FulLegal · İçtihat Detay

Uluslararasi Mahkemeler 07.03.2023 LT

EUR-Lex Document 62011TO0556

Avrupa Adalet Divanı

Karar Metni

BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 12 d. ( *1 )

„Ieškinys dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo — Viešieji paslaugų pirkimai — Prieštaravimas dėl priimtinumo — Prašymas panaikinti — SESV 263 straipsnio pirma ir penkta pastraipos — Reglamento (EB) Nr. 207/2009 122 straipsnis — Per ankstyvo ieškinio pobūdžio nebuvimas — Atsakovo statusas — Bendrojo Teismo jurisdikcija — Prašymas atlyginti žalą — Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas — Priimtinumas“

Byloje T‑556/11

European Dynamics Liuksembourg SA, įsteigta Etelbriuke (Liuksemburgas),

European Dynamics Belgium SA, įsteigta Briuselyje (Belgija),

Evropaïki Dynamiki – Proigmena Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE, įsteigta Atėnuose (Graikija),

atstovaujamos advokatų N. Korogiannakis, M. Dermitzakis ir N. Theologou,

ieškovės,

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą N. Bambara ir M. Paolacci, padedamų advokato P. Wytinck,

atsakovę,

pirma, dėl prašymo panaikinti VRDT sprendimą, kuris priimtas vykstant atvirai viešųjų pirkimų konkurso AO/029/10 „Programinės įrangos kūrimas ir priežiūros paslaugos“ procedūrai ir apie kurį ieškovėms buvo pranešta 2011 m. rugpjūčio 11 d. laišku, sudaryti atitinkamą sutartį su kitais konkurso dalyviais ir atmesti pirmosios ieškovės pasiūlymą ir, antra, dėl prašymo atlyginti nuostolius

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas J. Azizi (pranešėjas), teisėjai S. Frimodt Nielsen ir M. Kancheva,

kancleris E. Coulon,

priima šią

Nutartį

Teisinis pagrindas

A – Bendrosios nuostatos

Pagal SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas „prižiūri Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą“.

Pagal SESV 263 straipsnio penktą pastraipą „Sąjungos įstaigas ar organus steigiantys aktai gali nustatyti konkrečias sąlygas ir tvarką, reguliuojančias fizinių ar juridinių asmenų ieškinių dėl šių įstaigų ar organų aktų, galinčių jiems turėti teisinių padarinių, pateikimą“.

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009), kuriuo įsteigiama Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), 122 straipsnyje „Teisėtumo kontrolė“ numatyta:

„1. Komisija tikrina [VRDT] pirmininko parengtų dokumentų, kuriems Bendrijos teisė nenumato kitų institucijų vykdomo teisėtumo patikrinimo, teisėtumą, taip pat ji tikrina 138 straipsnyje nurodytomis sąlygomis prie [VRDT] veikiančio Biudžeto komiteto parengtų dokumentų teisėtumą.

2. Ji reikalauja pakeisti arba panaikinti visus 1 dalyje paminėtus neteisėtus dokumentus.

3. Valstybės narės ir kiekvienas tiesiogiai ir asmeniškai su jais susijęs asmuo gali nusiųsti Komisijai teisėtumo patikrinimui bet kokius 1 dalyje paminėtus tiek jau esančius, tiek numanomus dokumentus. Dokumentai Komisijai nagrinėti turi būti nusiųsti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią suinteresuota šalis pirmą kartą sužinojo apie tokį dokumentą. Komisija sprendimą priima per tris mėnesius. Jeigu per šį laiką sprendimas nepriimamas, klausimas laikomas atmestu.“

Reglamento Nr. 207/2009 124 straipsnyje „Pirmininko įgaliojimai“ numatyta:

„1. [VRDT] vadovauja pirmininkas.

2. Tuo tikslu pirmininkas vykdo šias funkcijas ir turi šiuos įgaliojimus:

<...>

sudaro [VRDT] pajamų ir išlaidų sąmatas ir vykdo biudžetą;

<...>

gali deleguoti savo įgaliojimus.

3. Pirmininkui padeda vienas arba daugiau pirmininko pavaduotojų <...>“

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 143 straipsnį „Finansinę veiklą reglamentuojančios nuostatos“:

„Pasikonsultavęs su <...> Audito Rūmais ir su Komisija, Biudžeto komitetas priima finansinės veiklos vidaus tvarką, joje konkrečiai nurodydamas [VRDT] biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką. Kiek tai įmanoma atsižvelgiant į [VRDT] ypatumus, finansinės veiklos tvarka grindžiama tokia pat kitų [Sąjungos] institucijų naudojama tvarka.“

2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74 ir klaidų ištaisymas OL L 99, 2007 4 14, p. 18, toliau – Bendrasis finansinis reglamentas) 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad:

„Komisija priima pamatinį finansinį reglamentą, taikomą Bendrijų įsteigtoms įstaigoms, turinčioms juridinio asmens statusą, kurios faktiškai gauna iš biudžeto mokamas dotacijas. Šių įstaigų finansinės taisyklės negali nukrypti nuo pamatinio finansinio reglamento, išskyrus atvejus, kai to reikalauja jų specifiniai veiklos poreikiai, ir gavus Komisijos išankstinį sutikimą.“

Pagal pataisyto 2002 m. lapkričio 19 d. Komisijos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2343/2002 dėl finansinio pagrindų reglamento, skirto įstaigoms, minėtoms bendrojo finansinio reglamento 185 straipsnyje (OL L 357, 2002, p. 72, ir klaidų ištaisymas OL L 2, 2003, p. 39; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 216), iš dalies pakeisto 2008 m. liepos 9 d. Komisijos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 652/2008 (OL L 181, p. 23), 74 straipsnio 1 dalį „viešiesiems pirkimams taikomos bendrojo Finansinio reglamento ir Reglamento <...> Nr. 2343/2002 atitinkamos nuostatos, atsižvelgiant į šio straipsnio 4–7 dalis“.

B – VRDT reglamentas CB‑3‑09

Pagal 2009 m. liepos 17 d. VRDT Biudžeto komiteto reglamento CB‑3‑09, kuriuo įtvirtinamos Tarnybai taikytinos finansinę veiklą reglamentuojančios nuostatos, 33 straipsnio pirmą pastraipą „[VRDT] pirmininkas, kaip leidimus duodantis pareigūnas, pagal [VRDT] finansines taisykles, prisiimdamas atsakomybę ir neviršydamas patvirtintų asignavimų, vykdo pajamų ir išlaidų biudžetą“.

Reglamento CB‑3‑09 34 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „[VRDT] pirmininkas gali savo įgaliojimus vykdyti biudžetą perduoti [VRDT] tarnautojams, kuriems taikomi Tarnybos nuostatai, laikydamasi sąlygų, kurias jis pats turi nustatyti, ir neviršydamas ribų, nustatytų įgaliojimų perdavimo dokumente“.

Reglamento CB‑3‑09 74 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Viešiesiems pirkimams taikomos bendrojo finansinio reglamento ir Reglamento Nr. 2342/2002 atitinkamos nuostatos, atsižvelgiant į šio straipsnio 4–7 dalis.“

Ginčo aplinkybės

Ieškovės European Dynamics Luxembourg SA, European Dynamics Belgium SA ir Evropaïki Dynamiki – Proigmena Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE veikia informacinių technologijų ir komunikacijų sektoriuje ir nuolat dalyvauja įvairių Sąjungos institucijų ir organų, tarp kurių yra ir VRDT, rengiamose viešųjų pirkimų konkursų procedūrose.

2011 m. sausio 15 d. skelbimu apie pirkimą Europos Sąjungos oficialiojo leidinio (OL 2011/S 10-013995) priede VRDT paskelbė viešųjų pirkimų konkursą AO/029/10 „Programinės įrangos kūrimas ir priežiūros paslaugos“. Sutartis turėjo būti sudaryta dėl informacinių technologijų paslaugų, t. y. dėl informacinių sistemų prototipų kūrimo, informacinių sistemų analizės, kūrimo, grafikos, vystymo, bandymo ir įdiegimo, taip pat dėl techninės dokumentacijos pateikimo, mokymo naudotis šiomis sistemomis ir jų priežiūros, teikimo VRDT.

Pagal skelbimo apie pirkimą II.1.4 punktą pirkimas buvo susijęs su preliminariųjų sutarčių sudarymu su trimis skirtingais informacinių technologijų paslaugų teikėjais maksimaliam septynerių metų laikotarpiui. Šiuo atžvilgiu specifikacijų (viešųjų pirkimų konkurso bylos I priedas) 14.2 punkte patikslinta, kad minėtos preliminariosios sutartys turi būti sudaromos atskirai pagal vadinamąjį „pakopinį“ mechanizmą. Šis mechanizmas reiškia, kad jeigu prie pirmos kategorijos priskirtas konkurso dalyvis negali suteikti reikalingų paslaugų, VRDT kreipiasi į prie antros kategorijos priskirtą konkurso dalyvį ir taip toliau.

Pagal skelbimo apie pirkimą IV.2.1 punktą sutartis turi būti sudaroma su ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikusiu konkurso dalyviu. VI.4.1 punkte numatyta, kad už apeliacines procedūras atsakinga Europos Komisija, o už tarpininkavimą – Europos ombudsmenas. VI.4.2 punkte numatyta, kad apeliacijos grindžiamos 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) 118 straipsniu (dabar Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnis) ir kad į Komisiją turi būti kreipiamasi per penkiolika dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotoji šalis pirmą kartą sužinojo apie aptariamą dokumentą.

2011 m. sausio 19 ir 24 d. ir vasario 1 d. laiškais, skirtais VRDT, ieškovės nurodė, kad buvo padaryta tam tikrų viešųjų pirkimų konkurso AO/029/10 procedūros sąlygų ir tvarkos pažeidimų. Į šiuos laiškus VRDT atsakė 2011 m. sausio 28 d. ir vasario 4 d. laiškais, kuriuose atmetė jų tvirtinimus ir atkreipė dėmesį į tai, kad yra galimybė pateikti skundą Komisijai pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį.

2011 m. vasario 16 d. laišku, skirtu VRDT, ieškovės vėl kritikavo specifikacijose nurodytų techninių kriterijų aiškumo trūkumą ir dviprasmiškumą ir paprašė juos pakeisti.

2011 m. kovo 4 d. laišku ieškovės Komisijos generaliniams direktoratams „Vidaus rinka“ ir „Konkurencija“ pateikė skundą, kuriame prašė ištirti VRDT, kaip perkančiosios organizacijos, elgesį, ypač kiek jis susijęs su tariamais pažeidimais, susijusiais su viešųjų pirkimų konkurso AO/029/10 procedūros administravimu ir ankstesnėmis preliminariosiomis priežiūros sutartimis Nr. 4020070018, kurias 2007 m. gegužės mėnesį VRDT pagal „pakopinį“ mechanizmą sudarė su trimis bendrovėmis, tarp kurių yra trečioji ieškovė.

2011 m. kovo 8 ir 9 d. laiškais, skirtais VRDT, ieškovės vėl ginčijo viešųjų pirkimų konkurso AO/029/10 procedūros sąlygas ir tvarką.

2011 m. kovo 11 d. pirmoji ieškovė pateikė pasiūlymą pagal 2011 m. sausio 15 d. skelbimą apie pirkimą.

2011 m. gegužės 30 d. Komisija ieškovėms nurodė, kad, pirma, skundas paduotas pavėluotai, todėl negali būti nagrinėjamas, ir, antra, kai kuriuos tvirtinimus ji perdavė Europos kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF), nes jie priskirtini šios tarnybos kompetencijai. 2011 m. gruodžio 13 d. OLAF pranešė VRDT, kad byla nutraukta, nes ji susijusi su kitu skelbimu apie pirkimą, taip pat paskelbtu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL 2011/S 55-089144).

2011 m. gegužės 31 d. laišku, skirtu Komisijai, ieškovės tvirtino, kad jų skundas negalėjo būti atmestas kaip pavėluotas, ir iš naujo paprašė Komisijos jį išnagrinėti.

2011 m. rugpjūčio 11 d. laišku (toliau – ginčijamas laiškas) VRDT pranešė ieškovėms apie viešųjų pirkimų konkurso AO/029/10 procedūros rezultatus (toliau – perkančiosios organizacijos sprendimas) ir nurodė, kad pirmosios ieškovės pasiūlymas buvo atmestas dėl to, kad jis nebuvo ekonomiškai naudingiausias. Šiame laiške buvo pateikta ir lyginamoji lentelė, kurioje nurodyti balai, skirti šiam pasiūlymui, ir balai, atitinkamai skirti geriausiai įvertintiems kitų trijų dalyvių pasiūlymams.

2011 m. rugpjūčio 12 d. laišku ieškovės paprašė, kad VRDT nurodytų joms, pirma, tikslią atrinktų konkurso dalyvių konsorciumo sudėtį, minėtų dalyvių partnerių arba potencialių subrangovų pavadinimus ir jiems suteiktos rinkos procentinę dalį, antra, jų pasiūlymui ir atrinktų konkurso dalyvių pasiūlymams skirtus balus pagal kiekvieną techninį skyrimo kriterijų kartu su išsamia lyginamąja šių pasiūlymų privalumų ir trūkumų analize pagal kiekvieną papildomą subkriterijų, taip pat susijusių nuopelnų ir papildomų arba geresnės kokybės, palyginti su ieškovių pasiūlymu, paslaugų, kurias siūlo atrinkti konkurso dalyviai, paaiškinimą, trečia, išsamią vertinimo ataskaitos kopiją, ketvirta, atrinktų konkurso dalyvių finansinius pasiūlymus, palygintus su ieškovių pasiūlymu, ir, penkta, vertinimo komiteto narių pavardes, kad būtų galima patikrinti, ar nėra interesų konflikto. Be to, ieškovės nurodė, kad interesų konfliktas kyla dėl dviejų iš trijų atrinktų konkurso dalyvių ir kad VRDT padarė tam tikrų pažeidimų, kai vertindama finansinius pasiūlymus taikė finansinius kriterijus. Galiausiai jos prašė VRDT nesudaryti sutarčių su atrinktais konkurso dalyviais tol, kol jos gaus ir išnagrinės VRDT atsakymus.

2011 m. rugpjūčio 26 d. laišku VRDT perdavė ieškovėms vertinimo ataskaitos ištrauką, kurioje pateiktas jų pasiūlymo kokybinis vertinimas pagal tris kriterijus, t. y. programinės įrangos priežiūros paslaugų kokybę, komercinę dalį ir paslaugų klientams kokybę. Be to, ji joms pateikė, pirma, atrinktų konkurso dalyvių pavadinimus ir, antra, dvi lenteles, kuriose pateikiami minėtiems konkurso dalyviams ir pirmajai ieškovei skirti balai atitinkamai už jų techninius ir finansinius pasiūlymus.

2011 m. rugpjūčio 29 d. laišku, skirtu Komisijai, ieškovės nurodė, kad Komisija vis dar neišnagrinėjo aplinkybių, jai nurodytų jų 2011 m. kovo 4 d. ir gegužės 31 d. laiškuose. Be to, jos ginčijo perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumą dėl „naujų pažeidimų“, padarytų vykstant viešųjų pirkimų konkurso AO/029/10 procedūrai. Taigi atrinkti prie antros ir trečios kategorijos priskirti konkurso dalyviai turėjo būti pašalinti iš konkurso, nes, pirma, buvo interesų konfliktas ir, antra, trečiojo konkurso dalyvio konsorciumui priklausė subjektas, kuris buvo atsakingas už specifikacijų parengimą. Ieškovės paprašė Komisijos išnagrinėti „VRDT administruojamą vertinimo procedūrą, susijusią viešųjų pirkimo konkurso AO/029/10 procedūra ir imtis priemonių, būtinų šios procedūros suderinamumui su taikytinais Europos Sąjungos teisės aktais užtikrinti“.

2011 m. rugsėjo 2 d. laišku, skirtu VRDT, ieškovės skundėsi, kad nebuvo pateikta pakankamai informacijos apie viešųjų pirkimo konkurso procedūros rezultatus ir ypač kad nebuvo pateiktos vertinimo ataskaitos dalys, susijusios su atrinktų konkurso dalyvių pasiūlymais, taip pat kad nebuvo nurodyta tiksli minėtų konkurso dalyvių sudėtis. Be to, jos nurodė, kad vertindama finansinius pasiūlymus VRDT manipuliavo „finansinio vertinimo formule“, ir pakartojo ankstesniuose jų laiškuose pateiktus tvirtinimus.

2011 m. rugsėjo 15 d. laiške, skirtame ieškovėms, VRDT rėmėsi ginčijamame laiške ir 2011 m. rugpjūčio 26 d. laiške nurodytais, kaip ji pati mano, pakankamais motyvais. Vis dėlto ji pripažino galinti pateikti papildomos informacijos apie finansinius kriterijus ir pateikė lyginamąją lentelę. Dėl jos naudotos „finansinio vertinimo formulės“ VRDT ieškovėms nurodė, kad ši formulė grindžiama prielaida, kurios balansuojamąjį poveikį turintys veiksniai priklauso nuo situacijos VRDT tuo momentu, kai rengiami konkurso dalyviams taikomi sutarties sudarymo kriterijai.

2011 m. rugsėjo 16 d. laišku, skirtu VRDT, ieškovės pakartojo jau išdėstytą kritiką, nesutiko su prielaida grindžiamu paaiškinimu dėl „finansinio vertinimo formulės“ naudojimo, ginčijo viešųjų pirkimų konkurso AO/029/10 procedūros rezultatus ir ragino VRDT iš naujo apsvarstyti savo poziciją.

Procesas ir šalių reikalavimai

2011 m. spalio 21 d. ieškovės pateikė ieškinį Bendrajam Teismui.

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

—

panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą, apie kurį buvo pranešta ginčijamu laišku, tiek, kiek juo atmetamas pirmosios ieškovės pasiūlymas,

—

panaikinti visus kitus susijusius VRDT sprendimus, įskaitant tuos, pagal kuriuos aptariama sutartis sudaroma su konkurso dalyviais, priskirtais prie pirmos–trečios kategorijų pagal „pakopinį“ mechanizmą,

—

nurodyti VRDT sumokėti ieškovėms 67500000 EUR sumą dėl konkurso procedūros patirtai žalai atlyginti,

—

nurodyti VRDT sumokėti ieškovėms 6750000 EUR sumą kaip nuostolių, patirtų dėl prarastos galimybės ir ieškovių reputacijai bei patikimumui padarytos žalos, atlyginimą,

—

priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.

Savo prašymus ieškovės grindžia trimis pagrindais, kuriuos sudaro kelios dalys. Pirmasis pagrindas susijęs su tuo, kad VRDT pažeidė savo pareigą motyvuoti pagal Bendrojo finansinio reglamento 100 straipsnio 2 dalį, nes ieškovėms nepateikė pakankamai informacijos ir paaiškinimų apie argumentus, kuriais remiantis buvo priimtas perkančiosios organizacijos sprendimas. Remiantis antruoju pagrindu, tvirtinama, kad buvo padarytos kelios akivaizdžios vertinimo klaidos, susijusios, visų pirma, su tuo, kad buvo naudojami nauji arba nežinomi, nesuderinami su specifikacijomis ir nepakankamai paaiškinti atrankos kriterijai (pirma dalis), su tuo, kad buvo naudojama klaidinga iškraipanti finansinio vertinimo formulė (antra dalis), su tuo, kad šia formule manipuliavo atrinkti konkurso dalyviai (trečia dalis), taip pat su tuo, kad buvo pakeistas sutarties objektas (ketvirta dalis). Trečiasis pagrindas susijęs su tuo, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, visų pirma, dėl to, kad atrinktiems konkurso dalyviams, dėl kurių kyla interesų konfliktas, nebuvo netaikomas Bendrojo finansinio reglamento 93 straipsnio 1 dalies f punktas, 94 ir 96 straipsniai, 2002 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2342/2002, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB, Euratomas) dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento įgyvendinimo taisykles (OL L 357, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 145), 133a ir 134b straipsniai ir „gero administravimo“ principas.

Atskiru dokumentu, užregistruotu Bendro Teismo kanceliarijoje 2012 m. sausio 31 d., VRDT, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl prašymų, kuriais siekiama direktyvos panaikinimo ir žalos atlyginimo, priimtinumo. 2012 m. balandžio 26 d. ieškovės pateikė savo pastabas dėl šio prieštaravimo.

Prieštaravime dėl priimtinumo VRDT Bendrojo Teismo prašo:

—

atmesti prašymus, kuriais siekiama panaikinimo ir žalos atlyginimo, kaip akivaizdžiai nepriimtinus,

—

priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

Savo pastabose, susijusiose su prieštaravimu dėl priimtinumo, ieškovės pakartoja ieškinyje nurodytus reikalavimus ir Bendrojo Teismo prašo atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo ir nagrinėti bylą iš esmės.

Dėl teisės

A – Pirminės pastabos

Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, jei šalis prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, nenagrinėjęs bylos iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį tolesnė proceso dalis vyksta žodžiu, nebent Bendrasis Teismas nusprendžia priešingai.

Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalį Bendrasis Teismas priima sprendimą dėl prieštaravimo dėl priimtinumo arba nutaria, kad jis bus sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės. Šiuo atveju Bendrasis Teismas mano turįs pakankamai informacijos iš bylos dokumentų, kad galėtų nuspręsti dėl minėto prieštaravimo, todėl nėra reikalo pradėti žodinės proceso dalies.

B – Dėl prašymų panaikinti priimtinumo

1. Šalių argumentai

Pateikdama prieštaravimą dėl priimtinumo VRDT pateikia tris prašymų panaikinti nepriimtinumo pagrindus. Pirma, ieškinys buvo pateiktas per anksti. VRDT nuomone, administracinė procedūra Komisijoje pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio 3 dalį yra privalomas etapas prieš kreipiantis į Sąjungos teismą. Kadangi šiuo atveju šis ieškinys buvo pateiktas dar nepasibaigus minėtame straipsnyje nustatytam terminui, jis yra pateiktas per anksti, todėl nepriimtinas. Taip būtų ir tuo atveju, jeigu Komisijos vykdoma administracinė kontrolė turėtų būti laikoma papildoma, nes šiuo atveju ieškovės iš tikrųjų pateikė skundą pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį. Antra – papildomai, – VRDT tvirtina negalinti veikti kaip atsakovė, nes, pasibaigus administracinei procedūrai pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį, ieškinys turėjo būti pareikštas Komisijai. Trečia – taip pat papildomai, – VRDT nurodo, kad Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio. Net ir darant prielaidą, kad kontrolė, kurią Komisija vykdo pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį, yra tik papildoma, skundas ir ieškinys, pateikiami atitinkamai Komisijai ir Bendrajam Teismui, grindžiami tokiomis pačiomis aplinkybėmis ir jais siekiama tų pačių tikslų, todėl skundas, kuris buvo pateiktas anksčiau, yra svarbesnis už ieškinį. Taigi ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu ratione temporis.

Pirmiausia VRDT nurodo, kad Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio antrą pastraipą. Remiantis svarbiomis biudžetui taikomomis nuostatomis, ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimas yra VRDT pirmininko aktas. Šiuo atveju pirmininkas perdavė savo administracinius įgaliojimus VRDT pirmininko pavaduotojui p. Archambeau ir šis pasirašė perkančiosios organizacijos sprendimą. Be to, skelbimo apie konkursą VI.4.1 punkte esančią nuorodą į Reglamento Nr. 40/94 118 straipsnį reikia suprasti kaip nuorodą į Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį.

Dėl pirmojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su tuo, kad prašymai panaikinti buvo pateikti per anksti, VRDT nurodo, kad, pirma, administracinė procedūra Komisijoje pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio 3 dalį yra būtina išankstinė ieškinio pareiškimo sąlyga. Taigi tam, kad ieškinys būtų priimtinas, jis turi būti pateiktas pasibaigus šiai administracinei procedūrai. Antra, VRDT tvirtina, kad net jeigu administracinė procedūra, numatyta Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnyje, yra papildoma, ieškinys bet kuriuo atveju yra pareikštas per anksti, nes ieškovės sąmoningai pradėjo šioje nuostatoje numatytą procedūrą.

VRDT primena, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. ieškovės pateikė Komisijai skundą dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, priimto vykstant viešųjų pirkimų konkurso AO/029/10 procedūrai, ir kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį Komisija sprendimą šiuo klausimu galėjo priimti iki 2011 m. lapkričio 29 d. To paties reglamento 122 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu Komisija nepriima formalaus sprendimo, laikoma, kad buvo priimtas implicitinis sprendimas atmesti skundą (2009 m. liepos 9 d. Nutarties infeurope prieš Komisiją, T‑176/08 ir T‑188/08, neskelbiamos Rinkinyje, 39, 34 ir 35 punktai), nes pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškinio dėl šio implicitinio sprendimo, kuriuo atmetamas skundas, pareiškimo terminas buvo pradėtas skaičiuoti 2011 m. lapkričio 29 d.

VRDT tvirtina, kad Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į SESV 263 straipsnio penktą pastraipą, kurioje numatyta, kad gali būti nustatytos konkrečios sąlygos ir tvarka, reguliuojanti Sąjungos įstaigų ir organų aktų tiesioginę kontrolę, kurią vykdo Sąjungos teismai. VRDT mano, kad pagal bendruosius Sąjungos teisės principus konkrečios sąlygos, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio penktą pastraipą, turi būti aiškinamos kaip susijusios su teisėtumo kontrolės procedūromis – privalomomis arba papildomomis, kai kalbama apie ieškinių Sąjungose teismuose pareiškimo etapus. Jeigu šios konkrečios sąlygos, kaip antai numatytosios Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnyje, yra privalomos, teisės subjektas privalo jų laikytis prieš paduodamas tokį ieškinį.

VRDT mano, kad administracinė procedūra pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį yra privaloma, nes vykstant šiais procedūrai negali būti pradėta jokia teisminė procedūra. Šį privalomą pobūdį pagrindžia procedūros ekonomiškumo ir veiksmingos teisminės gynybos principai, pagal kuriuos reikalaujama, kad Komisija nedelsdama imtųsi „ryžtingų“ veiksmų, o šalys dėl to nepatirtų jokių išlaidų. Bendrasis Teismas pripažino, kad, pirma, Komisija administracinę kontrolę pagal šią nuostatą vykdo iki ieškinio Sąjungos teisme pareiškimo (žr. šios nutarties 40 punkte minėtos Nutarties infeurope prieš Komisiją 38 bei 34 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką) ir, antra, minėta nuostata įtvirtinamas VRDT pirmininko aktų, visų pirma viešųjų pirkimų konkursų srityje, teisėtumo kontrolės mechanizmas; Sąjungos teisė nenumato kitų institucijų vykdomo minėtų aktų teisėtumo patikrinimo (žr. šios nutarties 40 punkte minėtos Nutarties infeurope prieš Komisiją 37 bei 32 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Iš esmės VRDT paaiškina, kad nesvarbu tai, kad ši teismo praktika susiformavo tuo metu, kai dar galiojo EB 230 straipsnis, kuriame konkrečiai nebuvo nurodyti ieškiniai dėl organų sprendimų panaikinimo, kurių priimtinumas kaip tik ir buvo pripažintas teismo praktikoje, kodifikuotoje SESV 263 straipsnyje.

Remdamasi pateiktais paaiškinimais VRDT daro išvadą, kad ieškinys dėl panaikinimo, pateiktas pagal SESV 263 straipsnį, yra nepriimtinas, nes juo apeinamos konkrečios ir privalomos Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, aiškiai nurodytos skelbimo apie konkursą VI.4.2 punkte, kuriomis ieškovės pasinaudojo pateikdamos 2011 m. rugpjūčio 29 d. skundą. VRDT primena, kad iš tikrųjų šis ieškinys buvo pateiktas 2011 m. spalio 21 d., t. y. dar nepasibaigus administracinei procedūrai Komisijoje, kuri galėjo tęstis iki 2011 m. lapkričio 29 d.

VRDT nuomone, net jeigu administracinė procedūra pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį laikytina papildoma, nors šiuo atveju taip nėra, prašymai panaikinti bet kuriuo atveju būtų nepriimtini, nes pateikti per anksti. Iš tikrųjų šiuo atveju šis tariamas papildomas pobūdis nesvarbus, nes ieškovės sąmoningai pasirinko šį apskundimo būdą ir pateikė ieškinį teisme nelaukdamos Komisijos sprendimo, kuriuo baigiama minėta administracinė procedūra. Todėl prašymai panaikinti yra nepriimtini, nepaisant Komisijos administracinės kontrolės privalomojo arba papildomojo pobūdžio, nes abiem atvejais ieškinys buvo pateiktas dar nesibaigus šiuo tikslu numatytai administracinei procedūrai.

Dėl antrojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su tuo, kad VRDT neturėjo teisės veikti kaip atsakovė, VRDT nurodo, kad pagal Bendrojo Teismo praktiką (žr. šios nutarties 40 punkte minėtos Nutarties infeurope prieš Komisiją 39 bei 35 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką) ieškovės turėjo pateikti ieškinį dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, dėl implicitinio Komisijos sprendimo atmesti skundą, o ne dėl VRDT, kaip perkančiosios organizacijos, sprendimo, todėl prašymai panaikinti bet kuriuo atveju turi būti pripažinti nepriimtinais.

Dėl trečiojo nepriimtinumo pagrindo, susijusio su Bendrojo Teismo jurisdikcijos nebuvimu, VRDT iš esmės nurodo, kad Komisijos administracinė teisėtumo kontrolė pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį grindžiama tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios yra proceso Bendrajame Teisme dalykas pagal SESV 263 straipsnį, ir kad ja siekiami tikslai sutampa su minėto teismo proceso tikslais. Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad administracinę procedūrą, numatytą to paties reglamento 122 straipsnyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino ne kaip fizinių asmenų interesų gynimo priemonę, alternatyvią ieškinio pareiškimui Sąjungos teismuose (žr. šios nutarties 40 punkte minėtos Nutarties infeurope prieš Komisiją atitinkamai 38 ir 34 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

Iš to VRDT daro išvadą, kad net jeigu Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnyje numatyta procedūra nėra privaloma, minėta procedūra „gali būti pakeičiama“ procesu Sąjungos teismuose. Iš tikrųjų, priešingai nei per procedūrą Ombudsmeno institucijoje, iš dviejų galimų teisių gynimo priemonių ieškovas gali laisvai pasirinkti tą, kuri tinkamesnė jo interesams. Tačiau, jeigu pasinaudojus viena iš šių dviejų teisių gynimo priemonių priimamas sprendimas, antrąja priemone nebegalima pasinaudoti. VRDT nuomone, kadangi šiuo atveju ieškovės pateikė skundą Komisijai pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį prieš pateikdamos ieškinį pagal SESV 263 straipsnį, šis ieškinys nebegalimas ir pripažintinas nepriimtinu dėl to, kad Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos ratione temporis jo nagrinėti.

Ieškovės prašo atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo. Jos mano, kad, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnis šiuo atveju netaikytinas ir, antra, jų ieškinys nėra pateiktas per anksti, išankstinė procedūra Komisijoje nėra privaloma, VRDT gali veikti kaip atsakovė ir šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas turi jurisdikciją.

2. Dėl Sąjungos teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, pareikštą dėl VRDT aktų

Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti trečiąjį nepriimtinumo pagrindą, t. y. klausimą, ar, neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio taikymo sritį, Sąjungos teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius, pareikštus dėl VRDT aktų.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antras sakinys, kuris buvo įtvirtintas Lisabonos sutartimi ir įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d., yra nauja pirminės teisės nuostata, pagal kurią Sąjungos teismas „taip pat prižiūri Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, teisėtumą“. Ši nuostata skirta užpildyti svarbiai šio straipsnio ankstesnės versijos, t. y. EB 230 straipsnio pirmos pastraipos, ir kartu Sutartyje numatytų teisių gynybos priemonių kodifikuotos sistemos spragai, nes joje aiškiai numatyta galimybė pareikšti ieškinį Sąjungos teisme ne tik dėl jos institucijų aktų pagal ESS 13 straipsnį, bet ir dėl teisiškai privalomų jos įstaigų ar organų aktų (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sogelma prieš AER, T-411/06, Rink. p. II-2771, 33 ir paskesnius punktus, ypač 36 punktą, kuriame daroma nuoroda į 1986 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimą Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339).

Reikia konstatuoti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 115 straipsnio 1 dalį VRDT yra Sąjungos įstaiga, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį.

Todėl Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl VRDT aktų, prie kurių priskiriami ir VRDT pirmininko aktai viešųjų pirkimų konkursų srityje, turinčių teisinių padarinių trečiosioms šalims.

3. Dėl Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio taikymo srities

Toliau reikia įvertinti, ar ir, jei taip, kiek šią jurisdikciją riboja arba paveikia Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnis.

Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad to paties reglamento 122 straipsnio 1 dalyje „Teisėtumo kontrolė“ numatyta, kad „Komisija tikrina [VRDT] pirmininko parengtų dokumentų, kuriems Bendrijos teisė nenumato kitų institucijų vykdomo teisėtumo patikrinimo, teisėtumą <...>“. Vadinasi, šios nuostatos taikymo sritis aiškiai priklauso nuo to, ar kitos institucijos nevykdo VRDT pirmininko paruoštų dokumentų teisėtumo kontrolės. Taigi Bendrasis Teismas, kurį, kaip matyti iš ESS 19 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio, apima Teisingumo Teismas, yra tokia „kita institucija“ tiek, kiek jis vykdo tokią teisėtumo kontrolę pagal SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį.

Iš to matyti, kad, priešingai, nei tvirtina VRDT, ši situacija nepatenka į Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio taikymo sritį ir kad todėl netaikytinas šio straipsnio 3 dalies antras sakinys, pagal kurį „dokumentai Komisijai nagrinėti turi būti nusiųsti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią suinteresuota šalis pirmą kartą sužinojo apie tokį dokumentą“. Todėl VRDT neturėtų tvirtinti, kad tiek skundo dėl VRDT pirmininko priimto dokumento pateikimas Komisijai, tiek administracinės procedūros vykdymas šiuo klausimu, tiek galimas eksplicitinis arba implicitinis Komisijos sprendimas dėl minėto skundo bet kuriuo atveju yra ieškinio, pateikto Sąjungos teisme dėl tokio dokumento pagal SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį ir ketvirtą pastraipą, privalomos išankstinės arba priimtinumo sąlygos.

Tokį vertinimą patvirtina teleologinis Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio aiškinimas. Iš tikrųjų, kai pirminės teisės nuostatų, kuriomis reglamentuojama Sutartyje įtvirtinta teisminės apsaugos sistema, tekste yra šios nutarties 50 punkte minėta spraga, suteikiant Komisijai teisėtumo kontrolės funkciją, kaip antai numatytą to paties reglamento 122 straipsnyje, užtikrinama Sąjungos teisės aktų leidėjo numatyta būtinybė sulaukti Komisijos sprendimo tam, kad Sąjungos institucijų arba įstaigų priimtus dokumentus būtų galima bent jau netiesiogiai apskųsti Sąjungos teismui. Taigi formuluotė „dokumentų, kuriems Bendrijos teisė nenumato kitų institucijų vykdomo teisėtumo patikrinimo“ patvirtina, kad kalbama apie pagrindinio ir papildomo įgaliojimo vykdyti kontrolę Komisijai suteikimą, kad būtų užtikrinta galimybė kreiptis į Sąjungos teismą bent jau pasinaudojant eksplicitiniu arba implicitiniu Komisijos sprendimu pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio 3 dalies trečią ir ketvirtą sakinius. Tačiau vėliausiai po to, kai įsigaliojo SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antras sakinys, šis tikslas prarado prasmę, todėl negali pagrįsti tariamo procedūros, numatytos minėto reglamento 122 straipsnyje, kaip etapo prieš kreipiantis į Sąjungos teismą, privalomo pobūdžio.

Prieštaravimą dėl priimtinumo VRDT grindžia tuo, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant ir į SESV 263 straipsnio penktą pastraipą, pagal kurią „Sąjungos įstaigas ar organus steigiantys aktai gali nustatyti konkrečias sąlygas ir tvarką, reguliuojančias fizinių ar juridinių asmenų ieškinių dėl šių įstaigų ar organų aktų, galinčių jiems turėti teisinių padarinių, pateikimą“.

Taigi reikia priminti, kad dėl šios nutarties 55 punkte išdėstytų motyvų šiuo atveju Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnis yra netaikytinas, todėl jame nurodyti kriterijai negali būti laikomi „konkrečiomis sąlygomis ir tvarka“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio penktą pastraipą.

Bet kuriuo atveju SESV 263 straipsnio penkta pastraipa nepaneigiama Bendrojo Teismo jurisdikcija, numatyta SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antrame sakinyje (žr. šios nutarties 49 ir 52 punktus). Iš tikrųjų aiškinant priešingai būtų daroma neigiama įtaka aiškiam teisėkūros ir vykdomųjų įgaliojimų, viena, ir jurisdikcinių įgaliojimų, kuriais grindžiami ESS 13–19 straipsniai, antra, atskyrimui ir tik Sąjungos teismui tenkančiai pareigai užtikrinti, „kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“, kaip reikalaujama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą sakinį. Taip yra juo labiau todėl, kad Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio 2 dalies formuluotė, pagal kurią Komisija „reikalauja pakeisti arba panaikinti visus 1 dalyje paminėtus neteisėtus dokumentus“, rodo, kad ši institucija gali konstatuoti neteisėtumą ir todėl priimti sprendimą dėl VRDT pirmininko priimtų dokumentų teisėtumo, kaip tai daro teismas. Be to, minėto straipsnio 3 dalies pirmas sakinys, pagal kurį „valstybės narės ir kiekvienas tiesiogiai ir asmeniškai su jais susijęs asmuo gali nusiųsti Komisijai teisėtumo patikrinimui bet kokius 1 dalyje paminėtus <...> dokumentus“ įrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino suteikti Komisijai kontrolės įgaliojimus, kurie primena teismo funkcijas pagal EB 230 straipsnio antrą ir ketvirtą pastraipas. Taigi net jeigu, minėto teisės aktų leidėjo požiūriu, Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio priėmimo dieną tokie Komisijai tekę teisėtumo kontrolės įgaliojimai dar galėjo būti laikomi galima Sutartyje įtvirtintos teisminės apsaugos sistemos spraga, minėti įgaliojimai bet kuriuo atveju prarado prasmę po to, kai įsigaliojo SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antras sakinys (žr. šios nutarties 56 punktą).

Be to, iš pateiktų paaiškinimų matyti, kad SESV 263 straipsnio penkta pastraipa susijusi ne su tokiu atveju, kaip numatytasis Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnyje, kuriuo Sąjungos institucijų ar įstaigų aktų teisėtumo kontrolės įgaliojimai suteikiami išorės institucijai. Priešingai, kriterijai „konkrečios sąlygos ir tvarka“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio penktą pastraipą, turi būti aiškinami kaip nurodantys minėtos institucijos arba minėtos įstaigos nustatomas vidaus sąlygas ir tvarką, kurios yra ankstesnės už teismui pareikštą ieškinį ir reglamentuoja, be kita ko, priežiūros mechanizmo veikimą arba draugiško ginčo sprendimo procedūros eigą, kad būtų pasiruošta ginčo nagrinėjimui Sąjungos teismuose arba jo išvengta. Taigi viešųjų pirkimų konkursų srityje 2007 m. liepos 3 d. Europos centrinio banko sprendimo 2007/497/EB, nustatančio pirkimų taisykles (OL L 184, p. 34), 33 ir 34 straipsniuose numatyta išankstinė vidinė teisių gynimo priemonė Viešųjų pirkimų priežiūros tarnyboje (Procurement Review Body) ir pripažįstama Teisingumo Teismo išimtinė ir autonominė jurisdikcija nagrinėti ginčus, kylančius tarp Europos centrinio banko (ECB) ir konkurso dalyvių.

Galiausiai tiek, kiek VRDT prieštaravimą dėl priimtinumo grindžia nutartimis infeurope prieš Komisiją (minėtos šios nutarties 40 punkte; 37, 38, 33 ir 34 punktais), kuriomis iš esmės buvo nuspręsta, kad tai, jog Reglamento Nr. 40/94 118 straipsnio 3 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio 3 dalis) numatytas terminas pateikti Komisijai administracinį skundą, liudija apie privalomą tokios administracinės procedūros, kuri turi įvykti prieš pateikiant ieškinį Sąjungos teisme pagal EB 230 straipsnį, pobūdį, pakanka nurodyti, jog ši ankstesnė teismo praktika tapo nebeaktuali įsigaliojus SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antram sakiniui (žr. šios nutarties 49 ir 52 punktus).

Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ir pagrindinį VRDT argumentą, kad administracinė procedūra pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį yra privaloma išankstinė ieškinio Bendrajame Teisme pateikimo sąlyga, taigi ir minėto ieškinio priimtinumo sąlyga.

4. Dėl aplinkybės, kad ieškovės pradėjo procedūrą pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį, svarbos

VRDT iš esmės tvirtina, kad kadangi ieškovės sąmoningai pradėjo administracinę procedūrą pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį, kai 2011 m. rugpjūčio 29 d. laišku pateikė skundą Komisijai, jos turėjo sulaukti šios procedūros baigties ir tik tada teisme pareikšti ieškinį, o šis ieškinys, be kita ko, turėjo būti pareikštas dėl galutinio Komisijos sprendimo. Tačiau ieškovės tvirtina, kad nepateikė tokio skundo pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį.

Šiuo atveju nebūtina nagrinėti klausimo, ar 2011 m. rugpjūčio 29 d. ieškovių laiškas yra skundas pagal Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį. Net jei darytume prielaidą, kad taip yra šiuo atveju, iš šios nutarties 49–62 punktuose pateiktų paaiškinimų matyti, kad tai, jog buvo pradėta skundo nagrinėjimo procedūra Komisijoje, netrukdo ieškovėms per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą terminą pareikšti ieškinio dėl perkančiosios organizacijos sprendimo, apie kurį buvo pranešta ginčijamu laišku. Iš tikrųjų VRDT nurodo tik Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnį, kuris šiuo atveju netaikytinas (žr. šios nutarties 55 punktą), ir nebeaktualią nutartyse infeurope prieš Komisiją (žr. šios nutarties 40 punktą) suformuluotą teismo praktiką, tačiau teisiškai nepagrindžia tokios ieškovių teisės į veiksmingą teisminę gynybą, numatytos Europos Sąjungos pagrindinių teisų chartijos (OL C 83, 2010, p. 389) 47 straipsnyje, apribojimo. Priešingai, atsižvelgiant į šios nutarties 49–62 punktuose pateiktus paaiškinimus, ieškovės susidurtų su didele rizika, kad sueis tokio ieškinio dėl šio VRDT sprendimo naikinamieji terminai, jeigu jos tik tęstų ginčo procedūrą Komisijoje.

Todėl vien dėl to, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. laišku ieškovės reikalavo, kad Komisija išnagrinėtų jų 2011 m. kovo 4 d. skundą, prašymai panaikinti, kuriuos jos pateikė Bendrajam Teismui pagal SESV 263 straipsnį, netampa nepriimtini.

5. Pasekmės nurodytų nepriimtinumo pagrindų vertinimui

Atsižvelgdamas į šios nutarties 49–62 punktuose pateiktus paaiškinimus Bendrasis Teismas konstatuoja, kad ieškovių ieškinys tiek, kiek jis apėmė prašymus panaikinti, nėra nei per anksti pareikštas, nei nepriimtinas ir kad reikia atmesti pirmąjį nepriimtinumo pagrindą. Tas pats pasakytina apie antrąjį ir trečiąjį nepriimtinumo pagrindus, nes Bendrojo Teismo jurisdikcija tiek dėl esmės, tiek ir dėl ratione temporis tiesiogiai išplaukia iš SESV 263 straipsnio pirmos pastraipos antro sakinio, o ne tik netiesiogiai iš Reglamento Nr. 207/2009 122 straipsnio, kuriuo, kaip netaikytinu, negali būti ribojama minėta jurisdikcija. Be to, iš to matyti, kad šiuo atveju VRDT gali veikti kaip atsakovė šioje byloje ir kad prašymų panaikinti priimtinumas nepriklauso nuo išankstinio administracinio skundo Komisijoje pagal to paties reglamento 122 straipsnį.

Todėl reikia atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo tiek, kiek jis susijęs su prašymais panaikinti.

C – Dėl prašymų atlyginti žalą priimtinumo

VRDT mano, kad dėl prašymų panaikinti nepriimtinumo prašymai atlyginti žalą taip pat turi būti pripažinti nepriimtinais. VRDT papildomai prašo šiuos prašymus pripažinti nepriimtinais arba akivaizdžiai teisiškai nepagrįstais pagal Procedūros reglamento 111 straipsnį dėl to, kad neatitinka to paties reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų. Iš tikrųjų dėl to, kad nėra bent trumpo pagrindų ir teisinių aplinkybių, kuriomis grindžiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, aprašymo, ieškinys neatitinka reikalavimo, pagal kurį ieškinyje turi būti pakankamai tiksliai nurodytas žalos pobūdis ir dydis. Visų pirma pareikšdamos ieškinį ieškovės nepateikė nurodyto neteisėto elgesio įrodymų ir pakankamai tiksliai nepaaiškino, koks yra minėto elgesio ir tariamai patirtos žalos ryšys.

Ieškovės mano, kad jų prašymai dėl žalos atlyginimo yra priimtini.

Pirma, pakanka nurodyti, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 49–68 punktuose pateiktus paaiškinimus, reikia atmesti pagrindinį VRDT argumentą, jog prašymų atlyginti žalą nepriimtinumas tiesiogiai išplaukia iš prašymų panaikinti nepriimtinumo.

Antra, dėl papildomo argumento, susijusio su tuo, kad buvo pažeisti Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimai, reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, skaitomą kartu su jo 53 straipsnio pirma pastraipa, ir pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą ieškinyje nurodomi ginčo dalykas, reikalavimai ir pagrindų, kuriais remiamasi ieškinyje, santrauka. Šis nurodymas turi būti pakankamai aiškus ir tikslus, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl jo, prireikus – be jokios kitos pagrindžiamosios informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad esminės jį pagrindžiančios faktinės ir teisinės aplinkybės išplauktų, nors ir glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai, iš paties ieškinio teksto. Kad šie reikalavimai būtų patenkinti, ieškinyje, kuriuo siekiama Bendrijos institucijos tariamai padarytos žalos atlyginimo, turi būti nurodyta informacija, leidžianti nustatyti veiksmus, kuriais ieškovas kaltina instituciją, ir priežastis, dėl kurių jis mano, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos, kurią jis teigia patyręs, taip pat žalos pobūdį ir dydį (žr. 2010 m. kovo 2 d. Bendrojo Teismo sprendimo Arcelor prieš Parlamentą ir Tarybą, T-16/04, Rink. p. II-211, 132 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Taigi šiuo atveju VRDT negali tvirtinti, kad ieškovės pažeidė šiuos ieškinio formos reikalavimus, nes jų ieškinyje yra pakankamai informacijos, leidžiančios nustatyti tariamai neteisėtą elgesį, kuriuo kaltinama VRDT, nurodytos priežastys, dėl kurių ieškovės mano, kad egzistuoja šio elgesio ir žalos, kurią jos tvirtina patyrusios, priežastinis ryšys, taip pat šios žalos pobūdis ir dydis. Iš tikrųjų, nesant reikalingumo iš anksto nuspręsti dėl prašymų atlyginti žalą pagrįstumo vertinimo, ieškovės šias įvairias aplinkybes detaliai išdėsto skundo 126–155 punktuose atskiriame skirsnyje „Žala“, remdamosi neteisėtumo pagrindais, pateiktais jų prašymams panaikinti pagrįsti (126, 133–136 ir 140 punktai), tvirtindamos, kad egzistuoja priežastinis ryšys (137 punktas) ir patikslindamos nurodytos žalos, atsiradusios dėl neteisėtų veiksmų, pobūdį ir dydį (139, 141–148 punktai dėl rinkos praradimo ir 150–155 punktai). Todėl šiuo atveju, priešingai, nei tvirtina VRDT, Bendrasis Teismas neturi ieškoti ir nustatyti, kurį arba kuriuos iš įvairių kaltinimų, kuriais grindžiami prašymai panaikinti, ieškovės laiko prašymų dėl žalos atlyginimo pagrindu, arba nustatyti ar patikrinti, ar egzistuoja tariamas veiksmų, nurodytų šiame arba šiuose kaltinimuose, ir tariamai patirtos žalos priežastinis ryšys (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 11 d. Bendrojo Teismo nutarties Ben Ali prieš Tarybą, T‑301/11, 72 ir paskesnius punktus), nes tai galėtų pagrįsti minėtų prašymų atlyginti žalą atmetimą kaip nepriimtinų pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą.

Trečia, šiuo atveju VRDT nenurodė priežasčių, dėl kurių mano, kad prašymai atlyginti žalą yra akivaizdžiai teisiškai nepagrįsti pagal Procedūros reglamento 111 straipsnį, todėl ir šį argumentą reikia atmesti. Bet kuriuo atveju, nesant VRDT gynybos šiuo atžvilgiu ir dėl tariamai neteisėto VRDT elgesio, šiame etape Bendrasis Teismas negali galutinai nuspręsti dėl įvairių ieškovių nurodytų neteisėtumo pagrindų pagrįstumo (žr. šios nutarties 31 punktą).

Todėl nepriimtinumo pagrindai, kuriuos VRDT pateikė dėl prašymų atlyginti žalą, turi būti atmesti.

Iš visų pateiktų paaiškinimų matyti, kad prašymai panaikinti ir atlyginti žalą yra priimtini ir kad reikia atmesti VRDT pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Reikia atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nutaria:

Atmesti prieštaravimą dėl nepriimtinumo.

Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Priimta 2013 m. rugsėjo 12 d. Liuksemburge.

Kancleris

E. Coulon

Pirmininkas

J. Azizi

Turinys