JANKAUSKAS v. LITHUANIA - [Lithuanian Translation] by the Chancellery of the Government of the Republic of Lithuania

Autentiškas vertimas

Vyriausybės kanceliarijos

Vyriausybės posėdžių skyrius

2024 08 27

ANTRASIS SKYRIUS

NUTARIMAS

Peticija Nr. 26488/18
Vaidotas JANKAUSKAS
prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2024 m. vasario 13 d. posėdžiaujant komitetui, sudarytam iš:

 pirmininkės Pauliine Koskelo,
 teisėjų Egidijaus Kūrio,
 Frédéric Krenc,
ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Dorothee von Arnim,

atsižvelgdamas į:

peticiją (Nr. 26488/18) prieš Lietuvos Respubliką, kurią pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį 2018 m. birželio 5 d. Teismui pateikė Lietuvos pilietis Vaidotas Jankauskas (toliau – pareiškėjas), gimęs 1954 m., gyvenantis Palangoje ir atstovaujamas Vilniuje praktikuojančio advokato M. Nosevič;

sprendimą pranešti apie peticiją Lietuvos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), atstovaujamai įgaliotos atstovės K. Bubnytės-Širmenės;

šalių pastabas,

po svarstymo nusprendė:

BYLOS DALYKAS

1.  Peticija susijusi su pareiškėjo nuosavybės teisės į 163 metrų ilgio kelią, vedantį į jo namą Klaipėdos rajone, panaikinimu, nemokant kompensacijos.

2.  Iki aptariamų įvykių namo, kuris šiuo metu priklauso pareiškėjui, savininkai buvo A. K. ir L. K.

3.  2003 m. kovo 17 d. atitinkamos institucijos, tarp jų Klaipėdos apskrities viršininko administracija (toliau – KAVA), patvirtino A. K. ir L. K. prašymu parengtą privažiavimo prie sklypo kelio techninio projekto sprendinį. 2003 m. kovo 27 d., gavusi KAVA sutikimą, Klaipėdos rajono savivaldybė (toliau – KRS) A. K. ir L. K. išdavė kelio statybos leidimą, kuris galiojo dešimt metų. Kelias su žvyro danga pagal patvirtintą projektinį sprendinį buvo nutiestas 2004 m.

4.  2010 m. įvykdžius administracinę reformą, visos apskričių viršininkų administracijos buvo panaikintos, o jų teises ir pareigas šioje srityje perėmė Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – NŽT).

5.  2007 m. pareiškėjui įsigijus A. K. ir L. K. namą (žr. šio nutarimo 2 punktą), 2011 m. KRS ir Pajūrio regioninio parko direkcija pritarė pareiškėjo projektiniam sprendiniui iškloti kelią granito trinkelėmis. Statybos leidimas 2013 m. sausio 30 d. buvo perregistruotas pareiškėjo vardu, ir pareiškėjas nutiesė naują granito trinkelių dangos kelią. 2013 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas pateikė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą ir pareiškėjo nuosavybės teisė į kelią buvo įregistruota žemės registre.

6.  2013 m. gegužės 16 d. pareiškėjo kaimynė L. L. D. kreipėsi su skundu į prokurorą, prašydama taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir panaikinti pareiškėjo nuosavybės teisę į kelią (taip pat žr. šio nutarimo 10 punktą). Prokuroras skundą perdavė NŽT, ir 2014 m. NŽT kreipėsi į teismą, ginčydama pareiškėjo nuosavybės teisę į valstybei priklausančioje žemėje esantį kelią ir prašydama įpareigoti pareiškėją kelią išardyti ir atkurti padėtį, buvusią iki 2003 m. kovo 27 d. statybos leidimo išdavimo. NŽT teigė, kad kelias buvo nutiestas be tinkamo valstybės sutikimo.

7.  2016 m. spalio 31 d. teismas NŽT ieškinį atmetė, konstatavęs, kad kelio statyba buvo pradėta, vykdoma ir užbaigta laikantis statybai taikomų teisinių reikalavimų. Teismas atmetė NŽT argumentą, kad kelias nuosavybės teise priklausė valstybei, nes valstybė ir pareiškėjas nebuvo sudarę tokio susitarimo. Būtų nelogiška tikėtis, kad privatus asmuo pats inicijuotų savo privačiomis lėšomis sukurto turto perdavimą valstybei, kai tas asmuo tokių įsipareigojimų nebuvo prisiėmęs. Todėl nebuvo jokio faktinio ar teisinio pagrindo, kuriuo remiantis valstybė ar savivaldybė galėtų perimti nuosavybę, nes ji buvo sukurta privačiomis lėšomis.

8.  Teismo nuomone, išduodant statybos leidimą buvo padaryta klaida, nes nebuvo susitarta, kam kelias priklausys po jo statybos užbaigimo.

9.  Vis dėlto kelias buvo valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame Pajūrio regioniniame parke; jis buvo pripažintas bendrojo naudojimo keliu. Nuo 2005 m. praplėtus pajūrio juostos ribas, kelias pateko į šią zoną. 2010 m. Klaipėdos valdžios institucijos šį kelią priskyrė prie viešojo naudojimo gatvių tinklo, o pagal vidaus teisę gatvių nuosavybės teisė priklauso savivaldybėms. Taip pat buvo planuojama nuo ginčijamo kelio nutiesti pėsčiųjų taką iki jūros. Taigi, pagal savivaldybės patvirtintus planus išvysčius Pajūrio regioninio parko infrastruktūrą, kelias „savo esme neišvengiamai taptų viešuoju“. Iš teritorijų planavimo dokumentų taip pat buvo galima daryti išvadą, kad ateityje kelias galėtų būti naudojamas visuomenės poreikiams.

10.  Aptariamu keliu buvo galima privažiuoti (nors tai nebuvo pagrindinis privažiavimas) prie pareiškėjo kaimynės L. L. D. namo. Iš rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad 2012 m. L. L. D. prisidėjo prie kelio statybos išlaidų ir davė pareiškėjui 20 000 Lietuvos litų (apie 5 800 eurų (EUR)). Pasak pareiškėjo, vėliau tarp jo ir L. L. D. dėl naudojimosi keliu kilo nesutarimų, kurie, teismo nuomone, greičiausiai ir paskatino L. L. D. kreiptis į prokurorą su prašymu panaikinti pareiškėjo nuosavybės teisę į kelią. 2015 m. gruodžio 16 d. NŽT pareigūnai, tikrindami situaciją vietoje, nustatė, kad dalyje kelio įrengti užtvarai. Dėl 2013 m. rugpjūčio 16–18 d. ant kelio įrengtų užtvarų, dėl kurių L. L. D. negalėjo patekti į savo namų valdą, anksčiau taip pat buvo kilęs ginčas ir buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Teismo nuomone, nors užtvarai, kaip nustatyta 2016 m. rugsėjo 13 d. apžiūros metu, buvo pašalinti, išliko tikimybė, kad ateityje vėl gali būti ribojama galimybė ginčijamu keliu naudotis šią teisę turintiems asmenims arba kitiems asmenims, pavyzdžiui, su negalia.

11.  Lietuvoje yra daugybė namų valdų, į kurias patenkama vietinės reikšmės ar bendrojo naudojimo keliais, todėl pareiškėjo argumentas, kad kelias turėtų būti laikomas namų valdos priklausiniu, buvo nepagrįstas.

12.  Vis dėlto bendrai vertinant, ydingą situaciją lėmė teisinio reguliavimo pokyčiai, nenuoseklus tam tikrų situacijų reglamentavimas ir nenumatyta valstybės ir savivaldybės pozicija. Situaciją buvo galima išspręsti paimant turtą visuomenės poreikiams ir teisingai už jį atlyginant. Tačiau šioje byloje tokių pasiūlymų nebuvo pateikta, todėl teismas neturėjo jų spręsti.

13.  2017 m. kovo 24 d. Klaipėdos apygardos teismas paliko apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Jis pažymėjo, kad pareiškėjas pagal projektinį sprendinį, kuriam buvo pritarusius valdžios institucijos, nutiesė kelią, kurio vertė buvo apie 43 000 EUR. Atitinkamų institucijų sutikimas dėl kelio statybos projekto buvo pakankamas valstybės valios įrodymas, o priešinga pozicija būtų pernelyg formalizuota.

14.  2018 m. vasario 28 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žemesniosios instancijos teismų sprendimus panaikino ta dalimi, kuria jais buvo pripažinta pareiškėjo nuosavybės teisė į kelią.

15.  Teismas pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktą norint įgyti nuosavybės teises į naują daiktą, turėjo būti įvykdytos tam tikros sąlygos. Pirma, daiktas turėjo būti sukurtas nepažeidžiant jokių teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir veikiant su tinkamu leidimu, o pareiškėjo atveju taip nebuvo. Todėl nuosavybės teisės į ginčijamą kelią pagal 4.47 straipsnio 4 punktą negalėjo būti įgytos. Antra, pagal nusistovėjusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015) asmuo turinčiu statytojo statusą galėjo būti laikomas ir nuosavybės teises į naują statinį galėjo įgyti tik tuo atveju, jei turėjo statybos leidimą ir teisėtai valdė atitinkamą žemės sklypą. Šiuos klausimus išsamiau reglamentavo Statybos įstatymas, kuriuo siekta suderinti statytojų ir kitų asmenų teises bei interesus: pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus teisę būti statytoju galėjo įgyvendinti asmuo, valdantis žemės sklypą, kuriame statomas statinys, arba žemės savininkas, arba asmuo, valdantis ir naudojantis žemės sklypą kitais teisės aktų nustatytais pagrindais; tai galiojo ir rekonstravimo ar remonto atvejais. Pasirūpinti, kad būtų įvykdytos visos Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, ir turėti visus tinkamus dokumentus, leidžiančius įgyvendinti statytojo teisę, privalėjo visų pirma statytojas. Tinkamas šių sąlygų įvykdymas garantuotų visų suinteresuotų asmenų susitarimą. Tai buvo būtina sąlyga, kad statytojas nepažeistų kitų asmenų teisių, kad nekiltų ginčų ir dėl to nebūtų patirta nuostolių. Įstatymo laikymasis užtikrino teisinį tikrumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat rėmėsi savo praktika (2013 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-674/2013), kurioje konstatuota, kad tais atvejais, kai asmuo ketina pradėti statybas ne jam priklausančiame sklype, būtinas savininko sutikimas, ir kad jokių šios taisyklės išimčių įstatymas nenumato.

16.  Priešingai, nei teigė pareiškėjas, KAVA atstovo pritarimas techniniam projektui negalėjo būti laikomas sandorio, kuriuo valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė perduodama pareiškėjui, patvirtinimu. Nebuvo įrodymų, kad KAVA atstovas turėjo įgaliojimus duoti tokį sutikimą, o ne vien tik pritarti kelio statybos techninio projekto sprendiniui. Net jei atstovas ir būtų turėjęs tokius įgaliojimus, nebūtų galima teigti, kad, išreikšdamas pritarimą techninio projekto sprendiniui, jis sudarė sandorį dėl valstybinės žemės perdavimo pareiškėjui. Dokumentuose nebuvo jokių požymių, kad KAVA atstovas tokį sandorį ketino patvirtinti. Taip pat nebuvo pasiūlyta jokių valstybinės žemės perdavimo kelio statybai sąlygų, su kuriomis KAVA atstovas būtų galėjęs sutikti. Taip pat buvo neaiškus pareiškėjo įrodinėjamo sandorio turinys: nenurodyta pareiškėjo nuosavybėn perduodamo žemės sklypo vieta ir dydis, taip pat nenurodytos jo perdavimo sąlygos. Kadangi nebuvo jokių duomenų apie nuosavybės teisių į žemės sklypą suteikimą, nebuvo pagrindo teigti, kad statytojas tokias teises įgijo.

17.  Taigi, statytojas, nesilaikydamas Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, kad turi žemės sklypą valdyti nuosavybės teise arba valdyti jį kitu teisiniu pagrindu, prisiėmė riziką dėl įgyjamų teisių neapibrėžtumo ir lūkesčių neaiškumo. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, prieš statydamas statinį kitam asmeniui priklausančioje žemėje ir formuodamas lūkesčius įgyti į jį nuosavybės teisę, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų išsiaiškinti, kokias teises jis turės į statinį, kai jis bus pastatytas. Kitų asmenų teisės, įskaitant nuosavybės teisę, negalėjo būti pažeistos.

18.  Nors pirminiai kelio statytojai A. K. ir L. K. buvo gavę jam statybos leidimą, jie su žemės savininku nebuvo susitarę dėl konkrečių valstybinės žemės naudojimo sąlygų. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėją, kuris kelio statybos procesą užbaigė ir jį suremontavo neturėdamas tokio susitarimo. Taip veikdami, jie prisiėmė riziką dėl teisių į kelią neapibrėžtumo. Neturėdamas jokių teisių į žemę, kurioje buvo kelias, pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo riboti žemės savininko teisių į šią žemę ar reikalauti jam tinkamomis sąlygomis suteikti į ją kokias nors teises. Tai, kad 2003 m. statybos leidimas buvo išduotas be susitarimo su žemės savininku (valstybe), lėmė pareiškėjo teisių į jam nepriklausančioje žemėje pastatytą statinį neapibrėžtumą.

19.  Buvę pareiškėjo namo savininkai A. K. ir L. K., kurie faktiškai pabaigė tiesti žvyrkelį, kadangi nebuvo susitarę su valstybe dėl konkrečių teisių į žemę, kurioje buvo kelias, nepretendavo ir nebandė kelio įregistruoti kaip privačios nuosavybės. Pareiškėjas, kaip jų teisių perėmėjas, negalėjo turėti daugiau teisių nei jie. 2007 m. įsigijęs aptariamą namą, pareiškėjas iki pat 2013 m. taip pat nesiėmė jokių veiksmų nuosavybės teisėms į kelią įregistruoti.

20.  Teismas rėmėsi Pajūrio regioninio parko direkcijos ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos paaiškinimu, kad žvyrkelio tiesimui buvo pritarta, siekiant neužkirsti pirminių statytojų iniciatyvos įsirengti ir pagerinti kelią, kuriuo būtų galima patekti į namų valdą. Teismas pažymėjo, kad 2000 m., 2005 m. ir 2008 m. KAVA patvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose šis kelias buvo pažymėtas kaip bendrojo naudojimo kelias. Be to, 2010 m. valdžios institucijų patvirtintame specialiajame plane kelias buvo pažymėtas kaip integrali viešojo naudojimo gatvių tinklo dalis ir buvo numatyta nuo jo nutiesti pėsčiųjų taką iki jūros.

21.  Nebuvo jokių įrodymų apie kelio fizinę būklę prieš 2003 m. kovo 27 d. išduodant statybos leidimą, todėl įpareigoti pareiškėją išardyti statinį ir atkurti buvusią kelio būklę būtų buvę neįmanoma. Be to, pasak NŽT, vien kelio buvimas savaime nepažeidė viešojo intereso, nes jis buvo suplanuoto gatvių tinklo dalis, todėl valstybės nuosavybės teisėms ir viešajam interesui apsaugoti pakako panaikinti pareiškėjo nuosavybės teisę į kelią.

22.  Vyriausybė nurodė, kad 2019 m. lapkričio 28 d. KRS aptariamą kelią įtraukė į Klaipėdos rajono savivaldybės gatvių (vietinės reikšmės kelių) sąrašą.

TEISMO VERTINIMAS

TARIAMAS KONVENCIJOS PIRMOJO PROTOKOLO 1 STRAIPSNIO PAŽEIDIMAS

23.  Pareiškėjas pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį skundėsi, kad panaikinta jo nuosavybės teisė į kelią.

24.  Teismas konstatuoja, kad tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kad kelią nutiesė pareiškėjas, kad jo nuosavybės teisė į kelią buvo įregistruota žemės registre ir kad vėliau ši teisė galutiniu teismo sprendimu buvo panaikinta (žr. šio nutarimo 5.   ir 21 punktus in fine). Šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad iš pareiškėjo buvo atimta jo nuosavybė, kaip apibrėžta Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio antrajame sakinyje (žr. Pyrantienė prieš Lietuvą, Nr. 45092/07, §§ 41 ir 42, 2013 m. lapkričio 12 d.).

25.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje panaikinti pareiškėjo nuosavybės teisę į kelią rėmėsi keliomis vidaus teisės aktų nuostatomis, taip pat savo praktika (žr. šio nutarimo 15 punktą). Todėl Teismas sutinka, kad iš pareiškėjo nuosavybė buvo atimta laikantis įstatyme numatytų sąlygų, kaip to reikalaujama pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį.

26.  Šiame kontekste Teismas pažymi, kad pareiškėjo nuosavybės teisę į ginčijamą kelią pripažino pirmosios ir antrosios instancijos teismai, kurių vertinimu, nebuvo jokio faktinio ar teisinio pagrindo valstybei ar Klaipėdos rajono savivaldybei perimti nuosavybės teisę į kelią, ir teigė, kad valdžios institucijų sutikimas dėl kelio tiesimo buvo pakankamas pagrindas pareiškėjo nuosavybės teisei patvirtinti (žr. šio nutarimo 7 ir 13 punktus). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šias išvadas panaikino (žr. šio nutarimo 15 ir 16 punktus). Teismas primena pagrindinį principą, kad vidaus teisę turi aiškinti nacionalinės valdžios institucijos, ypač teismai (žr. Tarvydas prieš Lietuvą, Nr. 36098/19, § 48, 2021 m. lapkričio 23 d.). Dėl to Teismas pagal savo kompetenciją nekvestionuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo galutinio sprendimo, jo pateikto vidaus teisės išaiškinimo dėl būtinybės statytojui turėti tinkamą teisinį pagrindą (žemės nuosavybės ar valdymo teises) statybai arba dėl to, kokia tvarka ir kokia institucija turėtų duoti sutikimą vykdyti statybas valstybinėje žemėje, arba koks turėtų būti tokio sutikimo ar susitarimo turinys (žr. šio nutarimo 15 ir 16 punktus).

27.  Nuosavybės teisės panaikinimas atitiko viešąjį interesą, nes buvo susijęs su nuosavybės teisės į turtą suderinimu su vidaus teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisę į statomą daiktą (būtent kelią), kuris pateko į pajūrio juostos zoną ir kuriuo galėjo naudotis kiti (žr. šio nutarimo 9 punktą; taip pat plg., mutatis mutandis, Povilonis prieš Lietuvą (nutarimas), Nr. 81624/17, § 28, 2022 m. kovo 15 d.). Todėl pagrindinis klausimas kyla dėl to apribojimo proporcingumo. Būtina bendrojo visuomenės intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra bus pažeista, jei atitinkamam asmeniui teks prisiimti „individualią ir pernelyg didelę naštą“ (žr., visų pirma, James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 1986 m. vasario 21 d., § 50, Serija A Nr. 98).

28.  Ši byla susijusi su taisyklėmis, kurios taikomos miestų planavimui ir aplinkos apsaugai – sritims, kuriose valstybės turi didelę veiksmų laisvę. Nuosavybės teisių apribojimai gali būti leidžiami, tačiau su sąlyga, kad bus išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp atitinkamų individualių ir kolektyvinių interesų (žr. Hamer prieš Belgiją, Nr. 21861/03, §§ 78–80, EŽTT 2007–V (ištraukos); taip pat žr. Beinarovič ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 70520/10 ir 2 kiti, §§ 138–142, 2018 m. birželio 12 d.).

29.  Vertindamas apribojimo proporcingumą, Teismas pirmiausia remiasi apylinkės teismo išvadomis, kad civilinė byla, dėl kurios buvo panaikinta pareiškėjo nuosavybės teisė į kelią, buvo pradėta ne pačių valdžios institucijų iniciatyva, o gavus prašymą ginti viešąjį interesą, pateiktą pareiškėjo kaimynės, kuri anksčiau buvo prisidėjusi prie kelio tiesimo (žr. šio nutarimo 6 punktą) ir kuriai 2013 m., pareiškėjui įrengus užtvarus, neleista naudotis šiuo keliu (žr. šio nutarimo 10 punktą). Nors apylinkės teismas priėmė pareiškėjui palankų sprendimą, tačiau atkreipė dėmesį ne tik į tai, kad užtvarai vėl buvo įrengti 2015 m., bet ir į tai, kad nors 2016 m. jie buvo pašalinti, tačiau išliko tikimybė, kad ateityje gali būti ribojamas kitų asmenų, įskaitant asmenis su negalia, naudojimasis keliu (žr. šio nutarimo 10 punktą). Teismo nuomone, tokios apylinkės teismo išvados buvo labai svarbios dėl viešojo intereso, kad kelias būtų valstybės nuosavybė. Iš tiesų tai, kad išvysčius Pajūrio regioninio parko infrastruktūrą kelias neišvengiamai taptų viešas, pažymėjo ir apylinkės teismas, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. šio nutarimo 9 ir 20 punktus), ir būtent tai įvyko 2019 m. (žr. šio nutarimo 22 punktą).

30.  Be to, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pirminiai kelio tiesimo dokumentai buvo parengti tuo pagrindu, kad tuometiniai pareiškėjo namo savininkai galėtų lengviau privažiuoti prie namo (žr. šio nutarimo 20 punktą). Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, skirtingai nei pareiškėjas, asmenys, iš kurių pareiškėjas įsigijo namą, niekada nesiekė įtvirtinti nuosavybės teisių į aptariamą kelią, o pareiškėjas negalėjo turėti daugiau teisių už juos (žr. šio nutarimo 19 punktą). Teismas sutinka su nacionalinių teismų argumentais dėl tam tikros valstybės ir savivaldybės institucijų priežiūros stokos, kuri atsirado dėl to, kad, išduodamos statybos leidimą, jos nenumatė esamos situacijos (žr. šio nutarimo 8, 12 ir 13 punktus). Bet kuriuo atveju gero valdymo principas paprastai neturėtų trukdyti valdžios institucijoms ištaisyti atsitiktines klaidas, net ir tas, kurios atsirado dėl jų pačių aplaidumo (žr. Beinarovič ir kiti, minėta pirmiau, § 140). Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nei pirmieji namo savininkai, nei pareiškėjas nesilaikė apdairaus ir rūpestingo savininko standarto ir prisiėmė tam tikrą riziką, kylančią dėl jų teisių į kelią netikrumo, nes veikė neturėdami aiškaus susitarimo dėl tų teisių (žr. šio nutarimo 17 ir 18 punktus). Taip pat, kelias kaip bendrojo naudojimo kelias buvo pažymėtas dar 2000 m. ir buvo suplanuotas nuo jo iki jūros vedantis pėsčiųjų takas (žr. šio nutarimo 20 punktą). Be to, nors pareiškėjas šio namo savininkas buvo nuo 2007 m., statybos leidimą savo vardu jis perregistravo tik 2013 m. sausio mėn., o statybos darbus baigė 2013 m. rugpjūčio mėn. (žr. šio nutarimo 5.   punktą). Būtent tuo laikotarpiu pareiškėjo kaimynė pateikė skundą valdžios institucijoms ir šios, operatyviai sureagavusios, iškėlė bylą teisme dėl pareiškėjo nuosavybės teisės panaikinimo (žr. šio nutarimo 6 punktą). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nebuvo žemės, kurioje buvo nutiestas kelias, savininkas, ir į tai, kad valdžios institucijos, atsižvelgiant į bendrą šios bylos laikotarpį, reagavo greitai, pareiškėjas neturėjo susidaryti įspūdžio, kad jam negali būti iškelta byla (žr., mutatis mutandis, Hamer, minėta pirmiau, § 85).

31.  Teismas taip pat sutinka su Vyriausybės argumentais dėl pareiškėjui tenkančios nedidelės naštos, nes jis ir toliau gali netrukdomai naudotis keliu ir jam nereikia jo remontuoti ar prižiūrėti, nes dabar tai yra savivaldybės atsakomybė. Todėl pareiškėjo atvejis skiriasi nuo tų atvejų, kai teismai įpareigojo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius (plg. dėl aplinkybių, taip pat, mutatis mutandis, Povilonis, minėta pirmiau, §§ 33–37). Be to, Teismas atsižvelgia ir į tai, kad ginčijamas kelias buvo nutiestas iš dalies pareiškėjo kaimynės lėšomis (žr. šio nutarimo 10 punktą). Galiausiai, kaip siūlė Vyriausybė bei apylinkės teismas (žr. šio nutarimo 12 punktą in fine) ir kaip tas pats matyti iš nacionalinių teismų praktikos (žr., mutatis mutandis, Povilonis, minėta pirmiau, §§ 39–41), pareiškėjas turi teisę iškelti bylą dėl žalos atlyginimo ir reikalauti atlyginti lėšas, investuotas į kelio statybą (žr. Beinarovič ir kiti, minėta pirmiau, § 142).

32.  Dėl visų šių aplinkybių Teismas konstatuoja, kad klaidų ištaisymas panaikinant pareiškėjo nuosavybės teisę į aptariamą kelią nesukėlė neproporcingos naujos žalos (plg., Beinarovič ir kiti, minėta pirmiau, § 145, ir Bērziņš ir kiti prieš Latviją, Nr. 73105/12, § 107, 2021 m. rugsėjo 21 d.). Todėl šis pareiškėjo skundas yra aiškiai nepagrįstas ir turi būti atmestas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies a punktą ir 4 dalį.

Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai

skelbia peticiją nepriimtina.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2024 m. kovo 21 d.

 Dorothee von Arnim Pauliine Koskelo
 Kanclerio pavaduotoja Pirmininkė