GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2017 m. rugsėjo 14 d. ( 1 )
Byla C‑547/16
Gasorba SL ir kt.
(Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Konkurencija – SESV 101 straipsnis (anksčiau – EB 81 straipsnis) – Įmonių susitarimai – Degalinių sutartys Ispanijoje – Verslo ryšiai tarp degalinių operatorių ir naftos bendrovių – Ilgalaikis susitarimas dėl išimtinio degalų tiekimo – Sprendimas, kuriuo Europos Komisija pripažįsta įmonės įsipareigojimus privalomais („Sprendimas dėl įsipareigojimų“) – Nacionalinių teismų susaistymo su Komisijos sprendimu dėl įsipareigojimų ribos – Reglamento (EB) Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 1 dalis“
I. Įvadas
1.
2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Reglamentu (EB) Nr. 1/2003 ( 2 ) daugeliu atžvilgių iš esmės pakeista Europos kartelių teisės įgyvendinimo sistema. Teismai ne kartą nagrinėjo ne vieną šios reformos aspektą. Kitaip yra su nauja tvarka, nustatyta Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalyje, kuri pirmą kartą suteikia Europos Komisijai galimybę oficialiai priimti įmonių įsipareigojimus, kad būtų išspręstos konkurencijos problemos, ir sprendimu – sprendimu dėl įsipareigojimų – pripažinti šiuos įsipareigojimus privalomais įmonėms ( 3 ).
2.
Nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti, kokių teisinių pasekmių toks sprendimas dėl įsipareigojimų turėtų sukelti nacionalinio teismo procese. Ar nacionalinis teismas apskritai dar turi teisę vertinti susitarimo tarp įmonių atitiktį konkurencijos taisyklėms pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (anksčiau – EB 81 straipsnio 1 dalis), jei būtent dėl tokio susitarimo buvo priimtas Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų, ar sprendimas dėl įsipareigojimų daro suspensyvinį poveikį pagal Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalį? O gal minėtas sprendimas dėl įsipareigojimų net yra lygiavertis atskirajai išimčiai pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį (anksčiau – EB 81 straipsnio 3 dalis)?
3.
Šie teisės klausimai kyla atsižvelgiant į Ispanijos degalinių sutartis, su kuriomis susijusias įvairias konkurencijos problemas Teisingumo Teismas jau yra ne kartą nagrinėjęs ( 4 ). Degalinės nuomininkai Ispanijos teismuose nesutaria su naftos bendrove Repsol dėl to, ar ilgalaikis susitarimas dėl išimtinio degalų tiekimo yra suderinamas su SESV 101 straipsniu (anksčiau – EB 81 straipsnis) ir kokį poveikį Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų daro šio susitarimo dėl išimtinio tiekimo teisėtumui.
4.
Nagrinėjama byla galėtų sukurti precedentą praktiniam decentralizuotos kartelių teisės įgyvendinimo sistemos, sukurtos Reglamentu Nr. 1/2003, įgyvendinimui ateityje. Teisingumo Teismo sprendime būtų aiškiau apibrėžta ne tik Komisijos sprendimų dėl įsipareigojimų reikšmė, bet ir nacionalinių teismų kompetencija taikyti Europos konkurencijos taisykles.
II. Teisinis pagrindas
5.
Šios bylos teisinis pagrindas yra SESV 101 straipsnis (anksčiau – EB 81 straipsnis) ir Reglamentas Nr. 1/2003.
Bendrosios aplinkybės
6.
Reglamento Nr. 1/2003 I skyriaus („Principai“) 1 straipsnyje dėl SESV 101 straipsnio (anksčiau – EB 81 straipsnis) taikymo numatyta:
„1. Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, apimami Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ir netenkinantys Sutarties 81 straipsnio 3 dalies sąlygų, draudžiami ir išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas.
2. Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai, apimami Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ir tenkinantys Sutarties 81 straipsnio 3 dalies sąlygas, nedraudžiami ir išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas.
<…>“
7.
Reglamento Nr. 1/2003 4 konstatuojamojoje dalyje papildomai paaiškinta:
„Todėl dabartinę [Reglamento Nr. 17] sistemą reikėtų pakeisti tiesiogiai taikoma išimčių sistema, konkurencijos institucijoms ir teismams suteikiant įgaliojimus taikyti ne tik Sutarties 81 straipsnio 1 dalį ir 82 straipsnį, kurie tiesiogiai taikomi remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo precedentų teise, bet ir Sutarties 81 straipsnio 3 dalį.“
Nacionalinių teismų įgaliojimai kartelių teisės įgyvendinimo sistemoje
8.
Reglamento Nr. 1/2003 II skyriuje („Įgaliojimai“), 6 straipsnyje „Nacionalinių teismų įgaliojimai“, numatyta:
„Nacionaliniai teismai turi teisę taikyti Sutarties 81 ir 82 straipsnių nuostatas.“
9.
Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio „Vienodas Bendrijos konkurencijos teisės taikymas“, esančio IV skyriuje („Bendradarbiavimas“), 1 dalyje nustatyta:
„Nacionalinių teismų priimami sprendimai dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos pagal Sutarties 81 ar 82 straipsnį, jau esančių Komisijos sprendimo objektu, negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui. <…>“
10.
Ši nuostata papildomai paaiškinta Reglamento Nr. 1/2003 22 konstatuojamojoje dalyje:
„Siekiant užtikrinti teisinio tikrumo ir vienodo Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymo lygiagrečių įgaliojimų sistemoje principų laikymąsi, būtina išvengti prieštaringų sprendimų. Todėl, vadovaujantis Teisingumo Teismo precedentų teise, būtina išaiškinti Komisijos sprendimų ir procesinių veiksmų poveikį valstybių narių teismams ir konkurencijos institucijoms. Komisijos priimti sprendimai dėl įsipareigojimų neturi įtakos valstybių narių teismų ir konkurencijos tarnybų įgaliojimui taikyti Sutarties 81 ir 82 straipsnius.“
Komisijos įgaliojimas priimti sprendimus dėl įsipareigojimų
11.
Reglamento Nr. 1/2003 III skyriaus („Komisijos sprendimai“) 9 straipsnio „Įsipareigojimai“ 1 dalyje nurodyta:
„Jei Komisija ketina priimti sprendimą, reikalaujantį, kad pažeidimas būtų nutrauktas, o įmonės pasiūlo savo įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, Komisija savo sprendimu gali padaryti šiuos įsipareigojimus privalomus įmonėms. Toks sprendimas priimamas nustatytam laikotarpiui ir jame daroma išvada, kad tolesniems Komisijos veiksmams nebėra pagrindo.“
12.
Minėtos nuostatos aiškinamosios pastabos pateiktos Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamojoje dalyje:
„Jei tyrimo metu, kuris galėtų baigtis susitarimo ar veiklos uždraudimu, įmonės pasiūlo Komisijai tokius įsipareigojimus, kurie panaikintų Komisijos susirūpinimą, Komisija turi turėti teisę priimti sprendimus, kuriais šie įsipareigojimai taptų privalomi įmonėms. Komisijos sprendime turi būti konstatuojama, kad jos veiksmams nebėra pagrindo, nepateikiant išvados dėl to, ar pažeidimas buvo arba dar tebėra. Sprendimai dėl įsipareigojimų nepažeidžia valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų įgaliojimų padaryti tokią išvadą ir nagrinėti bylą. Sprendimai dėl įsipareigojimų netinka tais atvejais, kai Komisija ketina skirti baudą.“
III. Ginčo aplinkybės
Sutartiniai ir „Gasorba“ ir „Repsol“ santykiai
13.
Gasorba S.L. (Gasorba) eksploatuoja degalinę Orbos savivaldybėje, Alikantės provincijoje, Ispanijoje. Gasorba dalininkai yra Josefa Rico Gil, Antonio Ferrándiz González ir abu jų vaikai.
14.
Degalinė yra žemės sklype, į kurį J. Rico Gil ir A. Ferrándiz González pagal 1993 m. vasario 15 d. sutartį suteikė uzufrukto teisę Ispanijos naftos rinkos lyderei bendrovei Repsol Comercial de Productos Petrolíferos, S.A. (Repsol) ( 5 ). Savo ruožtu Repsol pagal tą pačią dieną sudarytą antrą sutartį išnuomojo A. Ferrándiz González žemės sklypą ir degalinę 25 metų laikotarpiui ( 6 ). Vėliau, 1994 m. lapkričio 12 d., Gasorba, Repsol išreiškus sutikimą, perėmė J. Rico Gil ir A. Ferrándiz González teises ir pareigas pagal abi sutartis.
15.
Pagal nuomos sutartį Gasorba nustatyta pareiga per visą nuomos laikotarpį visus degalus, kuriais prekiauja savo degalinėje, įsigyti tik iš Repsol. Be to, Repsol periodiškai informuodavo Gasorba apie didžiausias mažmenines degalų kainas. Tiesa, nuomininkei buvo leista taikyti galutiniams vartotojams nuolaidas, kurios buvo išskaičiuojamos iš nuomininkės komisinių mokesčių ir dėl kurių Repsol pajamos nesumažėdavo.
„Repsol“ įsipareigojimai Komisijai ir Sprendimas 2006/446/EB
16.
Sutartiniai Repsol ir jos degalinės nuomininkų santykiai – taip pat Repsol ir Gasorba – Sąjungos lygmeniu buvo nagrinėjami vykdant antimonopolinę procedūrą pagal Reglamentą Nr. 1/2003 ( 7 ). Per šią procedūrą Komisija, kaip Europos konkurencijos institucija, atlikusi išankstinį vertinimą, pareiškė apie konkurencijos problemas, susijusias su ilgalaikių Repsol ir tam tikrų degalinės nuomininkų įsipareigojimų nekonkuruoti ir tiekimo susitarimų Ispanijoje suderinamumu su EB 81 straipsniu (dabar SESV 101 straipsnis). Komisijai kėlė susirūpinimą didelis mažmeninės degalų prekybos išstūmimo iš rinkos Ispanijoje poveikis.
17.
Tuomet Repsol pasisiūlė Komisijai įsipareigoti; visų pirma įmonė pareiškė ateityje nesudarysianti ilgalaikių susitarimų dėl išimtinių teisių ir pasiūlysianti atitinkamiems degalinės nuomininkams finansinių paskatų pirma laiko nutraukti galiojančius ilgalaikius tiekimo susitarimus su Repsol. Be to, Repsol pažadėjo tam tikrą laiką nepirkti nepriklausomų degalinių, kurioms ji netiekia degalų ( 8 ).
18.
Šiuos Repsol įsipareigojimus Komisija pirmiausia paskelbė 2004 m. spalio mėn. Pranešime pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį ( 9 ), o vėliau 2006 m. balandžio 12 d. Sprendime 2006/446/EB ( 10 ), vadovaudamasi Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad jie yra teisiškai privalomi, ir kartu nutraukė antimonopolinę procedūrą prieš Repsol.
19.
Sprendimo 2006/446 rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
[Repsol] privalo vykdyti <…> nurodytus įsipareigojimus.
2 straipsnis
Procedūra šioje byloje baigta.
3 straipsnis
Šis sprendimas taikomas nuo jo įteikimo [Repsol] dienos iki 2011 m. gruodžio 31 d.
4 straipsnis
Šio sprendimo adresatas:
[Repsol]
<…>“
„Gasorba“ ir „Repsol“ ginčas Ispanijos teismuose
20.
Po Sprendimo 2006/446 priėmimo Gasorba ir J. Rico Gil bei A. Ferrándiz González bandė nutraukti sutartinius santykius su Repsol ir 2008 m. balandžio 17 d. kartu pareiškė ieškinį Repsol, prašydami pripažinti 1993 m. sudarytas sutartis negaliojančiomis pagal EB 81 straipsnio 2 dalį (dabar SESV 101 straipsnio 2 dalis) taip pat atlyginti žalą ( 11 ). Savo reikalavimus jie iš esmės grindė, viena vertus, tuo, kad Repsol nustatė galutines mažmeninio pardavimo kainas, kita vertus, ilga susitarimo dėl išimtinio tiekimo trukme, viršijančia bendrąja išimtimi reglamentuose (EEB) Nr. 1984/83 ( 12 ) ir (EB) Nr. 2790/1999 ( 13 ) leidžiamas ribas. Tačiau šis ieškinys nebuvo patenkintas nei pirmojoje instancijoje Juzgado Mercantil no4 de Madrid ( 14 ), nei antrojoje instancijoje Audiencia Provincial de Madrid ( 15 ).
21.
Dabar minėtas ginčas perduotas nagrinėti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ( 16 ). Teismas nurodo, kad ginčijamoms sutartims negali būti taikoma bendroji išimtis pagal Reglamentą Nr. 2790/1999, nes Repsol priklausanti arba sudarant sutartis priklausiusi rinkos dalis viršija 30 %. Tačiau Tribunal Supremo neaišku, ar Sprendimas 2006/446 leidžia taikyti išimtį šioms sutartims ir ar nurodytas sprendimas neužkerta kelio nacionaliniams teismams nagrinėti minėtų sutarčių teisėtumo.
IV. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
22.
2016 m. spalio 18 d. nutartimi, (Teisingumo Teisme gauta 2016 m. spalio 28 d.) Tribunal Supremo Civilinių bylų kolegija pateikė pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui tokius klausimus prejudiciniam sprendimui priimti:
„1.
Ar pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 16 straipsnį 2016 m. balandžio 12 d. Komisijos sprendimas, susijęs su procedūra pagal EB 81 straipsnį (byla COMP/B-1/38.348 – Repsol CPP), neleidžia nacionaliniam teismui pripažinti negaliojančiais susitarimus, kuriuos toks sprendimas apima, atsižvelgiant į išimtinio tiekimo sąlygos galiojimo trukmę, nors juos galima pripažinti negaliojančiais dėl kitų priežasčių, pvz., dėl minimalios mažmeninės pardavimo kainos, kurią tiekėjas nustato pirkėjui (arba perpardavėjui)?
2.
Ar tokiu atveju galima manyti, kad ilgalaikėms sutartims, kurioms daro poveikį Komisijos sprendimas, pagal šį sprendimą galima taikyti individualią išimtį remiantis SESV 101 straipsnio 3 dalimi?“
23.
Procese Teisingumo Teisme pastabas raštu pateikė Gasorba, Repsol, Ispanijos ir Vokietijos vyriausybės bei Europos Komisija.
V. Vertinimas
24.
Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė klausimą dėl sprendimų, kuriuos Komisija priima kaip Europos konkurencijos institucija, privalomojo pobūdžio valstybių narių teismams. Pastaruoju metu šis klausimas ypač daug diskusijų sukėlė valstybės pagalbos teisės srityje ( 17 ). Tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, minėtas klausimas taip pat gali įgyti praktinę reikšmę įgyvendinant Sąjungos kartelių teisės normas.
25.
Vis dėlto Sąjungos kartelių teisėje kyla šiek tiek kitokių problemų, nes čia tradiciškai egzistuoja lygiagrečios kompetencijos sistema ( 18 ), kurioje taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius (anksčiau – EB 81 ir 82 straipsniai) raginama ne tik Komisija, bet ir valstybių narių konkurencijos institucijos ir teismai. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnyje aiškiai įtvirtintas Sąjungos teisės reikalavimas užtikrinti, kad Sąjungos kartelių teisė būtų taikoma vienodai.
26.
Konkrečiau kalbant, šiuo atveju reikia atsakyti į klausimą, ar ir kokiu mastu nacionalinis teismas turi galimybę savo nuožiūra spręsti dėl Sąjungos kartelių teisės įgyvendinimo, kai Komisija jau yra priėmusi sprendimą dėl įsipareigojimų, susijusį su tam tikru susitarimu tarp įmonių. Atsakymas į šį klausimą išplaukia iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalies, taikomos kartu su 16 straipsnio 1 dalimi.
A. Dėl nacionalinių teismų įgaliojimo pripažinti negaliojančiu susitarimą tarp įmonių po to, kai Komisija priėmė sprendimą dėl įsipareigojimų (pirmasis prejudicinis klausimas)
27.
Svarbiausias nagrinėjamoje byloje yra pirmasis klausimas, kuriuo Tribunal Supremo iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalis neleidžia nacionaliniam teismui pripažinti negaliojančiu susitarimo tarp įmonių remiantis SESV 101 straipsnio 2 dalimi, jei Komisija, atsižvelgdama į būtent tokį susitarimą, sprendimu dėl įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį priėmė įsipareigojimus ir pripažino juos teisiškai privalomais. Šis klausimas kilo dėl Sprendimo 2006/446, t. y. remiantis Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalimi priimto sprendimo dėl įsipareigojimų, susijusių su Repsol ir Ispanijos degalinių operatorių santykiais.
28.
Vertinant formaliai, Komisijos sprendimai, skirti konkrečiam adresatui, kaip antai Sprendimas 2006/446, privalomi visi tik adresatui (SESV 288 straipsnio 4 dalies antras sakinys), taigi nagrinėjamu atveju – Repsol (žr. minėto sprendimo 4 straipsnį). Tačiau, siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos kartelių teisės taikymą decentralizuotoje sistemoje, Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, jog nacionalinių teismų priimami sprendimai pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį dėl susitarimų, jau esančių Komisijos sprendimo objektu, negali prieštarauti Komisijos priimtam sprendimui.
29.
Žinoma, šis 16 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje išreikštas draudimas nukrypti taip pat taikomas Komisijos sprendimams dėl įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį. 16 straipsnio 1 dalis nėra susijusi tik su tam tikros rūšies sprendimais, ši nuostata apima visus galimus sprendimus, kuriuos Komisija gali priimti remdamasi Reglamentu Nr. 1/2003 ( 19 ).
30.
Vis dėlto toks draudimas nukrypti, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, gali būti taikomas tik tiek, kiek tai susiję su atitinkamo Komisijos sprendimo reglamentavimo turiniu.
31.
Nagrinėjamu atveju Komisijos sprendimo 2006/446 reglamentavimo turinys, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini pirmajame klausime, yra vien pripažinimas, kad Repsol nurodyti įsipareigojimai jai bendraujant su Ispanijos degalinių operatoriais yra privalomi tam tikrą laiką (žr. sprendimo 1 ir 3 straipsnius), o kartelių tyrimo procedūra prieš Repsol stabdoma (žr. sprendimo 2 straipsnį). Sprendime 2006/446 nepateikiama jokios privalomos išvados, ar Repsol ir jos degalinės nuomininkų išimtinio tiekimo sutartys yra teisėtos.
32.
Tokį Sprendimo 2006/446 reglamentavimo turinį galima paaiškinti remiantis sprendimo dėl įsipareigojimų teisiniu pobūdžiu ir atliekama funkcija Reglamento Nr. 1/2003 sistemoje. Sprendimas dėl įsipareigojimų išsiskiria tuo, kad Komisija išsamiai netiria susitarimų tarp įmonių konkurencijos teisės požiūriu; siekdama efektyvios proceso baigties, ji apsiriboja tik preliminariu vertinimu, o svarbiausia – nepateikia išvados dėl SESV 101 straipsnio arba 102 straipsnio pažeidimų ( 20 ).
33.
Taigi sprendimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį, kaip šiuo atveju nagrinėjamas Sprendimas 2006/446, neužkerta kelio nacionaliniams teismams savo nuožiūra vertinti nagrinėjamų įmonių susitarimų siekiant išsiaiškinti, ar jais nepažeidžiamos Sąjungos kartelių teisės konkurencijos taisyklės, taip pat pasinaudoti savo kompetencija taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius (šiuo klausimu taip pat žr. Reglamento Nr. 1/2003 6 straipsnį). Nėra jokio skirtumo, ar nagrinėjami tie konkurencijos teisės aspektai, dėl kurių Komisija jau atliko glaustą tyrimą prieš priimdama sprendimą dėl įsipareigojimų, ar visiškai nauji aspektai, kurių Komisija nė nepalietė.
34.
Tokią išvadą taip pat patvirtina Reglamento Nr. 1/2003 preambulė. Tiek iš 13 konstatuojamosios dalies trečio sakinio, tiek iš 22 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio matyti, kad Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų jokiu būdu neužkerta kelio konkurencijos institucijoms ir valstybių narių teismams nagrinėti bylą – jie turi teisę taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius ir prireikus konstatuoti pažeidimą.
35.
Vis dėlto tai nereiškia, kad Komisijos sprendimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį neturi jokio teisinio poveikio nacionaliniams teismams. Viena vertus, tokiu sprendimu dėl įsipareigojimų siekiama pripažinti įmonių įsipareigojimus privalomais, todėl suinteresuotos trečiosios šalys prireikus gali pareikalauti, kad jų būtų laikomasi, teisme. Kita vertus, sprendime dėl įsipareigojimų Komisija pateikia preliminarų susitarimo tarp įmonių įvertinimą konkurencijos teisės požiūriu, kaip tai suprantama pagal SESV101 straipsnio 1 dalį ( 21 ), kurio nacionaliniai teismai neturi teisės ignoruoti. Priešingai, pagal lojalaus bendradarbiavimo principą (ESS 4 straipsnio 3 dalis) ir bendrą tikslą kuo veiksmingiau ir vienodžiau taikyti Sąjungos kartelių teisę reikalaujama, kad nacionalinis teismas remtųsi Komisijos vertinimu kaip svariu požymiu ar net prima facie įrodymu, jog nagrinėjamas susitarimas tarp įmonių yra antikonkurencinis, kad į šį vertinimą būtų tinkamai atsižvelgta ir kad būtų konsultuojamasi su Komisija prieš nukrypstant nuo tokio vertinimo ( 22 ). Tačiau Komisijos išvada konkurencijos teisės požiūriu sprendime, priimtame pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį, dėl savo glaustumo ir preliminaraus pobūdžio nedraudžia nacionaliniam teismui, atlikus papildomą tyrimą ir išsamiau išnagrinėjus aplinkybes, prieiti prie visiškai ar iš dalies kitokios išvados toje pačioje byloje.
36.
Repsol nuomone, tai, jog nacionalinis teismas laiko susitarimą antikonkurenciniu, tai yra negaliojančiu pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį, nepaisant to, kad Komisija, atsižvelgdama į įsipareigojimus, nutraukė kartelių tyrimo procedūrą dėl to paties susitarimo tarp įmonių, pažeidžia teisinio tikrumo principą.
37.
Vis dėlto šis prieštaravimas neįtikina. Repsol neatsižvelgia į skirtumą tarp sprendimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį, kuris visų pirma siekiant veiksmingumo priimamas remiantis vien glaustu Komisijos vertinimu, ir sprendimo pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį, kuris grindžiamas išsamia konkurencijos analize ir priimamas baigus visapusišką kartelių tyrimo procedūrą. Teisingumo Teismas išaiškino šį esminį skirtumą byloje Alrosa ir griežtai atmetė priešingą teismo išvadą – tokią, kokia Repsol remiasi šioje byloje ( 23 ).
38.
Vien tai, kad Komisija sprendime pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį priima įmonės įsipareigojimus ir pripažįsta juos privalomais, jokiu būdu nereiškia, jog Europos konkurencijos institucija pritaria atitinkamos įmonės elgesiui rinkoje praeityje ir laiko jį nepažeidžiančiu konkurencijos taisyklių. Tokiu sprendimu dėl įsipareigojimų Komisija – kaip ir čia ginčijamu Sprendimu 2006/446 – tik pareiškia, kad jos susirūpinimas panaikintas ir jos veiksmams šiuo metu nebėra pagrindo ( 24 ).
39.
Tiesa, Komisijos priimti įmonės įsipareigojimai pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį turi padėti sušvelninti galimą antikonkurencinį įmonės elgesio rinkoje poveikį arba net atitaisyti jo žalą. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų „įteisina“ atitinkamos įmonės elgesį rinkoje, ir juo labiau ne atgaline data.
40.
Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalies tikslas, taip pat lemiantis jo patrauklumą Sąjungos kartelių teisės praktikams, yra dvejopas: viena vertus, tai leidžia Komisijai, kaip konkurencijos institucijai, veiksmingiausiai ir taupant išteklius atlikti savo funkcijas, kurioms taikomas persekiojimo tikslingumo principas. Kita vertus, ši nuostata suteikia atitinkamoms įmonėms galimybę išvengti joms nenaudingo konkurencijos taisyklių pažeidimo konstatavimo ir galbūt gresiančios baudos, pasiūlius Komisijai savo įsipareigojimus ( 25 ).
41.
Priešingu atveju kiekviena bendrovė pati atsako už savo elgesį rinkoje pagal Reglamentą Nr. 1/2003, kurio sistemoje atsakomybė yra svarbiausia. Ši atsakomybė taip pat nereiškia, kad Komisija savo sprendimu nenustatys įmonei įpareigojimų.
42.
Taigi, apibendrinant Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, konstatuotina, kad Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų, kurį ji priima pagal minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdama į tam tikrus įmonių susitarimus, neužkerta kelio nacionaliniams teismams patikrinti šių susitarimų atitiktį konkurencijos taisyklėms ir prireikus pripažinti juos negaliojančiais pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį.
B. Dėl Komisijos sprendimo dėl įsipareigojimų išimties netaikymo (antrasis prejudicinis klausimas)
43.
Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Sprendimas 2006/446 – sprendimas dėl įsipareigojimų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį – lemia atskirosios išimties taikymą pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį (anksčiau – EB 81 straipsnio 3 dalis) jame nurodytiems ilgalaikiams susitarimams dėl išimtinio tiekimo.
44.
Į šį klausimą reikėtų atsakyti tik tuo atveju, jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas. Kadangi, kaip jau nurodžiau, manau, jog atsakymas į pirmąjį klausimą turėtų būti neigiamas, antrąjį klausimą aptarsiu tik papildomai, siekdama pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visas naudingas nuorodas, kaip tinkamai išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.
45.
Sprendime 2006/446 konkrečiai nekalbama apie tai, kad Komisija taikytų tarp Repsol ir jos degalinių nuomininkių sudarytiems ilgalaikiams susitarimams dėl išimtinio tiekimo atskirąją išimtį pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį. Iš tikrųjų Komisija šiame sprendime apsiriboja tam tikrų Repsol įsipareigojimų pripažinimu privalomais iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir tuometinės kartelių tyrimo procedūros prieš Repsol nutraukimu.
46.
Šiuo atveju taip pat nesvarstytinas numanomo atskirosios išimties taikymo klausimas. Kaip teisingai pažymėjo dauguma ginčo šalių, bet kokios rūšies atskirosios išimties taikymas pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį būtinai reikštų, kad iš pradžių konstatuotas draudžiamas konkurencijos ribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį ( 26 ). Tačiau būtent tokio fakto nebuvo nurodyta nė vienoje Sprendimo 2006/446 vietoje, atsižvelgiant į ilgalaikius Repsol degalinių nuomotojų Ispanijoje susitarimus dėl išimtinio tiekimo.
47.
Visiškai natūralu, kad sprendime dėl įsipareigojimų nekonstatuojama jokių antikonkurencinių veiksmų. Kaip jau minėta, sprendimai pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį, prie kurių taip pat priskiriamas ginčijamas Sprendimas 2006/446, pasižymi būtent tuo, kad Komisija juose tik preliminariai įvertina konkurencinę padėtį, neišreikšdama savo galutinės nuomonės, ar buvo pažeista SESV 101 straipsnio 1 dalis ( 27 ).
48.
Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad vienas iš pagrindinių reformos tikslų priimant Reglamentą Nr. 1/2003 buvo panaikinti Komisijai administracinio atskirosios išimties taikymo teisę. 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo tiesiogiai taikoma išimčių sistema, pagal kurią norint taikyti SESV 101 straipsnio 3 dalį nereikia atskirųjų Komisijos sprendimų (šiuo klausimu žr. Reglamento Nr. 1/2003 1 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 6 straipsnį kartu su 4 konstatuojamąja dalimi).
49.
Nuo minėtos dienos Komisija priima atskiruosius sprendimus, kuriuose vien deklaratyviai konstatuojama, kad tenkinamos SESV 101 straipsnio 3 dalies sąlygos, tik labai išimtiniais atvejais ir tik priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 10 straipsnį („Netaikomumo konstatavimas“) ( 28 ), tačiau ne sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalį, koks yra nagrinėjamas šioje byloje.
50.
Taigi negali būti laikoma, kad Sprendimas 2006/446 lemia atskirosios išimties taikymą pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį ilgalaikiams susitarimams dėl išimtinio tiekimo tarp Repsol ir jos degalinių nuomininkų Ispanijoje.
VI. Išvada
51.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą:
Reglamento (EB) Nr. 1/2003 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad Europos Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų, kurį ji priima pagal to reglamento 9 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdama į tam tikrus įmonių susitarimus, neužkerta kelio nacionaliniams teismams patikrinti šių susitarimų atitiktį konkurencijos taisyklėms ir prireikus pripažinti juos negaliojančiais pagal SESV 101 straipsnio 2 dalį.
( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.
( 2 ) 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (toliau – Reglamentas Nr. 1/2003) (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).
( 3 ) Šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimą Komisija / Alrosa (C-441/07 P, EU:C:2010:377).
( 4 ) Pavyzdžiui, žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio (C-217/05, EU:C:2006:784), 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą CEPSA (C-279/06, EU:C:2008:485) ir 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimą Pedro IV Servicios (C-260/07, EU:C:2009:215); taip pat 2009 m. rugsėjo 3 d. Nutartį Lubricarga (C-506/07, EU:C:2009:504), 2014 m. kovo 27 d. Nutartį Bright Service (C-142/13, EU:C:2014:204) ir 2014 m. gruodžio 4 d. Nutartį Estación de Servicio Pozuelo 4 (C-384/13, EU:C:2014:2425).
( 5 ) Uzufruktas taip pat apima administracinį leidimą eksploatuoti degalinę.
( 6 ) Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiomis aplinkybėmis kalba apie „kryžmines sutartis“.
( 7 ) Šios procedūros atskaitos taškas buvo susitarimai ir sutarčių projektai, apie kuriuos Repsol pranešė Komisijai pagal ankstesnes, prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 1/2003 taikytas teisės aktų nuostatas. Tačiau minėtas pranešimas pradėjus taikyti Reglamentą Nr. 1/2003 2004 m. gegužės 1 d. tapo nebeaktualus (šiuo klausimu žr. Reglamento Nr. 1/2003 34 straipsnio 1 dalį).
( 8 ) Dėl įsipareigojimų turinio žr. Komisijos argumentus Sprendimo 2006/446 santraukos 2 punkte (OL L 176, 2006, p. 104).
( 9 ) Pranešimas, paskelbtas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį dėl COMP/B-1/38348 – Repsol CPP bylos (OL C 258, 2004, p. 7).
( 10 ) 2006 m. balandžio 12 d. Komisijos sprendimas 2006/446/EB, susijęs su procedūra pagal EB sutarties 81 straipsnį (byla COMP/B-1/38.348 – Repsol CPP), pranešta dokumentu Nr. C(2006) 1548, santrauka paskelbta OL L 176, 2006, p. 104. Visas Sprendimo 2006/446 tekstas yra tik Konkurencijos generalinio direktorato svetainėje šiuo adresu: (paskutinį kartą žiūrėta 2017 m. liepos 11 d.).
( 11 ) Kaip teigia pati Repsol, ji savo ruožtu pareiškė ieškinį prieš Gasorba Madrido civilinių bylų teisme. Repsol nurodė, kad abi šalys prieš pareikšdamos ieškinius sprendė ginčą dėl tiekimo sutarties nutraukimo sąlygų ne teismine tvarka, vėliau Repsol sutartį nutraukė, tačiau Gasorba ginčijo tokio nutraukimo teisėtumą. Repsol kaltina Gasorba, kad ši piktnaudžiaudama remiasi ES konkurencijos teisės normomis.
( 12 ) 1983 m. birželio 22 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 1984/83 dėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies taikymo įvairioms išimtinio pirkimo sutarčių kategorijoms (OL L 173, 1983, p. 5).
( 13 ) 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2790/99 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (OL L 336, 1999, p. 21; specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t, p. 364).
( 14 ) Madrido komercinis teismas Nr. 4; šio teismo sprendimas paskelbtas 2011 m. liepos 8 d.
( 15 ) Madrido apeliacinis teismas; šio teismo sprendimas paskelbtas 2014 m. sausio 27 d.
( 16 ) Apeliacinis procesas Nr. 757/2014.
( 17 ) Šią diskusiją sukėlė 2013 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Deutsche Lufthansa (C-284/12, EU:C:2013:755) ir 2014 m. balandžio 4 d. Nutartis Flughafen Lübeck (C-27/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:240); abiem atvejais nagrinėjamos Komisijos sprendimų pagal šiuo metu galiojančio 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 4 straipsnį (OL L 248, 2015, p. 9; klaidų ištaisymas OL L 186, 2017, p. 17) pasekmės nacionaliniam teismo procesui.
( 18 ) 1969 m. vasario 13 d. Sprendimas Wilhelm ir kt. (14/68, EU:C:1969:4, 3 punktas) ir 2012 m. vasario 14 d. Sprendimas Toshiba Corporationir kt. (C-17/10, EU:C:2012:72, 81 punktas).
( 19 ) Žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimą Toshiba Corporation ir kt. (C-17/10, EU:C:2012:72, 87 punktas) su nuoroda į Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnio 2 dalį.
( 20 ) Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamosios dalies antras sakinys; taip pat žr. 2010 m. birželio 29 d. sprendimą Komisija / Alrosa (C-441/07 P, EU:C:2010:377, pirmiausia 35 punktas).
( 21 ) Tas pats taikoma ir sprendimams bei suderintiems veiksmams, kaip apibrėžta SESV 101 straipsnio 1 dalyje, taip pat dominuojančių įmonių elgesiui pagal SESV 102 straipsnį.
( 22 ) Šiuo klausimu žr. Komisijos pranešimą apie Komisijos ir ES valstybių narių teismų bendradarbiavimą taikant EB sutarties 81 ir 82 straipsnius (OL C 101, 2004, p. 54).
( 23 ) 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija / Alrosa (C-441/07 P, EU:C:2010:377, 35, 38, 40 ir 46–48 punktai); taip pat žr. mano išvadą toje byloje (EU:C:2009:555, 47–51 punktai).
( 24 ) Dar kartą žr. Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamąją dalį.
( 25 ) Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Komisija / Alrosa (C-441/07 P, EU:C:2009:555, 60 punktas).
( 26 ) 2013 m. vasario 7 d. Sprendimas Slovenská sporiteľňa (C-68/12, EU:C:2013:71, 30 punktas). Apskritai taip pat žr. Komisijos pranešimo „EB sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairės“ (OL C 101, 2004, p. 97, 11 punktas); remiantis šiuo punktu, vertinimas konkurencijos teisės požiūriu pagal EB 81 straipsnį (dabar SESV 101 straipsnis) vykdomas dviem etapais: konkurenciją skatinančios susitarimo tarp įmonių pasekmės pagal EB 81 straipsnio 3 dalį vertinamos tik prieš tai konstatavus antikonkurencinį tikslą arba poveikį pagal EB 81 straipsnio 1 dalį.
( 27 ) Šiuo klausimu dar kartą žr. Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamosios dalies antrą sakinį ir mano pastabas dėl pirmojo prejudicinio klausimo, pirmiausia šios išvados 32 punktą.
( 28 ) Šiuo klausimu taip pat žr. Reglamento Nr. 1/2003 14 konstatuojamąją dalį.