GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2017 m. gegužės 3 d. ( 1 )
Byla C‑231/16
Merck KGaA
prieš
Merck & Co. Inc.,
Merck Sharp & Dohme Corp,
MSD Sharp & Dohme GmbH
(Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – Lis pendens – 109 straipsnio 1 dalis – Vienu metu pareikšti ieškiniai dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir nacionalinio prekių ženklo – Sąvoka „tos pačios šalys“ – Ekonomiškai susijusios bendrovės, naudojančios tą patį prekių ženklą – Sąvoka „tuo pačiu pagrindu“ – Pavadinimo „Merck – Ieškinys, grindžiamas nacionaliniu prekių ženklu, ir vėliau pareikštas ieškinys, grindžiamas Europos Sąjungos prekių ženklu – Teismo, kuriame byla iškelta vėliau, dalinis jurisdikcijos nebuvimas Sąjungos teritorijos dalyje“
Įžanga
1.
Šioje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pirmą kartą suteikia Teisingumo Teismui galimybę išaiškinti Reglamento (EB) Nr. 207/2009 ( 2 ) 109 straipsnio 1 dalyje nustatytą lis pendens taisyklę, taikytiną, kai vienu metu pareiškiami ieškiniai dėl Europos Sąjungos prekių ženklo ir nacionalinių prekių ženklų.
2.
Šis prašymas, kuris yra tik vienas dviejų pasaulyje žinomų įmonių teisinės kovos dėl pavadinimo „Merck“ vartojimo epizodas, pateiktas nagrinėjant ieškinį dėl pažeidimo, kurį bendrovė Merck KGaA pareiškė Vokietijos teisme, nagrinėjančiame bylą kaip Europos Sąjungos prekių ženklų teismas.
3.
Bendrovė ieškovė siekia, kad trims atsakovėms pagrindinėje byloje – Merck & Co. Inc., Merck Sharp & Dohme Corp ir MSD Sharp & Dohme GmbH – būtų uždrausta žodį „Merck“, saugomą Europos Sąjungos prekių ženklo, vartoti Europos Sąjungoje prieinamose interneto svetainėse ir interneto platformose Facebook, Twitter ir YouTube.
4.
Tuo metu, kai byla buvo iškelta Vokietijos teisme, bendrovės kitoms bendrovėms, išskyrus vieną iš bendrovių atsakovių, iškeltas ieškinys jau buvo Jungtinės Karalystės teisme. Šis lygiagretus ieškinys susijęs, be kita ko, su pažeidimu dėl vartojimo internete žodžio „Merck“, kuris yra saugomas nacionalinių prekių ženklų.
5.
Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės susijęs su Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimu tuo atveju, kai teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, prašoma, remiantis nacionaliniais prekių ženklais, išnagrinėti bylą dėl pažeidimo valstybės narės teritorijoje, o teismas, į kurį kreiptasi vėliau, yra Europos Sąjungos prekių ženklų teismas, turintis jurisdikciją visoje Sąjungoje.
Teisinis pagrindas
6.
Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių yra iškeltos teisių pažeidimo bylos, viena iš kurių yra iškelta dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo, o kita – dėl nacionalinio prekių ženklo:
a)
teismas, tačiau ne tas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia [į kurį kreiptasi vėliau], pats atsisako teismingumo [jurisdikcijos] pastarojo naudai, jeigu prekių ženklai yra tapatūs ir galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms. Teismas, iš kurio reikalaujama atsisakyti teismingumo [jurisdikcijos], gali sustabdyti savo nagrinėjamas bylas, jeigu kito teismo teismingumas [jurisdikcija] yra ginčijama;
b)
teismas, tačiau ne tas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia [į kurį kreiptasi vėliau], gali sustabdyti savo nagrinėjamas bylas, jeigu prekių ženklai yra tapatūs ir galioja tapačioms [panašioms] prekėms ar paslaugoms ir jeigu jie yra panašūs ir galioja panašioms [tapačioms ar panašioms] prekėms ar paslaugoms.“
Ginčas pagrindinėje byloje
7.
Ieškovė pagrindinėje byloje yra vadovaujančioji Vokietijos bendrovių grupės Merck bendrovė ir vykdo veiklą chemijos bei farmacijos sektoriuje; ji savo veiklą pradėjo dar XVII amžiuje.
8.
Atsakovės pagrindinėje byloje, dvi Amerikos bendrovės ir vienos iš jų dukterinė bendrovė, įsikūrusi Vokietijoje, priklauso grupei Merck & Co (Merck Sharp & Dohme), o tai yra viena didžiausių pasaulyje farmacijos įmonių. Istoriškai ši grupė susiformavo iš buvusios Amerikos dukterinės bendrovės, priklausiusios Vokietijos bendrovių Merck grupei. Nuo 1919 m. abi grupės yra visiškai atskiros ekonominiu požiūriu.
9.
Po šio išskaidymo Vokietijos grupė ir Amerikos grupė sudarė keletą koegzistavimo susitarimų dėl prekių ženklų, kuriais saugomas pavadinimas „Merck“, naudojimo. Vienas iš jų buvo 1970 m. sausio 1 d. ieškovės pagrindinėje byloje ir Merck & Co sudarytas susitarimas.
10.
Ieškovei pagrindinėje byloje priklauso keli prekių ženklai, kuriais saugomas šis pavadinimas, be kita ko, nacionaliniai prekių ženklai, saugomi Jungtinėje Karalystėje, ir žodinis Europos Sąjungos prekių ženklas „Merck“, įregistruotas peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 5, 9, 16 klasių prekėms ir 42 klasės paslaugoms žymėti.
11.
Atsakovės pagrindinėje byloje valdo kelias interneto svetaines, kuriose vartoja pavadinimą „Merck“. Veikiant šioms interneto svetainėms, informacijos sklaida geografiškai neapribota, tad jų turinys yra prieinamas ta pačia forma visame pasaulyje, taigi ir visoje Sąjungoje. Atsakovės pagrindinėje byloje veikia internete ir kitomis formomis, t. y. Facebook, Twitter ir Youtube platformose.
12.
2013 m. kovo 8 d. ieškovė pagrindinėje byloje High Court of Justice (England and Wales), Chancery Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas) Kanclerio skyrius, Jungtinė Karalystė) pareiškė ieškinį dviem pirmoms atsakovėms pagrindinėje byloje ir trims kitoms tai pačiai grupei priklausančioms bendrovėms. Šis ieškinys susijęs, viena vertus, su 1970 m. sausio 1 d. susitarimo pažeidimu ir, kita vertus, su nacionalinių prekių ženklų ir Jungtinėje Karalystėje saugomų tarptautinių prekių ženklų pažeidimu, padarytais dėl to, kad atsakovės pagrindinėje byloje vartojo pavadinimą „Merck“ internete.
13.
2013 m. kovo 11 d. ieškovė pagrindinėje byloje taip pat pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas, Vokietija) dėl pažeidimo, grindžiamą Europos Sąjungos prekių ženklu „Merck“ ir susijusį su tuo, kad atsakovės pagrindinėje byloje vartojo pavadinimą „Merck“ savo interneto svetainėse ir Facebook, Twitter ir YouTube platformose.
14.
2014 m. lapkričio 11 d., 2015 m. kovo 12 d., rugsėjo 10 d. ir gruodžio 22 d. procesiniais dokumentais ieškovė pagrindinėje byloje atsisakė savo ieškinio dalies, susijusios su Jungtinės Karalystės teritorija. Atsakovės pagrindinėje byloje ginčijo šį atsisakymą.
15.
Atsakovių pagrindinėje byloje nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ieškinys yra nepriimtinas, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą, bent kiek jis susijęs su pagrindu dėl ieškovei pagrindinėje byloje priklausančio Europos Sąjungos prekių ženklo pažeidimo visoje Sąjungoje. Šiuo klausimu dalinis ieškovės pagrindinėje byloje ieškinio atsisakymas neturi reikšmės.
16.
Ieškovė pagrindinėje byloje teigia, kad dėl to, jog antrojoje byloje ji remiasi teisėmis, kurias jai suteikia Europos Sąjungos prekių ženklas ir kurios galioja visoje Sąjungoje, Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas netaikytinas ir kad bet kuriuo atveju ši nuostata nebetaikoma dėl to, kad ji atsisakė ieškinio dalies, susijusios su Jungtinės Karalystės teritorija.
17.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Jis linkęs manyti, kad abi nagrinėjamos bylos sutampa ir kad šios nuostatos tekstas nesuteikia pagrindo pripažinti dalinio jurisdikcijos nebuvimo, apsiribojančio tik viena valstybe nare. Be to, jis abejoja, ar pasirinkti taikyti Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą ir to paties straipsnio 1 dalies b punktą, pažymėdamas, kad Europos Sąjungos prekių ženklas, kuriuo jame remiamasi, apima platesnį prekių ir paslaugų sąrašą nei nacionalinis prekių ženklas, kuriuo remiamasi Jungtinės Karalystės teisme.
Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
18.
Šiomis aplinkybėmis Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąvoka „tuo pačiu pagrindu“ aiškintina taip, kad ji taikoma tarptautiniu ir kartu Sąjungos lygiu identiškai surandamos interneto svetainės, turinčios tokį pat domeną, dėl kurios skirtingų valstybių narių teismuose sprendžiamos tų pačių šalių teisių pažeidimo bylos – viena dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, kita – dėl nacionalinio prekių ženklo pažeidimo – tvarkymui ir naudojimui?
2.
Ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąvoka „tuo pačiu pagrindu“ aiškintina taip, kad ji taikoma tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „“ ir (arba) „“, ir (arba) „“, identiškai surandamo turinio tvarkymui ir naudojimui, kiekvienam iš domenų „“ ir (arba) „,“ ir (arba) „“ naudojant tą patį vartotojo vardą, dėl kurio skirtingų valstybių narių teismuose sprendžiamos tų pačių šalių teisių pažeidimo bylos – viena dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, kita – dėl nacionalinio prekių ženklo pažeidimo?
3.
Ar [Reglamento Nr. 207/2009] 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad iškėlus „bylą dėl teisių pažeidimo“ dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, kai tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu tvarkoma identiškai surandama interneto svetainė, turinti tokį patį domeną, valstybės narės „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, kuriame pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 2 dalį [ir] 98 straipsnio 1 dalies a punktą buvo pareikštos pretenzijos dėl bet kurioje valstybėje narėje padarytų ar gresiančių teisių pažeidimų, pagal Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą atsisako jurisdikcijos tik dėl tos valstybės narės, kurioje „pirmiausia“ buvo kreiptasi į teismą dėl nacionalinio prekių ženklo, tapataus Sąjungos prekių ženklui, kuriuo remiamasi „teisme, į kurį buvo kreiptasi vėliau“, ir saugomo tapačioms prekėms, pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu identiškai surandamą interneto svetainę, turinčią tokį pat domeną, dėl sutampančios prekių ženklų ir atitinkamų prekių ir paslaugų dalies, o gal „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, tokiu atveju dėl nurodyto tapatumo turi atsisakyti jurisdikcijos dėl visų jame pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 2 dalį [ir] 98 straipsnio 1 dalies a punktą pareikštų ieškinių, grindžiamų bet kurioje valstybėje narėje padarytais ar gresiančiais teisių pažeidimais, taigi ir dėl Sąjungos lygiu pareikštų ieškinių?
4.
Ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad iškėlus „bylą dėl teisių pažeidimo“ dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, kai tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „“ ir (arba) „“, ir (arba) „“, tvarkomas ir naudojamas identiškai surandamas turinys, kiekvienam iš domenų „“ ir (arba) „“, ir (arba) „“), naudojant tą patį vartotojo vardą, valstybės narės „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, kuriame pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 2 dalį, 98 straipsnio 1 dalies a punktą buvo pareikšti ieškiniai dėl bet kurioje valstybėje narėje padarytų ar gresiančių teisių pažeidimų, pagal Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą atsisako jurisdikcijos tik dėl tos valstybės narės, kurioje „pirmiausia“ buvo kreiptasi į teismą dėl nacionalinio prekių ženklo, tapataus Sąjungos prekių ženklui, kuriuo remiamasi „teisme, į kurį buvo kreiptasi vėliau“, ir saugomo tapačioms prekėms, pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „“ ir (arba) „“, ir (arba) „“, identiškai surandamą turinį, kiekvienam iš domenų „“ ir (arba) „“, ir (arba) „“ naudojant tą patį vartotojo vardą, dėl sutampančios prekių ženklų ir atitinkamų prekių ir paslaugų dalies, o gal „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, tokiu atveju dėl nurodyto tapatumo turi atsisakyti jurisdikcijos dėl visų jame pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 2 dalį [ir] 98 straipsnio 1 dalies a punktą pareikštų ieškinių, grindžiamų bet kurioje valstybėje narėje padarytais ar gresiančiais teisių pažeidimais, taigi ir dėl Sąjungos lygiu pareikštų ieškinių?
5.
Ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad atsisakius valstybės narės „teisme, į kurį kreiptasi vėliau“, pareikšto ieškinio dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, padaryto tvarkant tarptautiniu ir sykiu Sąjungos lygiu identiškai surandamą interneto svetainę, turinčią tą patį domeną, jeigu pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 2 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą šiame teisme pirmiausia buvo pareikšti ieškiniai, grindžiami bet kurioje valstybėje narėje atliktais ar gresiančiais teisių pažeidimais, ir jeigu ieškinio atsisakymas susijęs su kita valstybe nare, kurioje „pirmiausia“ buvo kreiptasi į teismą dėl nacionalinio prekių ženklo, tapataus Sąjungos prekių ženklui, kuriuo remiamasi „teisme, į kurį buvo kreiptasi vėliau“, ir saugomo tapačioms prekėms, pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tarptautiniu ir kartu Sąjungos lygiu identiškai surandamą interneto svetainę, turinčią tą patį domeną, „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, negali atsisakyti jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą dėl sutampančios prekių ženklų ir atitinkamų prekių ir paslaugų dalies?
6.
Ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad atsisakius valstybės narės „teisme, į kurį kreiptasi vėliau“, pareikšto ieškinio dėl Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tarptautiniu bei kartu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „“ ir (arba) „“, ir (arba) „“ identiškai surandamą turinį, kiekvienam iš domenų „“ ir (arba) „“, ir (arba) „“ naudojant tą patį vartotojo vardą, jeigu pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 2 dalį ir 98 straipsnio 1 dalies a punktą šiame teisme pirmiausia buvo pareikšti ieškiniai, grindžiami bet kurioje valstybėje narėje padarytais ar gresiančiais teisių pažeidimais, ir jeigu ieškinio atsisakymas susijęs su kita valstybe nare, kurioje „pirmiausia“ buvo kreiptasi į teismą dėl nacionalinio prekių ženklo, tapataus Sąjungos prekių ženklui, kuriuo remiamasi „teisme, į kurį kreiptasi vėliau“, ir saugomo tapačioms prekėms, pažeidimo, padaryto tvarkant ir naudojant tą patį tarptautiniu ir kartu Sąjungos lygiu internete, naudojant domenus „“ ir (arba) „“ ir (arba) „“ identiškai surandamą turinį, kiekvienam iš domenų „“ ir (arba) „“, ir (arba) „“ naudojant tą patį vartotojo vardą, „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, negali atsisakyti jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą dėl sutampančios prekių ženklų ir atitinkamų prekių ir paslaugų dalies?
7.
Ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas taip, kad esant tapatiems prekių ženklams iš formuluotės „jeigu prekių ženklai yra tapatūs ir galioja tapačioms prekėms ar paslaugoms“ galima daryti išvadą, kad „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, neturi jurisdikcijos tik tiek, kiek Sąjungos prekių ženklas ir atitinkamas nacionalinis prekių ženklas yra registruoti toms pačioms prekėms ir (arba) paslaugoms, o gal „teismas, į kurį kreiptasi vėliau“, visai neturi jurisdikcijos, net jei Sąjungos prekių ženklas, kuriuo remiamasi šiame teisme, taip pat saugomas kitoms prekėms ir (arba) paslaugoms, kurioms nesaugomas nacionalinis prekių ženklas ir dėl kurių ginčijami veiksmai gali sutapti arba būti panašūs?“
19.
Sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje gautas 2016 m. balandžio 25 d. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys ir Komisija. Pagrindinės bylos šalys ir Komisija taip pat dalyvavo 2017 m. vasario 15 d. surengtame posėdyje.
Analizė
Pirminės pastabos
20.
Šioje byloje nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę išnagrinėti dar nenagrinėtus įvairius Europos Sąjungos prekių ženklų teisėje taikomos ir Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalyje numatytos lis pendens taisyklės aspektus.
21.
Pirma, kaip matyti iš rašytinių Komisijos pastabų ir šalių diskusijų per posėdį, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytos aplinkybės kelia abejonių, kiek jos susijusios su šalių tapatumo sąlyga. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ieškinys pareikštas Amerikos grupei priklausančiai Vokietijos dukterinei bendrovei, kuri nedalyvauja pirmajame procese. Manau, kad šį klausimą reikia išnagrinėti, nors prejudiciniuose klausimuose apie jį neužsimenama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų paaiškinti visi reikšmingi Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies aspektai.
22.
Antra, analizuosiu esminę šios bylos problemą, susijusią su bylų tapatumo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą, sąlygos išaiškinimu. Ši analizė taip pat apims klausimą, ar teismas, į kurį kreiptasi vėliau, privalo atsisakyti jurisdikcijos, susijusios su Sąjungos teritorijos dalimi (1–4 prejudiciniai klausimai).
23.
Trečia, net jei pirmiau pateikti atsakymai leistų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išnagrinėti lis pendens išimties klausimą, subsidiariai išnagrinėsiu kitus du prašymo priimti prejudicinį sprendimą aspektus. Jie susiję, viena vertus, su atsižvelgimu į dalinį ieškinio atsisakymą siekiant įvertinti lis pendens situaciją (6 ir 7 prejudiciniai klausimai) ir, kita vertus, su Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a ir b punktų atribojimu (7 prejudicinis klausimas).
Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta „lis pendens“ taisyklė
24.
Reglamento Nr. 207/2009 94 straipsnio 1 dalyje pateikiama bendra nuoroda į Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 3 ) nuostatas.
25.
Ši nuoroda veikia esant specialioms taisyklėms. Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalyje numatyta tokia speciali taisyklė, susijusi su sykiu iškeltų civilinių bylų, grindžiamų Europos Sąjungos prekių ženklu ir nacionaliniais prekių ženklais, lis pendens.
26.
Ši taisyklė pateisinama tuo, kad kartu egzistuoja ir Europos Sąjungos prekių ženklas, ir nacionaliniai prekių ženklai, ir šis aspektas yra būdingas prekių ženklų apsaugos sistemai Sąjungoje.
27.
Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės tikslas iš esmės sutampa su reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnyje ( 4 ) numatytų lis pendens taisyklių tikslu. Šis tikslas yra neleisti, kad lygiagrečiai iškeltose, tarp tų pačių šalių nagrinėjamose bylose ir dėl to paties dalyko ir pagrindo būtų priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai ( 5 ).
28.
Tačiau Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalyje lis pendens klausimas reglamentuojamas labai siaurame kontekste, t. y. kalbant apie dvi lygiagrečiai iškeltas bylas dėl pažeidimo, iš kurių viena grindžiama Europos Sąjungos prekių ženklu, o kita – tapačiu nacionaliniu prekių ženklu.
29.
Taigi kalbant apie teisės aktus, kurie tiesiogiai paremti Briuselio konvencijoje ( 6 ) nustatytomis lis pendens taisyklėmis, vėliau pakartotomis reglamente „Briuselis I“, tebėra aktuali Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su pastarųjų teisės aktų išaiškinimu ( 7 ).
30.
Šį argumentą patvirtina tai, kad Reglamente Nr. 207/2009 nenumatyti visi lis pendens atvejai, susiję su Europos Sąjungos prekių ženklu. Skirtingų valstybių narių teismuose remiantis tuo pačiu Europos Sąjungos prekių ženklu lygiagrečiai iškeltoms byloms taikomos, be kita ko, reglamente „Briuselis I“ nustatytos lis pendens taisyklės (o byloms, iškeltoms nuo 2015 m. sausio 10 d., taisyklės, nustatytos Reglamente Nr. 1215/2012) ( 8 ).
31.
Iš to išplaukia, kad lis pendens sąvoka, kuria grindžiama Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalis, neabejotinai turi būti tokia pat kaip ir ta, kuria grindžiama reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnio 1 dalis.
32.
Reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnyje vartojamos sąvokos, skirtos lis pendens atvejui nustatyti, yra atskiros nuo analogiškų nacionalinėje teisėje egzistuojančių sąvokų ( 9 ).
33.
Teisingumo Teismas lis pendens sąvoką aiškino taikydamas kriterijų, sudarytą iš trijų elementų: ieškinio šalių tapatumo, ieškinio pagrindo tapatumo ir ieškinio dalyko tapatumo. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas rėmėsi Briuselio konvencijos 21 straipsnio tekstu prancūzų kalba ir kitomis kalbinėmis versijomis, atsiribodamas nuo to, kad versijose vokiečių ir anglų kalba nebuvo skiriamos ieškinio dalyko ir pagrindo sąvokos ( 10 ).
34.
Aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą kyla panaši lingvistinė problema. Iš tiesų Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto versijoje anglų kalba vartojama ta pati sąvoka kaip ir reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnio 1 dalyje ( 11 ), o versijose prancūzų ir vokiečių kalbomis šiose dviejose nuostatose vartojamos skirtingos sąvokos ( 12 ).
35.
Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ši taisyklė aiškiai paremta Briuselio konvencijos kontekste suformuluotomis lis pendens taisyklėmis, manau, kad nuo šių kalbinių skirtumų reikia atsiriboti. Aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalį reikia remtis prielaida, kad ši nuostata grindžiama ta pačia lis pendens sąvoka kaip ir reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnio 1 dalis, apimanti trijų lygių kriterijų, susijusį su ieškinio šalių, pagrindo ir dalyko tapatumu ( 13 ).
36.
Skirtumas tarp minėto 109 straipsnio ir reglamento „Briuselis I“lis pendens taisyklių susijęs su tuo, kad pirmuoju atveju sąlyga, susijusi su ieškinių tapatumu, yra įvykdyta, nepaisant to, kad formaliai skiriasi jų teisinis pagrindas, nes vienas ieškinys pareikštas remiantis Europos Sąjungos prekių ženklu, o kitas – nacionaliniu prekių ženklu, jei nagrinėjami prekių ženklai yra identiški ir galioja toms pačioms prekėms ar paslaugoms.
Dėl šalių tapatumo
37.
Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šioje byloje nagrinėjamoje antrojoje byloje dalyvauja atsakovė, kurios nebuvo pirmojoje byloje, t. y. grupei, kurią sudaro pirmos dvi atsakovės pagrindinėje byloje, priklausanti Vokietijos dukterinė bendrovė.
38.
Taigi reikia išnagrinėti, ar abiejų bylų šalys yra tos pačios.
39.
Iš tiesų, jei lygiagrečių bylų šalys sutampa tik iš dalies, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, privalo atsisakyti jurisdikcijos tik tiek, kiek abiejų bylų šalys yra tos pačios, tačiau jam leidžiama toliau nagrinėti bylą tarp kitų šalių ( 14 ).
40.
Šalių tapatumas iš esmės reiškia, kad kalbama apie tuos pačius asmenis.
41.
Tačiau tam tikrais išimtiniais atvejais ši sąlyga gali būti įvykdyta net ir tada, jei lygiagrečių bylų šalys yra skirtingi asmenys.
42.
Iš tiesų Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog negalima atmesti, kad abiejų šalių interesai gali būti laikomi tiek sutampančiais ir neatsiejamais, atsižvelgiant į abiejų bylų dalyką, kad taikant lis pendens taisykles šias šalis reikia laikyti viena ir ta pačia šalimi ( 15 ).
43.
Manau, kad toks išimtis atvejis susiklostė kalbant apie dvi lygiagrečias bylas dėl pažeidimo, kaip šioje byloje, dėl to paties žymens, kurį naudoja ekonomiškai susijusios bendrovės.
44.
Iš tiesų bendrovių grupėje intelektinės nuosavybės teisių, įskaitant prekių ženklų teisę, kontrolė turi būti pavesta vienam iš juridinių asmenų ir dažnai tai būna grupei vadovaujanti bendrovė, nors praktiškai žymenys gali būti vienodai naudojami visų grupės bendrovių.
45.
Šiomis aplinkybėmis atitinkamų bendrovių interesams, nors tai ir yra atskiri asmenys, būdingas toks bendrumas, kad šias bendroves galima laikyti viena ir ta pačia šalimi, atsižvelgiant į tikslą neleisti priimti vienas kitam prieštaraujančių teismo sprendimų dėl prekių ženklų ( 16 ).
46.
Todėl manau, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, abi lygiagrečias bylas dėl pažeidimo, kurių viena iškelta patronuojančiajai bendrovei, o kita – tai pačiai patronuojančiajai bendrovei ir jos patronuojamajai (dukterinei) bendrovei, reikia laikyti bylomis, kurių šalys tos pačios, jei šių bylų dalykas – ekonomiškai susijusių bendrovių to paties žymens naudojimas. Akivaizdu, kad nacionalinis teismas turės pritaikyti šiuos argumentus pagrindinei bylai.
Dėl bylų dėl pažeidimo tapatumo
47.
Kaip jau pažymėjau, Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalis grindžiama ta pačia lis pendens sąvoka kaip ir reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnio 1 dalis.
48.
Iš jurisprudencijos, susijusios su reglamentu „Briuselis I“, darytina išvada, kad bylos, kurioms taikoma lis pendens taisyklė, turi turėti tą patį „pagrindą“, t. y. tą patį faktinį ir teisinį pagrindą ( 17 ), ir tą patį „dalyką“, t. y. jų tikslas turi būti tas pats ( 18 ).
49.
Taigi bylos neturi būti „identiškos“ tikrąja šio žodžio prasme, tačiau turi sutapti jų pagrindas ir dalykas ( 19 ).
50.
Mano nuomone, Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, nes jame numatyta, kad jis taikomas teisių pažeidimo byloms tuo pačiu pagrindu ir dėl tų pačių prekių ženklų (nacionalinio ir Europos Sąjungos).
51.
Nagrinėjamu atveju, kalbant apie bylų pagrindą, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad abu ieškiniai paremti teisiniais pagrindais, kurie prilyginami vienas kitam taikant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą lis pendens taisyklę, t. y. tapačių nacionalinių prekių ženklų ir Europos Sąjungos prekių ženklo suteikiamomis išimtinėmis teisėmis.
52.
Be to, abiejų bylų faktinės aplinkybės tam tikru mastu sutampa, kiek jos susijusios su žymens „Merck“ naudojimu tose pačiose interneto svetainėse.
53.
Šioje byloje kylantys aiškinimo sunkumai susiję su teritoriniu šių ieškinių aspektu.
54.
Iš tiesų, nors abiem ieškiniais siekiama, kad būtų uždrausta naudoti tą patį žymenį, pažeidimo konstatavimo mastas abiejose bylose ir teritorinės draudimų pasekmės sutampa tik iš dalies.
55.
Taigi šios bylos aplinkybėmis pirmąjį ieškinį, pareikštą remiantis nacionaliniu prekių ženklu, nagrinėjančio teismo jurisdikcija apsiriboja Jungtinės Karalystės teritorija, o antrasis ieškinys pareikštas Europos Sąjungos prekių ženklų teisme pagal Reglamento Nr. 207/2009 97 straipsnio 1–4 dalis ir šis teismas turi jurisdikciją nagrinėti faktinių pažeidimo aplinkybių buvimą kiekvienos valstybės narės teritorijoje ir taikyti visoje Sąjungoje galiojantį draudimą.
56.
Kokį poveikį šis skirtumas turi pagrindo ir dalyko tapatumo vertinimui abiejose bylose?
57.
Šalių nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Ieškovė pagrindinėje byloje mano, kad dėl abiejų bylų teritorinės taikymo srities skirtumo negalima teigti, kad jos yra tapačios. Atsakovės pagrindinėje byloje teigia, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo tikslais nagrinėjama situacija susijusi su dviem tapačiomis bylomis.
58.
Komisija savo ruožtu nurodo, kad „pagrindo“ tapatumas turi būti susijęs su tų pačių prekių ženklų pažeidimu tų pačių valstybių narių teritorijoje. Jos teigimu, sąvoką „tuo pačiu pagrindu“ Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto kontekste reikia suprasti kaip susijusią su dviem ieškiniais, kuriuose remiamasi ne tik tapačių prekių ženklų pažeidimu, bet ir tapačia teritorija.
59.
Pažymėtina, kad šioje byloje iškeltas klausimas susijęs su problema, dėl kurios doktrinoje išsiskiria dvi pozicijos.
60.
Laikantis pirmosios pozicijos, Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktu draudžiama kelti antrą bylą dėl pažeidimo, susijusią su tapačiu prekių ženklu, neatsižvelgiant į teritorinius abiejų ieškinių aspektus. Kitaip tariant, pagal šią nuostatą reikalaujama, kad teismas, į kurį kreiptasi vėliau, remdamasis Europos Sąjungos prekių ženklu, atisakytų jurisdikcijos net ir tuo atveju, jei pirmasis ieškinys grindžiamas nacionaliniu ženklu, taigi yra susijęs su pažeidimo konstatavimu tik atitinkamos valstybės narės teritorijoje ( 20 ).
61.
Remiantis antrąja pozicija, du pažeidimo veiksmai, dėl kurių vienu metu pareikšti ieškiniai, grindžiami, viena vertus, nacionaliniu prekių ženklu ir, kita vertus, Europos Sąjungos prekių ženklu, yra tapatūs tik tuo atveju, jei faktinės aplinkybės susijusios su ta pačia teritorija. Europos Sąjungos prekių ženklų teismas neturi atsisakyti jurisdikcijos, jei teritorinė jo nagrinėjamos bylos aprėptis yra platesnė nei bylos, kurią nagrinėja nacionalinis teismas, kuriame byla iškelta pirmiausia ( 21 ). Ta pati abejonė dėl dviejų galimų Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo variantų taip pat matyti iš kai kurių nacionalinių teismų sprendimų ( 22 ).
62.
Atsižvelgiant į šias dvi pozicijas, linkstama pripažinti, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotė yra probleminė. Suprantama plačiai, ji, atrodo, atskleidžia Europos Sąjungos prekių ženklo savininko teisminės apsaugos spragą. Jis negalėtų pareikšti ieškinio dėl savo teisių apsaugos Europos mastu, jei tuo pačiu metu būtų pareikštas ieškinys dėl nacionalinio prekių ženklo, kurį nagrinėtų teismas, turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl pažeidimo, apsiribojančio tik vienos valstybės narės teritorija ( 23 ).
63.
Manau, siekiant išsklaidyti šią aiškinimo abejonę, reikėtų pasiremti nagrinėjamos nuostatos sistema.
64.
Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktu siekiamą tikslą lemia ryšys tarp dviejų principų: viena vertus, Europos Sąjungos prekių ženklo vienodo statuso pobūdis ir, kita vertus, šio prekių ženklo koegzistavimas su nacionaliniais prekių ženklais, todėl būtina vengti vienas kitam prieštaraujančių teismo sprendimų.
65.
Šių principų tarpusavio ryšį lemia Reglamento Nr. 207/2009 16 ir 17 konstatuojamosiose dalyse aprašyti tikslai. Pagal šias konstatuojamąsias dalis sprendimų dėl Europos Sąjungos prekių ženklų galiojimo ir pažeidimo pasekmės turi būti taikomos visoje Sąjungoje. Be to, būtina išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismų sprendimų bylose dėl tų pačių faktinių aplinkybių remiantis Europos Sąjungos prekių ženklu ir lygiagrečiais nacionaliniais prekių ženklais ( 24 ).
66.
Tačiau šių dviejų tikslų tarpusavio ryšiui būtų pakenkta, jei Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą reikėtų aiškinti plačiai, t. y. taip, kad juo Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui draudžiama remtis šio prekių ženklo poveikiu visoje Europoje dėl to, kad tuo pačiu metu yra nagrinėjama byla, iškelta remiantis nacionaliniu prekių ženklu ir susijusi su pažeidimu siauresnėje teritorijoje. Žinoma, toks aiškinimas padėtų siekti tikslo vengti vienas kitam prieštaraujančių teismo sprendimų, tačiau būtų pakenkta tikslui užtikrinti, kad sprendimų dėl Europos Sąjungos prekių ženklo pažeidimo pasekmės galiotų visoje Sąjungoje.
67.
Tačiau šių dviejų tikslų pusiausvyrą galima visiškai užtikrinti aiškinant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą kaip taikytiną tik toms lygiagrečioms byloms, kurių teritoriniai aspektai sutampa. Iš tiesų tokiu aiškinimu būtų užtikrinta, viena vertus, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas galėtų apsaugoti savo teises Europos mastu, net jei tuo pačiu metu yra pareikštas ieškinys, paremtas nacionaliniu prekių ženklu. Kita vertus, jis taip pat leistų išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismo sprendimų, nes teismų, lygiagrečiai nagrinėjančių bylas dėl nacionalinių prekių ženklų ir Europos Sąjungos prekių ženklo, teritorinę jurisdikciją galima aiškiai atriboti.
68.
Todėl manau, kad jei pirmoji byla yra paremta nacionaliniu prekių ženklu ir iškelta dėl pažeidimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje, o antroji paremta Europos Sąjungos prekių ženklu ir iškelta dėl pažeidimo šioje valstybėje narėje ir kitose Sąjungos teritorijos dalyse, šios dvi bylos sutampa tik iš dalies, kiek tai susiję su pažeidimu teritorijoje, kurioje šis nacionalinis prekių ženklas yra saugomas.
69.
Man atrodo, kad šį argumentą patvirtina bendresnis požiūris, kuriuo grindžiamas reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnio taikymas.
70.
Taikant šio reglamento 27 straipsnį, pagrindo ir dalyko tapatumą reikia nagrinėti, be kita ko, atsižvelgiant į galimas teismo, kuriame byla iškelta pirmiausia, priimsimo sprendimo pasekmes. Vadinasi, reikia kelti klausimą, ar šalis pirmojoje byloje dar galėtų ką nors laimėti antrojoje byloje laimėjusi ar pralaimėjusi pirmąją bylą ( 25 ).
71.
Todėl jurisdikcijos atsisakymas motyvuojant lis pendens galimas tik tiek, kiek sutampa potencialios abiejose bylose priimtinų teismo sprendimų pasekmės. Šis principas, jei jis galioja reglamento „Briuselis I“ 27 straipsniui, taip pat turi galioti ir Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktui ( 26 ).
72.
Tačiau, jeigu, kaip šioje byloje, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, priima sprendimą dėl nacionalinio prekių ženklo pažeidimo, pirmosios bylos laimėjimas nesuteiktų Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui tokios plačios apsaugos kaip ta, kurios prašoma vėliau iškeltoje byloje remiantis Europos Sąjungos prekių ženklu.
73.
Žinoma, Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktu taip pat siekiama išvengti situacijos, kai lygiagrečių prekių ženklų – Europos Sąjungos prekių ženklo ir tapataus nacionalinio prekių ženklo – savininkas galėtų kreiptis į du skirtingų valstybių narių teismus dėl to paties pažeidimo.
74.
Tačiau pažymėtina, kad tokio piktnaudžiavimo procesu negalima preziumuoti. Be kita ko, negalima atmesti, kad lygiagrečių prekių ženklų savininkas tam tikrose situacijose gali būti objektyviai priverstas remtis savo teisėmis dviejose lygiagrečiose bylose. Atrodo, kad taip yra šioje byloje, nes pažeidimas, susijęs su Jungtinės Karalystės teritorija, turi būti nagrinėjamas kartu su ginču dėl sutarties, kilusiu dėl 1970 m. sausio 1 d. koegzistavimo susitarimo.
75.
Galiausiai manau, kad mano siūlomą aiškinimą patvirtina dar svarbesni argumentai, grindžiami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintu veiksmingos teisinės gynybos principu.
76.
Šiuo klausimu suprantu, kad rėmimasis Pagrindinių teisių chartija iš esmės negali pakeisti lis pendens ar taisyklių, susijusių su jurisdikciją turinčio teismo nustatymu apskritai, taikymo srities ( 27 ). Tačiau manau, kad jeigu atitinkama nuostata gali būti aiškinama dvejopai, reikia pasirinkti tą aiškinimą, kuris leistų užtikrinti tokį sprendimą, kuris būtų grindžiamas veiksmingos teisinės gynybos principu. Jei Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą reikėtų aiškinti kaip reikalaujantį, kad Europos Sąjungos prekių ženklų teismas atsisakytų jurisdikcijos, jei tuo pat metu yra iškelta byla teisme, turinčiame siauresnę teritorinę jurisdikciją, galėtų būti pažeista Europos Sąjungos prekių ženklo savininko teisių teisinė gynyba.
77.
Dėl visų šių priežasčių manau, jog Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad dviejų bylų dėl pažeidimo, iš kurių pirmoji iškelta remiantis nacionaliniu prekių ženklu ir susijusi su pažeidimu valstybės narės teritorijoje, o antroji iškelta remiantis Europos Sąjungos prekių ženklu ir susijusi su pažeidimu visoje Sąjungoje, dalykas ir pagrindas sutampa tik iš dalies, kiek tai susiję su valstybės narės, kurioje šis nacionalinis prekių ženklas yra saugomas, teritorija.
Dėl dalinio jurisdikcijos atsisakymo tik Sąjungos teritorijos dalyje
78.
Kokia pareiga pagal Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą tenka teismui, kuriame byla iškelta vėliau, jei bylos dėl pažeidimo sutampa tik iš dalies?
79.
Iš esmės, jeigu abi bylos sutampa tik iš dalies, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, privalo atsisakyti jurisdikcijos tik paaiškėjus, kad tai būtina siekiant išvengti tokios sutapties ( 28 ).
80.
Aišku, tam reikia, kad toks dalinis jurisdikcijos atsisakymas būtų galimas, atsižvelgiant į antrosios bylos pobūdį.
81.
Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nustatęs principus, pagal kuriuos Europos Sąjungos prekių ženklų teismas išimties tvarka gali apriboti teritorines teismo sprendimo pasekmes byloje dėl pažeidimo dviem atvejais, t. y. kai: pirma, ieškovas apribojo savo ieškinio teritorinę taikymo sritį įgyvendindamas teisę nustatyti ieškinio aprėptį ir, antra, Europos Sąjungos prekių ženklų teismas, remdamasis įrodymais, kuriuos jam iš esmės turi pateikti atsakovas, nusprendžia, kad dėl nagrinėjamo žymens naudojimo nekyla jokios galimybės supainioti su Europos Sąjungos prekių ženklu tiksliai apibrėžtoje Sąjungos teritorijos dalyje ( 29 ).
82.
Man atrodo, reikėtų pridėti trečiąjį teismo sprendimo, priimto byloje dėl Europos Sąjungos prekių ženklo pažeidimo, teritorinės taikymo srities apribojimo atvejį. Jis susijęs su situacija, kai Europos Sąjungos prekių ženklų teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi iš dalies atsisakyti jurisdikcijos, kad atskirtų vienu metu pareikštų ieškinių, grindžiamų nacionaliniais ir Europos Sąjungos prekių ženklais, aprėptį.
83.
Be to, manau, kad atsakomybė už teritorinės jurisdikcijos apibrėžimą siekiant išvengti lis pendens situacijos tenka ne bylos šalims, o teismui, kuriame byla iškelta vėliau.
84.
Šis argumentas kyla ir iš teismo vaidmens apibrėžiant savo teritorinę jurisdikciją, ir iš lis pendens taisyklių mechanizmo, pagal kurį numatyta, kad bylos nagrinėjimą reikia sustabdyti, o tada – dėl lis pendens situacijos atsisakyti jurisdikcijos. Jis taip pat atspindėtas Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punkto tekste, kuriame reikalaujama, kad teismas, į kurį buvo kreiptasi vėliau, pats atsisakytų jurisdikcijos.
85.
Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirmiau, manau, kad Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jeigu vienu metu remiantis nacionaliniu prekių ženklu ir Europos Sąjungos prekių ženklu pareikšti ieškiniai iš dalies sutampa, kiek tai susiję su teritorija, kurioje yra saugomas nacionalinis prekių ženklas, Europos Sąjungos prekių ženklų teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi atsisakyti jurisdikcijos net ir savo iniciatyva dėl tos ieškinio dalies, kuri susijusi su teritorija, kurios atžvilgiu ieškiniai sutampa.
Subsidiariai – dėl dalinio atsisakymo pasekmių
86.
Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą analizę, į penktąjį, šeštąjį ir septintąjį prejudicinius klausimus nebūtina atsakyti. Subsidiariai juos glaustai išnagrinėsiu, jei Teisingumo Teismas manytų, kad į juos tikslinga atsakyti.
87.
Penktuoju ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar į dalinį ieškovės pagrindinėje byloje ieškinio atsisakymą, susijusį su pažeidimu Jungtinės Karalystės teritorijoje, galima atsižvelgti taikant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies b punktą.
88.
Pirmiausia pažymiu, jog atsakovės pagrindinėje byloje nurodo, kad nagrinėjamas atsisakymas negalioja pagal nacionalines proceso taisykles, pagal kurias, kad atsisakymas vienašališkai sukeltų pasekmių, jis turi būti pareikštas prieš posėdį. Tačiau tai yra nacionalinės proceso teisės klausimas, kuris nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Todėl išnagrinėsiu atsisakymo pasekmes tik Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies b punkto atžvilgiu.
89.
Šiuo klausimu ieškovė pagrindinėje byloje teigia, kad šioje byloje dėl atsisakymo panaikinama dviejų bylų sutaptis, todėl nebelieka lis pendens situacijos. Atsakovės pagrindinėje byloje savo ruožtu teigia, kad lis pendens situaciją reikia vertinti, kai byla pradedama, todėl į atsisakymą, pareikštą jau nagrinėjant bylą, negalima atsižvelgti.
90.
Kiek žinau, Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės priimti sprendimo dėl atsisakymo pasekmių lis pendens taisyklių taikymui ( 30 ).
91.
Žinoma, kadangi lis pendens taisyklės susijusios su teismo, kuriame iškelta byla, jurisdikcija, sprendimas šiuo klausimu iš esmės turi būti priimtas remiantis ieškinio pareiškimo metu buvusia situacija.
92.
Tačiau šį argumentą reikia suderinti su atitinkamų taisyklių tikslu – išvengti vienas kitam prieštaraujančių teismo sprendimų. Manau, jeigu po incidento nagrinėjant bylą nebėra prieštaravimo grėsmės, taikant lis pendens taisykles, į jį reikėtų atsižvelgti ( 31 ).
93.
Taigi manau, jeigu, atsižvelgiant į teisėtą dalinį ieškinio atsisakymą nagrinėjant vėliau iškeltą bylą, vienu metu pareikštų ieškinių dėl pažeidimo jau nebegalima laikyti tapačiais, į šį atsisakymą reikia atsižvelgti taikant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą.
Subsidiariai – dėl prekių ir paslaugų tapatumo
94.
Septintuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia atskirti Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytus atvejus.
95.
Nors šio aspekto svarba sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepaaiškinta, pagrindinės bylos šalys diskutavo dėl to, ar Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktas taikomas, jeigu Europos Sąjungos prekių ženklas, kuriuo remiamasi teisme, į kurį kreiptasi vėliau, taip pat įregistruotas papildomoms prekėms ir paslaugoms, palyginti su nacionaliniu prekių ženklu, kuriuo remiamasi pirmiau iškeltoje byloje.
96.
Šiuo klausimu, kaip teisingai pažymi Komisija, taikant Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalies a punktą, atrodo svarbu sužinoti, ar dviejuose teismuose nagrinėjamose bylose atitinkamai remiamasi nacionalinio prekių ženklo ir Europos Sąjungos prekių ženklo pažeidimu, kiek tai susiję su tomis pačiomis prekėmis ir paslaugomis. Jei pažeidimu, susijusiu su papildomomis prekėmis ar paslaugomis, remiamasi tik teisme, kuriame byla iškelta vėliau, abiejų ieškinių pagrindas sutampa tik iš dalies, todėl reikėtų svarstyti dalinį jurisdikcijos atsisakymą.
97.
Tačiau, kaip jau pažymėjau, šis aspektas neturi reikšmės, jei Teisingumo Teismas pritartų mano siūlomiems atsakymams į pirmus keturis prejudicinius klausimus.
Išvada
98.
Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Landgericht Hamburg (Hamburgo apygardos teismas, Vokietija) pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:
2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 109 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos dvi bylos dėl pažeidimo, iš kurių pirmoji iškelta remiantis nacionaliniu prekių ženklu ir susijusi su pažeidimu valstybės narės teritorijoje, o antroji iškelta remiantis Europos Sąjungos prekių ženklu ir susijusi su pažeidimu visoje Sąjungos teritorijoje, šios bylos sutampa tik iš dalies, t. y. kiek jos susijusios su šios valstybės narės teritorija.
Europos Sąjungos prekių ženklų teismas, į kurį kreiptasi vėliau, turi net savo iniciatyva atsisakyti jurisdikcijos dėl ieškinio dalies, susijusios su teritorija, kurios atžvilgiu bylos sutampa.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1). 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424 kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 207/2009 ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo, ir kuriuo panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2869/95 dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) mokamų mokesčių, (OL L 341, 2015, p. 21) buvo tik įtrauktos nuorodos „Europos Sąjungos prekių ženklas“, tačiau atitinkamos nuostatos nepakeistos.
( 3 ) 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42, toliau – reglamentas „Briuselis I“).
( 4 ) Nuo 2015 m. sausio 10 d. pakeistas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 29 straipsniu. Atsižvelgiant į šio reglamento 66 straipsnio 1 dalyje numatytą pereinamojo laikotarpio taisyklę, šiam ieškiniui, pareikštam iki 2015 m. sausio 10 d., toliau taikomas reglamentas „Briuselis I“. Be to, pažymėtina, kad pirmoje abiejų straipsnių dalyje numatytas lis pendens atvejis suformuluotas tapačiai.
( 5 ) Reglamento Nr. 207/2009 17 konstatuojamoji dalis.
( 6 ) 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeista vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija).
( 7 ) Žr. generalinio advokato E. Tanchev išvadą byloje Hummel Holding (C‑617/15, EU:C:2017:13, 33 punktas).
( 8 ) Žr. D. Schennen, iš G. Eisenführ, D. Schennen „Gemeinschaftsmarkenverordnung“, 4 leidimas, Carl Heymanns, Kelnas, 2014, 109 straipsnis, 4 punktas.
( 9 ) Dėl Briuselio konvencijos 21 straipsnio žr. 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Gubisch Maschinenfabrik (144/86, EU:C:1987:528, 11 punktas) ir 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Tatry (C‑406/92, EU:C:1994:400, 30 punktas). Nesutinku su D. Schennen, kuris pažymi, kad šalių ir faktinių aplinkybių tapatumas vertinamas pagal nacionalinę proceso teisę. Žr. D. Schennen, iš G. Eisenführ, D. Schennen „Gemeinschaftsmarkenverordnung“, 4 leidimas, Carl Heymanns, Kelnas, 2014, 109 straipsnis, 8 punktas.
( 10 ) Žr. 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Gubisch Maschinenfabrik (144/86, EU:C:1987:528, 14 punktas) ir 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Tatry (C‑406/92, EU:C:1994:400, 38 punktas).
( 11 ) „[Actions / proceedings] involving the same cause of action“.
( 12 ) Prancūzų k. „demandes ayant le même objet et la même cause“ (reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnis) ir „actions en contrefaçon <…> formées pour les mêmes faits“ (Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnio 1 dalis). Vokiečių k. atitinkamai „Klagen wegen desselben Anspruchs“ ir „Verletzungsklagen … wegen derselben Handlungen“.
( 13 ) Dėl ryšio tarp Reglamento Nr. 207/2009 ir reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnio žr. generalinio advokato M. Bobek išvadą byloje Apple and Pear Australia ir Star Fruits Diffusion / EUIPO (C‑226/15 P, EU:C:2016:250, 35–37 punktai). Kalbant apie dviejų nuostatų tarpusavio ryšį, Jungtinės Karalystės teismai padarė tą pačią išvadą, žr. Hearst Holdings Inc & Anor v A.V.E.L.A. Inc & Ors [2014] EWHC 1553 (Ch) (2014 m. gegužės 14 d.) 18 punktas.
( 14 ) 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Tatry (C‑406/92, EU:C:1994:400, 34 punktas).
( 15 ) Šiuo klausimu dėl lygiagrečių bylų tarp draudėjo ir draudiko žr. 1998 m. gegužės 19 d. Sprendimą Drouot assurances (C‑351/96, EU:C:1998:242, 19 ir 23 punktai).
( 16 ) Panašią poziciją taip pat žr. M. Hartman „Die Gemeinschaftsmarke im Verletzungsverfahren“, Peter Lang, Frankfurtas prie Maino, 2009, p. 164.
( 17 ) 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Tatry (C‑406/92, EU:C:1994:400, 39 punktas), 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Mærsk Olie & Gas (C‑39/02, EU:C:2004:615, 38 punktas) ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimas Aannemingsbedrijf Aertssen ir Aertssen Terrassements (C‑523/14, EU:C:2015:722, 43 punktas).
( 18 ) 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Tatry (C‑406/92, EU:C:1994:400, 41 punktas), 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimas Gantner Electronic (C‑111/01, EU:C:2003:257, 25 punktas) ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimas Aannemingsbedrijf Aertssen ir Aertssen Terrassements (C‑523/14, EU:C:2015:722, 45 punktas).
( 19 ) Žr., be kita ko, P. Mankowski ir U. Magnus (leid.) „European Commentaries on Private International Law (ECPIL), Brussels Ibis Regulation“, I t., Otto Schmidt, Kelnas, 2016, 29 straipsnis, p. 726.
( 20 ) Žr. H. Schack „Die grenzüberschreitende Durchsetzung gemeinschaftsweiter Schutzrechte“, iš Festschrift für Rolf Stürner, Mohr Siebeck, Tiubingenas, 2013, p. 1352.
( 21 ) Žr. D. Halbsguth „Territorialität im Verletzungsverfahren aus der Europäischen Gemeinschaftsmarke“, Hamburgas, 2010, p. 117 ir 118, ir R. Janal „Europäisches Zivilverfahrensrecht und Gewerblicher Rechtsschutz“, Mohr Siebeck, Tiubingenas, 2015, §13 Rn 61.
( 22 ) Žr., viena vertus, Vokietijos teismų jurisprudenciją (OLG Düsseldorf, 08.11.2005 – I‑20 U 110/04 – RODEO / RODEO DRIVE) ir, kita vertus, Jungtinės Karalystės teismų jurisprudenciją (Prudential Assurance v. Prudential Insurance [2003] EWCA Civ 327 ir Hearst Holdings Inc & Anor v A.V.E.L.A. Inc & Ors [2014] EWHC 1553). Dėl šių teismo sprendimų analizės žr. M. Hartmann „Die Gemeinschaftsmarke im Verletzungsverfahren“, Peter Lang, Frankfurtas prie Maino, 2009, p. 105–108.
( 23 ) Žr. D. Halbsguth, op. cit., p. 118; R. Janal, op. cit., p. 61; Schack, op. cit., p. 1352. H. Schack pažymi, kad toks rezultatas yra „griežtas, bet, matyt, to norėjo“ teisės aktų leidėjas („hart aber anscheinend gewollt“).
( 24 ) Dėl šių dviejų konstatuojamųjų dalių tarpusavio ryšio žr. 2011 m. balandžio 12 d. Sprendimą DHL Express France (C‑235/09, EU:C:2011:238, 42 punktas).
( 25 ) Žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvadą byloje Weber (C‑438/12, EU:C:2014:43, 67 punktas).
( 26 ) Žr. R. Janal, op. cit., §13 Rn 61.
( 27 ) Žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvadą byloje Weber (C‑438/12, EU:C:2014:43, 87 ir 88 punktai).
( 28 ) Šiuo klausimu dėl dalinio šalių tapatumo žr. 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Tatry (C‑406/92, EU:C:1994:400, 33 punktas).
( 29 ) Žr. 2011 m. balandžio 12 d. Sprendimą DHL Express France (C‑235/09, EU:C:2011:238, 46–48 punktai) ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimą combit Software (C‑223/15, EU:C:2016:719, 36 punktas).
( 30 ) Teisingumo Teismo jurisprudencijoje į šį klausimą aiškiai neatsakyta. 2004 m. spalio 14 d. Sprendime MærskOlie & Gas (C‑39/02, EU:C:2004:615, 41 punktas) Teisingumo Teismas, taikydamas reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnį, atsižvelgė į tai, kad pirmoji byla buvo galutinai užbaigta, todėl nebebuvo „susijusių ieškinių“. Tačiau 2003 m. gegužės 8 d. Sprendime Gantner Electronic (C‑111/01, EU:C:2003:257, 30 punktas) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Briuselio konvencijos 21 straipsnio tikslas būtų pažeistas, jei ieškinių turinį ir pobūdį būtų galima pakeisti atsižvelgiant į būtinai vėliau atsakovo pateiktus reikalavimus, nes dėl tokio sprendimo iš tiesų galėtų nutikti taip, kad teismas, kuris prieš tai buvo nustatytas kaip turintis jurisdikciją pagal šį straipsnį, vėliau turėtų jos atsisakyti.
( 31 ) Dėl Jungtinės Karalystės jurisprudencijos žr. A. Briggs „Civil Jurisdiction and Judgments“, Routledge, Niujorkas, 2015, p. 324. Šiuo klausimu pažymėta, kad Briuselio konvencijos 21 ir 22 straipsniai susiję su lygiagrečiomis bylomis ir todėl netaikomi, jeigu šalis faktiškai užbaigė pirmąją bylą (Internationale Nederlanden Aviation Lease BP -v-Civil Aviation Authority [1997] 1 Lloyd’s Reports 80). Italijos Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) yra nusprendęs taip pat, atsižvelgdamas į tos pačios konvencijos 21 straipsnį, 1993 m. balandžio 28 d. sprendime (Nr. 4992).