15.5.2017
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 151/17
2017 m. vasario 9 d.Fiesta Hotels & Resorts, S.L. pateiktas apeliacinis skundas dėl 2016 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-217/15 Fiesta Hotels & Resorts/Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) – Residencial Palladium (Palladium Palace Ibiza Resort & Spa)
(Byla C-75/17 P)
(2017/C 151/23)
Proceso kalba: ispanų
Šalys
Apeliantė: Fiesta Hotels & Resorts, S.L., atstovaujama advokatų J.-B. Devaureix ir J. C. Erdozain López
Kitos proceso šalys: Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO), Residencial Palladium, S.L.
Apeliantės reikalavimai
—
Panaikinti visą 2016 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-217/15.
—
Visiškai patenkinti pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus.
—
Priteisti iš atsakovės ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
1.
Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes jame nuspręsta, kad tenkinamas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento Nr. 207/2009 (1) dėl Bendrijos prekių ženklo (toliau – Reglamentas) 8 straipsnio 4 dalies reikalavimas turėti „didesnę negu vietinę reikšmę“, nepaisant geografinės srities, kurioje nurodyto prekių ženklo savininkas vykdo veiklą. Šiuo aiškinimu nukrypstama nuo tiesioginės būdvardžio „vietinė“ reikšmės ir Reglamento 8 straipsnio 4 dalies tikslo.
Skundžiamu sprendimu padaryta nurodytoji teisės klaida tiek, kiek nustatant, ar tariamas neregistruotas komercinis pavadinimas turi tik vietinę reikšmę, ar ne, atsižvelgta į dokumentus, kurie galioja už Ispanijos teritorijos ribų.
Kita vertus, remiantis tuo, kad visuomenė, kuriai įstaiga teikia paslaugas, kurioms žymėti naudojamas prekių ženklas arba komercinis pavadinimas, yra tarptautinė, negalima daryti išvados, kad žymens naudojimas turi didesnę negu vietinę reikšmę.
Todėl sprendime padaryta išvada dėl reikalavimo turėti „didesnę negu vietinę reikšmę“ pažeidžia Reglamento 8 straipsnio 4 dalies tikslą. Sprendime pripažinta, kad šis reikalavimas, taikomas komerciniam pavadinimui, kuriuo grindžiamas protestas dėl Europos Sąjungos prekių ženklo paraiškos, priklauso ne nuo šį pavadinimą naudojančios įstaigos vietinės reikšmės, o nuo „jos klientų geografinio paplitimo arba nacionalinėje ar net tarptautinėje visuomenėje turimo gero vardo“. Šiuo teiginiu skundžiamame sprendime nukrypstama nuo riboto Reglamento 8 straipsnio 4 dalies tikslo, nes juo sudaromos galimybės lengvai įrodyti, kad peržengta vietinės reikšmės dimensija paprasčiausiai panaudojus neregistruotą žymenį internete arba, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nurodžius atitinkamoje įstaigoje apsistojančių svečių tarptautinę kilmę.
2.
Antrasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas tuo, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, kai nuspręsta, jog pagal Reglamento 8 straipsnio 4 dalį, siejamą su Ispanijoje galiojančio 2001 m. gruodžio 7 d. Įstatymo 17/2001 dėl prekių ženklų (Ley 17/2001, de 7 de diciembre, de Marcas) 9 straipsnio 1 dalies d punktu, nereikalaujama, kad nurodomas neregistruotas prekių ženklas būtų plačiai žinomas, nors šiuo klausimu Ispanijos teismų suformuotoje jurisprudencijoje daugiausia teigiama būtent priešingai, tai yra reikalaujama ne tik kad nurodomas prekių ženklas būtų naudojamas, bet ir to, kad apie jo naudojimą būtų žinoma didelėje Ispanijos teritorijos dalyje.
3.
Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas tuo, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, kai nuspręsta, jog tenkinamas Reglamento dėl ES prekių ženklo 8 straipsnio 4 dalies b punkto reikalavimas remiantis Sprendimu LAGUIOLE (37 punktas), nors nagrinėjamoje byloje tas sprendimas netaikytinas, nes šioje byloje aiškinama Ispanijos teisė, o ne Prancūzijos teisė, kaip Sprendime LAGUIOLE, ir nepaisant to, kad apeliantė nurodė Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (Tribunal Supremo) sprendimus, kuriuose aiškiai draudžiama situacija, kai dėl neregistruoto komercinio pavadinimo negalima naudoti vėlesnio prekių ženklo, o atsakovas nesirėmė Ispanijos nesąžiningos konkurencijos įstatymu, kuriame esą numatyta tokia galimybė, kurią apeliantė pagrįstai neigė.
4.
Galiausiai ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu nurodoma, kad skundžiamu sprendimu padaryta teisės klaida aiškinant „tarpinių prekių ženklų“ sąvoką, apibrėžtą pagal Ispanijos prekių ženklų įstatymą, o konkrečiai – kad skundžiamu sprendimu padaryta teisės klaida, susijusi su Reglamento 65 straipsniu.
Apeliantė mano, kad skundžiamu sprendimu padaryta teisės klaida, nes Reglamento 65 straipsniu tiesiogiai nedraudžiama nagrinėti jam pateikto teisės klausimo atsižvelgiant į šalių teisinius argumentus. Priešingai, nei teigiama skundžiamame sprendime, apeliantė nesiekia pakeisti faktinių aplinkybių, kuriomis remtasi Apeliacinės tarybos sprendime; ji tik nurodo teisinį pagrindą, iš kurio matyti, kad ginčijamame EUIPO sprendime padaryta teisės klaida.
Remiamasi principu iura novit curia, pagal kurį priimdamas sprendimą teismas turi taikyti, jo manymu, reikšmingas teisės normas, taip pat gali pakeisti šalių reikalavimų teisinį pagrindą, su sąlyga, kad sprendimas bus priimtas remiantis bylos šalių nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis ir nekeičiamas ieškinio pagrindas ar problema. Todėl Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į apeliantės argumentus, nes to nepadaręs jis pažeidė jos teisę į gynybą ir ji netenka savo teisių, susijusių su registracija.
(1) OL L 78, 2009, p. 1