EUR-Lex -  62018CC0103 - LT

Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2019 m. spalio 17 d.(1)

Sujungtos bylos C‑103/18 ir C‑429/18

Domingo Sánchez Ruiz

prieš

Comunidad de Madrid (Servicio Madrileño de Salud) (C‑103/18)

ir

Berta Fernández Álvarez,

BMM,

TGV,

Natalia Fernández Olmos,

Maria Claudia Téllez Barragán

prieš

Consejería de Sanidad de la Comunidad de Madrid (C‑429/18)

(Juzgado Contencioso-Administrativo de Madrid (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – 5 punktas – Visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys – Piktnaudžiavimas – Nuolatinio ir ilgalaikio poreikio sąvoka – Baudimo su piktnaudžiavimą terminuotomis sutartimis priemonės – Darbo santykių perkvalifikavimas į neterminuotus statutinius darbo santykius – Nacionalinio teismo kompetencija“

I.      Įvadas

1.        Abi sujungtos bylos pagrįstos Juzgado Contencioso-Administrativo de Madrid n° 8 / n° 14 (Madrido administraciniai teismai Nr. 8 ir Nr. 14, Ispanija) prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuris savo ruožtu siejamas su Juzgado de lo Contencioso-Administrativo de Madrid n° 4 (Madrido administracinis teismas Nr. 4, Ispanija) prašymu byloje C‑16/15(2).

2.        Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai abiejuose prašymuose aiškiai kritikuoja Comunidad de Madrid (Madrido autonominis regionas) akivaizdžiai paplitusią ir seniai taikomą praktiką visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje sudaryti terminuotas darbo sutartis siekiant patenkinti žmogiškųjų išteklių poreikius. Šie teismai Teisingumo Teismui pateikė iš viso 16 prejudicinių klausimų, kuriais siekia išsiaiškinti savo kompetenciją taikant sankcijas už galimą piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis pagal 1999 m. kovo 18 d. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas)(3) 5 punktą.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

3.        Šios bylos teisinį pagrindą sudaro Direktyva 1999/70. Šia direktyva, remiantis jos 1 straipsniu, įgyvendinamas Bendrasis susitarimas dėl terminuotų darbo sutarčių (toliau – Bendrasis susitarimas), sudarytas 1999 m. kovo 18 d. tarp bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų (ETUC, UNICE ir CEEP) ir pateikiamas šios direktyvos priede.

4.        Bendrojo susitarimo 1 punkte numatyta:

„Šio bendrojo susitarimo tikslas yra:

a)      pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą;

b)      sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“

5.        Bendrojo susitarimo 5 punkte („Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“) numatyta:

„1.      Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:

a)      objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą;

b)      maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę;

c)      tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.

2.      Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai:

a)      laikomi „sudaromais ar nustatomais paeiliui“;

b)      laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais.“

B.      Ispanijos teisė

6.        Pagal 2003 m. gruodžio 16 d. Ley 55/2003 del Estatuto Marco del personal estatutario de los servicios de salud(4) (Įstatymas Nr. 55/2003 dėl bendrojo sveikatos priežiūros tarnybų statutinių darbuotojų statuto; toliau – Bendrasis statutas) 9 straipsnį visuomenės sveikatos priežiūros pasaugų teikėjams leidžiama paskirti pagal terminuotas sutartis dirbančius statutinius darbuotojus kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, konjunktūrinio arba išimtinio pobūdžio programas.

7.        Atitinkamas paskyrimas gali būti terminuoto, pagalbinio arba pakaitinio pobūdžio. Skirtingos sąlygos skiriant statutinius darbuotojus terminuotam darbui pagal šiuos tris tipus yra reglamentuojamos Bendrojo statuto 9 straipsnio 2–4 dalyse remiantis šiais kriterijais:

„2.      Paskyrimo terminuotam laikui tvarka taikoma siekiant laikinai priimti į sveikatos priežiūros centruose ar tarnybose esančią laisvą darbo vietą, kai reikia atlikti atitinkamas funkcijas.

Terminuotam laikui įdarbintas statutinis darbuotojas atleidžiamas iš pareigų, kai pagal įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytą procedūrą į atitinkamą darbo vietą paskiriamas nuolatinis darbuotojas arba kai tokia darbo vieta panaikinama.

3.      Pagalbinio darbuotojo paskyrimas galimas tokiais atvejais:

a)      turi būti užtikrintas laikinojo, konjunktūrinio ar išimtinio pobūdžio paslaugų teikimas;

b)      būtina užtikrinti sveikatos priežiūros centrų nuolatinę ir tęstinę veiklą;

c)      turi būti užtikrintas papildomų paslaugų teikimas dėl įprasto darbo laiko sutrumpinimo.

Pagalbinis statutinis darbuotojas atleidžiamas iš pareigų, kai įvykdomos jo paskyrimo akte numatytos sąlygos ar baigiasi šiame akte aiškiai nustatytas paskyrimo terminas arba kai panaikinamos funkcijos, kurios buvo tokio paskyrimo pagrindas.

Jeigu per dvejų metų laikotarpį asmuo daugiau kaip du kartus paskiriamas eiti tas pačias pareigas ir eina jas iš viso 12 mėnesių ar ilgiau, reikia išnagrinėti tokio paskyrimo priežastis, kad prireikus būtų galima nustatyti, ar atitinkamame centro skyriuje turi būti įsteigtas nuolatinis etatas.

4.      Pakaitinis darbuotojas paskiriamas, kai būtina užtikrinti nuolatinių arba laikinųjų darbuotojų pareigų atlikimą per atostogas, poilsio dienas ir dėl kitokio laikinojo pobūdžio nebuvimo, kai turi būti išsaugoma darbo vieta.

Pakaitinio statutinio darbuotojo paskyrimas baigiasi, kai asmuo, kuris buvo pakeistas, sugrįžta į darbą arba kai toks asmuo praranda teisę grįžti į tą pačią darbo vietą ar eiti tas pačias pareigas.“

8.        Ley del Estatuto Básico del Empleado Público (Įstatymas dėl viešosios tarnybos pagrindų statuto), kurio nauja redakcija buvo patvirtinta Real Decreto Legislativo 5/2015, de 30 de octubre(5) (2015 m. spalio 30 d. Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 5/2015, toliau – Pagrindų statutas), 10 straipsnyje dėl vadinamųjų laikinųjų pareigūnų įdarbinimo nuolatiniu etatu numatyta:

„1.      Laikinieji tarnautojai yra asmenys, kurie dėl aiškiai pagrįstų būtinų ir skubių motyvų skiriami į šias pareigas vykdyti karjeros tarnautojų funkcijoms vienu iš šių atvejų:

a) yra laisvų darbo vietų, kurių negali užimti karjeros tarnautojai, <...>“

Laisvos darbo vietos, kurios užpildomos pagal šią nuostatą, pagal Pagrindų statuto 10 straipsnio 4 dalį paprastai įtraukiamos į darbo pasiūlymus paskyrimo metais arba kitais metais. Viešai siūlant laisvas darbo vietas organizuojamas atrankos konkursas, jei darbuotojų trūkumo negalima pašalinti kitomis panašiomis priemonėmis. Tokiu atveju Pagrindų statuto 70 straipsnio 1 dalyje numatytas nepratęsiamas trejų metų laikotarpis, per kurį, jei reikia, skelbiamas atrankos konkursas.

9.        Ketvirtojoje Pagrindų statuto pereinamojo laikotarpio nuostatoje numatytas atviras atrankos konkursas nuolatiniams darbuotojams, skirtas darbo vietoms, kurias buvo užėmę laikinieji tarnautojai arba kiti sutartininkai, užimti. Tokiu atveju galima atsižvelgti, be kitų nuopelnų, į darbo stažą ir patirtį atitinkamoje darbo vietoje.

III. Pagrindinių bylų faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

A.      Byla C‑103/18

10.      1999 m. lapkričio 2 d. Sánchez Ruiz buvo laikinai įdarbintas (kaip pereinamuoju laikotarpiu dirbantis laikinasis statutinis valstybės tarnautojas) Servicio Madrileño de la Salud der Comunidad de Madrid (Madrido sveikatos priežiūros tarnyba) informatiku, priskiriamu prie techninių administracijos darbuotojų kategorijos.

11.      Dėl įstatymo reformos ši darbuotojų kategorija buvo panaikinta, todėl jo darbo santykiai 2011 m. gruodžio 28 d. buvo nutraukti ir tą pačią dieną atnaujinti paskyrus jį laikinuoju tarnautoju toje pačioje darbo vietoje. Šiuo nauju paskyrimu Sánchez Ruiz buvo priskirtas prie naujos kategorijos „statutiniai darbuotojai informacinių ir ryšių technologijų srityje“.

12.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, Sánchez Ruiz nedalyvavo 2015 m. gegužės 27 d. atrankos konkurse (konkursas, remiantis kvalifikacijomis ir egzaminais) savo kategorijos srityje nuolatinio darbuotojo statusui įgyti (nuo 1999 m. vieninteliame jo specialybės atrankos konkurse, kuris yra atviras visiems) ir neginčijo šio konkurso rezultatų.

13.      Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo momentu Sánchez Ruiz vis dar dirbo remiantis pirma minėtu pagrindu. Jis niekada neginčijo savo darbo santykių nutraukimo ir naujo paskyrimo 2011 m. gruodžio 28 d.

14.      2016 m. gruodžio 21 d. jis Comunidad de Madrid paprašė pripažinti, kad yra nuolat įdarbintas kaip statutinis tarnautojas pagal neterminuotą darbo sutartį arba kaip jam prilyginamas tarnautojas. Nuolatinis darbas šiuo atveju suprantamas kaip priskyrimas prie (neterminuotai ir nuolat įdarbintų) sveikatos priežiūros tarnybų statutinių darbuotojų. Nuo jų atskirtini neterminuotai, tačiau ne nuolat įdarbinti tarnautojai, kuriems nesuteikiama teisės pratęsti darbo santykius, kai jų užimamas nuolatinis etatas panaikinamas arba jį užima nuolatinis darbuotojas(6). Viceconsejero de Sanidad atmetė šį prašymą, todėl Sánchez Ruiz pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

15.      Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Contensioso-Administrativo n° 8 de Madrid (Ispanija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar tokia situacija, kaip aprašoma šiuo atveju (kai viešojo sektoriaus darbdavys nesilaiko teisės aktuose numatytų apribojimų laiko atžvilgiu ir leidžia paeiliui sudaryti kelias laikinojo įdarbinimo sutartis arba išlaiko paskyrimo laikinumą, vietoj pagalbinių pareigų paskirdamas į laikinąsias ar į pakaitines), gali būti suprantama kaip piktnaudžiavimas pratęsiant paskyrimą į darbo vietą, todėl laikytina situacija, kuri apibūdinta prie Direktyvos 1999/70/EB pridėto Bendrojo susitarimo 5 punkte?

2. Ar prie Direktyvos 1999/70[/EB] pridėto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis nuostatos atsižvelgiant į veiksmingumo principą turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinius procedūrinius reikalavimus, pagal kuriuos laikinasis darbuotojas turi imtis aktyvių veiksmų ir ginčyti ar skųsti visus atnaujinamus paskyrimus ar pasibaigusius darbo santykius, nes tik taip jis gali pasinaudoti Sąjungos direktyvos suteikiama apsauga ir reikalauti, kad būtų užtikrintos Europos Sąjungos teisės sistemoje jam įtvirtintos teisės?

3.      Atsižvelgiant į tai, kad viešajame sektoriuje ir teikiant svarbiausias paslaugas poreikis užpildyti laisvas darbo vietas, pakeisti sergančius, atostogaujančius darbuotojus iš esmės yra „nuolatinis“, ir būtina apibrėžti „objektyvios priežasties“ sąvoką, kuria būtų pateisinamas laikinas įdarbinimas:

a)      ar Direktyvai 1999/70/EB (5 punkto 1 dalies a punktas) prieštarauja ir laikytina, kad nėra objektyvios priežasties, kai su laikinuoju darbuotoju be pertrūkių paeiliui sudaromos laikinosios sutartys, jis dirba kasdien arba beveik kasdien ištisus metus, nuolat paskiriamas arba įdarbinamas, ir tai stabiliai tęsiasi daugelį metų, ir vis galioja jo įdarbinimo pagrindai?

b)      Ar tai turėtų būti suprantama kaip nuolatinis, o ne laikinas poreikis, todėl į jį neatsižvelgiama kaip į „objektyvią priežastį“, įtrauktą į 5 punkto 1 [dalies] a [punktą], vadovaujantis aprašytomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad esama daugybė paskyrimų ir įdarbinimų, besitęsiančių daugelį metų, ir tuo, kad yra struktūrinis trūkumas, kurį atsispindi nagrinėjamo sektoriaus laikinųjų pareigų procentinė dalis, [ir (arba)] kad į šiuos poreikius paprastai visą laiką reaguojama paskiriant laikinuosius darbuotojus, ir tai iš esmės tampa esminiu viešųjų paslaugų teikimo veiksniu?

c)      Ar reikia suprasti, kad iš esmės siekiant nustatyti, kokia yra leistina didžiausia laikinojo įdarbinimo trukmė, būtina atsižvelgti tik į teisės aktų nuostatų formuluotę, pagal kurią leidžiama įdarbinti šiuos laikinuosius darbuotojus kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, konjunktūrinio arba išimtinio pobūdžio programas, trumpai tariant, kad egzistuotų objektyvi priežastis, jų įdarbinimas turi atitikti šias išimtines aplinkybes, ir kai jų nebeatitinka, įdarbinimas nebėra pavienis, laikinas ar susijęs su ypatingomis aplinkybėmis ir laikytinas piktnaudžiavimu?

4.      Ar Bendrąjį susitarimą, pridėtą prie Direktyvos 1999/70/EB, atitinka tai, kad objektyvia priežastimi laikytinas laikinų statutinių informatikų įdarbinimas ir jų sutarčių pratęsimas paeiliui, kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, konjunktūrinio arba išimtinio pobūdžio programas, kai šie viešojo sektoriaus darbuotojai pastoviai ir nuolat atlieka įprastas nuolatinių statutinių darbuotojų funkcijas, o darbdavio administracija nenustato didžiausių šio įdarbinimo trukmės ribų ir nevykdo teisės aktuose nustatytų įpareigojimų įdarbinti į šias darbo vietas nuolatinius darbuotojus, taip pat nenustato jokios lygiavertės priemonės siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant laikinojo įdarbinimo sutartis ir to išvengti vėliau, sudarydama laikinojo darbo sutartis su statutiniais informatikais laikotarpiui, kuris šiuo atveju – 17 metų nepertraukiamos tarnybos?

5. Ar Direktyvos 1999/70[/EB] priede esančio Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis nuostatos ir jų aiškinimas, kurį pateikia Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, yra suderinami su Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija, pagal kurią objektyvi įdarbinimo priežastis nustatoma atsižvelgiant į įdarbinimo pagrindą ir laikotarpį, nepaisant kitų veiksnių, arba laikoma, kad laikinųjų darbuotojų negalima lyginti su nuolatiniais tarnautojais, atsižvelgiant į tai, kad jiems taikoma skirtinga teisinė tvarka, įdarbinimo sistema, ar į nuolatinių darbuotojų tarnybos pastovumą ir laikinųjų darbuotojų tarnybos laikinumą?

6. Ar nacionaliniam teismui pripažinus piktnaudžiavimą vieną po kitos sudarant darbo sutartis su laikinuoju statutiniu valstybės tarnautoju Servicio Madrileño de la Salud der Comunidad de Madrid (Madrido sveikatos priežiūros tarnyba), kuri turi reaguoti į nuolatinius ir struktūrinius nuolatinių statutinių darbuotojų teikiamų paslaugų poreikius, nes vidaus teisės sistemoje nėra jokios veiksmingos priemonės, pagal kurą būtų baudžiama dėl tokio piktnaudžiavimo ir būtų pašalinamos Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmės, Direktyvos 1999/70/EB priede esančio Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis reikalavimą, kad nacionalinis teismas imtųsi veiksmingų atgrasymo priemonių, užtikrinančių Bendrojo susitarimo veiksmingumą, todėl baustų už tokį piktnaudžiavimą ir pašalintų šių Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmes, netaikydamas tam trukdančių vidaus teisės nuostatų?

Jeigu atsakymas būtų teigiamas ir, kaip nustato Teisingumo Teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo 41 punkte (bylos C‑184/15 ir C‑197/15):

Ar Direktyvoje 1999/70/EB nustatytus tikslus kaip priemonė užkirsti kelią piktnaudžiavimui pratęsiant laikinus darbo santykius ir už jį bausti bei pašalinti Europos Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes atitiktų laikinų, pagalbinių, pakaitinių darbo santykių pakeitimas į įstatyme nustatytus ilgalaikius darbo santykius, įdarbinant neterminuotam laikotarpiui arba nuolatinį valstybės tarnautoją, kurio darbas būtų toks pat stabilus kaip panašių nuolatinių statutinių darbuotojų?

7.      Ar piktnaudžiavimo vieną po kitos sudarant terminuotas darbo sutartis atveju, pakeitus įstatymo numatytus laikino darbo santykius neterminuotais arba pastoviais darbo santykiais, galima preziumuoti, kad Direktyvos 1999/70/EB ir jos Bendrojo susitarimo tikslai pasiekiami tik jeigu nuo piktnaudžiavimo nukentėjęs laikinasis statutinis darbuotojas naudojasi tokiomis pačiomis ir lygiomis darbo sąlygomis kaip nuolatiniai darbuotojai (socialinės apsaugos, pareigų paaukštinimo, įdarbinimo į laisvas darbo vietas, profesinio mokymo, papildomų atostogų, administracinio statuso nustatymo, atostogų dėl ligos ir nebuvimo dėl kitų pateisinamų priežasčių, teisės į pensiją ir darbo santykių nutraukimo, taip pat dalyvaujant konkursuose laisvoms darbo vietoms užimti ir siekiant pareigų paaukštinimo), atsižvelgiant į pastovumo ir darbo vietos stabilumo principus, naudojantis visomis teisėmis ir pareigomis vienodomis sąlygomis su nuolatiniais darbuotojais informatikais?

8.      Ar pagal Sąjungos teisės nuostatas šiomis aprašytomis aplinkybėmis reikalaujama peržiūrėti galutinius teismo sprendimus arba administracinius aktus, kai įvykdomos keturios sąlygos, kurių reikalaujama 2004 m. sausio 13 d. Sprendime Kühne & Heitz NV (byla C‑453/00): 1) Ispanijos nacionalinėje teisėje valstybės institucijos ir teismai turi galimybę peržiūrėti sprendimą, tačiau su nustatytais apribojimais, todėl labai sunku ar net neįmanoma to įvykdyti; 2) ginčytini nuosprendžiai tapo galutiniai dėl nacionalinio teismo sprendimo, kuris sprendžia paskutinėje (vienintelėje) instancijoje; 3) šio sprendimo pagrindas yra Sąjungos teisės aiškinimas, neatitinkantis Teisingumo Teismo praktikos, ir buvo patvirtintas prieš tai nepateikus Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą; ir [4]) suinteresuotoji šalis kreipėsi į administracinę instituciją iš karto, kai tik sužinojo apie minėtą jurisprudenciją?

9.      Ar nacionaliniai teismai, šiuo atveju Europos teismai, kurie privalo užtikrinti Europos Sąjungos teisės veikimą valstybėse narėse, ir bausti pažeidimo atveju, gali ir privalo reikalauti, kad valstybių narių administracinės institucijos savo atitinkamos kompetencijos srityje imtųsi reikiamų priemonių tam, kad būtų panaikintos vidaus teisės nuostatos, nesuderinamos su Sąjungos teise, su Direktyva 1999/70/EB ir ypač su Bendruoju susitarimu?“

B.      Byla C‑429/18

16.      Pareiškėjai pagrindinėje byloje C‑429/18 yra pagal terminuotą darbo sutartį įdarbinti laikinieji statutiniai valstybės tarnautojai ir dirba odontologais įvairiuose Comunidad de Madrid sveikatos priežiūros centruose kaip Madrido sveikatos priežiūros tarnybos (SERMAS) tarnautojai.

17.      Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, pareiškėjai jau daug metų(7) pagal terminuotą darbo sutartį įdarbinti statutiniais laikinaisiais, pagalbiniais ar pakaitiniais darbuotojais iš dalies toje pačioje darbo vietoje, tačiau remiantis skirtingu teisiniu pagrindu. Pastaruoju metu visi pareiškėjai buvo įdarbinti pagal terminuotą darbo sutartį laikinaisiais statutiniais valstybės tarnautojais.

18.      Visu šiuo laikotarpiu pareiškėjai nuolat ir be pertraukos atlikdavo tokias pačias funkcijas kaip ir nuolatiniai statutiniai darbuotojai. Dėl įvairių paeiliui sudaromų ir (arba) nutraukiamų darbo sutarčių prieštaravimų nebuvo pareikšta.

19.      2016 m. liepos 22 d. atitinkami asmenys Comunidad de Madrid paprašė pripažinti, kad jie yra nuolat įdarbinti pagal neterminuotas darbo sutartis kaip statutiniai tarnautojai arba jiems prilyginami tarnautojai. Prašymas buvo atmestas.

20.      Taigi pareiškėjai pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiančiame teisme; jame jie reikalauja taikyti Direktyvą 1999/70 kartu su Bendruoju susitarimu ir pripažinti, kad šiai direktyvai prieštarauja visa esama diskriminacija, palyginti su nuolatiniais statutiniais darbuotojais, panaikinti šią diskriminaciją ir jiems suteikti nuolatinio valstybės tarnautojo statusą arba, jeigu tai nebūtų padaryta, suteikti statusą, prilyginamą nuolatinio statutinio darbuotojo statusui.

21.      Grįsdami ieškinį jie iš esmės nurodo, kad jų darbo vietos nebuvo įtrauktos į viešąjį darbo pasiūlymą, pateiktą paskyrimo metais arba kitais metais, siekiant į jas priimti nuolatinius odontologijos specializacijos gydytojus, ir per nepratęsiamą trejų metų laikotarpį nebuvo pateikta viešo darbo pasiūlymo ar panašios priemonės, kaip reikalaujama nacionalinės teisės aktuose.

22.      Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Contensioso-Administrativo n° 14 de Madrid (Ispanija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos 1999/70/EB priede pateiktą Bendrąjį susitarimą atitinka šio teismo aiškinimas, kad įdarbindamas pareiškėjas pagal terminuotas sutartis viešojo sektoriaus darbdavys piktnaudžiauja, nes įvairių formų įdarbinimo sutartis (visos jos terminuotos) naudoja tam, kad nuolat ir ilgą laiką būtų vykdomos įprastos nuolatinių statutinių darbuotojų funkcijos, siekdamas ištaisyti struktūrinius trūkumus ir patenkinti poreikius, kurie faktiškai yra ne laikini, bet nuolatiniai ir ilgalaikiai? Ar dėl to aprašyto įdarbinimo pagal terminuotas sutartis negalima pateisinti kaip objektyvios priežasties, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, nes toks terminuotų sutarčių naudojimas tiesiogiai prieštarauja Bendrojo susitarimo preambulės antrai pastraipai ir šio susitarimo bendrosios dalies 6 bei 8 punktams, kadangi nėra susiklosčiusios aplinkybės, dėl kurių šios terminuotos darbo sutartys būtų pateisinamos?

2.      Ar Direktyvos 1999/70/EB priede pateiktą Bendrąjį susitarimą atitinka šio teismo aiškinimas, pagal kurį kvietimas dalyvauti įprastame atrankos konkurse, atitinkančiame aprašytus ypatumus, nėra lygiavertė priemonė ir negali būti laikomas sankcija, nes jis neproporcingas piktnaudžiavimui, dėl kurio nutraukiami pagal terminuotą sutartį dirbančio darbuotojo darbo santykiai (taip neįgyvendinami direktyvos tikslai ir ilgam įtvirtinama situacija, nepalanki pagal terminuotą sutartį dirbantiems statutiniams darbuotojams), taip pat negali būti laikomas veiksminga priemone, nes darbdavys dėl šio kvietimo nepatiria jokios žalos ir toks kvietimas neatlieka jokios atgrasomosios funkcijos, todėl neatitinka Direktyvos 1999/70[/EB] 2 straipsnio pirmos pastraipos, nes dėl jo neužtikrinama, kad Ispanijos valstybė pasiektų direktyvoje nustatytus rezultatus?

3.      Ar Direktyvos 1999/70[/EB] 2 straipsnio pirmą pastraipą ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą byloje C‑16/15 atitinka šio teismo aiškinimas, pagal kurį kvietimas dalyvauti atrankos konkurse, laisvai konkuruojant, nėra tinkama sankcija siekiant nubausti už piktnaudžiavimą, susijusį su tuo, kad paeiliui sudaromos terminuotos sutartys, nes Ispanijos teisės aktuose nėra nustatyto veiksmingo ir atgrasomo sankcijų mechanizmo, dėl kurio būtų nutrauktas piktnaudžiavimas skiriant pagal terminuotas sutartis dirbančius statutinius darbuotojus, ir pagal šiuos teisės aktus neleidžiama į sukurtas nuolatines darbo vietas priimti nuo piktnaudžiavimo nukentėjusių darbuotojų, todėl šių darbuotojų padėtis išlieka nestabili?

4.      Ar yra tinkamas šio teismo aiškinimas, kad nuo piktnaudžiavimo nukentėjusio darbuotojo, dirbančio pagal terminuotą sutartį, perkvalifikavimas į dirbantį pagal „nenuolatinę neterminuotą sutartį“ nėra veiksminga sankcija, nes darbo santykius su taip kvalifikuojamu darbuotoju galima nutraukti dėl to, kad į jo darbo vietą priimtas kitas asmuo surengus atrankos konkursą, arba dėl to, kad darbo vieta panaikinta, todėl toks perkvalifikavimas neatitinka Bendrojo susitarimo, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui sudarant terminuotas darbo sutartis, nes neįgyvendinama Direktyvos 1999/70 2 straipsnio pirma pastraipa, kadangi neužtikrinama, kad Ispanijos valstybė pasiektų toje pastraipoje nustatytus rezultatus?

Susiklosčius tokiai situacijai, šiuo aprašytu atveju reikia pakartoti toliau pateiktus klausimus, kuriuos 2018 m. sausio 30 d. Juzgado de lo Contencioso-Administrativo n. 8 de Madrid [byla C‑103/18] prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikė vykdydamas supaprastintą procesą Nr. 193/2017:

5.      Ar nacionaliniam teismui pripažinus Servicio Madrileño de la Salud der Comunidad de Madrid piktnaudžiavimą, susijusį su tuo, kad siekiant patenkinti nuolatinius ir struktūrinius nuolatinių statutinių darbuotojų teikiamų paslaugų poreikius paeiliui sudarytos darbo sutartys su pagal terminuotą sutartį dirbančiu statutiniu valstybės tarnautoju, ir nacionalinės teisės sistemoje nesant jokios veiksmingos ir atgrasomos priemonės, pagal kurią būtų baudžiama už tokį piktnaudžiavimą ir būtų pašalintos Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmės, Direktyvos 1999/70[/EB] priede esančio Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis reikalavimą, kad nacionalinis teismas imtųsi veiksmingų ir atgrasomų priemonių, užtikrinančių Bendrojo susitarimo veiksmingumą, todėl baustų už tokį piktnaudžiavimą ir pašalintų šių Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmes, netaikydamas tam trukdančių nacionalinės teisės nuostatų?

Jeigu atsakymas būtų teigiamas ir, kaip nustato Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo 41 punkte (bylos C‑184/15 ir C‑197/15):

Ar įstatyme nustatytų laikinų, pagalbinių, pakaitinių darbo santykių pakeitimas į įstatyme nustatytus ilgalaikius darbo santykius, įdarbinant nuolatinį arba pagal neterminuotą sutartį dirbantį valstybės tarnautoją, kurio darbas būtų toks pat stabilus kaip panašių nuolatinių statutinių darbuotojų, atitiktų Direktyvoje 1999/70/EB nustatytus tikslus kaip priemonė užkirsti kelią piktnaudžiavimui pratęsiant laikinus darbo santykius ir už jį bausti bei pašalinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes, remiantis tuo, kad nacionalinės teisės aktuose absoliučiai draudžiama viešajame sektoriuje neterminuotomis darbo sutartimis pakeisti šiame sektoriuje paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis ir nėra kitų veiksmingų priemonių siekiant išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir, jei reikia, už jį nubausti?

6.      Ar piktnaudžiavimo pratęsiant laikinus darbo santykius atveju, pakeitus įstatymo numatytus laikinus darbo santykius neterminuotais arba nuolatiniais darbo santykiais, galima preziumuoti, kad Direktyvos 1999/70[/EB] ir jos Bendrojo susitarimo tikslai dėl tokio pakeitimo pasiekiami tik jeigu nuo piktnaudžiavimo nukentėjęs pagal terminuotą sutartį dirbantis statutinis darbuotojas naudojasi tokiomis pačiomis ir vienodomis darbo sąlygomis kaip nuolatiniai statutiniai darbuotojai (socialinės apsaugos, pareigų paaukštinimo, laisvų darbo vietų užėmimo, profesinio mokymo, papildomų atostogų, administracinio statuso nustatymo, atostogų dėl ligos ir nebuvimo dėl kitų pateisinamų priežasčių, teisės į pensiją ir darbo santykių nutraukimo srityje, taip pat dalyvaujant konkursuose dėl priėmimo į laisvas darbo vietas ir siekiant pareigų paaukštinimo), atsižvelgiant į pastovumo ir darbo vietos stabilumo principus, naudojantis visomis teisėmis ir pareigomis vienodomis sąlygomis su nuolatiniais statutiniais darbuotojais?

7.      Ar Direktyvos 1999/70/EB tikslus atitinka priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir pašalinti Sąjungos teisės pažeidimo padarinius tuo atveju, kai darbdavys darbuotojui neužtikrina stabilumo – nenustato išeitinės išmokos, panašios į tą, kuri mokama neteisėto atleidimo iš darbo atveju, ir taikomos kaip tinkama, proporcinga, veiksminga ir atgrasoma sankcija, prireikus atsižvelgiant į tai, kad įdarbinant pagal terminuotą sutartį yra piktnaudžiaujama siekiant patenkinti nuolatinius poreikius (be objektyvios priežasties, kai įdarbinimas nėra skubus ir nėra būtinos jį pateisinančios priežasties), ir nacionalinėje teisėje nėra numatytų sankcijų ar veiksmingų apribojimų?“

23.      2019 m. sausio 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios abi bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas. Pagrindinės bylos pareiškėjai, Comunidad de Madrid, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas ir dalyvavo 2019 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje.

IV.    Teisinis vertinimas

A.      Įvadinės pastabos dėl nagrinėjimo eigos

24.      Pagrindinėse bylose pareiškėjai savo prašymus patvirtinti, kad jie dirba pagal neterminuotą darbo sutartį, iš esmės pagrindė piktnaudžiavimu nustatant terminuotus darbo santykius ir su tuo susijusia diskriminacija, palyginti su neterminuotai įdarbintais karjeros tarnautojais. Tokį piktnaudžiavimą, jų nuomone, rodo didelė dalis pagal terminuotas darbo sutartis įdarbintų tarnautojų atitinkamoje sveikatos priežiūros tarnyboje, iš dalies ilga tokių darbo santykių trukmė ir neorganizuojami arba bent retai organizuojami atrankos konkursai, skirti laisviems nuolatiniams etatams užimti.

25.      Teisingumo Teismui dažnai tekdavo nagrinėti terminuotų darbo santykių taikymą valstybių narių valstybės tarnyboje. Pirmiausia byloje C‑16/15 jau buvo nagrinėtos specifinės aptariamos Comunidad de Madrid sveikatos priežiūros tarnyboje susiklosčiusios aplinkybės. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai vis dar labai abejoja, ar Comunidad de Madrid valstybinėje sveikatos priežiūros tarnyboje laikomasi Sąjungos teisės reikalavimų, nustatytų Bendrojo susitarimo 5 punkte, jų nuomone, būtina dar kartą šiuo klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą.

26.      Bendrojo susitarimo 5 punktas skirtas, kaip žinoma, vienam iš Bendrojo susitarimo tikslų įgyvendinti, t. y. apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu. Todėl jame įtvirtinamos tam tikros minimalios apsaugos nuostatos, skirtos tam, kad būtų išvengta pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų padėties nestabilumo(8).

27.      Viena vertus, siekiant neleisti piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybės narės įpareigojamos priimti vieną ar kelias joje nurodytas priemones tais atvejais, kai jų vidaus teisėje nėra lygiaverčių teisinių priemonių(9). Ten išvardytos trys priemonės atitinkamai susijusios su objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis tokių darbo sutarčių ar santykių atnaujinimą, nustatant maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę ir tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.

28.      Antra vertus, jei, nepaisant šių priemonių, vis dėlto būtų piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, nacionalinės valdžios institucijos privalėtų užtikrinti praktinį Bendrojo susitarimo veiksmingumą, taikydamos priemones, skirtas tinkamai nubausti už šį piktnaudžiavimą ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes(10).

29.      Prejudiciniai klausimai bus nagrinėjami didžiausią dėmesį kreipiant į šiuos du Bendrojo susitarimo 5 punkto norminio turinio aspektus.

30.      Byloje C‑103/18 Teisingumo Teismas, nagrinėdamas pirmąjį prejudicinį klausimą, iš pradžių turi išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis Bendrojo susitarimo 5 punktas taikytinas terminuotų darbo santykių valstybės tarnyboje tęsimui, kol nuolatinius etatus užims nuolatiniai darbuotojai (B dalis).

31.      Kitais abiejų bylų prejudiciniais klausimais, kurie iš dalies sutampa(11), iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Ispanijos teisėje yra tinkamų priemonių, kuriomis galima išvengti piktnaudžiavimo, kaip jis suprantamas pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį, ir, jei nustatyti piktnaudžiavimo atvejai, ar yra sankcijų taikymo nuostatų, atitinkančių minėtus Sąjungos teisės reikalavimus. Šiuo atveju svarbiausia įvertinti objektyvias priežastis, kaip jos suprantamos pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, kurios pateisina tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą(12) (C dalis). Jeigu iš konkretaus atvejo aplinkybių galima daryti prielaidą, kad piktnaudžiaujama paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, keliami klausimai apie Sąjungos teisėje reikalaujamas priemones, kuriomis baudžiama už šį piktnaudžiavimą(13) (D dalis). Galiausiai nagrinėtinas klausimas apie atitinkamų darbuotojų teisinę apsaugą(14) (E dalis).

B.      Dėl Bendrojo susitarimo 5 punkto taikymo (pirmasis prejudicinis klausimas byloje C‑103/18)

32.      Pirmuoju prejudiciniu klausimu byloje C‑103/18 siekiama išsiaiškinti, ar taikytinas Bendrojo susitarimo 5 punktas.

33.      Pagrindinės bylos šalys sutaria, kad pareiškėjas daugiau kaip septyniolika metų dirbo pas atsakovę laikinuoju valstybės tarnautoju pagal terminuotą darbo sutartį. Tačiau jos nesutaria, ar pareiškėjas buvo įdarbintas pagal paeiliui sudaromas darbo sutartis ar nustatytus darbo santykius.

34.      Nuo šio klausimo priklauso Bendrojo susitarimo 5 punkto taikymas, nes šia nuostata numatomos priemonės, siekiant išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius. Šio požymio reikšmė pabrėžiama Bendrojo susitarimo 1 punkto b dalyje, pagal kurią „bendrojo susitarimo tikslas yra sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“.

35.      Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju prejudiciniu klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktas būtų taikomas ir tokiu atveju, kai pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis tarnautojas ilgą laiką yra formaliai įdarbintas pagal vieną darbo sutartį arba nustatytus darbo santykius, o tolesnis darbo santykių tęsimas paaiškinamas tuo, kad viešojo sektoriaus darbdavys nevykdo nuolatinių statutinių darbuotojų atrankos, todėl numatyti nuolatiniai etatai neužimami nuolatinių darbuotojų ir terminuota darbo sutartis arba darbo santykiai nepasibaigia. Nuo šio klausimo atskirtinas papildomas klausimas, ar šis darbdavio neveikimas gali pagrįsti piktnaudžiavimą paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius(15).

36.      Bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalyje valstybėms narėms iš esmės paliekama diskrecija nustatyti, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai laikomi „sudaromais ar nustatomais paeiliui“. Šių nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas priklauso išimtinei nacionalinių teismų jurisdikcijai(16).

37.      Vis dėlto valstybėms narėms numatyta diskreciją apriboja reikalavimas nekvestionuoti Bendrojo susitarimo tikslo arba praktinio veikimo. Konkrečiai tariant, nacionalinės valdžios institucijos šia diskrecija negali naudotis tokiu būdu, kad dėl to susidarytų pažeidimus galinti sukurti situacija, taip prieštaraujant šiam tikslui(17).

38.      Nustatant Bendrojo susitarimo ratione materiae taikymo sritį šiam nacionalinės diskrecijos apribojimui tenka ypatinga reikšmė. Bendrojo susitarimo 5 punktu siekiamas tikslas – apsauga nuo pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų padėties nestabilumo, būtų iš esmės beprasmė, jei nacionalinės teisės aktų leidėjas galėtų nesvarstydamas išbraukti iš Bendrojo susitarimo taikymo srities tam tikrus ilgai trunkančius, tačiau formaliai terminuotus darbo santykius, pavyzdžiui, kai jis, neatsižvelgdamas į galimus pakeitimus, deklaruotų juos kaip vientisus santykius arba laikytų juos terminuotais, tačiau iš anksto nurodytų, kad jie truks neapibrėžtą laiką, t. y. kol atitinkamas etatas bus skirtas nuolatiniam darbuotojui, tačiau tas paskyrimas yra neprognozuojamas.

39.      Šį pavojų išryškina pagrindinės bylos aplinkybės. Viena vertus, institucija atsakovė ginčija Bendrojo susitarimo 5 punkto taikymą, atkreipdama dėmesį į tai, kad atitinkamas asmuo visada buvo įdarbinamas pagal vieną darbo sutartį, tačiau, kaip remdamasis faktais konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kai būdavo nutraukiami pirmieji darbo santykiai, iš karto būdavo nustatomi antrieji. Be to, institucija atsakovė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme taip pat nurodė, kad laikytųsi savo teisinio aiškinimo net tuomet, kai nustačius darbo santykius būtų pakeičiama tik (visada terminuotos) darbo sutarties rūšis – iš pagalbinių darbuotojų darbo sutarties į laikinųjų ar pakaitinių darbuotojų darbo sutartį. Antra vertus, iš atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų matyti, kad laikinieji darbuotojai iš principo dirba tol, kol atitinkamas etatas panaikinamas arba jį užima nuolatinis darbuotojas(18). Tačiau nesilaikant įstatymo nuostatų dėl laisvų etatų užėmimo(19) neatsiranda jokių rimtesnių teisinių pasekmių. Vadinasi, remiantis aptariamomis nacionalinės teisės nuostatomis, gali atsitikti taip, kad tarnautojas, kuris buvo įdarbintas kaip vadinamasis laikinasis darbuotojas (pereinamuoju laikotarpiu įdarbintas statutinis darbuotojas, dirbantis pagal terminuotą darbo sutartį), liks dirbti net formaliai neatnaujinus darbo sutarties(20), neapibrėžtą laikotarpį, tačiau ne nuolat, nes viešojo sektoriaus darbdavys, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, nepasirūpina, kad laisvi etatai būtų užimti paskelbus atrankos konkursą.

40.      Atsižvelgiant į nacionalinių teismų pareigą nacionalinės teisės aktus aiškinti atsižvelgiant į taikytiną direktyvą(21), jie turi pasirūpinti, kad paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar darbo santykių buvimo faktas – o tai yra Bendrojo susitarimo 5 punkto taikymo sąlyga – būtų tikrinamas atliekant vertinamąją analizę, tinkamai atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą.

41.      Taigi reikėtų atmesti tik formalų požiūrį, pagal kurį, darant prielaidą dėl paeiliui sudaromų skirtingų darbo sutarčių ar nustatytų darbo santykių, atsižvelgiama tik į formalų teisinių santykių nutraukimą ir paskesnį naujų santykių sukūrimą.

42.      Priešingai, paeiliui sudaromas darbo sutartis ar nustatytus darbo santykius visada galima preziumuoti ir tuomet, kai aptariamas įdarbinimo pagrindas pakeičiamas turinio požiūriu ir dėl šio pokyčio, prieštaraujančio Bendrojo susitarimo 5 punktui, atitinkamas darbuotojas patiria didesnį netikrumą. Tai pirmiausia taikytina tuo atveju, kai atitinkamas pakeitimas susijęs su darbo sutarties ar santykių trukme, jos (jų) pasibaigimo sąlygomis arba dėl atitinkamo darbo pobūdžio atsiveriančiomis nuolatinio įdarbinimo perspektyvomis. Šiuo atveju pirmiausia būtų keliamas klausimas dėl nuolatinio įdarbinimo perspektyvos.

43.      Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos galima spręsti, kad net ilgai pagal terminuotą darbo sutartį dirbantys tarnautojai nuolatinius darbo santykius valstybinėje sveikatos priežiūros tarnyboje gali sukurti tik tuomet, kai jie sėkmingai pasirodė atrankos konkurse, pagrįstame kvalifikacijomis ir egzaminais(22). Tačiau, kaip teismo posėdyje patvirtino Comunidad de Madrid įgalioti asmenys, tokiuose atrankos konkursuose gali dalyvauti tik tam tikroms darbuotojų kategorijoms priklausantys asmenys. Iš pateiktos bylos medžiagos nematyti, ar atitinkamų darbuotojų kategorijų atveju dar reikalaujama minimalaus darbo stažo, kad būtų galima dalyvauti atrankos konkurse. Vadinasi, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar buvo atliktas reikšmingas įdarbinimo pagrindo pakeitimas, kuris prilygintinas kitos darbo sutarties sudarymui ar darbo santykių nustatymui(23).

44.      Be to, Bendrojo susitarimo 5 punktas turėtų būti taikomas tęsiant vienintelę sudarytą terminuotą darbo sutartį arba nustatytus darbo santykius, jei tai vyksta neapibrėžtą laiką ir nesilaikant įstatymo reikalavimų dėl laisvų etatų užėmimo. Nesilaikant minėtų įstatymo reikalavimų, faktiškai pakeičiama sutarties taikymo trukmė, nes darbo sutartis atnaujinama neapibrėžtam laikotarpiui. Pagrindinėje byloje ši problema išryškėja tuomet, kai dėl įstatyme numatytos galimybės toliau įdarbinti laikinuosius darbuotojus, kol atitinkamus nuolatinius etatus užims nuolatiniai darbuotojai, pagal terminuotas darbo sutartis įdarbinti darbuotojai toliau dirba neapibrėžtą laiką, jei nėra užtikrinama, kad atrankos konkursai skelbiami laikantis įstatyme numatyto privalomo termino. Todėl nacionalinis teismas, aiškindamas taikytinas nacionalinės teisės nuostatas pagal atitinkamą direktyvą, turėtų nustatyti, ar prielaida dėl paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar nustatytų darbo santykių darytina pasibaigus terminui, kuris nacionalinėje teisėje numatytas konkursui atitinkamam etatui užimti ir (arba) šiam etatui panaikinti.

45.      Atsižvelgdama į visa tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą byloje C‑103/18: kai pagal nacionalinę teisę vertinama, ar esama paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar nustatytų darbo santykių – o tai yra būtina sąlyga Bendrojo susitarimo 5 punktui taikyti – atsižvelgiant į šia nuostata siekiamus tikslus pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar per atitinkamą laikotarpį buvo esminių įdarbinimo pagrindo pokyčių, susijusių su darbo sutarties ar santykių trukme, jos (jų) pasibaigimo sąlygomis arba galimybe dalyvauti nuolatinio statutinio darbuotojo atrankos procedūroje, ir dėl jų atitinkamas pagal terminuotą darbo sutartį įdarbintas darbuotojas patiria didesnį netikrumą.

C.      Dėl piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis (trečiasis–penktasis prejudiciniai klausimai byloje C‑103/18 ir pirmasis prejudicinis klausimas byloje C‑429/18)

46.      Trečiuoju–penktuoju prejudiciniais klausimais byloje C‑103/18 ir pirmuoju prejudiciniu klausimu byloje C‑429/18 nacionaliniai teismai taip pat nori išsiaiškinti, ar paeiliui atliekamas terminuotų darbo santykių sudarymas, kurį reikia įvertinti, laikytinas piktnaudžiavimu.

47.      Šie prejudiciniai klausimai susiję su Teisingumo Teismo argumentais Sprendime Pérez López(24), kuriame išaiškinama Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punkte vartojama sąvoka „objektyvi priežastis“. Tame sprendime iš esmės kalbama apie tai, ar reikalavimas, kad paeiliui atliekamas terminuotų darbo santykių sudarymas būtų pagrįstas „objektyvia priežastimi“, jau yra įvykdytas, kai nacionalinės teisės nuostata, kaip šioje byloje irgi reikšmingas Bendrojo statuto 9 straipsnis, pagal terminuotą darbo sutartį dirbančių tarnautojų įdarbinimas ir tolesnis darbo santykių tęsimas susiejamas su tam tikrais darbo santykių sudarymo tikslais.

48.      Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu nustatė, kad „pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nenustatomas bendras ir abstraktus leidimas paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, tokių sutarčių sudarymas leidžiamas tik tada, kai siekiama iš esmės patenkinti laikinus poreikius“(25). Be to, Teisingumo Teismas, nurodydamas specialius visuomenės sveikatos priežiūros sektoriaus poreikius ir jo reikšmę, toliau patvirtino, kad laikinas darbuotojų pavadavimas, kuris yra numatytas Bendrojo statuto 9 straipsnio 3 dalyje kaip pagalbinio personalo paskyrimo pagrindas, gali būti objektyvi priežastis, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, tam tikromis sąlygomis pateisinanti tiek su pavaduojančiais darbuotojais sudarytų sutarčių terminuotą pobūdį, tiek šių sutarčių atnaujinimą tenkinant atsiradusius poreikius(26).

49.      Panašiai motyvuodamas Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią leidžiama atnaujinti paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis siekiant užimti laisvus etatus valstybės administruojamose mokyklose, kol bus baigti atrankos konkursai, gali būti pateisinama objektyvia priežastimi(27).

50.      Vis dėlto toks pateisinimas negalimas, jei konkrečiai išnagrinėjus atskirą atvejį paaiškėja, kad paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių arba darbo santykių atnaujinimu siekiama patenkinti ne laikinus bet nuolatinius ir ilgalaikius darbdavio poreikius turėti darbuotojų(28). Tai pirmiausia atsitinka tokiu atveju, kai pagal nacionalinės teisės aktus formaliai ribojama galimybė sudaryti terminuotas darbo sutartis arba nustatyti darbo santykius ir ji suteikiama tik laikinai, kol bus baigti atrankos konkursai, tačiau tokia tvarka neleidžia užtikrinti, kad to paties pavaduojančio darbuotojo įdarbinimo į tą pačią neužimtą darbo vietą skaičius būtų ribojamas ir kad būtų nustatytas privalomas laikotarpis atrankos konkursui įvykdyti ir užbaigti(29).

51.      Būtent tokia tvarka nustatyta Bendrojo statuto 9 straipsnyje. Tuo remiantis jau galima suformuluoti atsakymą į trečiąjį ir ketvirtąjį prejudicinius klausimus byloje C‑103/18 bei į pirmąjį prejudicinį klausimą byloje C‑429/18. Jie suponuoja, kad aptariamais terminuotais darbo santykiais akivaizdžiai siekiama patenkinti nuolatinius ir ilgalaikius poreikius turėti darbuotojų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai remiasi konkrečiomis aplinkybėmis, kaip antai ilgalaikiu ir nepertraukiamu atitinkamų darbuotojų įdarbinimu, (tik) formaliu pagal atitinkamas nacionalinės teisės aktų nuostatas reikalaujamų įdarbinimo pagrindų laikymusi, neužtikrinant, kad būtų nuolat vykdomi atrankos konkursai, ir didele dalimi pagal terminuotas darbo sutartis įdarbintų darbuotojų atitinkamose tarnybose.

52.      Vadinasi, Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas kaip draudžiantis taikyti pagrindinėje byloje aptariamas nacionalinės teisės akto nuostatas, pagal kurias paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje atnaujinimas laikomas pateisinamu dėl „objektyvių priežasčių“, kaip suprantama pagal šį punktą, nes darbo sutartys pagrįstos teisės nuostatomis, kuriomis leidžiama atnaujinti darbo sutartis užtikrinant tam tikras laikinojo, konjunktūrinio arba išimtinio pobūdžio paslaugas, tačiau iš tiesų šis poreikis yra nuolatinis ir ilgalaikis, ir nėra užtikrinama, kad atitinkama institucija įvykdys įstatyme numatytas pareigas patenkinti šį poreikį ir užpildyti šias darbo vietas nuolatiniais darbuotojais arba imsis lygiaverčių priemonių, siekdama užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis.

53.      Pirmiausia kalbant apie penktojo prejudicinio klausimo byloje C‑103/18 pirmą dalį, reikia aiškiai nurodyti, kad bet kuriuo atveju negalima kalbėti apie objektyvią priežastį, jei nėra paisoma pagrindų, kurie numatomi nacionalinėje teisėje įdarbinant ir toliau samdant pagal terminuotas darbo sutartis įdarbintus viešojo sektoriaus tarnautojus(30), ir su tuo susijusio laiko apribojimo, t. y. iki atitinkamų atrankos konkursų pabaigos. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti Teisingumo Teismo reikalaujamo konkretaus patikrinimo, ar terminuotos darbo sutarties arba darbo santykių atnaujinimas yra objektyviai pateisinamas, reikšmę.

54.      Pareiškėjo pagrindinėje byloje C‑103/18 stažas aiškiai parodo, kad laikantis tokių abstrakčių reikalavimų vargiai prisidedama prie apsaugos nuo atitinkamų darbuotojų padėties nestabilumo, jei žmogiškųjų išteklių poreikio patenkinimas, ypač kalbant apie nuolat laisvų etatų užėmimą, nėra užtikrinamas faktiškai laikantis nustatytų terminų. Priešingu atveju taikant nacionalinės teisės nuostatas sudaryta galimybė tęsti darbą, kol atitinkamas etatas bus užimtas nuolatinio darbuotojo (nustatant tik tokį formalų laiko apribojimą)(31), taps leidimu neribotai atnaujinti sutartis ir (arba) neribotai tęsti terminuotus darbo santykius, todėl darbuotojų, sudariusių terminuotas darbo sutartis, padėtis iš tikrųjų išliktų nestabili, nors tai prieštarauja Bendrojo susitarimo 5 punkto tikslui(32).

55.      Taigi vertinant pagrindinės bylos faktines aplinkybes svarbiausia nustatyti, ar yra numatyti tikslūs privalomi terminai atrankos konkursams įvykdyti ir užbaigti. Tačiau, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų duomenimis, būtent tokių terminų akivaizdžiai nėra pagrindinėse bylose. Nebuvo laikomasi terminų, nustatytų Bendrojo statuto 9 straipsnio 3 dalyje ir Pagrindų statuto 70 straipsnyje, nuolatiniams etatams užimti; be to, įdarbinimo laikotarpiu buvo surengta tik po vieną atrankos konkursą kiekvienai darbuotojų kategorijai(33).

56.      Penktojo prejudicinio klausimo byloje C‑103/18 antra dalis susijusi su nacionalinės jurisprudencijos suderinamumu su Bendrojo susitarimo 5 punktu tiek, kiek joje, darant prielaidą apie „objektyvią priežastį“, dėl kurios atnaujinama sudaryta terminuota darbo sutartis arba nustatyti darbo santykiai, remiamasi ne tik įdarbinimo pagrindais pagal nacionalinę teisę, bet ir dar laikinu (laiko atžvilgiu ribotu) atliktinų užduočių pobūdžiu. Ši jurisprudencija pagrįsta teiginiu, kad karjeros tarnautojų negalima lyginti su laikinaisiais tarnautojais, nes jiems taikoma skirtinga įdarbinimo sistema, skirtingas įdarbinimo sąlygų teisinis reglamentavimas ir užduočių trukmė. Šiuo atveju pakanka atkreipti dėmesį į tai, kad tokia jurisprudencija nėra pagrįsta konkrečios bylos tyrimu tinkamai atsižvelgiant į atitinkamos veiklos ypatybes ir jos vykdymo sąlygas.

57.      Taigi siūlau taip atsakyti į penktąjį prejudicinį klausimą byloje C‑103/18: Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktas aiškintinas kaip užkertantis kelią aptariamai nacionalinei jurisprudencijai, pagal kurią prielaida apie „objektyvią priežastį“, pateisinančią paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimą visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje, daroma neatsižvelgiant į kitus parametrus, tik į tai, ar laikomasi įdarbinimo pagrindo ir su juo susijusių laiko apribojimų, arba kuri remiasi tuo, kad atliktinos užduotys apribotos laiko atžvilgiu, tačiau tinkamai neatsižvelgiama į atitinkamos veiklos ypatybes ir jos vykdymo sąlygas konkrečiu atveju.

D.      Dėl reikalaujamų nacionalinių baudimo už piktnaudžiavimą priemonių (šeštasis ir septintasis prejudiciniai klausimai byloje C‑103/18 ir antrasis–septintasis prejudiciniai klausimai byloje C‑429/18)

58.      Šiais prejudiciniais klausimais iš esmės siekiama išsiaiškinti, kokias priemones gali taikyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, išnaudoję turimas aiškinimo galimybes ir kompetenciją(34), kad galėtų taikyti veiksmingas bausmes už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant darbo santykius.

59.      Sąjungos teisėje nėra numatyta jokių specialių sankcijų tuo atveju, kai, nepaisant pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį taikytinų prevencinių priemonių, piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis. Todėl valstybės narės privalo imtis priemonių, kurios būtų ne tik proporcingos, bet ir pakankamai veiksmingos bei atgrasančios, kad užtikrintų visišką taikant Bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumą(35).

60.      Vis dėlto valstybės narės turi atsižvelgti į jų procesinei autonomijai taikomus apribojimus. Kai piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, veiksmingas ir lygiavertes darbuotojų apsaugos garantijas nustatančią priemonę turi būti galima taikyti siekiant tinkamai nubausti už šį pažeidimą ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes(36). Ši valstybių narių pareiga taikoma nepažeidžiant joms pripažintos diskrecijos pasirinkti tokias tinkamas priemones(37).

61.      Kadangi nacionalinės teisės nuostatas gali aiškinti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai, jie taip pat privalo patikrinti, ar atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos atitinka minėtus reikalavimus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai šiuo atveju daro prielaidą, kad nacionalinėje teisėje nėra numatytos veiksmingos priemonės, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą, kai atitinkami darbo santykiai patenka į administracinės teisės taikymo sritį. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, remdamasis prejudiciniais klausimais, turi pateikti paaiškinimų, kurie nacionaliniams teismams padėtų atlikti savąjį vertinimą(38).

62.      Taigi prejudiciniuose klausimuose svarstomos priemonės turi būti nagrinėjamos atsižvelgiant į šiuos principus.

1.      Dėl atrankos konkursų rengimo (antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai byloje C‑429/18)

63.      Šiais prejudiciniais klausimais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar galimybės dalyvauti pagrindinėse bylose aptariamame atrankos konkurse pakanka, kad ją būtų galima laikyti veiksminga baudimo už piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis arba nustatant terminuotus darbo santykius priemone, jei nacionalinėje teisėje nėra numatyta kitų sankcijų.

64.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiomis aplinkybėmis vadovaujasi prielaida, kad pagal Ispanijos teisę asmuo įgyja teisę nuolat dirbti valstybės tarnyboje tik sėkmingai pasirodęs atrankos konkurse, o po šio atrankos konkurso užėmus laisvą nuolatinį etatą yra atleidžiamas pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis tarnautojas.

65.      Jau buvo paaiškinta(39), kad paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimas visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje siekiant užimti laisvus nuolatinius etatus, kol bus baigtas atrankos konkursas, iš principo negali būti pateisinamas objektyvia priežastimi, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį, kai atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose kartu nėra nustatyti privalomi terminai šiam atrankos konkursui surengti ir užbaigti. Šie argumentai apie tinkamų nacionalinių priemonių, skirtų išvengti piktnaudžiavimui paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis, stoką a fortiori taikomi, kalbant apie Sąjungos teisėje reikalaujamą veiksmingą baudimą už galimą piktnaudžiavimą.

66.      Pirma, iš pagrindinių bylų matyti, kad nepaisoma terminų atrankos konkursams surengti, nustatytų aptariamuose nacionalinės teisės aktuose, tačiau už tai nekyla jokių juntamų pasekmių. Vis dėlto bet kuriuo atveju atrankos konkursų organizavimas priklauso nuo valstybės finansinių galimybių ir administracijos diskrecijos.

67.      Antra, net jei asmuo sėkmingai pasirodė atrankos konkurse, neaišku, kada jis bus paskirtas nuolatiniu darbuotoju(40).

68.      Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į „atranką laisvai konkuruojant“, o iš to darytina išvada, kad joje gali dalyvauti ir tokie kandidatai, kurie nepatyrė piktnaudžiavimo paeiliui sudarytomis terminuotomis darbo sutartimis, tačiau nematyti, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į piktnaudžiavimą (pavyzdžiui, suteikiant pirmenybę įsidarbinant, kai toks kandidatas sėkmingai pasirodo atrankoje).

69.      Ketvirta, surengus atrankos konkursą bet kuriuo atveju nėra pašalinamos Sąjungos teisės pažeidimo pasekmės nesėkmingai pasirodžiusiems atrankos dalyviams, kurie dar turi susitaikyti su tuo, kad po neapibrėžto laikotarpio bus atleisti(41).

70.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus byloje C‑429/18: Bendrojo susitarimo 5 punktas aiškintinas taip, kad piktnaudžiavimo paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis atveju norint tinkamai nubausti už šį piktnaudžiavimą ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes nepakanka surengti laisva konkurencija grindžiamo atrankos konkurso, jei sėkmingai atrankoje pasirodžiusiam asmeniui, kuris dirbo pagal piktnaudžiaujant sudarytą terminuotą darbo sutartį, nesuteikiama aiškios ir apibrėžtos nuolatinių darbo santykių perspektyvos, o atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nėra numatyta papildomų sankcijų.

2.      Dėl terminuotų darbo santykių perkvalifikavimo į neterminuotus nenuolatinius darbo santykius (ketvirtasis prejudicinis klausimas byloje C‑429/18)

71.      Bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalyje valstybėms narėms iš esmės paliekama diskrecija nustatyti, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar terminuoti darbo santykiai laikytini neterminuotais. Todėl pirmiausia darytina išvada, kad dėl šios nuostatos valstybėms narėms neatsiranda jokios bendros pareigos numatyti perkvalifikuoti terminuotas darbo sutartis į neterminuotas(42).

72.      Ispanijoje darbuotojai valstybės tarnyboje įdarbinami nuolatiniu etatu tik jeigu sėkmingai pasirodo atrankos konkurse. Todėl, vadovaujantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija, ir piktnaudžiavimo paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis atveju svarstytinas tik atitinkamų terminuotų darbo santykių perkvalifikavimas į vadinamuosius neterminuotus nenuolatinius darbo santykius, remiantis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencija(43). Remiantis tapačiais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Ispanijos vyriausybės pareiškimais, šiuos darbo santykius taip pat reikėtų nutraukti, jei atitinkamą nuolatinį etatą užima nuolatinis darbuotojas arba jis panaikinamas(44).

73.      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos vis dėlto matyti, kad Tribunal Supremo pastaruoju metu išplėtojo savo jurisprudenciją. Todėl nebereikia atsakyti į ketvirtąjį prejudicinį klausimą byloje C‑429/18, remiantis minėtomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaidomis.

74.      Remiantis dviem 2018 m. rugsėjo 26 d. Tribunal Supremo sprendimais(45), piktnaudžiavimas įdarbinant statutinius darbuotojus pagal terminuotą darbo sutartį valstybinėje sveikatos priežiūros tarnyboje yra baustinas išlaikant darbo santykius, „kol paskyrimų tarnyba pradės laikytis Bendrojo statuto 9 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos reikalavimų“(46) ir prireikus – kol bus sukurtas nuolatinis etatas atsižvelgiant į nustatytą poreikį. Be to, atitinkamiems darbuotojams suteikiama teisė reikalauti kompensacijos.

75.      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų patikrinti, ar piktnaudžiavimo atveju Aukščiausiojo Teismo pripažinta teisė išlaikyti darbo santykius, kol bus sukurtas poreikius atitinkantis nuolatinis etatas, kartu su teise į kompensaciją gali būti laikoma pakankamai veiksminga baudimo už piktnaudžiavimą priemone.

76.      Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų vadovautis Teisingumo Teismo argumentais byloje Santoro(47). Jei nacionalinėje teisėje piktnaudžiavimo atveju nėra numatyta galimybės perkvalifikuoti darbo santykių, kaip šioje byloje, laikantis Bendrojo susitarimo 5 straipsnio reikalavimų būtina suteikti atitinkamam asmeniui teisę į kompensaciją, kuria būtų galima tinkamai ir visiškai atlyginti patirtą žalą(48). Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikėtų patikrinti, ar dėl reikalavimų pateiktiniems įrodymams, susijusiems su nesuteiktomis įdarbinimo galimybėmis ir su atitinkamai negautomis pajamomis, darbuotojui tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės sistema suteiktomis teisėmis (49).

77.      Be to, greta žalos atlyginimą reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų turi būti „nustatomas veiksmingas ir atgrasantis bausmių taikymo mechanizmas“(50). Vis dėlto minėta teisė reikalauti išlaikyti darbo santykius nelaikytina tokia priemone (su sąlyga, kad tai galutinai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), nes akivaizdu, kad atitinkamo darbuotojo darbo santykiai turėtų būti nutraukti panaikinus atitinkamą nuolatinį etatą arba jį užėmus nuolatiniam darbuotojui. Be to, minima nacionalinė jurisprudencija akivaizdžiai skirta pagalbiniams statutiniams darbuotojams, o ne laikiniesiems tarnautojams (pereinamuoju laikotarpiu įdarbintiems statutiniams darbuotojams), kaip pagrindinėse bylose, todėl jos reikšmė pagrindinėms byloms nėra visiškai aiški. Šiaip ar taip, šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad, sukūrus naujus nuolatinius etatus atsižvelgiant į nustatytą poreikį, nebus jokios naudos pagal terminuotas darbo sutartis įdarbintiems tarnautojams, jei nebus surengti būtini atrankos konkursai šiems etatams nuolat užimti. Aukščiausiojo Teismo nurodymas išlaikyti terminuotus darbo santykius šiomis aplinkybėmis tik padės įtvirtinti nestabilią padėtį.

78.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui, atsižvelgiant į iš bylos medžiagos matomus nacionalinės teisės pokyčius, į ketvirtąjį prejudicinį klausimą byloje C‑429/18 atsakyti taip, kad Bendrojo susitarimo 5 punktas neužkerta kelio nacionalinių teismų jurisprudencijai, kurioje už viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimą paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis nėra automatiškai baudžiama taikant terminuotų darbo santykių perkvalifikavimo į neterminuotus sankciją. Pagal tokią jurisprudenciją atitinkamam darbuotojui, viena vertus, gali būti suteikta teisė į tolesnį įdarbinimą, kol darbdavys atliks privalomą poreikio patikrinimą ir įvykdys iš to kylančias pareigas, ir, kita vertus, darbuotojui gali būti pripažinta teisė į visišką dėl šio piktnaudžiavimo patirtos žalos atlyginimą. Šias priemones turi lydėti veiksmingas ir atgrasantis bausmių taikymo mechanizmas.

3.      Dėl nuolatinio įdarbinimo pripažinimo užtikrinant vienodas sąlygas su statutiniais darbuotojais, nuolat įdarbintais pagal neterminuotą darbo sutartį (šeštasis, septintasis ir devintasis prejudiciniai klausimai byloje C‑429/18 ir penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai byloje C‑103/18)

79.      Šiais prejudiciniais klausimais iš esmės siekiama išsiaiškinti, kiek (ir atitinkamu atveju pagal kokius kriterijus) Bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalis reikalauja terminuotą darbo sutartį perkvalifikuoti į su tarnautojo statusu palyginamus neterminuotus ir nuolatinius darbo santykius(51), jei piktnaudžiaujama paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis.

80.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai daro teisingą prielaidą, kad nacionalinės teisės aktai, kurie draudžia tik viešajame sektoriuje paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis pakeisti neterminuotomis darbo sutartimis, galėtų būti laikomi atitinkančiais Bendrąjį susitarimą tik tokiu atveju, jei nacionalinėje teisėje šiame sektoriuje numatoma kita efektyvi priemonė, kuri leistų išvengti piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ir prireikus už jį nubausti(52).

81.      Taigi į prejudicinius klausimus reikia atsakyti tik tuomet, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai prieš tai įsitikino, kad Ispanijos teisėje nėra pakankamai veiksmingų ir atgrasančių priemonių, kuriomis baudžiama už piktnaudžiavimą ir pašalinamos jo pasekmės. Atsižvelgiant į minėtą(53)Tribunal Supremo jurisprudencijos raidą, šia prielaida beatodairiškai nebegalima remtis.

82.      Jei Teisingumo Teismas vis dėlto norėtų pasigilinti į prejudicinių klausimų turinį, mano nuomone, toliau išdėstyti argumentai prieštarauja Bendrojo susitarimo 5 punkto aiškinimui, pagal kurį nacionaliniam teismui būtų leidžiama nekreipti dėmesio į aiškų nacionalinės teisės draudimą ir konkrečiu atveju už piktnaudžiavimą paeiliui sudaromomis terminuotomis sutartimis taikyti bausmę – nedelsiant patvirtinti nuolatinį etatą.

83.      Neabejotina, kad toks darbo sutarčių perkvalifikavimas leistų nubausti už šį piktnaudžiavimą ir ilgam panaikinti jo pasekmes(54). Tačiau reikia prisiminti, kad Sąjungos teisėje reikalaujamos priemonės(55) bet kuriuo atveju turi būti proporcingos ir neviršyti to, kas reikalinga Bendrojo susitarimo 5 straipsnio tikslui pasiekti.

84.      Jei nacionaliniams teismams būtų suteikta galimybė baudžiant už piktnaudžiavimą kaskart konkrečiu atveju patvirtinti, kad pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis tarnautojas dirba nuolatiniu etatu, būtų padarytas didelis poveikis įsidarbinimui visoje valstybės tarnyboje ir būtų rimtai suabejota atrankos konkurso paskirtimi. Pirmiausia tokiu atveju tie tarnautojai, kurie sėkmingai pasirodė atrankos konkursuose, tačiau dar nebuvo įdarbinti nuolatiniu etatu, būtų traktuojami taip pat, kaip darbuotojai, kurie nedalyvavo šiuose konkursuose arba juose pasirodė nesėkmingai. Be to, būtų beveik neįmanoma tinkamai atsižvelgti į skirtingą piktnaudžiavimo trukmę ir į atitinkamo asmens nuopelnus.

85.      Vadinasi, jeigu pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą būtų galima reikalauti terminuotas darbo sutartis perkvalifikuoti į neterminuotas darbo sutartis ir į nuolatinius darbo santykius, kai nėra kitokių sankcijų galimybių, man atrodo, kad tokiu atveju reikėtų turėti tinkamą procedūrą šiai sankcijai taikyti, kad remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais būtų galima suprantamai nustatyti paskyrimo eilės tvarką. Atsakymas į klausimą, ar nacionalinis teismas gali nurodyti atlikti šią procedūrą, siekdamas užtikrinti tinkamą Bendrojo susitarimo veikimą, pirmiausia pagrįstas kompetencija, kuri jam pripažįstama pagal nacionalinę teisę(56).

86.      Atsižvelgiant į šiuos argumentus nebereikia nagrinėti septintojo prejudicinio klausimo byloje C‑103/18 ir identiško šeštojo prejudicinio klausimo byloje C‑429/18 dėl įdarbinimo sąlygų nustatymo po atlikto perkvalifikavimo(57).

4.      Dėl kompensacijos, atitinkančios išeitinės išmokos už neteisėtą atleidimą dydį, skyrimo (septintasis prejudicinis klausimas byloje C‑429/18)

87.      Šiuo prejudiciniu klausimu siekiama išsiaiškinti, kiek 5 punkte reikalaujama valstybės tarnautojams pagal analogiją taikyti nacionalinės teisės aktus dėl darbuotojų apsaugos nuo atleidimo pagal privatinės teisės taisykles kaip baudžiamąją priemonę.

88.      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neįmanoma aiškiai nustatyti, kokiomis aplinkybėmis turėtų būti taikoma tokia priemonė. Nors Comunidad de Madrid atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės negalima atleisti pagal terminuotą darbo sutartį laikinai įdarbinto tarnautojo, kol atitinkamas etatas nėra užimtas nuolatinio darbuotojo, ir bet kuriuo atveju išlieka teisė būti vėl įdarbintam, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas akivaizdžiai svarsto galimybę skirti aptariamą išeitinę išmoką kaskart nutraukus darbo sutartį, jei piktnaudžiaujama paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis.

89.      Jei ši išeitinė išmoka būtų skiriama papildomai su minėta kompensacija(58), būtų galima kalbėti apie tinkamą priemonę, kuria baudžiama už piktnaudžiavimą paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis arba nustatytais terminuotais darbo santykiais. Tačiau tai įvertinti turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas nacionalinės teisės nuostatas(59).

5.      Siūlomas atsakymas dėl reikalaujamų sankcijų galimybių

90.      Atsižvelgdama į šiuos argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į šeštąjį ir septintąjį prejudicinius klausimus byloje C‑103/18 ir į antrąjį–septintąjį prejudicinius klausimus byloje C‑429/18:

Bendrojo susitarimo 5 punktas aiškintinas taip, kad nacionalinis teismas, remdamasis visomis nacionalinėje teisėje taikomomis nuostatomis, turi įvertinti, ar priemonės, kurios svarstomos prejudiciniuose klausimuose, laikytinos tinkamomis priemonėmis, skirtomis bausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis arba nustatytais terminuotais darbo santykiais.

Norint tinkamai nubausti už šį piktnaudžiavimą ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes nepakanka įvykdyti laisva konkurencija grindžiamo atrankos konkurso, jei atitinkamu atveju dėl jo sąlygų tokiu būdu suteikta nuolatinių darbo santykių perspektyva lieka neaiški ir neapibrėžta, o atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nėra numatytos papildomos sankcijos (tai galutinai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai) (antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai byloje C‑429/18).

Bendrojo susitarimo 5 punktas neužkerta kelio nacionalinių teismų jurisprudencijai, kurioje už viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimą paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis nėra automatiškai baudžiama taikant terminuotų darbo santykius perkvalifikavimo į neterminuotus sankciją. Pagal tokią jurisprudenciją atitinkamam darbuotojui, viena vertus, gali būti suteikta teisė į tolesnį įdarbinimą, kol darbdavys atliks privalomą poreikio patikrinimą ir įvykdys iš to kylančias pareigas, ir, kita vertus, darbuotojui gali būti pripažinta teisė į visišką dėl šio piktnaudžiavimo patirtos žalos atlyginimą. Šias priemones turi lydėti veiksmingas ir atgrasantis bausmių taikymo mechanizmas. Galimas, pavyzdžiui, papildomas įpareigojimas sumokėti fiksuotą kompensaciją, kurios dydis būtų pakankamas atgrasyti nuo piktnaudžiavimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi įvertinti, ar išeitinės išmokos už atleidimą iš darbo, kuriuo darbdavys piktnaudžiauja, atitinka šiuos reikalavimus (šeštasis prejudicinis klausimas byloje C‑103/18 ir ketvirtasis, penktasis, šeštasis ir septintasis prejudiciniai klausimai byloje C‑429/18).

E.      Dėl pagal terminuotą darbo sutartį dirbančių tarnautojų procesinio statuso (antrasis ir aštuntasis prejudiciniai klausimai byloje C‑103/18)

91.      Šiuose prejudiciniuose klausimuose vertinamos nacionalinės proceso teisės taisyklės, pagal kurias valstybės tarnautojas praranda Direktyva 1999/70 suteiktų teisių, jei piktnaudžiavimo paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis atveju neginčija kiekvieno administracinio akto, susijusio su jo paskyrimu (iš naujo), darbo santykių nutraukimu ar atrankos konkurso surengimu siekiant užimti atitinkamą nuolatinį etatą.

92.      Jei Ispanijos teisėje yra atitinkama taisyklė, nors Ispanijos vyriausybė ir Comunidad de Madrid tai ginčija, beveik neabejotina, kad dėl jos praktiškai neįmanoma naudotis Sąjungos teisėje suteikiamomis teisėmis arba jomis pasinaudoti pernelyg sunku, todėl ji nesuderinama su veiksmingumo principu.

93.      Viena vertus, tokia taisyklė reiškia, kad tarnautojo neveikimas gali būti aiškinamas kaip pritarimas piktnaudžiavimui, nors šį neveikimą galima paprastai paaiškinti, pavyzdžiui, tuo, kad tarnautojas nežino savo teisių, susidaro didelės bylinėjimosi išlaidos arba bijomasi žalingų pasekmių. Akivaizdu, kad tokia atitinkamų tarnautojų diskriminacija pagal proceso teisę prieštarauja Bendrojo susitarimo tikslui. Argumentai dėl pirmojo prejudicinio klausimo byloje C‑103/18 (B dalyje) rodo, kad anaiptol nėra paprasta suprasti, kurį teisės aktą reikia ginčyti. Jei tarnautojas nesibylinėja, nes neteisingai įvertina atitinkamą teisės aktą arba jo nežino, dėl aptariamos taisyklės tai jam visada bus nenaudinga.

94.      Antra vertus, šis teisės praradimas atsakingas tarnybas skatins pažeisti Bendrojo susitarimo 5 punktą. Tarnautojai arba stengiasi apsisaugoti nuo paeiliui nustatomų terminuotų darbo santykių – tuomet galima nutraukti darbo santykius išvengiant kaltinimo piktnaudžiavimu tokiais darbo santykiais. Arba jie nesistengia apsisaugoti ir praranda savo teisinę apsaugą, nes pažeidžiamas 5 punktas.

95.      Atsižvelgiant į šiuos argumentus dėl antrojo prejudicinio klausimo byloje C‑103/18, nebereikia atsakyti į aštuntąjį prejudicinį klausimą, nes jis užduotas vadovaujantis prielaida, kad atitinkama procedūrinė taisyklė taikoma.

96.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą byloje C‑103/18: Direktyvos 1999/70 priede išdėstyto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis nuostatos kartu su veiksmingumo principu turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinius procedūrinius reikalavimus, pagal kuriuos pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas turi imtis aktyvių užginčijimo ar apskundimo teismui veiksmų dėl visų paeiliui sudaromų sutarčių arba atleidimų iš darbo, kad galėtų pasinaudoti direktyvos suteikiama apsauga ir Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintomis savo teisėmis.

V.      Išvada

97.      Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prašymus priimti prejudicinius sprendimus:

1.      Kai pagal nacionalinę teisę vertinama, ar esama paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar nustatytų darbo santykių – o tai yra būtina sąlyga Bendrojo susitarimo 5 punktui taikyti – atsižvelgiant į šia nuostata siekiamus tikslus pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar per atitinkamą laikotarpį buvo esminių įdarbinimo pagrindo pokyčių, susijusių su darbo sutarties ar santykių trukme, jos (jų) pasibaigimo sąlygomis arba galimybe dalyvauti nuolatinio statutinio darbuotojo atrankos procedūroje, ir dėl jų atitinkamas pagal terminuotą darbo sutartį įdarbintas darbuotojas patiria didesnį netikrumą (pirmasis prejudicinis klausimas byloje C‑103/18).

2.      Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktas aiškintinas kaip neužkertantis kelio aptariamai nacionalinei jurisprudencijai, pagal kurią prielaida apie „objektyvią priežastį“, pateisinančią paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimą visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje, daroma neatsižvelgiant į kitus parametrus, tik į tai, ar laikomasi įdarbinimo pagrindo ir su juo susijusių apribojimų laiko atžvilgiu, arba kuri remiasi tuo, kad atliktinos užduotys apribotos laiko atžvilgiu, tačiau tinkamai neatsižvelgiama į atitinkamos veiklos ypatybes ir jos vykdymo sąlygas konkrečiu atveju (penktasis prejudicinis klausimas byloje C‑103/18).

Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas kaip draudžiantis taikyti pagrindinėje byloje aptariamas nacionalinės teisės akto nuostatas, pagal kurias paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje atnaujinimas laikomas pateisinamu dėl „objektyvių priežasčių“, kaip suprantama pagal šį punktą, nes darbo sutartys pagrįstos teisės nuostatomis, kuriomis leidžiama atnaujinti darbo sutartis siekiant užtikrinti tam tikras laikinojo, konjunktūrinio arba išimtinio pobūdžio paslaugas, tačiau iš tiesų šis poreikis yra nuolatinis ir ilgalaikis, ir nėra užtikrinama, kad atitinkama institucija įvykdys įstatyme numatytas pareigas patenkinti šį poreikį ir užpildyti šias darbo vietas nuolatiniais darbuotojais arba imsis lygiaverčių priemonių, siekdama užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis (trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai byloje C‑103/18 ir pirmasis prejudicinis klausimas byloje C‑429/18).

3.      Bendrojo susitarimo 5 punktas aiškintinas taip, kad nacionalinis teismas, remdamasis visomis nacionalinėje teisėje taikomomis nuostatomis, turi įvertinti, ar priemonės, kurios svarstomos prejudiciniuose klausimuose, laikytinos tinkamomis priemonėmis, skirtomis bausti už piktnaudžiavimą paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis arba nustatytais terminuotais darbo santykiais.

Norint tinkamai nubausti už šį piktnaudžiavimą ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes nepakanka įvykdyti laisva konkurencija grindžiamo atrankos konkurso, jei atitinkamu atveju dėl jo sąlygų tokiu būdu suteikta nuolatinių darbo santykių perspektyva lieka neaiški ir neapibrėžta, o atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nėra numatyta papildomų sankcijų (tai galutinai įvertinti turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai) (antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai byloje C‑429/18).

Bendrojo susitarimo 5 punktas neužkerta kelio nacionalinių teismų jurisprudencijai, kurioje už viešojo sektoriaus darbdavio piktnaudžiavimą paeiliui sudaromomis terminuotomis darbo sutartimis nėra automatiškai baudžiama taikant terminuotų darbo santykių perkvalifikavimo į neterminuotus sankciją. Pagal tokią jurisprudenciją atitinkamam darbuotojui, viena vertus, gali būti suteikta teisė į tolesnį įdarbinimą, kol darbdavys atliks privalomą poreikio patikrinimą ir įvykdys su juo susijusias pareigas, ir, kita vertus, darbuotojui gali būti pripažinta teisė į visišką dėl šio piktnaudžiavimo patirtos žalos atlyginimą. Šias priemones turi lydėti veiksmingas ir atgrasantis bausmių taikymo mechanizmas. Galimas, pavyzdžiui, papildomas įpareigojimas sumokėti fiksuotą kompensaciją, kurios dydis būtų pakankamas atgrasyti nuo piktnaudžiavimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai turi įvertinti, ar išeitinės išmokos už atleidimą iš darbo, kuriuo darbdavys piktnaudžiauja, atitinka šiuos reikalavimus (šeštasis prejudicinis klausimas byloje C‑103/18 ir ketvirtasis, penktasis, šeštasis ir septintasis prejudiciniai klausimai byloje C‑429/18).

4.      Direktyvos 1999/70 priede išdėstyto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis nuostatos kartu su veiksmingumo principu turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinius procedūrinius reikalavimus, pagal kuriuos pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas turi imtis aktyvių užginčijimo arba apskundimo teismui veiksmų (dėl visų paeiliui sudaromų sutarčių ar atleidimų iš darbo), kad galėtų pasinaudoti direktyvos suteikiama apsauga ir Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintomis savo teisėmis (antrasis prejudicinis klausimas byloje C‑103/18).

1      Originalo kalba: vokiečių.

2      2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679).

3      Bendrasis susitarimas pateiktas 1999 m. birželio 28 d. Tarybos Direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, priede (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368).

4      BOE, Nr. 301, 2003 m. gruodžio 17 d., p. 44742.

5      BOE, Nr. 261, 2015 m. spalio 31 d.

6      Šiuo klausimu žr. 74 ir paskesnius punktus.

7      Pareiškėjai pirmą kartą įdarbinti 1993 m., 2003 m., 2005 m. ir 2007 m. ir darbo sutartys tam tikrais atvejais buvo atnaujinamos dar 226 kartus iki skundo pateikimo.

8      2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679, 26 punktas) ir jame nurodyta jurisprudencija.

9      2019 m. gegužės 8 d. Sprendimas Rossato ir Conservatorio di Musica F.A. Bonporti (C‑494/17, EU:C:2019:387, 24 punktas).

10      Žr. 2019 m. gegužės 8 d. Sprendimą Rossato ir Conservatorio di Musica F.A. Bonporti (C‑494/17, EU:C:2019:387, 27 ir 28 punktai).

11      Penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai byloje C‑429/18 atitinka šeštąjį ir septintąjį prejudicinius klausimus byloje C‑103/18.

12      Trečiasis–penktasis prejudiciniai klausimai byloje C‑103/18 ir pirmasis prejudicinis klausimas byloje C‑429/18.

13      Šeštasis–devintasis prejudiciniai klausimai byloje C‑103/18 ir antrasis–septintasis byloje C‑429/18.

14      Antrasis ir aštuntasis prejudiciniai klausimai byloje C‑103/18.

15      Jei Bendrojo susitarimo 5 punktas gali būti taikomas susiklosčius pagrindinės bylos aplinkybėms, šis klausimas nagrinėtinas C dalyje.

16      Žr. vieną iš paskutinių – 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimą de Diego Porras (C‑619/17, EU:C:2018:936, 80 punktas).

17      2006 m. liepos 4 d. Sprendimas Adeneler ir kt. (C‑212/04, EU:C:2006:443, 82 punktas).

18      Bendrojo statuto 9 straipsnio 2 dalis.

19      Pagrindų statuto 70 straipsnis.

20      Byloje C‑760/18 Teisingumo Teismas, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar pagal nacionalinės teisės nuostatą gali būti atmetama paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių prezumpcija tokiu atveju, kai darbo sutartys pratęsiamos automatiškai.

21      Pirmiausia žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimą Adeneler ir kt. (C‑212/04, EU:C:2006:443, 108 ir 109 punktai).

22      Šiuo klausimu žr. 9 punkte minėtą ketvirtąją Pagrindų statuto pereinamojo laikotarpio nuostatą, taip pat Pagrindų statuto 61, 62 ir 70 straipsnius ir Bendrojo statuto 20 ir 31 straipsnius.

23      Be to, prielaidai dėl paeiliui sudaromų skirtingų darbo sutarčių ar nustatytų darbo santykių neprieštarautų (byloje C‑103/18 nereikšmingas) darbo sutarties rūšies pakeitimas įdarbinimo laikotarpiu, nes tokiu atveju pakeičiamos esminės teisinės darbo santykių sąlygos, o tam priskiriami pirmiausia Bendrojo statuto 9 straipsnio 2 dalyje ir 9 straipsnio 3 dalyje skirtingai reglamentuojami atleidimo pagrindai.

24      2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679, 37 ir paskesni punktai).

25      2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679, 43 punktas).

26      2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679, 45 punktas).

27      2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Mascolo ir kt. (C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 99 ir 101 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

28      2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29      2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Mascolo ir kt. (C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 108 ir 109 punktai).

30      Kalbama apie būtinybės, skubos arba laikinojo, konjunktūrinio arba išimtinio pobūdžio programų įgyvendinimo pagrindus (Bendrojo statuto 9 straipsnio 1 dalis).

31      2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Mascolo ir kt. (C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 108 punktas).

32      Žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Pérez López (C‑16/15, EU:C:2016:679, 55 punktas).

33      Byloje C‑103/18 pagrindinės bylos šalys vis dėlto ginčijasi dėl atrankos konkursų skaičiaus, kuriuose būtų galėjęs dalyvauti pareiškėjas, norėdamas įsidarbinti nuolatiniu etatu, ir ar jis apskritai juose dalyvavo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad pareiškėjas nedalyvavo atrankos konkurse, tačiau Comunidad de Madrid šį teiginį užginčijo.

      Byloje C‑429/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neginčijamai konstatavo, kad 2015 m. pirmą kartą nuo 2000 m. buvo surengtas atrankos konkursas atitinkamai darbuotojų kategorijai.

34      Dėl reikalavimo nacionalinę teisę aiškinti atsižvelgiant į Sąjungos teisę apimties, kalbant apie tinkamas bausmes už piktnaudžiavimą paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius, pirmiausia žr. 2011 m. kovo 10 d. Sprendimą Deutsche Lufthansa (C‑109/09, EU:C:2011:129, 56 punktas).

35      2018 m. kovo 7 d. Sprendimas Santoro (C‑494/16, EU:C:2018:166, 29 punktas) ir jame nurodyta jurisprudencija.

36      2019 m. gegužės 8 d. Sprendimas Rossato ir Conservatorio di Musica F.A. Bonporti (C‑494/17, EU:C:2019:387, 28 punktas) ir jame nurodyta jurisprudencija.

37      2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Mascolo ir kt. (C‑22/13, C‑61/13–C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 118 punktas).

38      2019 m. gegužės 8 d. Sprendimas Rossato ir Conservatorio di Musica F.A. Bonporti (C‑494/17, EU:C:2019:387, 29 punktas).

39      Žr. šios išvados 52 ir paskesnius punktus.

40      Vadinasi, nors Comunidad de Madrid įgaliotas asmuo teismo posėdyje atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie pareiškėjai pagrindinėje byloje C‑429/18 sėkmingai pasirodė atrankos konkurse, ši aplinkybė nekeičia fakto, kad jų paskyrimo terminas dirbti pagal neterminuotą darbo sutartį kaip nuolatiniams statutiniams darbuotojams yra neapibrėžtas.

41      Nors Comunidad de Madrid nurodo, kad atrankos konkursas buvo surengtas taikant ketvirtąją Pagrindų statuto pereinamojo laikotarpio nuostatą ir kai kurie pagrindinės bylos pareiškėjai jame sėkmingai pasirodė, neaišku, kodėl sėkmingai pasirodę dalyviai skundo pateikimo metu dar nebuvo paskirti dirbti pagal neterminuotą darbo sutartį kaip nuolatiniai statutiniai darbuotojai ir nesėkmingai pasirodžiusių dalyvių etatų neužėmė nuolatiniai darbuotojai.

42      2018 m. kovo 7 d. Sprendimas Santoro (C‑494/16, EU:C:2018:166, 32 punktas) ir jame nurodytas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Marrosu ir Sardino (C‑53/04, EU:C:2006:517, 47 punktas).

43      Žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Martínez Andrés ir Castrejana López (C‑184/15 ir C‑197/15, EU:C:2016:680, 27 punktas).

44      Vadinasi, darbuotojo, įdarbinto pagal neterminuotą darbo sutartį nenuolatiniam darbui, padėtis nėra geresnė už laikinojo tarnautojo pagal Bendrojo statuto 9 straipsnio 2 dalį padėtį.

45      Sprendimai bylose Nr. 1425/2018 (ECLI:ES:TS:2018:3250) ir Nr. 1426/2018 (ECLI:ES:TS:2018:3251).

46      Ši nacionalinės teisės nuostata įpareigoja paskyrimų tarnybą atlikti poreikio analizę ir prireikus inicijuoti nuolatinio etato sukūrimą, jei pakaitiniai statutiniai darbuotojai per dvejus metus daugiau kaip du kartus paskiriami į tas pačias pareigas, o bendras įdarbinimo laikotarpis trunka ilgiau kaip 12 mėnesių. Žr. šios išvados 7 punktą.

47      2018 m. kovo 7 d. Sprendimas Santoro (C‑494/16, EU:C:2018:166).

48      Dėl veiksmingumo principo reikalavimų, kalbant apie įrodymams keliamus reikalavimus, žr. generalinio advokato M. Szpunar išvadą, pateiktą byloje Santoro (C‑494/16, EU:C:2017:822, 55 ir paskesni punktai).

49      2013 m. gruodžio 12 d. Nutartis Papalia (C‑50/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:873, 32 punktas).

50      Žr. 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Santoro (C‑494/16, EU:C:2018:166) rezoliucinę dalį.

51      Dėl šios nuostatos ir jos taikymo apimties žr. šios išvados 72 punktą.

52      2018 m. kovo 7 d. Sprendimas Santoro (C‑494/16, EU:C:2018:166, 34 punktas) ir jame nurodytas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Marrosu ir Sardino (C‑53/04, EU:C:2006:517, 49 punktas).

53      Žr. šios išvados 76 punktą.

54      Generalinio advokato M. Szpunar išvada, pateikta byloje Santoro (C‑494/16, EU:C:2017:822, 62 punktas).

55      Žr. šios išvados 60 punktą.

56      Taigi į devintąjį prejudicinį klausimą byloje C‑103/18 reikia atsakyti atsižvelgiant į tai.

57      Dėl darbo sutarties turinio pokyčių po pakeitimo apribojimų žr. 2012 m. kovo 8 d. Sprendimą Huet (C‑251/11, EU:C:2012:133).

58      Žr. šios išvados 77 ir 78 punktus.

59      Dar šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 21 d. Sprendimą de Diego Porras (C‑619/17, EU:C:2018:936, 96 punktas).

Full & Egal Universal Law Academy