EUR-Lex -  62017TO0565 - LT

BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) NUTARTIS

2018 m. gruodžio 11 d. ( *1 )

„Europos Sąjungos prekių ženklas – Protesto procedūra – Vaizdinio Europos Sąjungos prekių ženklo „Cheapflights“ paraiška – Prekių ženklo paraiškos perdavimas ekspertui, kad šis atliktų absoliučių atmetimo pagrindų analizę – Ankstesnio prekių ženklo savininko ginčijimas – Ginčijamo sprendimo motyvai dėl ankstesnio prekių ženklo galiojimo vertinimo – Ankstesnio prekių ženklo savininko ginčijimas – Dalinis nepriimtinumas – Papildomi reikalavimai, pareikšti pagal Reglamento (EB) Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalį – Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos atsiėmimas – Pagrindo priimti sprendimą nebuvimas iš dalies“

Byloje T‑565/17

CheapFlights International Ltd (Speenoge, Airija), atstovaujama advokatų A. von Mühlendahl ir H. Hartwig,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą A. Folliard‑Monguiral,

atsakovę,

kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis:

Momondo Group Ltd, įsteigta Londone (Jungtinė Karalystė),

dėl ieškinio, pareikšto dėl 2017 m. birželio 1 d. EUIPO didžiosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1893/2011‑G), susijusio su protesto procedūra tarp CheapFlights International ir Momondo Group,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

kurį sudaro pirmininkas M. Prek (pranešėjas), teisėjai F. Schalin ir M. J. Costeira,

kancleris E. Coulon,

susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. rugpjūčio 18 d.,

susipažinęs su atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. lapkričio 6 d.,

atsižvelgęs į Bendrojo Teismo rašytinius klausimus šalims ir į jų atsakymus į šiuos klausimus, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2018 m. birželio 29 d. ir liepos 4 d.,

priima šią

Nutartį

Ginčo aplinkybės

1

2003 m. spalio 30 d.Momondo Group Ltd. pirmtakė, kita procedūros Apeliacinėje taryboje šalis, pagal 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), kuris pakeistas 2017 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentu (EB) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

2

Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

3

Prekės ir paslaugos, kurioms buvo prašoma įregistruoti minėtą prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 9, 16, 35, 38, 39 ir 41–44 klasėms ir pagal kiekvieną iš šių klasių jos atitinka tokį aprašymą:

–

9 klasė: „Kompiuterių aparatinė ir programinė įranga; kompiuterių programos ir programinė įranga; paieškos programinė įranga natūraliąja kalba paieškos duomenų bazėse; elektronine forma pateikiami vartotojų ir instrukcijų vadovai“,

–

16 klasė: „Plastikas pakavimui (neįtrauktas į kitas klases); katalogai, brošiūros ir lankstinukai; žurnalai ir periodiniai leidiniai; vartotojų ir instrukcijų vadovai“,

–

35 klasė: „Duomenų ir informacijos rinkimas, saugojimas, analizė ir atkūrimas; reklaminės medžiagos tvarkymas, indeksavimas ir platinimas elektronine forma; informacijos; saugyklų, interneto svetainių ir kitų informacijos šaltinių kūrimas; informacijos rodyklių, svetainių ir kitų pasauliniame kompiuterių tinkle prieinamų informacijos šaltinių kūrimas“,

–

38 klasė: „Paieškos sistemų teikimas ir (arba) eksploatavimas; paslaugos, kurios pasaulinio kompiuterių tinklo naudotojams leidžia atlikti su daugeliu įvairių temų susijusios informacijos paieškas; internetinės nuorodos į informaciją, susijusią su pramogomis, sveikata, šeima, asmeninėmis finansinėmis investicijomis, apsipirkimu ir kelionėmis, pateikimas“,

–

39 klasė: „Kelionių paslaugos, kelionių agentūros, bilietų rezervavimo ir pardavimo paslaugos; automobilių nuomos paslaugos, kelionės; kelionių rezervavimas, keleivių ir atostogautojų informavimo paslaugos, su kelionių naujovėmis susijusių ataskaitų rengimas keliautojams, maršruto planavimo paslaugos, duomenų bazių pateikimas naudoti (informacija apie keliones) keliautojams, skrydžių ir kelionių rezervavimo sistemų teikimas ir (arba) eksploatavimas; patarimų ir konsultacijų teikimo paslaugos minėtose srityse“,

–

41 klasė: „Kelionių pramogos; naujienų ataskaitų teikimas keliautojams; konkursų rengimas“,

–

42 klasė: „Normų ir metodų, leidžiančių užtikrinti atitiktį sveikatos duomenų pateikimui, komentaras; individualus klausimų-atsakymų funkcijų interneto svetainėse kūrimas, interneto svetainių rezultatų priežiūra, stebėsena ir analizė; programinės įrangos ir kompiuterinių programų kūrimas informacinių technologijų įrangai; paieškos ir dizaino paslaugos, susijusios su kompiuterių aparatine ir programine įranga; meteorologinių ataskaitų rengimo paslaugos, interneto svetainių dizaino paslaugos, duomenų bazių (meteorologinė informacija) teikimas keliautojams“,

–

43 klasė: „Viešbučių ir apgyvendinimo paslaugos; apgyvendinimo atostogų metu organizavimas; kelionėms skirtų duomenų bazių (informacija apie apgyvendinimą) teikimas; viešbučių paieškos sistemų teikimas ir (arba) eksploatavimas“,

–

44 klasė: „Medicinos pagalbos paslaugos keliautojams“.

4

Prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2004 m. gruodžio 6 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 49/2004.

5

2005 m. kovo 2 d. ieškovė CheapFlights International Ltd pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos dėl visų šios nutarties 3 punkte nurodytų prekių ir paslaugų.

6

Protestas, be kita ko, buvo grindžiamas ankstesniu vaizdiniu nacionaliniu prekių ženklu, kuris Airijoje buvo įregistruotas Nr. 227053 35, 36, 38, 39 ir 41–44 klasių paslaugoms žymėti ir atrodo taip:

7

Protestas buvo grindžiamas galimybe supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas.

8

2007 m. birželio 22 d. Protestų skyrius atmetė protestą dėl 9, 16 ir 35 klasių prekių ir paslaugų ir kai kurių 42 klasės paslaugų, būtent: „[n]ormų ir metodų, leidžiančių užtikrinti atitiktį sveikatos duomenų pateikimui, komentaro; programinės įrangos ir kompiuterinių programų kūrimo informacinių technologijų įrangai; paieškos ir dizaino paslaugų, susijusių su kompiuterių aparatine ir programine įranga; grafinio dizaino paslaugų“.

9

Vis dėlto jis patenkino protestą dėl kitų 42 klasės paslaugų, būtent dėl „individualaus klausimų-atsakymų funkcijų interneto svetainėse kūrimo, interneto svetainių rezultatų priežiūros, stebėsenos ir analizės; meteorologinių ataskaitų rengimo paslaugų, interneto svetainių dizaino paslaugų, duomenų bazių (meteorologinė informacija) teikimo keliautojams“ ir dėl 38, 39, 41, 43 ir 44 klasių paslaugų.

10

2007 m. rugpjūčio 21 d. kita procedūros EUIPO šalis pateikė apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo, kiek juo patenkintas ieškovės protestas.

11

2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba patenkino kitos procedūros EUIPO šalies pateiktą apeliaciją, remdamasi tuo, kad nebuvo galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas.

12

Ieškovė pateikė ieškinį (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2009 m. lapkričio 16 d. ir jis buvo įregistruotas numeriu T‑460/09) dėl 2009 m. rugpjūčio 31 d. EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo.

13

2011 m. gegužės 5 d. Sprendimu CheapFlights International / VRDT – Cheapflights (Cheapflights) (T‑460/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:198), Bendrasis Teismas pripažino pagrindą dėl galimybės supainioti pagrįstu ir panaikino Ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą.

14

2011 m. rugsėjo 20 d. Apeliacinių tarybų prezidiumo sprendimu byla buvo perduota Didžiajai apeliacinei tarybai (Nr. R 1893/2011-G), kad ši priimtų naują sprendimą.

15

2012 m. liepos 4 d. laikinu sprendimu (toliau – laikinasis sprendimas) Didžioji apeliacinė taryba perdavė prekių ženklo paraišką ekspertui, kad šis atliktų absoliučių atmetimo pagrindų analizę.

16

Dviem sprendimais, priimtais 2016 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. vasario 14 d., ekspertas atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą 38, 39, 41, 43 ir 44 klasių, taip pat – 42 klasės paslaugoms „individualus klausimų-atsakymų funkcijų interneto svetainėse kūrimas, interneto svetainių rezultatų priežiūra, stebėsena ir analizė; meteorologinių ataskaitų rengimo paslaugos, interneto svetainių dizaino paslaugos, duomenų bazių (meteorologinė informacija) teikimas keliautojams“, dėl kurių Protestų skyrius patenkino protestą. Be to, jis atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą 9 klasės prekėms „programinė įranga; kompiuterių programos ir programinė įranga; paieškos programinė įranga natūraliąja kalba paieškos duomenų bazėse“ ir 16 klasės prekėms „plastikas pakavimui (neįtrauktas į kitas klases); katalogai, brošiūros ir lankstinukai; žurnalai ir periodiniai leidiniai; vartotojų ir instrukcijų vadovai“, dėl kurių Protestų skyrius atmetė protestą.

17

2017 m. birželio 1 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas), viena vertus, Didžioji apeliacinė taryba, remdamasi nauja absoliučių atmetimo pagrindų analize, padarė išvadą, kad prekių ženklo paraiška buvo atmesta dėl visų paslaugų, dėl kurių Protestų skyrius patenkino protestą, ir kad dėl to protesto ir apeliacinės procedūros neteko dalyko, taigi, jos turi būti baigtos.

18

Kita vertus, ji pripažino, kad prekių ženklo registracijos paraiška buvo patenkinta, kiek tai susiję su prie 9 klasės priskiriama „kompiuterių aparatine įranga; elektronine forma pateikiamais vartotojų ir instrukcijų vadovais“, prie 16 klasės priskiriamais „vartotojų ir instrukcijų vadovais“, prie 35 klasės priskiriamu „duomenų ir informacijos rinkimu, saugojimu, analize ir atkūrimu; reklaminės medžiagos tvarkymu, indeksavimu ir platinimu elektronine forma; informacijos saugyklų, interneto svetainių ir kitų informacijos šaltinių kūrimu; informacijos rodyklių, svetainių ir kitų pasauliniame kompiuterių tinkle prieinamų informacijos šaltinių kūrimu“ ir prie 42 klasės priskiriamu „normų ir metodų, leidžiančių užtikrinti atitiktį sveikatos duomenų pateikimui, komentaru; programinės įrangos ir kompiuterinių programų kūrimu informacinių technologijų įrangai; paieškos ir dizaino paslaugomis, susijusiomis su kompiuterių aparatine ir programine įranga; grafinio dizaino paslaugomis“.

Šalių reikalavimai

19

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–

panaikinti ginčijamą sprendimą,

–

priteisti iš EUIPO, taip pat – iš prašomo prekių ženklo paraišką pateikusio asmens, jeigu jis įstotų į šią bylą, bylinėjimosi išlaidas.

20

EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

–

atmesti ieškinį,

–

priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

21

2018 m. sausio 16 d., pateikus šį ieškinį, EUIPO Bendrąjį Teismą informavo, kad 2017 m. gruodžio 21 d. kita procedūros Apeliacinėje taryboje šalis atsiėmė savo apeliaciją, kurią pateikė 2007 m. rugpjūčio 21 d. ir kuri nurodyta šios nutarties 10 punkte. Tuo remdamasi EUIPO padarė išvadą, kad trečiasis ieškovės nurodytas pagrindas neteko dalyko.

22

2018 m. vasario 13 d. ieškovė pateikė pastabas dėl 2018 m. sausio 16 d. EUIPO rašto. Ji neigė, kad trečiasis ieškinio pagrindas neteko dalyko.

Dėl teisės

23

Savo ieškinį ieškovė grindžia keturiais pagrindais. Pirmieji trys pagrindai grindžiami atitinkamai Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 6 dalies (dabar – Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 6 dalis), Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antro sakinio (dabar – Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies antras sakinys) ir 1996 m. vasario 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 216/96, nustatančio Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) Apeliacinių tarybų darbo tvarką (OL L 28, 1996, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 221), 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovė iš esmės teigia, kad tam tikrais ginčijamo sprendimo motyvais keliama abejonių dėl jai priklausančio ankstesnio nacionalinio prekių ženklo galiojimo arba jis yra neigiamas.

24

Reikia konstatuoti, kad savo pirmajame ir antrajame ieškinio pagrinduose ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas, kiek juo Didžioji apeliacinė taryba baigė apeliacinę procedūrą dėl šios nutarties 16 punkte nurodytų 16, 38, 39, 41–43 klasių paslaugų, kurioms ekspertas atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą. Savo trečiajame ieškinio pagrinde ji tvirtina, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas, kiek juo Didžioji apeliacinė taryba užbaigė apeliacinę procedūrą dėl šios nutarties 18 punkte nurodytų 9, 16, 35 ir 42 klasių prekių ir paslaugų, dėl kurių Protesto skyrius atmetė protestą ir dėl kurių ji teigia, kad, kitai procedūros šaliai pateikus apeliaciją, savo pastabose ji pateikė Apeliacinei tarybai priešpriešinę apeliaciją. Ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas, nes jame išreikšta pozicija dėl jai priklausančio ankstesnio nacionalinio prekių ženklo galiojimo.

25

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 129 straipsnį teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs pagrindines šalis Bendrasis Teismas savo iniciatyva bet kada gali motyvuota nutartimi priimti sprendimą dėl imperatyvių nepriimtinumo pagrindų.

26

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas mano, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, todėl nusprendžia priimti sprendimą ir netęsti proceso.

Dėl ieškinio, kiek jame ginčijamas apeliacinės procedūros užbaigimas dėl 9, 16, 38, 39, 41–43 klasių paslaugų, dėl kurių ekspertas atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą

27

Kaip matyti iš šios nutarties 15 punkto, savo laikinuoju sprendimu Didžioji apeliacinė taryba nurodė perduoti prekių ženklo paraišką ekspertui, kad šis atliktų absoliučių atmetimo pagrindų analizę.

28

Laikinojo sprendimo 13 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad sprendimas atmesti ieškovės protestą dėl 9, 16 ir 35 klasių prekių ir paslaugų ir kai kurių 42 klasės paslaugų, būtent dėl „normų ir metodų, leidžiančių užtikrinti atitiktį sveikatos duomenų pateikimui, komentaro; programinės įrangos ir kompiuterinių programų kūrimo informacinių technologijų įrangai; paieškos ir dizaino paslaugų, susijusių su kompiuterių aparatine ir programine įranga; grafinio dizaino paslaugų“, tapo galutinis. Tame pačiame punkte Apeliacinė taryba pabrėžė, kad sustabdo protesto procedūrą, kiek tai susiję su paslaugomis, dėl kurių ieškovės protestas patenkintas, ir kad ji dėl šių paslaugų perduoda prekių ženklo paraišką ekspertui.

29

Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė nurodo, kad Apeliacinė taryba, priešingai, nei numatyta Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 6 dalyje, klaidingai nesiėmė priemonių 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimui Cheapflights (T‑460/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:198) vykdyti. Iš esmės ji teigia, kad šiuo sprendimu Apeliacinė taryba buvo įpareigota įvertinti, ar yra galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktą, išanalizuojant termino „cheapflights“ apibūdinamojo požymio laipsnį nagrinėjamų paslaugų atžvilgiu. Taigi, nusprendusi perduoti prekių ženklo paraišką ekspertui Apeliacinė taryba neįvertino prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, supainiojimo galimybės ir taip pažeidė Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 6 dalį. Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba taip pat suklydo, kai laikinajame sprendime 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimą Cheapflights (T‑460/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:198) aiškino taip, kad jis sukėlė abejonių dėl galimybės įregistruoti prašomą prekių ženklą.

30

Antrajame ieškinio pagrinde ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą dėl to, kad ši nutraukė procedūrą neinformavusi ieškovės apie savo ketinimą užbaigti bylą neišnagrinėjus ieškovės pateikto protesto iš esmės. Ji mano, kad, atsižvelgiant į iš esmės pasikeitusį Apeliacinės tarybos požiūrį, prieš tai su ja turėjo būti pasikonsultuota. To nepadariusi Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento 2017/1001 94 straipsnio 1 dalies antrą sakinį.

31

Atsakydama į klausimą, pateiktą taikant proceso organizavimo priemones, dėl suinteresuotumo skųsti ginčijamą sprendimą, kiek juo užbaigta apeliacinė procedūra neišnagrinėjus santykinio atmetimo pagrindo pagal Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktą, ieškovė pateisino tokį suinteresuotumą skųsti sprendimą, remdamasi Reglamento 2017/1001 72 straipsnio 6 dalies ir 94 straipsnio 1 dalies antro sakinio pažeidimais, kuriuos, kaip nurodo ieškovė, padarė Didžioji apeliacinė taryba.

32

Reikia pažymėti, kad nors Reglamento Nr. 207/2009 40 straipsnio, susijusio su trečiųjų šalių pastabomis (dabar – Reglamento 2017/1001 45 straipsnis) redakcijoje, kuri galiojo laikinojo sprendimo priėmimo momentu, nebuvo aiškiai numatyta, kad EUIPO gali savo iniciatyva bet kuriuo metu iki registracijos atnaujinti absoliučių atmetimo pagrindų nagrinėjimą, ir tokia galimybė į Reglamento Nr. 207/2009 40 straipsnio 3 dalį įtraukta tik po pakeitimo, padaryto 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas Nr. 207/2009 ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglamentą Nr. 40/94, ir kuriuo panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2869/95 dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) mokamų mokesčių (OL L 341, 2015, p. 21), 38 straipsniu, EUIPO turėjo tokią galimybę net nesant dėl to aiškios nuostatos (žr. 2007 m. spalio 18 d. Sprendimo Ekabe International / VRDT – Ebro Puleva (OMEGA 3), T‑28/05, EU:T:2007:312, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33

Be to, iš Reglamento Nr. 207/2009 37 ir 40–42 straipsnių (dabar – Reglamento 2017/1001 42 ir 45–47 straipsniai) sistemos matyti, kad vertinamas, ar prekių ženklo paraiška suderinama su absoliučiais atmetimo pagrindais, atliekamas tik vystant ex parte procedūrai tarp prekių ženklo paraišką pateikusio asmens ir EUIPO padalinių. Tik vykstant registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, pradėtai dėl įregistruoto prekių ženklo pagal Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 1 dalies a punktą (dabar – Reglamento 2017/1001 63 straipsnio 1 dalies a punktas), vykdant inter partes procedūrą tikrinama, ar toks prekių ženklas įregistruotas neatsižvelgus į absoliutų atmetimo pagrindą.

34

Iš to neišvengiamai išplaukia, kad, kai vykstant inter partes procedūrai EUIPO atnaujina absoliučių atmetimo pagrindų nagrinėjimą, greta protesto procedūros pradedama autonomiška ex parte procedūra.

35

Taigi, po to, kai buvo priimtas laikinasis sprendimas, dėl prekių ženklo paraiškos buvo pradėtos dvi atskiros procedūros. Viena vertus, inter partes procedūra, skirta išsiaiškinti, ar paraiška suderinama su Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. procedūra, dėl kurios į Apeliacinę tarybą kreipėsi kita procedūros šalis, pateikdama apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo, ir kuri, priėmus laikinąjį sprendimą, buvo sustabdyta. Kita vertus, ex parte procedūra, skirta išsiaiškinti, ar paraiška suderinama su Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktais, dėl kurios kreiptasi į ekspertą.

36

Vykstant ex parte procedūrai, ekspertui priėmus du (2016 m. lapkričio 30 d. ir 2017 m. vasario 14 d.) sprendimus (žr. šios nutarties 16 punktą), prašomo prekių ženklo paraiška buvo atmesta kaip prieštaraujanti Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktams, kiek tai susiję su paslaugomis, dėl kurių Protestų skyrius patenkino ieškovės protestą, tai pat – su prekėmis, dėl kurių Protestų skyrius minėtą protestą atmetė. Iš EUIPO pateiktos bylos medžiagos matyti, kad dėl šių eksperto sprendimų Apeliacinei tarybai nebuvo pateikta apeliacija.

37

Vykstant inter partes procedūrai, Didžioji apeliacinė taryba priėmė ginčijamą sprendimą. Tame sprendime ji, be kita ko, atsižvelgė į pasekmes, kurias eksperto atsisakymas įregistruoti prašomą prekių ženklą tam tikroms prekėms ir paslaugoms turėjo protesto ir apeliacinei procedūroms.

38

Pirma, kalbant apie paslaugas, dėl kurių Protestų skyrius patenkino ieškovės protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo pagal 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktą, reikia pažymėti, kad jame atsižvelgiama į eksperto atsisakymą įregistruoti prašomą prekių ženklą pagal to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus ir numatyta, kad dėl to šių paslaugų atžvilgiu protesto ir apeliacinė procedūros neteko dalyko.

39

Antra, kalbant apie prekes ir paslaugas, dėl kurių Protestų skyrius atmetė ieškovės protestą, pažymėtina, kad laikinojo sprendimo 13 punkte Apeliacinė taryba pabrėžė, kad sprendimas atmesti protestą tapo galutinis, kiek tai susiję su šiomis prekėmis ir paslaugomis. Ginčijamame sprendime ji taip pat nurodo, kad ekspertas atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą kai kurioms 9 ir 16 klasių prekėms ir paslaugoms. Iš tikrųjų prekių ir paslaugų sąrašas, dėl kurio ginčijamo sprendimo 14 punkte Apeliacinė taryba nurodo, kad „ginčijamas prekių ženklas registruotinas“, sudarytas iš 9, 16, 35 ir 42 klasių prekių ir paslaugų, dėl kurių buvo atmestas ieškovės protestas, atėmus 9 ir 16 klasių prekes ir paslaugas, dėl kurių ekspertas atsisakė patenkinti prekių ženklo paraišką.

40

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad reikia išnagrinėti, ar ieškinys priimtinas, kiek jis pateiktas dėl to, kad ginčijamame sprendime nurodyta, kad apeliacinė procedūra, kiek ji susijusi 9, 16, 38, 39 ir 41–43 klasių paslaugomis, dėl kurių ekspertas atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą, yra užbaigta.

41

Pagal suformuotą jurisprudenciją tam, kad ieškinys dėl panaikinimo būtų priimtinas, fizinis ar juridinis ieškinį pareiškęs asmuo turi būti suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas turi būti atsiradęs, aktualus ir vertinamas ieškinio pareiškimo dieną, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją (žr. 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Lufthansa AirPlus Servicekarten / EUIPO – Mareea Comtur , T‑14/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:622, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio pareiškimo teisme sąlyga. Suinteresuotumas pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į jo dalyką, turi egzistuoti ieškinio pareiškimo etape, antraip ieškinys bus nepriimtinas (žr. 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo , T‑14/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:622, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, antraip nebūtų pagrindo jį priimti (žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Suinteresuotumas pareikšti ieškinį reiškia, kad sprendimas, kuris bus priimtas dėl ieškinio, gali būti naudingas tą ieškinį pareiškusiam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42–44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

44

Reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas, nesvarbu, ar tai būtų padaryta remiantis pirmuoju, ar antruoju ieškinio pagrindu, negali būti naudingas ieškovei.

45

Pirma, toks panaikinimas neturėtų jokios įtakos sprendimo ex officio atsisakyti įregistruoti prašomą prekių ženklą tam tikroms prekėms ir paslaugoms dėl prieštaravimo Reglamento 2017/1001 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktams teisėtumui.

46

Iš tiesų dėl šios nutarties 33–37 punktuose nurodytų priežasčių Didžioji apeliacinė taryba, kreipdamasi į ekspertą, nepradėjo ad hoc procedūros dėl prekių ženklo paraiškos teisėtumo – tokios procedūros rezultatą greičiausiai galima būtų ginčyti pateikiant ieškinį dėl Didžiosios apeliacinės tarybos sprendimo – tačiau buvo pradėta atskira ir lygiagreti ex parte procedūra įtraukiant ekspertą. Todėl net jeigu ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, eksperto sprendimai ir toliau liktų galioti.

47

Antra, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Apeliacinės tarybos kreipimasis į ekspertą lėmė tik tai, kad prekių ženklo registracijos paraiška nebuvo atmesta dėl šių prekių ir paslaugų remiantis galimybe supainioti, kaip ji suprantama pagal Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktą, kaip to, pateikdama protestą, siekė ieškovė; paraiška buvo atmesta dėl to, kad egzistavo absoliutus atmetimo pagrindas pagal to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus. Atsižvelgiant į tai, kad padariniai, kylantys dėl atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagal Reglamento 2017/1001 7 straipsnį ar 8 straipsnį, nesiskiria, reikia daryti išvadą, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas ieškovei neatneštų jokios naudos.

48

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu tiek, kiek jis pateiktas dėl sprendimo užbaigti apeliacinę procedūrą dėl 9, 16, 38, 39 ir 41–43 klasių prekių ir paslaugų, kurioms ekspertas atsisakė įregistruoti prašomą prekių ženklą.

Dėl ieškinio, kiek jame ginčijamas apeliacinės procedūros užbaigimas dėl 9, 16, 35 ir 42 klasių prekių ir paslaugų, dėl kurių Protestų skyrius atmetė protestą

49

Trečiajame ieškinio pagrinde, grindžiamame Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu, ieškovė teigia, kad Didžioji apeliacinė taryba padarė klaidą, kai nenagrinėjo papildomų reikalavimų, kuriuos ji nurodė rašytiniame pareiškime, pateiktame Apeliacinei tarybai vykstant pradinei procedūrai.

50

Ji tvirtina, kad Protestų skyriaus sprendimas, kiek juo atmestas jos protestas dėl 9, 16, 35 klasių prekių ir paslaugų ir dėl kai kurių 42 klasės paslaugų, būtent dėl „normų ir metodų, leidžiančių užtikrinti atitiktį sveikatos duomenų pateikimui, komentaro; programinės įrangos ir kompiuterinių programų kūrimo informacinių technologijų įrangai; paieškos ir dizaino paslaugų, susijusių su kompiuterių aparatine ir programine įranga; grafinio dizaino paslaugų“, buvo ginčijamas laikantis Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, taigi, Apeliacinei tarybai buvo pateikti papildomi reikalavimai, dėl kurių Didžioji apeliacinė taryba turėjo priimti sprendimą.

51

EUIPO tvirtina, kad ieškovė nepateikė papildomų reikalavimų, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalį. Bet kuriuo atveju šis pagrindas nepriimtinas, nes savo laikinajame sprendime Apeliacinė taryba nusprendė, kad sprendimas atmesti ieškovės protestą dėl šių prekių ir paslaugų tapo galutinis. Galiausiai 2018 m. sausio 16 d. rašte (žr. šios nutarties 21 punktą) EUIPO nurodė, kad dabar šis pagrindas neturi dalyko, nes kita procedūros EUIPO šalis atsiėmė savo 2007 m. rugpjūčio 21 d. apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.

52

Pateikdama atsakymą į klausimą, pateiktą taikant proceso organizavimo priemones, dėl to, ar išlaikytas suinteresuotumas, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, kiek tai susiję su tuo, kad šiuo sprendimu, neišnagrinėjus papildomų ieškovės pateiktų reikalavimų, buvo baigta apeliacinė procedūra, ieškovė nurodė, kad išlaikė tokį suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Ji teigė, kad kita procedūros Didžiojoje apeliacinėje taryboje šalis nebegalėjo atsiimti 2007 m. rugpjūčio 21 d. apeliacijos.

53

Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Nagrinėjant bylą inter partes tvarka, atsakovas savo atsiliepime gali siekti ginčijamo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo tuo pagrindu, kuris nebuvo nurodytas apeliacijoje“. Tokie pareiškimai netenka galios, jeigu [apeliaciją Apeliacinei tarybai pateikusi šalis] nutraukia procedūras.“

54

Pirma, iš pradžių reikia atmesti EUIPO argumentą, kad šiuo aspektu ginčyti ginčijamą sprendimą yra nepriimtina, nes toks argumentas pateiktas pavėluotai. Jis grindžiamas prielaida, kad Apeliacinė taryba nutraukė joje vykusią procedūrą dėl prekių ir paslaugų, dėl kurių Protestų skyrius savo laikinuoju sprendimu atmetė ieškovės protestą. Kadangi ieškovė nuo šios datos turi teisę ginčyti laikinąjį sprendimą, pažymėtina, kad šio ieškinio kontekste ginčijamas sprendimas patvirtina laikinąjį sprendimą, kiek tai susiję su minėtomis prekėmis ir paslaugomis.

55

Tik aktas, kuriuo jo autorius aiškiai ir galutinai pareiškia savo poziciją tokia forma, kuri leidžia nustatyti jo pobūdį, yra sprendimas, dėl kurio galima pateikti ieškinį dėl panaikinimo, su sąlyga, kad šis sprendimas nėra vien patvirtinantis ankstesnį aktą (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 26 d. Sprendimo Vokietija ir Bundesanstalt für Arbeit / Komisija, 44/81, EU:C:1982:197, 12 punktą).

56

Reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia EUIPO, laikinasis sprendimas nėra galutinis.

57

Iš tiesų, nors laikinojo sprendimo 13 punkte nurodyta, kad sprendimas atmesti protestą dėl prekių ir paslaugų, kurioms skirtas prašomas prekių ženklas ir kurios priklauso 9, 16, 35 ir 42 klasėms, tapo galutinis, ši Apeliacinės tarybos pozicija visiškai nenurodyta šio sprendimo rezoliucinėje dalyje, nes joje tik nurodoma, kad byla perduodama ekspertui ir kad procedūra sustabdoma, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl galimybės įregistruoti žymenį.

58

Nesvarbu, kokiais motyvais grindžiamas Apeliacinės tarybos sprendimas: tik jo rezoliucinė dalis gali sukelti teisinių padarinių, taigi tik ji gali daryti neigiamą poveikį. Apeliacinės tarybos sprendimo motyvuose pateiktas vertinimas negali būti pagal Reglamento 2017/1001 72 straipsnį pateikiamo ieškinio dalykas. Jo teisėtumą Europos Sąjungos teismas gali vertinti tik tiek, kiek kaip asmens nenaudai priimto akto motyvų dalis jis yra šio akto būtinas pagrindas (pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Laboratoires CTRS / Komisija, T‑452/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:373, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Tai neišvengiamai reiškia, kad laikinasis sprendimas neturėjo poveikio procedūros Apeliacinėje taryboje nutraukimui, kiek tai susiję su prekėmis ir paslaugomis, dėl kurių Protestų skyrius atmetė ieškovės protestą ir kurios nurodytos laikinojo sprendimo motyvuojamosios dalies 13 punkte.

60

Antra, reikia išnagrinėti pasekmes, kylančias dėl to, kad kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis atsiėmė 2007 m. rugpjūčio 21 d. pateiktą apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.

61

Kaip yra pabrėžęs Bendrasis Teismas, iš Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad pateikti reikalavimus panaikinti arba pakeisti ginčijamą sprendimą dėl klausimo, kuris nebuvo iškeltas apeliacijoje, galima tik per inter partes procedūras. Šie reikalavimai turi būti išdėstomi pastabose, kurios pateikiamos vykstant minėtoms procedūroms. Todėl šioje nuostatoje numatyta, jog tokie reikalavimai praranda dalyką, jeigu apeliaciją pateikęs asmuo nutraukia bylos nagrinėjimą Apeliacinėje taryboje. Taigi, siekiant ginčyti Protestų skyriaus sprendimą, Reglamento Nr. 207/2009 60 straipsnyje (dabar – Reglamento 2017/1001 68 straipsnis) numatyta atskira apeliacija yra vienintelė priemonė, suteikianti galimybę aiškiai išreikšti savo prieštaravimą (2016 m. vasario 4 d. Sprendimo Meica / VRDT – Salumificio Fratelli Beretta (STICK MiniMINI Beretta), T‑247/14, EU:T:2016:64, 24 punktas).

62

Pirma, priešingai, nei teigia ieškovė atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, kita procedūros šalis dar gali atsiimti 2007 m. rugpjūčio 21 d. Apeliacinei tarybai pateiktą apeliaciją, net jeigu Didžioji apeliacinė taryba ginčijamu sprendimu baigė apeliacinę procedūrą.

63

Iš tiesų pagal Reglamento 2017/1001 71 straipsnio 3 dalį „Apeliacinės tarybos sprendimai įsigalioja tik [pasibaigus laikotarpiui, per kurį galima pateikti ieškinį Bendrajam Teismui] arba, jeigu per tą laikotarpį buvo pateiktas ieškinys Bendrajam Teismui, nuo tokio ieškinio atmetimo dienos arba nuo Teisingumo Teismui pateiktos apeliacijos“.

64

Taigi, ieškovei pateikus ieškinį Bendrajam Teismui, ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas, kuriame nurodyta, kad užbaigiamos protesto ir apeliacinė procedūros, neįsigaliojo. Todėl kita proceso šalis galėjo atsiimti apeliaciją, kurią 2007 m. rugpjūčio 21 d. pateikė Apeliacinei tarybai.

65

Šiuo klausimu galima pažymėti, kad būtent dėl Bendrajam Teismui pateikto ieškinio stabdomojo poveikio Bendrasis Teismas šioje stadijoje gali atsižvelgti į prekių ženklo paraiškos ar protesto atsiėmimą (2003 m. liepos 3 d.Nutarties Lichtwer Pharma / VRDT – Biofarma (Sedonium), T‑10/01, EU:T:2003:182, 16–18 punktai) arba į prekių ženklo, kuriuo grindžiamas protestas, panaikinimą (2017 m. vasario 14 d. Nutarties Helbrecht / EUIPO – Lenci Calzature (SportEyes), T‑333/14, EU:T:2017:108, 26 punktas).

66

Antra, todėl, remiantis šios nutarties 61 punkte nurodyta jurisprudencija, kitos procedūros šalies atliktas 2007 m. rugpjūčio 21 d. pateiktos apeliacijos atsiėmimas reiškia, kad bet kuriuo atveju Apeliacinė taryba nebeturi nagrinėti papildomų reikalavimų, kurias ieškovė mano pateikusi dėl tokios apeliacijos jos suformuluotose pastabose.

67

Jeigu ieškinys būtų patenkintas, o ginčijamas sprendimas būtų panaikintas remiantis tuo, kad Didžioji apeliacinė taryba turėjo išnagrinėti ieškovės pareikštus papildomus reikalavimus, byla būtų grąžinta nagrinėti Didžiajai apeliacinei tarybai, kuri tik galėtų konstatuoti, kad, pirma, kita procedūros šalis atsiėmė apeliaciją, ir, antra, pagal Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalį tokie papildomi reikalavimai neteko dalyko.

68

Taigi, dėl atsiimtos apeliacijos šis nagrinėjamo ieškinio, kurį ieškovė pateikė Bendrajam Teismui, aspektas nebegali dėl savo rezultato būti naudingas ieškovei, taigi, ji nebeturi suinteresuotumo kreiptis į teismą. Pagal šios nutarties 42 ir 43 punktuose nurodytą jurisprudenciją suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra esminė ir pirmoji bet kurio ieškinio teisme sąlyga ir turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, antraip nebūtų pagrindo priimti sprendimą.

69

Tad nebėra pagrindo priimti sprendimą dėl ieškinio, kiek jis pateiktas dėl sprendimo užbaigti apeliacinę procedūrą dėl 9, 16, 35 ir 42 klasių prekių ir paslaugų, dėl kurių Protestų skyrius atmetė ieškovės protestą.

Dėl ieškinio, kiek jis pateiktas dėl tam tikro ginčijame sprendime atlikto vertinimo

70

Savo ketvirtajame ieškinio pagrinde ieškovė Didžiąją apeliacinę tarybą kaltina tuo, kad, pirma, ginčijamo sprendimo 7 punkte Bendrojo Teismo poziciją, išreikštą 2011 m. gegužės 5 d. Sprendime Cheapflights (T‑460/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:198), ji apibendrino taip, kad „patvirtinta, jog terminas „cheapflights“ yra apibūdinamasis ir kad lėktuvo vaizdas naudojamas paslaugoms, susijusioms su kelionių organizavimu “ ir, antra, ginčijamo sprendimo 16 punkte ji nurodė, kad minėtame sprendime, kiek tai susiję su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, Bendrasis Teismas pabrėžė, kad „sprendimas iš dalies atmesti prekių ženklo paraišką [buvo] grindžiamas termino „cheapflights“ apibūdinamuoju pobūdžiu, kiek tai susiję su prekėmis ir paslaugomis, kurioms paraiška atmesta, taigi, motyvais, kurie tokiu pačiu būdu būtų taikomi vertinant ankstesnio prekių ženklo, kuriame vartojamas visiškai toks pats pavadinimas, skiriamąjį pobūdį“. Taigi, pagal tą patį ginčijamo sprendimo 16 punktą„vadovaudamasi teisingumo principu Didžioji apeliacinė taryba nusprendžia, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas“. Ji primena, kad Airijos prekių ženklą, kurio savininkė ji yra, buvo leista įregistruoti nereikalaujant įrodyti, kad jis įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo.

71

EUIPO mano, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes prieštarauja Procedūros reglamento 177 straipsnio 1 dalies d punktui, t. y. nėra pagrįstas jokiu teisiniu pagrindu ir jo nepatvirtina jokia konkreti jurisprudencija. Be to, ji pažymi, kad šie argumentai pateikti tik dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kurio ieškovė neginčijo. Galiausiai ji pabrėžia, kad šie teiginiai susiję tik su žodiniu elementu „cheapflights“, o ne su ieškovei priklausančiais prekių ženklais.

72

Atsakydama į taikant proceso organizavimo priemones užduotą klausimą dėl ieškinio priimtinumo, kiek jis pateiktas dėl ginčijamame sprendime atlikto tam tikro vertinimo, susijusio su termino „cheapflights“ apibūdinamuoju požymiu, ieškovė iš esmės tvirtino, kad turėjo teisę ginčyti šį ginčijamo sprendimo aspektą, nes tuo atveju, jeigu Apeliacinė taryba būtų tinkamai įvertinusi ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį, greičiausiai būtų priėmusi kitokį sprendimą.

73

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, remiantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, taikoma per procesą Bendrajame Teisme, ir pagal Procedūros reglamento 177 straipsnio 1 dalies d punktą ieškinyje, be kita ko, nurodoma pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Šis nurodymas turi būti pakankamai aiškus ir tikslus, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio. Tas pats taikoma ir bet kokiam reikalavimui, prie kurio turi būti pateikti pagrindai ir argumentai, kurie atsakovei ir teismui leistų įvertinti tokio reikalavimo pagrįstumą. Todėl pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi aiškiai ir nuosekliai išplaukti iš paties ieškinio teksto (bent jau pateikiant jų santrauką). Analogiški reikalavimai taikomi tada, kai grindžiant ieškinio pagrindą pateikiamas kaltinimas arba argumentas (žr. 2013 m. kovo 13 d. Sprendimo Biodes / VRDT – Manasul Internacional (FARMASUL), T‑553/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:126, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74

Iš esmės ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba netiesiogiai nusprendė dėl jai priklausančio ankstesnio prekių ženklo galiojimo, nors šiuo klausimu ji neturi jokios kompetencijos. Taigi šis pagrindas yra suprantamas, todėl negali būti iš karto atmestas remiantis Procedūros reglamento 177 straipsnio 1 dalies d punktu.

75

Vis dėlto ieškinys, kiek jis pareikštas dėl ginčijamame sprendime pateikto tam tikro vertinimo, susijusio su termino „cheapflights“ apibūdinamuoju požymiu, turi būti pripažintas nepriimtinu, nes nurodytos ginčijamo sprendimo dalys negali ieškovei daryti neigiamo poveikio.

76

Kaip pabrėžta šios nutarties 58 punkte, kad ir kokie būtų Apeliacinės tarybos sprendimo motyvai, tik rezoliucinė jo dalis gali sukelti teisinių pasekmių, taigi ir turėti neigiamą poveikį. Apeliacinės tarybos sprendimo motyvuose pateiktas vertinimas negali būti pagal Reglamento 2017/1001 72 straipsnį pateikiamo ieškinio dalykas. Jo teisėtumą Europos Sąjungos teismas gali vertinti tik tiek, kiek kaip asmens nenaudai priimto akto motyvų dalis jis yra šio akto būtinas pagrindas.

77

Šiuo atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo sistemos, ginčijamo sprendimo 7 punktu nebuvo grindžiamas nė vienas rezoliucinės dalies punktas. Dėl ginčijamo sprendimo 16 punkto pažymėtina, kad nors jis yra vienas iš pagrindų, kuriais remdamasi Didžioji apeliacinė taryba rezoliucinės dalies 2 punkte padarė išvadą, kad kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, tai yra rezoliucinės dalies elementas, kurio ieškovė neginčijo. Iš ieškinio matyti, kad ginčijamas tik Didžiosios apeliacinės kolegijos sprendimas užbaigti protesto ir apeliacinę procedūras, t. y. sprendimas, įtvirtintas ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte, o ne bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, įtvirtintas tos pačios rezoliucinės dalies 2 punkte.

78

Taigi, kadangi ginčijamo sprendimo motyvuose pateiktas ginčijamas vertinimas negali būti susietas su ieškovės ginčijamu rezoliucinės dalies punktu, toks vertinimas negali būti Bendrajam Teismui pateikiamo ieškinio dalykas.

79

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu, kiek jis pateiktas dėl ginčijamame sprendime įtvirtino sprendimo užbaigti apeliacinę procedūrą neišnagrinėjus Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto santykinio atmetimo pagrindo, ir, antra, ginčijamame sprendime pateikto tam tikro vertinimo, susijusio su termino „cheapflights“ apibūdinamuoju pobūdžiu, ir kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio, kiek jis pateiktas dėl to, kad Apeliacinė taryba neišnagrinėjo ieškovės papildomų reikalavimų, kuriuos ji pateikė pagal Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

80

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, jeigu nėra pagrindo priimti sprendimo, Bendrasis Teismas bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.

81

Kadangi šis ieškinys pripažintas iš dalies nepriimtinu ir iš dalies netekusiu dalyko, atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, vadovaujantis minėtomis nuostatomis reikia nuspręsti, kad ieškovė padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiama pusė EUIPO patirtų bylinėjimosi išlaidų.  

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nutaria:  

1.

Nebėra pagrindo priimto sprendimą dėl ieškinio, kiek jis pateiktas dėl 2017 m. birželio 1 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) didžiosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1893/2011-G) užbaigti apeliacinę procedūrą dėl 9, 16, 35 ir 42 klasių prekių ir paslaugų, dėl kurių Protestų skyrius atmetė CheapFlights International Ltd protestą.  

2.

Atmesti likusią ieškinio dalį kaip nepriimtiną.  

3.

CheapFlights International padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiama pusė EUIPO patirtų bylinėjimosi išlaidų.  

4.

EUIPO padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.  

Priimta 2018 m. gruodžio 11 d. Liuksemburge.

Kancleris

E. Coulon

Pirmininkas

M. Prek

( *1 ) Proceso kalba: anglų.

Full & Egal Universal Law Academy