KIRKOROV v. LITHUANIA - [Lithuanian Translation] by the Ministry of Justice of the Republic of Lithuania

Autentiškas vertimas

Vyriausybės kanceliarijos

Vyriausybės posėdžių skyrius

2024 12 20

ANTRASIS SKYRIUS

SPRENDIMAS

Peticija Nr. 12174/22
Filip Bedros KIRKOROV
prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), 2024 m. kovo 19 d. posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininko Arnfinn Bårdsen,
teisėjų Jovan Ilievski,

 Egidijaus Kūrio,

 Saadet Yüksel,

 Lorraine Schembri Orland,

 Frédéric Krenc,

 Davor Derenčinović
ir skyriaus kanclerio Hasan Bakirci,

atsižvelgdamas į 2022 m. vasario 24 d. pateiktą peticiją,

po svarstymo skelbia tokį sprendimą:

FAKTAI

1.  Pareiškėjas Filip Bedros Kirkorov yra Bulgarijos ir Rusijos pilietis, gimęs 1967 m. ir gyvenantis Maskvoje. Pareiškėjui Teisme atstovavo Maskvoje praktikuojanti advokatė I. Svečnikova.

2.  Pareiškėjo nurodytas bylos faktines aplinkybes galima apibendrinti taip.

3.  2021 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – Ministerija) kreipėsi į Lietuvos Respublikos migracijos departamentą (toliau – Migracijos departamentas) su prašymu įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Ministerija rėmėsi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalimi (žr. šio sprendimo 35 punktą).

4.  Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjas Rusijos Federacijoje yra populiarus atlikėjas ir prodiuseris, dėl aktyvios koncertinės ir organizacinės veiklos darantis įtaką įvairiems visuomenės sluoksniams toje šalyje ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos (SSRS) valstybėse, jo koncertinė veikla užsienio valstybėse oficialių Rusijos Federacijos pareigūnų atvirai vadinama Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ sklaidos įrankiu. Ministerija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reguliariai lankosi ir koncertuoja Rusijos Federacijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, taip sąmoningai paneigdamas Ukrainos teritorinį integralumą bei suverenitetą ir netiesiogiai pateisindamas agresyvius Rusijos Federacijos veiksmus. Dėl šių priežasčių pareiškėjas buvo įtrauktas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą.

5.  Ministerijos teigimu, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo asmenį Rusijos Federacija išnaudoja siekdama pateisinti savo agresyvią užsienio politiką ir neigiamai indoktrinuoti Lietuvos Respublikos gyventojus, o jis pats savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais palaiko Rusijos Federacijos okupacinę politiką, pareiškėjo lankymasis Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

6.  Tą pačią dieną, 2021 m. sausio 19 d., Migracijos departamentas, remdamasis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsniu, priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą penkerius metus, t. y. iki 2026 m. sausio 18 d. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas yra populiarus Rusijos atlikėjas ir prodiuseris, kuris dėl savo aktyvios koncertinės ir organizacinės veiklos daro įtaką didelei visuomenės daliai Rusijos Federacijoje ir kitose buvusios SSRS valstybėse. Jo koncertinę veiklą Rusijos Federacijos pareigūnai atvirai vadina „minkštosios galios“ priemone. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas reguliariai lankosi ir koncertuoja Rusijos Federacijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, taip sąmoningai paneigdamas Ukrainos teritorinį integralumą bei suverenitetą, ir taip netiesiogiai pateisina agresyvius Rusijos Federacijos veiksmus. Už savo veiksmus jis įtrauktas į Ukrainoje nepageidaujamų asmenų, kuriems draudžiama lankytis šioje šalyje, sąrašą. Migracijos departamento sprendime taip pat pažymėta, kad Rusijos Federacija pareiškėjo asmenį išnaudoja siekdama pateisinti savo agresyvią užsienio politiką ir neigiamai indoktrinuoti Lietuvos Respublikos gyventojus, o jis pats savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais palaiko Rusijos Federacijos okupacinę politiką. Todėl Migracijos departamentas manė, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

a)      Pareiškėjas

7.  Pareiškėjas sprendimą apskundė. Pirma, jis teigė, kad draudimas atvykti į Lietuvą buvo grindžiamas ne jo elgesiu, o jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais trečiųjų asmenų pasisakymais, konkrečiai, Migracijos departamento sprendimu, kuriame nėra faktų, susijusių su konkrečiu laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas lankėsi Krymo pusiasalyje, ir jo veikla ten būnant, dėl kurios jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvą. Vietoj to Departamento sprendime tik konstatuota, kad jis savo pavyzdžiu ir sąmoningais veiksmais remia Rusijos Federacijos okupacinę politiką. Antra, pareiškėjas teigė, kad Kryme koncertuoja pastaruosius 30 metų per muzikos festivalius vasarą, kai pusiasalyje lankosi rusakalbiai turistai. Jo dainų turinys yra išskirtinai apie žmogiškuosius dalykus – meilę, žmonių tarpusavio santykius, gamtą ir nėra jokių net menkiausių užuominų apie politinius dalykus, juo labiau apie kažkokius bandymus pateisinti Krymo prijungimą prie Rusijos. Priešingai, savo pasisakymuose jis apgailestauja dėl taip susiklosčiusios situacijos tarp Ukrainos ir Rusijos. Nei savo kūryba, nei elgesiu ar veiksmais nepalaiko nė vienos valstybės okupacinės politikos. Jis yra meno žmogus ir jam politika apskritai nerūpi. Trečia, jis tvirtino, kad Užsienio reikalų ministerija ir Migracijos departamentas visiškai nepagrįstai bando visuomenei įpiršti nuomonę, neva šiuo atveju kultūra yra naudojama Kremliaus politiniams tikslams. Pareiškėjas nurodo, kad jis nėra įtrauktas į Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministerijos paskelbtą grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių asmenų sąrašą, o į Ukrainą jam neleidžiama įvažiuoti dėl to, kad vykdamas į Krymą jis nesilaikė Ukrainos pasienio ir muitinės procedūrų. Ketvirta, jis teigė, kad pritaikyti apribojimai pažeidžia jo ekonominius interesus, nes dėl jų jis negali vykdyti koncertinės veiklos pagal suplanuotą gastrolių grafiką. Penkta, jis teigė, kad įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nėra įtvirtinta jokių konkrečių ir aiškių kriterijų, pagal kuriuos užsieniečiui neleidžiama atvykti į Lietuvą; be to, kitos Europos Sąjungos šalys jam nėra uždraudusios atvykti. Šešta, pareiškėjo teigimu, jis nekelia jokios grėsmės nei Lietuvos, nei kitų kaimyninių valstybių saugumui ir jam pritaikytos priemonės yra neproporcingos, nes jis yra ES pilietis ir turi teisę laisvai judėti ES teritorijoje. Septinta, pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas atsiliepime į jo skundą teismui pateikė visiškai naujus motyvus, kurie nebuvo nurodyti Departamento sprendime. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ateityje, bet neįžvelgė grėsmės veikloje, kurią pareiškėjas jau įvykdė. Pareiškėjo vizitų į Lietuvą ir koncertų šioje šalyje Kremlius nerėmė – jis savarankiškai vykdė koncertinę veiklą; Migracijos departamento sprendimas buvo grindžiamas išskirtinai subjektyvia Užsienio reikalų ministerijos nuomone. Be to, Valstybės saugumo departamentas neinicijavo draudimo jam atvykti į Lietuvą, nes tam nematė jokio pagrindo.

b)      Migracijos departamentas

8.  Migracijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti: motyvuotas išvadas, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Departamentas gavo iš kompetentingos ir įgaliotos tokias išvadas teikti institucijos – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, ir šios įstaigos pateikta informacija Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti. Ministerijos nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas aiškiai remia neteisėtą, agresyvią Rusijos Federacijos ekspansinę politiką, patvirtino viešojoje erdvėje (Lietuvos bei užsienio žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir kt.) pateikiama informacija. Migracijos departamentas taip pat rėmėsi Lietuvos valstybės institucijų ir mokslininkų išvadomis apie Rusijos Federacijos vykdomą informacinį karą ir skleidžiamą propagandą, kaip itin pavojingą įrankį, kuriuo siekiama daryti įtaką ne tik pačios Rusijos, bet ir kitų aplinkinių valstybių, taip pat ir Lietuvos, gyventojams, įtikinti juos Rusijos vykdomos politikos teisingumu, kam dažnai pasitelkiami ir šios valstybės kultūros veikėjai, „ypač pareiškėjas“, kuris yra plačiai žinomas ir turi galimybę paveikti reikšmingą visuomenės dalį.

9.  Vieši pareiškėjo pasisakymai ir veiksmai – dažnas lankymasis ir koncertavimas Rusijos Federacijos neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, Krymo aneksijos palaikymas ir dalyvavimas su tuo susijusiuose renginiuose, viešas paramos Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Putinui reiškimas, dovanų bei valstybinių apdovanojimų iš šios valstybės vadovo priėmimas ir kiti visuotinai prieinami, žiniasklaidoje skelbiami vieši duomenys – rodo, kad juo, kaip „minkštosios galios“ įrankiu, naudojamasi Rusijos Federacijos politikoje prieš valstybių teritorinį suverenumą, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jo muzika susijusi su meile, žmonių tarpusavio santykiais, gamta, įvertinus bendrą jo kūrybinės raiškos kontekstą, jis skleidžia visiškai kitokio pobūdžio žinią, kad, be kita ko, Krymo „grąžinimas“ Rusijai buvo džiaugsmingas ir pergalingas įvykis. Koncertuodamas neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje, pareiškėjas Krymo aneksiją sieja ne su ten gyvenančių Ukrainos piliečių teisėmis, interesais bei jų patiriamu skausmu, o su Rusijos Federacijos „pergale“ ar Krymo ir Rusijos „susijungimu“, kuris netiesiogiai ar metaforiškai siejamas su tokiomis vertybėmis ir jausmais kaip meilė, laimė, džiaugsmas ir draugystė. Pareiškėjas akivaizdžiai remia neteisėtą Rusijos Federacijos politiką, kurią Lietuvos Respublika smerkia, ir skatina savo klausytojus patikėti, kad Rusijos Federacijos vykdomos politikos tikslai atitinka jo auditorijos interesus bei vertybes, todėl pareiškėjo atvykimas, buvimas, koncertinės veiklos organizavimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę mūsų valstybės bei visuomenės saugumui ir ši grėsmė yra „reali bei akivaizdi“, o ne tik grindžiama bendrąja prevencija. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamento sprendimas priimtas vadovaujantis objektyviais ir pagrįstais duomenimis, o ne spėlionėmis, kadangi būtent fizinis pareiškėjo buvimas Lietuvos teritorijoje ir jo veiksmai šio buvimo metu, ne tik koncertuose, bet ir prieš bei po koncertų netiesiogiai skleidžiant Rusijai palankią propagandą, rodo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

10.  Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad Rusija Baltijos šalyse naudoja įvairias propagandos priemones: televiziją, interneto svetaines, socialinius tinklus, kino filmus, taip pat atvykstančius koncertuoti Rusijos popmuzikos atlikėjus. Propaganda pirmiausia nukreipta į vietos rusų bendruomenes, tačiau siekiama paveikti ir platesnę visuomenės auditoriją – rusakalbius ar prijaučiančius rusiškai kultūrai, taip pat asmenis, besiilginčius „Sovietų Sąjungos didybės“ laikų. Pareiškėjas yra garsus ir daugybės žmonių mėgstamas menininkas, todėl jo interviu, visuomenei skirti pasisakymai ir koncertuose tarp dainų išsakomi pareiškimai yra veiksmingas įrankis, leidžiantis skleisti Kremliaus propagandą. Pareiškėjas ir pats neneigia, kad yra Vladimiro Putino ideologijos skleidėjas, – jis save viešai vadina „Putino atstovu scenoje“, taip pat nuolat viešai reiškia paramą jam ir jo vykdomai politikai. Dėl šios priežasties pareiškėjo dainų klausymasis internetu ar per radiją neleidžia jam skleisti propagandos, todėl pareiškėjui reikia fiziškai vykti į šalį ir joje koncertuoti, susitikti su vietos žiniasklaida. Pareiškėjas ne kaip politikos veikėjas, o būtent kaip sąmoningas Rusijos naratyvo platintojas savo veiksmais prisideda prie Rusijos dezinformacijos ir propagandos skleidimo ir gali būti vertinamas kaip svarbi šių pastangų dalis.

11.  Nei Ministerija savo teikime neleisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą (žr. šio sprendimo 3–5 punktus), nei Migracijos departamentas savo sprendime (žr. šio sprendimo 6 punktą) nebuvo nurodę, kad pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, kurie kelia grėsmę Ukrainos nacionaliniam saugumui, sąrašą. Migracijos departamento sprendime tik nurodyta, kad pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, kuriems uždrausta atvykti į Ukrainos teritoriją, sąrašą ir kad šių aplinkybių neginčija pats pareiškėjas. Iš tikrųjų pareiškėjas suklaidino teismą, teigdamas, kad jam buvo uždrausta atvykti į Ukrainą dėl paprasto sienos kirtimo tvarkos pažeidimo, vadindamas jį viso labo taisyklių nesilaikymu. Iš tikro užsienio piliečiams draudžiama įvažiuoti į Ukrainos teritoriją iš Krymo, jiems taip pat draudžiama įvažiuoti į Krymą ne iš Ukrainos teritorijos. Atsižvelgiant į tai, kad nors pareiškėjui neleidžiama lankytis Ukrainoje, to nepaisydamas jis reguliariai koncertuodavo Krymo teritorijoje, padaryta išvada, kad pareiškėjas į Krymą atvykdavo ne iš Ukrainos, o iš Rusijos Federacijos teritorijos, taip šiurkščiai pažeisdamas Ukrainos įstatymus ir aiškiai parodydamas, jog palaiko Rusijos okupacinę politiką bei negerbia Ukrainos teritorinio suverenumo.

12.  Pareiškėjas gana dažnai lankėsi Lietuvoje ir planavo atvykti į Lietuvą ateityje. Todėl jo galima neigiama įtaka dėl skleidžiamos Rusijai naudingos propagandos Lietuvos visuomenei bei valstybei yra akivaizdi. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir nustatytas draudimas jam atvykti į Lietuvą penkerius metus laikytinas pagrįstu, proporcingu ir atitinkančiu Lietuvos teisės aktų reikalavimus.

13.  Migracijos departamentas teigė, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją buvo pripažinta tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (adm. byla Nr. A858-1810/2010, adm. byla Nr. A‑4161‑756/2015), tiek Teismo sprendimais (Departamentas rėmėsi Üner prieš Nyderlandus [DK], Nr. 46410/99, § 54, ECHR 2006-XII). Valstybėms narėms taip pat yra palikta teisė pačioms reguliuoti užsieniečių atvykimo į šalį tvarką (Departamentas rėmėsi Auad prieš Bulgariją, Nr. 46390/10, § 96, 2011 m. spalio 11 d.). Pareiškėjas nėra įgijęs teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, čia negyvena jo šeimos nariai, taip pat Lietuvos Respublikoje jis neturi kitų teisėtų interesų, kuriuos saugotų Konvencija. Migracijos departamento sprendimu buvo pasiekta teisinga valstybės interesų ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Pareiškėjo išvardyti nepatogumai dėl to, kad jis negalės atvykti į Lietuvą ir joje koncertuoti, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Departamento sprendimą neteisėtu, nepagrįstu ar neproporcingu.

14.  Galiausiai Lietuvos teisės aktai yra suderinti su ES teisės aktais, visų pirma Direktyva 2004/38/EB, kurios 27 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali apriboti ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimo šalyje laisvę (žr. šio sprendimo 42 punktą). Direktyvos nuostatas įgyvendina įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 98 straipsnis (žr. šio sprendimo 35 punktą), ir ši įstatymo nuostata yra imperatyvi. Be to, grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra kiekvienos ES valstybės narės diskrecija, todėl tai, kad pareiškėjui nedraudžiama atvykti į kitų valstybių narių teritoriją, nereiškia, jog pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Departamento sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, su kuria jo nesieja jokie šeiminiai, socialiniai ar kitokie svarbūs ryšiai, paliekant teisę vykti į kitas Šengeno erdvei priklausančias valstybes.

c)      Užsienio reikalų ministerija

15.  Užsienio reikalų ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą. Ji rėmėsi 2017 m. Seimo nutarimu (žr. šio sprendimo 39 punktą ) ir nurodė, kad 2015–2021 m. pareiškėjas daug kartų lankėsi Kryme ir jis viešai įvairiose visuomenės informavimo priemonėse bei socialiniuose tinkluose transliavo savo idėjas, jog Krymas yra Rusijos Federacijos dalis, taip pat kad jis iš esmės rėmė neteisėtą agresyvią Rusijos ir jos prezidento V. Putino ekspansinę politiką Ukrainos atžvilgiu, reiškė paramą V. Putinui, teigdamas, jog yra „Putino atstovas scenoje“.

d)      Valstybės saugumo departamentas

16.  Valstybės saugumo departamentas, kuriam buvo leista įstoti į bylą kaip trečiajam asmeniui, nesutiko su pareiškėjo skundu. Migracijos departamentas sprendimą priėmė remdamasis savo išvada; Valstybės saugumo departamentas nepateikė jokios informacijos ar išvadų, susijusių su pareiškėju, Ministerija ar Migracijos departamentu. Nepaisant to, Valstybės saugumo departamentas pritarė Migracijos departamento sprendimui, teigdamas, kad jis yra teisingas ir pagrįstas, o Migracijos departamentas, priimdamas 2021 m. sausio 19 d. sprendimą, išsamiai įvertino Ministerijos 2021 m. sausio 19 d. išvadas, jose nurodytas faktines aplinkybes ir atitinkamas teisės normas.

17.  2021 m. birželio 14 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą. Teismas atsižvelgė į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 6 ir 8 dalis (žr. šio sprendimo 35 punktą) ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka, žr. šio sprendimo 36 punktą) 37.1 papunktį ir padarė išvadą, kad sprendimo, jog užsienietis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, pagrindas gali būti: i) dokumentai, patvirtinantys draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą; ii) motyvuotos išvados; iii) informacija apie tai, kad užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjo duomenis pateikė Užsienio reikalų ministerija, kuriai pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas pavesta užtikrinti nacionalinį saugumą. Migracijos departamentui Ministerijos pateiktų duomenų apie pareiškėją pakako, kad jis priimtų sprendimą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Be to, pagal įstatymą Migracijos departamentui nesuteikta teisė kitos kompetentingos institucijos (Užsienio reikalų ministerijos) pateiktą informaciją kvestionuoti ar kitaip ją vertinti. Bet kuriuo atveju pareiškėjas iš esmės Ministerijos rašte nurodytų faktų nekvestionuoja, t. y. pripažįsta, kad koncertuoja okupuotame Kryme ir kad jam uždrausta atvykti į Ukrainą.

18.  Toliau Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2019 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019), kad užsieniečio išsiuntimo dėl grėsmės valstybės saugumui atveju įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nedetalizuoja, kas laikytina grėsme valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Savo ruožtu Teismas yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo; grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma – ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, ko reikia šiam saugumui (teismas rėmėsi C. G. ir kiti prieš Bulgariją, Nr. 1365/07, 2008 m. balandžio 24 d.).

19.  Po to Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi 2017 m. Seimo nutarimu (žr. šio sprendimo 39 punktą). Teismas taip pat pažymėjo, kad nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2744-756/201) laikomasi pozicijos, jog, vertinant asmens elgesį, būtina atsižvelgti į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į Seimo 2017 m. nutarimą (žr. šio sprendimo 39 punktą) ir į Ministerijos pateiktos informacijos turinį, padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą pripažinti, jog pareiškėjo veiksmų pobūdis leido konstatuoti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.

20.  Pareiškėjui nustatytas draudimas ir jo trukmė atitiko siekiamą tikslą šalinti grėsmes valstybės saugumui ir buvo būtinas viešojo intereso apsaugai. Pareiškėjo argumentai, kad draudimas neproporcingas, buvo nepagrįsti. Pareiškėjas Lietuvoje neturi šeiminių ryšių, o pagal atitinkamą teisinį reglamentavimą, t. y. Tvarkos 40.3 papunktį (žr. šio sprendimo 36 punktą), šeiminių ryšių su šalyje gyvenančiais asmenimis neturinčiam ES piliečiui gali būti nustatomas penkerių metų draudimas atvykti į šalį dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas taip pat yra Bulgarijos pilietis, ir Migracijos departamento sprendimas neapribojo jo judėjimo tarp kitų ES valstybių narių laisvės.

21.  Teismas taip pat aiškiai nurodė, kad Migracijos departamento sprendimu nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą pagrįstas įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir pritaikytas siekiant teisėto tikslo, kaip jis suprantamas pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, kaip būtina priemonė valstybės saugumui užtikrinti. Priimdamas sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi Tvarka, ir sprendimas atitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 6 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus (žr. šio sprendimo 37 punktą). Priemonės, kurių ėmėsi Lietuvos valstybė pareiškėjo byloje, negali būti laikomos pažeidžiančiomis ar ribojančiomis jo teises pagal Konvenciją ar Konstituciją.

22.  Galiausiai, nors pareiškėjas savo skunde pateikė ir kitų argumentų (žr. šio sprendimo 7 punktą), jie neturėjo esminės reikšmės sprendžiant bylą ir nekeitė padarytos išvados. Teismas taip pat buvo konstatavęs, kad nebūtina atsakyti į kiekvieną argumentą (Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1994 m. balandžio 19 d., § 61, A serija, Nr. 288, ir Helle prieš Suomiją, 1997 m. gruodžio 19 d., § 55, Reports of Judgments and Decisions 1997-VIII).

a)      Pareiškėjas

23.  Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame pakartojo savo ankstesnius argumentus (žr. šio sprendimo 7 punktą). Jis taip pat nurodė, kad tuo metu jam nebuvo uždrausta koncertuoti kitose ES valstybėse narėse (Latvijoje, Estijoje ir Vokietijoje), todėl jis nekėlė pavojaus Lietuvos ar kaimyninių šalių nacionaliniam saugumui. Toks apribojimas buvo nereikalingas ir neatitiko ES teisėje įtvirtinto proporcingumo principo. Pareiškėjas taip pat paminėjo keletą Rusijos atlikėjų, kuriems nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvą, ir pažymėjo, kad Rusijos Federacijos prezidentui, jo spaudos atstovui ir Baltarusijos Respublikos prezidentui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvą. Taigi Migracijos departamento sprendimas buvo nelogiškas ir diskriminacinis. Pareiškėjas manė, kad Departamento sprendimas buvo grindžiamas ne pareiškėjo elgesiu, o trečiųjų šalių teiginiais, kurie neturėjo objektyvaus pagrindo. Taigi Departamento sprendimas, pagrįstas Ministerijos išvada, buvo priimtas „dėl pareiškėjo įsitikinimų ir politinio požiūrio“, o ne dėl konkrečios veiklos. Pareiškėjas taip pat kėlė klausimą, kodėl tik 2021 m. sausio 19 d. Ministerijos vadovybė nusprendė, kad pareiškėjas staiga pradėjo kelti grėsmę valstybės saugumui, kodėl tokios „grėsmės“ neįžvelgė iki tol buvę užsienio reikalų ministrai, turint omenyje tai, jog Krymas buvo aneksuotas 2014 metais, o pareiškėjas koncertuoja Kryme kiekvienais metais jau mažiausiai dvidešimt penkerius metus iš eilės. Pareiškėjas taip pat teigė, kad didžioji dalis motyvų, kuriuos Departamentas nurodė savo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui (žr. šio sprendimo 8–14 punktus), nebuvo nurodyti Departamento 2021 m. sausio 19 d. sprendime (žr. šio sprendimo 6 punktą). Pareiškėjas taip pat manė, kad Migracijos Departamentas nebandė pagrįsti, kokiu būdu, kokiais veiksmais ir kada pareiškėjas buvo neva remiamas Kremliaus, – Departamentas nepateikė į bylą tokius jo teiginius galinčių pagrįsti įrodymų.

24.  Pareiškėjas, pateikęs Teismui savo sutarties su Lietuvos koncertų organizavimo agentūra kopiją, galiausiai nurodė, kad draudimas atvykti į Lietuvą pažeidžia jo ekonominius interesus, nes dėl Departamento sprendimo pareiškėjas negalės gauti pajamų iš birželio mėnesį Lietuvoje planuotų koncertų.

b)      Migracijos departamentas

25.  Migracijos departamentas prašė atmesti apeliacinį skundą, nes vertinimas, kad pareiškėjas kelia grėsmę, buvo grindžiamas ne bendrąja prevencija, o konkrečiu pareiškėjo elgesiu, kuris gali kelti pavojų valstybės saugumui. Be minėtų argumentų dėl pareiškėjo skleidžiamos Rusijos propagandos, Departamentas rėmėsi Seimo patvirtinta nacionalinio saugumo strategija, kurioje kaip vienas iš veiksnių, keliančių pavojų valstybės nacionaliniam saugumui, įvardijama informacinė grėsmė (žr. šio sprendimo 38 punktą). Departamentas pažymėjo, kad Kryme organizuojamais renginiais Rusija siekia pateisinti ir įtvirtinti aneksiją, o pareiškėjas, koncertuodamas Kryme, išreiškia paramą nusikalstamai Rusijos Federacijos politikai, todėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje bei rusiškosios propagandos skleidimas prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinėms vertybėms ir kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad nustatytas draudimas atvykti į Lietuvą lėmė jo finansinės padėties pablogėjimą, ir bet kokiu atveju tai nebuvo pagrindas pripažinti Migracijos departamento sprendimą neproporcingu. Migracijos departamentas pažymėjo, kad svarbu ir tai, jog Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvą, su kuria pareiškėjo nesieja jokie šeiminiai, socialiniai ar kitokie svarbūs ryšiai, paliekant jam teisę vykti į kitas Šengeno erdvei priklausančias valstybes. Taigi pareiškėjo, kaip ES piliečio, teisė laisvai judėti po valstybių narių teritoriją nebuvo esmingai apribota. Departamento sprendimas priimtas atsižvelgiant į proporcingumo principą ir įvertinant individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, todėl pareiškėjo pastabos apie kitus asmenis, kuriems nebuvo uždrausta atvykti, yra nereikšmingos. Neturi reikšmės ir tai, kad draudimas nebuvo nustatytas anksčiau.

26.  Departamentas pažymėjo, kad išsamiai atsakė į pareiškėjo argumentus, todėl pirmosios instancijos teismui pateikto procesinio dokumento turinys buvo detalus. Tačiau tai nereiškia, kad atsiliepimas pirmosios instancijos teismui prieštarauja Departamento sprendimui ar kad atsiliepime pateikiami nauji sprendimo motyvai. Departamento sprendimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, kadangi jame nurodyti tiek faktiniai, tiek teisiniai sprendimo priėmimo pagrindai.

c)      Užsienio reikalų ministerija

27.  Užsienio reikalų ministerija paprašė teismo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, pakartodama savo ankstesnius argumentus (žr. šio sprendimo 3–5 punktus). Ministerija rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vertinant įtarimą, kad užsieniečiai gali kelti pavojų valstybės saugumui iš galimos grėsmės ateityje perspektyvos (žr. šio sprendimo 31 punktą). Pareiškėjo atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje esantys duomenys nėra spėjimai ir įtarimai, o nustatyti faktai, kurie patvirtina, kad Rusijos Federacija Kryme organizuojamais renginiais siekia pateisinti ir įtvirtinti Krymo aneksiją ir kad pareiškėjas akivaizdžiai remia tokią politiką.

d)      Valstybės saugumo departamentas

28.  Valstybės saugumo departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Migracijos departamento sprendimas nebuvo nei diskriminacinis, nei neproporcingas.

29.  2021 m. rugsėjo 1 d. galutine nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą. Teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų įrodymų vertinimą ir jo sprendimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinį skundą išnagrinėjęs teismas, atsakydamas į pareiškėjo pateiktus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimą papildė tik toliau nurodytais argumentais.

30.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pagal Konvenciją valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į savo teritoriją (jis rėmėsi Üner prieš Nyderlandus [DK], Nr. 46410/99, § 54, ECHR 2006‑XII), o pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnį ES valstybės narės piliečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, jeigu tai gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nei šiame įstatyme, nei kituose teisės aktuose nedetalizuojama, kas laikytina tokia grėsme; sąvokos „gali kelti grėsmę“ prasmė priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi savo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi byloje Nr. A858-1810/2010 ir 2015 m. vasario 5 d. sprendimu byloje Nr. A-2744-756/2017). Teismas taip pat nusprendė, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos, todėl suteikė valdžios institucijoms didelę veiksmų laisvę jas apibrėžti (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi C. G. ir kiti prieš Bulgariją, minėta pirmiau, § 43). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat rėmėsi Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 ir 3 dalimis (žr. šio sprendimo 42 punktą) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu byloje C‑331/16, pagal kurį asmens elgesys, iš kurio matyti, kad jis pažeidžia Europos Sąjungos Sutarties (toliau – ES sutartis) 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes, gali sudaryti realų ir akivaizdų pavojų pagrindiniams visuomenės interesams (žr. šio sprendimo 43 punktą).

31.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat rėmėsi savo nusistovėjusia praktika, pagal kurią kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija yra unikali: sprendžiant dėl užsieniečio buvimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, vertinimas atliekamas iš galimos grėsmės ateityje perspektyvos. Tai reiškia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas; tačiau šis procesas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu; būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai „reali ir akivaizdi“ grėsmė valstybės saugumui (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi savo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartimi byloje Nr. eA‑3484-662/2016 ir 2019 m. spalio 16 d. nutartimi byloje Nr. eA-5322-520/2019).

32.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas manė, jog įrodyta, kad Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą tuo pagrindu, jog jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui kaip Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ įrankis. Tada teismas konstatavo, kad, įvertinus viešai prieinamus įrodymus, kuriais rėmėsi Departamentas, manytina, jog pareiškėjo elgesys – jo anksčiau atlikti veiksmai ir jų pobūdis – suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl departamento sprendimas yra pateisinama ir būtina priemonė siekiant tikslo: užkirsti kelią užsieniečiui, kurio buvimas Lietuvoje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, atvykti į Lietuvą. Tokios teismo išvados nepaneigia ir abstraktūs pareiškėjo argumentai, susiję su bendrąja prevencija ir tuo, kad draudimas atvykti nebuvo nustatytas anksčiau, t. y. 2014 metais.

33.  Dėl proporcingumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 6 ir 8 dalimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turi giminystės ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, kad draudimu siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą, ir į tai, kad Tvarkos 40.3 papunktis nustato konkretų draudimo atvykti laikotarpį esant tam tikriems įstatyme įtvirtintiems pagrindams, Migracijos departamento sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą buvo tinkama ir proporcinga siekiamiems tikslams priemonė. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėjo būti nustatytas kitoks nei penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvą, atsižvelgiant ir į tai, kad jokie šeiminiai, socialiniai ar kitokie svarbūs ryšiai jo su Lietuva nesieja; pareiškėjo, kaip ES piliečio, teisė laisvai vykdyti savo koncertinę veiklą kitose ES valstybėse narėse nebuvo apribota.

34.  Dėl pareiškėjo skundo, kad jis buvo diskriminuojamas Rusijos politikų ir kitų kultūros veikėjų atžvilgiu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad kiekvieno asmens situacija yra unikali. Migracijos departamentas sprendimą priėmė gavęs informacijos būtent apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Departamentas neturi teisės kvestionuoti kitos kompetentingos institucijos pateiktos informacijos ar kitaip ją vertinti. Kiti pareiškėjo argumentai neturėjo esminės reikšmės bylos išsprendimui.

BYLAI REIKŠMINGAS TEISINIS PAGRINDAS IR PRAKTIKA

35.  Atitinkamos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ dalys, galiojusios bylai reikšmingu metu:

98 straipsnis. Priežastys, dėl kurių Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir jo šeimos narys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami

„Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir jo šeimos narys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami, jeigu:

<...>

2) jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; <...>“

133 straipsnis. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką

„5. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

6. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

<...>

8. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima <...> Migracijos departamentas <...> Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.“

36.  Migracijos departamento direktorius 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu patvirtino Tvarką, pagal kurią ES piliečiui, kuris neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir naudojasi judėjimo Europos Sąjungoje laisve, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą penkerius metus, jeigu jo buvimas šalyje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Tvarkos 40 punktas ir 40.3 papunktis). Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Tvarkos 37.1 papunktis).

37.  Viešojo administravimo įstatyme nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei motyvai (10 straipsnio 5 dalis).

38.  2002 m. gegužės 28 d. Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ (2017 m. sausio 17 d. redakcija) atitinkamose nuostatose nurodyta:

GRĖSMĖS, PAVOJAI, RIZIKOS VEIKSNIAI

„13. Dinamiška, kompleksiška ir sunkiai prognozuojama Lietuvos Respublikos saugumo aplinka pasižymi tuo, kad išorės ir vidaus, karinės ir nekarinės grėsmės, pavojai ir rizikos veiksniai yra tarpusavyje susiję. Atsižvelgiant į pakitusią saugumo aplinką, konvencinės karinės grėsmės Lietuvos Respublikai ar kitai regiono šaliai nebėra teorinės, o karinės ir nekarinės (diplomatinės, informacinės, kibernetinės, ekonominės, energetinės, finansinės, teisinės) priemonės, nukreiptos prieš Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, gali būti naudojamos išvien, siekiant paveikti labiausiai pažeidžiamas valstybės gyvenimo sritis.

14. Grėsmės, pavojai ir rizikos veiksniai, kuriems nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos turi skirti ypatingą dėmesį:

<...>

14.6. informacinės grėsmės – kai kurių valstybių ir nevalstybinių subjektų skleidžiama karo propaganda, karo ir neapykantos kurstymas, bandymai iškraipyti istorinę atmintį ir kita nepagrįsta ir klaidinanti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreipta informacija, kuria skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, bandoma diskredituoti Lietuvos narystę NATO, NATO pajėgumus ir įsipareigojimą ginti sąjungininkus, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, taip pat informacinė veikla, kuria siekiama daryti įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai ar kuri nukreipta į kitų ES ir NATO valstybių narių visuomenes ir politikos formuotojus, siekiant Lietuvos Respublikai nepalankių sprendimų; <...>“

39.  2017 m. kovo 16 d. Seimas priėmė rezoliuciją Nr. XIII-233 „Dėl tebevykdomos Krymo okupacijos ir aneksijos pasmerkimo“. Rezoliucijoje nurodyta (pastorintasis ir pasvirasis šriftas – kaip dokumento originale):

„Lietuvos Respublikos Seimas,

primindamas, kad prieš trejus metus Rusijos Federacija, panaudojusi ginkluotą karinę jėgą, įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo Autonominės Respublikos ir Sevastopolio – okupaciją ir aneksiją;

atsižvelgdamas į 2014 m. kovo 27 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją, kuria buvo išreikšta parama Ukrainos suverenitetui ir jos teritorijos vientisumui ir patvirtintas Jungtinių Tautų įsipareigojimas pripažinti Krymą Ukrainos teritorijos dalimi;

atsižvelgdamas į 2016 m. lapkričio 14 d. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo pristatytą preliminarią išvadą dėl tarptautinio karinio konflikto Kryme, kurioje teigiama, kad Rusijos Federacijos karinė agresija, prasidėjusi prieš trejus metus Krymo Autonominėje Respublikoje, o šiuo metu išsiplėtusi ir į Rytų Ukrainą, šiurkščiai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartiją, Helsinkio baigiamojo akto nuostatas, 1994 metų Budapešto memorandumą ir kitus tarptautinius susitarimus;

atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl žmogaus teisių padėties Krymo Autonominėje Respublikoje ir Sevastopolio mieste (Ukraina);

atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 4 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimų Kryme;

reiškia tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, Ukrainos teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei;

griežtai smerkia Rusijos Federacijos tebevykdomą suverenios Ukrainos teritorijos dalies – Krymo Autonominės Respublikos ir Sevastopolio – okupaciją ir aneksiją;

pakartotinai ragina Rusijos Federaciją nutraukti neteisėtą Krymo okupaciją ir aneksiją, išvesti savo karines pajėgas iš Ukrainos teritorijos, nedelsiant įgyvendinti Minsko susitarimus, laikytis tarptautinės teisės normų ir savo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę;

pabrėžia, kad Rusijos Federacijos vykdomas intensyvus Krymo pusiasalio militarizavimas kelia grėsmę visos Europos saugumui ir stabilumui;

<...>

reiškia paramą Ukrainos valdžios institucijoms keliant okupuotos ir aneksuotos teritorijos susigrąžinimo, okupacijos ir aneksijos metu patirtos žalos atlyginimo klausimą tarptautinėse organizacijose ir teismuose;

kreipiasi į transatlantinės bendruomenės ir Europos Sąjungos politinius lyderius, parlamentus ir vyriausybes kviesdamas tęsti aktyvią Krymo okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politiką bei principingai laikytis sankcijų režimo, užkertant kelią bet kokiems bandymams jo išvengti, toliau vieningai laikytis pozicijos, kad Krymo okupacijos ir aneksijos nutraukimas yra viena iš visaverčio bendradarbiavimo su Rusijos Federacija atnaujinimo sąlygų, o Vakarų demokratinės bendruomenės taikomos sankcijos už veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos nepriklausomybei ir pažeidžiamas jos teritorijos vientisumas, turėtų būti išlaikytos tol, kol Ukrainos teritorijos vientisumas bus atkurtas pagal Ukrainos Konstitucijoje ir tarptautinėje teisėje įtvirtintus principus.“

40.  2014 m. balandžio 10 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją Nr. 1990 (2014) dėl anksčiau ratifikuotų Rusijos delegacijos įgaliojimų persvarstymo iš esmės, kurioje Asamblėja konstatavo, kad Rusijos Federacijos veiksmai įvykdant Krymo aneksiją ir karinę Ukrainos teritorijos okupaciją neabejotinai yra šiurkštus tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartiją ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Helsinkio baigiamąjį aktą, pažeidimas. Šie veiksmai taip pat akivaizdžiai prieštarauja Europos Tarybos statutui, ypač jo preambulei, ir iš 3 straipsnio kylantiems įsipareigojimams, taip pat įsipareigojimams, kuriuos Rusijos Federacija prisiėmė stodama į šią organizaciją ir kurie buvo išdėstyti Asamblėjos nuomonėje 193 (1996) dėl Rusijos prašymo tapti Europos Tarybos nare.

41.  2023 m. sausio 26 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė Rezoliuciją Nr. 2482 (2023) dėl Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą teisinių ir žmogaus teisių aspektų, kurioje pakartojo, kad 2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pradėtas ginkluotas užpuolimas ir plataus masto invazija į Ukrainą yra „agresija“ pagal 1974 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą Rezoliuciją Nr. 3314 (XXIX) ir akivaizdžiai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartiją.

42.  2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, kiek tai susiję su teisės įvažiuoti į šalį ir teisės gyventi šalyje apribojimais dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ir sveikatos apsaugos priežasčių, nurodyta:

27 straipsnis

Bendrieji principai

„1. Laikydamosi šio skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti [dėl ekonominių sumetimų].

2. Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime [teistumas už ankstesnę nusikalstamą veiką savaime] negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.

Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini. <...>“

43.  2018 m. gegužės 2 d. sprendime K. prieš Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie ir H. F. / Belgische Staat (dėl teisės gyventi šalyje ir kaltinimų karo nusikaltimais, C-331/16 ir C-366/16, EU:C:2018:296), kuriame, be kita ko, buvo nagrinėjami teisės atvykti ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) didžioji kolegija nusprendė:

„42. Dėl sąvokos „visuomenės saugumas“ reikia pažymėti, jog iš [ESTT] jurisprudencijos matyti, kad ši sąvoka apima valstybės narės vidaus ir išorės saugumą (2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, EU:C:2010:708, 43 punktas). Vidaus saugumas gali būti paveiktas, be kita ko, dėl tiesioginio pavojaus atitinkamos valstybės narės gyventojų rimčiai ir fiziniam saugumui (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo I, C‑348/09, EU:C:2012:300, 28 punktą). Išorės saugumas gali būti paveiktas, pavyzdžiui, dėl didelio neigiamo poveikio šios valstybės narės išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizikos (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, EU:C:2010:708, 44 punktą).

<...>

60. <...> Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad – nors atrodytų mažai tikėtina, kad tokie nusikaltimai ar veikos gali būti padaryti kitomis nei tam tikromis specifinėmis socialinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, – atitinkamo asmens elgesys, iš kurio matyti, kad jo požiūris ir toliau išlieka toks, kuris pažeidžia ESS 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes, pvz., žmogaus orumą ir žmogaus teises (tai parodo atlikti nusikaltimai ar veikos), gali sudaryti tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmą sakinį.“

44.  Be to, ESTT 2012 m. spalio 4 d. sprendime Hristo Byankov / Glaven sekretar na Ministerstvo na vatreshnite raboti (C 249/11, EU:C:2012:608, § 41) nurodė (taip pat žr. 2017 m. liepos 13 d. ESTT sprendimą E / Subdelegación del Gobierno en Álava, C 193/16, EU:C:2017:542, § 22):

„laisvo asmenų judėjimo išimtys, kuriomis gali remtis valstybė narė, visų pirma reiškia, kaip matyti iš Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies, jog tam, kad viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo priemonės būtų pateisinamos, jos turi būti grindžiamos vien atitinkamo asmens elgesiu, o su konkrečiu nagrinėjamu atveju tiesiogiai nesusiję arba bendros prevencijos sumetimais grindžiami pateisinimai negali būti priimtini.“

45.  2016 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamentas priėmė Rezoliuciją dėl ES strateginės komunikacijos, siekiant neutralizuoti prieš ją nukreiptą trečiųjų šalių propagandą (2016/2030(INI)), kurios reikšmingose dalyse nurodyta (pastorintasis ir pasvirasis šriftas – kaip dokumento originale):

„Europos Parlamentas,

<...>

Rusijos vykdomų dezinformacijos ir propagandos karo atpažinimas ir demaskavimas

<...>

8.  pripažįsta, kad Rusijos vyriausybė naudoja daug įvairių priemonių ir įrankių, pavyzdžiui, ekspertų grupes ir specialius fondus (pvz., „Russkiy Mir“), specialias institucijas („Rossotrudnichestvo“), daugiakalbes TV stotis (pvz., „Russia Today“), netikras naujienų agentūras ir multimedijos tarnybas (pvz., „Sputnik“), tarpvalstybines socialines ir religines grupes, nes režimas nori sudaryti įspūdį, kad yra vienintelis tradicinių krikščioniškų vertybių gynėjas, socialinę žiniasklaidą ir interneto „trolius“, kad sukeltų abejonių dėl demokratinių vertybių, skaldytų Europą, rastų paramą šalių viduje ir ES rytinėse kaimyninėse šalyse sukurtų įspūdį, kad valstybės yra žlugusios; pabrėžia, kad Rusija investuoja nemažai finansinių išteklių į savo dezinformacijos ir propagandos priemones – jie investuojami arba tiesiogiai valstybės, arba per Kremliaus kontroliuojamas įmones ir organizacijas; pabrėžia, kad, viena vertus, Kremlius finansuoja politines partijas ir organizacijas Europos Sąjungoje, siekdamas pakenkti politinei sanglaudai, ir kad, kita vertus, Kremliaus propaganda yra tiesiogiai nukreipta į konkrečius ES žurnalistus, politikus ir asmenis;

9.  primena, kad saugumo ir žvalgybos tarnybos daro išvadą, kad Rusija turi pajėgumų ir ketinimų vykdyti operacijas, kuriomis siekiama destabilizuoti kitas šalis; nurodo, kad dažnai tai vykdoma remiant politinius ekstremistus ir vykdant plataus masto dezinformacijos ir žiniasklaidos kampanijas; be to, pažymi, kad tokios žiniasklaidos kampanijos aktyviai vykdomos ir ES;

<...>

11.  teigia, kad Rusijos strateginė komunikacija yra didesnės ardomosios kampanijos dalis, kuria siekiama silpninti ES bendradarbiavimą ir Sąjungos ir jos valstybių narių savarankiškumą, politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą; ragina valstybių narių vyriausybes toliau budriai stebėti Rusijos informacijos operacijas Europoje, dažniau dalytis pajėgumais ir didinti kontržvalgybos pastangas, kad būtų priešinamasi tokioms operacijoms;

<...>

13.  yra rimtai susirūpinęs dėl sparčiai augančio Kremliaus skatinamo aktyvumo Europoje, įskaitant dezinformaciją ir propagandą, kuriuo siekiama išlaikyti ar padidinti Rusijos įtaką turint tikslą silpninti ir skaldyti ES; pabrėžia, kad didelės Kremliaus propagandos dalies tikslas – pavaizduoti kai kurias Europos valstybes kaip priklausančias „tradicinei Rusijos įtakos sferai“; pažymi, kad viena iš pagrindinių jos strategijų yra platinti ir primesti alternatyvų diskursą, dažnai paremtą tyčiniu klaidingu istorinių įvykių aiškinimu ir siekiant pateisinti savo išorės veiksmus ir geopolitinius interesus; pažymi, kad istorijos klastojimas yra viena iš pagrindinių jos strategijų; atsižvelgdamas į tai, pažymi, kad siekiant pasipriešinti Kremliaus diskursui reikia didinti informuotumą apie komunistų režimo darytus nusikaltimus, vykdyti visuomenės informavimo kampanijas bei naudoti švietimo sistemas ir remti mokslinius tyrimus ir dokumentų tyrimo veiklą, visų pirma buvusiose Sovietų bloko šalyse; <...>“

SKUNDAI

46.  Pareiškėjas skundėsi pagal Konvencijos 10 straipsnį dėl draudimo jam laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką. Jis teigė, kad ši ribojamoji priemonė buvo nustatyta siekiant cenzūruoti jo politines pažiūras.

47.  Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad dėl draudimo atvykti jis negali gauti pajamų iš anksčiau planuotos koncertinės veiklos Lietuvoje, todėl buvo pažeistos jo teisės pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį; taip pat nurodė, kad draudimas buvo diskriminacinis ir pažeidė Konvencijos 14 straipsnį.

TEISĖ

48.  Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos valdžios institucijos tinkamai teisiškai nepagrindė draudimo jam atvykti į Lietuvą ir konkrečiai nepaaiškino, kodėl jo veikla įvertinta kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, taip pat teigė, kad ši priemonė buvo neproporcinga. Jis skundėsi, kad šia priemone buvo siekiama cenzūruoti jo politines pažiūras ir saviraišką Lietuvos teritorijoje, ir tai buvo jo Konvencijos 10 straipsniu garantuojamų teisių apribojimas. Šiame straipsnyje nustatyta:

„1.  Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų <...>

2.  Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą.“

49.  Teismas pažymi, kad pareiškėjas skundėsi ne dėl to, kad jam nebuvo leista būti ar gyventi Lietuvoje, o dėl to, kad jo anksčiau pareikštos nuomonės paskatino Lietuvos valdžios institucijas laikinai uždrausti jam atvykti. Šiuo atžvilgiu Teismas pakartoja, kad nors užsieniečio teisė atvykti į šalį ar joje pasilikti savaime nėra garantuojama Konvencijos, imigracijos kontrolė turi būti vykdoma laikantis Konvencijos įsipareigojimų (žr. Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, 1985 m. gegužės 28 d., §§ 59–60, A serija, Nr. 94). Taigi byloje Perry prieš Latviją (Nr. 30273/03, §§ 10 ir 56, 2007 m. lapkričio 8 d.) religijos laisvės klausimu Teismas nusprendė, kad nacionalinio saugumo sumetimais pagrįstas atsisakymas išduoti evangelikų pastoriui leidimą nuolat gyventi šalyje siekiant užsiimti „religine veikla“ buvo pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę apribojimas.

50.  Sprendime byloje Omkarananda ir the Divine Light Zentrum prieš Šveicariją (Nr. 8118/77, 1981 m. kovo 19 d. Komisijos sprendimas, Decisions and Reports 25, p. 118) Komisija deportacijos klausimu konstatavo, kad „deportacija <...> pati savaime nėra 9 straipsniu garantuojamų teisių apribojimas, nebent galima įrodyti, kad priemone buvo siekiama apsunkinti naudojimąsi šiomis teisėmis ir trukdyti religijos ar filosofijos pasekėjams ją skleisti“. Panašūs klausimai iškilo byloje Nolan ir K. prieš Rusiją (Nr. 2512/04, §§ 58–79, 2009 m. vasario 12 d.), kurioje Teismas nagrinėjo atsisakymą pakartotinai įvažiuoti į šalį ir išsiuntimo pagrindus religijos laisvės kontekste.

51.  Religijos laisvės kontekste taikytinos nuostatos taip pat svarbios saviraiškos laisvės kontekste. Pavyzdžiui, byloje Piermont prieš Prancūziją (1995 m. balandžio 27 d., §§ 51–53, A serija, Nr. 314) Teismas nusprendė, kad Vokietijos piliečio išsiuntimas ir draudimas pareiškėjui atvykti į Prancūzijos Polineziją dėl jo kritikos Prancūzijos politikai prilygo apribojimui pagal Konvencijos 10 straipsnį. Teismas taip pat išnagrinėjo bylą dėl Portugalijos valdžios institucijų nustatyto draudimo laivui, kurio įgula ketino Portugalijoje pradėti kampaniją už abortų dekriminalizavimą. Teismas nusprendė, kad draudimas, dėl kurio laivui faktiškai neleista įplaukti į Portugalijos teritorinius vandenis, buvo pareiškėjų teisės į saviraiškos laisvę apribojimas (žr. Women On Waves ir kiti prieš Portugaliją, Nr. 31276/05, § 30, 2009 m. vasario 3 d.).

52.  Šioje byloje pareiškėjui buvo uždrausta vėl atvykti į Lietuvą 2021 m., nors buvo žinoma, kad jis čia anksčiau lankėsi (žr. šio sprendimo 12 ir 23 punktus), ir šis draudimas buvo pagrįstas jo ankstesnių viešų pareiškimų ir pozicijos turiniu. Administraciniai teismai atmetė jo skundą ir draudimas vis dar galioja. Nuo 2021 m. jis nebegali atvykti į Lietuvą.

53.  Teismas mano, kad draudimas pareiškėjui atvykti yra iš esmės susijęs su jo teise į saviraiškos laisvę, nes juo neatsižvelgiama į tai, kad 10 straipsnyje teisės įtvirtintos „nepaisant valstybės sienų“ ir kad negalima daryti skirtumo tarp saugomos piliečių ir užsieniečių saviraiškos laisvės. Šis principas reiškia, kad Susitariančiosios Valstybės gali riboti iš užsienio gautą informaciją tik 10 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais (žr. Cox prieš Turkiją, Nr. 2933/03, § 31, 2010 m. gegužės 20 d.). Į Konvencijos 10 straipsnio taikymo sritį patenka teisė skleisti informaciją. Pareiškėjui neleidžiama atvykti į Lietuvą dėl jo pažiūrų, kurias jis parodė savo elgesiu, ir dėl to jo galimybė skleisti informaciją ir idėjas šioje šalyje yra apribota. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisės, garantuojamos Konvencijos 10 straipsniu, buvo apribotos. Remdamasis minėtos nuostatos antrąja pastraipa, Teismas toliau išnagrinės, ar šis apribojimas buvo pagrįstas.

54.  Teismas nuosekliai laikosi nuomonės, kad pirmasis iš šių reikalavimų reiškia ne tik tai, kad apribojimas turi turėti pagrindą vidaus teisėje, bet ir tai, kad jis susijęs su šios teisės kokybe, t. y. apribojimas turi būti suderinamas su teisinės valstybės principu. Taigi ši frazė reiškia, kad vidaus teisė turi būti prieinama ir nuspėjama ta prasme, kad jos nuostatos būtų pakankamai aiškios ir asmenys galėtų suprasti, kokiomis aplinkybėmis ir kokiomis sąlygomis valdžios institucijos turi teisę imtis priemonių, darančių poveikį jų teisėms pagal Konvenciją. Be to, teisės aktai turi užtikrinti tam tikrą teisinę apsaugą nuo savavališkų valdžios institucijų apribojimų. Jei pagrindinėms teisėms įtakos turinčiose srityse vykdomajai valdžiai suteikta diskrecija būtų išreikšta neribotais įgaliojimais, tai prieštarautų teisinės valstybės principui. Todėl įstatyme turi būti pakankamai aiškiai nurodyta tokios kompetentingoms institucijoms suteiktos diskrecijos apimtis ir jos įgyvendinimo būdas, kad asmuo būtų tinkamai apsaugotas nuo savavališkų apribojimų (žr., mutatis mutandis, C. G. ir kiti prieš Bulgariją, minėta pirmiau, § 39).

55.  Teismas įsitikinęs, kad ši priemonė buvo nustatyta įstatymu, t. y. įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5, 6 ir 8 dalyse (žr. šio sprendimo 35 punktą) ir Tvarkos 37.1 papunktyje, 40 ir 43 punktuose (žr. šio sprendimo 36 punktą), nes šį faktą nurodė Migracijos departamentas, jį taip pat pripažino dviejų instancijų nacionaliniai teismai (žr. šio sprendimo 6, 17, 21, 29 ir 33 punktus). Teismas taip pat atkreipia dėmesį į Migracijos departamento paaiškinimą, kad draudimas pareiškėjui, ES piliečiui, atvykti į Lietuvą buvo pagrįstas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 98 straipsniu, kuris tapo Lietuvos vidaus teisės dalimi, siekiant įgyvendinti Lietuvos įsipareigojimus pagal ES teisę, t. y. Direktyvą 2004/38/EB (žr. šio sprendimo 14 ir 42 punktus).

56.  Teismas taip pat atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo išaiškinimą, pagrįstą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Teismo praktika, kad pagal Konvenciją iš valstybių negali būti reikalaujama savo teisės nuostatose išsamiai išvardyti visus veiksmus, dėl kurių gali būti priimtas sprendimas išsiųsti asmenį nacionalinio saugumo sumetimais, nes nacionalinio saugumo sąvokos neįmanoma išsamiai apibrėžti (žr. šio sprendimo 18 punktą). Šiuo atžvilgiu pareiškėjo byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad sąvoka „gali kelti grėsmę“ priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių (žr. šio sprendimo 30 punktą). Teismas mano, kad šie paaiškinimai taip pat patvirtina išvadą, kad pareiškėjo teisių apribojimas pagal Konvencijos 10 straipsnį turėjo teisinį pagrindą, suderinamą su teisinės valstybės principu.

57.  Teismas pakartoja, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą buvo priimtas nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos interesais. Jis atkreipia dėmesį į Užsienio reikalų ministerijos (žr. šio sprendimo 5 ir 27 punktus) ir Migracijos departamento (žr. šio sprendimo 6, 9, 10 ir 25 punktus) argumentus, taip pat pažymi, kad nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos apsaugos tikslais rėmėsi nacionaliniai teismai (žr. šio sprendimo 19, 32 ir 33 punktus). Teismas yra pasirengęs pripažinti, kad apribojimu buvo siekiama vieno ar daugiau teisėtų tikslų pagal Konvencijos 10 straipsnį, įskaitant, inter alia, nacionalinį saugumą, visuomenės saugumą ir viešosios tvarkos pažeidimų prevenciją.

58.  Belieka išsiaiškinti, ar apribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje.

59.  Kaip nustatė Lietuvos valdžios institucijos, pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvą penkerius metus, nes vidaus valdžios institucijos padarė išvadą, kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai dėl to, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ įrankis (žr. šio sprendimo 4, 6, 9 ir 32 punktus).

60.  Teismas neturi imtis valstybių, Konvencijos Šalių, vaidmens ir apibrėžti jų nacionalinius interesus, t. y. kištis į sritį, kuri tradiciškai yra esminis valstybės suvereniteto elementas (žr. sprendimą byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (nut.), Nr. 69111/17, § 54, 2019 m. lapkričio 26 d.). Remdamasis bylos faktais, Teismas pažymi, kad sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą pateikė Užsienio reikalų ministerija, kuri rėmėsi jo galimu poveikiu daliai gyventojų ne tik Rusijos Federacijos teritorijoje, bet ir buvusios SSRS valstybėse (žr. 13 punktą in fine šio sprendimo 45 punkte), nes pareiškėjas viešai pritarė Rusijos Federacijos okupacinei politikai ir pateisino jos agresyvius veiksmus (žr. šio sprendimo 4, 5 ir 15 punktus). Migracijos departamentas, kuris pagal vidaus teisę neturi kompetencijos kvestionuoti Užsienio reikalų ministerijos pateiktos informacijos (žr. šio sprendimo 8 ir 17 punktus), pritarė šiems argumentams (žr. šio sprendimo 6 punktą ), taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas viešai išreiškė paramą Rusijos Federacijos įvykdytai Krymo aneksijai ir transliavo žinią, kad Krymo pusiasalio grąžinimas Rusijai buvo džiaugsmingas ir pergalingas įvykis. Kaip pažymėjo Migracijos departamentas, jo sprendimas priimtas remiantis objektyviais ir pagrįstais duomenimis, o ne spėlionėmis (žr. šio sprendimo 9 punktą in fine). Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra Vladimiro Putino „atstovas scenoje“, nuolat ir viešai palaikantis Rusijos Federacijos prezidentą ir jo vykdomą politiką (žr. šio sprendimo 10 punktą).

61.  Teismas remiasi Migracijos departamento paaiškinimu, kad Rusijos Federacija prieš Baltijos valstybes naudoja įvairias propagandos priemones, įskaitant televiziją, socialinius tinklus, filmus ir populiariosios muzikos dainininkus, tokius kaip pareiškėjas, kurie norėjo atvykti iš Rusijos koncertuoti. Propaganda pirmiausia buvo skirta vietos rusų bendruomenėms, tačiau ja siekta paveikti ir platesnę auditoriją – rusakalbius ar tuos, kurie ilgisi „Sovietų Sąjungos didybės laikų“. Kaip pažymėjo Departamentas, pareiškėjas neneigė, kad jis buvo Rusijos Federacijos „minkštosios galios“ įrankis, o pareiškėjo fizinis buvimas Lietuvoje buvo būtinas Rusijos Federacijos dezinformacijai ir propagandai skleisti (žr. šio sprendimo 9 punktą). Šiais aspektais rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, padarydamas išvadą, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą buvo pagrįstas ir būtinas (žr. šio sprendimo 32 punktą). Šiame kontekste Teismas taip pat remiasi Migracijos departamento cituojama 2002 m. Seimo rezoliucija, kurioje informacinės grėsmės, įskaitant propagandą, skleidžiamos tam tikrų valstybių ir nevalstybinių subjektų, įvardijamos kaip viena iš grėsmių nacionaliniam saugumui (žr. šio sprendimo 25 ir 38 punktus). Poreikį atpažinti ir atskleisti Rusijos dezinformaciją bei propagandinį karą pripažino ir Europos Parlamentas (žr. šio sprendimo 45 punktą).

62.  Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisė laisvai reikšti savo nuomonę ir dalyvauti taikiuose susirinkimuose yra tokia svarbi, kad ji negali būti niekaip ribojama, jei atitinkamas asmuo tai darydamas pats neatlieka jokių smerktinų veiksmų (žr., mutatis mutandis, Ezelin prieš Prancūziją, 1991 m. balandžio 26 d., § 53, A serija, Nr. 202; Women On Waves ir kiti, minėta pirmiau, § 41 in fine).

63.  Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar Lietuvos nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos apsaugos sumetimais buvo būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, taip pat rėmėsi Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir ESTT sprendimu byloje C-331/16 (žr. šio sprendimo 30, 42 ir 43 punktus). Kaip nusprendė ESTT, sąvoka „visuomenės saugumas“ aiškiai apima tiek valstybės narės vidaus, tiek išorės saugumą; vidaus saugumui gali turėti įtakos tiesioginė grėsmė atitinkamos valstybės narės gyventojų rimčiai; išorės saugumui gali turėti įtakos pavojus taikiam tautų sugyvenimui. ESTT taip pat pažymėjo, kad asmens elgesys, „iš kurio matyti, kad jo požiūris ir toliau išlieka toks, kuris pažeidžia ESS 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes <...>, gali sudaryti tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmą sakinį“ (žr. šio sprendimo 43 punktą). Remdamasis bylos faktais ir atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijas (žr. šio sprendimo 40 ir 41 punktus), Teismas nemano, kad Lietuvos valdžios institucijų vertinimas, jog pareiškėjas kėlė realų ir akivaizdų pavojų nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai, buvo savavališkas ar nepagrįstas. Kaip pažymėjo Migracijos departamentas ir patvirtino nacionaliniai teismai, pareiškėjas neneigė faktų, susijusių su jo parama Rusijos Federacijos veiksmams Krymo pusiasalyje (žr. šio sprendimo 9, 10, 17 punktus in fine ir 29 punktą). Be to, nors pareiškėjas teigė, kad draudimas buvo priimtas kaip bendrosios prevencijos priemonė, jo argumentą paneigė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėžęs, kad nors užsieniečio keliamos grėsmės, jei jam būtų leista atvykti į šalį, vertinimas buvo iš esmės iš ateityje galinčios kilti grėsmės perspektyvos ir kad tam tikras prognozavimas yra neišvengiamas, šis procesas turi būti grindžiamas nustatytais faktais, ypač ankstesniais asmens veiksmais ir jų pobūdžiu (žr. šio sprendimo 31 punktą; taip pat žr. šio sprendimo 44 punktą). Pareiškėjas iš esmės neginčijo nei Užsienio reikalų ministerijos išvadoje nurodytų faktų dėl jo koncertų okupuotame Kryme, nei to, kad jam buvo uždrausta atvykti į Ukrainą (žr. šio sprendimo 4 ir 17 punktus in fine).

64.  Teismas yra nusprendęs, kad nors vykdomosios valdžios vertinimas, kas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, savaime suprantama, turės didelę reikšmę, nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti tais atvejais, kai rėmimasis šia sąvoka neturi jokio racionalaus faktinio pagrindo arba atskleidžia tokią „nacionalinio saugumo“ interpretaciją, kuri yra neteisėta arba prieštarauja sveikam protui ir yra savavališka (žr. C. G. ir kiti prieš Bulgariją, minėta pirmiau, § 40).

65.  Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas negali konstatuoti, kad nacionaliniai teismai, priėmę nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl teisminės peržiūros ex post facto, deramai nepatikrino Migracijos departamento teiginio, kad jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir viešajai tvarkai. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad nacionaliniai teismai klaidingai įvertino atitinkamus faktus arba savavališkai ar akivaizdžiai nepagrįstai taikė vidaus teisę. Be to, Teismas yra nusprendęs, kad nagrinėjant bylą dėl trukdymo naudotis 10 straipsnyje nustatytomis teisėmis gali tekti atsižvelgti į susijusias su proceso teisingumu aplinkybes (žr. Stoll prieš Šveicariją [DK], Nr. 69698/01, § 137, ECHR 2007-V). Pareiškėjo atveju nacionalinių teismų sprendimai buvo priimti išklausius jo poziciją (žr. šio sprendimo 7 ir 23 punktus).

66.  Galiausiai, kalbant apie ginčijamos priemonės proporcingumą, Teismas pažymi, kad teismai aiškiai išnagrinėjo šį klausimą ir pasvėrė, viena vertus, nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos interesus ir, kita vertus, pareiškėjo veiksmus bei ginčijamų priemonių griežtumą (plg. Butkevich prieš Rusiją, Nr. 5865/07, §§ 137–138, 2018 m. vasario 13 d.). Teismas nemato pagrindo pakeisti Migracijos departamento padarytą ir nacionalinių teismų patvirtintą išvadą, kad pareiškėjui taikyta priemonė buvo proporcinga, atsižvelgiant į tai, kad jis Lietuvoje neturėjo jokių šeiminių, socialinių ar ekonominių ryšių (žr. šio sprendimo 13, 20, 25 ir 33 punktus; taip pat žr. Zarubin ir kiti, minėta pirmiau, § 57 in fine). Kaip aiškiai pažymėjo nacionaliniai teismai, pareiškėjo, kaip ES piliečio, teisės buvo apribotos tik tiek, kiek tai susiję su jo atvykimu į Lietuvą (žr. šio sprendimo 20 punktą in fine ir 33 punktą in fine).

67.  Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Teismas yra įsitikinęs, kad vidaus valdžios institucijos įtikinamai įrodė, jog pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti buvo būtinas nacionalinio saugumo, visuomenės saugumo ir (arba) viešosios tvarkos pažeidimų prevencijos interesais ir kad jis buvo proporcingas siekiamam (-iems) teisėtam (-iems) tikslui (-ams). Todėl pareiškėjo skundas pagal Konvencijos 10 straipsnį yra akivaizdžiai nepagrįstas ir turi būti paskelbtas nepriimtinu pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

68.  Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad 2021 m. jis buvo suplanavęs tam tikrą skaičių koncertų Lietuvos teritorijoje, bet juos teko atšaukti dėl draudimo atvykti į Lietuvą, kurį jis taip pat laiko diskriminaciniu, nes kitiems Kryme koncertavusiems atlikėjams nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvą. Dėl šios priežasties jis turėjo grąžinti pinigus už jau parduotus bilietus į kai kuriuos iš šių koncertų. Todėl pareiškėjas manė, kad negavo pajamų iš koncertinės veiklos Lietuvoje, kurias gauti jis turėjo „teisėtų lūkesčių“, remdamasis savo ankstesniais koncertais Lietuvoje, surengtais, pavyzdžiui, po 2014 m.

69.  Pareiškėjas rėmėsi Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu, kuriame nustatyta:

„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą <...>“

70.  Teismas pakartoja, kad valstybės pagal nusistovėjusią tarptautinę teisę ir laikydamosi savo sutartinių įsipareigojimų turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, apsigyvenimą ir išsiuntimą. Konvencija negarantuoja užsieniečio teisės atvykti į konkrečią šalį ar joje gyventi (žr. Muhammad ir Muhammad prieš Rumuniją [DK], Nr. 80982/12, § 114, 2020 m. spalio 15 d.). Todėl Teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvą koncertuoti (žr. šio sprendimo 24 punktą), gali likti tam tikrų abejonių dėl to, ar pareiškėjas galėjo turėti „teisėtų lūkesčių“, kuriems taikytinas Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, taigi ir dėl to, ar taikytinas Konvencijos 14 straipsnis. Kaip bebūtų, pakanka pažymėti, kad pareiškėjas nepareiškė civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo Lietuvos teismuose, t. y. nepasinaudojo Lietuvos teisėje numatyta teisių gynimo priemone (žr., mutatis mutandis, Povilonis prieš Lietuvą (nut.), Nr. 81624/17, § 37 in fine, 2022 m. kovo 15 d.), kuria galėjo pasinaudoti, jeigu manė, kad tokią žalą jam padarė Lietuvos valdžios institucijų sprendimas uždrausti jam atvykti į šalį. Darytina išvada, kad šis skundas turi būti pripažintas nepriimtinu dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo, vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 1 dalimi.

Dėl šių priežasčių Teismas dauguma balsų

skelbia peticiją nepriimtina.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2024 m. balandžio 18 d.

 Hasan Bakırcı  Arnfinn Bårdsen
 Kancleris Pirmininkas