18.7.2016
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 260/17
2016 m. balandžio 7 d.Amtsgericht Kehl (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą – I
(Byla C-195/16)
(2016/C 260/22)
Proceso kalba: vokiečių
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Amtsgericht Kehl
Šalys pagrindinėje byloje
Pareiškėjas: I
Prejudiciniai klausimai
1.
Ar Europos Sąjungos teisę, pirmiausia 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (1) (toliau – Trečioji direktyva dėl vairuotojų pažymėjimų) 2 straipsnį arba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 18, 21, 45, 49 ir 56 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad Europos Sąjungos teisei prieštarauja valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią atsisakoma pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytą teisę vairuoti, pirmiausia jei ši teisė vairuoti buvo įgyta laikantis Trečiosios direktyvos dėl vairuotojų pažymėjimų reikalavimų?
2.
Ar Europos Sąjungos teisę, pirmiausia Trečiosios direktyvos dėl vairuotojų pažymėjimų 2 straipsnį arba SESV 18, 21, 45, 49 ir 56 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad Europos Sąjungos teisei prieštarauja valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią atsisakoma pripažinti teisę suteikiantį dokumentą, kurį pagal Trečiosios direktyvos dėl vairuotojų pažymėjimų reikalavimus kita valstybė narė išdavė toje kitoje valstybėje narėje įgytos vairavimo teisės turėtojui, net jeigu ta kita valstybė narė yra nustačiusi, kad šis teisę suteikiantis dokumentas galioja ribotą laiką ir tik jos teritorijoje ir, be to, jis neatitinka vairuotojo pažymėjimo pavyzdžio, nustatyto Trečiojoje direktyvoje dėl vairuotojų pažymėjimų?
3.
Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar Europos Sąjungos teisę, pirmiausia Trečiosios direktyvos dėl vairuotojų pažymėjimų 2 straipsnį arba SESV 18, 21, 45, 49 ir 56 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad Europos Sąjungos teisei prieštarauja valstybės narės teisės nuostata, pagal kurią už motorinės transporto priemonės vairavimą gresia baudžiamoji atsakomybė, nes vairuotojas neturi teisės vairuoti, nors kitoje valstybėje narėje yra ją įgijęs pagal Trečiosios direktyvos dėl vairuotojų pažymėjimų reikalavimus, tačiau negali pateikti Trečiojoje direktyvoje dėl vairuotojų pažymėjimų nustatytą vairuotojo pažymėjimo pavyzdį atitinkančio teisę suteikiančio dokumento?
4.
Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar Europos Sąjungos teisę, pirmiausia Trečiosios direktyvos dėl vairuotojų pažymėjimų 2 straipsnį arba SESV 18, 21, 45, 49 ir 56 straipsnius, reikia aiškinti taip, kad Europos Sąjungos teisei prieštarauja valstybės narės, kurioje kandidatui vairuotojo pažymėjimui gauti, išlaikiusiam vairavimo praktikos egzaminą, paprastai išduodamas nuolatinis vairuotojo pažymėjimas, teisės nuostata, pagal kurią už administracinį nusižengimą vairuojant motorinę transporto priemonę policija gali skirti nuobaudą, nes vairuotojas, kitoje valstybėje narėje pagal Trečiosios direktyvos dėl vairuotojų pažymėjimų reikalavimus įgijęs teisę vairuoti, negali pateikti šią teisę įrodančio nuolatinio vairuotojo pažymėjimo, nes dėl toje valstybėje narėje egzistuojančių nuolatinio vairuotojo pažymėjimo išdavimo procedūros ypatumų, kuriems vairuotojas neturi jokios įtakos, nuolatinis vairuotojo pažymėjimas jam dar nebuvo išduotas, o jis turi tik oficialią pažymą, kad jis įvykdė sąlygas, reikalingas teisei vairuoti įgyti?
(1) OL L 403, p. 18.