Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
GERARD HOGAN IŠVADA,
pateikta 2019 m. lapkričio 12 d.(1)
Byla C-535/18
IL,
JK,
KJ,
LI,
NG,
MH,
OF,
PE,
QD įpėdiniai RC ir SB,
TA,
UZ,
VY,
WX
prieš
Šiaurės Reino-Vestfalijos žemę
(Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyva 2011/92/ES – Poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2000/60/EB – Sąjungos veiksmai vandens politikos srityje – Teisė apskųsti procedūrinių klaidų atveju – Nacionalinės taisyklės, kuriomis apribojama teisė apskųsti procedūrinių klaidų atveju“
I. Įvadas
1. Kokiomis sąlygomis privatus asmuo gali ginčyti administracinio sprendimo, kuriuo suteikiamas leidimas vykdyti svarbų automobilių kelių projektą, pagrįstumą remdamasis tuo, kad nebuvo laikomasi Sąjungos aplinkos teisės reikalavimų? Tai – vienas iš pagrindinių šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamų klausimų. Šis prašymas pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (toliau – PAV direktyva)(2) 6 ir 11 straipsnių bei 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (toliau – Vandens pagrindų direktyva arba VPD)(3), 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčių ir b punkto i papunkčio išaiškinimo.
2. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp privačių asmenų (toliau – pareiškėjai) ir Land Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė) dėl Detmoldo apskrities administracijos (Vokietija) sprendimo, kuriuo patvirtintas planas tiesti naują automagistralės A 33 / federalinio kelio B 61 Ummeln atšaką.
3. Nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus Teisingumo Teismui vėl reikės vertinti ne tik piliečių teisės apskųsti ribas aplinkosaugos srityje, bet ir spręsti kitus klausimus, susijusius su Sąjungos materialine aplinkos teise, visų pirma su sąvoka, kas laikoma vandens telkinio būklės prastėjimu, kaip jis suprantamas pagal Vandens pagrindų direktyvą.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. PAV direktyva
4. PAV direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės privalo imtis reikalingų priemonių, užtikrinančių, kad projektu suinteresuotoms institucijoms (kai tų institucijų interesai susiję su jų prisiimta specialia atsakomybe už aplinkos apsaugą) būtų suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl užsakovo pateiktos informacijos ir dėl sutikimo planuojamai veiklai. Tuo tikslu, valstybės narės paskiria institucijas, su kuriomis konsultuojamasi bendrais ar konkrečiais atvejais. Informacija, surinkta pagal 5 straipsnį, perduodama minėtoms institucijoms. Konsultacijos procedūros detales nustato valstybės narės.
2. Atliekant 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūras, visuomenė arba viešais skelbimais, arba kitomis atitinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis, jei jos prieinamos, iš anksto ir vėliausiai tada, kai tik informacija gali būti pagrįstai teikiama, yra informuojama apie:
a) prašymą dėl leidimo vykdyti planuojamą veiklą;
b) tai, kad projektui taikoma poveikio aplinkai vertinimo procedūra ir atitinkamais atvejais apie tai, kad taikomas 7 straipsnis;
c) duomenis apie institucijas, atsakingas už sprendimo priėmimą, tas, iš kurių gali būti gaunama atitinkama informacija, tas, kurioms gali būti teikiamos pastabos ar klausimai, ir pastabų ar klausimų pateikimo tvarkaraščio duomenis;
d) galimų sprendimų pobūdį arba, jei jau toks yra, sprendimo projektą;
e) apie pagal 5 straipsnį surinktos informacijos prieinamumą;
f) atitinkamos informacijos gavimo laiką, vietą ir būdą;
g) duomenis apie visuomenės dalyvavimo priemones, parengtas pagal šio straipsnio 5 dalį.
3. Valstybės narės užtikrina, kad tinkamais terminais suinteresuota visuomenė galėtų susipažinti su:
a) pagal 5 straipsnį surinkta informacija;
b) pagal nacionalinės teisės aktus – svarbiausiomis ataskaitomis ir pasiūlymais, pateiktais kompetentingai institucijai ar institucijoms tuo metu, kai suinteresuota visuomenė yra informuota pagal šio straipsnio 2 dalį;
c) pagal 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką [ir kuria panaikinama Tarybos direktyva 90/313/EEB (OL L 41, 2003, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 375)] – šio straipsnio 2 dalyje nenurodyta informacija, kuri yra svarbi priimant sprendimą pagal šios direktyvos 8 straipsnį ir kuri tampa prieinama po to, kai suinteresuota visuomenė buvo informuota pagal šio straipsnio 2 dalį.
4. Suinteresuotai visuomenei sudaromos išankstinės ir veiksmingos palankios galimybės dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose ir tuo tikslu ji turi teisę reikšti pastabas ir nuomones, kol kompetentingai institucijai ar institucijoms visos pasirinkimo galimybės yra atviros prieš priimant sprendimą dėl leidimo suteikimo vykdyti planuojamą veiklą.
5. Išsamias visuomenės informavimo (pavyzdžiui, informavimą skelbimais tam tikru spinduliu ar skelbimais vietiniuose laikraščiuose) ir konsultavimosi su suinteresuota visuomene (pavyzdžiui, rašytiniais teikimais ar visuomenės apklausos būdu) priemones nustato valstybės narės.
6. Kad būtų pakankamai laiko visuomenei informuoti, o suinteresuotai visuomenei pasirengti ir veiksmingai dalyvauti priimant sprendimą aplinkos klausimais pagal šį straipsnį, turi būti numatyti tinkami įvairių etapų terminai.“
5. PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:
a) turintys pakankamą interesą, arba alternatyviai;
b) pareikšdami apie teisės pažeidimą, jei valstybės narės administracinio proceso teisė reikalauja to kaip išankstinės sąlygos,
turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.“
2. Vandens pagrindų direktyva
6. VPD 2 straipsnio 17 ir 19 punktuose pateiktos sąvokų „paviršinio vandens būklė“ ir „požeminio vandens būklė“ apibrėžtys. Pagal Vandens pagrindų direktyvą „paviršinio vandens būklė“ – tai „bendras paviršinio vandens telkinio būklės apibūdinimas, kurį nulemia arba jo ekologinė, arba cheminė būklė, žiūrint kuri iš jų blogesnė“, o „požeminio vandens būklė“ – tai „bendras požeminio vandens telkinio būklės apibūdinimas, kurį lemia arba jo kiekybinė, arba cheminė būklė, nelygu, kuri iš jų blogesnė“.
7. VPD 2 straipsnio 25 punkte nustatyta, kad „gera požeminio vandens cheminė būklė“ – tai cheminė požeminio vandens telkinio būklė, kuri atitinka visus V priedo 2.3.2 lentelėje nurodytus reikalavimus.
8. VPD 4 straipsnyje „Aplinkos apsaugos tikslai“ numatyta:
„1. Vykdydamos priemonių programas, nurodytas upės baseino valdymo planuose, ir taikydamos jas:
a) paviršiniams vandenims
i) valstybės narės įgyvendina būtinas priemones, kad neprastėtų visų paviršinio vandens telkinių būklė, atsižvelgdamos į šio straipsnio 6 ir 7 dalies taikymą ir nepažeisdamos jo 8 dalies;
ii) valstybės narės apsaugo, gerina ir atnaujina visus paviršinio vandens telkinius, atsižvelgdamos į iii papunkčio taikymą dirbtiniams ir labai pakeistiems vandens telkiniams, ir stengiasi, kad gera paviršinio vandens būklė būtų pasiekta ne vėliau kaip po 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos pagal V priedo nuostatas, atsižvelgdamos į pratęsimų, nustatomų pagal šio straipsnio 4 dalį, ir į jo 5, 6 ir 7 dalių taikymą bei nepažeisdamos 8 dalies;
iii) valstybės narės apsaugo ir gerina visus dirbtinius bei smarkiai modifikuotus vandens telkinius ir stengiasi, kad geras ekologinis potencialas ir gera paviršinio vandens cheminė būklė būtų pasiekta ne vėliau kaip po 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos pagal V priedo nuostatas, atsižvelgdamos į pratęsimų, nustatomų pagal šio straipsnio 4 dalį, ir į jo 5, 6 ir 7 dalių taikymą bei nepažeisdamos 8 dalies;
<...>
b) požeminiam vandeniui
i) valstybės narės įgyvendina būtinas priemones, skirtas neleisti teršalams patekti į požeminius vandenis arba juos apriboti ir neleisti požeminio vandens telkinių būklei prastėti, atsižvelgdamos į šio straipsnio 6 ir 7 dalies taikymą, nepažeisdamos jo 8 dalies, ir atsižvelgdamos į 11 straipsnio 3 dalies j punkto taikymą;
ii) valstybės narės apsaugo, gerina ir atnaujina visus požeminio vandens telkinius, užtikrina požeminio vandens ėmimo ir jo pasipildymo pusiausvyrą ir stengiasi, kad gera požeminio vandens būklė būtų pasiekta ne vėliau kaip po 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos pagal V priedo nuostatas, atsižvelgdamos į pratęsimų, nustatomų pagal šio straipsnio 4 dalį, ir į jo 5, 6 ir 7 dalių taikymą bei nepažeisdamos 8 dalies ir atsižvelgdamos į 11 straipsnio 3 dalies j punkto taikymą;
iii) valstybės narės įgyvendina būtinas priemones, kad sustabdytų ir mažintų kurį laiką trunkančią kokio nors teršalo koncentracijos gana reikšmingo didėjimo tendenciją, atsiradusią dėl žmogaus veiklos poveikio, ir siekia nuosekliai mažinti požeminio vandens taršą.
<...>“
B. Vokietijos teisė
9. 2017 m. rugpjūčio 23 d. redakcijos Umwelt-Rechtsbehelfsgesetz (Įstatymas dėl skundų aplinkosaugos klausimais, toliau – UmwRG) 4 straipsnyje numatyta:
„1. Galima reikalauti panaikinti 1 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio 1–2b punkte nurodytą sprendimą dėl projekto teisėtumo ir (arba) tinkamumo, jei:
1) a) poveikio aplinkai vertinimas arba
b) pirminis konkretaus atvejo tyrimas dėl poreikio atlikti poveikio aplinkai vertinimą,
kurį reikalaujama atlikti pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – UVPG) nuostatas <...>, nebuvo atliktas nei tuo metu, kai jį reikėjo atlikti, nei vėliau;
2) reikiamas visuomenės dalyvavimas, kaip jis suprantamas pagal Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (UVPG) 18 straipsnį arba Federalinio apsaugos nuo kenksmingo poveikio aplinkai įstatymo 10 straipsnį, nebuvo užtikrintas nei tuo metu, kai to reikėjo, nei vėliau; arba
3) buvo padarytas kitas procedūrinis pažeidimas, kuris
a) nebuvo ištaisytas
b) pagal pobūdį ir sunkumą yra panašus į 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus; ir
c) iš suinteresuotos visuomenės atėmė įstatyme nustatytą galimybę dalyvauti priimant sprendimą; toks dalyvavimas priimant sprendimą turi apimti galimybę prieiti prie dokumentų, kurie turi būti pateikti visuomenei susipažinti.
Pirminis konkretaus atvejo tyrimas dėl poreikio atlikti poveikio aplinkai vertinimą, kuris buvo atliktas, tačiau neatitinka Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – UVPG) 5 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nustatytų reikalavimų, laikomas neatliktu pirminiu tyrimu, kaip tai suprantama pagal 1 punkto b papunkčio pirmą sakinį.
1a) 1 punkte nenurodytoms procedūrinėms klaidoms taikomas Administracinės procedūros įstatymo (toliau – VwVfG) 46 straipsnis. Jei teismas negali nustatyti, ar pirmame sakinyje nurodyta procedūrinė klaida turėjo įtakos sprendimui šiuo klausimu, daroma prielaida, kad taip buvo.
1b) Dėl procedūrinių taisyklių pažeidimo 1 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio 1–2b ir 5 punktuose nurodytas sprendimas panaikinamas tik tuo atveju, jei pažeidimo negalima ištaisyti iš dalies pakeičiant sprendimą arba taikant papildomą procedūrą. Tai neturi poveikio šioms nuostatoms:
1. Administracinės procedūros įstatymo (VwVfG) 45 straipsnio 2 daliai.
2. Administracinės procedūros įstatymo (VwVfG) 75 straipsnio 1a daliai ir kitiems susijusiems teisės aktams dėl planų išlaikymo.
Pateikus prašymą teismas gali nurodyti sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus ištaisytos 1–1a dalyse nurodytos procedūrinės klaidos, jei tai atitinka proceso koncentracijos principą.
2) <...>
3) 1–2 dalys taikomos teisių gynimo priemonėms, dėl kurių kreipiasi
1. Asmenys, kaip jie suprantami pagal Administracinių bylų teisenos kodekso (VwGO) 61 straipsnio 1 punktą, ir asociacijos, kaip jos suprantamos pagal šio kodekso 61 straipsnio 2 punktą.
2. Asociacijos, kurios atitinka 3 straipsnio 1 dalyje arba 2 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
1 dalies pirmo sakinio 3 punktas taikomas teisių gynimo priemonėms, dėl kurių kreipiasi pirmo sakinio 1 punkte nurodyti asmenys ir asociacijos, su sąlyga, kad reikalauti panaikinti sprendimą galima tik tuo atveju, jei dėl procedūrinės klaidos iš suinteresuotosios šalies buvo atimta galimybė dalyvauti priimant sprendimą taip, kaip nustatyta įstatyme.
4) 1–2 dalys pagal analogiją taikomos teisių gynimo priemonėms, kurias 3 dalies pirmo sakinio 2 punkte nurodytos asociacijos prašo taikyti dėl 1 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio 4 punkte nurodytų sprendimų <...>“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės
10. Pagal Landesbetrieb Straßenbau Nordrhein-Westfalen (Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kelių tiesimo įmonė; toliau – projekto vykdytojas) prašymą Bezirksregierung Detmold (Detmoldo apskrities administracija; toliau – leidimą išdavusi institucija) 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu patvirtino planą tiesti naują automagistralės A 33 / federalinio kelio B 61 Ummeln atšaką. Patvirtintos kelio dalies ilgis yra apie 3,7 kilometro.
11. Šiuo sprendimu projekto vykdytojui taip pat išduotas leidimas ant kelio dangos besikaupiantį lietaus vandenį nuleisti į tris vandens telkinius arba į požeminius vandenis. Sprendime taip pat buvo numatyta daug papildomų nuostatų, skirtų užtikrinti vandens kokybei paviršinio vandens ir infiltracijos į požeminį vandenį atžvilgiu.
12. Plano dokumentai nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki rugsėjo 29 d. buvo viešai pateikti susipažinti. Pranešime apie viešai pateikiamus dokumentus buvo nurodyti su eismu, rūšių apsauga ir laukine gyvūnija susiję dokumentai. Tačiau nebuvo užsiminta apie dokumentus, susijusius su apsauga nuo triukšmo ir planuojama drenažo sistema. Būtent dėl šių dokumentų nepateikimo visuomenė pareiškė prieštaravimus. 2013 m. balandžio 10–11 d. įvyko parengiamasis posėdis.
13. Atsižvelgdamas į konsultavimosi procedūros rezultatus ir vandens priežiūros institucijos pareikštus prieštaravimus projekto vykdytojas priėmė įvairius plano pakeitimus, visų pirma pakeitimus, susijusius su lietaus vandens drenavimu. Tada projekto vykdytojas parengė „lydimąjį puslapį“, jame pateikė parengtų dokumentų sąrašą ir nurodė, kai taikoma, visus juose atliktus pakeitimus. Nors jame tuo metu buvo nurodyti du su eismu ir triukšmu susiję dokumentai, nebuvo įtraukta jokių vandens drenavimo techninių tyrimų. Naujos papildomos konsultavimo procedūros, kuri buvo surengta 2014 m. gegužės 19 d.–birželio 18 d., metu visuomenė pareiškė papildomų prieštaravimų.
14. Šiomis aplinkybėmis pareiškėjai (kai kuriems pareiškėjams kyla pavojus, kad jų privati nuosavybė bus paimta visuomenės poreikiams, o kiti pareiškėjai turi šulinius, iš kurių privačiai apsirūpina vandeniu, ir baiminasi, kad šie šuliniai gali būti užteršti) Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) padavė skundą dėl planą patvirtinančio sprendimo.
15. Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nurodo, kad nebuvo atliktas joks dokumentais pagrįstas vandens telkinių vertinimas, skirtas užtikrinti, kad yra įvykdyti vandens apsaugos reikalavimai. Planą patvirtinančiame sprendime tik apibendrintai konstatuojama, kad dėl projekto neturėtų suprastėti nei paviršinio vandens tekinių, nei požeminio vandens telkinių būklė. Tik vykstant teismo procesui leidimą išdavusi institucija pateikė 48 puslapių techninę ataskaitą, kurioje aprašyti susiję vandens telkiniai ir projekto poveikis jų kokybei, tačiau ši ataskaita oficialiai nepridėta prie ginčijamo sprendimo.
16. Dėl bylos esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia nurodo, kad konsultavimosi procedūros metu visuomenė nebuvo pakankamai informuota apie projekto poveikį aplinkai. Tačiau šis teismas pažymi, kad pagal nacionalinę teisę pavienis pareiškėjas tokiu procedūriniu pažeidimu gali remtis ir dėl jo planą patvirtinantis sprendimas gali būti panaikintinas tik tuo atveju, jei iš paties pareiškėjo buvo atimta galimybė dalyvauti priimant sprendimą. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šioje byloje procedūrinis pažeidimas neturėjo įtakos sprendimui, jis nurodo, kad pavienio pareiškėjo teikiamo skundo atveju vienintelis lemiamas veiksnys yra tai, ar iš šio asmens buvo atimta galimybė dalyvauti priimant sprendimą. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatytos tokios asmenų teikiamų skundų priimtinumo sąlygos, neprieštarautų PAV direktyvos tikslui – užtikrinti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus.
17. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas, ar vertinimas, susijęs su draudimu bloginti paviršinio vandens telkinių būklę, gali būti atliekamas ir patikrinamas remiantis atitinkamais dokumentais tik po sprendimo, kuriuo patvirtinamas planas, priėmimo.
18. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad draudimas bloginti vandens telkinių būklę taikomas ne tik paviršinio vandens telkiniams, bet ir požeminio vandens telkiniams, todėl prieš išduodant leidimą projektui taip pat turi būti vertinama paviršinio vandens telkinio būklė. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų dėl kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, ar požeminio vandens telkinio cheminė būklė suprastėjo, nes pagal VPD šiuo atveju skiriama tik gera ir bloga būklė.
19. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad VPD 4 straipsnyje nustatytas įpareigojimas neleisti prastėti vandens telkinių būklei ir reikalavimas ją gerinti, nepaisant šios nuostatos privalomojo pobūdžio, nereiškia, kad visiems projektu suinteresuotos visuomenės nariams, teigiantiems, kad jų teisės buvo pažeistos, leidžiama skųsti sprendimą, kuriuo pažeisti minėti įsipareigojimai.
IV. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
20. Šiomis aplinkybėmis 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2018 m. rugpjūčio 16 d., Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [PAV direktyvos] 11 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad su juo suderinama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią pareiškėjas, kuris nėra pripažinta aplinkos apsaugos asociacija, reikalauti panaikinti sprendimą dėl procedūrinės klaidos gali tik tada, jei procedūrinė klaida iš jo paties atėmė įstatyme numatytą galimybę dalyvauti priimant sprendimą?
2. a) Ar [Vandens pagrindų direktyvos] 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčius reikia aiškinti taip, kad juose nustatyti ne tik materialinės teisės vertinimo kriterijai, bet ir kriterijai, susiję su administracine leidimų išdavimo procedūra?
2. b) Jeigu į antrojo klausimo a punktą būtų atsakyta teigiamai: ar PAV direktyvos 6 straipsnyje visuomenės dalyvavimas visada privalo būti susijęs su pirma minėto pagal vandens teisės aktus atliekamo vertinimo dokumentais, o [ar] galima daryti skirtumą atsižvelgiant į dokumento parengimo laiką ir jo kompleksiškumą?
3. Ar Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje vartojamą požeminio vandens telkinių būklės prastėjimo sąvoką reikia aiškinti taip, kad požeminio vandens telkinio cheminė būklė yra suprastėjusi, jei dėl projekto įtakos bent vienas aplinkos kokybės standarto parametras yra viršijamas, ir kad, neatsižvelgiant į tai, ar tam tikram teršalui taikoma ribinė vertė jau yra viršyta, kiekvienas kitas (išmatuojamas) koncentracijos padidėjimas yra būklės prastėjimas?
4. a) Ar Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnį – atsižvelgiant į jo privalomą poveikį (SESV 288 straipsnis) ir veiksmingos teisminės apsaugos garantiją (ESS 19 straipsnis) – reikia aiškinti taip, kad visi projektu suinteresuotos visuomenės nariai, teigiantys, kad leidimas vykdyti projektą pažeidžia jų teises, turi teisę kreiptis į teismą dėl to, kad buvo pažeisti vandens teisės aktuose įtvirtinti prastėjimo draudimas ir pagerinimo reikalavimas?
4. b) Jeigu į ketvirtojo klausimo a punktą būtų atsakyta neigiamai: ar Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnį – atsižvelgiant į jo tikslus – reikia aiškinti taip, kad bent jau tokie pareiškėjai, kurie netoli nuo planuojamo tiesti kelio turi šulinį, iš kurio privačiai apsirūpina vandeniu, turi teisę kreiptis į teismą dėl to, kad buvo pažeisti vandens teisės aktuose įtvirtinti prastėjimo draudimas ir pagerinimo reikalavimas?“
21. Rašytines pastabas pateikė pareiškėjai, Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija. Pareiškėjai ir Komisija buvo išklausyti per 2019 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo posėdį. Tačiau tenka apgailestauti, kad nei Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinė žemė, nei Vokietijos Federacinė Respublika nemanė esant reikalinga pateikti rašytines pastabas ar dalyvauti posėdyje. Atsižvelgiant į tai, kad ši byla susijusi su gana sudėtingų Vokietijos administracinės ir aplinkos teisės nuostatų išaiškinimu, būtų buvę geriau, jei Teisingumo Teismas būtų gavęs dviejų subjektų, kurie atsakingi atitinkamai už nagrinėjamų teisės aktų taikymą ir jų projektų rengimą, pastabas.
V. Analizė
A. Dėl pirmojo klausimo
22. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad su juo suderinama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią pareiškėjas, kuris nėra pripažinta aplinkos apsaugos asociacija, reikalauti panaikinti sprendimą dėl procedūrinės klaidos gali tik tada, jei procedūrinė klaida iš jo paties atėmė įstatyme numatytą galimybę dalyvauti priimant sprendimą.
1. Dėl PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalies istorinio konteksto ir šios nuostatos išaiškinimo
23. PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog suinteresuotos visuomenės nariai, kurie turi pakankamą interesą paduoti skundą arba remiasi teisės pažeidimu, turėtų teisę į peržiūrą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.
24. Ši nuostata atitinka 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo(4) 10a straipsnį, kuris iš esmės atitiko 1998 m. birželio 25 d. Orhuse pasirašytos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kuri Europos bendrijos vardu patvirtinta 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB(5) (toliau – Orhuso konvencija), 9 straipsnio 2 dalį. Akivaizdu, kad pagal 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/35/EB, nustatančią visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/337 ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus(6), 10a straipsnis ir kitos nuostatos į Direktyvą 85/337 buvo įtraukti siekiant Sąjungos teisę suderinti su Orhuso konvencijoje nustatytais reikalavimais(7). Taip pat neginčijama, kad ši konvencija yra neatsiejama Sąjungos teisinės sistemos dalis(8).
25. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, pirma, kad sprendimų, veiksmų ar neveikimo, kuriems taikomos PAV direktyvos nuostatos, teisėtumo peržiūra yra peržiūros procedūra, kuria Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas, paisydamas Orhuso konvencijos tikslų, siekė paskatinti suinteresuotos visuomenės narius, turinčius pakankamą interesą arba pareiškiančius apie teisės pažeidimą, prisidėti prie aplinkos kokybės išsaugojimo, apsaugos ir gerinimo bei žmonių sveikatos apsaugos(9), ir, antra, kad, kai valstybė narė priima proceso teisės taisykles, taikytinas Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodytiems klausimams, turi būti laikoma, kad valstybė narė įgyvendina iš šio straipsnio kylantį įsipareigojimą. Todėl laikytina, kad valstybė narė įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnio 1 dalį, vadinasi, Chartija yra taikytina(10).
26. Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, „minėta nuostata [t. y. Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis], siejama su Chartijos 47 straipsniu, įpareigoja valstybes nares užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teisėje, visų pirma aplinkos teisės nuostatose, įtvirtintų teisių apsaugą“(11).
27. Taigi, nors valstybėms narėms paliekama plati diskrecija apibrėžti tai, kas yra „pakankamas suinteresuotumas“ ar „teisės pažeidimas“, PAV direktyvos 11 straipsnio nuostatos dėl suinteresuotos visuomenės narių, kurie susiję su sprendimais, veiksmais ar neveikimu, patenkančiais į šios direktyvos taikymo sritį, teisių paduoti atitinkamą skundą dėl jų panaikinimo negali būti aiškinamos siaurai(12) arba pažeidžiant prieštaravimą reiškiančio asmens teisės į veiksmingą teisminę apsaugą esmę.
28. Iš PAV direktyvos 11 straipsnio 3 dalies ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos teksto taip pat matyti, kad valstybių narių diskrecija ribojama tuo, kad būtina paisyti tikslo suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus(13).
2. Dėl PAV direktyvos 11 straipsnio taikymo šioje byloje
29. Šioje byloje pagal nacionalinės teisės aktus sprendimas gali būti panaikinamas tik tuo atveju, jei dėl nagrinėjamo procedūrinio pažeidimo iš suinteresuotosios šalies buvo atimta galimybė faktiškai dalyvauti priimant sprendimą taip, kaip nustatyta įstatyme. Todėl kyla klausimas, ar ši sąlyga atitinka PAV direktyvos 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
30. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad reikalaudamas, kad valstybės narės užtikrintų, jog suinteresuotos visuomenės nariai turėtų galimybę pateikti skundą, siekdami ginčyti į PAV direktyvos nuostatų taikymo sritį patenkančių sprendimų, veiksmų ar neveikimo materialinį ar procesinį teisėtumą, Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė apriboti pagrindų, kuriais gali būti pagrįstas toks skundas(14). Taip pat, kaip „jis nesiekė galimybės remtis procedūriniu pažeidimu susieti su sąlyga, kad šis pažeidimas turėjo įtakos ginčijamo galutinio sprendimo turiniui“(15), iš PAV direktyvos 11 straipsnio, kuriuo aplinkosaugos srityje užtikrinamos plačios galimybės kreiptis į teismą, formuluotės ir tikslo galima daryti išvadą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas asmens teisės skųsti sprendimus aplinkos klausimais nenorėjo apriboti tik tais konkrečiais atvejais, kuriuose dėl procedūrinio pažeidimo iš pareiškėjo buvo atimta teisė dalyvauti visoje sprendimo priėmimo procedūroje, kaip numatyta įstatyme.
31. Priešingai, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs Sprendime Gemeinde Altrip ir kt., „atsižvelgiant į tai, kad šia direktyva, be kita ko, siekiama nustatyti procedūrinių garantijų, kurios pirmiausia leistų visuomenei gauti daugiau informacijos ir dalyvauti atliekant valstybės ir privačių projektų, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, to poveikio vertinimą, ypač svarbu patikrinti, ar šioje srityje buvo laikomasi procesinių taisyklių. Todėl, laikantis tikslo suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismą, ši visuomenė turi iš principo turėti galimybę remtis bet kokiu procedūriniu pažeidimu, kad pagrįstų skundą, kuriuo ginčijamas direktyvoje nurodytų sprendimų teisėtumas“(16).
32. Tai ypač taikoma dėl pačių poveikio aplinkai vertinimų, nes šis esminis aplinkos apsaugos aspektas gali būti pažeistas, jei leidimai tokiems planavimo projektams būtų išduoti neatlikus tinkamus teisinius kriterijus atitinkančio vertinimo. Iš to išplaukia, kad asmuo, kuriam sprendimas išduoti planavimo leidimą turėjo įtakos, turi turėti teisę apskųsti tą administracinį sprendimą dėl bet kokio susijusio procedūrinio pažeidimo, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos pateikia įrodymų, kad ginčijamas sprendimas nebūtų buvęs kitoks, nepadarius šio procedūrinio pažeidimo(17).
33. Žinoma, pagal PAV direktyvos 11 straipsnio 3 dalį, kurioje atsižvelgiama į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies sąlygas, aiškiai atskiriama asmenų ir aplinkos apsaugos organizacijų padėtis. Todėl nacionalinės teisės aktų leidėjai iš principo turi teisę šiuo klausimu nustatyti, kad teisės, kurių pažeidimu privatus asmuo gali remtis pareikšdamas prieštaravimą dėl plėtros projekto, pavyzdžiui, greitkelio sankirtos, kaip šioje byloje, yra tik materialinės asmens teisės. Kita vertus, tokio nacionalinėje teisėje nustatyto apribojimo negalima taikyti aplinkos apsaugos organizacijų teikiamų skundų atveju(18).
34. Kitaip tariant, nors Orhuso konvencijoje ir PAV direktyvoje tam tikru mastu nustatyta aplinkos apsaugos organizacijų teisė pareikšti actio popularis aplinkos srityje, šiuose teisės aktuose to aiškiai nepadaryta privačių asmenų teikiamų skundų atveju. Tačiau reikia prisiminti, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies nuostatos turi būti siejamos su Chartijos 47 straipsniu, todėl valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teisėje, visų pirma aplinkos teisės nuostatose, įtvirtintų teisių apsaugą(19). Iš to išplaukia, kad PAV direktyvos 11 straipsnio nuostatos dėl suinteresuotos visuomenės narių, kurie susiję su sprendimais, veiksmais ar neveikimu, patenkančiais į šios direktyvos taikymo sritį, teisių juos skųsti negali būti aiškinamos siaurai(20).
35. Taigi, atsižvelgiant į tai, reikia pripažinti, kad PAV direktyvoje nustatytos procedūrinės garantijos, visų pirma procedūrinės garantijos, įtvirtintos 6 straipsnyje, turi būti laikomos materialinėmis asmens teisėmis. Šiomis aplinkybėmis pagal nacionalinę taisyklę asmenų pagrįstai gali būti reikalaujama įrodyti, kad iš jų buvo atimta bent viena iš šių procedūrinių garantijų, pavyzdžiui, galimybė susipažinti su atitinkamais dokumentais, kad šie asmenys galėtų kreiptis dėl sprendimo, veiksmo ar neveikimo, kuris patenka į tos direktyvos taikymo sritį, panaikinimo. Galima manyti, kad tokiu reikalavimu atsižvelgiama į svarbius interesus, susijusius su veiksmingu ir tinkamu teisingumo vykdymu, ir visų pirma užtikrinama, kad bet kokį skundą dėl panaikinimo paduos privatūs asmenys, kuriems įtariamas pažeidimas turėjo arba gali turėti kokį nors poveikį.
36. Jei nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos poveikis yra tik toks, tada ji atitiktų PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalies b punktą, kartu siekiant tikslo užtikrinti plačias galimybes kreiptis į teismus, kurio siekiama šia direktyva. Tačiau būtų visai kas kita, jei pagal nagrinėjamą nacionalinės teisės nuostatą asmens teisė kreiptis dėl sprendimo, veiksmo ar neveikimo, patenkančio į tos direktyvos taikymo sritį, panaikinimo priklausytų nuo to, ar iš asmens buvo atimta teisė dalyvauti visame sprendimų priėmimo procese dėl aplinkybių, kuriomis PAV direktyvoje nustatytos procedūrinės garantijos nebūtų laikomos asmens materialinėmis teisėmis. Manau, kad tokia padėtis reikštų, jog pažeistas PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalies b punktas, nes iš tokių prieštaravimą reiškiančių asmenų būtų atimta teisė kreiptis į teismą aplinkos apsaugos klausimais.
37. Tokia išvada taip pat atitinka Chartijos 47 straipsnyje ir 52 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus(21). Kaip ką tik pažymėjau dėl PAV direktyvos, bendrasis reikalavimas, kad procedūrinis pažeidimas, dėl kurio privatus asmuo skundžiasi, turėtų jam poveikį, tikrai atitinka bendro teisingumo vykdymo interesus ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Todėl tokio reikalavimo negalima laikyti nesuderinamu su Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais. Tačiau, jei pagal nacionalinės teisės nuostatą teisė prieštarauti suteikiama tik tais atvejais, kai privatus asmuo gali įrodyti, kad iš jo buvo atimta teisė apskritai dalyvauti procese, toks reikalavimas būtų perteklinis ir neproporcingas. Be to, galima teigti, kad tokia padėtis prieštarautų tikslui užtikrinti prasmingą aplinkos apsaugą taip, kaip nustatyta Orhuso konvencijoje ir PAV direktyvoje. Tai reiškia, kad bet koks ką tik paminėto pobūdžio apribojimas, kylantis iš tokios nacionalinės taisyklės, neatitiktų Chartijos 47 straipsnyje nustatytos teisės į veiksmingą teisinę gynybą esmės.
3. Išvada dėl pirmojo klausimo
38. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalies b punktą nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią pareiškėjas, kuris nėra pripažinta aplinkos apsaugos asociacija, reikalauti panaikinti į tos direktyvos taikymo sritį patenkantį sprendimą, veiksmą ar neveikimą dėl procedūrinės klaidos gali tik tada, jei įrodo, kad iš jo paties buvo atimta bent viena iš toje direktyvoje numatytų procedūrinių garantijų, visų pirma 6 straipsnyje numatytų procedūrinių garantijų. Kita vertus, pagal PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalies b punktą draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią asmens teisė kreiptis dėl į tos direktyvos taikymo sritį patenkančio sprendimo, veiksmo arba neveikimo panaikinimo priklauso nuo to, ar iš asmens buvo atimta teisė dalyvauti priimant sprendimą, remiantis tuo, kad toje direktyvoje nustatytos procedūrinės garantijos nelaikomos asmens materialinėmis teisėmis.
B. Dėl antrojo klausimo
39. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčius reikia aiškinti taip, kad juose nustatyti ne tik materialinės teisės vertinimo kriterijai, bet ir kriterijai, susiję su administracine leidimų išdavimo procedūra, pagal kuriuos draudžiama, kad vertinimas, susijęs su draudimu bloginti paviršinio vandens telkinių būklę, būtų atliekamas ir patikrinamas remiantis atitinkamais dokumentais tik po sprendimo, kuriuo patvirtinamas planas, priėmimo.
40. Be to, jei į minėtą klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar PAV direktyvos 6 straipsnyje numatytas visuomenės dalyvavimas visada privalo būti susijęs su pagal VPD atliekamo vertinimo dokumentais, ar galima daryti skirtumą, atsižvelgiant į dokumento parengimo laiką ir jo kompleksiškumą.
41. Kaip savo sprendime nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsakymas į tą patį klausimą pagal Buveinių direktyvos taikymo sritį yra aiškus: pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį plano ar projekto poveikio susijusiai teritorijai vertinimas atliekamas prieš jį patvirtinant(22). Todėl atsižvelgdamos į plano ar projekto poveikio teritorijai įvertinimo išvadas kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neturės žalingo poveikio tos teritorijos vientisumui(23).
42. Nors tokios pačios nuostatos Vandens pagrindų direktyvoje nėra, reikia pažymėti, pirma, kad VPD 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčiuose ir Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymo pasekmės yra vienodos; antra, pirmąja iš šių nuostatų siekiama tų pačių tikslų kaip tie, kuriuos Teisingumo Teismas nurodo antrosios nuostatos išaiškinimui pagrįsti; trečia, abiejų nuostatų bendrasis teisinis ir aplinkosaugos kontekstas yra toks pats.
43. Pirma, kaip jau minėjau, pagal Buveinių direktyvą, kai yra abejonių dėl vertinamo plano ar projekto žalingo poveikio aptariamos teritorijos vientisumui nebuvimo, kompetentinga valdžios institucija turi nepatvirtinti tokio plano ar projekto(24). Taip pat aišku, kad pagal VPD 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčius valstybės narės – su sąlyga, kad nesuteikta išimtis, – privalo neišduoti konkretaus projekto leidimo, kai dėl projekto gali suprastėti paviršinio vandens telkinio būklė arba jeigu kyla grėsmė, kad dėl jo šioje direktyvoje nustatytu laiko momentu nebus pasiekta gera paviršinio vandens būklė arba geras tokio vandens ekologinis potencialas ir gera cheminė būklė(25).
44. Antra, Teisingumo Teismas nurodė, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis „padeda pasiekti tikslą, kurio siekiama pagal šią direktyvą nustatytomis priemonėmis; pagal jos 2 straipsnio 2 dalį šis tikslas yra palaikyti ar atkurti palankią Sąjungos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos būklę, ir abstraktesnį tos pačios direktyvos tikslą užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį, kiek tai susiję su pagal ją saugomomis teritorijomis“(26). Šių dviejų tikslų, konkretaus ir abstraktaus, pagal VPD 4 straipsnį taip pat siekiama vandens apsaugos srityje. Iš tiesų, Teisingumo Teismo nuomone, šia nuostata prisidedama įgyvendinant pagrindinį tikslą, kurio siekiama VPD priemonėmis; kaip matyti iš tos direktyvos 1 straipsnio, siejamo su 11, 19, 27 ir 34 konstatuojamosiomis dalimis, šis tikslas yra užtikrinti aplinkos apsaugą, o konkrečiau – išlaikyti ir apskritai gerinti vandens aplinkos kokybę Europos Sąjungoje(27).
45. Trečia, iš suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje numatytas patvirtinimo kriterijus remiasi atsargumo principu, todėl juo siekiama užkirsti kelią numatomų planų ar projektų žalingam poveikiui saugomų teritorijų vientisumui(28). Todėl kompetentingos nacionalinės institucijos išduoti leidimą nagrinėjamai veiklai gali tik nustačiusios, kad ji neturės žalingo poveikio atitinkamos teritorijos vientisumui(29). Tačiau taip pat turi būti Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies atveju, nes ši direktyva priimta remiantis EB sutarties 175 straipsniu (dabar SESV 192 straipsnis). Todėl šia direktyva padedama siekti Sąjungos aplinkos politikos, kuri, kaip aiškiai reikalaujama pagal SESV 191 straipsnio 2 dalį (EB sutarties ex 174 straipsnio 2 dalis) ir nurodyta VPD 11 konstatuojamojoje dalyje, yra grindžiama atsargumo principu, tikslų.
46. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčius reiškia aiškinti taip, kad juose ne tik nustatyti materialinės teisės vertinimo kriterijai, bet taip pat reikalaujama, kad bet koks šių kriterijų vertinimas ar tikrinimas, susijęs su draudimu bloginti vandens telkinių būklę, būtų atliktas prieš priimant sprendimą dėl plano patvirtinimo.
47. Taip pat galima pažymėti, kad toks išaiškinimas jau pateiktas 2017 m. birželio 1 d. Sprendime Folk (C-529/15, EU:C:2017:419). Iš tiesų, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas neprivalo pats nagrinėti, ar buvo laikomasi VPD 4 straipsnio 7 dalyje (pagal kurią leidžiama išduoti leidimą, nepaisant to, kad projektas gali turėti žalingą poveikį vandeniui) numatytų sąlygų, ir gali tiesiog pripažinti ginčijamą aktą neteisėtu, jei kompetentinga nacionalinė institucija išdavė leidimą nepatikrinusi, ar buvo laikomasi minėtų sąlygų(30).Tačiau svarbiausia, kad Teisingumo Teismas nurodė, jog „iš tiesų nacionalinėms institucijoms, kompetentingoms išduoti projekto leidimą, tenka pareiga prieš jį išduodant patikrinti, ar laikomasi Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 7 dalies a–d punktuose išvardytų sąlygų, tačiau galima ir teisminė kontrolė“(31). Todėl atsargumo principas, kuriuo grindžiama VPD, reiškia, kad iš šios direktyvos 4 straipsnio 7 dalies kylanti pareiga atlikti išankstinį vertinimą – kad būtų galima remtis išimtimi – taip pat taikoma to straipsnio 1 dalyje nustatytai pagrindinei pareigai.
48. Dėl antrojo klausimo antros dalies, atsižvelgiant į PAV direktyvos 6 straipsnyje nustatytą visuomenės dalyvavimą, nemanau, kad leidžiama daryti skirtumą atsižvelgiant į su VPD nustatytu vertinimu susijusio dokumento parengimo laiką ar kompleksiškumą.
49. Pirma, reikia priminti, kad bet kokia į PAV direktyvos taikymo sritį patenkančių sprendimų, veiksmų ar neveikimo teisėtumo peržiūros procedūra yra skirta, atsižvelgiant į Orhuso konvencijos tikslus, paskatinti suinteresuotosios visuomenės narius prisidėti prie aplinkos kokybės išsaugojimo, apsaugos ir gerinimo bei žmonių sveikatos apsaugos(32).
50. Antra, PAV direktyvos 6 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 6 straipsnyje nustatytus reikalavimus, kurie įgyvendinami minėta nuostata. Kaip generalinė advokatė J. Kokott paaiškino savo išvadoje sujungtose bylose Comune di Corridonia ir kt. (C-196/16 ir C-197/16, EU:C:2017:249), visuomenės dalyvavimas dėl sprendimų, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai, turi vykti jau pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą. Taip dar labiau pabrėžiamas visuomenės dalyvavimo jau pradiniame etape tikslas, nes „dalyvavimas veiksmingesnis, kai į jį galima visapusiškai atsižvelgti įgyvendinant projektą“(33). Be to, pažymėtina, kad šis siekis užtikrinti visuomenės dalyvavimą prieš priimant galutinius sprendimus vandens apsaugos srityje yra aiškiai nurodytas VPD 46 konstatuojamojoje dalyje.
51. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pripažinus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomus skirtumus būtų prieštaraujama šiems tikslams. Pirma, darant skirtumą pagal dokumento datą leidimas tam tikriems projektams galėtų būti išduodamas suinteresuotos visuomenės iš anksto neinformavus apie galimą jų poveikį aplinkai. Antra, darant skirtumą remiantis dokumento kompleksiškumu nacionalinės institucijos galėtų vadovautis selektyviu ir galbūt subjektyviu požiūriu, kuris nepalankus suinteresuotai visuomenei ir, kai taikoma, aplinkos apsaugai.
52. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčius reiškia aiškinti taip, kad juose ne tik nustatyti materialinės teisės vertinimo kriterijai, bet taip pat reikalaujama, kad bet koks vertinimas, susijęs su draudimu bloginti paviršinio vandens telkinių būklę, būtų atliktas prieš priimant sprendimą dėl plano patvirtinimo, neatsižvelgiant į su tokia kontrolės priemone susijusio dokumento priėmimo laiką ar kompleksiškumą.
C. Dėl trečiojo klausimo
53. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje vartojamą požeminio vandens telkinių būklės prastėjimo sąvoką reikia aiškinti taip, kad požeminio vandens telkinio cheminė būklė yra suprastėjusi, jei dėl projekto įtakos bent vienas aplinkos kokybės standarto parametras yra viršijamas, ir kad, neatsižvelgiant į tai, ar tam tikram teršalui taikoma ribinė vertė jau yra viršyta, kiekvienas kitas (išmatuojamas) koncentracijos padidėjimas yra būklės prastėjimas.
54. Sprendime Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland (C‑461/13, EU:C:2015:433) Teisingumo Teismas, remdamasis VPD 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio pažodiniu ir sisteminiu aiškinimu bei atsižvelgdamas į šios direktyvos tikslus, nurodė, kad šioje nuostatoje pateiktą paviršinio vandens telkinio „būklės prastėjimo“ sąvoką reikia aiškinti taip, kad „prastėjimas yra tuomet, kai bent vieno iš kokybės elementų būklė, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos V priedą, suprastėja viena klase, net jei šis suprastėjimas bendrai nepasireiškia tuo, kad paviršinio vandens telkinys priskiriamas prie žemesnės klasės“(34). Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „jeigu atitinkamas kokybės elementas, kaip jis suprantamas pagal šį priedą, jau priskirtas prie žemiausios klasės, bet koks šio elemento suprastėjimas yra paviršinio vandens telkinio „būklės prastėjimas“, kaip tai suprantama pagal šio 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį“(35).
55. Pažymėtina, kad, kitaip nei paviršinio vandens telkinių, dėl kurių VPD nustatyta penkių ekologinės būsenos klasių skalė, atveju, dėl požeminio vandens kiekybinės ir cheminės būklės direktyvoje skiriama tik gera ir bloga būklė. Vis dėlto manau, kad vandens telkinių „būklės prastėjimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Vandens pagrindų direktyvą, reikėtų aiškinti panašiai, nepaisant to, ar vanduo yra paviršinis, ar požeminis.
56. Iš tiesų, be VPD aplinkos apsaugos tikslų, kurie pagal 4 straipsnio 1 dalį paviršinio ir požeminio vandens atvejais yra aiškiai panašūs, 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčiui pagal analogiją galima taikyti pažodinio aiškinimo pagrindą ir su kontekstu susijusius argumentus, kuriuos Teisingumo Teismas naudoja VPD 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio išaiškinimui pagrįsti(36).
57. Pirma, VPD 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis, taip pat, kaip 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis, gali būti aiškinamas neatsižvelgiant į V priede nustatytus kriterijus, nes abiejose nuostatose aiškiai nurodyta, kad turi būti neleidžiama prastėti visų vandens telkinių (ir paviršinio vandens, ir požeminio vandens) būklei. Tik VPD 4 straipsnio 1 dalies a punkto ii ir iii papunkčiuose bei b punkto ii papunktyje daroma nuoroda į V priedą, tačiau šios nuostatos susijusios su pareiga pagerinti vandens telkinių būklę. Vis dėlto pareiga neleisti prastėti ir pareiga pagerinti yra du atskiri tikslai(37). Be to, remiantis VPD 2 straipsnio 19 punkte pateikta apibrėžtimi, kuri panaši į tos direktyvos 2 straipsnio 17 punkte pateiktą paviršinio vandens būklės apibrėžtį, požeminio vandens būklė – tai bendras požeminio vandens telkinio būklės apibūdinimas, kurį lemia arba jo kiekybinė, arba cheminė būklė, nelygu, kuri iš jų blogesnė.
58. Taigi, kaip ir VPD 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio atveju, 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje taip pat apskritai numatyta pareiga neleisti prastėti požeminio vandens būklei, nenurodant iš V priedo kylančios klasifikacijos.
59. Antra, pažymėtina, kad paviršinio vandens būklės vertinimas grindžiamas ekologinės būklės, kuri apima penkias klases, analize, o požeminio vandens būklės įvertinimas grindžiamas kiekybinės ir cheminės būklės, kurios apibrėžtos V priedo 2.1.2 ir 2.3.2 lentelėse, analize(38).
60. Vis dėlto, kaip ką tik pažymėjau, nei VPD 4 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje, nei 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje nedaroma nuorodos į V priedą. Šiomis aplinkybėmis požeminio vandens telkinio „būklės prastėjimo“ sąvoka, kaip ir paviršinio vandens „būklės prastėjimo“ sąvoka, turi būti laikoma bendros aprėpties sąvoka. Todėl tose lentelėse šiuo klausimu nustatytos klasės ir sąlygos yra, kaip Sprendime Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland nurodė Teisingumo Teismas, „tik priemonės, kurios apriboja valstybių narių diskreciją nustatant kokybės elementus, atspindinčius realią tam tikro vandens telkinio būklę“(39).
61. Trečia, taip pat reikia atsižvelgti į VPD 4 straipsnio 5 dalies c punktą, kuriame, kiek tai susiję su konkrečiais vandens telkiniais, kurių atžvilgiu valstybės narės gali siekti įgyvendinti ne tokius griežtus aplinkos tikslus, aiškiai numatytas bet kokio tolesnio būklės prastėjimo draudimas(40).
62. Tokiomis aplinkybėmis, kaip Teisingumo Teismas nusprendė dėl „vandens telkinių“ apskritai „prastėjimo“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į kokybės elementą arba medžiagą, nes „pareiga išvengti vandens telkinio būklės prastėjimo išlieka veiksminga, kadangi ji apima bet kokį pokytį, galintį rimtai trukdyti pasiekti pagrindinį [VPD] tikslą“(41). Toks išaiškinimas juo labiau turėtų būti taikomas požeminio vandens telkinio, kurio būklė gali būti tik „gera“ arba „bloga“, atveju, kai paviršinio vandens būklė apima penkias klases.
63. Be to, Teisingumo Teismas jau yra panašiai bendrai nurodęs, kad, „kalbant apie kriterijus, leidžiančius daryti išvadą apie vandens telkinio būklės prastėjimą, pažymėtina, kad iš [VPD], 4 straipsnio, visų pirma jo 6 ir 7 dalių, bendros struktūros matyti, kad vandens telkinio būklės suprastėjimas, net laikinas, leidžiamas tik taikant griežtas sąlygas. Tai reiškia, kad riba, kurią peržengus konstatuojamas pareigos išvengti vandens telkinio būklės prastėjimo pažeidimas, turi būti žema“(42).
64. Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad pagal VPD 2 straipsnio 25 punktą „gera požeminio vandens cheminė būklė“ – tai cheminė požeminio vandens telkinio būklė, kuri atitinka visus V priedo 2.3.2 lentelėje nurodytus reikalavimus. Tai reiškia, kad požeminio vandens telkinio cheminė sudėtis yra tokia, kad teršalų koncentracija nerodo, kad į vandenį būtų patekę druskinių ar kitokių intruzijų, ji neviršija 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo(43) nustatytų kokybės standartų ir ribinių verčių ir netrukdys pasiekti pagal 4 straipsnį susijusiems paviršiniams vandenims nustatytų aplinkos apsaugos tikslų, reikšmingiau nepablogins ekologinės ar cheminės tokių telkinių būklės ir nepakenks sausumos ekologinėms sistemoms, kurios tiesiogiai priklauso nuo to požeminio vandens telkinio.
65. Pagal VPD 17 straipsnį Direktyvos 2006/118 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti požeminio vandens cheminės būklės vertinimo kriterijai. Pagal šią nuostatą valstybės narės taiko I priede nurodytus požeminio vandens kokybės standartus ir ribines vertes, kurias II priedo A dalyje nustatyta tvarka jos nustato teršalams, teršalų grupėms ir taršos rodikliams, kurie buvo įvertinti kaip padedantys požeminio vandens telkinį ar požeminio vandens telkinių grupę priskirti prie rizikos grupės, atsižvelgiant bent į II priedo B dalyje pateiktą sąrašą.
66. Šiomis aplinkybėmis manau, kad Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje nurodytą požeminio vandens telkinio „būklės prastėjimo“ sąvoką reikia aiškinti taip, kad požeminio vandens telkinio cheminė būklė yra suprastėjusi, jei dėl projekto bent vieno teršalo koncentracija viršija aplinkos kokybės standartą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2006/118 I priedą, arba valstybės narės nustatytą ribinę vertę, kaip ji suprantama pagal tos pačios direktyvos II priedą, arba jei nesilaikoma kitų VPD V priedo 2.3.2 lentelėje nustatytų sąlygų. Tačiau, jei požeminio vandens telkinys jau priskirtas prie žemiausios klasės, kaip ji suprantama pagal VPD V priedą, bet koks paskesnis teršalo koncentracijos, viršijančios aplinkos kokybės standartą ar valstybės narės nustatytą ribinę vertę, padidėjimas turi būti laikomas prastėjimu. Šiuo atveju kito teršalo koncentracijos padidėjimas taip pat laikomas prastėjimu, jei ši koncentracija viršija aplinkos kokybės standartą arba valstybės narės nustatytą ribinę vertę.
67. Iš tiesų, jei vieno iš požeminio vandens telkinio, kuris priskiriamas prie blogos būklės klasės, būklės parametrų neigiamas pokytis negalėtų būti laikomas suprastėjimu, tai reikštų, kad leidžiamas tolesnis požeminio vandens būklės prastėjimas, o prie žemiausios klasės priskirti vandens telkiniai nebūtų įtraukti į pareigos neleisti prastėti jų būklei taikymo sritį. Kadangi požeminio vandens telkinio klasifikacija priklauso nuo blogiausios taikomų parametrų vertės, visos kitos vertės galėtų būti mažinamos be jokio teisinio poveikio. Todėl būtų patvirtinami šiai VPD nurodytai pareigai neleisti prastėti vandens būklei ir ją gerinti prieštaraujantys projektai, o VPD taptų neveiksminga(44).
D. Dėl ketvirtojo klausimo
68. Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar VPD 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad visi projektu suinteresuotos visuomenės nariai, teigiantys, kad leidimas vykdyti projektą pažeistų jų teises, turi teisę kreiptis į teismą dėl to, kad buvo pažeisti vandens teisės aktuose įtvirtinti prastėjimo draudimas ir vandens kokybės pagerinimo reikalavimas. Subsidiariai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar minėtą nuostatą reikia aiškinti taip, kad bent jau tokie pareiškėjai, kurie netoli nuo planuojamo tiesti kelio turi šulinį, iš kurio privačiai apsirūpina vandeniu, turi teisę kreiptis į teismą dėl to, kad buvo pažeisti vandens teisės aktuose įtvirtinti prastėjimo draudimas ir pagerinimo reikalavimas.
69. Neginčijama, kad VPD direktyvos 4 straipsniu prisidedama įgyvendinant pagrindinį tikslą, kurio siekiama šios direktyvos priemonėmis; kaip matyti iš jos 1 straipsnio, siejamo su tos pačios direktyvos 11, 19 ir 27 konstatuojamosiomis dalimis, šis tikslas yra užtikrinti aplinkos apsaugą, taip pat išlaikyti ir gerinti vandens aplinkos kokybę Sąjungoje(45).
70. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad „su SESV 288 straipsnyje įtvirtintu direktyvos privalomuoju poveikiu būtų nesuderinama tai, jog iš atitinkamų asmenų iš esmės būtų atimta galimybė remtis direktyvoje nustatytomis pareigomis. [VPD] veiksmingumas ir jos su aplinkos apsauga susijęs tikslas, <...> reikalauja, kad asmenys arba prireikus tinkamai įsteigta aplinkos apsaugos organizacija galėtų ja remtis teisme ir kad nacionaliniai teismai galėtų atsižvelgti į šią direktyvą kaip į Sąjungos teisės dalį, be kita ko, tikrindami, ar nacionalinė valdžios institucija, suteikusi leidimą vykdyti projektą, kuris gali turėti poveikio vandens telkinių būklei, laikėsi jai tenkančių įpareigojimų pagal šios direktyvos 4 straipsnį, visų pirma išvengti vandens telkinių būklės prastėjimo, ir neviršijo nagrinėjamoje nuostatoje nustatytų nacionalinėms valdžios institucijoms suteiktos diskrecijos“(46).
71. Šis teiginys visų pirma taikomas direktyvai, kurios tikslas – apsaugoti visuomenės sveikatą(47). Šio tikslo siekiama ir Vandens pagrindų direktyva, nes gera vandens kokybė yra labai svarbi bendrajam viešajam vandens tiekimui(48).
72. Tuo remiantis taip pat reikia priminti, kad „nustatydamos teisminės gynybos procesinius reikalavimus, skirtus užtikrinti [VPD] suteikiamų teisių apsaugai, valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų paisoma teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, kuriame patvirtintas veiksmingos teisminės gynybos principas“(49).
73. Taigi analizuodamas pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą stengiausi įrodyti, kad, nors valstybėms narėms paliekama plati diskrecija apibrėžti, kas yra „pakankamas suinteresuotumas“ ar „teisės pažeidimas“, PAV direktyvos 11 straipsnio nuostatos dėl suinteresuotos visuomenės narių, kurie susiję su sprendimais, veiksmais ar neveikimu, patenkančiais į šios direktyvos taikymo sritį, teisių juos skųsti negali būti aiškinamos siaurai(50). Iš PAV direktyvos 11 straipsnio 3 dalies ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos teksto taip pat matyti, kad valstybių narių diskrecija ribojama tuo, kad būtina paisyti tikslo suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus(51).
74. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad „bent fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems direktyvos nuostatų pažeidimas daro tiesioginį poveikį, turi galėti reikalauti iš kompetentingų valdžios institucijų, prireikus kreipdamiesi į teismus, laikytis atitinkamų įsipareigojimų [kaip antai įtvirtintų VPD 4 straipsnyje]“(52). Tačiau šis įpareigojimas patirti „tiesioginį poveikį“ yra teisės kreiptis į teismą apribojimas, todėl turi būti aiškinamas siaurai. Taip pat pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neiškėlė tokio kreipimosi į teismą sąlygos, kad būtų konkretus, neišvengiamas pavojus sveikatai(53).
75. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklostė pagrindinėje byloje, pareiškėjai, kurie netoli nuo planuojamo tiesti kelio turi šulinį, iš kurio privačiai apsirūpina vandeniu, yra tiesiogiai susiję su atitinkamų vandens telkinių būklės suprastėjimo pavojumi, todėl šie asmenys gali remtis VPD 4 straipsniu. Kita vertus, jei atitinkamas projektas gali turėti poveikį vandeniui, kurį vartoja viešuoju vandens tiekimo tinklu besinaudojantys asmenys, arba dėl projekto šie asmenys patiria kitokį konkretų poveikį, manau, kad tie asmenys taip pat yra pakankamai susiję, kad jiems būtų leista remtis VPD 4 straipsniu, kai nori paduoti skundus dėl draudimo prastinti vandens būklę pažeidimo.
76. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad VPD 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad asmenys, turintys šulinį, iš kurio privačiai apsirūpina vandeniu, besinaudojantys viešuoju vandens tiekimo tinklu, kuriam atitinkamas projektas gali turėti poveikį, arba asmenys, kuriems šis projektas turi kitokį konkretų poveikį, yra tiesiogiai susiję su atitinkamų vandens telkinių būklės suprastėjimo pavojumi, todėl gali remtis VPD 4 straipsniu ir kreiptis į teismą dėl draudimo prastinti vandens būklę pažeidimo.
VI. Išvada
77. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 11 straipsnio 1 dalies b punktą nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią pareiškėjas, kuris nėra pripažinta aplinkos apsaugos asociacija, reikalauti panaikinti į tos direktyvos taikymo sritį patenkantį sprendimą, veiksmą ar neveikimą dėl procedūrinės klaidos gali tik tada, jei įrodo, kad iš jo paties buvo atimta bent viena iš toje direktyvoje numatytų procedūrinių garantijų, visų pirma 6 straipsnyje nustatytos procedūrinės garantijos. Kita vertus, pagal Direktyvos 2011/92 11 straipsnio 1 dalies b punktą draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią asmens teisė kreiptis dėl į tos direktyvos taikymo sritį patenkančio sprendimo, veiksmo arba neveikimo panaikinimo priklauso nuo to, ar iš asmens buvo atimta teisė dalyvauti priimant sprendimą, remiantis tuo, kad toje direktyvoje nustatytos procedūrinės garantijos nelaikomos materialinėmis asmens teisėmis.
2. 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus 4 straipsnio 1 dalies a punkto i–iii papunkčius reiškia aiškinti taip, kad juose ne tik nustatyti materialinės teisės vertinimo kriterijai, bet taip pat reikalaujama, kad vertinimas, susijęs su draudimu bloginti paviršinio vandens telkinių būklę, būtų atliktas prieš priimant sprendimą dėl plano patvirtinimo, neatsižvelgiant į su tokia kontrolės priemone susijusio dokumento priėmimo laiką ar kompleksiškumą.
3. Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje nurodytą požeminio vandens telkinio „būklės prastėjimo“ sąvoką reikia aiškinti taip, kad požeminio vandens telkinio cheminė būklė yra suprastėjusi, jei dėl projekto bent vieno teršalo koncentracija viršija aplinkos kokybės standartą, kaip jis suprantamas pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo būklės blogėjimo I priedą, arba valstybės narės nustatytą ribinę vertę, kaip ji suprantama pagal tos pačios direktyvos II priedą, arba jei nesilaikoma kitų Direktyvos 2000/60 V priedo 2.3.2 lentelėje nustatytų sąlygų. Tačiau, jei požeminio vandens telkinys jau priskirtas prie žemiausios klasės, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/60 V priedą, bet koks paskesnis teršalo koncentracijos, viršijančios aplinkos kokybės standartą ar valstybės narės nustatytą ribinę vertę, padidėjimas laikomas prastėjimu. Šiuo atveju kito teršalo koncentracijos padidėjimas taip pat laikomas prastėjimu, jei ši koncentracija viršija aplinkos kokybės standartą arba valstybės narės nustatytą ribinę vertę.
4. Direktyvos 2000/60 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad asmenys, turintys šulinį, iš kurio privačiai apsirūpina vandeniu, besinaudojantys viešuoju vandens tiekimo tinklu, kuriam atitinkamas projektas gali turėti poveikį, arba asmenys, kuriems šis projektas turi kitokį konkretų poveikį, yra tiesiogiai susiję su atitinkamų vandens telkinių būklės suprastėjimo pavojumi, todėl gali remtis Direktyvos 2000/60 4 straipsniu, kai nori kreiptis į teismą dėl draudimo prastinti vandens būklę pažeidimo.
1 Originalo kalba: anglų.
2 OL L 26, 2012, p. 1.
3 OL L 327, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 275).
4 OL L 175, 1985, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248.
5 OL L 124, 2005, p. 1.
6 OL L 156, 2003, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 466.
7 Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2003/35 5 konstatuojamąją dalį ir 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimą Edwards ir Pallikaropoulos (C-260/11, EU:C:2013:221, 26 punktas).
8 Šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Lesoochranárske zoskupenie VLK (C-243/15, EU:C:2016:838, 45 punktas).
9 Šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Gemeinde Altrip ir kt. (C-72/12, EU:C:2013:712, 28 punktas).
10 Šiuo klausimu dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102, ir klaidų ištaisymas OL L 81, 2015, p. 5) (toliau – Buveinių direktyva) žr. 2011 m. kovo 8 d. Sprendimą Lesoochranárske zoskupenie (C-240/09, EU:C:2011:125, 52 punktas), o dėl Vandens pagrindų direktyvos – 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C-664/15, EU:C:2017:987, 44 punktas).
11 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C-664/15, EU:C:2017:987, 45 punktas).
12 Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimą Gruber (C-570/13, EU:C:2015:231, 38 ir 40 punktai).
13 Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimą Gruber (C-570/13, EU:C:2015:231, 39 punktas).
14 Šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, Landesverband Nordrhein-Westfalen (C-115/09, EU:C:2011:289, 37 punktas); 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Gemeinde Altrip ir kt. (C-72/12, EU:C:2013:712, 36 ir 47 punktai); 2015 m. spalio 15 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C-137/14, EU:C:2015:683, 47, 58 ir 77 punktai).
15 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Gemeinde Altrip ir kt. (C-72/12, EU:C:2013:712, 47 punktas).
16 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas (C-72/12, EU:C:2013:712, 48 punktas). Išskirta mano.
17 Šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Gemeinde Altrip ir kt. (C-72/12, EU:C:2013:712, 49–53 ir 57 punktai).
18 Šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, Landesverband Nordrhein-Westfalen (C-115/09, EU:C:2011:289, 45 punktas) ir 2015 m. spalio 15 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C-137/14, EU:C:2015:683, 33 ir 91 punktai).
19 Šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C-664/15, EU:C:2017:987, 45 punktas).
20 Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimą Gruber (C-570/13, EU:C:2015:231, 38 ir 40 punktai).
21 Primintina, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį „bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
22 Šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (C-127/02, EU:C:2004:482, 53 punktas) ir 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Lesoochranárske zoskupenie VLK (C-243/15, EU:C:2016:838, 42 punktas).
23 Šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (C-127/02, EU:C:2004:482, 55 punktas).
24 Šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (C-127/02, EU:C:2004:482, 55 ir 57 punktai).
25 Taip pat žr. 2015 m. liepos 1 d. Sprendimą Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland (C-461/13, EU:C:2015:433, 51 punktas) ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C‑664/15, EU:C:2017:987, 31 punktas).
26 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimas Lesoochranárske zoskupenie VLK (C-243/15, EU:C:2016:838, 43 punktas).
27 Šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C-664/15, EU:C:2017:987, 33 punktas).
28 Šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (C-127/02, EU:C:2004:482, 58 punktas); 2013 m. balandžio 11 d. Sweetman ir kt. (C-258/11, EU:C:2013:220, 41 punktas); 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Belovežo giria) (C-441/17, EU:C:2018:255, 118 punktas).
29 Šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Waddenvereniging ir Vogelbeschermingsvereniging (C-127/02, EU:C:2004:482, 59 punktas).
30 2017 m. birželio 1 d. Sprendimas Folk (C-529/15, EU:C:2017:419, 38 punktas).
31 2017 m. birželio 1 d. Sprendimas Folk (C-529/15, EU:C:2017:419, 39 punktas). Išskirta mano.
32 Šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimą Gemeinde Altrip ir kt. (C‑72/12, EU:C:2013:712, 28 punktas).
33 Generalinės advokatės J. Kokott išvada sujungtose bylose Comune di Corridonia ir kt. (C-196/16 ir C-197/16, EU:C:2017:249, 26 punktas).
34 2015 m. liepos 1 d. Sprendimas Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, C‑461/13, EU:C:2015:433, 70 punktas).
35 2015 m. liepos 1 d. Sprendimas Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, C‑461/13, EU:C:2015:433, 70 punktas).
36 Šiuo klausimu žr. Waller, H., „Case C-461/13, Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland e.V.: Could This Case Change the Current of EU Environmental Law or Will It Just Wash Over?“, European Law Reporter, 2016, Nr. 2, p. 53–66, ypač p. 60.
37 Šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 1 d. Sprendimą Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland (C-461/13, EU:C:2015:433, 39 punktas).
38 Žr. Vandens pagrindų direktyvos 2 straipsnio 25 ir 28 punktus.
39 2015 m. liepos 1 d. Sprendimas Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, C‑461/13, EU:C:2015:433, 61 punktas).
40 Šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 1 d. Sprendimą Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland (C-461/13, EU:C:2015:433, 64 punktas).
41 2015 m. liepos 1 d. Sprendimas Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, C‑461/13, EU:C:2015:433, 66 punktas).
42 2015 m. liepos 1 d. Sprendimas Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, C‑461/13, EU:C:2015:433, 67 punktas).
43 OL L 372, 2006, p. 19.
44 Šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 1 d. Sprendimą Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland (C-461/13, EU:C:2015:433, 63 punktas).
45 Šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C-664/15, EU:C:2017:987, 33 punktas).
46 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C-664/15, EU:C:2017:987, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Janecek (C-237/07, EU:C:2008:447, 37 punktas); 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimą Stichting Natuur en Milieu ir kt. (C-165/09–C-167/09, EU:C:2011:348, 94 punktas); 2014 m. lapkričio 19 d. Sprendimą ClientEarth (C-404/13, EU:C:2014:2382, 55 punktas).
48 Žr. Vandens pagrindų direktyvos 24 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „gera vandens kokybė padės užtikrinti geriamojo vandens tiekimą gyventojams“. Taip pat žr. VPD 1 straipsnio d punktą, kuriame nustatyta, kad direktyva užtikrinamas laipsniškas požeminio vandens taršos mažinimas ir užkertamas kelias jo tolesniam teršimui; pagal VPD 2 straipsnio 33 punktą tarša – „tai dėl žmogaus veiklos įvykęs tiesioginis ar netiesioginis medžiagų ar šilumos išleidimas į orą, vandenį ar žemę, galįs turėti žalingą poveikį žmonių sveikatai <...>“.
49 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C-664/15, EU:C:2017:987, 87 punktas).
50 Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimą Gruber (C-570/13, EU:C:2015:231, 38 ir 40 punktai).
51 Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimą Gruber (C-570/13, EU:C:2015:231, 39 punktas).
52 2019 m. spalio 30 d. Sprendimas Wasserleitungsverband Nördliches Burgenland ir kt. (C‑197/18, EU:C:2019:824, 32 punktas). Išskirta mano.
53 Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Wasserleitungsverband Nördliches Burgenland ir kt. (C-197/18, EU:C:2019:274, 54 punktas).