8.4.2019
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 131/11
2019 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas byloje (Općinski Sud u Rijeci (Kroatija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Anica Milivojević/Raiffeisenbank St. Stefan-Jagerberg-Wolfsberg eGen
(Byla C-630/17) (1)
(Prašymas priimti prejudicinį sprendimą - SESV 56 ir 63 straipsniai - Laisvė teikti paslaugas - Laisvas kapitalo judėjimas - Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį negalioja su leidimo neturinčiu kreditoriumi sudarytos paskolos sutartys, turinčios tarptautinių elementų - Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 - 17 straipsnio 1 dalis - Siekiant teikti turistų apgyvendinimo paslaugas fizinio asmens sudaryta paskolos sutartis - Sąvoka „vartotojas“ - 24 straipsnio 1 punktas - Išimtinė jurisdikcija, susijusi su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą - Ieškinys dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir hipotekos įrašo į nekilnojamojo turto registrą panaikinimo)
(2019/C 131/13)
Proceso kalba: kroatų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Općinski Sud u Rijeci
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovė: Anica Milivojević
Atsakovė: Raiffeisenbank St. Stefan-Jagerberg-Wolfsberg eGen
Rezoliucinė dalis
1.
SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, dėl kurio, be kita ko, paskolos sutartys ir tokiomis sutartimis grindžiami teisiniai dokumentai, sudaryti tos valstybės narės teritorijoje skolininkų ir kreditorių, įsisteigusių kitoje valstybėje narėje ir neturinčių pirmosios valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų išduoto leidimo vykdyti veiklą tos valstybės teritorijoje, negalioja nuo sudarymo momento, net jeigu jie buvo sudaryti prieš įsigaliojant šiam teisės aktui.
2.
Pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 4 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį kilus ginčams dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių, patenkančių į šio reglamento taikymo sritį, skolininkams prieš šios valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų išduoto leidimo vykdyti veiklą tos valstybės teritorijoje neturinčius kreditorius leidžiama pareikšti ieškinį tos valstybės, kur tie kreditoriai turi registruotą buveinę, teismuose arba skolininkų nuolatinės gyvenamosios vietos ar buveinės vietos teismuose, o jurisdikciją nagrinėti tokių kreditorių jų skolininkams pareikštus ieškinius turi tik tos valstybės, kur tie skolininkai turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę, teismai, ir nesvarbu, ar pastarieji yra vartotojai, ar profesionalai.
3.
Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad skolininkas, kuris paskolos sutartį sudarė siekdamas atlikti nekilnojamojo turto, kuris yra jo būstas, renovacijos darbus tam, kad, be kita ko, ten teiktų turistų apgyvendinimo paslaugas, negali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nebent atsižvelgiant į visas sandorio, dėl kurio buvo sudaryta sutartis, aplinkybes aišku, kad jo ir tos profesinės veiklos ryšys yra toks silpnas, jog akivaizdu, kad ši sutartis buvo sudaryta iš esmės siekiant privačių tikslų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
4.
Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ieškinys dėl hipotekos nekilnojamajam turtui įrašo nekilnojamojo turto registre panaikinimo yra ieškinys, kurio „dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tačiau į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka ieškinys dėl paskolos sutarties ir notarinio akto, susijusio su hipoteka, kuria užtikrinami iš šios sutarties kylantys kreditiniai reikalavimai, pripažinimo negaliojančiais.
(1) OL C 22, 2018 01 22.
Full & Egal Universal Law Academy