Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MICHAL BOBEK IŠVADA,
pateikta 2019 m. gegužės 23 d.(1)
Byla C‑239/18
Saatgut-Treuhandverwaltungs GmbH
prieš
Freistaat Thüringen
(Thüringer Oberlandesgericht (Tiuringijos aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Augalų veislės – Apsaugos sistema – Reglamento (EB) Nr. 2100/94 14 straipsnio 3 dalis ir Reglamento (EB) Nr. 1768/95 11 straipsnis – Ūkininkų naudojimasis augalinėmis medžiagomis – Žemės ūkio produktų gamybos kontrolę vykdančios viešosios valdžios institucijos – Sąvoka – Pareiga pateikti informaciją teisės į augalų veislės apsaugą Bendrijoje turėtojui – Apimtis – Prašymo pateikti informaciją turinys – Rūšys ar veislės – Pareigos suteikti informaciją išimtys – Papildomas krūvis ar išlaidos, susiję su informacijos paieška duomenų bazėje“
I. Įvadas
1. Saatgut-Treuhandverwaltungs GmbH (toliau – ieškovė) – atstovauja kelias augalų veislių teises turinčias veisimo įmones. Pagal Sąjungos teisę augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje gali būti suteikiama visoms botaninių genčių ir rūšių augalų veislėms. Šių intelektinės nuosavybės teisių turėtojai turi gauti atlyginimą už saugomų veislių naudojimą. Todėl veislių savininkai turi teisę prašyti ir gauti tam tikrą informaciją iš ūkininkų, perdirbėjų ar žemės ūkio produkciją kontroliuojančių viešosios valdžios institucijų, kad būtų užtikrinta jų teisė į atlygį.
2. Sprendimuose Schulin(2) ir Brangewitz(3) Teisingumo Teismas nagrinėjo informacijos, kurią saugomų veislių savininkai galėtų gauti atitinkamai iš ūkininkų ir perdirbėjų, pobūdžio ir apimties klausimą. Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma papildomai išaiškinti teisių turėtojų prašymus, pateiktus viešosios valdžios institucijoms: kokiu mastu saugomos veislės savininkas gali gauti (kokios rūšies) informaciją iš viešosios valdžios institucijų, kad galėtų naudotis savo teise į atlygį?
II. Sąjungos teisė
A. Pagrindinis reglamentas
3. 1994 m. liepos 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (toliau – Pagrindinis reglamentas)(4) 5 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:
„Šiame reglamente „veislė“ – augalų grupė, priklausanti pačiam žemiausiam žinomam botaniniam taksonui <...>“.
4. Remiantis 13 straipsnio 2 dalimi, „[n]epažeidžiant 15 ir 16 straipsnių nuostatų, savininko leidimas yra būtinas, kad su saugomos augalų veislės dauginamąja medžiaga arba saugomos veislės surinkta augaline medžiaga, toliau bendrai vadinamų „medžiaga“, būtų galima atlikti šiuos veiksmus: a) gaminti ar dauginti (veisti); <…>“.
5. Pagrindinio reglamento 14 straipsnis pavadintas „Nukrypimas nuo augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje“. Šio straipsnio dalyje numatyta, kad „[n]epaisant 13 straipsnio 2 dalies nuostatų ir siekiant užtikrinti žemės ūkio gamybą, ūkininkams leidžiama dauginimo tikslais lauke savo ūkyje naudoti augalinę medžiagą, gautą nuėmus derlių, išskyrus hibridinės ar sintetinės veislės, kuriai yra taikoma augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje, dauginamąją medžiagą“.
6. Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 1 dalies nuostatos taikomos tik toms žemės ūkio augalų rūšims, kurios yra įtrauktos į jame pateiktą sąrašą.
7. Pagrindinė nuostata (14 straipsnio 3 dalis) suformuluota taip:
„3. Siekiant, kad įsigaliotų 1 dalyje nurodytas nukrypimas ir kad būtų apsaugoti teisėti selekcininko ir ūkininko interesai, prieš įsigaliojant šiam reglamentui, sąlygos pagal 114 straipsnį priimtose įgyvendinimo taisyklėse turi būti nustatytos remiantis šiais kriterijais:
– neturi būti jokių kiekybinių apribojimų ūkininko ūkiui dėl žemės valdymo,
– augalinė medžiaga auginimui gali būti apdorojama paties ūkininko ar per jam teikiamas paslaugas, nepažeidžiant tam tikrų apribojimų, kuriuos valstybės narės gali nustatyti minėtos augalinės medžiagos apdorojimo organizavimui, visų pirma siekiant užtikrinti pateiktos apdoroti medžiagos ir apdorotos medžiagos tapatumą,
– iš smulkių ūkininkų nereikalaujama mokėti jokio selekcinio mokesčio savininkui; smulkiais ūkininkais laikomi:
– tuo atveju, kai auginamos šio straipsnio 2 dalyje nurodytos augalų rūšys, kurioms taikomas 1992 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1765/92, nustatantis paramos sistemą tam tikrų lauko kultūrų augintojams [(OL L 181, 1992, p. 12)] – ūkininkai, neauginantys augalų plote, didesniame negu reikia išauginti 92 tonas grūdų; šiam plotui apskaičiuoti taikoma minėto reglamento 8 straipsnio 2 dalis,
– kitų šio straipsnio 2 dalyje nurodytų augalų rūšių atveju – ūkininkai, atitinkantys panašius atitinkamus kriterijus,
– iš kitų ūkininkų reikalaujama mokėti savininkui teisėtą selekcinį mokestį, kuris yra gerokai mažesnis už tos pačios veislės dauginamosios medžiagos, auginamos tame pačiame plote, licencinį mokestį; faktiškas selekcinio mokesčio dydis laikui bėgant gali svyruoti atsižvelgiant į tai, kokiu mastu ta veislė bus naudojama pagal 1 dalyje nurodytą nukrypimą,
– kontroliuoti, kaip laikomasi šio straipsnio nuostatų ar vadovaujantis šiuo straipsniu priimtų nuostatų, yra savininkų išimtinės atsakomybės reikalas; organizuojant nurodytą monitoringą, jiems oficialių institucijų pagalba gali būti neteikiama,
– reikalingą informaciją savininkams jų prašymu teikia ūkininkai ir perdirbimo paslaugų tiekėjai; taip pat lygiavertę informaciją gali teikti oficialios institucijos, kontroliuojančios žemės ūkio produkciją, jei tokia informacija buvo gauta įprastu būdu jiems atliekant savo užduotis be papildomų įsipareigojimų ar išlaidų. Šios nuostatos dėl duomenų apie asmenį nepažeidžia Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų dėl asmenų apsaugos dėl duomenų apie asmenį tvarkymo ir laisvo judėjimo.“
B. Įgyvendinimo reglamentas
8. 1995 m. liepos 24 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1768/95, įgyvendinančio taisykles dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje 14 straipsnio 3 dalyje numatytos žemės ūkio išimties(5) (toliau – Įgyvendinimo reglamentas), 11 straipsnyje nustatyta, kad:
„1. Informacijos apie faktišką konkrečių rūšių arba veislių medžiagos panaudojimą sodinimui arba apie tokio panaudojimo rezultatus prašymas, kurį turėtojas adresuoja viešosios valdžios institucijai, privalo būti pateiktas raštu. Šiame prašyme turėtojas nurodo savo vardą, pavardę ir adresą, jį dominančią veislę arba veisles ir jo ieškomos [prašomos] informacijos tipą. Jis taip pat pateikia turėtojo statuso įrodymą.
2. Viešosios valdžios institucija, nepažeisdama 12 straipsnio nuostatų, gali nesuteikti prašomos informacijos tik tada, jeigu
– ji nesusijusi su žemės ūkio gamybos kontrole, arba
– tokią informaciją turėtojams teikti draudžiama pagal Bendrijos arba valstybių narių taisykles, reglamentuojančias bendrą teisę spręsti, taikomą viešosios valdžios institucijų veiklai, arba
– pagal Bendrijos arba valstybių narių teisės aktus, kuriais remiantis buvo surinkta ši informacija, ji turi teisę nesuteikti tokios informacijos, arba
– prašoma informacija yra nebeprieinama, arba
– tokios informacijos negalima gauti atliekant įprastas viešosios valdžios institucijos užduotis, arba
– tokią informaciją galima gauti tik papildomo krūvio arba išlaidų dėka, arba
– tokia informacija aiškiai susijusi su medžiaga, kuri nepriklauso turėtojo veislėms.
Atitinkamos viešosios valdžios institucijos praneša Komisijai apie tai, kaip jos taiko trečioje įtraukoje minėtą teisę spręsti [naudojasi trečioje įtraukoje nurodyta diskrecija].
3. Suteikdama informaciją, viešosios valdžios institucija turėtojų neskirsto. Prašomą informaciją viešosios valdžios institucija gali suteikti leisdama turėtojui pasinaudoti kopijomis, padaugintomis iš dokumentų su informacija, papildančia informaciją, susijusią su turėtojo veislėms priklausančia medžiaga, jeigu pašalinta bet kokia galimybė nustatyti asmenų, saugomų pagal 12 straipsnyje minimas nuostatas, tapatybę.
4. Jeigu viešosios valdžios institucija nusprendžia nesuteikti prašomos informacijos, apie tai ji praneša prašiusiam turėtojui raštu ir nurodo šio sprendimo priežastis.“
III. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
9. Ieškovė yra Vokietijos patikos bendrovė, veikianti sėklas auginančių daugiausia Vokietijos įmonių vardu(6). Šios įmonės yra teisių į augalų veislių aupsaugą turėtojos ir (arba) išimtinių teisių naudoti saugomas veisles Vokietijoje turėtojos. Jos pavedė ieškovei jų vardu įgyvendinti jų teisę gauti atlygį už saugomų augalų veislių auginimą.
10. Freistaat Thüringen (toliau – atsakovė), atstovaujama jos Landesverwaltungsamt (Federalinės žemės administracijos biuras), yra atsakinga už ES lėšų valdymą ir vykdo Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) subsidijų administravimą ir priežiūrą, remiantis Reglamento (ES) Nr. 1306/2013(7) 7 straipsniu ir Deleguotojo reglamento (ES) Nr. 907/2014(8) 1 straipsniu (kartu su jo I.1 priedo A dalimi).
11. Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kiek tai susiję su subsidijomis iš ES fondų ir atitinkama finansavimą reglamentuojančių nuostatų laikymosi priežiūra, atsakovė renka ir saugo duomenis vadinamojoje integruotos administravimo ir kontrolės sistemos (Integriertes Verwaltungs- und Kontrollsystem; InVeKoS) duomenų bazėje. Šioje duomenų bazėje saugomi duomenys apie veikiančius žemės ūkius atsakovės teritorijoje, visų pirma informacija, kurią pateikė prašymus dėl finansavimo teikiantys ūkininkai. Matyti, kad toje duomenų bazėje yra prieinama informacija apie naudojamas augalų rūšis, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi sėjomainos taisyklių.
12. 2016 m. balandžio 5 d. raštu ieškovė pareikalavo pateikti InVeKoS duomenų bazėje esančius duomenis. Atsakovė atsisakė pateikti šiuos duomenis remdamasi Thüringer Informationsfreiheitsgesetz (Tiuringijos informacijos laisvės įstatymas, toliau – ThürIFG) 9 straipsnio 1 dalimi.
13. 2016 m. gruodžio 23 d. Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas, Vokietija) pateiktame ieškinyje ieškovė rėmėsi savo teise gauti informaciją. Ieškovė paprašė teismo nurodyti atsakovei pateikti šią duomenų bazėje saugomą informaciją:
–žemdirbystės ūkių pavadinimus ir adresus;
–atitinkamos žemės ūkio valdos plotus, kuriuose auginami augalai (hektarais);
– plotus, kuriuose auginami grūdai ir bulvės (hektarais).
14. Ieškovė laikėsi nuomonės, kad ji turi teisę gauti informaciją iš atsakovės pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalį, kuri taip pat taikoma augalų rūšims. Būdama viešosios valdžios institucija, vykdanti žemės ūkio gamybos kontrolę, atsakovė neturėjo teisės nesuteikti prašomos informacijos, kurią ji turėjo ir galėjo suteikti be papildomo krūvio ar išlaidų. Ieškovės nuomone, nacionalinės teisės aktuose nėra jokios nuostatos, leidžiančios nesuteikti prašomos informacijos. Visų pirma, ThürIFG 9 straipsnio 1 dalis netaikoma. Veikiau ThürIFG 9 straipsnio 2 dalyje numatytas interesų palyginimas rodo, kad ieškovės interesas gauti informaciją yra svaresnis.
15. Atsakovė prašo atmesti ieškinį, nes jos sprendimas nesuteikti prašomos informacijos yra pagrįstas. Ji nėra viešosios valdžios institucija, kaip tai suprantama pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalį, ir bet kuriuo atveju šia nuostata nustatoma teisė gauti informaciją tik apie veisles. Be to, atsakovė mano, kad turi teisę nesuteikti prašomos informacijos ne tik remdamasi ThürIFG, bet dar ir todėl, kad tai susiję su papildomu krūviu ir papildomomis išlaidomis.
16. 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas) ieškinį atmetė. Jis nustatė, kad atsakovė turi teisę atsisakyti suteikti informaciją remdamasi Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalimi (antra ir trečia įtraukomis), siejama su 12 straipsniu.
17. Šį sprendimą ieškovė apeliacine tvarka apskundė Thüringer Oberlandesgericht (Tiuringijos žemės aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
18. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalį ji turi teisę gauti informaciją iš atsakovės ir kad teisė gauti informaciją iš viešosios valdžios institucijų nėra susijusi tik su veislėmis. Ieškovė gali nuspręsti, kokiu tikslu ji naudos informaciją. Visų pirma, atsakovės informacija padėtų ieškovei nustatyti faktinį ūkininkų plotų, kuriuose auginami augalai, dydį bei tai, kas iš tiesų gali būti laikomas smulkiu ūkininku. Gauti šią informaciją iš atsakovės būtų paprasčiau, nei kreiptis tiesiai į smulkiuosius ūkininkus. Ieškovė įsipareigojo atlyginti atsakovei bet kokias išlaidas, kurios gali atsirasti atliekant prašomų duomenų paiešką, pavyzdžiui, išlaidas, susijusias su programinės įrangos programavimu.
19. Pasak atsakovės, Landgericht Erfurt (Erfurto apygardos teismas) teisingai nusprendė, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalies antrą ir trečią įtraukas jos teisė gauti informaciją yra ribojama. InVeKoS duomenų bazėje nėra jokios informacijos apie konkrečias veisles, išskyrus kanapes ir apynius, nes paraiškas teikiantys ūkininkai neprivalo nurodyti tokios informacijos. Be to, atsakovė taip pat esą neturinti pajėgumų suprogramuoti duomenų bazę taip, kad joje būtų galima atlikti specifinę, su reikalaujamais duomenimis susijusią paiešką. Tokias programavimo paslaugas teikiančios įmonės samdymas kainuotų 6 000 EUR.
20. Atsižvelgiant į šias faktines ir teisines aplinkybes, Thüringer Oberlandesgericht (Tiuringijos aukštesnysis apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:
„1. Ar pagal [Reglamento (EB) Nr. 1768/95] 11 straipsnio 1 dalį galima iš viešosios valdžios institucijų reikalauti tik informacijos apie augalų rūšis, kartu nereikalaujant informacijos apie saugomą veislę?
2. Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą reikštų, kad tokios informacijos galima reikalauti:
a) Ar viešosios valdžios institucija yra laikoma susijusia su žemės ūkio gamybos kontrole, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 1768/95] 11 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, tuomet, kai ji kontroliuoja ūkininkų rėmimą iš ES lėšų ir dėl šios priežasties saugo paraiškas teikiančių ūkininkų duomenis, be kita ko, susijusius ir su (kultūrinių augalų) rūšimis?
b) Ar viešosios valdžios institucija turi teisę nesuteikti prašomos informacijos, jei, norint ją suteikti, jos turimus duomenis prieš tai turi apdoroti arba surūšiuoti trečiasis asmuo ir su tuo susijusios finansinės sąnaudos viršija 6 000 EUR?“
21. Rašytines pastabas pateikė ieškovė, atsakovė, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Visos jos pateikė žodines pastabas per 2019 m. sausio 31 d. vykusį posėdį.
IV. Vertinimas
22. Šios išvados struktūra yra tokia, kaip nurodyta toliau. Pradėsiu nuo preliminarių paaiškinimų dėl režimo ir bendro Bendrijos augalų veislių teisinės apsaugos sistemos veikimo, ypač dėl Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos (A). Po to pereisiu prie pirmojo klausimo dėl informacijos, kurios iš viešosios valdžios institucijų gali prašyti saugomų veislių savininkai pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį, pobūdžio (B). Galiausiai, pereisiu prie antrojo klausimo, susijusio su „žemės ūkio produktų gamybos kontrolę vykdančios viešosios valdžios institucijos“ sąvoka ir klausimu, ar kompetentingos viešosios valdžios institucijos gali neteikti prašomos informacijos, jeigu norint ją suteikti, reikia papildomai apdoroti duomenis, dėl ko gali atsirasti papildomų išlaidų (C).
A. Žemės ūkio išimtis pagal Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalį
23. Pagrindinio reglamento 13 straipsnyje nustatytos augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje savininko teisės. Pagal 13 straipsnio 2 dalį savininko leidimas yra būtinas iš esmės norint gaminti ar dauginti (veisti) saugomos veislės dauginamąją medžiagą ar saugomos veislės surinktą augalinę medžiagą (toliau abi šios medžiagos – medžiaga).
24. Pagrindinio reglamento 14 straipsnyje numatyta nuo reikalavimo gauti savininko leidimą nukrypti leidžianti nuostata (toliau –žemės ūkio išimtis). Remiantis 14 straipsnio 1 dalimi, siekiant užtikrinti žemės ūkio gamybą, ūkininkams leidžiama dauginimo tikslais lauke savo ūkyje naudoti augalinę medžiagą, gautą nuėmus derlių, išskyrus hibridinės ar sintetinės veislės, kuriai yra taikoma augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje, dauginamąją medžiagą. 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtis taikoma toje dalyje išvardytoms žemės ūkio augalų rūšims. 14 straipsnio 3 dalyje numatomos įgyvendinimo nuostatos, kuriomis siekiama nustatyti žemės ūkio išimties taikymo sąlygas. Joje taip pat nustatomi kriterijai, kurių turėtų būti laikomasi įgyvendinant bet kokias įgyvendinimo taisykles.
25. Įgyvendinimo reglamentu Komisija nustatė žemės ūkio išimtį, siekdama apsaugoti teisėtus savininko atstovaujamo selekcininko ir ūkininko interesus. Kai ūkininkas pasinaudoja žemės ūkio išimtimi, jos savininkas turi teisę iš jo gauti „teisingą atlygį“. Pagal Įgyvendinimo reglamento 5 straipsnio 1 dalį savininkui mokamo teisingo atlygio dydis „gali būti sutarties tarp savininko ir atitinkamo ūkininko objektas“. Jei savininkas ir atitinkamas ūkininkas nesudarė sutarties, Įgyvendinimo reglamento 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „atlygio dydis yra gerokai mažesnis negu mokestis, imamas tame pačiame rajone už žemiausios tos pačios veislės kategorijos, tinkamos oficialiai sertifikuoti, dauginamosios medžiagos gamybą, kuriai suteikta licencija.“
26. Smulkieji ūkininkai, kurie naudojasi žemės ūkio išimtimi, neturi mokėti jokio atlygio savininkui. Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje smulkieji ūkininkai apibrėžiami kaip ūkininkai, neauginantys augalų plote, didesniame negu reikia išauginti 92 tonas grūdų arba ūkininkai, atitinkantys panašius atitinkamus kriterijus.
27. Tokioje sistemoje, kad savininkai galėtų apginti savo intelektinės nuosavybės teises ir gauti (teisingą) atlygį, kurį jie turi teisę gauti, labai svarbu žinoti, kas pasinaudojo žemės ūkio išimtimi. Todėl Įgyvendinimo reglamente yra nuostatų, pagal kurias savininkai gali gauti informacijos iš kelių susijusių subjektų. Nors Teisingumo Teismas su ieškove susijusiose bylose jau išaiškino tas nuostatas dėl informacijos, kurią turi pateikti ūkininkai ir perdirbėjai(9), šioje byloje nagrinėjama, kokią informaciją savininkams turi pateikti konkrečios viešosios valdžios institucijos.
B. Pirmasis klausimas: savininkų teisės gauti informaciją iš viešosios valdžios institucijų taikymo sritis pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį
28. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekiai išsiaiškinti, kokią informaciją pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį turi pateikti viešosios valdžios institucija gavusi savininko prašymą: ar savininkas gali gauti informaciją apie augalų rūšis, ar tik apie jo turimas konkrečias veisles?
29. Pasak ieškovės, remiantis Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies šešta įtrauka, siejama su Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalimi, savininkams suteikiama teisė iš viešosios valdžios institucijų gauti informaciją, susijusią su rūšimis, nereikalaujant, kad prašymas pateikti informaciją būtų susijęs su konkrečia veisle. Visų pirma, savininkai turi teisę gauti informaciją apie smulkiuosius ūkininkus, kaip apibrėžta Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje, kurie yra visiškai atleisti nuo prievolės mokėti atlygį savininkams. Atsižvelgiant į tai, ar ūkininkas yra smulkusis ūkininkas, savininkas galėtų neieškoti informacijos ir tuo labiau nesiekti gauti atlygio iš tų smulkiųjų ūkininkų. Tačiau smulkūs ūkininkai apibrėžiami ne pagal konkrečią veislę, o pagal tam tikrų rūšių augalais auginamo paviršiaus plotą. Bet kokiu atveju ieškovė teigia, kad viešosios valdžios institucijų pareiga pateikti informaciją yra platesnė nei ūkininkų pareiga, nes 11 straipsnyje nenurodyta, kokią „susijusią“ informaciją reikia pateikti.
30. Komisijos nuomone, teisė gauti informaciją pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalį taikoma ne tik veislėms. Ji gali apimti rūšis, siekiant nustatyti, kurie ūkininkai yra smulkieji ūkininkai. Tačiau informacijos prašymo objektas turi būti veislė. Taigi, savininkai negali viešosios valdžios institucijoms teikti bendro pobūdžio, nekonkrečių prašymų dėl informacijos pateikimo, nenurodydami, ar ūkininkai iš tiesų įsigijo saugomų veislių dauginamąją medžiagą. Komisija taip pat pažymi, kad viešosios valdžios institucijų prašymas pateikti informaciją nėra susijęs su nepriklausoma visuomenės teise susipažinti su dokumentais ar pakartotinai naudoti viešojo sektoriaus duomenis (pagal Direktyvą 2003/98/EB(10)). Tai tik asmeninė teisė, papildanti santykius tarp savininkų ir ūkininkų.
31. Atsakovė ir Ispanijos vyriausybė teigia, kad prašymai viešosios valdžios institucijoms suteikti informaciją turi būti susiję su konkrečiomis veislėmis, o ne su rūšimis. Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalis, siejant su Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalį, negali būti pagrindas siekiant gauti bendros informacijos apie ūkininkus.
1. Prieigos prie viešosios valdžios institucijų turimos informacijos taikymo sritis pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį
32. Pirmiausia būtina pateikti pradinį paaiškinimą, kaip siejasi Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio ir Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos atitinkamos nuostatos, taip pat dėl nacionalinės teisės aktų prieigos prie informacijos srityje.
33. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išaiškinti prieigos prie informacijos apimtį pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį. Pasak Ieškovės, ši nuostata yra tinkamas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis galima gauti, be kita ko, informaciją siekiant nustatyti „smulkiuosius ūkininkus“, kurie yra atleisti nuo pareigos mokėti bet kokį atlygį, ir kurie dėl to neturėtų iš savininkų gauti prašymų pateikti informaciją.
34. Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnis yra konkreti įgyvendinimo akto, reglamentuojančio Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nurodytą žemės ūkio išimtį, nuostata. Todėl logiška, kad Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies ir Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio taikymo sritis yra susijusios. Be to, įgyvendinimo reglamente turi būti atsižvelgiama į pagrindo, kuriuo remiantis jis buvo priimtas, taikymo sritį ir ribas.
35. Tiesa, kad Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje, taikant išimties išimtį, nurodyti smulkieji ūkininkai. Tačiau Įgyvendinimo reglamentas nėra susijęs su ta kategorija, kiek ji yra susijusi su galimybe susipažinti su viešosios valdžios institucijų turima informacija. 11 straipsnyje neminimi smulkieji ūkininkai. Įgyvendinimo reglamente smulkieji ūkininkai minimi tik 7 straipsnyje, skyriuje apie atlygį. Toje nuostatoje, siekiant identifikuoti smulkiuosius ūkininkus, apibrėžiamas „plotas, kuriame auginami augalai“, kaip tai suprantama pagal Pagrindinio reglamento14 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką(11). Tačiau joje nenustatyta pareiga ūkininkams, perdirbėjams ar viešosios valdžios institucijoms teikti savininkams bendro pobūdžio informaciją apie tokių plotų dydį.
36. Tai, ar tokiomis aplinkybėmis žodis „rūšys“, pavartotas Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje, turi būti suprantamas kaip nuoroda į Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką gali būti aiškinama kaip reiškianti, bus nagrinėjamos kitame skirsnyje. Šiame etape reikia pateikti dvi sistemines pastabas.
37. Pirma, net jei bendra informacija apie pasėlių plotus yra susijusi su savininko teise į atlygį, tai nesuteikia savininkui teisės pareikšti ieškinius, susijusius su jo veislėmis. Abiejų reglamentų logika remiasi veislių naudojimu, pagal kurią smulkiųjų ūkininkų statusas prilygsta tam tikrai „gynybai“, o ne atvirkščiai. Pirmiausia turi būti nustatyta pirminė informacija apie tai, ar ūkininkai naudojo ar ketino naudoti augalinę medžiagą, gautą sodinant tam tikrų veislių medžiagą. Išimtis, susijusi su smulkiaisiais ūkininkais, kaip numatyta Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje, gali būti svarbi tik vėliau, kaip gynybos priemonė tiems ūkininkams, kurie atitinka šiuos reikalavimus, didesnėje ūkininkų, auginančių saugomas veisles, grupėje, kuriai taikoma Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalis.
38. Antra, net jei sisteminis ryšys tarp Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos ir Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio nebuvo būtinas Sąjungos teisės požiūriu, svarbu pabrėžti, kad tuo pačiu Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnis negali būti aiškinamas kaip išsamiai nustatantis pagrindą, kiek tai susiję su galimais informacijos prašymais nacionalinėms institucijoms.
39. Iš tiesų, valstybėms narėms nedraudžiama suteikti prieigą prie 11 straipsnyje nenumatytos informacijos. Tai, kad Sąjungos teisė nereglamentuoja prieigos prie tam tikros informacijos galimybių, negali būti aiškinama, kad pagal Sąjungos teisę „prieiga draudžiama“, veikiau priešingai: išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja Sąjungos teisei, papildomi nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys prieigą prie informacijos, taikomi visais atvejais, kurie nėra aiškiai reglamentuojami pagal Sąjungos teisę. Tai, kad Įgyvendinimo reglamente nepateikiama konkrečių nuostatų dėl galimybės susipažinti su informacija, pagal kurią savininkas gali nustatyti smulkiuosius ūkininkus, reiškia, kad klausimas paprasčiausiai patenka į nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.
40. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, atrodo, kad ieškovės pradinis prašymas buvo pateiktas (ir atmestas) vadovaujantis ThürIFG. Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas negali daryti išvadų ir faktinių aplinkybių vertinimų nagrinėjamoje byloje arba aiškinti ir taikyti nacionalinės teisės aktus. Tačiau reikia pabrėžti, kad prašymai pateikti informaciją, nesusijusią su konkrečiomis veislėmis, žinoma, gali būti teikiami ir tą informaciją savininkai gali gauti remdamiesi nacionaline teise, jei pagal ją tai leidžiama. Jei informaciją, kurią savininkai norėtų gauti, turi nacionalinės (viešosios) institucijos ir ji pirmiausia yra susijusi su nacionalinių institucijų surinkta administracine informacija, taikomos nacionalinės susipažinimo su informacija taisyklės(12).
41. Norėčiau pabrėžti šį aspektą, siekiant paaiškinti, jog Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnis tuo pačiu metu negali būti aiškinamas ir siaurai ir išimtinai: negalima aiškinti siaurai, nes būtų laikoma, kad jame neįtrauktos rūšys, ir negalima aiškinti išimtinai, nes būtų išsamiai išnagrinėtas klausimas, taip veiksmingai užkertant kelią vienu metu taikyti nacionalinės teisės aktus susipažinimui su informacija.
42. Dėl priežasčių, kurias paaiškinsiu tolesniame skirsnyje, turiu sutikti su atsakove dėl pirmojo punkto: prašymai suteikti informaciją, kurie gali būti pateikti viešosios valdžios institucijoms pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį, iš tiesų yra susiję su prašymą pateikusio savininko veislėmis. Tačiau informacijos apie rūšis nepriskyrimas iš 11 straipsnio taikymo sričiai būtinai reiškia, kad „erdvė“ lieka užimta nacionalinės teisės, o suinteresuotieji savininkai gali teikti prašymus dėl rūšių pagal nacionalinę teisę.
2. 11 straipsnio taikymo sritis – veislės ar rūšys?
43. Remiantis dviem pateiktais argumentais galima, kad prašymai pateikti informaciją dažniausiai yra susiję su rūšimis.
44. Pirma, Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje aiškiai minimos „rūšys“: „[i]nformacijos apie faktišką konkrečių rūšių arba veislių medžiagos panaudojimą sodinimui arba apie tokio panaudojimo rezultatus prašymas, kurį turėtojas adresuoja viešosios valdžios institucijai, privalo būti pateiktas raštu“ (išskirta mano).
45. Antra, darant prielaidą, kad Įgyvendinimo reglamento 11 straipsniu taip pat buvo siekiama įgyvendinti Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką, pastarojoje nuostatoje „smulkieji ūkininkai“ apibrėžiami pagal ploto, kuriame auginamos 14 straipsnio 2 dalyje išvardytos augalų rūšys, dydį.
46. Dėl šių priežasčių, tai, kad Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalyje minimos „rūšys“, gali būti aiškinama kaip leidimas teikti prašymus dėl informacijos apie žemės plotą, kuriame auginamos tos rūšys, siekiant nustatyti „smulkiuosius ūkininkus“.
47. Tačiau be šių dviejų formuluotės argumentų, nėra daug teisinių argumentų, kurie patvirtintų ieškovės nurodytą Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio aiškinimą. Iš tolesnio formuluotės ir visų pirma sisteminio ir teleologinio šios nuostatos aiškinimo matyti, kad prašymai suteikti informaciją, kuriuos savininkai pateikia viešosios valdžios institucijoms, turėtų būti susiję su prašymą pateikusio savininko konkrečiomis augalų veislėmis.
48. Visų pirma, formuluotės lygmeniu, Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalies antruoju ir trečiuoju sakiniais nustatyti konkretūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti galiojantis prašymas pateikti informaciją. Kaip vieną iš šių reikalavimų, turėtojas nurodo „veislę arba veisles, apie kurias jis nori gauti informaciją“ ir pateikia turėtojo statuso įrodymą“ (išskirta mano). Kadangi pagal Pagrindinio reglamento 5 straipsnio 1 dalį, tik botaninių genčių ir rūšių – o ne visų rūšių – veislės gali būti naudojamos kaip Bendrijos augalų veislių teisinės apsaugos objektas, iš 11 straipsnio 1 dalies matyti, kad prašymai pateikti informaciją turi būti susiję tik su veislėmis.
49. Šią išvadą patvirtina Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalies septinta įtrauka, pagal kurią viešosios valdžios institucijos gali neatskleisti prašomos informacijos, „tokia informacija aiškiai susijusi su medžiaga, kuri nepriklauso turėtojo veislėms“ (išskirta mano). Negalima būtų teigti, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalį turėtojams leidžiama prašyti ir gauti su rūšimis susijusią informaciją, nors paskesnės to paties 11 straipsnio nuostatos leidžia nedelsiant sustabdyti tokios informacijos teikimą.
50. Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(13). Šiuo atveju tikslingas ir sistemingas aiškinimas taip pat patvirtina prašymus pateikti informaciją apie konkrečias veisles.
51. Žemės ūkio išimties tikslas yra dvejopas: siekiama užtikrinti produktų gamybą, tuo pat metu užtikrinant, kad ūkininkas sumokėtų (teisingą) atlygį turėtojui. Įgyvendinimo reglamento 2 straipsnyje pabrėžiama, kad būtina išlaikyti deramą ūkininko interesų ir turėtojo interesų pusiausvyrą, kai ūkininkas pasinaudoja augaline medžiaga, priklausančia vienai ar daugiau turėtojo veislių, skirtų sodinti jo valdos lauke (-uose). Atsižvelgiant į tai, kad savininko interesams turi įtakos tai, kad ūkininkas naudoja veisles, savininkui siekiant apginti savo interesus reikalinga konkreti informacija apie veisles, patenkančias į žemės ūkio išimties taikymo sritį, t. y. į saugomas veisles, išskyrus hibridines ar sintetines veisles(14), priklausančias augalų rūšims, nurodytoms Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalyje.
52. Dėl bendros sistemos, susijusios su informacija, numatyta Pagrindiniame reglamente ir Įgyvendinimo reglamente, Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su jo 8 ir 9 straipsniais, kaip juos išaiškino Teisingumo Teismas.
53. Informaciją savininkui turi teikti ne tik viešosios valdžios institucijos pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį, kaip nustatyta Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies šeštoje įtraukoje. Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnis yra tik viena iš 4 skyriaus nuostatų. Šio skyriaus, kuris yra skirtas informacijai, 8 ir 9 straipsniuose nustatytos taisyklės dėl informacijos, kurią savininkui turi pateikti atitinkamai ūkininkas ir perdirbėjas. Abiejose nuostatose aiškiai nurodyta, kad informacija, kurią turi pateikti ūkininkai ir perdirbėjai, yra taip pat susijusi su veislėmis, o ne rūšimis. Be to, pagal Įgyvendinimo reglamento 8 straipsnio 4 dalį ir 9 straipsnio 4 dalį savininkas savo prašyme pateikti informaciją nurodo „veislę arba veisles, apie kurias jis nori gauti informaciją, taip pat nuorodą arba nuorodas į atitinkamą augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje teisę arba teises“. Jeigu to prašo ūkininkas arba perdirbėjas, „pateikiamas ir turėtojo statuso įrodymas“.
54. Gali atrodyti, kad šios nuostatos jau yra gana aiškios, nes iš esmės turėtojas gali prašyti ir gauti iš ūkininkų ar perdirbėjų tik su veislėmis susijusią informaciją. Teisingumo Teismas, priimdamas sprendimus Schulin ir Brangewitz, netgi žengė žingsnį į priekį aiškindamas šias nuostatas gana siaurai(15).
55. Sprendime Schulin Teisingumo Teismas konstatavo, kad turėtojui turi būti leista prašyti informacijos iš ūkininko, jei jis turi duomenų, kad ūkininkas rėmėsi arba remsis nukrypti leidžiančia nuostata, numatyta Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje(16), ir tokiu būdu savo ūkyje dauginimo tikslais savo valdoje naudojo arba naudos veislės, kuriai taikoma ši apsauga, išskyrus hibridinę ar sintetinę veislę, ir kuri priklauso vienai iš pagrindinių žemės ūkio augalų rūšių, išvardytų Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalyje(17), išaugintą augalinę dauginamąją medžiagą. Taigi, reikalavimas, kad visi ūkininkai, tik todėl kad jie priklauso šiai profesijai, ir netgi tie, kurie niekada neturėjo veislės, kuriai taikoma augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje, priklausančios vienai iš 14 straipsnio 2 dalyje išvardytų augalų rūšių, dauginamosios medžiagos, paprašius suteiktų turėtojui visą susijusią informaciją, prieštarautų Sąjungos teisei(18).
56. Teisingumo Teismas iš esmės pateikė tokį patį atsakymą dėl perdirbėjų Sprendime Brangewitz, nors šiek tiek atviriau, siekiant, tikėtina, atsižvelgti į perdirbėjų specifiką, palyginti su ūkininkais. Jis nusprendė, kad Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalis kartu su Įgyvendinimo reglamento 9 straipsniu turi būti aiškinamos taip, kad, kai savininkas turi duomenų, kad perdirbėjas apdorojo ar ketina apdoroti auginimo medžiagą, ūkininkų gautą auginant saugomos veislės savininkui priklausančios rūšies dauginamąją medžiagą auginimui, perdirbėjas privalo jam pateikti visą reikšmingą informaciją, kiek ji susijusi ne tik su ūkininkais, apie kuriuos savininkas turi duomenų, kad perdirbėjas apdorojo ar ketino apdoroti auginimo medžiagą, bet taip pat ir kiek ji susijusi su visais kitais ūkininkais, kuriems jis ją apdorojo ar numato apdoroti, jei perdirbėjui buvo pranešta apie nagrinėjamą veislę arba ji jam buvo žinoma(19).
57. Atsižvelgiant į tai, sunku suprasti, kodėl viešosios valdžios institucijoms, veikiančioms toje pačioje sistemoje, turėtų būti taikoma daug platesnė pareiga teikti informaciją, kuri būtų netgi kitokio pobūdžio (atsižvelgiant į teiktinos informacijos rūšį).
58. Taip yra šiuo atveju dėl svarbios sisteminės priežasties: pagal Pagrindiniame ir Įgyvendinimo reglamentuose nustatytą bendrąją sistemą neatrodo, kad visų pirma viešosios valdžios institucijoms tenka užduotis teikti atitinkamą informaciją savininkams, kad šie galėtų pasinaudoti savo teise į atlygį(20).
59. Pirma, atrodo, kad Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies penktoje ir šeštoje įtraukose nustatyta savininkų prašymų dėl informacijos pateikimo gavėjų hierarchija. Šioje nuostatoje gana kategoriškai nurodoma, kad žemės ūkio išimties taisyklių laikymosi stebėsena yra išimtinė savininkų pareiga ir jiems negali būti suteikta pagalba iš viešosios valdžios institucijų. Savininkai turi gauti informaciją visų pirma iš ūkininkų ir perdirbimo paslaugų teikėjų, o tik paskui iš viešosios valdžios institucijų(21).
60. Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, kad kadangi šis reglamentas yra įgyvendinimo reglamentas, nurodantis sąlygas, kuriomis taikoma Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata, jo nuostatos perdirbėjams negali numatyti daugiau pareigų nei numatyta Pagrindiniame reglamente(22).
61. Problema dėl ieškovės (ir iš dalies – Komisijos) pasiūlyto aiškinimo yra ta, kad Pagrindinio reglamento logika ir sistema visiškai pasikeistų, aiškinant Įgyvendinimo reglamentą gana plečiamai: tuomet viešosios valdžios institucijos veiksmingai taptų pagrindine vieta, kurioje būtų gaunami prašymai pateikti informaciją tiek dėl veislių, tiek ir dėl rūšių. Kaip bus nurodyta paskesniame šios išvados skirsnyje, neneigiu, kad toks požiūris galėtų būti naudingas siekiant sumažinti atskiriems ūkininkams tenkančią administracinę naštą ir sumažinti apskritai su dokumentais susijusį darbą visiems suinteresuotiems asmenims. Vis dėlto ne paslaptis, kad tai vargu ar gali būti vertinama kaip paprastas atskiros Įgyvendinimo reglamento nuostatos aiškinimas.
62. Antra, palyginti su Įgyvendinimo reglamento 8 ir 9 straipsniais, atrodo, kad 11 straipsnio taikymo sritis yra labiau ribota, nes antroje jo dalyje nustatytos kelios išimtys dėl viešosios valdžios institucijų pareigos teikti informaciją, o kai kurios išimtys gali būti taikomos labai plačiai. Visų pirma, pagal 11 straipsnio 2 dalies antrą ir trečią įtraukas gana tiksliai laikomasi nacionalinės teisės: viešosios valdžios institucijos gali tiesiog atsisakyti suteikti prašomą informaciją, jeigu pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius viešosios valdžios institucijų veiklą, tai nėra numatyta. Iš to darytina išvada, kad viešosios valdžios institucijų pareigos teikti informaciją taikymo sritis, atrodo, yra siauresnė, palyginus su ūkininkų ir perdirbėjų pareiga teikti informaciją. Todėl, ir vėl sisteminiu požiūriu, sunku išaiškinti pareigos tenkančios viešosios valdžios institucijoms, teikti informaciją taikymo sritį, nei atitinkamos pareigos, tenkančios ūkininkams ir perdirbėjams.
63. Todėl, remiantis šiuo metu galiojančiais ES teisės aktais, Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad reikalaujama, kad viešosios valdžios institucijoms teikiamuose prašymuose dėl informacijos suteikimo būtų prašoma informacijos apie tam tikras atitinkamo savininko saugomas veisles. Tačiau šia nuostata valstybėms narėms neužkertamas kelias, remiantis nacionaliniais prieigą prie informacijos reglamentuojančiais įstatymais, suteikti prieigą prie viešosios valdžios institucijų turimos informacijos apie rūšis.
3. Sistemos veikimas ir veiksmingumas
64. Mano nuomone, tvirčiausi argumentai, kuriuos pateikė ieškovė ir tam tikru mastu Komisija, palaikančios nuomonę, kad informacija apie rūšis būtų įtraukta į Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio taikymo sritį, yra neteisinio pobūdžio. Juose kalbama apie praktinį Įgyvendinimo reglamentu nustatytos sistemos veikimą (arba labiau neveikimą).
65. Ieškovė tvirtina, kad viešosios valdžios institucijoms teikiant informaciją, pagal kurią būtų galima nustatyti smulkiuosius ūkininkus, teisės į atlygį įgyvendinimas būtų efektyvesnis ir sukeltų mažesnę naštą bei išlaidas visiems susijusiems subjektams. Savo ruožtu, siūlydama tokį aiškinimą, pagal kurį būtų leidžiama įtraukti rūšis į 11 straipsnio taikymo sritį, Komisija per posėdį pripažino, kad Įgyvendinimo reglamentas yra pasenęs antrinės teisės aktas, kurį netiesiogiai reikia atnaujinti (aiškinant).
66. Diskusijose raštu ir posėdžio metu buvo patvirtinta, kad žemės ūkio išimties taikymas praktikoje yra gana sudėtingas.
67. Kai pasinaudojama šia išimtimi, siekiant užtikrinti žemės ūkio gamybą (t. y. ūkininkų interesus), būtų sunku praktiškai užtikrinti, kad savininkai gautų (teisingą) atlygį, kurį jie turi teisę gauti (t. y. savininkų, atstovaujančių selekcininkams, interesus). Atrodo, kad tam tikslui svarbiausią informaciją yra sunku gauti dėl šiuose tekstuose įtvirtintos procedūrinės tvarkos, kaip išaiškinta jurisprudencijoje(23). Ši išvada atrodo labiau pagrįsta, palyginus su „įprastomis“ aplinkybėmis, t. y. kai ūkininkai, kurie negali pasinaudoti žemės ūkio išimtimi, naudoja saugomas veisles. Esant tokiai situacijai, savininkai gali lengviau užtikrinti savo intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimą, nes reikalingas jų leidimas, todėl savininkai ex ante gauna būtiną informaciją apie saugomų veislių naudojimą.
68. Reikėtų priminti, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 2 straipsnio 2 dalį „[l]aikoma, kad [turėtojo ir ūkininko] teisėti interesai neapsaugoti, jeigu vienam ar keliems iš šių interesų daromas nepalankus poveikis neatsižvelgus į poreikį išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp jų visų“. Tačiau kaip matyti iš Sprendimų Schulin ir Brangewitz, praktikoje yra gana sudėtinga gauti informaciją iš ūkininkų (arba perdirbėjų). Kaip paaiškinta pirmiau(24), Teisingumo Teismas nusprendė, kad turėtojui turi būti leista prašyti informacijos iš ūkininko, jei jis turi duomenų, kad ūkininkas pasinaudojo arba naudosis nukrypti leidžiančia nuostata, numatyta Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje(25). Teisingumo Teismas pridūrė, kad „turėtų būti įmanoma turėtojui sužinoti ūkininkų, perkančių vienos iš jo saugomų augalų veislių dauginamąją medžiagą, vardą ir adresą, nepriklausomai nuo platinimo grandinės tarp turėtojo ir ūkininko ilgumo“(26). Ir „be to, remdamasis Reglamento Nr. 2100/94 13 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, turėtojas gali reikalauti, kad jo platintojai registruotų ūkininkų, perkančių vienos iš jo augalų veislių dauginamąją medžiagą, vardus ir adresus“(27).
69. Tačiau posėdžio metu, neprieštaraujant kitoms proceso šalims, ieškovė gana įtikinamai paaiškino, kodėl pasikliovimas platintojais iš tikrųjų nėra turėtojų teisių gynimo būdas. Tariamai tokio platinimo tinklo nėra, nes ieškovės atstovaujami turėtojai neplatina savo sėklų, bet suteikia gamybos ir platinimo licencijas. Taigi, sėklas iš tikrųjų parduoda kiti subjektai, dėl ko kyla dvi skirtingos problemos. Pirma, šie subjektai nenori nurodyti savo klientų pavadinimų dėl konfidencialumo priežasčių. Antra, paprašius platinimo grandinėje veikiančių subjektų atskleisti savo klientų vardus, gali kelti problemų, susijusių su konkurencijos įstatymais.
70. Iš to darytina išvada, kad nesant sutarties tarp ūkininko (arba perdirbėjo) ir turėtojo, kurioje būtų nustatyta, kokia informacija turi būti pateikiama, kaip numatyta Įgyvendinimo reglamento 8 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje, neatrodo, kad praktikoje turėtojui būtų labai lengva gauti informaciją iš ūkininkų arba perdirbėjų.
71. Būtent šiomis praktinėmis aplinkybėmis ieškovė iš esmės teigia, kad dabartinės sistemos veikimas kelia problemų ir kad prieigą prie viešosios valdžios institucijų tyrimo informacijos pagal 11 straipsnį aiškinant plačiai, bendros dokumentų tvarkymo ir sandorių išlaidos visiems susijusiems subjektams sumažėtų.
72. Atsižvelgiant į teisės aktų rengimą, pritarčiau tokiam požiūriui. Bet kokia priemonė, kurios tikslas – užtikrinti, kad asmuo nebūtų priverstas pateikti informacijos, kurią jau turi valdžios institucijos, iš principo turėtų būti sveikintina.
73. Tačiau būtent čia ir kyla problema: tai, ką siūlo ieškovė, viršija tai, kas paprastai galėtų būti laikoma teisės akto nuostatos aiškinimu. Toks aiškinimas pakeistų Įgyvendinimo reglamento sistemą ir logiką, o kartu prieštarautų Pagrindinio reglamento logikai(28). Tokio pobūdžio teisminė intervencija taip pat iš karto sukeltų logikos nenuoseklumą visame teisės akte(29).
74. Be to, toks atskiras „aiškinamasis“ įsikišimas pats savaime galėtų sukelti naujų problemų. Negalima neatsižvelgti į tai, kad gaudami daugiau bendros informacijos apie galimai didelį ratą ūkininkų (bent jau apie visus tuos, kurie augina Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 2 dalyje nurodytas rūšis, arba galbūt net kitas rūšis), įskaitant tuos, kurie niekada nenaudojo arba neketino naudoti saugomų veislių pagal 14 straipsnio 1 dalį, turėtojai gautų gerokai daugiau informacijos, nei reikia siekiant apsaugoti jų intelektinės nuosavybės teises, taikymo sritį. Tokia informacija galėtų būti naudojama kitais komerciniais tikslais, kurie yra gerokai nutolę nuo savininko teisių į atlygį apsaugos prieš esamu klientus arba net visiškai su tuo nesusiję.
75. Todėl, remiantis šiuo metu galiojančiais ES teisės aktais, viešosios valdžios institucijos negali, kaip aiškiai matyti iš Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalies penktosios ir šeštos įtraukų, automatiškai tapti pagrindinėmis informacijos teikėjomis sistemoje, kuri remiasi ūkininkais ir perdirbėjais ir kurioje nuostatų laikymasis yra priskiriamas vien tik turėtojų atsakomybei.
76. Dėl visų šių priežasčių, jei šiame skirsnyje nurodytos problemos yra realiai pateisinamos, Komisija, kuri posėdžio metu pripažino, kad dabartinės ES teisės aktus įgyvendinančios nuostatos yra šiek tiek pasenusios, turi grįžt į pradžią ir sukurti naują sistemą. (30) Neįprasta, kad bandoma perduoti šią atsakomybę Teisingumo Teismui, ypač tokiame kaip šis teisėkūros kontekste, kuriame net gerais ketinimais vadovaujantis vykdomas teismų įsikišimas, susijęs su viena atskira nuostata, nekeičiant bendros sistemos logikos, užuot pasiūlius sisteminius sprendimus, sukeltų daugiau problemų(31).
C. Antrasis klausimas
77. Antrąjį klausimą sudaro dvi dalys. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl sąvokos „žemės ūkio produktų gamybos kontrolę vykdanti viešosios valdžios institucija“ apibrėžtį pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar kompetentingos viešosios valdžios institucijos gali neteikti prašomos informacijos, jeigu norint ją suteikti, reikia papildomai apdoroti duomenis, dėl ko gali atsirasti papildomų išlaidų, kurias turėtojas vis dėlto būtų pasirengęs prisiimti.
78. Nepaisant neigiamo atsakymo, kurį siūlau atsakant į pirmąjį klausimą ir dėl ko atsakymas į antrąjį klausimą tampa nereikalingu, vis dėl to išnagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus du klausimus, kuriuos apima antrasis prejudicinis klausimas, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų laikytis kitokios pozicijos dėl prašymų pateikti informaciją pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 1 dalį formuluotės. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad nėra jokių aplinkybių, užkertančių kelią ieškovei arba bet kuriam kitam intelektinės nuosavybės teisių savininkui bet kada pateikti kitą prašymą pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį, manau, kad šie klausimai yra iš dalies bendro ir praktinio pobūdžio ir galėtų padėti Teisingumo Teismui pateikti atsakymą.
1. Antrasis klausimas (a): kas laikytinas „žemės ūkio produktų gamybos kontrolę vykdanti viešosios valdžios institucija“?
79. Pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalies pirmąją įtrauką viešosios valdžios institucija gali nesuteikti informacijos, „jeigu ji nesusijusi su žemės ūkio gamybos kontrole“. Ar valdžios institucija, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, kuriai pavesta vykdyti subsidijų ūkininkams stebėseną, yra viešosios valdžios institucija „vykdanti žemės ūkio produktų gamybos kontrolę“?
80. Ieškovė ir Komisija iš esmės laikosi tos pačios nuomonės, nors dėl šiek tiek kitokių priežasčių. Ieškovė teigia, kad už ES ūkio subsidijas atsakinga institucija yra viešosios valdžios institucija, vykdanti žemės ūkio gamybos kontrolę, nes tiriant subsidijų teisėtumą, būtina stebėti žemės ūkio produktų gamybą. Komisija tvirtina, kad platus šios sąvokos aiškinimas pateisinamas siekiu užtikrinti teisės gauti informaciją veiksmingumą. Jis turėtų reikšti, kad bet kuri viešosios valdžios institucija gauna informaciją apie žemės ūkio gamybą, įskaitant institucijas, kompetentingas mokėti subsidijas.
81. Atsakovė ir Ispanijos vyriausybė laikosi priešingos nuomonės. Už ES subsidijas atsakinga viešosios valdžios institucija nedalyvauja augalų auginimo kontrolės veikloje. ES subsidijų tvarkymas įpareigoja šią instituciją gauti tam tikrus su veislėmis susijusius duomenis iš ūkininkų, kurie kreipiasi dėl subsidijų, kad būtų galima nustatyti, ar tos veislės priklauso ES bendrajam augalų veislių katalogui. Tačiau valdžios institucija neturi patikrinti, ar šios veislės yra saugomos veislės ir kas yra jų savininkai. Ši informacija nėra svarbi tai institucijai, kad ji galėtų vykdyti savo užduotis.
82. Žinoma, ES subsidijas stebinčios valdžios institucijos, tiksliau sakant, nevykdo žemės ūkio produktų gamybos veiklos. Tačiau turiu labai mažai abejonių, kad racionaliai aiškinant šią sąvoką, tokios institucijos aiškiai vykdo žemės ūkio gamybos kontrolę.
83. Pirma, net jei jos nevykdo žemės ūkio gamybos, valdžios institucijos, kontroliuojančios ES subsidijas, kontroliuoja tą gamybą, nes ES subsidijos yra sudaromos pagal ūkininkų gamybos veiklos taikymo sritį ir kiekį(32). Todėl tokios institucijos, be jokios abejonės, vykdo žemės ūkio produktų gamybos stebėseną, nors „nekontroliuoja“ gamybos centrinės suplanuotos ekonomikos atžvilgiu, priimdamos sprendimą, pavyzdžiui, ar ir kokiu lygmeniu turėtų būti ribojama gamyba.
84. Tai, ar tokios valdžios institucijos, vykdydamos bendrą stebėsenos veiklą, turi konkrečios rūšies informacijos, kurios prašo ieškovė, yra savaime svarbu. Tačiau tai yra kitas klausimas. Valdžios institucija gali apskritai stebėti žemės ūkio gamybą, net jeigu tai darant nebūtina labai konkrečios rūšies informacija. Tačiau posėdžio metu nurodyta, kad atsakovė turi tam tikrų su veislėmis susijusių duomenų.
85. Antra, Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalyje jau yra keletas – gana aiškiai suformuluotų – pareigos teikti informaciją išimčių(33), kurios suteikia galimybę valdžios institucijoms nesuteikti prašomos informacijos. Tačiau šios išimtys turėtų būti aiškinamos siaurai, kad būtų užtikrintas bet koks liekamojo poveikio nuostatos veiksmingumas. Dėl pernelyg siauro „viešosios valdžios institucijos, vykdančios žemės ūkio produktų gamybos kontrolę“ sąvokos aiškinimo, pavyzdžiui, kad ji taikoma tik toms institucijoms, kurios buvo įsteigtos tik tam, kad įgyvendintų Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį, būtų praktiškai neįmanoma, kad kuri nors institucija būtų vertinama kaip „žemės ūkio gamybos kontrolę vykdanti viešosios valdžios institucija“(34). Todėl ši sąvoka turi būti aiškinama taip, kad būtų užtikrintas turėtojo teisės gauti (tam tikrą) informaciją iš viešosios valdžios institucijų veiksmingumas(35).
86. Tai reiškia, kad valdžios institucija, atsakinga už ES subsidijų suteikimo stebėseną, yra oficiali žemės ūkio gamybos kontrolę vykdanti viešosios valdžios institucija. Todėl tokia institucija negali pasinaudoti pareigos teikti informaciją, nurodytos Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje, išimtimi.
2. Antrasis klausimas (b): papildomos išlaidos
87. Antruoju klausimu (b) Teisingumo Teismo prašoma nustatyti sąlygas, kuriomis viešosios valdžios institucija gali neatskleisti prašomos informacijos, jeigu dėl tokios informacijos apdorojimo ta institucija patirs papildomų išlaidų. Be to, ar tai, kad turėtojas, kaip prašymo dėl informacijos autorius, yra pasirengęs padengti šias išlaidas, yra svarbu atsakant į šį klausimą?
88. Pasak ieškovės ir Komisijos, informacijos gavimas negali prilygti jos apdorojimui: viešosios valdžios institucija gali nesuteikti informacijos, tik jeigu tos informacijos gavimas, palyginus su apdorojimu, sukels papildomų išlaidų. Šiuo atveju neabejotina, kad viešosios valdžios institucija gavo informaciją be papildomų išlaidų. Bet kokiu atveju ieškovė ir Komisija sutinka, kad viešosios valdžios institucija negali atsisakyti suteikti informacijos, jei informacijos prašantis asmuo yra pasirengęs šias išlaidas padengti.
89. Atsakovė ir Ispanijos vyriausybė nurodo, kad papildomos pastangos, kurias turėtų skirti viešosios valdžios institucija paieškai atlikti, darytų poveikį jos organizavimui ir valdymui ir net galėtų turėti įtakos įprastam jos užduočių vykdymui. Nors turėtojo prašoma pateikti informacija yra atsakovės duomenų bazėje, norint tą informaciją gauti, reikėtų sukurti specialią paieškos funkciją. Atsakovė nurodo, kad neturi programavimo pajėgumų, kad galėtų atlikti reikiamą paiešką pagal prašomus duomenis. Šiuo tikslu ji turėtų naudotis išorės paslaugų teikėjo paslaugomis. Numatytos išlaidos būtų apie 6 000 EUR.
90. Mano nuomone, būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsakyti į šį faktinį klausimą ir nustatyti, ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, reikalingas jau turimų duomenų tvarkymas susijęs su papildomu darbu, kuris yra toks didelis, kad negalima tikėtis, jog viešosios valdžios institucija jį atliks. Tačiau toliau pateiksiu keletą bendrų pastabų(36).
91. Pirma, Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalies penktoje ir šeštoje įtraukose nustatyta, kad jei „tokios informacijos negalima gauti atliekant įprastas viešosios valdžios institucijos užduotis“ arba „tokią informaciją galima gauti tik papildomo krūvio arba išlaidų dėka“, viešosios valdžios institucija gali neatskleisti prašomos informacijos.
92. Atsakovė posėdžio metu pripažino, kad prašoma informacija buvo duomenų bazėje, tačiau ji negalėjo jos pateikti iš duomenų bazės gauti be kito paslaugų teikėjo pagalbos. Ar tokios aplinkybės atitinka kurią nors iš pirmiau minėtų dviejų išimčių?
93. Nors pripažįstu skirtumą tarp informacijos gavimo ir apdorojimo atsižvelgiant į popierinius dokumentus, kaip teisingai nurodė atsakovė ir Komisija, nesu visiškai įsitikinęs, kad toks atskyrimas yra labai reikšmingas kiek tai susiję su elektroninių duomenų bazėmis. Tikėtina, kad bet kurioje didelėje elektroninėje duomenų bazėje arba duomenų rinkinyje bus laikomas (galimai neribotas) informacijos kiekis. Būtinybė struktūrizuotai ir naudingai ištraukti informaciją iš to šaltinio praktiškai ir sukelia realią problemą ir naštą(37).
94. Žinoma, esant bet kokiam prašymui pateikti informaciją, asmuo, kuris turi ar gali turėti reikalingą informaciją, turės atlikti tam tikrą darbą. Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, atsižvelgiant į jurisprudenciją galimybės susipažinti su ES institucijų dokumentais srityje, siekiant užtikrinti tinkamą administravimą, darbo krūvis vykdant prašymus susipažinti su dokumentais neturėtų būti neproporcingas(38).
95. Taigi, užuot sutelkus dėmesį į skirtumą tarp dokumento gavimo ir dokumento tvarkymo, gali būti naudingiau, kai reikia gauti informaciją iš elektroninių duomenų bazių ar duomenų rinkinių, įvertinti bendrą reikalingo papildomo darbo kiekį. Prašymas pateikti informaciją negali būti atmestas remiantis vien tuo, kad jis susijęs su papildomu darbu. Klausimas veikiau yra toks, kiek reikia papildomo darbo ir kada toks papildomas darbas tampa neproporcingas.
96. Šiuo atveju, kaip nurodė ieškovė ir Komisija, ši informacija jau yra duomenų bazėje. Be to, kadangi jokia viešosios valdžios institucija nėra konkrečiai įpareigota rinkti informaciją apie saugomų veislių naudojimą, net jei tai būtų daroma kitu tikslu, teisė gauti informaciją netektų prasmės, jei ją suteikti būtų atsisakoma dėl išlaidų, atsirandančių dėl tokios informacijos apdorojimo.
97. Šios dvi aplinkybės yra reikšmingos, ypač kalbant apie konkrečias elektronines duomenų bazes. Priklausomai nuo struktūros ir vidaus organizavimo, daug informacijos galima gauti iš elektroninės duomenų bazės ir tam dažniausiai nereikia didelių pastangų. Tai panašu į žiūrėjimą į kaleidoskopą, kai mažas pasukimas (komanda ar spustelėjimas) gali visiškai pakeisti vaizdą(39). Esant tokioms aplinkybėms, įvairiausią informaciją galima gauti lengviau ir pasiekti ją įdėjus palyginti nedaug pastangų, todėl, žinoma, dėl gaunamų atskirų prašymų valdžios institucija negali pavirsti į mokslinių tyrimų agentūrą asmeniniais tikslais.
98. Todėl sprendžiant, ar valdžios institucija turi suteikti prieigą prie prašomų duomenų, nors dėl to reikės tvarkyti duomenis, turėtų būti laikomasi protingumo taisyklės ir proporcingumo principų. Atsižvelgiant į šias bendras aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar dėl prašomos informacijos suradimo reikės atlikti papildomus darbus, kurių valdžios institucija pagrįstai negali atlikti.
99. Galiausiai, kalbant apie ieškovės pasiūlymą padengti papildomas išlaidas, susijusias su prašomos informacijos suradimu duomenų bazėje, iš pat pradžių reikia pažymėti, kad šis klausimas skiriasi nuo to, ar turėtų būti suteikta prieiga prie informacijos. Išlaidos yra visai kitokia aplinkybė nei galimybė susipažinti su duomenimis. Sprendimas suteikti arba atsisakyti suteikti informaciją nepriklauso nuo to, ar asmuo yra pasirengęs padengti administracijos patirtas išlaidas.
100. Tai matyti ne tik iš prieigos prie dokumentų taisyklių logikos, kai prieiga yra atskirta ne tik nuo išlaidų, bet ir nuo būtinybės užtikrinti lygybę: (ne)galėjimas padengti išlaidas niekada neturėtų nulemti sprendimo dėl galimybės susipažinti su informacija. Priešingu atveju, galimybė susipažinti su dokumentais būtų suteikiama tik tiems, kurie gali už tai sumokėti.
101. Taigi, nusprendus suteikti prieigą atsižvelgiant į reikalingą papildomą darbo krūvį, kitame ir nepriklausomame etape viešosios valdžios institucija turi nuspręsti, ar galimas išlaidas turės padengti informacijos prašantis asmuo. Šiuo atžvilgiu pagal analogiją galima paminėti prieigą prie ES institucijų dokumentų arba viešojo sektoriaus informacijos pakartotinį naudojimą. Visų pirma, Reglamente (EB) Nr. 1049/2001 nurodyta, kad kopijų gamybos ir siuntimo išlaidos gali būti pateikiamos apmokėti prašytojui, nors šis mokestis neturi viršyti realių kopijų gamybos ir persiuntimo išlaidų(40). Panašiai ir Direktyvoje Nr. 2003/98 nurodyta, kad tais atvejais, kai imamas atlyginimas, bendros pajamos iš dokumentų teikimo ir leidimo juos pakartotinai naudoti neturi viršyti rinkimo, sudarymo, atgaminimo ir platinimo išlaidų (41).
102. Pagal analogiją remiantis šiomis taisyklėmis, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes būtų tikslinga, jei viešosios valdžios institucija, kurios prašoma pateikti informaciją, reikalautų, kad turėtojai apmokėtų išlaidas, patirtas teikiant tą informaciją, kiek tai susiję su realiomis papildomomis viešosios valdžios institucijos išlaidomis, kad apdorotų reikiamą informaciją.
103. Todėl Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad viešosios valdžios institucija gali nepateikti prašomos informacijos, jei jau turimų duomenų tvarkymas gali reikšti neproporcingai didelį darbo krūvį, kurio ta institucija pagrįstai negali prisiimti.
V. Išvada
104. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Thüringen Oberlandesgericht (Tiuringijos aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktus klausimus:
– 1995 m. liepos 24 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1768/95, nustatančio Tarybos reglamento (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje 14 straipsnio 3 dalyje numatytos žemės ūkio išimties įgyvendinimo taisykles, 11 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama, kad viešosios valdžios institucijoms pateikiami prašymai dėl informacijos būtų suformuluoti nurodant konkrečias saugomas veisles. Tačiau šia nuostata valstybėms narėms neužkertamas kelias suteikti prieigą prie viešosios valdžios institucijų turimos informacijos apie rūšis pagal nacionalinę teisę.
– Valdžios institucija, atsakinga už ES subsidijų suteikimo stebėseną, yra žemės ūkio gamybos kontrolę vykdanti viešosios valdžios institucija. Todėl tokia institucija negali pasinaudoti pareigos suteikti informaciją išimtimi, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 1768/95 11 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje.
– Reglamento (EB) Nr. 1768/95 11 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad viešosios valdžios institucija gali neatskleisti prašomos informacijos, jeigu jau turimų duomenų tvarkymas gali reikšti neproporcingai didelį darbo krūvį, kurio ta institucija pagrįstai negalėtų prisiimti.
1 Originalo kalba: anglų.
2 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas (C‑305/00, EU:C:2003:218).
3 2004 m. spalio 14 d. sprendimas (C‑336/02, EU:C:2004:622).
4 OL L 227, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 16 t., p. 390.
5 OL L 173, 1995, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 18 t., p. 63
6 Iš Teisingumo Teismui pateiktos nacionalinės bylos matyti, kad ieškovė atstovauja daugiau nei 50 veisėjų, kurie daugiausia yra Vokietijoje įsteigtos įmonės, o keletas jų taip pat yra įsisteigę, Danijoje, Lenkijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje.
7 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 (OL L 347, 2013, p. 549).
8 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotasis reglamentas, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų, finansų valdymo, sąskaitų patvirtinimo, užstatų ir dėl euro naudojimo (OL L 255, 2014, p. 18).
9 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Schulin (C‑305/00, EU:C:2003:218); 2004 m. kovo 11 d. Sprendimas Saatgut-Treuhandverwaltungsgesellschaft (C‑182/01, EU:C:2004:135); 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Brangewitz (C‑336/02, EU:C:2004:622) ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Raiffeisen-Waren-Zentrale Rhein-Main (C‑56/11, EU:C:2012:713).
10 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo (OL L 345, 2003, p. 90; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 32 t., p. 701).
11 Taip pat žr. Įgyvendinimo reglamento šeštąją konstatuojamąją dalį, kurioje teigiama, kad Komisija kontroliuos, kokius padarinius gali sukelti „smulkių ūkininkų“ sąvokos apibrėžimas, atsižvelgiant į atlygio vaidmenį.
12 Žr., pvz., mano išvadą byloje Buccioni (C‑594/16, EU:C:2018:425, 32 punktas).
13 Žr., pvz., 2017 m. spalio 12 d. Sprendimą Kamin und Grill Shop (C‑289/16, EU:C:2017:758, 22 punktas) ir 2017 m. spalio 19 d. Sprendimą Vion Livestock (C‑383/16, EU:C:2017:783, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
14 Šis apribojimas išplaukia iš Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalies.
15 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Schulin (C‑305/00, EU:C:2003:218) ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Brangewitz (C‑336/02, EU:C:2004:622).
16 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas (C‑305/00, EU:C:2003:218, 63 punktas).
17 Ten pat, 72 punktas.
18 Ten pat, 57 punktas.
19 2004 m. spalio 14 d. sprendimas (C‑336/02, EU:C:2004:622, 65–66 punktai).
20 Tačiau ne tik ten – ta pati logika kartojama ir pabrėžiama Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnio 1 dalyje.
21 Iš tų nuostatų taip pat matyti, kad, nors ūkininkai ir perdirbėjai apskritai pateikia atitinkamą informaciją, tam tikros oficialios įstaigos gali teikti atitinkamą informaciją, jei laikomasi tam tikrų sąlygų.
22 Šis pareiškimas buvo padarytas 2003 m. balandžio 10 d. Sprendime Schulin (C‑305/00, EU:C:2003:218, 60 punktas) dėl ūkininkų ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendime Brangewitz (C‑336/02, EU:C:2004:622, 48 punktas) dėl duomenų tvarkytojų.
23 Reikia pažymėti, kad Sprendime Schulin Teisingumo Teismas aiškiai pabrėžė, jog „sunkumas, su kuriuo susiduria savininkas norėdamas įrodyti savo teisę į informaciją, yra tas <...>, kad augalo patikrinimas neatskleidžia, ar jis įgytas naudojant augalinę medžiagą, ar nusipirkus sėklą“. 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas (C‑305/00, EU:C:2003:218, 63 punktas).
24 Žr. šios išvados 55–56 punktus.
25 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimas Schulin, C‑305/00, EU:C:2003:218, 63 punktas.
26 Ten pat, 66 punktas.
27 Ten pat, 68 punktas. Pagrindinio reglamento 13 straipsnio 2 dalies c ir d punktuose nustatyta, kad leidimo turėtojas turi turėti leidimą prekiauti, parduoti ar kitaip parduoti.
28 Šios išvados 61 punktas.
29 Pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį ir kitas jo nuostatas – žr. šios išvados 51–62 punktus.
30 Apskritai, apie ES teisės aktų leidėjo pareigą neatsilikti nuo kintančių socialinių ir ekonominių aplinkybių (arba spręsti dėl jos priimamų teisės aktų pasekmių) žr. mano išvadas bylose Confédération paysanne ir kt. (C‑528/16, EU:C:2018:20, 139 punktas) ir Lietuvos Respublikos Seimas (C‑2/18, EU:C:2019:180, 99 punktas).
31 Taip pat žr. mano išvadą byloje Schrems (C‑498/16, EU:C:2017:863, 123 punktas).
32 Mokėjimo agentūros, atsakingos už žemės ūkio fondų valdymą ir kontrolę, privalo turėti vidaus kontrolės sistemą, kuri suteiktų pakankamas garantijas, kad mokėjimai yra teisėti ir reguliarūs. Integruota sistema turi būti sudaryta iš kompiuterinės duomenų bazės, žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistemos, pagalbos paraiškų ir integruotos kontrolės sistemos. Pastaruoju atveju turėtų būti atliekami pagalbos paraiškų patikrinimai, siekiant patikrinti pagalbos skyrimo sąlygas. Visų pirma Reglamento (ES) Nr. 1306/2013 59, 67, 68 ir 74 straipsnius.
33 Žr. šios išvados 8 ir 62 punktus.
34 Taip pat dėl to, kad kaip paaiškėjo per posėdį vykusios diskusijos metu, kadangi iš esmės kontrolė pagal Pagrindinį reglamentą ir Įgyvendinimo reglamentą buvo patikėta turėtojui, nebuvo sukurtas joks specialus paskirtų nacionalinių institucijų tinklas.
35 Taisyklės, pagal kurią viešosios valdžios institucijos privalo pateikti teisėtai prašomą informaciją, tvirtumas taip pat pabrėžiamas Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta pareiga raštu pagrįsti atsisakymą leisti susipažinti su prašoma informacija.
36 Žinoma, su sąlyga, kad tai, kas išdėstyta toliau, būtų tinkama tik tuo atveju, jei pirminis prašymas tikrai būtų pateiktas pagal Įgyvendinimo reglamento 11 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, šios išvados 38–42 punktuose, jeigu nacionalinei administracinei institucijai pateikiamas prašymas dėl rūšių, tuomet būtų taikoma nacionalinė teisė ir jos principai dėl prieigos ir papildomų išlaidų.
37 Visų pirma žr. 2017 m. sausio 11 d. Sprendimo Typke / Komisija, C‑491/15 P, EU:C:2017:5, 34 punktą. Kitaip tariant, kalbant apie tokias elektronines duomenų bazes ar duomenų rinkinius, didžioji viso realaus krūvio dalis greičiausiai bus susijusi su duomenų tvarkymu. Informacija iš tiesų yra prieinama, tačiau neturint tinkamos struktūros ir sistemos, ji iš tikrųjų nėra naudinga.
38 Žr., pvz., 2014 m. spalio 2 d. Sprendimą Strack / Komisija (C‑127/13 P, EU:C:2014:2250, 27–28 punktai). Taip pat žr. mano išvadą byloje Typke / Komisija (C‑491/15 P, EU:C:2016:711, 41 punktas).
39 Žr. mano išvadą byloje Typke / Komisija (C‑491/15 P, EU:C:2016:711, 45–46 punktai).
40 Žr. 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 10 straipsnio 1 dalį.
41 Žr. Direktyvos 2003/98 6 straipsnį.