GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2017 m. birželio 15 d. ( 1 )
Byla C‑181/16
Sadikou Gnandi
prieš
Belgijos valstybę
(Conseil d’État (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2008/115/EB – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Įsakymas išvykti iš šalies teritorijos – Įsakymo priėmimas iškart po to, kai priimtas sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą, prieš išnaudojant šio sprendimo apskundimo priemones“
1.
Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 2 ) 5 ir 13 straipsnių išaiškinimo.
2.
Savo prejudiciniu klausimu Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagal negrąžinimo principą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą draudžiama priimti sprendimą grąžinti, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, dėl prieglobsčio prašytojo, iškart po to, kai pagal pirmosios instancijos procedūras priimamas sprendimas atmesti jo pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, taigi prieš išnaudojant šio sprendimo dėl atmetimo teismines apskundimo priemones.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2005/85/EB
3.
2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse ( 3 ), 7 straipsnyje nurodyta:
„1. Tik taikant šią tvarką [prieglobsčio] prašytojams leidžiama pasilikti valstybėje narėje iki tol, kol sprendžiančioji institucija priima sprendimą pagal pirmosios instancijos procedūras, nustatytas III skyriuje. Ši teisė pasilikti nesuteikia teisės į leidimą gyventi valstybėje narėje[ ( 4 )].
<…>“
4.
Pagal šios direktyvos 39 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti prieglobsčio prašytojų teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Šio straipsnio 3 dalis suformuluota taip:
„Prireikus valstybės narės numato taisykles pagal savo tarptautinius įsipareigojimus, taikomas nagrinėjant:
a)
klausimą, ar dėl 1 dalyje numatytos teisės gynimo priemonės prašytojams būtų leista pasilikti atitinkamoje valstybėje narėje laukiant rezultatų;
b)
galimybę pasinaudoti teisine teisės gynimo priemone arba apsaugos priemonėmis, jeigu pagal 1 dalyje numatytą teisės gynimo priemonę prašytojui nėra leidžiama pasilikti atitinkamoje valstybėje narėje laukiant rezultatų. <…>
<…>“
5.
Direktyva 2005/85 buvo panaikinta ir pakeista 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos ( 5 ). Pastarosios direktyvos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę, ir, kai tokia teise per tą laikotarpį buvo pasinaudota[,] – kol laukiama priemonės rezultato“. Tačiau ši nuostata ratione temporis pagrindinės bylos aplinkybėms netaikoma ( 6 ).
Direktyva 2008/115
6.
Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.
7.
Šios direktyvos 3 straipsnio 2, 4 ir 5 punktuose nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:
<…>
2) „neteisėtas buvimas [šalyje]“ – trečiosios šalies piliečio, kuris neatitinka arba nebeatitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnyje nustatytų atvykimo sąlygų ar kitų atvykimo, buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų, buvimas valstybės narės teritorijoje“;
<…>
4) „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti“;
5) „išsiuntimas“ – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės.“
8.
Pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, laikosi negrąžinimo principo.
9.
Šios direktyvos 6 straipsnio „Sprendimas grąžinti“ 1 ir 6 dalyse nurodyta:
„1. Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.
<…>
6. Šia direktyva valstybėms narėms neužkertamas kelias vienu administraciniu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą buvimą [šalyje] kartu su sprendimu grąžinti <…>, kaip tai numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nepažeidžiant III skyriuje numatytų procesinės apsaugos priemonių arba kitų Bendrijos ir nacionalinėje teisėje numatytų atitinkamų nuostatų.“
10.
Minėtos direktyvos 8 straipsnio „Išsiuntimas“ 3 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės gali priimti atskirą administracinį ar teismo sprendimą arba aktą, nurodantį išsiųsti.“
11.
Šios direktyvos 9 straipsnio „Išsiuntimo atidėjimas“ 1 dalyje įtvirtinta:
„Valstybės narės atideda išsiuntimą:
a)
tuo atveju, jei jis pažeistų negrąžinimo principą,
arba
b)
tol, kol nesuteikiamas [trunka] sustabdymas pagal 13 straipsnio 2 dalį.“
12.
Direktyvos 2008/115 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Sprendimai grąžinti <…> priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones.
<…>“
13.
Šios direktyvos 13 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:
„1. Atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis.
2. 1 dalyje minėta institucija ar įstaiga turi įgaliojimus peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, įskaitant galimybę laikinai sustabdyti jų vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus.“
Belgijos teisė
14.
1980 m. gruodžio 15 d.Loi du 15 décembre 1980 sur l’accès au territoire, l’établissement, le séjour et l’éloignement des étrangers (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo, buvimo šalyje ir išsiuntimo iš jos; toliau – 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymas) 39/70 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Išskyrus atvejus, kai suinteresuotasis asmuo sutinka, per skundui pateikti nustatytą terminą ir jo nagrinėjimo laikotarpiu negali būti priverstinai vykdoma jokia užsieniečio išsiuntimo iš šalies teritorijos ar grąžinimo priemonė.“
15.
Šio įstatymo 52/3 straipsnio 1 dalies pirmoje ir antroje pastraipose nurodyta:
„Jei Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides (generalinis pabėgėlių ir asmenų be pilietybės generalinis komisaras, toliau – generalinis komisaras) palieka nenagrinėtą prieglobsčio prašymą arba atsisako suteikti užsieniečiui pabėgėlio statusą ar papildomos apsaugos statusą ir jis neteisėtai gyvena Belgijos Karalystėje, ministras arba jo įgaliotas asmuo turi nedelsdamas priimti įsakymą dėl užsieniečio išvykimo iš šalies teritorijos, grindžiamą kuriuo nors iš 7 straipsnio pirmos pastraipos 1–12 punktuose nurodytų motyvų. <…>
Jei Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, toliau – CCE) atmeta užsieniečio skundą dėl [generalinio komisaro] sprendimo pagal 39/2 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jei užsienietis neteisėtai gyvena Belgijos Karalystėje, ministras arba jo įgaliotas asmuo nedelsdamas nusprendžia pratęsti pirmoje pastraipoje numatytą įsakymą išvykti iš šalies teritorijos. <…>“
16.
1981 m. spalio 8 d.Arrêté royal du 8 octobre 1981 sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers (Karaliaus dekretas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, gyvenimo, įsikūrimo šalyje ir išsiuntimo iš jos, toliau – 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekretas) 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Jei [generalinis komisaras] atsisako suteikti užsieniečiui pabėgėlio statusą ar papildomos apsaugos statusą arba palieka nenagrinėtą prieglobsčio prašymą, ministras arba jo įgaliotas asmuo pagal [1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo] 52/3 straipsnio 1 dalį priima įsakymą dėl užsieniečio išvykimo iš šalies teritorijos.“
17.
Šio karaliaus dekreto 111 straipsnyje įtvirtinta:
„Jei pagal įprastą procedūrą [CCE] pateikiamas neribotos jurisdikcijos skundas <…>, komunos administracija, remdamasi ministro ar jo įgalioto asmens įsakymu, suinteresuotajam asmeniui išduoda dokumentą, atitinkantį 35 priede pateikiamą pavyzdį, jei šis skundas pateiktas dėl sprendimo, numatančio išsiuntimą iš Belgijos Karalystės.
Šis dokumentas galioja tris mėnesius nuo išdavimo dienos ir vis pratęsiamas mėnesio laikotarpiui iki tol, kol priimamas sprendimas dėl pirmesnėje pastraipoje minėto skundo.“
18.
Minėto karaliaus dekreto 35 priede „Specialus leidimo gyventi šalyje dokumentas“ patikslinama, kad asmeniui, kuriam šis dokumentas išduotas, „nėra leista nei pasilikti, nei gyventi šalyje, tačiau jis gali būti Belgijos Karalystės teritorijoje laukdamas, kol bus priimtas [CCE] sprendimas“.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
19.
2011 m. balandžio 14 d. Sadikou Gnandi, Togo pilietis, kasatorius pagrindinėje byloje, pateikė prieglobsčio prašymą.
20.
2014 m. gegužės 23 d. generalinis komisaras šį prašymą atmetė.
21.
2014 m. birželio 3 d. Belgijos valstybė, kita kasacinio proceso šalis, nurodė kasatoriui išvykti iš šalies teritorijos.
22.
2014 m. birželio 23 d. kasatorius pagrindinėje byloje pateikė skundą CCE dėl 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimo atmesti jo prieglobsčio prašymą. Tą pačią dieną kasatorius pagrindinėje byloje tam pačiam teismui pateikė prašymą panaikinti 2014 m. birželio 3 d. įsakymą išvykti iš šalies teritorijos ir sustabdyti jo vykdymą.
23.
2014 m. spalio 31 d. sprendimu CCE atmetė skundą dėl 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimo. 2014 m. lapkričio 19 d. kasatorius pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Conseil d’État. 2015 m. lapkričio 10 d.Conseil d’Etat panaikino minėtą sprendimą ir grąžino CCE bylą nagrinėti iš naujo.
24.
2015 m. gegužės 19 d. sprendimu CCE taip pat atmetė skundą dėl 2014 m. birželio 3 d. įsakymo išvykti iš šalies teritorijos, remdamasi tuo, kad kasatorius pagrindinėje byloje nebėra suinteresuotas tęsti proceso. Šios teisminės institucijos manymu, jos 2014 m. spalio 31 d. sprendimu buvo užbaigta su kasatoriumi pagrindinėje byloje susijusi prieglobsčio procedūra, todėl kasatorius pagrindinėje byloje nebėra suinteresuotas remtis šios procedūros, kuri jau užbaigta, tolesnio vykdymo teikiama nauda. Be to, kaip mano minėta teisminė institucija, kadangi įsakymas išvykti iš šalies teritorijos nebuvo vykdomas priverstinai, kasatorius turėjo galimybę pateikti savo argumentus CCE po to, kai buvo priimtas generalinio komisaro sprendimas atmesti jo prieglobsčio prašymą, taigi jis negali įrodyti savo suinteresuotumo remtis 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 13 straipsnio pažeidimu.
25.
2015 m. birželio 2 d. kasatorius pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė kasacinį skundą dėl 2015 m. gegužės 19 d. CCE sprendimo. Nagrinėdamas šį skundą šis teismas atmetė pirmąjį nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, nurodęs, kad įsakymas išvykti iš šalies teritorijos priimtas kasatoriaus nenaudai. Minėto teismo teigimu, nors šis įsakymas laikinai negali būti vykdomas priverstinai, juo kasatorius įpareigojamas išvykti iš šalies teritorijos. Be to, draudimas priverstinai vykdyti šį įsakymą tėra laikinas ir gali būti vykdomas, jei CCE vėl atmes skundą dėl 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimo.
26.
Vykstant minėtam kasaciniam procesui Belgijos valstybė pateikė ir antrą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, taip pat grindžiamą tuo, kad kasatorius nebėra suinteresuotas tęsti proceso, pirmiausia teigdama, kad tuo atveju, jei įsakymas išvykti iš šalies teritorijos būtų panaikintas, ji neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik vėl priimti tokį patį sprendimą. Iš tikrųjų pagal pagrindinėje byloje aptariamus teisės aktus tuo atveju, jei generalinis komisaras priima sprendimą atmesti prieglobsčio prašymą, turi būti priimtas įsakymas išvykti iš šalies teritorijos, neatsižvelgiant į tai, ar šis sprendimas yra galutinis, ar ne. S. Gnandi tvirtina, kad pareigos išvykti iš šalies teritorijos iškart po to, kai priimamas sprendimas atmesti prašymą suteikti prieglobstį, taigi prieš išnaudojant šio sprendimo apskundimo priemones, nustatymu pažeidžiama Sąjungos teisė, pirmiausia teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir negrąžinimo principas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, jei pagal Sąjungos teisę būtų draudžiama priimti įsakymą išvykti iš šalies teritorijos prieš galutinai užbaigiant prieglobsčio procedūrą, kasatorius būtų suinteresuotas skundžiamo sprendimo panaikinimu kasacine tvarka.
27.
Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2008/115] 5 straipsnį, kuriuo valstybės narės, kai jos įgyvendina šią direktyvą, įpareigojamos laikytis negrąžinimo principo, ir šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje ir [Chartijos] 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę gynybą reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama priimti sprendimą grąžinti, kaip antai numatytą <…> [Direktyvos 2008/115] 6 straipsnyje, 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo <…> 52/3 straipsnio 1 dalyje ir 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekreto <…> 75 straipsnio 2 dalyje, kai [generalinis komisaras] priima sprendimą atmesti prieglobsčio prašymą, taigi prieš išnaudojant šio sprendimo apskundimo priemones ir prieš galutinai užbaigiant prieglobsčio procedūrą?“
28.
Po to, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė šį klausimą Teisingumo Teismui, CCE 2016 m. kovo 11 d. sprendimu panaikino 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimą, kuriuo atmestas prieglobsčio prašymas, ir grąžino generaliniam komisarui bylą nagrinėti iš naujo. Šis 2016 m. birželio 30 d. priėmė naują sprendimą nesuteikti prieglobsčio, o jį S. Gnandi vėl apskundė CCE.
29.
Be to, neatsižvelgiant į S. Gnandi prieglobsčio prašymą 2016 m. vasario 8 d. sprendimu jam buvo leista laikinai gyventi Belgijos teritorijoje iki 2017 m. kovo 1 dienos.
Procesas Teisingumo Teisme
30.
Teisingumo Teismas pagal savo Procedūros reglamento 101 straipsnį paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti paaiškinimų; šis teismas atsakė į šį prašymą 2017 m. vasario 14 d. laišku.
31.
S. Gnandi, Belgijos ir Čekijos vyriausybės ir Europos Komisija pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio antrą pastraipą pateikė rašytines pastabas. Šios suinteresuotosios šalys, išskyrus Čekijos Respubliką, buvo išklausytos per 2017 m. kovo 1 d. vykusį posėdį.
32.
2017 m. kovo 2 d. pagal Procedūros reglamento 62 straipsnio 1 dalį Belgijos vyriausybės buvo paprašyta pateikti tam tikrus dokumentus. Ji šį prašymą įvykdė 2017 m. kovo 9 dieną.
Analizė
Dėl atsakymo į prejudicinį klausimą naudingumo sprendimui pagrindinėje byloje priimti
33.
Rašytinėse pastabose Belgijos vyriausybė pirmiausia teigia, kad nebėra pagrindo priimti prejudicinį sprendimą. Ji tvirtina, kad, viena vertus, pagrindinėje byloje aptariamas įsakymas išvykti iš šalies teritorijos CCE priėmus 2016 m. kovo 11 d. sprendimą, kuriuo šis teismas panaikino 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimą, pagrindžiantį šį įsakymą, nebegalioja ir, kita vertus, S. Gnandi buvo leista laikinai gyventi Belgijoje iki 2017 m. kovo 1 d. Šiomis aplinkybėmis pagrindinė byla nebeturi dalyko arba bet kuriuo atveju S. Gnandi nebėra suinteresuotas tęsti proceso.
34.
Teisingumo Teismo paprašytas nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad atsižvelgiant į Belgijos vyriausybės nurodytas aplinkybes atsakymas į prejudicinį klausimą vis dar reikalingas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad pats sprendimo atmesti S. Gnandi pateiktą prieglobsčio prašymą panaikinimas 2016 m. kovo 11 d. CCE sprendimu neturi teisinių pasekmių 2014 m. birželio 3 d. įsakymui išvykti iš šalies teritorijos.
35.
Vis dėlto dėl šio panaikinimo generalinis komisaras turėjo vėl pradėti prieglobsčio procedūrą S. Gnandi atžvilgiu, o ši procedūra buvo užbaigta Belgijos valdžios institucijoms išdavus jam laikiną leidimą gyventi šalyje, laukiant, kol bus priimtas naujas sprendimas dėl jo pateikto tarptautinės apsaugos prašymo.
36.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, jog jau yra nusprendęs, kad leidimas laikinai gyventi šalyje, kaip antai išduotas S. Gnandi, prieštarauja pirmiau priimtam įsakymui išvykti iš šalies teritorijos ir lemia implicitinį jo panaikinimą. Tačiau jis pažymi, kad 2016 m. vasario 15 d. Sprendime N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 75 punktas) Teisingumo Teismas patikslino, jog siekiant Direktyvos 2008/115 veiksmingumo gali būti reikalaujama, kad pagal šią direktyvą pradėta procedūra būtų tęsiama nuo to etapo, kuriame ji buvo sustabdyta dėl pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, jei šis prašymas buvo atmestas pirmojoje instancijoje. Atsižvelgiant į šį reikalavimą užtikrinti Direktyvos 2008/115 veiksmingumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, negalima manyti, kad 2014 m. birželio 3 d. įsakymas išvykti iš šalies teritorijos tapo negaliojantis. Šis teisės aktas, 2016 m. birželio 30 d. priėmus antrąjį sprendimą atmesti S. Gnandi prieglobsčio prašymą, vėl turi teisinių pasekmių, kad būtų galima tęsti grąžinimo procedūrą nuo to etapo, kuriame ji buvo sustabdyta.
37.
Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, todėl Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams pateikia su Sąjungos teisės aiškinimu susijusią informaciją, būtiną šiems teismams siekiant priimti sprendimą jų nagrinėjamose bylose ( 7 ). Vykstant šiam bendradarbiavimui bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kiek tai susiję su bylos ypatumais, gali geriausiai įvertinti ir prejudicinio sprendimo reikalingumą sprendimui priimti, ir Teisingumo Teismui pateiktų klausimų reikšmingumą ( 8 ).
38.
Vis dėlto prireikus Teisingumo Teismas turi išnagrinėti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas, siekdamas patikrinti savo paties jurisdikciją ir, konkrečiai kalbant, nustatyti, ar prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas turi ryšį su pagrindinės bylos aplinkybėmis ir dalyku, kad Teisingumo Teismas nebūtų priverstas patarti bendrais ar hipotetiniais klausimais ( 9 ). Jei paaiškėja, kad pateiktas klausimas akivaizdžiai nereikšmingas siekiant priimti sprendimą toje byloje, Teisingumo Teismas turi konstatuoti, kad nėra būtinybės priimti sprendimą ( 10 ).
39.
Teisingumo Teismas yra, be kita ko, pripažinęs, kad nebūtina priimti prejudicinio sprendimo, jei teisės aktas, dėl kurio buvo pareikštas ieškinys pagrindinėje byloje, tapo negaliojantis dėl aplinkybių, susiklosčiusių po to, kai buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nes pagrindinė byla neteko dalyko ( 11 ).
40.
Nagrinėjamu atveju, pirma, dėl 2016 m. kovo 11 d. CCE sprendimo, kuriuo panaikinamas sprendimas atmesti S. Gnandi prieglobsčio prašymą, pasekmių 2014 m. birželio 3 d. įsakymui išvykti iš šalies teritorijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik neigia, kad minėtas sprendimas turi kokių nors teisinių pasekmių šiam įsakymui, tačiau savo nuomonės neargumentuoja. Belgijos vyriausybė savo ruožtu teiginį, kad priėmus minėtą sprendimą šis įsakymas tapo negaliojantis, grindžia vien konstatavimu, kad šis įsakymas paremtas 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro neigiamu sprendimu.
41.
Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nors 2014 m. birželio 3 d. įsakymo išvykti iš šalies teritorijos antraštinėje dalyje „Sprendimo motyvas“ nurodyta, kad „sprendimą nesuteikti pabėgėlio statuso <…> [generalinis komisaras] priėmė 2014 m. [gegužės] 26 d.“ ( 12 ), toje pačioje antraštinėje dalyje pažymima, kad išvykti iš šalies teritorijos nurodyta „pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo <…> 7 straipsnio 1 dalį“ dėl priežasčių, nurodytų šios nuostatos 1 punkte, t. y. dėl to, kad „suinteresuotasis asmuo gyvena Belgijos Karalystėje, neturėdamas dokumentų, kuriuos privaloma turėti pagal [1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo] 2 straipsnį, konkrečiai kalbant, jis neturi galiojančio paso ir galiojančios vizos“. Taigi iš 2014 m. birželio 3 d. įsakymo išvykti iš šalies teritorijos matyti, kad, priešingai, nei leidžia suprasti Belgijos vyriausybė, šio įsakymo priėmimą lėmė ne generalinio komisaro sprendimas, o neteisėtas S. Gnandi buvimo Belgijos teritorijoje pobūdis. Tiesa, pagal reikšmingas Belgijos teisės nuostatas pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis šis įsakymas galėjo būti priimtas tik po to, kai generalinis komisaras atmetė S. Gnandi prašymą suteikti prieglobstį ( 13 ). Taigi šis atmetimas buvo būtina išankstinė minėto įsakymo priėmimo sąlyga. Tačiau juo nėra grindžiamas šis įsakymas, kuris, kaip matyti iš jo turinio, grindžiamas neteisėtu S. Gnandi gyvenimu šalyje.
42.
Be to, pagrindinėje byloje aptariamas įsakymas išvykti iš šalies buvo priimtas pagal 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekreto 75 straipsnio 2 dalį, kurioje daroma nuoroda į 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 52/3 straipsnio 1 dalį. Tačiau pažymėtina, kad nė vienoje iš šių nuostatų nenurodyta, kad, jeigu būtų panaikintas generalinio komisaro priimtas sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso ir byla grąžinta generaliniam komisarui nagrinėti iš naujo, taikant šias nuostatas priimtas įsakymas išvykti iš šalies teritorijos netektų teisinio poveikio. Belgijos teisėje taip pat numatytos kitos situacijos, kai įsakymas išvykti iš šalies teritorijos galioja, kai pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas ir vyksta pabėgėlio statuso pripažinimo procedūra ( 14 ). Galiausiai pažymėtina, kad, išskyrus minėtus du straipsnius, Belgijos vyriausybė nenurodo nei jokios kitos nacionalinės teisės nuostatos, nei jokio teismo sprendimo savo teiginiams pagrįsti.
43.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, man neatrodo akivaizdu, kad panaikinus 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimą pagrindinė byla neteko dalyko. Šiomis aplinkybėmis pritarti Belgijos vyriausybės nuomonei, neatsižvelgiant į priešingą, nors ir nepagrįstą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūrį, reikštų turėti abejonių dėl vaidmenų, tenkančių atitinkamai nacionaliniam teismui ir Teisingumo Teismui vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui. Tiesa, Teisingumo Teismas jau turėjo progą pripažinti, kad nėra būtinybės priimti sprendimo, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pageidavo, kad būtų atsakyta į jo užduotą prejudicinį klausimą ( 15 ). Bet taip buvo tik tais atvejais, kai nekilo abejonių dėl to, kad pagrindinė byla ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą neteko dalyko, taigi tenkindamas šį prašymą Teisingumo Teismas akivaizdžiai būtų turėjęs atsakyti į hipotetinius ar sprendimui pagrindinėje byloje priimti reikšmės neturinčius klausimus. Tačiau dėl pirmiau išdėstytų priežasčių nagrinėjamu atveju, mano nuomone, taip nėra.
44.
Antra, dėl S. Gnandi išduoto laikino leidimo gyventi šalyje poveikio 2014 m. birželio 3 d. įsakymui išvykti iš šalies teritorijos reikia pažymėti, kad iš atsakymo į prašymą pateikti paaiškinimų matyti, jog Conseil d’État yra tos nuomonės, kad 2016 m. vasario 15 d. Sprendime N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) Teisingumo Teismo pateiktas Direktyvos 2008/115 aiškinimas neleidžia manyti, kad šis leidimas lemia implicitinį minėto įsakymo panaikinimą.
45.
Šiuo atžvilgiu pažymėtina, viena vertus, kad Conseil d’État pateikta prejudicinio klausimo analizė reikalauja, be kita ko, nustatyti, ar ir kaip 2016 m. vasario 15 d. Sprendime N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) Teisingumo Teismo padaryta išvada gali būti taikoma pagrindinei bylai, kad Teisingumo Teismo atsakymas į šį klausimą išliktų naudingas – bent jau kiek tai susiję su šiuo aspektu – sprendimui nacionalinio teismo nagrinėjamoje pagrindinėje byloje priimti. Kita vertus, iš atsakymo į prašymą pateikti paaiškinimų nematyti, kad Conseil d’État, taikydama vien nacionalinės teisės nuostatas, būtinai turi daryti išvadą, jog pagrindinėje byloje aptariamas įsakymas išvykti iš šalies teritorijos nebegalioja, atsižvelgiant į tai, kad S. Gnandi išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje, nes minėtas teismas nenurodė šiuo atžvilgiu suformuotos jurisprudencijos. Taigi nėra akivaizdu, kad išdavus šį leidimą pagrindinė byla neteko dalyko.
46.
Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, negalima teigti, kaip daro Belgijos vyriausybė, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinį klausimą nebebūtų naudingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti.
Dėl prejudicinio klausimo
47.
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir visos suinteresuotosios šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui, sutinka, kad 2014 m. birželio 3 d. įsakymą išvykti iš šalies teritorijos reikia kvalifikuoti kaip „sprendimą grąžinti“ pagal Direktyvą 2008/115.
48.
Pritariu šiai nuomonei. Minėtas įsakymas atitinka šios direktyvos 3 straipsnio 4 punkte pateiktą apibrėžtį: tai administracinis aktas, kuriuo konstatuojama, kad S. Gnandi buvimas Belgijos teritorijoje yra neteisėtas ir jam nurodoma per nustatytą terminą išvykti iš šios teritorijos ( 16 ). Tai, kad remiantis 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/70 straipsniu šis įsakymas laikinai negali būti vykdomas priverstinai, šiam kvalifikavimui neturi reikšmės.
49.
Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis buvo įvykdytos tokio sprendimo grąžinti priėmimo sąlygos ir ar jį priimant nebuvo pažeisti negrąžinimo principas ir veiksmingos teisminės gynybos principas.
50.
Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje. Pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, kuri cituojama šios išvados 9 punkte, tam, kad trečiosios šalies piliečio atžvilgiu būtų galima priimti sprendimą grąžinti, šis pilietis turi „neteisėtai būti“ atitinkamos valstybės narės teritorijoje.
51.
Taigi reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis S. Gnandi galėjo būti laikomas neteisėtai esančiu Belgijos teritorijoje, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, ir ar Belgijos valdžios institucijos galėjo ar net privalėjo jo atžvilgiu priimti sprendimą grąžinti.
52.
„Neteisėto buvimo [šalyje]“ sąvoka apibrėžta Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punkte, kuris cituojamas šios išvados 7 punkte ( 17 ). Iš šios apibrėžties matyti, kad bet kuris trečiosios šalies pilietis, kuris yra valstybės narės teritorijoje, bet neatitinka atvykimo į ją, buvimo ar gyvenimo joje sąlygų, joje yra neteisėtai ( 18 ).
53.
Šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje, kurioje šiuo atžvilgiu daroma nuoroda į Direktyvą 2005/85, pažymima, kad trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, „kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti [jo] prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo“.
54.
Direktyvos 2005/85, taikomos tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, 7 straipsnio 1 dalyje iš tikrųjų pripažįstama prieglobsčio prašytojo teisė likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje bent jau tol, kol jo prašymas neatmestas pagal pirmosios instancijos procedūras. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343) 48 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad ši teisė lemia tai, jog toks prašytojas negali būti laikomas „neteisėtai esančiu [šalyje]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115. Teisingumo Teismo teigimu, taip yra neatsižvelgiant į tai, ar atitinkama valstybė narė išdavė prieglobsčio prašytojui leidimą gyventi šalyje, nes pagal Direktyvos 2005/85 7 straipsnį tokio leidimo išdavimas paliekamas šios valstybės narės diskrecijai.
55.
Taigi, mano manymu, iš Teisingumo Teismo argumentų, išdėstytų 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343) motyvuojamosios dalies 44–49 punktuose, ir apskritai iš Direktyvos 2008/115 ir Direktyvos 2005/85 (dabar – Direktyva 2013/32) tarpusavio sąsajos aiškiai matyti, kad trečiosios šalies pilietis prieglobsčio prašytojas negali būti laikomas neteisėtai esančiu valstybės narės, kurioje jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, teritorijoje tol, kol jo teisė likti šioje teritorijoje – laukiant, kol bus užbaigta su šiuo prašymu susijusi procedūra, – pripažįstama pagal Sąjungos teisę ar nacionalinę teisę.
56.
Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad jei valstybė narė, atsižvelgdama į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, nusprendžia suteikti atskirą leidimą gyventi šalyje ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę gyventi šalyje neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, dėl jo sprendimas grąžinti nepriimamas. Tiesa, asmens teisė pasilikti valstybės narės, kurioje jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, teritorijoje, laukiant, kol šis prašymas bus išnagrinėtas, nesuteikia teisės į leidimą gyventi šalyje, kaip patikslinta Direktyvos 2005/85 7 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje. Tačiau, kaip per posėdį pabrėžė Komisija ir kaip patikslinama šios institucijos priimtame Grąžinimo vadove ( 19 ), bet koks trečiosios šalies pilietis, fiziškai esantis valstybės narės teritorijoje, atsižvelgiant į Direktyvą 2008/115, ten yra arba teisėtai, arba neteisėtai. Trečios galimybės nėra ( 20 ).
57.
Kadangi prieglobsčio prašytojas, kuriam leista pasilikti valstybės narės teritorijoje, laukiant, kol bus išnagrinėtas jo prašymas, negali būti laikomas neteisėtai esančiu šalyje, jam netaikoma Direktyva 2008/115 ( 21 ), bent jau laikotarpiu, kuriuo jis turi tokį leidimą. Todėl jo atžvilgiu negali būti priimtas sprendimas grąžinti pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
58.
Kaip jau buvo priminta šioje išvadoje, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, Direktyvoje 2005/85 buvo nustatyta prieglobsčio prašytojo teisė likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje tik tol, kol jo prašymas neatmestas pagal pirmosios instancijos procedūras. Taigi S. Gnandi šią teisę prarado 2014 m. gegužės 23 d., kai generalinis komisaras priėmė sprendimą atmesti jo prašymą.
59.
Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 3 dalies a punktu valstybėms narėms buvo palikta galimybė, kiek tai susiję su jų tarptautiniais įsipareigojimais, nustatyti taisykles, reglamentuojančias prieglobsčio prašytojų teisę likti valstybėje narėje, kurioje jie pateikė prieglobsčio prašymą, kol jie laukia, kokia bus jų teisme pateikto skundo, numatyto šios direktyvos 39 straipsnio 1 dalyje, dėl pirmojoje instancijoje atmesto jų prašymo, baigtis.
60.
Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. liepos 11 d. Belgijos valdžios institucijos pagal 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekreto 111 straipsnį išdavė S. Gnandi „specialų leidimo gyventi šalyje dokumentą“, nurodytą šio dekreto 35 priede, remdamosi tuo, kad jis pateikė CCE neribotos jurisdikcijos skundą. Šiame dokumente, iš pradžių galiojusiame iki 2014 m. spalio 10 d., o vėliau pratęstame iki 2014 m. gruodžio 10 d., nurodyta, kad „suinteresuotajam asmeniui nėra leista nei likti, nei gyventi šalyje, tačiau jis gali būti Belgijos Karalystės teritorijoje, laukdamas, kol bus priimtas [CCE] sprendimas“.
61.
Nesant būtinybės pareikšti nuomonės dėl to, ar Belgijos Karalystė taikė Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 3 dalies a punktą, reikia konstatuoti, kad minėtu dokumentu S. Gnandi buvo suteikta teisė likti Belgijos teritorijoje, laukiant, kol bus priimtas sprendimas dėl jo skundo. Taigi nuo tada, kai išduotas šis dokumentas, jis kliudo S. Gnandi atžvilgiu priimti sprendimą grąžinti pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį, nes S. Gnandi buvimas Belgijos teritorijoje negali būti laikomas „neteisėtu“.
62.
Tačiau pažymėtina, kad pagrindinėje byloje aptariamas įsakymas išvykti iš šalies teritorijos buvo priimtas 2014 m. birželio 3 d., t. y. prieš tai, kai S. Gnandi 2014 m. birželio 23 d. pateikė skundą CCE. Taigi tuo metu, kai buvo priimtas šis įsakymas, pagal Belgijos teisę S. Gnandi dar neturėjo teisės likti Belgijos teritorijoje, nes ši teisė atsirado tik tada, kai buvo pateiktas minėtas skundas ( 22 ).
63.
Ar manytina, kad laikotarpiu nuo tada, kai generalinis komisaras atmetė S. Gnandi prašymą suteikti prieglobstį, iki skundo pateikimo CCE S. Gnandi – neturėdamas galiojančio paso ir galiojančios vizos, taip pat neturėdamas teisės likti Belgijos teritorijoje nei pagal Direktyvą 2005/85, nei pagal Belgijos teisės aktus – neteisėtai buvo šalyje, todėl jo atžvilgiu buvo galima priimti sprendimą grąžinti pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 1 dalį?
64.
Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, esu įsitikinęs, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.
65.
Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 1 dalies a punkte valstybėms narėms buvo nustatyta pareiga užtikrinti prieglobsčio prašytojų „teisę į veiksmingą teisminę gynybą“, susijusią su bet kuriuo sprendimu, priimtu dėl jų prieglobsčio prašymo. Kaip Teisingumo Teismas pripažino 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendime Tall (C‑239/14, EU:C:2015:824, 51–53 punktai), nustatant, kas turi būti būdinga šiai teisminei gynybai, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, kuriame patvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas, ir į negrąžinimo principą, įtvirtintą Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje ( 23 ).
66.
Primintina, kad iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, į kurią, aiškinant Chartijos 19 straipsnio 2 dalį ir 47 straipsnį, reikia atsižvelgti pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, matyti, kad jei valstybė nusprendžia grąžinti užsienietį į šalį, kurioje jam gresia didelis pavojus patirti EŽTK 3 straipsniu draudžiamą elgesį, tam, kad būtų veiksminga EŽTK 13 straipsnyje numatyta teisminė gynyba, būtina, kad toks užsienietis turėtų galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemone, turinčia stabdomąjį poveikį, siekiant užtikrinti, kad nebūtų įvykdytas sprendimas jį grąžinti ( 24 ). Tokius pačius principus Teisingumo Teismas patvirtino, be kita ko, 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453, 52 ir 53 punktai) ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendime Tall (C‑239/14, EU:C:2015:824, 58 punktas).
67.
Tiesa, pirmiau nurodyta jurisprudencija susijusi vien su skundais dėl priemonių, kurias vykdant suinteresuotajam asmeniui gali grėsti pavojus patirti EŽTK 3 straipsniu ir Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi draudžiamą elgesį. Tačiau sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, kuriame nenumatytos išsiuntimo priemonės, iš esmės nėra tokia priemonė. Todėl Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tai, jog dėl tokio sprendimo pateiktas skundas neturi stabdomojo poveikio, iš esmės suderinama su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu. Iš tikrųjų, nors tokiu sprendimu trečiosios šalies piliečiui atsisakoma suteikti tarptautinę apsaugą, vykdant šį sprendimą šis pilietis neišsiunčiamas iš šalies ( 25 ).
68.
Vis dėlto būtų pakenkta teisminės gynybos skundžiant tokį sprendimą veiksmingumui ir būtų pažeistas negrąžinimo principas, jei per terminą, nustatytą tokiam skundui pateikti (o jį pateikus – iki sprendimo dėl jo priėmimo), prieglobsčio prašytojo atžvilgiu galėtų būti įvykdytos išsiuntimo priemonės.
69.
Be to, kalbant apie nagrinėjamą bylą pažymėtina, kad Belgijos teisėje, 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/70 straipsnyje, aiškiai nustatyta, kad per terminą, nustatytą neribotos jurisdikcijos skundui dėl generalinio komisaro sprendimo pateikti, negali būti priverstinai vykdoma jokia užsieniečio išsiuntimo priemonė.
70.
Taigi, jei per skundui dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą pateikti nustatytą terminą negali būti vykdoma jokia trečiosios šalies piliečio išsiuntimo priemonė – antraip šis skundas netenka veiksmingumo ir pažeidžiamas negrąžinimo principas, – tai reiškia, kad toks pilietis turi teisę likti valstybės narės, kurioje jis per minėtą terminą pateikė šį prašymą, teritorijoje.
71.
Pagal tokią teisę atmetama galimybė jį laikyti neteisėtai esančiu šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, išaiškintą 2013 m. gegužės 30 d. Sprendime Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343) ( 26 ), taigi ir dėl jo priimti sprendimą grąžinti pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
72.
Tokiai išvadai, mano manymu, neprieštarauja Belgijos vyriausybės nurodytas 2016 m. vasario 15 d. Sprendimas N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84).
73.
Šiame sprendime Teisingumo Teismas nepripažino, kad jei trečiosios šalies pilietis, kuriam taikoma grąžinimo procedūra pagal Direktyvą 2008/115, pateikia prašymą suteikti prieglobstį, bet kuris per šią procedūrą priimtas sprendimas grąžinti tampa negaliojantis ( 27 ). Teisingumo Teismo nuomone, aplinkybė, kad toks pilietis, kaip prieglobsčio prašytojas, turi teisę likti atitinkamoje valstybėje narėje, laukdamas, kol bus išnagrinėtas jo prašymas, taigi jis negali būti laikomas neteisėtai esančiu šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punktą, nekliudo tam, kad dėl jo jau pradėta grąžinimo procedūra, nors ir pertraukta, nebūtų nutraukta ir net galėtų būti tęsiama, jei būtų atmestas prieglobsčio prašymas.
74.
Šis požiūris, išdėstytas jau 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343) 60 punkte, Teisingumo Teismo nuomone, pateisinamas reikalavimu netrukdyti pasiekti Direktyvos 2008/115 tikslą, t. y. suformuoti efektyvią trečiųjų piliečių, neteisėtai esančių šalyje, išsiuntimo ir repatriacijos politiką ( 28 ). Iš tikrųjų pagal šios direktyvos 8 straipsnį valstybėms narėms tenkanti pareiga, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, taikyti išsiuntimą iš šalies (kuri turi būti vykdoma kuo skubiau) ( 29 ), nebūtų įvykdyta, jei išsiuntimas užsitęstų dėl to, kad, atmetus tarptautinės apsaugos prašymą pagal pirmosios instancijos procedūras, grąžinimo procedūra būtų tęsiama ne nuo to etapo, kuriame ji buvo sustabdyta, o pradėta iš naujo ( 30 ).
75.
Belgijos vyriausybės teigimu, kadangi, taikant 2016 m. vasario 15 d. Sprendimą N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84), grąžinimo procedūrą galima tęsti pagal pirmosios instancijos procedūras priėmus sprendimą atmesti prieglobsčio prašymą, ją taip pat turi būti galima pradėti iškart priėmus tokį sprendimą.
76.
Nepritariu šiai nuomonei. Faktinės ir teisinės šios pagrindinės bylos aplinkybės labai skiriasi nuo faktinių ir teisinių bylos, kurioje priimtas 2016 m. vasario 15 d. Sprendimas N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84), aplinkybių, todėl negalima pirmojoje byloje automatiškai taikyti antrojoje byloje padarytos išvados.
77.
Grąžinimo procedūra J. N. atžvilgiu buvo pradėta prieš tai, kai jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą ( 31 ). Taigi, kai buvo pradėta ši procedūra, J. N. nebuvo prieglobsčio prašytojas ( 32 ) ir neturėjo jokios teisės tokiu pagrindu pasilikti Nyderlandų teritorijoje. Jis neteisėtai buvo šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 dalį. Be to, kai J. N. pateikė prieglobsčio prašymą, dėl jo priimtas sprendimas grąžinti ir nustatytas dešimt metų galiojantis draudimas atvykti buvo tapę galutiniai ( 33 ).
78.
Priešingai, kai S. Gnandi buvo pranešta apie pagrindinėje byloje aptariamą įsakymą išvykti iš šalies teritorijos, vyko prieglobsčio procedūra, generalinis komisaras buvo priėmęs sprendimą atmesti prašymą ir buvo pradėjęs eiti skundui dėl šio sprendimo pateikti nustatytas terminas. Kol nesibaigė šis terminas, S. Gnandi nebuvo galima grąžinti, o po to, kai buvo pateiktas skundas, iki to laiko, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas, S. Gnandi, kaip minėta, turėjo teisę pasilikti Belgijos teritorijoje. Taigi tuo metu, kai buvo pradėta grąžinimo procedūra, S. Gnandi nebuvo galima laikyti neteisėtai esančiu šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punktą.
79.
Tai reiškia, kad 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) taikymas pagal analogiją šioje byloje, atsižvelgiant į skirtumus tarp pagrindinių bylų šioje byloje ir byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, ne tik negalimas aiškinimo aspektu, bet ir iš esmės lemtų nepriimtiną rezultatą: reikėtų pripažinti, kad valstybės narės gali pradėti grąžinimo procedūrą pagal Direktyvą 2008/115, nors nėra įvykdytos šioje direktyvoje nustatytos sąlygos.
80.
Be to, veiksmingumo ir operatyvumo reikalavimai, kuriais grindžiama Teisingumo Teismo šiame sprendime padaryta išvada, taikomi tik tada, jeigu jau pradėta grąžinimo procedūra. Tokiu atveju šiais reikalavimais gali būti pateisinamas šios procedūros sustabdymas, o ne nutraukimas. Šiuo atžvilgiu 2016 m. vasario 15 d. Sprendimas N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) atitinka Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad jei valstybė narė nusprendžia trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę gyventi šalyje ir jei sprendimas grąžinti jau priimtas, jis gali būti paprasčiausiai sustabdytas šios teisės turėjimo laikotarpiu, taip pat šios direktyvos 9 straipsnį, kuriame nurodyta, kad išsiuntimas „atidedamas“, jeigu dėl to būtų pažeistas negrąžinimo principas.
81.
Kitaip tariant, teisėtai pradėta grąžinimo procedūra gali būti nenutraukta ir likti sustabdyta, kai ji taikoma trečiosios šalies piliečiui, kuris vykstant šiai procedūrai įgyja teisę gyventi arba likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje.
82.
Priešingai, tokia procedūra negali būti pradėta tokio piliečio atžvilgiu, kol jis turi tokią teisę.
83.
Argumentų, kuriais siekiama paneigti šios išvados 71 punkte padarytą išvadą, negalima pagrįsti ir Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 6 dalimi ar Grąžinimo vadovu, kuriuo taip pat remiasi Belgijos vyriausybė.
84.
Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 6 dalyje, kuri cituojama šios išvados 9 punkte, nustatyta, kad sprendimas grąžinti gali būti priimtas tuo pat metu, kai baigiasi suinteresuotojo asmens teisėtas buvimas šalyje ir pripažįstamas šis pasibaigimas.
85.
Šia nuostata tik pripažįstama valstybių narių procesinė galimybė ( 34 ), kuria siekiama supaprastinti dviejų etapų procedūrą, kuri numatyta minėtoje direktyvoje ( 35 ) ir kuria jos gali pasinaudoti laikydamosi šios direktyvos taikymo sąlygų. Tačiau tarp šių sąlygų nurodyta susijusioji su atitinkamos trečiosios šalies piliečio neteisėtu buvimu šalyje. Galimybė priimti vieną bendrą teisės aktą, užuot priėmus du atskirus, siekiant, viena vertus, užbaigti tokio piliečio neteisėtą buvimą šalyje ir, kita vertus, priimti sprendimą grąžinti ir (arba) išsiųsti, negali leisti valstybėms narėms nepaisyti tokios sąlygos ir pradėti asmens, turinčio teisę likti jų teritorijoje, grąžinimo procedūrą.
86.
Be to, tokia išvada aiškiai darytina remiantis pačia Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 6 dalies formuluote, pagal kurią leidžiama kartu priimti sprendimą grąžinti ir (arba) išsiųsti ir „sprendimą užbaigti teisėtą buvimą [šalyje]“, t. y. sprendimą, kuris, užbaigdamas tokį buvimą, žymi suinteresuotojo asmens neteisėto buvimo šalyje pradžią. Tačiau, kaip įrodyta pirmiau, taip nėra sprendimo atmesti prašymą suteikti prieglobstį atveju, kai, taikant Sąjungos teisę arba nacionalinę teisę, šis sprendimas nėra galutinis ir prašytojas turi teisę likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, laukdamas, kol bus užbaigta prieglobsčio procedūra.
87.
Be to, pažymėtina, kad, kaip savo žodinėse pastabose nurodė Komisija, Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 6 dalis taikoma „nedarant poveikio reikšmingoms [Sąjungos] teisės ir nacionalinės teisės nuostatoms“. Tačiau tarp šių nuostatų yra ir pirmiau priminti Sąjungos teisės principai bei nacionalinės teisės aktai, kuriais prieglobsčio prašytojui suteikiama teisė likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje vykstant prieglobsčio procedūrai.
88.
Kalbant apie Grąžinimo vadovą reikia pažymėti, kad jame patikslinama, jog pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 6 dalį sprendimas atmesti prašymą suteikti prieglobstį ir sprendimas grąžinti gali būti priimti kaip vienas aktas ( 36 ). Šis vadovas, kuris nėra privalomojo pobūdžio ( 37 ), buvo priimtas įsigaliojus Direktyvai 2013/32, kuria pakeista Direktyva 2005/85, ir, kaip per posėdį pabrėžė Komisija, turi būti skaitomas atsižvelgiant į šios direktyvos nuostatas. Tačiau, kaip priminta pirmiau, Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės narės leidžia prašytojams likti jų teritorijoje, kol baigiasi laikotarpis, per kurį jie gali pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą, jei nesutinka su sprendimu, kuriuo atmestas jų prašymas, ir, jei šia teise per nustatytą laikotarpį buvo pasinaudota, – kol laukiama pasinaudojimo ja rezultato. Taigi aišku, kad, kai minėtame vadove teigiama, jog sprendimu atmesti prieglobsčio prašymą nustatomas ir įpareigojimas grąžinti, jame nėra daroma nuoroda į sprendimą, kuris apskųstas pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalį, nes toks aiškinimas prieštarautų Sprendime Arslan ( 38 ) nustatytiems principams. Todėl reikia manyti, kad toks teiginys susijęs veikiau su galutiniu tapusiu sprendimu atmesti prašymą arba, kaip per posėdį paaiškino Komisija, su sprendimu, priimtu kuriuo nors iš minėtos direktyvos 46 straipsnio 6 dalyje išvardytų atvejų, kai atitinkama valstybė narė arba teismo sprendimas nesuteikia prieglobsčio prašytojui galimybės likti šios valstybės teritorijoje, laukiant, kol bus išnagrinėtas skundas.
89.
Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad joks sprendimas grąžinti pagal Direktyvą 2008/115 negalėjo būti priimtas dėl S. Gnandi per terminą, nustatytą skundui dėl sprendimo atmesti jo prieglobsčio prašymą pateikti, taip pat, pateikus šį skundą, visu šio skundo nagrinėjimo laikotarpiu iki jam išduoto specialaus leidimo gyventi šalyje dokumento, nurodyto 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekreto 35 priede, galiojimo pabaigos.
90.
Dėl laikotarpio po 2014 m. spalio 31 d. CCE sprendimo priėmimo ir administracinio kasacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo primintina, kad 2011 m. liepos 28 d. Sprendime Samba Diouf (C‑69/10, EU:C:2011:524) Teisingumo Teismas patikslino, kad Direktyva 2005/85 neįpareigojama nustatyti dviejų instancijų teisminio nagrinėjimo ir kad veiksmingos teisminės gynybos principu asmeniui suteikiama teisė kreiptis į teismą, o ne teisė į procedūrą keliose instancijose ( 39 ).
91.
Tačiau iš to, kas išdėstyta, matyti, kad jei valstybės narės teisės aktuose numatytas toks dviejų instancijų teisminis nagrinėjimas ir prieglobsčio prašytojui leidžiama pasilikti šios valstybės teritorijoje, laukiant, kol bus išnagrinėtas apeliacinis ar kasacinis skundas, dėl šio prašytojo negali būti pradėta grąžinimo procedūra pagal Direktyvą 2008/115. Bet iš bylos medžiagos aišku, kad 2016 m. vasario 8 d. Belgijos valdžios institucijos išdavė S. Gnandi laikiną leidimą gyventi šalyje, galiojantį iki 2017 m. kovo 1 d., remdamosi 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 9a straipsniu, kuriame numatyta galimybė išduoti tokį dokumentą, be kita ko, prieglobsčio prašytojams, pateikusiems priimtinu pripažintą administracinį kasacinį skundą.
92.
Prieš padarydamas išvadą dar norėčiau trumpai išnagrinėti du klausimus, kurie, nors nėra tiesiogiai minimi prašyme priimti prejudicinį sprendimą, šalių buvo aptarti jų pateiktose pastabose ir per teismo posėdį.
93.
Pirmasis klausimas susijęs su pagrindinėje byloje aptariamo įsakymo išvykti iš šalies teritorijos atitiktimi Direktyvoje 2008/115 numatytoms procedūrinėms garantijoms.
94.
Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad pranešime apie šį įsakymą buvo nurodyta galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/2 straipsnio 2 dalį, taip pat sustabdymo prašymą pagal šio įstatymo 39/82 straipsnį ir patikslinta, kad, „išskyrus atvejus, kai taikomas šio įstatymo 39/79 straipsnis“, nei toks ieškinys, nei toks prašymas neturi stabdomojo poveikio dėl įsakymo, apie kurį pranešta, vykdymo. Tačiau šiame pranešime visai nebuvo užsiminta apie tai, kad pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 39/70 straipsnį draudžiama priverstinai vykdyti minėtą įsakymą per terminą, nustatytą skundui dėl sprendimo nesuteikti pabėgėlio statuso pateikti, ir tol, kol nagrinėjamas galimas skundas dėl šio sprendimo. Tačiau su įsakymu išvykti iš šalies teritorijos S. Gnandi pateikta informacija vertė jį manyti, kad pasibaigus nustatytam savanoriško išvykimo terminui šis įsakymas gali būti vykdomas priverstinai. Iš tikrųjų pranešime buvo nurodyta, kad jei S. Gnandi nevykdys šio įsakymo, jam gresia grąžinimas ir šiuo tikslu sulaikymas. S. Gnandi teigia, ir Belgijos vyriausybė to neginčija, kad tokia pati informacija buvo pateikta ir lankstinuke, kuris jam buvo įteiktas kartu su pranešimu.
95.
Šiomis aplinkybėmis sprendimas grąžinti, apie kurį pranešta S. Gnandi, mano manymu, negali būti laikomas atitinkančiu procedūrines garantijas, nustatytas Direktyvoje 2008/115, pirmiausia jos 12 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad tokie sprendimai priimami „pateikiant <…> informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones“, ir jos 14 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad valstybės narės pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims ( 40 ) rašytinį patvirtinimą, jog sprendimas grąžinti laikinai nebus vykdomas. Apskritai neišsamus ir prieštaringas šios informacijos, pateiktos pagrindinės bylos aplinkybėmis, pobūdis ( 41 ), mano manymu, neatitinka šios direktyvos 6 konstatuojamojoje dalyje minimų teisingos ir aiškios tvarkos reikalavimų.
96.
Antras klausimas, kurį reikėtų trumpai išnagrinėti, susijęs su pagrindinėje byloje aptariamo įsakymo išvykti iš šalies teritorijos pasekmėmis S. Gnandi gyvenimo Belgijos teritorijoje sąlygoms, pirmiausia jo socialinėms ir ekonominėms teisėms.
97.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu pateikia labai mažai informacijos. Jis iš esmės tik nurodo, kad minėtas įsakymas buvo privalomas S. Gnandi, kuris turėjo jį vykdyti savanoriškai, nors jokia išsiuntimo priemonė negalėjo būti vykdoma priverstinai. Tačiau iš bylos medžiagos matyti ir šalys sutaria dėl to, kad po to, kai buvo priimtas minėtas įsakymas, taikant 2013 m. rugpjūčio 30 d. aplinkraštį ( 42 ) kasatoriaus pavardė buvo išbraukta iš gyventojų registro, o tai, atrodo, reiškia, kad jis nebeturi teisės nei į jokią pagalbą, nei į jokios rūšies socialinę paramą.
98.
Šiuo atžvilgiu, viena vertus, primintina, kad Direktyvoje 2003/9 ( 43 ) ir Direktyvoje 2013/33 ( 44 ), pakeitusioje pirmąją nuo 2015 m. liepos 20 d., nustatytos minimalios priėmimo sąlygos, kurias valstybės narės turi užtikrinti trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pateikusiems tarptautinės apsaugos prašymą, tol, kol jiems leidžiama likti jų teritorijoje kaip prieglobsčio prašytojams ( 45 ). Šiose direktyvose numatytos priemonės, susijusios pirmiausia su materialinėmis priėmimo sąlygomis ir sveikatos priežiūra, reiškia pasirūpinimą prieglobsčio prašytoju atsižvelgiant į jo padėtį ( 46 ), kuris nelygintinas su garantijomis, suteikiamomis iki grąžinimo, nustatytomis Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalyje ( 47 ).
99.
Kita vertus, pažymėtina, kad, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. priimtame sprendime ( 48 ) patikslino, kad tai, jog prieglobsčio prašytojas priverstinai grąžinamas į šalį, iš kurios pabėgo, teismui nepatikrinus jo nuogąstavimų pagrįstumo, reiškia teisinių ir faktinių apskundimo galimybių ir prieinamumo garantijų, įtvirtintų EŽTK 3 straipsnio, siejamo su jos13 straipsniu, nuostatose, pažeidimą ( 49 ). Tačiau iš tikrųjų Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, kuriai byla, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo perduota nagrinėti iš naujo, nusprendė išbraukti šį ieškinį iš registro, taigi minėtas sprendimas nebeturi jokio teisinio poveikio ( 50 ). Vis dėlto, mano manymu, į tame sprendime pateiktą veiksmingos teisminės gynybos principo aiškinimą vertėtų atsižvelgti, kai kalbama apie Chartijos 47 straipsnį, siejamą su jos 19 straipsnio 2 dalimi. Pagal šias nuostatas draudžiama faktiškai priversti prieglobsčio prašytoją išvykti iš valstybės, kurioje jis pateikė skundą dėl sprendimo atmesti jo prieglobsčio prašymą, teritorijos, nesulaukus, kol šis skundas bus išnagrinėtas, nes jis atsiduria tokioje padėtyje, kad neturi jokių galimybių patenkinti savo esminių poreikių.
Išvada
100.
Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État (Belgija) klausimą atsakyti taip:
Pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, pirmiausia jos 2 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį, taip pat negrąžinimo principą ir veiksmingos teisminės gynybos principą, įtvirtintus atitinkamai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalyje ir 47 straipsnio pirmoje pastraipoje, draudžiama priimti sprendimą grąžinti remiantis šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi dėl trečiosios šalies piliečio, kuris pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, ir kuriam pagal Sąjungos teisę ir (arba) nacionalinę teisę leidžiama pasilikti valstybėje narėje, kurioje jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, per terminą, Direktyvos 2005/85 39 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundui dėl sprendimo atmesti šį prašymą pateikti, jei šis skundas pateiktas per šį terminą, laukiant, kol jis bus išnagrinėtas. Tačiau pagal Direktyvą 2008/115 ir negrąžinimo principą bei veiksmingos teisminės gynybos principą nedraudžiama, kad toks sprendimas grąžinti dėl tokio piliečio būtų priimtas atmetus minėtą skundą, nebent pagal nacionalinę teisę šiam piliečiui būtų leidžiama pasilikti atitinkamoje valstybėje narėje, laukiant, kol bus galutinai užbaigta prieglobsčio procedūra.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) OL L 348, 2008, p. 98.
( 3 ) OL L 326, 2005, p. 13.
( 4 ) Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės, įtvirtintos 1 dalyje, ribotos išimtys. Šios išimtys pagrindinėje byloje netaikomos.
( 5 ) OL L 180, 2013, p. 60.
( 6 ) Pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą iki 2015 m. liepos 20 d. pateikti tarptautinės apsaugos prašymai reglamentuojami įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais remiantis Direktyva 2005/85.
( 7 ) Šiuo klausimu žr., be kita ko, 1992 m. liepos 16 d. Sprendimą Meilicke (C‑83/91, EU:C:1992:332, 22 punktas), 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Pringle (C‑370/12, EU:C:2012:756, 83 punktas) ir 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą Stoilov i Ko (C‑180/12, EU:C:2013:693, 36 punktas).
( 8 ) Šiuo klausimu žr., be kita ko, 1992 m. liepos 16 d. Sprendimą Lourenço Dias (C‑343/90, EU:C:1992:327, 15 punktas), 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Ritter-Coulais (C‑152/03, EU:C:2006:123, 14 punktas) ir 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą Stoilov i Ko (C‑180/12, EU:C:2013:693, 37 punktas).
( 9 ) Šiuo klausimu žr., be kita ko, 1981 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Foglia (244/80, EU:C:1981:302, 18 ir 21 punktai), 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Inspire Art (C‑167/01, EU:C:2003:512, 45 punktas) ir 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą Stoilov i Ko (C‑180/12, EU:C:2013:693, 38 punktas).
( 10 ) Žr. 1992 m. liepos 16 d. Sprendimą Lourenço Dias (C‑343/90, EU:C:1992:327, 20 punktas), 2006 m. vasario 21 d. Sprendimą Ritter‑Coulais (C‑152/03, EU:C:2006:123, 15 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą Stoilov i Ko (C‑180/12, EU:C:2013:693, 38 punktas).
( 11 ) Žr. 2011 m. birželio 10 d. Nutartį Mohammad Imran (C‑155/11 PPU, EU:C:2011:387, 16–18 punktai) ir 2016 m. kovo 3 d. Nutartį Euro Bank (C‑537/15, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:143, 31–36 punktai). Taip pat žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą Stoilov i Ko (C‑180/12, EU:C:2013:693, 39–46 punktai).
( 12 ) Nurodyta data neatitinka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos datos ir datos, kuri matyti iš generalinio komisaro sprendimo kopijos, kurią Teisingumo Teismui pateikė Belgijos vyriausybė.
( 13 ) Taip būna ne visada. Iš tikrųjų tam tikrais atvejais, pirmiausia numatytais 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 74/6 straipsnio 1a dalyje, įsakymas išvykti iš šalies teritorijos priimamas pateikiant prašymą suteikti prieglobstį (taip pat žr. 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 52/3 straipsnio 2 dalį).
( 14 ) Pirmiausia „paskesnių“ prašymų suteikti prieglobstį atveju (žr. 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 74/6 straipsnio 1a dalį).
( 15 ) Žr., be kita ko, 2012 m. spalio 22 d. Nutartį Šujetová (C‑252/11, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:653, 11–20 punktai), 2014 m. birželio 5 d. Nutartį Antonio Gramsci Shipping ir kt. (C‑350/13, EU:C:2014:1516, 5–12 punktai) ir 2016 m. kovo 23 d. Nutartį Overseas Financial ir Oaktree Finance (C‑319/15, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:268, 28–35 punktai). Taip pat žr. 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą Di Donna (C‑492/11, EU:C:2013:428, 24–31 punktai) ir 2013 m. spalio 24 d. Sprendimą Stoilov i Ko (C‑180/12, EU:C:2013:693, 39–46 punktai).
( 16 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453, 39 punktas).
( 17 ) Nesant aiškios nuorodos į nacionalinę teisę šią sąvoką reikia aiškinti remiantis vien Sąjungos teise (žr., be kita ko, 2010 m. spalio 21 d. Sprendimą Padawan (C‑467/08, EU:C:2010:620, 32 punktas)), neatsižvelgiant į tai, kad konkrečiu atveju vertinimas, ar trečiosios šalies piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra teisėtas, tam tikromis aplinkybėmis gali priklausyti ir nuo šios valstybės nacionalinės teisės nuostatų taikymo.
( 18 ) Žr. 2016 m. birželio 7 d. Sprendimą Affum (C‑47/15, EU:C:2016:408, 48 punktas).
( 19 ) Žr. 2015 m. spalio 1 d. Komisijos rekomendaciją dėl bendro „Grąžinimo vadovo“, skirto valstybių narių kompetentingoms institucijoms, vykdančioms su grąžinimu susijusias užduotis (C(2015) 6250 final) (toliau – Grąžinimo vadovas).
( 20 ) Žr. Grąžinimo vadovo 1.2 punktą.
( 21 ) Žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343, 48 ir 49 punktai).
( 22 ) Specialus leidimo gyventi šalyje dokumentas, nurodytas 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekreto 35 priede, S. Gnandi buvo išduotas tik 2014 m. liepos 10 d., bet teisė likti Belgijos teritorijoje, kuri suteikiama šiuo dokumentu, yra susijusi su skundu ir kyla iš 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekreto 111 straipsnio.
( 23 ) Šioje nuostatoje, be kita ko, nurodyta, kad niekas negali būti išsiųstas į valstybę, kurioje jam gresia didelis pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį. 2011 m. liepos 28 d. Sprendime Samba Diouf (C‑69/10, EU:C:2011:524, 61 punktas) Teisingumo Teismas pripažino, kad „Direktyva 2005/85 siekiama nustatyti bendras garantijas, kurios leistų užtikrinti, kad bus visiškai laikomasi [1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso] ir pagrindinių teisių“, tarp jų – teisės į veiksmingą teisminę gynybą.
( 24 ) Žr. 2017 m. vasario 14 d. EŽTT sprendimą Allanazarova prieš Rusiją (CE:ECHR:2017:0214JUD004672115, 96–99 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
( 25 ) Dėl sprendimo toliau nenagrinėti vėlesnio prašymo suteikti prieglobstį žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Tall (C‑239/14, EU:C:2015:824, 56 punktas).
( 26 ) Taip pat norėčiau pažymėti, kad Sprendime Saadi prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, nagrinėdama su EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktu susijusį klausimą, laikėsi priešingo požiūrio. Šio teismo nuomone, prieglobsčio prašytojo atvykimas į susitariančiosios valstybės teritoriją yra „neteisėtas“, nes ji nėra to „leidusi“ (žr. 2008 m. sausio 29 d. sprendimo, ECLI:CE:ECHR:2008:0129JUD001322903, 65 punktą), o toks leidimas, atrodo, reiškia, kad yra tenkinamas prieglobsčio prašymas. Vis dėlto žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos šešių teisėjų bendrą atskirąją nuomonę.
( 27 ) Žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) 75 punktą.
( 28 ) Žr. 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimą El Dridi (C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 59 punktas).
( 29 ) Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Achughbabian (C‑329/11, EU:C:2011:807, 43 ir 45 punktai.
( 30 ) Žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84) 76 punktą.
( 31 ) Tai buvo ketvirtas J. N. pateiktas prieglobsčio prašymas. Pirmas ir trečias prašymai buvo galutinai atmesti, o antrą jis atsiėmė.
( 32 ) Visi trys prieglobsčio prašymai, kuriuos pirmiau pateikė J. N., buvo gautinai atmesti, todėl, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas grąžinti, nevyko jokia prieglobsčio procedūra.
( 33 ) Žr., be kita ko, 2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84), 44 punktą.
( 34 ) Taip pat pažymėtina, kad Belgijos valdžios institucijos S. Gnandi atveju šia galimybe nepasinaudojo. Iš tikrųjų, viena vertus, pačiu dėl S. Gnandi priimtu įsakymu išvykti iš šalies teritorijos neužbaigiamas jo teisėtas buvimas Belgijoje, šiuo įsakymu veikiau konstatuojamas neteisėtas šio buvimo pobūdis ir, kita vertus, šis įsakymas ir 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimas – tai du skirtingi teisės aktai, priimti dviejų skirtingų valdžios institucijų.
( 35 ) Direktyvos 2008/115 pasiūlymo 4 punkte nurodyta, kad ši galimybė numatyta atsižvelgiant į per pirmines konsultacijas daugelio valstybių narių išreikštą susirūpinimą, kad dviejų etapų procedūra gali lemti procedūros vilkinimą.
( 36 ) Žr. Grąžinimo vadovo 12.2 punktą.
( 37 ) Kaip patikslinama šio vadovo įžangoje, jis iš esmės paremtas darbu, kurį valstybės narės ir Komisija 2009–2014 m. atliko „Grąžinimo direktyvos ryšių palaikymo komitete“, ir jame sistemingai ir apibendrintai aprašomos šiame forume įvykusios diskusijos, kurios nebūtinai atspindi valstybių narių susitarimą dėl teisės aktų aiškinimo.
( 38 ) Žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343).
( 39 ) Žr. 69 punktą. Dėl EŽTK 13 straipsnio žr. naujausią jurisprudenciją: 2017 m. vasario 14 d. EŽTT sprendimą Allanazarova prieš Rusiją (CE:ECHR:2017:0214JUD004672115, 98 punktas), kuriame patvirtinta, kad šia nuostata susitariančiosios valstybės nėra įpareigojamos išsiuntimo priemonių srityje nustatyti dviejų instancijų teisminio nagrinėjimo ir kad pakanka, jog pagal nacionalinę teisę yra bent viena teisių gynimo priemonė, atitinkanti veiksmingumo, kurio siekiama minėta nuostata, sąlygas, t. y. priemonė, leidžianti atlikti kruopščią kontrolę ir išsamiai išnagrinėti pagrindą dėl grėsmės patirti elgesį, draudžiamą EŽTK 3 straipsniu, ir pagal įstatymą daranti stabdomąjį poveikį ginčijamai priemonei.
( 40 ) Kalbama, be kita ko, apie asmenis, kurių išsiuntimas buvo atidėtas pagal Direktyvos 2008/115 9 straipsnį, nes jų išsiuntimu būtų pažeistas negrąžinimo principas.
( 41 ) Apie pagrindinėje byloje aptariamą įsakymą išvykti iš šalies teritorijos S. Gnandi buvo pranešta tik praėjus kelioms dienoms po to, kai buvo priimtas 2014 m. gegužės 23 d. generalinio komisaro sprendimas, kuriame buvo nurodyta, kad dėl S. Gnandi negali būti priimta jokia išsiuntimo priemonė per skundui dėl šio sprendimo pateikti CCE nustatytą terminą. Tačiau, kaip minėta, šiame įsakyme, kurį priėmė kita valdžios institucija nei generalinis komisaras, taip pat su juo įteiktame pranešime visai nebuvo užsiminta apie tai, kad nurodymo išvykti iš šalies teritorijos priverstinis vykdymas laikinai sustabdytas; priešingai, šių dokumentų teksto formuluotė vertė manyti, jog yra kitaip, tuo keldama painiavą jų adresatui dėl jam tenkančių pareigų ir teisių gynimo priemonių, kuriomis jis gali pasinaudoti.
( 42 ) Tai aplinkraštis, kuriuo panaikinamas 2001 m. liepos 20 d. Aplinkraštis dėl 1981 m. spalio 8 d. karaliaus dekreto 35 priedo teisinės taikymo srities (Moniteur belge, 2013 m. rugsėjo 6 d., p. 63240).
( 43 ) 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva, nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (OL L 31, 2003, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101).
( 44 ) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96).
( 45 ) Žr. abiejų direktyvų 3 straipsnio 1 dalį.
( 46 ) Žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Saciri ir kt. (C‑79/13, EU:C:2014:103, 35–42 punktai).
( 47 ) Pagal Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalies b punktą laikotarpiu, skirtu savanoriškai išvykti, trečiųjų šalių piliečiai turi teisę tik į neatidėliotiną medicinos pagalbą ir būtiną ligos gydymą. Šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies d punktu įpareigojama atsižvelgti į specialius pažeidžiamų asmenų poreikius.
( 48 ) 2015 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimas V. M. ir kt. prieš Belgiją (CE:ECHR:2015:0707JUD006012511).
( 49 ) Žr. 2015 m. liepos 7 d. EŽTT sprendimą V. M. ir kt. prieš Belgiją (CE:ECHR:2015:0707JUD006012511, 197 ir paskesni punktai).
( 50 ) Žr. 2016 m. lapkričio 17 d. EŽTT sprendimą V. M. ir kt. prieš Belgiją (CE:ECHR:2016:1117JUD006012511).