GENERALINIO ADVOKATO
MICHAL BOBEK IŠVADA,
pateikta 2016 m. gegužės 11 d. ( 1 )
Byla C‑108/16 PPU
Openbaar Ministerie
prieš
Pawel Dworzecki
(Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra — Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose — Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR — Europos arešto orderis — Perdavimo tarp valstybių narių tvarka — Neprivalomojo nevykdymo pagrindai — In absentia paskirta bausmė — Asmeninis teismo šaukimo įteikimas — Kitomis priemonėmis gauta oficiali informacija — Sąjungos teisė — Savarankiškos sąvokos“
1.
Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos arešto orderio, kurį išdavė Lenkijos teismas dėl P. Dworzecki, vykdymo Nyderlanduose. Šis Europos arešto orderis išduotas siekiant, kad būtų įvykdytos trys laisvės atėmimo bausmės, iš kurių viena skirta priėmus sprendimą byloje, kurią nagrinėjant P. Dworzecki asmeniškai nedalyvavo.
2.
Šioje byloje iš esmės keliamas klausimas, ar teismo šaukimo įteikimas pilnamečiam asmeniui (nagrinėjamu atveju – P. Dworzecki seneliui), prašomo perduoti asmens namų ūkio nariui, gyvenančiam šio asmens nurodytu adresu dokumentams įteikti, gali būti laikomas atitinkančiu sąlygą, nustatytą 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos ( 2 ), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR ( 3 ) (toliau – Pamatinis sprendimas), 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje.
3.
Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti tam tikras Pamatinio sprendimo 4a straipsnyje vartojamas sąvokas ir patikslinti vykdančiosios teisminės institucijos kompetenciją tikrinti aplinkybes, suteikiančias pagrindą taikyti alternatyvias galimybes, numatytas Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4.
Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.“ Minėto straipsnio 3 dalyje išdėstyta: „Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“
5.
Pagrindų sprendimas 2002/584 buvo iš dalies pakeistas Pamatiniu sprendimu 2009/299. Pastaruoju pirmiausia buvo panaikinta Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnio 1 dalis ir įtrauktas naujas straipsnis – 4a straipsnis, susijęs su sprendimais, priimtais po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo.
6.
Pamatinio sprendimo 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Būtina nustatyti aiškius ir bendrus sprendimų, priimtų po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo, nepripažinimo pagrindus. Šiuo pamatiniu sprendimu siekiama nustatyti tokius bendrus pagrindus, sudarančius vykdančiajai institucijai galimybę vykdyti sprendimą nepaisant to, kad asmuo nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, visapusiškai gerbiant asmens teisę į gynybą. Šis pamatinis sprendimas nėra skirtas reglamentuoti formas ir metodus, įskaitant procesinius reikalavimus, kuriais naudojamasi šiame pamatiniame sprendime nurodytiems rezultatams pasiekti, nes tai yra valstybių narių nacionalinės teisės klausimas.“
7.
Pamatinio sprendimo 2009/299 7 konstatuojamojoje dalyje patikslinama:
„Neturėtų būti atsisakoma pripažinti ir vykdyti sprendimo, priimto po teisminio nagrinėjimo, kuriame atitinkamas asmuo asmeniškai nedalyvavo, jei jam buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą, arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą. Šiuo atveju suprantama, kad asmuo turėjo gauti tokią informaciją „laiku“, t. y. pakankamai iš anksto, kad galėtų dalyvauti teisminiame nagrinėjime ir veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą.“
8.
Pamatinio sprendimo 2009/299 8 konstatuojamojoje dalyje pažymima:
„Kaip aiškina Europos [Ž]mogaus [T]eisių [T]eismas, kaltinamojo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ši teisė apima atitinkamo asmens teisę asmeniškai dalyvauti teisminiame nagrinėjime. Norėdamas pasinaudoti šia teise, atitinkamas asmuo turi žinoti apie numatytą teisminį nagrinėjimą. Pagal šį pamatinį sprendimą tai, kad asmuo žinotų apie teisminį nagrinėjimą, turėtų užtikrinti kiekviena valstybė narė pagal savo nacionalinę teisę, laikantis nuostatos, kad turi būti įvykdyti tos konvencijos reikalavimai. Vadovaujantis Europos [Ž]mogaus [T]eisių [T]eismo teismine praktika, sprendžiant, ar būdas, kuriuo teikiama informacija, yra tinkamas norint užtikrinti, kad asmuo žinotų apie teisminį nagrinėjimą, tam tikrais atvejais taip pat būtų galima tinkamai atsižvelgti į atitinkamo asmens dėtas pastangas gauti jam skirtą informaciją.“
9.
Pamatinio sprendimo 4a straipsnis suformuluotas taip:
„1. Vykdančioji teisminė institucija taip pat gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę arba nutartį paskirti suėmimą, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas, išskyrus atvejus, kai Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus:
a)
laiku:
i)
asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą, arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio [bylos] nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą;
ir
ii)
asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą;
arba
b)
žinodamas apie numatomą teisminį nagrinėjimą, asmuo įgaliojo advokatą, kurį paskyrė atitinkamas asmuo arba valstybė, jį ginti teisminio nagrinėjimo metu ir tas advokatas iš tiesų jį gynė teisminio nagrinėjimo metu;
arba
c)
jam įteikus sprendimą ir jį aiškiai informavus apie teisę į bylos persvarstymą arba teisę pateikti apeliacinį skundą, kurių nagrinėjimo procese šis asmuo turi teisę dalyvauti ir kurie suteikia galimybę bylą pakartotinai nagrinėti iš esmės, įskaitant naujus įrodymus, o po šio proceso pirminis sprendimas gali būti panaikintas, asmuo:
i)
aiškiai nurodė, kad jis neginčija sprendimo;
arba
ii)
per taikomą laikotarpį nepareikalavo persvarstyti bylą arba nepateikė apeliacinio skundo;
arba
d)
sprendimas asmeniui nebuvo asmeniškai įteiktas, tačiau:
i)
po perdavimo jis bus nedelsiant asmeniškai įteiktas ir tas asmuo bus aiškiai informuotas apie teisę į bylos persvarstymą arba teisę pateikti apeliacinį skundą, kurių nagrinėjimo procese šis asmuo turi teisę dalyvauti ir kurie suteikia galimybę bylą pakartotinai nagrinėti iš esmės, įskaitant naujus įrodymus, o po šio proceso pirminis sprendimas gali būti panaikintas;
ir
ii)
bus informuotas apie laikotarpį, per kurį jis turi reikalauti persvarstyti bylą arba pateikti apeliacinį skundą, kaip nurodyta atitinkamame Europos arešto orderyje.
“
B – Nyderlandų teisė
10.
Įstatymu dėl perdavimo (Overleveringswet, toliau – OLW) į Nyderlandų teisę perkeltas Pamatinis sprendimas. OLW 12 straipsniu įgyvendinama Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalis ir nustatyta, kad:
„Neleidžiama atlikti perdavimo, jei Europos arešto orderis skirtas įvykdyti sprendimui, priimtam byloje, kurią nagrinėjant kaltinamasis asmeniškai nedalyvavo, nebent Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal išduodančiosios valstybės narės procesinius reikalavimus:
a)
kaltinamajam laiku asmeniškai buvo įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą bylos, kurioje turi būti priimtas sprendimas, nagrinėjimo laiką ir vietą arba jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą ir buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jeigu jis nedalyvaus teismo posėdyje;
“
II – Pagrindinė byla
11.
2015 m. lapkričio 30 d.Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) buvo pateiktas officer van justitie bij de rechtbank (Karaliaus prokuroras prie šio teismo) prašymas, susijęs su Europos arešto orderiu, kurį 2015 m. vasario 4 d. išdavė Sąd Okręgowy w Zielonej Górze (Zelionos Guros apygardos teismas, Lenkija) dėl P. Dworzecki sulaikymo ir perdavimo.
12.
Šis arešto orderis buvo išduotas siekiant, kad Lenkijoje būtų įvykdytos trys laisvės atėmimo bausmės, skirtos trimis nuosprendžiais, priimtais 2007 m. kovo 12 d. (I nuosprendis), 2010 m. birželio 22 d. (II nuosprendis) ir 2011 m. birželio 2 d. (III nuosprendis). Šių bausmių trukmė atitinkamai – dveji metai (jos neatlikta dalis yra septyni mėnesiai ir dvylika dienų), aštuoni mėnesiai ir šeši mėnesiai ( 4 ).
13.
Iš Europos arešto orderio d dalies matyti, kad P. Dworzecki nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurioje priimtas II nuosprendis. Išduodančioji teisminė institucija taip pat pažymėjo Europos arešto orderio formos 1 punkto b papunktį (atitinkantį Pamatinio sprendimo priede pateikiamos formos 3.1b papunktį), taikomą tais atvejais, kai „asmeniui nebuvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas, tačiau jis kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą, ir asmuo buvo informuotas, kad sprendimas gali būti priimtas, jei jis neatvyks į teisminį nagrinėjimą“.
14.
Dėl „informacijos apie tai, kaip buvo įvykdyta atitinkama sąlyga“, nurodytinos pagal Pamatinio sprendimo priede pateikiamos formos d dalies 4 papunktį, vykdančioji teisminė institucija patikslino:
„Šaukimas buvo išsiųstas Pawel Dworzecki nurodytu adresu dokumentams įteikti ir buvo įteiktas tuo adresu gyvenančiam pilnamečiam asmeniui, Pawel Dworzecki seneliui, laikantis Baudžiamojo proceso kodekso 132 straipsnio, kuriame numatyta, kad, „neradus gavėjo, procesinis dokumentas turi būti įteiktas pilnamečiam asmeniui, gavėjo namų ūkio nariui, o jeigu nėra pilnamečio namų ūkio nario, procesinį dokumentą galima įteikti ir būsto savininkui, administratoriui ar kaimo vadovui su sąlyga, kad šis asmuo įsipareigoja perduoti įteiktą dokumentą jo gavėjui“. Nuosprendžio kopija taip pat buvo išsiųsta tuo pačiu adresu ir ją atsiėmė tuo adresu gyvenantis pilnametis asmuo. Be to, Pawel Dworzecki pripažino savo kaltę ir iš anksto sutiko su prokuratūros pasiūlyta bausme.“
15.
P. Dworzecki yra suimtas Nyderlanduose, laukiant, viena vertus, kol bus faktiškai įvykdyti I ir III nuosprendžiai, kuriuos jau nurodyta vykdyti, ir, kita vertus, kol prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priims sprendimą dėl II nuosprendžio.
III – Sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir prejudiciniai klausimai
16.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, kitaip nei Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies nuostatose, OLW 12 straipsnyje privalomasis nevykdymo pagrindas nurodytas tuo atveju, jei prašomas perduoti asmuo nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurioje buvo priimtas sprendimas, kuriuo remiantis išduotas arešto orderis.
17.
Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ankstesniuose sprendimuose rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) sakinio dalį „pagal Europos arešto orderį išdavusios valstybės narės procesinius reikalavimus“, esančią prieš OLW 12 straipsnio a–d punktus ( 5 ), yra išaiškinęs taip, kad tai, ar aptariamos faktinės aplinkybės atitinka kurį nors iš šioje nuostatoje išvardytų atvejų, nustatoma vadovaujantis Europos arešto orderį išdavusios valstybės narės teise. Tačiau dabar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip matyti iš jo prejudicinių klausimų, abejoja, ar toks aiškinimas suderinamas su Pamatiniu sprendimu.
18.
Šiomis aplinkybėmis rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar sąvokos
—
„asmeniui [laiku] buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir tokiu būdu jis buvo informuotas apie numatytą teisminio nagrinėjimo, po kurio buvo priimtas sprendimas, laiką ir vietą“
ir
—
„[asmuo] kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį nagrinėjimą“,
vartojamos [Pamatinio sprendimo] 4a straipsnio 1 dalies a punkte, yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos?
2.
Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas,
a)
kaip apskritai turi būti aiškinamos šios savarankiškos sąvokos ir
a)
ar tokį atvejį, kaip šioje byloje, kai:
—
pagal [Europos arešto orderį] teismo šaukimas buvo įteiktas prašomo perduoti asmens adresu pilnamečiam jo namų ūkio nariui, o šis įsipareigojo perduoti teismo šaukimą prašomam perduoti asmeniui,
—
iš [Europos arešto orderio] neįmanoma nustatyti, ar namų ūkio narys faktiškai perdavė teismo šaukimą prašomam perduoti asmeniui ir kada,
—
iš prašomo perduoti asmens per prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo posėdį pateiktų pareiškimų neįmanoma nustatyti, ar jis laiku sužinojo apie numatyto bylos nagrinėjimo laiką ir vietą,
apima kuri nors iš dviejų pirmajame klausime nurodytų savarankiškų sąvokų?“
IV – Dėl prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros Teisingumo Teisme
19.
Nacionalinis teismas paprašė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Grįsdamas šį prašymą nacionalinis teismas pabrėžė, kad šiuo metu iš P. Dworzecki yra atimta laisvė, laukiant, viena vertus, kol jis bus faktiškai perduotas – šį perdavimą nacionalinis teismas jau nurodė atlikti, kiek tai susiję su dviem iš trijų nuosprendžių, – ir, kita vertus, kol šis teismas priims sprendimą dėl likusio nuosprendžio. Nacionalinis teismas pažymėjo, kad laikas, per kurį Teisingumo Teismas pateiks atsakymą, turi tiesioginę ir lemiamą reikšmę P. Dworzecki sulaikymo trukmei.
20.
Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija 2016 m. kovo 10 d. nusprendė patenkinti nacionalinio teismo prašymą nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka.
21.
P. Dworzecki, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Teismo posėdyje, įvykusiame 2016 m. balandžio 14 d., minėtos šalys, taip pat Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės pateikė žodines pastabas.
V – Analizė
22.
Pirmuoju prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar tam tikros sąvokos, vartojamos Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje, turi būti aiškinamos vien atsižvelgiant į išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, ar kalbama apie savarankiškas Sąjungos teisės sąvokas. Pastaruoju atveju nacionalinis teismas antruoju klausimu Teisingumo Teismo klausia, kaip reikia aiškinti šioje nuostatoje vartojamas sąvokas atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes.
23.
Pirmiausia pažymėtina, kad ši byla susijusi su neprivalomojo nevykdymo pagrindo pavertimo privalomuoju pagal nacionalinės teisės aktus klausimu. Šio svarbaus klausimo Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs, jis tik turėjo progą spręsti dėl valstybių narių galimybės apriboti atvejus, kuriais vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti perduoti prašomą perduoti asmenį ( 6 ). Tačiau kadangi, viena vertus, šiuo klausimu valstybės narės nepateikė pagrįstų argumentų ir, kita vertus, šis klausimas nėra būtinas elementas siekiant šiuo atveju naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, šioje išvadoje jo nenagrinėsiu.
A – Pirmasis prejudicinis klausimas
24.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame klausime nurodomos dvi galimybės, kurios iš pirmo žvilgsnio naikina viena kitą: arba kalbama apie „savarankiškas Sąjungos teisės sąvokas“, todėl jų turinys ir aiškinimas yra vienodai nustatyti Sąjungos teisėje, kuri netiesiogiai suderina nacionalinės teisės sistemas, arba šios sąvokos suvokiamos vadovaujantis nacionaline teise ( 7 ).
25.
Visose rašytinėse ir žodinėse pastabose, pateiktose Teisingumo Teisme, teigiama, kad Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje vartojamos sąvokos yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos.
26.
Mano nuomone, toks savarankiškų Sąjungos teisės sąvokų ir sąvokų, kuriose yra nuoroda į nacionalinę teisę, skyrimas neleidžia tinkamai suprasti šio prejudicinio klausimo problematikos. Iš tikrųjų neatrodo, kad ginčijamoje nuostatoje akivaizdžiai būtų nustatyta tokia dichotomija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su visomis Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje vartojamomis sąvokomis, reiškiančiomis pirmąją neprivalomojo nevykdymo pagrindo, įtvirtinto šioje nuostatoje, išimtį. Taigi nėra pagrindo šioje nuostatoje matyti įvairių savarankiškų sąvokų visumos. Kalbama veikiau apie minimalius reikalavimus arba atskiras ar savarankiškas Sąjungos teisės garantijas, kuriomis, išsamiai nurodant faktines aplinkybes, įtvirtinamos Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje nurodytos nepripažinimo galimybės išimtys. Kaip pažymi Komisija, iš Pamatinio sprendimo konstatuojamųjų dalių matyti, kad teisės aktų leidėjas siekė nustatyti „aiškius ir bendrus nepripažinimo pagrindus“ ir „bendrai taikom[us] sprendim[us]“ ( 8 ), susijusius su in absentia priimtais sprendimais.
27.
Iš tikrųjų Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje neprivalomasis nevykdymo pagrindas nurodytas tuo atveju, jei suinteresuotasis asmuo nedalyvavo nagrinėjant su juo susijusią bylą. Tačiau nustatytos keturios išimtys, kai vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderio ( 9 ). Šios išimtys išvardytos Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje, kurioje patikslinamos sąlygos, kuriomis vykdančioji institucija privalo vykdyti sprendimą, nors atitinkamas asmuo nagrinėjant bylą nedalyvavo ( 10 ).
28.
Pagal šią sistemą išduodančiosios teisminės institucijos turi bendradarbiauti ir vykdyti sprendimus remdamosi tarpusavio pasitikėjimu. Praktiškai išduodančioji teisminė institucija arešto orderyje – pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 priede pateiktą formą, iš dalies pakeistą Pamatiniu sprendimu 2009/299, – turi nurodyti, kaip buvo paisyta 4a straipsnyje įtvirtintų garantijų. Kai išduodančioji institucija pažymi langelį, nurodydama, kad asmuo asmeniškai nedalyvavo nagrinėjant bylą, kurioje priimtas sprendimas, ji turi aiškiai patikslinti, ar suinteresuotajam asmeniui buvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas (Pamatinio sprendimo priede pateikiamos formos 3.1a papunktis), ar, jei ne, šis asmuo kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją (šios formos 3.1b papunktis). Pastaruoju atveju išduodančioji institucija (pagal minėtos formos 4 papunktį) turi nurodyti, kaip ši sąlyga buvo įvykdyta. Tai būtinai reiškia, kad turi būti aprašytos faktinės aplinkybės ir išduodančiosios institucijos vertinimu teisiškai kvalifikuoti tam tikri elementai.
29.
Tai, kad išduodančioji institucija minėtos formos 4 papunktyje turi nurodyti faktines aplinkybes, patvirtina, kad vykdančiajai institucijai tenka kontrolės ar tikrinimo pareiga. Taigi Europos arešto orderyje pateikta informacija, susijusi su tuo, kaip buvo informuotas suinteresuotasis asmuo, leidžia vykdančiajai institucijai įgyvendinti savo prerogatyvas atsisakymo vykdyti srityje, atliekant nepriklausomą tyrimą, susijusį su Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje įtvirtintų garantijų paisymu. Ši vykdančiosios institucijos atliekama nepriklausoma kontrolė turi būti užtikrinama atsižvelgiant į savarankišką aiškių ir bendrų garantijų, nustatytų kaip minėtame 4a straipsnyje nurodyto neprivalomojo nepripažinimo pagrindo išimtys, turinį.
30.
Pabrėžtina, kad vykdančiosios institucijos atliekama nepriklausoma kontrolė apsiriboja išduodančiosios institucijos nurodytų faktinių aplinkybių (minėtos formos 4 papunktis) teisinio kvalifikavimo (minėtos formos 3.1b, 3.2 ir 3.3 papunkčiai) patikrinimu. Priešingai, nei teismo posėdyje teigė Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, tai nereiškia, kad vykdančioji institucija gali ginčyti išduodančiosios institucijos nustatytas faktines aplinkybes. Iš tikrųjų pagal tarpusavio pasitikėjimo principą – ir pagal proceso ekonomijos principą – vykdančioji institucija privalo remtis išduodančiosios institucijos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.
31.
Dėl praktinių pasekmių, kurias lemia garantijos, numatytos pagal antrąją iš dviejų galimybių, nurodytų Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje, galima daryti išvadą, kad nors išduodančioji institucija Europos arešto orderio formos 3 punkte nurodo, kad suinteresuotasis asmuo, kuriam asmeniškai nebuvo įteiktas teismo šaukimas, kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją, vykdančioji institucija vis dėlto gali patikrinti, ar įvykdytos šioje nuostatoje nurodytos konkrečios bendros sąlygos atsižvelgiant į informaciją, išduodančiosios institucijos pateiktą minėtos formos 4 papunktyje.
32.
Taigi iš Pamatiniame sprendime nustatytos sistemos praktinio taikymo matyti, kad išimtys, išvardytos šio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje, – tai savarankiškos garantijos, reiškiančios minimalius reikalavimus pagal Sąjungos teisę, kurių laikymąsi kontroliuoja vykdančiosios institucijos. Vadovaujantis šiuo požiūriu šie reikalavimai Pamatiniame sprendime apibrėžti savarankiškai ir bendrai valstybėms narėms.
33.
Todėl savarankiškų bendrų garantijų, nustatytų Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose, buvimas kaip tik ir leidžia šiuo straipsniu nustatyti sistemą, sudarančią sąlygas tarpusavio pripažinimui, kartu paisant teisės į gynybą. Būtent atsižvelgiant į šiuos du tikslus Pamatiniame sprendime apibrėžiamos valstybių narių procesinių aktų teisinės pasekmės, tačiau nėra nustatyta konkreti procesinė tvarka.
34.
Iš tikrųjų iš Pamatinio sprendimo turinio, taip pat iš Pamatinio sprendimo 2009/299 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kad Sąjungos teisėje nustatyta sistema, susijusia su tarpusavio pripažinimo principo taikymu in absentia priimtiems sprendimams, nesiekiama suderinti valstybių narių procesinių normų. Pirma, Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į „kitus procesinius reikalavimus“ reiškia, kad šioje nuostatoje pateikiamas tik minimalus procesinio pobūdžio turinys, kuris turi būti papildytas pagal nacionalinę procesinę teisę ( 11 ). Antra, Pamatinio sprendimo 2009/299 4 konstatuojamojoje dalyje aiškiai pažymima, kad šis pamatinis sprendimas „nėra skirtas reglamentuoti formas ir metodus, įskaitant procesinius reikalavimus, kuriais naudojamasi šiame pamatiniame sprendime nurodytiems rezultatams pasiekti, nes tai yra valstybių narių nacionalinės teisės klausimas“ ( 12 ).
35.
Tai reiškia, kad procesinę tvarką, pirmiausia susijusią su procesinių dokumentų įteikimu ar perdavimu, reglamentuoja nacionalinė teisė, o tai, beje, atitinka valstybių narių procesinės autonomijos principą ir pamatinių sprendimų teisinį pobūdį. Taigi Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalimi nustatyti tik minimalūs reikalavimai, išreikšti įvykdytinų faktinių sąlygų forma, paliekant galimybę, kad nacionalinėje teisėje bus pasirinkta procesinė tvarka.
36.
Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis aiškintinas taip, kad jame nustatytos savarankiškos minimalios garantijos, kurių paisymą turi nepriklausomai patikrinti vykdančioji teisminė institucija, siekdama įvykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti sprendimą, priimtą byloje, kurią nagrinėjant suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo.
B – Antrasis prejudicinis klausimas
37.
Antruoju prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas Teisingumo Teismo klausia, pirma, kaip apskritai reikia aiškinti Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje vartojamas sąvokas. Antra, nacionalinis teismas Teisingumo Teismo klausia, ar tokią situaciją, kaip šioje byloje, apima kuris nors iš dviejų atvejų, nurodytų šioje nuostatoje. Pateikęs kelias bendro pobūdžio pastabas išnagrinėsiu ginčijamoje nuostatoje nurodytus atvejus atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes.
1. Bendrosios pastabos
38.
Nekyla jokių abejonių dėl tarpusavio pasitikėjimo principui ir su juo glaudžiai susijusiam tarpusavio pripažinimo principui teikiamos ypatingos reikšmės apskritai Sąjungos teisėje ir konkrečiai Pamatinio sprendimo sistemoje ( 13 ). Teisingumo Teismas ne kartą yra priminęs, kad tarpusavio pripažinimo principas, kuris yra teismų bendradarbiavimo „kertinis akmuo“, be kita ko, reiškia, kad valstybės narės iš esmės privalo vykdyti Europos arešto orderį ( 14 ). Todėl jos gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik privalomojo ir neprivalomojo nevykdymo atvejais, išsamiai išvardytais Pamatinio sprendimo 3–4a straipsniuose. Be to, Europos arešto orderio vykdymas gali būti susietas tik su viena Pamatinio sprendimo 5 straipsnyje nustatytų ribojamųjų sąlygų ( 15 ). Taigi, nors valstybės narės perkeldamos šias nuostatas į savo nacionalinę teisę turi tam tikrą diskreciją, jos negali nustatyti platesnės jų apimties nei ta, kurią lemia vienodas aiškinimas ( 16 ).
39.
Dėl Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies pažymėtina, kad iš Pamatinio sprendimo 2009/299 3 konstatuojamosios dalies matyti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užkirsti kelią situacijai, numatytai pirminės redakcijos Pagrindų sprendimo 2002/584 5 straipsnyje, pagal kurį vykdančioji institucija turi nustatyti, ar pakankamos garantijos, užtikrinančios galimybę prašyti persvarstyti bylą ( 17 ).
40.
Tačiau atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį pagrindų buvimas liudija, kad tarpusavio pripažinimo principas nereiškia absoliučios pareigos jį vykdyti ( 18 ). Pirmiausia Pamatinio sprendimo 4a straipsnyje nustatytas atsisakymo vykdyti pagrindas, aiškiai susijęs su teise į gynybą vykstant procesui, per kurį kaltinamasis nuteisiamas jam nedalyvaujant ( 19 ). Šiomis aplinkybėmis Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalimi nustatomi savarankiški reikalavimai, susiję su teisės į gynybą apsauga, leidžiantys užtikrinti arešto orderio vykdymą, net jei suinteresuotasis asmuo nedalyvavo nagrinėjant bylą. Taigi, nors priėmus Pamatinį sprendimą 2009/299 aiškiai atsirado pokyčių tarpusavio pripažinimo srityje, šie pokyčiai buvo galimi dėl Sąjungos teisėje nustatytų esminių minimalių ir savarankiškų garantijų.
41.
Todėl vien tarpusavio pripažinimo principu negalima vadovautis aiškinant Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalies a punktą, nes ši nuostata reiškia galimybės taikyti atsisakymo vykdyti arešto orderį pagrindą, kurio buvimas aiškiai susijęs su pagrindinių teisių paisymu, išimtį. Taigi šios ypatingos nuostatos aiškinimą turi lemti jos specifika.
42.
Pirma, neginčijama, kad kalbama apie nuostatą, kurioje išsamiai aprašytos tam tikros įvykdytinos faktinės sąlygos.
43.
Antra, atsižvelgtina į tai, kad ši nuostata priklauso specifinei baudžiamosios teisės sričiai, todėl yra susijusi su didesnėmis garantijomis ( 20 ).
44.
Trečia, ši nuostata glaudžiai susijusi su tokiomis pagrindinėmis teisėmis, kaip teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintomis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 ir 48 straipsniuose.
45.
Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, kaip teigia Komisija, Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti pirmiausia atsižvelgiant į tikslą paisyti kaltinamojo teisių, kartu gerinant teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą ( 21 ). Tikslas apsaugoti kaltinamojo teises taip pat matyti iš Pamatinio sprendimo 2009/299 1 ir 8 konstatuojamųjų dalių, kuriose atsispindi siekis sukurti sistemą, atitinkančią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.
46.
Pagal šią praktiką teisė dalyvauti teismo posėdyje – kylanti iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) viso 6 straipsnio dalyko ir tikslo ( 22 ) – nėra absoliuti ir tam tikromis aplinkybėmis kaltinamasis gali savo nori jos atsisakyti, aiškiai arba numanomai, bet vienareikšmiškai. Taigi buvo nuspręsta, kad bylos nagrinėjimas kaltinamajam nedalyvaujant savaime nėra nesuderinamas su EŽTK 6 straipsniu. Taip pirmiausia yra tuo atveju, jei kaltinamasis vėliau negali prašyti, kad jį išklausęs teismas priimtų naują sprendimą, ir jei nustatyta, kad jis atsisakė savo teisės dalyvauti teismo posėdyje arba ketino slapstytis nuo teisingumo ( 23 ).
47.
Teisingumo Teismas jau turėjo progą nuspręsti dėl Pamatinio sprendimo 4a straipsnyje nustatytos sistemos suderinamumo su Chartijos 47 ir 48 straipsniais. Sprendime Melloni Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirinko sprendimą išsamiai nurodyti atvejus, kuriais Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti in absentia priimtą sprendimą, vykdymas turi būti laikomas nepažeidžiančiu teisės į gynybą ( 24 ).
48.
Taigi pagrindinis Pamatinio sprendimo tikslas – palengvinti ir paspartinti teisminį bendradarbiavimą ( 25 )– turi būti suderintas su konkrečiu tikslu paisyti kaltinamojo teisės asmeniškai dalyvauti nagrinėjant bylą, kurio siekiama Pamatiniu sprendimu 2009/299 įtrauktu 4a straipsniu.
49.
Apibendrinant pažymėtina, kad dėl nurodytų priežasčių negalima remtis argumentu, kurį pateikia Nyderlandų vyriausybė, grindžiamu Pamatinio sprendimo veiksmingumu siekiant vien gerinti tarpusavio pripažinimą. Tokio argumento negalima pateikti pažeidžiant teisę į gynybą baudžiamajame procese, net jei susiklostytų tokia padėtis, kai reiktų atsisakyti vykdyti arešto orderį.
50.
Atsakydamas į antrojo prejudicinio klausimo a dalį manau, kad siekiant išaiškinti bendras garantijas, įtvirtintas Pamatinio sprendimo 4a straipsnyje, reikia laikytis pažodinio šios nuostatos aiškinimo, pagal kurį visapusiškai paisytina pagrindinių teisių.
2. „Asmeniui asmeniškai įteiktas teismo šaukimas“ ir „kitomis priemonėmis gavo informaciją “
51.
Antrojo prejudicinio klausimo b dalimi siekiama sužinoti, ar toks atvejis, kaip pagrindinės bylos, atitinka Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nustatytas sąlygas.
52.
Nyderlandų, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės teigia, kad šiuo atveju Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nurodytos sąlygos yra įvykdytos. Komisija, priešingai, mano, kad pagal antrąją šioje nuostatoje numatytą galimybę reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo faktiškai žinotų bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, o tai negali būti grindžiama teisine fikcija. Todėl Komisija yra tos nuomonės, kad iš išduodančiosios teisminės institucijos pateiktos informacijos nematyti, kad buvo aiškiai nustatyta, jog suinteresuotasis asmuo žinojo bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. P. Dworzecki savo ruožtu tvirtina, kad iš išduodančiosios institucijos nurodytų motyvų nematyti, jog įvykdytos Lenkijos baudžiamojo proceso kodekso 132 straipsnyje nustatytos sąlygos.
53.
Pirmiausia pažymėtina, kad tik nacionalinis teismas gali vertinti savo turimus faktinius duomenis. Tačiau reikia priminti, kad, kaip teigia Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės, tokiu atveju kaip aptariamasis pagrindinėje byloje, kai vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės perduota informacija yra nepakankama, ji turi kreiptis į išduodančiąją instituciją su prašymu kuo greičiau pateikti jai papildomos informacijos ( 26 ) remiantis Pamatinio sprendimo 15 straipsnio 2 dalimi ( 27 ).
54.
Šiomis aplinkybėmis atlikdamas analizę patikslinsiu kriterijus, kurie gali būti nustatyti remiantis Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų įvertinti šios bylos aplinkybes.
55.
Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje aiškiai daroma nuoroda į du atvejus: arba suinteresuotajam asmeniui buvo „asmeniškai įteiktas teismo šaukimas“, arba jis „kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją “. Pamatinio sprendimo 2009/299 7 konstatuojamoji dalis ir pati priede pateikiamos formos struktūra patvirtina šį skyrimą.
56.
Pagal pirmąją iš dviejų galimybių suinteresuotajam asmeniui turi būti asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ir taip jam pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Kaip matyti iš Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies, asmuo, kuriam turi būti įteiktas teismo šaukimas, neabejotinai yra suinteresuotasis asmuo.
57.
Todėl to, kad procesinę teismo šaukimo įteikimo tvarką nustato valstybės narės, nepakanka, kad būtų pritarta sąvokos „asmeniui asmeniškai įteiktas teismo šaukimas“ aiškinimui, grindžiamam fikcija, pagal kurią teismo šaukimo įteikimą kitam asmeniui nei suinteresuotasis asmuo galima laikyti asmeniniu teismo šaukimo įteikimu.
58.
Kaip teigia Komisija ir Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės, netiesioginis teismo šaukimo įteikimas negali būti tolygus asmeniniam teismo šaukimo įteikimui. Tai ne tik prieštarautų tiek bendrinėje, tiek teisės kalboje vartojamo posakio (reiškiančio, kad asmeninis teismo šaukimo įteikimas buvo atliktas „tiesiogiai“) įprastai reikšmei, bet ir, kaip pažymi Lenkijos vyriausybė, būtų nelogiška atsižvelgiant į Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, kuriame numatytas antras atvejis, kai informacija gali būti perduota „kitomis priemonėmis“.
59.
Galiausiai aišku, kad pareiga įrodyti, jog teismo šaukimas tikrai buvo įteiktas asmeniškai, tenka išduodančiosios valstybės narės institucijoms. Todėl, kaip teigia Komisija, Lenkijos išduodančioji teisminė institucija teisingai pažymėjo punktą, atitinkantį formos 3.1b papunktį, nes nemanė, kad pagrindinėje byloje suinteresuotajam asmeniui teismo šaukimas buvo įteiktas asmeniškai.
60.
Antroji iš dviejų galimybių, nurodyta Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkte, susijusi su atveju, kai suinteresuotasis asmuo „kitomis priemonėmis faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą teisminio [bylos] nagrinėjimo laiką ir vietą tokiu būdu, kad buvo aiškiai nustatyta, jog jis žinojo apie numatytą teisminį [bylos] nagrinėjimą“.
61.
Iš šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad reikalaujama abejonių nekeliančio faktinio rezultato.
62.
Taigi konkrečios garantijos, įtvirtintos šioje nuostatoje, yra susijusios su informacijos pobūdžiu – ji turi būti oficiali, o ne paprasčiausiai pateikta atsitiktinai ar neoficialiai, – jos turiniu – ji turi apimti bylos nagrinėjimo laiką ir vietą – ir informavimo rezultatu – suinteresuotasis asmuo turi būti faktiškai gavęs informaciją tokiu būdu, kad aplinkybė, jog jis žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą, būtų buvusi aiškiai nustatyta.
63.
Visos šios sąlygos turi būti įvykdytos kartu. Todėl tai, kad suinteresuotasis asmuo „žinojo“ apie bylos nagrinėjimą, neatleidžia nuo pareigos faktiškai jam pateikti oficialią informaciją apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.
64.
Be to, neabejotina, kad, kaip per teismo posėdį pripažino Nyderlandų vyriausybė, pareiga įrodyti, jog faktiškai buvo pateikta oficiali informacija, tenka išduodančiosios valstybės narės valdžios institucijoms. Galiausiai, kaip matyti iš Komisijos pastabų, pateiktų per teismo posėdį, antrajai iš dviejų galimybių taikomi didesni reikalavimai, susiję su pasiektinu rezultatu, nes naudojantis šia galimybe yra daug būdų šiam rezultatui pasiekti.
65.
Valstybės narės, pateikusios pastabų šioje byloje, mano, kad Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nustatytos sąlygos šiuo atveju yra įvykdytos atsižvelgiant, viena vertus, į P. Dworzecki nerūpestingumą ir, kita vertus, į arešto orderyje pateiktą informaciją, pagal kurią P. Dworzecki „pripažino savo kaltę ir iš anksto sutiko su prokuratūros pasiūlyta bausme“.
66.
Darydamos šią išvadą valstybės narės remiasi vien Pamatinio sprendimo 2009/299 8 konstatuojamąja dalimi, kurioje darant nuorodą į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pažymima, kad „sprendžiant, ar būdas, kuriuo teikiama informacija, yra tinkamas norint užtikrinti, kad asmuo žinotų apie teisminį [bylos] nagrinėjimą, tam tikrais atvejais taip pat būtų galima tinkamai atsižvelgti į atitinkamo asmens dėtas pastangas gauti jam skirtą informaciją“. Jungtinės Karalystės vyriausybės teigimu, iš šios konstatuojamosios dalies matyti teisės aktų leidėjo noras neviršyti Europos Žmogaus Teisių Teismo užtikrinamo apsaugos lygio. Komisija, priešingai, mano, kad minėta 8 konstatuojamoji dalis – tai valstybių narių susitarimo, pagal kurį aptariamas atsisakymo pagrindas, tiesa, suprantamas kaip neprivalomasis, bet nereiškia, kad sumažėja Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje įtvirtintos garantijos, išraiška.
67.
Nepritariu Jungtinės Karalystės nuomonei. Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nenumatyta jokia galimybė nesilaikyti reikalavimo faktiškai pateikti oficialią informaciją apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą tuo atveju, jei suinteresuotasis asmuo kažką apie tai sužinojo šioje nuostatoje nustatytų sąlygų neatitinkančiais būdais. Taigi minėtos 8 konstatuojamosios dalies aiškinamoji vertė nepaneigiama. Iš tikrųjų, kadangi Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje nustatytas neprivalomasis nevykdymo pagrindas, vykdančiosios institucijos galėtų atlikti perdavimą, jei ginčijamos situacijos neapimtų nė vienas iš 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose nurodytų atvejų. Tačiau, kaip teisingai pažymi Komisija, tada, kaip matyti iš Pamatinio sprendimo 2009/299 8 ir 15 konstatuojamųjų dalių, valstybės narės turėtų laikytis EŽTK nustatytų reikalavimų.
68.
Kaip teigia Komisija, informacija, pagal kurią P. Dworzecki „pripažino savo kaltę ir iš anksto sutiko su prokuratūros pasiūlyta bausme“, nereiškia jokios nuorodos į bylos nagrinėjimo laiką ar vietą ir atsisakymo dalyvauti teismo posėdyje.
69.
Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad „pranešimas kuriam nors asmeniui apie tai, kad jį ketinama persekioti, yra toks svarbus teisinis dokumentas, kad jis turi atitikti formos ir turinio reikalavimus, tinkamus užtikrinti tai, kad kaltinamasis galėtų veiksmingai naudotis savo teisėmis, ir kad netikslaus žinojimo neoficialiai gavus informaciją negali pakakti“ ( 28 ). Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, būtinai kazuistiška, pateikia pavyzdžių, kai argumentai, susiję su privačiu bendravimu ar neoficialia informacija, nebuvo pripažinti atitinkančiais pakankamo žinojimo garantijas ( 29 ). Be to, jei pranešama kitam asmeniui (pavyzdžiui, advokatui), laikantis nacionalinės teisės, būtinas ypatingas rūpestingumas siekiant įsitikinti, kad suinteresuotasis asmuo atsisakė savo teisės dalyvauti teismo posėdyje ( 30 ).
70.
Tiesa, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką neatmetama galimybė, kad paaiškėjusios tam tikros faktinės aplinkybės gali aiškiai reikšti, jog kaltinamasis žinojo, kad vyksta baudžiamasis procesas, ir neketino dalyvauti nagrinėjant bylą arba siekė slapstytis ( 31 ). Vis dėlto, kaip teigia Komisija, jei teismo šaukimas nebuvo įteiktas asmeniškai, negalima nuspręsti, kad asmuo atsisakė dalyvauti teismo posėdyje, remiantis tuo, kad jis jame nedalyvavo ( 32 ). Be to, suinteresuotojo asmens nerūpestingumas nebūtinai reiškia, kad jis atsisakė savo teisės dalyvauti teismo posėdyje ( 33 ). Nacionaliniai teismai, priešingai, turi elgtis labai rūpestingai, jei kaltinamajam nebuvo asmeniškai įteiktas teismo šaukimas ( 34 ).
71.
Bet kuriuo atveju Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nustatytomis sąlygomis užtikrinamas Chartijos 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintų teisių paisymas. Nors pagal su Chartija susijusius išaiškinimus šios nuostatos esmė ir taikymo sritis yra tokia pati, kaip EŽTK 6 straipsnio, tai nekliudo pagal Sąjungos teisę suteikti didesnę apsaugą remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi.
72.
Teisingumo Teismas įvairiomis aplinkybėmis yra nusprendęs, kad kaltinamojo teisė asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nėra absoliuti ( 35 ).
73.
Dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Chartijos 47 straipsnyje, ir teisės į gynybą, užtikrinamos jos 48 straipsnio 2 dalimi, Teisingumo Teismas Sprendime Melloni patikslino, kad Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu atveju nustatytos „sąlygos, kuriomis suinteresuotasis asmuo turi būti laikomas savo valia ir aiškiai atsisakiusiu dalyvauti nagrinėjant bylą, todėl Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti in absentia paskirtą bausmę, vykdymui negali būti nustatyta sąlyga, kad jo byla būtų jam dalyvaujant persvarstyta išduodančiojoje valstybėje narėje“ ( 36 ). Tai reiškia, kad atsižvelgiant į konkretų Pamatinio sprendimo kontekstą teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nėra pažeista, jei, be kita ko, kaltinamasis gavo informaciją apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, net jeigu jis teismo posėdyje asmeniškai nedalyvavo ( 37 ).
74.
Taigi iš Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio formuluotės aiškiai matyti, kad šiuo konkrečiu klausimu Sąjungos teisėje užtikrinama didesnė apsauga nei pagal EŽTK, nes yra nustatyta aiški garantija, susijusi su pranešimo, kuriame turi būti pateikta informacija apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, rezultatu. Bendras žinojimas apie baudžiamąjį persekiojimą neatitinka šioje nuostatoje nurodytų sąlygų.
75.
Taigi galimybės atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį išimtys, nustatytos Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos aiškiomis ir tiksliomis sąlygomis, užtikrinančiomis aukštą apsaugos lygį būtent dėl to, kad jos lemia privalomą Europos arešto orderio vykdymą tuo atveju, jei sprendimas buvo priimtas in absentia.
76.
Baigiant primintina, kad sisteminiu požiūriu Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto taikymas lemia kaltinamojo teisės dalyvauti teismo posėdyje atsisakymo prezumpciją ir, kitaip nei pagal šios nuostatos d punktą, neužtikrina jam teisės į bylos persvarstymą ar teisės pateikti apeliacinį skundą.
77.
Kaip minėta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis turimais faktiniais duomenimis ir pirmiau nurodytais kriterijais, turi įvertinti, ar buvo aiškiai nustatyta, kad P. Dworzecki laiku faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Tačiau, siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir atsižvelgiant į papildomos informacijos gavimo pagal Pamatinio sprendimo 15 straipsnio 2 dalį sąlygą, pažymėtina, kad, mano manymu, teismo šaukimo įteikimas antrajame prejudiciniame klausime aprašytu būdu negali būti laikomas atitinkančiu sąlygą, pagal kurią suinteresuotasis asmuo turi būti „kitomis priemonėmis faktiškai gav[ęs] oficialią informaciją“, kaip tai suprantama pagal Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį, nes negali būti aiškiai nustatyta, kad teismo šaukimas buvo faktiškai įteiktas prašomam perduoti asmeniui.
78.
Tačiau reikia pažymėti, kad įvairūs atvejai, nurodyti Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a–d punktuose, sudaro teisės normų visumą, kuri veikia kaip darni sistema. Todėl, jei perdavimas negali būti leistas remiantis minėtos nuostatos a punktu, lieka galimybė remtis kitu atveju, leidžiančiu paisyti teisės į gynybą ir kartu užtikrinti teisę pareikšti ieškinį ar teisę į bylos persvarstymą.
79.
Lenkijos vyriausybė paaiškino, kad pagal jos nacionalinės teisės sistemą numatyta galimybė pateikti prašymą dėl bylos persvarstymo. Ši aplinkybė, kaip teigia Komisija, galėtų leisti išduodančiajai teisminei institucijai nuspręsti, kad šiuo atveju yra įvykdytos Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies d punkte nustatytos sąlygos.
80.
Galiausiai vertėtų pridurti, kad Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje ir Pamatinio sprendimo 2009/299 6 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog kalbama apie alternatyvias sąlygas. Taigi niekas nekliudo išduodančiajai institucijai nurodyti, kad vienu metu yra įvykdytos kelios sąlygos, nes negali būti manoma, kad, jei taikoma viena sąlyga, nelieka galimybės taikyti kitos. Taigi tokia, išsamesnė, informacija palengvintų tarpusavio pripažinimą ir leistų sparčiau bendradarbiauti.
81.
Vadinasi, iš ginčijamos nuostatos formuluotės, taip pat iš Pamatinio sprendimo bendros sistemos ir tikslo matyti, kad taikant Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia, kad suinteresuotajam asmeniui tiesiogiai asmeniškai būtų įteiktas teismo šaukimas arba, jei taip nėra, kad būtų aišku, jog suinteresuotasis asmuo žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą, nes faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.
VI – Išvada
82.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į rechtbank Amsterdam (Amsterdamo pirmosios instancijos teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1.
2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad jame nustatytos savarankiškos minimalios garantijos, kurių paisymą turi nepriklausomai patikrinti vykdančioji teisminė institucija, siekdama įvykdyti Europos arešto orderį, išduotą dėl sprendimo, priimto byloje, kurią nagrinėjant suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo, vykdymo.
2.
Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 4a straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad laikantis nacionalinėje teisėje nustatytų taikytinų procesinių reikalavimų suinteresuotajam asmeniui turi būti tiesiogiai asmeniškai įteiktas teismo šaukimas arba, jei taip nėra, iš išduodančiosios institucijos pateiktos informacijos turi būti aišku, kad suinteresuotasis asmuo žinojo apie numatytą bylos nagrinėjimą, nes faktiškai gavo oficialią informaciją apie numatytą bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) OL L 190, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34.
( 3 ) OL L 81, p. 24.
( 4 ) Kadangi Europos arešto orderį išdavęs teismas nusikalstamų veikų nekvalifikavo kaip „veikų, kurioms nereikia taikyti dvigubo baudžiamumo patikrinimo principo“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Nyderlandų teisę šios veikos kvalifikuotinos kaip „(I) vagystė, kurią rengiantis įvykdyti panaudotas smurtas prieš asmenis; (II) vykdymo bendrininkas: tyčia ir neteisėtai padaryta žala visiškai ar iš dalies trečiajam asmeniui priklausančiam turtui; (III) grasinimas pasikėsinti į asmens gyvybę“.
( 5 ) Atitinkančią šią Pamatinio sprendimo 4a straipsnio 1 dalyje esančio sakinio dalį: „pagal kitus išduodančiosios valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatytus procesinius reikalavimus“.
( 6 ) Šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 6 d. Sprendimą Wolzenburg (C‑123/08, EU:C:2009:616, 58 ir paskesni punktai) ir 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimą Lopes Da Silva Jorge (C‑42/11, EU:C:2012:517, 32–35 ir 52 punktai).
( 7 ) Žr., be kita ko, 2006 m. kovo 9 d. Sprendimą Van Esbroek (C‑436/04, EU:C:2006:165, 35 punktas), 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Mantello (C‑261/09, EU:C:2010:683, 38 punktas), 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Baláž (C‑60/12, EU:C:2013:733, 26 punktas) ir 2014 m. gegužės 27 d. Sprendimą Spasic (C‑129/14 PPU, EU:C:2014:586, 79 punktas).
( 8 ) Žr. Pamatinio sprendimo 2009/299 4 ir 11 konstatuojamąsias dalis.
( 9 ) Žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimą Melloni (C‑399/11, EU:C:2013:107, 40 punktas).
( 10 ) Žr. Pamatinio sprendimo 2009/299 4 konstatuojamąją dalį.
( 11 ) Šią išvadą patvirtina parengiamieji dokumentai, kuriuose svarstytas žodžio „kitus“ išbraukimas. Žr. 2008 m. vasario 26 d. Tarybos dokumento 6501/08 24 išnašą ir 2008 m. balandžio 8 d. Tarybos dokumentą 8074/08, p. 5. Kadangi šiam pasiūlymui nebuvo pritarta, žodis „kitus“ yra visose kalbinėse versijose.
( 12 ) Be to, 14 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad dėl bylos persvarstymo valstybių narių nacionalinės teisės aktai nėra suderinti.
( 13 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonę 2/13 (EU:C:2014:2454, 191 punktas).
( 14 ) Žr., be kita ko, 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Lanigan (C‑237/15 PPU, EU:C:2015:474, 36 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
( 15 ) Žr., be kita ko, 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 80 punktas).
( 16 ) Šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimą Kozłowski (C‑66/08, EU:C:2008:437, 43 punktas) ir 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimą Lopes Da Silva Jorge (C‑42/11, EU:C:2012:517, 37 punktas). Teisingumo Teismas iš to pagal analogiją, kiek tai susiję su 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (OL L 76, p. 16), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, p. 24), padarė išvadą, kad „atsisakymo pripažinti ir vykdyti tokį sprendimą pagrindai turi būti aiškinami siaurai“. Žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Baláž (C‑60/12, EU:C:2013:733, 29 punktas).
( 17 ) Šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimą Melloni (C‑399/11, EU:C:2013:107, 41 punktas).
( 18 ) 2012 m. birželio 28 d. Sprendimas West (C-192/12 PPU, EU:C:2012:404, 64 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Šiuo klausimu taip pat žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą Aranyosiir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198).
( 19 ) Šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 29 d. Sprendimą Radu (C‑396/11, EU:C:2013:39, 37 punktas).
( 20 ) Šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimą Weiss und Partner (C‑14/07, EU:C:2008:264, 72 punktas).
( 21 ) Žr. Pamatinio sprendimo 2009/299 1 straipsnį. Taip pat žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimą Melloni (C‑399/11, EU:C:2013:107, 51 punktas).
( 22 ) Žr., be kita ko, 1985 m. vasario 12 d. EŽTT sprendimo Colozza / Italija, CE:ECHR:1985:0212JUD000902480, 27 punktą.
( 23 ) Žr., be kita ko, 2006 m. kovo 1 d. EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Sejdovic /Italija, CE:ECHR:2006:0301JUD005658100, 82, 86–88 ir 99 punktus.
( 24 ) 2013 m. vasario 26 d. Sprendimas Melloni (C‑399/11, EU:C:2013:107, 44 punktas).
( 25 ) Žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimą West (C‑192/12 PPU, EU:C:2012:404, 53 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
( 26 ) Pagal analogiją žr. 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Baláž (C‑60/12, EU:C:2013:733, 31 punktas).
( 27 ) Dėl šios nuostatos aiškinimo žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 97 punktas).
( 28 ) Žr., be kita ko, 1992 m. spalio 12 d. EŽTT sprendimo T. / Italija, CE:ECHR:1992:1012JUD001410488, 28 punktą, 2004 m. gegužės 18 d. EŽTT sprendimo Somogyi / Italija, CE:ECHR:2004:0518JUD006797201, 75 punktą ir minėto EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Sejdovic / Italija 99 punktą.
( 29 ) Žr., be kita ko, minėto EŽTT sprendimo T. / Italija 28 punktą, minėto EŽTT sprendimo Somogyi / Italija 75 punktą, 2007 m. birželio 12 d. EŽTT sprendimo Pititto / Italija, E:ECHR:2007:0612JUD001932103, 68 ir 70 punktus ir 2015 m. spalio 6 d. EŽTT sprendimo Coniac / Rumunija, CE:ECHR:2015:1006JUD000494107, 53 punktą. Taip pat žr. 2006 m. gegužės 23 d. EŽTT sprendimą Kounov / Bulgarija, CE:ECHR:2006:0523JUD002437902.
( 30 ) Žr., be kita ko, 2006 m. birželio 8 d. EŽTT sprendimo Kaya / Austrija, CE:ECHR:2006:0608JUD005469800, 30 punktą ir 2004 m. gegužės 27 d. EŽTT sprendimo Yavuz / Austrija, CE:ECHR:2004:0527JUD004654999, 49 punktą.
( 31 ) Žr., be kita ko, minėto EŽTT sprendimo Sejdovic / Italija, 99 punktą. Taip pat žr. 2008 m. vasario 28 d. EŽTT sprendimą Demebukov / Bulgarija (CE:ECHR:2008:0228JUD006802001), kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad EŽTK 6 straipsnis nebuvo pažeistas tuo atveju, kai kaltinamasis, padedamas advokato, žinojo apie vykstantį procesą, bet pakeitė gyvenamąją vietą, pažeisdamas aiškų nurodymą to nedaryti. Tačiau 2012 m. balandžio 24 d. EŽTT sprendime Haralampiev / Bulgarija (CE:ECHR:2012:0424JUD002964803) žinojimas apie vykstantį procesą buvo pripažintas nepakankamu, kad būtų galima manyti, jog nustatyta, kad kaltinamasis aiškiai atsisakė savo teisės dalyvauti teismo posėdyje.
( 32 ) Šiuo klausimu žr. minėto EŽTT didžiosios kolegijos sprendimo Sejdovic / Italija 87 punktą. Be to, „kaltinamasis neprivalo įrodyti, nei kad neketino slapstytis nuo teisingumo, nei kad jo nedalyvavimas teismo posėdyje paaiškinamas nenugalimos jėgos aplinkybėmis“ (žr., be kita ko, minėto EŽTT sprendimo Colozza / Italija, 30 punktą).
( 33 ) Žr. 2015 m. spalio 8 d. EŽTT sprendimo Aždajić / Slovėnija, CE:ECHR:2015:1008JUD007187212, 57 ir 58 punktus.
( 34 ) Žr., be kita ko, minėto EŽTT sprendimo Somogyi / Italija, 70 punktą ir minėto EŽTT sprendimo Kaya / Austrija 30 punktą.
( 35 ) 2013 m. vasario 26 d. Sprendimas Melloni, C‑399/11, EU:C:2013:107, 49 punktas. Taip pat žr. su kitokiomis aplinkybėmis susijusius 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Hypoteční banka (C‑327/10, EU:C:2011:745, 50–53 punktai), 2012 m. kovo 15 d. Sprendimą G (C‑292/10, EU:C:2012:142, 48 ir paskesni punktai) ir 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Trade Agency (C‑619/10, EU:C:2012:531, 54 ir 55 punktai).
( 36 ) 2013 m. vasario 26 d. Sprendimas Melloni (C‑399/11, EU:C:2013:107, 52 punktas).
( 37 ) 2013 m. vasario 26 d. Sprendimas Melloni (C‑399/11, EU:C:2013:107, 49 punktas). Kaip pažymi Teisingumo Teismas, šiuo aiškinimu pritariama EŽTT požiūriui, išdėstytam jo 2001 m. birželio 14 d. Sprendime Medenica / Šveicarija (CE:ECHR:2001:0614JUD002049192, 56–59 punktai), minėtame Sprendime Sejdovic / Italija (84, 86 ir 98 punktai) ir minėtame Sprendime Haralampiev / Bulgarija (32 ir 33 punktai).
Full & Egal Universal Law Academy