EUR-Lex -  62016CC0372 - LT

GENERALINIO ADVOKATO

HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,

pateikta 2017 m. rugsėjo 14 d. ( 1 )

Byla C‑372/16

Soha Sahyouni

prieš

Raja Mamisch

(Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Reglamentas (ES) Nr. 1259/2010 – Tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje – Taikymo sritis – 1 straipsnis – Privataus santuokos nutraukimo, religinės institucijos užregistruoto trečiojoje šalyje, pripažinimas – 10 straipsnis – Taikytinos užsienio šalies teisės netaikymas – Diskriminacija dėl sutuoktinio lyties sudarant galimybes nutraukti santuoką – Diskriminacinio pobūdžio analizė in abstracto – Diskriminuojamo sutuoktinio galimo sutikimo nereikšmingumas“

I. Įžanga

1.

Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2010 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje ( 2 ), kurio nuostatų Teisingumo Teismas dar niekada nenagrinėjo iš esmės, išaiškinimu.

2.

Šis prašymas yra tęsinys ankstesnio prašymo, kurį minėtas teismas pateikė toje pačioje pagrindinėje byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys, kuriuo prašoma Vokietijoje pripažinti sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priimtą Sirijos religinės institucijos. Išnagrinėjus šį pirmą prašymą priimti prejudicinį sprendimą buvo priimta nutartis byloje Sahyouni (C‑281/15) ( 3 ), paskelbta 2016 m. gegužės 12 d., kurioje Teisingumo Teismas nurodė akivaizdžiai neturintis jurisdikcijos priimti sprendimo ( 4 ).

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar kartą kreipiasi į Teisingumo Teismą ir pateikia jam kelis prejudicinius klausimus, susijusius su Reglamentu Nr. 1259/2010. Prieš imantis juos nagrinėti pirmiausia reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas iš tiesų turi jurisdikciją į juos atsakyti (nesvarbu, kad trečiojoje šalyje paskelbtas santuokos nutraukimas, kaip yra pagrindinėje byloje, nepatenka į minėto reglamento taikymo sritį), atsižvelgiant į tai, kad iš nutarties, kuria prašoma priimti prejudicinį sprendimą, matyti, jog pagal reikšmingas Vokietijos teisės nuostatas šis Sąjungos teisės aktas tampa taikytinas tokiems atvejams.

4.

Pirmuoju pateiktu klausimu Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatos taikytinos santuokos nutraukimui, kuris laikomas „privačiu“ santuokos nutraukimu, nes grindžiamas ne realiais teismo ar kitos valstybinės institucijos sprendimais, bet vienašališkai arba abipusiu sutarimu sutuoktiniams pateikus privatų valios pareiškimą, kartais visiškai deklaratyviai dalyvaujant užsienio institucijai.

5.

Kiti papildomai pateikti klausimai susiję su minėto reglamento 10 straipsniu, pagal kurį leidžiama „teismo vietos“ teise pakeisti teisę, kuri iš principo turėtų būti taikoma, kai pagal pastarąją esama sutuoktinių diskriminacijos dėl jų lyties. Šiuo aspektu Teisingumo Teismo visų pirma klausiama, kaip reikėtų vertinti, ar yra toks diskriminacinis poveikis – in abstracto ar in concreto. Jeigu būtų nuspręsta, kad šis vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tada Teisingumo Teismas turėtų nustatyti, ar galiausiai duotas diskriminuojamo sutuoktinio sutikimas nutraukti santuoką vis dėlto leidžia taikyti diskriminacinio pobūdžio užsienio valstybės teisę.

II. Teisinis pagrindas

A.  Sąjungos teisė

6.

Reglamentas Nr. 1259/2010 taikomas tik valstybėse narėse, kurios dalyvauja vykdant šiame akte numatytą tvirtesnį bendradarbiavimą santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje ( 5 ).

7.

Reglamento Nr. 1259/2010 9 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad juo „turėtų būti sukurta aiški ir išsami teisės sistema, kuria reglamentuojama dalyvaujančiose valstybėse narėse santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytina teisė, užtikrinti piliečiams teisinio tikrumo, numatomumo ir lankstumo atžvilgiu tinkami sprendimai ir užkirstas kelias atvejams, kai vienas iš sutuoktinių kreipiasi į teismą dėl santuokos nutraukimo anksčiau už kitą sutuoktinį siekdamas, kad byla būtų nagrinėjama pagal tam tikrą teisę, kuri, jo nuomone, geriau tenkina jo interesus“.

8.

Pagal minėto reglamento 10 konstatuojamąją dalį „[jo] dalykinė taikymo sritis ir dėstomoji dalis turėtų atitikti [2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos] [r]eglamentą (EB) Nr. 2201/2003 [dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( 6 )]“. Joje taip pat nurodyta, kad Reglamentas Nr. 1259/2010 „turėtų būti taikomas tik santuokinių ryšių nutraukimui arba susilpninimui“ ir kad „[s]antuokos nutraukimo ir gyvenimo skyrium pagrindams turėtų būti taikoma teisė, nustatyta pagal [jo] teisės kolizijos taisykles“.

9.

Šio reglamento 24 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „Tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, kai taikytinoje teisėje santuokos nutraukimas nenumatytas arba joje vienam iš sutuoktinių dėl jo lyties nesuteikiamos vienodos galimybės nutraukti santuoką arba nustatyti gyvenimą skyrium, visgi turėtų būti taikoma teismo, kuriame iškelta byla, teisė. Tačiau tai neturėtų turėti įtakos viešosios tvarkos nuostatos taikymui.“

10.

Reglamento Nr. 1259/2010 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis reglamentas taikomas „su teisės kolizija susijusiais atvejais santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium“.

11.

Šio reglamento 4 straipsnyje „Visuotinis taikymas“ nurodyta, kad „[p]agal šį reglamentą nustatyta teisė taikoma net tuo atveju, jei ši teisė nėra dalyvaujančios valstybės narės teisė“.

12.

Minėto reglamento 8 straipsnyje nustatyta teisė, taikytina šalims jos nepasirinkus pagal 5 straipsnį, ir tam tikromis sąlygomis nurodomi laipsniški siejamieji veiksniai: sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta bylos iškėlimo teisme metu arba, jei ši sąlyga netenkinama, paskiausia jų įprastinė gyvenamoji vieta, arba, jei ši sąlyga netenkinama, teismo, kuriame iškelta byla, vieta.

13.

Remiantis Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsniu „Teismo vietos teisės taikymas“, „[j]ei pagal 5 arba 8 straipsnius nustatytoje taikytinoje teisėje santuokos nutraukimas nenumatytas arba joje vienam iš sutuoktinių dėl jo lyties nesuteikiamos vienodos galimybės nutraukti santuoką arba patvirtinti gyvenimą skyrium, taikoma teismo vietos teisė“.

14.

To paties reglamento 12 straipsnyje „Viešoji tvarka“ numatyta, kad „[a]tsisakyti taikyti pagal šį reglamentą nustatytos teisės nuostatą galima tik tuo atveju, jei toks taikymas yra aiškiai nesuderinamas su teismo vietos valstybės viešąja tvarka“.

B.  Vokietijos teisė

1.  FamFG

15.

Gesetz über das Verfahren in Familiensachen und in den Angelegenheiten der freiwilligen Gerichtsbarkeit ( 7 ) (Įstatymas dėl proceso šeimos bylose ir ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose, toliau – FamFG) 107 straipsnyje „Užsienyje priimtų su santuoka susijusių sprendimų pripažinimas“ nustatyta:

„1)   Sprendimai, kuriais užsienyje <...> nutraukiama santuoka išlaikant santuokinius ryšius arba jų neišlaikant, yra pripažįstami tik federalinės žemės teisingumo administracijai konstatavus, kad yra tenkinamos pripažinimo sąlygos. <...>

<...>

6)   Jei federalinės žemės teisingumo administracija konstatuoja, kad pripažinimo sąlygos yra tenkinamos, prašymo nepadavęs sutuoktinis gali prašyti aukštesniojo teismo priimti sprendimą. <...>

7)   Kompetentinga yra aukštesniojo teismo, kurio teritorijoje yra įsikūrusi federalinės žemės teisingumo administracija, civilinių bylų kolegija. <...>“

16.

FamFG 109 straipsnio „Pripažinimo kliūtys“ 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad „[u]žsienio sprendimo pripažinti negalima, kai <...> [šis] pripažinimas lemia tokį rezultatą, kuris yra akivaizdžiai nesuderinamas su esminiais Vokietijos teisės principais, ypač kai [jis] yra nesuderinamas su pagrindinėmis teisėmis“. Pagal to paties straipsnio 5 dalį neatliekama jokia užsienio sprendimo teisėtumo patikra.

2.  EGBGB

17.

2013 m. sausio 28 d. galiojusios redakcijos Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuch (Įvadinis Civilinio kodekso įstatymas, toliau – EGBGB) 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Santuokos nutraukimui galioja teisė, taikytina dėl bendrųjų santuokos pasekmių prašymo nutraukti santuoką pateikimo dieną. Jeigu vadovaujantis šia teise santuokos nutraukimas negalimas, santuokos nutraukimui galioja Vokietijos teisė, kai santuoką prašantis nutraukti sutuoktinis tuo metu yra arba santuokos dieną buvo Vokietijos pilietis.“

18.

2013 m. sausio 23 d. įstatymu ( 8 ) atlikus pakeitimus, minėta kolizinė norma buvo peržiūrėta ir EGBGB 17 straipsnio 1 dalyje nuo tada nustatyta, kad „[t]urtines santuokos nutraukimo pasekmes, kurių nereglamentuoja kitos šios dalies nuostatos, nustato teisė, santuokos nutraukimui taikytina pagal Reglamentą (ES) Nr. 1259/2010“.

III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

19.

Kaip nurodyta 2016 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo paskelbtoje nutartyje byloje Sahyouni (C‑281/15) ( 9 ), Raja Mamisch ir Soha Sahyouni susituokė 1999 m. gegužės 27 d. Homso (Sirija) islamo teismo apygardoje. Nuo gimimo jie yra Sirijos piliečiai, turintys ir Vokietijos pilietybę, kurią R. Mamisch įgijo natūralizacijos būdu, o S. Sahyouni – po santuokos. Iki 2003 m. jie gyveno Vokietijoje, paskui išsikraustė į Siriją, vėliau gyveno Vokietijoje, Kuveite ir Libane. Šiuo metu jie vėl gyvena Vokietijoje, tik skirtingose vietose.

20.

2013 m. gegužės 19 d. R. Mamisch pareiškė norintis išsiskirti su savo sutuoktine, o jo atstovas ištarė skyrybų formulę religiniame Latakijos (Sirija) šariato teisme. 2013 m. gegužės 20 d. šis teismas santuoką paskelbė nutraukta.

21.

Iš nutarties, kuria prašoma priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. S. Sahyouni pateikė asmeniškai pasirašytą pareiškimą, kuriame nurodė, kad gavo išmokas, kurios jai priklauso pagal religinės teisės normas, būtent iš viso 20000 JAV dolerių (apie 15000 EUR ( 10 )); šio pareiškimo turinys buvo toks: „<…> Gavau visas pagal santuokos sutartį ir dėl vienašališku pageidavimu nutrauktos santuokos priklausančias išmokas, todėl atleidžiu jį nuo visų pagal santuokos sutartį ir Latakijos šariato teismo priimtą 2013 m. gegužės 20 d. Nutartį Nr. 1276 dėl santuokos nutraukimo tenkančių prievolių man <…>“

22.

2013 m. spalio 30 d. R. Mamisch paprašė pripažinti Sirijoje priimtą sprendimą dėl santuokos nutraukimo. 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) pirmininkas patenkino prašymą ir konstatavo, kad yra tenkinamos įstatymų apibrėžtos šio sprendimo dėl santuokos nutraukimo pripažinimo sąlygos.

23.

2014 m. vasario 18 d. S. Sahyouni paprašė panaikinti šį sprendimą ir pripažinti, kad nėra tenkinamos sprendimo dėl santuokos nutraukimo pripažinimo sąlygos.

24.

2014 m. balandžio 8 d. sprendimu Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) pirmininkas atmetė S. Sahyouni prašymą. Motyvuodamas savo sprendimą šis teismas nurodė, kad, jo manymu, aptariamo sprendimo nutraukti santuoką pripažinimo tvarka nustatyta Reglamente Nr. 1259/2010, kuris taikomas ir privačiam santuokos nutraukimui. Nesant veiksmingo taikytinos teisės pasirinkimo ir sutuoktiniams kartu įprastai negyvenus vienus metus iki santuokos nutraukimo taikytina teisė nustatoma remiantis minėto reglamento 8 straipsnio c punktu. Kai abu sutuoktiniai turi dvigubą pilietybę, lemiamą reikšmę turi tai, kuri pilietybė yra veiksminga, kaip tai suprantama pagal Vokietijos teisę ( 11 ), o santuokos nutraukimo metu tai buvo Sirijos pilietybė. Galiausiai pažymėta, kad viešoji tvarka pagal Reglamento Nr. 1259/2010 12 straipsnį nėra kliūtis pripažinti Sirijoje priimtą sprendimą dėl santuokos nutraukimo, kadangi sutuoktinė santuokos nutraukimo formą pripažino vėliau, nurodydama, jog sutinka su atitinkamomis išmokomis, ir kad pagal šio reglamento 10 straipsnį, nepaisant galimo diskriminavimo, šiomis aplinkybėmis tai nedraudžiama.

25.

S. Sahyouni apskundė šį sprendimą dėl prašymo atmetimo. 2015 m. birželio 2 d.Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui įvairius prejudicinius klausimus dėl Reglamento Nr. 1259/2010 išaiškinimo.

26.

2016 m. gegužės 12 d. nutartimi ( 12 ) byloje Sahyouni (C‑281/15) Teisingumo Teismas nurodė akivaizdžiai neturintis jurisdikcijos atsakyti į šiuos klausimus, motyvuodamas tuo, kad visų pirma Reglamentas Nr. 1259/2010 netaikytinas sprendimo dėl santuokos nutraukimo, kuris jau priimtas trečiojoje šalyje, pripažinimui ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios informacijos, kuri galėtų patvirtinti, kad minėto reglamento nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, tapo tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms. Vis dėlto jis pažymėjo, kad šis teismas tebeturi galimybę pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai galės pateikti Teisingumo Teismui visą informaciją, leidžiančią jam priimti sprendimą.

27.

Tokiomis aplinkybėmis 2016 m. birželio 29 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. liepos 6 d., Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė antrą kartą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar taikymo sritis, apibrėžta [Reglamento Nr. 1259/2010] 1 straipsnyje, apima ir privatų santuokos nutraukimą (šiuo atveju – vienašališku sutuoktinio pareiškimu religiniame teisme Sirijoje pagal šariato teisės normas)?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar, kai taikomas Reglamentas [Nr. 1259/2010] privataus santuokos nutraukimo atvejais, [atliekant analizę pagal] jo 10 straipsnį:

a)

abstrakčiai turi būti orientuojamasi į palyginimą, pagal kurį teisė, taikytina pagal 8 straipsnį, ir kitam sutuoktiniui suteikia galimybę nutraukti santuoką, bet dėl jo lyties sieja ją su kitomis procesinėmis teisinėmis ir materialinėmis sąlygomis nei pirmojo sutuoktinio galimybę nutraukti santuoką,

b)

teisės normos galiojimas priklauso nuo to, ar abstrakčiai diskriminacinės užsienio šalies teisės taikymas konkrečiai diskriminuoja ir atskirais atvejais?

3.

Jei į antrojo klausimo [b dalį] būtų atsakyta teigiamai, ar diskriminuojamo sutuoktinio sutikimas su santuokos nutraukimu, taip pat ir tuo atveju, kai jis sutinka priimti kompensacijas, jau yra pagrindas netaikyti teisės normos?“

28.

Šioje byloje rašytines pastabas pateikė Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Vengrijos ir Portugalijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2017 m. gegužės 31 d. posėdyje pastabas žodžiu pateikė R. Mamisch, Vokietijos ir Vengrijos vyriausybės ir Komisija.

IV. Analizė

29.

Atsižvelgiant į šiuo klausimu išsakytus prieštaravimus, prieš nagrinėjant Teisingumo Teismui pateiktus klausimus, reikia išnagrinėti, ar, priešingai, nei buvo nuspręsta dėl anksčiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto prejudicinio klausimo nagrinėjant tą pačią pagrindinę bylą, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją į juos atsakyti šioje byloje.

A.  Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

30.

Pažymėsiu, kad, mano nuomone, Teisingumo Teismui pateikta pakankamai informacijos, kad jis galėtų priimti sprendimą dėl jam šioje byloje pateiktų klausimų vadovaudamasis jurisprudencija, pagal kurią jo jurisdikcija gali būti grindžiama tuo, kad nacionalinė teisė lemia, jog pagrindinėje byloje yra taikomos Sąjungos teisės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti.

1.  Dėl išvadų, kurias galima padaryti remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija

31.

Visų pirma reikia priminti, kad iš nusistovėjusios jurisprudencijos matyti, jog nacionalinio teismo pateiktiems prejudiciniams klausimams, atsižvelgiant į tai, kad jis atsakingas už savo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, taikoma svarbos prezumpcija, kurią galima paneigti tik išimtiniais atvejais ( 13 ). Atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo galima, be kita ko, tuomet, jei akivaizdu, kad Sąjungos teisė negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikoma nagrinėjamos bylos aplinkybėms ( 14 ).

32.

Šiuo atveju, kaip Teisingumo Teismas konstatavo 2016 m. gegužės 12 d. Nutartyje Sahyouni (C‑281/15) ( 15 ), ginčas pagrindinėje byloje nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, nes nei Reglamentas Nr. 1259/2010, nei Reglamentas Nr. 2201/2003, nei joks kitas Sąjungos teisės aktas nėra taikomas tokiai bylai, kurios dalykas yra prašymas valstybėje narėje pripažinti sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priimtą trečiosios šalies valstybės religinės institucijos.

33.

Kalbant konkrečiai apie Reglamentą Nr. 1259/2010 ( 16 ), kurio nuostatomis aiškiai buvo remtasi prašyme priimti prejudicinį sprendimą minėtoje byloje, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jame nustatomos tik kolizinės normos, dalyvaujančiose valstybėse narėse ( 17 ) taikomos santuokos nutraukimo ir gyvenimo skyrium srityje, bet jis nereglamentuoja priimto sprendimo dėl santuokos nutraukimo pripažinimo ( 18 ).

34.

Todėl pagal Sprendime Dzodzi ( 19 ) suformuluotus ir vėlesnėje jurisprudencijoje ( 20 ) patikslintus principus tik tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai įrodė, kad Reglamentas Nr. 1259/2010 yra taikytinas pagal valstybės narės, kurioje yra jo vieta, teisę ginčo, kurį jis nagrinėja, aplinkybėms, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl jo pateiktų prejudicinių klausimų, nepriklausomai nuo to, kad minėtam ginčui nėra tiesiogiai taikytinas šis reglamentas.

35.

Šiuo klausimu reikia priminti ( 21 ), kad Teisingumo Teismas gali pripažinti, kad turi jurisdikciją atsakyti į jam pateiktus prejudicinius klausimus, net kai Sąjungos teisės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti, netaikomos pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, jeigu nacionalinėje teisėje užtikrintas tiesioginis ir besąlygiškas minėtų nuostatų taikymas. Taigi, kai reglamentuodamas į atitinkamo Sąjungos teisės akto taikymo sritį nepatenkančias situacijas nacionalinės teisės aktų leidėjas priima tokius pačius sprendimus, kokie priimti pagal Sąjungos teisės aktą, egzistuoja tam tikras Sąjungos interesas vienodai aiškinti šio teisės akto nuostatas, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje. Todėl Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar yra pakankamai tikslių duomenų, rodančių, kad egzistuoja tokia nuoroda į Sąjungos teisę, atsižvelgdamas į prašyme priimti prejudicinį sprendimą šiuo aspektu pateiktą informaciją ( 22 ).

36.

Iš šios jurisprudencijos taip pat matyti, kad nors teisės aktuose, kuriais direktyva perkelta į nacionalinę teisę, Sąjungos teisės nuostatos, dėl kurių pateikiami prejudiciniai klausimai, nepakartotos pažodžiui, Teisingumo Teismas gali turėti jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą, jeigu sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pripažįstama, kad kiekvienas Teisingumo Teismo pateikiamas šių nuostatų aiškinimas bus privalomas nagrinėjant pagrindinę bylą ( 23 ). Itin svarbu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas manytų, jog nacionalinės teisės sąvokos iš tiesų turi būti aiškinamos taip pat kaip ir analogiškos sąvokos Sąjungos teisėje, ir kad šiuo požiūriu jį saistytų minėtų sąvokų išaiškinimas, kurį pateiks Teisingumo Teismas ( 24 ).

37.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio reikalavimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nurodyti, kodėl jo nagrinėjamas ginčas turi sąsają su Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su pagrindinėmis laisvėmis, dėl kurios prašomas prejudicinis išaiškinimas tampa būtinas šiai bylai išnagrinėti ( 25 ). Iš tiesų teikiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą valstybių narių teismai, o ne Teisingumo Teismas turi nustatyti pagrindinėje byloje taikomų nacionalinės teisės normų tikslą, turinį ir jų įgyvendinimo tvarką, taigi Teisingumo Teismas yra saistomas šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomonės ( 26 ).

38.

Visų pirma tuo atveju, kai Sąjungos teisės taikymą lemia nacionalinės teisės nuostatos, nacionalinis teismas privalo tiksliai įvertinti nuorodos į Sąjungos teisę apimtį. Jeigu jis mano, kad dėl šios tiesioginės ir besąlyginės nuorodos Sąjungos teisės nuostatų turinys yra taikytinas situacijai, nepatenkančiai į minėtų nuostatų taikymo sritį, dėl kurios ir kilo jo nagrinėjama byla, šis teismas gali pagrįstai pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą SESV 267 straipsnyje numatytomis sąlygomis ( 27 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas paprastai įsitikina, kad Sąjungos teisės normos, kaip jos išaiškintos jo paties, tikrai buvo taikomos nesuteikiant galimybės nacionaliniam teismui jų išvengti ( 28 ) ir užtikrinant, kad toks minėtų normų taikymo srities išplėtimas neprieštarautų aiškiai Sąjungos teisės aktų leidėjo valiai ( 29 ).

39.

Tam, kad patvirtintų, jog valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos tikrai nusprendė vienodai vertinti situacijas, nepatenkančias į atitinkamo Sąjungos teisės akto taikymo sritį, ir situacijas, kurios į ją patenka, Teisingumo Teismas atsižvelgia ne tik į nacionalinių nuostatų turinį, bet ir į papildomus aspektus, kaip antai reikšmingų teisės aktų preambulę ir aiškinamąjį memorandumą ( 30 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas atsižvelgia tiek į nutartį, kuria prašoma priimti prejudicinį sprendimą ( 31 ), tiek ir į visas jam pateiktas pastabas, ypač į valstybės narės, kurios teisės sistema yra nagrinėjama, nuomonę, nepriklausomai nuo to, kad galutinį nacionalinės teisės vertinimą atlieka tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 32 ).

40.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia išnagrinėti, ar Teisingumo Teismui pateikta pakankamai informacijos, kad jis galėtų pripažinti turintis jurisdikciją šioje byloje, priešingai, nei buvo nusprendęs dėl ankstesnio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikto nagrinėjant tą pačią pagrindinę bylą ( 33 ).

2.  Dėl pakankamos sąsajos su Sąjungos teise buvimo

41.

Belgijos ir Vengrijos vyriausybės tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos, kadangi iš nutarties, kuria prašoma priimti prejudicinį sprendimą, nėra aišku, kad Vokietijos teisės sistemoje tiesiogiai ir besąlygiškai daroma nuoroda į Reglamentą Nr. 1259/2010, kai Vokietijoje prašoma pripažinti privatų santuokos nutraukimą užsienyje. Teismo posėdyje Komisija patikslino savo anksčiau pateiktą tokią pat nuomonę, atsižvelgusi į šioje byloje Vokietijos vyriausybės pateiktas pastabas.

42.

Tiek R. Mamisch, tiek Vokietijos, Prancūzijos ir Portugalijos vyriausybės mano, kad pagal Vokietijos teisę minėtas reglamentas yra taikytinas pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo atveju, kaip nurodyta šioje išvadoje primintoje jurisprudencijoje, todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus klausimus. Mano nuomonė tokia pat.

43.

Tiesa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai nenurodo Vokietijos teisės normos, kuri, jo manymu, lemia, kad privataus santuokos nutraukimo užsienyje „pripažinimo“ procese reikia taikyti Reglamentą Nr. 1259/2010, o tai reiškia, kad praktiškai turi būti atliktas santuokos nutraukimo teisėtumo patikrinimas, atsižvelgiant į įstatymą, turintį reglamentuoti tokį nutraukimą, kad jo padariniai galėtų galioti Vokietijoje ( 34 ). Vis dėlto neginčijama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra vienintelis, turintis jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę ( 35 ). Jis aiškiai nurodo, kad pagal minėtą jurisprudenciją ( 36 ) Vokietijos teisė lemia, kad minėtame reglamente išdėstytos kolizinės normos yra taikytinos jo nagrinėjamoje byloje. Be to, šį teiginį aiškiai patvirtina Vokietijos vyriausybės šioje byloje pateikta informacija dėl nacionalinės teisės sistemos.

44.

Savo nutarties aiškinamojoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kuo Vokietijoje skiriasi užsienyje paskelbtas santuokos nutraukimas, kai santuoką nutraukia valstybinis teismas ar kita valstybinė valdžios institucija ir kai tai yra vadinamasis privatus santuokos nutraukimas, kuris grindžiamas vienašališku arba abipusiu šalių valios pareiškimu, net jeigu galiausiai tai padaryta deklaratyviai dalyvaujant, pavyzdžiui, užregistruojant santuokos nutraukimą, užsienio valdžios institucijai ( 37 ).

45.

Jis nurodo, kad pagal Vokietijos teisinę praktiką procesinės taisyklės, nurodytos FamFG 107 straipsnyje ( 38 ), yra taikomos šių dviejų tipų santuokos nutraukimui pripažinti. Vis dėlto, kiek tai susiję su materialinėmis normomis, visuotinai priimta, nors yra ir skirtingų nuomonių, kad privataus santuokos nutraukimo, kurį prašoma pripažinti, analizę Vokietijos teismai turi atlikti ne atsižvelgdami į FamFG 109 straipsnį ( 39 ), kaip yra valstybės institucijų nutrauktų santuokų atveju, bet vadovaudamiesi Reglamente Nr. 1259/2010 ( 40 ) nustatytomis taisyklėmis.

46.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis teiginys yra teisingas, nes būtų nepriimtina priimti sprendimą dėl trečiųjų šalių piliečių santuokos nutraukimo Vokietijoje vadovaujantis skirtingomis nuostatomis, nei taikomos užsienyje jau nutrauktos santuokos pripažinimo atveju. Be to, jeigu privataus santuokos nutraukimo atveju Reglamentas Nr. 1259/2010 nebūtų taikomas, Vokietijos teisėje būtų teisinė spraga, kurios Vokietijos teisės aktų leidėjas nenorėjo, 2013 m. panaikinęs seną kolizinę normą, visų pirma taikytą privataus santuokos nutraukimo užsienyje pripažinimo atveju ( 41 ), kuri buvo nustatyta EGBGB 17 straipsnio 1 dalyje ( 42 ), nes, šio teisės aktų leidėjo nuomone, ji buvo visiškai pasenusi dėl priimto minėto reglamento.

47.

Šiuo klausimu Vokietijos vyriausybė paaiškina, kad atliekant santuokos nutraukimo, dėl kurio sprendimą priima užsienio teismas arba kita valstybinė institucija, pripažinimą Vokietijoje nėra tikrinamas tokių sprendimų teisėtumas ( 43 ), o tik formaliai patikrinama ( 44 ), ar laikomasi FamFG 109 straipsnyje ( 45 ) nustatytų reikalavimų. Vis dėlto privataus santuokos nutraukimo atvejai ( 46 ) Vokietijoje pripažįstami tik atlikus jų teisėtumo kontrolę ( 47 ), ji turi būti atlikta remiantis atitinkamose kolizinėse normose, t. y. šiuo metu Reglamente Nr. 1259/2010, nurodytos valstybės materialinės teisės nuostatomis ( 48 ).

48.

Ši vyriausybė pažymi, kad Vokietijos teisės aktų leidėjas iš tiesų panaikino kolizinę normą, numatytą ankstesnėje EGBGB 17 straipsnio 1 dalyje, kadangi jis manė, kad įsigaliojus Reglamentui Nr. 1259/2010 santuokos nutraukimui taikoma teisė turėtų būti nustatyta vien remiantis minėto reglamento nuostatomis, nes jo 4 straipsnyje numatytas visuotinis jo taikymas. Be to, kaip aiškiai nurodoma parlamento dokumentuose, cituojamuose Vokietijos vyriausybės rašytinėse pastabose ( 49 ), nacionalinės teisės aktų leidėjas laikėsi principo, kad Reglamentas Nr. 1259/2010 taip pat taikytinas privatiems santuokos nutraukimams. Remiantis šiomis prielaidomis galima daryti išvadą, kad Vokietijos teisėje jau nėra savarankiškos kolizinės normos, kuria remiantis būtų nustatoma teisė, taikytina tokiam santuokos nutraukimui, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

49.

Taigi būtent sąmoningai panaikinus Vokietijoje taikytą kolizinę normą, kuria remiantis buvo galima nustatyti taikytiną teisę vertinant privataus santuokos nutraukimo užsienyje teisėtumą ( 50 ), pirma, Reglamento Nr. 1259/2010 taikymas tokio tipo procesui tapo reikalingas Vokietijos teisėje taip, kaip norėjo nacionalinės teisės aktų leidėjas, bei vadovaujantis pakankamai paplitusia nacionalinių teismų praktika ( 51 ), ir, antra, privalomas Teisingumo Teismo išaiškinimas dėl šio reglamento nuostatų yra būtinas sprendimui pagrindinėje byloje priimti, jeigu taip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

50.

Be to, reikia pažymėti, kad Vokietijos teisės aktų leidėjo pozicija dėl minėto reglamento dalykinės taikymo srities ne itin nukrypsta nuo aiškios Sąjungos teisės aktų leidėjo valios, kaip buvo kitose bylose ( 52 ). Net jei, mano nuomone, ši pozicija yra nepagrįsta ( 53 ), ši klaida neturi įtakos vertinant Teisingumo Teismo jurisdikcijos klausimą; jį vertinant pakanka galiojančioje nacionalinėje teisėje esančios nuorodos į Sąjungos teisę šioje išvadoje nurodytomis sąlygomis.

51.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, tikrai nėra aišku ( 54 ), kad Sąjungos teisės nuostatos, kurias paprašyta išaiškinti, negalėtų būti taikomos, šiuo atveju – netiesiogiai ( 55 ), sprendžiant ginčą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Kadangi, mano nuomone, šioje išvadoje nurodytoje jurisprudencijoje ( 56 ) nustatytos sąlygos yra įvykdytos, manau, kad nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismo jurisdikcija yra pagrįsta.

B.  Dėl galimo privataus santuokos nutraukimo įtraukimo į Reglamento Nr. 1259/2010 taikymo sritį (pirmasis klausimas)

52.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar santuokos nutraukimas, kai ji nutraukiama be jokio valdžios institucijos – teismo ar kitos valstybinės institucijos – sprendimo, patenka į dalykinę Reglamento Nr. 1259/2010 taikymo sritį.

53.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad galima abejoti šio prejudicinio klausimo reikšmingumu, nes dėl šioje išvadoje nurodytų priežasčių ( 57 ) Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatos pagrindinėje byloje taikytinos tik dėl nacionalinėje teisėje esančios tiesioginės nuorodos į šį reglamentą, kuri Vokietijos teisėje daroma siekiant nustatyti taikytiną teisę bylose dėl privataus santuokos nutraukimo užsienyje pripažinimo. Taigi galima būtų manyti, kad prašomas priimti Teisingumo Teismo sprendimas dėl minėto reglamento taikymo srities nėra reikalingas sprendimui šioje byloje priimti, nes Vokietijos teisėje nurodyta, kad tokius procesus bet kuriuo atveju reglamentuoja šis reglamentas.

54.

Vis dėlto manau, kad yra realus suinteresuotumas, kad Teisingumo Teismas atsakytų į pateiktą klausimą, siekiant užtikrinti vienareikšmišką „santuokos nutraukimo“ sąvokos, kaip ji apibrėžiama Reglamente Nr. 1259/2010, aiškinimą pagal šioje išvadoje minėtą jurisprudenciją ( 58 ) ir vienodą jos taikymą visų dalyvaujančių valstybių narių teisinėse sistemose. Jeigu šiuo atveju Teisingumo Teismas į jį atsakytų neigiamai, kaip ketinu siūlyti, Vokietijos valdžios institucijoms vis dėlto reikėtų pritaikyti nacionalinės teisės normas tiek, kiek reikia, kaip per teismo posėdį pripažino Vokietijos vyriausybė.

55.

Problema dėl galimo minėto reglamento taikymo tokiam privačiam santuokos nutraukimui nagrinėjamu atveju kilo dėl musulmonų principais grindžiamos Sirijos teisinės sistemos, kurioje priimtina, kad santuokos ryšiai nutraukiami sutuoktinio valios pareiškimu ir vėliau tai tiesiog užregistruojama arba religinė institucija tik priima deklaratyvų sprendimą. Vis dėlto ši problema kyla bendrai dėl visų esamų rūšių santuokos nutraukimo, kai santuoka nutraukiama be valstybinės valdžios institucijos sprendimo, neatsižvelgiant į tai, ar jį lemia vienašališkas, ar abipusis šalių valios pareiškimas.

56.

Savo pastabose R. Mamisch ir Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės nurodė, kad privatus santuokos nutraukimas turi būti reglamentuojamas Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatomis arba taip turi būti bent tokiomis aplinkybėmis, kokios yra pagrindinėje byloje ( 59 ). Kita vertus, Belgijos, Vengrijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija laikosi priešingos nuomonės dėl toliau išvardytų priežasčių; šiai nuomonei pritariu ir aš.

57.

Visų pirma galima konstatuoti, kad Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatų tekste, ypač jo 1 straipsnyje, kuris susijęs su šio akto taikymo sritimi, nėra informacijos, naudingos siekiant atsakyti į prejudicinį klausimą, nes „santuokos nutraukimo“ sąvoka jame tikrai nėra apibrėžta.

58.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimas reiškia, kad kai Sąjungos teisės akte aiškiai nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę, siekiant apibrėžti konkrečią sąvoką, kaip yra ir nagrinėjamu atveju, ši sąvoka turi būti aiškinama savarankiškai, Teisingumo Teismui atsižvelgiant į nagrinėjamo teisės akto bendrą struktūrą, juo siekiamus tikslus ir jo priėmimo aplinkybes ( 60 ).

59.

Dėl bendros Reglamento Nr. 1259/2010 struktūros R. Mamisch ir Vokietijos vyriausybė teigia, kad sistemiškai įvertinus minėto reglamento nuostatų visumą negalima daryti išvados, kad privatus santuokos nutraukimas neįtrauktas į dalykinę jo taikymo sritį. Nesutinku su tokiu požiūriu.

60.

Žinoma, nėra tiesiogiai numatyta, kad tokia santuokos nutraukimo rūšis nepatenka į minėtą taikymo sritį, skirtingai nei kita šeimos santykių nutraukimo forma – santuokos panaikinimas ( 61 ). Vis dėlto daugelyje Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatų „teismo“, kaip jis lanksčiai apibrėžiamas jo 3 straipsnio 2 punkte ( 62 ), dalyvavimui ir santuokinių ryšių nutraukimo arba susilpninimo „procedūros“ taikymui teikiama didelė svarba ( 63 ). Manau, tai rodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė „santuokos nutraukimui“, kaip jis suprantamas pagal minėtą reglamentą, taikyti reglamentą tik tuo atveju, kai sprendimas priimtas toje srityje kompetentingų valstybinių institucijų ( 64 ).

61.

Reikia pažymėti, kad šiuo aspektu nėra itin reikšminga tai, kad teisės aktų leidėjas į Reglamentą Nr. 1259/2010 įtraukė nuostatas, esančias jo 10 straipsnyje, kurios leidžia bylą nagrinėjančiam teisėjui netaikyti užsienio valstybės diskriminuojamojo pobūdžio įstatymo, kuriame numatytos skirtingos santuokos nutraukimo galimybės sutuoktiniams, atsižvelgiant į jų lytį ( 65 ). Iš tiesų negalima atmesti atvejo, kad toks įstatymas galėtų būti taikomas, kai santuoką nutraukia valstybė, o ne privataus santuokos nutraukimo atveju, kaip yra nagrinėjamoje byloje.

62.

Dėl Reglamentu Nr. 1259/2010 siekiamų tikslų Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės tvirtina, kad minėto reglamento taikymo sritį reikėtų suprasti plačiai, nes dėl jo visuotinio taikymo šis dokumentas turėtų reglamentuoti visus galimus santuokos nutraukimo atvejus pagal materialines galimai taikytinas teises. Tiesa, šio reglamento 4 straipsnyje nurodyta, kad vadovaujantis šiuo reglamentu taikytini bet kurios teisinės sistemos įstatymai – ne tik dalyvaujančių valstybių narių įstatymai ( 66 ) – o kai kuriose valstybių, kurios nėra Sąjungos narės, teisinėse sistemose esama įvairių privataus santuokos nutraukimo formų. Vis dėlto manau, kad santuokos nutraukimo rūšių, kurioms taikomas Reglamentas Nr. 1259/2010, įvairovės požiūriu tai nėra lemiami veiksniai, atsižvelgiant ne tik į jau pateiktus argumentus, bet ir į papildomus aspektus, susijusius su jo priėmimo aplinkybėmis.

63.

Kaip ir Belgijos, Vengrijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija, manau, kad aiškinant Reglamentą Nr. 1259/2010 reikėtų atsižvelgti į Reglamento Nr. 2201/2003 turinį, įvertinus glaudžius istoriškai susiklosčiusius šių dviejų aktų ryšius ( 67 ), nepaisant to, kad vienas iš jų susijęs su teismo jurisdikcijos kolizija, o kitas su teisės normų kolizija. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 1259/2010 10 konstatuojamosios dalies pirmą sakinį „[š]io reglamento dalykinė taikymo sritis ir dėstomoji dalis turėtų atitikti Reglamentą [Nr. 2201/2003]“, kitose nuostatose taip pat aiškiai minimi ryšiai su pastaruoju reglamentu ( 68 ).

64.

Visos rašytines pastabas pateikusios suinteresuotosios šalys pritaria, kad Reglamente Nr. 2201/2003 vartojamas terminas „santuokos nutraukimas“ neapima privataus santuokos nutraukimo, kadangi, reikia priminti, jis reglamentuoja tik valstybių narių teismų jurisdikciją ( 69 ) ir jų priimtų sprendimų, visų pirma santuokos nutraukimo srityje, pripažinimo ir vykdymo tvarką ( 70 ). Manau, tokį pat terminą, esantį Reglamente Nr. 1259/2010, reikėtų aiškinti taip pat, kad būtų užtikrintas nuoseklumas su šiuo giminingu aktu, kurio norėjo Sąjungos teisės aktų leidėjas, kad ne valstybinių institucijų priimti sprendimai nepatektų į šių dviejų dokumentų taikymo sritį.

65.

Peržvelgus Reglamento Nr. 1259/2010 priėmimo parengiamuosius darbus, matyti, kad tiesiogiai nėra šioje byloje reikšmingos informacijos, nes niekur neradau, kad privataus santuokos nutraukimo klausimas būtų kur nors konkrečiai paminėtas. Vis dėlto manau, kad, kaip teigia Vengrijos vyriausybė ir Komisija, tai rodo, jog, priimdamas minėtą reglamentą, Sąjungos teisės aktų leidėjas mąstė tik apie tuos atvejus, kai santuoką nutraukia valstybės teismas arba kita valdžios institucija. Neginčijama, kad, kaip, beje, pažymėjo ir Vokietijos parlamentas ( 71 ), šiuo metu vykdant tvirtesnį bendradarbiavimą su santuoka susijusiose bylose taikytinos teisės srityje dalyvaujančių valstybių narių teisinėse sistemose ( 72 ) tik valstybinės institucijos gali šioje srityje priimti teisinę galią turinčius sprendimus ( 73 ).

66.

Dėl to, kad dėl galimo privatus santuokos nutraukimo tikriausiai nebuvo diskutuota priimant Reglamentą Nr. 1259/2010, ir dėl kitų šioje išvadoje išdėstytų argumentų ( 74 ), manau, kad Teisingumo Teismas negali priimti tokio sprendimo, dėl kurio tokia santuokos nutraukimo rūšis patektų į minėto reglamento taikymo sritį. Tą padaryti, jeigu manytų, kad to reikia, gali nuspręsti tik Sąjungos teisės aktų leidėjas po formalių diskusijų ir išsamiai išnagrinėjęs konkrečias tokio sprendimo galimas pasekmes įvairioms dalyvaujančių valstybių narių teisinėms sistemoms ( 75 ) ir atsižvelgęs į įvairių privataus santuokos nutraukimo formų ypatybes.

67.

Todėl manau, kad Reglamentą Nr. 1259/2010 reikėtų aiškinti taip, kad privatus santuokos nutraukimas, t. y. toks nutraukimas, dėl kurio priimant sprendimą nedalyvauja teismas ar valdžios institucija, nepatenka į jo taikymo sritį.

C.  Dėl Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnio taikymo tvarkos, kai nesudaroma vienodų galimybių nutraukti santuoką (antrasis ir trečiasis klausimai)

68.

Toliau nurodyti klausimai yra pateikti ir turi būti išnagrinėti tik subsidiariai. Tiek antrasis klausimas, kurį sudaro dvi dalys, tiek trečiasis klausimas, kuris aiškiai susijęs su paskutiniąja iš jų, susiję su Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnio, kuris leidžia išimties tvarka taikyti teismo vietos teisę, kai užsienio valstybės teisė, kuri pagal kitas šios reglamento nuostatas iš principo būtų taikoma, arba neleidžia nutraukti santuokos ( 76 ), arba nustato, kad galimybė gyventi skyrium arba nutraukti santuoką, kaip antai nurodyta pagrindinėje byloje, skiriasi priklausomai nuo sutuoktinio lyties ( 77 ), išaiškinimu.

69.

Šie du klausimai susiję su minėto 10 straipsnio taikymo tvarka, kaip – abstrakčiai ar konkrečiai – reikia nagrinėti minėtos užsienio valstybės teisės keliamą diskriminaciją ir kaip reikėtų vertinti galimą diskriminuojamo sutuoktinio sutikimą dėl nelygiateisio santuokos nutraukimo.

1.  Dėl diskriminacinio galimybės nutraukti santuoką pagal Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnį pobūdžio analizės „in abstracto“

70.

Antrasis prejudicinis klausimas pateiktas tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į pirmąjį klausimą ir nuspręstų, kad toks privatus santuokos nutraukimas, kaip yra pagrindinėje byloje, patenka į dalykinę Reglamento Nr. 1259/2010 taikymo sritį. Atsižvelgdamas į neigiamą atsakymą, kurį siūlau pateikti dėl ankstesniojo klausimo, manau, kad nereikia atsakyti į antrąjį klausimą ( 78 ). Vis dėlto išsamumo sumetimais pateiksiu pastabas šiuo klausimu.

71.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnį reikėtų aiškinti taip, kad jame numatyta teismo vietos teisė turėtų būti taikoma, jeigu užsienio valstybės teisė, kuri turėtų būti taikoma pagal šio reglamento 5 arba 8 straipsnius ( 79 ), diskriminuoja sutuoktinius in abstracto (šios teisės turinio požiūriu) ir neatsižvelgiant į tai, ar ji yra diskriminacinio pobūdžio in concreto (atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes) ( 80 ).

72.

Vokietijos vyriausybė siūlo šį 10 straipsnį aiškinti taip, kad vertinant užsienyje privačiai nutrauktos santuokos nutraukimo teisėtumą tai vertinančio teismo vietos teisė būtų taikoma tik konkrečiai tuo atveju, kai taikytina užsienio valstybės teisė diskriminuoja vieną iš sutuoktinių. R. Mamisch pritaria šiai nuomonei.

73.

Vis dėlto Prancūzijos, Vengrijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija mano, jog tam, kad minėtas 10 straipsnis būtų taikomas, pakanka in abstracto išnagrinėti užsienio valstybės teisės diskriminacinį pobūdį nevertinant susijusių asmenų situacijos ypatumų; tam taip pat pritariu dėl toliau nurodytų priežasčių.

74.

Pirma, manau, kad toks aiškinimas atitinka Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnio ir 24 konstatuojamosios dalies tekstą.

75.

Tiesa, minėtame 10 straipsnyje nėra aiškiai nurodyta, kaip reikėtų vertinti, ar užsienio valstybės teisė, kuri iš principo būtų taikoma, yra mažiau palanki vienam iš sutuoktinių dėl jo lyties. Vis dėlto minėtame straipsnyje nėra jokios informacijos, iš kurios būtų matyti, kad teismo vietos teisė galėtų pakeisti teisę, kurioje numatytos nelygiavertės galimybės nutraukti santuoką, tik tuo atveju, jeigu pastaroji konkrečiu nagrinėjamu atveju yra diskriminacinio pobūdžio, kaip numato prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. O Prancūzijos vyriausybė pažymi, jog iš šio straipsnio formuluotės matyti, jog tam, kad dalyvaujančios valstybės narės teismas netaikytų taikytinos užsienio valstybės teisės, pakanka to, kad šios teisės turinys būtų diskriminacinio pobūdžio.

76.

Manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, R. Mamisch ir Vokietijos vyriausybės nuomonė nėra labiau išplėtota nei Reglamento Nr. 1259/2010 24 konstatuojamosios dalies turinys. Gali būti, kad minėtos konstatuojamosios dalies formuluotė vokiečių kalba klaidina, nes pradžioje nurodoma „Tam tikromis aplinkybėmis“ ir iškart pateikiamas tekstas, reiškiantis „kuriomis taikoma teisė <...> nesuteikia <...> vienodų galimybių nutraukti santuoką arba gyventi skyrium“ ( 81 ). Jungiamieji žodžiai, kuriuos išskyriau, gali leisti manyti, kad reikia išnagrinėti konkrečias šios teisės pasekmes aptariamų sutuoktinių konkrečiai situacijai ( 82 ).

77.

Vis dėlto versijose kitomis kalbomis tokios dviprasmybės nėra ( 83 ). Atsižvelgdamas į šias versijas ir į Reglamento Nr. 1259/2010 parengiamuosius darbus ( 84 ), manau, kad minėtais sakinio pradžioje esančiais žodžiais tik daroma nuoroda į 10 straipsnyje aprašytus atvejus, siekiant nustatyti jo taikymo atvejus, kaip tvirtina Komisija, ir jų vartojimo nereikėtų suprasti kaip teisės aktų leidėjo valios šią nuostatą taikyti tik santuokos nutraukimui, kai aptariama diskriminacija buvo vykdoma in concreto.

78.

Bet kokiu atveju pagal suformuotą jurisprudenciją vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti pirmenybės prieš kitas kalbines versijas. Būtinybė taikyti, taigi ir aiškinti, Sąjungos teisės aktą vienodai reiškia, kad jis negali būti vertinamas atskirai vienoje iš jo versijų. Todėl esant Sąjungos teisės akto įvairių kalbinių versijų neatitikimų nagrinėjamos nuostatos taikymo sritis turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą ( 85 ).

79.

Antra, manau, kad išaiškinimą, kurį siūlau Teisingumo Teismui pateikti, patvirtina, bendra Reglamento Nr. 1259/2010 struktūra. Tiksliau tariant, minėto reglamento 10 straipsnį reikėtų aiškinti atsižvelgiant į jo 12 straipsnį, kuris pagal šį teisės aktą leidžia atsisakyti taikyti nustatytos teisės nuostatas, kai jos taikymas aiškiai nesuderinamas su teismo vietos valstybės viešąja tvarka, ir į jo 25 konstatuojamąją dalį, kuri susijusi su šio 12 straipsnio turiniu ( 86 ).

80.

Šiuo klausimu R. Mamisch ir Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsniu nukrypstama nuo taisyklių, nustatančių iš principo taikytiną teisę, ir jis yra šioje išvadoje minėta ypatinga bendrosios viešosios tvarkos išimtis, jis turėtų būti aiškinamas siaurai, vadinasi, ar diskriminacija yra, reikėtų vertinti kiekvienu atveju arba tai daryti bent jau nagrinėjant užsienyje jau nutrauktos santuokos nutraukimo teisėtumą ( 87 ).

81.

Kaip ir Vengrijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija, manau, kad Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnio nereikėtų aiškinti siaurai taikant „teleologinį apribojimą“, kaip tai vadina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. taip, kad būtų reikalaujama, jog užsienio valstybės teisė būtų diskriminacinio pobūdžio ne tik turinio, bet ir konkrečių pasekmių aspektu.

82.

Šių nuostatų formuluotės ir turinio palyginimas rodo, kad 10 straipsnio negalima vertinti tik kaip paprasto minėto reglamento 12 straipsnyje nurodytos viešosios tvarkos išimties įvardijimo ( 88 ), net jei šios nuostatos viena kitą papildo ( 89 ). 10 straipsnis suformuluotas plačiau, nes jis leidžia visiškai atsisakyti taikyti užsienio valstybės teisę, o ne nukrypti nuo atskiros „nuostatos“, kuri laikoma nesuderinama su teismo vietos valstybės viešąja tvarka, kaip numatyta 12 straipsnyje. Be to, priešingai nei 12 straipsnis, kuris palieka nacionaliniam teismui diskreciją spręsti dėl viešosios tvarkos pažeidimo buvimo, 10 straipsnyje nėra tokios diskrecijos ( 90 ) ir jis taikomas beveik automatiškai, vos tik teismas, į kurį kreiptasi, konstatuoja, kad jame nurodytos sąlygos yra tenkinamos ( 91 ).

83.

Reglamento Nr. 1259/2010 preambulė patvirtina šią išvadą, nes 25 konstatuojamoje dalyje pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas gali pasinaudoti 12 straipsnyje numatyta išimtimi „išimtinėmis aplinkybėmis nepaisyti užsienio valstybės teisės nuostatos, jei jos taikymas konkrečiu atveju akivaizdžiai prieštarautų teismo vietos valstybės viešajai tvarkai“ ( 92 ), taigi kalbama apie konkretų šios teisės poveikį nagrinėjamu atveju, nors lygiaverčių žodžių, susijusių su 10 straipsniu, 24 konstatuojamoje dalyje nėra ( 93 ).

84.

Trečia ir svarbiausia, manau, kad mano pozicija visiškai atitinka nuostatos, kurią prašoma išaiškinti, specifinį tikslą. Mano manymu, Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsniu siekiama apsaugoti tokio lygmens pagrindinę teisę – vyrų ir moterų vienodą teisę galėti nutraukti santuoką – ji negali būti ribojama net ir iš principo santuokos nutraukimui taikytina teise, neatsižvelgiant į tai, ar ši teisė būtų nustatyta susijusių asmenų valia, ar remiantis kitomis minėto reglamento nuostatomis ( 94 ). Teisė būti vienodai vertinamam nediskriminuojant, ypač dėl lyties, kaip pažymi Portugalijos vyriausybė, yra viena iš pagrindinių teisių, įtvirtintų tiek ES sutartyse, tiek Chartijos 21 straipsnyje ( 95 ).

85.

Atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 1259/2010 ( 96 ) 30 konstatuojamąją dalį ir šio akto parengiamuosius darbus ( 97 ), pritariu Vengrijos vyriausybės ir Komisijos nuomonėms, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad jo 10 straipsnyje numatyta diskriminacija, t. y. sutuoktinio lytimi grindžiama diskriminacija, turi tokį didelį poveikį, kad dėl jos visa teisė, kurią būtų reikėję taikyti, turi būti visapusiškai atmesta, nesudarant jokios galimybės daryti išimtis atskirais atvejais ( 98 ). Šis tikslas nebūtų pasiektas, jeigu būtų leista diskriminacinio pobūdžio užsienio valstybės teisei turėti poveikį dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje, motyvuojant tuo, kad in abstacto diskriminuojamam sutuoktiniui nebūtų padaryta žala in concreto.

86.

Ketvirta, manau, kad tokiu atveju būtų trukdoma įgyvendinti teisės aktais, įskaitant Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnį, siekiamus tikslus. Iš tiesų, iš 9, 21, 22 ir 29 konstatuojamųjų dalių matyti, kad minėtu reglamentu siekiama suvienodinti kolizines normas santuokos nutraukimo ir gyvenimo skyrium srityje, siekiant didinti teisinį tikrumą, numatomumą ir lankstumą tarptautinėse santuokos nutraukimo bylose, kartu panaikinant palankesnio teisinio reguliavimo ieškojimo riziką, ir taip sudaryti palankesnes sąlygas laisvam asmenų judėjimui Sąjungos viduje ( 99 ). Jeigu šiame 10 straipsnyje numatytos išimties taikymas priklausytų nuo kompetentingų nacionalinių teismų vertinimo in concreto, bendri šioje išvadoje minėti tikslai nebūtų pasiekti, nes galiausiai taikytina teisė būtų nustatyta atlikus kazuistinę analizę, o ne sistemiškai, t. y. užtikrintai ir numatomai.

87.

Galiausiai mano siūlomas išaiškinimas atitinka funkcinio pobūdžio kriterijus. Šiuo klausimu reikia priminti, kad paprastai Reglamentu Nr. 1259/2010 siekiama nustatyti teisę, taikytiną santuokos nutraukimo atvejais, turinčiais tarptautinį elementą, kai vienos iš dalyvaujančių valstybių narių teismui pateikiamas prašymas nutraukti santuoką ( 100 ), o ne prašymas pripažinti jau priimtą sprendimą dėl santuokos nutraukimo, kaip yra nagrinėjamu atveju pritaikius Vokietijos teisės normas. Kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė, įprastinėmis šio akto taikymo aplinkybėmis santuoka dar nebūtų nutraukta, todėl daugeliu atvejų būtų neįmanoma arba labai sunku taip iš anksto nustatyti, ar nustatytos teisės taikymas pagal šio reglamento 5 arba 8 straipsnius turėtų in concreto diskriminacinį poveikį, kai naudojantis galimybe nutraukti santuoką diskriminuojama dėl lyties.

88.

Siekiant išspręsti šią problemą, manau, neįmanoma laikytis sprendimo, kurį pasiūlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Vokietijos vyriausybė ir pagal kurį būtų galima laikytis specifinio požiūrio „bent jau tada“, kai teismo prašoma, kaip ir pagrindinėje byloje, išnagrinėti jau nutrauktos santuokos nutraukimo teisėtumą ir jis gali retrospektyviai vertinti konkrečią situaciją. Manau, atsižvelgiant į tai, kad šią Sąjungos teisės nuostatą būtina aiškinti objektyviai, bendrai ir vienodai ( 101 ), Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnis negali būti skirtingai aiškinamas priklausomai nuo to, ar byla susijusi su prašymu nutraukti santuoką, t. y. įprastiniu šio reglamento taikymo atveju, kai pakaktų, kad būtų abstrakti diskriminacija, ar ji susijusi su sprendimo dėl santuokos nutraukimo pripažinimu, t. y. jo taikymo atveju, numatytu Vokietijos teisėje, kai reikėtų nustatyti konkretų diskriminavimo atvejį.

89.

Galiausiai manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teismo vietos teisė turi būti taikoma, jeigu užsienio šalies įstatymo, kuris būtų taikomas pagal šio reglamento 5 arba 8 straipsnius, turinys yra diskriminacinis in abstracto, o ne tik tada, kai ši teisė diskriminuoja in concreto, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes.

2.  Dėl diskriminuojamo sutuoktinio galimo sutikimo nereikšmingumo taikant Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnį

90.

Trečiasis klausimas pateiktas tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas, atsakydamas į antrąjį klausimą, nuspręstų, kad turėtų būti pritarta antrajam sprendimui, t. y. sprendimui, kad lex fori išimtinis taikymas pagal Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnį reiškia, jog nagrinėjamu atveju taikant iš principo nustatytą užsienio valstybės teisę būtų diskriminuojamas vienas iš sutuoktinių. Kadangi į antrąjį klausimą siūlau atsakyti priešingai, manau, nėra pagrindo Teisingumo Teismui atsakyti į trečiąjį klausimą. Vis dėlto papildomai pateiksiu kelias su juo susijusias pastabas.

91.

Paskutiniu savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nustatyti, ar dėl to, kad diskriminuojamas sutuoktinis sutiko su santuokos nutraukimu, įskaitant sutikimą gauti kompensacines išmokas, tokiu atveju galima netaikyti Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnyje numatytos normos. Šis teismas nurodo, kad jeigu yra tinkamai užfiksuotas sutuoktinio, kuriam teoriškai pakenkta, sutikimas ( 102 ), jis būtų linkęs netaikyti minėtos normos, taigi būtų taikoma pagal šio reglamento 5 arba 8 straipsnį nustatyta teisė. Jis priduria, kad, kaip nurodoma Vokietijos jurisprudencijoje šiuo klausimu, taikomą Sirijos teisę reikėtų vertinti konkrečiu atveju, atsižvelgiant į Vokietijos viešąją tvarką.

92.

Vokietijos vyriausybė pritaria šiai analizei, nes mano, kad atskirais atvejais galėtų nebūti diskriminacijos, kaip ji suprantama pagal minėtą 10 straipsnį, kai sutuoktinis, kurį in abstracto diskriminuoja teisė, taikoma pagal kitas Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatas, nurodė sutinkantis nutraukti santuoką, su sąlyga, kad šis sutikimas buvo pareikštas laisvai ir taip, kad jį būtų galima neabejotinai konstatuoti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į konkretaus atvejo aplinkybes ( 103 ). Per teismo posėdį R. Mamisch išsakė panašią nuomonę ( 104 ).

93.

Vis dėlto Prancūzijos, Vengrijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija dėl toliau nurodytų priežasčių laikosi priešingos pozicijos, jai ir aš pritariu.

94.

Pirma, kaip ir Komisija, pažymiu, kad Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnio formuluotėje nenurodyta jokių išimčių, kurios dalyvaujančių valstybių narių teismams leistų netaikyti šioje nuostatoje įtvirtintos išimties tuo atveju, kai iš principo taikytinos užsienio valstybės teisės, kuri, kaip manoma, yra pati savaime diskriminacinė, taikymas nedaro jokios žalos diskriminuojamam sutuoktiniui.

95.

Be to, iš minėto 10 straipsnio ir iš Reglamento Nr. 1259/2010 24 konstatuojamosios dalies formuluotės matyti, kad diskriminacinis veiksnys, kuris pagrindžia išimtinį lex fori taikymą, yra „vienodos galimybės nutraukti santuoką arba nustatyti gyvenimą skyrium“ ( 105 ) nebuvimas. Prancūzijos vyriausybė pagrįstai pažymi, kad sutuoktinio sutikimo su santuokos nutraukimo pasekmėmis nereikėtų maišyti su to paties sutuoktinio sutikimu dėl santuokos nutraukimo principo ( 106 ). Mano nuomone, tik pastarasis atvejis atitinka žodžius, vartojamus šioje išvadoje nurodytose nuostatose. Manau, šią išvadą patvirtina faktas, kad minėtas reglamentas apima tik patį santuokos nutraukimą, tačiau aiškiai numatyta, kad jis netaikomas teisiniams klausimams, įskaitant santuokos turtinių pasekmių ir išlaikymo klausimus, kurie bus sprendžiami ne pradžioje, bet labiau per santuokos nutraukimo procesą arba net po jo ( 107 ).

96.

Todėl, mano nuomone, trečiasis prejudicinis klausimas grindžiamas klaidinga prielaida, nes jame kalbama apie diskriminuojamo sutuoktinio sutikimą su santuokos nutraukimu – taip pat ir tuo atveju, kai jis sutinka priimti kompensacijas ( 108 ). Atrodo, šioje formuluotėje sąmoningas sutikimas su viena iš santuokos nutraukimo pasekmių ( 109 ) klaidingai prilyginamas sutikimui su pačiu santuokos nutraukimo principu ( 110 ), nors dvi nurodytos aplinkybės susiklostė visiškai skirtingais santuokos nutraukimo proceso momentais ( 111 ).

97.

Šiuo klausimu manau, kad pagrindinės bylos aplinkybė, kad S. Sahyouni užginčijo sprendimą, kuriuo Vokietijoje buvo pripažintas santuokos nutraukimas Sirijoje ( 112 ), rodo, kad, nors ir yra rašytinis dokumentas, kuriuo pareiškė sutinkanti su vyro pervestomis kompensacinėmis išmokomis, su pačiomis skyrybomis ji sutikti nenorėjo.

98.

Žinoma, iš principo tik šį ginčą nagrinėjantis teismas turi priimti sprendimą dėl faktinių aplinkybių įvertinimo – vienos šalies galimai duoto sutikimo ir jo apimties. Vis dėlto šiam teismui reikia išaiškinti, į kokius aspektus jis turėtų atsižvelgti taikydamas Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnį, nes jam gali tekti jį taikyti ( 113 ).

99.

Bet kuriuo atveju, net jeigu būtų padaryta prielaida, kad šis teismas pripažintų diskriminuotos sutuoktinės sutikimą nutraukti santuoką, tokia išvada negali lemti atsisakymo taikyti minėtame straipsnyje nustatytą normą.

100.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimas, pateiktas jo paskutiniame prejudiciniame klausime, neatitinka Reglamentu Nr. 1259/2010, visų pirma jo 10 straipsniu, siekiamų tikslų.

101.

Šiuo klausimu Komisija savo rašytinėse ir žodinėse pastabose tvirtina, kad šiame 10 straipsnyje įtvirtinta taisyklė atlieka apsauginę funkciją, saugodama diskriminuojamą sutuoktinį, nes jo padėtis yra blogesnė, ir kad ši funkcija nebūtų atliekama, jeigu minėta norma nebūtų privaloma. Išties yra rizika, kad ši šalis atsisakys teismo vietos teisės taikymo galbūt net nežinodama, kad ji yra jai palankesnė ( 114 ).

102.

Iš Reglamento Nr. 1259/2010 parengiamųjų darbų matyti, kad nustatant specialias garantijas šalių valios autonomijos principas, kuris įtvirtintas šiame dokumente, buvo papildytas, kad būtų užtikrinta, jog bus laikomasi „Europos Sąjungos bendrųjų vertybių“ ( 115 ) ir bus apsaugotas blogesnėje padėtyje esantis sutuoktinis ( 116 ). Jo 10 straipsnyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata taptų neveiksminga, taigi nebūtų pasiekti minėti tikslai, jeigu diskriminuojamas sutuoktinis galėtų sutikti ja nesinaudoti, sutikdamas nelygiomis teisėmis nutraukti santuoką dėl to, kad jo sutuoktinis naudoja prievartą, arba dėl to, kad nori pats įveikti konfliktinę situaciją, arba paprasčiausiai dėl savo teisių nežinojimo.

103.

Trečia, sistemos, kurios dalis yra Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnis, analizė patvirtina tiek pažodinį, tiek teleologinį išaiškinimą, tad siūlau jo ir laikytis. Šiuo straipsniu užtikrinama jame numatytų reikalavimų viršenybė tiek prieš sutuoktinių pagal minėto reglamento 5 straipsnį pasirinktą teisę, tiek ir teisę, taikytiną jiems tokios nepasirinkus pagal jo 8 straipsnį. Komisija pažymėjo, kad 10 straipsnis taikomas nuo tada, kai tenkinamos objektyvios jo taikymo sąlygos, ir jis leidžia pirmenybę teikti teismo vietos teisei net tuo atveju, kai diskriminacinė teisė buvo aiškiai nustatyta šalių. Darytina išvada, kad minėtame straipsnyje nustatyta norma, kuri grindžiama pagarba pagrindinėmis laikomoms vertybėms, tapo imperatyvi, taigi Sąjungos teisės aktų leidėjo valia ji nebėra viena iš teisių, kuria atitinkami asmenys gali laisvai naudotis ( 117 ).

104.

Todėl manau, kad jeigu paaiškėtų, kad sutuoktinis, kuris yra diskriminuojamas dėl lyties pagal teisę, taikytiną vadovaujantis Reglamento Nr. 1259/2010 5 arba 8 straipsniu, sutiko nutraukti santuoką, šis sutikimas negali sutrukdyti taikyti teismo vietos teisę pagal minėto reglamento 10 straipsnį, kai tenkinamos pastarajame straipsnyje nustatytos sąlygos. Kitaip tariant, jeigu Teisingumo Teismas nagrinėtų šį papildomą prašymą, į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

V. Išvada

105.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.

2010 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje, nuostatas, visų pirma jo 1 straipsnį, reikia aiškinti taip, kad į šio reglamento taikymo sritį nepatenka santuokos nutraukimas, dėl kurio priimant sprendimą nedalyvauja teismas ar kita valdžios institucija, įskaitant tada, kai santuoka nutraukiama vienašališku sutuoktinio pareiškimu, užregistruotu religiniame teisme.

2.

Papildomai tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad toks privatus santuokos nutraukimas patenka į Reglamento Nr. 1259/2010 taikymo sritį, jo 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teismo vietos teisė turi būti taikoma, jeigu pagal šio reglamento 5 ar 8 straipsnį nustatyta užsienio valstybės teisė in abstracto diskriminuoja dėl sutuoktinio lyties, ir kad aplinkybė, jog diskriminuojamas sutuoktinis galimai sutiko su santuokos nutraukimu, neturi reikšmės minėto straipsnio taikymo aspektu.

( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.

( 2 ) OL L 343, 2010, p. 10. Paprastai šis aktas vadinamas reglamentu „Roma III“.

( 3 ) EU:C:2016:343.

( 4 ) Pagrindinių šio sprendimo motyvų santrauka pateikta šios išvados 26 punkte.

( 5 ) Šis 2010 m. gruodžio 30 d. įsigaliojęs reglamentas nuo 2012 m. birželio 21 d. taikomas valstybėse narėse, kurios dalyvavo vykdant šį bendradarbiavimą nuo pat pradžių, įskaitant Vokietijos Federacinę Respubliką. Šiuo metu jis taikomas Belgijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Liuksemburge, Vengrijoje, Maltoje, Austrijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje. Jis taip pat bus taikomas Estijoje nuo 2018 m. vasario 11 d. (žr. 2016 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos sprendimą (ES) 2016/1366, kuriuo patvirtinamas Estijos prisijungimas prie tvirtesnio bendradarbiavimo santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje, OL L 216, 2016, p. 23).

( 6 ) OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 209.

( 7 ) Tekstas vokiečių ir anglų kalbomis prieinamas šiuo interneto adresu: .

( 8 ) 2013 m. sausio 23 d.Gesetz zur Anpassung der Vorschriften des Internationalen Privatrechts an die Verordnung (EU) Nr. 1259/2010 und zur Änderung anderer Vorschriften des Internationalen Privatrechts (Įstatymas, kuriuo kai kurios tarptautinės privatinės teisės nuostatos pritaikomos prie Reglamento Nr. 1259/2010 ir iš dalies keičiamos kitos tarptautinės privatinės teisės nuostatos) (BGBl. 2013 I, p. 101), kuris įsigaliojo 2013 m. sausio 29 d.

( 9 ) EU:C:2016:343, 9–14 punktai.

( 10 ) 2013 m. rugsėjo 12 d. keitimo kursas buvo apie 0,75 EUR už 1 USD.

( 11 ) Tiksliau, kaip apibrėžta EGBGB 5 straipsnio 1 dalyje.

( 12 ) EU:C:2016:343, 18–33 punktai.

( 13 ) Be kita ko, žr. 2017 m. sausio 31 d. Sprendimą Lounani (C‑573/14, EU:C:2017:71, 56 punktas) ir 2017 m. birželio 14 d. Sprendimą Menini ir Rampanelli (C‑75/16, EU:C:2017:457, 28 punktas).

( 14 ) Be kita ko, žr. 2008 m. balandžio 16 d. Nutartį Club Náutico de Gran Canaria (C‑186/07, nepaskelbta Rink., EU:C:2008:227, 19 punktas) ir 2011 m. liepos 7 d. Sprendimą Agafiţei ir kt. (C‑310/10, EU:C:2011:467, 28 punktas).

( 15 ) EU:C:2016:343.

( 16 ) Žr. 2016 m. gegužės 12 d. Nutartį Sahyouni (C‑281/15, EU:C:2016:343, 19 punktas).

( 17 ) Jų sąrašas pateiktas šios išvados 5 išnašoje.

( 18 ) Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 Teisingumo Teismas priminė, kad jis taikomas tik kitų valstybių narių teismų priimtų sprendimų pripažinimui (žr. 2016 m. gegužės 12 d. Nutarties Sahyouni, C‑281/15, EU:C:2016:343, 20–22 punktus).

( 19 ) 1990 m. spalio 18 d. sprendimas (C‑297/88 ir C‑197/89, EU:C:1990:360, 36 ir 37 punktai).

( 20 ) Be kita ko, žr. 2016 m. gegužės 12 d. Nutartyje Sahyouni (C‑281/15, EU:C:2016:343, 24–29 punktai) nurodytus sprendimus.

( 21 ) Taip pat žr. mano pateiktą išvadą byloje Europamur Alimentación (C‑295/16, EU:C:2017:506, 43 ir 44 punktai).

( 22 ) Visų pirma žr. 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą Nolan (C‑583/10, EU:C:2012:638, 45 ir paskesni punktai), 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Romeo (C‑313/12, EU:C:2013:718, 21 ir paskesni punktai), 2016 m. gegužės 12 d. Nutartį Sahyouni (C‑281/15, EU:C:2016:343, 27 ir paskesni punktai), 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874, 53 ir paskesni punktai) ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimą Borta (C‑298/15, EU:C:2017:266, 33 ir 34 punktai).

( 23 ) Šiuo klausimu žr. 2003 m. sausio 7 d. Sprendimą BIAO (C‑306/99, EU:C:2003:3, 90 ir paskesnius punktus).

( 24 ) 2013 m. kovo 14 d. Sprendimas Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2013:160, 23 punktas).

( 25 ) Be kita ko, žr. 2014 m. sausio 30 d. Nutartį C. (C‑122/13, EU:C:2014:59, 15 punktas) ir 2016 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Ullens de Schooten (C‑268/15, EU:C:2016:874, 54 ir 55 punktai).

( 26 ) Be kita ko, žr. 2011 m. birželio 30 d. Nutartį Wamo (C‑288/10, EU:C:2011:443, 26 ir paskesni punktai), 2013 m. birželio 13 d. Sprendimą Kostov (C‑62/12, EU:C:2013:391, 24 ir 25 punktai), 2016 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Etablissements Fr. Colruyt (C‑221/15, EU:C:2016:704, 15 punktas) ir 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimą HanseYachts (C‑29/16, EU:C:2017:343, 34 punktas).

( 27 ) Žr. 1990 m. spalio 18 d. Sprendimą Dzodzi (C‑297/88 ir C‑197/89, EU:C:1990:360, 41 ir 42 punktai) ir 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą Leur‑Bloem (C‑28/95, EU:C:1997:369, 33 punktas).

( 28 ) Be kita ko, žr. 1997 m. liepos 17 d. Sprendimą Leur‑Bloem (C‑28/95, EU:C:1997:369, 28 ir paskesni punktai), 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą Nolan (C‑583/10, EU:C:2012:638, 51 punktas) ir 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Romeo (C‑313/12, EU:C:2013:718, 33 punktas), 2015 m. rugsėjo 3 d. Nutartį Orrego Arias (C‑456/14, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:550, 23–25 punktai) ir 2016 m. birželio 28 d. Nutartį Italsempione – Spedizioni Internazionali (C‑450/15, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:508, 22 ir 23 punktai).

( 29 ) 2012 m. spalio 18 d. Sprendime Nolan (C‑583/10, EU:C:2012:638, 53–57 punktai) Teisingumo Teismas pripažino neturintis jurisdikcijos todėl, kad „Sąjungos teisės akte aiškiai [buvo] numatyta jo taikymo srities išimtis“ pagrindinės bylos aplinkybėmis, ir „negalima teigti ar preziumuoti, jog Sąjunga suinteresuota, kad srityje, kurios Sąjungos teisės aktų leidėjas neįtraukė į priimto akto taikymo sritį, šio akto nuostatos būtų aiškinamos vienodai“.

( 30 ) Be kita ko, žr. 2013 m. kovo 14 d. Sprendimą Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2013:160, 21 punktas).

( 31 ) Be kita ko, 2016 m. liepos 21 d. Sprendimas VM Remonts ir kt. (C‑542/14, EU:C:2016:578, 18 punktas).

( 32 ) Be kita ko, žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Romeo (C‑313/12, EU:C:2013:718, 25 punktas), 2016 m. sausio 14 d. Sprendimą Ostas celtnieks (C‑234/14, EU:C:2016:6, 19–21 punktai) ir 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimą Borta (C‑298/15, EU:C:2017:266, 32 punktas).

( 33 ) 2016 m. gegužės 12 d. Nutartyje Sahyouni (C‑281/15, EU:C:2016:343, 30 punktas) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik nurodė, kad „Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) pirmininkas nurodė, kad galimybė pripažinti sprendimą, dėl kurio vyksta teismo procesas, pagrįsta <...> Reglamentu [Nr. 1259/2010], kuris taikomas ir vadinamosioms privataus santuokos nutraukimo byloms“.

( 34 ) Reikia pažymėti, kad terminas „pripažinimas“, kuris šiuo aspektu vartojamas nutartyje, kuria prašoma priimti prejudicinį sprendimą, turėtų būti suprantamas taip, kaip jis apibrėžiamas Vokietijos teisėje, t. y. taip, kad juo siekiama patikrinti privataus santuokos nutraukimo užsienyje teisėtumą (siekiant atlikti šią analizę prieš tai reikia išspręsti kolizijos klausimą, kad būtų nustatyta šiam santuokos nutraukimui taikytina teisinė tvarka), o ne taip, kad jis reiškia tą patį kaip Reglamente Nr. 2201/2003 vartojama sąvoka, reiškianti kitos valstybės narės teismo priimto sprendimo gavimą valstybės narės teisinėje sistemoje.

( 35 ) Žr. šios išvados 37 ir 38 punktus.

( 36 ) Žr. šios išvados 34–36 punktus.

( 37 ) Nutartyje, kuria prašoma priimti prejudicinį sprendimą, nurodoma, kad Sirijos teisėje numatytas toks teismo sutikimas ir deklaratyvus leidimas, ir daroma nuoroda į 1953 m. rugsėjo 17 d. Sirijos įstatymo Nr. 59, iš dalies pakeisto 1975 m. gruodžio 31 d. įstatymu Nr. 34, dėl asmens statuso 85 ir paskesnius straipsnius; šie straipsniai pateikiami A. Bergmann, M. Ferid, ir D. Henrich, Internationales Ehe‑ und Kindschaftsrecht, Verlag für Standesamtswesen, Frankfurtas, 1981, 17 t., dalis „Sirija“, p. 11 ir paskesni.

( 38 ) Žr. šios išvados 15 punktą.

( 39 ) Žr. šios išvados 16 punktą.

( 40 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo pritariantis labiausiai paplitusiai nuomonei, tačiau patikslina, kad dalis autorių ir Vokietijos teismų mano, jog Reglamentas Nr. 1259/2010 taikytinas tik tuo atveju, kai dalyvaujančios valstybės narės teismas pats priima sprendimą dėl santuokos nutraukimo, o ne tada, kai vyksta užsienyje jau nutrauktos santuokos pripažinimo procesas.

( 41 ) Žr. 2008 m. gegužės 28 d. Sprendimą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), (XII ZR 61/06, 36 punktas), jis prieinamas šiuo interneto adresu: ‑bin/rechtsprechung/?Gericht=bgh&Art=en&nr=44298&pos=0&anz=1.

( 42 ) Žr. šios išvados 17 ir 18 punktus.

( 43 ) Manoma, šiuo atveju esminė peržiūra netikslinga, kadangi užsienio teismas arba administracinė institucija santuoką nutraukia pati įsitikinusi, kad tenkinamos šiuo tikslu nustatytos teisinės sąlygos.

( 44 ) Toks valstybinio santuokų nutraukimo užsienyje vertinimas laikomas „procedūriniu pripažinimu“ (vokiečių kalba – „verfahrensrechtliche Anerkennung“).

( 45 ) Vokietijos teismai tik tikrina, ar nėra pripažinimo kliūčių, nurodytų šiame straipsnyje, įskaitant Vokietijos viešosios tvarkos pažeidimą.

( 46 ) Kaip apibrėžta šios išvados 4 punkte.

( 47 ) Pagal Vokietijos teisę griežtesnė tokio santuokos nutraukimo kontrolė, kai tikrinami ne tik nustatyti atsisakymo motyvai, yra pagrįsta, nes nėra pagrįstumo garantijos, lygiavertės garantijai, kurią suteikia valstybinės institucijos dalyvavimas.

( 48 ) Toks valstybinio santuokų nutraukimo užsienyje vertinimas laikomas „pripažinimu kolizinių normų pagrindu“ (vokiečių k. – „kollisionsrechtliche Anerkennung“), nors termino „pripažinimas“ vartojimas, mano nuomone, yra kiek klaidinantis (taip pat žr. šios išvados 34 išnašą).

( 49 ) 2013 m. sausio 23 d. įstatymo, nurodyto šios išvados 18 punkte, projekto aiškinamajame memorandume nurodyta: „Privalomą Reglamento [Nr. 1259/2010] išaiškinimą gali pateikti tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Todėl pirmiausia ši institucija turi išaiškinti neaiškius aspektus. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į kai kuriuos aspektus, kurie galėtų būti svarbūs aiškinant Vokietijos teisės aktą[.] Reglamentas [Nr. 1259/2010] taip pat taikomas privatiems santuokos nutraukimams. Žinoma, jo nuostatose nėra aiškiai reglamentuojama ši platesnė taikymo sritis, tačiau pagal jo 9 konstatuojamąją dalį juo siekiama sukurti visą teisinę sistemą, kuria reglamentuojama santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytina teisė. Privatus santuokos nutraukimas neįtrauktas į sričių, kurioms reglamentas netaikomas pagal jo 1 straipsnio 2 dalį, sąrašą. 4 straipsnyje, kuriame numatytas visuotinis reglamento taikymas, nenustatyti jokie apribojimai dėl teisės sistemų, kuriose leidžiamas privatus santuokos nutraukimas. Tik todėl, kad – kiek galima įvertinti – privatus santuokos nutraukimas nėra įtrauktas į dalyvaujančių valstybių narių teisines sistemas, Reglamente [Nr. 1259/2010] kai kur minimi „įprasti“ santuokos nutraukimo ir gyvenimo skyrium atvejai, dėl kurių sprendimą priima teismas.“ (Žr. 2012 m. spalio 17 d.Bundestag Drucksache Nr. 17/11049, p. 8, prieinamas šiuo interneto adresu: .)

( 50 ) Nors kai kurie autoriai teikia pasiūlymus dėl „teisinių spragų“, kurių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, atsirado panaikinus šią normą (t. y. arba ankstesnės EGBGB redakcijos 14 ir 17 straipsnių taikymas pagal analogiją, arba Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatų taikymas), panaikinimo, mano manymu, tai vis tiek sukelia didelių teisinių netikslumų Vokietijos teisėje (visų pirma žr. T. Helms „Reform des internationales Scheidungsrechts durch die Rom III‑Verordnung“, FamRZ, 2011, Nr. 22, p. 1765 ir paskesni, taip pat M. Pika ir M.‑P. Weller „Privatscheidungen zwischen Europäischem Kollisions‑ und Zivilprozessrecht“, IPRax, 2017, Nr. 1, p. 65 ir paskesni).

( 51 ) Reikia pažymėti, kad tai iš jurisprudencijos, o ne iš tariamos administracinės valdžios institucijos praktikos kilusi teisės norma, kaip buvo tuo atveju, kai dėl tokios praktikos Teisingumo Teismas nusprendė neturintis jurisdikcijos 2016 m. birželio 28 d. Nutartyje Italsempione – Spedizioni Internazionali (C‑450/15, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:508, 22 ir 23 punktai), motyvuodamas tuo, kad „konkurencijos institucijos nacionalinės praktikos aprašymas negali būti laikomas tiesiogine ir besąlygine nuoroda į Sąjungos teisę“.

( 52 ) Toks atvejis buvo šios išvados 29 išnašoje minėtoje byloje.

( 53 ) Vadovaujantis motyvais, kurie bus išdėstyti šios išvados 52 ir paskesniuose punktuose.

( 54 ) Laikantis šios išvados 31 punkte nurodytos jurisprudencijos.

( 55 ) Reikia priminti, kad neginčijama, jog Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatos nėra tiesiogiai taikytinos nagrinėjamu atveju (žr. šios išvados 32 ir 33 punktus).

( 56 ) Žr. šios išvados 34 ir paskesnius punktus.

( 57 ) Žr. šios išvados 32 ir paskesnius punktus.

( 58 ) Žr. šios išvados 35 punktą.

( 59 ) Tokiam požiūriui pritaria dalis Vokietijos autorių, tačiau tai nėra daugumos nuomonė (žr. visų pirma V. Wiese „Article 1 [Rome III], Scope“, Rome Regulations, Commentary, vadovaujant G.‑P. Calliess, Kluwer Law International, Alphen aan den Rijn, 2 leidimas, 2015 m., p. 861, 12 punktas, ir Reglamento Nr. 1259/2010 1 straipsnio komentaras, pateiktas S. Corneloup Droit européen du divorce, Travaux du Centre de recherche sur le droit des marchés et des investissements internationaux, 39 t., LexisNexis, Paryžius, 2013 m., 497–499 p., 9 ir 10 punktai).

( 60 ) Visų pirma žr. 2016 m. lapkričio 9 d. Sprendimą Wathelet (C‑149/15, EU:C:2016:840, 28 punktas) ir 2017 m. kovo 9 d. Sprendimą Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2017:193, 42 punktas).

( 61 ) Žr. minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalies c punktą ir 10 konstatuojamosios dalies antrą sakinį.

( 62 ) Jis apima „visas dalyvaujančių valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį“. Reglamento Nr. 1259/2010 13 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad jis „turėtų būti taikomas neatsižvelgiant į teismo, kuriame iškelta byla, pobūdį“.

( 63 ) Be kita ko, žr. šio reglamento 1 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 2 ir 3 dalis, 8 ir 13 straipsnius ir 18 straipsnio 1 dalį.

( 64 ) Kai kurių autorių teigimu, „tiek teismai siaurąja prasme, tiek administracinės institucijos, galbūt net notarai, turės taikyti naujas normas, kurios tokiu būdu apims net įvairias santuokos nutraukimo formas – pradedant bylos nagrinėjimu teisme ir baigiant paprastai patvirtintu privačiu valios išreiškimu, gal net visiškai privačiu santuokos nutraukimu. Svarbu proceso tikslas, o ne jo tvarka. Vis dėlto a priori į akto taikymo sritį nepatenka išimtinai religinės procedūros, nes šiuo atveju valdžios institucija neveikia dalyvaujančios valstybės narės vardu, išskyrus tai, kad institucija įsteigta valstybės.“ (Žr. P. Hammje „Naujasis Reglamentas Nr. 1259/2010]“, Revue critique de droit international privé, 2011, p. 291 ir paskesni, 7 punktas.)

( 65 ) Minėtas 10 straipsnis nurodytas kituose klausimuose, šioje byloje pateiktuose Teisingumo Teismui, todėl tam skirsiu daugiau dėmesio (žr. šios išvados 68 ir paskesnius punktus).

( 66 ) Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1259/2010 10 ir 12 straipsniuose numatytų išimčių taikymą (dėl šiuose straipsniuose nustatytos tvarkos žr. šios išvados 79 ir paskesnius punktus).

( 67 ) Reikia priminti, kad iš pradžių teisėkūros darbai, po kurių buvo priimtas Reglamentas Nr. 1259/2010, buvo pradėti siekiant šį dokumentą išdėstyti nauja redakcija (žr. pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir nustatančio taikytinos teisės taisykles bylose, susijusiose su santuoka, COM(2006) 399).

( 68 ) Žr. Reglamento Nr. 1259/2010 13 konstatuojamąją dalį („[k]ai taikoma, byla turėtų būti laikoma iškelta teisme pagal Reglamentą <...> Nr. 2201/2003“) ir jo 2 straipsnį (pagal kurį Reglamentas Nr. 1259/2010 „nedaro poveikio Reglamento <...> Nr. 2201/2003 taikymui“).

( 69 ) Kaip apibrėžta Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 1 dalyje („apima visas valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį pagal 1 straipsnį“), kurios formuluotė sutampa su Reglamento Nr. 1259/2010 3 straipsnio 2 punkto formuluote (ji cituota šios išvados 62 išnašoje). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atliekant šiuo metu vykdomus Reglamento Nr. 2201/2003 išdėstymo nauja redakcija darbus, kurie iš principo susiję su jo nuostatomis dėl tėvų pareigų, numatyta patikslinti valstybės narės „teismo“ sąvoką, apibrėžtą šiame reglamente, ir nuo šiol bus aiškiai kalbama apie valstybės narės „teisminę arba administracinę instituciją“ (žr. Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio pakeitimus, kuriuos siūlo Komisija savo 2016 m. birželio 30 d. pasiūlyme dėl Tarybos reglamento, COM(2016) 411 final, p. 35).

( 70 ) Be kita ko, žr. Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies a punktą, 2 straipsnio 1 ir 4 punktus, 19 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 21 straipsnio 1 dalį.

( 71 ) Žr. šios išvados 49 punkte cituotos parlamento dokumento ištraukos paskutinį sakinį.

( 72 ) Valstybių narių, kurios iš pradžių dalyvavo vykdant šį tvirtesnį bendradarbiavimą, sąrašas pateiktas Reglamento Nr. 1259/2010 6 konstatuojamoje dalyje.

( 73 ) Reikėtų nesumaišyti tokio privataus santuokos nutraukimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, ir ne teisminiu būdu nutraukiamos santuokos, kai teismą pakeičia kita valdžios institucija (šiuo klausimu žr. Y. Bernand ir F. Ferrand La rupture du mariage en droit comparé, vadovaujant F. Ferrand ir H. Fulchiron, rinkinio Droit comparé et européen 19 tomas, Société de législation comparée, Paryžius, 2015., 49 p. ir 76–78 p.).

( 74 ) Šios išvados 59–64 punktuose.

( 75 ) Atsargumas itin būtinas dar ir todėl, kad dalyvaujančiose valstybėse narėse laikytasi labai skirtingo požiūrio dėl sprendimų, kuriais nutraukiama santuoka, gavimo iš užsienio (žr. C. Bidaud‑Garon La rupture du mariage en droit comparé, op. cit. šios išvados 73 išnašoje, 244 ir 245 punktai).

( 76 ) Šis pirmas atvejis retai aptinkamas praktikoje, nes mažai valstybių draudžia nutraukti santuoką (žr. atvejus, nurodytus A. Devers ir M. Farge „Le nouveau droit international privé du divorce – À propos du règlement Rome III sur la loi applicable au divorce“, Droit de la famille, 2012, Nr. 6, 13 tyrimas, 28 punktas), ir tai nėra ginčo pagrindinėje byloje dalykas, tačiau į tai turime atsižvelgti šioje byloje aiškindami minėtą 10 straipsnį.

( 77 ) Remdamasis minėto Sirijos įstatymo 85 ir 105 straipsniais (šios išvados 37 išnaša) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Sirijos įstatymas šiuo atveju būtų taikomas, tačiau jis sutuoktinei nesuteikia vienodų galimybių nutraukti santuoką, nes, nors jame numatytas ne tik santuokos nutraukimas abipusiu sutikimu, bet ir santuokos nutraukimas moters iniciatyva teisminiu būdu, vis dėlto aiškiai nustatyta, kad taip santuoka nutraukiama kreipiantis į teismą ir taikant kitas sąlygas, t. y. dėl sutuoktinio ligos ar negalavimo, o sutuoktiniui suteikiama neribota teisė vienašališkai nutraukti santuoką.

( 78 ) Belgijos vyriausybė neanalizavo antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų, atsižvelgdama į tai, kaip ji pasiūlė atsakyti į pirmąjį pateiktą klausimą.

( 79 ) Reikia priminti, kad Reglamente Nr. 1259/2010 nurodyta teisė turi būti taikoma net ir tuo atveju, jei tai yra valstybės narės, kuri nedalyvauja vykdant tvirtesnį bendradarbiavimą, arba trečiosios valstybės teisė.

( 80 ) Šis klausimas skiriasi nuo to, ar užsienio teisės diskriminacinio pobūdžio vertinimas turi būti atliktas formaliai, siekiant užtikrinti griežtą sutuoktinių teisių nutraukti santuoką lygybę, ar iš esmės, siekiant paprasto šių teisių lygiavertiškumo.

( 81 ) „In bestimmten Situationen, in denen das anzuwendende Recht <...>“ (išskirta mano). Lygiavertė formuluotė yra ir versijoje danų k.: „I visse situationer, hvor den valgte lov <...>“ (išskirta mano).

( 82 ) Dėl šio klausimo žr. E. Lein „Article 10 [Rome III], Application of the Law to the Forum“, Rome Regulations, Commentary, op. cit. 59 išnaša, 11 punktas ir 24 pastaba.

( 83 ) Žr., be kita ko, versijas ispanų k.: „En algunas situaciones es oportuno, <...> por ejemplo cuando la ley aplicable <...>“; anglų k.: „In certain situations, such as where the applicable law <...> “; prancūzų k.: „Dans certaines situations, <...> comme lorsque la loi applicable <...>“; portugalų k.: „Em certas situações, <...> quando a lei aplicável <...>“ ir švedų k.: „I vissa situationer, till exempel när tillämplig lag <...>“ (išskirta mano).

( 84 ) Anksčiau šio reglamento 10 straipsnis buvo vertinamas tiesiogiai kartu su nuostatomis, pagal kurias nustatoma iš principo santuokos nutraukimui arba gyvenimui skyrium taikoma teisė, ir konkrečiai su jo 8 straipsnyje (susijęs su taikytina teise šalims jos nepasirinkus) nustatyta norma, tačiau reikia pažymėti, kad dabartinio 9 straipsnio (susijęs su gyvenimo skyrium pakeitimu santuokos nutraukimu) nebuvo pradinėje versijoje. Be to, minėto reglamento 24 konstatuojamoji dalis (kuri susijusi su minėtu 10 straipsniu) buvo išdėstyta iškart po dabartinės 21 konstatuojamosios dalies (kuri susijusi su 8 straipsniu) ir, manau, atsižvelgiant į šias ankstesnes išdėstymo vietas, žodžius „Tam tikromis aplinkybėmis“, esančius jos pradžioje, reikėtų vertinti kaip anksčiau galiojusių principų apribojimą ir tai patvirtina žodis „visgi“, kuris buvo išsaugotas šioje konstatuojamoje dalyje (žr. 19 ir 20 konstatuojamąsias dalis ir 2010 m. kovo 24 d. Komisijos pateiktą pasiūlymą dėl reglamento (COM(2010) 105 final), kuris buvo peržiūrėtas 2010 m. balandžio 16 d., E. Lein, op. cit., 82 išnaša, 11 punktas in fine).

( 85 ) Be kita ko, žr. 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą Al Chodor (C‑528/15, EU:C:2017:213, 30–32 punktai), 2017 m. balandžio 26 d. Sprendimą Popescu (C‑632/15, EU:C:2017:303, 35 punktas) ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimą Sharda Europe (C‑293/16, EU:C:2017:430, 21 punktas).

( 86 ) Minėtoje konstatuojamoje dalyje nurodyta: „Siekiant užtikrinti viešąjį interesą, valstybių narių teismams turėtų būti suteikta galimybė išimtinėmis aplinkybėmis nepaisyti užsienio teisės nuostatos, jei jos taikymas konkrečiu atveju akivaizdžiai prieštarautų teismo vietos valstybės viešajai tvarkai. Tačiau teismai neturėtų turėti galimybės taikyti viešosios tvarkos išimtį siekiant nepaisyti kitos valstybės teisės nuostatos, jei tai prieštarautų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, ypač jos 21 straipsniui, kuriuo draudžiama bet kokios formos diskriminacija.“

( 87 ) Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad šiomis konkrečiomis aplinkybėmis nėra jokios būtinybės visiškai taikyti teismo vietos teisę nukrypstant nuo užsienyje taikomos santuokos nutraukimo teisės, kaip numatyta minėtame 10 straipsnyje, kuris parengtas bendram santuokos nutraukimo atvejui santuoką nutraukiant teismo sprendimu, kai pagal šią teisę abstrakti diskriminacija neturėjo konkretaus poveikio nagrinėjamu atveju.

( 88 ) Reikia pažymėti, kad šias dvi nuostatas atskiria kita nuostata – 11 straipsnis, kuris yra susijęs su nukreipimo į valstybės, kurios teisė yra nustatyta, tarptautinės privatinės teisės normas negalimumu.

( 89 ) Reglamento Nr. 1259/2010 12 straipsnyje numatyta viešosios tvarkos išimtis galėtų būti taikoma, kai netenkinamos jo 10 straipsnio taikymo sąlygos (visų pirma, kai nagrinėjama diskriminacija yra grindžiama ne sutuoktinių lytimi).

( 90 ) Šiuo klausimu žr. A. Devers ir M. Farge, op. cit. 76 išnaša, 28 punktas.

( 91 ) Tačiau toks minėto 10 straipsnio taikymas vis dėlto nereiškia, kad ir teismai prarado įgaliojimus arba, tiksliau tariant, kad jie atleisti nuo pareigos tikrinti, ar pagal kitas Reglamento Nr. 1259/2010 nuostatas nustatyta teisė tikrai diskriminuoja savo turiniu. Todėl negalima daryti prielaidos, kad musulmonų principais grindžiamų teisės aktų reikia netaikyti šio straipsnio pagrindu (šiuo klausimu žr. L.‑M. Möller „No Fear of Talâq: Reconsideration of Muslim Divorce Laws in Light of the Rome III Regulation“, Journal of Private International Law, 2014, 10 t., Nr. 3, 461–487 p.).

( 92 ) Išskirta mano.

( 93 ) Šiuo klausimu žr. E. Lein, op. cit. 82 išnaša, 25 punktas ir autorės nurodyti autoriai. Manau, kad 24 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys („[t]ačiau tai neturėtų turėti įtakos viešosios tvarkos nuostatos taikymui“) dar labiau pabrėžia skirtumą tarp Reglamento Nr. 1259/2010 10 straipsnyje numatytos taisyklės ir jo 12 straipsnyje numatytos viešosios tvarkos išimties.

( 94 ) Iš paties pirmojo pasiūlymo, kuriuo vadovaujantis priimtas šis 10 straipsnis, pagrindimo matyti, kad pirminis teisės aktų leidėjo tikslas buvo „išspręsti problemas, su kuriomis susiduria kai kurios moterys užsienietės, kurios kai kuriose valstybėse narėse prašo nutraukti santuoką arba gyventi skyrium“, suteikiant joms tokią teisę, nepaisant valstybės, kurių pilietybę jos turi, teisės taikymo (žr. 2008 m. spalio 21 d. Parlamento pranešime (A6‑2008/361) dėl pasiūlymo dėl reglamento (COM(2006) 399, op. cit. 67 išnaša) pasiūlytus 25 ir 30 pakeitimus).

( 95 ) Be to, vertybės yra bendros kitoms Europos valstybėms, atsižvelgiant į tai, kad šis sutuoktinių lygių teisių nutraukiant santuoką principas įtvirtintas 1984 m. lapkričio 22 d. Strasbūre pasirašyto Protokolo Nr. 7, pridėto prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 5 straipsnyje.

( 96 ) 30 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad Reglamentu Nr. 1259/2010 „gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų [Chartijoje], visų pirma jos 21 straipsnyje, kuriame draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties <...>“, ir jį „dalyvaujančių valstybių narių teismai turėtų taikyti laikydamiesi tų teisių ir principų“.

( 97 ) Žr. pasiūlymą dėl reglamento COM(2010) 105 final, aiškinamojo memorandumo 5.3 ir 6 punktai (visų pirma 2, 3 ir 5 straipsnių komentarai), 14, 20 ir 24 konstatuojamosios dalys ir 3 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis. Visų pirma šiame pasiūlyme pateikto 2 straipsnio komentare aiškiai nurodoma, kad „[s]iekiant išvengti su Europos Sąjungos bendrosiomis vertybėmis nesuderinamų užsienio įstatymų dėl santuokos nutraukimo arba gyvenimo skyrium taikymo, nustatomos apsaugos sąlygos“ (išskirta mano).

( 98 ) Dėl susirūpinimo, kurį visų pirma išreiškė Skandinavijos valstybės narės formuluojant šį straipsnį ir iš to darytinas išvadas dėl išaiškinimo, žr. L.‑M. Möller, op. cit. 91 išnaša, 467–470 puslapiai.

( 99 ) Taip pat žr. pasiūlymo dėl reglamento COM(2010) 105 final, 2 ir 5.3 punktus ir aiškinamąjį memorandumą, kuriuose pažymima, kad priimtas supaprastinimas bus naudingas tiek sutuoktiniams, tiek teisininkams.

( 100 ) Pagal šio reglamento 10 straipsnį užsienio diskriminacinę teisę visiškai pakeitus teismo vietos teise gali kilti sunkumų, kadangi tai gali trukdyti dalyvaujančioje valstybėje narėje priimto sprendimo dėl santuokos nutraukimo pripažinimui trečiojoje valstybėje, su kuria šalys turi glaudesnius ryšius (šiuo klausimu visų pirma žr. E. Lein, op. cit. 82 išnaša, 27 punktas ir nurodyti autoriai). Vis dėlto Komisija pagrįstai nurodo, kad šią problemą turi išspręsti teisės aktų leidėjas ir ji negali būti išspręsta apeinant aiškią šio 10 straipsnio formuluotę, nes ji susieta su minėto reglamento 12 straipsniu.

( 101 ) Tai reiškia, kad Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas galiotų neatsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, numatytus teisinių aplinkybių ypatumus ar valstybės narės, kurioje yra bylą nagrinėjantis teismas, teisinius aspektus. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1259/2010 9 konstatuojamąją dalį juo siekiama „sukurt[i] aiški[ą] ir išsami[ą] teisės sistem[ą]“ jo taikymo srityje, o II skyriaus, kuriame yra 10 straipsnis, pavadinimas yra „Vienodos taisyklės dėl santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės“ (išskirta mano).

( 102 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nagrinėjamu atveju tai, kad sutuoktinė raštu pareiškė gavusi pinigines išmokas ir kad jos sutuoktinis yra atleistas nuo savo pareigų pagal santuokos sutartį, galėtų būti vertinama kaip suinteresuotojo asmens sutikimas dėl nutrauktos santuokos.

( 103 ) Vokietijos vyriausybė pažymėjo mananti, kad pakankamai laisvo apsisprendimo gali ir nebūti, kai sutuoktinis, kuriam taikytina teisė yra palanki, pasinaudodamas stipresne padėtimi, privertė kitą sutuoktinį sutikti su kompensacine išmoka arba kai abstrakčiai diskriminuojamas sutuoktinis sutiko gerai nesuvokdamas savo sprendimo reikšmės arba remdamasis nepakankama informacija, o tai turi išnagrinėti bylą nagrinėjantis teismas.

( 104 ) R. Mamisch tvirtino, kad minėtas 10 straipsnis neturėtų būti taikomas asmens, kuris saugomas nuo diskriminacijos, nenaudai, o, jo nuomone, taip yra, jeigu santuokos nutraukimas negalėtų būti pripažintas net ir tuo atveju, kai sutuoktinė laisvai sutiko su tokiu santuokos nutraukimu, nes ji norėjo susituokti vėl.

( 105 ) Išskirta mano.

( 106 ) Remdamasi tuo, Prancūzijos vyriausybė daro išvadą, kad tai, jog diskriminuojamas sutuoktinis sutiko gauti kompensacinę išmoką, negali patvirtinti pastarojo valios sutikti su santuokos nutraukimu, taigi negali patvirtinti ir to, kad santuokos nutraukimo procedūra vyko laikantis vienodo požiūrio į sutuoktinius principo pagal minėtą 10 straipsnį.

( 107 ) Žr. minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalies e ir g punktus ir 10 konstatuojamąją dalį.

( 108 ) Išskirta mano.

( 109 ) Nagrinėjamu atveju piniginė kompensacija buvo pervesta 2013 m. rugsėjo 12 d.

( 110 ) Šiuo atveju santuoka nutraukta sutuoktiniui paskelbus santuokos nutraukimą, jis vėliau buvo užregistruotas religinės institucijos – tai atitinkamai padaryta 2013 m. gegužės 19 ir 20 d.

( 111 ) Galbūt prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prilyginimą galima paaiškinti tuo, kad pagal Vokietijos kolizines normas toks pinigų pervedimas gali būti reglamentuojamas to paties įstatymo, taikytino pačiam santuokos nutraukimui, o ne teisinėms pasekmėms, jeigu jis buvo nagrinėjamas kaip kompensacija, o ne kaip sutuoktinės išlaikymas po santuokos nutraukimo (šiuo klausimu žr. L.‑M. Möller, op. cit. 91 išnaša, 476 p. ir 53 pastaba).

( 112 ) Sprendimas nurodytas šios išvados 22 punkte.

( 113 ) Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją, remdamasis pagrindinės bylos medžiaga ir jam nurodytomis pastabomis, pateikti gaires, kurios leistų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą (be kita ko, žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą I, C‑255/13, ,EU:C:2014:1291, 55 punktas).

( 114 ) Šiuo klausimu Komisija pateikia analogiją su kitomis Sąjungos teisės sritimis (visų pirma vartotojų apsaugos sritimi), kur tokios normos yra imperatyvios visų pirma siekiant išvengti, kad blogesnėje padėtyje esanti šalis, kuriai galimai gali būti daromas geresnėje padėtyje esančios šalies spaudimas, atsisako teisių, kurios jai yra garantuotos, ir taip praranda apsaugą, kurią jai siekia suteikti Sąjungos teisė.

( 115 ) Taip pat žr. šios išvados 84 ir paskesnius punktus.

( 116 ) Visų pirma žr. pasiūlymą dėl reglamento COM(2010) 105 final (aiškinamojo memorandumo 2.2, 2.3 punktai in fine, 5.3 punktas ir 6 punktas (visų pirma 2, 3 ir 5 straipsnių komentarai); 14, 20 ir 24 konstatuojamosios dalys, 3 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis) ir 2010 m. balandžio 29 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (OL C 44, 2011, p. 167, 3.3 ir 3.4 punktai).

( 117 ) Analogiškai 2012 m. kovo 22 d. EŽTT sprendime Konstantin Markin prieš Rusiją (ECLI:CE:ECHR:2012:0322JUD003007806, 150 punktas) pažymima, kad, „atsižvelgiant į itin didelę diskriminacijos dėl lyties draudimo svarbą, negalima suteikti galimybės atsisakyti savo teisės nebūti taip diskriminuojamam, kadangi toks atsisakymas pažeistų svarbų viešąjį interesą“.

Full & Egal Universal Law Academy