GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2018 m. liepos 25 d. ( 1 )
Byla C‑416/17
Europos Komisija
prieš
Prancūzijos Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 49, 63 straipsniai ir 267 straipsnio trečia pastraipa – Apmokestinimas kelis kartus – Skirtingas požiūris dėl žemesnės grandies patronuojamosios bendrovės įsteigimo valstybės – Reikalavimai, susiję su įrodymais, pagrindžiančiais teisę susigrąžinti sumokėtą mokestį prie šaltinio – Teisės susigrąžinti mokestį apribojimas – 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) – Nacionalinis galutinės instancijos teismas – Nacionalinė jurisprudencija, neatitinkanti Teisingumo Teismo sprendimo – Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą“
I. Įvadas
1.
Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Prancūzijos Respublika leidžia pažeidžiant Sąjungos teisę ir toliau laikytis diskriminacinio ir neproporcingo požiūrio į Prancūzijos patronuojančiąsias bendroves, gaunančias dividendų iš Prancūzijoje įsteigtų patronuojamųjų bendrovių, ir Prancūzijos patronuojančiąsias bendroves, gaunančias dividendų iš užsienyje įsteigtų patronuojamųjų bendrovių, Teisingumo Teismo konstatuoto 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581).
2.
Kaip Komisija pati glaustai nurodo savo ieškinyje, ji kaltina Prancūzijos Respubliką tuo, kad ši, pasitelkdama Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija), aukščiausios instancijos administracinio teismo, suformuotą jurisprudenciją, atsisakė visapusiškai užtikrinti 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) vykdymą. Iš tikrųjų, Komisijos teigimu, po 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) Conseil d’État priimti sprendimai – tai jurisprudencija, kuria remiantis bus nagrinėjami visi prašymai grąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį prie šaltinio, pateikti šalių, kurių padėtis panaši į Accor SA padėtį.
3.
Taigi nagrinėdamas šį Komisijos ieškinį Teisingumo Teismas turi nuspręsti dėl dviejų klausimų: viena vertus, dėl mokesčio prie šaltinio, sumokėto už dividendus, gautus iš patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių, grąžinimo tvarkos suderinamumo su Sąjungos teise, išaiškinta 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581), ir, kita vertus, – pirmą kartą nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, – dėl pareigos, tenkančios galutinės instancijos teismui, pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą neįvykdymo ( 2 ).
II. Teisinis pagrindas
A. Prancūzijos teisė
4.
Byloje, kurioje priimtas 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581), aptariamais mokestiniais metais galiojusios redakcijos Code général des impôts (Bendrasis mokesčių kodeksas, toliau – CGI) 158bis straipsnio I dalyje nustatyta:
„Asmenų, kurie gauna Prancūzijos bendrovių išmokėtų dividendų, pajamas iš šių dividendų sudaro:
a)
sumos, kurias jie gauna iš bendrovės;
b)
mokesčio kreditas kredito valstybės iždo sąskaitoje forma.
Šis mokesčio kreditas atitinka pusę faktiškai bendrovės sumokėtos sumos.
<…>“
5.
Byloje, kurioje priimtas 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581), aptariamais mokestiniais metais galiojusios redakcijos CGI 146 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Jei dėl patronuojančiosios bendrovės paskirstomų dividendų turi būti taikomas 223sexies straipsnyje numatytas mokestis prie šaltinio, jis prireikus sumažinamas mokesčio kreditų, suteiktų už ne daugiau kaip per penkerius metus iš kapitalo dalių gautas pajamas <…>, suma.“
6.
1998 m. gruodžio 30 d.Loi de Finances (Finansų įstatymas) Nr. 98‑1266 ( 3 ) paskelbtos redakcijos, taikomos nuo 1999 m. sausio 1 d. paskirstomiems dividendams, CGI 223sexies straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtinta:
„Laikantis 209quinquies ir 223H straipsnių nuostatų, jei bendrovės paskirstytos pajamos yra atskaitomos nuo sumų, dėl kurių jai nebuvo taikomas standartinio tarifo pelno mokestis, numatytas 219 straipsnio I dalies antroje pastraipoje, ši bendrovė turi sumokėti mokesčio kredito dydžio mokestį prie šaltinio, apskaičiuojamą pagal 158bis straipsnio I dalyje nustatytas sąlygas.“
B. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581)
7.
2001 m. gruodžio 21 d. reikalavimu Accor Prancūzijos mokesčių institucijos paprašė grąžinti mokestį prie šaltinio, kurį ji sumokėjo už dividendus, 1998–2000 m. gautus iš savo patronuojamųjų bendrovių, įsteigtų kitose valstybėse narėse. Kadangi pagal galiojančius teisės aktus tokios rūšies grąžinimas taikomas tik dividendams, gautiems iš patronuojamųjų bendrovių, įsteigtų Prancūzijos teritorijoje, šis prašymas buvo atmestas.
8.
Atmetus šį prašymą Accor pareiškė ieškinį Tribunal administratif de Versailles (Versalio administracinis teismas, Prancūzija); šis teismas visiškai patenkino Accor prašymą. Cour administrative d’appel de Versailles (Versalio administracinis apeliacinis teismas, Prancūzija) atmetus ministre du Budget, des Comptes publics et de la Fonction publique (biudžeto, valstybės turto ir valstybės tarnybos ministras) dėl šio sprendimo pateiktą apeliacinį skundą, šis ministras pateikė kasacinį skundą Conseil d’État. 2009 m. liepos 3 d. sprendimu Conseil d’État pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
9.
2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kitaip nei dėl dividendų iš patronuojamųjų bendrovių rezidenčių, pagal Prancūzijos teisės aktus negalima atsižvelgti į apmokestinimą paskirstančiosios patronuojamosios bendrovės lygmeniu, nors dividendai, gauti tiek iš patronuojamųjų bendrovių rezidenčių, tiek iš patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių, perskirstant apmokestinami mokesčiu prie šaltinio ( 4 ). Tačiau, Teisingumo Teismo teigimu, dėl nepalankaus požiūrio į dividendus, gautus iš patronuojamosios bendrovės, įsteigtos kitoje valstybėje narėje, palyginti su tuo, kurio laikomasi dėl dividendų, gautų iš patronuojamųjų bendrovių rezidenčių, patronuojančioji bendrovė gali būti atgrasyta vykdyti veiklą per savo patronuojamąsias bendroves, įsteigtas kitose valstybėse narėse ( 5 ).
10.
Toliau Teisingumo Teismas priminė jurisprudenciją, pagal kurią, jei pelnas, susijęs su užsienio kilmės dividendais, dividendus išmokėjusios bendrovės valstybėje apmokestinamas mažesniu mokesčiu nei dividendus gavusios bendrovės valstybės narės taikomas mokestis, ši valstybė turi suteikti mokesčio kreditą, atitinkantį dividendus išmokėjusios bendrovės jos įsisteigimo valstybėje sumokėtą mokestį, o jei šis pelnas dividendus išmokėjusios bendrovės valstybėje apmokestinamas didesniu mokesčiu nei dividendus gavusios bendrovės valstybės narės taikomas mokestis, ši valstybė privalo suteikti tik dividendus gavusios bendrovės mokėtinos pelno mokesčio sumos neviršijantį mokesčio kreditą ( 6 ).
11.
Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad, kalbant apie tokią sistemą, kokia yra ginčijama Prancūzijos sistema, jei valstybė narė turėtų suteikti dividendų iš kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės gavėjams mokesčio kreditą, kuris visuomet lygus pusei šių dividendų sumos, dėl to požiūris į šiuos dividendus būtų palankesnis nei į dividendus iš pirmosios valstybės narės, kai mokesčio tarifas, kuriuo apmokestinama šiuos dividendus paskirstanti bendrovė savo įsisteigimo valstybėje, yra mažesnis nei mokesčio tarifas, taikomas pirmojoje valstybėje narėje ( 7 ).
12.
Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybė narė turi galėti nustatyti pelno mokesčio, sumokėto paskirstančiosios bendrovės įsisteigimo valstybėje, už kurį patronuojančiajai bendrovei turi būti suteiktas mokesčio kreditas, sumą; šiomis aplinkybėmis jis nusprendė, jog nepakanka pateikti įrodymų, kad paskirstančioji bendrovė savo įsisteigimo valstybėje buvo apmokestinta už pelną, susijusį su išmokėtais dividendais, nepateikus informacijos apie faktiškai už šį pelną sumokėto mokesčio pobūdį ir tarifą ( 8 ).
13.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pridūrė, kad gavusios reikalaujamus patvirtinamuosius dokumentus apmokestinančios valstybės narės mokesčių institucijos turėtų galėti aiškiai ir tiksliai patikrinti, ar įvykdytos mokesčio lengvatos gavimo sąlygos. Tačiau jis patikslino, kad patvirtinamieji dokumentai neprivalo būti konkrečios formos, nes vertinimas neturi būti atliekamas pernelyg formaliai, ir kad prašymą pateikti šią informaciją reikia pateikti per teisės aktuose nustatytą administracinių ir apskaitos dokumentų saugojimo laikotarpį, kuris numatytas pagal patronuojamosios bendrovės įsisteigimo valstybės narės teisę ( 9 ), laikantis nuostatos, jog negalima reikalauti, kad mokesčių mokėtojas pateiktų dokumentus, „susijusius su gerokai ilgesniu laikotarpiu, nei teisės aktuose nustatyta pareiga [nustatytos pareigos] saugoti administracinius ir apskaitos dokumentus [vykdymo laikotarpis]“ ( 10 ).
14.
Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad:
« 1.
SESV 49 ir 63 straipsniais draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais siekiama išvengti tokio ekonominio dividendų dvigubo apmokestinimo, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, ir pagal kuriuos patronuojanti bendrovė gali atskaityti iš mokesčio prie šaltinio, kurį turi mokėti iš dukterinių bendrovių gautus dividendus perskirstydama savo akcininkams, mokesčio kreditą, kurį gauna dukterinėms bendrovėms paskirstant šiuos dividendus, kai dukterinė bendrovė įsteigta šioje valstybėje narėje, tačiau tokia galimybė nesuteikiama, jei šiuos dividendus moka kitoje valstybėje narėje įsteigta dukterinė bendrovė, nes pagal šiuos teisės aktus pastaruoju atveju nesuteikiama teisė gauti mokesčio kredito kredit[ą] už šios dukterinės bendrovės paskirstomus dividendus.
<…>
3.
Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai nedraudžia grąžinant sumas patronuojančiai bendrovei, kad būtų užtikrintas tokios pačios apmokestinimo sistemos taikymas šios patronuojančios bendrovės Prancūzijoje įsteigtos dukterinės bendrovės paskirstomiems dividendams ir šios patronuojančios bendrovės kitose valstybėse narėse įsteigtos dukterinės bendrovės paskirstomiems dividendams, kuriuos vėliau perskir[s]to ši patronuojanti bendrovė, nustatyti sąlygą, jog mokesčių mokėtojas pateiktų tik jo paties turimą informaciją apie kiekvieną aptariamą dividendą dėl, be kita ko, kitose valstybėse narėse įsteigtų dukterinių bendrovių gautam pelnui faktiškai taikyto mokesčio tarifo ir faktiškai sumokėtos mokesčio sumos, nors dėl Prancūzijoje įsteigtų dukterinių bendrovių tokios administracijai žinomos informacijos pateikti nereikalaujama. Tačiau tokią informaciją pateikti galima reikalauti tik su sąlyga, kad faktiškai nėra neįmanoma ar pernelyg sunku pateikti kitose valstybėse narėse įsteigtų dukterinių bendrovių sumokėto mokesčio įrodymus, atsižvelgiant, be kita ko, į šių valstybių narių teisės aktų nuostatas, susijusias su dvigubo apmokestinimo išvengimu, turimo sumokėti pelno mokesčio registracija ir privalomu administracinių dokumentų saugojimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismas turi patikrinti, ar šios sąlygos pagrindinėje byloje yra įvykdytos.“
C. 2012 m. gruodžio 10 d. Conseil d’État sprendimai
15.
Priėmus 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) Conseil d’État priėmė du sprendimus, nustatydama kelias sąlygas, pagal kurias galima grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius prie šaltinio. Tai 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimai Rhodia ( 11 ) ir Accor ( 12 ) (toliau – Conseil d’État sprendimai).
16.
Dėl, pirma, grąžinamų mokesčių prie šaltinio dydžio Conseil d’État sprendimuose nustatyta, kad:
–
tuo atveju, jei dividendai, Prancūzijos patronuojančiosios bendrovės gauti iš jos patronuojamosios bendrovės, įsteigtos kitoje valstybėje narėje, nebuvo apmokestinti patronuojančiosios bendrovės lygmeniu, siekiant nustatyti pastarajai bendrovei grąžintiną mokestį prie šaltinio į patronuojamosios bendrovės sumokėtą mokestį nebuvo atsižvelgta ( 13 ) ir
–
jei dividendus išmokėjusi bendrovė savo valstybėje narėje faktiškai sumokėjo didesnį mokestį nei Prancūzijoje taikomas standartinio tarifo, t. y. 33,33 %, mokestis, mokesčio kreditas, kurį ji gali gauti, turi neviršyti trečdalio jos gautų ir perskirstytų dividendų ( 14 ).
17.
Dėl, antra, įrodymų, pateiktinų prašymams dėl grąžinimo pagrįsti, minėtuose sprendimuose pripažįstama:
–
galimybė remtis mokesčio prie šaltinio deklaracija siekiant nustatyti iš patronuojamųjų bendrovių, įsteigtų ne Prancūzijoje, gautų dividendų dydį ( 15 ),
–
būtinybė turėti visą informaciją, kuria remiantis galima įrodyti prašymo pagrįstumą, per visą procedūros vykdymo laikotarpį, šiai pareigai išliekant ir pasibaigus teisės aktuose nustatytam dokumentų saugojimo terminui ( 16 ).
III. Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme
18.
Priėmus Conseil d’État sprendimus Komisija gavo kelis skundus, susijusius su mokesčio prie šaltinio grąžinimo sąlygomis. Dėl šių skundų Komisijos tarnybos ir Prancūzijos Respublikos kompetentingos valdžios institucijos apsikeitė informacija vykstant „ES Pilot“ procedūrai 5511/13 TAXU.
19.
Kadangi šis apsikeitimas, Komisijos nuomone, nedavė patenkinamų rezultatų, ji nusprendė pradėti SESV 258 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. 2014 m. lapkričio 27 d. Komisija nusiuntė Prancūzijos Respublikai oficialų pranešimą, kuriame nurodė Conseil d’État sprendimuose nustatytus reikalavimus, galinčius reikšti Sąjungos teisės pažeidimus.
20.
2015 m. sausio 26 d. atsakyme Prancūzijos Respublika ginčijo jai pateiktus kaltinimus. Manydama, kad atsakymai nėra patenkinami, Komisija 2016 m. balandžio 29 d. nusiuntė Prancūzijos Respublikai pagrįstą nuomonę ir joje paragino šią valstybę narę per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo dienos imtis priemonių joje nurodytiems reikalavimams įvykdyti.
21.
Kadangi Prancūzijos Respublika ir toliau laikėsi savo pozicijos, Komisija nusprendė pagal SESV 258 straipsnį pareikšti šį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
22.
Vykstant rašytinei proceso daliai Prancūzijos Respublika pateikė atsiliepimą į ieškinį, į jį Komisija atsakė pateikdama dubliką. Prancūzijos Respublika pateikė ir tripliką. Be to, per 2018 m. birželio 20 d. įvykusį posėdį jos pateikė žodines pastabas.
IV. Dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo kaltinama Prancūzijos Respublika
23.
Komisija savo ieškinį grindžia keturiais kaltinimais. Trys pirmieji kaltinimai susiję su apribojimais, kuriuos lemia Conseil d’État sprendimai ir kurie prieštarauja Sąjungos teisei, Teisingumo Teismo išaiškintai 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581). Ketvirtasis kaltinimas susijęs su Conseil d’État, kaip galutinės instancijos teismui, tenkančia pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo.
A. Dėl pirmojo kaltinimo, grindžiamo teisės susigrąžinti mokestį prie šaltinio apribojimu, nes neatsižvelgiama į kitoje valstybėje narėje nei Prancūzija įsteigtų žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėtą mokestį
1. Šalių argumentai
24.
Komisijos teigimu, iš Conseil d’État sprendimų matyti, kad Prancūzijos valdžios institucijos dėl mokesčio prie šaltinio susigrąžinimo atsisako atsižvelgti į žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėtą mokestį. Tačiau jei kalbama apie Prancūzijos Respublikos vien vidaus dalininkų grandinę, bendrovės tarpininkės iš žemesnės grandies patronuojamosios bendrovės gauti dividendai suteikia teisę į mokesčio kreditą, skirtą kompensuoti visam mokesčiui prie šaltinio, sumokėtam perskirsčius tą patį pelną. Jei bendrovė tarpininkė paskirsto šiuos dividendus patronuojančiajai bendrovei, šis naujas paskirstymas vėl suteikia teisę į mokesčio kreditą, susijusį su dividendais ir skirtą tokiu pačiu būdu kompensuoti mokesčiui prie šaltinio, mokėtinam patronuojančiajai bendrovei perskirsčius dividendus. Taigi ekonominio dvigubo apmokestinimo visiškai išvengiama.
25.
Atsiranda skirtingas požiūris, kurį lemia paskirstančiosios žemesnės grandies patronuojamosios bendrovės buveinės vieta, nes ekonominio dvigubo apmokestinimo visiškai išvengiama tik tuo atveju, jei žemesnės grandies patronuojamoji bendrovė yra įsteigta Prancūzijos teritorijoje. Tačiau, Komisijos teigimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo, kuriuo būtų galima pateisinti tai, kad Prancūzijos Respublika nekompensuoja bendrovės tarpininkės įsikišimo, nes dividendų šaltinis yra ne Prancūzijoje.
26.
Prancūzijos vyriausybė neginčija, kad pagal Conseil d’État sprendimus mokesčio prie šaltinio susigrąžinimo sistema neleidžia kompensuoti žemesnės grandies patronuojamosios bendrovės dividendų, paskirstytų patronuojamajai bendrovei nerezidentei, apmokestinimo. Tačiau ji teigia, kad pagal nacionalinę dvigubo apmokestinimo išvengimo sistemą tokia prevencija užtikrinama tik kiekvienos paskirstančiosios bendrovės lygmeniu. Bet kiekviena valstybė narė gali laisvai organizuoti savo apmokestinimo sistemą, jei ši nelemia diskriminacijos. Taip elgdamosi valstybės narės neprivalo pritaikyti savo pačių mokesčių sistemos prie kitų valstybių narių mokesčių sistemų.
27.
Nagrinėjamu atveju pagal Prancūzijos mokesčių teisės aktų nuostatas negalima iš patronuojančiosios bendrovės mokamo mokesčio atskaityti jos žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių rezidenčių sumokėtų mokesčių. Iš tikrųjų mokesčio kreditas patronuojančiajai bendrovei suteikiamas tik atsižvelgiant į paskirstančiosios patronuojamosios bendrovės pelno apmokestinimą. Todėl Prancūzijos Respublika nėra įpareigota užtikrinti, kad apskaičiuojant grąžintino nepagrįstai gauto mokesčio prie šaltinio dydį būtų atsižvelgiama į žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių, paskirstančių dividendus, sumokėtą mokestį. Tai, kad žemesnės grandies patronuojamosios bendrovės patronuojamajai bendrovei paskirstytiems dividendams taikomas apmokestinimas, yra ne Prancūzijos Respublikos teisės aktų nuostatų taikymo pasekmė, kurios ji neturi taisyti.
28.
Be to, pagal Prancūzijos sistemą, kuria siekiama išvengti dvigubo apmokestinimo neatsižvelgiant į žemesnės grandies patronuojamąsias bendroves, atskaityti gautą mokestį dividendų paskirstymo atveju galima tik bendrovės, gaunančios šiuos dividendus, atžvilgiu. Taigi Prancūzijos sistemą reikia skirti nuo Jungtinės Karalystės avansinio pelno mokesčio (angl. advance corporation tax) sistemos, aptariamos bylose, kuriose priimti 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑446/04, EU:C:2006:774) ir 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑35/11, EU:C:2012:707). Iš tikrųjų, kitaip nei pagal Jungtinės Karalystės sistemą, aptariamą šiuose sprendimuose, pagal ginčijamą Prancūzijos priemonę neatsižvelgiama į apmokestinimą, taikomą žemesnės grandies patronuojamosioms bendrovėms, tiek rezidentėms, tiek nerezidentėms; ši priemonė paremta siekio neutralizuoti apmokestinimą kiekviename lygmenyje logika, o ne grupės apmokestinimo logika.
2. Vertinimas
29.
Atsakydamas į pirmąjį prejudicinį klausimą, Conseil d’État pateiktą byloje, kurioje priimtas 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581), Teisingumo Teismas nusprendė: „SESV 49 ir 63 straipsniais draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais siekiama išvengti <…> ekonominio dividendų dvigubo apmokestinimo <…> ir pagal kuriuos patronuojanti bendrovė gali atskaityti iš mokesčio prie šaltinio, kurį turi mokėti iš dukterinių bendrovių gautus dividendus perskirstydama savo akcininkams, mokesčio kreditą, kurį gauna dukterinėms bendrovėms paskirstant šiuos dividendus, kai dukterinė bendrovė įsteigta šioje valstybėje narėje, tačiau tokia galimybė nesuteikiama, jei šiuos dividendus moka kitoje valstybėje narėje įsteigta dukterinė bendrovė, nes pagal šiuos teisės aktus pastaruoju atveju nesuteikiama teisė gauti mokesčio kredito [kreditą] už šios dukterinės bendrovės paskirstomus dividendus.“
30.
Remdamasi tuo, kad dabar galiojančioje Sąjungos teisėje nėra nustatyta valstybių narių kompetencijos pasidalijimo bendrųjų kriterijų, kiek tai susiję su dvigubo apmokestinimo Europos Sąjungoje išvengimu ( 17 ), Prancūzijos Respublika pernelyg formaliai, siaurai ir, mano nuomone, klaidingai aiškina atsakymą į pirmąjį klausimą, pateiktą byloje, kurioje priimtas 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581).
31.
Tiesa, valstybė narė neprivalo pritaikyti savo mokesčių sistemos prie įvairių kitų valstybių narių mokesčių sistemų, kad, be kita ko, būtų išvengta dvigubo apmokestinimo, jeigu jos teisės aktai nelemia diskriminacijos ( 18 ). Tačiau nagrinėjamu atveju, esant vien nacionalinei situacijai, aplinkybė, kad patronuojamoji bendrovė nėra dvigubai apmokestinama, paaiškinama tuo, jog visose Prancūzijoje įsteigtų bendrovių dalininkių grandinės „grandyse“ vis suteikiamas mokesčio kreditas, skirtas kompensuoti visam mokesčiui prie šaltinio, mokamam perskirstant tą patį pelną.
32.
Todėl, nors iš tikrųjų taip pat negalima iš patronuojančiosios bendrovės sumokėto pelno mokesčio tiesiogiai atskaityti Prancūzijoje įsteigtų žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėtų mokesčių, tokia tvarka nenaudinga atsižvelgiant į visą taikomą mokesčių sistemą.
33.
Taigi diskriminacijos nėra, kaip teigia Prancūzijos Respublika, tik dėl to, kad dirbtinai ar mažų mažiausia pernelyg formaliai – nes dėmesys sutelkiamas vien į paskutinę apmokestinimo grandinės grandį – aiškinama mokesčių sistema, dėl kurios Teisingumo Teismas pareiškė priekaištus 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581).
34.
Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, kad valstybė narė nėra įpareigota kompensuoti mokesčių naštos, atsirandančios kitai valstybei narei ar trečiajai valstybei įgyvendinant savo kompetenciją mokesčių srityje, su sąlyga, kad ji neįgyvendina savo kompetencijos užsienio kilmės dividendų apmokestinimo srityje, nei juos apmokestindama, nei kitaip į juos atsižvelgdama, kiek tai susiję su juos gaunančia bendrove. Tačiau jei ši valstybė narė nusprendžia apmokestinti minėtus dividendus, taikydama apmokestinimą ji turi atsižvelgti į mokesčių naštą, atsiradusią dėl kitos valstybės narės kompetencijos mokesčių srityje įgyvendinimo ( 19 ).
35.
Negalima pritarti Prancūzijos Respublikos teiginiui, kad 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendime Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑35/11, EU:C:2012:707) Teisingumo Teismas tik konstatavo, jog Jungtinės Karalystės teisės aktai lemia diskriminaciją, nenustatydamas reikalavimo pagal bet kurią sistemą, kuria siekiama išvengti dvigubo apmokestinimo, atsižvelgti į žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėtą mokestį.
36.
Iš tikrųjų, kaip patikslina pati Prancūzijos Respublika, šis sprendimas priimtas po pirmojo Teisingumo Teismo sprendimo, kuriame jis bendrai ir abstrakčiai, nedarydamas nuorodos į aptariamus Jungtinės Karalystės teisės aktus, priminė, kad, „nesvarbu, kokios būtų nustatytos priemonės apmokestinimui kelis kartus arba ekonominiam dvigubam apmokestinimui išvengti arba jiems sušvelninti, Sutartimi užtikrinamos judėjimo laisvės draudžia valstybėms narėms užsienio kilmės dividendus vertinti mažiau palankiai nei nacionalinės kilmės dividendus, nebent skirtingas vertinimas susijęs su situacijomis, kurios nėra objektyviai panašios, arba jis yra pateisinamas imperatyviaisiais bendrojo intereso pagrindais“ ( 20 ).
37.
Tai, kad pagal šiose bylose aptariamą Jungtinės Karalystės mokesčių sistemą bendrovių rezidenčių mokami dividendai nebuvo apmokestinami ir bendrovių nerezidenčių dividendams buvo taikomas atskaitymas, o pagal Prancūzijos sistemą yra numatytas atskaitymas neatsižvelgiant į paskirstytų dividendų kilmę, taip pat visų paskirstytų dividendų apmokestinimas, dėl kiekvieno paskirstymo ir kiekvieno perskirstymo skiriant mokesčio kreditą, neturi reikšmės.
38.
Iš tikrųjų principas, primintas 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendime Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑446/04, EU:C:2006:774) ir nuo tada ne kartą patvirtintas, – tai kaip tik pareiga, tenkanti valstybei narei, taikant apmokestinimo kelis kartus ar ekonominio dvigubo apmokestinimo išvengimo arba jų sušvelninimo sistemą dividendų, kuriuos rezidentams išmokėjo bendrovės rezidentės, atveju, laikytis vienodo požiūrio į bendrovių nerezidenčių rezidentams išmokėtus dividendus ( 21 ).
39.
Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[SESV 49 ir 63] straipsniai draudžia valstybės narės teisės aktus, kurie bendrovei rezidentei, gaunančiai dividendus iš kitos bendrovės rezidentės, leidžia iš pirmosios bendrovės mokėtinos avansinio pelno mokesčio sumos atskaityti antrosios bendrovės sumokėtą minėto avansinio pelno mokesčio sumą, o tuo atveju, kai bendrovė rezidentė gauna dividendus iš bendrovės [nerezidentės], tokia atskaita negalima pastarosios bendrovės savo rezidavimo valstybėje sumokėto mokesčio, atitinkančio paskirstytąjį pelną, atžvilgiu.“ ( 22 )
40.
Teisingumo Teismo motyvai ir atsakymas į antrąjį ir ketvirtąjį klausimus, pateiktus byloje, kurioje priimtas 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑35/11, EU:C:2012:707), labai aiškūs: pagal SESV 49 ir 63 straipsnius draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais tik užsienio kilmės dividendų atžvilgiu neatsižvelgiama į nuo paskirstytojo pelno jau sumokėtą pelno mokestį ( 23 ). Šiuo klausimu svarbu būtent tai, kad paskirstytasis pelnas yra apmokestinamas, o ne tai, kad bendrovė nerezidentė, išmokanti dividendus savo patronuojančiajai bendrovei, pati moka pelno mokestį ( 24 ).
3. Išvada dėl pirmojo kaltinimo
41.
Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad atsisakydama atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje nei Prancūzija įsteigtų žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėtą mokestį, nors pagal sistemą, taikomą Prancūzijoje įsteigtoms žemesnės grandies patronuojamosioms bendrovėms, pastarosios gali bendrovei tarpininkei išmokėti dividendus, neapmokestinamus joms taikomu mokesčiu, Prancūzijos Respublika leidžia ir toliau tęstis diskriminacijai, Teisingumo Teismo konstatuotai 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581).
B. Dėl antrojo kaltinimo, grindžiamo įrodinėjimo reikalavimų, nustatytų teisei susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį prie šaltinio pagrįsti, neproporcingumu
1. Šalių argumentai
42.
Komisijos antrąjį kaltinimą sudaro trys dalys.
43.
Pirmoje dalyje Komisija teigia, kad pagal Conseil d’État sprendimus reikalaujama atitikties tarp, viena vertus, apskaitos dokumentų, susijusių su paskirstytais dividendais, ir, kita vertus, visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų, kuriuose konstatuojamas gautas pelnas paskirstytinų dividendų forma. Tačiau daugumos patronuojamųjų bendrovių, įsteigtų ne Prancūzijoje, visuotinio akcininkų susirinkimo protokoluose konstatuojamas „paskirstytino pelno“ paskirstymas remiantis suvestiniais apskaitos rodikliais, apimančiais visą iš anksčiau į kitus metus perkeltą nepaskirstytąjį pelną, taip pat praėjusiais finansiniais metais gautą pelną. Šiomis aplinkybėmis labai sunku arba net neįmanoma nustatyti, ar paskirstyti dividendai susiję su konkrečiais finansiniais metais gautu pelnu.
44.
Antroje dalyje Komisija kritikuoja Conseil d’État sprendimus dėl to, kad pagal juos teisei susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį prie šaltinio pagrįsti reikia pateikti išankstinę mokesčio prie šaltinio deklaraciją, kurioje būtų nurodytos šio mokesčio, sumokėto perskirstant dividendus, sumos. Tačiau, kadangi bendrovės rezidentės negali pasinaudoti mokesčio kreditu, atskaitomu iš mokesčio prie šaltinio, mokėtino paskirstant dividendus, gautus iš patronuojamosios bendrovės nerezidentės, negali būti reikalaujama, kad šios bendrovės nurodytų šiuos dividendus mokesčio prie šaltinio deklaracijoje. Remiantis patronuojančiosios bendrovės pasirinkimais, padarytais apskaičiuojant mokestį prie šaltinio, Conseil d’État sprendimuose nepaisoma pareigų, kylančių iš lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, kurie taikomi nacionalinės teisės nuostatoms, susijusioms su nacionalinių mokesčių, surinktų pažeidžiant Sąjungos teisę, grąžinimu.
45.
Trečioje dalyje Komisija ginčija apribojimą, pagrįstą reikalavimu pateikti patvirtinamuosius dokumentus praėjus teisės aktuose nustatytam jų saugojimo laikui. Nurodydama, kad pasibaigus nustatytam dokumentų saugojimo terminui bendrovė, siekianti susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį prie šaltinio, neatleidžiama nuo pareigos pateikti visą informaciją, galinčią įrodyti prašymo pagrįstumą, Conseil d’État pažeidė veiksmingumo principą.
46.
Prancūzijos vyriausybė pirmiausia pabrėžia, kad 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) aiškiai patikslinta, jog mokesčio prie šaltinio grąžinimui nustatyta sąlyga, kad siekiančios jį susigrąžinti bendrovės bet kuriais būdais turi pateikti įrodymus, susijusius su jų patronuojamųjų bendrovių jų įsteigimo valstybėje narėje sumokėtais mokesčiais. Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État sprendimai pasižymi itin plačiu požiūriu, nes pagal juos priimtina bet kuri dokumentų, leidžiančių bendrovėms įrodyti jų patronuojamosioms bendrovėms nerezidentėms taikomą mokesčio tarifą, forma.
47.
Dėl antrojo kaltinimo pirmos dalies ši vyriausybė primena, jog pagal Conseil d’État sprendimus nereikalaujama įrodyti, kad mokestis, kurį prašoma grąžinti, taikomas dividendams, susijusiems su konkrečiais finansiniais metais. Kalbama apie sumokėtą mokestį, kuriuo apmokestinti dividendai apskritai, neatsižvelgiant į finansinius metus, kuriais jie gauti.
48.
Be to, aplinkybę, kad bylose, kuriose priimti Conseil d’État sprendimai, ji rėmėsi patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių visuotinio akcininkų susirinkimo protokolais, lėmė tai, kad tokius dokumentus pateikė atitinkamos bendrovės, siekdamos įrodyti paskirstytiems dividendams taikytą tarifą.
49.
Dėl antrojo kaltinimo antros dalies Prancūzijos vyriausybė pabrėžia, kad mokesčio prie šaltinio deklaracijose turi būti nurodyti visi paskirstyti dividendai – tiek Prancūzijoje įsteigtų patronuojamųjų bendrovių, tiek patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių dividendai. Be to, kadangi mokestis prie šaltinio mokėtinas tik dividendų perskirstymo atveju, dividendai, dėl kurių reikalaujama pateikti sumokėto mokesčio sumos įrodymą, būtinai yra perskirstytieji dividendai.
50.
Dėl antrojo kaltinimo trečios dalies Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad Conseil d’État nereikalavo pateikti patvirtinamųjų dokumentų pasibaigus teisės aktuose nustatytam jų saugojimo terminui. Conseil d’État grindė savo vertinimą suinteresuotųjų bendrovių pateiktais dokumentais, tarp kurių buvo ir tokie pavirtinamieji dokumentai.
51.
Bet kuriuo atveju mokestinį skundą pateikęs mokesčių mokėtojas turi saugoti dokumentus, būtinus siekiant įrodyti jo prašymo pagrįstumą, iki administracinės ir ginčo procedūros pabaigos, neatsižvelgiant į teisės aktuose nustatytą jų saugojimo terminą.
2. Vertinimas
a) Dėl rėmimosi paskirstančiųjų patronuojamųjų bendrovių visuotinio akcininkų susirinkimo protokolais
52.
Komisijos teigimu, pagal Conseil d’État sprendimus reikalaujama atitikties tarp, viena vertus, apskaitos dokumentų, susijusių su paskirstytais dividendais, ir, kita vertus, visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų, kuriuose konstatuojamas gautas pelnas paskirstytinų dividendų forma.
53.
Nepritariu tokiam šių sprendimų aiškinimui. Iš tikrųjų, Conseil d’État pažymi, kad negalima remtis mokesčiais, kurių neįmanoma susieti su paskirstančiųjų patronuojamųjų bendrovių visuotinio akcininkų susirinkimo protokoluose nurodytomis sumomis, bet tik paaiškindama požiūrį, kurio laikosi ministras ( 25 ). Iš Conseil d’État sprendimų taip pat nematyti, kad tokie dokumentai pateikti griežtu šio teismo reikalavimu.
54.
Bet kuriuo atveju, nors Conseil d’État rėmėsi visuotinio akcininkų susirinkimo protokolais, atrodo, kad tai buvo dalis visų rėmimosi elementų ( 26 ). Administracinių teismų sprendimai, kuriuos kaip pavyzdžius triplike nurodo Prancūzijos Respublika, patvirtina tokį Conseil d’État spendimų aiškinimą. Todėl antrojo kaltinimo pirma dalis, mano nuomone, yra nepagrįsta.
b) Dėl reikalavimo pateikti išankstinę mokesčio prie šaltinio deklaraciją
55.
Komisija mano, kad remiantis patronuojančiosios bendrovės pasirinkimais, padarytais apskaičiuojant mokestį prie šaltinio, nurodomą su šiuo apskaičiavimu susijusioje deklaracijoje, Conseil d’État sprendimuose nepaisoma pareigų, kylančių iš lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
56.
Neginčijama, kad Prancūzijoje įsteigtoms patronuojančiosioms bendrovėms negali būti skirtas mokesčio kreditas atsižvelgiant į jų patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių gautus dividendus. Tačiau ne tik iš 2014 m. lapkričio 26 d. Prancūzijos Respublikos atsakymo į oficialų pranešimą, bet ir iš rapporteur public sous les arrêts du Conseil d’État (Conseil d’État teisėjas pranešėjas) išvados matyti, kad Prancūzijoje įsteigtos patronuojančiosios bendrovės mokesčio prie šaltinio deklaracijoje privalo nurodyti iš savo patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių gautus dividendus. Teisėjo pranešėjo išvadoje nurodyta, kad jei ir būta teisinio netikrumo, jis buvo susijęs ne su pareiga pateikti deklaraciją, o vien su teisine paskirstytų dividendų sistema.
57.
Tačiau grąžinimas galimas tik su sąlyga, kad paskirsčius dividendus buvo sumokėtas mokestis prie šaltinio. Šiomis aplinkybėmis, kadangi vis išmokėti dividendai būtinai turi būti deklaruoti, Conseil d’État, nuspręsdama, kad patronuojančiosios bendrovės negali pagrįstai teigti, jog negalima prieš jas remtis jų pateiktomis mokesčio prie šaltinio deklaracijomis, nepažeidė lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.
58.
Todėl antrojo kaltinimo antra dalis, mano nuomone, yra nepagrįsta. Komisijos nurodytas 2001 m. kovo 8 d. Sprendimas Metallgesellschaft ir kt. (C‑397/98 ir C‑410/98, EU:C:2001:134) negali pakeisti šios išvados, nes šiame sprendime nagrinėjami reikalavimai – tai reikalavimai atlyginti žalą, kuriems buvo prieštaraujama remiantis mokesčių mokėtojų neveikimu ir nepakankamu rūpestingumu.
c) Dėl teisės aktuose nustatyto patvirtinamųjų dokumentų saugojimo termino pasibaigimo reikšmės
59.
Galiausiai Komisija kaltina Prancūzijos Respubliką tuo, kad ji apribojo teisę susigrąžinti mokestį prie šaltinio, reikalaudama pateikti patvirtinamuosius įrodymus pasibaigus teisės aktuose nustatytam jų saugojimo terminui.
60.
Conseil d’État sprendimuose nurodyta, kad „prašymą grąžinti sumokėtą mokestį prie šaltinio pateikusi bendrovė privalo saugoti visą informaciją, kuria remiantis galima įrodyti jos prašymo pagrįstumą, per visą procedūros vykdymo laikotarpį, [ir] ši pareiga išlieka ir pasibaigus teisės aktuose nustatytam tokių dokumentų saugojimo terminui“ ( 27 ).
61.
Mano nuomone, laikantis tokio požiūrio neperžengiamos 2011 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) nustatytos ribos.
62.
Iš tikrųjų šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad mokesčių mokėtojas turi pateikti informaciją apie faktiškai už pelną, susijusį su dividendų paskirstymu, sumokėto mokesčio pobūdį ir tarifą ( 28 ). Šiuo klausimu jis patikslino, kad „prašymas pateikti [reikalaujamus patvirtinamuosius dokumentus] turi būti pateiktas per teisės aktais nustatytą administracinių arba apskaitos dokumentų saugojimo laikotarpį, koks numatytas pagal dukterinės bendrovės įsteigimo valstybės narės teisę“ ( 29 ). Tame pačiame punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad negali būti iš mokesčių mokėtojo reikalaujama „tam, kad būtų suteiktas mokesčio kreditas, pateikti dokumentus, susijusius su gerokai ilgesniu laikotarpiu, nei teisės aktuose nustatyta pareiga [nustatytos pareigos] saugoti administracinius ir apskaitos dokumentus [vykdymo laikotarpis]“.
63.
Tačiau, kaip savo atsiliepime į ieškinį teisingai pažymi Prancūzijos Respublika, šie patikslinimai pateikti Teisingumo Teismui nagrinėjant veiksmingumo principą, susijusį pirmiausia su apmokestinančios valstybės narės administracinėmis institucijomis. Teisingumo Teismo teigimu, „gavusios reikalaujamus patvirtinančius dokumentus apmokestinančios valstybės narės mokesčių administracijos turėtų galėti aiškiai ir tiksliai patikrinti, ar įvykdytos mokesčio lengvatos gavimo sąlygos“ ( 30 ).
64.
Taigi, mano nuomone, vykstant administracinei ginčo procedūrai teisės aktuose nustatyto reikšmingų dokumentų saugojimo termino pasibaigimas vertinamas atsižvelgiant į šios ikiteisminės procedūros pradžios datą, o ne į galimą teismo, į kurį kreipiamasi vėliau, prašymo, susijusio su šiais dokumentais, pateikimo datą. Beje, tik taip galima suprasti antrąjį Teisingumo Teismo patikslinimą, susijusį su teisės aktuose nustatyto administracinių ir apskaitos dokumentų saugojimo termino pasibaigimu, pagal kurį negali būti iš mokesčių mokėtojo reikalaujama „pateikti dokumentus, susijusius su gerokai ilgesniu laikotarpiu, nei teisės aktuose nustatyta pareiga [nustatytos pareigos] saugoti administracinius ir apskaitos dokumentus [vykdymo laikotarpis]“ ( 31 ). Iš tikrųjų, jei teisės aktuose nustatytas saugojimo terminas būtų griežtas terminas, kurio privalėtų laikytis ir teismai, kaip būtų galima atsižvelgti į dokumentus, susijusius su laikotarpiu, kuris būtų, net jei tik truputį, ilgesnis nei teisės aktuose nustatytos saugojimo pareigos vykdymo laikotarpis?
65.
Be to, pažymėtina, kad Conseil d’État sprendimuose aiškiai priminta, kad „jei prievolę mokėti mokestį turintis asmuo pateikia įrodymus arba tvirtina, kad praktiškai neįmanoma jų pateikti, administracija privalo pateikti priešingus įrodymus [ir kad tokiu atveju] mokesčių teismas turi, atsižvelgdamas į parengtinį tyrimą ir šalių argumentus, nuspręsti, ar, kiek tai susiję su ginčijamais dividendais, prievolę mokėti mokestį turintis asmuo pagrindė savo prašymą dėl grąžinimo“ ( 32 ).
66.
Kaip ir dvi pirmosios antrojo kaltinimo dalys, trečia jo dalis, mano nuomone, yra nepagrįsta.
3. Išvada dėl antrojo kaltinimo
67.
Šiomis aplinkybėmis esu tos nuomonės, jog Komisija neįrodė, kad Prancūzijos Respublika sumų patronuojančiajai bendrovei grąžinimui, užtikrindama tos pačios mokesčių sistemos taikymą šios bendrovės patronuojamųjų bendrovių, įsteigtų Prancūzijoje, paskirstomiems dividendams ir šios bendrovės patronuojamųjų bendrovių, įsteigtų kitose valstybėse narėse, paskirstomiems dividendams, nustatė įrodinėjimo sąlygas, kuriomis pažeidžiami lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai.
C. Dėl trečiojo kaltinimo, grindžiamo grąžintinos sumos, susijusios su nepagrįstai gautu mokesčiu prie šaltinio, apribojimu trečdaliu dividendų
1. Šalių argumentai
68.
Komisijos teigimu, iš Conseil d’État sprendimų aiškiai matyti, kad mokesčio kredito suma, grąžintina Prancūzijos patronuojančiosioms bendrovėms, gavusioms dividendų iš savo patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių, yra griežtai apribota trečdaliu gautų ir paskirstytų dividendų. O mokesčio kredito suma, grąžintina už patronuojamosios bendrovės rezidentės paskirstytus dividendus, yra nustatyta iš anksto ir lygi pusei šių dividendų.
69.
Taigi grąžinamą sumą, susijusią su mokesčiu prie šaltinio, sumokėtu už dividendus, gautus iš patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių, apribojant trečdaliu šių dividendų Conseil d’État sprendimuose laikomasi nepalankesnio požiūrio į bendroves, gaunančias šių dividendų, nei į bendroves, gaunančias dividendų iš patronuojamųjų bendrovių rezidenčių, o tai reiškia, kad ir toliau tęsiama diskriminacija, kurią Teisingumo Teismas konstatavo 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581).
70.
Prancūzijos vyriausybė teigia, kad mokesčio prie šaltinio grąžinimo apribojimas trečdaliu gautų dividendų atitinka faktiškai sumokėto mokesčio prie šaltinio sumą. Taigi vienodas požiūris į patronuojamųjų bendrovių rezidenčių ir nerezidenčių gaunamus dividendus yra visiškai užtikrinamas.
71.
Be to, toks mokesčio prie šaltinio grąžinimo apribojimas leidžia vienodai atsižvelgti į paskirstytų dividendų, gautų iš valstybėje narėje įsteigtos patronuojamosios bendrovės, apmokestinimą ir į patronuojamosios bendrovės rezidentės paskirstytų dividendų apmokestinimą. Taigi dėl šio apribojimo grąžinto mokesčio prie šaltinio suma praktiškai gali būti mažesnė už patronuojamosios bendrovės įsisteigimo valstybėje narėje faktiškai sumokėto mokesčio sumą, bet ši grąžinama suma visiškai atitinka bendrovės rezidentės faktiškai sumokėto mokesčio prie šaltinio sumą. Tai leidžia išvengti palankesnio požiūrio į užsienio kilmės dividendus nei į valstybės narės, kurioje įsteigta patronuojančioji bendrovė, kilmės dividendus.
2. Vertinimas
72.
Iš esmės pagal taikytinas CGI nuostatas Prancūzijoje įsteigtoms patronuojančiosioms bendrovėms, gaunančioms bendrovių rezidenčių paskirstomų dividendų, skiriamas mokesčio kreditas, lygus pusei faktiškai sumokėtų sumų. Šios patronuojančiosios bendrovės turi sumokėti mokestį prie šaltinio, lygų šiam mokesčio kreditui.
73.
Conseil d’État sprendimuose nurodyta, kad „jei dividendus išmokėjusi bendrovė savo valstybėje narėje faktiškai sumokėjo didesnį mokestį nei Prancūzijoje taikomas standartinio tarifo, t. y. 33,33 %, mokestis, mokesčio kreditas, kurį ji gali gauti, turi neviršyti trečdalio jos gautų ir perskirstytų dividendų“ ( 33 ). Šis apribojimas leidžia įgyvendinti Teisingumo Teismo nurodytą išlygą, pagal kurią tuo atveju, jei bendrovės pelnas dividendus išmokėjusios bendrovės valstybėje apmokestinamas didesniu mokesčiu nei dividendus gavusios bendrovės valstybės narės taikomas mokestis, pastaroji valstybė neprivalo suteikti mokesčio kredito, viršijančio dividendus gavusios bendrovės mokėtino pelno mokesčio sumą ( 34 ).
74.
Šiuo klausimu pateikiami Prancūzijos Respublikos argumentai man atrodo įtikinami. Iš tikrųjų, jei Prancūzijoje įsteigtos patronuojamosios bendrovės pelnas yra 300, patronuojančiajai bendrovei sumokėjus pelno mokestį pagal standartinį 33,33 % tarifą, patronuojančiajai bendrovei lieka 200 dividendų. Taigi Prancūzijoje įsteigta patronuojančioji bendrovė gauna 200 dividendų, kuriems netaikomas pelno mokestis, ir už juos jai skiriamas mokesčio kreditas, lygus pusei šio dydžio, t. y. 100. Kadangi šis dydis atitinka mokesčio prie šaltinio, kurį ji turi sumokėti paskirstydama dividendus, dydį, akcininkams liekantis dalis tebėra 200. Tačiau jei tokio paties dydžio dividendus patronuojančiajai bendrovei sumoka patronuojamoji bendrovė nerezidentė, taikomas mokestis prie šaltinio atitinka trečdalį paskirstomojo pelno, ir nėra galimybės pasinaudoti kompensuojamuoju mokesčio kreditu. Taigi esant tokiai situacijai turimas likutis yra 133. Apribojant grąžintiną sumą trečdaliu dividendų, gautų iš patronuojamosios bendrovės nerezidentės – šis trečdalis pats atitinka akcininkų gaunamą mokesčio kreditą už šį paskirstymą, – dividendus išmokėjusiai bendrovei kompensuojama jos sumokėta mokesčio prie šaltinio suma. Pusiausvyra atkurta, nes turimas likutis vėl yra 200 ( 35 ). Prancūzijos Respublika iliustruoja savo paaiškinimą šia schema:
75.
Priešingai, jei Prancūzijos Respublika turėtų grąžinti mokestį prie šaltinio, lygų visam mokesčiui, kurį paskirstančioji patronuojamoji bendrovė sumokėjo savo įsisteigimo valstybėje – t. y. pirmesniame punkte skaičiais iliustruotu atveju 100, kitaip tariant, sumą, didesnę nei patronuojančiosios bendrovės sumokėtas mokestis už gautus dividendus, – akcininkų gauta suma būtų didesnė nei esant vien vidaus situacijai akcininkų gauta suma ( 36 ).
76.
Taigi mokesčio prie šaltinio grąžinimo apribojimas trečdaliu dividendų, kurie yra perskirstymo (neatskaičius mokesčio) dalykas, neatitinka mokesčio, kurį patronuojamoji bendrovė faktiškai sumokėjo savo įsisteigimo valstybėje. Tačiau grąžinta suma – kuriai netaikomas mokestis prie šaltinio, taigi kuri perskirstytina visa – atitinka mokestį prie šaltinio, kurį faktiškai sumokėjo paskirstančioji patronuojančioji bendrovė ir kurį ji prašo grąžinti; todėl konstatuotoji diskriminacija yra panaikinta.
77.
Dublike Komisija pripažįsta, kad ji neatsižvelgė į tai, jog sumų grąžinimai, atlikti po 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Accor (C_310/09, EU:C:2011:581) priėmimo, nelėmė nei apmokestinimo, nei mokesčio kredito suteikimo. Tačiau Komisija mano, kad išlieka „rizika“, jog dėl grąžinimo apribojimo nebus visiškai panaikinta diskriminacija, atsirandanti taikant su Sąjungos teise nesuderinama pripažintą mokesčių sistemą. Taip gali būti tuo atveju, jei galiausiai mokėtinas pelno mokestis yra didesnis nei pirmiau sumokėtas mokestis prie šaltinio arba jei akcininkams taikomas mokestis yra didesnis nei pirmiau sumokėtas mokestis prie šaltinio. Taigi šis naujas aiškinimas yra susijęs su skirtingu požiūriu į galutinius akcininkus. Tačiau toks atvejis – tai nei atvejis, nagrinėtas bylose, kuriose priimtas 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09) ( 37 ), nei atvejis, kurį nagrinėja mokesčių teismas, gavęs dividendus paskirstančios patronuojančiosios bendrovės prašymą grąžinti mokestį prie šaltinio.
78.
Be to, šis naujas Komisijos požiūris išreikštas tik pateikiant teorinę analizę. Ji neparemta jokiu konkrečiu pavyzdžiu, galinčiu ją patvirtinti. Tačiau „per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, vykdomą pagal SESV 258 straipsnį, Komisija turi įrodyti, jog egzistuoja nurodytas įsipareigojimų neįvykdymas. Ji turi Teisingumo Teismui pateikti įrodymų, kad šis galėtų patikrinti tokio įsipareigojimo neįvykdymą, nesiremdamas jokia prezumpcija.“ ( 38 )
3. Išvada dėl trečiojo kaltinimo
79.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog Komisija neįrodė, kad, apribodama mokesčio prie šaltinio, sumokėto už patronuojamosios bendrovės nerezidentės sumokėtus dividendus, grąžinimą trečdaliu šių dividendų, Prancūzijos Respublika ir toliau tęsia diskriminaciją, Teisingumo Teismo konstatuotą 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C-310/09, EU:C:2011:581).
D. Dėl ketvirtojo kaltinimo, grindžiamo nesikreipimu į Teisingumo Teismą siekiant nustatyti, ar teisės susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį prie šaltinio apribojimai suderinami su Sąjungos teise
1. Šalių argumentai
80.
Komisijos teigimu, Conseil d’État, prieš nustatydama mokesčio prie šaltinio, kurio surinkimas 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimu Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) pripažintas nesuderinamu su Sąjungos teise, grąžinimo sąlygas, turėjo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Iš tikrųjų kaip teismas, kurio sprendimas negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, Conseil d’État, atsižvelgdama į sunkumus, susijusius su šio sprendimo taikymu, turėjo kreiptis į Teisingumo Teismą.
81.
Viena vertus, abejones dėl galimo teisės susigrąžinti mokestį prie šaltinio apribojimo suderinamumo su Sąjungos teise patvirtina teisėjo pranešėjo išvada ir šalių pageidavimas, kad Conseil d’État pateiktų naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
82.
Kita vertus, atsižvelgiant į 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑35/11, EU:C:2012:707), nebuvo galima atmesti jurisprudencijos skirtumų Sąjungoje rizikos.
83.
Prancūzijos vyriausybė pirmiausia primena Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią nacionaliniai teismai neprivalo pateikti prašymo priimti prejudicinį sprendimą vien dėl to, kad to pageidauja kuri nors bylos šalis.
84.
Taip pat ji teigia, kad Komisija nepatikslina, su kokiais sunkumais susidūrė Conseil d’État bylose, kuriose priimti atitinkami sprendimai, kad būtų pagrįstas prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimas pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą. Be to, šis teismas susidūrė su faktiniais, o ne su Sąjungos teisės aiškinimo sunkumais.
85.
Bet kuriuo atveju Conseil d’État pagrįstai galėjo manyti, kad atsakymai į jai iškilusius klausimus yra pakankamai aiškūs, taigi nelemia pareigos pateikti Teisingumo Teismui naują prejudicinį klausimą.
2. Vertinimas
a) Dėl SESV 267 straipsnio trečios pastraipos pažeidimo principo
86.
Ketvirtasis kaltinimas gali būti nagrinėjamas tik tuo atveju, jei kuris (-ie) nors iš kitų kaltinimų yra pagrįstas (-i). Kaip patikslina pati Komisija, šis kaltinimas pateiktas tik dėl to, kad Conseil d’État neįvykdė savo pareigos „konkretaus atvejo aplinkybėmis“ ( 39 ), t. y. atsižvelgiant į 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) poveikį. Taigi jis nėra susijęs su Conseil d’État tenkančios pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 56 straipsnio trečią pastraipą sisteminiu pažeidimu.
87.
Bet kuriuo atveju, kaip minėta šios išvados įvade, Teisingumo Teismas pirmą kartą nagrinėdamas ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo turi nuspręsti dėl tokio kaltinimo. Tačiau teorinė valstybės įsipareigojimų neįvykdymo, remiantis SESV 267 straipsnio trečios pastraipos pažeidimu, galimybė, mano manymu, yra akivaizdi.
88.
Viena vertus, neginčijama, kad „valstybei narei tenka atsakomybė pagal [SESV 258] straipsnį, neatsižvelgiant į tai, dėl kurios šios valstybės institucijos veiksmų ar neveikimo neįvykdyti įsipareigojimai, net jei tai yra konstituciniu požiūriu nepriklausoma institucija“ ( 40 ). Kita vertus, Teisingumo Teismas atmetė argumentą, pagal kurį būtų sunku ištaisyti pažeidimą, nes jį lėmė aukščiausios teisminės institucijos sprendimas ( 41 ).
89.
Ši galimybė atitinka ne tik tikslą, kurio siekiama vykdant pareigą pateikti prejudicinį klausimą, nustatytą SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje, bet ir valstybių narių atsakomybės pažeidus Sąjungos teisę atsiradimo sąlygas.
90.
Iš tikrųjų šios pareigos pateikti prejudicinį klausimą, įtvirtintos SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje, tikslas, be kita ko, neleisti kurioje nors valstybėje susiformuoti Sąjungos teisės normų neatitinkančiai nacionalinei jurisprudencijai ( 42 ). Kaip pabrėžė generalinis advokatas Y. Bot, jei nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, nevykdo savo pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas negali atlikti pagrindinės užduoties, kuri jam pavesta SESV 19 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, t. y. užtikrinti, kad „aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“ ( 43 ).
91.
Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą tenkančios pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą neįvykdymas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti nagrinėjant valstybės narės atsakomybę dėl nacionalinio galutinės instancijos teismo sprendimo ( 44 ).
92.
Galimybė pripažinti, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų atsižvelgiant į pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą neįvykdymą, juo labiau pateisinama tuo atveju, kai įsipareigojimai neįvykdomi Teisingumo Teismui jau priėmus vieną sprendimą. Iš tikrųjų, Teisingumo Teismo teigimu, pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį valstybei narei tenkanti pareiga reiškia, kad „visos atitinkamos valstybės narės institucijos savo kompetencijos srityse privalo užtikrinti Teisingumo Teismo sprendimo vykdymą. [Todėl] atitinkamos valstybės narės teismai, įgyvendindami savo jurisdikciją, savo ruožtu privalo užtikrinti tokio sprendimo vykdymą.“ ( 45 ) Tokia išvada, padaryta dėl sprendimo, kuriame konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, vykdymo, taikytina ir teismų, pateikusių Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, atžvilgiu, nes Teisingumo Teismo sprendimai, kuriuose jis pateikia išaiškinimą, Sąjungos teisės sistemoje turi „bendrąjį“ poveikį ( 46 ): Teisingumo Teismui išaiškinus Sąjungos teisės nuostatą, tokį išaiškinimą turi taikyti visi teismai ( 47 ). Šiuo išaiškinimu patikslinama atitinkamos Sąjungos teisės normos reikšmė ir taikymo sritis, t. y. tai, kaip ji turi būti suprantama ir taikoma nuo jos įsigaliojimo dienos ( 48 ).
93.
Todėl jei teismui, kuris jau buvo pateikęs prejudicinį klausimą, išlieka abejonių dėl teisės normos reikšmės ir jei jis yra galutinės instancijos teismas, jis privalo dar kartą kreiptis į Teisingumo Teismą. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo atsakymas yra reikalingas sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti, taigi pagal 1982 m. spalio 6 d. Sprendimą Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335) ( 49 ) pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą yra „iškilusi“ ( 50 ).
94.
Iš tikrųjų dėl šios pareigos apimties Teisingumo Teismas patvirtino, jog „iš teismo praktikos, tvirtai nusistovėjusios priėmus Sprendimą Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335), matyti, kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, privalo, kai jame keliamas Sąjungos teisės klausimas, įvykdyti pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, išskyrus atvejį, kai jis konstatuoja, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai [, t. y. „tokiu atveju, kai atsakymas į šį klausimą, kad ir koks jis būtų, nepadarytų jokios įtakos ginčo sprendimui“ ( 51 ),] ar kad dėl nagrinėjamos Sąjungos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė savo išaiškinimą, ar kad tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių“ ( 52 ).
b) Dėl principo taikymo nagrinėjamu atveju
95.
Išnagrinėjęs antrąjį ir trečiąjį kaltinimus padariau išvadą, kad Conseil d’État nesuklydo dėl 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) reikšmės ir taikymo srities, kiek tai susiję su nustatytomis įrodinėjimo sąlygomis ir grąžintino mokesčio prie šaltinio sumos įvertinimu. Šiuo klausimu negalima teigti, kad ji neįvykdė pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Iš tikrųjų galima pripažinti, kad aptariami teisės klausimai buvo išspręsti, kaip tai suprantama pagal 1982 m. spalio 6 d. Sprendimą Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335, 14 punktas), 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581).
96.
Priešingai, kalbant apie Conseil d’État sprendimuose padarytą išvadą dėl žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėto mokesčio, yra sudėtingiau, nes neginčijama, kad siekdama priimti sprendimą savo nagrinėjamose bylose ji privalėjo remtis Sąjungos teise.
97.
Tiesa, tik nacionalinis teismas gali įvertinti, ar tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių, todėl nuspręsti nesikreipti į Teisingumo Teismą dėl jam iškilusio Sąjungos teisės išaiškinimo klausimo ( 53 ). Kitaip tariant, „tik nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami teismine tvarka, gali prisiimdami atsakomybę patys įvertinti, ar nagrinėjamas atvejis yra acte clair“ ( 54 ).
98.
Tačiau nuo 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335) priėmimo neginčijama, jog prieš konstatuodamas, kad situacija yra būtent tokia, „nacionalinis teismas, priimdamas sprendimą paskutinėje instancijoje, turi įsitikinti, jog ji būtų lygiai tokia pat akivaizdi kitų valstybių narių teismams ir Teisingumo Teismui“ ( 55 ). Kaip patikslino Teisingumo Teismas, „tik įvykdęs šias sąlygas tas teismas šio klausimo galės neteikti Teisingumo Teismui ir prisiimti atsakomybę dėl jo išsprendimo“ ( 56 ).
99.
Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad atsižvelgimo į žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėtą mokestį klausimo 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581) Teisingumo Teismas nenagrinėjo, bet šis klausimas buvo 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑35/11, EU:C:2012:707) dalykas. Taigi, nuspręsdama nukrypti nuo šio sprendimo remdamasi vien tuo, kad Jungtinėje Karalystėje taikoma sistema skiriasi nuo Prancūzijoje taikomos mokesčio kredito ir mokesčio prie šaltinio sistemos, Conseil d’État negalėjo būti tikra, kad Teisingumo Teismas taip pat manytų, jog akivaizdžiai reikia laikytis tokio požiūrio. Be to, abejones dėl priimtino sprendimo patvirtina tai, kad bendrovės ieškovės ir teisėjas pranešėjas siūlė kitokius sprendimus.
100.
Bet kuriuo atveju nesikreipdama į Teisingumo Teismą Conseil d’État sukėlė jurisprudencijos skirtumų Sąjungoje riziką, nesuderinamą su pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, tenkančia jai kaip teismui, kurio sprendimas negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą.
101.
Negalima pritarti ir Prancūzijos Respublikos teiginiui, kad siekiant atsižvelgti į žemesnės grandies patronuojamąsias bendroves nebuvo būtinas teisės išaiškinimas, reikėjo tik įvertinti faktines aplinkybes. Iš tikrųjų siekiant apskaičiuoti grąžintiną sumą, t. y. įvertinti faktines aplinkybes, kyla klausimas, ar reikia atsižvelgti į žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėtą mokestį, o tai klausimas, kuris būtinai turi būti išspręstas pirmiau, ir atsakymas į jį priklauso nuo taikytinos teisės normos ( 57 ).
3. Išvada dėl ketvirtojo kaltinimo
102.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė pareigos, tenkančios Conseil d’État pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą.
103.
Iš tikrųjų, nors remiantis 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimu Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑35/11, EU:C:2012:707) buvo aišku, kad atsižvelgimas į žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių sumokėtą mokestį yra Sąjungos teisės klausimas, galintis turėti įtakos priimant sprendimus Conseil d’État nagrinėjamos bylose, ir tinkamas Sąjungos teisės taikymas nebuvo toks akivaizdus, kad dėl to negalėjo kilti jokių pagrįstų abejonių, Conseil d’État nusprendė nesikreipti į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu.
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų
104.
Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
105.
Šioje byloje ir Komisija, ir Prancūzijos Respublika reikalavo, kad iš kitos proceso šalies būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos.
106.
Teisingumo Teismo 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Šiuo atveju, kadangi siūlau Komisijos ieškinį pripažinti priimtinu tik tiek, kiek tai susiję su pirmuoju ir ketvirtuoju kaltinimais, manau, kad taikant šią nuostatą reikia nurodyti Prancūzijos Respublikai padengti ne tik savo bylinėjimosi išlaidas, bet ir pusę Komisijos bylinėjimosi išlaidų.
VI. Išvada
107.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1)
Atsisakant atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje nei Prancūzija įsteigtų žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių sumokėtą mokestį, nors remiantis sistema, taikoma Prancūzijoje įsteigtoms žemesnės grandies patronuojamosioms bendrovėms, pastarosios gali bendrovei tarpininkei išmokėti dividendus, neapmokestinamus joms taikomu mokesčiu, pagal Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) jurisprudenciją buvo leidžiama ir toliau tęstis diskriminacijai, Teisingumo Teismo konstatuotai 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581), todėl Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, jai tenkančių pagal SESV 49 ir 63 straipsnius.
2)
Conseil d’État nesikreipus į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, nors atsižvelgimas į žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių nerezidenčių sumokėtą mokestį buvo Sąjungos teisės klausimas, galintis turėti įtakos priimant sprendimus jos nagrinėjamose bylose, ir tinkamas Sąjungos teisės taikymas nebuvo toks akivaizdus, kad dėl to negalėjo kilti jokių pagrįstų abejonių, Prancūzijos Respublika neįvykdė pareigos, jai tenkančios pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą.
3)
Atmesti likusią ieškinio dalį.
4)
Prancūzijos Respublika padengia ne tik savo bylinėjimosi išlaidas, bet pusę Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidų; Europos Komisija pati padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.
( 1 ) Originalo kalba: prancūzų.
( 2 ) Nors Komisija buvo pradėjusi prieš Švedijos Karalystę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nes Högsta domstolen (Aukščiausiasis Teismas, Švedija) nuolat nevykdė pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą (žr. 2004 m. spalio 12 d. Komisijos pagrįstą nuomonę 2003/2161 (C(2004) 3899)) – o Conseil d’État atveju, kaip teisingai pažymi Prancūzijos Respublika, taip nėra, – ji nepradėjo procedūros ginčo teisme stadijos. Be to, nors ieškiniu, pareikštu byloje, kurioje priimtas 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Komisija / Italija (C‑129/00, EU:C:2003:656), Komisija siekė, kad būtų konstatuota, jog palikdama galioti tam tikro įstatymo straipsnį, „atsižvelgiant į tai, kaip j[į] aiškina ir taiko Italijos administracija ir teismai“, Italijos Respublika neįvykdė jai pagal Sutartį tenkančių įsipareigojimų, nė vienas kaltinimas nebuvo grindžiamas būtent SESV 267 straipsniu. Galiausiai, nors byloje, kurioje priimtas 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (C‑154/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:695), iškilo klausimas, ar Komisijos ieškinys susijęs su SESV 267 straipsnio pažeidimu, Komisija aiškiai nurodė, kad nesusijęs (šio sprendimo 65 punktas).
( 3 ) JORF, 1998 m. gruodžio 31 d., p. 20050.
( 4 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 49 punktas).
( 5 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 51 punktas).
( 6 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 89–90 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
( 7 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 91 punktas).
( 8 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 92 punktas).
( 9 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 99 ir 101 punktai).
( 10 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 101 punktas).
( 11 ) FR:XX:2012:317074.20121210.
( 12 ) FR:CESSR:2012:317075.20121210.
( 13 ) Žr. 2012 m. gruodžio 10 d.Conseil d’État sprendimus Rhodia (FR:XX:2012:317074.20121210, 29 punktas) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 24 punktas).
( 14 ) Žr. 2012 m. gruodžio 10 d.Conseil d’État sprendimus Rhodia (FR:XX:2012:317074.20121210, 44 punktas) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 40 punktas).
( 15 ) Žr. 2012 m. gruodžio 10 d.Conseil d’État sprendimus Rhodia (FR:XX:2012:317074.20121210, 24 ir 25 punktai) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 19 ir 20 punktai).
( 16 ) Žr. 2012 m. gruodžio 10 d.Conseil d’État sprendimus Rhodia (FR:XX:2012:317074.20121210, 35 punktas) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 31 punktas).
( 17 ) Žr., be kita ko, 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Kronos International (C‑47/12, EU:C:2014:2200, 68 punktas).
( 18 ) Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Banco BilbaoVizcaya Argentaria (C‑157/10, EU:C:2011:813, 39 punktas) ir 2016 m. gegužės 26 d. Sprendimą NN (L) International (C‑48/15, EU:C:2016:356, 47 punktas).
( 19 ) Šiuo klausimu žr., be kita ko, 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Kronos International (C‑47/12, EU:C:2014:2200, 85 ir 86 punktai).
( 20 ) 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑446/04, EU:C:2006:774, 46 punktas).
( 21 ) Šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑446/04, EU:C:2006:774, 72 punktas), 2011 m. birželio 30 d. Sprendimą Meilicke ir kt. (C‑262/09, EU:C:2011:438, 29 punktas) ir 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Kronos International (C‑47/12, EU:C:2014:2200, 65 punktas).
( 22 ) 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Test Claimants in the FIIGroup Litigation (C‑446/04, EU:C:2006:774, rezoliucinės dalies 2 punktas).
( 23 ) Šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑35/11, EU:C:2012:707, 71 punktas).
( 24 ) Šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 13 d. Sprendimą Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑35/11, EU:C:2012:707, 73 punktas). Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad „atsakymams į antrąjį ir ketvirtąjį klausimus, pateiktus byloje, kurioje priimtas [2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Test Claimants in the FII Group Litigation (C‑446/04, EU:C:2006:774)], neturi įtakos aplinkybė, kad nuo pelno, iš kurio bendrovei rezidentei išmokėti dividendai, juos išmokėjusi bendrovė nerezidentė užsienyje nemokėjo pelno mokesčio ar mokėjo ne visą pelno mokestį, tačiau šį mokestį sumokėjo jos tiesioginė ar netiesioginė dukterinė bendrovė valstybės narės rezidentė“ (74 punktas).
( 25 ) Žr., be kita ko, 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimus Rhodia, (FR:XX:2012:317074.20121210, 47 punktas) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 41 punktas).
( 26 ) Žr., be kita ko, 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimus Rhodia (FR:XX:2012:317074.20121210, 49 punktas) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 43 ir 50 punktai). Beje, Sprendime Accor nėra nuorodos į jokį konkretų protokolą. Be to, nors Conseil d’État byloje, kurioje priimtas Sprendimas Accor, rėmėsi tam tikrais visuotinio akcininkų susirinkimo protokolais, ji tai darė tiek atmesdama dalį ieškovės nurodytos mokesčio prie šaltinio sąsajos su faktiškai sumokėtu mokesčiu, tiek paneigdama vieną ministro teiginį (žr. 2012 m. gruodžio 10 d.Conseil d’État sprendimą Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 43, 50 ir 56 punktai)).
( 27 ) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimai Rhodia (FR:XX:2012:317074.20121210, 35 punktas) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 31 punktas).
( 28 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 92 punktas).
( 29 ) 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 101 punktas).
( 30 ) 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 99 punktas); išskirta mano.
( 31 ) 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 101 punktas).
( 32 ) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimai Rhodia (FR:XX:2012:317074.20121210, 37 punktas) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 33 punktas).
( 33 ) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimai Rhodia, (FR:XX:2012:317074.20121210, 44 punktas) ir Accor (FR:CESSR:2012:317075.20121210, 40 punktas).
( 34 ) Žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 90 punktas).
( 35 ) Gali būti, kad patronuojančioji bendrovė naudojosi savo rezervo lėšomis, kad „kompensuotų“ sumokėtą mokestį prie šaltinio ir išmokėtų akcininkams dividendus, nuo kurių mokestis neatskaitytas. Tačiau galima to nulemta pinigų srautų problema nėra nei ieškinių, kuriuos nagrinėjant priimti Conseil d’État sprendimai, nei šios procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas, nes ši susijusi tik su mokesčio prie šaltinio grąžinimo tvarka.
( 36 ) Iš tikrųjų galiausiai gauta suma būtų 133 (iš patronuojamosios bendrovės gauti dividendai, atėmus patronuojamosios bendrovės sumokėtą mokestį prie šaltinio) + 100 (grąžinta suma) = 233.
( 37 ) Beje, atsakydamas į jam pateiktą antrąjį klausimą Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė patronuojančiosios bendrovės situaciją nuo jos akcininkų situacijos. Teisingumo Teismo teigimu, „pagrindinėje byloje aptariama sistema susijusi su mokesčiu prie šaltinio, kurį sumokėjo patronuojančioji bendrovė paskirstydama dividendus, o ne su mokesčiu, surinktu parduodant produktus, ir nereiškia, kad šis mokestis prie šaltinio perkeliamas tretiesiems asmenims“ (2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Accor (C‑310/09, EU:C:2011:581, 75 punktas)).
( 38 ) 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimas Komisija / Bulgarija (C‑97/17, EU:C:2018:285, 69 punktas). Taip pat žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Komisija / Slovėnija (C‑140/14, nepaskelbtas Rink, EU:C:2015:501, 38 punktas).
( 39 ) Žr. Komisijos ieškinio 118 punktą.
( 40 ) 1970 m. gegužės 5 d. Sprendimas Komisija / Belgija (77/69, EU:C:1970:34, 15 punktas). Dėl principo patvirtinimo siejant su nacionaline jurisprudencija žr. 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑129/00, EU:C:2003:656, 29 punktas) ir 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Komisija / Ispanija (C‑154/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:695, 125 punktas).
( 41 ) Šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Komisija / Ispanija (C‑154/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:695, 124–127 punktai). Be to, šiame sprendime Teisingumo Teismas priminė, kad „nors į atskirus teismo sprendimus ar aiškiai mažumą sudarančius sprendimus kitokiomis tendencijomis pasižyminčioje jurisprudencijoje arba į aukščiausios nacionalinės teisminės institucijos paneigtą išaiškinimą nereikėtų atsižvelgti, tai netaikytina reikšmingam teismų pateiktam išaiškinimui, kurio minėta aukščiausia teisminė institucija nepaneigė ar kurį netgi patvirtino“ (126 punktas, kuriame Teisingumo Teismas daro nuorodą į 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Italija32 punktą, C‑129/00, EU:C:2003:656).
( 42 ) Šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą Aquino (C‑3/16, EU:C:2017:209, 33 punktas).
( 43 ) Žr. generalinio advokato Y. Bot išvadą, pateiktą byloje, kurioje priimtas Sprendimas Ferreira da Silva e Brito ir kt. (C‑160/14, EU:C:2015:390, 102 punktas).
( 44 ) Šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513, 55 punktas), 2006 m. birželio 13 d. Sprendimą Traghetti del Mediterraneo (C‑173/03, EU:C:2006:391, 32 punktas) ir 2016 m. liepos 28 d. Sprendimą Tomášová (C‑168/15, EU:C:2016:602, 25 punktas).
( 45 ) 1982 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Waterkeyn ir kt. (314/81–316/81 ir 83/82, EU:C:1982:430, 14 punktas).
( 46 ) Šiuo klausimu žr. Wildemeersch, J., „Une loi inconstitutionnelle et contraire au droit de l’Union: et alors? Une déférence erronée vis-à-vis du législateur“, Journal des tribunaux, 2018, p. 256 ir 257, pirmiausia p. 257. Šis autorius daro nuorodą į Lenaerts, K., „Form and Substance of the Preliminary Ruling Procedure“, in Curtin, D. ir Heukels, T., (red.), Institutional Dynamics of European Integration, Essays in Honor of Henry G. Schermers, II t., Kluwer Academic Publishers, 1994, p. 355–380, pirmiausia p. 376.
( 47 ) Šiuo klausimu žr. Soulard, S., Rigaux, A. ir Munoz, R., Contentieux de l’Union européenne/3 – Renvoi préjudiciel – Recours en manquement, coll. Axe Droit, Paris, Lamy, 2011, Nr. 59.
( 48 ) Šiuo klausimu žr. 1980 m. kovo 27 d. Sprendimą Meridionale Industria Salumi ir kt. (66/79, 127/79 ir 128/79, EU:C:1980:101, 9 punktas).
( 49 ) Šio sprendimo 11 punktas.
( 50 ) Šią formuluotę vartoja E. Lekkou, žr. komentarą Nr. 24, pateikiamą Karpenschif, M. ir Nourissat, C. (red.), Les grands arrêts de la jurisprudence de l’Union européenne, 3‑iasis leidimas, PUF, 2016, p. 131–136, pirmiausia Nr. 24-4. Šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimą Association France Nature Environnement (C‑379/15, EU:C:2016:603, 47 punktas).
( 51 ) 1982 m. spalio 6 d. Sprendimas Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335, 10 punktas); išskirta mano. Taip pat žr.2013 m. liepos 18 d. Sprendimą Consiglio Nazionale dei Geologi (C‑136/12, EU:C:2013:489, 26 punktas) ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimą Aquino (C‑3/16, EU:C:2017:209, 42 punktas).
( 52 ) 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Ferreira da Silva e Brito ir kt. (C‑160/14, EU:C:2015:565, 38 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Intermodal Transports (C‑495/03, EU:C:2005:552, 33 punktas), 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą X ir van Dijk (C‑72/14 ir C‑197/14, EU:C:2015:564, 55 punktas) ir 2015 m. spalio 1 d. Sprendimą Doc Generici (C‑452/14, EU:C:2015:644, 43 punktas).
( 53 ) Šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Ferreira da Silva e Brito ir kt. (C‑160/14, EU:C:2015:565, 40 punktas).
( 54 ) 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas X ir van Dijk (C‑72/14 ir C‑197/14, EU:C:2015:564, 59 punktas).
( 55 ) 2016 m. liepos 28 d. Sprendimas Association France Nature Environnement (C‑379/15, EU:C:2016:603, 48 punktas); išskirta mano. Šiuo klausimu taip pat žr. 1982 m. spalio 6 d. Sprendimą Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335, 16 punktas) ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Intermodal Transports (C‑495/03, EU:C:2005:552, 39 punktas).
( 56 ) 2016 m. liepos 28 d. Sprendimas Association France Nature Environnement (C‑379/15, EU:C:2016:603, 48 punktas). Taip pat žr. 1982 m. spalio 6 d. Sprendimą Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335, 16 punktas).
( 57 ) Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Olivier Fouquet, Conseil d’État skyriaus pirmininkas, Conseil d’État sprendimams skirtą komentarą užbaigia patikslinimu: „Šioje byloje iškilo ir kitų įdomių klausimų, kaip antai atsižvelgimo į žemesnės grandies patronuojamųjų bendrovių mokamus dividendus klausimas. Bet tai vien teisės, o ne teisminės technikos klausimai.“ (Fouquet, O., „Conseil d’État, précompte et fléchage: „non possumus“, Revue de droit fiscal, Nr. 1, 2013 m. sausio mėn., p. 1 ir 2, pirmiausia p. 2; išskirta mano).