Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,
pateikta 2019 m. lapkričio 14 d.(1)
Byla C-328/18 P
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO)
prieš
Equivalenza Manufactory SL
„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos prekių ženklas – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – Vaizdinio prekių ženklo BLACK LABEL BY EQUIVALENZA paraiška – Protesto procedūra – Ankstesnis vaizdinis prekių ženklas LABELL – 8 straipsnio 1 dalies b punktas – Suklaidinimo galimybė – Žymenų panašumas – Žymenų palyginimo metodika – Išvada, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra fonetiškai vidutiniškai panašūs – Pareiga atlikti visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą“
I. Įžanga
1. Šį apeliacinį skundą pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) dėl 2018 m. kovo 7 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Equivalenza Manufactory / EUIPO – ITM Entreprises (BLACK LABEL BY EQUIVALENZA) (T‑6/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:119, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo pastarasis panaikino 2016 m. spalio 11 d. EUIPO antrosios apeliacinės tarybos sprendimą dėl protesto procedūros tarp ITM Entreprises SAS ir Equivalenza Manufactory, SL (toliau – Equivalenza) (byla Nr. R 690/2016‑2, toliau – ginčijamas sprendimas).
2. Šiame apeliaciniame skunde keliami keli teisiniai klausimai dėl Reglamento (EB) Nr. 207/2009(2) 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto santykinio atsisakymo įregistruoti žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą pagrindo, grindžiamo galimybe suklaidinti visuomenę, vertinimo. Konkrečiai kalbant, EUIPO prašo Teisingumo Teismo patikslinti žymenų palyginimo metodiką ir nurodyti aplinkybes, kuriomis Bendrasis Teismas gali pagrįstai laikytis nuomonės, kad du žymenys neatitinka šioje nuostatoje numatytos panašumo sąlygos.
3. Kaip paaiškinsiu šioje išvadoje, daugelyje Bendrojo Teismo priimtų sprendimų šioje srityje ne visada buvo laikomasi to paties požiūrio šiais įvairiais aspektais. Iš tikrųjų jie taip skyrėsi, kad suformuotos dvi skirtingos jurisprudencijos kryptys, kurios kol kas abi galioja, kol Teisingumo Teismas nepatvirtino kurios nors iš jų. Ši byla jam suteikia galimybę tai padaryti.
II. Teisinis pagrindas
4. Reglamentas Nr. 207/2009 nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo(3). Vis dėlto, atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamos registracijos paraiškos pateikimo datą, t. y. 2014 m. gruodžio 16 d., kuri turi lemiamą reikšmę nustatant taikomą materialinę teisę, šiai bylai taikomos pirmojo reglamento materialinės nuostatos.
5. Reglamento Nr. 207/2009 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„[Europos Sąjungos prekių ženklo, kurio svarbiausia paskirtis – garantuoti, kad prekių ženklas taps kilmės nuoroda, suteikiama apsauga ženklo, žymens ir prekių ar paslaugų tapatumo atvejais turi būti absoliuti. Ši apsauga taip pat turėtų galioti ženklo, žymens ir prekių ar paslaugų panašumo atvejais. Panašumo koncepcija turėtų būti aiškinama susietai su suklaidinimo galimybe. Suklaidinimo galimybė, kurios įvertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių ir ypač nuo prekių ženklo pripažinimo rinkoje, galimas susiejimas su vartojamu ar registruotu žymeniu, tarp prekių ženklo ar žymens ir tarp nurodytų prekių ar paslaugų egzistuojantis panašumas turėtų sudaryti ypatingas aplinkybes, dėl kurių būtina suteikti tokią apsaugą.“
6. Šio reglamento 8 straipsnyje „Santykiniai atsisakymo registruoti prekių ženklą pagrindai“ nustatyta:
„1. Ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas:
b) jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas; suklaidinimo galimybė apima ir galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu.
5. Be to, ankstesnio prekių ženklo, kaip apibrėžta 2 dalyje, savininkui užprotestavus pareikštas registruoti prekių ženklas neregistruojamas, jeigu jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį, ir turi būti registruojamas prekėms arba paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurioms yra įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu, kalbant apie ankstesnį [Europos Sąjungos] prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą Sąjungoje arba, kalbant apie ankstesnį nacionalinį prekių ženklą, pareikštas registruoti prekių ženklas turi gerą vardą toje valstybėje narėje ir jeigu dėl prekių ženklo vartojimo be rimtos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai įgyti pranašumą arba pakenkti ankstesnio prekių ženklo išskirtinumui ar jo geram vardui.“
III. Ginčo aplinkybės
7. Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1‐10 punktuose. Nagrinėjant šį apeliacinį skundą jas galima trumpai apibūdinti, kaip nurodyta toliau.
8. 2014 m. gruodžio 16 d. Equivalenza, remdamasi Reglamentu Nr. 207/2009, pateikė EUIPO paraišką įregistruoti tokį vaizdinį žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą:
9. Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 3 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Kvepalai“.
10. 2015 m. kovo 18 d. ITM Entreprises, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsniu, padavė protestą dėl prekių ženklo registracijos ankstesniame šios išvados punkte nurodytoms prekėms, motyvuodama suklaidinimo galimybe, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktą.
11. Protestas grindžiamas, be kita ko, toliau pateiktu ankstesniu vaizdiniu prekių ženklu, kuriam taikoma tarptautinė registracija Nr. 1079410, nurodant Austrijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Danijos, Estijos, Graikijos, Kroatijos, Vengrijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Latvijos, Nyderlandų, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos, Slovėnijos ir Slovakijos teritorijas, ir kuris buvo įregistruotas 2011 m. balandžio 1 d. „Odekolonui, dezodorantui asmens higienos reikmėms (kvepalams), kvepalams“:
12. 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Protestų skyrius patenkino protestą dėl visų užginčytų prekių, nes egzistavo galimybė suklaidinti atitinkamą visuomenę Čekijos Respublikoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovėnijoje.
13. Ginčijamu sprendimu EUIPO antroji apeliacinė taryba atmetė Equivalenza apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo. Ši Apeliacinė taryba konstatavo, kad atitinkamą visuomenę sudaro keturių aptariamų valstybių narių plačioji visuomenė, pasižyminti vidutiniu pastabumu, ir kad nagrinėjamos prekės buvo tapačios. Dėl žymenų, dėl kurių kilo ginčas, palyginimo ji nusprendė, kad vizualiai ir fonetiškai jie yra vidutiniškai panašūs, o konceptualiai skiriasi. Remdamasi tuo, ji priėjo prie išvados, kad jie yra iš esmės panašūs. Minėta Apeliacinė taryba nusprendė, kad egzistuoja atitinkamos visuomenės suklaidinimo galimybė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą.
IV. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
14. 2017 m. sausio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Equivalenza ieškinį, juo ši siekė, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas. Ieškiniui pagrįsti ji nurodė vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
15. Nagrinėdamas šį pagrindą Bendrasis Teismas rėmėsi EUIPO apeliacinės tarybos neužginčytomis išvadomis, kuriomis remiantis, pirma, atitinkamą visuomenę sudaro Čekijos Respublikos, Vengrijos, Lenkijos ir Slovėnijos plačioji visuomenė, kuriai būdingas vidutinis pastabumas, ir, antra, prekės, žymimos žymenimis, dėl kurių kilo ginčas, yra tapačios (skundžiamo sprendimo 17 ir 18 punktai).
16. Kalbant apie žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas pirmiausia palygino jų vizualinius, fonetinius ir konceptualius aspektus. Šiomis aplinkybėmis jis nusprendė, kad šiais žymenimis sukeliamas vizualiai skirtingas bendras įspūdis (skundžiamo sprendimo 29–33 punktai), fonetiškai jie yra vidutiniškai panašūs (šio sprendimo 34–39 punktai), o konceptualiai – skiriasi (minėto sprendimo 40–45 punktai).
17. Vėliau Bendrasis Teismas visapusiškai įvertino žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą. Šiomis aplinkybėmis jis pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamos prekės, t. y. kvepalai, paprastai yra parduodamos savitarnos parduotuvėse arba kvepalų parduotuvėse, vertinant bendrą įspūdį šių žymenų vizualinis aspektas yra svarbesnis nei jų fonetinis ir konceptualus aspektai. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pakartojo savo išvadą, kad minėti žymenys vizualiai skiriasi. Be to, jis priminė, kad tie patys žymenys skiriasi konceptualiai. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į bendrą įspūdį, žymenys, dėl kurių kilo ginčas, nėra panašūs, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą (skundžiamo sprendimo 48 ir 51–55 punktai).
18. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš šios nuostatos taikymo kumuliacinių sąlygų nėra įvykdyta, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog egzistuoja suklaidinimo galimybė, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą (skundžiamo sprendimo 56 punktas). Taigi vienintelį Equivalenza pateiktą pagrindą jis pripažino pagrįstu ir panaikino ginčijamą sprendimą.
V. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
19. Šis apeliacinis skundas buvo pateiktas 2018 m. gegužės 17 d.
20. Apeliaciniame skunde EUIPO Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą ir
– priteisti iš Equivalenza bylinėjimosi išlaidas.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą Equivalenza Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą ir
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.
VI. Dėl apeliacinio skundo
22. Grįsdama apeliacinį skundą EUIPO nurodo iš keturių dalių sudarytą vienintelį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo prašymą, savo išvadoje nagrinėsiu tik šio vienintelio pagrindo trečią ir ketvirtą dalis.
A. Šalių argumentai
23. Savo vienintelio pagrindo trečioje dalyje EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, padaręs metodologinę klaidą, nes žymenų palyginimo etape nagrinėjo prekybos aptariamomis prekėmis sąlygas ir atitinkamos visuomenės pirkimo įpročius. Remiantis Sprendimu Lloyd Schuhfabrik Meyer(4), šis palyginimas turėtų būti atliktas objektyviai, neatsižvelgiant į tokias faktines aplinkybes, susijusias su prekių ženklų naudojimu. Visapusiško galimybės suklaidinti vertinimo etape siekiant įvertinti, kiek svarbus yra šis panašumo laipsnis atliekant minėtą visapusišką vertinimą, šias aplinkybes reikia nagrinėti tik nustačius atitinkamą vizualinį, fonetinį arba konceptualų panašumą(5).
24. Equivalenza pritaria EUIPO paaiškinimams dėl Sprendime Lloyd Schuhfabrik Meyer nustatytos analizės metodikos. Vis dėlto ji mano, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas laikėsi šios metodikos. Iš tikrųjų jis pirmiausia atskirai įvertino žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vizualinio, fonetinio ir konceptualaus panašumo lygį, tada visapusiškai įvertino jų panašumą arba atliko suklaidinimo galimybės analizę ir tik šiame etape atsižvelgė į atitinkamos visuomenės pirkimo įpročius. Taigi, nors skundžiamas sprendimas nesuskirstytas į skyrius, atskiriant kiekvieną Bendrojo Teismo atliktos analizės etapą, jame laikomasi nustatytos ir aiškios struktūros, ir ši analizė atitinka Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytus reikalavimus.
25. Savo vienintelio pagrindo ketvirtoje dalyje EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, kai padarė kelias teisės klaidas, darančias poveikį žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo vertinimui.
26. Pirma, EUIPO ginčija metodiką, kurios laikėsi Bendrasis Teismas, nes vertindamas visumą jis neatsižvelgė į visus aspektus, susijusius su žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu ar jų skirtumais. Skundžiamo sprendimo 28 punkte(6) Bendrasis Teismas pirma laiko „neutralizavo“ visus jų vizualaus panašumo aspektus, atsižvelgęs į vizualius skirtumus, nustatytus atlikus pradinį minėtų žymenų visumos vertinimą. Tada tais pačiais vizualiais skirtumais rėmėsi antrą kartą atlikdamas žymenų, dėl kurių kilo ginčas, visumos vertinimą šio sprendimo 55 punkte, tam siekdamas „neutralizuoti“ jų vidutinį fonetinį panašumą. Šis dvigubas „neutralizavimas“, grindžiamas tais pačiais besiskiriančiais aspektais ir bendru įspūdžiu, yra teisės klaida, ir taip iškreipiami principai, įtvirtinti su žymenų palyginimu susijusioje jurisprudencijoje.
27. Antra, EUIPO laikosi nuomonės, kad Bendrasis Teismas nukrypo nuo jurisprudencijos ir padarė metodinę klaidą, kai žymenų palyginimo etape „neutralizavo“ žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vidutinį fonetinį panašumą ir dėl to prieš laiką nusprendė neatlikti visapusiško galimybės suklaidinti vertinimo. Iš tikrųjų, pirma, vizualinio arba fonetinio panašumo „neutralizavimas“ dėl konceptualių skirtumų turėtų būti atliekamas tada, kai visapusiškai vertinama suklaidinimo galimybė(7), kurios vertinimas atliekamas remiantis pirminiame vertinime nustatytų panašumų ir skirtumų visuma. Dėl „neutralizavimo“ neturėtų būti ignoruojami anksčiau nustatyti panašumai ir dėl to neturėtų būti prieita prie išvados, kad žymenys visiškai nepanašūs. Antra, konstatavus, kad žymenys yra nors šiek tiek panašūs vizualiai, fonetiškai arba konceptualiai, kyla pareiga atlikti visapusišką galimybės suklaidinti vertinimą(8).
28. Pirmiausia, Equivalenza, atsakydama į EUIPO argumentus, kurių santrauka pateikta šios išvados 26 punkte, kurie nėra aiškūs ir yra klaidinantys, tvirtina, kad skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo taikytoje metodikoje nėra jokios teisės klaidos. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas atliko du atskirus vertinimus, nuspręsdamas, pirma, kad vizualiai žymenys, dėl kurių kilo konfliktas, sukuria skirtingą bendrą įspūdį, atsižvelgiant į jų vizualius panašumus ir skirtumus, ir, antra, visapusiškai vertindamas panašumą nusprendė, kad, vertinant bendrai, jie skiriasi, atsižvelgiant į jų reikšmingus vizualinius ir konceptualius skirtumus, taip pat į nedidelį fonetinio aspekto poveikį nagrinėjamų prekių kategorijai. Taigi skiriasi aspektai, į kuriuos atsižvelgta, siekiant atmesti bet kokį vizualinį panašumą, ir aspektai, kuriais remtasi siekiant nustatyti, kad atliekant visapusišką žymenų vertinimą nėra suklaidinimo galimybės.
29. Šiomis aplinkybėmis Equivalenza taip pat pažymi, kad siekiant įvertinti žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo lygį, gali būti tikslinga įvertinti, kiek svarbūs yra jų vizualinis, fonetinis ir konceptualus aspektai, atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių kategoriją ir prekybos jomis sąlygas(9). Šioje byloje nagrinėjamos prekės, t. y. kvepalai, prieš jas įsigyjant visada yra pamatomos, kaip skundžiamo sprendimo 51 punkte tai pagrįstai priminė Bendrasis Teismas. Taigi visapusiškai vertinant žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą arba vertinant suklaidinimo riziką, žymenų vizualinis aspektas yra svarbesnis.
30. Antra, atsakydama į EUIPO argumentus, kurių santrauka pateikta šios išvados 27 punkte, Equivalenza teigia, kad, remiantis skundžiamo sprendimo 46 ir paskesnių punktų tekstu ir teleologiniu aiškinimu, Bendrasis Teismas tikrai atlikto visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą. Bet kuriuo atveju jeigu visapusiškai vertindamas šią galimybę Bendrasis Teismas būtų atsižvelgęs į retus žymenų, dėl kurių kilo konfliktas, panašumus, jis būtų padaręs tą pačią išvadą.
B. Analizė
31. Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas santykinis atsisakymo žymenį registruoti Europos Sąjungos prekių ženklu pagrindas, grindžiamas galimu prieštaravimu tarp šio žymens ir vieno ar kelių ankstesnių prekių ženklų(10).
32. Remiantis šia nuostata, ankstesnio prekių ženklo savininkui pareiškus protestą, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas, „jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas“.
33. Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija(11) minėtoje nuostatoje numatyta suklaidinimo galimybė yra, kai visuomenė gali patikėti, jog atitinkamos prekės arba paslaugos yra pagamintos tos pačios įmonės arba – atitinkamu atveju – ekonomiškai susijusių įmonių(12).
34. Remiantis šia jurisprudencija suklaidinimo galimybės buvimą reikia vertinti visapusiškai, atsižvelgiant į visus konkrečiam atvejui svarbius veiksnius. Šie veiksniai, be kita ko, apima ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį, atitinkamos visuomenės dėmesio lygį, ankstesnio prekių ženklo ir prašomo įregistruoti prekių ženklo panašumo laipsnį ir šiais prekių ženklais žymimų prekių arba paslaugų panašumo laipsnį(13).
35. Visapusiško galimybės suklaidinti vertinimo pobūdis reiškia, jog tarp reikšmingų veiksnių, būtent tarp prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo ir nagrinėjamų prekių ar paslaugų panašumo, egzistuoja tam tikra tarpusavio priklausomybė, todėl, pavyzdžiui, mažas šių prekių ar paslaugų panašumo laipsnis gali būti kompensuojamas dideliu žymenų panašumo laipsniu ir atvirkščiai(14).
36. Vis dėlto, ši logika, paprastai vadinama „tarpusavio priklausomybės principu“, nėra absoliuti. Iš tikrųjų, kaip matyti iš paties Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto, pateikto šios išvados 32 punkte, suklaidinimo galimybė reiškia, pirma, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs arba panašūs, ir, antra, kad nagrinėjamos prekės arba paslaugos yra tapačios arba panašios(15). Taigi Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šie du veiksniai yra šio nuostatos taikymo kumuliacinės sąlygos.
37. Darytina išvada, kad šio 8 straipsnio 1 dalies b punktas yra akivaizdžiai netaikytinas, ypač tada, kai žymenys, dėl kurių kilo ginčas, nėra panašūs. Šia nuostata grindžiamas protestas turi būti iškart atmestas tokiu atveju: kiti veiksniai, reikšmingi atliekant visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą, jokiu atveju negali kompensuoti ir panaikinti šių skirtumų, taigi nereikia jų nagrinėti(16).
38. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, nėra panašūs, kaip tai suprantama pagal minėto 8 straipsnio 1 dalies b punktą, todėl taikė ankstesniame šios išvados punkte nurodytą jurisprudenciją(17). Vis dėlto EUIPO mano, kad šiuo atveju ši jurisprudencija nebuvo taikytina. Iš tikrųjų ši tarnyba mano, kad Bendrasis Teismas, palyginęs šiuos žymenis, negalėjo pagrįstai daryti tokios išvados. Taigi EUIPO vienintelio pagrindo trečioje ir ketvirtoje dalyse, kurias, manau, reikia nagrinėti kartu, ginčijama metodika, kurią taikė Bendrasis Teismas, atlikdamas šį palyginimą.
39. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pirmiausia priminė iš sprendimų SABEL(18) ir Lloyd Schuhfabrik Meyer, kuriuose nustatyti pagrindiniai suklaidinimo galimybės visapusiško vertinimo principai, kildinamu principu grindžiamus teiginius: pirma, šis visapusis vertinimas, „kiek tai susiję su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu nagrinėjamų prekių ženklų panašumu, turi būti pagrįstas bendru prekių ženklų daromu įspūdžiu, ypač atsižvelgiant į jų skiriamuosius ir dominuojančius požymius“(19); antra, „[s]iekiant įvertinti atitinkamų prekių ženklų panašumo laipsnį, reikia nustatyti, kiek jie panašūs vizualiai, pagal skambesį bei konceptualiai, ir prireikus įvertinti svarbą, kurią būtina suteikti šiems skirtingiems elementams, atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategoriją ir į sąlygas, kuriomis jomis prekiaujama“(20).
40. Tada, siekdamas įgyvendinti šiuos teiginius, Bendrasis Teismas, pirma, palygino žymenis, dėl kurių kilo ginčas, vizualiai, fonetiškai ir konceptualiai. Tokiomis aplinkybėmis jis visų pirma nusprendė, kad, nepaisant panašumų, dėl kurių apeliacinė taryba negalėjo nuspręsti, kad panašumų visiškai nėra, šiais žymenimis sudaromas skirtingas vizualinis bendras įspūdis, nulemtas jų skirtumų, kurių yra daug ir reikšmingų. Tada Bendrasis Teismas nusprendė, kad minėti žymenys yra fonetiškai vidutiniškai panašūs. Galiausiai jis konstatavo, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra skirtingi konceptualiai(21).
41. Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, kad būtina „išnagrinėti, ar vizualiniai ir konceptualūs minėtų žymenų skirtumai reiškia, kad reikia atmesti bet kokį šių žymenų panašumą, ar vis dėlto juos kompensuoja jų vidutiniškas fonetinis panašumas“. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas mano, kad „žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vizualinis, fonetinis ir konceptualus panašumai turi būti įvertinti visapusiškai, o atliekant šį vertinimą galimo fonetinio panašumo vertinimas tėra tik vienas iš reikšmingų veiksnių“(22).
42. Šiame antrame „visapusiško panašumo vertinimo“ etape Bendrasis Teismas pažymėjo, kad vizualiniai, fonetiniai arba konceptualūs žymenų, dėl kurių kilo ginčas, aspektai nėra visada vienodai reikšmingi ir šiuo klausimu reikia atsižvelgti į prekybos nagrinėjamomis prekėmis sąlygas. Kalbant apie kvepalus, paprastai parduodamus savitarnos parduotuvėse arba kvepalų parduotuvėse, kuriose vartotojas paprastai turi galimybę pats pasirinkti norimas prekes arba bent jau apžiūrėti prieš jas įsigydamas, pažymėtina, kad šių žymenų vizualinis aspektas yra svarbesnis bendram jų daromam įspūdžiui nei fonetinis ir konceptualus aspektai. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas pakartojo savo teiginį, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, nėra panašūs vizualiai, nes jie turi daug ir reikšmingų skirtumų. Be to, jis pakartojo, kad šie žymenys skiriasi konceptualiai, o skirtumą lemia tai, kad ginčijamame žymenyje yra elementai „black“ ir „by equivalenza“. Remdamasis šiais argumentais Bendrasis Teismas nusprendė, kad, „atsižvelgiant į jų skirtumus ir nepaisant jų fonetinio panašumo, sudarant bendrą įspūdį žymenys, dėl kurių kilo ginčas, nėra panašūs, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą“(23).
43. EUIPO mano, kad konstatavęs žymenų, dėl kurių kilo ginčas, fonetinį panašumą Bendrasis Teismas privalėjo atlikti visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą. Ši tarnyba teigia, kad Bendrasis Teismas, lygindamas žymenis, „neutralizavo“ šį pranašumą ir taip prieš laiką atsisakė atlikti visapusišką šios galimybės vertinimą. Prekybos nagrinėjamomis prekėmis sąlygos ir galimas fonetinio panašumo „neutralizavimas“ vizualiniais ir konceptualiais skirtumais turėjo būti išnagrinėti atliekant visapusišką vertinimą, atsižvelgiant į šiuos reikšmingus veiksnius(24).
44. Taigi EUIPO argumentais keliami tam tikri teisiniai klausimai(25). Iš esmės Teisingumo Teismas turi išaiškinti, ar būtina ir pakanka nustatyti tam tikrą žymenų vizualinio, fonetinio arba konceptualaus panašumo laipsnį, kad būtų nuspręsta, jog šie žymenys yra panašūs, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, arba ar atliekant „visapusišką panašumo vertinimą“ toks panašumo laipsnis gali (gal net privalo) būti vertinamas, atsižvelgiant į nustatytus skirtumus dėl kitų aspektų. Kiek tai tiesiogiai susiję su šiuo klausimu, reikia nustatyti etapą (kai lyginami žymenys arba kai atliekamas visapusiškas suklaidinimo galimybės vertinimas), kuriame reikia atsižvelgti į prekybos nagrinėjamomis prekėmis sąlygas ir išnagrinėti galimą žymenų panašumų „neutralizavimą“ dėl jų skirtumų.
45. Kaip nurodžiau šios išvados įžangoje, dėl šių skirtingų klausimų Bendrojo Teismo jurisprudencija yra skirtinga (1 dalis). Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, reikia, kad sprendimą priimtų Teisingumo Teismas (2 dalis), kuris būtinas, siekiant atsakyti į vienintelio EUIPO pagrindo trečią ir ketvirtą dalis (3 dalis).
1. Su žymenų palyginimu susijusios jurisprudencijos apžvalga
46. Remiantis pirma Bendrojo Teismo jurisprudencijos kryptimi, kurią vadinsiu „griežta“ ir kuria savo apeliaciniame skunde remiasi EUIPO(26), žymenis reikia lyginti tik vizualiai, fonetiškai ir konceptualiai. Nustačius net ir nedidelį panašumą (bent) vienu iš šių aspektų, reikia atlikti visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą(27). Kitaip tariant, tokiu atveju žymenys turi būti laikomi panašiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą(28). Taigi šiai jurisprudencijos krypčiai, kuri, remiantis mano analize, yra dominuojanti(29), priskirtinuose sprendimuose nėra papildomos „visapusiško panašumo vertinimo“ analizės, kokią Bendrasis Teismas atliko skundžiamame sprendime.
47. Kita vertus, remiantis antra jurisprudencijos kryptimi, kurią vadinsiu „lanksčia“, atskirai išnagrinėjus vizualinį, fonetinį ir konceptualų žymenų, dėl kurių kilo ginčas, aspektus ir nustačius tam tikrą panašumo laipsnį (bent) vienu iš šių aspektų, reikia atlikti šią papildomą analizę, siekiant nustatyti šiais ženklais sudaromą „bendrą įspūdį“. Kai Bendrasis Teismas mano, kad ženklai sudaro skirtingą bendrą įspūdį, jis nusprendžia, kaip ir skundžiamame sprendime, kad jie nėra panašūs, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, nepaisant to, kad vienu ar kelias aspektais nustatyta panašumų.
48. Vis dėlto šios krypties jurisprudencijoje yra tam tikras neaiškumas dėl to, kaip Bendrasis Teismas atlieka šį „visapusišką panašumo vertinimą“. Kai kuriuose sprendimuose Bendrasis Teismas tik pakartoja savo teiginius dėl panašumo laipsnio kiekvienu iš žymenų aspektų buvimo ar nebuvimo ir, nepateikdamas konkrečių motyvų, nusprendžia, kad jie yra „iš esmės panašūs“ arba, priešingai, „iš esmės skirtingi“(30). Kituose sprendimuose Bendrasis Teismas motyvuoja savo sprendimą dėl prekybos nagrinėjamomis prekėmis sąlygų arba galimo anksčiau nustatytų panašumų „neutralizavimo“(31).
49. Žymenų panašumo vertinimo klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencija taip pat yra dviprasmiška. Viena vertus, kai kuriuose jo sprendimuose nustatomi požymiai, atitinkantys Bendrojo Teismo „griežtą“ jurisprudencijos kryptį. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas dažnai nusprendžia, kad negali būti paneigta, kad vien dėl žymenų, dėl kurių kilo ginčas, fonetinio panašumo gali atsirasti suklaidinimo galimybė, nes tokios galimybės egzistavimas vis dėlto turi būti konstatuotas atlikus visapusišką šios galimybės vertinimą, kurį atliekant šis panašumas yra tik vienas iš reikšmingų veiksnių(32). Taigi žymenų daromą bendrą įspūdį dėl galimų jų vizualinio, fonetinio ir konceptualaus panašumų reikia vertinti, kai atliekamas šis visapusiškas suklaidinimo galimybės vertinimas(33). Netiesiogiai, bet neabejotinai remiantis šiais argumentais reikia daryti išvadą, kad tam tikro panašumo vieno iš žymenų aspektų atžvilgiu pakanka, kad juos būtų galima laikyti panašiais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, todėl reikia atlikti minėtą visapusišką vertinimą.
50. Be to, iš Sprendimo Ferrero / VRDT(34) matyti, kad visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą reikia atlikti, kai žymenys, dėl kurių kilo ginčas, „yra tam tikra prasme, net jeigu ir labai nedaug, panašūs“. Nors toks teiginys neleidžia užtikrintai atsakyti į šioje byloje iškeltą klausimą, jis bent jau rodo norą nustatyti griežtą šios išvados 37 punkte nurodytos jurisprudencijos taikymo tvarką.
51. Kita vertus, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taip pat yra tam tikrų požymių, atitinkančių Bendrojo Teismo „lanksčią“ jurisprudencijos kryptį. Visų pirma tame pačiame Sprendime Ferrero / VRDT(35) Teisingumo Teismas, neišvengdamas tam tikrų dviprasmybių, tvirtino, kad „nagrinėjamų žymenų vizualų, skambesio ir konceptualų panašumą reikia vertinti visapusiškai, o tai atliekant galbūt egzistuojančio fonetinio panašumo vertinimas yra tik vienas svarbių veiksnių“. Be to, Sprendime Wolf Oil / EUIPO(36) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „žymenų, dėl kurių kilo ginčas, konceptualių skirtumų vertinimą [reikia] atskirti nuo visapusiško jų panašumų vertinimo, nes šie vertinimai yra du atskiri visapusiško suklaidinimo galimybės vertinimo etapai, pirmiausia įvykdant pirmąjį, tada – antrąjį“(37), taip, atrodo, pripažįstant, kad yra šis papildomas analizės etapas.
52. Analogiškų skirtumų yra Bendrojo Teismo jurisprudencijoje dėl etapo, kuriame reikėtų atsižvelgti į prekybos prekėmis ar paslaugomis sąlygas ir prireikus būtų išnagrinėtas galimas žymenų panašumų „neutralizavimas“.
53. Pirma, kalbant apie prekybos atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis sąlygas, reikia pažymėti, kad „griežtai“ jurisprudencijos krypčiai priskirtinuose sprendimuose tai yra reikšmingas veiksnys, siekiant atlikti visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą(38). Šis veiksnys reiškia, kad kai atitinkamos prekės ar paslaugos, pavyzdžiui, paprastai parduodamos savitarnos parduotuvėse, kai vartotojas visų pirma tiesiogiai vizualiai susiduria su žymenimis, dėl kurių kilo ginčas, Bendrasis Teismas pirmenybę teikia nustatytiems vizualiems panašumams arba, priešingai, skirtumams, tačiau visapusiškai vertindamas šią suklaidinimo galimybę neatsisako atsižvelgti į kitus aspektus ir reikšmingų veiksnių visumą(39).
54. Kita vertus, kituose sprendimuose, priskiriamuose „lanksčiai“ jurisprudencijos krypčiai, prie kurios priskiriamas skundžiamas sprendimas, prekybos atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis sąlygos nagrinėjamos lyginant žymenis. Jeigu šiomis prekėmis ar paslaugomis prekiaujama taip, kad jų vizualinis aspektas vartotojui yra svarbesnis, ir Bendrasis Teismas nenustatė panašumo šiuo aspektu, jis mano, kad žymenys nėra panašūs, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, neatsižvelgiant į galimą panašumą kitais ženklų aspektais ir nenagrinėjant kitų veiksnių, reikšmingų visapusiškai vertinant suklaidinimo galimybę.
55. Šiuo atveju Teisingumo Teismas taip pat nepriėmė sprendimo, kuris būtų palankus vienam iš požiūrių. Iš tikrųjų kai kurie Teisingumo Teismo sprendimai veikiau rodo, kad prekybos atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis sąlygos yra reikšmingas veiksnys vertinant žymenų panašumą(40). Priešingai, iš Sprendimo Il Ponte Finanziaria / VRDT(41) matyti, kad tai reikšmingas veiksnys, visapusiškai vertinant suklaidinimo galimybę(42).
56. Antra, kiek tai susiję su klausimu dėl ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo „neutralizavimo“, Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijoje neginčijama, kad konceptualūs žymenų skirtumai tam tikromis sąlygomis gali „neutralizuoti“ jų vizualinius ir fonetinius panašumus. Norint taikyti tokį „neutralizavimą“ reikia, kad bent vienas iš nagrinėjamų žymenų, kiek tai susiję su atitinkamos visuomenės dalimi, turėtų aiškią ir apibrėžtą reikšmę, kurią ši visuomenė galėtų nedelsdama suvokti(43).
57. Vis dėlto Bendrojo Teismo jurisprudencijoje nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą, kada turi būti išnagrinėtas toks „neutralizavimas“. Kai kuriuose sprendimuose galimas „neutralizavimo poveikis“ analizuojamas atliekant visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą(44). Kituose sprendimuose Bendrasis Teismas šią galimybę analizuoja, atlikdamas konceptualaus panašumo vertinimą(45), arba iškart po to, kai žymenis įvertina pagal visus aspektus, atlikdamas „visapusišką panašumo vertinimą“(46).
58. Be to, nustačius „neutralizavimo poveikį“ pasekmės skiriasi. Kai kuriais atvejais Bendrasis Teismas vis dėlto atlieka visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą, nagrinėdamas kitus reikšmingus aspektus(47). Kitais atvejais Bendrasis Teismas nusprendžia, kad žymenys yra nepanašūs, ir iškart atmeta su kitais veiksniais susijusius argumentus(48).
59. Šiuo klausimu Teisingumo Teismo jurisprudencija taip pat yra dviprasmiška. Iš tikrųjų keliuose sprendimuose veikiau nurodyta, kad panašumai turi būti „neutralizuojami“ atliekant visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą ir kad tai neatleidžia Bendrojo Teismo nuo pareigos išnagrinėti kitus atliekant visapusišką vertinimą reikšmingus veiksnius(49). Be to, Sprendime Mülhens / VRDT(50) Teisingumo Teismas paaiškino, kad „neutralizavimo teorija“ grindžiama suklaidinimo galimybės vertinimo visapusiškumu ir tarpusavio priklausomybės principu, kuris „reiškia, kad dviejų žymenų konceptualūs ir vizualūs skirtumai gali nuslopinti jų skambėjimo panašumus“.
60. Kita vertus priešingas požiūris matyti Sprendime VRDT / riha WeserGold Getränke(51). Sprendime, dėl kurio buvo pateiktas apeliacinis skundas šioje byloje, Bendrasis Teismas, pirma, atlikdamas žymenų palyginimą, „neutralizavo“ nagrinėjamų žymenų vizualinius ir fonetinius panašumus, atsižvelgęs į tai, kad jie skiriasi konceptualiai, ir nusprendė, kad žymenys buvo „iš esmės skirtingi“(52). Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, nes neišnagrinėjo ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio – veiksnio, kuris, reikia priminti, yra reikšmingas ne siekiant nustatyti žymenų panašumą, bet atliekant visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą. Taigi šį sprendimą Teisingumo Teismas panaikino. Jis laikėsi nuomonės, kad atsižvelgiant į tai, jog Bendrasis Teismas nusprendė, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, yra „iš esmės skirtingi“, nereikia nagrinėti ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio(53). Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas, atlikdamas žymenų palyginimą, galėjo pagrįstai „neutralizuoti“ jų vizualinį ir fonetinį panašumus ir kad, atsižvelgiant į „neutralizavimo poveikį“, reikėjo daryti išvadą, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, nebuvo panašūs, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą; dėl to galima nutraukti protesto nagrinėjimą, vadovaujantis šios išvados 37 punkte nurodyta jurisprudencija.
61. Sprendime Wolf Oil / EUIPO(54) Teisingumo Teismas dar aiškiau nurodė, kad „žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vizualių ir fonetinių panašumų neutralizavimas dėl jų konceptualių skirtumų nagrinėjamas atliekant visapusišką šių ženklų panašumo vertinimą“(55). Be to, šiame sprendime Teisingumo Teismas patvirtino Bendrojo Teismo nuomonę, kuria remdamasis šis nusprendė, kad atsižvelgiant į nustatytą „neutralizavimo poveikį“ žymenys nebuvo panašūs(56).
2. Sintezė ir sprendimas
62. Apibendrinant galima pažymėti, kad dėl žymenų panašumo Bendrojo Teismo ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje taikomos dvi metodikos. Pirma, taikoma „griežta“ metodika, pagal kurią lygindamas žymenis Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į vizualinius, fonetinius ir konceptualius aspektus. Nustatęs atitinkamą panašumo laipsnį (bent) vienu iš šių aspektų, jis turi daryti išvadą, kad žymenys yra panašūs, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Jeigu atitinkamos prekės ar paslaugos taip pat yra panašios, Bendrasis Teismas turi atlikti visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą. Prekybos šiomis prekėmis ar paslaugomis sąlygos ir galimas nustatytų žymenų panašumų „neutralizavimas“ dėl jų konceptualių skirtumų, kaip vienas iš reikšmingų veiksnių, turi būti nagrinėjamas atliekant šį visapusišką vertinimą.
63. Antra, taikoma „lanksti“ metodika, pagal kurią Bendrasis Teismas turi ne tik palyginti žymenis vizualiniu, fonetiniu ir konceptualiu aspektais, bet taip pat, atlikdamas „visapusišką panašumo vertinimą“, palyginti visais aspektais nustatyto panašumo ir skirtingumo laipsnius, jei reikia, atsižvelgdamas į minėtas prekybos sąlygas ir galimą „neutralizavimo poveikį“. Darant prielaidą, kad, Bendrojo Teismo nuomone, skirtumų yra daugiau nei panašumų, jis turi nuspręsti, kad žymenys (iš esmės) nėra panašūs, kaip suprantama pagal minėtą 8 straipsnio 1 dalies b punktą, ir neturi atlikti visapusiško suklaidinimo galimybės vertinimo.
64. Pirmiausia manau, kad šioje byloje Teisingumo Teismas dėl vienos iš metodikų turės priimti palankų sprendimą. Jis turi suderinti jurisprudenciją prekių ženklų teisės srityje ir šioje srityje nustatyti aiškią ir nuoseklią kryptį.
65. Šiuo klausimu, priešingai, nei leidžia suprasti Equivalenza(57), šioje byloje nereikia spręsti klausimo, susijusio tik su pateikimu. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl analizės, kurią turi atlikti Bendrasis Teismas, kai nagrinėja ieškinį dėl protesto procedūros, grindžiamos Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu, apimties. Reikia nustatyti ribas, kurių laikydamasis Bendrasis Teismas gali taikyti šios išvados 37 punkte nurodytą jurisprudenciją, visapusiškai nevertindamas suklaidinimo galimybės. Nusprendus taikyti „lanksčią“ metodiką, būtų lengviau taikyti šią jurisprudenciją, ir, priešingai, taikant „griežtą“ metodiką sumažėtų galimybė taikyti tokią jurisprudenciją.
66. Reikia pripažinti, kad nėra lengva pasirinkti vieną iš metodikų, tačiau manau, kad atsižvelgdami į visas aplinkybes Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas turėtų taikyti šios išvados 62 punkte aprašytą „griežtą“ metodiką.
67. Iš tikrųjų manau, kad ši metodika, pirma, labiau atitinka Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto struktūrą.
68. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, remiantis šios nuostatos tekstu, kyla du susiję, tačiau atskiri klausimai dėl žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo: pirma, ar toks panašumas yra? Antra, ar tai tokio laipsnio panašumas, dėl kurio visuomenė gali būti suklaidinta? Remiantis logika, šioje nuostatoje nurodyta sąlyga dėl panašumo laikytina įvykdyta, kai į pirmąjį klausimą atsakoma teigiamai, nepaisant to, kaip atsakoma į antrąjį.
69. Kaip ir EUIPO(58), manau, jog tam, kad būtų atsakyta į pirmąjį klausimą, reikia tik palyginti žymenis, dėl kurių kilo ginčas, ir nustatyti, kad jie yra panašūs vizualiai, fonetiškai arba konceptualiai(59). Šios pirmos žymenų analizės tikslas ribotas. Ja siekiama tik nustatyti formalų ryšį. Atliekant antrąją, visapusiško vertinimo, analizę(60), kuria siekiama atsakyti į antrąjį, pagrindinį, klausimą dėl suklaidinimo galimybės, reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į visus reikšmingus veiksnius, šių panašumų pakanka, kad tokia galimybė atsirastų(61).
70. Aišku, žymenys negali būti lyginami visiškai abstrakčiai. Palyginimas visada turi būti atliktas atsižvelgiant į tai, kaip vidutinis vartotojas (tariamai) suvoktų atitinkamų prekių ar paslaugų kategoriją(62). Taigi šis palyginimas turi būti grindžiamas „bendru įspūdžiu“, kurį šie žymenys sukelia vartotojo atmintyje, ir atliktas remiantis netiksliai prisimenamo vaizdo principu(63). Šiomis aplinkybėmis, kai Bendrasis Teismas lygina žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vizualinius, fonetinius ir konceptualius aspektus ir vertina panašumą kiekvienu aspektu, jis turi būtinai palyginti panašumus ir skirtumus (vertinant šį bendrą įspūdį pirmieji gali būti reikšmingesni nei antrieji, arba atvirkščiai), o galimas kiekvienam iš žymenų priskiriamas laipsnis (mažas, vidutinis arba didelis) iš esmės yra tik šio palyginimo išvadų supaprastinimas(64).
71. Vis dėlto, manau, kad viena yra, lyginant žymenis, dėl kurių kilo ginčas, vizualiniu, fonetiniu ir konceptualiu aspektais, lyginti panašumus ir skirtumus, siekiant įvertinti panašumo laipsnį atitinkamu aspektu. Kita yra lyginti šiais skirtingais aspektais nustatytų panašumų ir skirtumų laipsnius.
72. Kaip iš esmės teigia EUIPO(65) dėl tokių dviejų palyginimų paeiliui (pirmas, kai lyginami vienu iš žymenų aspektų nustatyti panašumai ir skirtumai, siekiant nustatyti, ar šiuo aspektu žymenys yra panašūs; antras, kai lyginami skirtingais žymenų aspektais nustatyti panašumai ir skirtumai, siekiant priimti sprendimą dėl jų „panašumo iš esmės“), kyla grėsmė pernelyg supaprastinti jų panašumą, paslepiant aspektus, kurie, jeigu būtų atsižvelgta į visas atitinkamo atvejo aplinkybes, būtų galėję parodyti, kad egzistuoja suklaidinimo galimybė. Šiuo klausimu reikia priminti, kad negali būti paneigta, kad vien dėl šių dviejų žymenų fonetinio panašumo arba vien dėl jų konceptualaus panašumo tam tikromis aplinkybėmis gali atsirasti suklaidinimo galimybė(66).
73. Taigi, manau, kad taikant „lanksčią“ žymenų palyginimo metodiką ir atliekant „visapusišką panašumo vertinimą“ painiojamos dvi šios išvados 69 punkte aprašytos analizės ir nukrypstama nuo žymenų palyginimui iškeltų tikslų. Šios metodikos laikymasis gali reikšti, kad, atliekant minėtą palyginimą, vadovaujamasi išankstiniu nusistatymu, kad galimai egzistuoja suklaidinimo galimybė.
74. Šiuo atveju reikia pažymėti, kad klausimas, ar žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnis yra toks, kad atsirastų suklaidinimo galimybė, negali būti vertinamas neatsižvelgiant į kitus veiksnius, reikšmingus visapusiškai vertinant šią galimybę, ir tarpusavio priklausomybės principą, kuriuo siekiama kuo labiau suderinti šį vertinimą ir tai, kaip atitinkama visuomenė faktiškai suvokia žymenis(67). Tokie veiksniai, kaip, be kita ko, visuomenės dėmesio lygis ir ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis, šiuo atžvilgiu yra itin svarbūs. Labai pastabus vartotojas pamatys skirtumus, kurių ne itin pastabus vartotojas nepamatytų. Be to, matydama visiškai skirtingą ankstesnį prekių ženklą, kurį lemia jo sudėtinių dalių originalumas, visuomenė beveik neteiks reikšmės žymenų, dėl kurių kilo ginčas, skirtumams, o kai ji matys ne itin išsiskiriantį – dėl to, kad jį sudaro apibūdinamieji, asociacijas keliantys arba bendri elementai – prekių ženklą, jų skirtumus laikys reikšmingesniais(68).
75. Be to, manau, kaip ir EUIPO(69), kad nei atsižvelgimas į prekybos atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis sąlygas, nei atsižvelgimas į galimą „neutralizavimo poveikį“ neturėtų Bendrajam Teismui leisti iškart žymenų palyginimo etape „sumažinti“ nustatytą panašumą dėl vieno iš jų aspektų (a fortiori kai, kaip ir šiuo atveju, kalbama apie vidutinį fonetinio panašumo laipsnį).
76. Iš tikrųjų, pirma, į prekybos atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis sąlygas dėl jų pobūdžio turėtų būti atsižvelgta atliekant perspektyvinę galimo žymenų, dėl kurių kilo ginčas, naudojimo rinkoje analizę, kuri atliekama visapusiškai vertinant suklaidinimo galimybę(70). Tai jau nebėra žymenų palyginimas, siekiant nustatyti, kuo jie yra panašūs ir kuo skiriasi; tik siekiama įvertinti, kiek reikšmingi yra nustatyti panašumai, kad būtų galima nustatyti tokią galimybę. Pavyzdžiui, kai prekės yra parduodamos taip, kad vartotojas žymenis, dėl kurių kilo ginčas, visų pirma vertins vizualiai, manau, kad reikia daryti išvadą, jog mažiau tikėtina, kad dėl jų fonetinio panašumo atsirastų minėta galimybė. Vis dėlto tokia tikimybė negali būti atmesta ir ji priklauso nuo visų tokio visapusiško vertinimo veiksnių. Todėl lygindamas žymenis Bendrasis Teismas negali paprasčiausiai neatsižvelgti į tokį panašumą.
77. Manau, kad aiškinimas, pateiktas Sprendime Lloyd Schuhfabrik Meyer, nesiskiria(71). Iš tikrųjų, kaip ir EUIPO(72), šį sprendimą aiškinu taip, kad siekiant nustatyti, kad suklaidinimo galimybė egzistuoja, reikia, be kita ko, palyginti žymenis, dėl kurių kilo ginčas, pagal skirtingus jų aspektus ir, darant prielaidą, kad atliekant šį palyginimą pagal vieną aspektą bus nustatytas panašumo laipsnis, „įvertinti [šios išvados] reikšmę“ tokios galimybės nustatymui, visų pirma atsižvelgiant į prekybos atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis sąlygas. Kitaip tariant, Teisingumo Teismas siekė tik išaiškinti, kiek pagal atitinkamą aspektą nustatytas panašumo laipsnis (šioje byloje tai buvo fonetinis panašumas) įrodo, kad egzistuoja suklaidinimo galimybė, nedarant poveikio kitiems reikšmingiems veiksniams(73).
78. Antra, „neutralizavimo teorija“, atsižvelgiant į jos pobūdį, taip pat susijusi su visapusiško suklaidinimo galimybės vertinimu. Ši teorija paprasčiausiai rodo, kad dėl dviejų žymenų, dėl kurių kilo ginčas, konceptualių skirtumų gali sumažėti galimybė, kad vartotojas painios atitinkamų prekių ar paslaugų kilmę, nepaisant šių žymenų vizualinių ir (arba) fonetinių panašumų. Tokiu atveju šių panašumų poveikis vartotojų suvokimui apie žymenis yra „smarkiai nuslopint[as]“(74). Vis dėlto, nepaisant to, negalima paneigti, kad dėl minėtų panašumų tam tikrais atvejais gali atsirasti suklaidinimo galimybė(75). Taigi manau, kad galimo „neutralizavimo“ konstatavimas negali leisti Bendrajam Teismui panaikinti tuos pačius panašumus žymenų palyginimo etape ir jam leisti nenagrinėti kitų visapusiškam suklaidinimo galimybės vertinimui reikšmingų veiksnių(76).
79. Antra, „griežta“ metodika man taip pat atrodo labiau atitinkanti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad šia nuostata iš esmės siekiama apsaugoti ūkio subjektų konkurencinius interesus, užkertant kelią įregistruoti žymenis, galinčius pakenkti prekių ženklų, kurie jiems priklauso, kilmės funkcijai(77).
80. Atsižvelgdamas į šį tikslą manau, kad prekių ženklo savininkas, reiškiantis protestą dėl žymens, turi turėti tinkamą galimybę įrodyti, kad egzistuoja suklaidinimo galimybė ir būtinybė užtikrinti apsaugą. Visų pirma jis turėtų turėti galimybę įrodyti, kad, pavyzdžiui, vien konceptualaus arba fonetinio žymenų panašumo pakanka, kad, atsižvelgiant į visas aplinkybes, atsirastų tokia galimybė(78). Todėl žymenų panašumo sąlyga turėtų išlikti minimali tokios apsaugos užtikrinimo sąlyga ir ši sąlyga neturėtų, išskyrus tikrai akivaizdžius nukrypimų atvejus, būti priežastis nutraukti visas diskusijas dėl minėtos suklaidinimo galimybės(79). Taigi šios išvados 37 punkte nurodyta jurisprudencija turėtų būti taikoma tikslingai.
81. Nemanau, kad taikant „griežtą“ metodiką siekiama daugiau, nei reikalauja Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto tikslas.
82. Visų pirma pareiga atlikti visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą, jei nustatomas panašumas pagal vieną iš žymenų, dėl kurių kilo ginčas, aspektų, nereiškia, kad ši galimybė turi būti savaime (ir todėl perdėtai) pripažinta; tai galioja ir tuo atveju, kai atitinkamos prekės ar paslaugos yra tapačios(80).
83. Iš tikrųjų visapusiškai vertinant suklaidinimo galimybę turėtų būti galima kiekvienu atveju nustatyti, ar verta užtikrinti ankstesnio prekių ženklo, dėl kurio pateiktas protestas, apsaugą, remiantis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu siekiamo tikslo. Taigi vien žymenų, dėl kurių kilo ginčas, ir atitinkamų prekių arba paslaugų panašumas negali lemti tokio vertinimo rezultato. Visų pirma šiuo klausimu reikia pripažinti, kad ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis turi lemiamą reikšmę. Nors pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją – kuo ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis yra reikšmingesnis, tuo suklaidinimo galimybė yra didesnė(81), ir atvirkščiai. Kalbant apie prekių ženklą, kurio skiriamasis požymis yra silpnas ir dėl to sumažėja galimybė remiantis šiuo prekių ženklu identifikuoti, kad atitinkama įmonė pagamino prekes ar paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, pažymėtina, jog tam, kad suklaidinimo rizika būtų pagrįsta, žymenų panašumo laipsnis turėtų būti didelis, nes priešingu atveju prekių ženklui ir jo savininkui būtų užtikrinta pernelyg plati apsauga(82).
84. Žinoma, kai kuriuose sprendimuose šioje srityje yra nukrypimų. Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad vien to, kad nustatomas prekių tapatumas ir tam tikras, net ir nedidelis, žymenų panašumas, bet kuriuo atveju pakanka, kad atsirastų suklaidinimo galimybė, neatsižvelgiant į tai, kad ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis yra silpnas(83). Manau, kad šiais sprendimais nutolstama nuo Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu siekiamo tikslo ir dėl to kyla „pernelyg plačios“ silpnų prekių ženklų apsaugos problema, kuri plačiai aptarinėjama(84).
85. Vis dėlto, nors tai reali problema, nemanau, kad ji išsprendžiama remiantis „lanksčia“ žymenų palyginimo metodika. Iš tikrųjų ją galima išspręsti pakartotinai įvertinus reikšmę, kurią reikėtų suteikti ankstesnio prekių ženklo skiriamajam požymiui, kai atliekamas visapusiškas suklaidinimo galimybės vertinimas.
86. Trečia, manau, kad remiantis teisinio saugumo sumetimais nereikėtų vadovautis šia „lanksčia“ metodika. Iš tikrųjų manau, kad šis principas reiškia, be kita ko, kad argumentai būtų skaidrūs, o sprendimai – numatomi. Bendrojo Teismo sprendimuose „visapusiškas panašumo vertinimas“ dažnai yra neskaidrus(85) ir du kartus jame atliekamas žymenų panašumų ir skirtumų palyginimas daro įtaką jų palyginimo rezultatų numatomumui(86). Priešingai, manau, kad pagal „griežtą“ metodiką argumentai šioje srityje yra aiškūs.
87. Galiausiai, jeigu pirmenybė būtų teikiama „lanksčiai“ metodikai, dėl to padėtis neišvengiamai taptų įtempta, turint omeny jurisprudenciją, susijusią su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi(87). Šiuo klausimu reikia priminti, kad taikant pastarąją nuostatą Teisingumo Teismas pirmenybę teikė „griežtam“ požiūriui: nustatęs tam tikrą, net ir nedidelį, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumą pagal vieną iš vizualinių, fonetinių arba konceptualių aspektų Bendrasis Teismas turi visapusiškai įvertinti reikšmingus veiksnius tam, kad nustatytų, jog yra galimybė, kad atitinkama visuomenė šiuos žymenis susies(88). Padėtis juo labiau būtų įtempta dėl to, kad žymenų panašumo sąlyga, nustatyta tiek minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkte, tiek 8 straipsnio 5 dalyje, turi būti vertinama vienodai taikant tiek vieną, tiek kitą nuostatą(89).
3. Atsakymas į vienintelio EUIPO pagrindo trečią ir ketvirtą dalis
88. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, manau, kad EUIPO pateikto vienintelio pagrindo trečia ir ketvirta dalys yra pagrįstos. Manau, kad Bendrasis Teismas, kai skundžiamo sprendimo 46–54 punktuose „visapusiškai vertindamas panašumą“ skundžiamo sprendimo 48, 51 ir 53 punktuose atsižvelgė į prekybos nagrinėjamomis prekėmis sąlygas ir kai minėto sprendimo 54 punkte atsižvelgė į žymenų konceptualius skirtumus, galiausiai to paties sprendimo 55 punkte nusprendė, kad, „nepaisant to, kad fonetiškai jie yra vidutiniškai panašūs, žymenys, dėl kurių kilo ginčas, remiantis bendru įspūdžiu, nėra panašūs, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą“, nesilaikė šios nuostatos.
89. Manau, kad dėl šių klaidų kyla abejonių dėl skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies teisėtumo. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas negalėjo savo rezoliucinės dalies 1 punkte pagrįstai panaikinti ginčijamo sprendimo, konstatavęs, kad egzistuoja suklaidinimo galimybė, prieš tai visapusiškai neįvertinęs šios rizikos, vadovaujantis šios išvados 62 punkte aprašyta metodika. Taigi, nedarant įtakos atsakymui į vienintelio pagrindo pirmą ir antrą dalis, Teisingumo Teismui siūlau panaikinti šį sprendimą.
VII. Išvada
90. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau panaikinti 2018 m. kovo 7 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Equivalenza Manufactory / EUIPO – ITM Entreprises (BLACK LABEL BY EQUIVALENZA) (T‑6/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:119).
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1).
3 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (OL L 154, 2017, p. 1). Žr. šio reglamento 211 ir 212 straipsnius.
4 1999 m. birželio 22 d. Sprendimas (C‑342/97, EU:C:1999:323, 27 punktas, toliau – Sprendimas Lloyd Schuhfabrik Meyer).
5 Žr. 2007 m. birželio 12 d. Sprendimą VRDT / Shaker (C‑334/05 P, EU:C:2007:333, 36 punktas).
6 Kaip pažymėjo Equivalenza, šiuo atveju EUIPO, atrodo, iš tikrųjų kalba apie skundžiamo sprendimo 32 punktą.
7 Žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2006:25, 20, 21 ir 25 punktai) ir 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Mülhens / VRDT (C‑206/04 P, EU:C:2006:194, 21 ir 36 punktai).
8 Žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimą Ferrero / VRDT (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 66 punktas) ir 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Volvo Trademark / VRDT – Grebenshikova (SOLVO) (T‑434/07, EU:T:2009:480, 50 punktas).
9 Žr. Sprendimą Lloyd Schuhfabrik Meyer (27 punktas).
10 Žr. Reglamento Nr. 207/2009 7 ir 8 konstatuojamąsias dalis.
11 Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas sutampa su 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) 4 straipsnio 1 dalies b punktu. Taigi su pirmąja nuostata susijusi jurisprudencija gali būti taikoma antrajai, ir atvirkščiai. Be to, šiose nuostatose pakartojamos atitinkamai identiškos 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) ir 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) nuostatos, kurias jos pakeitė. Taigi su ankstesniais straipsniais susijusi jurisprudencija gali būti taikoma naujiems straipsniams (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 20 d. Sprendimą LTJ Diffusion (C‑291/00, EU:C:2003:169, 41 ir 43 punktai) ir 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą El Corte Inglés / VRDT (C‑603/14 P, EU:C:2015:807, 37 punktas)). Taigi šioje išvadoje be jokio skirtumo remsiuosi sprendimais, susijusiais su suklaidinimo galimybe, priimtais dėl vienos iš šių nuostatų.
12 Žr., be kita ko, 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Canon (C‑39/97, EU:C:1998:442, 26, 27 ir 29 punktai), 2007 m. birželio 12 d. Sprendimą VRDT / Shaker (C‑334/05 P, EU:C:2007:333, 33 punktas) ir 2010 m. birželio 24 d. Sprendimą Becker / Harman International Industries (C‑51/09 P, EU:C:2010:368, 31 punktas).
13 Žr., be kita ko, Reglamento Nr. 207/2009 8 konstatuojamąją dalį ir 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimą SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 22 punktas), 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Ruiz-Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2006:25, 18 punktas) ir 2019 m. birželio 12 d. Sprendimą Hansson (C‑705/17, EU:C:2019:481, 41 punktas).
14 Žr., be kita ko, 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Canon (C‑39/97, EU:C:1998:442, 17 punktas), Sprendimą Lloyd Schuhfabrik Meyer (19 punktas) ir 2019 m. birželio 12 d. Sprendimą Hansson (C‑705/17, EU:C:2019:481, 43 punktas).
15 Žr., be kita ko, 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Canon (C‑39/97, EU:C:1998:442, 22 punktas), 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Gateway / VRDT (C‑57/08 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2008:718, 45 ir 52 punktai) ir 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą The Tea Board / EUIPO (C‑673/15 P–C‑676/15 P, EU:C:2017:702, 47 punktas).
16 Žr., be kita ko, 2004 m. spalio 12 d. Sprendimą Vedial / VRDT (C‑106/03 P, EU:C:2004:611, 54 punktas), 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Gateway / VRDT (C‑57/08 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2008:718, 56 ir 57 punktai) ir 2011 m. kovo 24 d. Sprendimą Ferrero / VRDT (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 65, 66 ir 68 punktai).
17 Žr. skundžiamo sprendimo 55 ir 56 punktus.
18 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimas (C‑251/95, EU:C:1997:528).
19 Žr., be kita ko, 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimą SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 23 punktas); taip pat 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2006:25, 19 punktas). Žr. skundžiamo sprendimo 19 punktą.
20 Žr., be kita ko, Sprendimą Lloyd Schuhfabrik Meyer (27 punktas); 2007 m. birželio 12 d. Sprendimą VRDT / Shaker (C‑334/05 P, EU:C:2007:333, 36 punktas); taip pat 2011 m. kovo 24 d. Sprendimą Ferrero / VRDT (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 85 punktas). Taip pat žr. skundžiamo sprendimo 20 punktą.
21 Žr. skundžiamo sprendimo 26–45 punktus.
22 Skundžiamo sprendimo 46 ir 47 punktai.
23 Žr. skundžiamo sprendimo 48 ir 51–55 punktus.
24 Žr. šios išvados 23, 26 ir 27 punktus.
25 Nors žymenų panašumo ir skirtingumo vertinimas yra faktinių aplinkybių analizė, kuri nepatenka į Teisingumo Teismo kontrolės sritį, išskyrus jų iškraipymo atvejį (žr., be kita ko, 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimą Calvin Klein Trademark Trust / VRDT (C‑254/09 P, EU:C:2010:488, 50 punktas)), klausimas, ar Bendrasis Teismas pažeidė teisinius principus, taikomus vertinant jų panašumą, arba padarė metodologinę klaidą, yra teisės klausimas (žr., be kita ko, 2019 m. liepos 4 d. Sprendimą FTI Touristik / EUIPO (C‑99/18 P, EU:C:2019:565, 25 punktas)).
26 Be to, EUIPO įsipareigojo laikytis šios jurisprudencijos krypties savo sprendimuose. Žr. Gairių dėl Europos Sąjungos prekių ženklų nagrinėjimo, EUIPO, C skyriaus 2 skirsnio 4 skyriaus 1.4 punktą „Palyginimo rezultatas“.
27 Visų pirma žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimą SOLVO (T‑434/07, EU:T:2009:480, 50 punktas).
28 Tuo pačiu klausimu žr. teiginį Bendrojo Teismo jurisprudencijoje, kad „du prekių ženklai yra panašūs, kai atitinkamos visuomenės požiūriu jie yra vienodi bent iš dalies vienu ar keliais aspektais, t. y. vizualiais, fonetiniais ir konceptualiais aspektais“ (žr., be kita ko, 2002 m. spalio 23 d. Sprendimą Matratzen Concord / VRDT – Hukla Germany (MATRATZEN) (T‑6/01, EU:T:2002:261, 30 punktas), 2005 m. balandžio 20 d. Sprendimą Faber Chimica / VRDT – Industrias Quimicas Naber (Faber) (T‑211/03, EU:T:2005:135, 26 punktas) ir 2010 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Novartis / VRDT – Sanochemia Pharmazeutika (TOLPOSAN) (T‑331/09, EU:T:2010:520, 43 punktas)).
29 Žr., be kita ko, 2003 m. liepos 3 d. Sprendimą Alejandro / VRDT – Anheuser‑Busch (BUDMEN) (T‑129/01, EU:T:2003:184, 54 ir paskesni punktai), 2004 m. kovo 3 d. Sprendimą Mülhens / VRDT – Zirh International (ZIRH) (T‑355/02, EU:T:2004:62, 47 ir paskesni punktai), 2004 m. spalio 6 d. Sprendimą New Look VRDT – Naulover (NLSPORT, NLJEANS, NLACTIVE ir NLCollection) (T‑117/03–T‑119/03 ir T‑171/03, EU:T:2004:293, 40 ir paskesni punktai), 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Devinlec / VRDT – TIME ART (QUANTUM) (T‑147/03, EU:T:2006:10, 92 ir paskesni punktai), 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą Golden Balls / VRDT – Intra‑Presse (GOLDEN BALLS) (T‑448/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:456, 51 ir 52 punktai), 2013 m. spalio 16 d. Sprendimą Zoo Sport / VRDT – K‑2 (ZOOSPORT) (T‑453/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:532, 87 ir paskesni punktai), 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimą Harper Hygienics / VRDT – Clinique Laboratories (CLEANIC Kindii) (T‑364/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:277, 63 ir paskesni punktai), 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimą Ferring / VRDT – Kora (Koragel) (T‑169/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:280, 69 ir paskesni punktai), 2015 m. birželio 3 d. Sprendimą Giovanni Cosmetics / VRDT – Vasconcelos & Gonçalves (GIOVANNI GALLI) (T‑559/13, EU:T:2015:353, 99 ir paskesni punktai) ir 2018 m. kovo 13 d. Sprendimą Hotelbeds Spain / EUIPO – Guidigo Europe (Guidego what to do next) (T‑346/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:134, 59 ir paskesni punktai). Tam tikrais atvejais Bendrasis Teismas, konstatavęs panašumą, formaliai nusprendžia, kad žymenys yra panašūs (bent) vienu aspektu (žr., be kita ko, 2009 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą Dominio de la Vega / VRDT – Ambrosio Velasco (DOMINIO DE LA VEGA) (T‑458/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:337, 44 punktas). Kitais atvejais Bendrasis Teismas iškart atlieka visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą (žr., be kita ko, 2011 m. kovo 24 d. Sprendimą XXXLutz Marken / VRDT – Natura Selection (Linea Natura Natur hat immer Stil) (T‑54/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:118, 67 ir paskesni punktai) ir 2013 m. sausio 29 d. Sprendimą Fon Wireless / VRDT – nfon (nfon) (T‑283/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:41, 62 ir paskesni punktai)).
30 Žr., be kita ko, 2008 m. sausio 15 d. Sprendimą Hoya / VRDT– Indo (AMPLITUDE) (T‑9/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:8, 59 punktas), 2009 m. rugsėjo 23 d. Sprendimą Arcandor / VRDT – dm drogerie markt (S‑HE) (T‑391/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:348, 54 punktas), 2010 m. gruodžio 15 d. Sprendimą TOLPOSAN (T‑331/09, EU:T:2010:520, 54–56 punktai), 2011 m. gegužės 10 d. Sprendimą Emram / VRDT – Guccio Gucci (G) (T‑187/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:202, 68 punktas), 2012 m. kovo 15 d. Sprendimą Cadila Healthcare / VRDT – Novartis (ZYDUS) (T‑288/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:124, 57 punktas), 2014 m. spalio 15 d. Sprendimą El Corte Inglés / VRDT – English Cut (The English Cut) (T‑515/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:882, 33 punktas) ir 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimą Messi Cuccittini / EUIPO – J‑M.‑E.V. e hijos (MESSI) (T‑554/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:230, 64 punktas). Atrodo, kad remiantis šiais sprendimais darytina išvada, jog žymenys yra „iš esmės panašūs“, kai jie yra tam tikra prasme vizualiai ir fonetiškai panašūs, nepaisant to, kad jie skiriasi konceptualiai. Priešingai, vizualiai ir fonetiškai skirtingi žymenys laikomi „iš esmės skirtingais“, nepaisant to, kad jie yra tam tikra prasme panašūs konceptualiai. Įdomu tai, kad šis papildomas etapas kartais lėmė, kad Bendrasis Teismas nusprendė, kad „iš esmės panašūs“ buvo žymenys, kuriuos jis buvo laikęs skirtingais kiekvienu iš aspektų (visų pirma žr. 2012 m. sausio 31 d. Sprendimą Spar / VRDT – Spa Group Europe (SPA GROUP) (T‑378/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:34, 38, 47, 53 ir 54 punktai)).
31 Žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 2 d. Sprendimą Ebro Puleva / VRDT – Berenguel (BRILLO’S) (T‑275/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:545, 24 ir 28 punktai), 2011 m. vasario 15 d. Sprendimą Yorma’s / VRDT – Norma Lebensmittelfilialbetrieb (YORMA’S) (T‑213/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:37, 86 punktas), 2013 m. vasario 21 d. Sprendimą Esge / VRDT – De’Longhi Benelux (KMIX) (T‑444/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:89, 35–42 punktai) ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Coca‑Cola / VRDT – Mitico (Master) (T‑480/12, EU:T:2014:1062, 66–71 punktai).
32 Dėl fonetinio panašumo žr. Sprendimą Lloyd Schuhfabrik Meyer (28 punktas) ir 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Mülhens / VRDT (C‑206/04 P, EU:C:2006:194, 21 punktas). Dėl konceptualaus panašumo žr. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimą SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 24 punktas).
33 Žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Mülhens / VRDT (C‑206/04 P, EU:C:2006:194, 21 ir 23 punktai); 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Il Ponte Finanziaria / VRDT (C‑234/06 P, EU:C:2007:514, 35 punktas); taip pat šiuo klausimu, 2015 m. birželio 25 d. Sprendimą Loutfi Management Propriété intellectuelle (C‑147/14, EU:C:2015:420, 24 ir 25 punktai).
34 2011 m. kovo 24 d. sprendimas (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 66 punktas).
35 2011 m. kovo 24 d. sprendimas (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 86 punktas). Dviprasmybę lemia, be kita ko, tai, kad šiuo atveju Teisingumo Teismas, siekdamas pagrįsti savo aiškinimą, rėmėsi 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Mülhens / VRDT (C‑206/04 P, EU:C:2006:194) 21 punktu, kuriame buvo kalbama apie būtinybę palyginti žymenų vizualinius, fonetinius ir konceptualius panašumus ir skirtumus, nustatytus atliekant visapusišką suklaidinimo galimybės vertinimą (o ne visapusišką panašumo vertinimą).
36 2017 m. spalio 5 d. sprendimas (C‑437/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:737).
37 2017 m. spalio 5 d. Sprendimas Wolf Oil / EUIPO (C‑437/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:737, 45 punktas). Be to, 2010 m. sausio 15 d. Nutartyje Messer Group / Air Products and Chemicals (C‑579/08 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:18, 50 punktas) Teisingumo Teismas pritarė Bendrojo Teismo požiūriui, kuriuo remiantis atitinkamam žymenų panašumui nustatyti jie lyginami „vizualiai, fonetiškai ir konceptualiai, taip pat visapusiškai“ (kursyvu išskirta mano).
38 Žr., be kita ko, 2004 m. spalio 6 d. Sprendimą NLSPORT, NLJEANS, NLACTIVE ir NLCollection (T‑117/03–T‑119/03 ir T‑171/03, EU:T:2004:293, 49 punktas), 2006 m. vasario 23 d. Sprendimą Il Ponte Finanziaria / VRDT – Marine Enterprise Projects (BAINBRIDGE) (T‑194/03, EU:T:2006:65, 116 punktas), 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Koipe / VRDT – Aceites del Sur (La Española) (T‑363/04, EU:T:2007:264, 109–111 punktai), 2012 m. kovo 15 d. Sprendimą ZYDUS (T‑288/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:124, 63–66 punktai), 2010 m. gruodžio 15 d. Sprendimą TOLPOSAN (T‑331/09, EU:T:2010:520, 61 ir 62 punktai), 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Pêra‑Grave/VRDT – Fundação Eugénio de Almeida (QTA S. JOSÉ DE PERAMANCA) (T‑602/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:97, 57–59 punktai), 2014 m. balandžio 28 d. Sprendimą Longevity Health Products / VRDT – Weleda Trademark (MENOCHRON) (T‑473/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:229, 48 ir 49 punktai), 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimą Koragel (T‑169/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:280, 79–83 punktai), 2015 m. birželio 3 d. Sprendimą GIOVANNI GALLI (T‑559/13, EU:T:2015:353, 128–130 punktai), 2016 m. lapkričio 24 d. Sprendimą CG / EUIPO – Perry Ellis International Group (P PRO PLAYER) (T‑349/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:677, 74 ir 75 punktai); taip pat 2017 m. spalio 10 d. Sprendimą Cofra / EUIPO – Armand Thiery (1841) (T‑233/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:714, 119 punktas).
39 Konkrečiai, remiantis šiais sprendimais, žymenų, dėl kurių kilo konfliktas, panašumas „svarbesniu“ aspektu didina galimybę vartotojui supainioti atitinkamų prekių arba paslaugų kilmę, o priešingu atveju tokią galimybę mažina skirtumai šiuo aspektu. EUIPO įsipareigojo laikytis šio požiūrio savo sprendimuose (žr. Gairių dėl Europos Sąjungos prekių ženklų nagrinėjimo, EUIPO, C skyriaus 2 skirsnio 7 skyriaus 4 punktą „Prekių ir paslaugų pirkimo būdo poveikis“).
40 Žr., be kita ko, 2013 m. spalio 17 d. Sprendimą Isdin / Bial‑Portela (C‑597/12 P, EU:C:2013:672, 20 ir 22 punktai) ir 2013 m. lapkričio 14 d. Nutartį TeamBank Nürnberg / VRDT (C‑524/12 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:874, 61 punktas).
41 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimas (C‑234/06 P, EU:C:2007:514).
42 Žr. 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Il Ponte Finanziaria / VRDT (C‑234/06 P, EU:C:2007:514, 36 ir 37 punktai). Taip pat žr. 2015 m. sausio 20 d. Nutartį Longevity Health Products / VRDT (C‑311/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:23, 41–45 punktai) ir 2016 m. balandžio 7 d. Nutartį Harper Hygienics / EUIPO (C‑475/15 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:264, 70–73 punktai), kurias galima aiškinti ta pačia linkme.
43 Žr., be kita ko, 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2006:25, 20 punktas), 2015 m. liepos 9 d. Sprendimą Pêra‑Grave / VRDT (C‑249/14 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:459, 40–44 punktai), 2003 m. spalio 14 d. Sprendimą Phillips‑Van Heusen / VRDT – Pash Textilvertrieb und Einzelhandel (BASS) (T‑292/01, EU:T:2003:264, 54 punktas) ir 2004 m. birželio 22 d. Sprendimą Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT – DaimlerChrysler (PICARO) (T‑185/02, EU:T:2004:189, 54–58 punktai). Taigi žodžiai „neutralizavimo teorija“, pripažinti doktrinoje ir matomi jurisprudencijoje, stricto sensu yra susiję tik su vizualinių ir (arba) fonetinių panašumų neutralizavimu dėl pastebimų konceptualių skirtumų.
44 Žr., be kita ko, 2004 m. kovo 3 d. Sprendimą ZIRH (T‑355/02, EU:T:2004:62, 49 ir 50 punktai), 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą QUANTUM (T‑147/03, EU:T:2006:10, 98–100 punktai), 2018 m. kovo 13 d. Sprendimą Guidego what to do next (T‑346/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:134, 64 ir 65 punktai); taip pat 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimą MESSI (T‑554/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:230, 73–76 punktai). EUIPO įsipareigojo laikytis šio požiūrio savo sprendimuose (žr. Gairių dėl Europos Sąjungos prekių ženklų nagrinėjimo, EUIPO, C skyriaus 2 skirsnio 7 skyriaus 5 punktą „Žymenų konceptualaus panašumo poveikis suklaidinimo galimybės atžvilgiu“).
45 Žr., be kita ko, 2004 m. kovo 17 d. Sprendimą El Corte Inglés / VRDT – González Cabello ir Iberia Líneas Aéreas de España (MUNDICOR) (T‑183/02 ir T‑184/02, EU:T:2004:79, 93 punktas), 2012 m. sausio 31 d. Sprendimą SPA GROUP (T-378/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:34, 48–53 punktai) ir 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimą Koragel (T‑169/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:280, 67–69 punktai).
46 Žr., be kita ko, 2004 m. birželio 22 d. Sprendimą PICARO (T‑185/02, EU:T:2004:189, 56 ir 58 punktai), 2007 m. kovo 22 d. Sprendimą Brinkmann / VRDT – Terra Networks (Terranus)Brinkmann / VRDT – Terra Networks (Terranus)Brinkmann / VRDT – Terra Networks (Terranus) (T‑322/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:94, 40 punktas); 2015 m. birželio 3 d. Sprendimą GIOVANNI GALLI (T‑559/13, EU:T:2015:353, 94–98 punktai), 2016 m. birželio 1 d. Sprendimą Wolf Oil / EUIPO – SCT Lubricants (CHEMPIOIL) (T‑34/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:330, 46–48 punktai) ir 2017 m. spalio 10 d. Sprendimą 1841 (T‑233/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:714, 110–112 punktai).
47 Žr., be kita ko, 2003 m. spalio 14 d. Sprendimą BASS (T‑292/01, EU:T:2003:264, 54–57 punktai) ir 2004 m. birželio 22 d. Sprendimą PICARO, T‑185/02, EU:T:2004:189, 56 punktas).
48 Žr., be kita ko, 2005 m. spalio 27 d. Sprendimą Éditions Albert René / VRDT – Orange (MOBILIX) (T‑336/03, EU:T:2005:379, 81, 83 ir 84 punktas) ir 2016 m. birželio 1 d. Sprendimą CHEMPIOIL (T‑34/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:330, 53 ir 54 punktai).
49 Visų pirma 2006 m. sausio 12 d. Sprendime Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2006:25, 21–25 punktai) Bendrasis Teismas patvirtino Bendrojo Teismo argumentus, kuriais, pirma, nustatytas žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vizualinio ir fonetinio panašumų „neutralizavimo poveikis“, kurį lemia pastebimi jų konceptualūs skirtumai, ir, antra, atsižvelgta į atitinkamos visuomenės dėmesio lygį ir ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nukrypo nuo generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados byloje Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2005:531, 38 punktas). Iš tikrųjų jis nusprendė, kad, atsižvelgiant į neutralizavimą, žymenys, dėl kurių kilo ginčas, nėra panašūs, taigi nereikėjo nagrinėti kitų reikšmingų veiksnių, visapusiškai vertinant suklaidinimo galimybę.
50 2006 m. kovo 23 d. sprendimas (C‑206/04 P, EU:C:2006:194, 35 ir 36 punktai), priimtas išnagrinėjus apeliacinį skundą dėl 2004 m. kovo 3 d. Sprendimo ZIRH (T‑355/02, EU:T:2004:62). Taip pat žr. 2007 m. kovo 15 d. Sprendimą T.I.M.E. ART / VRDT (C‑171/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:171, 48 punktas), 2015 m. liepos 9 d. Sprendimas Pêra‑Grave / VRDT (C‑249/14 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:459, 39 punktas).
51 2014 m. sausio 23 d. sprendimas (C‑558/12 P, EU:C:2014:22).
52 Žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Wesergold Getränkeindustrie / VRDT – Lidl Stiftung (WESTERN GOLD) (T‑278/10, EU:T:2012:459, 58 punktas).
53 Žr. 2014 m. sausio 23 d. Sprendimą VRDT / riha WeserGold Getränke (C‑558/12 P, EU:C:2014:22, 47 ir 48 punktai). Šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Les Éditions Albert René / VRDT (C‑16/06 P, EU:C:2008:739, 97 punktas).
54 2017 m. spalio 5 d. sprendimas (C‑437/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:737).
55 2017 m. spalio 5 d. Sprendimas Wolf Oil / EUIPO (C‑437/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:737, 44 punktas).
56 Žr. 2017 m. spalio 5 d. Sprendimą Wolf Oil / EUIPO (C‑437/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:737, 54 ir 55 punktai).
57 Žr. šios išvados 24 punktą.
58 Žr. šios išvados 23 punktą.
59 Žr. 2003 m. spalio 23 d. Sprendimą Adidas‑Salomon ir Adidas Benelux (C‑408/01, EU:C:2003:582, 28 punktas) ir 2011 m. kovo 24 d. Sprendimą Ferrero / VRDT (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 52 punktas).
60 Atsižvelgiant į šių dviejų analizių skirtingą pobūdį ir siekiant argumentų aiškumo, pagrįsta jas formalizuoti dviem atskirais etapais. Vis dėlto reikia pripažinti, kad toks atskyrimas visada bus tam tikra prasme dirbtinas, nes žymenų panašumai ir skirtumai gali būti aptarti dukart (pirmą kartą, kai konstatuojama, kad tokių yra, antrą kartą – siekiant nustatyti, ar dėl jų atsiranda suklaidinimo galimybė). Todėl yra daug Bendrojo Teismo sprendimų, kur taikytas vienas suklaidinimo galimybės analizės etapas (žr., be kita ko, 2003 m. spalio 14 d. Sprendimą BASS (T‑292/01, EU:T:2003:264, 45 ir paskesni punktai), 2004 m. kovo 3 d. Sprendimą ZIRH (T‑355/02, EU:T:2004:62, 43 ir paskesni punktai) ir 2004 m. birželio 22 d. Sprendimą PICARO (T‑185/02, EU:T:2004:189, 53 ir paskesni punktai)).
61 Pagal analogiją žr. jurisprudenciją, susijusią su atitinkamų prekių ar paslaugų panašumu. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekiant taikyti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti įrodytas tam tikras atitinkamų prekių ar paslaugų panašumas. Todėl reikia atsižvelgti į veiksnius, „apibūdinančius ryšį tarp prekių ar paslaugų“, įskaitant „pobūdį, paskirtį, naudojimą ir tai, ar jos tarpusavyje konkuruoja, ar papildo viena kitą“. Nustačius, kad atitinkamos prekės ar paslaugos tam tikra prasme yra panašios, visi veiksniai turi būti išnagrinėti, kad atliekant visapusišką šios galimybės vertinimą būtų įvertinta, ar šio panašumo pakanka, kad atsirastų suklaidinimo galimybė. Žr., be kita ko, 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Canon (C‑39/97, EU:C:1998:442, 22–24 punktai); taip pat 2009 m. gegužės 7 d. Sprendimą Waterford Wedgwood / Assembled Investments (Proprietary) (C‑398/07 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:288, 34 ir 35 punktai).
62 Šiuo atveju taip pat galima taikyti analogiją su atitinkamų prekių ar paslaugų panašumu. Reikšmingi veiksniai siekiant nustatyti šį panašumą turi būti įvertinti atsižvelgiant į vartotojų suvokimą. Prekės ar paslaugos yra panašios, kai vartotojai gali galvoti, kad jas gamina arba teikia ta pati įmonė arba ekonomiškai susijusios įmonės. Žr., be kita ko, 2011 m. vasario 15 d. Sprendimą YORMA’S (T‑213/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:37, 36 punktas).
63 Žr. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimą SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 23 punktas), Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 26 punktą ir 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2006:25, 19 punktas).
64 Šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimą Continental Reifen Deutschland / Compagnie générale des établissements Michelin (C‑84/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:596, 70 punktas) ir 2014 m. spalio 22 d. Nutartį Repsol YPF/VRDT (C‑466/13 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2331, 48–51 punktai). Tokiam palyginimui atlikti iš esmės reikia atlikti faktinių aplinkybių įvertinimą, kurio Teisingumo Teismas neturi daryti, nagrinėdamas apeliacinį skundą. Taigi Bendrasis Teismas turi tam tikrą diskreciją vertinant žymenų, dėl kurių kilo ginčas, vizualinio, fonetinio ir konceptualaus panašumo laipsnį.
65 Žr. šios išvados 27 punktą.
66 Žr. šios išvados 32 išnašoje nurodytą jurisprudenciją.
67 Žr. 2019 m. birželio 12 d. Sprendimą Hansson (C‑705/17, EU:C:2019:481, 47 punktas).
68 Žr. R. Davis, T. St Quintin, G. Tritton, „Tritton on Intellectual Property in Europe“, Sweet and Maxwell, Londonas, 5‑as leid., 2018, p. 378.
69 Žr. šios išvados 23 ir 27 punktus.
70 Žr. R. Davis, T. St Quintin, G. Tritton, op. cit., p. 365–366. Atsižvelgiant į tai, kad visapusiškas suklaidinimo galimybės vertinimas yra perspektyvinis, atliekant šį vertinimą reikia atsižvelgti į įprastą prekybos atitinkamomis prekėmis ar paslaugomis tvarką, t. y. sąlygas, kurių įprasta tikėtis tokiai prekių ar paslaugų kategorijai, o ne į specifinę prekybos ankstesniu prekių ženklu žymimomis prekėmis tvarką, kuri gali skirtis, atsižvelgiant į laiką ir šio prekių ženklo savininko norą. Žr. 2007 m. kovo 15 d. Sprendimą T.I.M.E. ART / VRDT (C‑171/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:171, 59 punktas) ir 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą QUANTUM (T‑147/03, EU:T:2006:10, 103–107 punktai).
71 Žr. šios išvados 39 punktą.
72 Žr. šios išvados 23 punktą.
73 Tokį aiškinimą patvirtina generalinio advokato F. G. Jacobs išvada byloje Lloyd Schuhfabrik Meyer (C‑342/97, EU:C:1998:522, 18 punktas: „[s]uklaidinimo galimybė turi būti vertinama visapusiškai, atsižvelgiant į visus reikšmingus veiksnius. [T]aigi, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti naudinga išnagrinėti ne tik prekių ženklo ir žymens garsinį panašumo laipsnį, bet taip pat vizualinį ir konceptualų panašumo laipsnį (arba jo nebuvimą). Nenustačius vizualaus ar konceptualaus panašumo, reikės išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į visas aplinkybes, įskaitant prekių pobūdį ir sąlygas, kuriomis jomis buvo prekiauta, bet kokio garsinio panašumo laipsnis galėtų klaidinti savaime“.
74 Žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2006:25, 27 punktas), 2006 m. kovo 23 d. Sprendimą Mülhens / VRDT (C‑206/04 P, EU:C:2006:194, 50 punktas), 2007 m. kovo 15 d. Sprendimą T.I.M.E. ART / VRDT (C‑171/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:171, 49 punktas), 2003 m. spalio 14 d. Sprendimą BASS (T‑292/01, EU:T:2003:264, 54 punktas) ir 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą QUANTUM (T‑147/03, EU:T:2006:10, 98 ir 100 punktai). Manau, kad tai paaiškina jog ši „teorija“ nėra taikoma, kai žymenų vizualiniai ir fonetiniai panašumai yra labai dideli, taigi atitinkama visuomenė gali nepastebėti jų konceptualių skirtumų. Žr. 2010 m. spalio 27 d. Nutartį REWE‑Zentral / VRDT (C‑22/10 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2010:640, 46 ir 47 punktai).
75 Pavyzdžiui, jeigu ankstesnis prekių ženklas yra labai išskirtinis, o visuomenės dėmesys itin žemas, net ir vizualinio ir fonetinio panašumų, kurie „neutralizuojami“ pastebimu konceptualiu skirtumu, galėtų pakakti, kad atsirastų suklaidinimo rizika.
76 Šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimą Ruiz‑Picasso ir kt. / VRDT (C‑361/04 P, EU:C:2006:25, 23–25 punktai) ir A Jaeger‑Lenz, „Relative grounds for refusal“, G. N. Hasselblatt (leid.), European Union Trade Mark Regulation – Article‑by‑Article Commentary, Beck, Hart, Nomos, 2‑as leid., 2018, p. 246. Bet kuriuo atveju reikia priminti, jog tam, kad būtų taikoma neutralizavimo teorija, reikia, kad Bendrasis Teismas konstatuotų, jog bent vieną iš atitinkamų žymenų atitinkama visuomenė suvokia aiškiai ir apibrėžtai (žr. šios išvados 56 punktą). Nors savo apeliaciniame skunde EUIPO nekelia šio klausimo, reikia pažymėti, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas netikrino, ar laikomasi šios sąlygos.
77 Žr. 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Canon (C‑39/97, EU:C:1998:442, 27 ir 28 punktai) ir 2019 m. birželio 12 d. Sprendimą Hansson (C‑705/17, EU:C:2019:481, 35 punktas) ir R. Davis, T. St Quintin, G. Tritton, op. cit., p. 362 ir 365. Taip pat žr. A. Folliard‑Monguiral, „TPICE, affaire Quantum : le faible caractère distinctif peut‑il jouer contre le risque de confusion?“, Propriété industrielle, Nr. 4, 2006 m. balandžio mėn., 30 komentaras, kad suklaidinimo galimybė yra „žmonių prasimanymas, skirtas ūkio subjekto konkurenciniams interesams apsaugoti“.
78 Aišku, pavyzdžiui, mažai tikėtina, kad realiai suklaidinimo rizika atsiras vien dėl konceptualaus žymenų panašumo (žr. generalinio advokato F. G. Jacobs išvadą byloje SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:221, 61 ir 62 punktai)). Vis dėlto, manau, kad iš protestą pareiškusio asmens neturėtų būti atimta galimybė tai įrodyti.
79 Žr. B. Humblot, „Droit des marques: de l’influence ou non du risque de confusion sur la similitude et vice‑versa – Motifs relatifs de refus : regard sur un arrêt éclairant de la CJUE (Ferrero c/ OHMI, 24 mars 2011)“, Lamy Droit de l’immatériel, Nr. 72, 2011 birželio mėn., p. 85–90.
80 Dėl tokio aiškumo žr. neseniai priimtą 2019 m. birželio 27 d. Sprendimą Sandrone / EUIPO – J. García Carrión (Luciano Sandrone) (T‑268/18, EU:T:2019:452, 96 punktas).
81 Šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimą SABEL (C‑251/95, EU:C:1997:528, 24 punktas); 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Canon (C‑39/97, EU:C:1998:442, 18 punktas); taip pat 2019 m. birželio 12 d. Sprendimą Hansson (C‑705/17, EU:C:2019:481, 42 punktas).
82 Be to, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, palyginimo etape reikia nustatyti jų skiriamuosius ir dominuojančius požymius. Šiomis aplinkybėmis atitinkamų prekių ar paslaugų apibūdinamasis elementas gali pritraukti mažiau vartotojų dėmesio, todėl jo reikšmė bendram žymenų įspūdžiui turi būti mažesnė. Darytina išvada, kad, pavyzdžiui, remiantis tokio elemento vizualiniais panašumais neturėtų būti konstatuojama, kad žymenys yra vizualiai panašūs, arba konstatuojamas tik silpnas panašumas. Šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 12 d. Sprendimą Hansson (C‑705/17, EU:C:2019:481, 53 punktas); 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimą Saiwa / VRDT – Barilla Alimentare (SELEZIONE ORO Barilla) (T‑344/03, EU:T:2006:105, 32–38 punktai); taip pat 2015 m. gegužės 13 d. Sprendimą easyGroup IP Licensing / VRDT – Tui (easyAir‑tours) (T‑608/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:282, 35–42 punktai).
83 Žr., be kita ko, 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Castellblanch / VRDT – Champagne Roederer (CRISTAL CASTELLBLANCH) (T‑29/04, EU:T:2005:438, 29 punktas), 2007 m. kovo 22 d. Sprendimą (Terranus) (T‑322/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:94, 41 punktas), 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą QTA S. JOSÉ DE PERAMANCA (T‑602/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:97, 61 punktas); taip pat 2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimą BSH / VRDT – LG Electronics (compressor technology) (T‑595/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:1023, 28 punktas), taip pat žr. 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimą BSH/EUIPO (C‑43/15 P, EU:C:2016:837, 63 ir 64 punktai), kuriame matyti analogiška tendencija Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.
84 Žr., be kita ko, op. cit. A. Folliard‑Monguiral; J. Monteiro „Marque communautaire – La surprotection des marques faibles dans la jurisprudence communautaire“, Propriété industrielle, Nr. 6, 2009 m. birželio mėn., 12 tyrimas; J. Passa, „Le risque de confusion déduit d’éléments dépourvus de caractère distinctif dans la jurisprudence européenne : l’angle mort du droit des marques“, Propriétés Intellectuelles, 2017 m. spalio mėn., Nr. 65, p. 32–40, ir A. Kur bei M. Senftleben, European Trade Mark Law – A Commentary, Oxford University Press, Jungtinė Karalystė, 2017, p. 229–231.
85 Žr. šios išvados 48 punktą.
86 Žr. šios išvados 72 punktą.
87 Ši nuostata pateikta šios išvados 6 punkte.
88 Žr. 2014 m. lapkričio 20 d. Sprendimą Intra‑Presse / Golden Balls (C‑581/13 P ir C‑582/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:2387, 74–76 punktai) ir 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą El Corte Inglés / VRDT (C‑603/14 P, EU:C:2015:807, 47 ir 48 punktas).
89 Žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimą Ferrero / VRDT (C‑552/09 P, EU:C:2011:177, 53 punktas) ir 2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimą El Corte Inglés / VRDT (C‑603/14 P, EU:C:2015:807, 39 punktas). Pastarojoje byloje sprendime, priimtame išnagrinėjus apeliacinį skundą, Bendrasis Teismas, išanalizavęs Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, nustatė, žymenų, dėl kurių kilo ginčas, silpną konceptualų panašumą, tada iš esmės nusprendė, kad, nesant vizualinių arba fonetinių panašumų, šie žymenys buvo „iš esmės skirtingi“ (žr. 2014 m. spalio 15 d. Sprendimą The English Cut (T‑515/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:882, 33 punktas). Vis dėlto tai, kad Teisingumo Teismas neprieštaravo šiam argumentui, gali būti aiškinama aplinkybe, kad apeliantas neginčijo to, kaip Bendrasis Teismas taikė šią nuostatą.
Full & Egal Universal Law Academy