsaugos prašytojo dalyvavimas reiškiant ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teisme savo kilmės šaliai iš esmės nelaikytinas įrodymu, kad prašytojas priklauso „tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalies d punktą, bet turi būti pripažintas persekiojimo dėl „politinių pažiūrų“ priežastimi, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalies e punktą, jeigu yra pagrindas bijoti, kad nurodytas dalyvavimas šioje šalyje bus traktuojamas kaip politinio pasipriešinimo aktas, už kurį galėtų būti taikomos represijos.
6.
Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis, analizuojama kartu su šios direktyvos 40 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į apskundimo procedūrą, turi būti aiškinama taip, kad skundą dėl sprendimo atsisakyti suteikti tarptautinę apsaugą nagrinėjantis teismas iš esmės privalo įvertinti tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindus ar faktus, kuriais, nors jie ir susiję su įvykiais arba pavojais, tariamai įvykusiais ar atsiradusiais iki apskųsto sprendimo dėl atsisakymo priėmimo ar net iki tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo, pirmą kartą remiamasi per skundo nagrinėjimo procedūrą; tokius pagrindus ir faktus teismas turi vertinti kaip „naujus pareiškimus“, prieš tai paprašęs sprendžiančiosios institucijos juos išnagrinėti. Tačiau teismas neprivalo taip elgtis, jei jis konstatuoja, kad šie pagrindai ar faktai pateikti vėlyvojoje skundo nagrinėjimo stadijoje arba apibūdinti nepakankamai aiškiai, kad galėtų būti tinkamai išnagrinėti, arba jeigu jis konstatuoja, kad nurodyti faktai nėra reikšmingi ar pakankamai nesiskiria nuo tų, į kuriuos jau galėjo atsižvelgti sprendžiančioji institucija.
(1) OL C 86, 2017 3 20.
Full & Egal Universal Law Academy