EUR-Lex -  62018CC0010 - LT

Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

EVGENI TANCHEV IŠVADA,

pateikta 2019 m. rugsėjo 26 d.(1)

Byla C‑10/18 P

Marine Harvest ASA, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Mowi ASA,

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Koncentracijų tarp įmonių kontrolė – Vienos koncentracijos sąvoka – Koncentracijos įgyvendinimas prie pranešant apie ją ir prieš paskelbiant šią koncentraciją suderinama su vidaus rinka – Baudos, taikomos už Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą – Principas ne bis in idem – Įskaitymo principas – Principai, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis“

1.        Šiuo apeliaciniu skundu Marine Harvest ASA (toliau – Marine Harvest), kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Mowi ASA, prašo Teisingumo Teismo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą(2), kuriuo jis atmetė ieškinį dėl 2014 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimo, kuriuo Marine Harvest skiriamos baudos už koncentracijos įgyvendinimą pažeidžiant pranešimo ir status quo įpareigojimus, panaikinimo (toliau – ginčijamas sprendimas)(3).

2.        Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis 2013 m. rugsėjo 30 d. Komisijos sprendimu, kuriuo Marine Harvest įvykdytas Morpol ASA (toliau – Morpol) įsigijimas  buvo pripažintas suderinamu su vidaus rinka su sąlyga, kad bus laikomasi įsipareigojimų (toliau – sprendimas dėl leidimo)(4). Tas įsigijimas buvo vykdomas dviem etapais: pirma, Marine Harvest su pagrindiniu Morpol akcininku sudarė akcijų pirkimo sutartį ir įsigijo 48,5 % Morpol kapitalo dalį; antra, Marine Harvest pateikė viešą siūlymą dėl likusių Morpol akcijų, leidusį padidinti Morpol akcijų paketą nuo 48,5 % iki 87,1 %.

3.        Tačiau pirmasis etapas, t. y. 48,5 % Morpol akcijų paketo įsigijimas, buvo baigtas prieš tai, kai apie jį buvo pranešta Europos Komisijai. Komisijos nuomone, šio akcijų paketo įsigijimas buvo pakankamas, kad būtų galima kontroliuoti Morpol, todėl pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 tai yra koncentracija(5). Todėl ginčijamame sprendime Komisija nustatė, kad Marine Harvest,  užbaigdama 48,5 % Morpol akcijų paketo įsigijimą prieš tai, kai apie tai pranešė, ir prieš tai, kai tas įsigijimas buvo pripažintas suderinamu su vidaus rinka, pažeidė, pirma, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje numatytą įpareigojimą pranešti ir, antra, status quo įpareigojimą pagal to reglamento 7 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai Komisija skyrė dvi 10 mln. EUR baudas už šių nuostatų pažeidimą.

4.        Teisingumo Teismui pareikštame apeliaciniame skunde keliami du klausimai. Pirma, Teisingumo Teismo klausiama, ar vien 48,5 % Morpol akcijų paketo įsigijimas yra koncentracija, ar tas įsigijimas ir tolesnis viešas siūlymas turi būti laikomi viena koncentracija. Antra, jeigu Teisingumo Teismas padarys išvadą, kad koncentraciją lemia tik 48,5 % akcijų paketo įsigijimas, jis turės nuspręsti, ar už šio įsigijimo užbaigimą galėtų būti baudžiama skiriant dvi baudas, ar Komisija, skirdama atskiras baudas, visų pirma pažeidė principą ne bis in idem.

I.      Teisinis pagrindas

5.        Reglamento Nr. 139/2004 20 dalyje numatyta:

„Racionalu apibrėžti koncentracijos sąvoką taip, kad ji apimtų operacijas, dėl kurių atitinkamų įmonių kontrolėje, taip pat ir rinkos struktūroje atsirastų ilgalaikių pokyčių. Todėl taikant šį reglamentą, sąvoka turi apimti visas bendras įmones, ilgą laiką atliekančias autonomiško ūkinio vieneto funkcijas. Be to, vienos koncentracijos sandoriais reikia laikyti tuos sandorius, kurie glaudžiai siejasi dėl sąlygų arba dėl to, kad jie vyksta kaip per palyginti trumpą laikotarpį sudarytų vertybinių popierių sandorių serija.“

6.        Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnyje „Išankstinis pranešimas apie koncentracijas ir klausimo prieš pranešant apie koncentraciją perdavimas pranešančiųjų šalių prašymu“ numatyta:

„1. Apie šiame reglamente apibrėžtą [Europos Sąjungos] mastu veikiančią koncentraciją pranešama Komisijai prieš jai pradedant veikti po susitarimo sudarymo, viešo konkurso paskelbimo arba kontrolinės akcijų dalies įsigijimo.

“

7.        Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnyje „Koncentracijų sustabdymas“ numatyta:

„1. [Europos Sąjungos] mastu veikianti koncentracija, kaip apibrėžta 1 straipsnyje, arba kurią turi patikrinti Komisija pagal 4 straipsnio 5 dalį, neturi būti vykdoma iki pranešimo apie ją arba iki paskelbimo, kad ji suderinama su [vidaus] rinka, remiantis sprendimu pagal 6 straipsnio 1 dalies b punktą, 8 straipsnio 1 dalį arba 8 straipsnio 2 dalį, arba remiantis prielaida pagal 10 straipsnio 6 dalį.

2. 1 dalyje neužkertamas kelias skelbti viešą konkursą arba sudaryti vertybinių popierių sandorių serijas, įskaitant tuos vertybinius popierius, kuriuos galima paversti kitais vertybiniais popieriais, kuriais galima prekiauti rinkoje, pavyzdžiui, vertybinių popierių biržoje, ir kai šiais vertybiniais popieriais iš įvairių pardavėjų įgyjama kontrolė, kaip apibrėžta 3 straipsnyje, jeigu:

a)      apie koncentraciją nedelsiant pranešama Komisijai remiantis 4 straipsniu; ir

b)      vertybinių popierių įgijėjas nesinaudoja konkrečių vertybinių popierių teikiamomis balsavimo teisėmis arba jomis naudojasi tik siekdamas išlaikyti visą savo investicijų vertę remdamasis Komisijos numatyta nukrypti leidžiančia nuostata pagal 3 dalį.

“

8.        Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio „Baudos“ 2 dalyje numatyta:

„Komisija gali savo sprendimu skirti baudas, neviršijančias 10 % bendros konkrečios įmonės apyvartos, kaip apibrėžta 5 straipsnyje, 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytiems asmenims arba konkrečioms įmonėms, kai tyčia arba dėl neatsargumo jie (jos):

a)      nepraneša apie koncentraciją 4 straipsnyje arba 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka iki jos vykdymo pradžios, išskyrus jei jie (jos) aiškiai neįgaliojami (-os) tai padaryti pagal 7 straipsnio 2 dalį arba pagal 7 straipsnio 3 dalį priimtu sprendimu;

b) vykdo koncentraciją pažeisdami (-os) 7 straipsnį;

“

II.    Bylos aplinkybės

A.      Morpol perėmimas

9.        2012 m. gruodžio 14 d. Marine Harvest sudarė akcijų pirkimo sandorį (toliau – APS) su Friendmall Ltd. (toliau – Friendmall) ir Bazmonta Holding Ltd. (toliau – Bazmonta). Bazmonta yra visiškai Friendmall priklausanti patronuojamoji įmonė, kurią savo ruožtu kontroliuoja M. Pagal APS Marine Harvest įsigijo 48,5 % Morpol akcijų. Šis įsigijimas buvo užbaigtas 2012 m. gruodžio 18 d. (toliau – 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas).

10.      Pagal Norvegijos teisės aktus, jei asmuo įsigyja daugiau kaip trečdalį vertybinių popierių biržoje kotiruojamos bendrovės akcijų(6), jis privalo pateikti viešą siūlymą pirkti likusias šios bendrovės akcijas. Todėl 2012 m. gruodžio 17 d. Marine Harvest vertybinių popierių biržai skirtame pranešime paskelbė, kad ruošiasi pateikti viešą siūlymą pirkti likusias Morpol akcijas, kurios sudaro 51,5 % tos įmonės kapitalo. 2013 m. sausio 15 d. Marine Harvest pateikė privalomą viešą siūlymą pirkti šias akcijas (toliau – viešas siūlymas). 2013 m. kovo 12 d. atsiskaičius pagal viešą siūlymą pirkti akcijas ir jį įvykdžius, Marine Harvest iš viso įgijo 87,1 % Morpol akcijų. Taigi dėl viešo siūlymo pirkti akcijas Marine Harvest įsigijo maždaug 38,6 % Morpol akcijų, be 48,5 % Morpol akcijų, kurias ji jau buvo nusipirkusi 2012 m. gruodžio mėn.

11.      Likusios Morpol akcijos buvo nupirktos 2013 m. lapkričio 12 d. 2013 m. lapkričio 15 d. neeilinis visuotinis susirinkimas nusprendė prašyti išregistruoti akcijas iš vertybinių popierių biržos, sumažinti valdybos narių skaičių ir panaikinti paskyrimų komitetą. 2013 m. lapkričio 28 d. Morpol jau nebebuvo kotiruojama Oslo vertybinių popierių biržoje.

B.      Sprendimas dėl leidimo ir jo priėmimo procedūra

12.      2012 m. gruodžio 21 d. Marine Harvest kreipėsi į Komisiją su prašymu sudaryti darbuotojų grupę, kuri būtų atsakinga už jos bylos, susijusios su išimtiniu Morpol kontrolės įgijimu, nagrinėjimą. Tame prašyme Marine Harvest informavo Komisiją, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas buvo užbaigtas ir kad ji nesinaudos savo balsavimo teisėmis, kol bus priimtas Komisijos sprendimas.

13.      Komisijai pateikus kelis prašymus pateikti informaciją ir 2013 m. kovo 5 d. pateikus pirmąjį pranešimo formos projektą(7), apie sandorį buvo oficialiai pranešta 2013 m. rugpjūčio 9 d.

14.      2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu dėl leidimo Komisija leido koncentraciją, tačiau nustatė sąlygą, kad būtų laikomasi visų pasiūlytų įsipareigojimų. Kaip minėta šios išvados 3 punkte, tame sprendime Komisija konstatavo, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas jau suteikė Marine Harvest išimtinę faktinę Morpol kontrolę. Todėl Komisija nurodė, kad negalima atmesti galimybės, kad įvykdžius 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimą, kuris buvo baigtas 2012 m. gruodžio 18 d., prieš tai, kai apie jį buvo pranešta ir jis buvo pripažintas suderinamu, buvo pažeistas Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje numatytas įpareigojimas pranešti ir status quo įpareigojimas pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 dalį. Komisija pareiškė, kad per atskirą procedūrą ji gali nagrinėti, ar reikia skirti sankciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalį(8).

C.      Ginčijamas sprendimas ir jo priėmimo procedūra

15.      2014 m. sausio 30 d. laiške Komisija pranešė Marine Harvest, kad vyksta tyrimas dėl galimų Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimų.

16.      2014 m. kovo 31 d. Komisija pateikė Marine Harvest pranešimą apie kaltinimus; į jį pastaroji atsakė 2014 m. balandžio 30 d.

17.      2014 m. liepos 23 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nustatė, kad Marine Harvest pažeidė įpareigojimą pranešti, numatytą Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje, ir status quo įpareigojimą pagal to reglamento 7 straipsnio 1 dalį, ir skyrė dvi baudas po 10 mln. EUR už šiuos pažeidimus.

18.      Ginčijamame sprendime Komisija visų pirma nustatė, kad Marine Harvest įgijo išimtinę faktinę Morpol kontrolę dėl 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo. Todėl šis sandoris buvo koncentracija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį. Antra, Komisija nusprendė, kad ši koncentracija buvo įgyvendinta ją užbaigus 2012 m. gruodžio 18 d., t. y. prieš pranešant apie ją 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir prieš ją paskelbiant suderinama su vidaus rinka 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu dėl leidimo(9). Trečia, Komisija nustatė, kad status quo įpareigojimo išimtis, numatyta Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje, netaikoma. Komisija padarė išvadą, kad Marine Harvest, užbaigdama 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimą, pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį ir kad už kiekvieną pažeidimą turėtų būti skirta 10 mln. EUR bauda(10).

III. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

19.      2014 m. spalio 3 d. Marine Harvest pateikė prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti tuo sprendimu jai paskirtas baudas, arba, nepatenkinus ir šio reikalavimo, iš esmės sumažinti skirtas baudas.

20.      Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė penkis ieškinio pagrindus ir atmetė ieškinį.

21.      Visų pirma(11) Bendrasis Teismas atmetė pirmąjį ieškinio pagrindą konstatuodamas, kad Komisija padarė teisės ir fakto klaidą nuspręsdama, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalis netaikoma.

22.      Pirma, Bendrasis Teismas pabrėžė, kad Komisija teisingai nustatė, jog Marine Harvest įgijo Morpol kontrolę dėl 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo ir todėl įmonė Marine Harvest privalėjo pranešti apie tą sandorį, o ne jį įgyvendinti, kol nebuvo paskelbta, kad jis suderinamas su vidaus rinka. Todėl reikėjo nustatyti, ar yra taikoma status quo įpareigojimo išimtis, numatyta Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje.

23.      Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, kad šioje byloje nagrinėjama situacija skyrėsi nuo dviejų situacijų, kurioms taikoma ši išimtis, t. y. viešų siūlymų ir serijos sandorių dėl vertybinių popierių. Viešų siūlymų išimtis nebuvo taikoma atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas atsirado ne dėl viešo siūlymo įgyvendinimo, o dėl 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo. Sandorių dėl vertybinių popierių serijos išimtis taip pat nebuvo taikoma, nes ji apėmė tik sandorių struktūras, kai kontrolė įgyjama iš įvairių pardavėjų naudojant sandorių seriją, o Morpol kontrolė buvo įgyta pagal vieną sandorį, t. y. 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimą, ir iš vieno pardavėjo, t. y. M.

24.      Trečia, Bendrasis Teismas atmetė Marine Harvest argumentą, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas turėjo būti laikomi viena koncentracija, todėl jai taikoma Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje numatyta status quo įpareigojimo išimtis, susijusi su viešais siūlymais. Iš dviejų scenarijų, kai pagal to reglamento 20 konstatuojamąją dalį keli sandoriai gali būti vertinami kaip viena koncentracija, t. y. sandoriai, kurie glaudžiai susiję dėl sąlygų, ir vertybinių popierių sandorių serija, Marine Harvest rėmėsi tik pirmuoju. Visų pirma, remiantis Komisijos suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 139/2004 (toliau – Suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos)(12) 44 punktu, tam, kad du sandoriai būtų vertinami kaip viena koncentracija, nepakanka, kad jie būtų susieti sąlyga. Kontrolė taip pat turi būti įgyta keliais sandoriais. Kadangi Marine Harvest per vieną sandorį įgijo Morpol kontrolę, šis sandoris ir viešas siūlymas nereiškė vienos koncentracijos. Antra, Marine Harvest argumentas, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies loginis pagrindas turėjo būti taikomas „ilgai trunkančiam perėmimui“, neturėjo jokio poveikio, nes Morpol perėmimas nebuvo „ilgai trunkantis“, ir bet kuriuo atveju „ilgai trunkantys perėmimai“ yra susiję su antruoju scenarijumi, kaip numatyta to reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje, kuriuo Marine Harvest nesirėmė. Galiausiai, tai, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies tikslas buvo palengvinti įmonių perėmimus ir užtikrinti akcijų rinkų likvidumą, nereiškė, kad šios nuostatos taikymo sritį reikia išplėsti taip, kad būtų peržengtos jos formuluotės ribos, siekiant palengvinti perėmimus.

25.      Be to, Bendrasis Teismas atmetė trečiąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą tuo, kad buvo pažeistas principas ne bis in idem arba įskaitymo principas ir kad buvo pažeisti principai, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis.

26.      Bendrasis Teismas, pateikdamas preliminarią pastabą, pažymėjo, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas savaime reiškia to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tačiau negalima teigti priešingai. Iš tiesų, jei įmonė įgyvendina koncentraciją prieš pranešdama apie ją ir prieš paskelbiant ją suderinama su vidaus rinka, ji pažeidžia abi nuostatas. Tačiau jei įmonė įgyvendina koncentraciją po to, kai apie ją pranešama, bet prieš ją paskelbiant suderinama, ji pažeidžia tik Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį. Dėl to, Bendrojo Teismo teigimu, taikytinas teisinis pagrindas yra neįprastas.

27.      Pirma, Bendrasis Teismas nustatė, kad principas ne bis in idem netaikomas. Remiantis jurisprudencija tam, kad būtų galima taikyti šį principą, atitinkama įmonė turėjo būti nubausta arba pripažinta neatsakinga ankstesniu nebeskundžiamu sprendimu. Todėl principas ne bis in idem netaikomas aplinkybėms, kaip ir šioje byloje, kai institucija vienu sprendimu skiria dvi sankcijas. Kalbėdamas apie įskaitymo principą, pagal kurį, kaip nustatyta jurisprudencijoje, reikalaujama, kad nustatydama baudos dydį Komisija atsižvelgtų į baudas, kurias valstybės narės konkurencijos institucija jau skyrė už tą patį elgesį, Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis principas taip pat netaikomas, nes, kaip ir principas ne bis in idem, jis taikoma tik tada, kai priimtas ankstesnis sprendimas.

28.      Antra, Bendrasis Teismas atmetė Marine Harvest argumentą, kad pagal analogiją su tarptautinėje ir Vokietijos teisėje taikomu „akivaizdžios“ arba „netikros sutapties“ principu turi būti laikoma, kad pažeidimų sutapties atveju sunkesnis pažeidimas apima lengvesnį pažeidimą, todėl turi būti skiriama tik viena sankcija. Bendrasis Teismas nustatė, kad, priešingai, nei teigė Marine Harvest, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas nebuvo specialus pažeidimas, palyginti su to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, todėl pirmasis neapėmė pastarojo. Taip buvo todėl, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo vienkartinis, o to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo tęstinis. Todėl pirmajam pažeidimui buvo taikomas 3 metų senaties terminas, o antrajam buvo taikomas 5 metų senaties terminas. Taigi, jeigu būtų taikoma tik Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis, kai įmonė įgyvendino koncentraciją prieš tai, kai apie ją buvo pranešta ir kai ji buvo paskelbta suderinama su vidaus rinka, ta įmonė atsidurtų palankesnėje padėtyje nei įmonė, kuri koncentraciją įgyvendino po pranešimo apie koncentraciją, bet dar prieš tai, kai ji buvo paskelbta suderinama. Tai reiškia, kad nė viena iš šių dviejų nuostatų nebuvo taikoma pirma, todėl nebuvo pažeistas „akivaizdžios“ arba „netikros sutapties“ principas.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

29.      Apeliaciniu skundu Marine Harvest Teisingumo Teismo prašo:

–        visiškai arba iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        panaikinti ginčijamą sprendimą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti Marine Harvest paskirtas baudas, arba, nepatenkinus ir šio reikalavimo, iš esmės sumažinti skirtas baudas,

–        nurodyti Komisijai apmokėti teisines ir kitas išlaidas, susijusias su Marine Harvest apeliaciniu skundu ir procesu Bendrajame Teisme,

–        jeigu būtina, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo Bendrajam Teismui ir

–        imtis bet kokios kitos, Teisingumo Teismo manymu, tinkamos priemonės.

30.      Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą ir

–        nurodyti Marine Harvest padengti išlaidas.

31.      2019 m. gegužės 22 d. posėdyje Marine Harvest ir Komisija buvo išklausytos.

V.      Apeliacinio skundo pagrindų vertinimas

32.      Marine Harvest pateikia du apeliacinio skundo pagrindus. Pirma, ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą nuspręsdamas, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalis netaikoma. Antra, ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai netaikė principo ne bis in idem, įskaitymo principo arba principų, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis.

A.      Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas, grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą netaikydamas Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies

1.      Šalių argumentai

33.      Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Marine Harvest tvirtina, Bendrasis Teismas padarė klaidą skundžiamo sprendimo 46–233 punktuose, kai netaikė Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies.

34.      Pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro dvi dalys.

35.      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Marine Harvest tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą nuspręsdamas, jog 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas nesudaro vienos koncentracijos. Marine Harvest teigia, kad iš Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamosios dalies matyti, kad „glaudžiai susiję dėl sąlygų“ sandoriai turi būti traktuojami kaip viena koncentracija, nepriklausomai nuo to, ar tikslo kontrolė įgyjama per pirmą, ar per paskutinį sandorį. Šiuo atveju 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas yra de jure ir de facto susiję, todėl jie turi būti vertinami kaip viena koncentracija.

36.      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Marine Harvest teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą siaurai aiškindamas Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies loginį pagrindą. Marine Harvest tvirtina, kad tos nuostatos loginis pagrindas, t. y. siekis supaprastinti viešus siūlymus ir ilgai trunkančius perėmimus, reikalauja, kad status quo įpareigojimo išimtis būtų taikoma sandorio struktūrai, kuri apima viešąjį siūlymą, net jei, kaip šiuo atveju, kontrolė buvo įgyta prieš paskelbiant viešą siūlymą. Leidimas nukrypti pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 3 dalį nėra pakankama alternatyva to reglamento 7 straipsnio 2 dalies taikymui. Be to, taikant pastarąją nuostatą vienam sandoriui, kaip aprašyta pirmiau, užtikrinama, kad Komisija įvertintų visą sandorio poveikį, o ne tik 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo poveikį.

37.      Marine Harvest daro išvadą, kad šioje byloje taikytina Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalis. Kadangi abi status quo įpareigojimo išimties taikymo sąlygos įvykdytos, ši išimtis taikoma.

38.      Komisijos manymu, pirmasis pagrindas yra nepagrįstas.

39.      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies Komisija laikosi nuomonės, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas neturi būti laikomi viena koncentracija. Komisijos nuomone, tam, kad du sandoriai sudarytų vieną koncentraciją, nepakanka, kad kaip nustatyta Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamojoje dalyje, jie būtų susiję dėl sąlygų. Kontrolė, kaip ji suprantama pagal to reglamento 3 straipsnį, taip pat turi būti įgyta antruoju sandoriu. Jeigu, kaip ir šiuo atveju, kontrolė įgyjama per pirmąjį sandorį, antrasis sandoris nebesvarbus siekiant nustatyti, ar kontrolė įsigyjama ir ar dėl to turi būti sustabdytas koncentracijos įgyvendinimas. Siekdama išsamumo, Komisija taip pat teigia, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas nėra susiję de jure arba de facto.

40.      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas teisingai aiškino tiek Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies formuluotę, tiek jos loginį pagrindą. Komisija teigia, kad iš dviejų toje nuostatoje numatytų atvejų, t. y. viešų siūlymų ir vertybinių popierių sandorių serijos, Marine Harvest remiasi tik pirmuoju. Vis dėlto pirmoji situacija šioje byloje netaikoma, nes kontrolė buvo įgyta iki viešo siūlymo paskelbimo, o ne viešo siūlymo būdu. Todėl Marine Harvest negali pasinaudoti status quo įpareigojimo išimtimi pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalį. Todėl nėra svarbu, kad Marine Harvest laikėsi toje nuostatoje nustatyto reikalavimo, kad neturi būti naudojamasi balsavimo teisėmis.

2.      Vertinimas

41.      Pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Marine Harvest tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą konstatuodamas, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalis netaikoma, nes, pirma, 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas sudaro vieną koncentraciją ir, antra, šios nuostatos tikslas, t. y. supaprastinti viešus siūlymus ir ilgai trunkančius perėmimus, reikalauja, kad ji būtų aiškinama kaip taikoma sandorio struktūrai, kuri nėra sudaryta vien iš viešo siūlymo, bet jį apima. Marine Harvest laikosi nuomonės, kad abi Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos, nes ji „nedelsdama“ pranešė apie koncentraciją ir nepasinaudojo savo balsavimo teisėmis, susijusiomis su Morpol, todėl taikoma status quo įpareigojimo išimtis.

a)      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis, kurioje teigiama, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą prieidamas prie išvados, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas nesudaro vienos koncentracijos

42.      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Marine Harvest tvirtina, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas sudaro vieną koncentraciją.

43.      Manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

44.      Kaip numatyta Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalyje, „koncentracija“ yra, „kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių“. To paties reglamento 3 straipsnio 2 dalyje „kontrolė“ apibrėžiama kaip „galimybė daryti didelę įtaką įmonei“. Remiantis jurisprudencija įmonės kontrolę galima įsigyti vienu, dviem ar daugiau sandorių(13).

45.      Šioje byloje Marine Harvest įgijo Morpol šiais sandoriais: pirma, 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimu, kai Marine Harvest įsigijo 48,5 % Morpol akcijų, ir, antra, viešu siūlymu, pagal kurį Marine Harvest padidino savo turimų Morpol akcijų dalį nuo 48,5 % iki 87,1 %(14).

46.      Vis dėlto Morpol kontrolė buvo įsigyta vien 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimu(15). Reikėtų pabrėžti, kad Marine Harvest to neginčija. Iš tiesų, grįsdama savo teiginį, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas sudaro vieną sandorį, Marine Harvest neteigia, kad Morpol kontrolė buvo įsigyta antruoju sandoriu, t. y. viešu siūlymu. Priežastis, dėl kurios, Marine Harvest nuomone, 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas yra viena koncentracija, yra ta, kad jie susiję dėl sąlygų.

47.      Todėl šioje byloje kyla klausimas, ar tais atvejais, kai įmonė įsigyja kitą įmonę daugiau nei vienu sandoriu, tačiau kontrolė perduodama vien tik pirmuoju sandoriu, visi sandoriai turi būti laikomi viena koncentracija, ar tik pirmasis sandoris yra koncentracija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnį.

48.      Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, nors jokiame Reglamento Nr. 139/2004 straipsnyje nenurodyta, kokiomis sąlygomis tam tikri su tuo pačiu tikslu susiję sandoriai turi būti laikomi viena koncentracija, to reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje pateikiamos tam tikros rekomendacijos šiuo klausimu. Šios konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje numatyta, kad „ vienos koncentracijos sandoriais reikia laikyti tuos sandorius, kurie glaudžiai siejasi dėl sąlygų arba dėl to, kad jie vyksta kaip per palyginti trumpą laikotarpį sudarytų vertybinių popierių sandorių serija“.

49.      Daugiau rekomendacijų galima rasti Suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos. Dėl pirmosios situacijos, numatytos to reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje (t. y. dėl sąlygų susiję sandoriai)(16), Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 43 punkte nurodoma, kad viena koncentracija atsiranda, kai „nei vienas iš sandorių negalėtų įvykti be kitų“. Tame pačiame Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos punkte nustatyta, kad sąlygiškumą paprastai įrodo sandorių ryšys de jure (kai „patys susitarimai yra tarpusavyje susiję dėl abipusių sąlygų“) arba de facto (kai iš ekonominio vertinimo matyti, kad kiekvienas sandoris būtinai priklauso nuo kitų sandorių sudarymo).

50.      Mano nuomone, negalima manyti, kad tais atvejais, kai viena įmonė įsigyja kitą dviem sandoriais, bet kontrolė perduodama vien tik pirmuoju sandoriu, šie du sandoriai turi būti laikomi viena koncentracija. Toliau nurodysiu priežastis, dėl kurių priėjau prie tokios išvados.

51.      Kaip paaiškinta šios išvados 44 punkte, tam, kad būtų koncentracija, būtinas kontrolės pasikeitimas. Iš to darytina išvada, kad tais atvejais, kai įmonė įsigyja visą arba didžiąją dalį tikslinio kapitalo keliais sandoriais, bet tikslo kontrolę įsigyja tik pirmuoju sandoriu, vien šis pirmasis sandoris yra koncentracija. Į vėlesnius sandorius, kuriais įsigyjantis subjektas padidina savo tikslinio kapitalo dalį, neturėtų būti atsižvelgiama nustatant, ar atsiranda koncentracija, atsižvelgiant į tai, kad tikslo kontrolė jau buvo perduota.

52.      Mano nuomone, tai suderinama su Sprendimu Cementbouw Handel & Industrie / Komisija. Tame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad koncentracija atsiranda esant keletui formaliai atskirų teisinių sandorių, kai, pirma, šie sandoriai yra vienas nuo kito priklausomi ir, antra, „rezultatas yra toks, kad kontrolė perduodama“ tikslinei įmonei(17). Priešingai, kai kontrolės įgijimas nėra keleto sandorių „rezultatas“, o yra pirmojo sandorio rezultatas, pats toks sandoris yra koncentracija.

53.      Tai taip pat patvirtina Komisijos pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 139/2004(18) 3 straipsnio 4 dalis, iš kurios kilo šio reglamento 20 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys. Komisija pasiūlė į Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89(19) 3 straipsnį įterpti ketvirtą dalį, kurioje numatyta, kad „du ar daugiau sandorių, kurie priklauso vienas nuo kito arba yra taip glaudžiai susiję, kad jų ekonominis pagrindimas pateisina jų traktavimą vienu sandoriu, turi būti laikomi viena koncentracija, atsirandančia paskutinio sandorio dieną, su sąlyga, kad visi sandoriai atitinka 1 dalies reikalavimus“(20). „1 punkto reikalavimai“ – tai tie, kurie apibrėžia koncentraciją kaip ilgalaikį kontrolės pakeitimą. Todėl Komisijos pasiūlyme du arba daugiau sandorių buvo laikomi viena ir ta pačia koncentracija, jeigu jų visuma buvo atliktas kontrolės perdavimas, kitaip tariant, jeigu kontrolė perduota ne dėl pirmojo sandorio, o dėl visų sandorių.

54.      Tiesa, kad Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnis nebuvo iš dalies pakeistas, kaip siūlė Komisija. Vis dėlto galima atsižvelgti į Komisijos pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamosios dalies paskutinio sakinio aiškinimo 3 straipsnio 4 dalį, nes šis sakinys buvo pateiktas tada, kai buvo nuspręsta nepriimti Komisijos pasiūlymo dėl naujos 3 straipsnio 4 dalies(21).

55.      Bet kuriuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas laikytųsi nuomonės, kad tais atvejais, kai kontrolė perduodama pirmuoju iš dviejų sandorių, šie du sandoriai turi būti laikomi viena koncentracija, nebūtų daroma išvada, kad šioje byloje 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas turi būti laikomi viena koncentracija.

56.      Iš tiesų, kaip minėta šios išvados 49 punkte, tam, kad du sandoriai būtų laikomi viena koncentracija, jie turi būti de jure arba de facto susiję dėl abipusių sąlygų. Vis dėlto taip nėra 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo ir viešo siūlymo atveju.

57.      Pirma, 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas nėra de jure susiję dėl abipusių sąlygų. Reikia pripažinti, kad viešas siūlymas yra būtina ir tiesioginė 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo pasekmė. Taip yra todėl, kad pagal Norvegijos teisės aktų nuostatas, jei asmuo įsigyja daugiau kaip trečdalį vertybinių popierių biržoje kotiruojamos bendrovės akcijų, jis privalo pateikti viešą siūlymą pirkti likusias šios bendrovės akcijas. Dėl 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo Marine Harvest įgijo 48,5 % Morpol akcijų ir todėl turėjo paskelbti viešą siūlymą. Vis dėlto nėra atvirkščiai. Marine Harvest jokiu būdu neturėjo įsigyti tam tikros Morpol kapitalo dalies prieš paskelbdama viešą siūlymą.

58.      Šiuo atžvilgiu norėčiau pabrėžti, kad iš Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 43 punkto matyti, jog sąlygos turi būti abipusės, nes tame punkte numatyta, kad „būtinas sąlygiškumas – kad nei vienas iš sandorių negalėtų įvykti be kitų“(22). Taip pat turiu atkreipti dėmesį į tai, kad šis sakinys suformuluotas labai panašiai, kaip Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija 109 punktas(23).

59.      Antra, 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas nėra de facto susiję dėl abipusių sąlygų. Kaip nurodo Komisija, Marine Harvest pasirašė APS ir sudarė 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo sandorį, nors tuo metu nežinojo, ar viešas siūlymas suteiks galimybę įsigyti visas likusias Morpol akcijas, ar jai bus paliktas tik 48,5 % akcijų paketas. Be to, Marine Harvest galėjo paskelbti viešą siūlymą dar nepasirašiusi APS.

60.      Vadinasi, 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas negali būti laikomi viena koncentracija, todėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

61.      Siekiant išsamumo taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, jeigu Teisingumo Teismas laikytųsi nuomonės, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas yra viena koncentracija, tai nereikštų, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas įgyvendinimo draudimas yra taikomas tik pirmajam sandoriui, t. y. viešam siūlymui, dėl ko pirmasis sandoris, t. y. 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas, gali būti įvykdytas prieš pranešant apie jį ir jį paskelbiant suderinamu(24).

62.      Iš tikrųjų, Sprendime Ernst & Young Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalis draudžia įgyvendinti „bet kokį sandorį, kuriuo prisidedama prie ilgalaikio [tikslinės įmonės] kontrolės pokyčio“(25). Todėl darant vienos koncentracijos prielaidą, 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas turėtų būti laikomas prisidedančiu prie kontrolės pasikeitimo, taigi patenkančiu į draudimo įgyvendinti, kaip numatyta Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalyje, taikymo sritį.

b)      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis, kurioje teigiama, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą siaurai aiškindamas Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies loginį pagrindą

63.      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Marine Harvest tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą siaurai aiškindamas Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies loginį pagrindą. Marine Harvest laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į jos loginį pagrindą, t. y. siekį supaprastinti viešus siūlymus ir ilgai trunkančius perėmimus, ši nuostata turi būti aiškinama kaip taikoma sandorio struktūrai, kuri apima viešą siūlymą, net jei, kaip ir šiuo atveju, tikslo kontrolė įgyjama ne dėl viešo siūlymo, o dėl ankstesnio sandorio. Be to, kaip reikalaujama pagal tos nuostatos a ir b punktus, Marine Harvest apie koncentraciją „nedelsdama“ pranešė ir nepasinaudojo savo balsavimo teisėmis Morpol. Todėl, Marine Harvest teigimu, status quo įpareigojimo išimtis pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalį taikoma 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimui.

64.      Manau, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

65.      Iš tiesų Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje numatyta status quo įpareigojimo, įtvirtinto to reglamento 7 straipsnio 1 dalyje, išimtis taikoma esant dviem situacijoms. Šiuo įpareigojimu neužkertamas kelias įgyvendinti „viešą siūlymą“ (pirmoji situacija) arba „vertybinių popierių sandorių serijas“ (antroji situacija), jei tenkinamos šios dvi sąlygos: pirma, apie koncentraciją turi būti nedelsiant pranešta Komisijai; antra, įsigyjantis ūkio subjektas negali naudotis balsavimo teisėmis, kurias suteikia minėti vertybiniai popieriai, arba jomis naudojasi tik remdamasis nukrypti leidžiančia nuostata, kurią Komisija suteikė pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 3 dalį.

66.      Norėčiau pabrėžti, kad šioje byloje reikėtų atsakyti į klausimą, ar status quo įpareigojimo išimtis pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalį taikoma tik 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimui, bet ne sandoriui, kurį sudaro 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas. Taip yra todėl, kad, kaip nurodyta pirma, vien 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas yra koncentracija, todėl vien to sandorio įgyvendinimas (jį užbaigus 2012 m. gruodžio 18 d., prieš paskelbiant suderinamu su vidaus rinka) pažeidžia Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį.

67.      Akivaizdu, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalis netaikoma 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimui, nes, pirma, tas sandoris nėra viešas siūlymas ir, antra, tai yra vienas sandoris, o ne vertybinių popierių sandorių „serija“, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą. Todėl nesvarbu, ar Marine Harvest laikėsi Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytų dviejų sąlygų.

68.      Todėl Bendrasis Teismas nepadarė klaidos skundžiamo sprendimo 83 punkte pritardamas Komisijos išvadai, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalis netaikoma 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimui.

69.      Bet kuriuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas laikytųsi nuomonės, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas sudaro vieną koncentraciją ir kad todėl į klausimą, ar taikoma Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta status quo įpareigojimo išimtis, reikėtų atsakyti atsižvelgiant į vieną koncentraciją, tai nereikštų, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas patenka į tos išimties taikymo sritį.

70.      Iš pat pradžių reikėtų pažymėti, kad, kaip Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalyje numatyto status quo įpareigojimo išimtis, kuriai ES teisės aktų leidėjas suteikė ypatingą svarbą(26), to reglamento 7 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinama siaurai.

71.      Kalbėdamas apie Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje numatytą pirmąją situaciją, t. y. viešo siūlymo išimtį, atkreipiu dėmesį, kad status quo įpareigojimo išimtis pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalį taikoma tik viešiems siūlymams arba vertybinių popierių sandorių serijai, „kuria įgyjama kontrolė“. Mano nuomone, tuo atveju, kai sandorio struktūra apima viešą siūlymą, tačiau tikslo kontrolė nėra įgyjama dėl to viešojo siūlymo, pastarasis nepatenka į status quo įpareigojimo išimties taikymo sritį. Šiuo atžvilgiu norėčiau pabrėžti, kad viešu siūlymu nei pakeičiama kontrolė, nei prie to prisidedama, nes jis buvo paskelbtas po to, kai tikslo kontrolė buvo įgyta. Vadinasi, net darant vienos koncentracijos prielaidą, 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo neapima pirmoji situacija, numatyta Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje.

72.      Kalbant apie Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje numatytą antrąją situaciją, t. y. vertybinių popierių sandorių seriją(27), nesuprantu, kaip sandoris, kurį sudaro 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas, gali būti laikomas „tam tikra vertybinių popierių sandorių serija, kuria iš įvairių pardavėjų įgyjama kontrolė“. Iš tiesų, šioje byloje tikslo kontrolė buvo įgyta sudarant vieną sandorį, t. y. 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimą, o ne naudojant kelių sandorių „seriją“ (neatsižvelgiant į tai, ar du sandorius galima laikyti sandorių „serija“). Kontrolė buvo įgyta iš vieno pardavėjo – M., o ne iš „įvairių pardavėjų“.

73.      Be to, kalbant apie tai, kad, išplėsdamas status quo įpareigojimo išimties taikymo sritį „vertybinių popierių sandorių serijai“(28), ES teisės aktų leidėjas, kaip nurodo Marine Harvest, siekė palengvinti ilgai trunkančius perėmimus(29), reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sandoris, kurį sudaro 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas, jokiu būdu nereiškia ilgai trunkančio perėmimo. Be to, Morpol kontrolė buvo įgyta sudarant vieną sandorį, dėl to, kaip Bendrasis Teismas teisingai nusprendė skundžiamo sprendimo 175 punkte, perėmimas nebuvo ilgai trunkantis.

74.      Iš to darytina išvada, kad, jeigu 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas ir viešas siūlymas būtų laikomi viena koncentracija, pirmojo sandorio įgyvendinimas vis tiek nepatektų į status quo įpareigojimo išimties pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalį taikymo sritį.

75.      Darau išvadą, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta ir kad turi būti atmestas pirmasis apeliacinio skundo pagrindas.

B.      Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, kuriame teigiama, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą taikydamas principą ne bis in idem, įskaitymo principą arba principus, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis

1.      Šalių argumentai

76.      Apeliacinio skundo antruoju pagrindu Marine Harvest tvirtina, kad Bendrasis Teismas, nuspręsdamas, visų pirma skundžiamo sprendimo 306, 319, 339–344 ir 362 punktuose, kad Komisija gali nustatyti atskiras baudas apeliantei, vieną – už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje numatyto įpareigojimo pranešti pažeidimą, o kitą – už to reglamento 7 straipsnio 1 dalyje nustatyto status quo įpareigojimo pažeidimą, pažeidė principą ne bis in idem, įskaitymo principą arba principus, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis.

77.      Apeliacinio skundo antrąjį pagrindą sudaro dvi dalys.

78.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje Marine Harvest tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą nuspręsdamas, kad principas ne bis in idem netaikomas. Marine Harvest nuomone, tas principas taikomas net tada, kai, kaip ir šiuo atveju, vienu sprendimu skiriamos dvi sankcijos. Papildomai Marine Harvest tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą konstatuodamas, kad netaikomas bendras įskaitymo principas. Pasak Marine Harvest, pagal šį principą, kuris taikomas tais atvejais, kai principas ne bis in idem nėra visapusiškai taikomas, reikalaujama, kad nustatant baudos dydį būtų atsižvelgiama į ankstesnę nuobaudą.

79.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje Marine Harvest tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 362 punkte padarė klaidą atmesdamas pagrindą, grindžiamą principų, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis, pažeidimu. Pagal tuos principus, kai tai pačiai veikai taikomos dvi teisės akto nuostatos ir vienoje nuostatoje numatytas specialus pažeidimas, palyginti su įtvirtintuoju kitoje, ta veika pažeidžiama tik pirmoji nuostata, bet ne antroji. Marine Harvest nuomone, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra specialus pažeidimas, palyginti su to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Vadinasi, Marine Harvest pažeidė tik pirmąją nuostatą, todėl jai galėjo būti skirta tik viena bauda.

80.      Komisija teigia, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas turi būti atmestas.

81.      Komisijos nuomone, apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis yra iš dalies nepriimtina ir visiškai nepagrįsta. Komisija tvirtina, kad Marine Harvest pagrindas, susijęs su principo ne bis in idem pažeidimu, yra nepagrįstas visų pirma todėl, kad šis principas netaikomas, kai vienu sprendimu skiriamos dvi baudos. Komisija taip pat tvirtina, kad Marine Harvest pagrindas, susijęs su įskaitymo principo pažeidimu, yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas. Jis nepriimtinas, nes apeliaciniame skunde nenurodomi teisiniai argumentai, kuriais remiamasi, ir nenurodoma konkreti Bendrojo Teismo klaida. Jis yra nepagrįstas, nes ginčijamame sprendime Komisija nustatė tokio dydžio baudas, kurios yra proporcingos pažeidimų pobūdžiui, sunkumui ir trukmei, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 3 dalį.

82.      Anot Komisijos, apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta. Komisijos nuomone, pirma, principai, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis, apskritai neužkerta kelio daryti išvadą, kad ta pačia veika pažeidžiamos dvi atskiros teisės akto nuostatos. Antra, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas nėra specialus, palyginti su to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

83.      Marine Harvest atsako, kad pagrindas, kuris grindžiamas įskaitymo principo pažeidimu, yra priimtinas, nes apeliaciniame skunde nurodytos skundžiamo sprendimo dalys, kurios yra ginčijamos, ir pateikiami argumentai, pagrindžiantys šį pagrindą.

2.      Vertinimas

84.      Apeliacinio skundo antruoju pagrindu Marine Harvest tvirtina, kad, nustatęs, jog buvo galima skirti atskiras baudas: vieną už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje numatyto įpareigojimo pranešti pažeidimą, kitą už status quo įpareigojimo pagal to reglamento 7 straipsnio 1 dalį pažeidimą, Bendrasis Teismas pažeidė principą ne bis in idem, įskaitymo principą arba principus, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis.

a)      Priimtinumas

85.      Komisija teigia, kad ieškinio pagrindas, grindžiamas įskaitymo principo pažeidimu, yra nepriimtinas, nes jis nepagrįstas teisiniais argumentais ir jame nenustatyta jokių konkrečių Bendrojo Teismo klaidų(30).

86.      Mano nuomone, šis nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas negali būti priimtas.

87.      Pirma, apeliacinis skundas atitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkte nustatytą reikalavimą, kad jame būtų išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais remiamasi. Iš tikrųjų apeliaciniame skunde paaiškinta, kad įskaitymo principas yra bendras Sąjungos teisės principas (daroma nuoroda į Vokietijos teisės Anrechnungsprinzip ir dviejų generalinių advokatų išvadas)(31), ko reikalaujama pagal tą principą (kad nustatant antrąją baudą būtų atsižvelgiama į pirmąją baudą) ir kodėl šis principas taikomas šioje byloje (jis taikomas, kai principas ne bis in idem netaikomas)(32).

88.      Antra, kaip reikalaujama Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalyje, apeliaciniame skunde aiškiai nurodyta, kad skundžiami skundžiamo sprendimo 339–344 punktai.

b)      Esmė

1)      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis

89.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje Marine Harvest teigia, kad buvo pažeistas principas ne bis in idem arba – subsidiariai – įskaitymo principas. Iš eilės išnagrinėsiu kiekvieną iš šių pagrindų.

i)      Pagrindas, grindžiamas principo „ne bis in idem“ pažeidimu

90.      Marine Harvest tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė principą ne bis in idem nustatydamas, kad ta pati veika, t. y. 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo vykdymas, gali būti baudžiama skiriant atskiras baudas: vieną už įpareigojimo pranešti apie koncentraciją iki jos įgyvendinimo, numatyto Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą, o kitą už to reglamento 7 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sustabdyti koncentracijos įgyvendinimą iki tol, kol ji bus pripažinta suderinama su vidaus rinka, pažeidimą.

91.      Remiantis jurisprudencija, procedūrose dėl baudų skyrimo pagal konkurencijos teisę turi būti laikomasi principo ne bis in idem, kuris dabar yra įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje. Pagal šį principą draudžiama įmonę iš naujo pripažinti atsakinga ar persekioti dėl antikonkurencinių veiksmų, dėl kurių ankstesniu nebeskundžiamu sprendimu jai skirta sankcija arba dėl kurių ji išteisinta(33).

92.      Iš to išplaukia, kad principą ne bis in idem, kurio taikymas skiriant baudas už pareigų, įmonėms nustatytų Reglamente Nr. 139/2004, nesilaikymą išplaukia iš pirmesniame punkte nurodytos jurisprudencijos, sudaro dvi dalys: i) elgesys turi būti vienodas (idem dalis) ir ii) ankstesnis sprendimas turi būti galutinis (bis dalis).

93.      Manau, kad reikia atmesti ieškinio pagrindą, grindžiamą principo ne bis in idem pažeidimu. Nors veiksmai, kuriuos Komisija laiko Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, yra tie patys, ankstesnio sprendimo reikalavimas nėra įvykdytas.

94.      Kaip minėta pirmesniame punkte, sunkumų nekyla dėl idem dalies.

95.      Remiantis jurisprudencija, konkurencijos teisės bylose ne bis in idem principą galima taikyti, jei tenkinamos trys sąlygos: tos pačios abiejų bylų faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas(34).

96.      Pirma, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas atsirado dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kaip ir minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

97.      Reikia pripažinti, kad ankstesnės nuostatos pažeidimas atsirado dėl to, kad apie 2012 m. gruodžio 14 d. sudarytą APS nebuvo pranešta, nors minėto 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą lėmė keturiomis dienomis vėliau pabaigtas 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimas.

98.      Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nepranešus apie APS savaime nebuvo pažeista Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į tai, kad šia nuostata reikalaujama pranešti apie koncentraciją „prieš jai pradedant veikti“. Tam, kad ši nuostata būtų pažeista, nepakanka, kad įmonė tiesiog nepraneša apie koncentraciją „po susitarimo sudarymo“. Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas atsiranda dėl koncentracijos, apie kurią nebuvo pranešta, įgyvendinimo. Priešingai, pagal Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad apie koncentraciją būtų pranešama „ne vėliau kaip per savaitę nuo susitarimo sudarymo“, todėl nepranešus apie koncentraciją (per vieną savaitę) savaime būtų pažeista ši nuostata.

99.      Todėl Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo padarytas užbaigus 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimą, kuriuo buvo įgyvendinta koncentracija prieš pranešant apie ją. Iš to darytina išvada, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas atsirado dėl tų pačių faktinių aplinkybių (2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo užbaigimas), todėl šios išvados 95 punkte nurodyta pirmoji sąlyga, t. y. tos pačios faktinės aplinkybės, yra įvykdyta.

100. Antra, abiem atvejais nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra Marine Harvest. Atsižvelgiant į tai, kad pastaroji įmonė įgijo išimtinę Morpol kontrolę, Marine Harvest buvo taikomi tiek įpareigojimas pranešti apie koncentraciją prieš ją įgyvendinant, numatytas Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje(35), tiek status quo įpareigojimas, nustatytas to reglamento 7 straipsnio 1 dalyje.

101. Trečia, abiem įpareigojimais saugomas tas pats teisinis interesas, t. y. užkirsti kelią koncentracijų įgyvendinimui prieš pranešant apie jas Komisijai ir gaunant leidimą ir taip išvengti bet kokios žalos konkurencijai, kuri gali atsirasti dėl tokio ankstyvo įgyvendinimo, kaip numatyta Reglamento Nr. 139/2004 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse(36).

102. Todėl šios išvados 95 punkte nurodytos trys sąlygos įvykdytos.

103. Tačiau, kaip minėta šios išvados 93 punkte, sunkumų kyla dėl bis dalies, todėl principas ne bis in idem šioje byloje netaikomas.

104. Iš tiesų, norint taikyti principą ne bis in idem, turi būti ankstesnis sprendimas, pagal kurį tam pačiam asmeniui už tą patį elgesį yra paskirta bauda. Tai matyti iš šios išvados 91 punkte nurodytos jurisprudencijos, pagal kurią draudimas taikyti dvigubas nuobaudas taikomas, jei yra „ankstesnis nebeskundžiamas sprendimas“. Tai taip pat matyti iš Chartijos 50 straipsnio formuluotės, pagal kurią reikalaujama, kad asmuo būtų „galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą“.

105. Priešingai, jei, kaip ir šioje byloje, nėra ankstesnio sprendimo, o vienu sprendimu nustatomos dvi baudos, principas ne bis in idem netaikomas.

106. Tai patvirtinta neseniai priimtame sprendime, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad principas ne bis in idem netaikomas esant situacijai, kai nacionalinė konkurencijos institucija tuo pačiu sprendimu skiria dvi baudas – vieną už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, kitą – už nacionalinių konkurencijos taisyklių pažeidimą(37). Nors šiuo atveju dvi baudos buvo skirtos už dviejų ES teisės aktų nuostatų pažeidimą, t. y. Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į pastabas šios išvados 104 punkte, nėra priežasčių, kodėl tame teismo sprendime priimtas sprendimas neturėtų būti taikomas šioje byloje.

107. Be to, tai atitinka Sprendimą LG Display ir LG Display Taiwan / Komisija. Komisija priėmė sprendimą, kuriuo nustatė, kad skystųjų kristalų ekranų gamintojai pažeidė SESV 101 straipsnį (toliau – pirmasis sprendimas). Tačiau Japonijos tiekėjams pirmasis sprendimas nebuvo taikomas ir Komisija pradėjo kitą procedūrą šių Japonijos tiekėjų atžvilgiu, kuri tebevyko (toliau – antroji procedūra). Bendrasis Teismas nusprendė, kad, grindžiant ieškinį, kuriuo siekiama panaikinti pirmąjį sprendimą, nebuvo galima remtis principu ne bis in idem(38). Šiuo principu galima remtis tik grindžiant ieškinį, kuriame prašoma panaikinti sprendimą, kuriuo būtų užbaigta antroji procedūra. Bendrojo Teismo teigimu, „ne bis in idem principas neturi jokios reikšmės [pirmajam] sprendimui, kurio buvimas yra sine qua non sąlyga tam, kad nagrinėjamu principu būtų galima remtis, kiek tai susiję su antrąja procedūra“(39).

108. Tai taip pat atitinka Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, kuriame Teisingumo Teismas dėl procedūrinių priežasčių panaikino sprendimą, kuriuo Komisija skyrė baudą už SESV 101 straipsnio pažeidimą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad principas ne bis in idem netrukdo Komisijai atnaujinti bylos nagrinėjimą ir skirti naują baudą. Iš tiesų, tokiu atveju naujajame sprendime paskirta bauda nėra pridedama prie pirmajame sprendime nustatytos baudos, o ją pakeičia. Ankstesnė bauda nebeegzistuoja(40).

109. Šios išvados 105 punkte padarytos mano išvados nepaneigia trys sprendimai, kuriais remiasi Marine Harvest, t. y. Sprendimas Beneo-Orafti, Sprendimas Coop de France Bétail et Viande ir kt. / Komisija ir Sprendimas Transcatab / Komisija(41).

110. Tuose teismo sprendimuose vienu sprendimu buvo nustatytos kelios nuobaudos. Nustatydami, kad principas ne bis in idem nebuvo pažeistas, ES teismai kiekvienoje iš šių bylų rėmėsi ne tuo, kad nebuvo ankstesnio sprendimo, o šiais pagrindais: viena iš nagrinėjamų priemonių nebuvo sankcija(42), pažeidėjas nebuvo tas pats(43) ir nebuvo nei tų pačių faktinių aplinkybių, nei to paties pažeidėjo(44).

111. Priešingai, nei teigia Marine Harvest, aplinkybė, kad ES teismai nesirėmė tuo, kad nebuvo ankstesnio sprendimo, nereiškia, kad jie manė, kad principas ne bis in idem taikomas, kai vienu sprendimu skiriamos kelios nuobaudos. Tai tiesiog reiškia, kad ES teismams nereikėjo svarstyti šio klausimo, nes sąlygos, kad turi būti tos pačios faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas, tas pats saugomas teisinis interesas ir kad turi būti ankstesnis sprendimas, kuris nebegali būti ginčijamas, yra kumuliacinės. Todėl, jei, kaip ir visų trijų sprendimų atveju, nėra tenkinama viena iš pirmųjų trijų sąlygų, nebūtina svarstyti, ar įvykdyta sąlyga, kad turi būti ankstesnis sprendimas.

112. Darau išvadą, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos skundžiamo sprendimo 319 punkte nuspręsdamas, kad principas ne bis in idem šioje byloje netaikomas, nes dvi baudos buvo paskirtos vienu sprendimu.

ii)    Pagrindas, grindžiamas įskaitymo principo pažeidimu

113. Marine Harvest tvirtina, kad, jeigu Teisingumo Teismas atmestų pagrindą dėl principo ne bis in idem pažeidimo, vis tiek jis turėtų pripažinti, kad buvo pažeistas įskaitymo principas, pagal kurį reikalaujama atsižvelgti į pirmąją baudą nustatant antrąją baudą.

114. Mano nuomone, šį pagrindą reikia atmesti.

115. Remiantis jurisprudencija lygiagrečiai vykstant dviem procedūroms, kuriomis siekiama skirtingų tikslų ir kurių priimtinumas grindžiamas konkrečia kompetencijos tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių pasidalijimo konkurencijos srityje sistema, galimybei skirti kumuliacines sankcijas, kurių vieną skiria Sąjungos institucijos, o kitą – nacionalinės institucijos, taikomas teisingumo reikalavimas. Jeigu sankcijos yra skirtos už valstybės narės kartelių teisės pažeidimus, padarytus Europos Sąjungos teritorijoje, šis teisingumo reikalavimas reiškia, kad Komisija, nustatydama baudų dydį, privalo atsižvelgti į sankcijas, kurios jau buvo taikytos tai pačiai įmonei už tas pačias veikas(45).

116. Kaip matyti iš pirmesniame punkte cituojamos jurisprudencijos, šis principas, vadinamas įskaitymo arba apskaitos principu, taikomas tais atvejais, kai lygiagrečias procedūras vykdo Komisija (pagal ES konkurencijos taisykles) ir valstybės narės konkurencijos institucija (pagal nacionalines konkurencijos taisykles). Kaip minėta pirmiau(46), tokiais atvejais principas ne bis in idem netaikomas. Dėl reikalavimo, kad būtina atsižvelgti į pirmąją baudą nustatant antrąją, principas ne bis in idem netaikomas.

117. Vis dėlto įskaitymo principas netaikomas tuo atveju, kai Komisija ir trečiosios valstybės konkurencijos institucija vykdo lygiagrečias procedūras. Tokiu atveju Komisija gali, bet neprivalo atsižvelgti į trečiosios valstybės institucijos skirtas baudas(47). Taip yra net jeigu tokiomis aplinkybėmis principas ne bis in idem netaikomas, nes saugomas teisinis interesas yra ne tas pats(48). Todėl nesutinku su Marine Harvest argumentu, kad įskaitymo principas arba apskaitos principas „taikomas visoms situacijoms, kai principas ne bis in idem nėra visapusiškai taikomas“.

118. Taip pat nesutinku su Marine Harvest argumentu, kad įskaitymo principas yra „bendrasis Sąjungos teisės principas“. Šiuo atžvilgiu atkreipiu dėmesį į tai, kad generalinės advokatės E. Sharpston išvados byloje Kraaijenbrink, kuria remiasi Marine Harvest, argumentu, kad „ES teisėje yra įtvirtintas bendrasis įskaitymo principas, kuriuo remiantis į anksčiau paskirtas bausmes turi būti atsižvelgiama tuo atveju, jei kaltininkas vėlesniame procese yra baudžiamas dėl tų pačių veikų“(49), Teisingumo Teismas nesivadovavo(50). Be to, jei Teisingumo Teismas sutiktų su generalinės advokatės E. Sharpston pasiūlymu ir pripažintų įskaitymo principą bendruoju principu, tai šioje byloje neturėtų jokio poveikio. Generalinė advokatė E. Sharpston teigė, kad šis principas būtų taikomas tada, kai yra „vėlesnis procesas“, kurio šiuo atveju nėra.

119. Be to, iš jurisprudencijos, nurodytos šios išvados 115 punkte, matyti, jog tam, kad būtų taikomas įskaitymo principas, turi būti lygiagrečios procedūros, vykdomos, viena vertus, Komisijos ir, kita vertus, valstybės narės konkurencijos institucijos. Jei nėra lygiagrečių procedūrų, nes, kaip ir šiuo atveju, veikia tik Komisija, nėra jokios priežasties, dėl kurios turėtų būti taikoma ši jurisprudencija.

120. Šiuo atžvilgiu norėčiau pabrėžti, kad ši byla susijusi su ES susijungimų kontrole, kuriai taikomas „vieno langelio“ principas, pagal kurį negali būti lygiagrečių procedūrų, vykdomų Komisijos ir valstybės narės konkurencijos institucijos(51). Todėl įskaitymo principas, kuriuo siekiama sumažinti lygiagrečios jurisdikcijos sistemos padarinius įgyvendinant SESV 101 ir 102 straipsnius, negali būti taikomas. Iš to darytina išvada, kad tais atvejais, kai tai pačiai veikai taikomos dvi nuostatos, kurios priklauso tai pačiai teisės sistemai(52), klausimas, ar galima skirti dvi baudas, turėtų būti vertinamas pagal tos teisės sistemos principus, reglamentuojančius pažeidimų sutaptį, o ne pagal įskaitymo principą.

121. Darau išvadą, kad reikia atmesti pagrindą, grindžiamą įskaitymo principo pažeidimu.

122. Dėl išsamumo norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, Marine Harvest per posėdį pareiškė, kad įskaitymo principas yra proporcingumo principo išraiška.

123. Sutinku su Komisija, kad pagrindas, grindžiamas proporcingumo principo pažeidimu, yra nepriimtinas.

124. Nors sutinku, kad įskaitymo principas galiausiai yra reikalavimo, kad baudos būtų proporcingos, išraiška, tai nepaneigia fakto, kad apeliaciniame skunde Teisingumo Teismui Marine Harvest nepateikė pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu. Ji neginčijo skundžiamo sprendimo 579–631 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pagrindą, grindžiamą baudų neproporcingumu. Tai neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto, pagal kurį reikalaujama, kad apeliaciniame skunde būtų nurodyti pagrindai.

125. Darau išvadą, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

2)      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis

i)      Įvadas

126. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje Marine Harvest tvirtina, kad tarptautinės teisės aktuose ir valstybių narių teisės aktuose nustatyti principai, kurie reglamentuoja pažeidimų sutaptis. Marine Harvest laikosi nuomonės, jog pagal šiuos principus reikalaujama, kad tais atvejais, kai tai pačiai veikai taikoma daugiau nei viena teisės aktų nuostata, tačiau viena nuostata yra speciali, palyginti su kita nuostata, turi būti taikoma tik pirmoji nuostata. Marine Harvest teigia, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra specialus, palyginti su to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, todėl tik pirmoji nuostata turi būti taikoma jos veikai. Marine Harvest tvirtina, kad tai reiškia, jog Bendrasis Teismas padarė klaidą pritardamas Komisijos išvadai, kad dėl Marine Harvest elgesio buvo pažeista tiek Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis, tiek jo 7 straipsnio 1 dalis ir kad buvo galima skirti atskiras baudas.

127. Manau, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrai daliai turėtų būti pritarta. Toliau nurodysiu priežastis, dėl kurių priėjau prie tokios išvados.

128. Iš pat pradžių reikėtų priminti, kad, kaip paaiškinta šios išvados 98 ir 99 punktuose, veiksmai, kuriems taikoma Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, yra tokie patys, t. y. 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo užbaigimas. Marine Harvest nepranešimas apie APS sudarymą nereiškia to reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes tam, kad ši nuostata būtų pažeista, nepakanka, kad apie koncentraciją nebuvo pranešta sudarius susitarimą. Ši nuostata pažeidžiama tik tada, kai įgyvendinama koncentracija, apie kurią nebuvo pranešta. Todėl Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas atsiranda dėl koncentracijos įgyvendinimo iš anksto nepranešus. Neginčijama, kad toks pat elgesys prilygsta to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimui.

129. Todėl kyla klausimas, ar, kai tam pačiam elgesiui (2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo užbaigimas) taikomos dvi Sąjungos teisės nuostatos (Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis), Komisija gali nustatyti šių dviejų nuostatų pažeidimą, ar ji turi nustatyti tik vienos nuostatos pažeidimą.

130. Turiu atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 348 punkte, mano žiniomis nėra jokių taisyklių, reglamentuojančių ES konkurencijos teisės pažeidimų sutaptis.

131. Vis dėlto valstybių narių baudžiamosios teisės aktuose nustatyti principai, reglamentuojantys pažeidimų sutaptis. Todėl reikėtų apsvarstyti šiuos principus, kad būtų galima nustatyti, ar jais galima būtų remtis, kad būtų atsakyta į šios išvados 129 punkte nurodytą klausimą.

132. Todėl pirmiausia išnagrinėsiu principus, reglamentuojančius pažeidimų sutaptis kai kurių valstybių narių teisinėse sistemose. Antra, išnagrinėsiu, ar galima remtis šiais principais. Mano nuomone, tais atvejais, kai, kaip šioje byloje, tie patys veiksmai patenka į Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir vienos nuostatos pažeidimas apima kitos nuostatos pažeidimą, turėtų būti taikoma tik pirmoji nuostata. Trečia, įvertinsiu, ar vienos iš šių dviejų nuostatų pažeidimas apima kitos pažeidimą. Mano nuomone, Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas apima to reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Ketvirta, remdamasis šiuo svarstymu padarysiu išvadas ir siūlysiu skundžiamą sprendimą panaikinti, o ginčijamą sprendimą iš dalies panaikinti.

ii)    Principai, reglamentuojantys pažeidimų sutaptis valstybių narių teisinėse sistemose

133. Marine Harvest remiasi Vokietijos „akivaizdžios“ arba „netikros sutapties“ doktrina (vokiečių k. unechte Konkurrenz).

134. Remiantis Vokietijos teisės aktais, gali būti nustatyta, kad tuo pačiu elgesiu pažeidžiamos kelios teisės aktų nuostatos („tikros sutapties“ situacija) vokiečių k. echte Konkurrenz). Tokiu atveju skiriama tik viena sankcija. Pagal Strafgesetzbuch (Vokietijos baudžiamasis kodeksas) 52 straipsnio 2 dalį ta viena sankcija negali viršyti didžiausių sankcijų už nagrinėjamų nuostatų pažeidimą dydžio ir negali būti mažesnė už didžiausią iš mažiausių sankcijų už šių nuostatų pažeidimą(53).

135. Vis dėlto taip pat gali būti nustatyta, kad elgesys, kurį apima kelios teisės aktų nuostatos, taip pat gali pažeisti tik vieną nuostatą. Taip yra todėl, kad dėl šios nuostatos taikymo kita nuostata („akivaizdžiai“ arba „netikros sutapties“ situacija, vokiečių k. unechte Konkurrenz) negali būti taikoma. „Akivaizdžios“ arba „netikros sutapties“ situacija susidaro tada, kai: i) teisės aktų nuostatoje, įskaitant visus kitos nuostatos elementus, yra papildomas elementas („specialumo“ principas, vokiečių k. Spezialität); ii) teisės aktų nuostatoje aiškiai arba iš esmės atmetama galimybė taikyti kitą nuostatą („subsidiarumo“ principas, vokiečių k. Subsidiarität) arba iii) teisės aktų nuostata priklauso vadinamajai „tipinei įvykių eigai“, dėl kurios pažeidžiama kita nuostata, todėl pirmoji yra nuolat pažeidžiama kartu su ta kita („vartojimo“ principas, vokiečių k. Konsumtion). „Akivaizdžios“ arba „netikros sutapties“ atveju taikoma tik viena sankcija, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu elgesiu buvo pažeista tik viena nuostata(54).

136. Taip pat, pavyzdžiui, galima atsižvelgti į principus, kuriais reglamentuojamos pažeidimų sutaptys pagal Prancūzijos teisę, kuria, be kitų teisinių sistemų, remiasi Marine Harvest.

137. Pagal Prancūzijos teisę, jei tam pačiam elgesiui taikomos kelios teisės aktų nuostatos, paprastai pripažįstama, kad juo pažeista tik viena nuostata(55). Pavyzdžiui, tas pats elgesys negali būti kvalifikuojamas kaip išžaginimas ir kaip užpuolimas. Jis bus kvalifikuojamas tik kaip išžaginimas, bet ne kaip užpuolimas(56). Tai atvejis, kai visos taikomos nuostatos gina tą pačią socialinę vertybę. Už kitas nusikalstamas veikas viršesnė yra ta, kuriai taikomos didžiausios maksimalios bausmės (išžaginimas yra viršesnis už užpuolimą), arba veika, kuri apima kitas nusikalstamas veikas, nes pastarosios buvo skirtos vieninteliam tikslui – padaryti pirmąją, arba dėl to, kad tos kitos veikos yra pirmasis žingsnis darant pirmąją(57), arba kuri, vadovaujantis principu specialia generalibus derogant, yra speciali, palyginti su kita nusikalstama veika. Iš to darytina išvada, kad skiriama tik viena sankcija(58).

138. Tačiau gali būti, kad tuo pačiu elgesiu buvo pažeista daugiau nei viena teisės aktų nuostata. Taip yra visų pirma tais atvejais, kai nagrinėjamomis nuostatomis saugomos socialinės vertybės(59). Tokiu atveju iš esmės taikomas Code pénal (Prancūzijos baudžiamasis kodeksas) 132-3 straipsnis, kuriame numatyta, kad toje pačioje byloje gali būti skiriama tik viena tokio paties pobūdžio sankcija(60), neviršijanti didžiausios įstatymais numatytos bausmės(61). Vis dėlto išimties tvarka gali būti netaikomas reikalavimas, kad turi būti skiriama tik viena to paties pobūdžio sankcija, ir dėl to gali būti skirtos atskiros sankcijos, tačiau jos turi neviršyti didžiausios teisės aktuose numatytos bausmės(62).

iii) Ar tuo atveju, kai tuo pačiu elgesiu pažeidžiama Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, galima remtis valstybių narių teisės sistemų principais

139. Šioje byloje tie patys veiksmai patenka į Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pagal analogiją su pirmiau aprašytų nacionalinių teisės sistemų principais, man atrodo, kyla klausimas, ar viena iš šių dviejų nuostatų apima kitą.

140. Jei taip yra, siūlyčiau taikyti tik tą nuostatą, kuri apima kitą, o tai reikštų, kad įmonei Marine Harvest gali būti skiriama tik viena sankcija (1 galimybė)(63). Jei taip nėra, šioje byloje turi būti taikomos abi nuostatos. Vis dėlto tokiu atveju kyla dar vienas klausimas – ar gali būti skiriamos atskiros sankcijos. Galima manyti, kad turi būti taikomos atskiros sankcijos, nes Marine Harvest įvykdė atskiras nusikalstamas veikas (2 galimybė), arba kad reikia skirti tik vieną sankciją, nes šios dvi nusikalstamos veikos atsiranda dėl to paties elgesio (3 galimybė), arba kad turi būti taikomos dvi sankcijos, tačiau, atsižvelgiant į reikalavimą, kad bendra jų suma neviršytų Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalyje numatytos 10 % ribos(64), nes vėlgi abi nusikalstamos veikos atsiranda dėl to paties elgesio(65) (4 galimybė).

141. Reikėtų pabrėžti, kad, pasirinkus 1 ir 3 galimybes, ginčijamas sprendimas būtų panaikintas tiek, kiek jame nustatyta, kad buvo pažeista daugiau nei viena nuostata ir skirta daugiau nei viena bauda, o pasirinkus 2 ir 4 galimybes tas sprendimas nebūtų panaikintas nei iš dalies, nei visiškai. Kalbant apie 4 galimybę, visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bendra Marine Harvest skirtų baudų suma, t. y. 20 mln. EUR, sudaro mažiau nei 1 % atitinkamų įmonių apyvartos(66) ir todėl yra gerokai mažesnė už Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalyje numatytą 10 % viršutinę ribą.

142. Manau, kad elgesys, kai koncentracija įgyvendinama prieš pranešant apie ją ir prieš paskelbiant ją suderinama su vidaus rinka, pažeidžia tik vieną nuostatą, būtent Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį. Kitaip tariant, manau, kad iš keturių galimybių, į kurias atsižvelgta dviejuose ankstesniuose punktuose, reikėtų laikytis pirmosios. Toliau nurodysiu priežastis, dėl kurių priėjau prie tokios išvados.

iv)    Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas apima to reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą

143. Kaip minėta, laikausi nuomonės, kad 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimo užbaigimas pažeidžia Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį, o ne to reglamento 4 straipsnio 1 dalį.

144. Pirma, kaip pažymėta šios išvados 101 punkte, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi siekiama to paties tikslo. Jomis siekiama užkirsti kelią koncentracijų įgyvendinimui prieš tai, kai apie jas pranešama ir jos paskelbiamos suderinamomis, ir taip išvengti bet kokios konkurencijos, kuri gali kilti dėl tokio ankstyvo įgyvendinimo, žalos. Todėl šios dvi nuostatos saugo tą pačią vertę ir nėra jokios priežasties jas taikyti kartu.

145. Be to, man atrodo, kad bet kokia žala konkurencijai kyla ne dėl nepranešimo pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį, bet dėl koncentracijos, kuri nebuvo paskelbta suderinama, įgyvendinimo, pažeidžiant to reglamento 7 straipsnio 1 dalį. Tai reiškia, kad bet kokia žala konkurencijai, atsiradusi dėl ankstyvo koncentracijos įgyvendinimo, turėtų būti laikoma Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies, o ne jo 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

146. Antra, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nepranešus apie koncentraciją yra žengiamas pirmas žingsnis šios koncentracijos įgyvendinimo link. Kodėl įmonė neturėtų pranešti apie koncentraciją? Ji siekia išvengti Komisijos peržiūros arba nežino, kad sandoris yra Europos Sąjungos masto koncentracija. Abiem atvejais ji įgyvendins koncentraciją.

147. Trečia, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, nors pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad apie koncentracijas būtų „pranešama prieš joms pradedant veikti“, to reglamento 7 straipsnio 1 dalimi draudžiama koncentraciją įgyvendinti „iki pranešimo apie ją“ (pirma dalis) ir „iki paskelbimo, kad ji suderinama“ (antra dalis). Todėl Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalies pirmoje dalyje nustatytas tas pats pažeidimas, ir šios nuostatos taikomos tai pačiai situacijai, kai koncentracija yra įgyvendinama prieš pranešant apie ją(67).

148. Šiuo atžvilgiu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip paaiškinta šios išvados 98 punkte, negalima pažeisti vien Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies. Tai buvo įmanoma pagal Reglamentą Nr. 4064/89, kurio 4 straipsnio 1 dalies pradinėje redakcijoje buvo reikalaujama, kad apie koncentraciją būtų pranešta per savaitę nuo susitarimo sudarymo. Todėl tais atvejais, kai apie koncentraciją pranešta praėjus mėnesiui po susitarimo sudarymo, bet prieš ją įgyvendinant, pranešančioji šalis pažeidė Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalį, bet ne to reglamento 7 straipsnio 1 dalį. Tai nebėra įmanoma, nes Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97(68) buvo panaikintas vienos savaitės pranešimo terminas (šio panaikinimo priežastis buvo ta, kad terminas buvo laikomas nereikalingu, nes „paprastai šalys“ yra suinteresuotos kuo greičiau pranešti, kad sprendimas būtų priimtas kuo greičiau(69), ir praktiškai jis nebuvo griežtai taikomas, nes Komisija buvo lanksti terminą pratęsdama)(70).

149. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Komisija, kiek man žinoma, praktikoje neskyrė baudos vien tik už Reglamento Nr. 139/2004 ar Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Visais atvejais, kai Komisija skyrė baudą už šios nuostatos pažeidimą, tame pačiame sprendime buvo paskirta kita bauda už Reglamento Nr. 4064/89 ar Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą(71).

150. Kita vertus, galima pažeisti Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį nepažeidžiant šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies. Jei koncentracija yra įgyvendinama po to, kai apie ją pranešama, bet prieš ją paskelbiant suderinama(72), pranešančioji šalis pažeidžia Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies antrą dalį, pagal kurią draudžiama koncentraciją įgyvendinti iki jos paskelbimo suderinama. Vis dėlto to reglamento 4 straipsnio 1 dalis nepažeidžiama. Be to, pagal Sprendimą Ernst & Young, prieš pranešant apie koncentraciją, sandorio, kuriuo prisidedama prie kontrolės pokyčio, įgyvendinimas pažeidžia Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalį(73). Tačiau tokiu atveju nėra pažeista to reglamento 4 straipsnio 1 dalis, nes tas sandoris padeda pakeisti kontrolę, tačiau jos nepakeičia, todėl tai nėra koncentracija, apie kurią reikia pranešti.

151. Todėl nors Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pirmoje dalyje yra visi to reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti elementai, antroje jos dalyje yra papildomas elementas. Mano nuomone, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas apima to reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

152. Todėl, mano nuomone, koncentracijos įgyvendinimas prieš pranešant apie ją ir pripažįstant ją suderinama su vidaus rinka reiškia vien tik Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Tai nereiškia, kad buvo pažeista tiek to reglamento 4 straipsnio 1 dalis, tiek jo 7 straipsnio 1 dalis.

v)      Bendrasis Teismas padarė klaidą pritardamas Komisijos išvadai, kad „Marine Harvest“ pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį

153. Bendrasis Teismas atmetė ieškinio pagrindą, grindžiamą principų, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis, pažeidimu, motyvuodamas tuo, kad, pirma, dėl Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo taikoma ta pati 10 % riba, todėl negalima manyti, kad viena iš šių dviejų nuostatų yra viršesnė už kitą (skundžiamo sprendimo 350 punktas), ir, antra, 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas nebuvo specialus pažeidimas, palyginti su 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu (351–362 punktai)(74).

154. Pirma, reikėtų pabrėžti, kad tai, jog abiem nusikalstamoms veikoms taikoma ta pati viršutinė riba, nereiškia, kad nė viena jas įtvirtinanti nuostata nėra viršesnė už kitą. Tai yra vienas iš elementų, į kurį reikia atsižvelgti, juo labiau kad pagal Reglamentą Nr. 4064/89 už 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą buvo taikoma tik bauda nuo 1 000 EUR iki 50 000 EUR, o už to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą taikoma tokia pati 10 % riba, kokia taikoma šiuo metu. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti ir į kitus veiksnius, kad būtų nustatyta, ar viena nusikalstamą veiką įtvirtinanti nuostata yra viršesnė už kitą. Reikėtų atsižvelgti, pavyzdžiui, į nusikalstamų veikų pobūdį (nepranešimas arba ankstyvas įgyvendinimas), į tai, kad viena nusikalstama veika (nepranešimas) paprastai yra preliminarus žingsnis link kitos (ankstyvas įgyvendinimas), taip pat į tai, kad viena nusikalstama veika, nors ir apimanti visas situacijas, kurioms taikoma kita nuostata, apima papildomas situacijas. Konkrečiai kalbant, Bendrojo Teismo išvada, pateikta skundžiamo sprendimo 294, 295 ir 306 punktuose, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas „neišvengiamai susijęs“ su to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, bet ne atvirkščiai, turėjo nulemti išvadą, kad pastaroji nuostata yra viršesnė už kitą. Vis dėlto apie tai visiškai neužsimenama Bendrojo Teismo pateiktame pagrindo, grindžiamo principų, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis, pažeidimu, vertinime.

155. Antra, norėčiau atkreipti dėmesį, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra specialus, palyginti su to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Jis nenagrinėjo priešingo scenarijaus, t. y. ar Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra specialus, palyginti su to reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

156. Šio nenagrinėjimo priežastis yra ta, kad toks argumentas nebuvo pateiktas. Marine Harvest Bendrajame Teisme tvirtino, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo specialus, palyginti su to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Ji nenurodė, kad pastarasis pažeidimas buvo specialus, palyginti su pirmuoju(75).

157. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 373 punkte negalėjo padaryti išvados, kad „šioje byloje pirmiausia taikytinos nuostatos nėra“, remdamasis vien tuo, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis nebuvo „taikoma pirmiausia“, palyginti su to reglamento 7 straipsnio 1 dalimi. Bendrasis Teismas šią išvadą galėtų padaryti tik tuo atveju, jei jis nustatytų ne tik tai, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis nėra viršesnė už šio reglamento 7 straipsnio 1 dalį, ką jis padarė, tačiau ir tai, kad pastaroji nuostata nėra viršesnė už pirmąją, ko jis nepadarė. Išvada, kad „šioje byloje pirmiausia taikytinos nuostatos nėra“, reiškia išankstinę išvadą, kad nė viena iš šių dviejų nuostatų nėra viršesnė už kitą(76). Man atrodo, kad, padarydamas išvadą, jog „pirmiausia taikytinos nuostatos nėra“, išnagrinėjęs tik vieną iš dviejų galimų scenarijų, Bendrasis Teismas nepadarė išvados, remdamasis tuo, ką pats konstatavo skundžiamo sprendimo 294–306 punktuose.

158. Manau, kad negalima teigti, jog Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalis iš pradžių turi būti pripažinta neteisėta ir tik paskui gali būti padaryta išvada, kad koncentracijos, apie kurią nebuvo pranešta ir kuri nebuvo pripažinta suderinama, įgyvendinimas reiškia vienos bet ne dviejų šio reglamento nuostatų pažeidimą.

159. Šiuo atžvilgiu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad skundžiamo sprendimo 306 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, nors „esamas teisinis pagrindas yra neįprastas“, Marine Harvest „nepateikia neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su tam tikromis Reglamento Nr. 139/2004 nuostatomis“.

160. Nors Marine Harvest nepateikė neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo nei Bendrajame Teisme, nei apeliaciniame skunde Teisingumo Teisme, ji teismo posėdyje pareiškė, kad Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a punktas yra neteisėtas.

161. Kaip teigia Komisija, neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas yra nepriimtinas, nes jis nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme(77).

162. Vis dėlto, mano nuomone, nebūtina, kad Teisingumo Teismas konstatuotų, jog Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a punktas yra neteisėtas, prieš nuspręsdamas, kad pagal minėtą nuostatą ir 14 straipsnio 2 dalies b punktą negalima skirti atskirų baudų už koncentracijos įgyvendinimą pažeidžiant jo 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

163. Iš tiesų Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalyje nenurodyta, ar Komisija gali skirti baudas pagal a ir b punktus, jei įvykdytos kiekvieno punkto taikymo sąlygos (t. y. kai koncentracija vykdoma pažeidžiant atitinkamai įpareigojimą pranešti ir status quo įpareigojimą). Reikia pripažinti, kad Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalyje nenurodoma, kad Komisija gali skirti baudą pagal a punktą arba b punktą, jei įvykdytos kiekvieno punkto taikymo sąlygos. Vis dėlto tai neturi įtakos tam, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalį Komisija aiškiai negali skirti baudų pagal a punktą ir b punktą, jei abu punktai yra taikomi. Todėl išvada, kad Komisija dėl to paties elgesio negali skirti atskirų baudų už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, yra suderinama su to reglamento 14 straipsnio 2 dalimi.

164. Darau išvadą, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą 372–374 punktuose konstatuodamas, kad Komisija galėjo skirti Marine Harvest atskiras baudas už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nepažeisdama principų, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis.

165. Todėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis yra pagrįsta.

166. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Jis gali pats byloje paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti. Manau, kad būtent taip yra šioje byloje.

167. Iš šios išvados 143–152 punktuose nurodytų pagrindų matyti, kad Komisija padarė klaidą, kai konstatavo, kad Marine Harvest, įgyvendindama 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimą prieš tai, kai apie jį pranešė, ir prieš tai, kai jis buvo paskelbtas suderinamu, pažeidė Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį, ir todėl už šios nuostatos pažeidimą skyrė Marine Harvest 10 mln. EUR baudą.

168. Todėl reikia pripažinti pagrįstu Bendrajame Teisme pateiktą Marine Harvest pagrindą, grindžiamą principų, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis, pažeidimu, ir panaikinti, pirma, ginčijamo sprendimo 1 straipsnį, kiek jame konstatuotas Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas, ir, antra, ginčijamo sprendimo 2 straipsnį, kuriuo Marine Harvest paskirta 10 mln. EUR bauda už minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

VI.    Išvada

169. Todėl manau, kad Teisingumo Teismas turėtų:

–        panaikinti 2017 m. spalio 26 d. Sprendimą Marine Harvest / Komisija (T‑704/14, EU:T:2017:753),

–        panaikinti 2014 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimo, kuriuo paskirta bauda už koncentracijos įgyvendinimą pažeidžiant Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla M. 7184 – Marine Harvest / Morpol), 1 straipsnį, kiek jame konstatuota, kad Marine Harvest ASA laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. įgyvendindama koncentraciją, kuri veikė Sąjungos mastu, pažeidė 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) 4 straipsnio 1 dalį,

–        panaikinti 2014 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimo 2 straipsnį,

–        nurodyti Europos Komisijai padengti savo ir Marine Harvest ASA bylinėjimosi išlaidas.

1      Originalo kalba: anglų.

2      2017 m. spalio 26 d. Sprendimas Marine Harvest / Komisija, T‑704/14, EU:T:2017:753 (toliau – skundžiamas sprendimas).

3      Sprendimas, kuriuo paskirta bauda už koncentracijos įgyvendinimą pažeidžiant Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla M.7184 – Marine Harvest / Morpol) (C(2014) 5089 final)

4      Sprendimas pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su 6 straipsnio 2 dalimi (byla M.6850 – Marine Harvest / Morpol) (C(2013) 6449 final).

5      2004 m. sausio 20 d. Reglamentas dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40).

6      Prieš Marine Harvest įsigijimą Morpol buvo kotiruojama Oslo (Norvegija) vertybinių popierių biržoje. Marine Harvest taip pat kotiruojama Oslo vertybinių popierių biržoje.

7      Kaip nustatyta 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 802/2004, įgyvendinančio Reglamentą Nr. 139/2004 (OL L 133, 2004 p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40), I priede.

8      Žr. Sprendimo dėl leidimo 7–9 konstatuojamąsias dalis.

9      Žr. ginčijamo sprendimo 85–88 konstatuojamąsias dalis.

10      Žr. ginčijamo sprendimo 100–119 konstatuojamąsias dalis.

11      Penki teisiniai pagrindai, kurie buvo iškelti Bendrajame Teisme, atitinkamai buvo pareikšti dėl akivaizdžios teisės ir fakto klaidos, kad šiuo sprendimu buvo atmestas Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalies taikymas (pirmasis ieškinio pagrindas); akivaizdžios teisės ir fakto klaidos, nes šiame sprendime padaryta išvada, kad ieškovė buvo aplaidi (antrasis ieškinio pagrindas); principo ne bis in idem pažeidimo (trečiasis ieškinio pagrindas); akivaizdžios teisės ir fakto klaidos, padarytos ieškovei skyrus baudas (ketvirtasis ieškinio pagrindas); ir akivaizdžios teisės ir fakto klaidos, taip pat dėl baudų dydžio nemotyvavimo (penktasis ieškinio pagrindas). Kadangi Teisingumo Teisme Marine Harvest ginčija tik tai, kaip Bendrasis Teismas vertino jam pateiktus pirmąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus, apibendrinsiu tik Bendrojo Teismo atliktą šių dviejų ieškinio pagrindų vertinimą.

12      OL C 95, 2008, p. 1.

13      2006 m. vasario 23 d. Sprendimas Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (T‑282/02, EU:T:2006:64, 104 punktas).

14      Dėl išsamumo (kadangi Marine Harvest tuo nesirėmė), norėčiau atkreipti dėmesį, kad nuo 2013 m. lapkričio 12 d. Marine Harvest buvo vienintelė Morpol akcininkė (žr. šios išvados 11 punktą).

15      Kaip paaiškinta ginčijamame sprendime, nors Marine Harvest įsigijo 48,5 % Morpol akcijų, ji de jure nekontroliavo Marine Harvest, o darė tai de facto. Taip buvo todėl, kad, pirma, likusi akcijų dalis buvo plačiai išskaidyta; antra, paprastos Marpol visuotiniame susirinkime dalyvaujančių ir balsuojančių akcininkų daugumos pakako sprendimui dėl valdybos rinkimų arba dividendų patvirtinimo priimti, o, atsižvelgiant į dalyvavimą eiliniuose ir neeiliniuose susirinkimuose, M. (kurio akcijas Marine Harvest įsigijo per 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimą) visada atstovavo labai didelei balsų daugumai tuose susirinkimuose (žr. minėto sprendimo 48–84 konstatuojamąsias dalis).

16      Nenagrinėsiu Reglamento Nr. 139/2004 20 konstatuojamojoje dalyje nurodytos antrosios situacijos (dėl vertybinių popierių sandorių serijų, vykdomų per pagrįstai trumpą laikotarpį), nes, pirma, Marine Harvest remiasi tik pirmąja situacija, numatyta minėtoje konstatuojamojoje dalyje (dėl sąlygų susiję sandoriai), ir, antra, Bendrasis Teismas nenagrinėjo antrosios situacijos (žr. skundžiamo sprendimo 97, 98 ir 149 punktus).

17      2006 m. vasario 23 d. sprendimas (T‑282/02, EU:T:2006:64, 109 punktas) (išskirta mano).

18      2002 m. gruodžio 11 d. Pasiūlymas dėl Tarybos reglamento dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB susijungimų reglamentas) (toliau – Komisijos pasiūlymas) (OL C 20, 2003, p. 4).

19      1989 m. gruodžio 21 d. Reglamentas dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31). Reglamentas Nr. 4064/89 buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 139/2004.

20      Išskirta mano. Reikia pažymėti, kad nors Komisijos pasiūlymo 3 straipsnio 4 dalies versijoje anglų kalba yra žodžiai „provided that the transactions taken as a whole satisfy the requirements of paragraph 1“, jų nėra tos nuostatos versijoje prancūzų kalba. Vis dėlto jie įtraukti į versijas vokiečių, ispanų, italų ir portugalų kalbomis. Atrodo, kad versijos prancūzų kalba klaidą Taryba ištaisė (plg. 2003 m. spalio 24 d. Tarybos dokumento Nr. 13892/03 versijas anglų ir prancūzų kalbomis).

21      Tai patvirtina Komisijos tarnybų dokumentas, pateiktas Nuolatinių atstovų komitetui (COREPER) vykstant Reglamento Nr. 139/2004 parengiamiesiems darbams, kurį Komisija pateikė Teisingumo Teismui. Iš šio dokumento matyti, kad Komisija atkreipė Tarybos dėmesį į tai, kad, jei jos pasiūlymo 3 straipsnio 4 dalis nebūtų priimta, ji turėtų įvertinti daugelį sandorių, kaip tai darė anksčiau, remdamasi sąvoka „viena koncentracija“. Dėl to buvo pasiektas kompromisas su Nuolatinių atstovų komitetu (COREPER), pagal kurį Komisijos pasiūlymo 3 straipsnio 4 dalis nebuvo pasirinkta, tačiau į Reglamento Nr. 4064/89 23 konstatuojamąją dalį, kuri dabar yra Reglamento Nr. 139/204 20 konstatuojamoji dalis, buvo įtrauktas sakinys. Tas sakinys nurodytas šios išvados 48 punkte.

22      Išskirta mano. Tame pačiame punkte taip pat teigiama, kad sandoriai yra tarpusavyje susiję de jure, jei „patys susitarimai yra tarpusavyje susiję dėl abipusių sąlygų“, ir jie yra susiję de facto, jei atlikus ekonominį vertinimą nustatyta, kad „kiekvienas sandoris būtinai priklauso nuo kitų sandorių sudarymo“ (išskirta mano).

23      2006 m. vasario 23 d. sprendimas (T‑282/02, EU:T:2006:64).

24      Tokiu atveju klausimas, ar status quo įpareigojimo išimtis pagal Reglamento (EB) Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalį taikoma 2012 m. gruodžio mėn. įsigijimui, nebūtų keliamas ir nereikėtų nagrinėti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies.

25      2018 m. gegužės 31 d. sprendimas (C‑633/16, EU:C:2018:371, 52 punktas).

26      2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Electrabel / Komisija (T‑332/09, EU:T:2012:672, 246 punktas).

27      Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Marine Harvest remiasi tik pirmąja situacija, numatyta Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalyje (vieši siūlymai). Tačiau, siekdamas išsamumo, taip pat išnagrinėsiu antrą situaciją, numatytą toje nuostatoje (vertybinių popierių sandorių serija), nes, pirma, Marine Harvest argumentas, pagrįstas tos nuostatos loginiu pagrindu, iš tiesų yra susijęs su antrąja situacija ir, antra, Bendrasis Teismas išnagrinėjo antrąją situaciją (žr. skundžiamo sprendimo 73–82 ir 176 punktus).

28      Turėčiau nurodyti, kad Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 3 dalimi (dabar Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio 2 dalis) tik viešieji siūlymai buvo atleisti nuo status quo įpareigojimo. Pagal Reglamentą Nr. 139/2004 ta išimtis buvo taikoma ir vertybinių popierių sandorių serijai.

29      Iš Žaliosios knygos 188 punkto matyti, kad status quo įpareigojimo taikymas ilgai trunkantiems perėmimams gali būti laikomas „nepraktišku“, o iš atsakymų, gautų dėl Žaliosios knygos, santraukos 76 punkto matyti, kad sunku nustatyti, „kada pranešimo prievolė atsiranda ilgai trunkančio perėmimo atveju“ (kitaip tariant, kai akcijos yra „pusiausvyros pakeitimo akcijos“, kurių įgijimas suteikia tikslinės įmonės kontrolę). Dėl šių priežasčių Reglamentu Nr. 139/2004 status quo įpareigojimo išimties taikymo sritis išplėsta taip, kad apimtų vertybinių popierių sandorių seriją. Žr. 2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos pateiktą Žaliąją knygą dėl Reglamento Nr. 4064/89 peržiūros (žalioji knyga) (COM(2001) 745 final) ir Komisijos konkurencijos generalinio direktorato interneto svetainėje pateiktą atsakymų, pateiktų dėl žaliosios knygos, santrauką.

30      Pažymėsiu, kad Komisija Teisingumo Teisme nenurodė pagrindo, grindžiamo principo ne bis in idem pažeidimu, arba pagrindo, grindžiamo principų, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis, pažeidimu, nepriimtinumo.

31      T. y. generalinės advokatės E. Sharpston išvada byloje Kraaijenbrink (C‑367/05, EU:C:2006:760, 56, 58 ir 61 punktai) ir generalinio advokato Y. Bot išvada byloje Beneo Orafti (C‑150/10, EU:C:2011:164, 43 išnaša).

32      Primenu, kad pagrindas, grindžiamas įskaitymo principo pažeidimu, nurodytas subsidiariai, t. y. jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad principas ne bis in idem nepažeistas.

33      2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 59 punktas); 2012 m. vasario 14 d. Sprendimas Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, EU:C:2012:72, 94 punktas) ir 2019 m. balandžio 3 d. Sprendimas Powszechny Zakład Ubezpieczeń na Życie (C‑617/17, EU:C:2019:283, 28 punktas).

34      2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. / Komisija (C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 338 punktas) ir 2012 m. vasario 14 d. Sprendimas Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, EU:C:2012:72, 97 punktas). Dėl išsamumo reikėtų pažymėti, kad kilo abejonių dėl šios išvados 95 punkte minėtos trečiosios sąlygos, t. y. saugomo teisinio intereso vienodumo, reikšmės. Remiantis jurisprudencija, konkurencijos srities ES teisės aktais ir nacionaliniais konkurencijos teisės aktais siekiama „skirtingų tikslų“ (žr. 1969 m. vasario 13 d. Sprendimo Wilhelm ir kt., 14/68, EU:C:1969:4, 11 punktą), todėl jie gina skirtingus teisinius interesus. Tai reiškia, kad principu ne bis in idem neužkertamas kelias tai pačiai įmonei skirti atskiras baudas už, viena vertus, ES konkurencijos teisės aktų pažeidimą ir, kita vertus, nacionalinių konkurencijos teisės aktų pažeidimą. Vis dėlto sąlygos, kad turi būti tas pats saugomas teisinis interesas, reikšmingumas ginčijamas, nes, pirma, ši sąlyga netaikoma kitose ES teisės srityse nei konkurencijos teisė (žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2011:552, 116 punktą ir generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvados byloje Menci, C‑524/15, EU:C:2017:667, 27 punktą) ir, antra, ji prieštarauja didėjančiai ES ir nacionalinių konkurencijos teisės aktų konvergencijai ir decentralizavimui taikant ES konkurencijos teisės aktus, nustatytam 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102 straipsniuose], įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 2 t., p. 205) (žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Toshiba Corporation ir kt., C‑17/10, EU:C:2011:552, 121–123 punktus; generalinio advokato N. Wahl išvados byloje Powszechny Zakład Ubezpieczeń na Życie, C‑617/17, EU:C:2018:976, 48 punktą ir Veenbrink, M. „Bringing Back Unity: Modernizing the Application of the Non Bis in Idem Principle“, World Competition, 2019, 42 tomas, Nr. 1, p. 67–86). Vis dėlto šis klausimas šioje byloje nekeliamas dėl šios išvados 101 punkte nurodytos priežasties.

35      Žr. Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 2 dalies antrą sakinį.

36      Žr. 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimą Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371, 41 ir 42 punktai).

37      2019 m. balandžio 3 d. Sprendimas Powszechny Zakład Ubezpieczeń na Życie (C‑617/17, EU:C:2019:283, 35 punktas).

38      Ieškovės, kurioms buvo skirtas pirmasis sprendimas, nurodė, kad antroji procedūra gali lemti ne tik baudas Japonijos tiekėjams, bet ir joms skirtas naujas baudas.

39      2014 m. vasario 27 d. Sprendimas LG Display ir LG Display Taiwan / Komisija (T‑128/11, EU:T:2014:88, 242 punktas).

40      2002 m. spalio 15 d. sprendimas (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 62 punktas). Taip pat žr. 2009 m. liepos 1 d. Sprendimą ThyssenKrupp Stainless / Komisija (T‑24/07, EU:T:2009:236, 190 ir 191 punktai). Vis dėlto tikėtina, kad taikant principą ne bis in idem būtų užkirstas kelias atnaujinti bylą, jei Komisijos sprendimas būtų panaikintas dėl esminių priežasčių, nes tai reikštų išteisinimą (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 24 punktas ir generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:317, 27 punktas).

41      2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Coop de France Bétail et Viande ir kt. / Komisija (C‑101/07 P ir C‑110/07 P, EU:C:2008:741), 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Beneo Orafti (C‑150/10, EU:C:2011:507) ir 2011 m. spalio 5 d. Sprendimas Transcatab / Komisija (T‑39/06, EU:T:2011:562).

42      2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Beneo Orafti (C‑150/10, EU:C:2011:507, 70 ir 74 punktai).

43      2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Coop de France Bétail et Viande ir kt. / Komisija (C‑101/07 P ir C‑110/07 P, EU:C:2008:741, 128 ir 130 punktai) ir 2006 m. gruodžio 13 d. Sprendimas FNCBV / Komisija (T‑217/03 ir T‑245/03, EU:T:2006:391, 342 ir 344 punktai).

44      2011 m. spalio 5 d. Sprendimas Transcatab / Komisija (T‑39/06, EU:T:2011:562, 254–259 punktai). Apeliacinis skundas dėl šio sprendimo buvo atmestas (2012 m. gruodžio 13 d. Nutartis Transcatab / Komisija, C‑654/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:806).

45      1969 m. vasario 13 d. Sprendimas Wilhelm ir kt., 14/68 (EU:C:1969:4, 11 punktas), 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimas Sotralentz / Komisija (T‑149/89, EU:T:1995:69, 29 punktas) ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Jungbunzlauer / Komisija (T‑43/02, EU:T:2006:270, 290 punktas).

46      Žr. šios išvados 34 išnašą.

47      2006 m. birželio 29 d. Sprendimas Showa Denko / Komisija (C‑289/04 P, EU:C:2006:431, 57–60 punktai), 2006 m. birželio 29 d. Sprendimas SGL Carbon / Komisija (C‑308/04 P, EU:C:2006:433, 33–36 punktai), 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimas SGL Carbon / Komisija (C‑328/05 P, EU:C:2007:277, 31–34 punktai) ir 2015 m. liepos 9 d. Sprendimas InnoLux / Komisija (C‑231/14 P, EU:C:2015:451, 75 punktas).

48      2006 m. birželio 29 d. Sprendimas Showa Denko / Komisija (C‑289/04 P, EU:C:2006:431, 50–56 punktai), 2006 m. birželio 29 d. Sprendimas SGL Carbon / Komisija (C‑308/04 P, EU:C:2006:433, 28–32 punktai), 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimas SGL Carbon / Komisija (C‑328/05 P, EU:C:2007:277, 24–30 punktai) ir 2015 m. liepos 9 d. Sprendimas InnoLux / Komisija (C‑231/14 P, EU:C:2015:451, 75 punktas).

49      C‑367/05, EU:C:2006:760, 58 punktas.

50      2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Kraaijenbrink (C‑367/05, EU:C:2007:444).

51      Žr. Reglamento Nr. 139/2004 8 ir 11 konstatuojamąsias dalis ir 21 straipsnio 2 ir 3 dalis. Komisija turi išimtinę jurisdikciją peržiūrėti Europos Sąjungos mastu įgyvendinamas koncentracijas, t. y. tas, kurios atitinka šio reglamento 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas apyvartos ribas (išskyrus atvejus, kai Komisija nusprendžia dėl koncentracijos kreiptis į valstybės narės kompetentingas institucijas pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 4 dalį arba 9 straipsnį).

52      Šiuo atveju ES teisės sistema, tiksliau kalbant, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis.

53      Žr. Brögelmann, „Methook der Strafzumessung“, Juritische Schulung, 2002, p. 903 (žr. p. 905).

54      Pvz., kai tai pačiai veikai taikomas Vokietijos baudžiamojo kodekso 212 straipsnis, kuriuo draudžiama žmogžudystė, ir šio kodekso 223 straipsnis, kuriuo draudžiama kūnui padaryta žala, taikoma tik pirmoji nuostata. Žr. Schönke/Schröder Strafgesetzbuch, 30 leid., 2019, Vorbemerkungen zu den §§ 52 ff.

55      Žr. „Rosat“, M.‑L., „Droit pénal général“, Ellipses, 4‑asis leidimas, 2017, 242 punktas.

56      Žr. 1999 m. sausio 6 d. Cour de cassation, chambre criminelle (Kasacinio teismo baudžiamųjų bylų kolegija, Prancūzija) sprendimą (Nr. 98-80.730).

57      Pvz., asmuo negali būti pripažintas kaltu, viena vertus, dėl pajamų, gautų iš jo partnerio sukčiavimo, plovimo ir, kita vertus, nuslėpimo. Iš tiesų, tai, kad lėšos, gautos už sukčiavimą, buvo sumokėtos į to asmens banko sąskaitą, o tai prilygsta nuslėpimui, buvo „ne daugiau kaip pradinis etapas“ siekiant už šia lėšas nupirkti turtą, ir šis pirkimas laikomas sukčiaujant įgytų pajamų plovimu. Todėl šis asmuo buvo pripažintas kaltu tik dėl pinigų plovimo (žr. 2016 m. spalio 26 d. Cour de cassation, chambre criminelle (Kasacinio teismo baudžiamųjų bylų kolegija) sprendimą Nr. 15–84.552).

58      Žr. Dreyer, E., „Droit pénal général, LexNexis, 4‑asis leidimas, 2016, 632 ir 633 punktus.

59      Pvz., kai tie patys asmenys užgrobė orlaivį ir paėmė įkaitais pilotą, įgulą ir keleivius, jie gali būti pripažinti kaltais dėl dviejų nusikalstamų veikų, t. y. orlaivio užgrobimo ir įkaitų paėmimo. Šios nusikaltimus nustatančios nuostatos iš tiesų apsaugo skirtingus interesus, atitinkamai laisvą judėjimą oro erdvėje ir asmenų bei aukų gyvybę (žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Cour de cassation, chambre criminelle (Kasacinio teismo baudžiamųjų bylų kolegija) sprendimą Nr. 83–93.975).

60      Laisvės atėmimo bausmės yra tokio paties pobūdžio. Baudos taip pat yra tokio paties pobūdžio.

61      Žr. Pradel, J., „Droit pénal General“, Éditions Cujas, 20‑asis leidimas, 2014, 342 dalis (4°).

62      Žr. 2014 m. gruodžio 9 d. Cour de cassation, chambre criminelle (Kasacinio teismo baudžiamųjų bylų kolegija) sprendimą (Nr. 13–85.937). Tame sprendime minėtas teismas, pirma, nustatė, kad tas pats elgesys reiškė, viena vertus, netyčinės žmogžudystės draudimo ir, kita vertus, darbuotojų saugos taisyklių pažeidimą. Antra, tas teismas nusprendė, kad „už tuos pažeidimus būtų galima skirti atskiras tokio paties pobūdžio sankcijas, jei bendra jų suma neviršija didžiausios teisės aktuose numatytos sankcijos“.

63      Reikėtų pabrėžti, kad mano pasiūlymas yra griežtai susijęs tik su Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, padarytu tuo pačiu elgesiu. Tai jokiu būdu nedaro poveikio Komisijos galimybei skirti daugiau nei vieną baudą tai pačiai įmonei, jei ji nustato kelis tos įmonės padarytus SESV 101 straipsnio pažeidimus. Iš tiesų, šiuo atveju aplinkybės yra tokios, kad tuo pačiu elgesiu pažeidžiamos kelios ES konkurencijos teisės nuostatos, būtent Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis. Todėl kyla klausimas, ar šiose nuostatose apibrėžiama ta pati nusikalstama veika, ar viena apima kitą – tokiu atveju tam pačiam elgesiui neturėtų būti taikomos abi šios nuostatos. Kita vertus, tais atvejais, kai Komisija tai pačiai įmonei taiko daugiau nei vieną baudą pagal SESV 101 straipsnį, taip yra dėl to, kad skirtingais veiksmais ta įmonė daugiau nei vieną kartą pažeidė ES konkurencijos teisės tą pačią nuostatą, t. y. SESV 101 straipsnyje nustatytą draudimą sudaryti susitarimus ir vykdyti suderintus veiksmus. Šiuo atveju kyla klausimas, ar iš tiesų yra daug SESV 101 straipsnio pažeidimų, o tokiu atveju gali būti skiriamos kelios baudos, ar neteisėti veiksmai yra vienas ir tas pats SESV 101 straipsnio pažeidimas – tokiu atveju gali būti skiriama tik viena bauda. Tai visiškai kitas klausimas nei tas, kuris mus domina.

64      Pagal tą nuostatą baudos negali viršyti 10 % atitinkamų įmonių bendros apyvartos.

65      Mano manymu, tai reikštų, kad tai, ar laikomasi proporcingumo principo (jei toks klausimas ateityje būtų iškeltas byloje), turėtų būti vertinama atsižvelgiant į bendrą baudų sumą, o ne į kiekvieną baudą atskirai.

66      Žr. ginčijamo sprendimo 5 išnašą.

67      Tokia situacija gali visų pirma susiklostyti, kai šalys mano, kad jų veikla pagal Reglamentą Nr. 139/2004 nėra koncentracija (pvz., dėl to, kad įgijo nekontrolinį akcijų paketą, kurį jos laiko nepakankamu, kad būtų galima kontroliuoti tikslą) arba kad koncentracija nevykdoma Europos Sąjungos mastu.

68      1997 m. birželio 30 d. Reglamentas, iš dalies keičiantis Reglamentą Nr. 4064/89 (OL L 180, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 164).

69      Žr. šios išvados 29 išnašoje minėtos Žaliosios knygos 182 punktą.

70      Žr. Levy, N. ir Cook, C., „European Merger Control Law: A Guide to the Merger Regulation, LexNexis, 2003, 17.03 dalis [3].

71      Komisija skyrė baudas už koncentracijos įgyvendinimą prieš tai, kai apie ją buvo pranešta ir ji pripažinta suderinama, penkis kartus: i) 1998 m. vasario 18 d. Komisijos sprendimas, kuriuo nustatomos baudos už nepranešimą apie koncentracija ir jos įgyvendinimą, pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla IV/M.920 – Samsung / AST); ii) 1999 m. vasario 10 d. Komisijos sprendimas, kuriuo nustatomos baudos už nepranešimą apie tris koncentracijas ir jų įgyvendinimą, pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla IV/M.969 – A.P.Møller); iii) 2009 m. birželio 10 d. Komisijos sprendimas, kuriuo skiriama bauda už koncentracijos įgyvendinimą pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį (byla COMP/M.4994 – Electrabel / Compagnie Nationale du Rhône); iv) 2018 m. balandžio 24 d. Komisijos sprendimas, kuriuo skiriama bauda už koncentracijos įgyvendinimą pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla M.7993 – Altice / PT Portugal) ir v) ginčijamas sprendimas. Keturi iš šių sprendimų grindžiami Reglamento Nr. 4064/89 ar Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies, siejamos su 7 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu, vienas – tik Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu (sprendimas byloje M.4994 – Electrabel / Compagnie Nationale du Rhône) ir nė vienas – vien tik Reglamento Nr. 4064/89 ar Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Norėčiau pabrėžti, kad 2019 m. birželio 27 d. buvo priimtas šeštasis sprendimas, kuriuo Komisija Canon skyrė 28 mln. EUR baudą už dalinį Toshiba Medical Systems Corporation įsigijimo įgyvendinimą. Atrodo, kad ši bauda buvo skirta už Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, atsižvelgiant į tai, jog Komisijos pranešime spaudai teigiama, kad „Canon pažeidė pranešimo įpareigojimą ir status quo įpareigojimą“ (žr. 2019 m. birželio 27 d. Komisijos pranešimą spaudai, IP/19/3429 – sprendimas dar nepaskelbtas).

72      Tokia situacija gali susidaryti visų pirma tais atvejais, kai šalys nežino, ką reiškia įgyvendinimas pagal Reglamentą Nr. 139/2004, arba kai jos klaidingai mano, kad taikoma išimtis pagal to reglamento 7 straipsnio 2 dalį.

73      2018 m. gegužės 31 d. Sprendimas Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371, 52 punktas).

74      Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamo sprendimo 363–371 punktuose nagrinėjamas klausimas, ar „apskritai“ (žr. 371 punktą) ir remiantis tarptautinių teismų jurisprudencija principai, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis, užkerta kelią tą pačią veiklą pripažinti atskirais pažeidimais. Tačiau kyla esminis klausimas, ar taikant Reglamentą Nr. 139/2004 principai, kuriais reglamentuojama pažeidimų sutaptis, užkerta kelią tą pačią veiklą pripažinti atskirais pažeidimais.

75      Turiu nurodyti, kad nors apeliaciniame skunde Teisingumo Teismui Marine Harvest tvirtino, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimui turi būti teikiama pirmenybė, palyginti su to reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu, per posėdį ji laikėsi priešingos pozicijos ir teigė, kad pastarojo pažeidimo taikymo sritis yra platesnė, todėl jis apima pirmąjį pažeidimą, tačiau ši pozicija nepagrįsta.

76      Šiuo klausimu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Bendrasis Teismas nėra įsitikinęs, jog tai, kad nėra visų pirma taikytinos nuostatos, išplaukia vien iš išvados, kad Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas nėra viršesnis už minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Iš tiesų, tokiu atveju Bendrajam Teismui nereikėtų taip pat remtis tuo, kad abiejų nuostatų pažeidimui taikoma ta pati viršutinė riba.

77      2009 m. sausio 20 d. Nutartis Sack / Komisija (C‑38/08 P, EU:C:2009:21, 21–24 punktai).

Full & Egal Universal Law Academy