GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2017 m. gegužės 11 d. ( 1 )
Byla C‑278/16
Baudžiamoji byla prieš Frank Sleutjes
Kita šalis:
Staatsanwaltschaft Aachen
(Landgericht Aachen (Acheno apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2010/64/ES – 3 straipsnis – Teisė į vertimą raštu ir žodžiu baudžiamojoje byloje – Sąvoka „esminis dokumentas“ – Teismo baudžiamasis įsakymas (Strafbefehl)“
1.
Direktyva 2010/64/ES ( 2 ) užtikrinama teisė į vertimą žodžiu ir raštu baudžiamosiose bylose yra esminis orientyras siekiant stiprinti asmenų, įtariamų ar kaltinamų padarius baudžiamąjį nusikaltimą, procesines teises, kaip numatyta Europos Vadovų Tarybos Stokholmo programoje ( 3 ). Kaip yra paaiškinusi Europos Sąjungos Taryba, „įtariamasis ar kaltinamasis turi turėti galimybę suprasti, kas vyksta, ir būti suprastas. Įtariamajam ar kaltinamajam, kuris nekalba kalba, kuri vartojama procese, ar jos nesupranta, bus reikalingas vertėjas žodžiu ir būtinų procesinių dokumentų vertimas raštu“ ( 4 ). Būtent šiomis aplinkybėmis šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą leis Teisingumo Teismui įtvirtinti savo jurisprudenciją pagal Direktyvą 2010/64 ( 5 ).
2.
Pagrindinėje byloje Landgericht Aachen (Acheno apygardos teismas, Vokietija) iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar Strafbefehl (teismo baudžiamasis įsakymas) laikytinas „esminiu dokumentu“ baudžiamojoje byloje, kurį pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnį reikia išversti, jei asmuo, kuriam jis yra skirtas, nesupranta vokiečių kalbos.
3.
Dėl toliau nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus atsakyti teigiamai.
I. Teisinis pagrindas
A. Direktyva 2010/64
4.
Direktyvos 2010/64 14, 16 ir 30 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(14)
Asmenų, kurie nekalba ar nesupranta procese vartojamos kalbos [nekalba procese vartojama kalba ar jos nesupranta], teisė gauti vertimo žodžiu ir raštu paslaugas yra nustatyta [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos] 6 straipsnyje, kaip išaiškinta Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Ši direktyva sudaro palankesnes sąlygas taikyti tą teisę praktikoje. Tuo tikslu šia direktyva siekiama užtikrinti įtariamojo ar kaltinamojo teisę į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese, kad būtų apsaugota tų asmenų teisė į teisingą procesą.
<…>
(16)
Kai kuriose valstybėse narėse valdžios institucija, kita nei jurisdikciją baudžiamosiose bylose turintis teismas, yra kompetentinga taikyti sankcijas už sąlyginai nedidelius pažeidimus. Tokia situacija gali būti, pavyzdžiui, eismo pažeidimų, kurie padaromi itin dažnai ir kurie gali būti nustatomi vykdant eismo kontrolę, atveju. Tokiais atvejais būtų nepagrįsta reikalauti, kad kompetentinga valdžios institucija užtikrintų visas pagal šią direktyvą numatytas teises. Kai pagal valstybės narės teisės nuostatas numatyta, kad sankciją už nedidelį pažeidimą nustato tokia valdžios institucija, ir yra numatyta teisė apeliacine tvarka kreiptis į teismą, turintį jurisdikciją baudžiamosiose bylose, ši direktyva tuomet turėtų būti taikoma tik procedūroms tame teisme po tokios apeliacijos.
<…>
(30)
Siekiant užtikrinti proceso teisingumą, būtina, kad esminiai dokumentai ar bent svarbios tokių dokumentų dalys būtų išverstos įtariamiesiems ar kaltinamiesiems, remiantis šia direktyva. Šiuo tikslu tam tikri dokumentai visada turėtų būti laikomi esminiais dokumentais ir todėl turėtų būti išversti, pavyzdžiui, visi sprendimai, kuriais asmeniui atimama laisvė, visi kaltinimai arba kaltinamieji aktai ir visi teismo sprendimai. Valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos pačios savo nuožiūra arba įtariamųjų ar kaltinamųjų ar jų gynėjo prašymu sprendžia, kurie kiti dokumentai laikomi esminiais proceso teisingumui užtikrinti ir todėl taip pat turėtų būti išversti.“
5.
Direktyvos 2010/64 1 straipsnio („Dalykas ir taikymo sritis“) 1–3 dalyse numatyta:
„1. Šia direktyva nustatomos taisyklės, susijusios su teise į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese <…>
2. 1 dalyje nurodyta teisė taikoma asmenims nuo tada, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, atsiųsdamos oficialų pranešimą ar kitaip praneša jiems, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, tai yra iki galutinio klausimo, ar jie padarė nusikalstamą veiką, išsprendimo, įskaitant, jei taikoma, bausmės paskyrimą ir su bet kokiu apeliaciniu skundu susijusio sprendimo priėmimą.
3. Kai pagal valstybės narės teisės aktus numatyta, kad sankcijas už nedidelį pažeidimą nustato kita nei teismas, turintis jurisdikciją baudžiamosiose bylose, valdžios institucija ir tokios sankcijos skyrimas gali būti apeliacine tvarka apskųstas tokiam teismui, ši direktyva taikoma tik procedūroms tokiame teisme nagrinėjant minėtąjį skundą.“
6.
Direktyvos 2010/64 3 straipsnyje („Teisė gauti esminių dokumentų vertimą raštu“) nurodyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kurie nesupranta atitinkamo baudžiamojo proceso kalbos, per protingą laikotarpį būtų raštu išversti visi esminiai dokumentai, kad jie galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir apsaugoti teisingą procesą [ir kad būtų užtikrintas teisingas procesas].
2. Esminiams dokumentams priskiriami visi sprendimai, kuriais asmeniui atimama laisvė, visi kaltinimai arba kaltinamieji aktai ir visi teismo sprendimai.
3. Kompetentingos valdžios institucijos kiekvienu atskiru atveju nusprendžia, ar bet kuris kitas dokumentas yra esminis. Įtariamieji arba kaltinamieji arba jų gynėjas gali tuo tikslu pateikti motyvuotą prašymą.
4. Neturi būti reikalavimų, kad esminių dokumentų dalys, kurios nėra svarbios įtariamiesiems ar kaltinamiesiems žinoti apie jiems iškeltą bylą, būtų verčiamos.
5. Valstybės narės užtikrina, kad, vadovaujantis pagal nacionalinę teisę nustatytomis procedūromis, įtariamiesiems ar kaltinamiesiems būtų suteikta teisė ginčyti sprendimą, kad dokumentų ar jų dalių vertimas nebūtinas, o tais atvejais, kai vertimas raštu atliekamas – sudaryta galimybė skųsti vertimo raštu kokybę, jeigu ji nepakankamai gera proceso teisingumui apsaugoti.
<…>
9. Pagal šį straipsnį teikiamos vertimo raštu paslaugos turi būti pakankamai kokybiškos, kad būtų užtikrintas teisingas procesas, ypač užtikrinant, kad įtariamieji ar kaltinamieji žinotų apie jiems iškeltą bylą ir galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą.“
B. Vokietijos teisė
7.
Teismų įstatymo (Gerichtsverfassungsgesetz, toliau – GVG) 184 straipsnyje nurodyta, be kita ko, kad teismų kalba yra vokiečių.
8.
GVG su pakeitimais, padarytais įgyvendinant direktyvas 2010/64 ir 2012/13/ES ( 6 ), 187 straipsnyje nurodyta:
„1. Kaltinamajam arba nuteistajam, kuris nemoka vokiečių kalbos arba turi klausos ar kalbos negalią, teismas paskiria vertėją žodžiu arba raštu, jeigu to reikia jo procesinėms teisėms įgyvendinti. Teismas kaltinamąjį jo suprantama kalba informuoja apie tai, kad šis per visą baudžiamąjį procesą gali prašyti leisti jam neatlygintinai naudotis vertėjo žodžiu arba raštu paslaugomis.
2. Įgyvendinant kaltinamojo, kuris nemoka vokiečių kalbos, procesines teises, paprastai reikia raštu išversti dokumentus dėl laisvės apribojimo priemonių ir kaltinamuosius aktus, teismo baudžiamuosius įsakymus ir neįsiteisėjusius nuosprendžius <…>“
9.
Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso (Strafprozessordnung, toliau – StPO) 37 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „tuo atveju, kai proceso šaliai pagal Teismų įstatymo 187 straipsnio 1 ir 2 dalis turi būti pateiktas nuosprendžio vertimas, nuosprendis turi būti įteiktas kartu su tuo vertimu.“
10.
StPO 407 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su galimybe priimti baudžiamąjį įsakymą, nurodyta, kad „baudžiamojoje byloje <…> rašytiniu prokuratūros pareiškimu teisinės nusikaltimo pasekmės gali būti nustatytos raštu, priimant baudžiamąjį įsakymą, nerengiant teismo posėdžio. Prokuratūra pateikia šį prašymą, jei, atsižvelgusi į tyrimo baigtį, mano, kad posėdžio rengti nebūtina. Prašyme nurodomos tikslios teisinės pasekmės. Taip pareiškiamas valstybinis kaltinimas.“
11.
StPO 410 straipsnyje, susijusiame su prieštaravimu baudžiamajam įsakymui ir res judicata galia, numatyta:
„1. Kaltinamasis per dvi savaites nuo teismo baudžiamojo įsakymo įteikimo gali šį įsakymą priėmusiam teismui raštu arba kanceliarijoje surašant protokolą pateikti prieštaravimą dėl šio įsakymo. <…>
2. Prieštaravimas gali būti pateikiamas dėl tam tikrų kaltinimų.
3. Jei per nustatytą terminą prieštaravimas dėl baudžiamojo įsakymo nepateikiamas, šis įsakymas įgyja res judicata galią.“
II. Faktinės aplinkybės, procesas ir pateiktas prejudicinis klausimas
12.
2015 m. lapkričio 2 d.Amtsgericht Düren (Diureno apylinkės teismas, Vokietija) Staatsanwaltschaft Aachen (Acheno prokuratūra) pareiškimu priėmė dėl kaltinamojo Frank Sleutjes, Nyderlanduose gyvenančio Nyderlandų piliečio, baudžiamąjį įsakymą (toliau – ginčijamas teismo baudžiamasis įsakymas), kuriame už pasitraukimą iš įvykio vietos skyrė jam 30 dienų po 30 EUR per dieną mokėtiną baudą ir atėmė iš jo teisę vairuoti transporto priemones. Už vairuotojo pažymėjimų išdavimą atsakingai institucijai buvo nurodyta 9 mėnesius uždrausti kaltinamajam naudotis užsienio valstybės išduotu vairuotojo pažymėjimu ir neišduoti jam nacionalinio vairuotojo pažymėjimo. Ginčijamame teismo baudžiamajame įsakyme taip pat nurodyta, kad toks teisės vairuoti transporto priemones atėmimas reiškia, jog jam nebeleidžiama įgyvendinti teisės vairuoti transporto priemones Vokietijoje. Be to, iš kaltinamojo buvo priteistos proceso išlaidos.
13.
Ginčijamame teismo baudžiamajame įsakyme pateikiama informacija apie teisių gynimo priemones. Jame, be kita ko, nurodyta, kad ginčijamas teismo baudžiamasis įsakymas įsigalioja ir tampa vykdytinas, jei per 2 savaites nuo momento, kai jame nurodytas apylinkės teismas (šiuo atveju – Amtsgericht Düren) (Diureno apylinkės teismas) įteikia teismo baudžiamąjį įsakymą, kaltinamasis raštu arba teismo kanceliarijai nepateikia prieštaravimo. Informuojant apie teisių gynimo priemones taip pat nurodoma, kad pateikiant prieštaravimą raštu terminas nelaikomas praleistu tik tada, jei teismas gauna prieštaravimą per 2 savaites. Galiausiai ten nurodytas toks paskutinis sakinys: „raštu pateikiamas prieštaravimas turi būti surašytas vokiečių kalba.“
14.
2015 m. lapkričio 12 d. teismo baudžiamasis įsakymas buvo įteiktas kaltinamajam registruotu laišku. Teismo baudžiamasis įsakymas kaltinamajam buvo pateiktas vokiečių kalba, o informacija apie teisių gynimo priemones kaltinamajam buvo pateikta ir išversta į nyderlandų kalbą.
15.
2015 m. lapkričio 24 d. 20 val. 32 min. kaltinamasis išsiuntė Amtsgericht Düren (Diureno apylinkės teismas) elektroninį laišką, kuriame nyderlandų kalba pateikė prieštaravimą dėl ginčijamo teismo baudžiamojo įsakymo. 2015 m. lapkričio 26 d. jis taip pat nyderlandų kalba paklausė Amtsgericht Aachen (Apylinkės teismas, Achenas), ar jo 2015 m. lapkričio 24 d. elektroninis laiškas buvo gautas. 2015 m. gruodžio 1 d. raštu, kuris buvo išsiųstas 2015 m. gruodžio 8 d., Amtsgericht Düren (Diureno apylinkės teismas) pranešė kaltinamajam, kad teismui siunčiami raštai turi būti surašyti vokiečių kalba. Prieš tai, 2015 m. gruodžio 1 d., dabartinis kaltinamojo gynėjas 2015 m. lapkričio 2 d. faksu pateikė prieštaravimą dėl teismo baudžiamojo įsakymo ir kartu prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikti prieštaravimą dėl teismo baudžiamojo įsakymo.
16.
2016 m. sausio 28 d. nutartimi Amtsgericht Düren (Diureno apylinkės teismas) atmetė kaltinamojo prieštaravimą dėl ginčijamo teismo baudžiamojo įsakymo kaip nepriimtiną, nes jis buvo pateiktas praleidus terminą. Kartu jis atmetė ir kaltinamojo prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikti prieštaravimą dėl baudžiamojo įsakymo, motyvuodamas tuo, kad jame nenurodyta pakankamai tokį prašymą pagrindžiančių motyvų. Apie šią nutartį kaltinamojo gynėjui buvo pranešta 2016 m. vasario 2 d.2016 m. vasario 4 d. faksu kaltinamojo gynėjas nedelsdamas pateikė apeliacinį skundą dėl šios nutarties, gautu tą pačią dieną,; šiuo metu jis nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.
17.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad atsakovas nemoka vokiečių kalbos, kaip tai suprantama pagal GVG 187 straipsnio 1 dalį. Jis taip pat konstatavo, kad 2016 m. sausio 28 d.Amtsgericht Düren (Apylinkės teismas, Diurenas) sprendimas yra teisingas, tačiau pagal ES teisę, visų pirma Direktyvos 2010/64 3 straipsnį, gali prireikti aiškinti kitaip. Šiuo klausimu jis pažymi, kad, kitaip nei pagal GVG 187 straipsnio 2 dalį, StPO 37 straipsnio 3 dalyje teismo baudžiamieji įsakymai nenurodyti. Minėto teismo nuomone, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje aiškiai neišspręstas klausimas dėl to, ar kaltinamajam būtina išversti teismo baudžiamuosius įsakymus. Jei taip būtų, tuomet jam reikėtų padaryti išvadą, kad terminas, per kurį galima pateikti prieštaravimą, dar neprasidėjo. Atsižvelgdamas į tai, kad Direktyvoje 2010/64 tokio vertimo nereikalaujama, bet vis dėlto turėdamas abejonių dėl, be kita ko, skirtingų Vokietijos teismų pozicijų šiuo klausimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2010/64] 3 straipsnį reikia aiškinti taip, kad StPO 37 straipsnio 3 dalyje numatyta sąvoka „nuosprendis“ apima ir teismo baudžiamuosius įsakymus, kaip tai suprantama pagal StPO 407 ir paskesnius straipsnius?“
18.
Rašytines pastabas pateikė F. Sleutjes, Vokietijos, Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės ir Komisija. Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, posėdis nebuvo surengtas.
III. Analizė
A. Dėl formos
19.
Vokietijos vyriausybė pažymi, kad, tinkamai aiškinant taikytinas Vokietijos teisės normas, StPO 37 straipsnio 3 dalyje esanti sąvoka „nuosprendis“ taip pat apima teismo baudžiamuosius įsakymus, kaip tai suprantama pagal StPO 407 ir paskesnius straipsnius. Taigi ši vyriausybė laikosi nuomonės, kad ginčo pagrindinėje byloje sprendimas nepriklauso nuo atsakymo į pateiktą klausimą.
20.
Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija ( 7 ). Nėra akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Direktyvos 2010/64 3 straipsnio išaiškinimas būtų nesusijęs su jo nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis ar dalyku, kad pagrindinėje byloje kilęs ginčas dėl vertimo yra hipotetinis ar kad Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktą klausimą. Todėl Vokietijos vyriausybės nurodytos abejonės negali paneigti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.
21.
Pateikto prejudicinio klausimo formuluotė iš pirmo žvilgsnio sudaro įspūdį, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti StPO 37 straipsnio 3 dalį, o pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi tam jurisdikcijos. Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų aišku, kad iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Direktyvos 2010/64 3 straipsnį. Todėl pateiktą klausimą reikėtų atitinkamai performuluoti.
22.
Be to, nesivadovausiu Komisijos siūlymu performuluoti pateiktą klausimą, kad būtų įtrauktas ir prašymas išaiškinti Direktyvą 2012/13. Vadovaujantis minėta svarbos prezumpcija, negalima daryti prielaidos, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nenurodęs tos kitos direktyvos, pateikė netinkamą klausimą. Priešingai, nėra jokio pagrindo teigti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nežino apie tą kitą direktyvą: nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą cituojamas Sprendimas Covaci ( 8 ), kuriame taip pat buvo aiškinama Direktyva 2012/13. Bet kuriuo atveju jis gali pateikti kitą klausimą Teisingumo Teismui dėl šios direktyvos išaiškinimo, jei manytų, kad to reikia ( 9 ).
23.
Tokiomis aplinkybėmis, man atrodo, savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar „esminis dokumentas“, nurodytas Direktyvos 2010/64 3 straipsnyje, apima teismo baudžiamąjį įsakymą, kaip tai suprantama pagal StPO 407 ir paskesnius straipsnius.
B. Dėl esmės
1. Teismo baudžiamasis įsakymas yra „esminis dokumentas“ pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnį
24.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra linkęs neigiamai atsakyti į pirmesniame punkte performuluotą klausimą. Tačiau visos pastabas pateikusios šalys laikosi priešingos nuomonės.
25.
Prieš atsakant į šį klausimą, vertėtų priminti, kad nustatyta, jog teismo baudžiamajam įsakymui, kaip jis suprantamas pagal StPO 407 ir paskesnius straipsnius, taikomas supaprastintas procesas, kai nereikalaujama rengti posėdžio ar bylos nagrinėjimo inter partes. Konkrečiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Vokietijos teisėje numatytas teismo baudžiamasis įsakymas priimamas sui generis tvarka. Pagal šį procesą vienintelė galimybė kaltinamajam dalyvauti teisminiuose ginčuose, kai jis gali visiškai įgyvendinti savo teisę būti išklausytas, suteikiama pateikus prieštaravimą dėl šio įsakymo ( 10 ).
26.
Todėl nenuostabu, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad asmens, kuris nori pareikšti prieštaravimą dėl jam skirto neįsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo, situacija aiškiai patenka į šios direktyvos taikymo sritį, todėl šis asmuo turi turėti galimybę pasinaudoti minėta direktyva užtikrinama teise į vertimą žodžiu ir raštu ( 11 ).
27.
Sprendime Covaci prokuratūra prašė nacionalinio teismo priimti baudžiamąjį įsakymą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad prieštaravimas turi būti pateiktas vokiečių kalba. Kadangi nacionaliniam teismui kilo abejonių, jis Teisingumo Teismo klausė, be kita ko, ar pagal Direktyvą 2010/64 draudžiamos nacionalinės taisyklės, pagal kurias asmeniui, kuriam yra skirtas teismo baudžiamasis įsakymas ir kuris nesupranta vokiečių kalbos, neleidžiama pateikti prieštaravimo dėl šio įsakymo ta kalba, kurią jis moka. Teisingumo Teismas neigiamai atsakė į šį klausimą, nors ir pridūrė, kad nacionalinės institucijos gali aiškiai leisti šį prieštaravimą pateikiančiam asmeniui padaryti tai, jei jos mano, kad minėtas dokumentas yra „esminis dokumentas“ ( 12 ).
28.
Kalbant apie paties teismo baudžiamojo įsakymo vertimą – nagrinėjamos bylos esmę – toje byloje Teisingumo Teismo nebuvo prašoma nagrinėti šio klausimo. Tačiau nereikėtų abejoti: įtariamiesiems ar kaltinamiesiems, nesuprantantiems vokiečių kalbos, per pagrįstą laikotarpį turi būti pateiktas teismo baudžiamojo įsakymo vertimas raštu. Tai matyti iš Direktyvos 2010/64 3 straipsnio formuluotės, konteksto ir tikslo.
29.
Kalbant, pirma, apie Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 1 dalies formuluotę, pažymėtina, kad joje nurodyti „visi esminiai dokumentai, siekiant užtikrinti, kad jie galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir apsaugoti teisingą procesą [ir kad būtų užtikrintas teisingas procesas].“ Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „esminiams dokumentams priskiriami visi sprendimai, kuriais asmeniui atimama laisvė, visi kaltinimai arba kaltinamieji aktai ir visi teismo sprendimai.“ Kaip patvirtinta Direktyvos 2010/64 30 konstatuojamojoje dalyje, šis sąrašas nėra išsamus ( 13 ).
30.
Kitaip nei Komisija, nesu tikras, ar teismo baudžiamąjį įsakymą reikia prilyginti „kaltinimui ar kaltinamajam aktui“. Žinoma, tiesa ir tai, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teismo baudžiamasis įsakymas yra viena iš pranešimo apie atitinkamam asmeniui pareikštus kaltinimus formų pagal Direktyvą 2012/13 ( 14 ). Tačiau, skirtingai nei kaltinimas ar kaltinamasis aktas, teismo baudžiamasis įsakymas yra teismo priimtas sprendimas, kuris įgyja res judicata galią, jei per nustatytą laiką jis neapskundžiamas. Todėl jis turi tam tikrų panašumų į „teismo sprendimą“ pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 2 dalį ( 15 ). Nesvarbu, ar jis būtų viena, ar kita, atrodo akivaizdu, kad teismo baudžiamojo įsakymo vertimas turi esminę reikšmę siekiant užtikrinti, kad asmuo, kuriam skirtas šis įsakymas, galėtų suprasti jo turinį, taigi ir pasinaudoti savo teise į gynybą dėl bausmės, kurią siekiama paskirti šiuo įsakymu. Todėl jį neišvengiamai reikėtų laikyti „esminiu dokumentu“ pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.
31.
Antra, Direktyvos 2010/64 kontekstas patvirtina mintį, kad teismo baudžiamasis įsakymas pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnį yra „esminis dokumentas“.
32.
Šiuo atveju, pritardamas Nyderlandų vyriausybei, remiuosi Direktyvos 2010/64 1 straipsnio 3 dalimi. Šioje nuostatoje iš šios direktyvos taikymo srities pašalinamos tam tikros administracinės nuobaudos už nedidelius pažeidimus. Kaip nurodyta Direktyvos 2010/64 16 konstatuojamojoje dalyje, šios direktyvos tikslas – panaikinti administracinėms institucijoms tenkančią pareigą užtikrinti visas pagal šią direktyvą numatytas teises, jei to būtų nepagrįsta reikalauti. Šioje konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad visų pirma tai pasakytina apie eismo taisyklių pažeidimus, kurie padaromi itin dažnai ir kurie gali būti nustatomi vykdant eismo kontrolę (pirmas pavyzdys – greičio viršijimas). Kita vertus, tai taip pat patvirtina požiūrį, kad teismo sprendimas, kuriuo remiantis gali būti paskirta bauda už eismo taisyklių pažeidimą ne paprastu greičio viršijimo atveju, kaip antai ginčijamas teismo baudžiamasis įsakymas, yra tipiškas atvejis, kuriam taikomos direktyvoje numatytos teisės.
33.
Galiausiai Direktyvos 2010/64 tikslas, kuris yra aiškus iš jos 14 konstatuojamosios dalies, taip pat patvirtina požiūrį, kad teismo baudžiamąjį įsakymą reikia pripažinti „esminiu dokumentu“, kurį būtina išversti, jei kaltinamasis nesupranta vokiečių kalbos. Šis tikslas yra užtikrinti įtariamojo ar kaltinamojo teisę į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese, kad būtų apsaugota šių asmenų teisė į teisingą procesą. Asmenų, nekalbančių proceso kalba ar jos nesuprantančių, teisė į vertimą žodžiu ir raštu įtvirtinta EŽTK 6 straipsnyje. Iš tikrųjų siekiant laikytis teisingo proceso reikalavimų pakanka užtikrinti, kad kaltinamasis žinotų, kuo yra kaltinamas, ir galėtų gintis ( 16 ). Direktyva sudaro palankesnes sąlygas taikyti tą teisę praktiškai.
34.
Jeigu nebūtų reikalaujama išversti teismo baudžiamojo įsakymo, kuriuo gali būti ilgam laikui paskirta sankcija, visų pirma jei asmuo, kuriam jis skirtas, nesupranta šio įsakymo, nes nesupranta vokiečių kalbos, būtų aiškiai pažeista šio asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Iš tikrųjų jam būtų užkirstas kelias kreiptis į teismą.
35.
To, kas nurodyta pirmiau, nepaneigia faktas, kad pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 3 dalį kompetentingos institucijos kiekvienu konkrečiu atveju nusprendžia, ar bet kuris kitas dokumentas yra esminis. Iš tiesų ši nuostata susijusi su dokumentais, kurie dar nėra laikomi esminiais pagal direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalis ( 17 ).
36.
Mano siūlomu sprendimu taip pat neleidžia suabejoti Sprendimas Balogh. Toji byla buvo susijusi su Austrijoje priimto galutinio teismo sprendimo, kuriuo István Balogh nuteistas laisvės atėmimo bausme, priteisiant iš jo bylinėjimosi išlaidas, pripažinimu Vengrijoje. I. Balogh Austrijoje iškelta baudžiamoji byla jau buvo baigta nagrinėti, ir joje buvo užtikrinta jo teisė į vertimą. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyva netaikoma tokiai pripažinimo procedūrai ( 18 ).
37.
Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad dokumentas, kaip antai teismo baudžiamasis įsakymas, kaip jis suprantamas pagal StPO 407 ir paskesnius straipsnius, yra „esminis dokumentas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnį. Todėl jis turi būti išverstas, jei asmuo, kuriam jis yra skirtas, nesupranta vokiečių kalbos.
2. Papildomi argumentai, susiję su teise į vertimą raštu baudžiamojoje byloje pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnį
38.
Atsižvelgiant į pirmiau išdėstyto požiūrio pasekmes, reikėtų pateikti tam tikrus papildomus argumentus dėl teisės į vertimą raštu baudžiamojoje byloje pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnį, nes jos gali padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išspręsti jo nagrinėjamą bylą.
39.
Viena vertus, ši teisė yra universali, nes Direktyva 2010/64 neribojamas ratione personae asmenų, kurie gali turėti teisę į ja suteikiamą apsaugą, ratas. Vienintelis reikalavimas, kuris turi būti įvykdytas, kad ši apsauga atsirastų – asmenims turi būti pranešta apie tai, kad jie yra įtariami ar kaltinami padarę baudžiamąjį nusikaltimą.
40.
Kita vertus, Direktyvoje nenurodyta kalba, kuria asmuo, įtariamas ar kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusikaltimą ir nesuprantantis proceso kalbos, turi gauti esminių dokumentų vertimą. Todėl niekas nerodo, kad tai turi būti gimtoji šio asmens kalba. Priešingai, šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje paaiškinama, kad vertimo raštu tikslas – leisti įtariamajam ar kaltinamajam „žinoti apie jiems iškeltą bylą“. Todėl atrodytų įmanoma pasinaudoti „pagrindine“ kalba, kurią tas asmuo supranta, jei tik ja nepasinaudojama dėl savavališkų priežasčių.
41.
Kalbant konkrečiai, pagal pastarąją nuostatą valstybėms narėms leidžiama neversti esminių dokumentų dalių, kurios nėra svarbios įtariamiesiems ar kaltinamiesiems, kad jie žinotų apie jiems iškeltą bylą. Tačiau joje neleidžiama, užuot pateikus esminio dokumento vertimą raštu, tiesiog pateikti papildomą informaciją apie šiam asmeniui prieinamus teisinius teisių gynimo būdus jam suprantama kalba, kaip nutiko pagrindinėje byloje. Be to, pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 9 dalį teikiamos vertimo raštu paslaugos turi būti pakankamai kokybiškos, neatsižvelgiant į pasirinktą kalbą, kad būtų užtikrintas teisingas procesas. Pagal direktyvos 3 straipsnio 5 dalį atitinkamas asmuo turi teisę paduoti skundą pagal nacionalinės teisės normas, jei vertimas nekokybiškas arba jeigu buvo manoma, kad jis nebūtinas.
42.
Kalbant apie terminus, pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnį teisė į vertimą raštu baudžiamojoje byloje pagal jos 1 straipsnio 2 dalį taikoma nuo tada, kai atitinkamam asmeniui pranešta apie tai, kad jis įtariamas ar kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusikaltimą, iki bus galutinai nustatyta, ar jis padarė šį nusikaltimą, įskaitant, jei taikytina, nuteisimą ir galimas apeliacines procedūras. Tačiau esminio dokumento vertimo nebūtina pateikti tuo pačiu metu kaip ir paties esminio dokumento, nes šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis vertimas turi būti pateiktas atitinkamam asmeniui tik „per protingą laikotarpį“. Kad ir kaip ten būtų, vargu ar reikia priminti, kad atitinkamam asmeniui taip pat turi būti suteiktas pagrįstas laikotarpis, kad jis susipažintų su esminio dokumento turiniu ir prireikus atsakytų į jį.
43.
Kalbant apie teisės į vertimą raštu pažeidimą, Direktyvoje 2010/64 nenurodytos konkrečios priemonės, kurių turi imtis valstybės narės. Direktyvoje šiuo klausimu nieko nenurodyta, tad valstybės narės gali pasirinkti vieną iš sprendimų, tinkamų šios nuostatos tikslui pasiekti, atsižvelgiant į įvairias situacijas, kurios gali susiklostyti ( 19 ). Tai galima padaryti, pavyzdžiui, patenkinant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nuo termino prieštaravimui pateikti pasibaigimo ( 20 ) arba prireikus netaikant nacionalinės taisyklės, kurioje nustatytas prieštaravimų pateikimo terminas ( 21 ).
44.
Bet kuriuo atveju aišku, kad valstybei narei draudžiama vykdyti asmens, kuris nesupranta proceso kalbos, baudžiamąjį persekiojimą, remiantis esminiais dokumentais, kurie turėtų būti (bet nebuvo) išversti atitinkamam asmeniui. Taip direktyva ne tik netektų viso praktinio poveikio, bet ir būtų pažeista teisė į gynybą bei į teisingą bylos nagrinėjimą pagal EŽTK 6 straipsnį, kurių įgyvendinimą direktyva siekiama praktiškai supaprastinti. Todėl man atrodo, kad valstybės narės yra suinteresuotos užtikrinti, kad „protingas laikotarpis“, per kurį asmenys, įtariami ar kaltinami nusikaltimo padarymu, gautų šiuos vertimus, būtų kuo trumpesnis.
45.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo Direktyvos 2010/64 3 straipsnio pažeidimo pasekmes terminui, nustatytam prieštaravimui dėl teismo baudžiamojo įsakymo pateikti. Jis nurodo, kad pranešimas apie ginčijamą teismo baudžiamąjį įsakymą, pridedant viso jo teksto vertimą į nyderlandų kalbą, būtų buvęs neveiksmingas, nes dar nebūtų pradėtas skaičiuoti apeliacinio skundo pateikimo terminas.
46.
Šiuo aspektu priminčiau, kad, nesant ES taisyklių, valstybės narės pagal procesinės autonomijos principą turi teisę reguliuoti teismo procesus, nustatydamos tokius terminus, kuriuos mano esant tinkamus. Tačiau pagal lygiavertiškumo principą įtariami ar kaltinami padarę baudžiamąjį nusikaltimą ir nesuprantantys proceso kalbos asmenys, jei siekia remtis savo teisėmis pagal Direktyvą 2010/64, neturėtų atsidurti nepalankioje padėtyje, palyginti su asmenimis, kurie supranta kalbą ir kurie, labiau tikėtina, yra kaltinančiosios valstybės narės piliečiai ( 22 ). Todėl sutinku su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, kad teismo baudžiamojo įsakymo apskundimo terminas neturėtų būti pradedamas skaičiuoti dar prieš šiam asmeniui gaunant tinkamą teismo baudžiamojo įsakymo vertimą. Bet koks trumpesnis terminas pažeistų teisę į gynybą ir kartu – veiksmingumo principą ( 23 ).
IV. Išvada
47.
Remdamasis pirmiau pateiktais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Landgericht Aachen (Acheno apygardos teismas, Vokietija) pateiktą klausimą atsakyti taip, kad, tinkamai aiškinant 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese 3 straipsnį, dokumentas, kaip antai teismo baudžiamasis įsakymas, kaip jis suprantamas pagal Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso (Strafprozessordnung) 407 ir paskesnius straipsnius, yra „esminis dokumentas“, todėl jis turi būti išverstas, jei asmuo, kuriam jis skirtas, nesupranta vokiečių kalbos.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (OL L 280, 2010, p. 1).
( 3 ) Europos Vadovų Taryba, „Stokholmo programa – Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (OL C 115, 2010, p. 1 ir 10).
( 4 ) 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos rezoliucijos dėl veiksmų plano, skirto įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamajame procese procesinėms teisėms stiprinti, priedas (OL C 295, 2009, p. 3).
( 5 ) Žr. 2015 m. spalio 15 d. Sprendimą Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686) ir 2016 m. birželio 9 d. Sprendimą Balogh (C‑25/15, EU:C:2016:423).
( 6 ) 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1).
( 7 ) Žr. 2016 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Eurosaneamientos ir kt. (C‑532/15 ir C‑538/15, EU:C:2016:932, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 8 ) 2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686).
( 9 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimą Torresi (C‑58/13 ir C‑59/13, EU:C:2014:2088, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 10 ) 2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686, 20 ir 41 punktai).
( 11 ) 2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686, 27 punktas).
( 12 ) 2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686, 47–50 punktai).
( 13 ) 2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686, 45 punktas).
( 14 ) 2015 m. spalio 15 d. Sprendimas Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686, 61 punktas).
( 15 ) Šiuo klausimu sąvoka „teismo sprendimas“ pagal Briuselio sistemą dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo yra plati. Visų pirma žr. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 2 straipsnio a punktą, kuriame numatyta, kad „teismo sprendimas“ – tai bet koks valstybių narių teismo sprendimas, neatsižvelgiant į tai, kaip tas sprendimas gali būti įvardijamas, įskaitant nutartį, įsakymą, nutarimą ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo“. Šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimą Gambazzi (C‑394/07, EU:C:2009:219, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 16 ) Šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 15 d. Sprendimą Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 17 ) Šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 15 d. Sprendimą Covaci (C‑216/14, EU:C:2015:686, 49 punktas).
( 18 ) 2016 m. birželio 9 d. Sprendimas Balogh (C‑25/15, EU:C:2016:423, 36–40 punktai).
( 19 ) Pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimą Raccanelli (C‑94/07, EU:C:2008:425, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 20 ) Žr., pavyzdžiui, 2017 m. kovo 22 d. Sprendimą Tranca ir kt. (C‑124/16, C‑188/16 ir C‑213/16, EU:C:2017:228, 51 punktas).
( 21 ) Dėl nacionaliniams teismams pagal ES teisę tenkančios pareigos netaikyti nacionalinės teisės aiškinimo, kuris neatitinka ES teisės, pavyzdžiui, žr. 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimą DI (C‑441/14, EU:C:2016:278, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 22 ) Dėl šiek tiek skirtingų aplinkybių žr. 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimą Bickel ir Franz (C‑274/96, EU:C:1998:563, 26 punktas) ir 2014 m. kovo 27 d. Sprendimą Grauel Rüffer (C‑322/13, EU:C:2014:189, 20 punktas).
( 23 ) Dėl termino, per kurį leidžiama apskųsti teismo baudžiamąjį įsakymą, Direktyvos 2012/13 kontekste, žr. 2017 m. kovo 22 d. Sprendimą Tranca ir kt. (C‑124/16, C‑188/16 ir C‑213/16, EU:C:2017:228, 51 punktas).