GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2017 m. gegužės 4 d. ( 1 )
Byla C‑183/16 P
Tilly‑Sabco
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Žemės ūkis – Eksporto grąžinamoji išmoka – Reglamentas (EB) Nr. 1234/2007 – 162 ir 164 straipsniai – Komiteto procedūra – Reglamentas (ES) Nr. 182/2011 – 3 straipsnis – Paukštiena – Šaldyta vištiena – Reglamentas (ES) Nr. 689/2013 – Komisijos praktika nustatant grąžinamąsias išmokas – 0 EUR dydžio grąžinamoji išmoka – Taikytini terminai – Pareiga motyvuoti“
1.
Apeliaciniu skundu Tilly‑Sabco prašo Teisingumo Teismo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T‑397/13 ( 2 ). Bendrasis Teismas tuo sprendimu atmetė Tilly‑Sabco ieškinį dėl Reglamento (ES) Nr. 689/2013 ( 3 ), kuriuo nustatytos nulinės šaldytos vištienos eksporto į tam tikras šalis grąžinamosios išmokos, panaikinimo. Dėl šio apeliacinio skundo kyla keletas teisinių klausimų.
2.
Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad dabartinė praktika, kurios Komisija laikosi nustatydama eksporto grąžinamąsias išmokas, atitinka komiteto procedūros taisykles, pirmiausia Reglamento (ES) Nr. 182/2011 3 straipsnį ( 4 ). Iš esmės šią praktiką sudaro tai, kad įgyvendinimo aktų projektai teikiami ir priimami per labai trumpą laiką, taip siekiant kuo labiau sumažinti informacijos nutekėjimo ir, kaip teigia Komisija, spekuliavimo riziką. Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepažeidė pareigos motyvuoti pagal SESV 296 straipsnį, kai priimdama ginčijamą reglamentą vietoj ankstesnio grąžinamųjų išmokų dydžio įrašė tiesiog nulį nekeisdama iki ginčijamo reglamento galiojusiame reglamente nurodytų motyvų. Bendrasis Teismas taip pat pripažino nepagrįstais keletą kitų apeliantės nurodytų reglamento panaikinimo pagrindų.
3.
Dėl toliau išdėstytų priežasčių manau, kad nė vienas Tilly‑Sabco nurodytas apeliacinio skundo pagrindas nėra pagrįstas. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti šį apeliacinį skundą.
I. Teisinis pagrindas
A. Reglamentas (EB) Nr. 1234/2007 ( 5 )
4.
Reglamento Nr. 1234/2007 162 straipsnyje „Eksporto grąžinamųjų išmokų taikymo sritis“ numatyta:
„1. Tiek, kiek būtina siekiant sudaryti sąlygas eksportuoti toliau nurodytus produktus pagal pasaulinės rinkos įkainius ar kainas ir laikantis pagal [SESV 218 straipsnį] sudarytais susitarimais nustatytų kiekių, tokių produktų pasaulinės rinkos įkainių ar kainų ir kainų [Sąjungoje] skirtumas gali būti padengiamas eksporto grąžinamosiomis išmokomis:
a)
už eksportuotinus produktus, kurie nėra skirti tolesniam perdirbimui, kai jie priklauso toliau nurodytiems sektoriams:
<…>
viii)
paukštienos.“
5.
Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnyje „Eksporto grąžinamųjų išmokų nustatymas“ nurodyta:
„1. Eksporto grąžinamosios išmokos yra vienodos visoje [Sąjungoje]. Jos gali skirtis priklausomai nuo paskirties vietos, ypač jei to reikia dėl pasaulinėje rinkoje susidariusios padėties, tam tikrų rinkų konkrečių reikalavimų arba dėl susitarimais, sudarytais pagal [SESV 218 straipsnį], prisiimtų įsipareigojimų.
2. Grąžinamųjų išmokų dydį nustato Komisija.
Grąžinamosios išmokos gali būti nustatomos:
a)
reguliariais laiko tarpais;
b)
skelbiant konkursą dėl produktų, kuriems tokia tvarka buvo nustatyta prieš pradedant taikyti šį reglamentą pagal 204 straipsnio 2 dalį.
Produktų, už kuriuos skiriama eksporto grąžinamoji išmoka, sąrašas ir šios išmokos dydis nustatomi ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai tai nustatoma konkurso tvarka. Tačiau grąžinamosios išmokos dydis gali išlikti toks pat daugiau nei tris mėnesius, o tam tikrais atvejais intervenciniu laikotarpiu Komisija valstybės narės prašymu ar savo iniciatyva, nepadedant 195 straipsnio 1 dalyje nurodytam komitetui, gali jį pakoreguoti.
3. Nustatant grąžinamąsias išmokas už tam tikrą produktą, atsižvelgiama į vieną ar daugiau iš šių aspektų:
a)
esamą padėtį ir ateities tendencijas, susijusias su:
—
to produkto kainomis ir jo įsigijimo galimybėmis [Sąjungos] rinkoje,
—
to produkto kainomis pasaulinėje rinkoje,
b)
bendro rinkos organizavimo tikslus, kuriais turi būti užtikrinta kainų pusiausvyra ir natūrali jų raida bei prekyba toje rinkoje;
c)
poreikį išvengti trikdymų, dėl kurių ilgesniam laikui būtų sutrikdyta pusiausvyra tarp pasiūlos ir paklausos [Sąjungos] rinkoje;
d)
siūlomo eksporto ekonominį aspektą;
e)
pagal [SESV 218 straipsnį] sudarytais susitarimais nustatytus kiekius;
f)
poreikį sudaryti [Sąjungos] pagrindinių produktų panaudojimo gaminant perdirbtas prekes eksportui į trečiąsias šalis ir trečiųjų šalių produktų, įvežtų laikinojo įvežimo perdirbti tvarka, panaudojimo pusiausvyrą;
g)
mažiausias pardavimo išlaidas ir transporto iš [Sąjungos] rinkų į [Sąjungos] uostus ar kitas eksportavimo vietas bei išsiuntimo į paskirties šalis išlaidas;
h)
paklausą [Sąjungos] rinkoje;
i)
kiaulienos, kiaušinių ir paukštienos sektorių atžvilgiu į [Sąjungos] kainų ir pasaulinės rinkos kainų už pašarinių grūdų [kiekį, kurio] reikia gaminant tų sektorių produktus [Sąjungos], skirtumą.
<…>“
6.
Reglamento Nr. 1234/2007 195 straipsnio „Komitetas“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Komisijai padeda Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo vadybos komitetas (toliau – Komitetas).
2. Darant nuorodą į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB[ ( 6 )] 4 ir 7 straipsniai.
Sprendimo 1999/468/EB 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas laikotarpis yra vienas mėnuo.“
B. Reglamentas (ES) Nr. 182/2011
7.
Reglamentu Nr. 182/2011 panaikintas ir pakeistas Sprendimas 1999/468. Šio reglamento 3 straipsnyje „Bendrosios nuostatos“ numatyta:
„1. Šiame straipsnyje išdėstytos bendrosios nuostatos taikomos visoms 4–8 straipsniuose nurodytoms procedūroms.
2. Komisijai padeda iš valstybių narių atstovų sudarytas komitetas. Komitetui pirmininkauja Komisijos atstovas. Pirmininkas nedalyvauja komiteto balsavime.
3. Pirmininkas pateikia komitetui įgyvendinimo akto, kurį turi priimti Komisija, projektą.
Išskyrus tinkamai pagrįstus atvejus, pirmininkas surengia posėdį ne vėliau kaip per 14 dienų nuo įgyvendinimo akto projekto ir darbotvarkės projekto pateikimo komitetui. Komitetas savo nuomonę dėl įgyvendinimo akto projekto pateikia per terminą, kurį pirmininkas gali nustatyti atsižvelgdamas į klausimo skubumą. Terminai turi būti proporcingi ir jie turi iš anksto sudaryti veiksmingas galimybes komiteto nariams išnagrinėti įgyvendinimo akto projektą bei pareikšti savo nuomonę.
<…>“
8.
Reglamento Nr. 182/2011 5 straipsnyje „Nagrinėjimo procedūra“ numatyta:
„<…>
2. Jeigu komitetas pateikia palankią nuomonę, Komisija priima įgyvendinimo akto projektą.
3. Nedarant poveikio 7 straipsnio taikymui, jeigu komitetas pateikia nepalankią nuomonę, Komisija įgyvendinimo akto projekto nepriima. Jei manoma, kad įgyvendinimo aktas yra būtinas, pirmininkas gali tam pačiam komitetui pateikti iš dalies pakeistą įgyvendinimo akto projektą per du mėnesius nuo nepalankios nuomonės pateikimo, arba per vieną mėnesį nuo tokios nuomonės pateikimo pateikti įgyvendinimo akto projektą apeliaciniam komitetui tolesniam svarstymui.
4. Jeigu nuomonė nepateikiama, Komisija gali priimti įgyvendinimo akto projektą, išskyrus antroje pastraipoje nurodytus atvejus. Jei Komisija įgyvendinimo akto projekto nepriima, pirmininkas gali pateikti komitetui iš dalies pakeistą to įgyvendinimo akto projekto versiją.
Nedarant poveikio 7 straipsnio taikymui, Komisija nepriima įgyvendinimo akto projekto, jeigu:
<…>
c)
jam prieštaraujama paprasta komitetą sudarančių narių balsų dauguma.
<…>“
9.
Reglamento Nr. 182/2011 7 straipsnyje „Įgyvendinimo aktų priėmimas išimtiniais atvejais“ nustatyta:
„Nukrypstant nuo 5 straipsnio 3 dalies ir 5 straipsnio 4 dalies antros pastraipos, Komisija gali priimti įgyvendinimo akto projektą, jei jį priimti nedelsiant yra būtina siekiant išvengti didelio žemės ūkio srities rinkų sutrikdymo arba Sąjungos finansiniams interesams kylančios rizikos, kaip apibrėžta SESV 325 straipsnyje.“
II. Faktinės aplinkybės
10.
Tilly‑Sabco yra Prancūzijos bendrovė, eksportuojanti nekapotas šaldytas vištas į Artimųjų Rytų valstybes.
11.
Vadovaudamasi Reglamente Nr. 1234/2007, tiksliau jo 162 ir 164 straipsniuose, nustatytais eksporto grąžinamųjų išmokų principais, Komisija įgyvendinimo reglamentais reguliariai nustatydavo paukštienos sektoriaus eksporto grąžinamųjų išmokų dydį.
12.
Nuo Reglamento (ES) Nr. 525/2010 ( 7 ) priėmimo šių grąžinamųjų išmokų už trijų kategorijų giliai užšaldytas vištas dydis laipsniškai mažėjo. Pirmiausia eksporto grąžinamosios išmokos sumažintos nuo 40 iki 32,50 EUR už 100 kg. Vėliau priimtais aštuoniais įgyvendinimo reglamentais šis dydis nepakeistas, tada Reglamentu (ES) Nr. 962/2012 ( 8 ) eksporto grąžinamosios išmokos sumažintos iki 21,70 EUR už 100 kg.
13.
Grąžinamosios išmokos už aptariamų trijų kategorijų giliai užšaldytas vištas dar kartą sumažintos iki 10,85 EUR už 100 kg Reglamentu (ES) Nr. 33/2013 ( 9 ). Šis jų dydis Reglamentu (ES) Nr. 360/2013 paliktas galioti ( 10 ).
14.
Ginčijamu reglamentu Komisija, be kita ko, nustatė nulines eksporto grąžinamąsias išmokas už trijų kategorijų giliai užšaldytas vištas.
15.
Grąžinamosios išmokos už šešis kitus ginčijamo reglamento priede išvardytus gaminius, pirmiausia viščiukus (Reglamente (ES) Nr. 1056/2011 ( 11 ) nustatyta, kad jos yra nulinės), nepakeistos.
16.
Remiantis ginčijamo reglamento priedu, paskirties šalys, kurias pirmiausia paveikė eksporto grąžinamosios išmokos, yra Artimųjų Rytų valstybės.
17.
Atitinkamose ginčijamo reglamento konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(1)
Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 162 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad to reglamento I priedo XX dalyje išvardytų produktų kainų skirtumas pasaulinėje rinkoje ir Sąjungoje gali būti padengiamas eksporto grąžinamosiomis išmokomis;
(2)
todėl, atsižvelgiant į esamą padėtį paukštienos rinkoje, eksporto grąžinamosios išmokos turėtų būti nustatomos laikantis Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 162, 163, 164, 167 ir 169 straipsniuose nustatytų taisyklių ir kriterijų;
(3)
Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 164 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad eksporto grąžinamosios išmokos gali skirtis priklausomai nuo paskirties vietos, ypač jei to reikia dėl pasaulinėje rinkoje susidariusios padėties, tam tikrų rinkų konkrečių reikalavimų arba dėl susitarimais, sudarytais pagal [SESV 218 straipsnį], prisiimtų įsipareigojimų;
<…>
(6)
siekiant išvengti rinkos sutrikdymo, užkirsti kelią spekuliacijai rinkoje ir užtikrinti veiksmingą valdymą, šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną;
(7)
Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo vadybos komitetas nepateikė savo nuomonės per pirmininko nustatytą laikotarpį.“
18.
Pagal skundžiamo sprendimo 76–82 punktus ginčijamas reglamentas priimtas toliau aprašytomis aplinkybėmis.
19.
2013 m. liepos 16 d. Komisija Reglamento Nr. 1234/2007 195 straipsnio 1 dalyje nurodyto komiteto (toliau – Vadybos komitetas) nariams e. paštu išsiuntė dokumentą „ES Market situation for poultry“ („Paukštienos sektoriaus rinkos padėtis Europos Sąjungoje“).
20.
2013 m. liepos 18 d. Vadybos komiteto posėdžio rytinėje dalyje Komisija pristatė paukštienos sektoriaus rinkos padėtį. Tą pačią dieną popietinėje šio posėdžio dalyje, t. y. po 13.00 valandos, Komisija pateikė ginčijamo reglamento projektą (toliau – reglamento projektas). Tai buvo ankstesnio reglamento, kuriuo nustatomos eksporto grąžinamosios išmokos, fotokopija, tik joje pieštuku išbraukti įrašai, susiję su eksporto grąžinamųjų išmokų dydžiu.
21.
Vėliau reglamento projektas pateiktas balsuoti. Tą pačią dieną 15.46 val. Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato generalinis direktorius atliko formalumus dėl savarankiško sertifikavimo, kad ginčijamą reglamentą būtų galima kitą dieną paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, jis iš karto įsigaliotų ir būtų pradėtas taikyti.
22.
Nė vienas Vadybos komiteto posėdyje dalyvavęs valstybių narių atstovas neprieštaravo Komisijos taikytam metodui arba terminams.
III. Procesas Bendrajame Teisme
23.
2013 m. rugpjūčio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Tilly‑Sabco ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo. Savo ieškiniui pagrįsti Tilly‑Sabco nurodė penkis reglamento panaikinimo pagrindus: i) esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas ir procedūros nesilaikymas, ii) procedūrinės klaidos ir kompetencijos nebuvimas, iii) motyvavimo nebuvimas, iv) teisės pažeidimas arba akivaizdi vertinimo klaida ir v) teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas.
24.
Tą pačią dieną Tilly‑Sabco paprašė Bendrojo Teismo sustabdyti ginčijamo reglamento taikymą, kol bus priimtas sprendimas dėl ieškinio dėl panaikinimo. 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi leista Prancūzijos Respublikai įstoti į bylą ir paremti ieškinį. 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmininkas ieškinį atmetė ( 12 ).
25.
2014 m. balandžio 7 d. nutartimi leista įmonei Doux SA įstoti į bylą palaikyti Tilly‑Sabco ieškinyje dėl panaikinimo nurodytų reikalavimų.
26.
2015 m. balandžio 22 d. viešame teismo posėdyje Bendrasis Teismas atmetė Tilly‑Sabco ieškinį dėl panaikinimo ir nurodė padengti savo bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su procedūra dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Bendrasis Teismas taip pat nurodė Komisijai, Prancūzijos Respublikai ir įmonei Doux padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
IV. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
27.
2016 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo gautu apeliaciniu skundu Tilly‑Sabco Teisingumo Teismo prašo:
—
panaikinti skundžiamą sprendimą, išskyrus jo dalį dėl ieškinio priimtinumo,
—
pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį pačiam paskelbti galutinį sprendimą nagrinėjamu klausimu ir panaikinti ginčijamą reglamentą,
—
priteisti iš Komisijos bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.
28.
2016 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo gautame atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija Teisingumo Teismo prašo:
—
atmesti apeliacinį skundą,
—
priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
29.
Abi šalys buvo išklausytos per 2017 m. kovo 1 d. posėdį.
V. Analizė
A. Įvadinės pastabos
30.
Savo apeliaciniam skundui pagrįsti Tilly‑Sabco nurodo keturis pagrindus, kurių daugumą sudaro kelios dalys. Iš esmės apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neteisingai išaiškino: i) Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalį, ii) Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 2 dalį, iii) SESV 296 straipsnį ir iv) Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalį, arba nagrinėdamas tą nuostatą padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Pirmiausia apibendrinsiu šalių pozicijas, paskui iš eilės aptarsiu kiekvieną apeliacinio skundo pagrindą.
31.
Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra kebliausias. Jis susijęs su Komisijos praktikos teisėtumu, kai Komisija su Vadybos komitetu vykdo eksporto grąžinamųjų išmokų normos nustatymo procedūras. Komisija paaiškino Bendrajam Teismui (žr. skundžiamo sprendimo 79 punktą), kad tokios praktikos laikosi nuo 1962 m.
32.
Su tuo glaudžiai susijęs faktas, kad ši byla keliama dėl reglamento, parengto pagal beveik identiškai suformuluotą reglamentą – pirmuoju reglamentu buvo panaikintas ir pakeistas antrasis reglamentas pakeitus tik tam tikrus skaičius. Tokie „šabloniniai reglamentai“ savo ruožtu kelia klausimų ir dėl pareigos motyvuoti, ir dėl to, ar Komisija, nustačiusi nulinį grąžinamosios išmokos dydį, gali pagal Reglamentą Nr. 1234/2007 de facto nebepriiminėti vadinamųjų periodinių žemės ūkio srities teisinių priemonių.
33.
Taip pat reikėtų paminėti, kad dviem sprendimais, priimtais tą pačią dieną kaip skundžiamas sprendimas, Bendrasis Teismas atmetė įmonės Doux ( 13 ) ir Prancūzijos Respublikos ( 14 ) ieškinius dėl ginčijamo reglamento panaikinimo. Šie sprendimai yra galutiniai, nes apeliacine tvarka Teisingumo Teismui neskųsti.
34.
Galiausiai pažymėtina, jog skundžiamo sprendimo 28–68 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad įvykdyti visi SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje išdėstyti reikalavimai, pirmiausia tai, kad ginčijamame reglamente nėra įgyvendinimo priemonių ( 15 ). Komisija Bendrajame Teisme ginčijo apeliantės poziciją ( 16 ), tačiau tai skundžiamo sprendimo daliai neprieštaravo. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismui nereikia ex officio nagrinėti, ar ginčijamas sprendimas tuo aspektu teisingas ( 17 ).
B. Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas – tai, kad Bendrasis Teismas neteisingai išaiškino Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalį
1. Šalių argumentai
35.
Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 70–146 punktuose neteisingai išaiškino Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalyje vartojamą sąvoką „proporcingas terminas“. Jos nuomone, kadangi reglamento projektas pateiktas posėdyje, kuris prasidėjo po 13.00 val. ir baigėsi 15.46 val., proporcingo termino nebuvo laikytasi. Dublike ji taip pat tvirtina, kad privačių asmenų galimybė remtis tuo, kad Reglamentas Nr. 182/2011 buvo pažeistas, niekada nebuvo užginčyta, ir kad to nepripažinus būtų pažeistas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnis.
36.
Tilly‑Sabco apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino skubos kriterijų ir šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 86, 110–115 ir 128 punktuose prieštarauja pats sau. Ji teigia, jog Bendrasis Teismas negalėjo iš karto patvirtinti, kad skubos nėra, ir kartu pabrėžti informacijos nutekėjimo rizikos, dėl kurios reglamento projektą galbūt buvo tikslinga teikti per posėdį, – bet kuriuo atveju ji mano, kad ta rizika nėra skubos požymis. Dublike Tilly‑Sabco remiasi su Sprendimu 1999/468 ( 18 ) siejamomis standartinėmis darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose nurodyta, kad klausimas yra ypač skubus, „ypač jeigu kyla pavojus žmonių arba gyvūnų sveikatai“.
37.
Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 92–108 punktuose dokumentų apie padėtį rinkoje išsiuntimo terminą klaidingai įvertino kaip terminą, taikytiną reglamento projekto pateikimui. Keletas minučių, likusių Vadybos komiteto nariams, gavusiems reglamento projektą, buvo pernelyg trumpas terminas arba net reiškia, kad laiko neduota iš viso, ir dėl to komitetas negalėjo apsvarstyti visų reikiamų aplinkybių.
38.
Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 111–118 punktuose patvirtinęs nuo 1962 m. Komisijos taikomą praktiką, pažeidė Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalį. Apeliantės nuomone, Komisijai niekas netrukdė laikantis savo praktikos parengti naują to reglamento projektą.
39.
Galiausiai pažymėtina, jog Tilly‑Sabco apeliacinio skundo pirmo pagrindo penktoje dalyje tvirtina, kad Bendrasis Teismas prieštarauja pats sau, nes skundžiamo sprendimo 149 punkte nurodo, kad Komisija pažymėjo, jog nulinė grąžinamoji išmoka nustatyta remiantis to meto padėtimi rinkoje, nors vėliau 255 punkte Bendrasis Teismas nurodo, kad taikytini tarifai mažinti laipsniškai, remiantis tęstine, taigi nesama, padėtimi.
40.
Komisija ginčija šiuos argumentus.
2. Vertinimas
41.
Šį apeliacinio skundo pagrindą nagrinėsiu visą, nes iš esmės visos jo dalys (išskyrus penktąją) yra susijusios su tuo, kad Bendrasis Teismas esą įvairiais būdais neteisingai išaiškino Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalį.
42.
Skundžiamo sprendimo 91 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalyje iš esmės nedraudžiama per komiteto posėdį pristatyti įgyvendinimo akto projekto. Išnagrinėjęs procedūros, per kurią priimtas ginčijamas reglamentas, aplinkybes, Bendrasis Teismas to sprendimo 108 punkte konstatavo, jog nuo ginčijamo reglamento projekto pateikimo iki balsavimo Vadybos komiteto nariai turėjo pakankamai laiko, kad galėtų iš tikrųjų išnagrinėti reglamento projektą ir pareikšti nuomonę. Paskui skundžiamo sprendimo 114 punkte Bendrasis Teismas nurodo, kad pagal Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalies antrą sakinį Komisija turi nuspręsti dėl skubos egzistavimo ir kad pagal teisminės peržiūros reikalavimus jis tegali patikrinti, ar buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir ar piktnaudžiauta įgaliojimais. To sprendimo 119 ir 120 punktuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad terminas pateikti Vadybos komiteto nuomonę buvo proporcingas, o Komisija, vertindama skubos egzistavimą, nepadarė akivaizdžių vertinimo klaidų ir nepiktnaudžiavo įgaliojimais, taigi nepažeidė tos nuostatos. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 123 ir 124 punktuose toliau teigia, kad, jeigu apeliantė, nurodydama reglamento panaikinimo pagrindą, ketino remtis tuo, kad pažeistos Vadybos komiteto vidaus darbo tvarkos taisyklės ( 19 ), tai pažymėtina, kad privatūs asmenys negali naudoti argumento dėl šių taisyklių pažeidimo. Galiausiai, kad analizė būtų išsami, skundžiamo sprendimo 125–129 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad net jei Komisija pažeidė minėto reglamento 3 straipsnio 3 dalį, įrodyta, jog nustatytas terminas buvo pakankamas, todėl net jei galimas pažeidimas ir būtų buvęs padarytas, jis nebūtų pagrindas panaikinti ginčijamą reglamentą.
43.
Dėl tvarkos pažymėčiau, kad nors Tilly‑Sabco savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog šioje byloje skubos procedūrai pateisinti nebuvo remtasi klausimo skubumu, apeliantės argumentas būtent dėl „skubos“ sąvokos, vartojamos standartinėse darbo tvarkos taisyklėse (žr. šios išvados 36 punktą), apeliaciniame skunde nepateiktas, todėl keliamas ne laiku, nes joks Komisijos atsiliepimo į apeliacinį skundą aspektas nėra pagrindas tą argumentą kelti apeliantės dublike ( 20 ). O jei būtų daroma prielaida, kad tas argumentas priimtinas, jį reikėtų atmesti, nes, kaip paaiškinta toliau, privatūs asmenys negali remtis tokiomis darbo tvarkos taisyklėmis.
44.
Dabar nagrinėsiu Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalį. Joje išdėstytos trys atskiros taisyklės.
45.
Pirma, nustatyta, kad, išskyrus pagrįstus atvejus, Komisija privalo surengti posėdį ne vėliau kaip per 14 dienų nuo įgyvendinimo akto projekto ir darbotvarkės projekto pateikimo Vadybos komitetui (toliau – pirma taisyklė).
46.
Antra, reikalaujama, kad Vadybos komitetas pateiktų savo nuomonę dėl įgyvendinimo akto projekto per terminą, kurį pirmininkas gali nustatyti atsižvelgdamas į „klausimo skubumą“ (toliau – antra taisyklė).
47.
Ir galop nustatyta, kad terminai turi būti „proporcingi“ ir „iš anksto sudaryti veiksmingas galimybes“ Vadybos komiteto nariams išnagrinėti įgyvendinimo akto projektą bei pareikšti savo nuomonę (toliau – trečia taisyklė).
48.
Iš Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalies formuluotės iš karto akivaizdu, kad absoliutaus termino nėra. Net kai minimas konkretus terminas, kaip pirmoje taisyklėje, jį galima koreguoti. Todėl sutinku su Bendruoju Teismu, kad pagal Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalį iš esmės nedraudžiama įgyvendinimo akto projektą pristatyti per komiteto posėdį.
49.
Dėl tikrumo pažymėtina, kad pirmose dviejose taisyklėse, kuriomis nustatomos konkrečios Komisijos ir Vadybos komiteto pareigos imtis veiksmų ir atitinkami tam taikytini terminai, tikrai palikta galimybė nustatyti trumpus terminus. Tą patį galima pasakyti apie trečią taisyklę, kuri atlieka bendrosios nuostatos funkciją.
50.
Vis dėlto visos trys taisyklės nėra be trūkumų: Reglamente Nr. 182/2011 niekur nepaaiškinta, kokie atvejai yra „tinkamai pagrįsti“, ką reiškia „skubus“, „proporcingas“ arba „iš anksto sudarytos veiksmingos galimybės“. Todėl šios taisyklės panašesnės į politikos nuostatas, o ne į griežtas taisykles. Konkrečiai tai, ar pagal pirmą taisyklę įgyvendinimo akto projekto ir darbotvarkės projekto pateikimo Vadybos komitetui termino sutrumpinimas yra „tinkamai pagrįstas“ ir ar pagal trečią taisyklę nustatytas terminas, per kurį komitetas turi pareikšti savo nuomonę, yra „proporcingas“, man atrodo, visiškai priklauso nuo aplinkybių.
51.
Kalbant apie antrą taisyklę, pažymėtina, kad joje iš tikrųjų net nenurodyti skubūs atvejai, o vartojamas žodžių junginys „atsižvelgdamas į klausimo skubumą“ – tai yra visai kas kita. Pagal šias sąlygas net neatmetama galimybė skubiais atvejais nustatyti ilgą terminą, o nereikšmingais atvejais – trumpą. Bet kuriuo atveju pagal antrą taisyklę nėra nustatyta, kad skubos tvarka nagrinėjami tik skubūs atvejai. Tai patvirtinta ir kitomis Reglamento Nr. 182/2011 nuostatomis.
52.
Iš tikrųjų kontekstiniu požiūriu galimybė skubiais arba ypač skubiais atvejais operatyviai imtis veiksmų paminėta kitoje nuostatoje, būtent Reglamento Nr. 182/2011 8 straipsnio 5 dalyje ( 21 ). Būtent toje nuostatoje nurodant terminus pratęsimo galimybė neminima.
53.
Panašiai Reglamento Nr. 182/2011 7 straipsnyje, kuriuo nukrypstama nuo 5 straipsnio 3 ir 4 dalių, nustatyta speciali procedūra, pagal kurią Komisija gali priimti įgyvendinimo akto projektą, „jeigu jį priimti nedelsiant yra būtina“ siekiant išvengti didelio žemės ūkio srities rinkų sutrikdymo arba Sąjungos finansiniams interesams kylančios rizikos. Šios nuostatos nauda sumažėtų arba ji taptų iš viso nenaudinga, jeigu Komisijai pagal antrą taisyklę būtų leista prašyti Vadybos komiteto per labai trumpą laiką pareikšti nuomonę dėl įgyvendinimo akto projekto tik tada, kai klausimas skubus.
54.
Be to, formuluojant Reglamento Nr. 1234/2007 196 straipsnį („Vadybos komiteto organizavimas“), kuriame nustatyta: „[r]engiant <…> [Vadybos komiteto] posėdžius pirmiausia atsižvelgiama į jo pareigų apimtį, nagrinėtino klausimo ypatumus ir poreikį pasinaudoti atitinkamomis ekspertų žiniomis“, išreiškiama siekiamybė, iš to matyti, kad palaikoma idėja, jog Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalyje nustatyti terminai yra lankstūs ir Komisija juos nustatydama gali naudotis turima diskrecija.
55.
Be to, teleologiniu požiūriu Reglamentu Nr. 182/2011 siekiama užtikrinti, kad procedūros, kuriomis valstybės narės kontroliuoja, kaip Komisija vykdo įgyvendinimo įgaliojimus, būtų aiškios, veiksmingos ir proporcingos įgyvendinimo aktų pobūdžiui, atspindėtų SESV nustatytus institucinius reikalavimus, įgytą patirtį ir bendrą praktiką, kurios laikomasi įgyvendinant Sprendimą 1999/468. Nagrinėjimo procedūra konkrečiai siekiama užtikrinti, kad Komisija negalėtų priimti įgyvendinimo aktų, jeigu jie neatitinka Vadybos komiteto nuomonės ( 22 ). Tačiau ta procedūra nėra siekiama užtikrinti, kad Komisija negalėtų priimti įgyvendinimo aktų, jeigu jiems prieštarauja privatūs veiklos vykdytojai.
56.
Šiuo atžvilgiu drįsčiau rinktis palyginimą. Teisingumo Teismas iš tikrųjų leido valstybėms narėms naudotis argumentu dėl vidaus darbo tvarkos taisyklių pažeidimo ( 23 ), taip pat konstatavo, kad institucijos negali nukrypti nuo šių taisyklių, nebent iš dalies jas pakeičia ( 24 ). Tačiau Teisingumo Teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad institucijos darbo tvarkos taisyklių paskirtis yra organizuoti institucijos tarnybų vidaus darbą, siekiant užtikrinti gerą administravimą. Todėl privatūs asmenys negali remtis tuo, kad tos taisyklės esą buvo pažeistos, nes taisyklės nėra skirtos jų apsaugai užtikrinti ( 25 ). Tik tada, jeigu kuri nors darbo tvarkos taisyklių norma prilygsta ypač svarbiam procedūriniam reikalavimui, kuriuo siekiama užtikrinti teisinį tikrumą (pavyzdžiui, tvirtinant aktų autentiškumą), tos normos pažeidimas gali būti pagrindas teikti ieškinį dėl panaikinimo ( 26 ). Šio apeliacinio skundo atveju taip nėra.
57.
Kaip minėta šios išvados 50 punkte, visose trijose Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalyje išdėstytose taisyklėse vartojamos sąvokos yra netikslios. Būtent dėl to šias sąvokas reikia tinkamai apibrėžti specialiose darbo tvarkos taisyklėse ( 27 ). Tai padaryta Vadybos komiteto darbo tvarkos taisyklėse. Man atrodo, jog jeigu būtų laikomasi nuostatos, kad privatūs asmenys gali išskirti griežtas taisykles iš aukštesnio lygio nuostatų, tokių kaip Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalis, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas specialiai suformulavo aptakiai ir lanksčiai, kiltų ankstesniame punkte nurodytos jurisprudencijos nesilaikymo rizika.
58.
Tuo neneigiama, kad Reglamente Nr. 182/2011 išdėstytos teisės normos yra privalomos ir pagal SESV 288 straipsnį taikytinos tiesiogiai, dėl to tokie privatūs asmenys kaip apeliantė, ginčydami dokumentų, priimtų pažeidžiant tas teisės normas, galiojimą, šiomis teisės normomis Sąjungos teismuose iš esmės gali remtis. Pavyzdžiui, jie gali skųsti tai, kad nesurengtas joks posėdis. Tačiau tai irgi nekeičia fakto, kad jeigu nėra priešingų specialiųjų teisės normų, komiteto taisyklėmis privatiems asmenims teisės paprastai nesuteikiamos ( 28 ). Šiuo atžvilgiu reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyti terminai yra pernelyg netikslūs, kad privatūs asmenys turėtų kokių nors teisių, kurias reikėtų ginti ieškiniu ( 29 ). Tai, kad šis faktas pripažįstamas, nereiškia, jog pažeidžiamos apeliantės teisės pagal Chartijos 47 straipsnį.
59.
Kalbant apie Bendrojo Teismo atliktą peržiūrą, sutinku su Bendrojo Teismo pastaba, jog Teisingumo Teismas Sprendime Vokietija / Komisija nurodė, kad dėl tam tikro klausimo nagrinėjimo pagal komiteto procedūrą skubos turi spręsti Komisija ir kad pagal teisminės peržiūros reikalavimus ši peržiūra apsiriboja vertinimu, ar padaryta akivaizdi klaida ir ar piktnaudžiauta įgaliojimais ( 30 ). Tačiau tame sprendime remtasi konkretaus tos bylos aplinkybėmis veikusio komiteto darbo tvarkos taisyklių aiškinimu ir tuo atveju valstybė narė, o ne privatus asmuo ginčijo Komisijos nuomonę dėl klausimo skubos. Todėl minėtas sprendimas šiam apeliaciniam skundui tiesioginės reikšmės neturi, bet galėtų būti aktualus nagrinėjant Prancūzijos Respublikos ieškinį dėl panaikinimo. Tačiau būtent ši valstybė narė neginčijo ginčijamo reglamento nei tuo pagrindu, kad pažeista Reglamento (EB) Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalis, nei tuo, kad pažeistos Vadybos komiteto darbo tvarkos taisyklės ( 31 ).
60.
Taigi manau, Bendrasis Teismas buvo teisus konstatuodamas, kad Komisija nepažeidė Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalies. Nė vienu apeliantės pateiktu argumentu tai nepaneigta.
61.
Iš tikrųjų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmų trijų dalių argumentai nesuteikia pagrindo patenkinti keliamus reikalavimus, nes pagal Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalį eksportuotojai neturi teisės, kurią reikėtų ginti ieškiniu, ir dėl to šios bylos aplinkybėmis galėtų ginčyti Komisijos darbo su Vadybos komitetu tvarką.
62.
Be to, apeliantė klysta apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje tvirtindama, jog Bendrajam Teismui pakako įrodymų, kad jis galėtų nuspręsti, jog Vadybos komitetas neturi visos reikiamos informacijos, kad galėtų priimti sprendimą. Reglamento Nr. 182/2011 3 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad Komisija pateiktų komitetui tik įgyvendinimo akto projektą ir darbotvarkės projektą, jokių kitų dokumentų nereikalaujama. Todėl, griežtai tariant, Komisija neprivalėjo atskleisti Vadybos komitetui teorinių eksporto grąžinamųjų išmokų skaičiavimų, kuriuos atliko remdamasi kainų skirtumu Sąjungos ir pasaulinėje rinkose (toliau – teorinis skaičiavimas) ( 32 ). Šios išvados 107 ir 108 punktuose taip pat aiškiai nurodyta, kad apeliantės teiginys, jog eksporto grąžinamųjų išmokų paskirtis yra kompensuoti kainos skirtumą tarp Sąjungos ir pasaulinės rinkų, kad prekybininkai galėtų vykdyti eksportą, taip darant prielaidą, jog Komisija ir komitetas atsižvelgia į eksportuotojų padėtį, yra klaidingas.
63.
Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirta dalis taip pat ydinga abiem aspektais: Komisija per posėdį pažymėjo mananti, kad jos praktika teisėta ir kad ji nematanti poreikio keisti komiteto taisykles, nepaisant šios praktikos taikymo trukmės.
64.
Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo penktoje dalyje ne abejojama tuo, ar Vadybos komitetui pakako laiko reglamento projektui apsvarstyti, bet veikiau pažymima, kad pasirinkta procedūra tariamai prieštarauja ginčijamo reglamento konstatuojamosioms dalims. Šis klausimas labiau priskirtinas prie apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, kurį nagrinėsiu šios išvados 78 ir paskesniuose punktuose. Šiaip ar taip, skundžiamo sprendimo 149 punkte Bendrasis Teismas išdėsto ne savo, o veikiau Komisijos poziciją. Taigi tuo, kad pritarė Komisijos pozicijai, Bendrasis Teismas negalėjo prieštarauti pats sau. Bet kuriuo atveju rinkos padėtis gali būti ir einamoji (esama), ir tęstinė, todėl šiuo atžvilgiu, mano nuomone, nėra jokio prieštaravimo.
65.
Apibendrinant pažymėtina, kad apeliantei nepavyko pagrįsti nė vienos iš penkių apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalių, todėl šis skundo pagrindas atmestinas visas.
66.
Be to, kadangi padaryta tokia išvada, nemanau, jog reikia svarstyti, ar Vadybos komitetui suteikus daugiau laiko reglamento projektui išnagrinėti būtų buvusi nustatyta kitokio dydžio eksporto grąžinamoji išmoka ( 33 ).
C. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas – tai, kad Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 2 dalis išaiškinta neteisingai, ir tai, kad Bendrojo Teismo motyvai prieštarauja vienas kitam
1. Šalių argumentai
67.
Tilly‑Sabco tvirtina, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 200 punkte atmetė jos argumentą, kad ginčijamas reglamentas nėra „periodinė žemės ūkio srities priemonė“, tačiau šios sąvokos neanalizavo, nors generaliniam direktoratui ir perduoti atitinkami įgaliojimai dėl tokių priemonių. Kadangi vietoj ginčijamo reglamento nepriimtas naujas reglamentas, ginčijamo reglamento negalima laikyti „periodine žemės ūkio srities priemone“, dėl kurios perduoti įgaliojimai, nepaisant ginčijamo reglamento motyvų, todėl, apeliantės nuomone, Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad ginčijamas reglamentas yra tokia priemonė. Dublike apeliantė teigia, kad neatnaujinimas buvo iš anksto apibrėžtos pozicijos rezultatas ir kad Bendrasis Teismas nekritikavo Komisijos už tai, kad Komisija neatsižvelgė į Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies a punkte minėtas „ateities tendencijas“ nei per 2013 m. liepos 18 d. posėdį, nei sušaukdama spalio 13 d. posėdį, kad būtų iš naujo įvertintos eksporto grąžinamosios išmokos.
68.
Komisija ginčija šiuos argumentus.
2. Vertinimas
69.
Šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.
70.
Iš karto pažymiu, kad sutinku su Komisija, jog šio apeliacinio skundo pagrindo dalykas nėra iki galo aiškus. Apskritai, apeliantės argumentai kartais yra mažiau nukreipti prieš skundžiamą sprendimą ir daugiau prieš ginčijamą reglamentą.
71.
Kad ir kaip ten būtų, tais aspektais, kuriais šis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes, Tilly‑Sabco teigimu, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar ginčijamas reglamentas yra „periodinė žemės ūkio srities priemonė“, kuriai taikomi atitinkami perduoti įgaliojimai, taip pat neišnagrinėjo tokio klasifikavimo padarinių, pakanka pasakyti, jog reglamento 164 straipsnio 2 dalyje tokia sąvoka nevartojama. Tai, kad Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies a punkte minėtos „ateities tendencijos“, šio fakto nekeičia. Todėl faktas, kad Bendrasis Teismas neanalizavo šios sąvokos, neturi reikšmės.
72.
Be to, tai, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 200 punkte atmetė apeliantės argumentą, jog ginčijamas reglamentas nėra „periodinė žemės ūkio srities priemonė“, nereiškia, kad Bendrasis Teismas tą priemonę priskyrė prie kokios nors a contrario klasės arba pripažino tos sąvokos teisinę reikšmę. Bendrasis Teismas tik atmetė argumentą, jog ginčijamas reglamentas nėra periodinė žemės ūkio srities priemonė dėl to, kad nebuvo atnaujintas.
73.
Bet kuriuo atveju apeliantė klaidingai suvokia Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 2 dalį. Pirmame tos dalies sakinyje nurodyta, kad „grąžinamųjų išmokų dydį nustato Komisija“, antrame sakinyje pažymėta, kad „grąžinamosios išmokos gali būti nustatomos“„reguliariais laiko tarpais“ arba „skelbiant konkursą“. Trečiame sakinyje nurodyta, kad pirmuoju atveju grąžinamosios išmokos dydis nustatomas „ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius“, tačiau „gali išlikti toks pat daugiau nei tris mėnesius“. Todėl Komisija turėjo teisę palikti nustatytą dydį galioti ilgiau negu tris mėnesius. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kokiu būdu tai reikia daryti. Taigi, nors ginčijamame reglamente buvo galima nustatyti galiojimo pabaigos datą, pagal minėtą dalį to nereikalaujama, nes nesant tokios datos ginčijamas reglamentas bus tiesiog taikomas toliau ir taip paliekamas galioti nustatytas dydis ( 34 ).
74.
Kalbant apie argumentą, kad teisės aktas neatnaujintas, nes tokia pozicija apibrėžta iš anksto, apeliantė per posėdį nurodė, jog iš esmės remiasi dviem dalykais. Pirma, apeliantė teigia, kad per 2013 m. spalio mėn. posėdį Vadybos komitetas nenagrinėjo, ar ginčijamą reglamentą palikti galioti, ar atnaujinti. Antra, apeliantė tvirtina, kad iš 2013 m. liepos 18 d. komiteto posėdžio protokolo matyti, jog eksporto grąžinamųjų išmokų nustatymas nutrauktas.
75.
Iš karto pažymėtina, jog Komisijos darbo su Vadybos komitetu tvarka priėmus ginčijamą reglamentą negali būti pagrindas abejoti to reglamento galiojimu, nes tai reikia nagrinėti pagal reglamento priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes ( 35 ). Tada, norint įvertinti apeliantės nurodytus dalykus, reikia nagrinėti faktines bylos aplinkybes, o tai ne Teisingumo Teismo funkcija apeliaciniame procese. Galop pažymėtina, kad apeliantė bet kuriuo atveju klysta abiem atžvilgiais: Komisija per teismo posėdį nurodė – ir jai nebuvo prieštaraujama, jog į 2013 m. spalio 17 d. komiteto posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas punktas, kad Vadybos komiteto gali būti prašoma pareikšti nuomonę dėl reglamento, kuriuo nustatomos eksporto grąžinamosios išmokos paukštienos sektoriuje, projekto. Tai patvirtinta 2013 m. spalio 18 d. posėdžio protokolu ( 36 ). Be to, neatsižvelgiant į tai, kokią aiškinamąją reikšmę komiteto posėdžio protokolai galėtų turėti vertinant per posėdį priimtų sprendimų galiojimą, 2013 m. liepos 18 d. komiteto posėdžio protokole neminimas apeliantės nurodytas „nutraukimas“ arba „sustabdymas“. Jame tik nurodyta, kad „Komisija pasiūlė likusias grąžinamąsias išmokas palikti nulines“. Tik neoficialiame protokolo vertimo į prancūzų kalbą tekste, kurį pareiškėjas pridėjo prie pirmojoje instancijoje pateikto skundo, klaidingai nurodyta: „la Commission a proposé de supprimer les restitutions“ („Komisija pasiūlė nebeteikti grąžinamųjų išmokų“).
76.
Pagaliau pažymėtina, kad apeliantė savo apeliaciniame skunde netvirtino, jog Bendrasis Teismas suklydo, nes nepadarė išvados, kad sprendimą dėl eksporto grąžinamųjų išmokų nustatymo de facto sustabdymo galima priimti tik pagal Reglamento Nr. 1234/2007 162 straipsnį ir kad atitinkami perduoti įgaliojimai negalėjo apimti ginčijamo reglamento ( 37 ). Apeliantės advokatas per posėdį taip pat pripažino, jog jo argumentai dėl to, kad ginčijamas reglamentas nėra periodinė žemės ūkio srities priemonė, yra atskiri ir alternatyvūs klausimui, ar Komisija galėjo ginčijamą reglamentą priimti pagal to reglamento 164 straipsnio 2 ir 3 dalis. Taigi vargu ar apeliantė Reglamento Nr. 1234/2007 162 straipsnio pažeidimu grindžiamą argumentą pateikė laiku, turint galvoje tai, kad Teisingumo Teismas neturi ex officio nagrinėti ginčijamo reglamento teisinio pagrindo ( 38 ).
77.
Mano nuomone, šį argumentą reikia atmesti, nebent Teisingumo Teismas nuspręstų, kad jis priskirtinas prie apeliacinio skundo antrojo pagrindo. Reglamento Nr. 1234/2007 162 straipsnio 1 dalyje jokiai Sąjungos institucijai nesuteiktas įgaliojimas įsteigti, reguliuoti arba panaikinti eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos. Bet kuriuo atveju sprendimas nustatyti nulines eksporto grąžinamąsias išmokas savaime nėra sprendimas jas panaikinti. Tai, kad nustatomas nulinis jų dydis, tėra tam tikras grąžinamos sumos koregavimas arba pritaikymas pagal esamą padėtį. Faktas, kad Komisija nusprendė nustatyti nulines tam tikro laikotarpio grąžinamąsias išmokas, nėra pagrindas abejoti tuo, ar ji turi teisę (iš naujo) nustatyti eksporto grąžinamųjų išmokų dydį, juolab daryti prielaidą, kad Komisija neteisėtai panaikino eksporto grąžinamųjų išmokų sistemą. Iš jurisprudencijos matyti, kad Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, jog Komisijos negalima kritikuoti dėl to, kad, užuot panaikinusi priemoką už denatūruotą gyvūnų pašarams skirtą cukrų, ji nustatė nulinį jos dydį „pagal fiskalinės teisės aktuose nustatytą ir [Sąjungos] teisės aktais patvirtintą metodą“ ( 39 ).
D. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas – tai, kad Bendrasis Teismas klaidingai įvertino ginčijamo reglamento pagrindimo arba motyvų nebuvimą
1. Šalių argumentai
78.
Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 245 punktu pažeidė SESV 296 straipsnį ir kad sprendimo 226–231 punktuose klaidingai išaiškino atitinkamą jurisprudenciją. Apeliantės nuomone, motyvai, kuriais remiantis priimtas reglamentas dėl eksporto grąžinamųjų išmokų nustatymo, ir motyvai, kuriais remiantis išmokų dydis keičiamas, negali būti tie patys, juolab kai nustatomas dydis yra nulinis.
79.
Tilly‑Sabco apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antroje dalyje tvirtina, kad iš skundžiamo sprendimo 241, 291, 293, 300 ir 398–401 punktų matyti, jog Bendrasis Teismas pažeidė teisę, nes taikydamas Komisijos skaičiavimo metodą neatliko savo teisminės peržiūros, taip pat nepatikrino, ar nepadaryta akivaizdžių vertinimo klaidų. Be to, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 320 ir 321 punktuose neteisingai išaiškino tam tikrus Vadybos komitetui pateiktus dokumentus, tad apeliantė mano, jog to sprendimo nuostatos prieštarauja viena kitai, apribojama teisė į teisminę peržiūrą ir iškraipomos faktinės aplinkybės.
80.
Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 253–255 punktuose prieštarauja pats sau, nes nurodo, jog ginčijamu reglamentu padarytas pakeitimas struktūriniu požiūriu nesiskiria nuo ankstesnių pakeitimų, tačiau kartu tvirtina, kad juo prisidėta prie laipsniško eksporto grąžinamųjų išmokų mažinimo. Be to, Tilly‑Sabco tvirtina, jog Bendrasis Teismas klysta savo sprendimo 259 punkte konstatuodamas, kad Komisija nenurodė, jog nulinį grąžinamųjų išmokų dydį nustatė dėl tarptautinių įsipareigojimų.
81.
Tilly‑Sabco apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirtoje dalyje tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 53 ir 54 punktai, kuriuose pripažįstama, kad eksportuotojai neprašys skirti eksporto grąžinamųjų išmokų, jeigu nustatytas jų dydis bus 0 EUR, prieštarauja 267 ir 268 punktams, kuriuose neatmetama galimybė, kad nacionalinės institucijos suteiks 0 EUR dydžio grąžinamąsias išmokas, net jeigu paraiškų greičiausiai nebus pateikta.
82.
Komisija ginčija šiuos argumentus.
2. Vertinimas
83.
Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalių dalykas yra miglotas. Kaip suprantu, Tilly‑Sabco iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad Bendrasis Teismas neskyrė sankcijų Komisijai už pareigos motyvuoti pažeidimą (trečiojo pagrindo pirma ir trečia dalys), įvairiose skundžiamo sprendimo vietose prieštarauja pats sau ir (arba) klysta (trečiojo pagrindo antra, trečia ir ketvirta dalys) ir klaidingai sušvelnino teisminę peržiūrą (trečiojo pagrindo antra dalis). Šiuos tris klausimus nagrinėsiu iš eilės.
a) Dėl pareigos motyvuoti
84.
Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje reikalaujami motyvai turi atitikti nagrinėjamo teisės akto pobūdį ir aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti, kokia logika vadovavosi nagrinėjamą priemonę priėmusi institucija, taip, kad suinteresuotieji asmenys gindami savo teises žinotų, kodėl priimta priemonė, o kompetentingas Sąjungos teismas galėtų atlikti teisminę peržiūrą. Kaip reikalavimas motyvuoti vykdomas, priklauso nuo kiekvieno atvejo aplinkybių, ypač nuo nagrinėjamos priemonės turinio, nurodomų motyvų pobūdžio ir asmenų, kuriems priemonė skirta, arba kitų šalių, kurioms ši priemonė yra aktuali tiesiogiai ir asmeniškai, galimo suinteresuotumo gauti paaiškinimus. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar išdėstyti motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas ne tik pagal jo formuluotę, bet ir pagal kontekstą ir pagal visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas ( 40 ).
85.
Nurodant bendro pobūdžio priemonių motyvus galima nurodyti, pirma, tik jų priėmimą lėmusią bendrą padėtį ir, antra, bendrus tikslus, kuriuos ketinama tomis priemonėmis pasiekti ( 41 ). Pirmiausia, nurodant reglamentų priėmimo motyvus, faktinių arba teisinių aplinkybių, dėl kurių reglamentas priimamas, kurių dažnai būna labai daug ir kurios dažnai sudėtingos, nurodyti nereikalaujama, jeigu reglamentas yra bendros priemonių sistemos dalis. Todėl jei reglamente aiškiai nurodyta institucijos siekiamo tikslo esmė, reikalavimas, kad institucija konkrečiai nurodytų kiekvieno institucijos pasirinkto techninio aspekto motyvus, būtų perteklinis ( 42 ).
86.
Teisingumo Teismas yra konkrečiai nagrinėjęs pareigą motyvuoti nuosekliai priimtus sprendimus arba kitas priemones (t. y. administracinę praktiką). Jis pripažino, kad nagrinėjamos priemonės motyvavimo tikslumas turi proporcingai atitikti praktines priemonės priėmimo galimybes, terminą ir technines sąlygas ( 43 ). Todėl Teisingumo Teismas sutiko, kad priemonės, kuri yra administracinės praktikos dalis, motyvai gali būti pateikti glaustai, pavyzdžiui, nurodant ankstesnius sprendimus arba kitas priemones, tačiau jeigu nagrinėjama priemonė yra gerokai platesnė už ankstesnes priemones, Sąjungos institucija privalo išsamiai išdėstyti savo motyvus ( 44 ).
87.
Apeliantės kaltinimai pateikiami būtent dėl to. Tilly‑Sabco tvirtina, kad nustatydama nulines eksporto grąžinamąsias išmokas Komisija negalėjo tiesiog panaudoti ankstesniame reglamente nurodytų motyvų, nes ginčijamas reglamentas gerokai platesnis už ankstesnius reglamentus, bet Bendrasis Teismas suklydo ir to neįvertino. Apeliantės tvirtinimu, Bendrasis Teismas klaidingai pritaikė ankstesniame punkte minėtą jurisprudenciją.
88.
Vis dėlto Bendrasis Teismas nepadarė nė vienos iš šių klaidų.
89.
Skundžiamo sprendimo 223–231 punktuose Bendrasis Teismas teisingai primena šios išvados 86 punkte nurodytą jurisprudenciją. Bendrasis Teismas iš pradžių paprašė Komisijos išsamiai apibūdinti savo praktiką reikšmingu momentu (skundžiamo sprendimo 235–241 punktai), kurios Komisija laikėsi nustatydama grąžinamosios išmokos dydį dviem atskirais metodais, tiksliau: i) apskaičiuodama jį teoriškai ir ii) analizuodama padėtį rinkoje (toliau – rinkos analizė), tada atmetė apeliantės argumentus, kad Komisija nesilaikė tos praktikos (skundžiamo sprendimo 242–262 punktai).
90.
Bendrasis Teismas elgėsi teisingai.
91.
Iš tikrųjų pirmojoje instancijoje apeliantė neneigė, kad procedūrų požiūriu Komisija laikėsi savo įprastos praktikos (žr. skundžiamo sprendimo 242 punktą) ( 45 ). Apeliantės nuomone, būtent ginčijamu reglamentu padarytas didelis pakeitimas nukrypo nuo Komisijos praktikos reikšmingu momentu.
92.
Vis dėlto atmesdamas tuos argumentus Bendrasis Teismas pasielgė tikrai teisingai, nes akivaizdu, kad motyvų, dėl kurių Teisingumo Teismas Sprendime Silos paskelbė toje byloje nagrinėtą reglamentą negaliojančiu, šioje byloje tikrai nėra. Minėtame sprendime Teisingumo Teismas išskyrė tris atskirus pagrindus ir, remdamasis visais jais kartu, padarė išvadą, kad Komisija nukrypo nuo savo įprastos praktikos, tad nurodyti motyvai buvo nepakankami ( 46 ).
93.
Pirma, reglamentu, galiojusiu iki toje byloje ginčyto reglamento, grąžinamosios išmokos už atitinkamus pašarus buvo padidintos, o šioje byloje nagrinėjamu reglamentu jos sumažintos.
94.
Antra, grąžinamosios išmokos vienu mostu sumažintos nuo 74,93 ECU už toną iki nulio.
95.
Trečia, toje byloje nagrinėtas reglamentas buvo priimtas praėjus vos vienai savaitei nuo prieš tai taikyto reglamento priėmimo.
96.
Kaip nurodyta skundžiamo sprendimo 8–11 punktuose, grąžinamoji išmoka už šaldytos paukštienos gaminius – priešingai – mažinta laipsniškai trejus metus ir nė karto laikinai nepadidinta: 2010 m. birželio 17 d. sumažinta nuo pradinio 40,00 EUR dydžio iki 32,50 EUR už 100 kg, vėliau – iki 21,70 ir 10,85 EUR už 100 kg, kol galiausiai ginčijamu sprendimu 2013 m. liepos 18 d. nustatytas nulinis jos dydis. Ginčijamas reglamentas priimtas praėjus trims mėnesiams nuo prieš tai taikyto reglamento – tiek, kiek konkrečiai numatyta pagal Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 2 dalį. Šie faktai neginčyti.
97.
Todėl akivaizdu, kad reglamentais Nr. 1234/2007 ir Nr. 182/2011 sukurtoje sistemoje ginčijamas reglamentas sudarė vienos pakartotinai atliekamos procedūros dalį, o pagal šią procedūrą leidžiami reglamentai buvo priimami vadovaujantis aiškiais Reglamente Nr. 1234/2007 nurodytais ir prekybos sektoriui puikiai žinomais kriterijais. Be to, ginčijamo reglamento turinys nelabai pakito, palyginti su prieš tai taikytais reglamentais. Šis atvejis panašus į nagrinėtą Sprendime Delacre ( 47 ).
98.
Tai, kad ginčijamame reglamente nustatyta nulinė grąžinamosios išmokos suma ir nenurodyti kitokie motyvai negu ankstesniame reglamente, padėties nekeičia. Be to, ką pažymėjau 77 punkte dėl Komisijos galimybės nustatyti nulinę eksporto grąžinamąją išmoką teisėtumo, ginčijamu reglamentu sumažinant eksporto grąžinamosios išmokos dydį tiesiog laikytasi tos pačios eksporto grąžinamųjų išmokų mažinimo krypties. Priešingas vertinimas vestų prie absurdiškos išvados, kad pareiga motyvuoti būtų buvusi įvykdyta, jeigu Komisija būtų vietoj to pasiūliusi nustatyti 0,01 EUR už 100 kg dydžio grąžinamąsias išmokas. Todėl Bendrasis Teismas nesuklydo skundžiamo sprendimo 245 punkte nurodydamas, kad vien tai, jog nustatytas nulinis eksporto grąžinamosios išmokos dydis, savaime nereiškia, kad Komisija pažeidė savo ankstesnę praktiką, ir kad sistemai, kurioje šie dydžiai nustatomi periodiškai, šių dydžių keitimas yra būdingas, todėl net ir skirtingiems dydžiams, įskaitant nulinį, galima taikyti tuos pačius motyvus. Iš apeliantės nuorodos į Sprendimą National Iranian Oil Company ( 48 ), kuriame iš esmės atkartojama šios išvados 86 punkte nurodyta jurisprudencija turto įšaldymo priemonių srityje, nematyti, kad ginčijamas reglamentas būtų daug platesnis už taikytus prieš tai.
99.
Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tilly‑Sabco argumentus dėl to, kad Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino SESV 296 straipsnį, reikia atmesti.
b) Dėl vienų kitiems prieštaraujančių teiginių ir kitų argumentų
100.
Pirma, apeliantės kaltinimai, kad skundžiamo sprendimo 320 ir 321 punktuose yra akivaizdžių prieštaravimų ir iškraipomi faktai, nepagrįsti. Bendrojo Teismo teiginiai, kad importas didėja sparčiau negu eksportas ir kad importo vertė mažėjo, vienas kitam neprieštarauja, jais faktai niekaip neiškraipomi. Šiuo atžvilgiu apeliantė nenurodo, kokius konkrečiai faktus Bendrasis Teismas esą iškraipė, ir nenurodo vertinimo klaidų, dėl kurių tie faktai buvo iškraipyti ( 49 ).
101.
Antra, kalbant apie skundžiamo sprendimo 253–255 punktus, kurie, Tilly‑Sabco teigimu, politinių laipsniško eksporto grąžinamųjų išmokų mažinimo motyvų požiūriu vienas kitam prieštarauja, šie du teiginiai vienas kitam neprieštarauja pagal jokį aiškinimą, nepaisant Tilly‑Sabco teorijos pagrįstumo.
102.
Trečia, apeliantė klysta kritikuodama Bendrąjį Teismą už tai, kad skundžiamo sprendimo 259 punkte nenurodė, jog eksporto grąžinamųjų išmokų dydis nustatytas vykdant tarptautiniu lygmeniu priimtus įsipareigojimus. Tai, kad pateikdama savo gynybos argumentus Komisija Bendrajam Teismui nurodė, jog „vystant [bendrąją žemės ūkio politiką] atsižvelgiama į vykstančias Pasaulio prekybos organizacijos [(toliau – PPO)] Dohos plėtros raundo derybas ir į Sąjungos tomis aplinkybėmis pasirinktą poziciją dėl grąžinamųjų išmokų“, jokiu būdu nereiškia, kad kalbėta apie kokį nors konkretų tarptautinį įsipareigojimą.
103.
Galop noriu pažymėti, kad nematau prieštaravimų tarp skundžiamo sprendimo 53 ir 54 punktų, kuriuose pripažįstama, kad eksportuotojai neprašys eksporto grąžinamųjų išmokų, jeigu taikytina jų norma bus 0 EUR, ir 267 ir 268 punktų, kuriuose neatmetama galimybė, kad nacionalinės institucijos suteiks 0 EUR dydžio eksporto grąžinamąsias išmokas, nors greičiausiai jokių paraiškų nebus pateikta. Iš tikrųjų aiškindama šiuos punktus Tilly‑Sabco neatsižvelgia į jų kontekstą: 53 ir 54 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėja, ar ginčijamame reglamente „yra“ įgyvendinimo priemonių, taip norėdamas patikrinti apeliantės teisinę padėtį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Tačiau 267 ir 268 punktuose nagrinėjama visai kas kita: būtent tai, ar pagal Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 2 dalį leidžiama nustatyti nulinio dydžio eksporto grąžinamąsias išmokas. Jeigu abu šie dalykai būtų taip susipynę, kaip tvirtina apeliantė, tada vargu ar apeliantė būtų turėjusi teisę inicijuoti šios bylos iškėlimą.
104.
Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, apeliantės argumentus, kad Bendrasis Teismas prieštarauja pats sau, iškraipo faktus ir klaidingai aiškina Komisijos rašytinius argumentus, reikia atmesti.
c) Dėl netinkamai sušvelnintos teisminės peržiūros
105.
Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 276 punkte teisingai nurodė taikytinas teisminės kontrolės ribas: būtent tai, kad sprendžiant žemės ūkio srities klausimus Sąjungos teisės aktų leidėjas gali naudotis plačia diskrecija. Kaip tik taip yra sprendžiant, ar peržiūrėti galiojančias taisykles dėl užšaldytos vištienos. Todėl teisminė peržiūra turi apsiriboti patikrinimu, ar nagrinėjama priemonė nėra susijusi su akivaizdžia vertinimo klaida arba piktnaudžiavimu įgaliojimais ir ar atitinkama institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų ( 50 ).
106.
Apeliantė nesiskundžia, kad skundžiamame sprendime nurodytos netinkamos teisminės peržiūros ribos. Ji taip pat nesiskundžia, kad tame sprendime slapta taikytos jai nepalankesnės teisminės peržiūros ribos ( 51 ) ar kad tokia teismine peržiūra, kokia buvo taikyta, pažeidžiamas Chartijos 47 straipsnis. Atrodo, kad Tilly‑Sabco iš esmės skundžiasi dėl to, kaip Bendrasis Teismas aiškina Komisijos diskrecijos pagal Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnį apimtį. Komisija pažymi, kad ši trečiojo pagrindo dalis, regis, atsiranda dėl bendro šalių nesutarimo dėl eksporto grąžinamųjų išmokų paskirties.
107.
Šiuo atžvilgiu priminčiau, jog eksporto grąžinamųjų išmokų sistema skirta bendrosios rinkos stabilumui užtikrinti, taip pat užtikrinti, kad žemės ūkio produktus būtų galima parduoti ne Sąjungos šalyse ( 52 ). Pirmiausia eksporto grąžinamosios išmokos nėra skirtos užtikrinti, kad eksportuotojai gautų pakankamai pajamų. Jų paskirtis veikiau yra sudaryti galimybes sparčiai kintančioje rinkoje operatyviai ir veiksmingai imtis intervencinių priemonių. Be to, dažni pokyčiai yra viena iš pagrindinių Sąjungos žemės ūkio teisės sistemos savybių, todėl teisės aktus reikia nuolat pritaikyti pagal kintančias ekonomines aplinkybes ir kintančius politikos prioritetus ( 53 ).
108.
Mano nuomone, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 293 punkte teisingai konstatavo, kad Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „vieną ar daugiau“, todėl Komisija gali pabrėžti vieną iš toje dalyje nurodytų aspektų. Komisija net gali teisėtai remtis tik vienu aspektu. Šiuo atveju Bendrasis Teismas savo sprendimo 291 punkte konstatavo, jog Komisija pabrėžė 164 straipsnio 3 dalies b punkte minėtą poreikį užtikrinti pusiausvyrą ir natūralią kainų bei prekybos rinkoje raidą ( 54 ).
109.
Nors apeliantė tvirtina priešingai, ši išvada neprieštarauja skundžiamo sprendimo 401 punktui ( 55 ). Iš tikrųjų Bendrasis Teismas jame neteigia, kad Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose nurodytų aspektų svarba vienoda. Bendrasis Teismas veikiau atsako į apeliantės argumentą, kad Komisija, tvirtindama, jog ir teorinio skaičiavimo, ir rinkos analizės metodams teikia vienodą svarbą, bet galutinėje analizėje labiau pabrėždama antrąjį, prieštarauja pati sau. Tačiau šie du metodai yra ne Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalyje minimi „aspektai“, o priemonės reikiamo dydžio eksporto grąžinamosioms išmokoms nustatyti. Todėl apeliantė skundžiamą sprendimą supranta klaidingai.
110.
Dėl to likusieji toje apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalyje išdėstyti argumentai – tais atžvilgiais, kuriais yra suprantami ir priimtini – pagrįsti įvairiais klaidingai suprastais ir (arba) aiškinamais to sprendimo aspektais.
111.
Pirma, skundžiamo sprendimo 401 punkte Bendrasis Teismas tikrai patvirtino sprendimo 400 punkte minėtą apeliantės argumentą. Tokia išvada atspindi Bendrojo Teismo poziciją, taigi ja negali būti iškraipoma šalių pozicija. Bet kuriuo atveju apeliantė netvirtino, kad Bendrasis Teismas sprendimą priėmė ultra petita.
112.
Antra, apeliantė yra visiškai neteisi tvirtindama, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 300 punkte konstatavo, kad „Vadybos komitetui nepateikti dokumentai, kuriuose būtų paaiškintas teorinis grąžinamųjų išmokų dydžio apskaičiavimas“ ( 56 ).
113.
Galiausiai pažymėtina, jog argumentas, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes nereikalavo, kad Komisija jam pateiktų teorinius skaičiavimus, todėl negalėjo įvertinti, ar Komisija, derindama teorinio skaičiavimo ir rinkos analizės metodus, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, yra klaidingas. Pirma, ne šalys, bet Bendrasis Teismas sprendžia, ar taikyti proceso organizavimo priemones ir (arba) teikti užklausas, jei mano, kad jos reikalingos ( 57 ). Antra, skundžiamo sprendimo 398 punkte Bendrasis Teismas konstatavo (tai pripažino ir Komisija), kad, nors atlikus teorinį skaičiavimą gautas teigiamas rezultatas, Komisija, atsižvelgdama į to sprendimo 292 punkte išdėstytus veiksnius, teisėtai galėjo nustatyti nulines eksporto grąžinamąsias išmokas ( 58 ). Taigi net ir be išsamaus teorinio skaičiavimo Bendrasis Teismas galėjo įvertinti abiejų metodų skirtumą. Galiausiai pažymėtina, kad apeliantės pozicija iš esmės prilygsta prašymui, kad Bendrasis Teismas pasinaudotų diskrecija pagal Reglamentą Nr. 1234/2007, kuri suteikta būtent Komisijai.
114.
Vadinasi, šią apeliacinio skundo trečiojo pagrindo dalį reikia atmesti, taigi reikia atmesti visą trečiąjį pagrindą.
E. Apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas – Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies pažeidimas arba akivaizdi vertinimo klaida
1. Šalių argumentai
115.
Tilly‑Sabco apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje tvirtina, kad Bendrasis Teismas, peržiūrėdamas, ar Komisija deramai atsižvelgė į Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalyje išdėstytus aspektus, prieštarauja pats sau, nes lygina skundžiamo sprendimo 301 punkte aptartą 2013 m. kainų mažėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 302 punkte aptartą 2009–2013 m. rinkos padėtį Brazilijoje; apeliantė taip pat nurodo, kad Bendrasis Teismas turėjo nagrinėti naujausius turimus duomenis.
116.
Apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo antroje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies b punktą, nes skundžiamo sprendimo 289 punkte pritarė Komisijos vertinimui, kad atsižvelgiant į kainų skirtumą, palyginti su vištienos iš Brazilijos kaina, eksporto grąžinamosios išmokos nereikalingos. Be to, apeliantės nuomone, Bendrasis Teismas pažeidė tą nuostatą ir tuo, kad atlikdamas teisminę peržiūrą apsiribojo pasauline rinka ir neatsižvelgė į Sąjungos rinką.
117.
Tilly‑Sabco apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo trečiojoje dalyje teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 366 punkte suklydo, nes nekritikavo Komisijos už tai, kad Komisija neatsižvelgė į konkrečią vištienos paklausos padėtį, ir kad to sprendimo 368 punkte Bendrasis Teismas prieštarauja pats sau. Tilly‑Sabco taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas minėto sprendimo 350 ir paskesniuose punktuose nepadarė išvadų iš to, kokių padarinių pašarų kainų padidėjimas turėjo gamintojų maržai. Ji kritikuoja Bendrąjį Teismą už tai, kad jis taip pat nepadarė išvadų iš 350–356, 360 ir 361 punktuose nurodytų Komisijos klaidų ir kad sprendimo 369 punkte iškraipė faktus, o pagal juos, apeliantės teigimu, padaryta išvada, kad 2013 m. paukštienos paklausa mažėjo.
118.
Komisija ginčija šiuos argumentus.
2. Vertinimas
119.
Trijose apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo dalyse iš esmės išdėstyta įvairi kritika dėl Bendrojo Teismo atliktos teisminės peržiūros, kaip Komisija naudojasi savo diskrecija pagal Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalį. Manau, kad nė vienas kritikos argumentas nėra pagrįstas, ir nagrinėsiu juos iš eilės.
120.
Pirmiausia Tilly‑Sabco nurodyto prieštaravimo tarp skundžiamo sprendimo 300 ir 301 punktų nėra: tai, kad nagrinėdamas šviežios vištienos kainų raidą Bendrasis Teismas atsižvelgė tik į 2013 m. Jungtinės Amerikos Valstijų kainas ir kad Brazilijos atveju rėmėsi ilgesniu laikotarpiu, nereiškia, jog Bendrasis Teismas prieštarauja pats sau. Jokia Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies nuostata iš Komisijos nereikalaujama atliekant kainų raidos lyginamąjį vertinimą apsiriboti konkrečiais laikotarpiais (net jeigu to nedarant palyginimas tikriausiai prarastų prasmę). Nors apeliantė teisingai pažymi, kad reglamento 164 straipsnio 3 dalies a punkte minima „esama“ padėtis Sąjungos ir pasaulinėje rinkose, kaip nurodyta šios išvados 108 punkte, Komisija gali ypač pabrėžti kitus 164 straipsnio 3 dalyje išvardytus aspektus, ir Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija šiuo atveju taip ir pasielgė. Bet kuriuo atveju skundžiamo sprendimo 300 ir 301 punktai vienas kitam neprieštarauja, nes Bendrasis Teismas abiejuose punktuose nurodė, kad kainos abiejose šalyse ėmė mažėti tik 2013 m. pabaigoje.
121.
Antra, Tilly‑Sabco argumentą, kad Bendrasis Teismas suklydo, nes nekonstatavo, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes nustatydama eksporto grąžinamąsias išmokas neatsižvelgė į įvertintą ir skundžiamo sprendimo 289 punkte pripažintą 44,73 EUR už 100 kg skirtumą tarp vištienos kainų vidaus rinkoje ir Brazilijoje, reikia atmesti. Kainų skirtumas galėjo susidaryti dėl to, kad lyginti ne abiejų regionų vištienos gaminiai, bet vištiena ir paukštiena. Tilly‑Sabco taip pat suklydo, nes nepažymėjo, kad tame pačiame punkte Komisija nurodė, jog vištienos kainos vidaus rinkoje yra didelės ( 59 ). Dėl to Bendrasis Teismas 292 punkte nusprendė, kad Komisija galėjo teisėtai daryti išvadą, jog siekiant užtikrinti rinkos stabilumą nebuvo reikalo nustatyti teigiamo dydžio eksporto grąžinamosios išmokos – šio punkto apeliantė neginčija. Pasielgta teisingai, nes, kaip minėta 107 punkte, eksporto grąžinamosios išmokos nėra skirtos užtikrinti, kad eksportuotojai gautų pakankamai pajamų. Prekybininkai negali reikalauti, kad Komisija nustatytų konkretaus dydžio grąžinamąsias išmokas.
122.
Dėl argumento, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies b punktą, nes atlikdamas vertinimą apsiribojo viena rinka – nesvarbu, ar vidaus, ar pasaulio ( 60 ), pažymėtina, kad šios dvi rinkos paminėtos tik a ir i punktuose. Tačiau Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija ypač daug svarbos suteikė b punktui, kuriame šios dvi rinkos neminimos ( 61 ).
123.
Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo trečios dalies manau, kad apeliantė klysta tvirtindama, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 366 punkte suklydo, nes nesuprato, kad pagal Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalį iš Komisijos reikalaujama tiksliai žinoti apie vištienos paklausos Sąjungos ir pasaulinėje rinkose raidą. Bendrasis Teismas kaip tik teisus konstatuodamas, kad kaina yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyros rodiklis ir kad analizuojant kainos raidą būtina atsižvelgti į paklausą. Be to, kalbant apie apeliantės kontrargumentą, kad kainos didėjimas yra pasiūlos ir (arba) paklausos raidos pusiausvyros sutrikimo požymis, pažymėtina, jog kainos taip pat gali atspindėti suplanuotą pasiūlos ir paklausos raidą. Todėl šį argumentą reikia atmesti, taip pat atmestinas kaltinimas dėl to, kad skundžiamo sprendimo 366 ir 368 punktai prieštarauja vienas kitam, nes prieštaravimas atsirastų tik tada, jeigu apeliantės pozicija dėl kainos ir paklausos koreliacijos būtų teisinga.
124.
Antra, apeliantės argumentas, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 350 ir paskesniuose punktuose nepadarė reikiamų išvadų iš pašarų kainų padidėjimo padarinių gamintojų maržai, nepagrįstas. Toliau 351 punkte Bendrasis Teismas būtent tai ir daro.
125.
Prieš baigiant pažymėtina, kad apeliantės argumentas, jog iš skundžiamo sprendimo 350–356, 360 ir 361 punktų esą matyti, kad Komisija pateikė Bendrajam Teismui kitokią informaciją negu Vadybos komitetui, negali turėti įtakos ginčijamo reglamento teisėtumui, nes jį reikia vertinti ne pagal tai, ką Komisija pateikė Bendrajam Teismui, bet pagal reglamento priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Taigi šis argumentas netinkamas. Tą patį galima pasakyti apie tai, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog skundžiamo sprendimo 360 punkte reikia išsamiai aptarti Komisijos gynybos argumentus dėl maisto produktų kainų. Bet kuriuo atveju tai, kad tos aplinkybės neturi reikšmės, patvirtinta Komisijos argumentu, jog apeliantė neginčijo sprendimo 361 punkto antro ir trečio sakinių, o juose, be kita ko, nurodoma, kad klausimas, kada maisto produktai pabrango, neturi lemiamos reikšmės.
126.
Galiausiai dėl teiginio, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 369 punkte iškraipė faktus, nes laikėsi nuomonės, kad Komisija pirmiausia atsižvelgė į vištienos paklausos didėjimą, pažymėtina, jog tame punkte tik perteikiama apeliantės nuomonė ir nesiekiama nustatyti faktų. Vadinasi, jie negalėjo būti iškraipyti, kaip kaltinama. Dėl argumentų, kuriais apeliantė kritikuoja sprendimo 371 punktą, šiuos argumentus susiedama su kaltinimais dėl 369 punkte iškraipytų faktų, pažymėtina, jog apeliantė neįrodė, kad Bendrasis Teismas iškraipė tuos faktus arba tame punkte padarė klaidingas teisines išvadas. Komisija teisingai pažymi, kad apeliantė neginčija skundžiamo sprendimo 370 punkto, kuriame Bendrasis Teismas konstatavo, jog apeliantės teiginiai dėl paukštienos gamybos ir vartojimo augimo sulėtėjimo reiškia, kad gamyba ir paklausa vis dar didėja, taip pat kad gamybos augimo yra tikimasi, nors ir lėtesnio negu anksčiau.
127.
Paskutinis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas, todėl atmestinas. Dėl to atmestinas visas apeliacinis skundas.
VI. Išvada
128.
Atsižvelgdamas į pateiktus paaiškinimus, siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) 2016 m. sausio 14 d. Sprendimas Tilly‑Sabco /Komisija, T‑397/13, EU:T:2016:8 (toliau –skundžiamas sprendimas).
( 3 ) 2013 m. liepos 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas, kuriuo nustatomos paukštienos eksporto grąžinamosios išmokos (OL L 196, 2013, p. 13) (toliau – ginčijamas reglamentas).
( 4 ) 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011, p. 13).
( 5 ) 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentas, nustatantis bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas (Bendras bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas) (OL L 299, 2007, p. 1), su pakeitimais.
( 6 ) 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimas, nustatantis Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, 1999, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 124).
( 7 ) 2010 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentas, kuriuo nustatomos paukštienos eksporto grąžinamosios išmokos (OL L 152, 2010, p. 5).
( 8 ) 2012 m. spalio 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas, kuriuo nustatomos paukštienos eksporto grąžinamosios išmokos (OL L 288, 2012, p. 6).
( 9 ) 2013 m. sausio 17 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas, kuriuo nustatomos paukštienos eksporto grąžinamosios išmokos (OL L 14, 2013, p. 15).
( 10 ) 2013 m. balandžio 18 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas, kuriuo nustatomos paukštienos eksporto grąžinamosios išmokos (OL L 109, 2013, p. 27).
( 11 ) 2011 m. spalio 20 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas, kuriuo nustatomos paukštienos eksporto grąžinamosios išmokos (OL L 276, 2011, p. 31).
( 12 ) 2013 m. rugsėjo 26 d. Nutartis Tilly‑Sabco /Komisija, T‑397/13 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2013:502.
( 13 ) 2016 m. sausio 14 d. Sprendimas Doux /Komisija, T‑434/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:7.
( 14 ) 2016 m. sausio 14 d. Sprendimas Prancūzija /Komisija, T‑549/13, EU:T:2016:6.
( 15 ) Žr. skundžiamo sprendimo 39–68 punktus.
( 16 ) Žr. skundžiamo sprendimo 27 punktą. Tiksliau, Komisija neneigė, kad ginčijamas reglamentas yra reglamentavimo aktas arba kad jis daro tiesioginį poveikį apeliantei; žr. sprendimo 33 ir 38 punktus.
( 17 ) Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 150 straipsnį, kuris, remiantis šio procedūros reglamento 190 straipsnio 1 dalimi, yra taikytinas apeliaciniame procese, „<....> Teismas savo iniciatyva <…> bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi dėl su viešąja tvarka susijusių nepriimtinumo pagrindų“ (išskirta mano); taip pat žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Stichting Woonlinie ir kt. / Komisija, C‑133/12 P, EU:C:2014:105, 32 punktą. Tai, ar ginčijama priemonė apima įgyvendinimo priemones pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, šiuo metu sprendžia Teisingumo Teismo didžioji kolegija nagrinėdama apeliacinius skundus; žr. bylą Industrias Químicas del Vallés / Komisija, C‑244/16 P, ir bylą European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P.
( 18 ) Standartinės darbo tvarkos taisyklės, Tarybos sprendimas 1999/468/EB, <…> komiteto darbo tvarkos taisyklės (OL C 38, 2001, p. 3, 6 išnaša).
( 19 ) Vadybos komiteto darbo tvarkos taisykles Komisija pateikė per bylos nagrinėjimą pirmojoje instancijoje savo atsiliepimo į ieškinį priede.
( 20 ) Teisingumo Teismo procedūros reglamento 127 straipsnio 1 dalis, taikytina apeliaciniame procese pagal to reglamento 190 straipsnio 1 dalį. Bet kuriuo atveju standartinės darbo tvarkos taisyklės neturi reikšmės, jeigu atitinkamas komitetas yra priėmęs savas darbo tvarkos taisykles, kaip yra šiuo atveju. Žr. 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Vokietija ir Danija / Komisija, C‑465/02 ir C‑466/02, EU:C:2005:636, 31 punktą.
( 21 ) Reglamento Nr. 182/2011 8 straipsnio („Nedelsiant taikytini įgyvendinimo aktai“) 5 dalyje numatyta: „Jei Komisija priima laikinas antidempingo ar kompensacines priemones, taikoma šiame straipsnyje numatyta procedūra. Komisija patvirtina tokias priemones, prieš tai pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis arba ypatingos skubos atvejais joms pranešusi. Ypatingos skubos atveju konsultacijos turi būti surengtos ne vėliau kaip per dešimt dienų po pranešimo valstybėms narėms apie Komisijos priimtas priemones“ (išskirta mano). Taip pat žr. reglamento 16 konstatuojamąją dalį.
( 22 ) Žr. Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 ir 11 konstatuojamąsias dalis.
( 23 ) Kaip to pavyzdžius žr. 1987 m. sausio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑278/84, EU:C:1987:2, 12–16 punktus ir 1998 m. vasario 10 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑263/95, EU:C:1998:47, 26–32 punktus.
( 24 ) 1988 m. vasario 23 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba, C‑68/86, EU:C:1988:85, 48 punktas.
( 25 ) 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima / Taryba, C‑69/89, EU:C:1991:186, 49 ir 50 punktai ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Common Market Fertilizers / Komisija, C‑443/05 P, EU:C:2007:511, 145 punktas.
( 26 ) 1994 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija / BASF ir kt., C‑137/92 P, EU:C:1994:247, 76 ir 77 punktai ir 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Common Market Fertilizers / Komisija, C‑443/05 P, EU:C:2007:511, 147 ir 148 punktai.
( 27 ) Šiuo klausimu plg. 1994 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija / BASF ir kt., C‑137/92 P, EU:C:1994:247, 72 punktą.
( 28 ) Dėl kritikos, kad privatūs asmenys neturi teisių pagal komiteto procedūrą, žr. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvados sujungtose bylose Alliance for Natural Health ir kt., C‑154/04 ir C‑155/04, EU:C:2005:199, 80–85 punktus. Nagrinėdamas tą bylą Teisingumo Teismas aptariamos priemonės nepripažino negaliojančia; žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt., C‑154/04 ir C‑155/04, EU:C:2005:449, 81 ir 82 punktus.
( 29 ) Pagal analogiją žr. 2001 m. sausio 11 d. Sprendimo Monte Arcosu, C‑403/98, EU:C:2001:6, 26 ir 28 punktus.
( 30 ) Žr. 1987 m. sausio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑278/84, EU:C:1987:2, 13 punktą. Dėl įprastos teisminės peržiūros siekiant nustatyti, ar yra rizika, kad gali būti sutrikdyta prekyba žemės ūkio produktais, taip pat žr. 1979 m. sausio 25 d. Sprendimo Racke, C‑98/78, EU:C:1979:14, 4 ir 5 punktus.
( 31 ) Žr. 2016 m. sausio 14 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑549/13, EU:T:2016:6, 18 punktą.
( 32 ) Pagal analogiją žr. 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑226/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2006:85, 38–41 punktus.
( 33 ) Šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Vokietija ir Danija / Komisija, C‑465/02 ir C‑466/02, EU:C:2005:636, 36, 38 ir 40 punktus. Sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, jog tai, kad kvietimas į komiteto posėdį išsiųstas likus mažiau negu 14 dienų iki posėdžio ir kad nepateikta dviejų per posėdį svarstytinų dokumentų versija vokiečių kalba, negalėjo padaryti jokio poveikio galiausiai priimtai priemonei.
( 34 ) Institucijų akto panaikinimas yra išskirtiniu atveju atgaline data taikoma priemonė, todėl jos galima imtis tik išimtiniais atvejais; šiuo klausimu žr. 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Silos, C‑228/99, EU:C:2001:599, 19 punktą.
( 35 ) 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑14/15 ir C‑116/15, EU:C:2016:715, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 36 ) 2013 m. spalio 22 d. 435‑ojo Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo vadybos komiteto posėdžio santrauka, parengta 2013 m. spalio 17 d., dokumento Nr. ARES REG agri.ddg2.c.4(2013) 3316233, 9.1.1 punktas (paskelbta ).
( 37 ) Iš tikrųjų, be tos nuostatos citatos pradinėje apeliacinio skundo dalyje, daugiau Reglamento Nr. 1234/2007 162 straipsnio 1 dalis neminima jokiame teisinių argumentų dalies punkte. Nors dublike apeliantė nurodo tą nuostatą, ji tai daro tik atsakydama į Komisijos pirminę pastabą, kurią ši pateikė atsiliepime į apeliacinį skundą dėl eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos paskirties.
( 38 ) 2013 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑272/12 P, EU:C:2013:812, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 39 ) 1973 m. kovo 14 d. Sprendimo Westzucker, C‑57/72, EU:C:1973:30, 8 punktas. Eksporto grąžinamosios išmokos ir cukraus denatūravimas tam tikrais aspektais atlieka tokią pačią funkciją bendro rinkos organizavimo atžvilgiu; žr. generalinio advokato H. Mayras išvados byloje Westzucker, C‑57/72, EU:C:1973:20, 2 punktą.
( 40 ) 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 63 punktas ir 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 16 punktas.
( 41 ) 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑304/01, EU:C:2004:495, 51 punktas ir 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Pesce ir kt., C‑78/16 ir C‑79/16, EU:C:2016:428, 89 punktas.
( 42 ) 1982 m. spalio 28 d. Sprendimo Lion ir kt., C‑292/81 ir C‑293/81, EU:C:1982:375, 19 punktas, 1986 m. sausio 22 d. Sprendimo Eridania zuccherifici nazionali ir kt., C‑250/84, EU:C:1986:22, 38 punktas ir 2000 m. liepos 6 d. Sprendimo Eridania, C‑289/97, EU:C:2000:363, 40 punktas.
( 43 ) 1965 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Schwarze, C‑16/65, EU:C:1965:117, 888 punktas ir 1990 m. vasario 4 d. Sprendimo Delacre ir kt. / Komisija, C‑350/88, EU:C:1990:71, 16 punktas.
( 44 ) Šiuo klausimu žr. 1975 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Groupement des fabricants de papiers peints de Belgique ir kt. / Komisija, C‑73/74, EU:C:1975:160, 31 punktą, 1990 m. vasario 4 d. Sprendimo Delacre ir kt. / Komisija, C‑350/88, EU:C:1990:71, 15 punktą ir 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Silos, C‑228/99, EU:C:2001:599, 28 punktą.
( 45 ) Šiam teiginiui įtakos neturi tai, kad apeliaciniame skunde, kalbėdama apie apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antrą dalį, susijusią su esą netinkamu teisminės peržiūros sušvelninimu, apeliantė tvirtina aiškiai nurodžiusi, kad nei ji pati, nei Bendrasis Teismas neturėjo galimybės patikrinti arba užginčyti konkrečių įprastos Komisijos praktikos aspektų.
( 46 ) 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Silos, C‑228/99, EU:C:2001:599, 29 punktas.
( 47 ) 1990 m. vasario 14 d. Sprendimo Delacre ir kt. / Komisija, C‑350/88, EU:C:1990:71, 17–19 punktai.
( 48 ) 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo National Iranian Oil Company / Taryba, C‑440/14 P, EU:C:2016:128, 60 ir paskesni punktai.
( 49 ) Be kita ko, žr. 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 50 ) 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Lidl, C‑134/15, EU:C:2016:498, 47 punktas ir 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Doux, C‑141/15, EU:C:2017:188, 26 punktas.
( 51 ) Toks atvejis nagrinėtas byloje, kurioje teikta generalinės advokatės E. Sharpston išvada, t. y. KME Germany ir kt. / Komisija, C‑272/09 P, EU:C:2011:63, žr. 71–73 punktus.
( 52 ) Kadangi Reglamento Nr. 1234/2007 65 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „viena bendra [Sąjungos] rinka apima prekybos prie [Sąjungos] išorės sienų sistemą. Pagal šią prekybos sistemą turėtų būti numatyti importo muitai ir eksporto grąžinamosios išmokos, o ji pati iš esmės turėtų stabilizuoti [Sąjungos] rinką. Prekybos sistema turėtų būti grindžiama įsipareigojimais, priimtais daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde“. 77 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „nuostatos dėl eksporto į trečiąsias šalis grąžinamųjų išmokų, grindžiamų kainų Bendrijoje ir pasaulinėje rinkoje skirtumu ir neviršijančių [Sąjungos] įsipareigojimais PPO nustatytų ribų, suteikimo turėtų būti [Sąjungos] dalyvavimo tarptautinėje prekyboje tam tikrais produktais, kuriems taikomas šis reglamentas, apsaugos priemonė. Subsidijuojamam eksportui turėtų būti taikomi vertės ir kiekio apribojimai.“
( 53 ) Žr. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvados byloje Silos, C‑228/99, EU:C:2001:196, 32 punktą, kuriame cituojamas 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimo Wagner, C‑94/91, EU:C:1992:181, 18 punktas. Šiuo klausimu taip pat žr. 1973 m. kovo 14 d. Sprendimo Westzucker, C‑57/72, EU:C:1973:30, 6 ir 8 punktus, 1978 m. sausio 26 d. Sprendimo Union Malt ir kt. / Komisija, C‑44/77–C‑51/77, EU:C:1978:14, 23 ir 28 punktus (dėl specialios eksporto licencijų padėties, kai grąžinamosios išmokos nustatomos iš anksto), 1982 m. spalio 28 d. Sprendimo Lion ir kt., C‑292/81 ir C‑293/81, EU:C:1982:375, 14 punktą ir 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Doux, C‑141/15, EU:C:2017:188, 36 punktą.
( 54 ) Nors Komisija per posėdį nurodė apsvarsčiusi abu Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose nurodytus aspektus, ji neprieštaravo skundžiamo sprendimo 291 punkte padarytai išvadai.
( 55 ) Apeliaciniame skunde pateikta nuoroda į skundžiamo sprendimo 400 punktą, regis, yra klaidinga, nes tame punkte atkartojama apeliantės pozicija.
( 56 ) Skundžiamo sprendimo 300 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad „[Vadybos] komitetui pateikti dokumentai skirti ne paaiškinti, kaip apskaičiuotas eksporto grąžinamųjų išmokų dydis, bet visų pirma pristatyti pasaulinės rinkos padėtį“.
( 57 ) Šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 31 d. Nutarties Universal Protein Supplements / EUIPO, C‑485/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:72, 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
( 58 ) Skundžiamo sprendimo 292 punkte nurodyta, kad visi veiksniai: ir kainos padidėjimas Sąjungos rinkoje, ir tai, kad Sąjungos gamintojų maržos didesnės už istorinį vidurkį, ir eksporto didėjimas, leidžia Komisijai daryti išvadą (ir tai nebus akivaizdi vertinimo klaida), kad padėtis Sąjungos rinkoje yra stabili ir kad teigiamo dydžio eksporto grąžinamosios išmokos nėra reikalingos, kad būtų užtikrintas rinkos stabilumas.
( 59 ) Kaip nurodo Komisija, apeliantė taip pat neginčija skundžiamo sprendimo 306 punkte padarytos išvados, kad Vadybos komitetui pateiktame dokumente pažymėta akivaizdi kainų kilimo ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu Sąjungos rinkoje tendencija.
( 60 ) Apeliacinis skundas šiuo atžvilgiu nenuoseklus, nes nurodoma, kad „Bendrasis Teismas atsižvelgė tik į kainas vidaus rinkoje, dideles maisto produktų kainas ir Brazilijos realo nuvertėjimą, todėl rėmėsi tik pasauline rinka“.
( 61 ) Tai patvirtinama ir tos nuostatos versijomis kitomis kalbomis. Tai, kad prancūzų kalba Reglamento Nr. 1234/2007 164 straipsnio 3 dalies b punkte vartojama daugiskaita (marchés), nereiškia, kad turimos galvoje 164 straipsnio 3 dalies a ir i punktuose nurodytos Sąjungos ir pasaulinė rinkos, šiuo atveju veikiau kalbama apie bendros rinkos organizavimą, o tokiame kontekste prancūzų kalba vartojama daugiskaita (organisation commune des marchés).