12.9.2016
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 335/27
2016 m. vasario 12 d.Kenzo Tsujimoto pateiktas apeliacinis skundas dėl 2015 m. gruodžio 2 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-414/13 Kenzo Tsujimoto/Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba
(Byla C-85/16 P)
(2016/C 335/36)
Proceso kalba: anglų
Šalys
Apeliantė: Kenzo Tsujimoto, atstovaujama Rechtsanwältinnen A. Wenninger-Lenz, M. Ring, Rechtsanwalt W. von der Osten-Sacken,
Kita proceso šalis: Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba, Kenzo
Apeliantės reikalavimai
Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:
—
panaikinti 2015 m. gruodžio 2 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimą byloje T-414/13,
—
priimti galutinį sprendimą byloje,
—
priteisti iš EUIPO ir Kenzo S.A. bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas per procedūrą Apeliacinėje taryboje.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
1.
Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies pažeidimas
Abu KENZO S.A. protestai yra grindžiami Reglamento Nr. 207/2009 (1) 8 straipsnio 5 dalimi. Abiejose bylose Apeliacinė taryba atsižvelgė į įrodymus, pagrindžiančius argumentą dėl gero vardo, kurį nurodė protesto pareiškėjas Protestų skyriuje siekdamas įrodyti prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų. Akivaizdu, kad atitinkami dokumentai buvo pateikti pasibaigus Reglamento Nr. 2868/95 (2) 19 taisyklės 1 dalyje numatytam ankstesnės teisės egzistavimo, galiojimo ir apimties įrodymų pateikimo terminui. Iš Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 1 ir 2 dalies ir 20 taisyklės 1 dalies matyti, kad 8 straipsnio 5 dalimi grindžiamas protestas turi būti atmestas, jei per Tarnybos nustatytą terminą protesto pareiškėjas neįrodo, kad ankstesnis prekių ženklas turi gerą vardą. Nepaisydamas to Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad Apeliacinė taryba turi diskreciją nuspręsti, ar atsižvelgti į tokius argumentą dėl gero vardo pagrindžiančius įrodymus, kad Apeliacinė taryba pripažino savo diskreciją, ja pasinaudojo ir tinkamai paaiškino, kodėl atsižvelgė į šiuos įrodymus. Tačiau apeliantė mano, kad Bendrojo Teismo sprendimas pripažinti Apeliacinės tarybos diskreciją yra teisiškai klaidingas ir laikytinas netinkamu Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 1 ir 2 dalies ir 20 taisyklės 1 dalies taikymu.
Apeliantė žino, kad kitos bylos šalys tvirtina, jog galimybė atsižvelgti į dokumentus, pateiktus siekiant įrodyti naudojimą iš tikrųjų pasiremiant geru vardu turi būti vertinama ne pagal Reglamento Nr. 2868/95 20 taisyklės 1 dalį, o pagal specialią Apeliacinės tarybos procedūrinę normą – Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies 3 pastraipą.
Net jei Apeliacinės tarybos diskrecija turėtų būti grindžiama pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies iii punktą, ja Apeliacinė taryba naudojosi netinkamai, o jos argumentus dėl glaudaus įrodymų dėl naudojimo ir įrodymų dėl gero vardo ryšio pripažinęs tinkamu jos diskrecijos naudojimu Bendrasis Teismas neteisingai taikė 76 straipsnio 2 dalį. Iš tikrųjų Apeliacinė taryba net neapibrėžė savo diskrecijos, t. y. nenusprendė, ar šioje byloje diskrecija turi būti apribota. Jei Apeliacinė taryba būtų teisingai naudojusis savo diskrecija, ji būtų pripažinusi, kad pagal Sprendimą Rintisch (byla C-120/12 P, Bernhard Rintisch/VRDT) diskrecija turi būti apribota. Tokiomis aplinkybėmis vienintelis teisingas naudojimasis diskrecija būtų buvęs neatsižvelgimas į gerą vardą patvirtinančius dokumentus. Bendrasis Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Apeliacinė taryba neteisingai nustatė savo diskrecijos ribas, nesinaudojo savo diskrecija laikydamasi šių ribų ir taip pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį.
2.
Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies pažeidimas
Apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatliko bendro prekių ženklų „KENZO“ ir „KENZO ESTATE“ palyginimo ir taip pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį. Be to, apeliantė teigia, kad argumentams dėl gero vardo Bendrasis Teismas pritarė remdamasis dokumentais, į kuriuos neturėjo būti atsižvelgta, jei būtų buvusios teisingai taikytos teisės nuostatos ir Apeliacinė taryba būtų tinkamai naudojusis savo diskrecija. Toliau apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatliko būtino visapusiško vertinimo, kai jis padarė išvadą, jog ginčijamas prekių ženklas greičiausiai bus siejamas su ankstesniu prekių ženklu ir nesąžiningai pasinaudos ankstesnio prekių ženklo geru vardu. Galiausiai, apeliantė teigia, kad Apeliacinė taryba ir Bendrasis Teismas suklydo, kai nusprendė, kad apeliantė nepagrindė „rimtos priežasties“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį.
(1) 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1).
(2) 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189).