Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
EVGENI TANCHEV IŠVADA,
pateikta 2019 m. liepos 4 d.(1)
Byla C‑56/18 P
Europos Komisija
prieš
Gmina Miasto Gdynia
ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo sp. z o.o.
„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – SESV 108 straipsnio 2 dalis – Investicinė pagalba – Veiklos pagalba – Oro uosto infrastruktūra – Sprendimas pripažinti pagalbą nesuderinama su vidaus rinka ir ją susigrąžinti – Bendrojo Teismo atliktas panaikinimas – Esminis procedūrinis reikalavimas – Suinteresuotųjų asmenų procesinės teisės“
1. Šiuo apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą byloje T‑263/15(2), kiek juo buvo panaikinti Komisijos sprendimo (ES) 2015/1586 2–5 straipsniai(3). Tame sprendime Komisija konstatavo, kad Lenkijos Gdynios ir Kosakovo savivaldybės skyrė bendrovei Port Lotniczy Gdynia-Kosakowo sp. z o.o. (toliau – PLGK) su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą siekiant padengti Lenkijos šiaurėje esančio Gdynės-Kosakovo karinio oro uosto pertvarkymo į civilinį oro uostą investicines sąnaudas (toliau – investicinė pagalba) ir būsimo oro uosto veiklos sąnaudas (toliau – veiklos pagalba). Komisija vertino, kaip buvo teikiamos lėšos, kurių bendra suma yra apie 207,48 mln. Lenkijos zlotų (PLN) (apie 48,7 mln. EUR). Ginčijamu sprendimu pakeistas ankstesnis toje pačioje byloje priimtas Komisijos sprendimas 2014/883/ES, kuris buvo atšauktas(4).
2. Šioje byloje Teisingumo Teismas visų pirma turi įvertinti, ar reikalavimas prašyti suinteresuotųjų asmenų išsakyti nuomonę per procedūrą dėl valstybės pagalbos po to, kai priimtas esminis teisinio pagrindo pakeitimas, yra esminis procedūrinis reikalavimas (jį pažeidus sprendimas būtų panaikintas nepriklausomai nuo poveikio, kurį toks pakeitimas gali turėti sprendimui), ar, kaip padarysiu išvadą, toks reikalavimas taikomas tik tada, kai tas esminis pakeitimas gali turėti poveikį sprendimui.
I. Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
3. Palyginti sudėtingos ginčo aplinkybės išsamiai aprašytos skundžiamo sprendimo 1–25 punktuose. Dėl šio apeliacinio skundo apsiribosiu toliau pateikta santrauka.
4. 2012 m. rugsėjo 7 d. Lenkija teisinio saugumo sumetimais pranešė Komisijai apie planus finansuoti minėtą projektą. Vėliau Lenkija patvirtino, kad iš tikrųjų finansavimas, apie kurį buvo pranešta, jau neatšaukiamai suteiktas.
5. Komisija, aptarusi klausimą su Lenkija, 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį pradėjo formalią tyrimo procedūrą ir paprašė suinteresuotuosius asmenis pateikti pastabas (2013 m. liepos 2 d. Sprendimas C(2013) 4045 final dėl priemonės SA.35388 (2013/C) (ex 2013/NN ir ex 2012/N) – Lenkija – Gdynės-Kosakovo oro uosto steigimas (OL C 243, 2013, p. 25) (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Negavusi jokių Lenkijos ar suinteresuotųjų asmenų pastabų, 2014 m. vasario 11 d. Komisija priėmė Sprendimą 2014/883, kuriame konstatuota, kad valstybės pagalba (ir investicinė, ir veiklos pagalba) yra nesuderinama su vidaus rinka. Komisija tą pagalbą vertino pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies a punkte numatytą išimtį ir 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (OL C 54, 2006, p. 13; toliau – regioninės pagalbos teikimo gairės).
6. Kosakovo ir Gdynės savivaldybės bei PLGK apskundė Sprendimą 2014/883 Bendrajam Teismui (bylos T‑215/14 ir T‑217/14). Lenkija įstojo į abi bylas. O 2014 m. gegužės 7 d. Gdansko-Polnoco apygardos teismas priėmė sprendimą, jame paskelbė apie PLGK bankrotą ir nurodė ją likviduoti. Nagrinėjant tą bylą Bendrajame Teisme, 2015 m. vasario 26 d. Komisija atšaukė Sprendimą 2014/883, o vietoje jo priėmė ginčijamą sprendimą. Taip nutiko dėl to, kad sprendime pradėti procedūrą buvo padaryta išvada, jog investicija į gaisrinės, muitinės, oro uosto apsaugos, policijos ir pasienio apsaugos pastatus ir įrangą nėra valstybės pagalba, o Komisija teigė, kad neturėtų kilti klausimų dėl šios galutiniame sprendime dėl priemonės padarytos išvados.
7. Laikotarpiu tarp Sprendimo 2014/883 ir ginčijamo sprendimo priėmimo, 2014 m. balandžio 4 d. įsigaliojo 2014 m. kovo 31 d. Komisijos komunikatas „Valstybės pagalbos oro uostams ir oro transporto bendrovėms gairės“ (OL C 99, 2014, p. 3; toliau – 2014 m. gairės), jis pakeitė 2005 m. Aviacijos gaires dėl investicinės pagalbos oro uostams (toliau – 2005 m. gairės)(5). Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad atsižvelgiant į 2014 m. gairių 172 punktą šių gairių principai nėra taikomi iki 2014 m. balandžio 4 d. suteiktai investicinei pagalbai, tačiau iš karto taikomi veiklos pagalbai.
8. Ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad Sprendimo 2014/883 227 konstatuojamojoje dalyje pateiktą veiklos pagalbos vertinimą grindė išvada, jog „veiklos pagalbos teikimas siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomas investicinis projektas, kuriam teikiama nesuderinama investicinė pagalba, yra savaime nesuderinamas su vidaus rinka“. Be nesuderinamos investicinės pagalbos Gdynės oro uosto nebūtų, nes jis visiškai finansuojamas iš tos pagalbos, o veiklos pagalbos nebūtų galima suteikti nesamo oro uosto infrastruktūrai. Ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad ta pagal 2005 m. gaires padaryta išvada galioja ir pagal 2014 m. gaires, o jos pakanka nuspręsti, kad oro uosto veiklos vykdytojui suteikta veiklos pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka. Ginčijamo sprendimo 246 ir 247 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi 2014 m. gairėse (113 punkte) nustatyta pirmąja suderinamumo sąlyga bei Sprendimu 2014/883 ir paaiškino, kad, jei pagalba nėra suderinama su 2005 m. gairėmis, ji nebūtų suderinama ir su 2014 m. gairėmis. Galiausiai ginčijamo sprendimo 248 ir 249 konstatuojamosiose dalyse Komisija išsamumo sumetimais analizavo, ar veiklos pagalba yra suderinama su Regioninės pagalbos teikimo gairėmis.
II. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
9. 2015 m. gegužės 15 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu Gdynė ir PLGK (šiame apeliaciniame skunde toliau kartu – kitos apeliacinio proceso šalys) pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo. Lenkija įstojo į bylą palaikyti šį ieškinį. Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pritarė Gdynės ir PLGK ieškinio šeštojo pagrindo trečiajam kaltinimui, kuriame jos kaltino Komisiją, kad ši pažeidė jų, kaip suinteresuotųjų asmenų, procesines teises (t. y. atėmė iš jų galimybę pateikti pastabas dėl naujųjų 2014 m. gairių taikymo).
III. Apeliacinis skundas
A. Dėl apeliacinio skundo pirmojo ir antrojo pagrindų
1. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis (suinteresuotųjų šalių teisės pateikti pastabas neteisingas teisinis kvalifikavimas)
a) Trumpa šalių argumentų santrauka
10. Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime jos padaryta išvada, jog veiklos pagalba nesuderinama su vidaus rinka, buvo pagrįsta dviem vienas su kitu nesusijusiais motyvais. Pagrindinis motyvas – kad pati investicinė pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, o tai, kad neįvykdyta pirmoji 2014 m. gairėse nustatyta sąlyga (kad veiklos pagalba būtų prisidedama prie aiškiai apibrėžto bendro intereso tikslo), buvo tik antrasis papildomas motyvas. Tačiau Bendrojo Teismo motyvai buvo grindžiami prielaida, kad veiklos pagalbos nesuderinamumas su vidaus rinka kyla tik dėl 2014 m. gairių taikymo.
11. Pagal pirmojo pagrindo pirmą dalį Bendrasis Teismas, teisiškai kvalifikuodamas SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą „suinteresuotųjų asmenų teisę pateikti pastabas“, padarė klaidą ir nesilaikė 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ferriere Nord / Komisija (C‑49/05 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2008:259, 78–84 punktai; toliau – Sprendimas Ferriere Nord).
12. Komisija tvirtina, kad Lenkija dėl ginčijamo sprendimo nepareiškė ieškinio, grindžiamo jos teisių į gynybą ar teisės į rungimosi principu grindžiamą procedūrą pažeidimu, todėl jai neleidžiama remtis su tuo susijusiu pagrindu.
13. Be to, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotųjų asmenų teisės pateikti pastabas pažeidimas nėra esminis procedūrinis reikalavimas, Bendrasis Teismas ieškinio šeštojo pagrindo trečiąjį kaltinimą turėjo pripažinti nepriimtinu, o šis pagrindas neturėjo būti nagrinėjamas ex officio.
14. Kitos apeliacinio proceso šalys nurodo, kad pagal Komisijos požiūrį sumenkinama suinteresuotųjų asmenų teisės būti išklausytoms prieš priimant sprendimą svarba. Jos teigia, kad 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendime Komisija / Freistaat Sachsen (C‑334/07 P, EU:C:2008:709; 56 punktas; toliau – Sprendimas Freistaat Sachsen) aiškiai nurodyta, kad, jei teisinis pagrindas pakeičiamas prieš priimant sprendimą, Komisija turi paprašyti suinteresuotųjų asmenų pateikti savo pastabas dėl tos pagalbos suderinamumo. Kitos apeliacinio proceso šalys tvirtina, kad bylos Ferriere Nord ir šios bylos faktinės ir teisinės aplinkybės labai skiriasi. Byloje Ferriere Nord sprendimas pradėti procedūrą ir galutinis sprendimas buvo tokie patys. Be to, toje byloje vienas po kito nustatyti teisiniai pagrindai buvo iš esmės vienodi, todėl Teisingumo Teismas galėjo konstatuoti, kad Komisija nebuvo įpareigota kviesti šalių pateikti pastabas.
15. Galiausiai šioje byloje dėl didelių teisinių pagrindų skirtumų ir Komisijos pareigos pakankamai apibrėžti savo vertinimo kriterijus Bendrasis Teismas Komisijai taikomą pareigą leisti suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabas vertino kaip esminį procedūrinį reikalavimą. Priešingai, nei teigia Komisija, pareigą kviesti šalis pateikti pastabas dėl teisinio pagrindo pakeitimų lemia ne galimų pateikti pastabų poveikis galutiniam sprendimui, o esminis to pakeitimo pobūdis.
16. Lenkijos vyriausybė mano, kad suinteresuotųjų asmenų teisę pateikti pastabas formalaus tyrimo metu reikia nagrinėti bendriau, kaip Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtinto gero teisingumo vykdymo principo esminį elementą. Per procedūrą Komisija privalo laikytis Chartijos, kurioje Komisijai šiuo aspektu nustatytos griežtesnės pareigos, nei buvo iki įsigaliojant Chartijai. Lenkijos vyriausybė mano, kad Sprendime Freistaat Sachsen (55 punktas) Teisingumo Teismas konstatavo, kad Komisijos pareiga leisti suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabas yra esminis procedūrinis reikalavimas. Be to, to sprendimo 56 punkte Teisingumo Teismas numatė šio principo išimtį tuo atveju, jei teisinio pagrindo pakeitimas prieš priimant sprendimą yra neesminis. Šią išimtį reikia aiškinti siaurai ir šioje byloje atmesti, nes 2014 m. gairėmis padarytas esminis teisinio pagrindo pakeitimas. Galiausiai dėl Komisijos veiksmų buvo pažeistos Lenkijos, kaip valstybės narės, kuriai skirtas ginčijamas sprendimas, teisė į gynybą.
b) Vertinimas
17. Teisingumo Teismas klausimą dėl suinteresuotųjų asmenų teisės pateikti pastabas pirmą kartą išnagrinėjo Sprendimo Ferriere Nord 83 punkte ir konstatavo, kad „Komisija nesirėmė vertinimo principais ir kriterijais pagal naują pagrindą, dėl kurių jos analizė būtų kitokia, o šiomis konkrečiomis aplinkybėmis dar kartą konsultuotis su suinteresuotaisiais asmenimis nereikėjo, nes dėl to ginčijamas sprendimas nebūtų keičiamas“. Pažymiu, kad Teisingumo Teismas aiškiai nurodė galimą teisinio pagrindo pakeitimo poveikį sprendimui.
18. Paskui Teisingumo Teismas poziciją šiuo klausimu išsakė Sprendimo Freistaat Sachsen 55 ir 56 punktuose. Tame sprendime Teisingumo Teismas aiškiai nenurodė galimo teisinio pagrindo pakeitimo poveikio sprendimui, tačiau konstatavo, kad „Komisija, nusprendusi pradėti formalaus tyrimo procedūrą dėl pagalbos projekto, turi suinteresuotosioms šalims, tarp kurių yra viena ar kelios susijusios įmonės, sudaryti sąlygas pateikti pastabas“. Ši taisyklė yra esminis reikalavimas. Todėl jei teisinė tvarka, pagal kurią valstybė narė pateikė pranešimą apie planuojamą pagalbą, pasikeičia prieš Komisijai priimant sprendimą, pastaroji, priimdama sprendimą pagal naująsias taisykles, o tai daryti ji privalo, turi paprašyti suinteresuotųjų šalių išdėstyti savo nuomonę dėl tos pagalbos suderinamumo su naujosiomis taisyklėmis. Tokia nuostata nebūtų taikoma, jei pagal naująją teisinę tvarką nebūtų esminių pakeitimų anksčiau galiojusios teisinės tvarkos atžvilgiu“ (išskirta sakinio dalis: tame sprendime Teisingumo Teismas cituoja Sprendimo Ferriere Nord 68–71 punktus).
19. Pažymiu, kad Sprendime Freistaat Sachsen, ir konkrečiai 56 punkte, buvo nagrinėjamas kitoks teisinis klausimas, nei tas, kuris nagrinėjamas Sprendime Ferriere Nord. Pirmoji byla susijusi su klausimu, ar Komisija pažeidė netaikymo atgaline data principą, kai priimdama sprendimą toje byloje taikė Reglamentą Nr. 70/2001. Tuo metu tas reglamentas buvo naujas, o jame valstybės pagalbos mažoms ir vidutinėms įmonėms kategorijos buvo apibrėžtos kaip suderinamos su vidaus rinka ir apie šią pagalbą nebuvo būtina informuoti Komisijos, kaip nustatyta SESV 108 straipsnio 3 dalyje. Tas reglamentas įsigaliojo po to, kai apie pagalbos priemonę jau buvo pranešta Komisijai. Komisija paprašė suinteresuotųjų asmenų pateikti pastabas dėl to reglamento taikymo, todėl Sprendimo Freistaat Sachsen 56 punktą reikėtų vertinti šiuo požiūriu.
20. Mano nuomone, ši byla panaši į bylą Ferriere Nord, kurioje Komisija su suinteresuotaisiais asmenimis nesikonsultavo dėl gairėse, kurios įsigaliojo iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nustatytų suderinamumo sąlygų. Būtent šiomis faktinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nepripažino, kad toks konsultavimasis yra esminis procedūrinis reikalavimas.
21. Nepaisant Sprendimo Ferriere Nord, skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pažymėjo, kad tai, jog su suinteresuotaisiais asmenimis nebuvo konsultuotasi dėl naujųjų 2014 m. gairių, yra esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimas, dėl kuriuo turi būti panaikinta priemonė, nesant reikalo nagrinėti, ar procedūros rezultatas būtų buvęs kitoks, jei nebūtų padaryta procedūrinio reikalavimo pažeidimo (81 ir 83 punktai).
22. Kaip minėta šios išvados 2 punkte, šioje byloje padariau išvadą, kad reikalavimas konsultuotis su suinteresuotaisiais asmenimis per procedūrą taikomas tik tada, jei esminis teisinio pagrindo pakeitimas gali turėti poveikio galutiniam sprendimui.
23. Iš tiesų manau, kad pozicija, pagal kurią tokio poveikio būtų visiškai nepaisoma, nebūtų suderinama su Teisingumo Teismo jurisprudencija. Teisingumo Teismas siekia toliau užtikrinti reikalavimų, kurie laikomi esminiu procedūriniu reikalavimu, svarbą ir dėl tos priežasties išskirtinumą. Generalinė advokatė E. Sharpston išvados byloje Ispanija / Komisija, C‑114/17 P, EU:C:2018:309, 95 punkte pažymėjo, kad „Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad esminio procedūrinio reikalavimo nesilaikymas reiškia, kad aktas, kuriame šio reikalavimo nesilaikyta, turi būti panaikintas. Šiomis aplinkybėmis esminiai yra tik tie procedūriniai reikalavimai, kurie neatsiejami nuo aktą priėmusios institucijos valios suformavimo ir išraiškos. Jų laikomasi dėl bendrojo intereso. Šie reikalavimai yra tokie svarbūs, kad dėl bet kokio pažeidimo paskesnis aktas turi būti panaikintas, neatsižvelgiant į tai, ar procedūros baigtis galėjo būti kitokia, jei šių reikalavimų būtų buvę laikomasi“(6).
24. Be to, pirma, svarbu pažymėti, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgia į tai, kad bylose dėl valstybės pagalbos suinteresuotieji asmenys neturi teisių į gynybą ar teisės tiesiogiai dalyvauti rungimosi principu grindžiamuose ginčuose su Komisija, o jų funkcija yra tik pateikti visą Komisijai reikalingą informaciją(7).
25. Administracinė procedūra dėl valstybės pagalbos pradedama tik prieš valstybę narę, atsakingą už pagalbos skyrimą. Komisijos galutinis sprendimas taip pat skiriamas valstybei narei, todėl valstybių narių privilegijuotas statusas bendraujant su Komisija(8) ir ypač dėl jų teisės į teisingą gynybą(9) yra pateisinamas.
26. Tai skiriasi nuo ribotų procesinių teisių, kurias suinteresuotieji asmenys turi bylose dėl valstybės pagalbos: vienintelis konsultacijų su šiais asmenimis tikslas yra gauti iš jų visą reikalingą informaciją, kad Komisija savo būsimus veiksmus galėtų pagrįsti reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis(10). Todėl esminė suinteresuotųjų asmenų funkcija yra teikti informaciją Komisijai (11). Iš tikrųjų net Lenkijos vyriausybė savo pastabose pripažįsta, kad suinteresuotųjų asmenų teisė pateikti pastabas „nėra identiška“ atitinkamai valstybei narei suteiktoms teisėms į gynybą.
27. Taigi suinteresuotieji asmenys per procedūrą neatlieka ypatingo vaidmens ir akivaizdžiai negali naudotis tokiomis plačiomis teisėmis kaip atsakovė valstybė narė(12) – teisė būti išklausytam per procedūrą yra asmenims, prieš kuriuos buvo pradėta procedūra, suteikta teisė(13). Visų pirma suinteresuotieji asmenys negali reikalauti teisės tiesiogiai dalyvauti diskusijose su Komisija taip, kaip tai gali daryti valstybė narė(14). Jie turi tik teisę dalyvauti administracinėje procedūroje tiek, kiek reikalinga atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes(15).
28. Vadinasi, kaip teisingai konstatavo Bendrasis Teismas, ES teismai negali remtis bendraisiais teisės principais, pavyzdžiui, teise į teisingą bylos nagrinėjimą, teise būti išklausytam, teise į tinkamą administravimą ar teise į vienodą požiūrį ir išplėsti Sutartimi ir antrinės teisės aktais suinteresuotiesiems asmenims suteikiamų procesinių teisių valstybės pagalbos peržiūros procedūrų metu(16). Todėl SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra yra rungimosi procedūra tik atitinkamai valstybei narei, tačiau ne suinteresuotiesiems asmenims(17).
29. Antra, reikia pažymėti, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nekonstatavo, kad Komisija turėjo pradėti naują formalią procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Komisijai tik priekaištaujama, kad neleidusi suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabų dėl 2014 m. gairių ji pažeidė esminį procedūrinį reikalavimą.
30. Sutinku su Komisija, kad iš Sprendimo Freistaat Sachsen 55 ir 56 punktų matyti, kad, kiek tai susiję su suinteresuotaisiais asmenimis per procedūras dėl valstybės pagalbos, reikia atskirti, pirma, iš SESV 108 straipsnio 2 dalies kylantį „esminį procedūrinį reikalavimą“ ir, antra, kitas procesines teises (kurios nėra neatsiejamos nuo Komisijos valios išraiškos pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį priimtame sprendime)(18). Tokios teisės apima suinteresuotųjų asmenų teisę pateikti pastabas dėl nuostatų, kurias Komisija ketina taikyti, siekdama įvertinti atitinkamą priemonę. Būtent ši teisė buvo nagrinėjama Sprendime Ferriere Nord, o šiame sprendime Teisingumo Teismas jos nepripažino „esminiu procedūriniu reikalavimu“ (kaip atsiliepimo į apeliacinį skundą 13 punkte pripažįsta net Lenkijos vyriausybė).
31. Iš tiesų Komisijos pareiga leisti suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabas pradėjus formalų tyrimą yra laikoma esminiu procedūriniu reikalavimu (Sprendimo Freistaat Sachsen 55 ir 56 punktas). Šioje byloje Komisija įvykdė šią pareigą, paskelbdama sprendimą pradėti procedūrą. Kadangi Komisija nesirėmė naujomis faktinėmis aplinkybėmis, ji nebuvo įpareigota iš naujo pradėti oficialaus tyrimo ir suinteresuotuosius asmenis pakartotinai pakviesti pateikti pastabas. Teisingumo Teismas konstatavo, kad, jei teisinio pagrindo pakeitimas padaromas vykstant procedūrai ir yra iš esmės identiškas, o dėl šio pakeitimo Komisijos pasiūlyta pradinė analizė neturėtų keistis, iš naujo konsultuotis su suinteresuotaisiais asmenimis nebūtina (Sprendimo Ferriere Nord 79–83 punktai) – o kaip paaiškinsiu toliau, situacija šioje byloje yra tokia pati.
32. Jei, esant situacijai, kai teisinis pagrindas pakeičiamas vykstant procedūrai (kaip buvo šioje byloje), konsultavimasis su suinteresuotaisiais asmenimis galėtų būti laikomas esminiu procedūriniu reikalavimu, Teisingumo Teismas byloje Ferriere Nord nebūtų analizavęs naujųjų teisinių nuostatų poveikio Komisijos išvadoms. Be to, tokia išvada reikštų, kad suinteresuotiesiems asmenims suteikiama teisė į gynybą, o tai prieštarautų pirma nurodytai jurisprudencijai. Tačiau net darant tokią prielaidą iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad dėl teisės į gynybą, kuri yra teisė, svarbesnė už teisę pateikti pastabas, pažeidimo ginčijamas sprendimas panaikinamas tik tada, jei nustatoma, kad nepadarius to pažeidimo procedūros rezultatas galėjo būti kitoks(19).
33. Iš tiesų, jei tokia pareiga, kokia nagrinėjama šioje byloje, būtų laikoma esminiu procedūriniu reikalavimu, o tai reiškia, kad sprendimas, kuriuo tokia pareiga pažeidžiama, būtų automatiškai panaikinamas, susiklostytų situacija, kai suinteresuotųjų asmenų teisės būtų apsaugotos geriau nei tos pačios pačių procedūros šalių teisės (iš tiesų, kad sprendimas būtų panaikintas, teisių į gynybą pažeidimas iš esmės turi turėti neigiamą poveikį sprendimo adresatui).
34. Taip yra a fortiori, nes tai prieštarautų jurisprudencijai dėl valstybių narių teisės į gynybą (kuri yra svarbesnė teisė už teisę pateikti pastabas): pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nusprendė, kad sprendimo, priimto panaikinus ankstesnį sprendimą dėl valstybės pagalbos suderinamumo, panaikinimas nepagrįstas, net jeigu naujame sprendime atsižvelgiama į sąlygą, dėl kurios nebuvo konsultuotasi su valstybe nare(20). Taip pat Teisingumo Teismas konstatavo, kad sprendimas neturėtų būti panaikintas nepaisant to, kad jame atsižvelgta į suinteresuotųjų asmenų pateiktas pastabas, kurios nebuvo pateiktos atitinkamai valstybei narei, kad ši pateiktų komentarų(21). Šiose bylose Teisingumo Teismas akivaizdžiai vertino, ar, jei Komisija nebūtų taikiusi sąlygų, kurios nebuvo pateiktos valstybei narei pažeidžiant jos teises į gynybą, ginčijamas sprendimas galėjo būti kitoks.
35. Galima pridurti, kad, jei Teisingumo Teismas neatsižvelgtų į naujų gairių priėmimo poveikio sprendimui analizę, galėtų atsitikti taip, kad nebūtų atsižvelgiama į tokias situacijas, kaip nagrinėjama šioje byloje, kai, nepaisant to, kad teisinis pagrindas iš tikrųjų pasikeitė, nagrinėjama pagalba buvo veiklos pagalba, o jos nesuderinamumas buvo grindžiamas ne tokios rūšies pagalbai taikomu teisiniu pagrindu, bet pagrindinės pagalbos, skirtos oro uosto projektui (investicinės pagalbos) nesuderinamumu.
36. Teikiant aptariamą kapitalą turėjo būti padengtos ir investicinės išlaidos (t. y. oro uosto pertvarkymo išlaidos: investicinė pagalba), ir veiklos išlaidos, susijusios su pertvarkyto oro uosto veikimu pradiniu veiklos etapu (veiklos pagalba).
37. Bendrojo Teismo nustatytas procedūros trūkumas susijęs tik su veiklos pagalba.
38. Čia remiuosi pačiu ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamosios dalies tekstu (žr. šios išvados 8 punktą). Toje konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada aiškiai yra savarankiška ir niekaip nepriklauso nuo Komisijos gairių. Ji galioja ir pagal 2014 m. gaires, ir pagal 2015 m. gaires arba atitinkamai pagal Regioninės pagalbos teikimo gaires.
39. Iš tiesų skundžiamo sprendimo 85 punkte Bendrasis Teismas įžvelgė aiškų investicinės pagalbos ir veiklos pagalbos ryšį.
40. Vis dėlto tada Bendrasis Teismas konstatavo, kad dėl teisinio pagrindo, kuriuo buvo grindžiamas šis ryšys, buvo tam tikrų netikslumų.
41. Bendrojo Teismo nuomone, tų netikslumų atsirado dėl ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamojoje dalyje nurodyto teisinio pagrindo ir Sprendimo 2014/883 227 ir 228 konstatuojamosiose dalyse nurodyto teisinio pagrindo skirtumo, taip pat dėl to, kaip buvo surašytas pastarasis sprendimas.
42. Nors šiame apeliaciniame skunde neneigiama, kad tas skirtumas yra, sutinku su Komisija, kad tas teisinių pagrindų skirtumas šioje byloje galiausiai nesvarbus, nes sprendimas pripažinti veiklos pagalbą nesuderinama su vidaus rinka grindžiamas (visų pirma) bendrosios logikos principu pagal SESV 107 straipsnį, kuris taikomas bet kuriuo atveju.
43. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi Sprendimo 2014/883 227 konstatuojamąja dalimi ir pakartojo jame padarytą išvadą, kad „veiklos pagalbos teikimas siekiant užtikrinti, kad būtų vykdomas investicinis projektas, kuriam teikiama nesuderinama investicinė pagalba, yra savaime nesuderinamas su vidaus rinka“ (išskirta mano). Kitame 244 konstatuojamosios dalies sakinyje Komisija taip pagrindė tą išvadą: „be nesuderinamos investicinės pagalbos Gdynės oro uosto nebūtų, nes jis visiškai finansuojamas iš tos pagalbos, o veiklos pagalbos nebūtų galima suteikti nesamo oro uosto infrastruktūrai“.
44. Pernelyg formalus Bendrojo Teismo požiūris skundžiamame sprendime buvo sukritikuotas teisės doktrinoje(22): „nepaisant [įvairių gairių skirtumų], Bendrasis Teismas neatsižvelgė į svarbų aspektą. Komisija nustatė, kad pagalba Gdynės oro uostui nesuderinama su vidaus rinka, nes ja buvo finansuota identiška, taigi, nereikalinga infrastruktūra. Netoli esantis Gdansko oro uostas veikė ne visu pajėgumu, todėl nebuvo jokio reikalo statyti kitą oro uostą. Bendrasis Teismas nevertino, ar regioninės pagalbos teikimo gairių ir aviacijos gairių formuluočių skirtumai būtų turėję kokios nors reikšmės Komisijos išvadai, kad infrastruktūra nebuvo skirta teisėtam viešosios tvarkos tikslui. Lenkija neteigė, kad turi teisę švaistyti savo pinigus. Kas vyks toliau? Komisija greičiausiai iš naujo pradės formalią tyrimo procedūrą, išspręs problemą dėl vertinimo teisinio pagrindo, atsižvelgs į kitus Teisingumo Teismo iškeltus klausimus, pvz., skirtingą veiklos ir investicinės pagalbos analizę, ir iš naujo priims neigiamą sprendimą. Sunku tikėtis, kad Komisija pripažintų, jog pagalba nereikalingai infrastruktūrai yra suderinama su vidaus rinka“.
45. Reikėtų pridurti, kad akivaizdu, jog Komisija ginčijamame sprendime tik „papildomai“ pažymėjo, kad veiklos pagalba taip pat nesuderinama pagal 2014 m. gaires.
46. Norėčiau teigti, kad gaila, jog Komisija nurodė tą papildomą argumentą, kurį Bendrasis Teismas sukoncentravo ir išaiškino (neteisingai) taip, kad dėl jo turi būti panaikintas ginčijamas sprendimas.
47. Manau, kad ginčijamame sprendime Komisija veiklos pagalbos nesuderinamumą su vidaus rinka turėjo pagrįsti tik šio sprendimo 244 ir 245 konstatuojamosiose dalyse nurodytais motyvais (žr. šios išvados 8 punktą).
48. Tiesa, kad dėl to kyla klausimas, kodėl Komisija tiesiog neištaisė ankstesnio sprendimo, o priėmė naują (o tai reiškia naują procedūrą). Tačiau, kaip Komisija paaiškino per posėdį, šioje byloje tokios galimybės nebuvo, nes dėl teikiamų lėšų sumažinimo turėjo būti iš naujo pritaikytas privataus investuotojo kriterijus (siekiant nustatyti, ar buvo ekonominis pranašumas).
49. Dėl to taip pat kyla klausimas: kuriame administracinės procedūros etape iš tikrųjų kyla esminis procedūrinis reikalavimas? Komisija per posėdį teigė, kad taip atsitinka esant situacijai, kai jai kyla abejonių dėl pagalbos priemonės suderinamumo su vidaus rinka. Nuo tada Komisija yra įpareigota Oficialiajame leidinyje paskelbti sprendimą, kuriuo pradedamas oficialus tyrimas. Todėl esminis procedūrinis reikalavimas yra tai, kad dėl tokio paskelbimo visi suinteresuotieji asmenys (konkurentai, pagalbos gavėjai ir kt.) ir visos valstybės narės turėtų galimybę pateikti pastabas dėl Komisijos tiriamos priemonės.
50. Taigi, jei vykstant procedūrai Komisijoje pakeičiamas teisinis pagrindas, o tas pakeitimas yra esminis ir gali turėti įtakos priemonės suderinamumo su vidaus rinka vertinimo rezultatui, Komisija valstybę narę gali pakviesti pateikti pastabas. Tačiau pateikti pastabas gali tik valstybė narė (o ne suinteresuotieji asmenys) ir, svarbiausia, tokia situacija nelaikoma esminiu procedūriniu reikalavimu.
51. Vis dėlto kitos apeliacinio proceso šalys iš esmės teigia, kad Komisijos palaikoma pozicija prieštarauja Chartijai ir tam, kad Sąjunga yra bendruomenė, kurioje vadovaujamasi teisės viršenybės principu, taip pat ji kelia pavojų suinteresuotųjų asmenų (PLGK, kaip pagalbos gavėjos) ir Lenkijos teisei pateikti pastabas. Be to, jos nurodo, kad pagal Chartiją Komisija įpareigota atsižvelgti į suinteresuotųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant sprendimą dėl valstybės pagalbos.
52. Pakanka pažymėti, kad įsigaliojus Chartijai pagal SESV 108 straipsnio 2 ir 3 dalis suteiktų teisių pobūdis nepasikeitė. Be to, valstybės pagalbos kontrolė nėra prieš pagalbos gavėją pradedama administracinė procedūra, o Chartija nesiekiama pakeisti SESV nustatytos valstybės pagalbos peržiūros ar suteikti tretiesiems asmenims teisę tikrinti, kuri nėra suteikta pagal SESV 108 straipsnį(23).
53. Galiausiai kitos apeliacinio proceso šalys teigia, kad Komisijos administravimo praktika šioje byloje prieštarauja kitose bylose taikytai praktikai: jos nurodo, kad Komisija taikė SESV 108 straipsnio 2 dalį ir paskelbė kvietimą pateikti pastabas dėl 2014 m. gairių. Tas kvietimas buvo skirtas valstybėms narėms ir oro uostams, kurie gavo pagalbą dėl Komisijos pradėto oficialaus tyrimo (OL C 113, 2014, p. 30). Konsultacijos vyko priėmus Sprendimą 2014/883, tačiau anksčiau, nei buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Kitos apeliacinio proceso šalys mano, kad tai, jog nei Lenkijos vyriausybė, nei jos negalėjo pateikti tokių pastabų, reiškia, kad jos buvo diskriminuojamos.
54. Nemanau, kad šis argumentas paneigia pirma pateiktą mano vertinimą. Toks kvietimas yra įprasta procedūra panašiose situacijose ir reiškia, kad Komisija laikosi gero administravimo principo. Bet kuriuo atveju tokio kvietimo negalima lyginti su nagrinėjamu atveju, o jis nelaikomas nei sprendimu, kuriuo pradedamas naujas formalus tyrimas, nei tokio sprendimo priedu.
55. Dėl nurodytų motyvų reikėtų pritarti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmai daliai.
2. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis ir apeliacinio skundo antrasis pagrindas (neteisingas Sprendimo „Ferriere“ Nord jurisprudencijos bei Komisijos sprendimo aiškinimas ir taikymas)
a) Trumpa šalių argumentų santrauka
56. Pagal apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį, net jei reikėtų daryti prielaidą (kaip tai darė Bendrasis Teismas), kad veiklos pagalbos nesuderinamumas su vidaus rinka buvo grindžiamas tik 2014 m. gairėmis (vis dėlto tai nebuvo tas atvejis), šiuo klausimu Bendrasis Teismas neteisingai aiškino ir taikė Sprendimą Ferriere Nord, nes gairių nuostatos, taikytos vertinant veiklos pagalbą, buvo iš esmės identiškos toms, kurios buvo taikytos pagal 2005 m. gaires priimtame Sprendime 2014/883, todėl pastabos dėl 2014 m. gairių šiuo aspektu negalėjo turėti įtakos sprendimo rezoliucinei daliai.
57. Pirma, Komisija teigia, kad tas pagrindas bet kuriuo atveju buvo nereikšmingas, nes ginčijamas sprendimas grindžiamas minėtais dviem vienas su kitu nesusijusiais motyvais. Antra, Komisija mano, kad net jeigu ginčijamame sprendime remiamasi tik 2014 m. gairėmis, Bendrasis Teismas, remdamasis Sprendimu Ferriere Nord, turėjo atsižvelgti į tai, kad šioje byloje nagrinėjamos 2014 m. gairių nuostatos iš esmės identiškos 2005 m. gairių nuostatoms. Trečia, pirmoji oro uostams suteiktos veiklos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka sąlyga, nustatyta 2014 m. gairių 113 punkte, iš esmės identiška 2005 m. gairėse nustatytai sąlygai. Galiausiai kitos apeliacinio proceso šalys pareiškime pirmosios instancijos teismui tik ginčijo 2014 m. gairių taikymą, tačiau nenurodė, kaip turėtų būti taikomos jose nustatytos sąlygos.
58. Kitos apeliacinio proceso šalys nurodo, kad jų ieškinio pagrindas buvo priimtinas Bendrajame Teisme neatsižvelgus į galimybę, kad Bendrasis Teismas jį iškels savo iniciatyva, nes šiuo pagrindu tiesiog buvo išplėstas pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime nurodytas argumentas. Be to, kitos apeliacinio proceso šalys teigia, kad Komisijos taikytos gairės yra iš esmės skirtingos dėl: a) to, kad pirmosios gairės yra susijusios su regionine pagalba, o antrosios – su pagalba sektoriams; ir b) dėl įvairių pirmiau nurodytų veiksnių. Galiausiai Bendrasis Teismas neprivalėjo analizuoti, ar teisinio pagrindo pakeitimas turėjo reikšmingą poveikį ginčijamo sprendimo rezultatui.
59. Lenkijos vyriausybė nurodo, kad skundžiamame sprendime teisingai nurodyti 2014 m. gairėse nustatyti pakeitimai, palyginti su 2005 m. gairėmis. Antra, Lenkijos vyriausybė nurodo, kad gairių teisinio pagrindo pakeitimas turi didelę įtaką. Iš tiesų atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 3 dalies a punkto formuluotę, palyginti su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto formuluote, pastarojoje nuostatoje buvo numatyta nauja sąlyga. Todėl pagal 2014 m. gaires (priimtas pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą) Komisija turėtų atsižvelgti į galimą konkurencijos iškraipymą dėl pagalbos teikimo, o tokios sąlygos 2005 m. gairėse (priimtose pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies a punktą) nebuvo.
60. Kaip apeliacinio skundo antrąjį pagrindą Komisija nurodo, kad skundžiamo sprendimo 89 punkte Bendrojo Teismo pateikta išvada dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo grindžiama tuo, kad ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamojoje dalyje nurodytas pagrindas, kad veiklos pagalba nesuderinama su vidaus rinka, buvo neteisingai išaiškintas, nes, kaip teigiama toje dalyje, tas pagrindas buvo pagrįstas 2014 m. gairėmis ir Sprendimu 2014/883. Ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamojoje dalyje pateiktas neteisingas aiškinimas lėmė neteisingą minėto sprendimo 245 konstatuojamosios dalies aiškinimą.
61. Ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamojoje dalyje vartojama formuluotė „galioja pagal [2014 m. gaires]“ nereiškia, kad atitinkama išvada kyla iš tų gairių. Tai reiškia, kad ši išvada negali būti pakeista dėl 2014 m. gairių reikalavimų taikymo. Iš ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamosios dalies matyti, kad veiklos pagalbos nesuderinamumas su vidaus rinka dėl investicinės pagalbos nesuderinamumo nepriklauso nuo 2014 m. gairių. Su Sprendimu 2014/883 susijęs menkas „netikslumas“, kurį skundžiamo sprendimo 85 punkte nurodo Bendrasis Teismas, negali sukelti abejonių dėl pirma nurodytos ginčijamame sprendime padarytos išvados teisingumo.
62. Komisija teigia, jog skundžiamo sprendimo 86 punkte padaręs išvadą, kad per formalią administracinę procedūrą suinteresuotiesiems asmenims turėjo būti sudaryta galimybė pateikti pastabas dėl veiklos pagalbos suderinamumo, Bendrasis Teismas peržengė jam pateikto nagrinėti ieškinio ribas. Taip yra todėl, kad, kaip tame pačiame punkte pripažino pats Bendrasis Teismas, veiklos pagalbos nesuderinamumo pagrindimas neišplaukia iš 2014 m. gairių. Iš tiesų tokią išvadą galima daryti tik remiantis SESV 107 straipsnio 1 dalimi, o sprendimą, kad ši išvada galėjo būti padaryta atsižvelgiant į pirmąsias arba antrąsias gaires, kaip skundžiamo sprendimo 87 punkte konstatavo Bendrasis Teismas, lemia vertinimo klaida.
63. Pirma, kitos apeliacinio proceso šalys nurodo, kad nurodydama apeliacinio skundo antrąjį pagrindą Komisija remiasi skundžiamo sprendimo 84–87 punktais, tačiau Bendrasis Teismas šiuos argumentus nurodė tik subsidiariai, todėl šis pagrindas nereikšmingas. Antra, kitos apeliacinio proceso šalys nurodo, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepriimtinas, nes susijęs su fakto klausimu. Trečia, kitos apeliacinio proceso šalys teigia, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas dėl to, kad nebuvo konsultuojamasi su suinteresuotaisiais asmenimis, o ne remiantis pagrindu, kuriuo pagrįstas nesuderinamumas.
64. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo Lenkijos vyriausybė priekaištauja Komisijai, kad ši darė prielaidas dėl pastabų, kurias vyriausybė ir suinteresuotieji asmenys būtų pateikę, jeigu jiems tokia galimybė būtų suteikta, turinio ir apimties. Be to, ginčijamo sprendimo 245 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodė 2014 m. gairių 113 punkte nustatytus principus, o 246 konstatuojamojoje dalyje pritaikė tame gairių punkte nustatytą pirmąją sąlygą.
b) Vertinimas
65. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmai daliai buvo pritarta, nes pareiga konsultuotis su šalimis, jeigu per procedūrą reikšmingai pakeičiamas teisinis pagrindas, nelaikoma esminiu procedūriniu reikalavimu, apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalimi ir apeliacinio skundo antruoju pagrindu Komisija prašo Teisingumo Teismo įvertinti, ar šioje byloje ji iš tikrųjų privalėjo laikytis pareigos konsultuotis su suinteresuotaisiais asmenimis.
66. Kitos apeliacinio proceso šalys kelia klausimą dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo priimtinumo (žr. šios nuomonės 63 ir paskesnius punktus). Tačiau šių argumentų negalima pripažinti pagrįstais, nes Komisija turi teisę ginčyti skundžiamo sprendimo 81–88 punktus. Taip yra dėl to, kad juose Bendrasis Teismas atsakė į Komisijos argumentus, susijusius su Sprendimu Ferriere Nord, o savo motyvus Bendrasis Teismas grindė, be kita ko, ta jurisprudencija. Todėl manau, kad šioje byloje Bendrojo Teismo pateiktas ginčijamo sprendimo (ir Sprendimo 2014/883) išaiškinimas yra aspektas, dėl kurio Teisingumo Teismas gali vykdyti kontrolę.
67. Remiantis Bendrojo Teismo argumentais, teisė pateikti naujas pastabas atsiranda iš karto po to, kai per vykstančią procedūrą pradedamos taikyti naujos gairės. Tačiau sutinku su Komisija, kad pagal Sprendimą Ferriere Nord Bendrasis Teismas, siekdamas konstatuoti, kad Komisija pažeidė pareigą leisti suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabas, kaip nustatyta SESV 108 straipsnio 2 dalyje, turėtų nustatyti, kad sprendimas, kuriuo pripažinta, jog veiklos pagalba nesuderinama su vidaus rinka, buvo grindžiamas tik 2014 m. gairėmis ir kad jomis iš esmės keičiamos 2005 m. gairės (t. y. Bendrasis Teismas turėtų analizuoti, ar naujų gairių taikymas galėjo turėti konkrečių pasekmių ginčijamo sprendimo motyvavimui).
68. Vis dėlto Bendrasis Teismas to nepadarė. Užuot siekdamas atmesti Komisijos argumentus, Bendrasis Teismas tiesiog abstrakčiai palygino 2014 m. gairių ir 2005 m. gairių nuostatas ir teisinį pagrindą (žr. skundžiamo sprendimo 73–77 punktus). Bendrasis Teismas taip pat nenustatė, kad pirmoji sąlyga, susijusi su bendru interesu (nagrinėjama ginčijamo sprendimo 246 konstatuojamojoje dalyje), iš esmės skiriasi nuo 2005 m. gairėse nustatytų sąlygų. Skundžiamo sprendimo 76 ir 84 punktuose Bendrasis Teismas, konstatuodamas, kad pagal šiuos du režimus numatytos sąlygos sutampa, rėmėsi tik jų teisiniu pagrindu.
69. Teisingumo Teismas Sprendime Ferriere Nord savo analizės neapribojo abstrakčiu 1994 m. sistemos ir naujosios 2001 m. sistemos palyginimu, kaip būtų galima pagalvoti skaitant Sprendimo Freistaat Sachsen 56 punktą. Vietoj to Teisingumo Teismas rėmėsi naująja 2001 m. sistema, kuri buvo taikoma aptariamame sprendime, o tada tyrė, ar joje yra esminių pakeitimų, palyginti su 1994 m. sistema. Todėl Teisingumo Teismo analizė buvo susijusi su naujomis nuostatomis pagal 2001 m. sistemą, kurias Komisija taikė tuo konkrečiu atveju (žr. Sprendimo Ferriere Nord 78, 82 ir 83 punktus). Tai reiškia, kad Bendrasis Teismas dėl pirma nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos padarė teisės klaidą.
70. Be to, reikia atsižvelgti į šios bylos ypatumą, dėl kurio ji skiriasi nuo bylų Freistaat Sachsen ir Ferriere Nord, būtent į tai, kad Sprendimas 2014/883 buvo pakeistas ginčijamu sprendimu. Todėl Bendrasis Teismas pagrindinį dėmesį turėjo skirti ne tik taikomų šių dviejų gairių nuostatų palyginimui (kaip buvo Sprendimo Ferriere Nord atveju), bet ir dviejų Komisijos sprendimų turinio palyginimui dėl PLGK suteiktos veiklos pagalbos.
71. Iš ginčijamo sprendimo (244 ir 245 konstatuojamųjų dalių) matyti, kad galimos kitų apeliacinio proceso šalių pastabos negalėjo turėti įtakos procedūros rezultatui, taip pat negalėjo turėti poveikio ginčijamam sprendimui, visų pirma veiklos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka vertinimui. Taip yra todėl, kad veiklos pagalba buvo nesuderinama dėl investicinės pagalbos, skirtos siekiant pertvarkyti Gdynės–Kosakovo oro uostą ir pradėti jo veiklą (taip pat žr. ginčijamo sprendimo 246 punktą).
72. Sutinku su Komisija, kad, kaip matyti iš Sprendimo Ferriere Nord, siekiant ištirti suinteresuotųjų asmenų teisės pateikti pastabas dėl naujų gairių pažeidimo įtaką, reikia atsižvelgti į priimto sprendimo turinį (objektyvus kriterijus), o ne tik į išvadą, kurią Komisija galėjo padaryti remdamasi naujomis gairėmis (subjektyvus kriterijus), kaip teigia Lenkijos vyriausybė ir Bendrasis Teismas (skundžiamo sprendimo 83 punktas).
73. Be to, net jei analizė būtų grindžiama tokiomis pastabomis (quod non), iš kitų apeliacinio proceso šalių pateiktų rašytinių pastabų matyti, kad jų pastabos dėl 2014 m. gairių negalėjo turėti įtakos procedūros dėl veiklos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka rezultatui.
74. Kaip minėta, dėl Bendrojo Teismo pateikto neteisingo veiklos pagalbos nesuderinamumo pagrindimo aiškinimo iš ginčijamo sprendimo 244 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, kad pagrindinė to nesuderinamumo priežastis buvo tai, kad pati investicinė pagalba buvo pripažinta nesuderinama.
75. Vis dėlto, kaip pats Bendrasis Teismas pažymi skundžiamo sprendimo 86 punkte, išvada dėl veiklos pagalbos nesuderinamumo, grindžiama investicinės pagalbos nesuderinamumu, kyla ne dėl regioninės pagalbos teikimo gairėse ar 2014 m. gairėse aiškiai nustatytos sąlygos. Be to, kadangi 2014 m. gairės investicinei pagalbai, dėl kurios nesuderinamumo ginčo nėra, netaikomos, taikant 2014 m. gaires veiklos pagalbai ginčijamo sprendimo rezultatas tiesiog nebūtų galėjęs pasikeisti.
76. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmojo pagrindo antrai daliai ir antrajam pagrindui taip pat reikia pritarti. Todėl skundžiamą sprendimą reikia panaikinti, o pirmosios instancijos teismui pateikto ieškinio šeštojo pagrindo trečią reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą ir, bet kuriuo atveju, nereikšmingą. Todėl bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad šis išnagrinėtų kitus penkis ieškinio pagrindus.
B. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas (skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkto neproporcingumas)
77. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas atmestų pirmesnius apeliacinio skundo pagrindus, Komisija alternatyviai nurodo, kad sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas, kuriuo buvo visiškai panaikinti ginčijamo sprendimo 2–5 straipsniai, yra neproporcingas, o Bendrasis Teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijamas sprendimas nėra dalomas. Kitos apeliacinio proceso šalys ir Lenkijos vyriausybė iš esmės teigia, kad apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą reikėtų atmesti kaip nepagrįstą.
78. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo pirmajam ir antrajam pagrindams reikėtų pritarti, o apeliacinio skundo trečiasis pagrindas pateiktas subsidiariai, manau, kad Teisingumo Teismui jo nagrinėti nereikia.
IV. Išvada
79. Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui:
i) panaikinti 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia‑Kosakowo / Komisija, T‑263/15;
ii) atmesti pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio šeštojo pagrindo trečiąjį reikalavimą kaip nepagrįstą ir bet kuriuo atveju nereikšmingą;
iii) grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis išnagrinėtų kitus penkis ieškinio pagrindus;
iv) atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
1 Originalo kalba: anglų.
2 2017 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Gmina Miasto Gdynia and Port Lotniczy Gdynia-Kosakowo / Komisija, EU:T:2017:820 (skundžiamas sprendimas).
3 2015 m. vasario 26 d. Sprendimas dėl priemonės SA.35388 (13/C) (ex 13/NN ir ex 12/N) – Lenkija – Gdynės–Kosakovo oro uosto steigimas (pranešta Dokumentu Nr. C(2015) 1281) (OL L 250, 2015, p. 165; toliau – ginčijamas sprendimas).
4 2014 m. vasario 11 d. Sprendimas dėl priemonės SA.35388 (13/C) (ex 13/NN ir ex 12/N) – Lenkija – Gdynės–Kosakovo oro uosto steigimas (pranešta Dokumentu Nr. C(2014) 759) (OL L 357, 2014, p. 51; toliau – atšauktas sprendimas).
5 Komisijos komunikatas „Bendrijos gairės dėl oro uostų finansavimo ir valstybės pagalbos oro transporto bendrovių veiklai iš regioninių oro uostų pradėti“ (OL C 312, 2005, p. 1).
6 Išskirta mano. Teisingumo Teismas tą apeliacinio skundo pagrindą atmetė kaip nepriimtiną ir nepriėmė sprendimo dėl esmės. Išvadoje nurodytas 1987 m. spalio 20 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, 128/86, EU:C:1987:447, 25 punktas, generalinio advokato N. Fennelly išvados byloje Komisija / ICI, C‑286/95 P ir C‑287/95 P, EU:C:1999:578, 22–26 punktai ir 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Komisija / ICI, C‑286/95 P, EU:C:2000:188, 42 ir 52 punktai.
7 Žr. 1973 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, 70/72, EU:C:1973:87, 19 punktą; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink's France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 59 punktą; 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, 80–83 punktus.
8 Žr., be kita ko, 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, T‑198/01 (Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo), EU:T:2004:222, 61 punktą.
9 2014 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Ferriere Nord / Komisija, T‑176/01, EU:T:2004:336, 74 punktas.
10 Žr., be kita ko, 1973 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, 70/72, EU:C:1973:87, 19 punktą ir 2004 m. sausio 14 d. Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, T‑109/01, EU:T:2004:4, 41 punktą. Šiuo klausimu taip pat žr. L. Ortiz Blanco (red.), EC Competition Procedure, 2-asis leidimas, 2006, Oxford, p. 840 ir jame nurodytą jurisprudenciją.
11 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, 81 ir 82 punktai; 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Gibraltaro vyriausybė ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 180 ir 181 punktai. Taip pat žr. 1996 m. spalio 22 d. Sprendimo Skibsværftsforeningen ir kt. / Komisija, T‑266/94 (neapskųstas apeliacine tvarka), EU:T:1996:153, 256 punktą; 2004 m. liepos 4 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, T‑198/01 (Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo), EU:T:2004:222, 192 punktą; ir 2015 m. liepos 2 d. Sprendimo Prancūzija ir Orange / Komisija, T‑425/04 RENV ir T 444/04 RENV, EU:T:2015:450, 161 punktą (apeliacinis skundas atmestas).
12 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, 83 punktas.
13 Žr., be kita ko, 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Ferriere Nord / Komisija, T-176/01, EU:T:2004:336, 74 punktą.
14 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, 82 punktas ir 2011 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P , EU:C:2011:732, 181 punktas. Taip pat žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, T‑198/01 (Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo), EU:T:2004:222, 61 bei 192 punktus ir 2012 m. lapkričio 6 d. Nutarties Castelnou Energia / Komisija, T‑57/11 (neapskųsta apeliacine tvarka), nepaskelbta Rink., EU:T:2012:580, 115 punktą.
15 Žr., be kita ko, 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57 (neapskųstas apeliacine tvarka),125 punktą.
16 Žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, T‑198/01 (Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo), EU:T:2004:222, 194 punktą.
17 Žr., be kita ko, 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale and Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57 (neapskųstas apeliacine tvarka), 168 punktą, 2004 m. sausio 14 d. Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, T‑109/01, EU:T:2004:4, 43 punktą ir 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau / Komisija, T‑198/01 (Teisingumo Teismas atmetė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo), EU:T:2004:222, 61 punktą.
18 Taip pat plg. skirtumą, kurį nustatė generalinė advokatė E. Sharpston išvados byloje Ispanija / Komisija, C‑114/17 P, EU:C:2018:309, 95 ir 96 punktuose.
19 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑288/96, EU:C:2000:537, 101 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
20 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑415/96, ES:C:1998:533, 40 ir 41 punktai.
21 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑288/96, EU:C:2000:537, 101–104 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija. Taip pat žr. Bendrojo Teismo jurisprudenciją: 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Tisza Erőmű / Komisija, T‑468/08 (neapskųstas apeliacine tvarka), nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:235, 217 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.
22 P. Nicolaides, The Legal Basis of the (In)compatibility of Aid Must be Clear, paskelbta autoritetingame Lexxion tinklaraštyje „State Aid H“, .
23 Žr. 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Netherlands Maritime Technology Association / Komisija, T‑140/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1029, 60 punktą ir 2017 m. liepos 6 d. Sprendimo SNCM / Komisija, T‑1/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:470, 85 ir 86 punktus.
Full & Egal Universal Law Academy