11.7.2016
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 251/11
2016 m. balandžio 25 d. Ante Šumelj ir kt. pateiktas apeliacinis skundas dėl 2016 m. vasario 26 d. Bendrojo Teismo (antroji kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose T-546/13, T-108/14 ir T-109/14 Ante Šumelj ir kt./Europos Komisija
(Byla C-239/16 P)
(2016/C 251/14)
Proceso kalba: kroatų
Šalys
Apeliantai: Ante Šumelj, Dubravka Bašljan, Đurđica Crnčević, Miroslav Lovreković, Drago Burazer, Nikolina Nežić, Blaženka Bošnjak, Bosiljka Grbašić, Tea Tončić, Milica Bjelić, Marijana Kruhoberec, Davor Škugor, Ivan Gerometa, Kristina Samardžić, Sandra Cindrić, Sunčica Gložinić, Tomislav Polić, Vlatka Pižeta, atstovaujami advokato M. Krmek
Kita proceso šalis: Europos Komisija
Apeliantų reikalavimai
Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:
—
Patenkinti ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimus.
—
Priteisti iš kitos proceso šalies bylinėjimosi šioje ir pirmoje instancijoje išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Išanalizavę Bendrojo Teismo sprendimą, apeliantai suformulavo tokius teisinius pagrindus:
1.
Apeliantai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nenusprendęs, kad Komisiją galima kaltinti neveikimu stebint, kaip įgyvendindama Kroatijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartis, kiek tai susiję su teismo antstolio pareigybės Kroatijos teisminių institucijų sistemoje steigimu, numatytu Stojimo akto 36 straipsnyje, pagal kurį aiškiai suformuluota, kad „Komisija atidžiai stebi, kaip Kroatija vykdo visus stojimo derybų metu prisiimtus įsipareigojimus, įskaitant tuos, kurie turi būti įvykdyti prieš įstojimą ar ne vėliau kaip įstojimo dieną“, tad ji privalo tai vykdyti, ir dėl to apeliantai patyrė žalą. Vykdydama stebėseną Komisija daug dėmesio visų pirma skiria Kroatijos įsipareigojimams, prisiimtiems teisminių institucijų ir pagrindinių teisių srityje (VII priedas).
2.
Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kad sprendimo 57 punkte (priešingai teiginiams sprendimo 52 punkte) teigė, kad pagal nė vieną Stojimo akto VII priede nustatytą įsipareigojimą, kuriais remiasi ieškovai, Kroatijos Respublika neprivalėjo įsteigti teismo antstolio profesijos, ir atitinkamai Komisija, tuo remdamasi, neprivalėjo imtis Stojimo akto 36 straipsnyje numatytų priemonių, siekdama sutrukdyti panaikinti Įstatymą dėl teismo antstolių.
Kroatijos Respublikos ir Europos Sąjungos derybos truko ilgai, ir skirtingai nuo kitų skyrių, paskutinis ir daugiausiai keliantis problemų 23 skyrius parengtas atsižvelgus į geriausią Europos Sąjungos praktiką, susijusią su politiniais kriterijais, kuriais sąlygojamas Kroatijos Respublikos stojimas į Europos Sąjungą. Derybos buvo baigtos 2011 m. birželio 30 d. po to, kai Kroatijos vyriausybė 2011 m. gegužės 12 d. pateikė Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančiai valstybei narei ataskaitą apie iš 23 skyriaus išplaukiančių įsipareigojimų įgyvendinimą. Šia ataskaita Kroatijos Respublika dešimtyje punktų prisiėmė konkrečius įsipareigojimus, kuriuos ji įsipareigojo vykdyti Stojimo sutartimi (Stojimo sutarties 36 straipsnis). Įsipareigojimais Nr. 1 ir Nr. 3, kurių nuostatas (susijusias su teismo antstolių instituto įsteigimo) apeliantai cituoja per visą procesą Kroatijos Respublika aiškiai įpareigojama sukurti teismo antstolių institutą.
3.
Be to, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą (ir pažeidė teisinio saugumo principą), kai sprendimo 47–51 punktuose konstatavo, kad 1 įsipareigojimas nebuvo susijęs su konkrečia teismų reformos strategija ir veiksmų planu, galiojusiais laikotarpiu nuo derybų pabaigos iki teisės akto, reglamentuojančio teismo antstolių instituto įsteigimą, panaikinimo. Apeliantai pažymi, kad tai, jog cituojama ne 2011 metų teismų reformos strategija ir 2015 metų veiksmų planas, pagal kuriuos Kroatijos Respublika buvo įpareigota sukurti antstolių profesiją, o kita teismų reformos strategija, vėliau Komisijos minima savo dokumentuose, sukuria pavojingą precedentą, prieštaraujantį visam logika paremtam teismo aiškinimui.
4.
Toliau Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai sprendimo 55 punkte pažymėjo, kad ieškovai nepateikė jokių konkrečių argumentų, išskyrus argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, nes jie rėmėsi tokiais pažeidimais, kaip antai diskriminacija, teisės į darbą pažeidimu ir teisinio saugumo per visą procedūrą pažeidimu. Neįtikėtina, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas visiškai neatsižvelgė ir visiškai nesirėmė teisinio saugumo (teisinio tikrumo) principu, kuris, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
5.
Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad Europos Sąjungos sutarties 13 straipsnis šioje byloje nesvarbus. Tačiau veiksmai būna neteisėti ne tik tada, kai jais pažeidžiama pozityvi Sąjungos teisė, t. y. rašytinės normos, bet ir tada, kai jais pažeidžiamas bendrasis teisės principas (teisinis saugumas); Europos Sąjungos sutarties 13 straipsnio pažeidimas susijęs su šiuo atveju. Sąjungos institucine struktūra siekiama skatinti jos vertybes, siekti jos tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams bei užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą. Bendrieji teisės principai yra Sąjungos teisės sistemos dalis.
6.
Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, kad pažeisdamas Europos Sąjungos sutarties 17 straipsnį neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovai buvo paskirti, taigi įdarbinti teismo antstoliais pasibaigus deryboms dėl 23 skyriaus, t. y. parengus teismų reformą, kurios dalimi yra teismo antstoliai. Būtent dėl Kroatijos Respublikos ir Europos Sąjungos derybų dėl stojimo pabaigos, būtent dėl priimtų konkrečių priemonių, atsižvelgiant į Vienos konvencijos 26 straipsnį, apeliantams buvo suteikta teisinė garantija, kad jie galės vykdyti pasirinktą veiklą.
7.
Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nenusprendęs, kad, atsižvelgus į imperatyvias Stojimo sutarties 36 straipsnio nuostatas, Komisija turėjo užtikrinti jų įgyvendinimą ir imtis visų priemonių, reikalingų tam, kad Kroatijos Respublika vykdytų savo įsipareigojimus. Kadangi Komisija veikė ne pagal Europos Sąjungos sutarties 17 straipsnį, ji pažeidė šią nuostatą ir padarė žalą apeliantams.
8.
Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nenusprendęs, kad Kroatijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutartis buvo derybų rezultatas, taigi ja sukurtos pareigos ir ji pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir sistemą sukėlė teisinių padarinių. Nagrinėjamu atveju Stojimo sutartimi apeliantams užtikrinama teisė į darbą ir naujų veiklų, kurias vykdyti jie buvo atrinkti, sukūrimą. Atsižvelgus į Sutarties nuostatas, apeliantai galėjo teisėtai tikėtis pradėti vykdyti pareigas, į kurias jie buvo paskirti po to, kai įvykdė visus įstatyme nustatytus reikalavimus (sėkmingai išlaikė egzaminus, atsistatydino iš ankstesnių darbų, įrengė patalpas).