7.5.2018
LT
Europos Sąjungos oficialusis leidinys
C 161/23
2018 m. vasario 13 d.Juzgado Contencioso-Administrativo no 8 de Madrid (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Domingo Sánchez Ruiz / Comunidad de Madrid (Servicio Madrileño de Salud)
(Byla C-103/18)
(2018/C 161/27)
Proceso kalba: ispanų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Juzgado Contencioso-Administrativo no 8 de Madrid
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovas: Domingo Sánchez Ruiz
Atsakovė: Comunidad de Madrid (Servicio Madrileño de Salud)
Prejudiciniai klausimai
1.
Ar tokia situacija, kaip aprašoma šiuo atveju (kai viešojo sektoriaus darbdavys nesilaiko teisės aktuose numatytų apribojimų laiko atžvilgiu ir leidžia paeiliui sudaryti kelias laikinojo įdarbinimo sutartis arba išlaiko paskyrimo laikinumą, vietoj laikinųjų pareigų paskirdamas į pagalbines ar į pakaitines), gali būti suprantama kaip piktnaudžiavimas pratęsiant paskyrimą į darbo vietą, ir todėl laikytina situacija, kuri apibūdinta prie Direktyvos 1999/70/EB (1) pridėto Bendrojo susitarimo 5 punkte?
2.
Ar prie Direktyvos 1999/70/EB pridėto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis nuostatos dėl veiksmingumo principo turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinius procedūrinius reikalavimus, pagal kuriuos laikinasis darbuotojas turi imtis aktyvių veiksmų ir ginčyti ar skųsti visus atnaujinamus paskyrimus ar darbo santykių pasibaigimą, nes tik taip jis gali pasinaudoti Sąjungos direktyvos suteikiama apsauga ir reikalauti, kad būtų užtikrintos Europos Sąjungos teisės sistemoje jam įtvirtintos teisės?
3.
Atsižvelgiant į tai, kad viešajame sektoriuje ir teikiant svarbiausias paslaugas, poreikis užpildyti laisvas darbo vietas, pakeisti sergančius, atostogaujančius darbuotojus iš esmės yra „nuolatinis“, ir būtina apibrėžti „objektyvios priežasties“ sąvoką, kuria būtų pateisinamas laikinas įdarbinimas:
a)
Ar Direktyvai 1999/70/EB (5 punkto 1 dalies a punktui) prieštarauja (ir laikytina, kad nėra objektyvios priežasties) situacija, kai su laikinuoju darbuotoju be pertrūkių paeiliui sudaromos laikinosios sutartys, jis dirba kasdien arba beveik kasdien ištisus metus, nuolat paskiriamas arba įdarbinamas, ir tai stabiliai tęsiasi daugelį metų, ir vis galioja jo įdarbinimo pagrindai?
b)
Ar tai turėtų būti suprantama kaip nuolatinis, o ne laikinas poreikis, ir todėl į jį neatsižvelgiama kaip į „objektyviąją priežastį“, įtrauktą į 5 punkto 1 [dalies] a [punktą], grindžiant aprašytomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad esama daugybė paskyrimų ir įdarbinimų, besitęsiančių daugelį metų, ir tuo, kad yra struktūrinis trūkumas, kuris atsispindėtų nagrinėjamo sektoriaus laikinųjų pareigų procentinėje dalyje, [ir (arba)] kad į šiuos poreikius paprastai visą laiką reaguojama paskiriant laikinuosius darbuotojus, ir tai iš esmės tampa svarbiausiąja viešųjų paslaugų plėtojimo dalimi?
c)
Ar iš esmės siekiant nustatyti, kokia yra leistina didžiausia laikinojo įdarbinimo trukmė, reikia atsižvelgti į teisės aktų nuostatų formuluotę, pagal kurią leidžiama įdarbinti šiuos laikinuosius darbuotojus kilus būtinybei, skubos atvejais arba siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas, trumpai tariant, kad egzistuotų objektyvi priežastis, jų įdarbinimas turi atitikti šias išskirtinumo aplinkybes, ir kai jų nebeatitinka, įdarbinimas nebėra specifinis, laikinas ar susijęs su ypatingomis aplinkybėmis ir laikytinas piktnaudžiavimu[?]
4.
Ar Bendrąjį susitarimą, pridėtą prie Direktyvos 1999/70/EB, atitinka tai, kad objektyvia priežastimi laikytinas laikinų statutinių informatikų įdarbinimas ir jų sutarčių pratęsimas paeiliui, kilus būtinybei, skubos atvejais [arba] siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas, kai šie viešojo sektoriaus darbuotojai pastoviai ir nuolatos atlieka įprastas nuolatinių statutinių darbuotojų funkcijas, o darbdavio administracija nenustato didžiausių šio įdarbinimo trukmės ribų ir nevykdo teisės aktuose nustatytų įpareigojimų įdarbinti į šias darbo vietas nuolatinius darbuotojus, taip pat nenustato jokios lygiavertės priemonės siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant laikinojo įdarbinimo sutartis ir to išvengti vėliau, ir sudarydama laikinojo darbo sutartis su statutiniais informatikais laikotarpiui, kuris šiuo atveju – 17 metų nepertraukiamos tarnybos?
5.
Ar Direktyvos 1999/70[/EB] priede esančio Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis nuostatos ir jų aiškinimas, kurį pateikia Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), yra suderinami su Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija, nes objektyvioji įdarbinimo priežastis nustatoma atsižvelgiant į įdarbinimo laikotarpį, nepaisant kitų veiksnių, arba laikoma, kad laikinųjų darbuotojų negalima lyginti su nuolatiniais tarnautojais, atsižvelgiant į tai, kad jiems taikoma skirtinga teisinė tvarka, įdarbinimo sistema ar į nuolatinių darbuotojų tarnybos pastovumą ir laikinųjų darbuotojų tarnybos laikinumą?
6.
Ar nacionaliniam teismui pripažinus SERMAS (Madrido sveikatos priežiūros tarnyba) piktnaudžiavimą reaguojant į nuolatinius ir struktūrinius nuolatinių statutinių darbuotojų teikiamų paslaugų poreikius vieną po kitos sudarant darbo sutartis su laikinuoju statutiniu valstybės tarnautoju, ir vidaus teisės sistemoje nesant jokios veiksmingos priemonės, pagal kurią būtų baudžiama dėl tokio piktnaudžiavimo, ir būtų pašalinamos Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmės, Direktyvos 1999/70/EB priede esančio Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis reikalavimą, kad nacionalinis teismas imtųsi veiksmingų atgrasymo priemonių, užtikrinančių Bendrojo susitarimo veiksmingumą, ir todėl baustų tokį piktnaudžiavimą bei pašalintų šių Sąjungos teisės aktų pažeidimo pasekmes, netaikydamas tam trukdančių vidaus teisės nuostatų?
Jeigu atsakymas būtų teigiamas, ir kaip nustato Teisingumo Teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo 41 punkte (bylos C-184/15 ir C-197/15) (2):
Ar Direktyvoje 1999/70/EB nustatytus tikslus, kaip priemonė užkirsti kelią piktnaudžiavimui pratęsiant laikinus darbo santykius ir už jį bausti bei pašalinti Europos Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes, atitiktų laikinų, pagalbinių, pakaitinių darbo santykių pakeitimas į įstatyme nustatytus ilgalaikius darbo santykius, įdarbinant nuolatinį valstybės tarnautoją arba neterminuotam laikotarpiui, kurio darbas būtų toks pat stabilus kaip panašių nuolatinių statutinių darbuotojų?
7.
Ar piktnaudžiavimo vieną po kitos sudarant terminuotas darbo sutartis atveju, pakeitus įstatymo numatytus laikinus darbo santykius neterminuotais arba pastoviais darbo santykiais, turėtų būti suprantama, kad Direktyvos 1999/70/EB ir jos Bendrojo susitarimo tikslai pasiekiami tik jeigu nuo piktnaudžiavimą nukentėjęs laikinasis statutinis darbuotojas, naudojasi tokiomi[s] pačiomis ir lygiomis darbo sąlygomis kaip nuolatiniai darbuotojai (socialinės apsaugos, paaukštinimo pareigose, įdarbinimo į laisvas darbo vietas, profesinio mokymo, papildomų atostogų, administracinio statuso nustatymo, atostogų dėl ligos ir nebuvimo dėl kitų pateisinamų priežasčių, teisės į pensiją ir darbo santykių nutraukimo, taip pat dalyvaujant konkursuose laisvoms darbo vietoms užimti ir paaukštinimui pareigose), atsižvelgiant į pastovumo ir darbo vietos stabilumo principus, naudojantis visomis teisėmis ir pareigomis, lygiaverčiai su nuolatiniais darbuotojais informatikais?
8.
Ar pagal Sąjungos teisės nuostatas, šiomis aprašytomis aplinkybėmis, reikalaujama peržiūrėti galutinius teismo sprendimus arba administracinius aktus, kai įvykdomos keturios sąlygos, kurių reikalaujama 2004 m. sausio 13 d.Kühne & Heitz NV byloje (C-453/00) (3): 1) Ispanijos nacionalinėje teisėje valstybės institucijos ir teismai turi galimybę peržiūrėti sprendimą, tačiau su nustatytais apribojimais, todėl labai sunku ar net neįmanoma tai įvykdyti; 2) ginčytini nuosprendžiai tapo galutiniai dėl nacionalinio teismo sprendimo, kuris sprendžia paskutinėje arba vienintelėje instancijoje; 3) šio sprendimo pagrindas yra Sąjungos teisės aiškinimas, neatitinkantis Teisingumo Teismo jurisprudencijos, ir buvo patvirtintas prieš tai nepateikus Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą; ir [4]) suinteresuotoji šalis kreipėsi į administracinę instituciją iš karto, kai tik sužinojo apie minėtą jurisprudenciją?
9.
Ar nacionaliniai teismai, kaip Europos teismai, kurie privalo užtikrinti Europos Sąjungos teisės veikimą valstybėse narėse, ir bausti pažeidimo atveju, gali ir privalo reikalauti, kad valstybių narių administracinės institucijos savo atitinkamos kompetencijos srityje imtųsi reikiamų priemonių tam, kad būtų panaikintos vidaus teisės nuostatos, nesuderinamos su Sąjungos teise, su Direktyva 1999/70/EB ir ypač su Bendruoju susitarimu?
(1) 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368).
(2) 2016 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Martínez Andrés ir Castrejana López (C-184/15 ir C-197/15, EU:C:2016:680).
(3) 2004 m. sausio 13 d. Sprendimas Kühne & Heitz NV (C-453/00, EU:C:2004:17).
Full & Egal Universal Law Academy