Byla C-235/17: 2017 m. gegužės 5 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija / Vengrija
C4122017LT1120120170505LT0019112122
2017 m. gegužės 5 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija / Vengrija
(Byla C-235/17)2017/C 412/19Proceso kalba: vengrų
Šalys
Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama L. Malferrari ir L. Havas
Atsakovė: Vengrija
Ieškovės reikalavimai
Komisija Teisingumo Teismo prašo:
—
pripažinti, kad priėmusi teisės normas, kuriomis ribojama uzufrukto teisė į žemės ūkio paskirties sklypus, Vengrija neįvykdė jai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 63 straipsnius ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį jai tenkančių pareigų.
—
priteisti iš Vengrijos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Komisija mano, kad Vengrijos teisės normos, dėl kurių kilo ginčas ir kuriomis akivaizdžiai neproporcingai ribojama uzufrukto teisė į žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties sklypus, yra nesuderinamos su pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 63 straipsnius ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį Vengrijai tenkančiomis pareigomis.
Uzufrukto teisių ex lege panaikinimas riboja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 straipsnyje įtvirtintą įsisteigimo laisvę, būtent dėl to, kad uzufrukto teisės išnykimas užkerta kelią arba ypač apsunkina galimybę iki tol uzufrukto teises turėjusiems subjektams steigti įmones Vengrijoje (arba įgyti teises naudotis žemės ūkio paskirties sklypais), siekiant joje vykdyti savo veiklą ir savarankiškai vykdoma ekonomine veikla prisidėti prie ekonominės ir socialinės tarpusavio sąveikos Sąjungoje užtikrinimo. Komisija mano, kad uzufrukto teisių ex lege panaikinimas gali trukdyti įsisteigimo laisvės įgyvendinimui arba padaryti jį mažiau patrauklų.
Vengrijos teisės normomis taip pat pažeidžiamas laisvas kapitalo judėjimas, nes jomis užkertamas kelias Vengrijos pilietybės neturinčių subjektų investicijoms į Vengrijoje esantį nekilnojamąjį turtą arba tokios investicijos ribojamos. Tokios teisės normos lemia egzistuojančių uzufrukto teisių nuvertėjimą, o tai taip pat riboja laisvą kapitalo judėjimą.
Vengrijos teisės normose įtvirtinta netiesioginė diskriminacija, kuri yra nepalanki Vengrijos pilietybės neturintiems Europos Sąjungos piliečiams.
Minėtas laisvių ribojimas nėra pateisinamas. Jis nepateisinamas nei kuriuo nors Sutartyje numatytu pagrindu, nei kitais Vengrijos vyriausybės vykstant procedūrai nurodytais pagrindais.
Ypač nepriimtinas Vengrijos vyriausybės argumentas, kad ribojimas būtinas siekiant nutraukti neteisėtą situaciją. Komisijos manymu, nepriimtina bendra prezumpcija – kuri nepatvirtinta jokiu konkrečiu atveju – kad visos su užsieniečiais sudarytos sutartys dėl uzufrukto teisių į žemės ūkio paskirties sklypus Vengrijoje yra neteisėtos ir negaliojančios nuo sudarymo momento. Taip pat negalima pritarti argumentui, kad visos sutartys yra neteisėtos, nes buvo sudarytos neturint leidimo valiutos keitimui, kurio reikalauta pagal iki 2002 m. galiojusių teisės aktų nuostatas.
Vengrijos teisės normose nustatyti ribojimai neatitinka proporcingumo reikalavimo, nes nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams pasiekti ir, be to, stipriai viršija tai, kas būtina jiems pasiekti.
Vengrijos teisės normos neatitinka teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių principų ir neužtikrina tinkamo žalos, patirtos dėl uzufrukto teisių panaikinimo ar apribojimo, atlyginimo.
Komisijos teigimu, Vengrijos teisės normos, dėl kurių kilo ginčas, prieštarauja Chartijos 17 straipsniu užtikrinamai teisei į nuosavybę. Tam tikrais atvejais teisė į nuosavybę pažeidžiama net jei pažeidimas neapima visų trijų „nuosavybės“ sudedamųjų elementų (naudojimo, valdymo ir disponavimo).
Full & Egal Universal Law Academy