8.8.2016
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 287/14
2016 m. gegužės 25 d.Dextro Energy GmbH & Co. KG pateiktas apeliacinis skundas dėl 2016 m. kovo 16 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-100/15, Dextro Energy GmbH & Co. KG/Europos Komisija
(Byla C-296/16 P)
(2016/C 287/18)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Apeliantė: Dextro Energy GmbH & Co. KG, atstovaujama advokatų M. Hagenmeyer ir T. Teufer
Kita proceso šalis: Europos Komisija
Apeliantės reikalavimai
Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:
—
panaikinti visą 2016 m. kovo 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą byloje T–100/15.
Jei apeliacinis skundas būtų pripažintas pagrįstu, apeliantė prašo, kad būtų patenkinti visi reikalavimai pirmojoje instancijoje, t. y.:
1.
Panaikinti 2015 m. sausio 6 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 2015/8 (1), kuriuo atsisakoma leisti vartoti tam tikrus maisto produktų sveikumo teiginius, nesusijusius su susirgimo rizikos mažinimu ir su vaikų vystymusi ir sveikata;
2.
priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Apeliantė visų pirma kaltina Bendrąjį Teismą taikius netikslų vertinimo kriterijų:
Manydamas, kad „dėl itin sudėtingų mokslinių ir techninių faktinių aplinkybių“ būdaui kuriuo atsakovė vykdo savo diskreciją, taikoma tik piktnaudžiavimo kontrolė, Bendrasis Teismas atsisakė plačios diskrecijos kontrolės. Tačiau vykdyti šią kontrolę turi Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas. Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo vertinimas neapsiriboja paprasta galimo atsakovės piktnaudžiavimo vykdant savo diskreciją kontrole. Priešingai, Sąjungos teismas turi patikrinti ar atsakovė tinkamai aiškino Sąjungos teisės aktų leidėjo reikalavimus, įtvirtintus Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 18 straipsnio 4 dalyje ir ar, atsižvelgiant į šias nuostatas, ji tinkamai vykdė savo diskreciją. Teismų kontrolė taip pat turi būti taikoma bet kokiai piktnaudžiavimo įgaliojimais formai. Ši kontrolė nebuvo taikoma dėl „kitų teisėtų ir nagrinėjamam klausimui reikšmingų aplinkybių“ suskirstymo hierarchine tvarka ir klaidingo vertinimo.
Be to, apeliantė tvirtina, kad buvo pažeista Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 18 straipsnio 4 dalis ir nurodo tris pagrindus:
Pirma, ji mano, kad atsisakymas leisti ginčijamus sveikumo teiginius grindžiamas atsakovės vertinimo klaidomis. Jos manymu, šis požiūris visų pirma išplaukia iš hierarchijos, numatytos Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 18 straipsnio 4 dalyje, kiek tai susiję su teisėtomis ir reikšmingomis aplinkybėmis. Bet koks atsižvelgimas į teisėtą ir reikšmingą aplinkybę negali pateisinti neatsižvelgimo į objektyviai tikslią ir pakankamai moksliškai pagrįstą informaciją. Apeliantės teigimu iš reglamento 17 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios aplinkybės negali būti „pagrindinis aspektas“, į kurį reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl leidimo. „Pagrindinis aspektas“, į kurį reikia atsižvelgti dėl sveikumo teiginių, jos nuomone, turi būti „mokslinis pagrindimas“. Šis hierarchinis suskirstymas pateiktas ir Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 18 straipsnio 4 dalyje. Institucijos nuomonė joje nurodyta pirmoje vietoje.
Antra, apeliantė mano, kad atsakovė netinkamai vykdė diskreciją, išplaukiančią iš Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 18 straipsnio 4 dalies, nes ji klaidingai rėmėsi principu, kad apeliantės teiginiai galėjo pasiųsti „vartotojams prieštaringą ir dviprasmišką žinią“. Jos teigimu įrodyto gliukozės poveikio nurodymas nereiškia nei, kad reikia ją vartoti ar vartoti cukrų, nei kad nėra jokios trečiųjų asmenų rekomendacijos, patariančios mažinti cukraus vartojimą. Todėl nėra prieštaravimo, juo labiau, kad prašymuose nurodomi sveiki ir ištvermingi bei aktyvūs vyrai ir moterys.
Trečia, apeliantė mano, kad atsakovė padarė kitą vertinimo klaidą dėl Reglamento (EB) Nr. 1924/2006 18 straipsnio 4 dalies, klaidingai manydama, kad apeliantės teiginiai yra dviprasmiški ir klaidinantys. Tam, kad protingas ir informuotas vartotojas būtų suklaidintas, reikia, kad apeliantės sveikumo teiginiai būtų melagingi. Tačiau jos nuomone taip nėra.
Be to, apeliantė nurodo proporcingumo principo pažeidimą:
Apeliantė mano, kad atsisakydama leisti sveikumo teiginius, atsakovė pažeidė proporcingumo principą. Jos teigimu, kai atsakovė vykdo savo diskreciją, ji, kaip Sąjungos institucija, privalo laikytis proporcingumo principo, įtvirtinto ESS 5 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje. Jei visuotinai pripažinti maistingumo ir sveikumo principai yra vienintelis atsisakymo leisti apeliantės sveikumo teiginius pagrindas, tai, apeliantės teigimu, yra proporcingumo principo pažeidimas. Iš tiesų, jos teigimu bendrieji principai neįpareigoja atmesti prašymus, bet veikiau lemia naudojimo sąlygas ir ženklinimo taisykles taikant mažiau griežtas priemones. Be to, apeliantė mano, kad reikia atsižvelgti į tai, kad net sveikumo ir maistingumo požiūriu visiškas objektyviai tikslios ir pakankamai moksliškai pagrįstos informacijos draudimas be jokių išimčių atsisakant juos leisti nėra tinkama priemonė pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį.
Galiausiai, apeliantė nurodo vienodo požiūrio principo pažeidimą:
Apeliantė mano, kad atsisakymas leisti prašomus sveikumo teiginius akivaizdžiai pažeidžia vienodo požiūrio principą. Jos teigimu, atsakovė nevienodai vertina leidimus esant panašioms situacijoms, nors nėra jokios objektyvios priežasties, pateisinančios nevienodą vertinimą.
(1) OL L 3, p. 6.