GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2019 m. birželio 13 d. ( 1 )
Sujungtos bylos C-364/18 ir C-365/18
Eni SpA
prieš
Ministero dello Sviluppo economico,
Ministero dell’Economia e delle Finanze,
dalyvaujant:
Autorità di Regolazione per l’Energia, Reti e Ambiente,
Regione Basilicata,
Comune di Viggiano,
Regione Calabria,
Comune di Ravenna
ir kt.,
Assomineraria
(Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono administracinis teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
ir
Shell Italia E & P SpA
prieš
Ministero dello Sviluppo economico,
Ministero dell’Economia e delle Finanze,
Autorità di Regolazione per l’Energia, Reti e Ambiente,
dalyvaujant:
Regione Basilicata,
Comune di Viggiano,
Comune di Montemurro,
Comune di Grumento Nova,
Comune di Marisco Nuovo,
Comune di Marsicovetere,
Comune di Calvello,
Assomineraria
(Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono administracinis teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 94/22/EB – Energetika – Leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygos – Dėl gamtinių dujų koncesijų mokėtini mokesčiai – Mokesčių apskaičiavimas – QE ir Pfor indeksai – Diskriminacinis pobūdis“
1.
Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui progą nuspręsti, ar Direktyva 94/22/EB ( 2 ) taikoma mokesčiams (royalties), kurių valstybės narės gali reikalauti iš leidimus ( 3 ) žvalgyti, tirti ir išgauti gamtines dujas turinčių įmonių. Iš tikrųjų šie mokesčiai yra atlygis, kurį įmonės valstybei moka už prieigą prie valstybės išteklių (kaip antai apskritai angliavandenilių ir konkrečiai gamtinių dujų) ir šių išteklių eksploatavimą.
2.
Konkrečiai kalbant, dabar reikia nustatyti, ar pagal Direktyvą 94/22 valstybės narės, siekdamos apskaičiuoti mokesčio sumą, gali naudoti tam tikrą referencinį indeksą (vadinamąjį indeksą QE) vietoj kito indekso, susieto su gamtinių dujų rinkos kaina.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 94/22
3.
Šios direktyvos 4, 6, 7 ir 8 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„kadangi valstybės narės yra suverenios ir turi suverenias teises į savo teritorijose esančius angliavandenilių išteklius;
<…>
kadangi būtina imtis veiksmų, garantuojančių nediskriminacinę galimybę pradėti ir vykdyti veiklą, susijusią su angliavandenilių žvalgyba, tyrimu ir gavyba didesnę konkurenciją šiame sektoriuje skatinančiomis sąlygomis, taip remiant valstybių narių išteklių žvalgybą, tyrimą ir gavybą bei stiprinant energetikos vidaus rinkos integraciją;
kadangi dėl to būtina nustatyti bendras taisykles, garantuojančias, kad leidimų angliavandeniliams žvalgyti, tirti ir išgauti išdavimo tvarka galėtų naudotis visi turintys reikiamas galimybes [reikiamus pajėgumus] subjektai; kadangi leidimai privalo būti išduodami remiantis objektyviais, formaliais kriterijais; kadangi sąlygos, kuriomis išduodami leidimai, taip pat turi būti iš anksto žinomos visiems subjektams, kurie dalyvauja šiame procese;
kadangi valstybės narės pasilieka teisę riboti galimybę pradėti ir vykdyti šią veiklą, rem[damosi] visuomenės interesais, ir pareikalauti sumokėti įnašą pinigais arba angliavandeniliais; šio įnašo pareikalavimo detali tvarka neturi trukdyti subjektų valdymui; kadangi šios teisės neturėtų būti diskriminuojančios [šia teisė turėtų būti naudojamasi nediskriminuojant]; kadangi, išskyrus įpareigojimus, susijusius su šia teise, būtina imtis veiksmų, neleidžiančių nustatyti subjektams sąlygų ir įsipareigojimų, nereikalingų šiai veiklai tinkamai vykdyti; kadangi subjektų veikla turi būti prižiūrima tik tiek, kiek būtina šių įsipareigojimų ir sąlygų vykdymui garantuoti[.]“
4.
Direktyvos 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:
„1. Valstybės narės pasilieka teisę savo teritorijoje nustatyti tas vietoves, kuriose gali būti žvalgomi, tiriami ir išgaunami angliavandeniliai.
2. Paskirsčius teritoriją 1 dalyje nurodytai veiklai, valstybės narės garantuoja, kad subjektų galimybės imtis šios veiklos ir ją vykdyti neb[ūtų] diskriminuojamos.“
5.
Direktyvos 6 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:
„1. Valstybės narės garantuoja, kad 5 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos ir reikalavimai bei detalūs, susiję su konkretaus leidimo naudojimu, įpareigojimai [būtų pateisinami tik poreikiu užtikrinti deramą] veikl[os], kuriai buvo prašoma leidimo, [vykdymą teritorijoje] taikant 2 dalies nuostatas arba sumokant įnašą pinigais ar angliavandeniliais.
2. Valstybės narės, siekdamos valstybės ir viešo saugumo, visuomenės sveikatos apsaugos, transporto saugumo, aplinkos apsaugos, biologinių išteklių ir nacionalinių vertybių, turinčių meninę, istorinę ar archeologinę vertę, apsaugos, įrenginių ir darbuotojų saugumo, angliavandenilių išteklių planuoto valdymo (pavyzdžiui, angliavandenilių eikvojimo greitis arba regeneravimo optimizavimas)[,] arba prireikus garantuoti iš mokesčių gaunamas pajamas, gali nustatyti sąlygas ir reikalavimus 2 straipsnio 1 dalyje nurodytoms veiklos rūšims.
3. 1 dalyje nurodytų įnašų mokėjimo taisykles, taip pat ir valstybės dalyvavimo reikalavimą, nustato valstybės narės, garantuodamos, kad bus išsaugotas nepriklausomas subjektų valdymas.“
B. Italijos teisė
1. Įstatyminis dekretas Nr. 625/96
6.
Įstatyminio dekreto Nr. 625/96 ( 4 ) 19 straipsnio 1, 5 ir 5bis dalyse nurodyta:
„1. Už produkciją, išgautą nuo 1997 m. sausio 1 d., gavybos koncesininkai privalo kasmet mokėti valstybei gavybos produkto procentinę vertę, lygią 7 % skystųjų ir dujinių angliavandenilių, išgautų sausumoje, ir 7 % ( 5 ) dujinių angliavandenilių bei 4 % skystųjų angliavandenilių, išgautų jūroje.
<…>
5. Kiekvienos gavybos koncesijos turėtojui nustatytos procentinės dalies vienetinė vertė yra lygi ataskaitinių metų pardavimo kainų, nurodytų jo sąskaitose faktūrose, svertiniam vidurkiui.
5bis. Nuo 2002 m. sausio 1 d. išgautų produktų <…> vienetinė procentinės dalies vertė nustatoma:
<…>
b)
dujų gavybos atveju visoms koncesijoms ir visiems jų turėtojams – remiantis ataskaitinių metų QE indekso aritmetiniu vidurkiu, t. y. dujų žaliavos sąnaudų dalimi, kurią sudaro energijos kaina; šis indeksas reiškiamas eurais už megadžaulį (MJ) ir jį nustato Elektros energijos ir dujų sektorių [priežiūros] institucija, vadovaudamasi savo 1999 m. balandžio 22 d. Sprendimu Nr. 52/99, paskelbtu 1999 m. balandžio 30 d.Gazzetta Ufficiale (Oficialusis leidinys) Nr. 100, su paskesniais pakeitimais. Fiksuota šio indekso vertė yra lygi 1 Smc (standartiniai kubiniai metrai), prilygstančiam 38,52 MJ. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šį indeksą vien šiame straipsnyje nurodytais tikslais atnaujina Elektros energijos ir dujų sektorių [priežiūros] institucija, remdamasi tame pačiame sprendime nustatytais parametrais.“
2. 2007 m. sausio 31 d. Dekretas įstatymas Nr. 7, pertvarkytas į 2007 m. balandžio 2 d. Įstatymą Nr. 40
7.
Pagal šio dekreto įstatymo ( 6 ) 11 straipsnio 1 dalį buvo susitarta, kad gavybos koncesiją turintys asmenys reguliuojamoje pajėgumų rinkoje perleidžia valstybei skirtas produkto procentines dalis, laikydamiesi Ekonominės plėtros ministro dekrete, priimtame pasikonsultavus su Autorità di Regolazione per l’Energia, Reti e Ambiente (Energetikos, tinklų ir aplinkos priežiūros institucija, Italija; toliau – Priežiūros institucija), nustatytų sąlygų.
8.
Įgyvendinant šią teisės normą buvo priimtas 2010 m. rugpjūčio 6 d. ministerijos dekretas ( 7 ), kuriame – kiek tai svarbu šiuo atveju – nurodyta, kad „sutartys dėl procentinių dalių sudaromos aukciono būdu“ (4 straipsnio 1 dalis); „nepriimami pirkimo pasiūlymai, kurių vertė yra mažesnė nei QE indekso <…>“ (4 straipsnio 3 dalis); „jeigu siūloma dujų partija neparduodama, ja toliau disponuoja savininkas, ir jis privalo mokėti valstybei ekvivalentą, kurio vertė atitinka 3 dalyje nurodytą QE indeksą“ (4 straipsnio 4 dalis).
3. 2012 m. sausio 24 d. Dekretas įstatymas Nr. 1/2012, kuris su tam tikrais pakeitimais pertvarkytas į 2012 m. kovo 24 d. Įstatymą Nr. 27
9.
Dekreto įstatymo Nr. 1/2012 ( 8 ) 13 straipsnyje „Gamtinių dujų kainos pažeidžiamiems klientams mažinimo priemonės“) nurodyta:
„Nuo pirmojo ketvirčio po šio dekreto įsigaliojimo Elektros energijos ir dujų [priežiūros] institucija, siekdama pagal ES nustatytas vertes pritaikyti referencines gamtinių dujų kainas pažeidžiamiems vartotojams, kaip tai suprantama pagal 2000 m. gegužės 23 d. Įstatyminio dekreto Nr. 164 su paskesniais pakeitimais 22 straipsnį, nustatydama kintamo dydžio sumas, padengiančias gamtinių dujų tiekimo sąnaudas, laipsniškai įdiegia parametrus, kuriais remiantis atnaujinama ir laipsniškai didinama dujų rinkos kainų procentinė dalis. Laukiant, kol bus atverta gamtinių dujų rinka, kaip nurodyta 2009 m. liepos 23 d. Įstatymo Nr. 99 30 straipsnio 1 dalyje, referencinėmis rinkomis laikomos Europos rinkos, apibrėžtos 2010 m. rugpjūčio 13 d. Įstatyminio dekreto Nr. 130 9 straipsnio 6 dalyje.“
4. Vėlesnės nuostatos
10.
Sprendimu Nr. 196/2013/R/gas ( 9 ) Priežiūros institucija nuo 2013 m. spalio 1 d. galutinai atsisakė QE indekso kaip parametro, kuriuo remiantis apskaičiuojamos dujų sąnaudos, siekiant nustatyti jų tiekimo pažeidžiamiems vartotojams sąlygas saugomoje rinkoje.
11.
Gamtinių dujų tiekimo didmeninėse rinkose sąnaudas padengiantis komponentas šiuo metu yra Cmem indeksas, kuris pagal minėto sprendimo rezoliucinės dalies 1 dalies c punktą nustatytas tik trumpalaikei gamtinių dujų rinkai.
12.
Cmem indeksas gautas sudėjus įvairius elementus, įskaitant Pfor indeksą.
13.
Pagal „Mažmeninės prekybos gamtinėmis dujomis ir kitų rūšių dujomis, tiekiamomis miestų tinklais, teisės aktų suvestinio teksto“ (toliau – TIVG), iš dalies pakeisto Sprendimu 196/2013/R/gas, 6 straipsnio 2 dalies d punktą Pfor indekso vertė, „išreikšta eurais už gigadžaulį (GJ), kuria padengiamos gamtinių dujų tiekimo sąnaudos, yra lygi TTF gamtinių dujų biržoje ( 10 ) skelbiamų būsimų t ketvirčio dujų kainų nebiržinėje rinkoje, Platts ( 11 ) nustatomų remiantis antro kalendorinio mėnesio iki t ketvirčio vertėmis, aritmetiniam vidurkiui“.
II. Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
14.
Eni SpA (toliau – Eni) ir Shell Italia E&P Spa (toliau – Shell) yra dvi bendrovės, įsigijusios gamtinių dujų gavybos Italijoje koncesiją ( 12 ); jos taip pat veikia šios valstybės narės didmeninėje ir mažmeninėje dujų paskirstymo ir pardavimo rinkose.
15.
Abi bendrovės ginčijasi su Italijos institucijomis ( 13 ) dėl 2015 m. mokesčių sumos, kurią turi sumokėti valstybei už savo koncesijas. Konkrečiai jos prašo panaikinti 2016 m. kovo 24 d.Direzione generale per la sicurezza dell’approvvigionamento e le infrastrutture energetiche (Generalinis tiekimo saugumo ir energetikos infrastruktūros direktoratas) sprendimą, kurio dalykas – „Įstatyminio dekreto Nr. 625/1996 19 straipsnio 5bis dalis. 2015 m. [energijos kainos] QE indeksas: 2015 m. gamtinių dujų žaliavos sąnaudų dalis, kurią sudaro energijos kaina“ ( 14 ), taip pat panaikinti teisės normas ir sprendimus, kuriais pagrįstas tas sprendimas.
16.
Pareiškėjos mano, kad tai, jog mokesčių apskaičiavimo parametru 2015 m. ir toliau laikomas QE indeksas, prieštarauja teisei. Jos laikosi nuomonės, kad šie mokesčiai turi būti apskaičiuojami pagal Pfor indeksą, grindžiamą dujų kaina trumpalaikėje rinkoje, o ne pagal QE indeksą, grindžiamą ilgesnio laikotarpio naftos ir kitų degalų kainomis.
17.
Jos teigia, kad iš tikrųjų QE indekso buvo galutinai atsisakyta siekiant reguliuoti tarifus saugomoje rinkoje, todėl jis nebeturėtų būti taikomas apskaičiuojant mokesčius. Taigi pareiškėjos siūlo remtis naujuoju Pfor indeksu, kurį Priežiūros institucija nustatė, siekdama juo išreikšti būtent dujų rinkos vertę.
18.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad taikant dabartinį apskaičiavimo mechanizmą visų pirma reguliuojamoje pajėgumų ir dujų rinkoje reikia pasiūlyti valstybei skirtas produkto procentines dalis, kurių vertė atitinka QE indekso vertę. Jeigu, kaip nutinka daugeliu atvejų, minėtos procentinės dalys lieka neparduotos, šiuo gamtinių dujų kiekiu toliau disponuoja įmonė koncesininkė, tačiau ji moka valstybei ekvivalentą, kurio vertė apskaičiuojama taikant QE indeksą, ir susidariusi kaina būna didesnė už rinkos kainą. Tuo remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad koncesininkai gamtinių dujų procentines dalis privalo pirkti už kainą, kuri yra gerokai didesnė nei rinkos kaina, todėl akivaizdžiai patiria žalos, palyginti su kitais sektoriaus ekonominės veiklos vykdytojais, savo konkurentais, kurie to neprivalo daryti.
19.
Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) 2018 m. sausio 18 d. Sprendime Nr. 290/2018 peržiūrėjo įvairius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimus, priimtus 2016 m. birželio mėn., ir patvirtino, kad Italijos institucijų sprendimai, pagal kuriuos buvo taikomas QE indeksas, yra teisėti.
20.
Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dar mano, kad gamtinių dujų gavybos koncesijas turintys subjektai gali būti diskriminuojami, ir klausia, ar nacionalinės teisės aktus aiškinant pagal 2018 m. sausio 18 d.Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) sprendimą gali būti pažeisti Direktyvos 94/22 principai.
21.
Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono administracinis teismas, Italija) teikia Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 94/22] 6 straipsnio 1 dalies ir 6 konstatuojamosios dalies nuostatos draudžia vidaus teisės normą, konkrečiai 1996 m. Įstatyminio dekreto Nr. 625 19 straipsnio 5bis dalį, pagal kurią, atsižvelgiant į [Consiglio di Stato (Valstybės Taryba)] Sprendime Nr. 290/2018 pateiktą išaiškinimą, nustatant mokėtiną mokestį galima remtis QE indeksu, grindžiamu naftos ir kitų degalų kainomis, o ne Pfor indeksu, susietu su dujų kaina trumpalaikėje rinkoje?“
22.
Rašytines pastabas pateikė Eni, Shell, Assomineraria, Comune di Viggiano (Vidžano komuna, Italija), Italijos vyriausybė ir Komisija. 2019 m. balandžio 4 d. surengtame teismo posėdyje dalyvavo jų visų (išskyrus Vidžano komuną) atstovai.
III. Atsakymas į prejudicinį klausimą
23.
Procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dalyvavusių subjektų pozicija dėl to, kaip reikėtų atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, skiriasi.
–
Eni, Shell ir Assomineraria mano, kad taikant mokesčių apskaičiavimo pagal QE indeksą metodą gamtinių dujų gavybos koncesijas turintys subjektai yra diskriminuojami ir patiria žalos, palyginti su subjektais, kurie tik vykdo šio produkto paskirstymo ir pardavimo veiklą. Taikant QE indeksą atsižvelgiama į naftos ir kitų angliavandenilių kainą, kuri yra didesnė už gamtinių dujų kainą, todėl mokesčiai už dujų koncesijas viršija dujų kiekio pardavimo rinkoje kainą (siekiant parduoti šį kiekį turi būti mokami nurodyti mokesčiai).
–
Italijos vyriausybė, Vidžano komuna ir Komisija mano, kad Direktyvoje 94/22 valstybėms narėms suteikiama diskrecija mokesčių dydį nustatyti taikant tokį indeksą kaip QE. Jos laikosi nuomonės, kad Direktyvoje 94/22 valstybės narės neįpareigojamos šiuos mokesčius apskaičiuoti pagal gamtinių dujų rinkos kainą.
24.
Manau, kad siekiant išspręsti šį ginčą pirmiausia reikia išnagrinėti už dujų gavybą renkamų mokesčių apskaičiavimo metodą, taikomą Italijoje.
A. Už dujų gavybą renkamų mokesčių apskaičiavimas Italijoje
25.
Įsigaliojus Įstatymui Nr. 6/1957 ( 15 ), Italija buvo įpareigojusi gavybos įmones mokėti mokesčius už dujų gavybą jos teritorijoje. Iš pradžių šiuos mokesčius buvo galima mokėti natūra (skirti procentinę išgautų dujų dalį) arba pinigais. Abiem atvejais galutinė suma buvo vienoda, nes pinigais mokėtina suma buvo nustatoma atsižvelgiant į vidutinę dujų pardavimo kainą, kurią įmonė koncesininkė taikė tam tikrais metais.
26.
Įstatyminiu dekretu Nr. 625/96 į Italijos teisę perkėlus Direktyvą 94/22, ankstesnė situacija nepasikeitė. Įmonės koncesininkės toliau mokėjo mokestį natūra (lygų procentinei išgautų dujų daliai) arba pinigais (atitinkantį šio dujų kiekio rinkos vertę).
27.
Mokesčių sistema pasikeitė, kai pagal 2004 m. balandžio 23 d. Įstatymą Nr. 239 buvo iš dalies pakeistas Įstatyminio dekreto Nr. 625/96 19 straipsnis.
28.
Iš tikrųjų pagal naujos redakcijos Įstatyminio dekreto Nr. 625/96 19 straipsnį buvo reikalaujama nuo 2002 m. sausio 1 d. mokestį mokėti tik pinigais. Nuo 2003 m. sausio 1 d. mokestį sudarė procentinė išgauto produkto dalis ( 16 ), kuriai dujų kaina taikyta pagal QE indeksą. Šis indeksas buvo apibrėžiamas kaip dujų žaliavos sąnaudų dalis, kurią sudaro energijos kaina, reiškiama eurais už megadžaulį (MJ); jį turėjo nustatyti Priežiūros institucija pagal savo Sprendime Nr. 52/99 nurodytus parametrus.
29.
Remdamasi per procedūrą šalių pateikta informacija, Priežiūros institucija kas antrą mėnesį apskaičiuodavo QE indeksą, atsižvelgdama į energetikos produktų krepšelį ( 17 ), visų pirma į vidutines naftos ir kitų degalų kainas, nustatytas remiantis daugiametėmis didmeninės prekybos sutartimis. Kaip pripažįsta šios šalys, tuomet QE indeksu buvo išreiškiama tikra gamtinių dujų rinkos vertė ( 18 ).
30.
Vėliau atlikus 2007 m. reformą (jį įgyvendinta 2010 m. rugpjūčio 6 d. Ekonominės plėtros ministerijos dekretu) koncesijas turinčioms įmonėms buvo leista „reguliuojamoje pajėgumų ir dujų rinkoje“ (PSV) ( 19 ) parduoti aukcione valstybei skirtas procentines dujų dalis, kaip mokestį valstybei sumokant gautas sumas. Ši virtuali dujų birža PSV yra didmeninė rinka, kurioje vykdomi visi gamtinių dujų sandoriai Italijoje.
31.
Vis dėlto teisės akte numatyta, kad nepriimami pasiūlymai, kurių vertė yra mažesnė nei QE indekso. Nagrinėjamu atveju koncesiją turinti įmonė ir toliau disponavo siūlomomis dujų partijomis; ji turėjo mokėti valstybei šių partijų vertei lygų mokestį, kurio dydis buvo toks pat kaip QE indekso.
32.
Atrodo, kad buvo atsisakyta QE indeksą derinti su gamtinių dujų kaina rinkose, todėl įmonėms, Italijoje turinčioms dujų gavybos koncesijas, nebepavyko dujų procentinių dalių parduoti reguliuojamoje rinkoje.
33.
QE indekso ir gamtinių dujų rinkos kainos neatitiktis patvirtinta Priežiūros institucijai priėmus Sprendimą Nr. 196/2013/R/gas, pagal kurį nuo 2013 m. spalio 1 d. galutinai atsisakyta QE indekso, kaip dujų kainos nustatymo parametro, kiek tai susiję su tiekimo vartotojams sąlygomis saugomoje rinkoje ( 20 ).
34.
Sprendime Nr. 196/2013/R/gas įtvirtinta, kad siekiant nustatyti dujų kainą taikomas Pfor indeksas, kuriuo išreiškiamos Platts nustatytos gamtinių dujų ketvirčio kainos Nyderlandų dujų biržoje (TTF dujų birža).
35.
Vis dėlto Italijos institucijos toliau taikė QE indeksą, siekdamos nustatyti gamtinių dujų kainą mokesčių tikslais. Kadangi 2015 m. koncesijas turinčios įmonės negalėjo PSV rinkos aukcionuose parduoti dujų procentinių dalių, už kurias mokami šie mokesčiai, jos nurodo, kad turėjo sumokėti valstybei didesnes šių mokesčių sumas už tas, kurias būtų reikėję mokėti, jeigu būtų taikoma trumpalaikės dujų rinkos kaina (t. y. kaina, gauta taikant Pfor indeksą).
36.
Bylos dokumentuose pabrėžiama, kad:
–
keturis 2015 m. ketvirčius QE indekso vertės, reiškiamos eurais už gigadžaulį ( 21 ), buvo 7,976985, 6,940217, 6,194914 ir 5,573671. Taigi siekiant apskaičiuoti 2015 m. mokesčius QE indekso vidurkis buvo 6,671447 ( 22 ),
–
keturis 2015 m. ketvirčius Pfor indekso vertės, reiškiamos eurais už gigadžaulį, buvo 6,553299, 5,984375, 5,665388 ir 5,564236. Pfor indekso vidurkis –5,9418245 ( 23 ).
37.
Remiantis šiais duomenimis darytina išvada, kad 2015 m. QE indekso vertės buvo didesnės už Pfor indekso vertes. Taigi dujų gavybos koncesijas turinčios įmonės mokėjo didesnius mokesčius ( 24 ) už tuos, kurie būti apskaičiuoti atitinkamoms gamtinių dujų partijoms taikant rinkos vertę.
B. Direktyvos 94/22 aiškinimas
38.
Direktyva 94/22 neišsamiai suderina Sąjungoje vykdomą angliavandenilių žvalgymo, tyrimo ir gavybos veiklą ( 25 ).
39.
Atliekant šį minimalų suderinimą padaryta prielaida, kad valstybės narės turi suverenias teises į savo teritorijoje esančius angliavandenilius ( 26 ) – gamtos išteklius, kuriais jos naudojasi. Direktyvoje 94/22 tik nustatyta tvarka, taikoma siekiant pradėti ir vykdyti tokią veiklą, kad būtų skatinama didesnė konkurencija šiame sektoriuje, padedama geriau žvalgyti, tirti ir išgauti šiuos išteklius, taip pat stiprinama energetikos vidaus rinkos integracija ( 27 ).
40.
Konkrečiai direktyvoje nurodyta, kad atitinkamų leidimų išdavimo tvarka turi būti taikoma visiems reikiamų pajėgumų turintiems Sąjungos subjektams, remiantis „objektyviais kriterijais“ ir laikantis sąlygų, kurios yra iš anksto žinomos visiems subjektams, dalyvaujantiems šiame procese ( 28 ).
41.
Direktyvoje 94/22 valstybėms leidžiama „remiantis visuomenės interesais [riboti]“ galimybę pradėti ir vykdyti šią veiklą, taip pat pareikalauti sumokėti atlygį (mokestį) ( 29 ).
42.
Direktyvos 94/22 8 konstatuojamojoje dalyje ir 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms suteikiama diskrecija pasirinkti, ar mokestį mokėti piniginiu įnašu (pinigais), ar angliavandeniliais (natūra). Taigi nacionalinės teisės aktas (kaip antai nagrinėjamas šioje byloje), kuriame pasirinkta mokestį mokėti piniginiu įnašu, atitinka Direktyvą 94/22.
43.
Svarbiausias klausimas siekiant išspręsti šį ginčą yra tas, ar Direktyvoje 94/22 įtvirtintos sąlygos, susijusios su mokesčių dydžiu ir jų apskaičiavimo tvarka. Kaip jau nurodžiau, manau, kad šioje direktyvoje valstybėms narėms suteikiama labai plati diskrecija nustatyti mokesčių apskaičiavimo metodą.
44.
Vis dėlto iš tikrųjų valstybės narės savo teisę nustatyti mokesčius turi įgyvendinti nediskriminuodamos (Direktyvos 94/22 8 konstatuojamoji dalis), taigi įmonėms sudaromos vienodos sąlygos pradėti ir vykdyti veiklą, susijusią su angliavandenilių žvalgymu, tyrimu ir gavyba (2 straipsnio 2 dalis) ( 30 ).
45.
Taigi direktyvoje valstybėms nenustatyta nei mokesčio nustatymo metodo, nei jo dydžio apribojimų. Pastabas pateikusios dujų gavybos koncesiją turinčios įmonės (Eni, Shell ir asociacija Assomineraria) pripažįsta, kad valstybė mokestį gali padidinti nuo 7 iki 10 % išgautų dujų kiekio, kaip Italija padarė 1999 m.
46.
Vis dėlto tos pačios įmonės argumentuoja, kad mokestis turi būti apskaičiuojamas taikant formulę, kuria išreiškiama dujų pardavimo rinkoje kaina, o šiuo metu taikant QE indeksą taip nėra. Įmonės priduria, kad taikant šį indeksą jos patiria žalos (yra diskriminuojamos), nes gamtinių dujų procentinę dalį, už kurią mokamas mokestis, privalo pirkti už didesnę nei rinkos kainą (šiuo metu rinkos kaina siejama su Pfor indeksu).
47.
Nepritariu šiam požiūriui ir manau, kad, priešingai, taikant QE indeksą dujų gavybos koncesiją turinčios įmonės nėra diskriminuojamos pažeidžiant Direktyvą 94/22. Šiame teisės akte valstybei narei draudžiama nustatant mokesčius diskriminuoti leidimus turinčias įmones (pavyzdžiui, be kita ko, dėl buveinės šalies, buveinės vietos ( 31 ) ar akcinio kapitalo kilmės). Tokia diskriminacija būtų vykdoma, jeigu įmonės, turinčios kitų valstybių narių akcinio kapitalo, privalėtų mokėti didesnį mokestį už tą, kurį moka Italijos kapitalo įmonės.
48.
Išdėstydamos savo požiūrį Eni ir Shell pabrėžia manančios, kad yra diskriminuojamos koncesijas turinčios įmonės, palyginti su įmonėmis, veikiančiomis gamtinių dujų skirstymo bei prekybos jomis rinkoje ir neeksploatuojančios jokio telkinio. Jos pažymi, kad:
–
koncesijas turinčios įmonės atitinkamą savo išgautų gamtinių dujų procentinę dalį, už kurią kaip mokestį jos turi mokėti tam tikrą sumą, privalo pirkti už didesnę nei rinkos kainą, nes taikomas QE indeksas, kuriuo remiantis šios dujų partijos yra parduodamos PSV rinkos aukcionuose ( 32 ),
–
įmonės, kurios gamtinių dujų rinkoje Italijoje veikia neturėdamos gavybos koncesijų, neprivalo pirkti šių dujų ir neturi mokėti mokesčių Italijos valstybei.
49.
Vis dėlto Direktyvoje 94/22 draudžiama diskriminuoti tik dujų gavybos koncesijas (rectius leidimus) turinčias įmones, tačiau nedraudžiama skirtingai vertinti šių įmonių, palyginti su įmonėmis, kurios reguliuojamoje PSV didmeninėje rinkoje arba mažmeninėje saugomų vartotojų rinkoje veikia tik kaip gamtinių dujų pardavėjos ir tarpininkės.
50.
Mokesčių mokėjimo požiūriu gamtinių dujų gavybos koncesijas turinčių įmonių ir bendrovių, kurios šias dujas skirsto ir parduoda Italijos rinkose, padėtis nėra panaši ( 33 ), nes, kartoju, pastarosios bendrovės Italijos valstybei neturi mokėti jokios rūšies gavybos mokesčio. Taigi manau, kad nurodytos diskriminacijos nėra.
51.
Ši koncesiją turinčių įmonių nurodyta diskriminacija, palyginti su įmonėmis, kurios Italijoje vien parduoda gamtines dujas, galėtų būti tik tada, jeigu dujų rinkos kaina yra maža. Jeigu ta kaina padidėja, palyginti su naftos ir kitų angliavandenilių, naudojamų taikant QE indeksą, kaina, situacija pasikeičia: vyksta aukcionai ir koncesiją turinčios įmonės gamtines dujas parduoda už didesnę kainą nei nustatyta taikant QE indeksą. Remiantis Italijos vyriausybės pateiktais duomenimis, kurių koncesijas turinčios įmonės nepaneigė, tokia situacija susiklostė 2016 ir 2017 m., t. y. finansiniais metais, kuriais koncesiją turinčios įmonės gamtines dujas aukcionuose parduodavo už didesnę kainą, nei nustatyta taikant QE indeksą (32 % 2016 m. ir 36,7 % 2017 m.) ir Pfor indeksą (46,3 % 2016 m. ir 52,1 % 2017 m.). Šiais atvejais koncesiją turinčios įmonės išgautų gamtinių dujų neprivalėjo perpirkti už didesnę kainą nei ta, kuri nustatyta taikant QE indeksą.
52.
Siekiant apriboti plačią valstybių narių diskreciją nustatyti šio tipo įnašų dydį ir jų apskaičiavimo metodą, Direktyvoje 94/22 apibrėžtos kitos ribos (gana neaiškios). Konkrečiai:
–
6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčiai turi būti „[pateisinami tik poreikiu užtikrinti deramą] veikl[os], kuriai buvo prašoma leidimo, [vykdymą teritorijoje]“,
–
6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „įnašų mokėjimo taisykles <…> nustato valstybės narės, garantuodamos, kad bus išsaugotas nepriklausomas subjektų valdymas“.
53.
Taigi nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nei mokesčius privalančios mokėti įmonės nenurodė, kad Italijos teisės aktuose šios ribos viršijamos.
54.
Vis dėlto tos pačios įmonės teigia, kad mokesčiams apskaičiuoti nedera taikyti QE indekso, nes jį taikant atsižvelgiama ne į gamtinių dujų rinkos kainą, o į kainą, nurodytą ilgalaikėse naftos ir kitų angliavandenilių sutartyse. Jos tvirtina, kad Direktyvoje 94/22 ši galimybė draudžiama ir įpareigojama taikyti indeksą, susietą su gamtinių dujų rinkos kaina (kaip antai Pfor indeksą, kuris Italijos rinkoje nuo 2013 m. taikomas saugomiems vartotojams).
55.
Šiuo klausimu Eni nurodo, kad taikant QE indeksą gali susidaryti absurdiška situacija, t. y. mokesčio dydis gali viršyti koncesiją turinčios įmonės išgautų gamtinių dujų kainą, jeigu naftos ir kitų angliavandenilių rinkos kaina labai padidėtų, palyginti su dujų rinkos kaina.
56.
Šis argumentas (atrodo, kad jis įtikino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą) pagrįstas prielaida, kad indeksas nevienodai didėja, palyginti su kitu indeksu; tokia prielaida yra nesusijusi su 2015 m. susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios minimos šioje byloje nagrinėjamame Priežiūros institucijos sprendime. Kaip jau nurodžiau, šiais finansiniais metais QE indeksas nedaug skyrėsi nuo Pfor indekso ( 34 ), todėl mokesčių suma nepadidėjo tiek daug, kad kiltų pavojus koncesininkėms priklausančių dujų gavybos objektų gyvybingumui. Be to, kaip nurodyta pirma, 2016 ir 2017 m. pasikeitė aplinkybės, nes gamtinių dujų rinkos kaina buvo didesnė už nustatytą taikant QE ir Pfor indeksus.
57.
Bet kuriuo atveju pasirenkant vieną ar kitą indeksą gali būti svarbūs tokie veiksniai, kaip diskrecija ir politinės galimybės, atsižvelgiant į tai, kokiais mokesčiais – didesniais ar mažesniais – siekiama apmokestinti koncesiją turinčias įmones (kartu šie mokesčiai yra naudingesni ar nenaudingesni valstybės biudžetui).
58.
Iš tikrųjų gali būti logiška naudotis indeksu, kuriuo reiškiama trumpalaikė dujų rinkos kaina (Pfor indeksu). Vis dėlto nėra nepagrįsta remtis kitu indeksu, priklausančiu nuo vidutinės trukmės ar ilgalaikės naftos ir kitų angliavandenilių kainos, kaip antai QE indeksu. Iš tikrųjų mažiau kintančio indekso pasirinkimas gali būti veiksnys, kurį teisės aktų leidėjas teisėtai svarsto, siekdamas užtikrinti didesnį valstybės pajamų, gaunamų iš angliavandenilių gavybos, stabilumą ir nuspėjamumą.
59.
Galiausiai neginčijama, kad Italijos valstybė taip pat teisėtai gali padidinti mokesčių dydį, t. y. padidinti gamtinių dujų procentinę dalį, už kurią mokami šie įnašai (pavyzdžiui, mokestis gali būti ne 10 %, o 15 % išgautų dujų); taip būtų pasiektas analogiškas rezultatas.
60.
Siekiant pateikti atsakymą į prejudicinį klausimą, svarbu tai, kad taikant tokį indeksą, kaip QE, nebūtų pažeidžiami jokie pirma mano nurodyti apribojimai, nustatyti Direktyvos 94/22 6 straipsnyje. Manau, kad šie apribojimai nėra pažeisti, nes:
–
pirma, QE indekso naudojimą pateisina tai, kad „[reikia] garantuoti iš mokesčių gaunamas pajamas“ (6 straipsnio 2 dalis), nes Italijos valstybė gali surinkti daugiau lėšų taikydama šį indeksą dujų procentinei daliai, kurią koncesiją turinčios įmonės privalo skirti mokesčiams mokėti (šiuo metu 10 %),
–
antra, taikant QE indeksą (bent tokio procentinio dydžio, koks buvo taikomas 2015 m.), nekyla kliūčių įgyvendinti poreikį užtikrinti, kad veikla, kuriai buvo prašoma leidimo, teritorijoje būtų vykdoma deramai (6 straipsnio 1 dalis) arba būtų išsaugotas nepriklausomas subjektų valdymas (6 straipsnio 3 dalis).
61.
Bet kuriuo atveju visas faktines aplinkybes žinantys nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar tokio su dujų rinkos kaina nesusijusio indekso, kaip QE, taikymas siekiant apskaičiuoti mokesčius, mokėtinus už dujų gavybos koncesijas, konkrečiais metais turėjo pasekmių, nesuderinamų su Direktyvos 94/22 6 straipsnyje nustatytais apribojimais, taikomais siekiant apskaičiuoti tuos mokesčius.
62.
Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje šio klausimo nekelia, pridursiu, kad nacionaliniai teismai, bendrai vertindami visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, taip pat turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai atitinka proporcingumo principo reikalavimus ( 35 ), o Teisingumo Teismas turi jiems pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris leistų priimti sprendimą ( 36 ).
63.
Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) šį atskirą vertinimą atliko Sprendime Nr. 290/2018, kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Manau, kad šis teismas, siekdamas nutolti nuo kriterijaus, įtvirtinto viršesnio Italijos administracinio teismo, kurio sprendimas dėl nacionalinės teisės taikymo yra galutinis, privalėtų turėti labai svarių priežasčių, dėl kurių toks vertinimas būtų aiškiai paneigtas.
64.
Atsižvelgdamas į šias išdėstytas išlygas laikausi nuomonės, kad yra bent du papildomi veiksniai, dėl kurių Italijos institucijų priimtas mokesčių nustatymo metodas atitinka Sąjungos teisę.
65.
Pirmasis veiksnys yra tas, kad tiek Direktyvos 94/22 6 straipsnio 1 dalyje, tiek jos 8 konstatuojamojoje dalyje valstybėms narėms leidžiama pasirinkti įnašą mokėti arba natūra, arba pinigais. Taip valstybėms narėms suteikiama galimybė pasirinkti vieną iš dviejų tarpusavyje nesusijusių alternatyvų. Taigi remiantis direktyva negalima daryti išvados, kad mokestis, neatsižvelgiant į tai, ar jis mokamas natūra, ar kaip piniginis įnašas, turi sutapti arba būti susietas su išgautų dujų dalies rinkos kaina.
66.
Antrasis veiksnys yra tas, kad valstybė narė nebūtinai pažeidžia proporcingumo principą, jeigu mokesčio natūra dydį nustato taikydama tokį indeksą, kaip QE, neužtikrinantį, kad dujų procentinės dalies, už kurią mokamas mokestis, rinkos vertė prilygtų to mokesčio finansinei sumai. Šis lygiavertiškumas, kartoju, nėra Direktyvos 94/22 tikslas. Taigi pagal proporcingumo principą valstybės narės neprivalo taikyti referencinių indeksų, kaip antai Pfor.
67.
Klausimas dėl nacionalinės teisės akto, kuriuo įgyvendinama Direktyva 94/22, neatitikties proporcingumo principui galėtų būti keliamas tik tada, jeigu taikant mokesčio dydžio nustatymo tvarką būtų apmokestinama tokiais dideliais mokesčiais, kad gamtinių dujų žvalgymo, tyrimo ir gavybos veikla praktiškai būtų negyvybinga. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokia situacija veikiausiai nėra susidariusi taikant Italijos teisės aktą, kuriuo įpareigojama naudoti QE indeksą.
68.
Vis dėlto taikant QE indeksą galėtų daugiau ar mažiau pasikeisti finansinė pusiausvyra, iš pradžių numatyta atitinkamose koncesijose. Jeigu ši problema kiltų (ji galėtų atsirasti ir dėl indeksų pasikeitimo, ir dėl padidėjusio procentinio mokesčio dydžio), ją reikėtų spręsti pagal nacionalinės teisės normas, kuriomis reglamentuojamas koncesijų subalansavimas, o ne pagal Direktyvą 94/22 ( 37 ).
69.
Galiausiai argumentą, kad taikant QE indeksą nepagrįstai ribojama teisė į nuosavybę, saugoma pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį, galima atmesti, ir to nereikia išsamiau pagrįsti. Angliavandeniliai nuosavybės teise priklauso Italijos valstybei, ir jeigu ji nusprendžia suteikti įmonei jų gavybos koncesiją, gali nustatyti, kad valstybės ištekliai suteikiami, jeigu juos išgaunantis subjektas moka įnašą į valstybės biudžetą.
IV. Išvada
70.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti Tribunale amministrativo regionale per la Lombardia (Lombardijos regiono administracinis teismas, Italija):
Pagal 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/22/EB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų 6 straipsnio 1, 2 bei 3 dalis ir 8 konstatuojamąją dalį nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kurioje dujų gavybos leidimus turinčių įmonių mokėtinų mokesčių dydis nustatytas pagal indeksą (kaip antai QE), pagrįstą vidutinės trukmės ir ilgalaikėmis naftos ir kitų degalų kainomis, o ne kitą indeksą (kaip antai Pfor), susietą su trumpalaikės dujų rinkos kaina.
( 1 ) Originalo kalba: ispanų.
( 2 ) 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų (OL L 164, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 262).
( 3 ) Direktyvos 94/22 1 straipsnio 3 punkte terminas „leidimas“ vartojamas visa apimančia reikšme („įstatymų ir kitų teisės aktų ar sutarties nuostatos ar dokumentas, išduotas remiantis anksčiau nurodytais aktais, kuriais valstybės narės kompetentingos institucijos suteikia subjektui išimtinę teisę savo vardu ir rizika žvalgyti ar tirti[,] ar išgauti angliavandenilius geografinėje teritorijoje“). Iš bylos medžiagoje pateiktos informacijos matyti, kad Italijoje šių leidimų teisinė forma yra „koncesijos“ (būtent valstybės turto koncesijos) ir jas turintys asmenys vadinami „koncesininkais“. Šioje išvadoje vartosiu abu terminus.
( 4 ) 1996 m. lapkričio 25 d.Decreto Legislativo n. 625 – Attuazione della direttiva 94/22/CEE relativa alle condizioni di rilascio e di esercizio delle autorizzazioni alla prospezione, ricerca e coltivazione di idrocarburi (Įstatyminis dekretas Nr. 625 dėl Direktyvos 94/22/EEB dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų įgyvendinimo) (GURI, Nr. 293, 1996 m. gruodžio 14 d.; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 625/96).
( 5 ) Vėliau, taikant 2009 m. liepos 23 d. Įstatymo Nr. 99 45 straipsnio 1 dalį, ši procentinė dalis buvo padidinta iki 10 %.
( 6 ) 2007 m. balandžio 2 d.Legge n. 40, Conversione in legge, con modificazioni, del decreto-legge 31 gennaio 2007, n. 7, recante misure urgenti per la tutela dei consumatori, la promozione della concorrenza, lo sviluppo di attività economiche e la nascita di nuove imprese (Įstatymas Nr. 40, kuriuo su tam tikrais pakeitimais į įstatymą pertvarkytas 2007 m. sausio 31 d. Dekretas įstatymas Nr. 7 dėl skubių vartotojų apsaugos, konkurencijos skatinimo, ekonominės veiklos plėtros ir naujų įmonių steigimo priemonių) (GURI, Nr. 77, 2007 m. balandžio 2 d.).
( 7 ) 2010 m. rugpjūčio 6 d.Decreto ministeriale – Decreto per la vendita delle aliquote di prodotto della produzione di gas nel territorio nazionale, royalties, destinate allo stato (Ministro dekretas dėl išgautų dujų produktų procentinių dalių pardavimo nacionalinėje teritorijoje ir valstybei mokėtino mokesčio) (GURI, Nr. 200, 2010 m. rugpjūčio 27 d.).
( 8 ) 2012 m. kovo 24 d.Legge n. 27 – Disposizioni urgenti per la concorrenza, lo sviluppo delle infrastrutture e la competitività (Įstatymas Nr. 27 dėl neatidėliotinų nuostatų dėl konkurencijos, infrastruktūros plėtros ir konkurencingumo) (GURI, Nr. 71, 2012 m. kovo 24 d.).
( 9 ) 2013 m. gegužės 9 d.Deliberazione 196/2013/R/gas, seconda fase della riforma delle condizioni economiche applicate ai clienti finali del servizio di tutela nel mercato del gas naturale a partire dall’ 1 ottobre 2013. Modifiche al TIVG. Žr. .
( 10 ) TTF (Title Transfer Facility) yra Nyderlandų dujų birža. Žr. .
( 11 ) Platts buvo tarptautinės įmonės McGraw-Hill padalinys, veikęs kaip išvestinių produktų, kuriais prekiaujama viso pasaulio energetikos produktų kilmės rinkose, ateities ir pasirinkimo sandorių finansų rinkos operatorius. 2016 m. McGraw Hill Financial tapo S&P Global, o Platts – S&P Global Platts ir tęsia veiklą kaip nepriklausoma bendrovė, kuri teikia informaciją, nurodo referencines kainas ir atlieka analizes, susijusias su žaliavų ir energetikos produktų rinkomis. Žr. .
( 12 ) Eni dujų gavybos objektų turi tiek sausumoje, tiek jūros dugne. Shell jų turi tik sausumoje (Bazilikatos regione).
( 13 ) Konkrečiai su Ministero dello Sviluppo Economico (Ekonominės plėtros ministerija, Italija), Ministero dell’Economia e delle Finanze (Ekonomikos ir finansų ministerija, Italija) ir Priežiūros institucija.
( 14 ) 2016 m. kovo 24 d. pranešimas „2015 m. QE indeksas. 2015 m. gamtinių dujų žaliavos sąnaudų dalis, kurią sudaro energijos kaina“, pateikiamas .
( 15 ) 1957 m. sausio 11 d.Legge n. 6, Ricerca e coltivazione degli idrocarburi liquidi e gassosi (GURI, Nr. 25, 1957 m. sausio 29 d.).
( 16 ) Procentinė dalis siekė 7 % sausumoje išgautų skystųjų ir dujinių angliavandenilių kiekio, 7 % dujinių angliavandenilių kiekio (nors pagal 2009 m. liepos 23 d. Įstatymo Nr. 99 45 straipsnio 1 dalį šis skaičius buvo 10 %) ir 4 % jūroje išgautų skystųjų angliavandenilių kiekio.
( 17 ) 2009 m. gegužės 28 d.Deliberazione ARG/gas 64/09 Approvazione del Testo integrato delle attività di vendita al dettaglio di gas naturale e gas diversi da gas naturale distribuiti a mezzo di reti urbane (TIVG), pateikiamas . Pagal šio Priežiūros institucijos sprendimo 6 straipsnio 2 dalį QE indeksas nustatomas remiantis Brent naftos, dyzelino ir mažasierio mazuto kainomis.
( 18 ) Reikia atsižvelgti į tai, kad naftos ir gamtinių dujų žvalgymo, tyrimo ir gavybos veiklai taikomos panašios sąlygos ir šią veiklą reikia nagrinėti remiantis bendru pagrindu, kuris yra kitoks, nei vėliau vykdytos veiklos pagrindas. Tai nurodyta pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl leidimų žvalgyti, tirti ir išgauti angliavandenilius išdavimo ir naudojimosi jais sąlygų aiškinamajame memorandume; 1992 m. gegužės 11 d. COM(92) 110 final (OL C 139, 1992, p. 12).
( 19 ) Snam Rete Gas valdo virtualią dujų biržą PSV („Punto di Scambio Virtuale“), kurioje kasdien prekiaujama į nacionalinį Italijos dujotiekių tinklą įleistomis dujomis ir vykdomi dvišaliai mainai. Priežiūros institucija suteikė PSV „reguliuojamos pajėgumų ir dujų rinkos“ statusą. Žr. .
( 20 ) Dėl šios rinkos priimtas 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimas Federutility ir kt. (C-265/08, EU:C:2010:205). „Saugomas vartotojas“ – namų ūkio vartotojas, kuris yra prijungtas prie dujų skirstymo tinklo ir kuriam turi būti užtikrintas dujų tiekimas, kaip nustatyta 2017 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1938 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 994/2010 (OL L 280, 2017, p. 1), 2 straipsnio 5 punkte.
( 21 ) Gigadžaulis (GJ) lygus 109 džaulių (J); džaulis yra pagal tarptautinę vienetų sistemą taikomas energijos, darbo ir karščio mato vienetas. Džaulis, kaip energijos ir darbo vienetas, apibrėžiamas taip: darbo, kurį atlieka pastovi vieno niutono jėga, pastumdama kūną vienu metru ta pačia jėgos kryptimi, kiekis.
( 22 ) 2016 m. kovo 24 d. pranešimas „2015 m. QE indeksas. 2015 m. gamtinių dujų žaliavos sąnaudų dalis, kurią sudaro energijos kaina“, pateikiamas šiuo adresu: .
( 23 ) Duomenys pateikiami Priežiūros institucijos portale šiuo adresu: .
( 24 ) Per teismo posėdį Shell nurodė, kad 2015 finansiniais metais patyrė 1237538 EUR žalos, o Eni –8114895 EUR žalos.
( 25 ) Dėl Direktyvos 94/22 yra kilę labai nedaug ginčų: buvo pareikštas tik ieškinys prieš Lenkiją dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nes direktyva neteisingai perkelta į nacionalinę teisę; jį išnagrinėjus priimtas 2013 m. birželio 27 d. Sprendimas Komisija / Lenkija, C-569/10, EU:C:2013:425.
( 26 ) 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „valstybės narės yra suverenios ir turi suverenias teises į savo teritorijose esančius angliavandenilių išteklius“.
( 27 ) Visų pirma žr. Direktyvos 94/22 6 konstatuojamąją dalį ir 3 straipsnį.
( 28 ) Visų pirma žr. Direktyvos 94/22 7 konstatuojamąją dalį ir 5 straipsnį.
( 29 ) Visų pirma žr. Direktyvos 94/22 8 konstatuojamąją dalį ir 6 straipsnį.
( 30 ) „Pagal Direktyvos 94/22 2 straipsnio 2 dalį valstybės narės garantuoja, kad subjektams be diskriminacijos [būtų] suteikiama galimybė imtis angliavandenilių žvalgymo, tyrimo ir išgavimo veikl[os] ir ją vykdyti tam skirtose vietovėse“ (2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C-569/10, EU:C:2013:425, 50 punktas).
( 31 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad Lenkijos geologijos ir kasybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktyje reikalaujama, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigęs ūkio subjektas, siekiantis gauti angliavandenilių žvalgymo, tyrimo ir išgavimo Lenkijoje koncesiją, turėtų Lenkijoje buveinę arba padalinį dar iki suteikiant jam koncesiją. Nuostata buvo pripažinta nesuderinama su Direktyvos 94/22 2 straipsnio 2 dalimi (2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C-569/10, EU:C:2013:425, 51 ir 52 punktai), nes apsunkino užsienio subjektų galimybę imtis angliavandenilių gavybos veiklos, palyginti su subjektais, kurių pagrindinė buveinė yra Lenkijoje.
( 32 ) Koncesijas turinčios įmonės savo dujų partijas turi pirkti PSV didmeninės rinkos aukcionuose už kainą, kuri nustatyta taikant QE indeksą ir kurią jos turi mokėti valstybei kaip mokestį. Tada tas dujas jos turi parduoti už mažesnę kainą nei vyraujanti PSV didmeninėje rinkoje ir saugomoje mažmeninėje pažeidžiamų vartotojų rinkoje, kurioje siekiant nustatyti gamtinių dujų pardavimo kainą taikomas Pfor indeksas, mažesnis už QE indeksą.
( 33 ) Remiantis suformuota jurisprudencija pagal bendrąjį Sąjungos teisės vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (2018 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Solvay Chimica Italia ir kt., C-262/17, C-263/17 ir C-273/18, EU:C:2018:961, 66 punktas ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt., C-127/07, EU:C:2008:728, 23 punktas).
( 34 ) Žr. šios išvados 36 punktą.
( 35 ) „Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktus motyvus [ir vertindamas visas su naujų koncesijų suteikimu susijusias aplinkybes], turi patikrinti, ar [pagrindinėje byloje nagrinėjami] apribojimai atitinka iš Teisingumo Teismo praktikos kylančias proporcingumo sąlygas“ (2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Digibet ir Albers, C-156/13, EU:C:2014:1756, 40 punktas ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Laezza, C-375/14, EU:C:2016:60, 37 punktas).
( 36 ) Proporcingumo principas valstybėms narėms taikomas joms įgyvendinant ir taikant Sąjungos teisę; pagal šį principą valstybių narių veiksmai turi būti tinkami siekiamiems tikslams įgyvendinti ir neviršyti to, kas būtina jiems pasiekti. Be kita ko, žr. 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Spika ir kt. (C-540/16, EU:C:2018:565) 45 ir 46 punktus, 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Global Starnet (C-322/16, EU:C:2017:985) 52 punktą ir 2015 m. kovo 26 d. Sprendimo Macikowski (C-499/13, EU:C:2015:201) 47 ir 48 punktus.
( 37 ) Šis klausimas taip pat nagrinėjamas Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) sprendimo Nr. 290/2018 66 punkte in fine. Siekiant nuspręsti, ar buvo „nesubalansuotos pačių [dujų gavybos] koncesijų sąlygos“, būtų reikėję „išsamiai išnagrinėti visas [šių koncesijų] nuostatas, taip pat <…> iš šių nuostatų kylančias pareigas ir dėl jų gaunamą naudą“, o tai nepateko į tame teisme iškeltos bylos apimtį.