GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2018 m. spalio 4 d. ( 1 )
Byla C‑322/17
Eugen Bogatu
prieš
Minister for Social Protection
(High Court (Aukštasis teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Šeimos išmokos, kurių prašo darbo netekęs valstybės narės pilietis, kurio šeimos nariai gyvena kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis dirba – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – 68 straipsnis – Pirmumo taisyklės, kai teisės gauti išmokas sutampa – Sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“
1.
Eugen Bogatu yra Rumunijos pilietis, nuo 2003 gyvenantis Airijoje. Kai 2009 m. vasario mėn. neteko darbo, jis gavo tam tikras socialines išmokas. Visų pirma, nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. sausio 4 d. jis gavo neįmokinę bedarbio pašalpą (jobseeeker’s allowance). 2015 m. sausio mėn. buvo atmestas jo prašymas skirti šeimos išmoką Rumunijoje gyvenantiems jo vaikams už laikotarpį, kai jis gavo tą bedarbio pašalpą, dėl to, kad, Minister for Social Protection (socialinės apsaugos ministras, toliau – ministras) teigimu, E. Bogatu negalėjo būti laikomas asmeniu, dirbančiu pagal darbo sutartį, kaip apibrėžta 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 67 straipsnyje ( 2 ). Vėliau, pareiškęs ieškinį High Court (Aukštasis teismas, Airija), E. Bogatu ginčijo tokį sąvokos „darbas pagal darbo sutartį“ apimties išaiškinimą.
2.
Tačiau, kadangi iš bylos medžiagos, regis, matyti, jog E. Bogatu vaikai pagal Rumunijos įstatymus taip pat turi teisę į šeimos išmokas, sąvokos „darbas pagal darbo sutartį“ apimties nustatymo klausimas iškyla veikiau vertinant pirmumo taisyklių taikymą tais atvejais, kai Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje numatytos teisės į šeimos išmokas sutampa.
3.
Jei neklystu, tai yra pirmas kartas, kai Teisingumo Teismo paprašyta priimti sprendimą dėl šios nuostatos aiškinimo. Atsakymas, kurį pateiks Teisingumo Teismas, nebus nereikšmingas, nes, atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamų pirmumo taisyklių veikimą, juo neabejotinai bus apibrėžta, pirma, asmens darbo vietos valstybės pirmenybinės jurisdikcijos apimtis ir, antra, to asmens šeimos narių gyvenamosios vietos valstybės narės pirmenybinės jurisdikcijos apimtis mokant šeimos išmokas.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas Nr. 1408/71
4.
1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Reglamentu (EB) Nr. 118/97 (toliau – Reglamentas Nr. 1408/71) ( 3 ), redakcija buvo panaikinta nuo 2010 m. gegužės 1 d.
5.
Šio reglamento 1 straipsnyje „Apibrėžimai“, be kita ko, buvo nustatyta:
„a)
„pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ <…> reiškia:
i)
bet kurį asmenį, apdraustą privalomu arba neprivalomu nuolatiniu draudimu nuo rizikos, kurią apima pagal darbo sutartį dirbančių asmenų <…>
socialinės apsaugos sistemos sritys <…>“
6.
Šio reglamento 73 straipsnis „Pagal darbo sutartį dirbantis asmuo arba savarankiškai dirbantis asmuo, kurio šeimos nariai gyvena valstybėje narėje, kitoje nei kompetentinga valstybė“ buvo suformuluotas taip:
„Pagal darbo sutartį dirbantis asmuo <…>, kuriam taikomi valstybės narės teisės aktai, už savo šeimos narius, gyvenančius kitos valstybės narės teritorijoje, turi teisę gauti išmokas šeimai, mokamas pagal pirmosios valstybės teisės aktų nuostatas, tartum jie gyventų toje valstybėje <…>“
7.
Reglamento Nr. 1408/71 76 straipsnio „Taisyklės ar prioritetai, kai teisė gauti išmokas šeimai pagal kompetentingos valstybės teisės aktus sutampa su teise gauti išmokas šeimai pagal valstybės narės, kurios teritorijoje šeimos nariai gyvena, teisės aktus“ 1 dalyje buvo nustatyta:
„Jeigu tą patį laikotarpį tam pačiam šeimos nariui ir darbinei veiklai tęsti yra mokamos išmokos šeimai pagal tos valstybės narės, kurios teritorijoje šeimos nariai gyvena, teisės aktus, teisė gauti išmokas šeimai, mokamas pagal kitos valstybės narės teisės aktus, jei tai numatyta pagal 73 ar 74 straipsnius, sumažinama tokiu dydžiu, kuris mokamas pagal pirmosios valstybės narės teisės aktus.“
2. Reglamentas Nr. 883/2004
8.
Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje „Apibrėžimai“ nustatyta:
„a)
„darbas pagal darbo sutartį“ – bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės narės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas, socialinės apsaugos įstatymus;
<…>“
9.
To paties reglamento 2 straipsnio „Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas“ 1 dalyje nurodyta:
„Šis reglamentas taikomas valstybės narės piliečiams <…> bei jų šeimos nariams <…>“
10.
Šio reglamento 11 straipsnis „Bendrosios taisyklės“ suformuluotas taip:
„1. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraš[t]inėje dalyje numatytomis nuostatomis.
2. Šioje antraštinėje dalyje asmenys, gaunantys išmokas pinigais už darbą pagal darbo sutartį <…>, laikomi dirbančiais minėtą darbą <…>
3. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų:
a)
vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį <…> dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai;
<…>
e)
visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d punktai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus.“
11.
Minėto reglamento 67 straipsnyje „Šeimos nariai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje“ nustatyta:
„Asmuo turi teisę gauti išmokas šeimai pagal kompetentingos valstybės narės teisės aktus, taip pat ir už savo šeimos narius, gyvenančius kitoje valstybėje narėje <…>“
12.
Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio „Pirmenybinės taisyklės, kai išmokos sutampa“ 1 dalyje nurodyta:
„Jeigu išmokos tuo pačiu laikotarpiu ir tiems patiems šeimos nariams priklauso pagal daugiau kaip vienos valstybės narės teisės aktus, taikomos šios pirmenybinės taisyklės:
a)
jeigu daugiau nei viena valstybė narė išmokas privalo mokėti skirtingu pagrindu, išmokos skiriamos tokia prioritetine tvarka: pirma – teisės į išmokas, įgytos darbo pagal darbo sutartį <…>, antra – teisės į išmokas, įgytos pensijos mokėjimo pagrindu, ir trečia – teisės [į išmokas], įgytos gyvenamosios vietos pagrindu;
b)
jeigu daugiau nei viena valstybė narė išmokas privalo mokėti tuo pačiu pagrindu, prioritetinė tvarka nustatoma remiantis šiais papildomais kriterijais:
<…>
iii)
jeigu teisės į išmokas įgytos gyvenamosios vietos pagrindu: vaikų gyvenamoji vieta.
<…>“
II. Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
13.
E. Bogatu, Rumunijos pilietis, nuo 2003 metų gyvenantis Airijoje. Jis yra dviejų Rumunijoje gyvenančių vaikų tėvas.
14.
E. Bogatu dirbo pagal darbo sutartį Airijoje nuo 2003 m. gegužės 26 d. iki 2009 m. vasario 13 d., kai prarado darbą. Nuo tada jis paeiliui gavo įmokinę bedarbio pašalpą (jobseeker’s benefit) nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. kovo 24 d., paskui neįmokinę bedarbio pašalpą (jobseeker’s allowance) nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 4 d. ir galiausiai ligos išmoką (illness benefit) nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2015 m. sausio 30 d.
15.
2009 m. sausio 27 d. jis paprašė skirti jam šeimos išmokas. 2011 m. sausio 12 d. raštu ministras pranešė E. Bogatu, kad nusprendė patenkinti jo prašymą, tačiau atsisakė skirti šeimos išmokas už dalį prašyme nurodyto laiko, t. y. laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. (toliau – referencinis laikotarpis). Be to, jis nurodė, kad savo neigiamą sprendimą dėl minėto laikotarpio grindžia tuo, kad per jį E. Bogatu neatitiko jokios alternatyvios sąlygos, būtinos norint gauti šeimos išmokas už Rumunijoje gyvenančius vaikus, nes, pirma, nebedirbo pagal darbo sutartį Airijoje ir, antra, negavo įmokinių išmokų iš ministerijos.
16.
Savo skunde High Court (Aukštasis teismas) E. Bogatu neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas ministro sprendimas. Tačiau jis teigia, kad ministro atsisakymas mokėti šeimos išmokas už referencinį laikotarpį yra pagrįstas klaidingu Sąjungos teisės aiškinimu.
17.
Šiuo klausimu jis pažymi, kad laikotarpio, su kuriuo susijęs jo prašymas buvo atmestas, daliai nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki balandžio 30 d. taikytinas Reglamentas Nr. 1408/71, o daliai nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. – Reglamentas Nr. 883/2004. Be to, E. Bogatu tvirtina, kad iš Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsnio, siejamo su to reglamento 1 straipsnio a punkto i papunkčiu, matyti, jog asmuo, apdraustas pagal socialinės apsaugos sistemą, taikomą pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams valstybėje narėje, turi teisę gauti šeimos išmokas už savo šeimos narius, gyvenančius kitoje valstybėje narėje, tarsi jie gyventų pirmojoje valstybėje narėje. Jis taip pat nurodo, kad, remiantis Teisingumo Teismo sprendimais bylose Dodl ir Oberhollenzer (2005 m. birželio 7 d. Sprendimas C‑543/03, EU:C:2005:364) ir Borger (2011 m. kovo 10 d. Sprendimas C‑516/09, EU:C:2011:136), matyti, kad ši teisė atsiranda vien dėl to, kad atitinkamas asmuo yra apdraustas, todėl egzistuoja net ir tuo atveju, kai tuo metu, kai asmuo pateikia prašymą skirti šeimos išmokas, jis jau nebedirba pagal darbo sutartį ir net negauna draudimo išmokų.
18.
Kadangi Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsnis yra lygiavertis Reglamento Nr. 1408/71 73 straipsniui, jie turi būti aiškinami vienodai.
19.
Tačiau ministras teigia, kad, aiškinant Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsnį, būtina atsižvelgti į to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalį, kurios atitikmens Reglamente Nr. 1408/71 nebuvo.
20.
Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar pagal Reglamentą Nr. 883/2004, ypač jo 67 straipsnį, taikomą kartu su šio reglamento 11 straipsnio 2 dalimi, reikalaujama, kad norėdamas įgyti teisę į šeimos išmoką, kaip apibrėžta reglamento 1 straipsnio z punkte, asmuo turi dirbti pagal darbo sutartį arba savarankiškai kompetentingoje valstybėje narėje, arba gauti išmokas pinigais?
2.
Ar Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 2 dalyje esančią nuorodą į „išmokas pinigais“ reikėtų aiškinti kaip susijusią tik su laikotarpiu, per kurį prašytojas faktiškai gauna išmokas pinigais, ar su bet kuriuo laikotarpiu, per kurį prašytojas yra apdraustas, kad ateityje galėtų gauti išmoką pinigais, nepriklausomai nuo to, ar tokia išmoka jau buvo gauta tuo metu, kai teikiamas prašymas dėl šeimos išmokos?“
21.
Dėl šių klausimų rašytines pastabas pateikė E. Bogatu, ministras, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Europos Komisija. Šios suinteresuotosios šalys taip pat buvo išklausytos per 2018 m. birželio 6 d teismo posėdį.
III. Teisinis vertinimas
A. Dėl prejudicinių klausimų
1. Pirminės pastabos
22.
Visų pirma pažymėsiu, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais siekiama, kad būtų išaiškintos ne atitinkamos Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, taikomos šeimos išmokoms už pirmąjį referencinio laikotarpio mėnesį, t. y. nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki balandžio 30 d. ( 4 ), o atitinkamos Reglamento Nr. 883/2004 nuostatos, taikomos laikotarpiui nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d.
23.
Be to, reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašyme prašoma išaiškinti tik Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsnį, pagal kurį kiekvienam asmeniui užtikrinama teisė iš valstybės narės, kurioje jis yra apdraustas, gauti šeimos išmokas už šeimos narius, gyvenančius kitoje valstybėje narėje, kartu su to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalimi, kuri susijusi su sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“. Tai galima paaiškinti aplinkybe, kad pagrindinėje byloje E. Bogatu teigė, jog turėjo teisę gauti šeimos išmokas iš Airijos valstybės, nes turėjo būti laikomas pagal darbo sutartį dirbančiu darbuotoju.
24.
Vis dėlto iš bylos medžiagos matyti, kad šeimos nariai, už kuriuos E. Bogatu paprašė suteikti šeimos išmokas, t. y. du jo vaikai, taip pat turi teisę gauti tokias išmokas pagal Rumunijos teisės aktus, nes juose numatyta, jog tokios išmokos mokamos Rumunijoje teisėtai gyvenantiems visiems vaikams iki 18 metų amžiaus, o taip, atrodo, yra nagrinėjamu atveju.
25.
Tokiomis aplinkybėmis pritariu ministro, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisijos pastaboms, kad reikia išplėsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomo išaiškinimo dalyką.
26.
Tiksliau sakant, kadangi susiklostė padėtis, kai tie patys šeimos nariai iš esmės turi teisę už tą patį laikotarpį gauti atitinkamas išmokas pagal daugiau nei vienos valstybės narės teisės aktus, manau, kad Teisingumo Teismas, atsakydamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, privalės atsižvelgti į Reglamento Nr. 883/2004 ( 5 ) 68 straipsnį, kuriame išdėstyti kriterijai, leidžiantys nustatyti, kuri valstybė narė pirmiausia yra kompetentinga mokėti šeimos išmokas.
27.
Priminsiu, kad ši nuostata aprėpia visas pirmumo nustatymo taisykles, taikomas tuo atveju, kai sutampa teisės į šeimos išmokas keliose valstybėse narėse, kurias taikant reikia išnagrinėti, ar šių teisių turėtojas gali skirtingose valstybėse narėse jas įgyvendinti „tuo pačiu pagrindu“ (t. y. „darbo pagal darbo sutartį“, „pensijos mokėjimo“ arba „gyvenamosios vietos“ pagrindu), ar „skirtingais pagrindais“. Atsakius į šį klausimą, galima nustatyti valstybę, kuri turi pirmumo tvarka mokėti suinteresuotam asmeniui šeimos išmokas.
28.
Šioje byloje atsakymas į klausimą, kuri valstybė – Airija ar Rumunija – privalo mokėti tokias išmokas E. Bogatu, priklauso nuo to, kokiu pagrindu šis pareiškėjas gali pretenduoti į Airijos valstybės skiriamas šeimos išmokas, ir visų pirma nuo Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 1 dalyje esančios sąvokos „teisė į išmokas, įgyta darbo pagal darbo sutartį <…> pagrindu“ apimties.
29.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kaip ir Komisija, manau, kad abu High Court (Aukštasis teismas) pateikti prejudiciniai klausimai turėtų būti suprantami taip, kad jais prašoma sąvoką „darbas pagal darbo sutartį“ išaiškinti taikant Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje nustatytas pirmumo taisykles.
30.
Todėl tikslinga performuluoti šiuos du klausimus. Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti ar Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad asmuo, kuris, įdarbintas priimančiojoje valstybėje narėje, gauna tik tos valstybės skiriamas neįmokines išmokas, nors yra apdraustas pagal tos valstybės socialinės apsaugos sistemą, siekiant nustatyti valstybę narę, kuri yra kompetentinga pirmumo tvarka mokėti tokias išmokas, turi teisę gauti šeimos išmokas pagal tą statusą.
31.
Kadangi, kaip nurodžiau pirmiau, atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kokia yra Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje vartojamos sąvokos „darbas pagal darbo sutartį“ apimtis, šioje išvadoje stengsiuosi nustatyti gaires, kaip teisingai aiškinti šią sąvoką.
32.
Šiuo tikslu visų pirma atmesiu ministro, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisijos argumentą, kad nagrinėjama sąvoka, nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje, turėtų būti aiškinama vadovaujantis to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalimi (a antraštinė dalis). Paskui įvertinsiu, ar, jei taip nėra, ši sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius teisės į šeimos išmokas įgijimo sąlygas (šiuo klausimu žr. b antraštinę dalį). Galiausiai, paaiškinęs, kad E. Bogatu argumentui, pagal kurį sąvoka „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“, išplaukianti iš su Reglamentu Nr. 1408/71 susijusios jurisprudencijos, galėtų būti taikytina Reglamento Nr. 883/2004 atveju, negalima pritarti remiantis to reglamento 68 straipsniu, pasiūlysiu sąvokos „darbo pagal darbo sutartį pagrindu“ išaiškinimą, kuriuo būtų galima užtikrinti Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje nustatytų taisyklių (c antraštinė dalis) taikymą pagal Sąjungos teisės aktų leidėjo valią.
2. Žodžių junginio „teisės į išmokas, įgytos darbo pagal darbo sutartį pagrindu“ išaiškinimas
a) Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 2 dalis
33.
Kaip minėjau pirmiau, visos suinteresuotosios šalys, išskyrus pareiškėją pagrindinėje byloje, tvirtina, kad, siekiant nustatyti, kokiu pagrindu E. Bogatu įgyja teisę gauti šeimos išmokas Airijoje, siekiant taikyti Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje numatytas pirmumo taisykles, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis taikytinos teisės nustatymą, išdėstytomis to paties reglamento 11 straipsnyje, visų pirma šio straipsnio 2 dalyje.
34.
Reikia priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsniu, kuris yra II antraštinės dalies ( 6 )„kertinis akmuo“, nustatoma, kurios valstybės nacionalinės teisės aktai yra taikomi bet kuriam asmeniui, patenkančiam į to reglamento taikymo sritį, visų pirma, atskiriant pagal darbo sutartį dirbančius asmenis ( 7 ), kuriems taikomi darbo vietos valstybės narės teisės aktai, ir neaktyvius asmenis, kuriems taikomi gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai ( 8 ). Tokiomis aplinkybėmis šio straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“ turi būti suprantama plačiąja prasme, nes, gaunant išmokas pinigais „už darbą pagal darbo sutartį“, tai prilyginama darbui pagal darbo sutartį tiesiogine to žodžio prasme.
35.
Komisija savo rašytinėse pastabose teigia, kad pagal Reglamentu Nr. 883/2004 nustatytą sistemą 11 straipsnis turi būti taikomas kiekvieną kartą, kai reikia nustatyti, kurios iš dviejų nacionalinių sistemų socialinės apsaugos teisės aktai taikytini atitinkamam asmeniui, o taip būtų Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio atveju. Kitaip tariant, tik įgyvendinus 11 straipsnyje nustatytus principus, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsniu, būtų galima nustatyti, kokiu pagrindu E. Bogatu turi teisę gauti šeimos išmokas Airijoje.
36.
Taigi, Komisijos teigimu, pirmiausia derėtų patikrinti, ar, atsižvelgiant į referencinį laikotarpį, E. Bogatu gali būti laikomas „asmeniu, dirbančiu pagal darbo sutartį“, kaip tai suprantama pagal 11 straipsnį, visų pirma atsižvelgiant į tos sąvokos išplėtimą to paties straipsnio 2 dalimi. Šiuo klausimu Komisija, kaip ir ministras, ir Jungtinė Karalystė, mano, kad išmoka, kurią E. Bogatu gavo per referencinį laikotarpį, buvo neįmokinė, taigi buvo mokama ne „už darbą“, jo anksčiau atliktą pagal darbo sutartį, todėl E. Bogatu negalėjo būti kvalifikuojamas kaip asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, kaip tai apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnyje. Taigi, jeigu siejamasis veiksnys, užtikrinantis E. Bogatu galimybę gauti šeimos išmokas Airijoje, buvo ne „pagal darbo sutartį dirbančio asmens“ statusas, Komisijos teigimu, tai reiškia, kad tokia sąsaja galėjo būti tik gyvenamoji vieta.
37.
Šis argumentas manęs neįtikina.
38.
Iš tikrųjų manau, kad šis argumentas yra grindžiamas klaidingu Reglamentu Nr. 883/2004 nustatytos sistemos vertinimu. Šiuo atžvilgiu visų pirma norėčiau pažymėti, kad neketinu kvestionuoti teiginio, kad, nustatant taikytinus nacionalinės teisės aktus, pagrindinis vaidmuo taikant šį reglamentą tenka 11 straipsniui. Vis dėlto pagal tą sistemą šios nuostatos taikymo sritis turėtų būti traktuojama kaip gerokai siauresnė, negu buvo numatyta Komisijos. Iš tikrųjų šiame reglamente, atrodo, išskiriamos bendrojo pobūdžio kolizinės normos („Taikytinų teisės aktų nustatymas“), išdėstytos II antraštinėje dalyje, ir specialiosios kolizinės normos, nustatytos III antraštinėje dalyje („Specialios nuostatos, susijusios su įvairiomis išmokų rūšimis“) ( 9 ). Dėl šio atskyrimo, mano požiūriu, tuo atveju, kai nagrinėjama situacija yra reglamentuojama viena iš specialiųjų kolizinių normų, 11 straipsnio nuostatos negali būti taikomos ( 10 ) pagal taisyklę lex specialis derogat legi generali ( 11 ).
39.
Taigi, kadangi aišku, kad E. Bogatu padėtis pagrindinėje byloje yra reglamentuojama specialiosiomis kolizinėmis normomis, t. y. nuostatomis dėl šeimos išmokų (Reglamento Nr. 883/2004 67 ir 68 straipsniais), siekdamas nustatyti tai padėčiai taikytinus teisės aktus, turėčiau išaiškinti tik tas nuostatas.
40.
Bet kuriuo atveju Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 2 dalyje, kuria visos šalys, išskyrus E. Bogatu, remiasi aiškindamos žodžių junginį „darbo pagal darbo sutartį pagrindu“, nurodyta, kad į jos nuostatas reikia atsižvelgti tik „taikant šią antraštinę dalį“. Atsižvelgiant į tai, kad ši teksto dalis aiški, man atrodo, nenuginčijama, kad 11 straipsnio 2 dalimi negalima remtis aiškinant kitoje antraštinėje dalyje nei Reglamento II antraštinė dalis išdėstytas nuostatas. Todėl ši taisyklė negali turėti jokios įtakos Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio aiškinimui, nes šis straipsnis įtrauktas į to reglamento III antraštinę dalį ( 12 ).
41.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas savo būsimame sprendime turėtų atmesti visų suinteresuotųjų šalių, išskyrus E. Bogatu, pateiktą argumentą, pagal kurį Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje vartojamas žodžių junginys „darbo pagal darbo sutartį pagrindu“ turi būti aiškinamas remiantis to reglamento 11 straipsniu, visų pirma jo 2 dalimi.
b) Valstybių narių teisės aktai, reglamentuojantys šeimos išmokas
42.
Manau, kad, nors nė viena šalis tokios prielaidos neišdėstė, šiuo etapu būtų naudinga patikrinti, ar sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“ veikiau nėra nuoroda į nacionalinės teisės aktus, kuriais reglamentuojama teisė gauti šeimos išmokas.
43.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad toks aiškinimas atitinka principus, kuriais grindžiami šios srities ES teisės aktai, – principus, pagal kuriuos Sąjungos taisyklėmis siekiama sukurti nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sistemą ( 13 ), o sąlygos, reglamentuojančios teisę gauti socialinės apsaugos išmokas, patenka į valstybių narių kompetencijos sritį ( 14 ). Sąvoka „darbo pagal darbo sutartį pagrindu“ galėtų būti suprantama taip, kad valstybėms narėms paliekami įgaliojimai nustatyti atitinkamo asmens teisės gauti šeimos išmokas „pagrindą“ (darbą pagal darbo sutartį, įgytą teisę gauti pensiją ar gyvenamąją vietą), o Sąjungos teisės priemonėmis, vadovaujantis toje pačioje nuostatoje nustatytais kriterijais, tik nustatoma, kokie teisės aktai taikytini tais atvejais, kai teisės į tokias išmokas sutampa.
44.
Tačiau, mano nuomone, tokį aiškinimą galima atmesti remiantis dviem argumentais.
45.
Pirma, jau iš Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę.
46.
Antra, šiek tiek problemiški yra tokio išaiškinimo padariniai piliečių, įgyvendinančių savo teisę į laisvą judėjimą, apsaugai.
47.
Tai aiškiai matyti atsižvelgus į tokio aiškinimo šioje byloje nagrinėjamai padėčiai rezultatą.
48.
Taigi šiuo tikslu būtina patikrinti, kokiu pagrindu įgyjama teisė į šeimos išmokų mokėjimą E. Bogatu vaikams, viena vertus, pagal Airijos įstatymus ir, kita vertus, pagal Rumunijos įstatymus.
49.
Dėl Rumunijos teisės aktų, kaip jau minėjau anksčiau ir kaip matyti iš bylos medžiagos, pasakytina, kad jais ši teisė suteikiama visiems vaikams iki 18 metų su sąlyga, kad jie teisėtai gyvena Rumunijoje. Todėl pagrindas, kuriuo ši teisė įgyjama pagal pirmosios valstybės nacionalinės teisės aktus, yra gyvenamoji vieta.
50.
Pagal Airijos teisės aktus iš Social Welfare Consolidation Act 2005 (2005 m. Socialinės apsaugos sistemos konsolidavimo įstatymas) IV skyriaus 220 skirsnio 3 dalies matyti, kad tam, kad būtų galima pasinaudoti teise gauti šeimos išmokas, asmens, kuris paprašė skirti tokias išmokas, nuolatinė gyvenamoji vieta paraiškos pateikimo metu turi būti Airijos valstybėje ( 15 ). Taigi, pagal antrosios nagrinėjamos šalies teisės aktus teisės įgijimo pagrindas taip pat yra gyvenamoji vieta.
51.
Todėl padėčiai, nagrinėjamai šioje byloje, taikytinas 68 straipsnio 1 dalies b punktas, nes šeimos išmokas, skirtas E. Bogatu vaikams, Airija ir Rumunija mokėtų tuo pačiu pagrindu. Taigi taikytina teisė yra vaikų gyvenamosios vietos valstybės narės teisė, o valstybė narė, turinti pirmenybę mokėti šeimos išmokas E. Bogatu, būtų Rumunija.
52.
Kadangi Airijos teisės aktuose numatytų šeimos išmokų suma viršytų sumą, kuri garantuojama pagal Rumunijos teisės aktus, o tai man atrodo visai tikėtina, Airija iš principo privalėtų pagal Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 2 dalį padengti išmokų skirtumą, sumokėdama diferencinį priedą. Vis dėlto, kadangi šiuo konkrečiu atveju turima omenyje teisė į išmokas šeimai, suteikiama tik gyvenamosios vietos pagrindu, pagal to paties 68 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį Airijos valstybė net neprivalėtų mokėti to priedo. Dėl to E. Bogatu gautų tik Rumunijos teisės aktuose nustatytą šeimos išmokų sumą, kuri veikiausiai būtų mažesnė.
53.
Atsižvelgiant į tai, kad yra daug valstybių, pagal kurių nacionalinės teisės aktus suteikiama teisė gauti šeimos išmokas gyvenamosios vietos pagrindu ( 16 ), toks pat rezultatas, mano nuomone, galimas įvairiose situacijose.
54.
Nemanau, kad tai atitinka Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio logiką, kuri matyti iš šio reglamento parengiamųjų darbų.
55.
Žinau, kad, vykdydama Reglamento Nr. 1408/71 peržiūros procedūrą, Taryba pakoregavo Komisijos pasiūlytą Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio teksto formuluotę, kurios pagrindu piliečiai migrantai galėtų visais atvejais, kai teisės į tokias išmokas sutampa, gauti didžiausią sumą ( 17 ), ir pakeitė ją šiuo metu galiojančia formuluote ( 18 ). Vis dėlto reikia konstatuoti, kaip, beje, Komisija padarė savo komunikate dėl Tarybos bendrosios pozicijos, kad Tarybos atliktais pakeitimais neiškreipiamas Komisijos pasiūlyme įtvirtintas principas, kad gavėjui turi būti užtikrinta didžiausia išmokų suma ( 19 ), bet jie yra susiję tik su valstybių narių atsakomybės už tą mokėjimą pasidalijimu.
56.
Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 2 dalies paskutinis sakinys, mano nuomone, turi būti suprantamas kaip šio principo išimtis, o tai reiškia, kad atvejų, kai diferencinis priedas migrantui nemokėtinas, turėtų būti labai nedaug. Taigi, kaip minėjau pirmiau, jei būtų manoma, kad žodžių junginyje „darbo pagal darbo sutartį pagrindu“ pateikiama nuoroda į nacionalinės teisės aktus, 68 straipsnio 2 dalies paskutinio sakinio taikymo sąlygos būtų tenkinamos daugelyje situacijų, todėl situacijos, kurioms taikytina ši nuostata, netektų savo reto pobūdžio.
57.
Beje, šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, nedarant poveikio E. Bogatu padėties vertinimui, taip aiškinama, ši nuostata būtų taikoma ir asmenims, kurie dirba pagal darbo sutartį priimančioje valstybėje narėje. Tokia pasekmė negali būti priimtina, ir tai išsamiau išnagrinėsiu šios išvados c antraštinėje dalyje.
58.
Tai, kas išdėstyta, patvirtina mano ankstesnį teiginį, t. y. kad negalima pritarti 68 straipsnio 2 dalyje pateikto žodžių junginio „darbo pagal darbo sutartį pagrindu“ aiškinimui, kad daroma nuoroda į teisę į šeimos išmokas reglamentuojančius valstybių narių teisės aktus.
c) Siūlomas aiškinimas
59.
Atsižvelgdamas į savo išvadas a ir b antraštinėse dalyse, manau, kad būtina pasiūlyti kitokį žodžių junginio „darbo pagal darbo sutartį pagrindu“ aiškinimą. Prieš jį pateikiant, reikia atmesti E. Bogatu argumentą, išdėstytą jo rašytinėse pastabose.
60.
Kaip jau pažymėjau, E. Bogatu, skirtingai nei kitos suinteresuotosios šalys, teigia, kad jo atveju pagrindas įgyti teisę į šeimos išmokas Airijoje turi būti nulemtas jurisprudencijos, susijusios su Reglamentu Nr. 1408/71, visų pirma 73 straipsniu, kiek jame pripažįstama „pagal darbo sutartį dirbančių asmenų“ teisė į šeimos išmokas už šeimos narius, gyvenančius kitos valstybės narės teritorijoje.
61.
Šiuo atžvilgiu E. Bogatu pažymi, kad Teisingumo Teismas yra nustatęs, kad sąvoka „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ turi būti suprantama taip, kad ji apima bet kurį asmenį, kuris patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, kaip apibrėžta jo 1 straipsnio a punkte, t. y. asmenis, apdraustus pagal tam tikroje valstybėje narėje taikomą socialinio draudimo sistemą, neatsižvelgiant į tai, ar darbo santykiai yra.
62.
Teigdamas, kad Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritis sutampa su Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritimi, E. Bogatu daro išvadą, kad pastarojo reglamento 67 straipsnyje nustatyta teisė gauti šeimos išmokas turi būti vertinama kaip atvira visiems valstybės narės piliečiams, kurie yra apdrausti pagal socialinės apsaugos sistemą, galiojančią kitoje valstybėje narėje, įskaitant atvejus, kai jų darbo santykiai antrojoje valstybėje narėje yra pasibaigę.
63.
Atsižvelgdamas į tai, E. Bogatu mano, kad turi teisę gauti šeimos išmokas už tą laikotarpį, nes referenciniu laikotarpiu jam galiojo kitų rūšių socialinio draudimo apsauga, t. y. jis turėjo teisę į tam tikras išmokas, pavyzdžiui, ligos atveju.
64.
Pirma, pažymėsiu, kad savo argumentuose E. Bogatu rėmėsi Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsnio išaiškinimu. Tačiau, atsižvelgiant į šioje išvadoje išdėstytus mano performuluotus prejudicinius klausimus, savaime aišku, kad E. Bogatu siūlomą aiškinimą reikia vertinti pagal Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnį, o ne pagal 67 straipsnį.
65.
Mano nuomone, toks vertinimas reiškia, kad pirmiausia reikia patikrinti, ar su Reglamentu Nr. 1408/71 susijusi jurisprudencija, gausiai cituojama E. Bogatu rašytinėse pastabose, gali likti aktuali Reglamento Nr. 883/2004 kontekste.
66.
Todėl manau, kad būtina pateikti keletą pirminių pastabų dėl socialinės apsaugos sistemų taisyklių peržiūrėjimo, pradėto priėmus Reglamentą Nr. 883/2004, apimties.
67.
Iš Reglamento Nr. 883/2004 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo reglamentu siekta supaprastinant ( 20 ) ir modernizuojant ( 21 ) pakeisti Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytas koordinavimo taisykles, kurios pasidarė sudėtingos ir sunkios dėl gausių dalinių pakeitimų ir atnaujinimų, atliktų siekiant atsižvelgti į pokyčius Europos Sąjungos lygmeniu ir į valstybių narių teisės aktų pakeitimus.
68.
Atsižvelgiant į tai, svarbiausias pakeitimas, palyginti su ankstesne sistema, be abejonės, yra susijęs su šių taisyklių taikymo asmenų atžvilgiu sritimi.
69.
Pažymiu, kad Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnyje („Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas“) aiškiai nustatyta, kad šis reglamentas taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims ( 22 ). Taip yra dėl to, kad, kaip matyti iš reglamento 2 konstatuojamosios dalies, tuo metu laisvo asmenų judėjimo nuostata buvo taikoma tik pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims (laisvas darbuotojų judėjimas) ir savarankiškai dirbantiems asmenims (įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas). Tokiomis aplinkybėmis, siekiant išvengti padėties, kad dėl esamų nacionalinės teisės aktuose pateiktų darbo santykių apibrėžčių skirtumų būtų apribota Reglamento Nr. 1408/71 taikymo ratione personae sritis, buvo pasirinkta išplėsti sąvokų „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ ir „savarankiškai dirbantis asmuo“ sąvokas, kad į jas patektų visi asmenys, apdrausti pagal valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, taikomą samdomiems ar savarankiškai dirbantiems asmenims ( 23 ).
70.
Ši taikymo asmenų atžvilgiu sritis buvo išplėsta Reglamentu Nr. 883/2004, siekiant laipsniškai įtvirtinti su ES pilietybės įvedimu susijusią teisę laisvai judėti ir gyventi Sąjungoje. Konkrečiau kalbant, šiuo pakeitimu buvo siekiama to reglamento 2 straipsnio („Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas“) 1 dalyje sąvokas „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ ir „savarankiškai dirbantis asmuo“ pakeisti sąvoka „valstybės narės piliečiai“. Tai reiškia, kad koordinavimo sistema, kuri buvo pakeista Reglamentu Nr. 883/2004, taip pat taikoma asmenims, kurie nėra „aktyvūs gyventojai“ tikrąja to žodžio prasme, neatsižvelgiant į riziką, nuo kurios jie yra apdrausti ( 24 ).
71.
Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad Reglamentas Nr. 883/2004 jau taikomas visiems vienos iš valstybių narių piliečiams, manau, platesnis sąvokos „darbas pagal darbo sutartį“ aiškinimas nėra labiau pagrįstas nei Reglamento Nr. 1408/71 sąvokos „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ atveju.
72.
Iš tikrųjų sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“ kartu su kitomis sąvokomis vartojama daugelyje naujojo reglamento nuostatų tam, kad būtų galima atskirti aktyviems asmenims taikytiną teisinę tvarką nuo neaktyviems asmenims taikomos tvarkos.
73.
Jeigu sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“, nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje, būtų aiškinama taip pat, kaip Reglamente Nr. 1408/71 vartojama sąvoka „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“, t. y. kad juo reikalaujama tik to, kad atitinkamas asmuo būtų apdraustas pagal vienos iš valstybių narių socialinės apsaugos sistemą, taikomą pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, aktyviems ir neaktyviems asmenims taikoma skirtinga tvarka netektų prasmės, nors šis skirtumas, man atrodo, yra esminis taikant Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnį.
74.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad, siekiant tinkamai išaiškinti žodžių junginį „darbo pagal darbo sutartį pagrindu“, būtina laikytis kitokio požiūrio, glaudžiai susijusio su Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje vartojamomis sąvokomis.
75.
Siekiant nustatyti, kuri valstybė narė pirmumo tvarka kompetentinga mokėti šeimos išmokas atitinkamam asmeniui, Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje daroma nuoroda į tris sąvokas: „darbas pagal darbo sutartį“, „pensija“ ir „gyvenamoji vieta“, kurių deriniai lemia skirtingus rezultatus, priklausančius nuo to, ar atitinkamos šeimos išmokos yra mokamos „skirtingu pagrindu“, ar „tuo pačiu pagrindu“.
76.
Visų pirma tais atvejais, kai skiriasi šeimos išmokų skyrimo pagrindas, pagal nagrinėjamą nuostatą minėtos sąvokos yra klasifikuojamos pirmumo tvarka, t. y. pirma vieta atitenka darbui pagal darbo sutartį, antra vieta – pensijai ir, galiausiai, trečia – gyvenamajai vietai. Todėl valstybė narė, pirmumo tvarka kompetentinga mokėti šeimos išmokas, yra darbo vietos valstybė narė, o valstybė, kurioje gaunama pensija, prioritetinę kompetenciją turi tik tuo atveju, kai šis pagrindas sutampa su gyvenamosios vietos pagrindu.
77.
Todėl vienintelė įtikinama priežastis, dėl kurios, mano nuomone, tokia pirmumo tvarka yra tvarka, pagal kurią, įnešant didesnį indėlį į atitinkamos valstybės narės ekonominį gyvenimą, darbas pagal darbo sutartį yra labiau susijęs su ta valstybe nare nei gaunama pensija ar gyvenamoji vieta, o ryšys su pensijos gavimu suvokiamas stipriau nei ryšys su gyvenamąja vieta.
78.
Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad tais atvejais, kai teisių į šeimos išmokas pagrindas sutampa, taikoma Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pirmumo tvarka kompetentinga valstybė narė yra valstybė narė, kurioje yra vaikų gyvenamoji vieta. Iš tikrųjų, jeigu pagrindas, o kartu ir siejamieji veiksniai nesiskiria, vaikų gyvenamoji vieta gali būti pagrįstai laikoma pačiu stipriausiu siejamuoju veiksniu.
79.
Norint išsaugoti praktinį Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnyje nustatytos sąvokų „darbas pagal darbo sutartį“, „pensija“ ir „gyvenamoji vieta“ hierarchijos ir siejamųjų veiksnių poveikį, kurį šios sąvokos turi pagal šį straipsnį, aiškinantis „pagrindą“, mano nuomone, derėtų remtis Reglamento Nr. 883/2004 ( 25 ) 1 straipsnyje pateiktomis apibrėžtimis.
80.
Visų pirma, sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“, dėl kurios pateiktas mano performuluotas High Court (Aukštasis teismas) prejudicinis klausimas, apibrėžta kaip „bet kuri veikla arba statusas, laikomi tokiais pagal tos valstybės narės, kurioje verčiamasi šia veikla arba egzistuoja šis statusas, socialinės apsaugos įstatymus“ ( 26 ).
81.
Iš to matyti, kad tai yra tokios veiklos vykdymas arba panaši situacija, kurioje galima nustatyti, kad valstybė narė, pirmumo tvarka kompetentinga mokėti išmokas šeimai, yra darbo vietos valstybė narė.
82.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šis siejamasis veiksnys egzistuoja pagrindinėje byloje.
83.
Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar, siekiant taikyti visus Airijos socialinės apsaugos sistemos teisės aktus, E. Bogatu turi būti laikomas asmeniu, kuris referenciniu laikotarpiu dirbo pagal darbo sutartį arba turėjo tokį statusą. Jeigu taip, jis privalo padaryti išvadą, kad Airija yra valstybė narė, kompetentinga mokėti šeimos išmokas ieškovui pagrindinėje byloje, o tai reiškia, kad, priešingai, nei ministras teigė savo atsakyme į E. Bogatu prašymą, E. Bogatu turi teisę gauti šeimos išmokas už referencinį laikotarpį.
84.
Atliekant šį vertinimą, faktinė aplinkybė, kad referenciniu laikotarpiu E. Bogatu buvo apdraustas Airijoje, gali būti svarbi, jeigu jos pasekmė yra ta, kad jis laikytinas dirbančiu „pagal darbo sutartį“ arba panašų statusą turinčiu asmeniu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio a punktą.
IV. Išvada
85.
Atsižvelgdamas į visa tai, kas pirmiau išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į High Court (Aukštasis teismas, Airija) pateiktus šioje išvadoje mano performuluotus klausimus atsakyti taip:
2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 68 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad asmuo, kuris dirbo priimančiojoje valstybėje narėje, bet gauna tik tos valstybės neįmokines išmokas, nors buvo apdraustas pagal tos valstybės socialinės apsaugos sistemą, siekiant nustatyti valstybę narę, pirmumo tvarka kompetentingą mokėti tas išmokas, turi teisę gauti šeimos išmokas pagal tą statusą, su sąlyga, kad jo padėtį apima sąvoka „darbas pagal darbo sutartį“ arba panašus statusas, kaip tai apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio a punkte. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra šiuo atveju.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) OL L 166, 2004, p. 1; specialusis leidimas lietuvių kalba, 5 sk., 5 t., p. 72.
( 3 ) OL L 28, 1997, p. 1.
( 4 ) Primenu, kad Reglamentas Nr. 883/2004 įsigaliojo 2010 m. gegužės 1 d.
( 5 ) Šiuo klausimu pažymėtina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nagrinėdamas pagal SESV 267 straipsnį jam pateiktus klausimus, Teisingumo Teismas gali atsižvelgti į nuostatas, kuriomis nesirėmė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jeigu tai būtina tinkamam atsakymui pateikti. Šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimą Balogh (C‑25/15, EU:C:2016:423, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 6 ) Savo jurisprudencijoje dėl Reglamento Nr. 1408/71, kurio struktūra buvo identiška Reglamento Nr. 883/2004 struktūrai, Teisingumo Teismas ne kartą pažymėjo, kad pastarojo reglamento II antraštinės dalies nuostatos sudaro išsamią ir vienodą kolizinių normų sistemą, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią vienu metu taikyti kelias nacionalinės teisės sistemas, bet ir neleisti, kad į šio reglamento taikymo sritį patenkantys asmenys liktų be socialinės apsaugos dėl to, kad nėra jiems taikytinų teisės aktų. Žr., visų pirma, 1986 m. birželio 12 d. Sprendimą Ten Holder (302/84, EU:C:1986:242, 21 punktas), 1998 m. birželio 11 d. Sprendimą Kuusijärvi (C‑275/96, EU:C:1998:279, 28 punktas) ir 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą X (C‑570/15, EU:C:2017:674, 14 punktas).
( 7 ) 11 straipsnio 3 dalies a punktas.
( 8 ) 11 straipsnio 3 dalies e punktas.
( 9 ) Šiuo klausimu žr. Reglamento Nr. 883/2004 17 konstatuojamąją dalį („reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę <…> jiems taikomi tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai“ ir 18 konstatuojamąją dalį („[t]am tikrose situacijose, pateisinančiose kitus taikymo kriterijus, būtina nukrypti nuo tos bendros taisyklės“).
( 10 ) Tačiau atrodo, kad 11 straipsnis taikytinas, pavyzdžiui, senatvės išmokoms. Iš tikrųjų, kadangi šias išmokas reglamentuojančiose nuostatose, būtent Reglamento Nr. 883/2004 50–60 straipsniuose, nenurodytas joks konkretus taikymo kriterijus, leidžiantis nukrypti nuo bendrųjų kolizinių normų, t. y. 11 straipsnis turi būti taikomas siekiant nustatyti, kokie nacionalinės teisės aktai taikytini kiekvienoje aptariamoje padėtyje.
( 11 ) Šiuo klausimu visų pirma žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvadą byloje van Delft ir kt. (C‑345/09, EU:C:2010:438, 45 punktas). Generalinio advokato nuomone, šis Reglamento Nr. 1408/71 II ir III antraštinių dalių santykis aiškiai matyti iš 1982 m. gegužės 27 d. Sprendimo Aubin (227/81, EU:C:1982:209, 11 punktas) ir 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Adanez‑Vega (C‑372/02, EU:C:2004:705).
( 12 ) Ministro argumentas, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 2 dalies taikymas siekiant išaiškinti minėto reglamento 68 straipsnyje vartojamą sąvoką „darbas pagal darbo sutartį“ yra grindžiamas šios sąvokos išaiškinimu Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendime Nr. F1 (OL C 106, 2010, p. 11), nėra pagrindas suabejoti šia išvada. Pakanka pažymėti, kad Sprendime van der Vecht (19/67, EU:C:1967:49, p. 457) Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šio reglamento tekstas „nekeičia kompetentingų teismų įgaliojimų vertinti reglamento nuostatų galiojimą ir turinį, nes jų atžvilgiu [tos komisijos] sprendimai turi tiktai nuomonės statusą“ (paryškinta mano). Iš to matyti, kad minėtas sprendimas neturi jokios privalomosios galios, todėl Teisingumo Teismo neįpareigoja.
( 13 ) Žr. 2017 m. vasario 1 d. Sprendimą Tolley (C‑430/15, EU:C:2017:74, 57 punktas).
( 14 ) Žr. 2011 m. kovo 3 d. Sprendimą Tomaszewska (C‑440/09, EU:C:2011:114, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
( 15 ) Be to, pagal Airijos teisės aktus reikalaujama, kad vaikas, kuriam prašoma skirti išmokas, būtų jaunesnis nei 16 metų amžiaus, jo nuolatinė gyvenamoji vieta būtų valstybės teritorijoje (minėto socialinės apsaugos sistemos įstatymo 219 skirsnio 1 dalies c punktas) ir jo įprastinė gyvenamoji vieta būtų su asmeniu, kuris paprašė skirti šeimos išmokas (to paties įstatymo 220 skirsnio 1 dalis). Tačiau, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šios sąlygos negali būti taikomos dėl jų nesuderinamumo su Reglamento Nr. 883/2004 67 straipsniu.
( 16 ) Šiuo klausimu žr. Komisijos parengtą nacionalinės teisės aktų dėl šeimos išmokų sąvadą, jį galima rasti interneto adresu .
( 17 ) Žr. Pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Komisijos pateikto Tarybai 1998 m. gruodžio 21 d., COM(1998) 779 final, 53 straipsnį, pagal kurį: „[k]ai šeimos pašalpas <…> tuo pačiu laikotarpiu ir tam pačiam šeimos nariui moka kelios valstybės narės pagal savo įstatymus arba pagal šį reglamentą, valstybės narės, kurios įstatymuose nustatyta suma yra didesnė, kompetentinga institucija moka visą šią sumą“. Verta pažymėti, kad šis kriterijus buvo pasirinktas galutinėje pirmumo taisyklių redakcijoje, bet tik kaip papildomas kriterijus, taikytinas tais atvejais, kai visos teisės į šeimos išmokas yra suteikiamos darbo pagal darbo sutartį pagrindu. Žr. Reglamento Nr. 883/2004 68 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį.
( 18 ) Žr. 2004 m. birželio 26 d. Tarybos bendrąją poziciją (EB) Nr. 18/2004, priimtą pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 251 straipsnyje nurodytą procedūrą, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL C 79, 2004, p. 15).
( 19 ) Komisijos komunikatas Europos Parlamentui pagal EB sutarties 251 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą dėl Tarybos priimtos bendrosios pozicijos, siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, COM(2004) 44 final, p. 11.
( 20 ) Šiuo klausimu žr. pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Komisijos pateikto Tarybai 1998 m. gruodžio 21 d., COM(1998)779 final, 2 punktą, kuriame jis pabrėžia: „<…> pagrindinė Reglamentu Nr. 1408/71 nustatytų koordinavimo taisyklių peržiūros idėja buvo siekis užtikrinti, kad teisės aktai būtų mažiau sudėtingi ir geriau valdomi: nereikia, tiesiogine to žodžio prasme, pertvarkyti sistemos, kuri, beje, palyginti gerai veikė ilgiau nei 25 metus. Siekta veikiau ją supaprastinti“ (neoficialus vertimas).
( 21 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Jungtinė Karalystė / Taryba (C‑656/11, EU:C:2014:97, 61–66 punktai).
( 22 ) Išsamumo dėlei primenu, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnyje, šis reglamentas taip pat buvo taikomas „studentams, kuriems yra taikomi ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai arba asmenys be pilietybės ar pabėgėliai, gyvenantys kurios nors valstybės narės teritorijoje, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims“.
( 23 ) Žr. Reglamento Nr. 1408/71 3 konstatuojamąją dalį.
( 24 ) Šiuo tikslu Reglamente Nr. 883/2004, lygiagrečiai su Europos bendrijos steigimo sutarties 42 straipsniu (dabar – SESV 48 straipsnis), remiamasi antruoju teisiniu pagrindu, būtent Europos bendrijos steigimo sutarties 308 straipsniu (dabar – SESV 352 straipsnis). Žr. Reglamento Nr. 883/2004 2 konstatuojamąją dalį.
( 25 ) O dėl sąvokų „pensija“ ir „gyvenamoji vieta“, kurios šiuo atveju nevertinamos, reikia pasakyti, kad pirmoji „apima ne tik pensijas, bet ir vienkartines išmokas, kurios gali būti išmokamos vietoj pensijų, mokėjimus, susijusius su įmokų kompensavimu, ir pagal III antraštinės dalies nuostatas periodiškus padidinimus bei priemokas“ (1 straipsnio w punktas), o antroji apibrėžiama taip: „vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena“ (1 straipsnio j punktas).
( 26 ) Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio a punktas.