GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2018 m. spalio 3 d. ( 1 )
Byla C‑168/17
SH
prieš
TG,
dalyvaujant
UF
(Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės atsižvelgiant į padėtį Libijoje – Reglamentas Nr. 204/2011 – 5 straipsnio 2 dalis – Draudimas leisti Reglamento III priede išvardytiems asmenims naudotis lėšomis – 12 straipsnis – Reikalavimų netenkinimo sąlyga – 9 straipsnis – Mokėjimai nukrypstant nuo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo – Grupė sutarčių, sudarytų siekiant suteikti banko garantiją subjektui, įtrauktam į Reglamento III priede pateiktą sąrašą“
1.
Prašymu priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio teikiama ši išvada, Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pateikė Teisingumo Teismui kelis klausimus dėl 2011 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje ( 2 ) 5 straipsnio 2 dalies, 9 ir 12 straipsnių ir Reglamento 2016/44 ( 3 ) 17 straipsnio išaiškinimo. Šie klausimai kilo nagrinėjant dviejų Sąjungoje įsteigtų bankų, SH ir TG, ginčą dėl komisinių ir kitų garantinių mokesčių, kuriuos pirmasis bankas turi mokėti antrajam bankui pagal dvi priešpriešinės garantijos suteikimo sutartis, kuriomis užtikrinamas vieno Libijos banko garantinių įsipareigojimų Libijos įstaigai įvykdymas pagal šios įstaigos ir Vengrijos įmonės sudarytą viešojo pirkimo sutartį, sumokėjimo.
I. Teisinis pagrindas
2.
2011 m. vasario 28 d. Taryba priėmė Sprendimą 2011/137/BUSP ( 4 ). Vadovaujantis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija 1970 (2011) (toliau – JT ST 1970 (2011)) ( 5 ) ir vėlesnėmis rezoliucijomis, šiame sprendime nustatytas ginklų embargas, uždrausta vidaus represijoms naudojama įranga, taip pat nustatyti ribojimai priimti ir įšaldyti tam tikrų asmenų ir subjektų, susijusių su rimtais Libijos žmonių žmogaus teisių pažeidimais, įskaitant dalyvavimą vykdant tarptautinę teisę pažeidžiančius išpuolius prieš civilius gyventojus ir gamybos įrenginius, lėšas ir ekonominius išteklius ( 6 ).
3.
2011 m. kovo 2 d. Taryba, siekdama nustatyti būtinas priemones embargui įgyvendinti, priėmė Reglamentą Nr. 204/2011.
4.
Šio reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įšaldomos visos II ir III prieduose išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios, jų valdomos, turimos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai.“ ( 7 ) Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta: „II ir III prieduose išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms arba jų naudai draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai leisti naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais.“ ( 8 ) To paties straipsnio 3 dalyje išdėstyta: „Draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nesilaikyti arba dėl kurios tiesiogiai ar netiesiogiai nesilaikoma 1 ir 2 dalyse nurodytų priemonių.“
5.
Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyta: „5 straipsnio 2 dalis netaikoma įšaldytų sąskaitų papildymui: a) palūkanomis arba kitomis dėl šių sąskaitų atsirandančiomis pajamomis; arba b) mokėjimais pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, kurie buvo sudaryti arba atsirado iki dienos, kurią Sankcijų komitetas, Saugumo Taryba arba Taryba 5 straipsnyje nurodytą fizinį ar juridinį asmenį, subjektą ar organizaciją nurodė įtraukti į sąrašą, jei visos tokios palūkanos, kitos pajamos ir mokėjimai įšaldyti pagal 5 straipsnio 1 dalį.“ ( 9 )
6.
Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio pradinėje redakcijoje buvo nurodyta: „Nepatenkinami jokie Libijos [v]yriausybės, arba asmenų ar subjektų, pateikusių ieškinį jos vardu ar jos naudai, ieškiniai, įskaitant ieškinius dėl kompensavimo arba kitus tokios rūšies ieškinius, pavyzdžiui, priešpriešinius ieškinius arba ieškinius pagal garantiją, susijusius su sutartimi ar sandoriu, kurio vykdymui tiesioginį ar netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo taikomos priemonės, nustatytos pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 1970 (2011), įskaitant Sąjungos ar bet kurios valstybės narės priemones, nustatytas įgyvendinant atitinkamus Saugumo Tarybos sprendimus, pagal jų reikalavimus arba su jais susijusias, arba priemones, numatytas šiame reglamente.“ Šis straipsnis buvo du kartus iš dalies pakeistas ( 10 ), antrą kartą – Reglamentu Nr. 45/2014 ( 11 ). Reglamento Nr. 204/2011, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 45/2014, 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Netenkinami jokie su sutartimi arba sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, susiję reikalavimai dėl žalos atlyginimo arba kiti tos rūšies reikalavimai, pavyzdžiui, reikalavimai dėl kompensacijos ar dėl garantijos suteikimo, visų pirma reikalavimai pratęsti arba apmokėti įsipareigojimą, susijusį su obligacijomis, garantiją ar žalos atlyginimo įsipareigojimą, ypač finansinę garantiją ar finansinį žalos atlyginimo įsipareigojimą, neatsižvelgiant į tai, kokia būtų jų forma, pateikti: a) II arba III prieduose išvardytų nustatytų asmenų, subjektų arba organizacijų; b) kitų Libijos asmenų, subjektų arba organizacijų, įskaitant Libijos [v]yriausybę; c) asmenų, subjektų arba įstaigų, veikiančių a arba b punktuose nurodytų asmenų, subjektų ar organizacijų vardu arba jų naudai.
2. Visuose procesiniuose veiksmuose dėl reikalavimo vykdymo pareiga įrodyti, kad 1 dalimi nedraudžiama tenkinti reikalavimą, tenka to reikalavimo vykdymo siekiančiam asmeniui.“
7.
Reglamentas Nr. 204/2011 nuo 2016 m. sausio 20 d. pakeistas Reglamentu 2016/44. Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio tekstas be jokių pakeitimų buvo perkeltas į Reglamento 2016/44 17 straipsnį.
II. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme.
8.
Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas faktines aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip išdėstyta toliau.
9.
2009 m. liepos 7 d. užsakovė Libyan Housing and Infrastructure Board (toliau – HIB), Libijos subjektas, ir rangovė UF, pagal Vengrijos teisę įsteigta bendrovė (palaikyti ieškovės reikalavimų į pagrindinę bylą įstojusi šalis), sudarė sutartį dėl viešosios infrastruktūros plėtros Zavijos regione (Libija).
10.
Pagal šią sutartį HIB pareikalavo, kad UF suteiktų dvi banko garantijas: išankstinio mokėjimo, kurį UF buvo gavusi iš HIB, grąžinimo garantiją (toliau – APG garantija) ir tinkamo sutarties įvykdymo garantiją (toliau – PG garantija). HIB paprašė, kad šias garantijas jos naudai suteiktų Libijos bankas Sahara Bank. Šis paprašė, kad TG (atsakovė pagrindinėje byloje) suteiktų priešpriešinę garantiją ir išduotų akredityvą, o TG savo ruožtu paprašė priešpriešinės garantijos iš SH (ieškovės pagrindinėje byloje).
11.
2009 m. spalio 16 d. SH ir UF sudarė sutartį, pagal kurią SH įsipareigojo suteikti priešpriešinę garantiją TG (toliau – SH APG priešpriešinė garantija), kuria užtikrinama priešpriešinė garantija, kurią TG privalėjo suteikti Sahara Bank (toliau – TG APG priešpriešinė garantija) mainais už Libijos banko APG garantiją, suteiktą HIB. Vykdant šią sutartį, 2009 m. lapkričio 20 d. TG naudai buvo suteikta SH APG priešpriešinė garantija 69499610 LYD sumai; ji galiojo iki 2013 m. rugsėjo 14 d. Tada, 2009 m. lapkričio 24 d., buvo suteikta TG APG priešpriešinė garantija Sahara Bank naudai; ji galiojo iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.
12.
2009 m. spalio 16 d. SH ir UF sudarė sutartį, kuria SH įsipareigojo suteikti priešpriešinę garantiją TG naudai (toliau – SH PG priešpriešinė garantija), kuria užtikrinamas neatšaukiamas akredityvas, kurį TG privalėjo suteikti bankui Sahara Bank (toliau – TG PG priešpriešinė garantija) mainais už Libijos banko PG garantiją HIB naudai. Vykdant šią sutartį, 2009 m. gruodžio 16 d. TG naudai buvo suteikta SH PG priešpriešinė garantija 6567000 EUR sumai; ji galiojo iki 2014 m. liepos 15 d. Tada, 2009 m. gruodžio 17 d., Sahara Bank naudai buvo suteikta TG PG priešpriešinė garantija, kuri galiojo iki 2014 m. birželio 30 d.
13.
Pagal SH ir TG susitarimus, susijusius su TG APG priešpriešinės garantijos ir TG PG priešpriešinės garantijos suteikimu, SH įsipareigojo grąžinti TG sumas, kurias ji buvo sumokėjusi Sahara Bank, ir jai kas ketvirtį mokėti 1,30 % metinį komisinį mokestį.
14.
SH savo įsipareigojimą sumokėti TG įvykdė iki 2011 m. kovo mėn.
15.
2011 m. kovo 2 d. buvo priimtas Reglamentas Nr. 204/2011. HIB ir Sahara Bank buvo įtraukti į šio reglamento III priede pateiktą sąrašą ir jame liko atitinkamai iki 2014 m. sausio 29 d. ( 12 ) ir 2011 m. rugsėjo 2 d. ( 13 )
16.
2012 m. gruodžio 20 d. SH ir TG pasirašė susitarimo memorandumą, kuriuo siekė sureguliuoti savo santykius, atsižvelgdamos į Reglamento Nr. 204/2011 priėmimo pasekmes. Tą pačią dieną jos su banku depozitaru sudarė trišalę deponavimo sutartį (toliau – deponavimo sutartis). Remiantis šios sutarties V straipsniu, deponuotų lėšų sumos ( 14 ) turėjo būti sumokėtos TG tuo atveju, jeigu HIB būtų išbraukta iš sąrašo iki SH APG ir PG priešpriešinių garantijų ir akredityvo galiojimo pabaigos datos (atitinkamai 2013 m. rugsėjo 14 d. ir 2014 m. liepos 15 d.). Priešingu atveju atitinkamos sumos būtų buvusios sugrąžintos SH. Taigi SH ir toliau reguliariai mokėjo TG APG ir PG priešpriešinių garantijų sumas į deponavimo sąskaitą.
17.
Gavęs HIB prašymą, Sahara Bank ne kartą ragino vykdyti TG APG priešpriešinę garantiją. TG atsisakė tai daryti, grįsdama tuo, kad prašymas yra neteisėtas. 2013 m. balandžio 22 d. galutine nutartimi Fővárosi Ítélőtábla (sostinės Budapešto regioninis apeliacinis teismas, Vengrija) uždraudė TG atlikti mokėjimus Sahara Bank tol, kol pastarasis liks Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktame sąraše.
18.
2013 m. sausio 10 d. TG pareikalavo vykdyti SH APG priešpriešinę garantiją. SH prašymą atmetė, nes vis dar buvo taikomos ribojamosios priemonės.
19.
2013 m. rugsėjo 14 d. SH APG priešpriešinė garantija nustojo galioti. 2014 m. liepos 17 d. taip pat nustojo galioti SH PG priešpriešinė garantija ir nebuvo pateiktas joks prašymas ją vykdyti. Todėl SH paprašė TG sutikimo leisti naudotis deponuotomis sumomis pateikiant atitinkamą pareiškimą bankui depozitarui. Tačiau TG atsisakė pateikti tokį pareiškimą.
20.
Tuomet SH kreipėsi į teismą, kad pasiektų, kad būtų vykdomi TG įsipareigojimai pagal deponavimo sutartį. Pateiktame priešpriešiniame ieškinyje ( 15 ) TG pareikalavo įpareigoti SH sumokėti su nagrinėjamų priešpriešinių garantijų suteikimu susijusias išlaidas, taip pat sugrąžinti sumas, kurios jau buvo sumokėtos bankui Sahara Bank ( 16 ).
21.
Pirmosios instancijos teismas patenkino SH reikalavimą ir sutiko leisti naudotis jos naudai deponuotomis sumomis. Šiuo klausimu paskelbtas teismo sprendimas tapo galutinis. Priešpriešinį ieškinį šis teismas atmetė, kiek jis susijęs su sumomis, kurias TG sumokėjo Sahara Bank, ir patenkino jo dalį, susijusią su komisiniais mokesčiais už garantiją, kuriuos SH turėjo mokėti TG. Minėto teismo manymu, šie komisiniai mokesčiai yra atlygis už juridinio asmens, įsteigto pagal Vengrijos teisę, suteiktą paslaugą ir į Reglamento Nr. 204/2011 taikymo sritį nepatenka. Taigi SH buvo įpareigota sumokėti TG 1352713,04 EUR sumą, įskaitant palūkanas. SH, UF ir TG apskundė šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.
22.
Apeliaciniame procese pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo iš dalies pakeistas, o priešpriešinis ieškinys visiškai atmestas. Apeliacinis teismas nusprendė, kad, pirma, šis prašymas nepagrįstas atsižvelgiant į deponavimo sutartį, kuria buvo iš dalies pakeisti pradiniai SH ir TG susitarimai, ir, antra, dėl ribojamųjų priemonių taikymo HIB atžvilgiu TG negalėjo suteikti jokių garantijų, todėl neturėjo teisės į tai, kad atitinkamos išlaidos būtų padengtos. TG prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pateikė kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo.
23.
Šis teismas mano, kad siekiant nustatyti, ar, atsižvelgiant į sutarčių, sudarytų siekiant suteikti banko garantijas HIB, grandinę, TG turi teisę į išlaidų, kylančių dėl su SH reikalavimu susijusių priešpriešinių garantijų, apmokėjimą, reikia išaiškinti Sąjungos teisę ir, visų pirma, Reglamento Nr. 204/2011 5 ir 12 straipsnius, galbūt jo 9 straipsnį, taip pat Reglamento 2016/44 5, 9 ir 17 straipsnius.
24.
Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad pagrindinės bylos šalys kreipėsi į Europos Komisiją (Užsienio politikos priemonių tarnyba, Investicijų planas Europai (IPE)), siekdamos gauti teisinį padėties įvertinimą. 2013 m. lapkričio 18 d. IPE pateikė teisinę nuomonę, kurioje nurodė, kad, veikiant teisingai, lėšų nereikėjo nei tiesiogiai ar netiesiogiai perduoti naudotis HIB, nei panaudoti jų jos naudai, kadangi ši įstaiga buvo įtraukta į Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktą sąrašą. 2014 m. kovo 10 d. Prancūzijos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje prašymu IPE pateikė antrą nuomonę, kurioje „prašymą įvykdyti garantiją“ atskyrė nuo „mokėjimo pagal garantiją“. Pasak IPE, jeigu Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnis būtų netaikytinas, „prašymas įvykdyti garantiją“ į sąrašą įtrauktos organizacijos naudai gali būti priimtas, tačiau „mokėjimas pagal garantiją“ negali būti vykdomas, jei ta organizacija patenka į Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo sritį, nebent toks mokėjimas gali būti atliktas pagal to reglamento 9 straipsnį.
25.
Šiomis aplinkybėmis 2017 m. kovo 23 d. nutartimi Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar į Reglamento Nr. 204/2011 arba atitinkamai į Reglamento 2016/44 taikymo sritį patenka toliau nurodytos pareigos atlikti su garantija susijusius mokėjimus pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartis, kurios yra tam tikros sutarčių grupės dalis ir kurios sudarytos siekiant, kad [HIB] naudai būtų suteikta banko garantija, kai:
1.1)
pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį Europos Sąjungoje įsteigtas bankas privalo atlikti mokėjimus Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktame draudimus nustatančiame sąraše nurodytam Libijos bankui;
1.2)
pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį Europos Sąjungoje įsteigtas bankas privalo atlikti mokėjimus Libijos bankui, kuris nenurodytas Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktame draudimus nustatančiame sąraše, tačiau banko garantija suteikta HIB, kuri įtraukta į minėtą sąrašą, naudai;
1.3)
Reglamentu Nr. 45/2014 padarius Reglamento Nr. 204/2011 pakeitimų, pagal Reglamentą Nr. 204/2011 draudžiama atlikti tiesioginius arba netiesioginius mokėjimus Libijos subjektams;
1.4)
pareiga atlikti su garantija susijusius mokėjimus kyla iš priešpriešinės garantijos suteikimo sutarties, kuri sudaryta egzistuojant santykiams tarp Europos Sąjungoje įsteigtų bankų, kuri yra tam tikrų sutarčių grupės dalis ir kuri sudaryta siekiant suteikti banko garantiją HIB naudai;
1.5)
su garantija susijusių mokėjimų suma apskaičiuojama pasibaigus garantijos galiojimo laikotarpiui ir vykstant teismo procesui, jau įsigaliojus Reglamentui 2016/44?
2.
Jeigu būtų pripažinta, kad 1.1 ir 1.2 punktuose nurodyta pareiga atlikti su garantija susijusius mokėjimus patenka į reglamento taikymo sritį, ar galima laikyti, kad prie Reglamento Nr. 204/2011 III priede išvardytų juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai naudojamų lėšų priskirtini Libijos bankui, kuris taip pat tam tikrą laiką buvo įrašytas į III priede pateiktą draudimus nustatantį sąrašą, atlikti su garantija susiję mokėjimai, skirti užtikrinti, kad HIB naudai būtų suteikta išankstinio mokėjimo grąžinimo garantija ir tinkamo sutarties įvykdymo garantija?
3.
Ar, Reglamentu Nr. 45/2014 padarius Reglamento Nr. 204/2011 pakeitimų (1.3 punktas), Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad reikalavimai dėl garantijos tiesiogiai ar netiesiogiai apima su mokėjimais ir išlaidomis – atlikti šiuos mokėjimus ir atlyginti šias išlaidas reikalauja Libijos bankas, o pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį juos dengia Europos Sąjungoje įsteigtas bankas – susijusius reikalavimus?
4.
Ar asmeniu arba subjektu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 45/2014, 1 dalies c punktą, t. y. asmeniu arba subjektu, veikiančiu minėto 12 straipsnio 1 dalies a arba b punktuose nurodytų asmenų, subjektų ar organizacijų vardu arba jų naudai, reikia laikyti Europos Sąjungoje įsteigtą banką, kuris pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį, kuri yra tam tikros sutarčių grupės dalis ir sudaryta siekiant, kad HIB naudai būtų suteikta banko garantija, privalo atlikti su garantija susijusius mokėjimus Libijos subjektui (1.4 punktas)? Ar reikalavimai dėl su garantija susijusių mokėjimų, kuriuos atlikti šis bankas reikalauja iš kito Europos Sąjungoje įsteigto banko, reiškia tiesioginius ar netiesioginius reikalavimus dėl garantijos?
5.
Ar Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnyje nurodyta išimtis gali būti taikoma bet kokiam mokėjimui?
6.
Ar, atsižvelgiant į tai, kad su garantija susijusių mokėjimų suma apskaičiuojama įsigaliojus Tarybos reglamentui 2016/44, kuriuo panaikintas Reglamentas Nr. 204/2011, tačiau kuriame paliktos iš esmės tokios pačios nuostatos (1.5 punktas), Reglamentas 2016/44 turi būti taikomas sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, o šio reglamento 17 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad reikalavimai dėl garantijos tiesiogiai ar netiesiogiai apima su mokėjimais ir išlaidomis – atlikti šiuos mokėjimus ir atlyginti šias išlaidas reikalauja Libijos bankas, o pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį juos dengia Europos Sąjungoje įsteigtas bankas – susijusius reikalavimus? Ar asmeniu arba subjektu, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 17 straipsnio 1 dalies c punktą, t. y. asmeniu arba subjektu, veikiančiu minėto 17 straipsnio 1 dalies a arba b punkte nurodytų asmenų, subjektų ar organizacijų vardu arba jų naudai, reikia laikyti Europos Sąjungoje įsteigtą banką, kuris pagal priešpriešinės garantijos suteikimo sutartį, kuri yra tam tikros sutarčių grupės dalis ir kuri sudaryta siekiant, kad HIB naudai būtų suteikta banko garantija, privalo atlyginti su garantija susijusius mokėjimus Libijos subjektui? Ar reikalavimai dėl su garantija susijusių mokėjimų, kuriuos atlikti šis bankas reikalauja iš kito Europos Sąjungoje įsteigto banko, reiškia tiesioginius ar netiesioginius reikalavimus dėl garantijos?“
26.
UF, SH, TG, Vokietijos, Italijos ir Vengrijos vyriausybės bei Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį ir, išskyrus Italijos vyriausybę, pateikė žodines pastabas 2018 m. balandžio 23 d. įvykusiame posėdyje.
III. Teisinis vertinimas
A. Pirminės pastabos
27.
Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Kúria (Aukščiausiasis Teismas) neturi jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad priešpriešinių garantijų taikymas – taikymas, kuris niekada neįvyko ir daugiau nėra įmanomas, nes baigėsi priešpriešinių garantijų galiojimo laikas, – buvo uždraustas pagal Reglamentą Nr. 204/2011, bent jau tuo laikotarpiu, kuriuo HIB buvo įtraukta į sąrašą. Taigi šiuo klausimu į Teisingumo Teismą nesikreipta.
28.
Tačiau Kúria (Aukščiausiasis Teismas) klausia Teisingumo Teismo, kaip, taikant Sąjungos priimtas embargo priemones Libijai, turėtų būti vertinami:
–
Europos Sąjungoje įsteigto banko mokėjimai Libijos bankui, įrašytam į Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktą sąrašą, kuriais siekta padengti su į tokį sąrašą taip pat įtrauktai organizacijai suteikta garantija susijusius atidėtus mokėjimus,
–
Europos Sąjungoje įsteigto banko mokėjimai Libijos bankui, neįrašytam į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III prieduose pateiktus sąrašus, kuriais siekta padengti su į tokį sąrašą taip pat įtrauktai organizacijai suteikta garantija susijusius atidėtus mokėjimus,
–
Europos Sąjungoje įsteigto banko mokėjimai kitam Sąjungos bankui, kuriais siekta padengti su į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III prieduose pateiktus sąrašus neįrašytam Libijos bankui suteikta priešpriešine garantija susijusius mokėjimus, kurių sumos susidarė suteikiant garantiją subjekto, kuris po garantijos išleidimo buvo įtrauktas į tuos sąrašus, naudai.
29.
Teisingumo Teismui teks nustatyti, ar kiekvienos iš šių kategorijų mokėjimai patenka į Reglamentu Nr. 204/2011 arba Reglamentu 2016/44 nustatytų draudimų taikymo sritį.
30.
Tačiau nacionalinis teismas (Kúria (Aukščiausiasis Teismas) arba bylą iš esmės nagrinėjantis teismas) turi nustatyti, ar, vadovaujantis SH ir TG sudarytomis priešpriešinės garantijos sutartimis, indėlio sutartimi ir šioms sutartims taikytina teise, TG turi teisę į tai, kad SH atliktų mokėjimus, susijusius su jos pačios nurodymu suteiktomis priešpriešinėmis garantijomis (arba kaip nors atlygintų žalą, arba sumokėtų kompensaciją už nepagrįstą praturtėjimą), už laikotarpį, kurį HIB buvo įtraukta į Reglamento Nr. 204/2011 III priedo sąrašą, nepaisant to, kad jos pavadinimas iš to sąrašo, kiek tai susiję su TG APG priešpriešine garantija, buvo išbrauktas tik pasibaigus šios garantijos galiojimui, ir nepaisant to, kad pritaikius ribojamąsias priemones iš dalies pasikeitė TG patiriama garantijos vykdymo rizika.
B. Pirmojo prejudicinio klausimo 1.1 punktas ir antrasis prejudicinis klausimas: Europos Sąjungoje įsteigto banko mokėjimai Libijos bankui, įrašytam į Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktą sąrašą, atliktini taikant atidėjimą ir susiję su garantijos suteikimo į tokį sąrašą taip pat įtrauktam subjektui išlaidomis
31.
Pirmojo prejudicinio klausimo 1.1 punktu, kuris turi būti nagrinėjamas kartu su antruoju prejudiciniu klausimu, kiek jis susijęs su minėtu 1.1 punktu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, išlaidos ( 17 ), kurias TG privalėjo apmokėti Sahara Bank už HIB naudai suteiktas APG ir PG garantijas laikotarpiu, kuriuo Sahara Bank buvo įrašytas į sąrašą, patenka į Reglamento Nr. 204/2011 arba Reglamento 2016/44 taikymo sritį ir jų atžvilgiu pagal atitinkamų minėtų reglamentų nuostatas buvo taikomas draudimas.
32.
Visų pirma reikėtų pažymėti, kad, kadangi tai yra mokėjimai, kurie turėjo būti atlikti tuo metu, kai galiojo Reglamentas Nr. 204/2011, ir kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, tuo metu, kai turėjo būti atlikti, tie mokėjimai pateko į Sąjungos embargo priemonių Libijai taikymo sritį, siekiant atsakyti į minėto teismo pateiktą klausimą, svarbus tiktai Reglamentas Nr. 204/2011.
33.
Atsižvelgiant į tai, minėti mokėjimai gali patekti į šio reglamento taikymo sritį, jeigu atitinka vieną iš jo 5 straipsnio 2 dalyje numatytų atvejų, t. y. jeigu juos atliekant asmenims, subjektams arba organizacijoms, išvardytiems minėto reglamento II ir III prieduose, suteikiama galimybė tiesiogiai ar netiesiogiai „naudotis“ lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba tos lėšos ar ekonominiai ištekliai būtų „panaudoti“ tų subjektų naudai.
34.
Todėl nėra jokių abejonių dėl to, kad jeigu mokėjimai, kuriuos Sąjungoje įsteigtas bankas privalo atlikti tuose prieduose įvardytam subjektui, kad padengtų garantijos suteikimo išlaidas, yra atliekami, jais suteikiama galimybė „tiesiogiai naudotis lėšomis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalį, todėl jie patenka į šio reglamento taikymo sritį. Kaip jau yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, aplinkybė, kad šie mokėjimai yra vykdomi sudarant sandorį, kuriam būdinga paslaugos ir atlygio ekonominė pusiausvyra, ir kad jie yra veiksmai, kuriais vykdoma sutartis, sudaryta prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 204/2011, savaime nėra pagrindas netaikyti jiems šio reglamento ir jame nustatytų draudimų ( 18 ).
35.
Blogiausiu atveju kyla klausimas, ar šie mokėjimai galėjo būti atlikti įmokant į Sahara Bank sąskaitą, įšaldytą pagal Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį to reglamento 5 straipsnio 2 dalis netaikoma mokėjimams, kurie turi būti atliekami pagal sutartis, sudarytas iki tos dienos, kai gavėjas įtraukiamas į to reglamento II ir III prieduose minimus sąrašus, su sąlyga, kad tos sutartys taip pat yra įšaldomos. Dėl tokio klausimo svarbos sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje darau nuorodą į atsakymą į penktąjį prejudicinį klausimą, kuris susijęs su Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio aiškinimu.
C. Pirmojo prejudicinio klausimo 1.2 punktas ir antrasis prejudicinis klausimas: Europos Sąjungoje įsteigto banko mokėjimai Libijos bankui, įrašytam į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III prieduose pateiktus sąrašus, atliktini taikant atidėjimą ir susiję su garantijos suteikimo į tokius sąrašus taip pat įtrauktam subjektui išlaidomis
36.
Pirmojo prejudicinio klausimo 1.2 punktu, kuris turi būti vertinamas kartu su antruoju prejudiciniu klausimu, kiek jis susijęs su minėtu 1.2 punktu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, mokėjimai, kuriuos TG privalėjo atlikti bankui Sahara Bank už APG ir PG garantijų suteikimą HIB naudai po to, kai „Sahara Bank“ buvo išbrauktas iš Reglamento Nr. 204/2011 III priedo, patenka į to reglamento arba Reglamento 2016/44 taikymo sritį ir yra draudžiami. Dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šios išvados 32 punkte, pateikiant atsakymą į šį klausimą, svarbus yra tiktai Reglamentas Nr. 204/2011.
37.
Mokėjimais, kuriuos Sąjungoje įsteigtas bankas privalo atlikti Libijos juridiniam asmeniui, kuris nėra įtrauktas į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III priedų sąrašus, kitaip nei pirmojo prejudicinio klausimo 1.1 punkte nurodytu atveju, jeigu jie įvykdomi, nėra suteikiama galimybė „tiesiogiai naudotis lėšomis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalį.
38.
Vertinant tai, ar, kaip nurodyta toje pačioje nuostatoje, tais mokėjimais suteikiama galimybė „netiesiogiai naudotis“ ( 19 ) lėšomis, reikia pasakyti, kad taip gali būti, jeigu mokamos sumos pervedamos tam tikram fiziniam asmeniui, subjektui ar organizacijai, įtrauktiems į minėtus sąrašus, arba jeigu tarp vieno iš šių subjektų ir mokėjimą gaunančio Libijos juridinio asmens egzistuoja teisinė ar finansinė sąsaja (pvz., nuosavybės ar valdymo santykis) ( 20 ), todėl turėtų būti laikoma, kad tas subjektas įgyja teisę disponuoti minėtomis sumomis.
39.
Vis dėlto norėčiau atmesti galimybę, kad vienas iš šių atvejų yra pagrindinės bylos aplinkybėmis. Iš tikrųjų, pirma, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamų mokėjimų sumos yra skirtos padengti su garantijos suteikimu susijusioms banko patirtoms išlaidoms ir jomis atlyginama už banko suteiktas paslaugas, iš principo jos turėtų likti to banko kasose. Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų galutinai atmesti tokią aplinkybę, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar HIB buvo kokiu nors būdu leista naudotis sumomis, kurias TG sumokėjo Sahara Bank, kad padengtų APG ir PG garantijų suteikimo HIB išlaidas.
40.
Antra, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar Sahara Bank ir HIB sieja toks ryšys, koks yra aprašytas šios išvados 38 punkte. Vis dėlto net ir tokiu atveju nacionalinis teismas turi patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra.
41.
Atmetus galimybę, kad buvo leista tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis lėšomis, reikia išnagrinėti, ar šiuos mokėjimus galima laikyti lėšų „naudojimu“ į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III priedų sąrašus įtraukto subjekto naudai, kaip tai suprantama pagal to reglamento 5 straipsnio 2 dalį, kiek jos yra skirtos padengti atidėtiems su garantija susijusiems mokėjimams subjektui, kuris garantijos sutarties galiojimo laikotarpiu buvo įtrauktas į šiuos sąrašus.
42.
Mano nuomone, taip turėtų būti tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pagal iki embargo įsigaliojimo sudarytus Sąjungos banko, kaip mokėtojo, ir garantiją suteikusio Libijos banko susitarimus ir galimus tokių susitarimų pakeitimus, padarytus po to, kai embargas įsigaliojo, minėti mokėjimai tiesiogiai ar netiesiogiai turi įtakos gavėjo galimybei pasiekti, kad Libijos bankas vykdytų garantiją ( 21 ), arba kad juos atlikdamas Sąjungos bankas padengė išlaidas, kurias pagal sutartį turėtų padengti naudos gavėjas ( 22 ).
43.
Taigi, pavyzdžiui, tuo atveju, kai teisė vykdyti garantiją visiškai arba iš dalies priklauso nuo sutartyje nustatytų atlyginimo už garantijos suteikimą sumų, arba tuo atveju, kai, galiojant embargui, abu bankai susitaria dėl garantijos galiojimo pratęsimo, Sąjungos banko mokėjimai Libijos bankui, kuriais padengiamos garantijos suteikimo arba pratęsimo išlaidos, patenka į Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo taikymo sritį. Tokių mokėjimų sumos iš tikrųjų naudojamos siekiant užtikrinti į minėto reglamento II ir III prieduose pateiktus sąrašus įtrauktam subjektui teisę pareikalauti vykdyti garantiją arba tos garantijos galiojimą tokio asmens naudai net ir praėjus pradžioje nustatytam terminui, todėl naudojamos jo naudai ( 23 ).
44.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jeigu nėra nė vieno iš šios išvados 38 ir 42 punktuose nurodytų atvejų, dėl atidėtų mokėjimų, kuriuos Sąjungos bankas privalo atlikti Libijos bankui, neįtrauktam į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III prieduose pateiktus sąrašus, už garantijos, kuri buvo suteikta subjektui, garantijos sutarties galiojimo laikotarpiu įtrauktam į tokius sąrašus, suteikimo išlaidas, nėra nė vieno iš Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų ir jeigu tik tie mokėjimai nėra veiklos, kuria siekiama apeiti toje nuostatoje nustatytus draudimus, elementas, kaip tai suprantama pagal minėto straipsnio 3 dalį ( 24 ), jie pagal šią nuostatą nėra draudžiami.
45.
Visų pirma nemanau, kad vien aplinkybės, kad iki embargo įsigaliojimo susidariusia įvairių susijusių subjektų sudarytų savitarpio sutarčių grandine ir pačia operacija siekiama galutinio tikslo leisti asmenims, įtrauktiems į Reglamento Nr. 204/2011 III priede pateiktą sąrašą, gauti banko garantiją, savaime pakanka, kad, vadovaujantis to reglamento 5 straipsnio 2 dalimi, būtų draudžiamas bet koks mokėjimas vykdant tokią operaciją.
46.
Bet kokiu atveju nacionalinis teismas turi, vadovaudamasis TG ir Sahara Bank sudarytais susitarimais bei atsižvelgdamas į garantijos, kurią šis bankas suteikė HIB, rūšį, atlikti patikrinimus, reikalingus siekiant galutinai atmesti galimybę tiems mokėjimams taikyti Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio nuostatas.
D. Pirmojo prejudicinio klausimo 1.4 punktas: Europos Sąjungoje įsteigto banko mokėjimai kitam Sąjungos bankui, kuriais siekiama vėliau padengti su į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III prieduose pateiktus sąrašus neįrašytam Libijos bankui suteiktos priešpriešinės garantijos suteikimo išlaidas, siekiant suteikti garantiją subjekto, kuris po garantijos suteikimo buvo įtrauktas į tuos sąrašus, naudai
47.
Pirmojo prejudicinio klausimo 1.4 punkte Kúria (Aukščiausiasis Teismas) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, mokėjimai ( 25 ), kuriuos SH yra įsipareigojusi mokėti TG už priešpriešinių garantijų suteikimą bankui Sahara Bank – kuriais siekiama, kad jis suteiktų APG ir PG garantijas HIB naudai – patenka į Reglamento Nr. 204/2011 arba Reglamento 2016/44 taikymo sritį ir yra draudžiami pagal atitinkamas minėtų reglamentų nuostatas. Šiuo atveju vėlgi, pateikiant atsakymą, svarbus yra tiktai Reglamentas Nr. 204/2011, galiojęs tuo metu, kai pagal sutartį turėjo būti atliekami minėti mokėjimai.
48.
Atsižvelgiant į funkcinę sąsają, kuri, nepaisant garantijų autonomiškumo, sieja priešpriešines garantijas, kurias SH nurodymu TG suteikė Sahara Bank, su garantijomis, kurias Sahara Bank suteikė HIB, šios išvados 38–46 punktuose išdėstyti argumentai mutatis mutandis taikytini ir šioje prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje aptariamiems mokėjimams, neatsižvelgiant į tai, kad tie mokėjimai vyksta tarp bankų, kurie abu yra įsteigti Sąjungoje. Todėl šiuo atveju apsiriboju tik nuoroda į šiuos argumentus.
E. Pirmojo prejudicinio klausimo 1.3 punktas, trečiasis, ketvirtasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai: Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio ir Reglamento 2016/44 17 straipsnio poveikis
49.
Į Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnį nuo pat pradžių ( 26 ) buvo įtraukta vadinamoji „reikalavimų netenkinimo sąlyga“ (angl. no claims clause), kurios taikymo sritis buvo iš dalies pakeista Reglamentu Nr. 45/2014 siekiant pritaikyti ją prie Tarybos gairių dėl ribojamųjų priemonių ( 27 ), ir šiuo metu ji yra įtvirtinta Reglamento 2016/44 17 straipsnyje.
50.
Ta sąlyga, įtraukta į daugumą Sąjungos teisinių priemonių, kuriomis nustatomos ribojamosios priemonės ( 28 ), siekiama, kad subjektai, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, t. y. Libijos vyriausybė arba jos padaliniai ir apskritai Libijos asmenys, subjektai ar organizacijos, galėtų gauti neigiamų embargo padarinių kompensaciją ir kad ekonominės veiklos vykdytojai būtų apsaugoti nuo galimų pretenzijų, kurias partneriai iš Libijos gali jiems pateikti pagal sutartis, kurias vykdant tos priemonės turėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos ( 29 ).
51.
Atsižvelgiant į skirtingus tikslus, Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnyje nustatyta reikalavimų netenkinimo sąlyga nesusipina su šio reglamento 5 straipsnio 2 dalyje nustatytais draudimais ir turi atskirą taikymo sritį. Taigi, išskyrus atvejį, kai ieškinius pareiškia į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III prieduose pateiktus sąrašus įtraukti asmenys, numatytą šio reglamento 12 straipsnio a punkte, reikalavimų, kurie patenka į šio straipsnio taikymo sritį, tenkinimas iš esmės nėra konkretus leidimo disponuoti ar naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais atvejis, uždraustas pagal minėto 5 straipsnio 2 dalį. Jei būtų aiškinamas kitaip, tas straipsnis netektų praktinio veiksmingumo.
52.
Ši nuostata, atsižvelgiant į jos funkciją, taip pat gali turėti ilgalaikį poveikį ne tik tol, kol ribojamosios priemonės yra taikomos, bet ir po to, kai jos panaikinamos. Jei ši nuostata paliekama galioti, ji taikoma net ir nutraukus embargo priemonių taikymą ( 30 ), todėl reikalavimai, kuriais siekiama gauti dėl laikino ar galutinio sutarties nevykdymo dėl tų priemonių įsigaliojimo patirtos žalos atlyginimą, tampa nepriimtini.
53.
Todėl reikalavimų netenkinimo sąlyga siekiama paaiškinti, kokį poveikį embargo priemonės turi sutartims, sudarytoms prieš priimant tokias priemones, pripažįstant, kad jos taikymo srityje skolininkui, kurio veikla laikinai arba galutinai tapo visiškai arba iš dalies neįmanoma, suteikiamas atleidimas nuo įsipareigojimų, civilinės teisės srityje suteikiamas force majeure atvejais, priklausančiais nuo factum principis. Jeigu dėl embargo laikino pobūdžio iki jo įsigaliojimo sudarytos sutartys iš esmės tik „įšaldomos“, o ne nutraukiamos – o tai reiškia, kad paslaugos, kurių teikimo terminas atitinkamu metu nėra pasibaigęs ir jų teikimas nėra galutinai tapęs neįmanomas, turi būti teikiamos po to, kai panaikinamos ribojamosios priemonės, – dėl reikalavimų netenkinimo sąlygos buvimo, net ir pasibaigus embargui, nepriimtini tampa reikalavimai, kuriais prašoma kompensacijos už įsipareigojimų, susijusių su sutartimis arba operacijomis, kurių vykdymui minėtos priemonės turėjo įtakos, neįvykdymą, ir tam tikrais atvejais faktiškai nutraukiami esami santykiai ( 31 ).
54.
Garantijos ir priešpriešinės garantijos, suteiktos remiantis sutartimi, pvz. viešųjų pirkimų arba tiekimo, kurių vykdymui turėjo įtakos Reglamentu Nr. 204/2011 priimtos ribojamosios priemonės, yra aiškiai paminėtos šio reglamento 12 straipsnyje ir dabartinio Reglamento 2016/44 17 straipsnyje kaip „teisių“, kurių pagal šią nuostatą neleidžiama tenkinti, šaltiniai. Todėl, neatsižvelgiant į tai, kad garantijos yra nepriklausomos nuo pagrindinės sutarties, kurios pagrindu yra suteikiamos, Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio a–c punktuose ir dabartinio Reglamento 2016/44 17 straipsnyje išvardytiems subjektams tokias garantijas (ar priešpriešines garantijas) vykdyti yra draudžiama ( 32 ) pagal tuos straipsnius, jeigu paaiškėja, kad tuo reglamentu priimtos priemonės padarė poveikį pagrindinės sutarties vykdymui.
55.
Neatsižvelgiant į jų ryšį su pagrindine sutartimi, garantijos ir priešpriešinės garantijos, taip pat savaime yra sutartys, kurioms, kaip nurodyta Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnyje, šiuo reglamentu priimtos ribojamosios priemonės gali turėti poveikį.
56.
Iš tikrųjų, įsigaliojus embargui, visą jo galiojimo laiką nuo šių priemonių nukentėjusiems (arba bet kokiu atveju Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnyje išvardytoms kategorijoms priskirtiems subjektams) draudžiama vykdyti garantiją arba priešpriešinę garantiją ir taip užkertamas kelias garantui arba priešpriešiniam garantui teikti savo paslaugą. Be to, garantijų ir priešpriešinių garantijų pratęsimas yra aiškiai uždraustas minėtu 12 straipsniu, tad, jeigu būtų suteiktas, kaip jau matėme, būtų pažeistas Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas. Taigi, kadangi garantas (arba priešpriešinis garantas) negali suteikti savo paslaugos dėl force majeure aplinkybės, jis yra atleidžiamas nuo atsakomybės už įsipareigojimų neįvykdymą per visą ribojamųjų priemonių ir reikalavimų nevykdymo sąlygos galiojimo laikotarpį ( 33 ). Jeigu garantija arba priešpriešinė garantija nustoja galioti prieš pasibaigiant embargui, jis galutinai atleidžiamas nuo įsipareigojimų. Tačiau, net darant prielaidą, kad embargo priemonės lemia tiktai vykdomų sutarčių sustabdomąjį poveikį, vis dėlto reikia atmesti galimybę, kad, pasibaigus iš pradžių nustatytam terminui, nepriklausomos neterminuotos garantijos galėtų galioti toliau ( 34 ).
57.
Nors Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnyje nėra aiškiai nurodyti komisiniai mokesčiai ir kitos su banko garantijos arba priešpriešinės garantijos suteikimu susijusios išlaidos, tuo atveju, jei atitinkamos tuo reglamentu įvestos priemonės tampa kliūtimi vykdyti garantijos ar priešpriešinės garantijos sutartį, jie gali patekti į šio straipsnio taikymo sritį, todėl jame nurodytų subjektų pateiktas prašymas sumokėti tokius komisinius mokesčius ir išlaidas gali būti laikomas išreikšta teise, „susijusi[a] su sutartimi <…>, kurio[s] vykdymui <…> poveikį turėjo taikomos priemonės“ ( 35 ).
58.
Nacionalinis teismas turi konkrečiai įvertinti, ar ir kokiomis sąlygomis Reglamentuose Nr. 204/2011 ir 2016/44 nustatyta reikalavimų netenkinimo sąlyga yra taikytina reikalavimams, kuriuos TG pateikė SH. Šis vertinimas, mano nuomone, turi būti atliekamas pagal toliau nurodytus kriterijus.
59.
Visų pirma, siekiant nustatyti, kuri sąlygos versija ratione temporis taikoma pagrindinėje byloje aptariamiems mokėjimams, reikia atskirti sumas, kurias TG sumokėjo Sahara Bank ir kurias ji prašo SH grąžinti, nuo sumų, kurias SH turi sumokėti TG iš esmės kaip komisinius mokesčius už APG ir PG priešpriešinių garantijų suteikimą. Tada iš pirmosios kategorijos mokėjimų reikėtų išskirti tuos, kurie buvo atlikti per laikotarpį nuo Reglamento Nr. 204/2011 įsigaliojimo iki Reglamento Nr. 45/2014 įsigaliojimo (2014 m. sausio 22 d.), ir mokėjimus, atliktus nuo tos dienos iki banko Sahara Bank suteiktų garantijų galiojimo pabaigos datos. Pirmiesiems mokėjimams taikoma pirminė Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio redakcija, o antriesiems – redakcija, išplaukianti iš Reglamentu Nr. 45/2014 atliktų pakeitimų. Nemanau, kad kuriems nors mokėjimams taikytinas Reglamentas 2016/44. Iš tikrųjų siekiant nustatyti, ar tie mokėjimai buvo ar nebuvo draudžiami pagal reikalavimų netenkinimo sąlygą, svarbu žinoti, kokia teisė buvo taikytina tuo metu, kai jie buvo atlikti, o ne laiko momentas, kuriuo į teismą kreiptasi prašant kompensuoti atitinkamas sumas. Tačiau kalbant apie komisinius mokesčius, kuriuos SH turėjo sumokėti TG, bet kurie nebuvo sumokėti, svarbus yra prašymo juos sumokėti momentas, todėl taikytinas Reglamentas 2016/44, kurio 17 straipsnio turinys yra toks pat, kaip Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio.
60.
Antra, neabejotina, kad Sahara Bank patenka į Reglamento Nr. 204/2011 redakcijos, iš dalies pakeistos Reglamentu Nr. 45/2004, 12 straipsnio b punkte nurodytų subjektų kategoriją, todėl tame straipsnyje nustatytas draudimas gali būti taikomas po reglamento pakeitimo TG atliktiems mokėjimams šiam bankui, jeigu tenkinamos kitos tame straipsnyje nustatytos sąlygos. Bet, kaip teisingai pažymėjo Komisija savo rašytinėse pastabose, to paties negalima pasakyti apie to straipsnio redakciją, galiojusią iki minėto dalinio pakeitimo. Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas turi atlikti reikiamus patikrinimus, kad nustatytų, ar, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, gali būti laikoma, kad Sahara Bank, kaip įsipareigojimo sumokėti išlaidas, susijusias su garantijos suteikimu HIB naudai pagal sutartį su TG, kreditorius, galėtų būti laikomas vienu iš „asmenų ar subjektų, pareiškusių ieškinį [Libijos vyriausybės] vardu“. Priešingu atveju mokėjimai, kuriuos TG atliko Sahara Bank per laikotarpį iki Reglamento Nr. 45/2004 įsigaliojimo, vis dėlto negali būti laikomi atliktais pažeidžiant Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnyje nustatytą draudimą. Tačiau manau, kad reikėtų iš anksto atmesti galimybę laikytis nuomonės, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis TG patenka į pirminėje šio straipsnio redakcijoje nustatytos apibrėžties taikymo sritį arba yra priskiriama to straipsnio 1 dalies c punkte, iš dalies pakeistame Reglamentu Nr. 45/2014 arba Reglamento 2016/44 17 straipsniu, nurodytai subjektų kategorijai. Iš tikrųjų, pirma, kaip teisingai pažymėjo Vokietijos vyriausybė, vien aplinkybė, kad Sąjungos bankas yra saistomas garantijos sutarties su Libijos banku, savaime nėra pagrindas manyti, kad jis veikia to banko vardu tuo atveju, kai paprašo Sąjungoje esančio trečiojo banko, su kuriuo yra sudaręs priešpriešinės garantijos sutartį, atlyginti Libijos bankui sumokėtas su garantija susijusių mokėjimų sumas. Antra, atmetus, kaip jau padariau šios išvados 44 punkte, argumentą, kad bet koks reikalavimas pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas garantijos ir priešpriešinės garantijos sutartis turi būti laikomas „ydingu“ dėl aplinkybės, kad juo padėta siekti galutinio tikslo suteikti garantiją į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III priedų sąrašus įtrauktam asmeniui, TG reikalavimas sumokėti komisinius mokesčius pagal priešpriešinės garantijos sutartį su SH tegali būti laikomas Sąjungos ūkio subjekto prašymu, pateiktu tik jo paties interesų labui, siekiant gauti užmokestį už kitam Sąjungos ūkio subjektui suteiktas paslaugas.
61.
Galiausiai nacionalinis teismas turi nustatyti, kaip Reglamentu Nr. 204/2011 nustatytos ribojamosios priemonės paveikė pagrindinėje byloje nagrinėjamas garantijos ir priešpriešinės garantijos sutartis, siekdamas įvertinti, ar TG reikalavimams pagrindinėje byloje, kurie dėl ankstesniame punkte nurodytų priežasčių turėtų patekti į tos sąlygos taikymo sritį, taikytinas toje nuostatoje suformuluotas draudimas. Šiuo klausimu tiktai priminsiu, kad, žinoma, visiškai įmanoma, jog atlikdamas tokį tyrimą nacionalinis teismas gali padaryti išvadą, jog Reglamentu Nr. 204/2011 nustatytos priemonės negalėjo turėti įtakos HIB naudai suteiktos Sahara Bank garantijos vykdymui, o šios garantijos suteikimas yra TG atliktų mokėjimų Libijos bankui išankstinė sąlyga – ir, atsižvelgiant į sąsają su TG ir SH sudarytomis priešpriešinės garantijos sutartimis, sumų, kurias SH turi grąžinti TG, išankstinė sąlyga. Tačiau, minėto teismo nuomone, tokiu atveju jis neturėtų pagrindo automatiškai pašalinti TG reikalavimus iš reikalavimų netenkinimo sąlygos taikymo srities, kadangi Reglamentu Nr. 204/2011 nustatytos ribojamosios priemonės neabejotinai turėjo įtakos tarpusavyje susijusioms sutartims, tarp kurių buvo TH sutartis su Sahara Bank, taigi ir visai garantijos suteikimo „operacijai“. Šiuo atžvilgiu pažymėsiu, kad minėtame 12 straipsnyje aiškiai daroma nuoroda ne tik į „sutartis“, kurios buvo paveiktos Reglamente Nr. 204/2011 nustatytomis priemonėmis, bet ir į kiekvieną „operaciją“, kuriai tos priemonės padarė tam tikrą įtaką.
F. Penktasis prejudicinis klausimas: galimybė taikyti Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnį.
62.
Penktuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami mokėjimai arba bent kai kurie iš jų patenka į Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnyje nustatytos sąlygos, kuria leidžiama nukrypti nuo šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies, taikymo sritį.
63.
Šiuo klausimu visų pirma reikia pasakyti, kad pagal minėto straipsnio 1 dalį ši leidžianti nukrypti nuostata – pagal kurią, kaip teisingai pabrėžė Komisija savo pastabose, jokiu būdu neleidžiama atlikti mokėjimų, kuriais pažeidžiama reikalavimų netenkinimo sąlyga, – yra susijusi su mokėjimais į sąskaitas, kurių atžvilgiu taikomos įšaldymo priemonės, nustatytos Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 1 dalyje, t. y. sąskaitas, priklausančias į to reglamento II ir III priedų sąrašus įtrauktiems asmenims, subjektams ar organizacijoms. Todėl, atsižvelgiant į procesą nacionaliniame teisme, Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio 1 dalis galėtų būti taikoma tik mokėjimams HIB arba Sahara Bank naudai, atliktiems per laikotarpį, kurį jie buvo įtraukti į šio reglamento III priede pateiktą sąrašą. Taigi, pirma, pagrindinė byla nėra susijusi su mokėjimais HIB naudai, antra, šalys, atrodo, sutaria dėl to, kad TG neatliko jokio mokėjimo Sahara Bank laikotarpiu, kai šis bankas buvo įtrauktas į minėtą sąrašą ( 36 ). Iš to matyti, kad TG reikalavimai pagrindinėje byloje nėra susiję su mokėjimų, kurie galbūt galėjo patekti į Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio taikymo sritį, sumomis.
IV. Išvada
64.
Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1.
2011 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje 5 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip:
–
Sąjungoje įsteigto banko atliktas mokėjimas į minėto reglamento III priede pateiktą sąrašą įtrauktam Libijos bankui, kuriuo padengiamos garantijos suteikimo į tokį sąrašą taip pat įtrauktam subjektui išlaidos, yra draudžiamas lėšų suteikimas;
–
Sąjungoje įsteigto banko atliktas mokėjimas į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III prieduose pateiktus sąrašus neįtrauktam Libijos bankui, kuriuo padengiamos garantijos suteikimo į vieną iš šių sąrašų įtrauktam subjektui išlaidos, nėra draudžiamas lėšų suteikimas ar leidimas naudotis lėšomis tuo atveju, jeigu:
–
tokių mokėjimų sumos nepervedamos į šiuos sąrašus įtrauktam fiziniam asmeniui, subjektui ar organizacijai,
–
vienas iš tokių subjektų ir Libijoje įsteigtas juridinis asmuo, kuris gauna mokėjimą, nesaistomi teisiniais ar finansiniais ryšiais, dėl kurių turėtų būti laikoma, kad minėtas subjektas įgijo teisę disponuoti šiomis sumomis,
–
minėti mokėjimai tiesiogiai ar netiesiogiai nedaro įtakos Libijos subjekto, kuris yra naudos gavėjas, galimybei pasiekti, kad Libijos bankas vykdytų garantiją, o Sąjungoje įsteigtas bankas tais mokėjimais nepadengia išlaidų, kurias pagal sutartį turėtų padengti minėtas subjektas;
–
tokiomis pat sąlygomis Sąjungoje įsteigto banko atliktas mokėjimas kitam Sąjungoje įsteigtam bankui, kuriuo padengiamos priešpriešinės garantijos suteikimo į Reglamento Nr. 204/2011 II ir III prieduose pateiktus sąrašus neįtrauktam Libijos bankui išlaidos už garantijos suteikimą subjektui, po jos suteikimo įtrauktam į tuos sąrašus, nėra draudžiamas lėšų suteikimas ar leidimas naudotis lėšomis.
2.
Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio redakcija, galiojusi iki jo dalinio pakeitimo Reglamentu Nr. 45/2014, ir po šio pakeitimo galiojanti redakcija turi būti aiškinamos taip, kad prašymas apmokėti garantijos arba priešpriešinės garantijos suteikimo išlaidas patenka į tame straipsnyje nustatytos reikalavimų netenkinimo sąlygos taikymo sritį, jeigu jį pateikia vienas iš tame straipsnyje išvardytų subjektų ir jeigu Reglamentu Nr. 204/2011 nustatytos priemonės tiesiogiai arba netiesiogiai, visiškai arba iš dalies padarė poveikį garantijos arba priešpriešinės garantijos sutarties vykdymui arba operacijai, kurią vykdant sudaryta tokia sutartis.
3.
Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio 1 dalies redakcija, išplaukianti iš Reglamentu Nr. 45/2014 atliktų pakeitimų, turi būti aiškinama taip, kad Sąjungoje įsteigtas bankas, kuris pagal priešpriešinės garantijos sutartį, kuri yra viena iš grupės susijusių sutarčių, kuriomis siekiama suteikti garantiją vienam Libijos subjektui, privalo Libijos bankui apmokėti garantijos suteikimo išlaidas, nepatenka į šios nuostatos c punkte išvardytų subjektų kategoriją, jeigu nėra duomenų, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad jis veikia Libijos banko vardu arba sąskaita.
4.
Reglamento Nr. 45/2014 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas tokiems mokėjimams, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, atliekamiems arba atliksimiems subjektų, kuriems nėra taikomos tame reglamente nustatytos ribojamosios priemonės, naudai.
( 1 ) Originalo kalba: italų.
( 2 ) OL L 58, 2011, p. 1.
( 3 ) 2016 m. sausio 18 d. Tarybos reglamentas (ES) 2016/44 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 204/2011 (OL L 12, 2016, p. 1).
( 4 ) 2011 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimas 2011/137/BUSP dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje (OL L 58, 2011, p. 53). Šis sprendimas buvo panaikintas konsoliduotos redakcijos Sprendimu (BUSP) 2015/1333, kurį Taryba priėmė 2015 m. liepos 31 d. (OL L 206, 2015, p. 34).
( 5 ) Priimta 2011 m. vasario 26 d.
( 6 ) Žr. Reglamento Nr. 204/2011 1 konstatuojamąją dalį.
( 7 ) Reglamento Nr. 204/2011 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nustatyta, kad „1. Į II priedą įtraukiami fiziniai ar juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kuriuos pagal JT Saugumo Tarybos rezoliucijos 1970 (2011) 22 punktą nurodė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba arba Sankcijų komitetas. 2. Į III priedą įtraukiami į II priedo sąrašą neįtraukti fiziniai ar juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, kuriuos, vadovaujantis Sprendimo 2011/137/BUSP 6 straipsnio 1 dalimi, Taryba nurodė kaip asmenis ir subjektus, kurie yra susiję su nurodymu įvykdyti rimtus Libijos žmonių žmogaus teisių pažeidimus, jų valdymu ar kitokiu vadovavimu juos atliekant ar prie jų yra prisidėję, be kita ko, būdami susiję su išpuolių prieš civilius gyventojus ir gamybos įrenginius planavimu, valdymu, nurodymu juos vykdyti ir jų vykdymu, pažeidžiant tarptautinę teisę, įskaitant apšaudymą iš oro, ar prie to prisidėję, arba yra jų vardu ir jiems vadovaujant veikiantys asmenys ar subjektai, arba jiems nuosavybės teise priklausantys ar jų kontroliuojami subjektai.“
( 8 ) Pagal Reglamento (EB) Nr. 204/2011 1 straipsnio a punkto iv, v ir vi papunkčius sąvoka „lėšos“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, apima „iv) palūkanas, dividendus arba kitas pajamas iš turto arba turto vertės prieaugio; v) paskolą, užskaitos teisę, garantijas, vykdymo įsipareigojimus arba kitus finansinius įsipareigojimus; vi) akredityvus, važtaraščius, pardavimo sąskaitas“.
( 9 ) 2013 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 488/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje (OL L 141, 2013, p. 1), į Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio 1 dalies pradinę redakciją buvo įtraukti dar du punktai, kuriuose nurodyti mokėjimo tipai nėra susiję su pagrindinės bylos aplinkybėmis.
( 10 ) Pirmasis pakeitimas atliktas 2011 m. kovo 25 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 296/2011, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje (OL L 80, 2011, p. 2). Naujajame tekste buvo dvi pastraipos. Pirmojoje buvo pakartotas pirminis 12 straipsnio tekstas, bet įtraukta nuoroda į JT ST rezoliuciją 1973 (2011). Antroji pastraipa buvo suformuluota taip: „Fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms nekyla atsakomybė dėl jų gera valia atliktų veiksmų vykdant šiuo reglamentu nustatytas pareigas.“
( 11 ) 2014 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 45/2014, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje (OL L 16, 2014, p. 1).
( 12 ) Žr. 2014 m. sausio 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 74/2014, kuriuo įgyvendinama Reglamento (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje 16 straipsnio 2 dalis, 1 ir 2 straipsnius.
( 13 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 872/2011, kuriuo įgyvendinama Reglamento (ES) Nr. 204/2011 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Libijoje 16 straipsnio 2 dalis, 1 ir 2 straipsnius.
( 14 ) Ši suma buvo lygi 1668927,72 EUR; prie jos būdavo pridedamos sumos, kurias visą deponavimo sutarties galiojimo laiką SH kas šešis mėnesius pervesdavo į sąskaitą, ir atitinkamos palūkanos.
( 15 ) Priešpriešinis ieškinys buvo grindžiamas, visų pirma, sutarties vykdymo pagrindu, papildomai – patirtos žalos atlyginimo pagrindu ir, galiausiai, nepagrįsto praturtėjimo pagrindu.
( 16 ) Patogumo sumetimais, vartodamas terminą „su priešpriešine garantija susiję mokėjimai“, turėsiu omenyje bendrą komisinių mokesčių ir išlaidų sumą, kurią SH buvo įsipareigojusi sumokėti TG už suteiktas APG ir PG priešpriešines garantijas, nurodytas šios išvados 13 punkte.
( 17 ) Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį į visus mokėjimus (komisinius mokesčius ir kitas išlaidas), kuriuos TG kaip mokėtojas privalėjo sumokėti Sahara Bank kaip nurodymus duodančiam bankui.
( 18 ) Kiek tai susiję su 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 881/2002, nustatančiu tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Usama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinančiu Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą (OL L 139, 2002, p. 9), žr. 2007 m. spalio 11 d. Sprendimą Möllendorf ir kt. (C‑117/06, EU:C:2007:596, 49 ir 62 punktai).
( 19 ) Primenu, kad 2010 m. birželio 29 d. Sprendime E ir F (C‑550/09, EU:C:2010:382, 67 ir 68 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 70; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207), 2 straipsnio 1 dalies b punkte vartojama frazė „naudotis arba <…> disponuoti“ – suformuluota vartojant beveik tokius pat žodžius, kokie vartojami Reglamento 402/2011 5 straipsnio 2 dalyje, – „turi plačią reikšmę, apimančią visus aktus, kuriuos reikia atlikti tam, kad į Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą įtrauktas juridinis asmuo, grupė ar susivienijimas įgytų realią teisę visiškai disponuoti atitinkamomis lėšomis, kitu finansiniu turtu ar ekonominiais ištekliais“, ir kad tokia reikšmė „nepriklauso [nuo to], ar yra santykiai tarp pateikėjo disponuoti ir priėmėjo“ (taip pat žr. 2007 m. spalio 11 d. Sprendimą Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus (C‑117/06, EU:C:2007:596, 51 punktas).
( 20 ) Žr. 2017 m. gruodžio 8 d. Tarybos dokumento Nr. 15598/17 „Gairės dėl sankcijų. Atnaujinta redakcija“ 55a–55e dalis.
( 21 ) Vis dėlto pažymėsiu, kad tarptautinė praktika garantijų pagal pirmą pareikalavimą srityje yra tokia, kad garantija nesusijusi su tinkamu mokėjimų atlikimu, žr. Tarptautinių prekybos rūmų bendrųjų garantijos pagal pareikalavimą taisyklių (2010 m.) (Règles uniformes de la Chambre de commerce internationale (ICC) relatives aux garanties sur demande, revision 2010) 32 straipsnio c punktą.
( 22 ) Pavyzdžiui, ankstesnėje išnašoje minėtų Tarptautinių prekybos rūmų bendrųjų taisyklių 32 straipsnio b punkte minimu atveju.
( 23 ) Aplinkybė, kad subjektas negali disponuoti garantuojamomis sumomis, nebent pareikalautų ir pasiektų, kad garantija būtų vykdoma, nėra svarbi, nes ekonominiu aspektu jis gauna naudos vien dėl garantijos buvimo (o garantija, kadangi buvo suteikta Libijos banko, iš principo galėjo būti vykdoma nesusiduriant su kliūtimis, iškylančiomis taikant Reglamente Nr. 204/2011 nustatytas priemones); pagal analogiją žr. – nors draudimas netiesiogiai naudotis ekonominiais ištekliais nustatytas kitokiomis aplinkybėmis, t. y. pagal 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, 2007, p. 1) – 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Afrasiabi ir kt. (C‑72/11, EU:C:2011:874, 45-47 punktai), kuriame Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad vien galimybė, kad atitinkamas išteklis, nors juo negalima pasinaudoti iš karto, bus naudojamas siekiant įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų, kuriomis gali būti prisidėta prie veiklos, kuriai Sąjunga siekia užkirsti kelią ribojamosiomis priemonėmis, gali tapti pagrindu taikyti tomis priemonėmis grindžiamus draudimus. Priešingai nei Vokietijos vyriausybė, taip pat nemanau, kad yra reikšminga aplinkybė, jog pranašumas, suteikiamas teise vykdyti garantiją, daro poveikį ne su garantija susijusius mokėjimus atliekančio banko mokėtojo turtui, o veikiau banko garanto turtui. Iš tikrųjų šios išvados 42 punkte nurodytomis aplinkybėmis egzistuoja tiesioginis ryšys tarp tokios lengvatos ir minėtų mokėjimų atlikimo (žr. a contrario2010 m. balandžio 29 d. Sprendimą M ir kt. (C‑340/08, EU:C:2010:232, 41 ir paskesni punktai)).
( 24 ) Tokia veikla skiriasi nuo veiksmų, kuriais oficialiai pažeidžiami Reglamento Nr. 204/2011 5 straipsnio 2 dalyje nustatyti draudimai, ir apima veiklą, kurioje, remiantis objektyvia informacija, oficialiai negalima įžvelgti to reglamento 5 straipsnio 2 dalyje nurodyto pažeidimo elementų, vis dėlto savaime arba dėl galimos jų sąsajos su kita veikla jų tiesioginis arba netiesioginis tikslas arba rezultatas yra tame straipsnyje įtvirtinto draudimo panaikinimas; pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Afrasiabi ir kt. (C‑72/11, EU:C:2011:874, 45–47 punktai ir 60 punktas), susijusį su Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalimi.
( 25 ) Primenu, kad šie mokėjimai yra, pirma, mokėjimai TG už priešpriešinių garantijų suteikimą ir, antra, sumos, kurias TG sumokėjo Sahara Bank už APG ir PG garantijų suteikimą HIB naudai, t. y. sumos, kurias, kaip matėme, SH pagal sutartį privalėtų grąžinti TG.
( 26 ) Ši sąlyga nebuvo įtraukta į bendrą pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl ribojamųjų priemonių, susijusių su padėtimi Libijoje (COM(2011)108 galutinis), tačiau buvo Tarybos įtraukta priimant tą reglamentą.
( 27 ) ES gairės dėl ribojamųjų priemonių (sankcijų) pagal ES bendrą užsienio ir saugumo politiką įgyvendinimo ir vertinimo, 2012 m. birželio 15 d. dokumentas Nr. 11205/12, žr. Reglamento Nr. 45/2014 2 konstatuojamąją dalį.
( 28 ) Reikalavimų netenkinimo sąlyga pirmą kartą buvo nustatyta Reglamento Nr. 3541/92 2 straipsnyje taikant embargą Irakui po invazijos į Kuveitą (žr. 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3541/92, draudžiančio tenkinti Irako reikalavimus dėl sutarčių ir sandorių, kurių vykdymui turėjo įtakos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 661 (1990) ir kitos susijusios rezoliucijos (OL L 361, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 18 t., p. 222). Žr. naujesnį dokumentą 15598/17.
( 29 ) Tokio tipo nuostatų tikslas aiškiai matyti iš Reglamento Nr. 3541/92 preambulės (4 ir 5 konstatuojamųjų dalių), kurioje, pažymėjusi, kad po Irakui taikomo embargo paskelbimo Europos Bendrijos ekonominės veiklos vykdytojams ir trečiosioms šalims grėsė pavojus, kad Irako pusė pateiks reikalavimus (viename 1990 m. Irako įstatyme buvo nurodyta, kad Irako kontrahentai nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl jų sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo dėl embargo, ir atvirkščiai, užsienio kontrahentai yra atsakingi už Irako kontrahentų dėl tos pačios priežasties patirtą žalą), Taryba nutarė, kad „ūkio subjektus reikia nuolat ginti nuo tokių reikalavimų ir užkirsti kelią Irakui už neigiamus embargo padarinius gauti kompensaciją“.
( 30 ) Todėl, pavyzdžiui, bendrojo prekybos embargo Irakui panaikinimas 2003 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1210/2003 dėl tam tikrų konkrečių ekonominių ir finansinių santykių su Iraku apribojimo ir panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 2465/1996 (OL L 169, 2003, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 3 t., p. 260) ir jo pakeitimas specialiomis ribojamosiomis priemonėmis neturėjo įtakos Reglamentui Nr. 3541/92, draudžiančiam tenkinti Irako subjektų reikalavimus, kuris vis dar galioja (žr. Reglamento 1210/2003 16 konstatuojamąją dalį). Be to, reikalavimų netenkinimo sąlyga išliko, nepaisant embargo Libijai sustabdymo 1999 m. balandžio 5 d. JT Saugumo Tarybos rezoliucija 1192, ir pasibaigus embargui (žr. 2004 m. spalio 14 d. Sprendimą (BUSP) 2004/698).
( 31 ) Panašias nuomones dėl Reglamentu Nr. 3541/92 įdiegtos reikalavimų netenkinimo sąlygos yra išreiškę kai kurių valstybių narių teismai; žr., kiek tai susiję su nepriklausomomis garantijomis, 1993 m. spalio 1 d.Tribunale di Padova (Padujos teismas) sprendimą, priimtą dėl labai panašaus į nagrinėjamą pagrindinėje byloje atvejo; 1995 m. birželio 23 d. Paryžiaus apeliacinio teismo sprendimą ir 2001 m. birželio 5 d. Lordų Rūmų sprendimą Shanning International Ltd. V. Lloyds TSB Bank plc., Lloyds TSB Banc plc. Rasheed Bank (2001) UKHL 31. Šia tema žr. A. Marchand, L'embargo en droit du commerce international, Briuselis, 2012, p. 406 ir paskesni.
( 32 ) Atsižvelgiant į terminus, vartojamus Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnyje (redakcijoje, galiojusioje iki jo pakeitimo Reglamentu Nr. 45/2014, ir redakcijoje po pakeitimo) ir Reglamento 2016/44 17 straipsnyje, manytina, kad tai yra draudimas tiesiogine to žodžio prasme (be itališko teksto, žr. iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 45/2014 ir Reglamento 2016/44 17 straipsnio tekstą prancūzų kalba („il n’est fait (aucun) droit à aucune demande“), anglų kalba („no claims <…> shall be granted“ arba „satisfied“) bei pirminį Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio teksto redakciją vokiečių kalba („werden keine Forderungen <…> zugelassen“), Reglamentu Nr. 45/2014 iš dalies pakeistą tekstą („[a]nsprüche <…> werden nicht erfüllt“) ir Reglamento 2016/44 17 straipsnio tekstą („[f]orderungen <…> werden nicht erfullt“).
( 33 ) Dėl atsakomybės garantijų arba priešpriešinių garantijų pagal pirmąjį pareikalavimą atveju tvarkos žr. šios išvados 21 išnašoje minėtų Tarptautinių prekybos rūmų (ICC) bendrųjų taisyklių 26 straipsnį.
( 34 ) Taip yra ne tik dėl to, kad būtų sukelta padarinių, analogiškų įprastinio garantijos pratęsimo padariniams, bet ir dėl to, kad savarankiškos garantijos, kurios galiojimo pabaigos terminas yra aiškiai nustatytas, galiojimas būtų sustabdytas neapibrėžtam ir neapibrėžiamam laikotarpiui, o tai būtų sunkiai suderinama su garantijos galiojimo laikotarpiu garanto prisiimtu neatšaukiamu įsipareigojimu.
( 35 ) Mano nuomone, priešingai, nei tvirtina Vokietijos vyriausybė, tokia išvada nereikėtų suabejoti dėl aplinkybės, kad tai nėra „pakaitinė paslauga“, nes nei Reglamento Nr. 204/2011 12 straipsnio, nei Reglamento 2016/44 17 straipsnio tekste nėra nuostatų, kuriomis būtų galima pagrįsti jų netaikymą prašymui teikti sutartyje, kuriai taikomos ribojamosios priemonės, nurodytas paslaugas. Šių straipsnių tekste minimos teisės į kompensavimą arba garantijų taikymą pagal jų nuostatas, tačiau draudimas tenkinti reikalavimus galioja ne tik toms teisėms. Taip pat pažymėsiu, kad TG priešieškinyje subsidiariai prašoma priteisti žalos atlyginimą arba kompensaciją už nepagrįstą praturtėjimą.
( 36 ) Kaip ir Vokietijos vyriausybė, neatmetu galimybės, kad tokie mokėjimai galėtų būti leidžiami pagal Reglamento Nr. 204/2011 9 straipsnio 1 dalies b punktą, bet tik su sąlyga, kad jais, savo ruožtu, nebus tiesiogiai ar netiesiogiai leidžiama lėšomis disponuoti ar jas panaudoti HIB naudai (šiuo klausimu žr. šios išvados 38–40 ir 42–43 punktus).