GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2019 m. gegužės 23 d. ( 1 )
Byla C‑270/18
UPM France
prieš
Premier ministre
Ministre de l’Action et des Comptes publics
(Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Energetinių produktų ir elektros energijos apmokestinimas – Direktyva 2003/96/EB – Smulkių elektros energijos gamintojų atleidimas nuo mokesčio, kuriems taikomas pagamintos elektros energijos apmokestinimas – Vidaus mokesčio už galutinį elektros energijos suvartojimą pereinamuoju laikotarpiu nebuvimas“
1.
Pagal 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/96/EB, pakeičiančią [Sąjungos] energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (toliau – Direktyva 2003/96, arba direktyva) ( 2 ), Prancūzijai buvo suteiktas specialus pereinamasis laikotarpis, kad būtų galima atlikti būtinus esamos tvarkos pakeitimus. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su tuo laikotarpiu apmokestinamųjų subjektų ir valstybės narės atitinkamomis teisėmis ir pareigomis.
2.
Konkrečiai UPM France, remdamasi Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktu, tvirtina, kad ji turi teisę į mokesčio, sumokėto už jos gamtinių dujų suvartojimą įrengiant kogeneracinį šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginį, kompensavimą, jeigu taip pagaminta elektros energija buvo suvartota savoms reikmėms tolesniame gamybos procese. Taigi UPM France nacionaliniuose teismuose bylą pralaimėjo. Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kaip galutinis apeliacinis teismas, dabar prašo Teisingumo Teismo padėti išaiškinti Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktą ir 21 straipsnio 5 dalies trečią pastraipą.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3.
Pagrindinis Direktyvos 2003/96 tikslas išdėstytas 3 konstatuojamojoje dalyje, joje numatyta, kad „[t]inkamam rinkos funkcionavimui ir norint pasiekti tikslų kitose [Sąjungos] politikos srityse, reikia [Sąjungos] lygiu nustatyti minimalų daugelio energetikos produktų, įskaitant elektrą, gamtines dujas ir anglį, apmokestinimo lygį“.
4.
Šie minimalūs mokesčių lygiai minimi 10 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodoma, kad „[v]alstybės narės nori įdiegti arba išlaikyti įvairias mokesčių rūšis, taikomas energetikos produktams ir elektros energijai. Tuo tikslu valstybėms narėms turėtų būti leidžiama laikytis [Sąjungos] minimalių apmokestinimo lygių, atsižvelgiant į bendrąjį mokestį, taikomą visų netiesioginių mokesčių, kuriuos jos nusprendė taikyti (išskyrus PVM) atžvilgiu“.
5.
Išimtys minimos 24 konstatuojamojoje dalyje, joje paaiškinama, kad „[v]alstybėms narėms turėtų būti leidžiama taikyti kitus konkrečius atleidimus ar sumažintus apmokestinimo lygius, kai tai nedarys žalos tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui ir nesukels konkurencijos iškraipymo“.
6.
25 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „[y]pač bendra šilumos ir energijos gamyba bei, siekiant skatinti alternatyvios energijos šaltinių naudojimą, atsinaujinančios energijos formos gali turėti teisę į atleidimus nuo mokesčių“.
7.
30 konstatuojamojoje dalyje paaiškinama, kad „[g]ali prireikti pereinamųjų laikotarpių ir susitarimų, kad būtų leidžiama valstybėms narėms sklandžiai prisitaikyti prie naujų apmokestinimo lygių, taip apribojant galimą šalutinį poveikį“.
8.
33 konstatuojamojoje dalyje daroma kryžminė nuoroda į 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole ( 3 ), taikymą, nurodant, kad „Direktyvos 92/12/EEB taikymo sritis tam tikrais atvejais turėtų būti praplėsta produktams ir netiesioginiams mokesčiams, kuriems taikoma ši direktyva“.
9.
Direktyvos 1 straipsnyje numatyta, kad „[v]alstybės narės energetikos produktus ir elektros energiją apmokestina pagal šią direktyvą“.
10.
2 straipsnio 1 dalyje apibrėžti „energetikos produktai“, darant nuorodą į KN kodus, išdėstytus Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 ( 4 ) 2 straipsnio 2 dalyje. 2 straipsnio 2 dalyje „elektros energija“ apibrėžiama Direktyvoje 2003/96 nurodytu skirtingu KN kodu. Atitinkamai sąvoka „energetikos produktai“ ir sąvoka „elektros energija“ direktyvoje vartojamos kaip atskiros sąvokos.
11.
14 straipsnio 1 dalies a punkto pirmajame sakinyje yra nustatyta privaloma 1 straipsnio išimtis: „[b]e Direktyvoje 92/12/EEB pateiktų bendrųjų nuostatų, atleidžiančių nuo mokesčio apmokestinamus produktus, ir, nepažeisdamos kitų [Sąjungos] nuostatų, valstybės narės savo pačių nustatytomis sąlygomis, siekdamos užtikrinti teisingą tokių išimčių taikymą ir užkirsti kelią bet kokiam mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui, atleidžia nuo apmokestinimo šiuos produktus: a) energetikos produktus ir elektros energiją, naudojamus elektros energijai gaminti, ir elektros energiją, naudojamą elektros gamybos pajėgumams išlaikyti“.
12.
14 straipsnio 1 dalies a punkto antras ir trečias sakiniai sudaro neprivalomą nuo tos išimties leidžiančią nukrypti nuostatą: „aplinkos apsaugos politikos sumetimais <…> valstybės narės gali pateikti šiuos produktus apmokestinimui neatsižvelgdamos į šioje direktyvoje nustatytus minimalius apmokestinimo lygius. Šiuo atveju, į tokių produktų apmokestinimą neatsižvelgiama, siekiant patenkinti 10 straipsnyje nustatytą minimalų elektros energijos apmokestinimo lygį“.
13.
15 straipsnio 1 dalies c ir d punktuose numatytos papildomos neprivalomos mišrios šilumos ir elektros energijos gamybos išimtys: „[n]epažeisdamos kitų [Sąjungos] nuostatų, valstybės narės gali, taikant fiskalinės kontrolės priemones, visiškai ar dalinai atleisti nuo mokesčio ar nustatyti mažesnį apmokestinimo lygį c) energetikos produktams ir elektros energijai, naudojamiems bendrai šilumos ir elektros energijos gamybai; d) elektros energijai, gaunamai iš šilumos ir elektros energijos mišrios gamybos, jei mišrieji generatoriai yra tinkami aplinkai“.
14.
18 straipsnyje nustatytos tam tikroms valstybėms narėms skirtos specialios pereinamojo laikotarpio priemonės. 18 straipsnio 10 dalyje numatytos specialios nuostatos dėl Prancūzijos. Jos antroje pastraipoje nustatyta, kad „Prancūzijos Respublika iki 2009 m. sausio 1 d. gali taikyti pereinamąjį laikotarpį, kad pritaikytų savo dabartinę elektros energijos apmokestinimo sistemą prie šios direktyvos nuostatų. Šiuo laikotarpiu turi būti atsižvelgiama į dabartinio vietinio elektros energijos apmokestinimo visuotinį vidutinį lygį, kad būtų galima įvertinti, ar laikomasi šioje direktyvoje nustatytų minimalių normų“ ( 5 ).
15.
21 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje aiškiai daroma kryžminė nuoroda į 14 straipsnio 1 dalies a punktą ir nustatyta dar viena neprivaloma išimtis: „[į]monė, gaminanti elektros energiją savo reikmėms, yra laikoma paskirstytoju. Nepaisydamos 14 straipsnio 1 dalies a punkto, valstybės narės gali atleisti nuo mokesčio smulkius elektros energijos gamintojus, su sąlyga, kad jos apmokestina elektros tai energijai gaminti naudojamus produktus“.
16.
28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[v]alstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus ši[ai] direktyv[ai] įgyvendin[ti] ne vėliau kaip nuo 2003 m. gruodžio 31 d. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai“.
Nacionalinė teisė
Dujų apmokestinimas
17.
Su šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą susijęs atitinkamas laikotarpis – nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. ( 6 ). Tuo laikotarpiu Code des douanes (Muitinės kodeksas) ( 7 ) 266quinquies straipsnyje buvo nustatyta, kad gamtinėms dujoms taikomas gamtinių dujų vartojimo vidaus mokestis, t. y. „taxe intérieure de consommation sur le gaz naturel“, kuris paprastai vadinamas TICGN.
18.
Vis dėlto Muitinės kodekso 266quinquies A straipsnyje nustatyta, kad tik įrenginiuose, pradėtuose eksploatuoti ne vėliau kaip 2005 m. gruodžio 31 d., ribotą penkerių metų laikotarpį nuo šių įrenginių eksploatavimo pradžios naudojamos dujos atleidžiamos nuo TICGN.
19.
Vėliau 266quinquies straipsnio nuostatos buvo iš dalies pakeistos ( 8 ), kad (266quinquies C straipsnyje) būtų numatyta toliau taikyti TICGN išimtį (nuo 2006 m. sausio 1 d.) už elektros energijos gamybą, išskyrus įrenginius, kuriems taikomas 266quinquies A straipsnis.
20.
266quinquies straipsnis buvo dar kartą iš dalies pakeistas ( 9 ), pakeitimą nuo 2006 m. sausio 1 d. taikant atgaline data, pagal kurį (266quinquies A straipsnyje) numatyta, kad gamintojai gali atsisakyti savo teisės dėl atleidimo nuo mokesčio pagal 266quinquies A straipsnį (ir taip pasinaudoti 266quinquies C straipsnio nuostatomis), jei nebuvo sudarę elektros energijos tiekimo sutarties, susijusios su viešojo elektros energijos tiekimo modernizavimu ir plėtra ( 10 ).
21.
Kartu 266quinquies A straipsnis buvo iš dalies pakeistas siekiant nustatyti, kad penkerių metų atleidimo nuo mokesčio sistema apimtų įrenginius, kurie veikė ne vėliau kaip iki 2007 m. sausio 31 d.
22.
Šalys nesiginčija, kad 266quinquies A straipsnyje nurodytos išimties atsisakymas negalėjo būti taikomas pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo tada, kai įrenginys pradėjo veikti, neatsižvelgiant į tai, ar pagal tą nuostatą iš tikrųjų buvo taikoma kokia nors išimtis.
23.
Dėl išsamumo atkreipiu dėmesį į tai, kad tik po šiai bylai reikšmingo laikotarpio, t. y. 2011 m., 266quinquies A straipsnyje nurodytos išimties atsisakymas buvo panaikintas kaip išankstinė sąlyga norint pasinaudoti išimtimi, numatyta 266quinquies C straipsnyje ( 11 ).
Elektros apmokestinimas
24.
Per atitinkamą laikotarpį Prancūzijoje nebuvo taikomas joks nacionalinis elektros energijos mokestis. Suvartojama elektros energija buvo apmokestinta tik „au service public de l’électricité“ (mokestis už viešąsias elektros tiekimo paslaugas), paprastai vadinamo CSPE, fiskalinio pobūdžio rinkliava ( 12 ).
25.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad, be CSPE, elektros energiją gaminantys subjektai turėjo mokėti vietos mokesčius, tačiau tie mokesčiai buvo taikomi tik galutiniams vartotojams tiekiamai elektros energijai, o ne elektros energijai, kuri pagaminta savo reikmėms (su kuria susijusi ši byla).
26.
Dėl išsamumo atkreipiu dėmesį į tai, kad tik po atitinkamo laikotarpio nagrinėjamu atveju, t. y. 2010 m., buvo priimtas įstatymas, kuriuo siekiama pertvarkyti elektros energijos rinką (nuo 2011 m. sausio 1 d.), laikantis Direktyvos 2003/96 nuostatų ( 13 ). Šiuo įstatymu nustatytas nacionalinis mokestis už galutinį elektros energijos suvartojimą. Juo taip pat iš dalies buvo pakeistas 266quinquies C straipsnis, kad būtų taikoma išimtis smulkiems elektros energijos gamintojams, apibrėžiamiems kaip gamintojai, kurie pagamina mažiau nei 240 mln. kilovatvalandžių vienoje gamybos vietoje.
Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai
27.
Bendrovė UPM France savo popieriaus gamybos reikmėms eksploatuoja kogeneracinį šilumos ir elektros energijos gamybos įrenginį, kuriame kaip kurą naudoja gamtines dujas. Taip pagaminta elektros energija savo ruožtu naudojama tolesniam procesui, gaminant šilumą.
28.
UPM France tiektoms dujoms per atitinkamą laikotarpį (nuo 2004 iki 2006 m.) buvo taikomas TICGN, kaip nustatyta Prancūzijos muitinės kodekso 266quinquies straipsnyje ( 14 ).
29.
Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad UPM France įrenginys buvo pradėtas eksploatuoti per anksti, kad atitiktų penkerių metų atleidimo nuo mokesčio priemonę, kaip numatyta 266quinquies A straipsnyje, tačiau kitu atveju jam būtų suteikta tokia išimtis. Kadangi penkerių metų laikotarpis, skaičiuojamas nuo tada, kai įrenginys buvo pradėtas eksploatuoti, buvo pasibaigęs, UPM France negalėjo atsisakyti savo (tariamos) teisės taikyti išimtį pagal 266quinquies A straipsnį. Todėl negalėjo pasinaudoti galimybe toliau taikyti išimtį, numatytą 266quinquies C straipsnyje ( 15 ).
30.
UPM France, remdamasi Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktu, nusprendė, kad jai turėjo būti suteikta TICGN išimtis dėl jos dujų suvartojimo dalies, kuri buvo naudojama jos pačios gamybos procesuose naudojamai elektros energijai gaminti. Todėl ji pateikė skundą tribunal administratif de Cergy-Pontoise (Serži-Pontuazo administracinis teismas, Prancūzija), siekdama prisiteisti 2962224,08 EUR sumą, kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis ir delspinigiais, kaip dalinę kompensaciją už TICGN, sumokėtą laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d., ir kompensaciją už žalą, kurią, kaip ji manė, patyrė dėl to, kad Prancūzijos Respublika vėlavo perkelti Direktyvą 2003/96 į nacionalinę teisę.
31.
2013 m. liepos 17 d. sprendimu tribunal administratif de Cergy-Pontoise (Serži-Pontuazo administracinis teismas) konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti dėl 137931 EUR sumos už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. Teismas atmetė likusią UPM France skundo dalį už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Šis laikotarpis yra nagrinėjamas per vėlesnį procesą, po kurio buvo pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą ( 16 ).
32.
2016 m. kovo 15 d. sprendimu cour administrative d'appel de Versailles (Versalio apeliacinis administracinis teismas, Prancūzija) atmetė UPM France dėl šio sprendimo pateiktą apeliacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad TICGN negalėjo būti išaiškintas atsižvelgiant į tai, ar atitinkamos dujos buvo naudojamos elektros energijai, ar šilumai gaminti, ir kad bet koks neapmokestinimas būtų reglamentuojamas tik pagal Direktyvos 2003/96 15 straipsnį.
33.
2016 m. gegužės 17 d.UPM France pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji paprašė, kad teismas panaikintų cour administrative d'appel de Versailles (Versalio apeliacinis administracinis teismas) sprendimą ir pagal Administracinių bylų teisenos kodekso ( 17 ) L-761-1 straipsnį, susijusį su išlaidų paskirstymu, papildomai priteistų iš valstybės 5000 EUR sumą.
34.
Be to, UPM France subsidiariai paprašė, kad teismas Teisingumo Teismui pateiktų prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba (nepatenkinus pirmojo reikalavimo) kad apeliacinis skundas būtų sujungtas su ankstesniu skundu, pateiktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuriame daroma nuoroda (Sprendimas Cristal Union) ( 18 ), kad Teisingumo Teismui būtų pateikti papildomi klausimai ir kad UPM France galėtų pateikti savo pastabas.
35.
2018 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Cristal Union. Jis konstatavo, kad „šioje nuostatoje [Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktas] numatytas privalomas atleidimas nuo mokesčio taikomas energetikos produktams, naudojamiems elektros energijai gaminti, kai šie produktai naudojami mišriai šios energijos ir šilumos gamybai, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalies c punktą“ ( 19 ).
36.
Nepaisydamas šio teismo sprendimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikėsi nuomonės, kad vis dar liko klausimų dėl teisingo Direktyvos 2003/96 aiškinimo. Jis manė, kad cour administrative d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis administracinis teismas) padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad gamtinių dujų, kurias UPM France naudojo mišriai šilumos ir elektros energijos gamybai, apmokestinimas patenka į Direktyvos 2003/96 15 straipsnio taikymo sritį. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 5 dalies trečios pastraipos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad atleidimas nuo mokesčio, kurį pagal jas valstybėms narėms leidžiama nustatyti smulkiesiems elektros energijos gamintojams, jeigu jos apmokestina energetikos produktus, naudojamus tai elektros energijai gaminti, gali kilti iš tokios situacijos, kokia aprašyta šio sprendimo 7 punkte, kai laikotarpiu iki 2011 m. sausio 1 d. Prancūzija dar nebuvo nustačiusi vidaus mokesčio už galutinį elektros energijos suvartojimą, taigi ir smulkiųjų gamintojų atleidimo nuo šio mokesčio, kaip jai buvo leidžiama pagal direktyvą?
2.
Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, kaip turi būti taikomos siejamos Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir jos 21 straipsnio 5 dalies trečios pastraipos nuostatos smulkiesiems gamintojams, kurie savo pagamintą elektros energiją suvartoja savo veiklos reikmėms? Būtent ar pagal jas taikytinas minimalus apmokestinimas, atsirandantis arba dėl pagamintos elektros energijos apmokestinimo, atleidžiant nuo mokesčio už suvartotas gamtines dujas, arba dėl atleidimo nuo mokesčio už elektros energijos gamybą (tokiu atveju valstybė privalo apmokestinti suvartotas gamtines dujas)?“
37.
Rašytines pastabas pateikė UPM France, Prancūzijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Europos Komisija; šios šalys taip pat buvo išklausytos per 2019 m. kovo 14 d. posėdį.
Vertinimas
Priimtinumas
38.
Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad pateikti klausimai yra nepriimtini. Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad Prancūzija pasinaudojo atitinkamu laikotarpiu nuo 2004 iki 2006 m. (ir iki 2009 m. sausio 1 d.) kaip pereinamuoju, kad pritaikytų galiojančius teisės aktus. Sprendime Messer Teisingumo Teismas konstatavo, kad „iki 2009 m. sausio 1 d. pareiga laikytis šioje direktyvoje numatytų minimalių apmokestinimo tarifų yra vienintelė Prancūzijos Respublikai taikoma pareiga iš visų Sąjungos teisėje numatytų elektros energijos apmokestinimo taisyklėse nustatytų pareigų“ ( 20 ).
39.
Palaikau Prancūzijos vyriausybės poziciją. Tačiau atkreipiu dėmesį į tai, kad priimtinumo klausimas, kuris buvo pateiktas atsakant į to paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus, susijusius su Direktyva 2003/96, nebuvo nagrinėjamas nė viename iš ankstesnių sprendimų (Messer France ir Cristal Union) ( 21 ).
40.
Be to, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad sprendimą dėl prejudicinio klausimo svarbos turi priimti nacionalinis teisėjas ir kad Teisingumo Teismas turėtų atsisakyti atsakyti tik į tuos klausimus, kurie akivaizdžiai nesusiję su nacionaline byla ( 22 ).
41.
Taigi pirmiausia apsvarstysiu, ar pereinamuoju laikotarpiu Prancūzijoje buvo numatytos su direktyva susijusios pareigos, galinčios suteikti pakankamą pagrindą, kuriuo remiantis būtų galima pagrįsti pateiktus prejudicinius klausimus ( 23 ).
Pereinamasis laikotarpis
42.
28 straipsnio 1 dalyje nustatytas direktyvos įgyvendinimo laikotarpis baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Iki tos dienos valstybės narės turėjo tik „joje nustatyto įgyvendinimo laikotarpio metu nesiimti priemonių, galinčių labai pakenkti šia direktyva siekiamam rezultatui“ ( 24 ).
43.
Tai, kad Prancūzija iki galo neįgyvendino direktyvos iki konkretaus pereinamojo laikotarpio, kuris jai buvo suteiktas pagal direktyvos 18 straipsnio 10 dalį, pabaigos (2009 m. sausio 1 d., taigi po atitinkamo laikotarpio šiuo atveju) ( 25 ), taip pat neturi reikšmės.
44.
Galima teigti, kad valstybės narės įsipareigojimai pereinamuoju laikotarpiu turėtų būti tokie patys kaip ir įgyvendinimo laikotarpiu; todėl Prancūzija privalėjo susilaikyti nuo priemonių, kurios galėtų rimtai pakenkti numatytam rezultatui, patvirtinimo ( 26 ).
45.
Vis dėlto nagrinėjamas klausimas yra ne toks, ar pereinamuoju laikotarpiu Prancūzija priėmė priemones, kurios galėtų pakenkti tolesniam direktyvos įgyvendinimui. Klausimas yra toks, ar Prancūzija tuo laikotarpiu nesilaikė direktyvoje nustatytų pareigų.
46.
Per posėdį Komisija nurodė, kad nors pagal Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 10 dalies antrą pastraipą Prancūzijai buvo suteiktas specialus pereinamasis laikotarpis, juo Prancūzija nebuvo atleista nuo Direktyvoje 2003/96 numatyto struktūrinio balanso, pagal kurį reikalaujama, kad elektros energijos gamyba būtų apmokestinama tiek sąnaudų, tiek gamybos lygmenimis, taikymo. Todėl Prancūzija turėjo laikytis tam tikrų direktyvos nuostatų, kad, viena vertus, užtikrintų, kad būtų pasiekti minimalūs apmokestinimo tarifai, ir, kita vertus, būtų laikomasi 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyto energetikos produktų apmokestinimo draudimo.
47.
Komisija teigė, kad toks požiūris buvo patvirtintas Sprendime Cristal Union, kuriame Teisingumo Teismas pateikė direktyvos 14 ir 15 straipsnių aiškinimą laikotarpiu, kuriuo kitu atveju buvo taikoma Prancūzijai skirta pereinamojo laikotarpio priemonė ( 27 ). Atsižvelgdamas į tai, noriu pažymėti, kad Teisingumo Teismas Sprendime Flughafen Köln/Bonn ( 28 ) konstatavo, kad 14 straipsnio 1 dalies a punktas „veikia tiesiogiai, dėl to asmuo juo gali remtis nacionaliniuose teismuose“.
48.
Vis dėlto, mano nuomone, Komisijos požiūris nekyla iš direktyvos formuluotės.
49.
Tiesa, kad daugeliu atžvilgių išsami apmokestinimo sistema, kuri turi būti taikoma sąnaudoms ar produkcijai, būtų logiškas požiūris į energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimą. Tačiau Komisija nenustatė jokios esminės direktyvos nuostatos, pagal kurią šis principas yra svarbiausias.
50.
Taigi, mano nuomone, papildomos pareigos valstybėms narėms, net įgyvendinimo laikotarpiu ar pereinamuoju laikotarpiu, negali būti nustatomos iš direktyvos struktūrinio balanso.
51.
Norėčiau pažymėti, kad nors Direktyva 2003/96 yra susijusi su energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimu, 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje numatytas tik pereinamasis laikotarpis, per kurį Prancūzija galėtų išlaikyti „dabartinę elektros energijos apmokestinimo sistemą“. Per posėdį Prancūzijos vyriausybė teigė, kad nuoroda į „sistemą“ turi būti suprantama kaip apmokestinimas tiek elektros energijos (produkcijos), tiek energetikos produktų bei elektros energijos, naudojamos elektros energijai gaminti.
52.
Vis dėlto, nepaisant to, kad minima „sistema“, 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje taip pat konkrečiai nurodoma, kad pereinamuoju laikotarpiu „turi būti atsižvelgiama į dabartinio vietinio elektros energijos apmokestinimo visuotinį vidutinį lygį, kad būtų galima įvertinti, ar laikomasi šioje direktyvoje nustatytų minimalių normų“ (išskirta mano). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino ( 29 ), kad nagrinėjamu laikotarpiu vietos elektros apmokestinimas buvo taikomas tik elektros energijai kaip produkcijai, tiekiamai galutiniams vartotojams. Asmeniniam vartojimui gaminamai elektros energijai toks apmokestinimas netaikomas.
53.
Taigi, atrodo aišku, kad 18 straipsnio 10 dalies antra pastraipa turėtų būti vertinama kaip daranti nuorodą tik į elektros energijos kaip produkcijos apmokestinimą, o ne į energetikos produktų ir elektros energijos, naudojamos kaip žaliavos, apmokestinimą. Direktyvos 2003/96 ( 30 ) parengiamieji darbai taip pat nesuteikia pagrindo Prancūzijos argumentui, kad 18 straipsnio 10 dalies antros pastraipos taikymo sritis apima ir sąnaudų, ir produkcijos apmokestinimą.
54.
Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turėtų taikyti savo nusistovėjusį aiškinimo principą, pagal kurį bet kuri nuostata, „numat[anti] išimtį iš bendros taisyklės, turi būti aiškinama siaurai“ ( 31 ).
55.
Direktyva 2003/96 turi kelis lygmenis. 1 straipsnyje nustatomas energijos produktų ir elektros energijos apmokestinimas. Be to, 14 straipsnio 1 dalies a punkte energetikos produktams ir elektros energijai, kurie naudojami kaip žaliava elektros energijai gaminti, nustatomas privalomas atleidimas nuo tokio mokesčio ( 32 ).
56.
14 straipsnio 1 dalies a punkte ir 21 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje numatytos papildomos pasirenkamos nuo privalomo atleidimo nuo mokesčių nukrypti leidžiančios nuostatos. Šie klausimai aptariami toliau.
57.
Man atrodo, kad pagal šį daugiasluoksnį vertinimą 14 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas privalomas atleidimas nuo mokesčio (kaip išimtis) turi būti aiškinamas siaurai. Tačiau kartu jis turi būti laikomas bendrąja taisykle, susijusia su tolesnėmis nuostatomis, numatančiomis galimybę nukrypti nuo tos privalomos išimties. Taikant tokį požiūrį, 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje nurodytas pereinamasis laikotarpis iš esmės turi būti laikomas pagrindinių direktyvos nuostatų išimtimi (pagrindinių nuostatų, įskaitant 1 straipsnį ir privalomą atleidimą nuo mokesčio, nurodytą 14 straipsnio 1 dalies a punkte). Todėl jis turi būti aiškinamas siaurai.
58.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, pažymiu, kad 18 straipsnio 10 dalies antrojoje pastraipoje numatytas pereinamasis laikotarpis Prancūzijai, per kurį atleidžiama nuo esamo mokesčio už elektros energiją, be to, daroma aiški nuoroda į mokestį už elektros energiją toje valstybėje narėje, kuris nagrinėjamu laikotarpiu buvo produkcijos mokestis. Iš to išplaukia, kad 18 straipsnio 10 dalyje pereinamuoju laikotarpiu nebuvo numatyta jokių išimčių, taikomų 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytam draudimui taikyti energetikos produktų ir elektros energijos, kuri naudojama elektros energijai gaminti, produkcijos mokestį.
59.
Taigi 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje nurodytas pereinamasis laikotarpis nėra taikomas siekiant apsaugoti energetikos produktų produkcijos mokestį, pavyzdžiui, TICGN šiuo atveju.
60.
Šis aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo sprendimą Messer France, kuriame konstatuota, kad laikytis Direktyvoje 2003/96 nustatytų minimalių apmokestinimo normų „yra vienintelė Prancūzijos Respublikai taikoma pareiga iš visų Sąjungos teisėje numatytų elektros energijos apmokestinimo taisyklėse nustatytų pareigų“ ( 33 ).
61.
Galima daryti prielaidą, kad Prancūzijai būtų nenuoseklu taikyti pereinamąjį laikotarpį, susijusį su elektros energijos kaip produkcijos apmokestinimu, o ne su energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimu elektros energijos gamybai.
62.
Vis dėlto tais atvejais, kai gali atrodyti, kad dėl siaurai taikomo aiškinimo pereinamojo laikotarpio tvarka neatrodo tobula, mano nuomone, tokio rezultato rizika turi likti šaliai, kuriai buvo taikoma pereinamojo laikotarpio priemonė. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai siauras aiškinimas skatina pagrindinius Sąjungos teisės principus.
63.
Direktyvos 2003/96 tikslas, kaip nurodyta jos antroje konstatuojamoje dalyje, yra užtikrinti „tinkamą vidaus rinkos funkcionavimą“. Šis tikslas nebūtų pasiektas, jei vienai valstybei narei būtų leista apmokestinti energetikos produktus ir elektros energiją, kuri naudojama elektros energijai gaminti, o kitoms valstybėms narėms būtų taikomas tokio apmokestinimo draudimas. Todėl pereinamojo laikotarpio tvarkoje turėtų būti aiškiai nurodyta, kad šis draudimas netaikomas.
64.
Sprendime KappAhl ( 34 ) Teisingumo Teismas išnagrinėjo Suomijos pereinamojo laikotarpio stojimo sistemą, susijusią su muitais, taikomais trečiųjų šalių prekėms, dėl kurios Suomijai buvo leista taikyti didesnius muitų tarifus nei tie, kurie nurodyti Sąjungos muitinės kodekse. Suomijos vyriausybė tvirtino, kad ji taip pat turi galėti taikyti muitų mokesčių skirtumus trečiųjų šalių prekėms, kai jos importuojamos į Suomiją per kitas Sąjungos valstybes nares, priešingu atveju būtų galima atvirai apeiti pereinamojo laikotarpio sistemą.
65.
Vis dėlto nagrinėjamos pereinamojo laikotarpio sistemos formuluotėje nebuvo nurodyta, kad ją būtų galima taikyti valstybių narių tarpusavio prekybai. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, „atsižvelgiant į laisvo prekių judėjimo tarp valstybių narių principo svarbą, nukrypti leidžianti nuostata, net jei ji laikina, turi būti suteikiama aiškiai ir nedviprasmiškai“ ( 35 ).
66.
Šiuo atveju pereinamojo laikotarpio tvarkoje pagal 18 straipsnio 10 dalies antrą pastraipą numatyta nukrypti leidžianti nuostata apima tik „aiškią ir nedviprasmišką“ nuorodą į „elektros energijos apmokestinimą“. Joje neužsimenama apie energetikos produktų ir elektros energijos naudojimą elektros energijai gaminti.
67.
Tuo remdamasi manau, kad pereinamuoju laikotarpiu, numatytu 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje, Prancūzija ir toliau privalo taikyti Direktyvos 2003/96 nuostatas, susijusias su energetikos produktų ir elektros energijos, naudojamos elektros energijai gaminti, apmokestinimu. Todėl reikia atsakyti į pateiktus klausimus (susijusius su 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir 21 straipsnio 5 dalies trečios pastraipos aiškinimu).
Pirmasis klausimas
68.
Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa taikoma pereinamuoju laikotarpiu, numatytu 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje, kad, nepaisant 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyto privalomo atleidimo nuo mokesčio, Prancūzija galėtų apmokestinti energetikos produktus, kuriuos smulkūs gamintojai naudoja elektros energijai gaminti tokiomis aplinkybėmis, kuriomis tie gamintojai neprivalo apmokestinti jų gaminamos elektros energijos.
69.
Iš teisinių aplinkybių matyti, kad 2004–2006 m. laikotarpiu įmonės, gaminančios elektros energiją savo reikmėms, turėjo mokėti CSPE kaip fiskalinį įnašą į viešąją elektros energijos paslaugą. Vietos mokestis už elektros energiją buvo taikomas tik elektros energijos tiekimui galutiniams vartotojams, o ne elektros energijos gamybai savo reikmėms ( 36 ).
70.
Taip pat aišku, kad nacionalinis elektros energijos mokestis Prancūzijoje įvestas tik nuo 2011 m. sausio 1 d., t. y. praėjus dvejiems metams po pereinamojo laikotarpio, kaip nurodyta 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje, pabaigos ( 37 ).
71.
Taigi klausimas gali būti performuluotas taip: atsižvelgiant į tai, kad: i) nagrinėjamu laikotarpiu nacionalinis elektros energijos mokestis nebuvo taikomas; ii) panašu, kad CSPE buvo laikomas fiskaliniu įnašu, o ne mokesčiu; ir iii) vietos mokesčiai už elektros energiją nebuvo taikomi elektros energijos gamybai savo reikmėms, ar šie faktai, kartu paėmus, yra pakankami direktyvos 21 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje nustatytiems reikalavimams įvykdyti, kad Prancūzija galėtų apmokestinti energetikos produktus, smulkių gamintojų naudojamus elektros energijai gaminti savo reikmėms?
72.
Mano nuomone, atsakymas yra „ne“.
73.
Dėl jau nurodytų priežasčių ( 38 ) privalomas draudimas apmokestinti energetikos produktus ir elektros energiją, naudojamus elektros energijai gaminti, kaip nurodyta 14 straipsnio 1 dalies a punkte, turi būti laikomas viena iš bendrųjų direktyvos taisyklių. Todėl neprivaloma nuo šio privalomo atleidimo nuo mokesčio nukrypti leidžianti nuostata, kuri numatyta 21 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje, turi būti aiškinama siaurai.
74.
Taigi 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa gali būti taikoma tik tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktai numato, kad toks atleidimas nuo mokesčio taikomas apmokestinant mažus gamintojus, gaminančius elektros energiją savoms reikmėms. Tačiau šiuo atveju nuo 2004 iki 2006 m. toks atleidimas nuo mokesčio nebuvo taikomas smulkiesiems gamintojams. Priešingai, visi gamintojai turėjo mokėti fiskalinį įnašą teikiant viešąją elektros energijos paslaugą ir visi gamintojai buvo atleisti nuo vietos mokesčių už elektros energiją, kurią jie gamino savo reikmėms.
75.
Šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar fiskalinis indėlis teikiant viešąją elektros energijos paslaugą savaime turėtų būti klasifikuojamas kaip mokestis pagal Direktyvą 92/12, kuris sudaro mokesčių klasifikacijos pagal Direktyvą 2003/96 pagrindą, kaip paaiškinta pastarosios direktyvos 33 konstatuojamojoje dalyje ( 39 ). Tačiau iki 2011 m. sausio 1 d. Prancūzijos vyriausybė nepateikė jokios nuostatos dėl elektros energijos gamybos savo reikmėms, kurią gamina smulkieji gamintojai, kad jiems būtų taikomas atleidimas nuo mokesčio ( 40 ). Todėl iki šios datos nebuvo galima taikyti 21 straipsnio 5 dalies trečios pastraipos.
76.
Be to, nuo direktyvoje numatyto privalomo atleidimo nuo mokesčio nukrypti leidžianti nuostata gali būti taikoma tik ten, kur ji tinkamai įgyvendinta. 21 straipsnis Prancūzijoje nebuvo įgyvendintas iki 2011 m. ( 41 ). Tai reiškia, kad dėl šios papildomos priežasties per praėjusį laikotarpį nebuvo galima remtis 21 straipsnyje nustatyta leidžiančia nukrypti nuostata.
77.
Panašiai Sprendime Flughafen Köln/Bonn Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 14 straipsnio 1 dalies a punkto antras ir trečias sakiniai „yra tik galimo pobūdžio, ir valstybė narė, kuri šia teise nepasinaudojo, negali remtis pastaruoju faktu, atsisakydama mokesčių mokėtojui taikyti atleidimą nuo mokesčio, kurio jis gali teisėtai reikalauti pagal Direktyvą 2003/96“ ( 42 ).
78.
Taigi siūlau taip atsakyti į pirmąjį klausimą: Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa, kaip nuo 14 straipsnio 1 dalies a punkte numatyto privalomo atleidimo nuo mokesčio leidžianti nukrypti nuostata, turi būti aiškinama siaurai. Todėl ja gali būti remiamasi tik tais atvejais, kai elektros energija apmokestinama taikant bendrą apmokestinimo tvarką pagal Direktyvą 92/12, ir tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje, kuri atitinka Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 5 dalies trečią pastraipą, nustatytas atleidimas nuo mokesčio, taikomas smulkių gamintojų gaminamai elektros energijai, kurią jie naudoja savo reikmėms.
79.
Galiausiai norėčiau pažymėti, kad nagrinėjamu laikotarpiu Prancūzijos muitinės kodekse atsirado tam tikrų mechanizmų, pagal kuriuos gamintojai atleidžiami nuo TICGN mokėjimo. Dėl to, ar tokio atleidimo nuo mokesčio pakaktų, kad būtų įvykdyti 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyto draudimo reikalavimai, sprendimą turėtų priimti nacionalinis teismas. Tačiau atkreipiu dėmesį į tai, kad Prancūzijos muitinės kodekse nurodytiems atleidimams nuo mokesčio taikomi laiko apribojimai, kurių nėra direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a punkte.
Antrasis klausimas
80.
Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kaip reikėtų aiškinti Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punkto ir 21 straipsnio 5 dalies trečiosios pastraipos nuostatas, kad būtų išvengta normų kolizijos tarp nuostatų, taikomų mažiesiems gamintojams, vartojantiems pačių pagamintą elektros energiją.
81.
Iš tikrųjų 14 straipsnio 1 dalies a punktas apima dvi atskiras nuostatas. Pirmame sakinyje nurodoma viena iš bendrųjų (privalomų) Direktyvos 2003/96 taisyklių: jei energetikos produktai ir elektros energija naudojami kaip žaliava gaminant elektros energiją, jie neturėtų būti apmokestinami.
82.
Antrame ir trečiame sakiniuose pateikiama visiškai kitokia nuostata. Kartu jie numato nukrypti leidžiančią nuostatą dėl aplinkos apsaugos priežasčių nuo privalomo atleidimo nuo mokesčio už energetikos produktus, naudojamus kaip žaliavos. Jei pasinaudojama šia nukrypti leidžiančia nuostata apmokestinant suvartotus energetikos produktus, kuriems taikomi mokesčiai, apmokestinimo lygis neatitinka minimalaus apmokestinimo lygių, kurie turi būti pasiekti pagal Direktyvą 2003/96, arba į juos neatsižvelgiama.
83.
Aiškinimo sunkumų atsiranda dėl to, kad 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa (susijusi su smulkių gamintojų gamyba savo reikmėms) buvo parengta kaip pasirenkamoji nukrypti leidžianti nuostata, taikoma tik kaip bendra kryžminė nuoroda, „nepaisant 14 straipsnio 1 dalies a punkto“, nenurodant, kurioms 14 straipsnio 1 dalies a punkto dalims ši nukrypti leidžianti nuostata taikoma. Be abejo, būtų naudingiau, jei ši formuluotė būtų tikslesnė ir aiškesnė.
84.
Taigi logiška, kad 21 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje nurodyta nukrypti leidžianti nuostata gali būti siejama tik su 14 straipsnio 1 dalies a punkto pirmuoju sakiniu (privalomas draudimas apmokestinti energetikos produktus ir elektros energiją kaip žaliavas elektros energijai gaminti). 14 straipsnio 1 dalies a punkto antrame ir trečiame sakiniuose pateikiama nuostata, leidžianti nukrypti nuo to privalomo atleidimo nuo mokesčio, kuris yra 21 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje nurodytos leidžiančios nukrypti nuostatos alternatyva.
85.
Nei Direktyvos 2003/96 formuluotėje, nei jos konstatuojamosiose dalyse ir parengiamuosiuose darbuose nepateikiama gairių dėl to, kaip šios dvi nuo privalomo atleidimo nuo mokesčio leidžiančios nukrypti nuostatos turėtų būti tarpusavyje susijusios ( 43 ).
86.
Mano nuomone, tai tiesiogiai išplaukia iš sąlygų, susijusių su dviem nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, kad jos negali būti laikomos prieštaraujančiomis. 14 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta aplinkos apsaugos išimtis gali būti taikoma visiems gamintojams, o gautos mokestinės pajamos nepatenka į Direktyvos 2003/96 taikymo sritį, nes į jas neatsižvelgiama apskaičiuojant direktyvoje nustatytus minimalius apmokestinimo lygius. Smulkiems gamintojams taikoma išimtis pagal 21 straipsnio 5 dalį taikoma tik gamybai savo reikmėms, o gautos mokestinės pajamos patenka į direktyvos taikymo sritį ir įtraukiamos apskaičiuojant minimalų apmokestinimo lygį.
87.
Šis aiškinimas grindžiamas Teisingumo Teismo sprendimu Cristal Union, kuriame konstatuota, kad „[b]e to, reikėtų pažymėti, kad jei Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti valstybėms narėms nukrypti nuo privalomo atleidimo nuo mokesčių, tai jis aiškiai numatė atitinkamai Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punkto antrame sakinyje, pagal kurį valstybės narės gali apmokestinti energetikos produktus, naudojamus elektros energijai gaminti aplinkos apsaugos sumetimais, ir šios direktyvos 21 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje, pagal kurią valstybės narės gali atleisti nuo mokesčio smulkius elektros energijos gamintojus, su sąlyga, kad jos apmokestina tai energijai gaminti naudojamus produktus“ ( 44 ).
88.
Taigi į antrąjį klausimą siūlau atsakyti taip: Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa, kaip nuo 14 straipsnio 1 dalies a punkto pirmame sakinyje numatyto privalomo atleidimo nuo mokesčio leidžianti nukrypti nuostata, nepriklauso nuo leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su aplinkos apsauga, kaip numatyta 14 straipsnio 1 dalies a punkto antrame ir trečiame sakiniuose. Nors smulkiesiems gamintojams pagal 21 straipsnio 5 dalies trečią pastraipą taikomi mokesčiai turi atitikti būtinuosius apmokestinimo lygius, kaip numatyta Direktyvoje 2003/96, mokesčiai, taikomi pagal 14 straipsnio 1 dalies a punkto leidžiančią nukrypti nuostatą, netaikomi tiems minimaliems apmokestinimo lygiams.
Išvada
89.
Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1.
2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios [Sąjungos] energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa, kaip nuo 14 straipsnio 1 dalies a punkte numatyto privalomo atleidimo nuo mokesčio leidžianti nukrypti nuostata, turi būti aiškinama siaurai. Todėl ja gali būti remiamasi tik tais atvejais, kai elektros energija apmokestinama taikant bendrą apmokestinimo tvarką pagal 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvą 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, ir tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje, kuri atitinka Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 5 dalies trečią pastraipą, nustatytas atleidimas nuo mokesčio, taikomas smulkių gamintojų gaminamai elektros energijai, kurią jie naudoja savo reikmėms.
2.
Direktyvos 2003/96 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa kaip nuo 14 straipsnio 1 dalies a punkto pirmame sakinyje numatyto privalomo atleidimo nuo mokesčio leidžianti nukrypti nuostata, nepriklauso nuo leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su aplinkos apsauga, kaip numatyta 14 straipsnio 1 dalies a punkto antrame ir trečiame sakiniuose. Nors smulkiems gamintojams pagal 21 straipsnio 5 dalies trečią pastraipą taikomi mokesčiai turi atitikti būtinuosius apmokestinimo lygius, kaip numatyta Direktyvoje 2003/96, mokesčiai, taikomi pagal 14 straipsnio 1 dalies a punkto leidžiančią nukrypti nuostatą, netaikomi tiems minimaliems apmokestinimo lygiams.
( 1 ) Originalo kalba: anglų.
( 2 ) OL L 283, 2003, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405. Direktyva 2003/96 pakeitė 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/81/EEB dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų suderinimo (OL L 316, 1992, p. 12) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 94/74/EB (OL L 365, 1994, p. 46; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 264), ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/82/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo (OL L 316, 1992, p. 19) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 94/74. Žr. Direktyvos 2003/96 1 konstatuojamąją dalį ir 30 straipsnį.
( 3 ) OL L 76, 1992, p. 1, vėliau pakeista 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančia Direktyvą 92/12 (OL l 9, 2009, p. 12).
( 4 ) 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo (OL L 256, 1987, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 2 t., p. 382). Žr. Direktyvos 2003/96 2 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta, kad direktyvoje nurodomi „Kombinuotosios nomenklatūros kodai atitinka 2001 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 2031/2001, iš dalies pakeičiančiame Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, nurodytus kodus“ (OL L 279, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405). Reglamento Nr. 2658/87 priedas per laikotarpį klostantis šios bylos aplinkybėms kelis kartus buvo iš dalies pakeistas, tačiau šie pakeitimai nėra susiję su šios nuorodos taikymo sritimi.
( 5 ) 18 straipsnio 2 dalyje toliau nurodoma, kad „[n]eatsižvelgdamos į 3–12 dalyse nurodytus laikotarpius, jei tai labai neiškreipia konkurencijos, valstybės narės, turinčios sunkumų įgyvendinant naujus minimalius apmokestinimo lygius, galės taikyti pereinamąjį laikotarpį iki 2007 m. sausio 1 d., ypač siekiant išvengti pavojaus kainų stabilumui“. Tačiau Prancūzija nenurodė, kad šioje byloje rėmėsi šia nuostata.
( 6 ) Žr. šios išvados 30 punktą.
( 7 ) Loi no 2002-1576 du 30 décembre 2002 de finances rectificative pour 2002 (Įstatymas Nr. 2002-1576 dėl 2002 m. biudžeto patikslinimo) 37 straipsnis.
( 8 ) Loi no 2005-1719 du 30 décembre 2005 de finances pour 2006 (2005 m. gruodžio 30 d. Įstatymas Nr. 2005-1719 dėl 2006 m. biudžeto) ir Loi no 2005-1720 du 30 décembre 2005 de finances rectificative pour 2005 (2005 m. gruodžio 30 d. Įstatymas Nr. 2005-1720 dėl 2005 m. biudžeto patikslinimo).
( 9 ) Loi no 2007-1824 du 25 décembre 2007 de finances rectificative pour 2007 (2007 m. gruodžio 25 d. Įstatymas Nr. 2007-1824 dėl 2007 m. biudžeto patikslinimo) 62 straipsnis.
( 10 ) Loi no 2000-108 du 10 février 2000 relative à la modernisation et au développement du service public de l'électricité (2000 m. vasario 10 d. Įstatymas Nr. 2008-108 dėl viešosios elektros energijos paslaugos modernizavimo ir plėtros) 10 ir 50 straipsniai.
( 11 ) Loi no 2011-900 du 29 juillet 2011 de finances rectificative pour 2011 (2011 m. liepos 29 d. Įstatymas Nr. 2011-900 dėl 2011 m. biudžeto koregavimo) 17 straipsnis.
( 12 ) Loi No 2000-108, du 10 février 2000, relative à la modernisation et au développement du service public de l’électricité (2000 m. vasario 10 d. Įstatymas Nr. 2000-108 dėl viešosios elektros energijos paslaugos modernizavimo ir plėtros) su pakeitimais, padarytais loi No 2003-8, du 3 janvier 2003, relative aux marchés du gaz et de l’électricité et au service public de l’énergie (2003 m. sausio 3 d. Įstatymas Nr. 2003-8 dėl dujų ir elektros energijos rinkų bei viešosios energetikos paslaugos). Žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Messer France (C‑103/17, EU:C:2018:587, 12 ir 13 punktai).
( 13 ) Loi no 2010-1448 du 7 décembre 2010 portant nouvelle organisation du marché de l’électricité (2010 m. gruodžio 7 d. Įstatymas Nr. 2010-1488 dėl elektros energijos rinkos pertvarkymo 2010 m. gruodžio 7 d.).
( 14 ) Žr. šios išvados 17 punktą.
( 15 ) Skaitytojas gali pageidauti grįžti atgal į šios išvados 18–22 punktus, kad atnaujintų žinias apie (painias) nacionalines nuostatas, pagal kurias gaunamas šis rezultatas.
( 16 ) Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad atitinkamo laikotarpio apribojimas iki 2004–2006 m. nebuvo užginčytas arba panaikintas vėliau pateikus apeliacinį skundą.
( 17 ) 2000 m. gegužės 4 d. Potvarkis Nr. 2000-387.
( 18 ) Žr. 2018 m. kovo 7 d. Sprendimą Cristal Union, C‑31/17, EU:C:2018:168.
( 19 ) 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Cristal Union, C‑31/17, EU:C:2018:168, 46 punktas.
( 20 ) 2018 m. liepos 25 d. sprendimas (C‑103/17, EU:C:2018:587, 23 punktas). Toliau tame sprendime nagrinėjamas Tarybos direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas.
( 21 ) 2018 m. liepos 25 d. sprendimas, C‑103/17, EU:C:2018:587, ir 2018 m. kovo 7 d. sprendimas, C‑31/17, EU:C:2018:168.
( 22 ) 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Winner Wetten, C‑409/06, EU:C:2010:503, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.
( 23 ) 1995 m. kovo 28 d. Sprendimo Kleinwort Benson, C‑346/93, EU:C:1995:85, 22–24 punktai.
( 24 ) 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C‑129/96, EU:C:1997:628, 50 punktas.
( 25 ) 2012 m. spalio 25 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija, C‑164/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:665.
( 26 ) Žr. šios išvados 24 punktą.
( 27 ) 2018 m. kovo 7 d. sprendimo, C‑31/17, EU:C:2018:168, 46 punktas.
( 28 ) 2008 m. liepos 17 d. sprendimo, C‑226/07, EU:C:2008:429, 39 punktas.
( 29 ) Žr. šios išvados 25 punktą.
( 30 ) Tarybos direktyvos, pakeičiančios [Sąjungos] energetikos produktų apmokestinimo sistemą, pasiūlymas, COM(97) 30 final – CNS 97/0111 (OL C 139, 1997, p. 14) ir jo aiškinamasis memorandumas.
( 31 ) 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Smits-Koolhoven, C‑495/04, EU:C:2006:218, 31 punktas.
( 32 ) 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo Cristal Union, C‑31/17, EU:C:2018:168, 27 punktas; taip pat 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Turbogás, C‑90/17, EU:C:2018:498, 45 punktas.
( 33 ) 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo C‑103/17, EU:C:2018:587, 23 punktas; išskirta mano.
( 34 ) 1998 m. gruodžio 3 d. Sprendimas C‑233/97, EU:C:1998:585.
( 35 ) 1998 m. gruodžio 3 d. Sprendimo KappAhl, C‑233/97, EU:C:1998:585, 21 punktas.
( 36 ) Žr. šios išvados 24 ir 25 punktus.
( 37 ) Žr. šios išvados 26 punktą.
( 38 ) Žr. šios išvados 57 punktą.
( 39 ) Žr. šios išvados 8 punktą.
( 40 ) Žr. šios išvados 26 punktą.
( 41 ) Žr. šios išvados 11 išnašą.
( 42 ) 2008 m. liepos 17 d. sprendimo, C‑226/07, EU:C:2008:429, 32 punktas; išskirta mano.
( 43 ) Žr. šios išvados 30 punktą.
( 44 ) 2018 m. kovo 7 d. sprendimo, C‑31/17, EU:C:2018:168, 27 punktas; išskirta mano.