Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2019 m. liepos 29 d.(1)
Byla C‑435/18
Otis Gesellschaft m.b.H. ir kt.
prieš
Land Oberösterreich (Aukštutinės Austrijos žemė) ir kt.
(Oberster Gerichtshof (Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Konkurencija – Kartelių teisė – Privatusis teisės normų vykdymo užtikrinimas – Valstybinio kredito davėjo ieškinys dėl žalos atlyginimo – Lengvatinės paskolos būstų statybai skatinti – Liftų kartelis – Dėl kartelio padidėjusios statybų išlaidos – Reikalavimas atlyginti su palūkanomis susijusią žalą“
Turinys
I. Įžanga
II. Teisinis pagrindas
III. Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
A. Liftų kartelis
B. Land Oberösterreich ieškinys dėl žalos atlyginimo
IV. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
V. Vertinimas
A. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas
1. Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos atsakyti į prejudicinį klausimą, atsižvelgiant į tai, kad jis susijęs su laikotarpiu prieš Austrijai įstojant į ES
2. Dėl prejudicinio klausimo svarbos priimant sprendimą
B. Prejudicinio klausimo vertinimas iš esmės
1. Valstybinių kredito davėjų teisė į kartelio sukeltos žalos atlyginimą: Sąjungos teisės problema
a) Skiriamoji linija tarp Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės kartelio sukeltos žalos atlyginimo srityje
b) „Priežastinis ryšys“ tarp nustatymo Sąjungos teisėje ir įgyvendinimo valstybėse narėse
2. Dėl valstybinių kredito davėjų teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą
a) Dėl SESV 101 straipsnio apsaugos tikslo
1) Dėl kategoriško teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą apribojimo nesuderinamumo su SESV 101 straipsniu
2) Dėl specialių „Land Oberösterreich“, kaip valstybinio kredito davėjo, savybių
3) Dėl Direktyvos 2014/104/ES nuostatų
4) Tarpinė išvada
b) Dėl „Land Oberösterreich“ patirtos žalos faktiškumo ir atlygintinumo
1) Dėl su palūkanomis susijusios žalos, kurią atlyginti reikalauja „Land Oberösterreich“ pagrindinėje byloje, atlygintinumo
2) Dėl žalos visuomenei, atsiradusios dėl to, kad dėl kartelio buvo nepakankamai įgyvendintas būstų statybos skatinimas
3) Tarpinė išvada
c) Dėl pakankamai tiesioginio ryšio tarp teisės pažeidimo ir žalos
1) Dėl konkretaus ryšio tarp liftų kainos ir paskolos dydžio
2) Liftų kartelio dalyvių galimybė nuspėti „Land Oberösterreich“ patirtą žalą
3) Tarpinė išvada
VI. Išvada
I. Įžanga
1. Ar pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad valstybinis kredito davėjas, patyręs žalą dėl to, kad išdalijo didesnes lengvatines skatinamąsias paskolas, nei būtų išdalijęs, jei nebūtų buvęs sudarytas antikonkurencinis susitarimas, turėtų galėti iš įmonių, dalyvavusių sudarant šį susitarimą, reikalauti atlyginti žalą?
2. Toks klausimas pateikiamas šioje prejudicinio sprendimo procedūroje, kuri suteikia Teisingumo Teismui progą dar labiau sukonkretinti Sąjungos teisėje numatytus reikalavimus, keliamus privačiajam Europos konkurencijos teisės normų vykdymo užtikrinimui. Šis klausimas susijęs su liftų karteliu, kurį Teisingumo Teismas jau yra nagrinėjęs(2).
3. Land Oberösterreich nuo šio kartelio nukentėjo todėl, kad kartelyje dalyvavusių įmonių klientams teikė lengvatines paskolas socialinių būstų statybos projektams įgyvendinti – vadinamąsias skatinamąsias paskolas. Dėl antikonkurencinio susitarimo liftai, sumontuoti subsidijuotuose gyvenamuosiuose pastatuose, pabrango, todėl paskolų sumos buvo gerokai didesnės, nei būtų buvusios kainų nustatymo laisvos konkurencijos sąlygomis atveju. Land Oberösterreich pagrindinėje byloje siekia, kad jai būtų atlyginta dėl to patirta žala.
4. Pagrindinę bylą nagrinėjančios instancijos laikosi skirtingų nuomonių dėl to, ar pagal Austrijos teisės aktus leidžiama reikalauti žalos atlyginimo tokio pobūdžio netiesioginės žalos atveju. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) taip nemano, motyvuodamas tuo, kad asmenims, kurie nagrinėjamoje rinkoje nevykdo veiklos kaip tiekėjai arba pirkėjai, kartelių draudimo apsauga netaikoma.
5. Teisingumo Teismas turi įvertinti, ar ši nuostata, kuri riboja teisę reikalauti žalos atlyginimo turinčių asmenų grupę, yra suderinama su Europos konkurencijos teisės principais. Tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar į Land Oberösterreich klausimą dėl teisės į žalos atlyginimą reikia atsakyti remiantis Austrijos teise (siejama su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais), ar veikiau tiesiogiai remiantis Sąjungos teise.
II. Teisinis pagrindas
6. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti EB sutarties 85 straipsnį, EB 81 straipsnį ir SESV 101 straipsnį. Kadangi šių nuostatų turinys iš esmės sutampa, toliau minimas tik šiuo metu galiojantis SESV 101 straipsnis(3).
7. Šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės susiklostė prieš įsigaliojant Direktyvai 2014/104/ES(4), ieškinį pirmojoje instancijoje Land Oberösterreich irgi pareiškė prieš įsigaliojant šiai direktyvai(5). Taigi nagrinėjama byla nepatenka į Direktyvos 2014/104/ES taikymo sritį ratione temporis, ir nėra būtina išsiaiškinti, ar nagrinėjamos Austrijos teisės normos yra materialinio, ar procesinio pobūdžio. Pagal Direktyvos 2014/104/ES 22 straipsnį yra bendrai draudžiama taikyti ją įgyvendinančias esmines nuostatas atgaline tvarka; visos kitos direktyvą įgyvendinančios nacionalinės priemonės, t. y. procesinės taisyklės, nors ir taikytinos iki šios direktyvos įsigaliojimo susiklosčiusioms situacijoms, bet tik ieškiniams, kurie buvo pareikšti po direktyvos įsigaliojimo(6).
8. Taigi, kaip teisingai pažymi Italijos vyriausybė, Direktyva 2014/104/ES nagrinėjamoje byloje prireikus galima remtis tik tiek, kiek joje atsispindi jurisprudencijoje išplėtoti principai, susiję su kartelio sukeltos žalos atlyginimu(7).
III. Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
A. Liftų kartelis
9. Keliose Europos Sąjungos šalyse ilgą laiką veikė vadinamasis liftų kartelis, į kurį susibūrę didieji Europos liftų ir eskalatorių gamintojai – būtent Kone, Otis, Schindler ir ThyssenKrupp – sudarė antikonkurencinius susitarimus. Europos Komisija atskleidė šį kartelį 2003 m., o 2007 m. skyrė pinigines baudas už liftų kartelio neteisėtus veiksmus Belgijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo rinkose(8).
10. Austrijoje Bundeswettbewerbsbehörde (Federalinė konkurencijos tarnyba) ir kartelių bylas nagrinėjantis teismas ėmėsi veiksmų prieš liftų kartelį. Pinigines baudas, kurias 2007 m. skyrė kartelių bylas nagrinėjantis teismas(9), 2008 m. paliko galioti Oberster Gerichtshof, kaip aukštesnysis kartelių bylas nagrinėjantis teismas(10). ThyssenKrupp bendradarbiavo ir prašė atleisti ją nuo baudos.
11. Remiantis per Austrijoje vykusią nacionalinę kartelių procedūrą konstatuotomis aplinkybėmis, tarp kartelio dalyvių nuo devintojo dešimtmečio iki 2004 m. pradžios egzistavo vis atnaujinamas susitarimas dėl liftų ir eskalatorių rinkos pasidalijimo, kurio didžiąją dalį, jei ne visą, jie vykdė. Koordinavimo veiksmai buvo nutraukti anksčiausiai 2005 m. pabaigoje. Karteliu buvo siekta privilegijuotai įmonei užtikrinti didesnę kainą nei ta, kurią ji būtų galėjusi taikyti įprastomis konkurencijos sąlygomis. Dėl kartelio, kuris kontroliavo mažiausiai trečdalį rinkos, buvo iškraipyta konkurencija ir kainų kitimas, kurių galima tikėtis konkurencijos sąlygomis(11).
B. Land Oberösterreich ieškinys dėl žalos atlyginimo
12. Laikotarpiu, kada veikė kartelis, Land Oberösterreich, laikydamasi teisės aktų nuostatų dėl paramos socialinio būsto statybai, skyrė įvairią paramą statybos projektams įgyvendinti. Šią paramą sudarė, pirma, tiesioginės dotacijos, kurių atveju paramos gavėjui negrąžinamai dotuojama dalis statybos išlaidų, antra, anuiteto dotacijos, kai federalinė žemė paramos gavėjui kompensuoja dalį kredito įmokų, ir, trečia, skatinamosios paskolos, t. y. lengvatinėmis sąlygomis teikiami kreditai, leidžiantys paramos gavėjams gauti išorės finansavimą su palankesnėmis nei įprastos rinkoje palūkanomis(12).
13. Ši parama kiekvienu atveju padengdavo tam tikrą procentinę visų statybos išlaidų dalį. Kadangi dėl išpūstų liftų kainų šios statybos išlaidos buvo didesnės, nei būtų buvusios be liftų kartelio, Land Oberösterreich(13) reikalauja, kad šiame kartelyje dalyvavę liftų gamintojai Otis, Schindler, Kone ir ThyssenKrupp atlygintų jos patirtą žalą.
14. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą klausiama tik dėl Land Oberösterreich reikalavimų, grindžiamų tuo, kad dėl kartelio skatinamųjų paskolų dydis buvo per didelis.
15. Land Oberösterreich reikalauja atlyginti su palūkanomis susijusią žalą, kuri buvo apskaičiuota taip: kadangi liftai, sumontuoti dotuotose pastatuose, dėl kartelio pabrango, skatinamųjų paskolų su lengvatinėmis palūkanomis dydis buvo didesnis, nei būtų buvęs be kartelio. Jei skirtumą tarp paramos gavėjams išmokėtos sumos ir mažesnės sumos, kurią federalinė žemė būtų jiems išmokėjusi be kartelio sąlygotų papildomų išlaidų, ji būtų investavusi taikant vidutinę valstybės obligacijų palūkanų normą, būtų gavusi daug didesnę palūkanų sumą nei ta, kurią gavo paramos gavėjams sumokėjus lengvatines palūkanas. Taigi žala, kurią atlyginti federalinė žemė reikalauja pagrindinėje byloje, atitinka skirtumą tarp paramos gavėjų sumokėtų palūkanų sumos ir palūkanų sumos, kuri būtų buvusi gauta investavus dėl kartelio suteiktą per didelę paramos sumą taikant vidutinę valstybės obligacijų palūkanų normą.
16. Pirmosios instancijos teismas atmetė Land Oberösterreich ieškinį, motyvuodamas tuo, kad federalinė žemė, būdama paramos teikimo institucija, nedalyvauja liftų ir eskalatorių pramonės rinkoje. Todėl, teismo teigimu, ji nurodo tik netiesioginę žalą, kuri savaime nėra atlygintina(14).
17. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino(15). Jo manymu, draudžiant kainų susitarimus saugomi finansiniai interesai ir tų asmenų, kurie dėl šių susitarimų patiria papildomų finansinių sąnaudų. Be to, kaip teigia teismas, Land Oberösterreich, teikdama paramą, sudaro galimybes vykdyti statybos projektus, šitaip apskritai sudarydama sąlygas kartelio narių produkcijos paklausai atsirasti. Todėl kartelių teisės aktuose įtvirtintų draudimo normų apsauga taikytina ir Land Oberösterreich.
18. Šią nutartį liftų gamintojai kasacine tvarka apskundė Oberster Gerichtshof. Šis teismas nacionalinės teisės taikymo klausimu palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją. Pagal šį požiūrį turtinė žala turi būti atlyginama tik tada, jei buvo pažeista apsauginė teisės norma, tam tikros asmenų grupės narius sauganti nuo teisinių vertybių pažeidimo. Tačiau Land Oberösterreich dėl kainų susitarimo nagrinėjamoje rinkoje nepatyrė žalos nei kaip tiekėja, nei kaip pirkėja. Todėl pagal Austrijos teisės aktus jos patirtos žalos ir kartelinių susitarimų draudimo tikslo – išlaikyti konkurenciją kartelio paveiktoje rinkoje – priežastinis ryšys yra nepakankamas.
19. Tiesa, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su kartelio sukeltos žalos atlyginimu, visų pirma į sprendimą byloje Kone(16) ir mano išvadą šioje byloje(17), Oberster Gerichtshof abejoja, ar toks sprendimas suderinamas su Sąjungos teise.
IV. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
20. 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi(18)Oberster Gerichtshof pateikė Teisingumo Teismui tokį klausimą prejudiciniam sprendimui priimti:
„Ar EB sutarties 85 straipsnis, EB 81 straipsnis ir SESV 101 straipsnis aiškintini taip, kad, siekiant užtikrinti visišką šių nuostatų ir praktinį iš jų kylančio draudimo veiksmingumą, būtina, kad reikalauti atlyginti žalą iš kartelio dalyvių galėtų ir tie asmenys, kurie kartelio paveiktoje atitinkamoje produkto ir geografinėje rinkoje nevykdo veiklos kaip tiekėjai arba pirkėjai, o kaip paramos teikėjai pagal teisės aktus lengvatinėmis sąlygomis teikia paskolas kartelio paveiktoje rinkoje siūlomų produktų pirkėjams, ir jų patirta žala yra ta, kad jie suteikė didesnę tam tikro su produktu susijusių išlaidų procento dydžio paskolą, negu būtų suteikę, jei nebūtų buvęs sudarytas kartelinis susitarimas, ir dėl to jie šių sumų negalėjo investuoti taip, kad gautų pelno?“
21. Nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą, rašytinėje proceso dalyje dalyvavo Land Oberösterreich, viena pusė, Otis, Schindler, Kone ir ThyssenKrupp, kita pusė, bei Italijos Respublika ir Europos Komisija. Tos pačios dalyvės, išskyrus Italiją, ir Austrijos Respublika dalyvavo 2019 m. gegužės 16 d. surengtame Teisingumo Teismo posėdyje.
V. Vertinimas
A. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas
1. Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos atsakyti į prejudicinį klausimą, atsižvelgiant į tai, kad jis susijęs su laikotarpiu prieš Austrijai įstojant į ES
22. Oberster Gerichtshof neįžvelgia problemos, kad dalis šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių susiklostė prieš Austrijai įstojant į Europos Sąjungą 1995 m. sausio 1 d.(19)Land Oberösterreich savo rašytinėse pastabose išsamiai aptaria klausimą, susijusį su Teisingumo Teismo kompetencija aiškinti nacionalinės teisės normas, reglamentavusias kartelių draudimą prieš Austrijai įstojant į Europos Sąjungą.
23. Land Oberösterreich manymu, aiškinti šias nacionalinės teisės normas įeina į Teisingumo Teismo kompetenciją, nes jas priimant buvo orientuojamasi į nuostatas, kurias vėliau pakeitė SESV 101 straipsnis, ir jomis buvo siekiama nacionalinę konkurencijos teisę suderinti su Europos Bendrijų konkurencijos teise. Kaip teigia Land Oberösterreich, tai juo labiau pasakytina apie laikotarpį po to, kai 1994 m. sausio 1 d. įsigaliojo EEE sutartis, prie kurios Austrija prisijungė ir kurioje iš esmės buvo perimtos EB teisės normos, reglamentuojančios kartelių draudimą.
24. Šiuo atžvilgiu Land Oberösterreich remiasi jurisprudencija, pagal kurią Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti Sąjungos teisės nuostatas ir esant tokioms situacijoms, kai pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms Sąjungos teisė tiesiogiai netaikoma, tačiau nacionalinės teisės aktais buvo leista taikyti tas nuostatas visiškai su vidaus klausimais susijusioms situacijoms arba kai nacionalinės teisės aktų leidėjas siekė taikytiną nacionalinę teisę suderinti su Sąjungos teise(20).
25. Vis dėlto, priešingai, nei argumentuoja Land Oberösterreich, Teisingumo Teismas šiuose sprendimuose nėra pripažinęs esąs kompetentingas aiškinti nacionalinės teisės normas, kuriose buvo daroma nuoroda į Sąjungos teisės normas ar kurios buvo priimtos orientuojantis į pastarąsias. Kompetenciją aiškinti nacionalinės teisės normas turi tik nacionaliniai teismai(21). Land Oberösterreich minimuose sprendimuose Teisingumo Teismas pripažino esąs kompetentingas tik aiškinti Sąjungos teisės normas tais atvejais, kai šios normos negalėjo būti taikomos tiesiogiai, bet nacionalinės teisės nuostatose buvo daromos nuorodos į jas arba nacionalinės teisės nuostatos buvo priimtos orientuojantis į šias normas.
26. Tiesa, šią kompetenciją Teisingumo Teismas turi tik tada, kai nagrinėjamos aplinkybės, nors tiesiogiai Sąjungos teisės ir nereglamentuojamos, įvyko tada, kai atitinkama valstybė narė jau priklausė Europos Sąjungai. Teisingumo Teismas pripažino neturintis kompetencijos atsakyti į prašymus priimti prejudicinį sprendimą, jei pagrindinės bylos aplinkybės įvyko prieš valstybei įstojant į Europos Sąjungą. Teisingumo Teismas turi kompetenciją aiškinti Sąjungos teisės normas tik tiek, kiek tai susiję su jų taikymu naujoje valstybėje narėje nuo šios įstojimo į Sąjungą dienos(22). Taip yra ir tuo atveju, kai nacionalinės teisės normos, taikytinos nagrinėjamomis aplinkybėmis prieš atitinkamai valstybei narei įstojant į ES, jau buvo suderintos su atitinkamomis Sąjungos teisės normomis. Net ir tokiu atveju kompetenciją taikyti ir įgyvendinti atitinkamas nacionalinės teisės normas prieš atitinkamai valstybei narei įstojant į ES turėjo tik nacionalinės institucijos ir teismai(23).
27. Kadangi materialinės teisės nuostatas iš principo draudžiama taikyti atgaline tvarka, kartelio, kuris sudarė vieną tęstinį pažeidimą ir veikė prieš ir po valstybės įstojimo į Europos Sąjungą, atveju taikyti Sąjungos teisėje įtvirtintą kartelių draudimą galima tik tiek, kiek siekiama skirti sankcijas už antikonkurencinį šio kartelio poveikį, atsiradusį po atitinkamo įstojimo dienos. Tačiau Sąjungos teisėje įtvirtintas kartelių draudimas netaikomas tokiam karteliui, kurio poveikis valstybės narės teritorijoje pasireiškė ar galėjo pasireikšti prieš šios valstybės narės įstojimą į Europos Sąjungą(24).
28. Kaip jau minėta, pagrindinėje byloje nagrinėjamo Austrijos kartelio neteisėti veiksmai buvo daromi ir prieš Austrijai įstojant į Europos Sąjungai, ir po to(25). Tačiau, kiek šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Teisingumo Teismo kompetencija, nebūtina aiškintis, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjami Land Oberösterreich reikalavimai atlyginti žalą yra grindžiami liftų kartelio poveikiu, pasireiškusiu prieš arba po to, kai Austrija įstojo į ES(26).
29. Kadangi bet kuriuo atveju bent dalis šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių įvyko po to, kai Austrija įstojo į ES, taigi jau galiojant Sąjungos teisei, Teisingumo Teismas šioje prejudicinio sprendimo procedūroje yra neginčytinai kompetentingas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą dėl SESV 101 straipsnio ir anksčiau galiojusių nuostatų aiškinimo.
30. Jei Teisingumo Teismas aiškindamas prieitų prie išvados, kad pagal SESV 101 straipsnį ir anksčiau galiojusias nuostatas yra privaloma pripažinti Land Oberösterreich teises reikalauti iš liftų kartelio dalyvių atlyginti žalą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų nuspręsti, ar prieš Austrijai įstojant į ES galiojusias nacionalinės teisės normas reikia aiškinti pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, t. y. taip, kad jomis remdamasi Land Oberösterreich taip pat gali reikalauti atlyginti žalą, patirtą laikotarpiu prieš Austrijai įstojant į ES.
2. Dėl prejudicinio klausimo svarbos priimant sprendimą
31. Liftų gamintojai ir Komisija savo rašytinėse pastabose suabejojo, ar tokia su palūkanomis susijusi žala, kurią atlyginti reikalauja Land Oberösterreich, yra atlygintina. Atsakydami į Teisingumo Teismo raštu užduotą klausimą, ar Land Oberösterreich negalėtų pareikalauti atlyginti ir žalą, atsiradusią dėl to, kad siekdama įvykdyti savo įstatyme nustatytas pareigas ji finansų rinkoje turėjo pasiskolinti daugiau pinigų, nei būtų skolinusis nesant kartelio, įvairūs bylos dalyviai per posėdį pažymėjo, kad pagrindinėje byloje tokie žalos atsiradimo pagrindai nebuvo laiku pateikti ir dabartinėje bylos stadijoje to daryti jau nebegalima.
32. Jų teigimu, dėl šios priežasties pagrindinėje byloje apskritai nėra jokios žalos, dėl kurios atlyginimo reikėtų priimti sprendimą. Tai, jų manymu, reiškia, kad Oberster Gerichtshof pateiktas prejudicinis klausimas nėra svarbus sprendimui pagrindinėje byloje priimti, taigi, jis yra hipotetinis, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
33. Šiems argumentams negalima pritarti. Juos pateikiantys bylos dalyviai ignoruoja skirtumą tarp prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo ir jo turinio teisinio vertinimo.
34. Oberster Gerichtshof, kurio klausimui pagal jurisprudenciją taikoma svarbumo prezumpcija(27), savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nereiškia abejonių nei dėl to, ar Land Oberösterreich tikrai buvo padaryta žala, nei dėl to, kad šios žalos atsiradimo priežastis buvo liftų kartelis. Oberster Gerichtshof klausia, ar ši žala pakankamai susijusi su kartelių draudimo tikslu todėl yra atlygintina remiantis šiuo draudimu.
35. Šis klausimas, kaip ir liftų gamintojų bei Komisijos iškeltas klausimas, ar dėl liftų kartelio Land Oberösterreich atsiradusi žala yra faktinė žala, kuri gali būti atlyginta, yra svarbus vertinant, ar tenkinamos sąlygos kartelio dalyvių atsakomybei atsirasti. Todėl šiuos klausimus reikia išnagrinėti nagrinėjant užduotą prejudicinį klausimą iš esmės, o ne vertinant jo svarbumą sprendimui pagrindinėje byloje priimti, taigi, priimtinumą.
B. Prejudicinio klausimo vertinimas iš esmės
36. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal SESV 101 straipsnį ir anksčiau galiojusias nuostatas reikalaujama, kad valstybinis kreditų davėjas, kuris kartelio paveiktoje rinkoje nevykdo veiklos nei kaip tiekėjas, nei kaip pirkėjas, gali reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad dėl kartelio suteiktų per didelių paskolų su lengvatinėmis palūkanomis sumos negalėjo pelningai investuoti kitur.
37. Bylos dalyviai nesutaria, kokiais kriterijais reikia vadovautis atsakant į šį klausimą. Land Oberösterreich laikosi pozicijos, kad į į prejudicinį klausimą reikia atsakyti tiesiogiai remiantis Sąjungos teise, o liftų gamintojai ir Komisija mano, kad atsakymą į prejudicinį klausimą turi suteikti nacionalinė teisė, kurią tokiu atveju paskui tereikia įvertinti pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.
38. Kaip paaiškino generalinis advokatas N. Wahl savo išvadoje byloje Skanska, skirtumas tarp, viena vertus, lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais pagrįsto vertinimo ir, kita vertus, tiesiogiai SESV 101 straipsniu pagrįsto vertinimo yra svarbus brėžiant skiriamąją liniją tarp klausimų, kurie reglamentuojami atitinkamai pagal ES teisę ir valstybių narių vidaus teisės sistemas(28).
39. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia išsiaiškinti, kuo remtis atsakant į prejudicinį klausimą – tiesioginiu Sąjungos teisės aiškinimu ar veikiau reikalavimais, keliamais nacionalinei teisei atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus (žr. 1 dalį). Paskui, remiantis nustatytais kriterijais, reikia išnagrinėti prejudicinį klausimą (žr. 2 dalį).
1. Valstybinių kredito davėjų teisė į kartelio sukeltos žalos atlyginimą: Sąjungos teisės problema
40. Privatusis Sąjungos teisės normų, nustatančių kartelių draudimą, vykdymo užtikrinimas ieškiniais dėl žalos atlyginimo, reiškiamais nacionaliniuose teismuose, yra antrasis Europos kartelių teisės ramstis greta viešojo teisės normų vykdymo užtikrinimo, už kurį atsakingos konkurencijos tarnybos. Atitinkamai Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad kiekvieno teisės subjekto teisė reikalauti pagal Sąjungos teisę nustatyto kartelių draudimo pažeidimo sukeltos žalos atlyginimo tiesiogiai išplaukia iš SESV 101 straipsnio. Tai reiškia, kad bet kuris asmuo turi teisę reikalauti atlyginti patirtą žalą, jei tarp tos žalos ir konkurencijos taisyklių pažeidimo yra priežastinis ryšys, ir šios teisės egzistavimas niekaip nesiejamas su valstybių narių nacionaline teise(29).
41. Nesant Sąjungos teisės nuostatų šioje srityje, kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje turi nustatyti teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimo nacionaliniuose teismuose būdus, su sąlyga, kad bus laikomasi ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų(30). Direktyvoje 2014/104/ES šis kompetencijų pasidalijimas patvirtinamas(31).
42. Vis dėlto kiekvienu taikymo atveju iš naujo kyla klausimas, kurie konkretūs ieškinio dėl kartelio sukeltos žalos atlyginimo komponentai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, o kurie šio ieškinio komponentai turi būti reglamentuojami valstybių narių nacionalinės teisės(32).
43. Savo ligšiolinėje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas jau yra nustatęs, kur yra skiriamoji linija tarp Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės kartelio sukeltos žalos atlyginimo atveju (žr. a skyrių). Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis šia skiriamąja linija, reikia apibrėžti kompetencijas reglamentuoti įvairius „priežastinio ryšio“ sąvokos komponentus (žr. b skyrių).
a) Skiriamoji linija tarp Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės kartelio sukeltos žalos atlyginimo srityje
44. Kaip jau esu paaiškinusi savo išvadoje byloje Kone, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos ir valstybių narių kompetencijas kartelio sukeltos žalos atlyginimo srityje skiria linija tarp materialinio reikalavimo ir procesinio įgyvendinimo: į teisių į žalos atlyginimą egzistavimo klausimą (t. y. į klausimą, ar turi būti užtikrintas žalos atlyginimas) reikia atsakyti remiantis Sąjungos teise. O su tokių reikalavimų taikymu susijusios detalės ir konkretaus jų įgyvendinimo tvarka (t. y. klausimas, kaip žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas), taigi visų pirma kompetencija, procedūra, terminai ir įrodinėjimas turi būti reglamentuoti nacionalinėje teisėje(33).
45. Tai reiškia, kad, kaip savo išvadoje byloje Skanska yra paaiškinęs generalinis advokatas N. Wahl, nacionalinėje teisėje reglamentuojamos tik teisės reikalauti žalos atlyginimo taikymo taisyklės; šios teisės sąlygas, kurios yra įstatyme nustatyti požymiai, taigi, tikrasis šios teisės pagrindas, tiesiogiai nustato SESV 101 straipsnis(34).
46. Teisingumo Teismas tai patvirtino savo sprendime byloje Skanska, konstatuodamas, kad subjekto, turinčio atlyginti dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo padarytą žalą, nustatymo klausimą tiesiogiai reglamentuoja Sąjungos teisė(35). Tai atitinka ankstesnius sprendimus, kuriuose Teisingumo Teismo yra pripažinęs, kad ne tik asmenų, galinčių reikalauti iš kartelio dalyvių atlyginti žalą, patirtą dėl minėto kartelių draudimo pažeidimo, ratas („kiekvienas asmuo“)(36), bet ir žalos, kurią prireikus turi atlyginti kartelio dalyviai, rūšys (ir faktiškai patirta žala (damnum emergens), ir prarastos pajamos (lucrum cessans) bei palūkanos), nustatyti Sąjungos teisėje(37).
b) „Priežastinis ryšys“ tarp nustatymo Sąjungos teisėje ir įgyvendinimo valstybėse narėse
47. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas, ar Land Oberösterreich patirta žala yra atlygintina, kaip ir byloje Kone iškeltas klausimas, ar yra atlygintina kainų skėčio efekto (umbrella pricing) sukelta žala, teisiniu požiūriu yra priežastingumo problema(38): kyla klausimas, ar tarp liftų kartelio ir žalos, kurią patyrė Land Oberösterreich, dėl išpūstų liftų kainų suteikusi per didelius skatinamuosius kreditus, yra pakankamai glaudus ryšys, o gal ši žala pernelyg nesusijusi ir būtų neprotinga jos atlyginimą užkrauti kartelio dalyviams.
48. Liftų gamintojai ir Komisija laikosi nuomonės, kad į „priežastinio ryšio“ tarp teisės pažeidimo ir žalos klausimą reikia atsakyti ne tiesiogiai remiantis Sąjungos teise, o remiantis nacionaline teise, siejama su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais.
49. Bylos dalyviai šią nuomonę grindžia Teisingumo Teismo pastaba byloje Manfredi, kad „kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje turi nustatyti teisės [į žalos atlyginimą] įgyvendinimo taisykles, įskaitant „priežastinio ryšio“ sąvokos taikymo taisykles“(39). Ši pastaba buvo įtraukta į Direktyvos 2014/104/ES 11 konstatuojamąją dalį; likusiame tekste priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir žalos sąvoka neminima. 11 konstatuojamojoje dalyje tik nustatyta, kad jeigu valstybių narių nacionalinėje teisėje numatyta kitų sąlygų kompensacijai gauti, tokių kaip atsakomybės priskiriamumas, adekvatumas ar kaltumas, joms turėtų būti leidžiama toliau taikyti tokias sąlygas, jeigu jos neprieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, veiksmingumo bei ekvivalentiškumo principams ir šiai direktyvai.
50. Vis dėlto, panagrinėjus atidžiau paaiškėja, kad žalos atlyginimo aspektu „priežastinis ryšys“ tarp žalą sukėlusio įvykio ir žalos yra daugiasluoksnis teisės institutas: pavyzdžiui, vertinant priežastinį ryšį svarbu ne tik nustatyti, ar tam tikros žalos faktinė priežastis yra tam tikras įvykis. Priežastinio ryšio vertinimas gali apimti ir norminius elementus, susijusius su klausimu, ar žala, kurią reikalaujama atlyginti, yra pakankamai susijusi su pažeistos teisinės normos tikslu(40).
51. Šį norminį priežastingumo aspektą nagrinėjamoje byloje iliustruoja vykstanti bylos dalyvių diskusija, ar Land Oberösterreich atveju teisės pažeidimą ir patirtą žalą sieja „neteisėtumo ryšys“, kuris pagal Austrijos teisės aktus yra būtinas teisei į žalos atlyginimą atsirasti. Šis ryšys pagal Austrijos teisės aktus egzistuoja tik tada, jei teisės norma, kurią žalos sukėlėjas pažeidė, buvo ir specialiai siekiama apsaugoti nukentėjusįjį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nagrinėjamu atveju pagal Austrijos teisės aktus taip nėra. Pagal juos kartelių draudimo apsauga ratione personae apima visus tuos tiekėjus ir pirkėjus, kurie vykdo veiklą kartelio paveiktoje rinkoje, bet ne kredito davėjus, kurie yra viešosios teisės subjektai ir kurie, teikdami finansinę paramą tam tikroms klientų grupėms, palengvina kartelio paveikto produkto įsigijimą. Todėl pagal Austrijos teisės aktus tokie kredito davėjai neturi teisės į žalos atlyginimą, nes jų patirta žala nėra pakankamai susijusi su kartelinių susitarimų draudimo tikslu – išlaikyti konkurenciją kartelio paveiktoje rinkoje.
52. Jau vien ši diskusija rodo, kad joje keliamas klausimas yra vienas iš priežastingumo vertinimo aspektų, kuris susijęs ne su procesine teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą įgyvendinimo tvarka, o veikiau su šios teisės materialinėmis sąlygomis. Tai yra klausimas, ar pagal SESV 101 straipsnį teisė į dėl kartelio patirtos žalos atlyginimą suteikiama ir asmeniui, kuris kartelio paveiktoje rinkoje nevykdė veiklos nei kaip tiekėjas, nei kaip pirkėjas. Klausimas susijęs su SESV 101 straipsnyje įtvirtinta apsauga, taigi su Sąjungos teisės nuostatos aiškinimu, ir atsakyti į jį galima tik remiantis Sąjungos teise.
53. Nebūtų tikslinga, kaip siūlo Komisija, šį Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo klausimą palikti valstybių narių teisės sistemoms ir jų atsakymus tada savo ruožtu įvertinti pagal Sąjungos teisėje įtvirtintą veiksmingumo principą.
54. Suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą(41). Nagrinėjamomis aplinkybėmis tai reiškia, kad nacionalinės teisės dogmos, kuriomis siekiama apriboti neproporcingai plačią atsakomybę, kaip antai normos apsauginio tikslo teorija arba priežastinio ryšio tarp teisės pažeidimo ir žalos adekvatumo teorija, negali turėti lemiamos reikšmės nustatant SESV 101 straipsnio aprėptį.
55. Kainų susitarimų draudimą, kaip žalos atsiradimą reglamentuojančią normą, visoje Sąjungoje reikia aiškinti vienodai, nes tik tada SESV 101 straipsnis bus visiškai veiksmingas. Ši nuostata tarnauja Europos konkurencijos teisės pagrindiniam siekiui – visoms vidaus rinkoje veikiančioms įmonėms sukurti kuo vienodesnes sąlygas (level playing field). Šiam siekiui kiltų grėsmė, jei teisiniai kriterijai, pagal kuriuos nacionaliniai teismai vertina kartelio narių, kaip jie suprantami pagal SESV 101 straipsnį, civilinę atsakomybę už tam tikrų rūšių žalą ir tam tikriems asmenims, iš esmės skirtųsi, nelygu valstybė narė(42).
56. Taigi, laikantis materialinį reikalavimą ir procesinį įgyvendinimą skiriančios linijos, „priežastinio ryšio“ sąvokos taikymo taisyklės“, kurios pagal Teisingumo Teismo išvadą Sprendime Manfredi ir Direktyvos 2014/104/ES 11 konstatuojamąją dalį turi būti nustatytos valstybių narių nacionalinėje teisėje, gali būti tik priežastinio ryšio tarp žalą sukėlusio įvykio ir žalos faktinio nustatymo tvarka konkrečiu atveju. Tai atitinka Teisingumo Teismo sprendimą „priežastinio ryšio“ sąvokos taikymo taisykles“ Sprendime Manfredi priskirti prie „teisės [į žalos atlyginimą] įgyvendinimo taisyklių“: kalbama apie reikalavimų atlyginti žalą įgyvendinimą, o ne apie jų buvimą.
57. Priežastinio ryšio tarp žalą sukėlusio įvykio ir žalos faktinio nustatymo tvarka konkrečiu atveju yra susijusi, pavyzdžiui, su klausimu, kiek ir kokios rūšies ekspertizių ar kokio lygio mokslo įrodymų reikalaujama norint įrodyti, kad nukentėjusiojo per nelaimingą atsitikimą negalavimų ar tam tikrų darbo sąlygų sukeltos ligos (pavyzdžiui, dėl kenksmingų medžiagų poveikio) priežastis iš tiesų yra šis nelaimingas atsitikimas ar šios darbo sąlygos, o ne, pavyzdžiui, ankstesnės ligos. Taip pat su konkrečia teisių į žalos atlyginimą įgyvendinimo tvarka yra susijęs klausimas, kokios rūšies įrodymų reikalaujama, pavyzdžiui, iš statybos užsakovo, kuris siekia įrodyti, kad žala pastatui iš tiesų atsirado dėl statybos broko, o ne nuo statybos bendrovės nepriklausančių aplinkybių, kaip antai oro sąlygų.
58. Pritaikius tai pagrindinei bylai, priežastinio ryšio tarp liftų kartelio ir finansinės žalos, kurią teigia patyrusi Land Oberösterreich, faktinio nustatymo tvarka gali reglamentuoti, pavyzdžiui, tai, kokie įrodymai privalo būti pateikti, siekiant pagrįsti, kad iš tiesų buvo suteikta nurodomo dydžio finansinė parama, kad reikalaujamos atlyginti papildomos išlaidos iš tiesų susijusios su išlaidomis liftams, sumontuotiems dotuotuose pastatuose, kad vidutinė valstybės obligacijų palūkanų norma reikšmingu laikotarpiu iš tiesų buvo tokia, kokia Land Oberösterreich grindžia savo patirtos žalos skaičiavimus.
59. Šie aspektai – tai iš tiesų Sąjungos teisėje įtvirtintos teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą procesinio įgyvendinimo tvarka, nustatoma nacionalinės teisės aktuose, kurie savo ruožtu vertinami remiantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais. Tačiau klausimas, ar tarp tokios žalos, kokią patyrė Land Oberösterreich, egzistuoja pakankamas ryšys su SESV 101 straipsnio ir ankstesnių nuostatų apsauginiu tikslu, yra, kaip jau minėta, susijęs su teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą materialinėmis sąlygomis, todėl į jį turi būti atsakyta remiantis tiesiogiai Sąjungos teise.
60. Galiausiai šioje byloje nagrinėjami klausimai, kas, remdamasis SESV 101 straipsniu, turi teisę reikalauti atlyginti kokią žalą, vadinasi, šioje byloje nagrinėjamos sąlygos, kuriomis pagal Sąjungos teisę galima reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą. Kaip ir byloje Skanska nagrinėtas klausimas, kas, remiantis SESV 101 straipsniu, privalo atlyginti kartelio sukeltą žalą, tai yra Sąjungos teisės klausimai(43).
61. Priešingai, nei tvirtina Kone šioje byloje, iš Teisingumo Teismo Sprendimo ankstesnėje byloje Kone nieko kito neišplaukia. Tame sprendime Teisingumo Teismas iš pradžių priminė bendrąjį principą, pagal kurį teisės reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą pasinaudojimo tvarka, įskaitant „priežastinio ryšio“ sąvokos taikymo tvarką, nustatoma atskirų valstybių narių nacionalinės teisės sistemose, atsižvelgiant į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus(44). Tačiau, kaip savo išvadoje byloje Skanska pažymi generalinis advokatas N. Wahl, Teisingumo Teismas, vėliau nagrinėdamas klausimą, ar kartelio narių civilinė atsakomybė, susijusi su dėl žalos atlyginimu, apima ir kainų skėčio efektą, rėmėsi išimtinai visapusišku SESV 101 straipsnio veiksmingumu(45).
62. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjant prejudicinį klausimą šioje byloje reikia remtis tiesiogiai SESV 101 straipsniu, o ne lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais.
2. Dėl valstybinių kredito davėjų teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą
63. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal SESV 101 straipsnį ir anksčiau galiojusias nuostatas reikalaujama, kad valstybinis kredito davėjas, kuris kartelio paveiktoje rinkoje nevykdo veiklos nei kaip tiekėjas, nei kaip pirkėjas, gali reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad dėl kartelio suteiktų per didelių paskolų su lengvatinėmis palūkanomis sumos negalėjo pelningai investuoti kitur(46).
64. Šiuo atžvilgiu Land Oberösterreich teigia, kad jau iš Teisingumo Teismo sprendimo byloje Kone(47) matyti, kad netaikyti kartelio dalyviams atsakomybės už tam tikros rūšies žalą dėl teisinių priežasčių, kategoriškai ir nepaisant konkretaus atvejo aplinkybių, yra nesuderinama su SESV 101 straipsniu.
65. Liftų gamintojai ir Komisija tam prieštarauja, teigdami, kad SESV 101 straipsnio apsaugos tikslas yra užtikrinti konkurenciją, todėl tik konkurencijos sąlygomis veikiantys asmenys, remdamiesi šia nuostata, gali reikalauti atlyginti veikiant konkurencijos sąlygomis patirtą žalą. Jų teigimu, tik tokia žala ir buvo nagrinėjama byloje Kone. Jie mano, kad tarp žalos, kurią atlyginti reikalauja Land Oberösterreich, nėra pakankamo ryšio su SESV 101 straipsnio apsaugos tikslu, todėl ji nėra atlygintina.
66. Savo sprendime byloje Kone Teisingumo Teismas įvertino ne tik tai, ar SESV 101 straipsnio apsauginiam tikslui prieštarauja kategoriškas atsakomybės netaikymas kartelio dalyviams už tam tikrą žalą, bet ir tai, ar yra pakankamas ryšys tarp kainų skėčio sąlygotos žalos ir kartelio, kuriam pavyksta dirbtinai palaikyti aukštą tam tikrų produktų kainą(48).
67. Iš to išplaukia, kad kartelio dalyvių atsakomybei už kartelio sukeltą žalą galiausiai taikomos panašios sąlygos kaip ir Sąjungos institucijų deliktinei atsakomybei bei valstybių narių atsakomybei asmenų atžvilgiu už Sąjungos teisės pažeidimus(49). Šių sąlygų esmė – pažeista teisės norma turi suteikti nukentėjusiajam tam tikras teises, turi būti atsiradusi faktinė žala ir pakankamas priežastinis ryšys tarp žalą sukėlusių veiksmų ir reikalaujamos atlyginti žalos(50).
68. Iš Sprendimo Kone matyti, kad per prejudicinio sprendimo procedūrą Teisingumo Teismas turi abstrakčiai ir bendrai įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama žala atitinka šias sąlygas. Jei taip, paskui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas turės įvertinti, ar šios sąlygos iš tiesų įvykdytos konkrečiu atveju(51). Šis uždavinių pasidalijimas atitinka principą, kad galiausiai nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar konkrečiu atveju yra įvykdytos žalos atlyginimo sąlygos, bet Teisingumo Teismas turi kompetenciją, remdamasis pagrindinės bylos medžiaga ir jam pateiktomis rašytinėmis bei žodinėmis pastabomis, pateikti gaires, kurios leistų nacionaliniam teismui priimti sprendimą(52).
69. Pritaikius šiam prašymui priimti prejudicinį sprendimą, tai reiškia, kad pirmiausia reikia įvertinti, ar, kaip tvirtina Komisija ir liftų gamintojai, teikiant paramą patirtos žalos, kaip antai žalos, kurią atlyginti pagrindinėje byloje reikalauja Land Oberösterreich, atlyginimas prieštarauja SESV 101 straipsnio apsaugos tikslui (žr. a skirsnį). Tam reikia išnagrinėti šių bylos dalyvių argumentus, kad žala, kurią atlyginti reikalauja Land Oberösterreich, nėra faktinė atlygintina žala (žr. b skirsnį). Galiausiai taip pat reikia įvertinti, ar tarp Land Oberösterreich patirtos žalos ir liftų kartelio dalyvių padaryto SESV 101 straipsnio bei anksčiau galiojusių nuostatų pažeidimo yra pakankamas tiesioginis ryšys (žr. c skirsnį).
a) Dėl SESV 101 straipsnio apsaugos tikslo
70. Liftų gamintojai ir Komisija laikosi nuomonės, kad SESV 101 straipsnio apsauga Land Oberösterreich, kaip valstybiniam kredito davėjui, netaikoma, nes ji neveikė kaip rinkos dalyvis.
71. Jie pripažįsta, kad yra pernelyg siaura manyti, jog liftų kartelio sukeltos žalos atlyginimo gali reikalauti tik kartelio tiesiogiai paveiktos produkto rinkos (nagrinėjamu atveju – liftų rinkos) dalyviai. Jie pritaria tam, kad SESV 101 straipsnio apsauga taikoma ir tiesioginiams bei netiesioginiams šios rinkos aukštutinės ir žemutinės rinkų tiekėjams ir pirkėjams, pavyzdžiui, asmenims, kurie tiekė dalis karteliniam produktui ar pirko šį kaip kito produkto dalį.
72. Vis dėlto tam, kad žalą būtų galima atlyginti remiantis SESV 101 straipsniu, šių bylos dalyvių manymu, ji turi atsirasti dalyvaujant rinkoje, t. y. siūlant ar perkant produktus ar paslaugas. Land Oberösterreich patirtos žalos atveju taip nėra, nes Land Oberösterreich, kaip valstybinis kredito davėjas, naudojosi savo politine kompetencija skatinti socialinių būstų statybą, o ne veikė siekdama gauti pelno. Europos teisės aktuose apibrėžiant asmenis, turinčius teisę reikalauti atlyginti žalą remiantis SESV 101 straipsniu, tokie valstybiniai kredito davėjai nebuvo turėti galvoje.
73. Šie bylos dalyviai pripažįsta, kad nėra taip, jog viešosioms institucijoms SESV 101 straipsnio apsauga netaikoma per se – tai liudija Direktyva 2014/104/ES, kurioje minimos ir viešosios valdžios institucijos(53), ir sprendimas byloje Otis, kurioje buvo nagrinėjami pačios Europos Sąjungos reikalavimai atlyginti žalą(54). Tačiau tos bylos aplinkybėmis Komisija veikė ne naudodamasi jai suteiktais viešosios valdžios įgaliojimais, o kaip rinkoje dalyvaujanti pirkėja, todėl nuostoliai, dėl kurių vyko ginčas, nagrinėtu atveju atsirado dalyvaujant rinkoje.
74. Šiais argumentais siekiama įtikinti, kad Land Oberösterreich neturi teisės į pagrindinėje byloje reikalaujamą žalos atlyginimą iš esmės todėl, kad šią žalą ji patyrė vykdydama veiklą, kuri buvo skirta jos politinei kompetencijai įgyvendinti ir kuria nebuvo siekiama pelno. Šie argumentai galiausiai grindžiami prielaida, kad jei SESV 101 straipsnio tikslas yra išlaikyti konkurenciją, tai reiškia, kad SESV 101 straipsnio apsauga taikoma tik asmenims, konkurencijos sąlygomis vykdantiems veiklą kaip tiekėjas arba pirkėjas, ir kad remiantis šia nuostata galima atlyginti tik žalą, atsiradusią veikiant konkurencijos sąlygomis.
75. Tačiau šią išvadą reikia atmesti neanalizuojant klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama Land Oberösterreich veikla kvalifikuotina kaip dalyvavimas rinkoje. Land Oberösterreich yra teisi, pažymėdama, kad vien iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog kategoriškas teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą apribojimas nesuderinamas su SESV 101 straipsnio apsaugos tikslu (žr. 1 poskirsnį). Sukelti abejonių šia išvada negali nei Land Oberösterreich, kaip valstybinio kredito davėjo, specialios savybės (žr. 2 poskirsnį), nei Direktyvos 2014/104/ES nuostatos (žr. 3 poskirsnį).
1) Dėl kategoriško teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą apribojimo nesuderinamumo su SESV 101 straipsniu
76. Tiesa, kad pagrindinis SESV 101 straipsnio tikslas yra užtikrinti neiškreiptą konkurenciją bendrojoje rinkoje(55). Tačiau iš to negalima daryti priešingos išvados, kad teisę reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą turi tik asmenys, kurie šią žalą patyrė dalyvaudami kartelio paveiktoje rinkoje arba šios rinkos aukštutinėje ar žemutinėje arba kaimyninėje rinkose, arba rinkoje apskritai.
77. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją galimybė reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą, viena vertus, užtikrina visišką ir praktinį SESV 101 straipsnio bei jame įtvirtinto kartelių draudimo veiksmingumą(56). Teisė reikalauti tokios žalos atlyginimo gali visų pirma atgrasyti įmones nuo susitarimų sudarymo ar elgesio, kurie gali riboti ar iškraipyti konkurenciją(57). Antra vertus, ši teisė reiškia veiksmingą apsaugą nuo neigiamų pasekmių, kurių gali atsirasti asmeniui dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes žalą dėl šio pažeidimo patyrusiems asmenims ji leidžia reikalauti, kad būtų atlyginta visa žala(58).
78. Jei reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą galėtų tik rinkos dalyviai, būtų labai sunku užtikrinti visišką ir praktinį SESV 101 straipsnio veiksmingumą bei apsaugą nuo neigiamų konkurencijos taisyklių pažeidimo pasekmių. Tai reikštų, kad didelis potencialių ieškovų skaičius a priori neturėtų galimybės iš kartelio dalyvių reikalauti žalos atlyginimo, neatsižvelgiant į tai, ar kartelį ir patirtą žalą sieja pakankamai tiesioginis priežastinis ryšys.
79. Tiesa, kad SESV 101 straipsniu draudžiamas kartelio sukeltas konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas paprastai vyksta rinkoje. Tačiau nereiškia, kad kartelio sukelta žala gali atsirasti tik šio kartelio paveiktoje rinkoje arba šios rinkos aukštutinėje ar žemutinėje arba kaimyninėje rinkose(59) arba kad kartelio sukelta žala gali atsirasti tik siūlant ar perkant produktus ar paslaugas. Priešingai, ši byla rodo, kokia įvairialypė gali būti antikonkurencinio elgesio sukelta žala, kuri neapsiriboja nei vien žala, atsirandančia tiesioginiams ar netiesioginiams tiekėjams arba pirkėjams kartelio paveiktoje ar kaimyninėje rinkoje, nei vien žala, atsirandančia vykdant pelno siekiančią veiklą.
80. Kaip tik į šį įvairialypiškumą ir atsižvelgė Teisingumo Teismas, teisę reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą bendrai apibūdindamas taip, kad „kiekvienas asmuo“ gali reikalauti kartelio jam sukeltos žalos atlyginimo, jei tarp šios žalos ir kartelio yra priežastinis ryšys(60), ir nuspręsdamas, kad netaikyti kartelio dalyviams atsakomybės už tam tikros rūšies žalą dėl teisinių priežasčių, kategoriškai ir nepaisant konkretaus atvejo aplinkybių, yra nesuderinama su SESV 101 straipsniu(61). Bet jei teisė reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą būtų pripažįstama tik rinkos dalyviams, tai kaip tik ir reikštų, kad dėl teisinių priežasčių, nepaisant konkretaus atvejo aplinkybių, kartelyje dalyvaujančioms įmonėms kategoriškai ir bendrai netaikoma atsakomybė už tam tikros rūšies žalą.
81. Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad SESV 101 straipsnio tikslas – užtikrinti neiškreiptą konkurenciją bendrojoje rinkoje – neapima teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą apribojimo. Tačiau pagal SESV 101 straipsnį kiekvienam asmeniui suteikiama teisė reikalauti atlyginti bet kokią kartelio sukeltą žalą.
82. Vis dėlto tai nereiškia, kad, kaip nuogąstauja liftų gamintojai, teisė į žalos atlyginimą išplečiama neribotai, nustatant kartelio dalyvių prievolę, nepaisant konkretaus atvejo aplinkybių, atlyginti bet kokią įmanomą žalą, net ir tokią, kurią jų antikonkurencinis elgesys galėjo sąlygoti kaip conditio sine qua non (taip pat vadinamas tinkamu priežastiniu ryšiu arba „but for priežastiniu ryšiu“)(62).
83. Į kartelio dalyvių teisę į teisinį tikrumą ir į būtinybę apriboti neproporcingai plačią atsakomybę atsižvelgiama nustatant, kad kartelio dalyviai privalo atlyginti tik tą žalą, kurią su jų antikonkurenciniu elgesiu sieja pakankamai tiesioginis ryšys ir kurią jie todėl galėjo nuspėti(63).
84. Taigi, nagrinėjant klausimą, ar Land Oberösterreich patirta žala yra atlygintina, lemiamą reikšmę turi ne tai, ar, kaip teigia Komisija ir liftų gamintojai, tarp šios žalos ir SESV 101 straipsnio apsaugos tikslo egzistuoja pakankamas ryšys. Kaip jau minėta, aplinkybė, kad atlygintina yra bet kokia žala, kurią su SESV 101 straipsnio pažeidimu sieja pakankamas priežastinis ryšys, visiškai atitinka šios nuostatos apsaugos tikslą. Todėl nagrinėjamoje byloje lemiamas klausimas veikiau yra tas, ar tarp liftų kartelio ir žalos, kurią atlyginti reikalauja Land Oberösterreich, egzistuoja pakankamai tiesioginis priežastinis ryšys.
2) Dėl specialių „Land Oberösterreich“, kaip valstybinio kredito davėjo, savybių
85. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tikimybė, jog bus pritarta Komisijos bei liftų gamintojų argumentams, kad konkrečiai Land Oberösterreich patirtai žalai SESV 101 straipsnio apsauga netaikoma, nes ši žala jai atsirado vykdant politinius uždavinius, yra menka.
86. Jei Land Oberösterreich būtų atsisakyta suteikti žalos atlyginimą todėl, kad ji, teikdama skatinamąsias paskolas, vykdė savo politinius uždavinius, o ne siekė įgyti lėšų šiems uždaviniams vykdyti, kaip antai liftų pirkimo savo pastatams atveju, tai reikštų, kad valstybės institucijoms būtų užkirstas kelias pasinaudoti SESV 101 straipsnio apsauga kaskart, kai jos vykdytų ne pirkimo veiklą, t. y. kai jos nedalyvautų rinkoje kaip pirkėjos.
87. Iš esmės tai ir būtų atvejis, kai tam tikros rūšies žala dėl teisinių priežasčių neatlyginama kategoriškai ir bendrai, nepaisant konkretaus atvejo aplinkybių. Bet būtent tokia bendro pobūdžio išimtis, kaip buvo pripažinta Sprendime Kone, yra nesuderinama su SESV 101 straipsniu(64). Veiksmingo SESV 101 straipsnio įgyvendinimo sąlyga yra galimybė kiekvienam reikalauti atlyginti žalą, kuri jam atsirado dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo.
88. Valstybinių kredito davėjų teisė reikalauti žalos atlyginimo gali būti labai reikšmingas indėlis įgyvendinant kartelių draudimą. Kitaip nei viešasis kartelių teisės normų vykdymo užtikrinimas, civilinis jų vykdymo užtikrinimas priklauso nuo nukentėjusių asmenų iniciatyvos. Nukentėjusieji jos nesiima, jei neturi ekonominių paskatų siekti žalos atlyginimo, pavyzdžiui, todėl, kad jų patirta žala yra menka. Taip paprastai būna, kai privatūs galutiniai vartotojai įsigyja produktą už šiek tiek padidintą kainą, o kainų susitarimas juos paveikia tik sukeldamas nedidelę išskaidytą žalą. Tokiems privatiems galutiniams vartotojams dažniausiai neapsimoka reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.
89. Bet valstybiniai kredito davėjai, teikiantys didelio dydžio paramą, yra suinteresuoti galimybe išsireikalauti žalos atlyginimą pareiškiant ieškinį, ir todėl patikimai prisideda prie Europos konkurencijos teisės aktų veiksmingo įgyvendinimo.
90. Be to, nei Komisija, nei liftų gamintojai nepateikė pagrindų, kurie galėtų pateisinti bendro pobūdžio išimties taikymą žalai, kuri atsirado valstybės institucijoms ne siekiant pelno, o tik vykdant politinius uždavinius. Nematyti, kad būtų galima pateisinti tokios išimties taikymą. Visų pirma nematyti, kodėl teisė reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą turėtų priklausyti tik privatiems subjektams, vykdantiems verslo veiklą ir siekiantiems pelno, bet ne valstybino sektoriaus subjektams, kurie vykdo savo uždavinius remdamiesi viešuoju interesu ir nesiekia pelno.
91. Kaip jau minėta, nustačius, kad atlyginta gali būti tik veikiant konkurencijos sąlygomis ir siekiant pelno atsiradusi žala, būtų neatsižvelgta į rinkos procesų kompleksiškumą ir su rinkos procesais susijusių valstybės sektoriaus subjektų intervencijas(65). Nagrinėjamu atveju šį kompleksišką ekonominių elementų ir priežastinių ryšių persipynimą rodo tai, kad Land Oberösterreich, teikdama paskolas, sudarė pirkėjams galimybę finansuoti liftų pirkimą, taip apskritai sukurdama sąlygas nemažai paklausai liftų kartelio paveiktoje rinkoje. Nematyti priežasčių, kodėl tokiam subjektui, kuris yra kartelio paveiktos realizavimo rinkos ramstis, a priori turėtų būti netaikoma SESV 101 straipsnio apsauga.
92. Nors Land Oberösterreich, teikdama paramą, ir nesiekė pelno ir neveikė konkurencijos sąlygomis, ji dalyvavo ekonominiame gyvenime kaip savarankiškas vienetas, kuris patyrė pagrindinėje byloje reikalaujamą atlyginti žalą.
93. Vadinasi, Land Oberösterreich teisė į žalos atlyginimą neprieštarauja ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo bei kai kurių bylos dalyvių nurodomam, Vokietijos teisinėje literatūroje atsižvelgiant į Vokietijos įstatymų nuostatas(66) postuluojamam požiūriui, kad iš principo tik rinkos dalyviai turi teisę reikalauti atlyginti kartelio sukeltą žalą, bet ne nukentėjusios įmonės akcininkai, vadovai, darbuotojai ar investuotojai(67).
94. Nagrinėjamu atveju nebūtina leistis į šią diskusiją – pakanka konstatuoti, kad Land Oberösterreich, kaip valstybinio kredito davėjo, situacija bet kuriuo atveju nėra panaši į nuo kartelio nukentėjusios įmonės akcininkų, vadovų, darbuotojų ar investuotojų situaciją. Vadovai, akcininkai ir darbuotojai bei investuotojai kapitalo bendrovėse nėra savarankiški vienetai, dalyvaujantys ekonominiame gyvenime, ir žalą jie paprastai patiria todėl, kad sumažėja ekonominiame gyvenime dalyvaujančios įmonės vertė arba jai padaroma kitokios žalos. Tačiau valstybiniai kredito davėjai, kaip antai Land Oberösterreich, neabejotinai dalyvauja ekonominiame gyvenime kaip savarankiški vienetai, ir žalą jie patiria ne todėl, kad dėl kainų susitarimo sumažėjo kitos įmonės vertė ar šiai įmonei buvo padaryta žala. Nagrinėjamu atveju žalą patyrė pati Land Oberösterreich, kaip valstybinis kredito davėjas.
3) Dėl Direktyvos 2014/104/ES nuostatų
95. Galiausiai, priešingai, nei mano ThyssenKrupp, iš Direktyvos 2014/104/ES specialių nuostatų, kurios reglamentuoja kartelio dalyvių tiekėjų ir netiesioginių pirkėjų teisę į žalos atlyginimą(68), taip pat neišplaukia, kad valstybiniai kredito davėjai, kaip antai Land Oberösterreich, neturi teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą. Šias nuostatas galima paaiškinti tuo, kad žala tiekėjams ir netiesioginiams pirkėjams, patiriama kartelio tiekėjų ir pirkėjų grandinėje, yra labai paplitęs reiškinys, kurį paprasta reglamentuoti bendrosiomis nuostatomis.
96. Vis dėlto iš šių specialių nuostatų negalima daryti priešingos išvados, kad teisės aktų leidėjas siekė teisę į kartelio sukeltos žalos atlyginimą suteikti tik tiesioginiams ir netiesioginiams kartelio paveiktos rinkos dalyviams arba bendrai rinkos dalyviams, kitiems nukentėjusiesiems šios tiesiogiai iš SESV 101 straipsnio kylančios ir todėl pirminėje teisėje įtvirtintos teisės į žalos atlyginimą netaikydamas. Direktyvos 2014/104/ES 3 straipsnyje teisės aktų leidėjas aiškiai ir be jokių apribojimų nustatė valstybių narių pareigą užtikrinti, kad bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, patyręs žalą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, galėtų reikalauti visos kompensacijos už patirtą žalą ir ją gauti(69).
4) Tarpinė išvada
97. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tokiems kredito davėjams, kaip Land Oberösterreich, kainų susitarimų draudimo apsauga, numatyta SESV 101 straipsnyje, yra taikoma. Todėl jie gali reikalauti atlyginti faktinę žalą, atsiradusią jiems dėl kainų susitarimo, kai šią žalą ir atitinkamą kainų susitarimą sieja pakankamai tiesioginis ryšys.
b) Dėl „Land Oberösterreich“ patirtos žalos faktiškumo ir atlygintinumo
98. Liftų gamintojai ir Komisija mano, kad net jei SESV 101 straipsnio apsauga ir taikoma valstybiniams kredito davėjams, kaip antai Land Oberösterreich, žala, kurią reikalauja atlyginti Land Oberösterreich, bet kuriuo atveju yra neatlygintina.
99. Jie teigia, kad lėšos, iš kurių Land Oberösterreich teikė lengvatinius kreditus, buvo specialiai skirtos būstų statybai skatinti ir negalėjo būti naudojamos jokiems kitiems tikslams. Be to, kaip tvirtina liftų gamintojai ir Komisija, bendras kasmet skiriamos paramos dydis buvo nustatomas iš anksto ir nepriklausė nuo atskirų dotuotų statybos projektų kainos, įskaitant tariamai dėl kartelio išpūstą sumontuotų liftų kainą. Galiausiai, šių bylos dalyvių teigimu, ankstesnė Land Oberösterreich praktika parodė, kad turimos paramai skirtos lėšos kasmet būdavo išnaudojamos iki galo. Bet net jei taip ir nebūtų buvę, likusios paramai skirtos lėšos kitais metais vėl būtų buvusios panaudotos būstų statybai remti.
100. Taigi, kaip teigia liftų gamintojai ir Komisija, žalą, atsiradusią dėl to, kad atskirų, nuo atitinkamų statybos išlaidų priklausančių kreditų dydis tariamai dėl kartelio sąlygotų per didelių liftų kainų buvo didesnis, nei būtų buvęs nesant liftų kartelio(70), geriausiu atveju gali sudaryti tai, kad Land Oberösterreich įstengė suteikti mažiau lengvatinių kreditų, nei būtų įstengusi suteikti nesant kartelio. Juk jei kiekvienas kreditas būtų buvęs mažesnis, bendrai būtų buvę įmanoma suteikti daugiau kreditų ir paremti daugiau būstų statybos projektų.
101. Plėtodami šiuos argumentus liftų gamintojai, viena vertus, laikosi nuomonės, kad dėl liftų kartelio Land Oberösterreich patyrė ne finansinę ar bent jau ne apskaičiuojamą finansinę žalą, o geriausiu atveju politinę. Politinę žalą, jų teigimu, sudaro tai, kad dėl liftų kartelio Land Oberösterreich savo būstų statybos skatinimo politiką galėjo įgyvendinti ne taip sėkmingai, nei būtų galėjusi įprastomis aplinkybėmis. Tačiau ši žala, jei apskritai tokia buvo, liftų gamintojų manymu, buvo padaryta ne pačiai Land Oberösterreich, o visuomenei.
102. Kita vertus, Komisija ir liftų gamintojai tvirtina, kad ir su palūkanomis susijusi žala, kurią reikalauja atlyginti Land Oberösterreich, yra spekuliatyvaus ir hipotetinio pobūdžio. Būstų statybai skatinti skirtos tikslinės lėšos negalėjo būti investuotos kitur, siekiant gauti pelno.
103. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad liftų gamintojai bando netiesiogiai sukelti abejonių, ar Land Oberösterreich suteiktų skatinamųjų paskolų dydis dėl kartelio sąlygotų išpūstų liftų kainų iš tiesų buvo didesnis, nei būtų buvęs nesant liftų kartelio. Tačiau tokius argumentus reikia atmesti. Faktą, kad liftų kainos Austrijos rinkoje nagrinėjamu laikotarpiu dėl liftų kartelio buvo didesnės, nei būtų buvusios įprastomis konkurencijos sąlygomis, ir faktą, kad skatinamųjų paskolų dydis priklausė nuo statybos išlaidų, taigi, ir nuo išlaidų liftams, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiko įrodytais, ir nė vienas iš bylos dalyvių jų neginčija. Todėl šiais faktais reikia remtis atsakant į nagrinėjamą prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
104. Tai reiškia, kad nei argumentas, kad su palūkanomis susijusi žala, kurią reikalaujama atlyginti, yra hipotetinio pobūdžio (žr. 1 poskirsnį), nei argumentas, kad šioje byloje nagrinėjama žala yra tik politinė (žr. 2 poskirsnį), nesuteikia liftų gamintojų ir Komisijos pozicijai pagrįstumo.
1) Dėl su palūkanomis susijusios žalos, kurią atlyginti reikalauja „Land Oberösterreich“ pagrindinėje byloje, atlygintinumo
105. Liftų gamintojai teisūs, pripažindami, kad nagrinėjamu atveju visuomenei buvo padaryta žala, nes dėl kartelio sąlygotų išpūstų liftų kainų buvo įmanoma suteikti mažiau skatinamųjų paskolų, nei būtų buvę įmanoma suteikti nesant kartelio. Todėl buvo finansuota mažiau statybos projektų, o Land Oberösterreich galėjo įgyvendinti mažesnės apimties savo būstų statybos politiką, nei būtų galėjusi nesant kartelio. Liftų gamintojų per teismo posėdį išsakytas argumentas, kad paramai skirtų lėšų niekada nepakakdavo ir visada buvo paramos gavėjų sąrašai, iliustruoja, kokia reali yra taip atsiradusi žala.
106. Vis dėlto argumentai, kuriuos liftų gamintojai grindžia šiuo faktu, yra neteisingi dviem aspektais: viena vertus, susidaro įspūdis, kad pirma įvardyta visuomenei atsiradusi žala prilyginama žalai, kurią atlyginti pagrindinėje byloje reikalauja Land Oberösterreich. Antra vertus, atrodo, kad pateikiant šiuos argumentus remiamasi tuo, kad tokia visuomenei atsiradusi žala yra neatlygintina per se.
107. Pirmiausia reikia pažymėti, kad žala, kuri visuomenei atsirado dėl to, kad buvo įmanoma finansuoti mažiau socialinių būstų statybos projektų, nei būtų buvę įmanoma nesant kartelio, neatitinka su palūkanomis susijusios žalos, kurią atlyginti pagrindinėje byloje reikalauja Land Oberösterreich.
108. Ir vienos, ir kitos žalos priežastis – aplinkybė, kad dėl išpūstų liftų kainų Land Oberösterreich suteikė didesnes paskolas, nei būtų suteikusi nesant kartelio. Bet faktą, kad nesant kartelio Land Oberösterreich, paprastai tariant, būtų turėjusi daugiau pinigų, pateikti kaip žalą galima iš skirtingų perspektyvų.
109. Pirma, galima remtis tuo, kad šie pinigai būtų buvę skirti daugiau būstų projektų paremti, todėl žalą sudaro šių būstų nebuvimas – tai yra politinė visuomenei atsiradusi žala, kurios egzistavimą liftų gamintojai pripažįsta.
110. Antra, galima argumentuoti, kad Land Oberösterreich permokėtų pinigų net nebūtų reikėję skolintis finansų rinkoje arba ji būtų galėjusi panaudoti juos esamiems kreditams grąžinti.
111. Ir galiausiai, trečia, žalą galima apibrėžti iš tos perspektyvos, kad permokėti pinigai, kuriuos paramos gavėjai Land Oberösterreich grąžino mokėdami tik lengvatines palūkanas, galėjo būti investuoti gaunant didesnes palūkanas.
112. Tik dvi pastarosios perspektyvos atitinka žalą, kurią grąžinti pagrindinėje byloje reikalauja Land Oberösterreich. Laikantis šių perspektyvų, žala apibrėžiama kaip su palūkanomis susijusi žala, kuri atsirado dėl to, kad Land Oberösterreich suteiktą kartelio sąlygotą pernelyg didelę paramą jos gavėjai grąžino mokėdami tik lengvatines palūkanas.
113. Taigi, abiem atvejais žalą sudaro skirtumas tarp paramos gavėjų grąžintos palūkanų sumos ir palūkanų sumos, kuri būtų tapusi mokėtina nuo permokėtos sumos taikant įprastą palūkanų normą, Land Oberösterreich atveju – vidutinę valstybės obligacijų palūkanų normą. Ir laikant šį skirtumą prarastomis pajamomis (nes Land Oberösterreich permokėtus pinigus būtų galėjusi investuoti ir gauti už juos vidutinę valstybės obligacijų palūkanų normą), ir laikant jį nuostoliais (nes Land Oberösterreich teko juos pasiskolinti ir pačiai mokėti vidutinę valstybės obligacijų palūkanų normą), galutinis rezultatas yra toks pat. Prarastos pajamos iš palūkanų ir mokant palūkanas patirti nuostoliai, nes tam tikru laikotarpiu trūksta tam tikros pinigų sumos, galiausiai yra dvi tos pačios monetos pusės: nesamos sumos negalima nei investuoti, nei panaudoti.
114. Neigiamas poveikis, patirtas dėl tam tikros sumos nebuvimo tam tikru laikotarpiu, kaip ir nauda, gauta iš disponavimo tam tikra suma tam tikru laikotarpiu, paprastai kompensuojami tuo, kad grąžintinos sumos grąžinamos sumokant ir palūkanas, susikaupusias nuo dienos, kada jos buvo pradėtos skaičiuoti taikant įprastą palūkanų normą. Pavyzdžiui, yra numatyta, kad sumos, kurias Sąjungos institucijos turi grąžinti pagal Teisingumo Teismo sprendimą arba taikų susitarimą, grąžinamos su palūkanomis(71). Atitinkamai ir pagal Komisijos išieškojimo sprendimą grąžintina pagalba grąžinama sumokant ir palūkanas(72).
115. Jei Komisija vėliau pripažįsta neteisėtą pagalbą nesuderinama su bendrąja rinka, nepagrįsta nauda, kurią pagalbos gavėjas gavo galėdamas naudotis pagalba dar prieš Komisijai priimant sprendimą dėl suderinamumo, susigrąžinama ne nurodant pagalbos gavėjui ją grąžinti, bet nurodant jam sumokėti palūkanas, kurias jis būtų turėjęs mokėti laikotarpiu iki Komisijai priimant sprendimą, jei atitinkamą sumą būtų turėjęs pasiskolinti kaip kreditą(73). O jei neteisėtą pagalbą sudarė kreditas be palūkanų arba su lengvatinėmis palūkanomis, susigrąžintina suma atitinka skirtumą tarp pagal rinkoje įprastą palūkanų normą mokėtinų palūkanų ir faktiškai sumokėtų palūkanų(74).
116. Ši byla panaši į pastarąjį atvejį, nes žala, kurią atlyginti reikalauja Land Oberösterreich, neapima dėl kartelio permokėtos sumos grąžinimo, tik palūkanas, kurios būtų buvusios mokėtinos nuo paramos gavėjų dėl kartelio permokėtos sumos pagal įprastą palūkanų normą atskaičius lengvatines palūkanas, kurios Land Oberösterreich buvo sumokėtos pačių paramos gavėjų. Pačios dėl kartelio permokėtos sumos Land Oberösterreich grąžinti nereikalauja, nes kartelio sąlygotą antkainį sumokėjo ne Land Oberösterreich, o atitinkami paramos gavėjai, kuriems Land Oberösterreich suteikė kreditus su lengvatinėmis palūkanomis.
117. Nagrinėjamas atvejis šiuo aspektu skiriasi nuo atvejo, kai statybos projektai finansuojami rinkos sąlygomis: tokiu atveju kredito davėjas nebūtų patyręs žalos, nes suteikti kreditai jam būtų buvę grąžinti su įprastomis rinkoje palūkanomis, bet statybos užsakovams padaryta su palūkanomis susijusi žala būtų buvusi didesnė, ir ją kartelio dalyviai neabejotinai būtų turėję atlyginti. Aplinkybė, kad skatinamąjį kreditą palankesnėmis sąlygomis suteikė viešasis kredito davėjas, nėra pateisinamas pagrindas sumažinti kartelio dalyvių atsakomybę.
118. Nagrinėjamu atveju ta pati priežastis – kartelio sąlygotas antkainis – sukėlė dvi skirtingas žalas: viena vertus, žalą paramos gavėjams, kurią sudaro kartelio sąlygotas antkainis ir nuo šios suteiktos sumos Land Oberösterreich sumokėtos lengvatinės palūkanos, kita vertus, žalą Land Oberösterreich, kurią sudaro palūkanos, kurios būtų buvusios gautos nuo dėl kartelio padidėjusios lengvatinių kreditų dalies taikant įprastą palūkanų normą, atskaičius paramos gavėjų taikant lengvatinę palūkanų normą sumokėtą palūkanų sumą(75).
119. Iš to, viena vertus, darytina išvada, kad liftų gamintojų argumentą, jog žalą iš tiesų patyrė paramos gavėjai, o ne Land Oberösterreich, reikia atmesti. Tas pats pasakytina apie Komisijos argumentą, kad nagrinėjamu atveju atsiradusi su palūkanomis susijusi žala yra kompensuojama tuo, kad paramos gavėjų patirtą žalą atitinkanti suma (antkainis ir nuo jo sumokėtos lengvatinės palūkanos) savo ruožtu turi būti grąžinta su palūkanomis. Abu argumentai grindžiami neteisingu paramos gavėjų patirtos žalos ir Land Oberösterreich patirtos žalos sutapatinimu. Be to, pateikdama savo argumentą Komisija painioja aplinkybę, kad Land Oberösterreich reikalaujama atlyginti žala pati yra su palūkanomis susijusi žala, su aplinkybe, kad visos sumos, skirtos kartelio sukeltai žalai atlyginti, nesvarbu, kokio pobūdžio jos būtų – t. y. nesvarbu, ar tai su palūkanomis susijusi žala, dėl išpūstų kainų patirta žala ar kita žala – turės būti sumokėtos kartu su palūkanomis, susikaupusiomis nuo tos dienos, kada jos tapo mokėtinos(76).
120. Kita vertus, žalos, kurią atlyginti reikalauja Land Oberösterreich, pobūdis rodo, kad liftų gamintojų ir Komisijos argumentai, kad ši žala yra tik hipotetinė, nes dėl kartelio permokėtų kreditų sumų Land Oberösterreich vis tiek nebūtų galėjusi pelningiau investuoti, yra nepagrįsti. Juk, kaip jau minėta šios išvados 114 ir 115 punktuose, pagal įprastą teisinę padėtį ir praktiką tam tikros sumos neteisėtas nebuvimas tam tikru laikotarpiu laikomas finansinę išraišką turinčia žala, nereikalaujant jokio tolesnio pagrindimo. Taip pat pagal įprastą teisinę padėtį ir praktiką ši žala pateikiama kaip palūkanos, kurios, taikant įprastą palūkanų normą, būtų buvusios gautos nuo atitinkamos sumos atitinkamu laikotarpiu.
121. Vadinasi, pirmiausia reikia atmesti Komisijos ir liftų gamintojų argumentą, kad žala, kurią atlyginti reikalauja Land Oberösterreich, yra papildomas pelnas iš palūkanų, taigi lucrum cessans, kurias Land Oberösterreich būtų galėjusi gauti tik tuo atveju, jei atitinkamas sumas, nusižengdama jų paskirčiai ir teisės aktams, būtų panaudojusi ne lengvatiniams kreditams, skirtiems būstų statybai skatinti, o spekuliaciniams sandoriams finansų rinkoje. Žala, kurią atlyginti reikalauja Land Oberösterreich, veikiau yra turtinė žala, taigi, damnum emergens, kuri, kaip jau minėta šios išvados 114, 115 ir 120 punktuose, atsirado dėl to, kad Land Oberösterreich nagrinėjamu laikotarpiu negalėjo disponuoti sumomis, kurias permokėjo, teikdama kreditus.
122. Tai reiškia, kad nepagrįsti ir argumentai, jog Land Oberösterreich arba nepakankamai paaiškino, kad nagrinėjamas sumas buvo galima investuoti už vidutinę valstybės obligacijų palūkanų normą, arba nepakankamai paaiškino ar laiku nepaaiškino, kad jai pačiai šias sumas už šią palūkanų normą teko skolintis arba panaudoti grąžinant paimtus kreditus. Teisė į palūkanas įstatyme numatyta siekiant, kad nereikėtų įrodinėti, kokį konkrečiai pelną buvo įmanoma gauti iš investicijos.
123. Kaip Land Oberösterreich paaiškino teismo posėdyje, pačioje Austrijos jurisprudencijoje buvo išplėtotas principas, kad valstybės institucijos turimas lėšas turi investuoti į fiksuotų palūkanų valstybės obligacijas, o joms taikoma palūkanų norma remiamasi apskaičiuojant nuostolius, atsirandančius dėl to, kad šių lėšų laikinai nėra. Pasak Land Oberösterreich, ši jurisprudencija aiškiai buvo taikoma ir šioje byloje nagrinėjamai jai atsiradusiai žalai.
124. Tai reiškia, kad valstybinis kredito davėjas, kaip antai Land Oberösterreich, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama šiuo atveju, neprivalo paaiškinti ir įrodyti, kad nagrinėjamą sumą galėjo investuoti pelningiau arba panaudoti ją grąžindama esamus kreditus. Pakanka, jei toks kredito davėjas nacionaliniam teismui paaiškina, kokia suma ir kiek laiko jis negalėjo disponuoti ir, jei reikia, kokią palūkanų normą būtų reikėję taikyti. Kaip teisingai pažymi Land Oberösterreich, jei specialiai viešiesiems kredito davėjams būtų taikoma platesnė pareiga įrodyti, kad jie turėjo kompetenciją nagrinėjamas sumas atitinkamai investuoti arba panaudoti grąžinant paimtus kreditus, valstybinio sektoriaus subjektai nepagrįstai atsidurtų nepalankesnėje padėtyje, palyginti su privataus sektoriaus subjektais, kuriems tokia įrodinėjimo pareiga netaikoma.
125. Taigi tik dėl išsamumo konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje Land Oberösterreich bet kuriuo atveju įtikinamai paaiškino, jog ji turėjo ne tik kompetenciją, bet net ir su turto valdymu susijusią pareigą būstų statybai skatinti skirtas trumpalaikes lėšas, iki kol jos bus panaudotos pagal paskirtį (išmokėtos paramos gavėjams), arba investuoti į fiksuotų palūkanų valstybės obligacijas, arba panaudoti grąžinant paimtus kreditus. Taip pat Land Oberösterreich paaiškino, kad dar pateikdama įžanginius argumentus pagrindinės bylos metu patirtą žalą grindė ir galimybe investuoti nagrinėjamas sumas rinkoje įprastomis sąlygomis, ir galimybe panaudoti šias sumas grąžinant paimtus kreditus. Atrodo, kad tai patvirtina ir antrosios instancijos teismo nutartis pagrindinėje byloje(77).
126. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tokia žala, kaip Land Oberösterreich reikalaujama atlyginti pagrindinėje byloje, turi būti atlyginta remiantis SESV 101 straipsniu, iš kurio tiesiogiai kyla kiekvieno asmens teisė į žalos, kuri jam atsirado dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, atlyginimą. Laikantis kompetencijų pasidalijimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų, dabar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti tikslią atlygintinos žalos apimtį(78).
2) Dėl žalos visuomenei, atsiradusios dėl to, kad dėl kartelio buvo nepakankamai įgyvendintas būstų statybos skatinimas
127. Kaip jau minėta, argumentas, kad visuomenei atsiradusi tik politinė žala, kurią nagrinėjamu atveju sukėlė liftų kartelis, nėra atlygintina, yra visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjama žala, todėl nepagrįstas(79). Dėl šios priežasties tik papildant konstatuotina, kad šis argumentas taip pat iš esmės netinkamas.
128. Neatsižvelgiant į klausimą, kaip konkrečiai turi būti apskaičiuota atsiradusi žala, į kurį reikia atsakyti antrame žingsnyje, pažymėtina, kad jei žala, atsiradusi visuomenei todėl, kad dėl kartelio buvo nepakankamai įgyvendintas viešųjų paslaugų įsipareigojimas, per se būtų laikoma neatlygintina ar netgi neegzistuojančia, tai būtų nepriimtina principo „Privatizuoti pelną, socializuoti nuostolius“ išraiška.
129. Galbūt, kalbant apie „visuomenei“ atsiradusios žalos materialumą ir konkrečią išraišką bei apie jos finansinę prigimtį ir apskaičiuojamumą, yra sunku išreikšti tokią žalą konkrečiais skaičiais. Tačiau tokiais atvejais galima būtų remtis ekonominiais modeliais arba apsvarstyti galimybę laikyti šią žalą neturtine žala.
130. Taip pat visiškai tikėtina, kad gali būti atvejų, kai yra sunku nustatyti konkretų juridinį asmenį, kuriam turi būti atlyginta „visuomenei“ atsiradusi žala. Tačiau tokiais atvejais pareikalauti žalos atlyginimo galėtų visuomenei atstovaujantis viešojo intereso atstovas, o žalos sukėlėjų sumokėtas žalos atlyginimas galėtų įplaukti į fondą, kuris naudojamas visuomenės gerovei(80).
3) Tarpinė išvada
131. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Land Oberösterreich žala, patirta dėl to, kad tam tikro su produktu susijusių išlaidų procento dydžio paskola buvo didesnė, nei būtų buvusi, jei nebūtų buvęs sudarytas kartelinis susitarimas, ir dėl to Land Oberösterreich negalėjo šios sumos investuoti už rinkoje įprastą palūkanų normą arba panaudoti paimtiems kreditams grąžinti, yra žala, kurią būtina atlyginti remiantis SESV 101 straipsniu, jei tarp šios žalos ir nagrinėjamo kainų susitarimo yra pakankamai tiesioginis ryšys.
c) Dėl pakankamai tiesioginio ryšio tarp teisės pažeidimo ir žalos
132. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad dvi iš trijų Land Oberösterreich patirtos žalos atlyginimo sąlygų – SESV 101 straipsnio apsaugos taikymas nukentėjusiajam ir žalai bei faktinės, atlygintinos žalos buvimas – yra įvykdytos. Taigi lemiamą reikšmę dabar turi tai, ar tarp liftų kartelio ir Land Oberösterreich patirtos žalos yra pakankamai tiesioginis priežastinis ryšys.
133. Liftų gamintojai ir Komisija tai ginčija. Jie teigia, kad, viena vertus, dėl kartelio išpūstos liftų kainos ir Land Oberösterreich paramai skirtos priemonės nėra pakankamai konkrečiai tarpusavyje susijusios (žr. 1 poskirsnį). Antra vertus, kartelyje dalyvavę liftų gamintojai visiškai negalėjo nuspėti, kad Land Oberösterreich patirs šią žalą (žr. 2 poskirsnį).
1) Dėl konkretaus ryšio tarp liftų kainos ir paskolos dydžio
134. Liftų gamintojai rimtai nekvestionuoja to, kad pakankamai tiesioginio ryšio tarp dėl kartelio išpūstų liftų kainų ir Land Oberösterreich patirtos žalos buvimas negali būti ginčijamas remiantis faktu, jog pati Land Oberösterreich nepalaikė tiesioginių sutartinių santykių su kartelyje dalyvavusiais liftų gamintojais. Tokie argumentai, beje, būtų pasmerkti nesėkmei, nes vėliausiai nuo sprendimo byloje Kone yra išaiškinta, kad tai negali turėti lemiamos reikšmės(81).
135. Vis dėlto liftų gamintojai teigia, kad pripažinus pakankamai tiesioginį ryšį tarp liftų kartelio ir Land Oberösterreich teikiant paramą patirtos žalos būtų neproporcingai išplėsta kartelio dalyvių atsakomybė už bet kokią kartelio sukeltos tiesioginės žalos sąlygotą paskesnę žalą, kuri neturėtų visiškai nieko bendra su karteliui reikšminga rinka.
136. Jie pripažįsta, kad viešoji parama iš principo gali turėti įtakos statybos veiklai. Tačiau, jų teigimu, tą patį galima pasakyti ir apie bankų palūkanų politiką, mokesčių sistemos sandarą ar kitą valstybės reguliacinę veiklą. Jei nagrinėjamu atveju būtų preziumuojamas pakankamai tiesioginis ryšys tarp liftų kartelio ir Land Oberösterreich patirtos žalos, tai reikštų, kad atlygintina laikoma bet kokia žala, kurią įgyvendindami ir visiškai bendro pobūdžio mokestines, reguliacines ar kitas priemones patiria viešojo sektoriaus subjektai, remiantis vien tuo, kad tos priemonės gali turėti kokį nors poveikį kartelio paveiktai rinkai.
137. Šį argumentą reikia atmesti.
138. Pagrindinėje byloje nagrinėjama Land Oberösterreich priemonė nėra bendro pobūdžio priemonė, panaši į mokestinį ar kitą reguliavimą. Tiesa, kad Land Oberösterreich būstų statybos politika yra bendro pobūdžio socialinės politikos priemonė, skirta ne tik atskiriems paramos gavėjams remti, bet ir bendriems viešųjų paslaugų poreikiams tenkinti. Bet įgyvendinant šią bendro pobūdžio būstų statybos skatinimo politiką teikiamos skatinamosios paskolos, kurias teikiant ir atsirado žala, dėl kurios vyksta ginčas, – tai visiškai konkrečių, atskiriems paramos gavėjams adresuotų priemonių komplektas.
139. Kaip paaiškino Land Oberösterreich, atskirų paskolų dydis ne tik atitinka tam tikrą statybos išlaidų procentą, bet ir konkreti šių išlaidų sudėtis yra detaliai nurodyta paskolos dokumentuose, iš kurių matyti ir tikslios išlaidos atitinkamiems sumontuotiems liftams.
140. Ar Land Oberösterreich turėjo įtakos šių išlaidų sudėčiai, visų pirma atitinkamų liftų pasirinkimui (liftų gamintojai tai ginčija), aiškintis nebūtina. Pakanka to, kad yra aišku, jog atskirų dotuotų projektų kartu su sumontuotais liftais ir atitinkamomis išlaidomis detalės yra nurodytos paramos dokumentuose. Jais Land Oberösterreich, beje, rėmėsi ir pagrindinėje byloje, apskaičiuodama tikslią žalos sumą(82).
141. Taigi žala, kurią reikalaujama atlyginti, jokiu būdu nėra bendro pobūdžio reguliacinės priemonės, kuri atsitiktinai turėjo poveikį kartelio paveiktai rinkai, ne iki galo aiškios pasekmės. Kiekvienu konkrečiu atveju galima įrodyti ryšį tarp išpūstos sumontuotų liftų kainos ir procentinio šiuo tikslu apskaičiuoto atitinkamos skatinamosios paskolos dydžio. Taigi Land Oberösterreich patirtą žalą sieja pakankamai tiesioginis ryšys su kartelio nulemtu kainų išaugimu Austrijos liftų rinkoje, ir šio ryšio pripažinimas nagrinėjamu atveju jokiu būdu nereiškia, kad neproporcingai išplečiama kartelio dalyvių atsakomybė.
2) Liftų kartelio dalyvių galimybė nuspėti „Land Oberösterreich“ patirtą žalą
142. Kaip jau minėta, vertinant, ar tarp teisės pažeidimo ir žalos yra pakankamai tiesioginis priežastinis ryšys, taip pat siekiama užtikrinti, kad asmuo atsakytų tik už tokią dėl jo neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą, kurią galėjo protingai iš anksto nuspėti(83).
143. Priešingai, nei teigia Komisija, klausimas, ar darant konkurencijos taisyklių pažeidimą dalyvavę asmenys galėjo iš anksto nuspėti tam tikros rūšies žalą, yra ne vien faktų klausimas, kurį išnagrinėti įeina tik į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetenciją. Kaip jau minėta, iš Teisingumo Teismo sprendimo byloje Kone matyti, kad per prejudicinio sprendimo procedūrą Teisingumo Teismas abstrakčiai ir bendrai įvertina, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama žala atitinka Sąjungos teisės reikalavimus ir gali būti atlyginta, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs nacionalinis teismas vėliau turi įvertinti, ar šie reikalavimai iš tiesų įvykdyti konkrečiu atveju(84).
144. Sprendime Kone Teisingumo Teismas aiškiai įvertino, ar kainų skėčio efektai (umbrella pricing), kai nedalyvaujantis trečiasis asmuo, reaguodamas į dėl kartelio išaugusias rinkos kainas, padidina savo kainas daugiau, nei būtų galėjęs padidinti įprastomis konkurencijos sąlygomis, abstrakčiai žvelgiant yra nuspėjama galima kartelių pasekmė, kurios kartelio dalyviai negali nežinoti. Kadangi nagrinėtu atveju taip ir buvo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir paveiktos rinkos ypatumus, paskui turėjo įvertinti, ar nagrinėjamas kartelis iš tiesų galėjo lemti tai, kad savarankiškai veikiantys tretieji asmenys taiko apsauginę kainą ir kad šių aplinkybių ir ypatumų negalėjo nežinoti minėto kartelio nariai(85).
145. Taigi nagrinėjamu atveju reikia įvertinti, ar tokia teikiant paramą patirta žala, kurią atlyginti pagrindinėje byloje reikalauja Land Oberösterreich, abstrakčiu ir bendru požiūriu yra galima nuspėjama kartelio, kurio tikslas buvo užtikrinti dalyviams didesnes kainas nei įmanomos įprastomis rinkos sąlygomis, pasekmė.
146. Liftų gamintojai ir Komisija tvirtina, kad taip jokiu būdu negalima manyti. Jie teigia, kad, priešingai, vien mėginimas trumpai ir suprantamai apibūdinti Land Oberösterreich teiginius dėl žalos rodo, kokie jie nepagrįsti ir „pritempti“. Jų teigimu, nė vienas apdairus liftų gamintojas negali ir neprivalo tikėtis, kad viešoji, pelno nesiekianti valdžios institucija viešąsias lėšas naudos ne įgyvendindama savo politinius viešųjų paslaugų uždavinius, o nusižengdama šių lėšų paskirčiai ir teisės aktams, spekuliacijoms finansų rinkoje, t. y. ne tam tikslui, kam šios lėšos yra skirtos. Tokie veiksmai, kaip teigia šie bylos dalyviai, prieštarauja bet kokiai bendrai gyvenimo patirčiai, todėl praradus tokią spekuliacijos galimybę atsirandančios žalos ekonominės veiklos vykdytojai, kaip antai liftų gamintojai, visiškai negali nuspėti.
147. Šie argumentai visiškai nepagrįsti.
148. Pirma, statybos versle užsakovams yra visiškai įprasta projektus finansuoti iš skolintų lėšų. Todėl kartelio, kurio tikslas yra didesnės nei įmanomos įprastomis rinkos sąlygomis kainos, dalyviai gali nuspėti, kad išpūstų kainų nulemta žala bus perkelta statybos užsakovų finansuotojams.
149. Be to, šioje byloje nagrinėjamos paramos priemonės, kaip patys liftų gamintojai paaiškino per teismo posėdį, yra įstatymuose aiškiai reglamentuotas mechanizmas, kuris statybos versle veikiantiems arba tokius komponentus, kaip liftai, gaminantiems ekonominės veiklos vykdytojams, ko gero, yra žinomas. Taigi liftų gamintojai turėjo tikėtis, kad jų išpūstos kainos bent iš dalies bus padengtos iš lengvatinėmis sąlygomis gautų skatinamųjų kreditų.
150. Galiausiai tam, kad ekonominės veiklos vykdytojas galėtų nuspėti, jog tokiam valstybiniam kredito davėjui, koks yra Land Oberösterreich, dėl kartelio suteikus per didelę paramą gali atsirasti su palūkanomis susijusi žala, jis jokiu būdu neprivalo preziumuoti, kad šis valstybinio sektoriaus subjektas veikia nusižengdamas lėšų paskirčiai, teisės aktams ir savo kompetencijai, nes viešosioms paslaugoms numatytas lėšas naudoja ne pirminei paskirčiai, o spekuliuoja jomis finansų rinkoje, siekdamas gauti pelno. Kaip minėta šios išvados 114, 115 ir 120 punktuose, pagal įprastą teisinę padėtį ir praktiką tam tikros sumos neteisėtas nebuvimas tam tikru laikotarpiu laikomas su palūkanomis susijusia žala.
3) Tarpinė išvada
151. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokia žala, kaip patirta Land Oberösterreich, kuri atsirado dėl to, kad tam tikro su produktu susijusių išlaidų procento dydžio paskola buvo didesnė, nei būtų buvusi, jei nebūtų buvęs sudarytas kartelinis susitarimas, ir dėl to Land Oberösterreich negalėjo šios sumos investuoti už rinkoje įprastą palūkanų normą arba panaudoti paimtiems kreditams grąžinti, yra pakankamai tiesioginiu ryšiu susijusi su karteliniu susitarimu ir kartelio dalyviai galėjo ją numatyti.
VI. Išvada
152. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Austrijos Oberster Gerichtshof pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą:
SESV 101 straipsnis aiškintinas taip, kad reikalauti atlyginti žalą iš kartelio dalyvių gali ir asmenys, kurie kartelio paveiktoje rinkoje nevykdo veiklos kaip tiekėjai ar pirkėjai. Į šią asmenų grupę patenka ir valstybiniai kredito davėjai, kurie lengvatinėmis sąlygomis teikia paskolas kartelio dalyvių klientams ir kuriems žala atsirado dėl to, kad tam tikro su produktu susijusių išlaidų procento dydžio paskola buvo didesnė, nei būtų buvusi, jei nebūtų buvęs sudarytas kartelinis susitarimas, ir dėl to jie negalėjo šios sumos investuoti už rinkoje įprastą palūkanų normą arba panaudoti paimtiems kreditams grąžinti.
1 Originalo kalba: vokiečių.
2 Žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Otis ir kt. (C‑199/11, EU:C:2012:684), 2013 m. liepos 18 d. Sprendimą Schindler Holding ir kt. / Komisija (C‑501/11 P, EU:C:2013:522) ir 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317).
3 Žr. ir 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 18 punktas); taip pat žr. mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 17 punktas).
4 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo (OL L 349, 2014, p. 1).
5 Ieškinį pirmojoje instancijoje (Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas)) Land Oberösterreich pareiškė 2010 m. vasario 2 d.; Direktyva 2014/104/ES, kaip nustatyta jos 23 straipsnyje, įsigaliojo dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2014 m. gruodžio 25 d.
6 Žr. šiuo klausimu mano išvadą byloje Cogeco Communications (C‑637/17, EU:C:2019:32, 60 punktas).
7 Pagal jos 12 konstatuojamąją dalį „[Direktyva 2014/104/ES] dar kartą patvirtinamos acquis communautaire nuostatos dėl Sąjungos teisės gauti kompensaciją už žalą, patirtą dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimo, visų pirma nuostatos, susijusios su teise teikti ieškinį ir žalos apibrėžtimi, kaip nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje, ir neužkertamas kelias tolesnei šio acquis raidai“.
8 Šiuo klausimu žr. ir 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Otis ir kt. (C‑199/11, EU:C:2012:684, 18 ir paskesni punktai), 2013 m. liepos 18 d. Sprendimą Schindler Holding ir kt. / Komisija (C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 10 ir paskesni punktai) ir 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 5 ir 6 punktai) bei mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 5 punktas).
9 2007 m. gruodžio 14 d. Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas), kaip kartelių bylas nagrinėjančio teismo, nutartis (byla Nr. 25 Kt 12/07).
10 2008 m. spalio 8 d. Oberster Gerichtshof, kaip aukštesniojo kartelių bylas nagrinėjančio teismo, nutartis (byla Nr. 16 Ok 5/08).
11 Šiuo klausimu žr. ir 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 7 ir paskesni punktai) ir mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 6 ir paskesni punktai).
12 Tai išplaukia iš 2016 m. rugsėjo 21 d. Handelsgericht Wien (pirmosios instancijos teismas pagrindinėje byloje) tarpiniame sprendime (byla Nr. 40 Cg 65/10z-66, p. 5 ir 6) ir 2017 m. balandžio 27 d. Oberlandesgericht Wien (apeliacinis teismas, antrosios instancijos teismas pagrindinėje byloje) nutartyje (byla Nr. 5 R 193/16p-73, p. 6 ir 7) aprašytų Land Oberösterreich argumentų.
13 Pagrindinėje byloje Land Oberösterreich dalyvauja kaip pirmoji ieškovė. Kitos šioje byloje dalyvaujančios ieškovės yra būstų statybos bendrovės. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl 2016 m. rugsėjo 21 d. Handelsgericht Wien (pirmosios instancijos teismas pagrindinėje byloje) tarpinio sprendimo (byla Nr. 40 R 65/10z-66, p. 6‑7) susijęs tik su Land Oberösterreich ieškiniu.
14 2016 m. rugsėjo 21 d. Handelsgericht Wien tarpinis sprendimas (byla Nr. 40 Cg 65/10z-66).
15 2017 m. balandžio 27 d. Oberlandesgericht Wien (apeliacinės instancijos teismas), nutartis (byla Nr. 5 R 193/16p-73).
16 2014 m. birželio 5 d. Sprendimas Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317).
17 Išvada byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 27 ir paskesni punktai).
18 Byla Nr. 9 Ob 44/17m.
19 Žr. šios išvados 11 punktą.
20 2013 m. kovo 14 d. Sprendimas Allianz Hungária Biztosító ir kt. (C‑32/11, EU:C:2013:160, 17 ir paskesni punktai), 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Maxima Latvija (C‑345/14, EU:C:2015:784, 11 ir paskesni punktai), 2016 m. liepos 21 d. Sprendimas VM Remonts ir kt. (C‑542/14, EU:C:2016:578, 16 ir paskesni punktai) ir 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimas Ernst & Young (C‑633/16, EU:C:2018:371, 28 ir paskesni punktai).
21 Žr., pavyzdžiui, 1995 m. gruodžio 21 d. Nutartį Max Mara (C‑307/95, EU:C:1995:465, 5 punktas), bei 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Caves Krier Frères (C‑379/11, EU:C:2012:798, 35 ir 36 punktai) ir 2019 m. sausio 10 d. Sprendimą ET (C‑97/18, EU:C:2019:7, 24 punktas).
22 1999 m. birželio 15 d. Sprendimas Andersson ir Wåkerås-Andersson (C‑321/97, EU:C:1999:307, 31 ir paskesni punktai), 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Ynos (C‑302/04, EU:C:2006:9, 30, 34 ir paskesni punktai) ir 2018 m. birželio 27 d. Sprendimas Varna Holideis (C‑364/17, EU:C:2018:500, 17 punktas).
23 Žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimą Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, EU:C:2012:72, 61 ir 62 punktai) ir mano išvadą byloje Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, EU:C:2011:552, 49 ir paskesni punktai).
24 Žr. 2012 m. vasario 14 d. Sprendimą Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, EU:C:2012:72, 44 ir paskesni punktai) ir mano išvadą byloje Toshiba Corporation ir kt. (C‑17/10, EU:C:2011:552, 37 ir paskesni punktai).
25 Žr. šios išvados 11 punktą.
26 Dėl aplinkybių, įvykusių dar prieš valstybei narei įstojant į ES, būsimo poveikio vertinimo pagal vėliau galiojančią teisinę padėtį žr. 2014 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą X (C‑318/13, EU:C:2014:2133, 21 ir paskesni punktai) bei mano išvadą byloje X (C‑318/13, EU:C:2014:333, 18 ir paskesni punktai).
27 1999 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Beck ir Bergdorf (C‑355/97, EU:C:1999:391, 22 punktas), 2018 m. sausio 23 d. Sprendimas F. Hoffmann-La Roche ir kt. (C‑179/16, EU:C:2018:25, 45 punktas), 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimas Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335, 31 punktas) ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Confédération paysanne ir kt. (C‑528/16, EU:C:2018:583, 73 punktas).
28 Generalinio advokato N. Wahl išvada byloje Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:100, 39 punktas).
29 Šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Courage ir Crehan (C‑453/99, EU:C:2001:465, 23–26 punktai), 2006 m. liepos 13 d. Sprendimą Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 58‑61 ir 63 punktai), 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 20–22 punktai) ir 2019 m. kovo 14 d. Sprendimą Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:204, 24–26 punktai); taip pat mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 26 punktas).
30 Žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Courage ir Crehan (C‑453/99, EU:C:2001:465, 29 punktas), 2006 m. liepos 13 d. Sprendimą Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 62 ir 64 punktai), 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 24–26 punktai) ir 2019 m. kovo 14 d. Sprendimą Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:204, 27 punktas).
31 Žr. visų pirma Direktyvos 2014/104/ES 3, 4, 11, 12 ir 13 konstatuojamąsias dalis bei 1, 3 ir 4 straipsnius.
32 Generalinio advokato N. Wahl išvada byloje Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:100, 33 punktas): „Vis dėlto, kurie klausimai, susiję su ieškiniais dėl žalos atlyginimo, reglamentuojami ES teisėje, o kuriuos reglamentuoja valstybių narių vidaus įstatymai?“
33 Žr. mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 23 punktas) ir – kaip teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimo tvarkos pavyzdį – 2019 m. kovo 28 d. Sprendimą Cogeco Communications (C‑637/17, EU:C:2019:263, 42 ir paskesni punktai bei 56 ir paskesni punktai) bei mano išvadą byloje Cogeco Communications (C‑637/17, EU:C:2019:32, 75 ir paskesni punktai bei 87 ir paskesni punktai).
34 Generalinio advokato N. Wahl išvada byloje Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:100, 40 ir 41 punktai).
35 2019 m. kovo 14 d. Sprendimas Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:204, 28 punktas ir jame daroma nuoroda į generalinio advokato N. Wahl išvados šioje byloje [EU:C:2019:100] 60–62 punktus).
36 Žr. šios išvados 40 punktą ir 29 išnašą bei joje nurodytą jurisprudenciją.
37 Žr. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimą Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 95–97 punktai) bei mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 27 punktas).
38 Dėl bylos Kone aplinkybių žr. mano išvadą šioje byloje (C‑557/12, EU:C:2014:45, 19 punktas): joje buvo nagrinėjamas klausimas, ar tarp kartelio ir žalos, atsiradusios dėl kartelio sukelto kainų skėčio efekto, yra pakankamai glaudus ryšys. Kainų skėčio efektas (umbrella pricing) pasireiškia tuo, kad kartelyje nedalyvaujantis trečiasis asmuo, reaguodamas į kartelio išpūstas rinkos kainas, pakelia savo kainas labiau, nei tai būtų įmanoma normalios konkurencijos sąlygomis.
39 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 64 punktas – išskirta mano).
40 Šiuo klausimu žr. jau mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 35 ir 53 bei paskesni punktai).
41 1984 m. sausio 18 d. Sprendimas Ekro (327/82, EU:C:1984:11, 11 punktas), 2006 m. liepos 11 d. Sprendimas Chacón Navas (C‑13/05, EU:C:2006:456, 40 punktas) ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Associazione Italia Nostra Onlus (C‑444/15, EU:C:2016:978, 66 punktas).
42 Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 29 punktas). Ypatinga vienodo žalos atlyginimo reglamentavimo reikšmė kartelių teisėje pabrėžiama ir Direktyvos 2014/104/ES 8 bei 9 konstatuojamosiose dalyse.
43 Žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimą Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:204, 28 punktas ir jame daroma nuoroda į generalinio advokato N. Wahl išvados šioje byloje [EU:C:2019:100] 60–62 punktus).
44 2014 m. birželio 5 d. Sprendimas Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 24 ir 32 punktai).
45 Žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:100, 37 punktas ir 20 išnaša) bei 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 27 ir paskesni punktai, visų pirma 34 ir 37 punktai). Palyginimui generalinis advokatas N. Wahl pateikia vertinimo remiantis lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais pavyzdžius – 2011 m. birželio 14 d. Sprendimą Pfleiderer (C‑360/09, EU:C:2011:389, 30–32 punktai) ir 2013 m. birželio 6 d. Sprendimą Donau Chemie ir kt. (C‑536/11, EU:C:2013:366, 32–34 punktai); šiuo metu prie jų galima pridurti ir 2019 m. kovo 28 d. Sprendimą Cogeco Communications (C‑637/17, EU:C:2019:263, 43–55 punktai).
46 Žr. šios išvados 1 ir 36 punktus.
47 2014 m. birželio 5 d. Sprendimas Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317).
48 Žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 27 ir paskesni punktai).
49 Dėl panašaus požiūrio žr. ir 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Otis ir kt. (C‑199/11, EU:C:2012:684, 65 punktas).
50 Dėl Sąjungos institucijų deliktinės atsakomybės sąlygų žr. 1982 m. rugsėjo 29 d. Sprendimą Oleifici Mediterranei / EEB (26/81, EU:C:1982:318, 16 punktas) ir 2010 m. kovo 18 d. Sprendimą Trubowest Handel ir Makarov / Taryba ir Komisija (C‑419/08 P, EU:C:2010:147, 40 punktas); dėl asmens teisės reikalauti atlyginti žalą iš valstybių narių remiantis Sąjungos teisės pažeidimu žr. 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Francovich ir kt. (C‑6/90 ir C‑9/90, EU:C:1991:428, 40 punktas), 1996 m. kovo 5 d. Sprendimą Brasserie du pêcheur ir Factortame (C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 51 punktas) ir 2013 m. kovo 14 d. Sprendimą Leth (C‑420/11, EU:C:2013:166, 41 punktas).
51 Žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 34 punktas). Šiuo klausimu žr. ir 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Otis ir kt. (C‑199/11, EU:C:2012:684, 66 punktas).
52 Šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą IR (C‑68/17, EU:C:2018:696, 56 punktas).
53 Žr. Direktyvos 2014/104/ES 3 ir 13 konstatuojamąsias dalis.
54 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Otis ir kt. (C‑199/11, EU:C:2012:684, 43 ir 44 punktai).
55 Šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 32 punktas) ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimą AC‑Treuhand / Komisija (C‑194/14 P, EU:C:2015:717, 36 punktas).
56 Šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Courage ir Crehan (C‑453/99, EU:C:2001:465, 26 punktas), 2006 m. liepos 13 d. Sprendimą Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 60 punktas) ir 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 21 punktas).
57 Žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimą Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
58 2013 m. birželio 6 d. Sprendimas Donau Chemie ir kt. (C‑536/11, EU:C:2013:366, 24 punktas). Dėl abiejų teisės į kartelio sukeltos žalos atlyginimą funkcijų žr. ir mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 59, 60 ir 71 punktai) bei generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Skanska Industrial Solutions ir kt. (C‑724/17, EU:C:2019:100, 28 punktas).
59 Atitinkamai ir įmonė, kuri pati kartelio paveiktoje rinkoje nevykdo veiklos nei kaip tiekėja, nei kaip pirkėja, gali prisidėti prie konkurencijos trukdymo, ribojimo ar iškraipymo šioje rinkoje, taip pažeisdama SESV 101 straipsnį; žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimą AC‑Treuhand / Komisija (C‑194/14 P, EU:C:2015:717, 26 ir 33 bei paskesni punktai).
60 Žr. šios išvados 40 punktą ir 29 išnašoje nurodytą jurisprudenciją.
61 2014 m. birželio 5 d. Sprendimas Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 19, 33 ir 37 punktai).
62 Šiuo klausimu žr. mano išvadą byloje Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:45, 33 punktas).
63 Žr. šios išvados 66 ir 67 punktus bei 132 ir paskesnius punktus.
64 Žr. šios išvados 80 punktą.
65 Žr. šios išvados 79 punktą.
66 Vokietijos Gesetz gegen Wettbewerbsbeschränkungen (Įstatymas dėl konkurencijos ribojimų panaikinimo, toliau – GWB) 33 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nukentėjusiu nuo konkurencijos taisyklių pažeidimo, todėl turinčiu teisę į žalos atlyginimą laikomas tas, „kas neigiamą pažeidimo poveikį patyrė veikdamas konkurencijos sąlygomis arba kitaip dalyvaudamas rinkoje“ (išskirta mano).
67 Žr. H. P. Logemann „Der kartellrechtliche Schadensersatz“, Berlynas, Duncker & Humblot, 2009, p. 243 ir 244; V. Emmerich (U. Immenga, E.‑J. Mestmäcker, „Wettbewerbsrecht“, 5‑asis leidimas, 2 tomas, Miunchenas, 2014, GWB 33 straipsnis, 14 punktas); C. Heinze „Schadensersatz im Unionsprivatrecht“, Tiubingenas, Mohr Siebeck, 2017, p. 191 ir 192. Nuomonės, kad teisę pareikšti ieškinį turi akcininkai, galintys pareikalauti atlyginti atskirą, su bendrovės patirta žala nesutampančią žalą, nurodydami į Teisingumo Teismo jurisprudenciją laikosi P. Engelhoven, B. Müller „Kartellschadensersatz für Aktionäre einer kartellgeschädigten AG?“, Wirtschaft und Wettbewerb (WuW) 2018, p. 602 ir paskesni.
68 Žr. Direktyvos 2014/104/ES 38–44 konstatuojamąsias dalis ir IV skyrių „Antkainių perkėlimas“ (12 ir paskesni straipsniai).
69 Šiuo klausimu žr. ir Direktyvos 2014/104/ES 11, 12 ir 13 konstatuojamąsias dalis bei 2 straipsnio 6 punktą.
70 Dėl. skatinamųjų paskolų ir Land Oberösterreich patirtos žalos dydžio apskaičiavimo žr. šios išvados 13–15 punktus.
71 Žr. 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (OL L 193, 2018, p. 1), 108 straipsnio 4 dalį ir 109 straipsnį.
72 Žr. 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 2015/1589, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 25 konstatuojamąją dalį bei 16 straipsnio 2 dalį.
73 Žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimą CELF ir Ministre de la Culture et de la Communication (C‑199/06, EU:C:2008:79, 51 ir paskesni punktai).
74 Žr. 1998 m. balandžio 30 d. Bendrojo Teismo Sprendimą Cityflyer Express / Komisija (T‑16/96, EU:T:1998:78, 8, 43 ir 50 bei paskesni punktai), 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo Sprendimą Italija / Komisija (T‑257/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:504, 3, 4 ir 146 bei paskesni punktai) ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo Sprendimą Varna Industriale / Komisija (T‑303/10, EU:T:2012:505, 3, 4 ir 154 bei paskesni punktai).
75 Suteiktos skatinamosios paskolos su lengvatinėmis palūkanomis skiriasi nuo prarastų dotacijų, kuriomis Land Oberösterreich paramos gavėjams tiesioginėmis arba anuiteto dotacijomis kompensuoja dalį statybos išlaidų arba kredito grąžinimo įmokų ir kurios nėra šios prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas (žr. šios išvados 12–14 punktus). Šių prarastų dotacijų atveju Land Oberösterreich dėl kartelio sąlygoto antkainio patirta žala ir paramos gavėjų patirta žala sutampa tiek, kiek Land Oberösterreich patirta prarastų dotacijų dalies, kuri atitinka dėl kartelio išpūstas išlaidas liftams, dydžio žala įeina į paramos gavėjų dėl kartelio sumokėtą antkainį. Todėl pagrindinėje byloje tiesioginių dotacijų gavėjai savo kartelio dalyviams pareikštų reikalavimų, grindžiamų sumokėtu antkainiu, dalį, atitinkančią Land Oberösterreich prarastas dotacijas, perleido pastarajai, kuri šiuo metu reiškia šiuos reikalavimus kartelio dalyviams; žr. nuorodas pirmosios ir antrosios instancijos teismų sprendimuose pagrindinėje byloje (šios išvados 12 išnaša).
76 2006 m. liepos 13 d. Sprendimas Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 97 punktas).
77 Tai matyti iš pristatytų šalių argumentų, net jei antrosios instancijos teismas tik konstatavo, kad Land Oberösterreich, apskaičiuodama žalą, remiasi prarastomis galimybėmis investuoti turėtas lėšas; žr. 2017 m. balandžio 27 d. Oberlandesgericht Wien (apeliacinis teismas, antrosios instancijos teismas pagrindinėje byloje) nutartį (byla Nr. 5 R 193/16p-73, p. 10, 13, 48).
78 Žr. šiuo klausimu šios išvados 46 punktą ir 2006 m. liepos 13 d. Sprendimą Manfredi ir kt. (C‑295/04–C‑298/04, EU:C:2006:461, 95–98 punktai).
79 Žr. šios išvados 105–112 punktus.
80 Panašiu konstruktu, pavyzdžiui, grindžiamas JAV teisėje egzistuojantis „parens patriae antitrust actions“ institutas, valstijų generaliniams prokurorams (Attorneys General) leidžiantis bendrai visų piliečių vardu reikalauti atlyginti išskaidytą žalą, kurią tos valstijos gyventojams sukėlė dėl kartelio išpūstos vartojimo prekių kainos, o pagal šiuos ieškinius gautas sumas skirti visuomenei naudingiems projektams; žr. S. B. Farmer „More lessons from the laboratories: Cy pres distributions in parens patriae antitrust actions brought by state Attorneys General“, Fordham L. Rev. 68, 1999, p. 361 ir paskesni.
81 2014 m. birželio 5 d. Sprendimas Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 33 punktas).
82 Žr. 2017 m. balandžio 27 d. Oberlandesgericht Wien (apeliacinis teismas, antrosios instancijos teismas pagrindinėje byloje) nutartį (byla Nr. 5 R 193/16p-73, p. 30 ir 31).
83 Žr. šios išvados 83 punktą.
84 Žr. šios išvados 66–68 punktus.
85 2014 m. birželio 5 d. Sprendimas Kone ir kt. (C‑557/12, EU:C:2014:1317, 30 ir 34 punktai).