GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2018 m. gegužės 30 d. ( 1 )
Byla C‑430/16 P
Bank Mellat
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Apeliacinis skundas – Irano Islamo Respublikai taikomų ribojamųjų priemonių sustiprinimas – Pagal sektorių taikomos priemonės – Priimtinumas – Bendro veiksmų plano įsigaliojimas nagrinėjant bylą Europos Sąjungos Bendrajame Teisme – Poveikis suinteresuotumui paduoti apeliacinį skundą – Poveikis suinteresuotumo pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme išlikimui – Pagrindo priimti sprendimą nebuvimas – SESV 275 straipsnis – Bendrojo Teismo jurisdikcija bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) srityje – Fiziniams ar juridiniams asmenims taikomų ribojamųjų priemonių sąvoka – SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa – „Įgyvendinimo priemonių“ sąvoka – SESV 215 straipsnis – „Būtinumo“ sąvoka – Proporcingumo principas – Bendrieji Sąjungos teisės principai“
Turinys
I. Bylos aplinkybės
II. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
III. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
IV. Teisinė analizė
A. Pirmiausia dėl apeliacinio skundo priimtinumo
1. Šalių argumentų santrauka
2. Analizė
a) Dėl veiksmų plano pasekmių
b) Dėl „Bank Mellat“ suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą vertinimo „in concreto“
B. Subsidiariai dėl Bank Mellat suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimo nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme
C. Papildoma analizė
1. Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo ir penktojo pagrindų, susijusių su teisės klaidomis vertinant SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sąlygas ir Bendrojo Teismo jurisdikciją
a) Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sąlygas
1) Skundžiamas sprendimas
2) Šalių argumentų santrauka
3) Analizė
b) Dėl penktojo pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant Bendrojo Teismo jurisdikciją
1) Skundžiamas sprendimas
2) Šalių argumentai ir analizė
2. Dėl apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su bylos esme
a) Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su klaida aiškinant ir taikant būtinumo reikalavimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 215 straipsnio 1 dalį
b) Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisės klaida taikant proporcingumo principą
c) Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Bendrojo Teismo teisės klaida, padaryta, kai jis nusprendė, kad ginčijama sistema atitinka bendruosius teisės principus
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų
VI. Išvada
1.
Šiuo apeliaciniu skundu Bank Mellat prašo panaikinti 2016 m. birželio 2 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Bank Mellat / Taryba ( 2 ) (toliau – skundžiamas sprendimas); juo jis atmetė Bank Mellat ieškinį dėl 2012 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1263/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui ( 3 ), 1 straipsnio 15 punkto panaikinimo ir dėl šio banko prašymo pripažinti netaikytinu 2012 m. spalio 15 d. Tarybos sprendimo 2012/635/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui ( 4 ), 1 straipsnio 6 punktą.
I. Bylos aplinkybės
2.
Iš skundžiamo sprendimo 1 ir paskesnių punktų matyti, kad apeliantas Bank Mellat yra Irano komercinis bankas. Taikant ribojamąsias individualaus pobūdžio priemones, nustatytas siekiant daryti spaudimą Irano Islamo Respublikai, kad ji nutrauktų branduolinę veiklą, keliančią didesnę ginklų platinimo ir branduolinių ginklų siuntimo į taikinį kūrimo riziką (toliau – branduolinių ginklų platinimas), 2010 m. liepos 26 d. apelianto pavadinimas buvo pirmą kartą įtrauktas į subjektų, dalyvaujančių Irano branduolinių ginklų platinimo veikloje, sąrašą ( 5 ). Po paeiliui padarytų teisės aktų pakeitimų 2010 ir 2012 m. apelianto pavadinimas buvo iš naujo įtrauktas į sąrašą ( 6 ).
3.
Kadangi Irano Islamo Respublika rimtai nedalyvavo derybose ( 7 ), Europos Sąjungos Taryba nusprendė, kad būtina imtis papildomų ribojamųjų priemonių, ir priėmė Sprendimą 2012/635. Šio sprendimo 1 straipsnio 6 punktu buvo iš dalies pakeistas Sprendimo 2010/413 10 straipsnis. Reglamentas Nr. 1263/2012 taip pat buvo priimtas šiomis aplinkybėmis ir iš dalies pakeitė Reglamentą Nr. 267/2012. Visų pirma Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktu buvo iš dalies pakeistas Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnis ir pastarasis reglamentas papildytas 30a ir 30b straipsniais ( 8 ). Ginčijama sistema gali būti apibūdinta taip, kaip nurodyta toliau.
4.
Iš esmės iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnyje numatyti finansinių sandorių apribojimai tarp, viena vertus, Irane įsteigtų finansų ir kredito įstaigų bei valiutos keityklų, taip pat jų filialų arba patronuojančiųjų įmonių, kredito, finansų įstaigų ir valiutos keityklų, kontroliuojamų asmenų, subjektų arba įstaigų, kurių buveinė yra Irane, ir, kita vertus, Europos Sąjungos finansų įstaigų.
5.
Pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 2 dalį galima atlikti tik, pirma, humanitarinius pervedimus, antra, pervedimus, susijusius su asmeninėmis perlaidomis, trečia, pervedimus, susijusius su konkrečiomis prekybos sutartimis, jeigu toks pervedimas nedraudžiamas pagal šį reglamentą, ketvirta, pervedimus, susijusius su diplomatinėmis atstovybėmis, konsulinėmis įstaigomis arba tarptautinėmis organizacijomis, penkta, pervedimus, susijusius su mokėjimu Irano asmenų, subjektų ar įstaigų ieškiniams arba ieškiniams prieš juos patenkinti arba panašaus pobūdžio pervedimus, ir, šešta, pervedimus, būtinus iš kitų sutarčių kylantiems įsipareigojimams vykdyti.
6.
Iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 3–5 dalių matyti, kad lėšų pervedimams, kurie gali būti leidžiami pagal to paties straipsnio 2 dalį, taikomas įpareigojimas iš anksto pranešti kompetentingai nacionalinei institucijai ir įpareigojimas gauti tokios institucijos leidimą, atsižvelgiant į konkretų atvejį ir sandorio dalyką, taip pat į skirtingas ribines vertes.
7.
Iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsnyje, be kita ko, numatyti tam tikri lėšų pervedimo apribojimai tarp, viena vertus, Irano asmenų, subjektų ir organizacijų ir, kita vertus, Sąjungos piliečių, nepatenkančių į to paties reglamento 30 straipsnio taikymo sritį.
8.
Pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 1 dalį to paties reglamento 30 ir 30a straipsniuose numatyti apribojimai netaikomi, jeigu leidimas buvo suteiktas pagal šio reglamento 24–28a straipsnius.
9.
Iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, siekiant taikyti to paties reglamento 30 straipsnio 3 dalies b ir c punktus ir 30a straipsnio 1 dalies c punktą, kompetentingos valdžios institucijos suteikia leidimą tokiomis sąlygomis, kurias laiko tinkamomis, nebent turi pagrįstų priežasčių nustatyti, kad dėl lėšų pervedimo, kuriam prašoma leidimo, gali būti pažeistas kuris nors iš Reglamente Nr. 267/2012 nustatytų draudimų ar įpareigojimų.
II. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
10.
2013 m. kovo 15 d. Bendrajame Teisme užregistruotu pareiškimu apeliantas pareiškė ieškinį dėl Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punkto panaikinimo ir pripažinimo, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktas netaikomas apeliantui.
11.
Prieš nagrinėdamas ieškinio pagrindus, susijusius su bylos esme, Bendrasis Teismas savo iniciatyva patikrino savo jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymo pripažinti netaikytinu Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktą, dėl kurio apeliantas patikslino, kad jis turi būti aiškinamas kaip neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį. Bendrasis Teismas nusprendė, kad šiuo klausimu neturi jurisdikcijos ( 9 ). Tačiau jis konstatavo, kad turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl reikalavimų, susijusių su Reglamentu Nr. 1263/2012 ( 10 ).
12.
Kalbant apie šiuos reikalavimus, Bendrasis Teismas tikrino, ar šioje byloje laikytasi SESV 263 straipsnyje nustatytų sąlygų ( 11 ). Bendrasis Teismas nusprendė, kad iš visų nuostatų, kurios buvo iš dalies pakeistos Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktu arba įterptos į Reglamentą Nr. 267/2012, tik iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalies a–c punktai ir 30 straipsnio 5 dalis buvo numatytos reglamentuojamojo pobūdžio teisės akte, buvo tiesiogiai susijusios su apeliantu ir nenumatė įgyvendinimo priemonių. Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtiną.
13.
Galiausiai Bendrasis Teismas tikrino, ar tuo metu, kai pareiškė ieškinį, apeliantas buvo suinteresuotas jį pareikšti ( 12 ). Nors apeliantui taip pat buvo taikomos individualios ribojamosios priemonės, kurioms, kaip teigia Taryba, Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktas nesukėlė papildomų teisinių pasekmių, Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantui po šių individualių priemonių panaikinimo po to, kai Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą byloje Taryba / Bank Mellat ( 13 ), yra privalomos Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punkto sukeliamos teisinės pasekmės, ir konstatavo, kad apeliantas buvo suinteresuotas pareikšti ieškinį, siekdamas ginčyti teisėtumą neperžengiant pirma nurodytų ribų.
14.
Nagrinėdamas apelianto ieškinį iš esmės Bendrasis Teismas priėmė sprendimą tik dėl keturių pateiktų ieškinio pagrindų. Pirmasis ieškinio pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad ginčijama sistema teisiškai nepagrįsta pagal SESV 215 straipsnį, nes logiškai nesusijusi su tariamai siekiamu bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) tikslu Antrasis ieškinio pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad ginčijama sistema teisiškai nepagrįsta pagal SESV 215 straipsnį, nes ji neproporcinga tariamai siekiamam BUSP tikslui. Trečiasis ieškinio pagrindas buvo grindžiamas tuo, kad ginčijama sistema prieštarauja bendriesiems Sąjungos teisės principams ir ypač SESV 215 straipsnio 3 daliai, nes ja pažeidžiami proporcingumo ir teisinio saugumo principai, savavališkumo draudimo principas, motyvavimo pareiga, reikalavimas, kad su kiekviena sankcija būtų pateiktos būtinos teisinės garantijos. Ketvirtasis ieškinio pagrindas buvo grindžiamas apelianto nuosavybės teisės, jo teisės užsiimti ūkine veikla, teisės į laisvą kapitalo judėjimą ir proporcingumo principo pažeidimu.
15.
Kadangi nė vienas iš pagrindų, susijusių su bylos esme, nebuvo pripažintas pagrįstu, Bendrasis Teismas atmetė ieškinį.
III. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
16.
2016 m. rugpjūčio 2 d.Bank Mellat padavė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo. Jis prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą; panaikinti visą Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktą arba tą dalį, kuri taikoma apeliantui; pripažinti, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktas jam netaikomas; priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje ir Bendrajame Teisme nagrinėtoje byloje.
17.
Atsiliepime į apeliacinį skundą Taryba prašo Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Bank Mellat bylinėjimosi išlaidas. Europos Komisija ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ( 14 ), šalys, įstojusios į Bendrojo Teismo nagrinėtą bylą palaikyti Tarybos reikalavimų, prašo to paties.
18.
Apeliantas, Taryba, Jungtinė Karalystė ir Komisija buvo išklausyti 2018 m. sausio 10 d. Teisingumo Teisme vykusiame posėdyje.
IV. Teisinė analizė
19.
Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantas pateikia penkis pagrindus. Pirmasis susijęs su padaryta teisės klaida aiškinant ir taikant būtinumo reikalavimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 215 straipsnį. Antrasis pagrindas susijęs su teisės klaida, nes Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad ginčijama sistema yra proporcinga. Trečiasis pagrindas susijęs su teisės klaida, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijama sistema atitinka bendruosius Sąjungos teisės principus. Ketvirtasis pagrindas susijęs su teisės klaida aiškinant SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, nes Bendrasis Teismas bendrai nepatikrino, ar Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktas atitinka minėto 263 straipsnio reikalavimus, ir atskirai nagrinėjo kiekvieną iš ginčijamos sistemos elementų, kurie prisidėjo prie šios sistemos įgyvendinimo. Penktasis pagrindas susijęs su teisės klaida vertinant paties Bendrojo Teismo jurisdikciją, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl kaltinimų, susijusių su Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktu.
20.
Taryba savo ruožtu teigia, kad Bank Mellat nėra suinteresuotas apeliacinio skundo baigtimi, nes ginčijama sistema nuo 2016 m. sausio 16 d. buvo „panaikinta“, ir kad todėl, esant tokioms aplinkybėms, apeliacinis skundas turi būti pripažintas nepriimtinu.
A. Pirmiausia dėl apeliacinio skundo priimtinumo
1. Šalių argumentų santrauka
21.
Taryba ginčija apeliacinio skundo priimtinumą ir teigia, kad Bank Mellat nėra suinteresuotas bylos išsprendimu, nes ginčijamos priemonės yra „panaikintos“ arba „atšauktos“, todėl jos „nebetaikomos“ apeliantui nuo 2016 m. sausio 16 d. pagal bendrą visapusišką veiksmų planą (toliau – veiksmų planas) ( 15 ), sudarytą su Irano Islamo Respublika. Primindama jurisprudenciją, suformuotą Sprendime Abdulrahim / Taryba ir Komisija (toliau – Sprendimas Abdulrahim) ( 16 ), kurios taikytinumu ne individualių ribojamųjų priemonių atveju ji abejoja, Taryba teigia, kad Bank Mellat negalėtų gauti jokios naudos iš šio apeliacinio skundo, atsižvelgiant visų pirma į bendrą ginčijamos sistemos pobūdį. Nesitikima, kad Tarybos elgesys pasikeistų. Kalbant apie galimą ieškinį dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės, net jei Teisingumo Teismas ir turėtų panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, vien tai, kad Bendrasis Teismas pripažino bendrąją sistemą teisėta, neleido, kad būtų įvykdyta pakankamai akivaizdaus Sąjungos teisės pažeidimo sąlyga. Be to, Bank Mellat negalėjo remtis jokia žala jo reputacijai būtent dėl bendro ginčijamos sistemos pobūdžio, nes apeliantas nebuvo įtariamas asmeniškai dalyvavęs vykdant veiklą, su kuria kovojama, ir todėl, kad Bank Mellat lygiagrečiai buvo taikomos griežtesnės individualios priemonės.
22.
Komisija iš esmės abejoja Bank Mellat suinteresuotumu paduoti šį apeliacinį skundą ir pažymi, kad individualios priemonės, kurios buvo jam taikomos iki Teisingumo Teismo sprendimo byloje Taryba / Bank Mellat ( 17 ), buvo dar griežtesnės jam, todėl bendros sistemos, apie kurią kalbama šiame apeliaciniame skunde, panaikinimas bet kuriuo atveju neturėtų jokio poveikio Bank Mellat. Be to, jis pripažino, kad ginčijama bendroji sistema neturi realaus poveikio jo padėčiai. Panaikinus visas jam taikomas individualias ribojamąsias priemones ir bendrą sistemą, būtų panaikintos visos galimos pasekmės Bank Mellat.
23.
Bank Mellat savo ruožtu nurodo keturis jam naudingus aspektus, jeigu bendra sistema būtų panaikinta, neatsižvelgiant į tai, kad ji atšaukta nuo 2016 m. sausio 16 d. Remdamasis Sprendimu Abdulrahim ( 18 ), jis teigia, pirma, kad šis panaikinimas leido Tarybai sukliudyti ateityje iš naujo įgyvendinti arba priimti panašius aktus. Tai yra dar svarbiau, atsižvelgiant į tai, kad bendra sistema netaikoma tik laikinai. Antra, panaikinus sistemą, Bank Mellat galėtų išlaikyti galimybę vėliau pateikti prašymą atlyginti kompensacinę žalą. Trečia, panaikinus bendrą sistemą ar baigus jai galioti neišnyktų Bank Mellat suinteresuotumas nustatyti neteisėtumą dėl to, kad šio atšaukimo ar galiojimo pabaigos pasekmės nesutaptų su panaikinimo pasekmėmis ( 19 ). Ketvirta, bendra sistema sukėlė neigiamų padarinių apelianto reputacijai todėl, kad pagal bendrą sistemą Taryba nustatė ryšį tarp bankų ir branduolinių ginklų platinimo ( 20 ), o šios sistemos panaikinimas reikštų tam tikrą nekompensacinį žalos atlyginimą, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Abdulrahim ( 21 ). Be to, sprendimo, kuriuo patvirtintas individualių ribojamųjų priemonių panaikinimas, reikšmei labai pakenktų bendros sistemos buvimas. Bank Mellat taip pat nurodo, kad nėra jurisprudencijos, kuri patvirtintų Komisijos poziciją, kad suinteresuotumas ginčyti sistemos teisėtumą išnyksta todėl, kad lygiagrečiai egzistuoja tariamai griežtesnių individualių ribojamųjų priemonių sistema.
2. Analizė
24.
Pagal jurisprudenciją suinteresuotumas pareikšti ieškinį reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai ( 22 ). Remiantis tuo darytina išvada, jog tam, kad apelianto apeliacinis skundas būtų pripažintas priimtinu, jo padėtis ne tik turi būti ypatinga akto, kurio teisėtumą jis ketina ginčyti, atžvilgiu, bet ir šio akto panaikinimas turi sukelti teigiamų pasekmių jo teisinei padėčiai. Suinteresuotumas, kurį gali turėti apeliantas, gali būti apibrėžiamas ne tik kaip ekonominis, bet ir kaip teisinis suinteresuotumas ar teisinė apsauga ( 23 ). Būtent šis poreikis ar būtinybė ir pagrindžia galimybę kreiptis į Sąjungos teismą. Jeigu ieškovas negali turėti jokios naudos iš to, kad jo ieškinys galbūt bus priimtas, kreipimasis į teismą negali būti pateisinamas.
25.
Suinteresuotumas pareikšti ieškinį kaip pagrindinė ir pirmoji kiekvieno ieškinio pareiškimo sąlyga ( 24 ) turi, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, būti jo pareiškimo etapu ( 25 ), antraip ieškinys yra nepriimtinas, taip pat turi tuo metu būti atsiradęs ir esantis ( 26 ). Be to, jis turi išlikti iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, nes priešingu atveju nebereikės priimti sprendimo, o tai reiškia, kad ieškinio patenkinimas turi suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai ( 27 ). Situacija yra ta pati, kalbant apie apeliacinį skundą ( 28 ).
26.
Norint įvertinti Bank Mellat suinteresuotumą paduoti šį apeliacinį skundą, jo padavimo metu reikia, pirma, įvertinti tikrąsias veiksmų plano pasekmes ginčijamiems aktams, tačiau turint omenyje, kad Teisingumo Teismas bet kuriuo atveju jau yra pripažinęs, kad ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį nebūtinai išnyksta todėl, kad jo ginčijamas aktas nagrinėjant bylą jau nebesukelia pasekmių ( 29 ).
27.
Šalys daugiausia diskutavo dėl to, ar Bank Mellat gali naudingai remtis Sprendimu Abdulrahim ( 30 ), nes, kaip teigia Taryba, šis sprendimas buvo priimtas tada, kai individualios ribojamosios priemonės buvo panaikintos nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme. Šios apeliacinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, nagrinėtų faktinių aplinkybių dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia ginčijama sistema yra bendra sistema, o ne ribojamoji priemonė, turinti individualų poveikį, nes Bank Mellat yra įrašytas į subjektų, kurių turtas turi būti įšaldytas, sąrašą. Be to, Sprendime Abdulrahim ( 31 ) buvo patikslintos sąlygos, kurioms esant ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali išlikti nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme, nepaisant ginčijamų aktų panaikinimo, o šiuo atveju reikia nuspręsti dėl Bank Mellat suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą jo padavimo metu.
28.
Nemanau, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti analizuojamas skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar ginčijamas aktas yra individuali ribojamoji priemonė, ar jis grindžiamas bendresne ribojamųjų priemonių sistema, kaip yra kalbant apie ginčijamą sistemą. Mano supratimu, svarbu tik tai, ar ieškovas gali gauti naudą iš savo veiksmo. Būtent galvodamas apie šią naudą esu linkęs manyti, kad suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą buvimas jo padavimo metu nebūtinai turi būti vertinamas griežčiau nei tuo atveju, kai šis suinteresuotumas išnyksta nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme. Kitaip tariant, Teisingumo Teismas neturėtų remtis vien tuo, kad prieš paduodant apeliacinį skundą aktas panaikinamas, kad konstatuotų suinteresuotumo paduoti šį skundą nebuvimą, ir turi išsiaiškinti, ar apeliantas dar galėtų gauti naudą iš savo apeliacinio skundo Teisingumo Teisme, nors kartais gali atrodyti, jog ginčijamą aktą priėmusi institucija panaikina bylos dalyką.
29.
Tai patikslinus, dabar reikia nustatyti, kokių pasekmių 2016 m. veiksmų planas sukelia ginčijamai sistemai, tada patikrinti, ar Bank Mellat dar gali gauti kokios nors naudos iš šio apeliacinio skundo.
a) Dėl veiksmų plano pasekmių
30.
Bank Mellat situacija, kalbant apie jam taikomas ribojamąsias priemones, yra tokia: individualios ribojamosios priemonės buvo galutinai panaikintos tada, kai Teisingumo Teismas atmetė Tarybos apeliacinį skundą 2016 m. vasario 18 d. Sprendimu Taryba / Bank Mellat ( 32 ), ir bet kuriuo atveju nuo 2016 m. sausio 16 d. jos nebeturėjo poveikio apeliantui pagal veiksmų planą. Kalbant apie bendrą sistemą, kurios teisėtumą dabar siekia ginčyti apeliantas, nuo 2016 m. sausio 16 d. ji taip pat nebetaikoma Bank Mellat. Apeliacinis skundas buvo paduotas 2016 m. rugpjūčio 2 d. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta šioje išvadoje, nemanau, kad analizė, susijusi su suinteresuotumu paduoti apeliacinį skundą, turėtų būti nutraukta šioje motyvavimo stadijoje.
31.
Veiksmų planas leido šiek tiek sušvelninti Irano Islamo Respublikos ir tarptautinės bendruomenės santykių įtampą ir Sąjungos lygmeniu tai virto įsipareigojimu „panaikinti visas sankcijas“ ( 33 ) bei „ekonomines ir finansines ribojamąsias priemones“ ( 34 ) ir nutraukti „su branduoline sritimi susijusių ekonominių ir finansinių sankcijų įgyvendinimą“ ( 35 ). Sprendimo 2015/1863 1 straipsnio 17 punkte nuspręsta sustabdyti jame išvardytų priemonių taikymą. Kalbant apie Reglamento 2015/1861 1 straipsnio 15 punktą, juo buvo aiškiai išbraukti iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30, 30a, 30b, 31 ir 33–35 straipsniai. Kitaip tariant, taip buvo panaikinta bendra sistema, kurios panaikinimo Bank Mellat siekė Bendrajame Teisme. Pagal Sprendimo 2016/37 1 straipsnį Sprendimas 2015/1863, taigi ( 36 ) ir Reglamentas 2015/1861 tapo taikytini 2016 m. sausio 16 d., kai nagrinėjamos priemonės buvo sustabdytos ir panaikintos.
32.
Nors aktuose, kuriais įgyvendintas veiksmų planas, buvo nuspręsta panaikinti arba nutraukti sankcijas ir ekonomines bei ribojamąsias ekonomines ir finansines priemones, laikinas tokio sprendimo pobūdis aiškiai matyti iš tų pačių aktų, nes „įsipareigojimu panaikinti visas su branduoliniu klausimu susijusias Sąjungos sankcijas pagal BVVP nedaromas poveikis galimybei vėl nustatyti Sąjungos sankcijas tuo atveju, jei Iranas svarbiu aspektu nesilaikytų savo įsipareigojimų pagal BVVP“ ( 37 ).
33.
Tokiomis aplinkybėmis nemanau, kad apelianto suinteresuotumas paduoti apeliacinį skundą turi būti atskirtas nuo bet kurio kito ieškovo, siekiančio panaikinti aktą, kuris buvo panaikintas vykstant procesui, suinteresuotumo. Taryba iš tikrųjų galėjo „iš naujo aktyvuoti“ ginčijamas priemones, jeigu santykiai su Irano Islamo Respublika suprastėtų: tačiau, mano nuomone, šis „reaktyvavimas“ būtų turėjęs įvykti bent jau priėmus naują aktą, kurį apeliantas tada iš esmės galėtų ginčyti.
34.
Taigi, pirma, vien to, kad bendra sistema panaikinta tik laikinai, nepakanka pagrįsti Bank Mellat suinteresuotumo paduoti šį apeliacinį skundą. Antra, ginčijamos sistemos sukeliamų teisinių pasekmių išnykimas nebūtinai reiškia, kad išnyksta Bank Mellat suinteresuotumas paduoti apeliacinį skundą ( 38 ).
b) Dėl „Bank Mellat“ suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą vertinimo „in concreto“
35.
Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą reikia vertinti in concreto, atsižvelgiant, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius ir tariamai patirtos žalos pobūdį ( 39 ). Teisingumo Teismas nustatė kelis atvejus, kai ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą prašyti akto panaikinimo. Taigi ieškovas gali išlaikyti šį suinteresuotumą, kad būtų atkurta jo padėtis, kad skundžiamo akto rengėjas būtų priverstas padaryti atitinkamus pakeitimus ateityje ir taip būtų išvengta skundžiamam aktui tariamai būdingo neteisėtumo pasikartojimo pavojaus ar kad išliktų pagrindas pareikšti ieškinį dėl atsakomybės ( 40 ).
36.
Taigi dabar reikia labai konkrečiai nustatyti, ar Bank Mellat dar gali, kaip jis pats teigia, remtis kuria nors nauda, kurią jam gali suteikti jo apeliacinis skundas.
37.
Pirma, darant prielaidą, kad veiksmų plano pasekmes ginčijamai sistemai galima prilyginti panaikinimo pasekmėms, Teisingumo Teismas visada labai aiškiai nurodo, kad tai nereiškia nagrinėjamo akto neteisėtumo pripažinimo ir sukelia pasekmes ex nunc, o sprendimu dėl panaikinimo šis aktas atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos ir nuo tol laikomas niekada neegzistavusiu ( 41 ). Šiuo atveju Bank Mellat suinteresuotumui paduoti apeliacinį skundą kliudo tai, kad ginčijama sistema neturi poveikio jo padėčiai, nes minėta sistema buvo taikoma šalia, lygiagrečiai anksčiau buvusių individualių ribojamųjų priemonių. Iš tiesų, vertinant chronologiškai, Bank Mellat buvo įrašytas į sąrašą 2010 m. liepos 26 d. ( 42 ) ir šis įrašymas galutinai panaikintas 2016 m. vasario 18 d., nors nuo 2016 m. sausio 16 d. jau nebesukėlė teisinių pasekmių.
38.
Aktai, kurių neteisėtumą Bank Mellat prašo konstatuoti, atsižvelgiant į skundžiamą sprendimą, apima laikotarpį nuo 2012 m. iki 2016 m. sausio 16 d.
39.
Nors pritaikius individualias ribojamąsias priemones buvo įšaldytos apelianto lėšos, pagal bendrą sistemą buvo tik sustabdyti lėšų pervedimai tarp Sąjungos ir Irano bankų ir finansų įstaigų, be to, jiems pritaikyta išankstinio pranešimo arba leidimo sistema. Tačiau kaip subjektas, kuriam buvo taikomos individualios ribojamosios priemonės, Bank Mellat bet kuriuo atveju negalėjo pretenduoti į jokį pervedimą ginčijamuose aktuose aprašytomis aplinkybėmis, nes nukrypimus nuo individualiomis priemonėmis numatytų apribojimų reglamentavo aktai, kuriais šios priemonės buvo apibrėžiamos ir įgyvendinamos. Todėl reikšmingi neigiami padariniai, kurių patyrė Bank Mellat, atsirado todėl, kad jam buvo taikomos neteisėtos individualios ribojamosios priemonės, o ne bendra sistema, kuri, pagal mano analizę, nepakeitė apelianto teisinės padėties dėl to, kad ši sistema laikinai sutapo su individualių laikinųjų priemonių taikymu. Be to, atrodo, kad Bank Mellat tai pripažįsta, teigdamas, kad „negalėjo pateikti įrodymų dėl konkrečių finansinio embargo pasekmių, nes ši priemonė iš tikrųjų neturėjo nė menkiausio poveikio, nes buvo neteisėtas įrašymas į sąrašą“ ( 43 ).
40.
Antra, šiomis konkrečiomis aplinkybėmis Bank Mellat suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą išlikimą taip pat sunku pagrįsti galimu patirtos žalos reabilitavimu ar atlyginimu, kuriuo galėtų būti pripažintas bendros sistemos neteisėtumas ( 44 ), ir taip yra dėl dviejų priežasčių.
41.
Pirma, priešingai, nei teigia Bank Mellat, dėl minėtos sistemos banko reputacija nebuvo pažeminta, nes šios sistemos taikymas nereiškia sankcijos už konkrečiai nustatytą asmeninį Bank Mellat elgesį ar įtarimą dalyvavimu platinant branduolinius ginklus. Be to, pritardamas Tarybai ir tam, ką nusprendė Bendrasis Teismas ( 45 ), esu linkęs manyti, kad ginčijama sistema yra nustatyta siekiant neleisti naudoti lėšų, pervedamų per tokius bankus kaip ieškovas, galinčių prisidėti prie branduolinių ginklų platinimo, net ir šiems bankams apie tai nežinant. Todėl nemanau, kad ginčijama sistema galėjo per se sukelti kokią nors žalą Bank Mellat reputacijai, panašią į tą, apie kurią buvo kalbama byloje Abdulrahim ( 46 ) ir kurią atitinkamu atveju turėjo būti privalomai sudaryta galimybė atlyginti.
42.
Antra ir bet kuriuo atveju pirma pateikta išvada dėl bendros sistemos poveikio apeliantui nebuvimo neleidžia nustatyti tokios žalos, kuri būtų pakenkusi banko reputacijai.
43.
Trečia, dėl tų pačių pirma nurodytų samprotavimų nemanau, jog Teisingumo Teismas galėtų nuspręsti, kad Bank Mellat yra suinteresuotas paduoti apeliacinį skundą, nes bendros sistemos neteisėtumo konstatavimas galėtų suteikti pagrindą pareikšti ieškinį dėl atsakomybės. Nors negaliu pritarti Tarybos argumentui, kad skundžiamo sprendimo, kuriuo Bendrasis Teismas atmetė apelianto paduotą ieškinį dėl ginčijamų aktų, pakaktų konstatuoti, kad sąlyga, būtina, kad atsirastų Sąjungos deliktinė atsakomybė, susijusi su pakankamai akivaizdaus Sąjungos teisės pažeidimo buvimu, bet kuriuo atveju šioje byloje nebūtų įvykdyta, vis dėlto reikia konstatuoti, kad, jeigu ginčijami aktai nesukelia teisinių pasekmių apeliantui, tikimybė, kad galimas ieškinys dėl atsakomybės būtų patenkintas, negali būti laikomas „nauda“, kurią bankas galėtų gauti, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su suinteresuotumu pareikšti ieškinį.
44.
Ketvirta, lieka paskutinis atvejis, t. y. kad Bank Mellat suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimas turėtų būti konstatuotas siekiant priversti Tarybą padaryti atitinkamus pakeitimus ir taip užkirsti kelią tariamo ginčijamų aktų neteisėtumo pasikartojimui ( 47 ). Manau, šį atvejį Teisingumo Teismas suformulavo pernelyg plačiai. Iš tiesų bet kuri šalis objektyviai yra suinteresuota tuo, kad neteisėtumas nepasikartotų ir šis nepasikartojimas yra gautina nauda, kuri gali egzistuoti visais atvejais. Tačiau, aiškinant šį atvejį taip pat plačiai, Teisingumo Teismui tektų nutraukti bylą, nes išnyktų ginčo dalykas. Dėl šios priežasties iš apelianto būtina reikalauti, kad jis tiksliai įrodytų nurodomo teisėtumo pasikartojimo riziką. Mano nuomone, tai, kad dėl ginčijamos sistemos įgyvendinimo Bank Mellat teisės nebuvo paveiktos, išnyksta sąlyga, susijusi su pasikartojimo rizikos buvimu. Žinoma, atsižvelgiant į Irano Islamo Respublikai taikomų ribojamųjų priemonių panaikinimo laikinumą, kaip teigia apeliantas, yra rizika, kad šios priemonės ir vėl bus nustatytos. Tačiau jeigu šios priemonės būtų atnaujintos, Bank Mellat tik pirmą kartą patirtų konkrečias pasekmes.
45.
Dėl visų šių priežasčių pirmiausia darau išvadą, kad turi būti konstatuotas apelianto suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą nebuvimas ir šis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Šiomis aplinkybėmis toliau pateikti samprotavimai bus tik subsidiarūs ir neišvengiamai glaustesni.
B. Subsidiariai dėl Bank Mellat suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimo nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme
46.
Nors ką tik konstatavau, kad Bank Mellat nėra suinteresuotas paduoti šį apeliacinį skundą, pirmiausia galėtų kilti Bank Mellat suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimo nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo Bendrajame Teisme klausimas, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano pozicijai.
47.
Šiuo klausimu primenu, jog keista, kad nors Bendrojo Teismo sprendimas priimtas 2016 m. birželio 2 d., yra nurodomas 2016 m. vasario 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo patvirtinamas apeliantui skirtų individualių ribojamųjų priemonių panaikinimas ( 48 ) ir konkrečiai nuspręsta dėl apelianto suinteresuotumo pareikšti ieškinį jo padavimo metu ( 49 ), Bendrasis Teismas visai nenurodė veiksmų plano, kuris pradėjo visapusiškai sukelti pasekmes 2016 m. sausio 16 d.
48.
Neatsižvelgimas į šio plano pasekmes ir teiginys, kad apeliantui nuo 2016 m. vasario 18 d. tikrai buvo visapusiškai taikoma ginčijama sistema ( 50 ), paneigia Bendrojo Teismo motyvus, susijusius su apelianto suinteresuotumu pareikšti ieškinį, kurio buvimą Bendrasis Teismas turi patikrinti, jei taikytina, savo iniciatyva, ne tik ieškinio pareiškimo metu, bet ir per visą procesą.
49.
Šiuo klausimu tik atsakydamos į Teisingumo Teismo žodžiu pateiktą klausimą šalys galiausiai pareiškė savo poziciją dėl to, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į veiksmų plano pasekmes Bank Mellat suinteresuotumui pareikšti ieškinį vykstant procesui Bendrajame Teisme. Nors iš esmės jos visos vienbalsiai sutaria, kad Bendrasis Teismas konkrečiai neatsižvelgė į šias pasekmes, arba abejoja šiuo atsižvelgimu, tik Bank Mellat pagal principus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Abdulrahim ( 51 ), teigia, kad Bendrasis Teismas visais atvejais privalėjo konstatuoti jo teisės pareikšti ieškinį šiame teisme išlikimą atsižvelgiant į naudą, kurią apeliantas dar galėjo gauti iš savo ieškinio. Kaip teigia Bank Mellat, dėl individualių ribojamųjų priemonių panaikinimo ex tunc bendra sistema pradėta jam taikyti nuo jos įsigaliojimo.
50.
Vis dėlto dėl tų pačių motyvų, kurie buvo susiję su Bank Mellat suinteresuotumo paduoti apeliacinį skundą jo padavimo metu vertinimu, konstatuoju, kad šis suinteresuotumas Bendrajame Teisme išnyko vykstant procesui, nes dėl veiksmų plano ir laikino individualios sistemos sutapimo su bendra sistema ginčijamos sistemos realaus poveikio apelianto teisinei padėčiai nebuvimas neleidžia numatyti kokios nors naudos, kurią Bank Mellat galėjo gauti iš savo ieškinio Bendrajame Teisme.
51.
Taigi skundžiamo sprendimo 77 punkte buvo padaryta nauja teisės klaida, nes Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad „šiomis aplinkybėmis šioje byloje konstatavus ieškovo suinteresuotumo ginčyti ginčijamo reglamento 1 straipsnio 15 punktą nebuvimą būtų pažeista jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą, nes galutinai panaikinus jam taikomas individualias ribojamąsias priemones ginčijama sistema jam būtų taikoma, tačiau jo ieškinys dėl ginčijamo reglamento 1 straipsnio 15 punkto panaikinimo nebūtų priimtas dėl pasibaigusio termino ieškiniui pareikšti“. Priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, šio straipsnio panaikinimas negalėjo sukelti teisinių pasekmių Bank Mellat ( 52 ).
52.
Taigi, darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas pripažins apeliacinį skundą priimtinu, jis turėtų panaikinti skundžiamą sprendimą dėl jame padarytos esminės klaidos, susijusios su Bank Mellat suinteresuotumo pareikšti ieškinį vertinimu po veiksmų plano įsigaliojimo ir pats neleisti nepriimti sprendimo dėl apelianto ieškinio dėl panaikinimo, kaip konstatuota šios išvados 24 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.
C. Papildoma analizė
1. Dėl apeliacinio skundo ketvirtojo ir penktojo pagrindų, susijusių su teisės klaidomis vertinant SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sąlygas ir Bendrojo Teismo jurisdikciją
a) Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sąlygas
1) Skundžiamas sprendimas
53.
Skundžiamo sprendimo 44 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas tikrino, ar Bank Mellat atitinka SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytas sąlygas, kad jo ieškinys būtų pripažintas priimtinu. Kvalifikavęs Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktą kaip reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktą ( 53 ), Bendrasis Teismas priminė SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos reikalavimus, kurie patikslinti jurisprudencijoje. Šiuo klausimu buvo priminta, kad ieškinys dėl tokio akto yra priimtinas, jeigu nustatoma, kad jis tiesiogiai susijęs su Bank Mellat ir akto adresatams, kuriems pavesta jį įgyvendinti, nepalikta jokios diskrecijos ( 54 ). Be to, dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, kuris daro tiesioginį poveikį fizinio ar juridinio asmens teisinei padėčiai, neturi reikėti priimti įgyvendinamųjų priemonių, kad jį būtų galima ginčyti Sąjungos teisme ( 55 ).
54.
Priminęs analizės, kurią turi atlikti, sąlygas, Bendrasis Teismas atskirai nagrinėjo Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punkto nuostatas. Jis pirma nusprendė, kad Bank Mellat, kaip Irane įsteigta finansų įstaiga, nėra tiesiogiai susijęs su iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsniu ir kad jo ieškinys tiek, kiek jis susijęs su šia nuostata, turėjo būti pripažintas nepriimtinu ( 56 ). Tada jis nusprendė, kad pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą nacionalinėms institucijoms, gavusioms pervedimo prašymą, suteikta diskrecija sprendžiant, ar dėl numatomo pervedimo gali būti pažeistos kitos nagrinėjamo reglamento nuostatos, todėl Bank Mellat negalėjo teigti, kad yra tiesiogiai susijęs su šia 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, dėl kurios, be to, reikėjo patvirtinti įgyvendinimo priemones. Taigi Bank Mellat ieškinys buvo pripažintas nepriimtinu tiek, kiek jis buvo susijęs su iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa ( 57 ).
55.
Tada Bendrasis Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktas buvo tiesiogiai susijęs su Bank Mellat ir dėl jo nereikėjo patvirtinti įgyvendinimo priemonių kitais trimis aspektais: iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 1 dalis (kurioje numatytas pervedimų draudimas be leidimo galimybės), 30 straipsnio 3 dalies a punktas kartu su 30 straipsnio 5 dalimi (kurioje tam tikriems pervedimams numatyta išankstinio pranešimo pareiga, kuriai netaikomas nacionalinių institucijų vertinimas) ir 30 straipsnio 3 dalies b ir c punktai kartu su 30 straipsnio 5 dalimi (kurioje numatyta pareiga, kuriai netaikomas nacionalinių institucijų vertinimas ir dėl kurios nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių, pradėti leidimo procedūrą tam tikrą ribą viršijantiems pervedimams) ( 58 ).
56.
Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad Bank Mellat ieškinys yra priimtinas tiek, kiek jis yra susijęs su pirmesniame punkte nurodytomis trimis nuostatomis ( 59 ).
2) Šalių argumentų santrauka
57.
Iš esmės Bank Mellat kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis teisingai neįvertino tiesioginės sąsajos sąlygos, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, atsižvelgiant į iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsnį. Jis teigia, kad Bendrasis Teismas negalėjo analizuoti šios nuostatos atskirai, atsižvelgiant į šią sąlygą, nes su Bank Mellat buvo susijusi būtent visa ginčijama sistema. Išnagrinėjęs 30a straipsnį kartu su šio reglamento 30 straipsniu, Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, kad 30a straipsnis papildė 30a straipsnį ir kad tai buvo papildomos nuostatos. Bet kuriuo atveju, net ir vertinant atskirai, su Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsniu susijusi analizė turėjo lemti išvadą, kad ši nuostata tiesiogiai susijusi su Bank Mellat.
58.
Bank Mellat taip pat ginčija analizę, kurią atlikęs Bendrasis Teismas pripažino ieškinį nepriimtinu tiek, kiek jis buvo susijęs su iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa. Šis straipsnis yra tiesiogiai susijęs su Bank Mellat tiek, kiek tai yra bendros sistemos, įgyvendintos Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktu, esminė nuostata, tame kontekste, kuriame jis turėjo būti pakeistas, ir tiek, kiek juo nacionalinėms institucijoms buvo suteikti įgaliojimai uždrausti sandorius, silpninančius banko komercinę padėtį. Šios institucijos neturėjo diskrecijos pagal šią nuostatą, kuri turėjo būti įgyvendinta automatiškai, o galima pripažinta diskrecija galėjo būti įgyvendinta tik vėliau. Dėl iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos nereikėjo patvirtinti įgyvendinimo priemonių, nes ja nacionalinėms institucijoms diskrecija buvo suteikta iš karto ir automatiškai, todėl ji sukėlė teisinių pasekmių, nesant reikalo priimti tarpinio akto. Bank Mellat primena, kad neturėtų atsidurti tokioje situacijoje, kai, siekdamas ginčyti nuostatą ir kreiptis į teismą, jis turėtų pažeisti teisės aktus.
59.
Subsidiariai Bank Mellat teigia Bendrajame Teisme tvirtinęs, kad bendra sistema yra tiesiogiai susijusi su juo kaip kategorijai, kuriai buvo taikoma ši sistema, priklausančiu subjektu, tačiau Bendrasis Teismas to nenagrinėjo arba bent jau numanomai atmetė.
60.
Galiausiai Bank Mellat teigia, kad Bendrojo Teismo atliktas atskiras nuostatų nagrinėjimas lemia Bendrojo Teismo analizės, susijusios su SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sąlygų laikymusi, netinkamumą ir apriboja teismo kontrolę tik tam tikromis nuostatomis. Nors Bendrasis Teismas galėjo atskirai numatyti skirtingas sudedamąsias bendros sistemos dalis, jis turėjo konstatuoti jų neatsiejamumą ir galimybės jas atskirti vieną nuo kitos panaikinimo atveju nebuvimą.
61.
Taryba, Komisija ir Jungtinė Karalystė laikosi nuomonės, kad, analizuodamas, ar yra laikomasi SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos sąlygų, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos tiek, kiek tai susiję su iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsniu ir 30b straipsnio 3 dalimi. Savo ruožtu ir atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą Jungtinė Karalystė vis dėlto mano, kad Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, pirma, kad Bank Mellat ieškinys buvo pareikštas dėl teisėkūros procedūra priimto akto, o ne dėl norminio teisės akto, ir, antra, kad visas šis ieškinys buvo nepriimtinas, taip pat ir tiek, kiek jis susijęs su kitomis bendros sistemos sudedamosiomis dalimis, numatytomis Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punkte, dėl Bank Mellat suinteresuotumo tiesiogiai ir konkrečiai jį pareikšti nebuvimo.
3) Analizė
62.
Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas neginčijo Bendrojo Teismo pateikto Reglamento Nr. 1263/2012 kvalifikavimo kaip „reglamentuojančio pobūdžio teisės akto“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ( 60 ). Todėl prie to grįžti nereikia ir toliau pateikta analizė bus grindžiama postulatu, kad tai yra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktas.
63.
Jeigu yra toks aktas, SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje reikalaujama dviejų sąlygų, kad ieškinys dėl panaikinimo būtų priimtinas: ginčijamas aktas turi būti tiesiogiai susijęs su ieškovu ir dėl jo nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių.
64.
Šalys diskutavo dėl galimybės analizuoti šių dviejų sąlygų laikymąsi, atskiriant dvi ginčijamos sistemos sudedamąsias dalis, užuot nagrinėjus jas kartu, kaip siūlo Bank Mellat. Primenu, kad Bank Mellat Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio ypatumas buvo tas, kad formaliai juo buvo ginčijama vienintelė nuostata – Reglamento Nr. 1263/2012, kuriame pačiame yra trys straipsniai, atitinkamai sudaryti iš šešių, trijų ir penkių, taip pat daugelio smulkesnių dalių, 1 straipsnio 15 punktas. Manau, kad tokiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo taikytas analizės metodas visiškai pasiteisina, kaip įrodysiu atlikęs savo analizę.
65.
Bendrojo Teismo motyvai, susiję su iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsniu, atrodo visiškai teisiškai neklaidingi. Šiame straipsnyje aiškiai numatyta, kad juo reglamentuojami atvejai, nepatenkantys į šio reglamento 30 straipsnio taikymo sritį, be kita ko, asmenų atžvilgiu ( 61 ). Tačiau yra aišku, kad Bank Mellat, kaip Irane įsteigtam bankui, buvo taikomas bendras draudimas pervesti lėšas pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 1 dalies a punktą, todėl jam nebuvo taikomos šio reglamento 30a straipsnyje nustatytos priemonės. Šaliai, nepatenkančiai į nuostatos taikymo sritį, gali būti sunku įrodyti, kad ši nuostata yra tiesiogiai susijusi su ja, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Bank Mellat argumentas, kad Bendrasis Teismas turėjo numatyti šią sąlygą, atsižvelgdamas į visas Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punkto nuostatas, bet kuriuo atveju neturi reikšmės, nes iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsnis neturi poveikio jo teisinei padėčiai.
66.
Kalbant apie iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, pažymėtina, kad joje siekiama patikslinti sąlygas, kuriomis turi būti konkrečiai įgyvendinta to paties reglamento 30 straipsnyje apibrėžta bendra taisyklė ( 62 ), t. y. principinis draudimas pervesti lėšas ir išimčių, kurioms taikomas išankstinis pranešimas arba leidimas, sistema. Be to, jame numatyta, kad „kompetentingos valdžios institucijos tokiomis sąlygomis, kurias jos laiko tinkamomis, gali suteikti leidimą atlikti lėšų pervedimą, nebent jos turi pagrįstų priežasčių nustatyti, kad lėšų pervedimu, kuriam atlikti prašoma leidimo, gali būti pažeistas kuris nors iš [iš dalies pakeistame Reglamente Nr. 267/2012] nustatytų draudimų ar pareigų. Todėl pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą joje numatytiems pervedimams visais atvejais taikomas reikalavimas turėti leidimą, kurį nacionalinės institucijos išduoda automatiškai, jei nėra įtarimo, kad apeinamos ginčijama sistema nustatytos taisyklės, arba tų pačių institucijų atsisakymas priešingu atveju, joms pasinaudojus diskrecija.
67.
Kalbant apie sąlygą, kurios reikalaujama SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, pagal kurią aktas, kurį apeliantas ketina ginčyti, turi būti tiesiogiai susijęs su apeliantu, man atrodo, kad dėl jų vienodo turinio sunku nuspręsti, kad ši sąlyga įvykdyta, kalbant apie bendrąją nuostatą, t. y. iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnį, o ne kalbant apie nuostatą, kurioje apibrėžiamos konkrečios taisyklės, t. y. šio reglamento 30b straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą. Todėl turiu kelias abejones dėl Bendrojo Teismo pozicijos šiuo klausimu, nes man atrodo, kad jis suvienodino dvi atskiras sąlygas, nusprendęs, jog todėl, kad nacionalinių institucijų sprendimai yra būtini, kaip tai nurodyta iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, jie negalėjo būti konkrečiai susiję su apeliantu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.
68.
Atsižvelgiant į tai, ši nauja teisės klaida galėjo ir nesukelti pasekmių, jeigu bet kuriuo atveju būtų reikėję patvirtinti, kad iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa yra nuostata, dėl kurios reikia patvirtinti įgyvendinimo priemones. Todėl dabar analizuosiu SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos pabaigoje esančią sąlygą.
69.
Nuo šiol įtvirtintoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kuri pastarąjį kartą buvo priminta sprendimuose Industrias Quimicas del Vallés / Komisija ( 63 ) ir European Union Copper Task Force / Komisija ( 64 ), frazę „dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“ iš esmės reikalaujama aiškinti atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos tikslą, kuris yra išvengti situacijų, kai asmuo priverstas pažeisti teisės aktus, kad galėtų kreiptis į teismą. Jeigu dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia patvirtinti įgyvendinimo priemones, Sąjungos teisinės sistemos laikymosi teisminė kontrolė užtikrinama neatsižvelgiant į tai, ar šios priemonės kyla iš Sąjungos, ar iš valstybių narių, todėl teisės subjektus nuo atitinkamo akto taikymo saugo galimybė ginčyti įgyvendinimo priemones, kurias reikia patvirtinti dėl šio akto. Jeigu šį aktą reikia įgyvendinti valstybėms narėms, teisės subjektai gali remtis nagrinėjamo pagrindinio akto negaliojimu nacionaliniuose teismuose ir jie gali būti skatinami remiantis SESV 267 straipsniu pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus. Todėl, siekiant įvertinti, ar dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto reikia patvirtinti įgyvendinimo priemones, būtina remtis asmens, kuris remiasi teise pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, padėtimi. Be to, reikia remtis tik ieškinio dalyku ir neturi reikšmės tai, ar šios priemonės yra automatinio pobūdžio, ar ne.
70.
Atsižvelgdamas į šią jurisprudenciją, esu linkęs manyti, kad jeigu yra siekis užtikrinti Bank Mellat veiksmingą teisminę gynybą ir juo reikia vadovautis aiškinant paskutinę sąlygą, kuri turi būti įvykdyta pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, išvada, kurią padarė Bendrasis Teismas, pabrėždamas nacionalinių institucijų sprendimo būtinybę siekiant leisti arba atitinkamu atveju neleisti numatytą pervedimą, atrodo pagrįsta, nes tokiu atveju apeliantas galėjo visiškai nevaržomas nacionaliniame teisme ginčyti nacionalinį sprendimą atsisakyti leisti numatytą pervedimą, neprivalėdamas pats atsidurti Sąjungos teisės pažeidimo situacijoje.
71.
Pritarimas išvadai, kad ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu, jeigu pareiškiamas dėl Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos, patvirtina mintį, kad Bendrasis Teismas veikė tinkamai, kiekvieną nuostatą SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos atžvilgiu nagrinėdamas atskirai. Iš tiesų, jeigu jam būtų reikėję priimti sprendimą dėl šiame straipsnyje numatytų sąlygų įvykdymo, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktu, vertinant jį visą, kam jam būtų reikėję teikti pirmenybę: tam, kad Bank Mellat ieškinys akivaizdžiai atitiko šias sąlygas, atsižvelgiant į iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnį; ar, priešingai, jis turėjo konstatuoti viso ieškinio nepriimtinumą dėl dviejų probleminių nuostatų buvimo šiuo klausimu, iš kurių pirmoji nebūtų tiesiogiai susijusi su ieškovu (minėto reglamento 30a straipsnis), o dėl antrosios reikėtų patvirtinti įgyvendinimo priemones (to paties reglamento 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa)? Atsakyti į šį klausimą labai sunku, tad galiausiai Bendrojo Teismo pateiktas atsakymas atrodo pamatuotas, nes jis visiškai paisė Bank Mellat teisės pareikšti ieškinį ir kartu užtikrino nuoseklų ( 65 ) SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytų sąlygų taikymą.
72.
Taigi ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
b) Dėl penktojo pagrindo, susijusio su teisės klaida vertinant Bendrojo Teismo jurisdikciją
1) Skundžiamas sprendimas
73.
Skundžiamo sprendimo 25 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo savo paties jurisdikciją priimti sprendimą dėl trečios Bank Mellat reikalavimų dalies, susijusios su prašymu pripažinti, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktas netaikomas apeliantui ( 66 ). Priminęs SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos, 275 ir 277 straipsnių formuluotes, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktas yra nuostata, susijusi su BUSP, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnį ( 67 ). Jis priminė, kad SESV 275 straipsnyje numatytos Sąjungos teismo jurisdikciją nustatančios taisyklės išimtis turi būti aiškinama siaurai. Tada jis nusprendė, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkte numatytos priemonės yra bendro pobūdžio, nes jų taikymo sritis nustatyta remiantis objektyviais kriterijais, o ne atsižvelgiant į konkrečius fizinius ar juridinius asmenis, todėl tai nėra sprendimas, kuriame numatytos fiziniams ar juridiniams asmenims taikomos ribojamosios priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą ( 68 ). Tada jis priminė, kad apeliantas, pareikšdamas ieškinį dėl Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 6 punkto panaikinimo, iškėlė neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą ( 69 ). Todėl, kaip nurodė Bendrasis Teismas, minėtas 1 straipsnio 15 punktas nėra sprendimas, kuriame numatytos fiziniams ar juridiniams asmenims taikomos ribojamosios priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą, nes jis taikomas objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų kategorijoms, tad šios nuostatos įgyvendinimas nepriklauso nuo kiekvienai nagrinėjamai įstaigai būdingų aplinkybių vertinimo ( 70 ). Todėl Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkte numatytas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas nėra keliamas siekiant pagrįsti ieškinį dėl sprendimo, kuriame numatytos ribojamosios priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą, panaikinimo ( 71 ). Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas pripažino neturintis jurisdikcijos spręsti dėl Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo ( 72 ). Vis dėlto jis nusprendė, kad SESV 275 straipsnyje numatyta Sąjungos teismo jurisdikcijos išimtis nėra tokia plati, kad pagal ją nebūtų leidžiama pagal SESV 215 straipsnį priimto akto, kuris nesusijęs su BUSP, teisėtumo kontrolė, nes BUSP sprendimas turi būti priimtas anksčiau, kaip yra kalbant apie Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktą. Taigi Bendrasis Teismas konstatavo savo jurisdikciją priimti sprendimą dėl Bank Mellat reikalavimų pirmosios ir antrosios dalies, susijusių su šia nuostata ( 73 ).
2) Šalių argumentai ir analizė
74.
Iš esmės Bank Mellat kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pernelyg formaliai ir siaurai aiškino savo paties jurisdikciją, o tai nėra suderinama su veiksmingos teisminės gynybos sistemos tikslu. Tiek, kiek Bank Mellat teigia, kad ginčijama sistema yra tiesiogiai susijusi su juo, nes tam nereikia įgyvendinimo priemonių, turi būti tikrinamas priemonės individualumas, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnį, juo labiau kad tai yra priemonės, kurių imtasi prieš juridinius asmenis, tarp jų – ir prieš apeliantą. Bank Mellat taip pat teigia, kad šios priemonės buvo numatytos paties Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkte ir to pakanka Bendrojo Teismo jurisdikcijai priimti sprendimą dėl apelianto iškelto neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo. Papildomai Bank Mellat teigia, kad Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktas aiškiai yra ribojamoji priemonė, kad šio straipsnio teisėtumas gali būti ginčijamas ir kad teisė pareikšti priešpriešinį ieškinį dėl Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkto turi būti pripažįstama remiantis SESV 277 straipsniu dėl šių dviejų ginčijamų nuostatų tiesioginio teisinio tarpusavio ryšio.
75.
Taryba, Komisija ir Jungtinė Karalystė laikosi nuomonės, kad šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
76.
Sprendimo 2012/635 teisinis pagrindas yra ESS 29 straipsnis, o tai yra viena iš ESS V antraštinės dalies 2 skyriuje esančių nuostatų. Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad šis sprendimas patenka į SESV 275 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymo sritį, todėl Sąjungos teismas a priori neturi jurisdikcijos nagrinėti tokio sprendimo teisėtumo ar galiojimo. Tačiau SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad vis dėlto Sąjungos teismas turi jurisdikciją tikrinti ESS „V antraštinės dalies 2 skyriaus pagrindu Tarybos priimtų sprendimų, patvirtinančių ribojančias priemones, nukreiptas prieš fizinius ar juridinius asmenis, teisėtumą“. Bank Mellat teigia, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkte numatytos būtent tokios priemonės, todėl Bendrasis Teismas turėjo pripažinti, kad turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, kurį jame iškėlė apeliantas.
77.
Man atrodo, kad dėl SESV 275 straipsnio antros pastraipos aiškinimo, kurį Bank Mellat siūlo Teisingumo Teismui, ši nuostata netenka prasmės. Akivaizdu, kad SESV 275 straipsnio antra pastraipa, kaip nuostata, kurioje nustatyta Sąjungos teismo jurisdikcijos išimtis, turi būti aiškinama siaurai (tai yra priminęs ir Bendrasis Teismas). Tačiau teigdamas, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktas yra sprendimas, patvirtinantis ribojamąsias priemones prieš fizinius ar juridinius asmenis, kaip tai suprantama pagal SEV 275 straipsnio antrą pastraipą, Bank Mellat nori gerokai susiaurinti šio straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymo sritį. Skirtumas tarp priemonių, kurios buvo taikomos Bank Mellat individualiai ir dėl kurių buvo priimtas 2016 m. vasario 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas ( 74 ), ir priemonių, kurios yra nagrinėjamos šioje apeliacinėje byloje, puikiai parodo skirtumą, kurį reikia padaryti prieš taikant SESV 275 straipsnio antrą pastraipą. Kitaip tariant, Sąjungos teismas neturi jurisdikcijos, jeigu tai yra ribojamosios priemonės pagal bendrinę šios sąvokos prasmę. Dar būtina, kad šios priemonės būtų individualaus pobūdžio.
78.
Teisingumo Teismas pirmą kartą tokį požiūrį patvirtino Sprendime Gbagbo ir kt. / Taryba ( 75 ), nusprendęs, kad „būtent dėl to, kad šie aktai, priimti remiantis su [BUSP] susijusiomis nuostatomis, kaip antai ginčijami aktai, yra individualaus pobūdžio, remiantis SESV 275 straipsnio antra pastraipa ir SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa galima kreiptis į Sąjungos teismą“.
79.
Šį skirtumą dar galima pavaizduoti lyginant Sprendimo 2012/635 nuostatas. Šio sprendimo 1 straipsnio 6 punktu siekiama įgyvendinti bendrą ribojamųjų priemonių sistemą, jame aprašytomis sąlygomis vienodai taikomą Irane buveinę turintiems bankams remiantis bendru kriterijumi, nesant suformuluoto jokio kaltinimo šiems bankams dėl dalyvavimo platinant branduolinius ginklus. Šiam straipsniui taikoma SESV 275 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta išimtis. Tačiau dėl individualaus šių priemonių pobūdžio Sprendimo 2012/635 2 straipsniui, kuriuo papildomas asmenų ir subjektų, dalyvaujančių branduolinėje arba su balistinėmis raketomis susijusioje veikloje, bei asmenų ir subjektų, teikiančių paramą Irano vyriausybei, sąrašas, pagal mano analizę taikoma SESV 275 straipsnio antra pastraipa.
80.
Taigi atrodo, kad skundžiamo sprendimo 33 punkte, kuriame Bendrasis Teismas, prieš pripažindamas, kad neturi jurisdikcijos, siekė įrodyti, kad Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punktu buvo siekiama įgyvendinti bendro pobūdžio ribojamąsias priemones ( 76 ), nėra jokios teisės klaidos.
81.
Labiau kelia nuostabą kitas Bendrojo Teismo motyvavimo etapas 35 ir 36 punktuose, kuriuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktas „nėra sprendimas, kuriame numatytos ribojamosios priemonės, kaip tai suprantama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą“. Toks teiginys nėra reikšmingas, jeigu Bendrasis Teismas turėjo patikrinti Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkto padėtį SESV 275 straipsnio atžvilgiu. Tačiau Bendrojo Teismo sprendimo 38 punkte buvo padaryta teisinga išvada ir ši teisės klaida neturi jai įtakos.
82.
Šiomis aplinkybėmis penktasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
2. Dėl apeliacinio skundo pagrindų, susijusių su bylos esme
a) Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su klaida aiškinant ir taikant būtinumo reikalavimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 215 straipsnio 1 dalį
83.
Apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis klaidingai aiškino SESV 215 straipsnio 1 dalį ir padarė savo sprendime „atskirą teisės klaidą“. Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad šiame straipsnyje nustatytas būtinumo reikalavimas nebuvo susijęs su šiuo pagrindu priimto akto ir numatyto BUSP tikslo ryšiu.
84.
SESV 215 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „kai sprendimas, priimtas pagal Europos Sąjungos sutarties V antraštinės dalies 2 skyrių, numato ekonominių ir finansinių santykių su viena ar keletu trečiųjų šalių visišką nutraukimą ar dalinį apribojimą, Taryba kvalifikuota balsų dauguma, remdamasi bendru Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pasiūlymu, patvirtina reikiamas priemones. “.
85.
Apelianto pateikiamas klaidos, kuria jis kaltina Bendrąjį Teismą, kvalifikavimas neatrodo teisingas ( 77 ), be to, aiškinant SESV 215 straipsnio 1 dalį atrodo akivaizdu, kad BUSP sprendimą ir vėliau priimtą aktą sieja jame nustatytas reikalingumo ryšys. Todėl bet kuriuo atveju Bendrojo Teismo buvo prašoma patikrinti, ar Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktas yra priemonė, reikalinga Sprendimui 2012/635, visų pirma jo 1 straipsnio 6 punktui, įgyvendinti. Todėl Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 87 punkte padarė teisingą išvadą, kad „nuoroda į „reikiamas priemones“ siekiama užtikrinti, kad Taryba pagal SESV 215 straipsnį nepriims griežtesnių ribojamųjų priemonių, nei nustatytos atitinkamame BUSP sprendime“. Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs šioje srityje turimos Tarybos įgyvendinimo kompetencijos ribas ( 78 ). Tačiau šiuo klausimu, kaip teisingai pažymėjo Komisija, Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punkte numatytos priemonės jau yra labai plačiai išdėstytos Sprendimo 2012/635 1 straipsnio 6 punkte.
86.
Šiomis aplinkybėmis pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
b) Dėl antrojo pagrindo, susijusio su teisės klaida taikant proporcingumo principą
87.
Bank Mellat teigia, kad motyvuodamas Bendrasis Teismas klaidingai taikė proporcingumo principą ir taip padarė išvadą, kad ginčijama sistema atitinka šį principą. Apeliantas pateikia šešis kaltinimus. Pirmasis susijęs su kontrolės lygio, kurį Sąjungos teismas turi taikyti esant tokiai sistemai, netinkamu apibrėžimu. Antrasis susijęs su netinkamu sankcijų griežtumo vertinimu. Trečiasis – su ginčijama sistema siekiamo tikslo nustatymo klaida. Ketvirtasis – su netinkamu šios sistemos reikalingumo vertinimu. Penktasis susijęs su vertinimo klaida dėl alternatyvių, mažiau ribojančių priemonių buvimo. Paskutinis, šeštasis, kaltinimas susijęs su nepakankamu atsižvelgimu į individualią Bank Mellat padėtį, kai Bendrasis Teismas atliko su proporcingumo principu susijusį vertinimą.
88.
Dėl tinkamo teisminės kontrolės lygio apibrėžimo Bank Mellat iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, nepriėmęs sprendimo dėl teisinių garantijų, susijusių su individualių ribojančių priemonių priėmimu, kurios galėjo būti pritaikytos vertinant bendros sistemos, kaip antai ginčijamos sistemos, teisėtumą, todėl buvo pažeista apelianto veiksminga teisminė gynyba. Todėl Bendrasis Teismas, nepadaręs teisės klaidos, nusprendė ( 79 ), kad jurisprudencija, kuria jame rėmėsi Bank Mellat, netaikoma, jeigu ginčijami aktai, visų pirma Reglamentas Nr. 1263/2012, yra visuotinai taikomi aktai, kurių teisinė sistema skiriasi nuo individualių sprendimų, susijusių su individualių ribojančių priemonių nustatymu fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių įtraukimas į sąrašą motyvuojamas Tarybos nustatytu asmeniniu elgesiu pagal jos nustatytą įtraukimo į sąrašą kriterijų. Be to, kaip teisingai pažymėjo Taryba, ginčijama sistema buvo nustatyta tokioje srityje, kurioje yra priimami politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimai ir kurioje Teisingumo Teismas jau pripažino, kad Sąjungos teisės aktų leidėjui turi būti suteikta didelė diskrecija srityse, kurios reikalauja jo politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimų ir kuriose jis turi atlikti sudėtingus vertinimus, todėl tik akivaizdžiai netinkamas šioje srityje priimtos priemonės pobūdis, palyginti su kompetentingos institucijos siekiamu tikslu, gali paveikti tokios priemonės teisėtumą, atsižvelgiant į proporcingumo principą ( 80 ). Iš skundžiamo sprendimo 110 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas, žinoma, tikrino ginčijamos sistemos proporcingumą ir visų pirma tai, ar Taryba galėjo nuspręsti, kad ją yra tinkama ir būtina nustatyti, kad būtų pasiektas numatytas tikslas neleisti branduolinių ginklų platinimo ir jo finansavimo nesukeliant neproporcingų nepatogumų apeliantui. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas šiuo atveju taikė tinkamą kontrolės lygį.
89.
Kalbant apie sankcijų griežtumo vertinimą, pažymėtina, kad nors apeliantas aiškiai nurodo, kad jo kaltinimas yra suformuluotas dėl skundžiamo sprendimo 205–211 punktų, vis dėlto reikia konstatuoti, jog jis tik teigia, kad Bendrasis Teismas netinkamai įvertino sankcijų griežtumą, tačiau šio teiginio nepagrindžia. Kadangi Bank Mellat nepateikė pakankamai informacijos šiuo klausimu, šis argumentas toliau nebus nagrinėjamas.
90.
Dėl ginčijama sistema numatyto tikslo nustatymo apeliantas ir vėl teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo reikalauti Tarybos įrodyti šios sistemos ir tariamai siekiamo tikslo užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui adekvatumą. Be to, Bank Mellat kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis suteikė pernelyg daug reikšmės Tarybos pareiškimams ir nesiekė nustatyti, kokio iš tikrųjų neteisėto tikslo buvo siekiama, t. y. daryti ekonominį spaudimą Iranui. Tačiau reikia konstatuoti, kad apelianto argumentai šiuo atveju yra susiję su ta skundžiamo sprendimo dalimi, kurioje daugiausia kalbama apie tai, ką Bendrasis Teismas kvalifikavo kaip „pirmąjį tikslą“ ( 81 ), t. y. ( 82 ) užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui, ir kad Bendrajam Teismui neužteko vien Tarybos teiginių, kad nuspręstų, kad šio tikslo tikrai buvo siekiama ginčijama sistema ( 83 ), tad jis išplėtė savo analizę, konstatuodamas, jog atrodo, kad paties apelianto sukaupta patirtis patvirtina Tarybos teiginius, nes Bank Mellat turėjo teikti tam tikras paslaugas į sąrašą įtrauktam subjektui, apie tai nežinodamas ( 84 ). Galiausiai Bank Mellat nepagrįstai teigia, kad jokios teisėtos tikrojo siekiamo tikslo, t. y. daryti ekonominį spaudimą Iranui, analizės nebuvo atlikta, kaip tai patvirtina skundžiamo sprendimo 136–143 punktai, kuriuose Bendrasis Teismas konstatavo, jog iš ginčijamų aktų nėra matyti, kad jais būtų siekiama tokio tikslo. Todėl Bendrasis Teismas teisingai nustatė ginčijama sistema siekiamą tikslą.
91.
Dėl ginčijamos sistemos reikalingumo vertinimo Bank Mellat iš esmės teigia, kad ginčijama sistema apima daugiau, nei yra būtina numatytam tikslui pasiekti, nes ji buvo taikoma subjektams, kurių dalyvavimo ginklų platinimo veikloje įrodymų nebuvo jokių, ir kad pagal ją nebuvo numatytos pakankamos išimtys. Bendrasis Teismas neįrodė, kad finansinis embargas buvo būtinas numatytam tikslui pasiekti, o šiuo klausimu pateikti motyvai yra pernelyg platūs. Vis dėlto iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad ginčijama sistema priskiriama Irano Islamo Respublikai nustatytų ribojančių priemonių stiprinimo sričiai, vis dėlto nustatė tam tikrą tęstinumą su ankstesne bendra sistema, kurios nereikalingumo Bank Mellat nenurodė, ir kad dėl juntamo sistemos sustiprinimo trimis aspektais ( 85 ) ginčijama sistema staiga netapo perteklinė ( 86 ). Be to, apeliantas, atrodo, kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis išplėtė išvadas, susijusias su Finansinių veiksmų darbo grupės analizėmis branduolinių ginklų platinimo srityje, ir nusprendė, kad šios išvados rodo sisteminę Irano bankų ir finansų sektoriaus spragą, dėl kurios šio sektoriaus stebėsenos sustiprinimas, vykdytas pagal ginčijamą sistemą, tapo suderinamas su tikslu užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui. Tačiau man atrodo, kad Teisingumo Teismas negali tikrinti šio kaltinimo, nagrinėdamas apeliacinį skundą, nes dėl jo Teisingumo Teisme iš naujo kiltų diskusija dėl faktinės aplinkybės, kuria Taryba rėmėsi Bendrajame Teisme ( 87 ), bet kurios iškraipymo Bank Mellat nenurodo. Kalbant apie kitus dalykus, jau buvo patvirtinta, kad ginčijama sistema nėra grindžiama kiekvienai banko ir finansų įstaigai būdingos rizikos nustatymu ir kad joje numatyta įvairių išimčių, pagal kurias kuo labiau apribojami neigiami šios sistemos padariniai. Tai yra dvi aplinkybės, kurias teisingai nustatė Bendrasis Teismas ir kurios aiškiai patvirtina išvadą, kad ginčijama sistema neviršijama tai, kas yra būtina numatytam tikslui pasiekti.
92.
Kalbant apie mažiau ribojančių alternatyvių priemonių buvimą, pažymėtina, jog Bank Mellat teigia, kad Bendrasis Teismas, analizuodamas šias priemones, neatsižvelgė į tai, kad ginčijama sistema turėjo būti taikoma tik toms finansų įstaigoms, dėl kurių buvo pagrįstai abejojama, arba pasirinkta palankesnių išimčių ar skaidresnių ir mažiau savavališkų taisyklių sistema. Tačiau man atrodo, kad Bendrojo Teismo vertinimas, susijęs su mano jau minėtos sisteminės Irano bankų sektoriaus spragos nustatymu, iškelia akivaizdžią būtinybę visam sektoriui taikyti griežtą sistemą, apimančią visus Irano bankus, nesvarstant jokio kiekvieno iš jų atskirai dalyvavimo platinant branduolinius ginklus, juo labiau kad pagal ginčijamą sistemą buvo siekiama uždrausti ne visus pervedimus, o pervedimams taikant ne tik išankstinio pranešimo ir leidimo sistemą, bet ir išimčių sistemą, įvertinti šiuos pervedimus atsižvelgiant į jų keliamą riziką, jei taikytina, kiek tai susiję su branduolinių ginklų platinimu. Be to, pažymiu, kad Bank Mellat neįrodė, kodėl jo siūlomos alternatyvios priemonės būtų tokios pat veiksmingos kaip ir ginčijama sistema, todėl tai galutinai lemia jo kaltinimo nepagrįstumą.
93.
Kalbant apie atsižvelgimą į Bank Mellat individualią situaciją siekiant įvertinti ginčijamos sistemos proporcingumą, pažymėtina, kad apeliantas iš esmės teigia, jog Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad prieš jį nebuvo jokių įrodymų dėl kokios nors paramos branduolinių ginklų platinimui, ir, vertindamas šį elementą, turėjo konstatuoti nebūtiną ginčijamos sistemos pobūdį. Ir vėl apelianto argumentais šiuo klausimu klaidingai suprantama tai, ką reiškė ginčijama sistema, t. y. kad tai buvo bendra sistema, taikoma subjektams, kuriems nereikėjo inkriminuoti asmeninio elgesio, susijusio su branduolinių ginklų platinimo rizika. Be to, tai, kad Bank Mellat nežinodamas suteikė paslaugų į sąrašą įrašytam subjektui, veikiau patvirtina tokios bendros sistemos, kokia yra ginčijama sistema, būtinumą, kad būtų galima veiksmingiau kovoti su branduolinių ginklų platinimu Irane. Bendrasis Teismas taip nusprendė skundžiamo sprendimo 195 punkte; priešingai, nei teigia Bank Mellat, ir kadangi, mano nuomone, Bendrasis Teismas neprivalėjo to daryti dėl ginčijamos sistemos bendro pobūdžio, jis iš dalies tinkamai atsižvelgė į apelianto padėtį, tačiau padarė priešingas išvadas, nei norėjo Bank Mellat.
94.
Dėl visų šių priežasčių ir nepavykus nustatyti jokios teisės klaidos, kai Bendrasis Teismas nagrinėjo ginčijamos sistemos proporcingumą, antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
c) Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Bendrojo Teismo teisės klaida, padaryta, kai jis nusprendė, kad ginčijama sistema atitinka bendruosius teisės principus
95.
Bank Mellat tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai pripažino nepriimtinais kaltinimus, susijusius su Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, suformuluotus Bendrajame Teisme pateikiant trečiąjį pagrindą, taip pat klaidingai nusprendė, kad ginčijama sistema nepažeidžia teisinio saugumo ir nediskriminavimo principų, pareigos motyvuoti ir procesinių garantijų, kurios iš esmės siūlomos imantis ribojančių priemonių.
96.
Dėl kaltinimų, susijusių su Reglamento Nr. 267/2012 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, priimtinumo darau nuorodą į šios išvados 66 ir paskesnius punktus.
97.
Dėl kaltinimo, susijusio su teisinio saugumo principo pažeidimu, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas, priminęs šioje srityje suformuotą klasikinę jurisprudenciją, padarė teisingą išvadą, kad ginčijama sistema atitinka Teisingumo Teismo reikalaujamus kriterijus, kad būtų galima nuspręsti, jog teisinio saugumo imperatyvas yra įvykdytas ( 88 ). Atsižvelgiant į nagrinėjamos sistemos pobūdį ir jos veikimo taisykles, kurios apibrėžtos Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punkte, apeliantas neturi pagrindo teigti, kad yra kaip nors pažeistas teisinio saugumo principas, nes, mano supratimu, sąlygos, kuriomis yra būtinas išankstinis pranešimas ar leidimas, aiškiai nurodytos. Todėl negaliu pritarti Bendrojo Teismo išvadai, kad nagrinėjamos sistemos nuostatose, visų pirma Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 2–4 dalyse, „pakankamai aiškiai ir tiksliai apibrėžta jose numatytų apribojimų ir pareigų taikymo sritis“ ( 89 ).
98.
Dėl kaltinimo, susijusio su tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino procesinių įpareigojimų, kurie turi būti užtikrinami nustatant ginčijamą sistemą, apimtį, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas pirmiausia tikrino, ar subjektams, kuriems buvo taikoma bendra sistema, nurodyti motyvai leido jiems suprasti šios sistemos ratio legis, kad prireikus galėtų ginčyti jos teisėtumą ( 90 ), ir tada atskyrė procesines garantijas, kurios turi būti užtikinamos fiziniams ar juridiniams asmenims, kuriems taikomos ribojančios individualios priemonės, nuo garantijų, suteikiamų asmenims, kuriems taikoma tokia bendra sistema, kaip ginčijamoji ( 91 ). Šiuo klausimu Bendrojo Teismo analizę galima tik patvirtinti, nes, kaip jau pažymėjau, yra aišku, kad, priešingai nei individualios ribojamosios priemonės, ginčijama sistema grindžiama ne tiksliu kaltinimu dėl numatytam BUSP tikslui prieštaraujančio asmeninio elgesio, o tuo, kad Iranas gali panaudoti jo teritorijoje esančius bankus ir finansų įstaigas branduolinių ginklų platinimo tikslais, taip pat ir šiems bankams ir įstaigoms to nežinant. Šiomis aplinkybėmis procesinės garantijos, siūlomos etapu iki akto priėmimo, skiriasi nuo tų, kurios yra taikomos nustatant individualias ribojančias priemones ( 92 ). Ginčijama sistema nėra individualus sprendimas, kurio adresatas yra Bank Mellat. Priešingai, nei teigia Bank Mellat, ir atsižvelgiant į individualioms ribojamosioms priemonėms taikomos teisinės sistemos ir ginčijamai sistemai taikomos teisinės sistemos skirtumus, Bendrojo Teismo išvados, kurias jis padarė tikrindamas individualių ribojamųjų priemonių teisėtumą, yra savarankiškos, palyginti su išvadomis, kurias jis galėjo padaryti nagrinėdamas ieškinį, kuriuo ginčijamas ginčijamos sistemos teisėtumas. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas atmetė kaltinimus, susijusius su pareigos motyvuoti pažeidimu ir teisinių garantijų, kurių reikalaujama taikant ribojamąsias priemones, pažeidimu, nepadarydamas teisės klaidos.
99.
Galiausiai, kalbant apie kaltinimą, susijusį su nediskriminavimo principo pažeidimu, taip pat reikia konstatuoti, jog Bendrasis Teismas, nepadaręs teisės klaidos, nusprendė, kad Irano subjektams taikytas skirtingas vertinimas, patenkantis į ginčijamos sistemos taikymo sritį ratione personae, buvo pateisinamas pačia sistemos, kuria siekta padėti kovoti su bet kokia branduolinių ginklų platinimo rizika Irane, esme, nustačius, kad šie subjektai net nežinodami galėjo dalyvauti finansuojant šį platinimą. Dėl apelianto argumento, kad šis skirtingas vertinimas nėra būtinas numatytam tikslui pasiekti ir kad yra kitų mažiau ribojančių priemonių, esu linkęs manyti, kad juo siekiama ginčyti Bendrojo Teismo analizę, atliktą tikrinant ginčijamos sistemos proporcingumą, todėl darau nuorodą į savo analizę, susijusią su antruoju šio apeliacinio skundo pagrindu.
100.
Dėl šių priežasčių trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų
101.
Bylinėjimosi išlaidų klausimas yra aktualus kalbant tik apie mano pagrindinę išvadą, t. y. apeliacinio skundo priimtinumą. Tačiau manau, kad, nors Bendrasis Teismas ir teisingai išnagrinėjo klausimą dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimo nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme ir konstatavo, kad nereikia priimti sprendimo, tai galėjo būti priežastis, dėl kurios apeliantas nebūtų padavęs šio apeliacinio skundo. Todėl į šią aplinkybę gali būti atsižvelgta priimant sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
102.
Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Bank Mellat, o jo paduotas apeliacinis skundas turi būti pripažintas nepriimtinu, iš jo reikia priteisti apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau dėl pirmiau nurodytų priežasčių manau, kad Teisingumo Teismas turėtų taikyti Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalies paskutinį sakinį ir nuspręsti, kad Jungtinė Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
VI. Išvada
103.
Atsižvelgdamas į visus pateiktus samprotavimus, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti ir nuspręsti taip:
1.
Atmesti apeliacinį skundą.
2.
Priteisti iš Bank Mellat Europos Sąjungos Tarybos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3.
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Europos Komisija pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) T‑160/13 (EU:T:2016:331).
( 3 ) OL L 356, 2012, p. 34.
( 4 ) OL L 282, 2012, p. 58.
( 5 ) T. y. 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, 2010, p. 39), II priede ir 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, 2007, p. 1) V priede.
( 6 ) T. y. 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 423/2007 (OL L 281, 2010, p. 1), o vėliau – 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, 2012, p. 1).
( 7 ) Žr. Sprendimo 2012/635 5 konstatuojamąją dalį.
( 8 ) Siekdamas nurodyti 30, 30a ir 30b straipsnius po pakeitimų arba papildymų, padarytų Reglamento Nr. 1263/2012 1 straipsnio 15 punktu, nurodysiu šiuos straipsnius, kalbėdamas apie iš dalies pakeistą Reglamentą Nr. 267/2012.
( 9 ) Dėl skundžiamo sprendimo santraukos žr. šios išvados 73 ir paskesnius punktus.
( 10 ) Dėl Bendrojo Teismo jurisdikcijos nagrinėjimo žr. skundžiamo sprendimo 25–40 punktus.
( 11 ) Žr. skundžiamo sprendimo 41–67 punktus.
( 12 ) Žr. skundžiamo sprendimo 68–78 punktus.
( 13 ) 2016 m. vasario 18 d. sprendimas (C‑176/13 P, EU:C:2016:96).
( 14 ) 2016 m. spalio 14 d. Jungtinė Karalystė pareiškė priešpriešinį apeliacinį skundą, bet 2017 m. birželio 21 d. galiausiai jį atsiėmė.
( 15 ) Žr. 2015 m. spalio 18 d. Tarybos sprendimo (BUSP) 2015/1863, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 274, 2015, p. 174), 1 straipsnio 17 punktą; 2015 m. spalio 18 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1861, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 274, 2015, p. 1), 1 straipsnio 15 punktą; 2016 m. sausio 16 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2016/37 dėl Sprendimo 2015/1863 taikymo pradžios datos (OL L 111, 2016, p. 11) ir Informacinį pranešimą apie Tarybos reglamento (ES) 2015/1861 ir Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/1862, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, taikymo pradžios datą (OL C 274, 2015, p. 161).
( 16 ) 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimas Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331).
( 17 ) 2016 m. vasario 18 d. sprendimas (C‑176/13 P, EU:C:2016:96).
( 18 ) 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas (C‑239/12 P, EU:C:2013:331).
( 19 ) Apeliantas čia nurodo 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Irano liaudies modžahedų organizacija / Taryba (T‑228/02, EU:T:2006:384).
( 20 ) Apelianto teigimu, šie neigiami padariniai yra panašūs į tuos, kurie nurodomi 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba (T‑384/11, EU:T:2014:986) 80–85 punktuose.
( 21 ) Apeliantas šiuo atveju nurodo 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331) 70–74 punktus.
( 22 ) Žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą ACEA / Komisija (C‑319/09 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2011:857, 67 punktas) ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Stichting Woonlinie ir kt. / Komisija (C‑133/12 P, EU:C:2014:105, 54 punktas).
( 23 ) Žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimą Planet / Komisija (C‑564/13 P, EU:C:2015:124, 28 ir 34 punktai).
( 24 ) Žr. 1989 m. liepos 31 d. Nutartį S. / Komisija (206/89 R, EU:C:1989:333, 8 punktas).
( 25 ) Žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimą Cañas / Komisija (C‑269/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:415, 15 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 26 ) Žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimą Planet / Komisija (C‑564/13 P, EU:C:2015:124, 34 punktas).
( 27 ) Žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 61 punktas).
( 28 ) Žr. 1995 m. spalio 19 d. Sprendimą Rendo ir kt. / Komisija (C‑19/93 P, EU:C:1995:339, 13 punktas) ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimą Parlamentas / Richard (C‑174/99 P, EU:C:2000:412, 33 punktas); taip pat žr. 2002 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartį Commerzbank / Komisija [C‑480/01 P(R), EU:C:2002:127, 20 punktas], 2006 m. sausio 19 d. Nutartį Audi / VRDT (C‑82/04 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2006:48, 20 punktas), 2012 m. liepos 5 d. Nutartį Audi ir Volkswagen / VRDT (C‑467/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:425, 11 punktas) ir 2012 m. lapkričio 15 d. Nutartį Neubrandenburger Wohnungsgesellschaft / Komisija (C‑145/12 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:724, 23 punktas).
( 29 ) Žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 62 punktas).
( 30 ) 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas (C‑239/12 P, EU:C:2013:331).
( 31 ) 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas (C‑239/12 P, EU:C:2013:331).
( 32 ) 2016 m. vasario 18 d. sprendimas (C‑176/13 P, EU:C:2016:96). Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo sprendimas buvo priimtas po to, kai įsigaliojo veiksmų planas.
( 33 ) Sprendimo 2015/1863 9 konstatuojamoji dalis.
( 34 ) Reglamento 2015/1861 5 ir 6 konstatuojamosios dalys.
( 35 ) Sprendimo 2015/1863 14 konstatuojamoji dalis.
( 36 ) Žr. Reglamento 2015/1861 2 straipsnio antrą pastraipą.
( 37 ) Sprendimo 2015/1863 9 konstatuojamoji dalis. Taip pat žr. šio sprendimo 10 konstatuojamąją dalį ir Reglamento 2015/1861 6 ir 7 konstatuojamąsias dalis.
( 38 ) Žr. šios išvados 26 punktą.
( 39 ) Žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 65 punktas).
( 40 ) Žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 63 ir 64 punktai).
( 41 ) Žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 68 punktas).
( 42 ) Žr. 2016 m. vasario 18 d. Sprendimą Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96, 11 ir paskesni punktai).
( 43 ) Žr. apeliacinio skundo 12 išnašą.
( 44 ) Žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 45 ) Žr. skundžiamo sprendimo 127, 161 ir 173 punktus.
( 46 ) 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas (C‑239/12 P, EU:C:2013:331).
( 47 ) Žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimą Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 48 ) Sprendimas Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96).
( 49 ) Žr. skundžiamo sprendimo 68 ir paskesnius punktus.
( 50 ) Žr. skundžiamo sprendimo 76 punktą.
( 51 ) 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas (C‑239/12 P, EU:C:2013:331).
( 52 ) Žr. skundžiamo sprendimo 78 punktą.
( 53 ) Žr. skundžiamo sprendimo 44–55 punktus.
( 54 ) Žr. skundžiamo sprendimo 56 punktą.
( 55 ) Žr. skundžiamo sprendimo 57 ir 58 punktus.
( 56 ) Žr. skundžiamo sprendimo 59 punktą.
( 57 ) Žr. skundžiamo sprendimo 60 ir 61 punktus.
( 58 ) Žr. skundžiamo sprendimo 62–65 punktus.
( 59 ) Žr. skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktus.
( 60 ) Atrodo, kad tik Jungtinė Karalystė galiausiai ginčija šį kvalifikavimą raštu pateiktame atsakyme į Teisingumo Teismo klausimus.
( 61 ) Iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30a straipsnio 1 dalis suformuluota taip: „Irano asmenų, subjektų ar įstaigų vykdomi ar šiems asmenims, subjektams ar įstaigoms skirti lėšų pervedimai, kurie nepatenka į 30 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tvarkomi taip:“ (kursyvu išskirta mano).
( 62 ) Visų pirma iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 267/2012 30 straipsnio 3 dalies b ir c punktai. Reikia pažymėti, kad šio reglamento 30b straipsnio 3 dalies pirma pastraipa taip pat susijusi su to paties reglamento 30a straipsnyje nurodytais atvejais, tačiau šiuo klausimu jau patikslinau, kad ji nėra susijusi su apeliantu.
( 63 ) 2018 m. kovo 13 d. sprendimas (C‑244/16 P, EU:C:2018:177, 42 ir paskesni punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
( 64 ) 2018 m. kovo 13 d. sprendimas (C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 32 ir paskesni punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
( 65 ) Išskyrus šios išvados 67 punkte nurodytą teisės klaidą.
( 66 ) Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 31 punkte nurodo, jog apeliantas patikslino, kad šis prašymas yra neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 277 straipsnį.
( 67 ) Žr. skundžiamo sprendimo 28–31 punktus.
( 68 ) Žr. skundžiamo sprendimo 33 punktą.
( 69 ) Žr. skundžiamo sprendimo 34 ir 35 punktus.
( 70 ) Žr. skundžiamo sprendimo 36 punktą.
( 71 ) Žr. skundžiamo sprendimo 37 punktą.
( 72 ) Žr. skundžiamo sprendimo 38 punktą.
( 73 ) Žr. skundžiamo sprendimo 39 ir 40 punktus.
( 74 ) Sprendimas Taryba / Bank Mellat (C‑176/13 P, EU:C:2016:96).
( 75 ) 2013 m. balandžio 23 d. sprendimas (C‑478/11 P–C‑482/11 P, EU:C:2013:258). Teisingumo Teismas patvirtino šią poziciją 2017 m. kovo 28 d. Sprendime Rosneft (C‑72/15, EU:C:2017:236, 103 punktas).
( 76 ) Arba „visuotinai taikomos priemonės“, kaip tai suprantama pagal 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft (C‑72/15, EU:C:2017:236) 98 punktą.
( 77 ) Atrodo, kad tai labiau buvo teisės, o ne esmės klaida.
( 78 ) Žr. 2016 m. kovo 1 d. Sprendimą National Iranian Oil Company / Taryba (C‑440/14 P, EU:C:2016:128, 54 punktas).
( 79 ) Žr. skundžiamo sprendimo 100 ir paskesnius punktus.
( 80 ) Žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimą Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft (C‑348/12 P, EU:C:2013:776, 120 punktas). Taip pat žr. 2016 m. kovo 1 d. Sprendimą National Iranian Oil Company / Taryba (C‑440/14 P, EU:C:2016:128, 77 punktas).
( 81 ) Žr. skundžiamo sprendimo 117 ir paskesnius punktus.
( 82 ) Išskirta mano.
( 83 ) Skundžiamo sprendimo 122 punkte Bendrasis Teismas šiek tiek atsargiai vertino Tarybos iškeltas prielaidas, apibendrintas minėto sprendimo 121 punkte.
( 84 ) Žr. skundžiamo sprendimo 126 punktą.
( 85 ) Žr. skundžiamo sprendimo 164 punktą.
( 86 ) Žr. skundžiamo sprendimo 165 punktą.
( 87 ) Žr. skundžiamo sprendimo 167 punktą.
( 88 ) Žr. skundžiamo sprendimo 242 ir 243 punktus.
( 89 ) Skundžiamo sprendimo 243 punktas.
( 90 ) Žr. skundžiamo sprendimo 226–229 punktus.
( 91 ) Žr. skundžiamo sprendimo 232–240 punktus.
( 92 ) Dėl šių garantijų apibendrinimo žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Prancūzija / Irano liaudies modžahedų organizacija (C‑27/09 P, EU:C:2011:853, 64–66 punktai).
Full & Egal Universal Law Academy