GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2017 m. liepos 26 d. ( 1 )
Byla C‑243/16
Antonio Miravitlles Ciurana,
Alberto Marína Lorente,
Jorge Benito García,
Juan Gregorio Benito García
prieš
Contimark SA,
Jordi Socías Gispert
(Juzgado de lo Social no 30 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 30, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2012/30/ES – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniai – Bendrovių teisė – Darbo užmokesčio įsiskolinimų išieškojimas – Tiesioginio ieškinio bendrovei ir bendrovės vadovui, kuris yra bendrovės skolų bendraskolis, pareiškimas tuo pačiu metu tame pačiame teisme“
I. Įvadas
1.
Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/101/EB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės reikalauja iš [SESV 54 straipsnio antroje pastraipoje] apibrėžtų bendrovių siekiant apsaugoti narių ir trečiųjų asmenų interesus, koordinavimo, siekiant suvienodinti tokias apsaugos priemones ( 2 ), 2, 6, 7 ir 8 straipsnių, 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/30/ES dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 54 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, akcines bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo ( 3 ), 19 ir 36 straipsnių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20, 21 ir 51 straipsnių išaiškinimu.
2.
Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Antonio Miravitlles Ciurana, Alberto Marina Lorente, Jorge Benito García ir Juan Gregorio Benito García ginčą su Contimark SA ir jos vadovu Jordi Socías Gispert dėl darbo užmokesčio įsiskolinimų ir kitų sumų, kurias ši bendrovė turėjo jiems sumokėti, išieškojimo.
3.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – Juzgado de lo Social no30 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 30, Ispanija) – kelia klausimą dėl Sąjungos teisės nuostatų, kuriomis apsaugomos bendrovių kreditorių teisės, įgyvendinimo ir jų suderinamumo su nacionalinėmis proceso taisyklėmis, pagal kurias teismas, kuriam pavesta vykdyti sprendimus, nustatančius darbo užmokesčio įsiskolinimų sumą, neturi jurisdikcijos priimti sprendimo pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo prašymu dėl bendrovės samdyto vadovo atsakomybės siekiant įpareigoti jį solidariai sumokėti įsiskolintas sumas.
4.
Šioje išvadoje pirmiausia patikslinsiu, kodėl pagrindinėje byloje nagrinėjama teisinė situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.
5.
Tada nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad:
–
Direktyvos 2012/30 19 straipsnį ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo principus reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas, jį samdžiusios bendrovės kreditorius, privalo kreiptis į kitą teismą nei darbo bylų teismas ir prašyti pripažinti solidariąją šios bendrovės vadovo atsakomybę dėl to, kad šis neįvykdė savo komercinio pobūdžio įsipareigojimų, jeigu šie teisės aktai nėra mažiau palankūs už tuos, kuriais reglamentuojami panašūs vidaus ieškiniai ir jei dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunku įgyvendinti šia direktyva suteikiamas teises, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir
–
tokiais nacionalinės teisės aktais, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, nepažeidžiami vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai, įtvirtinti, be kita ko, Chartijos 20 ir 21 straipsniuose.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Chartija
6.
Chartijos 20 straipsnyje „Lygybė prieš įstatymą“ nustatyta, kad „prieš įstatymą visi lygūs“.
7.
Chartijos 21 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ nustatyta:
„1. Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.
2. Sutarčių taikymo srityje ir nepažeidžiant konkrečių jų nuostatų draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens pilietybės.“
8.
Chartijos 51 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:
„1. Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.
2. Ši Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų, nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų.“
2. Direktyva 2009/101
9.
Direktyvos 2009/101 2 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad 1 straipsnyje nurodytos bendrovės būtinai atskleistų bent šiuos dokumentus ir duomenis:
a)
steigimo dokumentą ir įstatus, jei tai yra atskiras dokumentas;
b)
visus a punkte minėtų dokumentų pakeitimus, įskaitant bendrovės veiklos trukmės pratęsimą;
c)
po kiekvieno steigimo dokumento arba įstatų pakeitimo – viso steigimo dokumento ar įstatų teksto aktualią redakciją;
d)
paskyrimą, atleidimą iš pareigų ir duomenis apie asmenis, kurie kaip teisės aktuose numatytas organas arba tokio organo nariai:
i)
yra įgalinti atstovauti bendrovei jos santykiuose su trečiaisiais asmenimis ir teisminiuose procesuose; atskleidžiant tokią informaciją, turi būti nurodyta, ar įgalinti atstovauti bendrovei asmenys gali tai daryti vieni, ar privalo veikti kartu;
ii)
dalyvauja atliekant bendrovės administravimą, priežiūrą ar kontrolę;
e)
mažiausiai vieną kartą per metus – duomenis apie pasirašytąjį kapitalą, jei steigimo dokumente ar įstatuose minimas autorizuotas kapitalas, išskyrus atvejus, kai dėl bet kokio pasirašytojo kapitalo padidėjimo būtina pakeisti įstatus;
f)
kiekvienų finansinių metų apskaitos dokumentus, kuriuos reikalaujama paskelbti laikantis Tarybos direktyvų 78/660/EEB ( 4 ), 83/349/EEB ( 5 ), 86/635/EEB ( 6 ) ir 91/674/EEB ( 7 );
g)
bet kokį bendrovės buveinės perkėlimą;
h)
bendrovės likvidavimą;
i)
bet kokį teismo sprendimą dėl bendrovės pripažinimo negaliojančia;
j)
likvidatorių paskyrimą, duomenis apie juos ir jų atitinkamus įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai šie įgaliojimai tiesiogiai ir išimtinai yra numatyti įstatyme ar bendrovės įstatuose;
k)
likvidavimo užbaigimą ir tose valstybėse narėse, kuriose pašalinimas iš registro sukelia teisines pasekmes, apie bet kurio tokio pašalinimo faktą.“
10.
Pagal šios direktyvos 6 straipsnį:
„Kiekviena valstybė narė nustato, kokie asmenys atlieka atskleidimo formalumus.“
11.
Minėtos direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės numato atitinkamas sankcijas bent tokiais atvejais, kai:
a)
neatskleidžiami apskaitos dokumentai, kaip reikalaujama 2 straipsnio f punkte;
b)
komerciniuose dokumentuose ar bet kurioje bendrovės interneto svetainėje nepateikiami 5 straipsnyje numatyti privalomi duomenys.“
12.
Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta:
„Jeigu iki tol, kol steigiama bendrovė įgijo juridinio asmens teises, jos vardu buvo atlikti veiksmai, o bendrovė neprisiima iš tokių veiksmų kilusių įsipareigojimų, už juos be apribojimų solidariai yra atsakingi veikę asmenys, išskyrus atvejus, kai susitarta kitaip.“
3. Direktyva 2012/30
13.
Direktyvos 2012/30 3, 5 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(3)
siekiant užtikrinti minimalią lygiavertę akcinių bendrovių akcininkų ir kreditorių apsaugą, itin svarbu yra koordinuoti nacionalines nuostatas dėl jų steigimo ir kapitalo palaikymo, didinimo arba mažinimo;
<…>
(5)
Sąjungos nuostatos yra būtinos dėl kapitalo, kuris yra kreditorių garantija, palaikymo, ypač uždraudžiant kokiu nors būdu jį sumažinti, paskirstant akcininkams, kai pastarieji neturi teisės gauti kapitalo dalies, ir ribojant bendrovės teisę įsigyti savas akcijas;
<…>
(12)
siekiant sustiprinti standartizuotą kreditorių apsaugą visose valstybėse narėse, kreditoriai turėtų galėti pasinaudoti, esant tam tikroms sąlygoms, teisminėmis arba administracinėmis procedūromis, kai dėl akcinės bendrovės kapitalo sumažinimo kyla grėsmė jų reikalavimams.“
14.
Šios direktyvos 19 straipsnyje nustatyta:
„1. Jeigu prarandama didelė pasirašytojo kapitalo dalis, per valstybių narių įstatymais nustatytą laikotarpį šaukiamas visuotinis akcininkų susirinkimas apsvarstyti, ar bendrovė turi būti likviduota, ar turi būti imtasi kitų priemonių.
2. Pagal 1 dalį dideliu laikomas nuostolio dydis valstybių narių įstatymais negali būti nustatytas didesnis kaip pusė pasirašytojo kapitalo.“
15.
Tos pačios direktyvos 34 straipsnyje numatyta:
„Pasirašytasis kapitalas turi būti mažinimas, išskyrus teismo sprendimu mažinamą kapitalą, bent jau visuotinio susirinkimo, veikiančio pagal 44 straipsnyje išdėstytas taisykles dėl kvorumo ir daugumos nedarant poveikio 40 ir 41 straipsniams, sprendimu. Toks sprendimas skelbiamas taip, kaip nustatyta kiekvienos valstybės narės teisės aktuose pagal Direktyvos [2009/101] 3 straipsnį.
Pranešime dėl susirinkimo sušaukimo būtina nurodyti bent mažinimo tikslą ir būdą.“
16.
Pagal šios direktyvos 36 straipsnį:
„1. Tuo atveju, kai mažinamas pasirašytasis kapitalas, bent tie kreditoriai, kurių reikalavimai yra ankstesni nei sprendimo dėl kapitalo sumažinimo paskelbimo data, turi bent jau turėti teisę gauti jų reikalavimų, kurie dar neturėjo būti įvykdyti iki tokio paskelbimo dienos, įvykdymo užtikrinimą. Valstybės narės negali tokios teisės nepaisyti, išskyrus atvejus, kai kreditorius turi pakankamas apsaugos priemones ar jei tokios apsaugos priemonės, atsižvelgiant į bendrovės turtą, nėra būtinos.
Valstybės narės nustato sąlygas, skirtas pasinaudoti pirmoje pastraipoje nurodyta teise. Bet kuriuo atveju valstybės narės užtikrina, kad kreditoriams būtų leidžiama kreiptis į atitinkamą administracinę arba teisminę instituciją dėl tinkamų apsaugos priemonių, jeigu jie gali įtikinamai parodyti, kad dėl pasirašytojo kapitalo sumažinimo kyla grėsmė jų reikalavimų įvykdymui ir kad iš bendrovės tinkamų apsaugos priemonių nebuvo gauta.“
2. Valstybių narių įstatymuose taip pat nustatoma bent tai, kad sumažinimas turėtų būti negaliojantis arba kad joks išmokėjimas negali būti atliekamas akcininkų naudai, kol nebus patenkinti kreditoriai arba teismas nuspręs, kad jų pareiškimas neturi būti priimtas.
3. Šis straipsnis taikomas, kai pasirašytasis kapitalas mažinamas dėl visiško ar dalinio atsisakymo įmokėti priklausantį akcininkų įnašų likutį.“
B. Ispanijos teisė
17.
Ley de Sociedades de Capital (Kapitalo bendrovių įstatymas), patvirtinto 2010 m. liepos 2 d.Real Decreto Legislativo 1/2010 (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/2010) ( 8 ), 236 straipsnyje „Atsakomybės sąlygos“ nurodyta:
„1. Vadovai <…> atsako prieš bendrovę, narius ir bendrovės kreditorius už nuostolius, patirtus dėl su teisės aktais ar įstatais nesuderinamų veiksmų arba dėl neveikimo, ir už nuostolius, padarytus dėl neįvykdytų įsipareigojimų, susijusių su jų pareigų vykdymu.
2. Nė vienu atveju nuo atsakomybės neatleidžia aplinkybė, kad žalos sukėlusį veiksmą atliko arba sutartį sudarė, leido sudaryti arba patvirtino visuotinis susirinkimas.“
18.
Šio įstatymo 237 straipsnyje „Solidarus atsakomybės pobūdis“ nustatyta:
„Žalą sukėlusius veiksmus atlikę ar sutartį sudarę valdymo organo nariai atsako solidariai, išskyrus tuos, kurie įrodo, kad apie juos nežinojo, nedalyvavo nei imantis šių veiksmų, nei juos įgyvendinant, arba, jeigu žinojo apie šiuos veiksmus, kad veikė taip, kaip reikėtų veikti siekiant užkirsti kelią žalai, arba bent jau aiškiai jiems prieštaravo.“
19.
Šio įstatymo 238 straipsnio „Bendrovės ieškinys dėl žalos atlyginimo“ 1 dalyje nurodyta:
„Ieškinį dėl žalos atlyginimo vadovams pareiškia bendrovė, remdamasi visuotinio susirinkimo sprendimu, kuris gali būti priimtas bet kurio nario prašymu <…>.“
20.
KBĮ 240 straipsnyje „Subsidiari kreditorių teisė pareikšti bendrovės ieškinį dėl žalos atlyginimo“ nurodyta:
„Bendrovės kreditoriai gali pareikšti vadovams ieškinį dėl žalos atlyginimo, jeigu jo nepareiškė bendrovė ar jos nariai, kai paaiškėja, kad bendrovės turto nepakanka jų reikalavimams patenkinti.“
21.
Šio įstatymo 241 straipsnyje „Individualus ieškinys dėl žalos atlyginimo“ numatyta:
„Akcininkai ir tretieji asmenys, kurių interesus tiesiogiai pažeidė vadovų veiksmai, išsaugo teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo už atitinkamus veiksmus.“
22.
To paties įstatymo 362 straipsnyje „Likvidavimas konstatavus, kad egzistuoja teisės aktuose arba įstatuose numatytas pagrindas“ nurodyta:
„Kapitalo bendrovės likviduojamos esant teisės aktuose arba įstatuose numatytam pagrindui, kurį tinkamai konstatuoja visuotinis susirinkimas arba šis pagrindas konstatuojamas teismo sprendimu.“
23.
Iš minėto įstatymo 363 straipsnio „Likvidavimo pagrindai“ 1 dalies matyti, kad:
„1. Kapitalo bendrovė likviduojama:
a)
dėl veiklos, kuri yra pagrindinė bendrovės veikla, nutraukimo. Preziumuojama, kad bendrovė nutraukė veiklą, jeigu ji nevykdo veiklos ilgiau nei vienus metus;
<…>
e)
kai dėl nuostolių grynoji nuosavo kapitalo vertė tampa mažesnė už pusę akcinio kapitalo vertės, nebent akcinis kapitalas pakankamai padidinamas arba sumažinamas ir nebelieka pagrindo prašyti skelbti įmonės bankrotą.
<…>.“
24.
KPĮ 365 straipsnyje „Pareiga sušaukti visuotinį susirinkimą“ nurodyta:
„1. Vadovai privalo per du mėnesius sušaukti visuotinį susirinkimą, kad būtų priimtas sprendimas dėl likvidavimo, arba, jeigu bendrovė nemoki, paskelbtas jos bankrotas.
Kiekvienas akcininkas gali prašyti vadovų sušaukti visuotinį susirinkimą, jeigu mano, kad yra likvidavimo pagrindas arba kad bendrovė yra nemoki.
2. Visuotinis susirinkimas gali balsuoti dėl likvidavimo, o jei toks sprendimas numatytas darbotvarkėje – priimti visus sprendimus, kurie yra būtini, kad [likvidavimo] pagrindas išnyktų.“
25.
Šio įstatymo 366 straipsnyje „Likvidavimas teismine tvarka“ nurodyta:
„1. Jei visuotinis susirinkimas nešaukiamas, jis nesusirenka arba nepriima pirmesniame straipsnyje nurodytų sprendimų, kiekvienas suinteresuotasis asmuo gali prašyti bendrovės likvidavimo bendrovės buveinės vietos komercinių bylų teisme. Prašymas teismui likviduoti bendrovę paduodamas prieš bendrovę.
2. Vadovai privalo kreiptis į teismą dėl bendrovės likvidavimo, jei visuotinio susirinkimo sprendimu nepritariama likvidavimui arba jei nepavyksta priimti jokio sprendimo.
Prašymas pateikiamas per du mėnesius nuo numatytos visuotinio susirinkimo datos, jei susirinkimas neįvyko, arba nuo įvykusio susirinkimo datos, kai priimamas sprendimas nepritarti likvidavimui, arba jeigu nepavyksta priimti jokio sprendimo.“
26.
Minėto įstatymo 367 straipsnio „Solidarioji direktorių atsakomybė“ 1 dalyje nurodyta:
„Už bendrovės įsipareigojimus, kilusius po likvidavimo teisinio pagrindo atsiradimo, solidariai atsako vadovai, kurie neįvykdo pareigos per dviejų mėnesių terminą sušaukti visuotinį susirinkimą, kad prireikus būtų priimtas sprendimas likviduoti bendrovę, ir vadovai, kurie nesikreipia į teismą dėl įmonės likvidavimo arba, jei reikia, dėl bankroto paskelbimo per dviejų mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo numatytos visuotinio susirinkimo datos, jeigu jis nesusirenka, arba nuo įvykusio susirinkimo datos, jeigu jis balsuoja prieš likvidavimą.“
27.
1985 m. liepos 1 d.Ley Orgánica 6/1985 del poder judicial (Pagrindų įstatymas 6/1985 dėl teismų valdžios) ( 9 ) 9 straipsnyje nustatyta:
„1. Teismai savo jurisdikciją įgyvendina tik tais atvejais, kai teisės aktuose jiems suteikta kompetencija.
2. Civilinių bylų teismai, be jiems priskirtų bylų, taip pat nagrinėja visas bylas, kurios nėra priskirtos jokiam kitam teismui.
<…>
5. Socialinių bylų teismai nagrinėja ieškinius, priskiriamus socialinės teisės šakai, nesvarbu, ar tai būtų individualus, ar kolektyvinis ginčas, taip pat skundus dėl socialinės apsaugos ar prieš valstybę nukreiptus skundus, jeigu pagal darbo teisę konkrečioje srityje atsakomybė priskiriama valstybei.
<…>.“
28.
Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Tik prejudiciniais tikslais kiekvienas teismas gali nagrinėti bylas, jeigu dėl jų jam nėra suteikta išimtinė jurisdikcija.“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
29.
Ieškovai pagrindinėje byloje dirbo akcinėje bendrovėje Contimark, įkurtoje 1992 m. su 60101, 21 EUR akciniu kapitalu, o nuo 2010 m. jai vadovavo vienintelis vadovas Socías Gispert.
30.
Ši bendrovė patyrė didelių finansinių nuostolių 2012 m. (240150 EUR) ir 2013 m. (541559 EUR), o 2013 m. antrąjį pusmetį nutraukė savo veiklą.
31.
Vienintelis šios bendrovės vadovas nesušaukė akcininkų susirinkimo akciniam kapitalui sumažinti ir neprašė pradėti savanoriškos teisminės procedūros dėl kolektyvinio įsipareigojimų įvykdymo pagal 2003 m. liepos 9 d.Ley Concursal (Nemokumo įstatymas) ( 10 ), taip pat nesušaukė akcininkų, kad pagal KBĮ 362 ir 363 straipsnius būtų konstatuotas šios bendrovės likvidavimas dėl jos veiklos nutraukimo.
32.
Prieš bendrovei Contimark nutraukiant veiklą vienas iš pagrindinės bylos ieškovų 2013 m. balandžio mėn. iškėlė bylą Juzgado de lo Social no 33 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 33, Ispanija), reikalaudamas konstatuoti jo darbo sutarties nutraukimą dėl darbo užmokesčio nemokėjimo. Kiti ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė ieškinius dėl jų atleidimo iš darbo 2013 m. gegužės ir birželio mėn. 2013 m. pabaigoje Juzgado de lo Social no 33 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 33) įpareigojo Contimark sumokėti jiems įsiskolintą darbo užmokestį ir atlyginti žalą.
33.
Vėliau ieškovai pagrindinėje byloje, siekdami susigrąžinti jiems priklausančias sumas, pareiškė ieškinį Juzgado de lo Social no 30 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 30), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, konkrečiai įgaliotame vykdyti teismo sprendimus socialinėse bylose. Dėl bendrovės Contimark nemokumo ir pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams tokiu atveju numatytos darbo užmokesčio garantijos maksimalios sumos jų reikalavimai buvo iš dalies patenkinti.
34.
Jie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pateikė papildomą prašymą dėl Contimark vadovo, siekdami, kad jis būtų pripažintas atsakingu už KBĮ nuostatų pažeidimą ir įpareigotas sumokėti jiems įsiskolintas sumas solidariai su bendrove.
35.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar Sala de lo Social del Tribunal Supremo (Aukščiausiojo Teismo socialinių bylų skyrius, Ispanija) nuo 1997 m. suformuota jurisprudencija, pagal kurią jurisdikcija priimti sprendimus dėl vadovo atsakomybės suteikiama tik komercinių bylų teismams, yra suderinama su Sąjungos teise.
36.
Jis patikslina, jog siekdamas pripažinti, kad socialinių bylų teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šių įmonei ir solidariai vadovui pareikštų ieškinių dėl komercinių įsipareigojimų neįvykdymo pagal savo kompetenciją, Sala de lo Social del Tribunal Supremo (Aukščiausiojo Teismo socialinių bylų kolegija) grindžia savo sprendimą tokiais motyvais:
–
prašymas solidariai priteisti skolą nėra preliminarus klausimas, keliamas darbo teisės byloje, kurią dėl to galėtų nagrinėti socialinių bylų teismas, nes sprendimas, kuris būtų priimtas, nėra būtinas sprendimui dėl pagrindinio prašymo priimti ir neturi jam jokio poveikio,
–
vadovo skolos yra skolos ne darbuotojams, o bendrovei, ir
–
dėl galimos aplinkybių visumos, dėl kurios atsiranda teisės aktuose numatyta pareiga likviduoti bendrovę, visada turi būti iš anksto priimtas sprendimas, kurį turi priimti teismai, kompetentingi nagrinėti komercines bylas, nes šis klausimas nėra papildomas socialinėje srityje numatytų prievolių atžvilgiu.
37.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 1997–2000 m., remiantis kitos krypties jurisprudencija, socialinių bylų teismai buvo pripažinti turinčiais jurisdikciją nagrinėti papildomus reikalavimus solidariai priteisti skolą iš vadovų, iki 1992 m. birželio 30 d. nepakeitusių akcinių bendrovių įstatų ir minimalaus akcinio kapitalo, nors jie turėjo tai padaryti pagal Bendrovių įstatymą, kuris per tą laiką buvo panaikintas ir pakeistas KBĮ. Todėl Sala de lo Social del Tribunal Supremo (Aukščiausiojo Teismo socialinių bylų kolegija) rėmėsi, be kita ko, išvada, kad prašymo pagrindas kilo iš darbo sutarties.
38.
Šis teismas iš esmės mano, kad būtent su darbo užmokesčiu susijusių skolų pobūdis ir vadovų solidari atsakomybė prieš kreditorius turi lemti socialinių bylų teismo jurisdikcijos išplėtimą sritims, kurios jam nepriskirtos.
39.
Be to, jis pažymi, kad Ispanijos teisės aktų leidėjas specialiosiose nuostatose numatė atvejus, kai kiti teismai nei komercinių bylų teismas gali priimti sprendimą dėl solidarios vadovų atsakomybės. Todėl administraciniai teismai atlieka administracinių sprendimų, kuriais išplečiama atsakomybė už socialinės apsaugos srityje susidariusias skolas ir kurie priimti dėl vadovų pagal Ley General de la Seguridad Social (Bendrasis socialinės apsaugos įstatymas), patvirtintą 1994 m. birželio 20 d.Real Decreto Legislativo 1/1994 (Karaliaus įstatyminis dekretas 1/1994) ( 11 ), 30 straipsnio 2 dalį, teisminę kontrolę. 2011 m. spalio 10 d.Ley reguladora de la Jurisdicción Social (Įstatymas dėl socialinių bylų teismų veiklos organizavimo) ( 12 ) 240 straipsnio 3 dalyje jie taip pat įgaliojami išplėsti solidariąją atsakomybę už skolas, kylančias pagal darbo sutartį arba socialinės apsaugos sutartis juridinio asmens statuso neturinčių komercinių bendrovių akcininkams, nariams ir (faktiniams) vadovams, jei neįvykdomi komercinio pobūdžio įsipareigojimai.
40.
Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Social no 30 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 30) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar pagal direktyvas 2009/101 ir 2012/30, kurios į nacionalinę teisę perkeltos [taip pat], be kita ko, [KBĮ] 236, 237, 238, 241 ir 367 straipsniais, bendrovės kreditorius, pareiškiantis ieškinį dėl su darbo santykiais susijusių reikalavimų kompetentingame Ispanijos teisme, t. y. socialines bylas nagrinėjančiame teisme, turi teisę tame pačiame teisme tuo pačiu metu pareikšti tiesioginį ieškinį įmonei dėl su darbo santykiais susijusios skolos pripažinimo ir kartu fiziniam asmeniui, t. y. bendrovės vadovui, kaip solidariai atsakingam už bendrovės skolas, grindžiamą tuo, kad nebuvo įvykdyti minėtose direktyvose numatyti ir į Ispanijos [KBĮ] perkelti įsipareigojimai pagal bendrovių teisę?
2.
Ar Sala de lo Social del Tribunal Supremo (Aukščiausiojo Teismo socialinių bylų kolegija) praktika, suformuota 1997 m. vasario 28 d. sprendime (RJ 1997\4220), 1997 m. spalio 28 d. sprendime (RJ 1997\7680), 1997 m. gruodžio 31 d. sprendime (RJ 1997\9644), 1998 m. balandžio 13 d. sprendime (RJ 1998\4577), 2000 m. sausio 17 d. sprendime (RJ 2000\918), 2000 m. birželio 9 d. sprendime (RJ 2000\5109), 2002 m. gegužės 8 d. sprendime ir 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime, gali pažeisti Direktyvos 2009/101 2, 6, 7 ir 8 straipsnius ir Direktyvos 2012/30 19 ir 36 straipsnius, nes pagal ją socialines bylas nagrinėjantys Ispanijos teismai negali bendrovės kreditoriams, pateikiantiems su darbo santykiais susijusius reikalavimus, tiesiogiai taikyti minėtose direktyvose numatytų garantijų, perkeltų į [KBĮ] 236, 237, 238, 241, 367 ir kitus straipsnius, kai asmenys, kuriems tenka didžiausia atsakomybė, t. y. fiziniai asmenys, neįvykdo formalių reikalavimų, keliamų dėl pagrindinių bendrovės dokumentų atskleidimo, numatytų direktyvose 2009/101 ir 2012/30 ir perkeltų į [KBĮ]?
3.
Ar Sala de lo Social del Tribunal Supremo (Aukščiausiojo Teismo darbo bylų kolegija) praktika, suformuota 1997 m. vasario 28 d. sprendime (RJ 1997\4220), 1997 m. spalio 28 d. sprendime (RJ 1997\7680), 1997 m. gruodžio 31 d. sprendime (RJ 1997\9644), 1998 m. balandžio 13 d. sprendime (RJ 1998\4577), 2000 m. sausio 17 d. sprendime (RJ 2000\918), 2000 m. birželio 9 d. sprendime (RJ 2000\5109), 2002 m. gegužės 8 d. sprendime ir 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime, gali pažeisti [Chartijos] 20 ir 21 straipsnius, siejamus su jos 51 straipsniu, dėl to, kad su darbo santykiais susijusių reikalavimų turintis kreditorius, t. y. darbuotojas, kuriam mokamas darbo užmokestis, privalo pradėti du teisminius procesus: pirmiausia socialines bylas nagrinėjančiame teisme, kad būtų pripažinti su darbo santykiais susiję įmonės įsiskolinimai, o vėliau – civilines arba komercines bylas nagrinėjančiame teisme, kad būtų pripažinta solidarioji bendrovės vadovo arba kitų fizinių asmenų atsakomybė, nors nei direktyvose 2009/101 ir 2012/30, nei vidaus teisės nuostatose, kuriomis į nacionalinę teisę perkeltos šios direktyvos, toks reikalavimas neįtvirtintas kitiems kreditoriams, neatsižvelgiant į jų reikalavimų pobūdį?“
IV. Analizė
41.
Pirmiausia, pratęsdamas klausimą, į kurį šalių prašyta atsakyti per posėdį, nurodysiu, kodėl manau, kad Direktyvos 2012/30 19 straipsnis taikytinas tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Paskui nagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltų klausimų esmę.
A. Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos
42.
Atsižvelgiant į griežtą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų prejudicinių klausimų formuluotę, pirmuoju klausimu siekiama nustatyti, ar pagal direktyvas 2009/101 ir 2012/30 pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui, kuris yra kreditorius, suteikiama teisė viename ir tame pačiame teisme pareikšti ieškinį bendrovei dėl skolos išieškojimo ir ieškinį, kuriuo reikalaujama solidariai priteisti skolą iš bendrovės vadovo. Antrasis klausimas susijęs su Ispanijos teismų praktika, pagal kurią darbo bylų teismams nesuteikiama jurisdikcijos priimti sprendimą dėl bendrovės atsakingų asmenų pareigos skelbti esminius bendrovių aktus neįvykdymo. Trečiasis klausimas yra susijęs su pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų, kurie yra kreditoriai, ir kitų asmenų, kurie nėra pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai ir neprivalo kelti atskirų bylų, nelygybe.
43.
Pirmiausia kyla dvi problemos, susijusios su Teisingumo Teismo jurisdikcija. Pirmoji susijusi su direktyvų 2009/101 ir 2012/30 nuostatomis, nurodytomis pirmuose dviejuose klausimuose, kuriuos reikėtų nagrinėti kartu ir pirmiausia ( 13 ). Antroji problema kyla dėl jų dalyko, taigi ne dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis siekiama užtikrinti šiose direktyvose numatytą rezultatą, turinio, o dėl sprendimo apriboti Ispanijos darbo bylų teismų jurisdikciją ratione materiae įgyvendinti jas.
44.
Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiant patikrinti, ar direktyvos 2009/101 ir 2012/30 yra taikomos, pirmiausia siūlau remtis prielaida, kad ginčas susijęs su vadovo atsakomybe dėl to, kad jis neįvykdė savo pareigų, susijusių su jo vadovaujamos bendrovės nemokumu ar veiklos nutraukimu.
45.
Žinoma, direktyvose 2009/101 ir 2012/30 nustatytais reikalavimais siekiama pagerinti galimybę gauti informaciją, susijusią su bendrovių finansine padėtimi, ir paskatinti, kad atsakingi organai priimtų sprendimus kilus sunkumų, siekiant apsaugoti trečiųjų asmenų ir kreditorių interesus.
46.
Vis dėlto nuoroda į Direktyvą 2009/101, kiek ji konkrečiau susijusi su skelbimo pareiga, taikoma aktams ir dokumentams, leidžiantiems trečiajam asmeniui atlikti patikrinimus, neturi reikšmės, nes vadovas kaltinamas būtent tuo, kad neatliko jokio veiksmo.
47.
Taigi reikia patikrinti, ar nuoroda į Direktyvą 2012/30, ypač į jos 19 ir 36 straipsnius, yra reikšminga. Šio teisės akto tikslas, kaip nurodyta jo 3 konstatuojamojoje dalyje, yra koordinuoti nacionalines nuostatas dėl bendrovių steigimo ir kapitalo palaikymo, didinimo arba mažinimo, siekiant užtikrinti minimalią lygiavertę akcinių bendrovių akcininkų ir kreditorių apsaugą. Be to, šios direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad „Sąjungos nuostatos yra būtinos dėl kapitalo, kuris yra kreditorių garantija“.
48.
Būtent siekiant šių tikslų minėtos direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „jeigu prarandama didelė pasirašytojo kapitalo dalis, per valstybių narių įstatymais [teisės aktuose] nustatytą laikotarpį šaukiamas visuotinis susirinkimas apsvarstyti, ar bendrovė turi būti likviduota, ar turi būti imtasi kitų priemonių“.
49.
Vis dėlto, nors Direktyvos 2012/30 36 straipsnis grindžiamas ta pačia logika, man atrodo, kad nėra reikalo jo čia nurodyti, nes iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytų faktinių aplinkybių matyti, kad ši byla nėra susijusi su sprendimu sumažinti bendrovės kapitalą, kuriam taikomas viešumo įpareigojimas, numatytas šios direktyvos 34 straipsnyje.
50.
Be to, man atrodo naudinga patikslinti, nors tai turi patikrinti Teisingumo Teismas ( 14 ), kad nėra jokios kitos nuostatos, kurią būtinai reikėtų išaiškinti.
51.
Kaip buvo pažymėta per posėdį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytame Direktyvos 2012/30 19 straipsnyje nieko nepatikslinta dėl atsakingo organo ( 15 ), jei susirinkimo nešaukiama.
52.
Galima būtų pažymėti ir skirtingą formuluotę, palyginti su minėtos direktyvos 34 straipsnio 1 dalimi. Jame nustatyta paskelbimo pareiga, jei priimamas visuotinio susirinkimo sprendimas dėl akcinio kapitalo dydžio mažinimo kiekvienos valstybės narės teisės aktuose nustatytais būdais, laikantis Direktyvos 2009/101 3 straipsnio. Būtent ši nuoroda leidžia nustatyti ryšį su šios direktyvos 7 straipsniu, pagal kurį valstybės narės „numato atitinkamas sankcijas“, jeigu nesilaikoma šios atskleidimo pareigos.
53.
Taigi, antra, reikia išsiaiškinti, kaip pagrindinė byla, susijusi su bendrovės valdymo organo atsakomybe, kai jis neatliko veiksmų, kurių reikėjo siekiant užtikrinti atsiskaitymą su kreditoriais, lemia Direktyvos 2012/30 19 straipsnyje nustatytos pareigos faktinį atsiradimą.
54.
Pirmiausia reikėtų pažymėti privalomąjį šios nuostatos formuluotės pobūdį ( 16 ). Iš jos neišvengiamai kyla įsipareigojimas dėl atsakomybės, suteikiantis pagrindą Sąjungos teisės aktų leidėjui nuspręsti, kad tokiu atveju nėra prasmės numatyti, kad valstybės narės nustato ieškinio dėl atsakomybės pareiškimo sąlygas ( 17 ).
55.
Be to, aiškinant šioje byloje nagrinėjamas vidaus teisės nuostatas matyti, kad jomis siekiama užtikrinti Direktyvos 2012/30 įpareigojamus pasiekti rezultatus išlaikyti bendrovių kreditorių teises, be kita ko, jei prarandama didelė akcinio kapitalo dalis. Taigi šio įstatymo 363 straipsnyje nurodyti kapitalo bendrovės likvidavimo pagrindai, be kita ko, kai jos grynasis turtas tampa mažesnis už pusę kapitalo arba jei bendrovės veikla nutraukiama. Pagal šio įstatymo 365 straipsnį vadovas turi sušaukti visuotinį susirinkimą, kad šis priimtų sprendimą likviduoti bendrovę arba pradėti nemokumo procedūrą. Šio įstatymo 367 straipsnyje numatyta solidarioji vadovų atsakomybė nesušaukus visuotinio susirinkimo išreiškia šia direktyva siekiamą tikslą atitinkantį siekį priversti, kad būtų labai greitai pradėtos taikyti, be kita ko, kreditorius apsaugančios procedūros, siekiant sumažinti pavojus, susijusius su bendrovės organų neveiklumu. KBĮ 236 straipsnyje numatytu žalos atlyginimu kreditoriams siekiama sustiprinti vadovų pareigų nevykdymo sukeliamas pasekmes, o to paties įstatymo 240 straipsnyje suteikiama galimybė pareikšti tiesioginį ieškinį.
56.
Taigi, jei priimtos normos atitinka Direktyvos 2012/30 19 straipsnyje įtvirtintą aiškų reikalavimą ir padeda užtikrinti joje numatytų taisyklių veiksmingumą ( 18 ), jos patenka į šios direktyvos taikymo sritį, nors ir netenkina joje nustatyto aiškaus reikalavimo ( 19 ).
57.
Šiomis aplinkybėmis dabar reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų esmę ir jais keliamą antrąją problemą.
B. Dėl esmės
1. Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų
58.
Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų, kurie tarpusavyje susiję, pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į jų ypatingą dalyką. Iš tiesų prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Ispanijos teisės aktų leidėjo sprendimu teismų veiklos organizavimo srityje, kad kreditoriai galėtų remtis savo pareigų, be kita ko, Direktyvos 2012/30 19 straipsnyje nustatytos pareigos, neįvykdžiusio vadovo solidariąja atsakomybe.
59.
Vis dėlto reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ( 20 ), nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė, vadovaudamasi procesinės autonomijos principu, savo nacionalinės teisės sistemoje turi nurodyti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles.
60.
Kadangi valstybės narės kiekvienu atveju privalo užtikrinti veiksmingą šių teisių apsaugą ( 21 ), ieškinių, skirtų užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 22 ).
61.
Šie lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimai taip pat taikomi ir nustatant teismus, turinčius jurisdikciją nagrinėti šia teise grindžiamus ieškinius ( 23 ).
62.
Taigi pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2012/30 19 straipsnį, taip pat lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus ( 24 ) reikia aiškinti kaip draudžiančius tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriais pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas, jį samdžiusios bendrovės kreditorius, turi kreiptis į kitą teismą nei darbo bylų teismas, siekdamas solidariosios šios bendrovės vadovo atsakomybės sumokant jam įsiskolintas sumas.
63.
Vis dėlto iš esmės nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar proceso taisyklės, kuriomis vidaus teisėje siekiama užtikrinti privačių asmenų iš Sąjungos teisės kildinamų teisių apsaugą, atitinka šiuos principus. Vertinimo, kurį turės atlikti šis teismas, tikslais Teisingumo Teismas gali jam pateikti tam tikrų su Sąjungos teisės aiškinimu susijusių gairių ( 25 ).
64.
Kad būtų laikomasi lygiavertiškumo principo, būtina, kad atitinkama nacionalinė taisyklė būtų vienodai taikoma ir ieškiniams, grindžiamiems ES teisės pažeidimu, ir nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių tikslas ir pagrindas yra panašūs ( 26 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad lygiavertiškumo principas negali būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę narę savo palankiausią vidaus tvarką taikyti visiems pareiškiamiems ieškiniams, susijusiems su tam tikra Sąjungos teisės sritimi ( 27 ). Siekiant patikrinti, ar buvo laikytasi lygiavertiškumo principo, nacionalinis teismas turi išnagrinėti ir tariamai panašių vidaus ieškinių dalyką, ir esminius jų elementus ( 28 ). Be to, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatos vietą visame procese, proceso eigą ir šios nuostatos ypatybes įvairiose nacionalinėse institucijose ( 29 ).
65.
Kaip ir Europos Komisija, konstatuoju, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė informacijos apie palankesnes priimtinumo ir proceso sąlygas, taikomas įgyvendinant iš nacionalinės teisės kylančias teises, kurios paskatintų suabejoti, ar šio principo laikomasi. Specialiaisiais teisės aktais, kuriuos cituoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 30 ), organizuojamos procedūros, kurios nėra panašios, nes jose nenumatyta, kad darbo bylų teismas turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl kitų prašymų, kurie nėra susiję su darbo sutarties vykdymu. Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti, ar ginčijama taisyklė taikoma tik prašymams, kuriais siekiama užtraukti solidariąją vadovo atsakomybę, nors dėl kitų prašymų pakanka pareikšti ieškinį darbo bylų teisme ( 31 ).
66.
Kalbant apie veiksmingumo principą, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas sunkumas susijęs ne su teisės pareikšti ieškinį nebuvimu ar dideliais jo pareiškimo sunkumais ( 32 ), o tik su trūkumais, kurie yra apibūdinti bendrai ( 33 ), paskirstant skirtingas bylas nagrinėjančių specializuotų teismų jurisdikciją.
67.
Tad reikia priminti, kad nagrinėjama nacionalinė procesinė nuostata turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į jos svarbą visame procese, į proceso eigą ir jo ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Žvelgiant iš šios perspektyvos, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą ( 34 ).
68.
Taigi pagrindinėje byloje laikausi nuomonės, kad reikia palyginti ( 35 ) sprendimo paskirstyti jurisdikciją dviem specializuotiems teismams pranašumus ir trūkumus.
69.
Pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo, kuris yra kreditorius, interesas, kad visus bylos aspektus nagrinėtų vienas teismas, yra nepaneigiamas dėl su terminais ir išlaidomis susijusių praktinių priežasčių. Jais remdamasis, kaip per posėdį nurodė Marína Lorente atstovas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal terminuotą darbo sutartį dirbančiam darbuotojui „tenkanti pareiga prireikus kitame teisme pareikšti naują ieškinį dėl tinkamos sankcijos nustatymo, jeigu teisminės institucijos sprendimu buvo konstatuotas piktnaudžiavimas paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis“ ( 36 ), nesuderinama su veiksmingumo principu, nes „nes dėl to tokiam darbuotojui neišvengiamai kyla procesinių nepatogumų, susijusių, be kita ko, su išlaidomis, proceso trukme ir atstovavimo taisyklėmis“ ( 37 ).
70.
Vis dėlto manau, kad toks vertinimas negali būti taikomas dar kartą. Iš tiesų šioje byloje reikia išnagrinėti situaciją, kai turi būti pradedamos dvi skirtingos procedūros, viena – kad būtų konstatuotas piktnaudžiavimas, o kita – kad už jį būtų nubausta ( 38 ). Sprendimas iš esmės turi būti grindžiamas tiesioginiu prašymų tarpusavio ryšiu ir šalių teisiniais santykiais ( 39 ), o teismo specializacijos klausimas yra papildomas ( 40 ).
71.
Vis dėlto manau, kad pagrindinėje byloje reikėtų atsižvelgti į labai skirtingus aspektus. Iš tiesų, kaip per posėdį pažymėjo Ispanijos vyriausybė, vadovo atsakomybės klausimas neturi ryšio su pagal darbo sutartį dirbančiam darbuotojui priklausančios skolos nustatymu. Be to, šis papildomas prašymas buvo pateiktas tik piniginių reikalavimų vykdymo etapu.
72.
Taigi trūkumai, susiję su dviejų atskirų procedūrų pradėjimu, kad būtų išnagrinėti tiesioginiai tarpusavyje nesusiję prašymai, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į teisinio saugumo reikalavimą, kuris tradiciškai pateisina teismų specializaciją ir socialinėje, ir komercinėje srityse.
73.
Jis grindžiamas tuo, kad dėl tam tikros bylų specifikos ir techninio pobūdžio bylos turi būti nagrinėjamos viename teisme, kad būtų geriau suprastos ir išnagrinėtos. Taip yra dėl bylų, susijusių su darbdavio ir darbuotojo darbo santykiais, taip pat dėl komercinių bylų, susijusių su komercinių bendrovių sprendimais, ypač jei kyla finansinių sunkumų, o konkrečiau – su šių bendrovių vadovų sprendimais ( 41 ).
74.
Taigi byla turėtų būti vertinama laikantis bendro požiūrio, kad visus kreditorių reikalavimus galėtų nagrinėti tik vienas teismas ir būtų paprasčiau išanalizuoti sąlygas, kuriomis gali atsirasti valdymo organų atsakomybė.
75.
Šiuo klausimu taip pat būtų galima teigti, kad ši specializacija yra suderinama su Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamu tikslu, kad sprendimai, susiję su bendrovių veikla, pavyzdžiui, su akcinio kapitalo mažinimu, būtų priimami „siekiant sustiprinti standartizuotą kreditorių apsaugą visose valstybėse narėse“ ( 42 ).
76.
Taigi man neatrodo, jog sprendimas teismui, kurio išimtine jurisdikcija siekiama užtikrinti darbo teisės aktuose numatytų teisių veiksmingumą, nesuteikti teisės nagrinėti vadovo atsakomybės klausimo, paliekant ją kitam specializuotam teismui, kuris nėra susijęs su darbo sutarties vykdymu, pernelyg apsunkintų pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų galimybę pasinaudoti teisėmis, a fortiori, priverstinio iš darbo užmokesčio kylančių reikalavimų vykdymo etapu, privalomai pritaikius su tuo siejamą ypatingą privilegiją ir pasinaudojus darbo užmokesčio garantijų fondo pagalba ( 43 ).
77.
Be to, galima pažymėti, kaip buvo priminta per posėdį, kad nagrinėjamais teisės aktais pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams suteikiama teisė apsisaugoti nuo valdymo organų neveikimo, prašant likviduoti bendrovę komercinių bylų teisme ( 44 ) arba reikalaujant atlyginti patirtą žalą ( 45 ). Šių procedūrų įgyvendinimą pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams palengvina jų buvimas įmonėje, taigi ir galimybė tiesiogiai susipažinti su reikalinga informacija.
78.
Taip pat būtų galima pažymėti, kad nė pagal vieną prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą nuostatą pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams nedraudžiama savanoriškai įstoti į bylą dėl vadovo atsakomybės, kurią jau yra iškėlę kiti kreditoriai.
79.
Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau taip atsakyti į du pirmuosius prejudicinius klausimus: Direktyvos 2012/30 19 straipsnį, taip pat lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus reikia aiškinti kaip nedraudžiančius tokių nacionalinės teisės aktų, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriais pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas, jį samdžiusios bendrovės kreditorius, įpareigojamas kreiptis į kitą teismą nei darbo bylų teismas ir reikalauti solidariosios šios bendrovės vadovo atsakomybės dėl to, kad šis neįvykdė savo komercinio pobūdžio pareigų, jeigu šie teisės aktai nėra mažiau palankūs už tuos, kuriais reglamentuojami panašūs vidaus ieškiniai, ir dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunku įgyvendinti šia direktyva suteikiamas teises, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2. Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
80.
Dėl šio prejudicinio klausimo, kuriam taikoma ta pati išankstinė ryšio su Sąjungos teise sąlyga ( 46 ), reikia priminti, jog pagal vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas. Skirtingoms situacijoms būdingus elementus ir jų panašumą reikia, be kita ko, nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės akto, kuriuo nagrinėjamas skirtumas nustatytas, dalyką ir tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus. Tokio požiūrio taip pat reikia mutatis mutandis laikytis atliekant vertinimą, ar nacionalinės priemonės, kuriomis įgyvendinama Sąjungos teisė, atitinka vienodo požiūrio principą ( 47 ).
81.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, neatsižvelgiant į skolinio reikalavimo pobūdį, procedūrinės sąlygos, kuriomis reikalaujama vadovo garantijos, turi būti tokios pačios, kad darbo bylų teismas galėtų priimti sprendimą ir dėl skolos išieškojimo, ir dėl solidariosios vadovo atsakomybės.
82.
Manau, kad, kalbant apie esmę, nėra jokio skirtingo požiūrio. Solidariosios vadovo atsakomybės galima reikalauti neatsižvelgiant į skolinio reikalavimo pobūdį bendrovės atžvilgiu.
83.
Procedūriniu požiūriu būtent dėl to, kad reikalavimas susijęs su darbo užmokesčiu, ir dėl ypatingos įstatyme numatytos garantijų sistemos, jeigu darbdavys nutrauktų veiklą arba taptų nemokus, egzistuoja skirtingas požiūris, palyginti su civiline ar komercine teise grindžiamu reikalavimu, ir tai suteikia pagrindą išimtinę jurisdikciją suteikti darbo bylų teismui.
84.
Vadovo atsakomybės tyrimo specifika taip pat pateisina tai, kad šis tyrimas nebūtų pavestas išimtinai darbo teisės bylose besispecializuojančiam teismui ( 48 ), juo labiau sprendimo, kuriame nustatyta skolos suma ir pagrindinis skolininkas, vykdymo etapu.
85.
Taigi manau, kad tokiais nacionalinės teisės aktais, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriais įgyvendinama Sąjungos teisė, nepažeidžiami vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai, įtvirtinti, be kita ko, Chartijos 20 ir 21 straipsniuose, jei pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų, bendrovės kreditorių, kurie turi kreiptis į kitą teismą nei darbo bylų teismas, siekdami solidariosios šios bendrovės vadovo atsakomybės dėl to, kad šis neįvykdė savo komercinio pobūdžio pareigų, padėtis nėra panaši į kitų šios bendrovės kreditorių, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
V. Išvada
86.
Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Juzgado de lo Social no 33 de Barcelona (Barselonos darbo bylų teismas Nr. 33) pateiktus prejudicinius klausimus:
1.
2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/30/ES dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 54 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, akcines bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo 19 straipsnį, taip pat lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus reikia aiškinti kaip nedraudžiančius tokių nacionalinės teisės aktų, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kuriais pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas, jį samdžiusios bendrovės kreditorius, įpareigojamas kreiptis į kitą teismą nei darbo bylų teismas ir reikalauti solidariosios šios bendrovės vadovo atsakomybės dėl to, kad šis neįvykdė savo komercinio pobūdžio pareigų, jeigu šie teisės aktai nėra mažiau palankūs už tuos, kuriais reglamentuojami panašūs vidaus ieškiniai, ir dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunku įgyvendinti šios direktyvos suteikiamas teises, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
2.
Tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, nepažeidžia vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų, įtvirtintų, be kita ko, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose, jei pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų, bendrovės kreditorių, kurie turi kreiptis į kitą teismą nei darbo bylų teismas, siekdami solidariosios šios bendrovės vadovo atsakomybės dėl to, kad šis neįvykdė savo komercinio pobūdžio pareigų, padėtis nėra panaši į kitų šios bendrovės kreditorių, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) OL L 258, 2009, p. 11.
( 3 ) OL L 315, 2012, p. 74.
( 4 ) 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtoji Tarybos direktyva, grindžiama Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (OL L 222, 1978, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 21).
( 5 ) 1983 m. birželio 13 d. Septintoji Tarybos direktyva, pagrįsta Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl konsoliduotos atskaitomybės (OL L 193, 1983, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 58).
( 6 ) 1986 m. gruodžio 8 d. Tarybos direktyva dėl bankų ir kitų finansų įstaigų metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės (OL L 372, 1986, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 157).
( 7 ) 1991 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva dėl draudimo įmonių metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės (OL L 374, 1991, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 279).
( 8 ) BOE, Nr. 161, 2010 m. liepos 3 d., p. 58472, toliau – KBĮ.
( 9 ) BOE, Nr. 157, 1985 m. liepos 2 d., p. 20632.
( 10 ) BOE, Nr. 164, 2003 m. liepos 10 d., p. 26905.
( 11 ) BOE, Nr. 154, 1994 m. birželio 29 d., p. 20658.
( 12 ) BOE, Nr. 245, 2011 m. spalio 11 d., p. 106584.
( 13 ) Jei teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti dėl jos sprendimo ir Chartijos nuostatos, kuriomis remiamasi, per se negali pagrįsti šios jurisdikcijos (žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 22 punktą; 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo Torralbo Marcos, C‑265/13, EU:C:2014:187, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Delvigne, C‑650/13, EU:C:2015:648, 27 punktą).
( 14 ) Be kita ko, žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimą Idryma Typou (C‑81/09, EU:C:2010:622, 31 punktas) ir 2011 m. vasario 10 d. Sprendimą Vicoplus ir kt. (C‑307/09–C‑309/09, EU:C:2011:64, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 15 ) Skirtingai nei šios direktyvos 4, 11 ar 25 straipsniuose, kuriuose numatyti atsakomybės atsiradimo atvejai.
( 16 ) Minėtoje nuostatoje numatyta, kad „visuotinis susirinkimas turi būti šaukiamas“.
( 17 ) Būtent tuo šis atvejis skiriasi nuo kapitalo mažinimo atvejo, numatyto Direktyvos 2012/30 36 straipsnyje, kuriame apibrėžiama konkreti teisė, būtent teisė gauti užtikrinimą, ir nustatomos naudojimosi ja sąlygos, kad būtų užtikrintas jos veiksmingumas.
( 18 ) Žr. 1996 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Gallotti ir kt. (C‑58/95, C‑75/95, C‑112/95, C‑119/95, C‑123/95, C‑135/95, C‑140/95, C‑141/95, C‑154/95 ir C‑157/95, EU:C:1996:323, 14 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 19 ) Taip pat žr. 2017 m. gegužės 16 d. Sprendimą Berlioz Investment Fund (C‑682/15, EU:C:2017:373, 39 punktas).
( 20 ) Be kita ko, žr. du neseniai priimtus sprendimus, kuriais atsakoma į klausimus dėl teismo jurisdikcijos apribojimo ieškovą (pirmuoju atveju – vartotoją, o antruoju – pagal darbo sutartį dirbantį darbuotoją) apsaugančiose bylose: 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimą Radlinger ir Radlingerová (C‑377/14, EU:C:2016:283, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 37 ir 57 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
( 21 ) Dėl nuorodos į šią pareigą žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimą Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 45 punktas) ir 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą Agrokonsulting (C‑93/12, EU:C:2013:432, 35 punktas).
( 22 ) Pagal suformuotą jurisprudenciją darbo teisės srityje žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Levez (C‑326/96, EU:C:1998:577, 18 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimą Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 23 ) Be kita ko, žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 24 ) Siūlymas performuluoti, pridedant šią frazę, nes sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tai nepatikslinta. Jis paremtas nurodytu 2015 m. spalio 6 d. Sprendimu Orizzonte Salute (C‑61/14, EU:C:2015:655, 42 punktas). Primenu, kad čia nebūtina pateikti nuorodos į Chartijos 47 straipsnį, kaip buvo atsakant į klausimą 2016 m. birželio 30 d. Sprendime Toma ir Biroul Executorului Judecătoresc Horațiu-Vasile Cruduleci (C‑205/15, EU:C:2016:499, 38 punktas), su kuriuo galima sugretinti, nes juo atsakoma į klausimus, kuriuose nurodyti Chartijos 20 ir 21 straipsniai, kuriais yra paremtas šioje byloje pateiktas trečiasis prejudicinis klausimas (žr. šios išvados 80 ir paskesnius punktus). Iš tiesų pagal esamą jurisprudenciją man atrodo pakanka apriboti su veiksmingumo principu siejamą nuorodą, tiksliai atitinkančią pagrindinės bylos dalyką, susijusį su ieškinio taisyklių nustatymu (žr. šios išvados 66 punktą). Man atrodo, kad nuoroda į veiksmingos teisinės gynybos principą arba Chartijos 47 straipsnio 1 dalį ir 52 straipsnį turi būti pateikiama tik prašymuose dėl išaiškinimo, jeigu nėra pareiškiama ieškinio arba netaikomos nacionalinėje teisėje nustatytos priimtinumo sąlygos, todėl pažeidžiama pačios teisės kreiptis į teismą esmė, pavyzdžiui, nustatant atgrasančias ieškinio pareiškimo išlaidas, kurios nėra padengiamos iš teisinės pagalbos, taip apribojant teisę pareikšti ieškinį, pasirenkant iš anksto nustatytus terminus, nepritaikant pranešimo sąlygų, jei nėra ieškinį suinteresuotų pareikšti asmenų ir kt.
( 25 ) Be kita ko, žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Levez (C‑326/96, EU:C:1998:577) 40 punktą.
( 26 ) Be kita ko, žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Levez (C‑326/96, EU:C:1998:577) 41 punktą.
( 27 ) Žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Levez (C‑326/96, EU:C:1998:577) 42 punktą.
( 28 ) Žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Levez (C‑326/96, EU:C:1998:577) (39 ir 43 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) ir 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimą Preston ir kt. (C‑78/98, EU:C:2000:247, 49 punktas).
( 29 ) Žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimą Levez (C‑326/96, EU:C:1998:577, 44 punktas) ir 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą Agrokonsulting (C‑93/12, EU:C:2013:432, 38 punktas).
( 30 ) Žr. šios išvados 39 punktą.
( 31 ) Pavyzdžiui, žr. 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Levez (C‑326/96, EU:C:1998:577) 51 ir 52 punktus; plg. su 2009 m. spalio 29 d. Sprendimu Pontin (C‑63/08, EU:C:2009:666, 55 punktas) ir 2013 m. birželio 27 d. Sprendimą Agrokonsulting (C‑93/12, EU:C:2013:432, 41 punktas).
( 32 ) Dėl šių kriterijų, pvz., žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimą Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 51–55 punktai).
( 33 ) Šiuo klausimu Marína Lorente atstovas per posėdį nurodė aplinkybes, kurios atgrasė „99 % pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų“ nuo ieškinio pareiškimo: ginčijama procedūra pradedama užbaigus pirmąjį etapą, per kurį mėginama išieškoti skolą ir kuris trunka apie dvejus metus, o nemokamo proceso principas netaikomas pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams, reiškiantiems ieškinius civilinių bylų teismuose. Iš jų taip pat gali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi kiti kreditoriai gali greičiau reikalauti vadovo atsakomybės, praktiškai jų reikalavimai patenkinami anksčiau nei pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų.
( 34 ) Be kita ko, žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 61 punktas).
( 35 ) Kadangi pagal įprastą veiksmingumo principo apibrėžtį reikia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisinėje sistemoje suteiktas teises yra „pernelyg sunku“ įgyvendinti.
( 36 ) Žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 63 punktas).
( 37 ) Žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimą Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 51 punktas). Taip pat žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 63 punktas)
( 38 ) Žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 31 ir 63 punktai).
( 39 ) Tuo pačiu klausimu taip pat žr. 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimą Impact (C‑268/06, EU:C:2008:223, 50 ir 51 punktai).
( 40 ) Taip pat žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, visų pirma skirtingą 63 punkto ir rezoliucinės dalies 2 punkto formuluotę).
( 41 ) Šį atvejį reikia skirti nuo atvejo, kai yra objektyviai konstatuojama, kad įstatai nepasikeitė ar įstatinis kapitalas nepadidėjo (tuo grindžiama sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta jurisprudencija) (žr. šios išvados 37 punktą). Be to, nustatytos įvairios KBĮ 367 straipsnio taikymo sąlygos, kurias reikia patikrinti, be kita ko, sąlygą, susijusią su įsipareigojimų data, nes ji turi būti vėlesnė už likvidavimo teisinio pagrindo atsiradimo datą.
( 42 ) Žr. Direktyvos 2012/30 12 konstatuojamąją dalį.
( 43 ) Marína Lorente jos rašytinėse pastabose nurodytos teisės. Būtent dėl garantijų fondų žr. 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, 2008, p. 36).
( 44 ) Žr. KBĮ 366 straipsnį.
( 45 ) Žr. KBĮ 241 straipsnį.
( 46 ) Žr. šios išvados 43 punktą.
( 47 ) Žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą IBV & Cie (C‑195/12, EU:C:2013:598, 50 ir 52 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
( 48 ) Žr. šios išvados 73 punktą.