EUR-Lex -  62019TN0335 - LT

22.7.2019   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 246/45

2019 m. birželio 3 d. pareikštas ieškinys byloje Cantieri del Mediterraneo/Komisija

(Byla T-335/19)

(2019/C 246/47)

Proceso kalba: italų

Šalys

Ieškovė: Cantieri del Mediterraneo SpA (Neapolis, Italija), atstovaujama advokatų F. Munari ir L. Calzolari

Atsakovė: Europos Komisija

Reikalavimai

—

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį remiantis SESV 263 ir paskesniais straipsniais.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šis ieškinys pareikštas dėl 2018 m. rugsėjo 20 d. Komisijos sprendimo C(2018)6037 final dėl valstybės pagalbos SA 36112 (2016/C) (ex 2015/NN), kurią Italija suteikė Neapolio uosto direkcijai ir įmonei „Cantieri del Mediterraneo S.p.A.“ (toliau — sprendimas).

Grįsdama ieškinį ieškovė remiasi devyniais pagrindais.

1.

Pirmasis pagrindas grindžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41, 47 ir 48 straipsnių pažeidimu ir gero administravimo, vienodo vertinimo, nediskriminavimo ir rungimosi principų nepaisymu, pareigos nurodyti motyvus ir SESV 296 straipsnio pažeidimu.

—

Ieškovė tvirtina, kad sprendimas buvo priimtas per procedūrą, kurioje nebuvo paisoma Cantieri del Meditarraneo S.p.A. (toliau — CAMED) teisių į gynybą, nes, priešingai nei skundo pateikėjo, CAMED nuomonė nebuvo išklausyta per posėdį; ir kad

—

sprendimas buvo priimtas procedūros, per kurią nebuvo vienodai vertinamas skundo pateikėjas ir pagalbos gavėja (toliau — procesinis lygiateisiškumas), pabaigoje.

2.

Antrasis pagrindas grindžiamas gero administravimo, teisinio tikrumo ir veiksmingos teisminės gynybos principų pažeidimu dėl neteisėto 2006 m. sprendimo, nesiimti veiksmų dėl tos pačios priemonės, kuri po 10 metų buvo sprendime kvalifikuota kaip pagalba, atšaukimo.

—

Ieškovė teigia, kad sprendime turėjo būti pripažinta, jog 2006 m. sprendimo nesiimti jokių veiksmų dėl tos pačios valstybės priemonės atšaukimas buvo neteisėtas ir turėjo būti pripažinta, kad sprendimas nesiimti veiksmų neleidžia konstatuoti su vidaus rinka nesuderinamos valstybės pagalbos buvimo; ir kad

—

sprendime turėjo būti konstatuota, jog sprendimas nesiimti veiksmų reikalauja, kad Komisija nustatytų, jog nagrinėjama priemonė yra teisėta ir todėl neleidžia Komisijai priimti antro sprendimo, kuriame praėjus daugiau nei 10 metų būtų atlikta kitokia to paties dalyko kvalifikacija.

3.

Trečiasis pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio pažeidimu tiek, kiek klaidingai aiškinama valstybės pagalbos sąvoka, nes sprendime Neapolio uosto direkcija (toliau — PAN) laikoma įmone.

—

Ieškovė tvirtina, kad sprendime turėjo būti konstatuota, jog PAN nebuvo „įmonė“ dėl to, kad, remiantis Įstatymu Nr. 84/1994, visos uosto institucijos yra viešosios valdžios institucijos, atstovaujančios valstybei, kiek tai susiję su uostais, kurioms patikėti reguliavimo ir administravimo uždaviniai dėl visų valstybės nuosavybės objektų, laikantis viešojo intereso;

—

sprendime turėjo būti konstatuota, jog PAN nevykdo „ekonominės veiklos“, nes Įstatymu Nr. 84/1994 draudžiama jai siūlyti prekes ar paslaugas rinkoje ir to iš tiesų nėra; ir kad

—

sprendime turėjo būti pripažintas valstybės mokesčio fiskalinis pobūdis Italijos teisėje ir jo išankstinis nustatymas ex lege.

4.

Ketvirtas pagrindas grindžiamas SESV 345, 3, 7 ir 121 straipsnių pažeidimu, kelių ES teisės principų nepaisymu (vienodas vertinimas) ir piktnaudžiavimu įgaliojimais.

—

Teigiama, kad sprendime turėjo būti konstatuota, kad priežiūra yra nuosavybės teise grindžiama prerogatyva ir kad Sutartyje saugoma valstybių narių teisė prižiūrėti valstybės turtą ir infrastruktūrą, įskaitant uostų turtą ir infrastruktūrą, ir užtikrinti, kad visi įgalioti asmenys turėtų prieigą prie jų;

—

sprendime negalima horizontaliai ir nepagrįstai taikyti tų pačių taisyklių, susijusių su uosto infrastruktūros priežiūra ir uosto teritorijos naudojimo mokesčiais, nepanašioms situacijoms: esminiai skirtumai tarp Europos Sąjungos uostų valdymo reiškia, kad negalima taip pat vertinti naujos infrastruktūros, kuri yra visiškai privati, statybos ir nenusavinamo valstybei narei priklausančio ir viešosios valdžios institucijų valdomo turo priežiūros. Toks požiūris prieštarauja vienodo vertinimo principui;

—

sprendimu negalima siekti suderinti įvairių Europos Sąjungos uostų organizavimo modelių diskriminuojančiu ir nepagrįstu SESV 107 straipsnio taikymu.

5.

Penktasis pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio pažeidimu dėl netinkamo pranašumo sąvokos aiškinimo.

—

Teigiama, kad sprendime turėjo būti nuspręsta, jog priemone nesumažinamos PAN ar CAMED išlaidos, nes paprastai įmonė nepadengia išlaidų (jau nekalbant apie visas išlaidas), susijusių su nuosavybės, kuri joms nepriklauso (ir negali priklausyti), renovavimu, nes Italijoje viešasis turtas (visuose Italijos uostuose) yra išimtinė valstybės nuosavybė; ir kad

—

sprendime turėjo būti nuspręsta, kad valstybei nuosavybės teise priklausanti infrastruktūra buvo patikėta CAMED laikantis skaidrios viešojo konkurso procedūros po to, kai PAN įsipareigojo renovuoti valstybei nuosavybės teise priklausanti aptariamą turtą. Per procedūrą, skirtą patikėti minėtą turtą CAMED, visoms suinteresuotoms šalims buvo suteikta galimybė įsigyti tą nuosavybę; viešojo konkurso rengimas užtikrina rinkos sąlygomis veikiančio subjekto kriterijų ir konkursą laimėtojui nesuteikiamas joks pranašumas.

6.

Šeštasis pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio, gero administravimo principo, CAMED teisių į gynybą pažeidimu ir motyvų nebuvimu, kiek tai susiję su klaidingu atrankumo aiškinimu.

—

Teigiama, kad sprendime priemonė negalėjo būti laikoma ad hoc pagalba; jame dėl bendrųjų priemonių turi būti taikomas „atrankos kriterijus“;

—

sprendime turėjo būti nuspręsta, kad priemonė nebuvo atrankinė, kiek tai susiję su PAN, nes visos kitos uostų institucijos gavo identiškas valstybės išmokas siekiant prižiūrėti valstybei nuosavybės teise priklausančią infrastruktūrą jų kompetencijos teritorinėje erdvėje;

—

sprendime turėjo būti nuspręsta, kad priemonė nebuvo atrankinė, kiek tai susiję su CAMED, nes visoms Italijos uostuose (ne tik Neapolio ir ne tik laivų statybos pramonėje) veikiančioms įmonėms taikomos tos pačios taisyklės ir todėl moka tuos pačius mokesčius, kaip CAMED, už infrastruktūrą, pastatytą ar renovuotą panaudojant valstybės lėšas.

7.

Septintasis pagrindas grindžiamas ESS 3 straipsnio ir SESV 7, 116 ir 117 straipsnių pažeidimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais, Komisijos jurisdikcijos ginčyti valstybės mokesčių pobūdį ir dydį nebuvimu.

—

Ieškovė šiuo klausimu teigia, kad sprendimu, remiantis SESV 107 straipsniu, negalima ginčyti valstybės mokesčio, taikyto koncesijos gavėjams, dydžio arba teigti, kad jis neatitinka rinkos vertės, nes pagal Italijos teisę valstybės mokesčiai yra įtvirtinti įstatymuose; dėl jų nėra deramasi su atskiru koncesijos gavėju, ir kad mokesčių sistemos yra priskiriamos išimtinei valstybių narių kompetencijai.

8.

Aštuntasis pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio pažeidimu dėl konkurencijos iškraipymo ir neigiamo poveikio rinkai nebuvimo, taip pat pareigos motyvuoti nesilaikymu.

—

Ieškovė teigia, kad sprendime negalėjo būti daroma prielaida dėl dviejų reikalavimų buvimo, kurie abu yra skirtingi ir kumuliaciniai;

—

sprendime turėjo būti nuspręsta, kad reikalavimai nebuvo įvykdyti, nes PAN neveikia jokioje rinkoje ir neturi konkurentų, o CAMED neturi pranašumo dėl priemonės, kuri yra viena tarp nesuskaičiuojamų bendrojo plano įgyvendinimo priemonių, kurios turėjo įtakos visoms visuose Italijos uostuose (įskaitant Neapolio) ir ne tik laivų statybos sektoriuje veikiančioms įmonėms.

9.

Devintasis pagrindas grindžiamas SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimu.

—

Ieškovė teigia, kad sprendime turėjo būti taikoma SESV 107 straipsnio 2 dalis, nes buvo atstatyta bombardavimais per Antrąjį pasaulinį karą ir per 1980 m. žemės drebėjimą padaryta žala;

—

sprendime turėjo būti taikomi 107 straipsnio 3 dalies a ir c punktai, nes: i) Neapolio uostas yra nepalankiame regione ir ii) valstybės finansavimu, skiriamu uosto infrastruktūrai, siekiama bendrojo tikslo, ypač atsižvelgiant į tai, kad finansavimo suma yra mažesnė nei pranešimo riba pagal Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą (BBIR).

Full & Egal Universal Law Academy